Laikina versija
BENDROJO TEISMO (devintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. birželio 26 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Darbo užmokestis – Šeimos išmokos – Mokymosi išmoka – Atsisakymas skirti – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalis – Profesinis mokymas – Aukštasis mokslas – Įgaliojimų delegavimas – Deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimas – Kompetentinga paskyrimų tarnyba“
Byloje T‑698/21
Georgios Paraskevaidis, gyvenantis Wezembeek‑Oppem (Belgija), atstovaujamas avocats S. Pappas, D.‑A. Pappa ir A. Pappas,
ieškovas,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Bauer ir M. Alver
ir
Europos Komisiją, atstovaujamą T. S. Bohr ir I. Melo Sampaio,
atsakoves,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai L. Truchot, H. Kanninen, R. Frendo (pranešėja) ir M. Sampol Pucurull,
posėdžio sekretorius A. Marghelis, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį, visų pirma į:
– Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pateiktą atskiru dokumentu 2022 m. sausio 27 d.,
– 2022 m. liepos 15 d. nutartį nagrinėti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą sprendžiant bylą iš esmės,
įvykus 2023 m. spalio 4 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 270 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovas Georgios Paraskevaidis prašo panaikinti, pirma, 2021 m. vasario 4 d. Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sprendimą, pakartotą 2021 m. kovo 1 d. raštu, kuriuo nuspręsta, kad jam neturi būti mokama mokymosi išmoka už jo dukros mokslą 2019 m. lapkričio – 2020 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu ir sprendimą, kuriuo nustatomas nepagrįstai gautų sumų mokėjimo dalimis grafikas, apie kurį pranešta 2021 m. kovo 9 d. (toliau kartu – PMO sprendimai) ir, antra, 2021 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos paskyrimų tarnybos (toliau – Paskyrimų tarnyba) sprendimą, kuriuo atmetamas ieškovo dėl šių sprendimų pateiktas skundas (toliau – sprendimas dėl skundo).
I. Ginčo aplinkybės
2 Ieškovas yra Tarybos pareigūnas.
3 2019 m. gegužės 13 d. Tarybos sprendimu (ES) 2019/792, kuriuo Europos Komisijai – Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biurui (PMO) – pavedama vykdyti tam tikrus įgaliojimus, suteiktus paskyrimų tarnybai ir sudaryti darbo sutartis įgaliotai tarnybai (OL L 129, 2019, p. 3, toliau – 2019 m. gegužės 13 d. sprendimas), Taryba pavedė PMO, be kita ko, vykdyti įgaliojimus, susijusius su mokymosi išmokų skyrimu ir administravimu. Šio sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei konkrečiu atveju Tarybos paskyrimų tarnyba arba darbo sutartis sudaryti įgaliota tarnyba paprašo, PMO atsisako deleguotųjų įgaliojimų juo perleisdama Tarybai.
4 Nuo 2019 m. lapkričio 25 d. iki 2020 m. rugpjūčio 30 d. ieškovo dukra studijavo pagal pedagoginės psichologijos mokymo programą (toliau – mokymo programa). Pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) VII priedo 3 straipsnį mokymosi laikotarpiu ieškovui buvo mokama mokymosi išmoka (toliau – mokymosi išmoka).
5 2021 m. vasario 4 d. PMO pranešė ieškovui apie sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti jam teisę į mokymosi išmoką, motyvuodamas tuo, kad Europos profesinio mokymo kreditų sistemą (ECVET), į kurią pagal mokymo programą buvo suteikta teisė, nebuvo universitetinio lygio. Todėl jam, kaip mokymosi išmoka, pervestos sumos turi būti susigrąžintos.
6 2021 m. kovo 1 d., gavęs 2021 m. vasario 27 d. ieškovo prašymą peržiūrėti sprendimą, PMO pakartojo šio sprendimo 5 punkte nurodytą sprendimą ir pabrėžė, kad ieškovo dukra gavo tik 21 ECVET kreditą, nors remiantis 2020 m. liepos 1 d. peržiūrėtą išvada 237/05 dėl mokymosi išmokos skyrimo ir reguliaraus mokymosi visu krūviu švietimo įstaigoje sąvokos, kaip ji suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį, išaiškinimo, kurią 2020 m. liepos 1 d. įvykusiame 284-ajame posėdyje patvirtino administracijos vadovų kolegija (toliau – peržiūrėta išvada 237/05), sąlyga, susijusi su reguliariu mokslo įstaigos lankymu visu krūviu, atitinka 30 kreditų suteikimą pagal Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemą (ECTS).
7 2021 m. kovo 9 d. PMO nusiuntė ieškovui sumų, nepagrįstai gautų kaip mokymosi išmoka, grąžinimo planą.
8 2021 m. kovo 31 d. ieškovas, naudodamas internetine forma, išsiųsta per Tarybos personalo valdymo sistemą, pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl PMO sprendimų (toliau – skundas), ginčydamas, be kita ko, peržiūrėtos išvados 237/05 taikymą. 2021 m. balandžio 21 d. jis pateikė identiškai surašytą skundą Komisijai.
9 2021 m. balandžio 23 d. raštu Taryba, remdamasi 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi, paprašė PMO atsisakyti naudotis jam deleguotais Paskyrimų tarnybos įgaliojimais, kiek tai susiję su ieškovo skundu. PMO šį prašymą įvykdė 2021 m. birželio 10 d. raštu (toliau – deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimas).
10 2021 m. liepos 19 d. Taryba, informavusi ieškovą apie deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimą, atmetė skundą. Iš esmės ji nusprendė, kad mokymosi išmoka neturi būti mokama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį, nes mokymo programa yra profesinio pobūdžio ir ją pabaigus negaunamas diplomas. Taryba pridūrė, kad šiomis aplinkybėmis nebūtina priimti sprendimo dėl minimalios 30 ECTS kreditų ribos, numatytos peržiūrėtoje išvadoje 237/05, taikymo.
II. Šalių reikalavimai
11 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti visą ieškinį priimtinu,
– panaikinti PMO sprendimus ir sprendimą dėl skundo,
– priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
12 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– pripažinti ieškinį nepriimtinu tiek, kiek jis yra pareikštas jai,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
13 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
III. Dėl teisės
A. Dėl priimtinumo
14 Ieškiniu prašoma panaikinti kelis dviejų skirtingų institucijų sprendimus, kuriais atsisakyta skirti mokymosi išmoką. PMO sprendimai priklauso Komisijos kompetencijai, o sprendimas dėl skundo priklauso Tarybos paskyrimų tarnybos kompetencijai, nes vykstant ikiteisminei procedūrai buvo susigrąžinti deleguoti įgaliojimai.
15 Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas tiek, kiek jis yra nukreiptas prieš ją, nes ji nėra kompetentinga paskyrimų tarnyba, priėmusi sprendimą dėl skundo, kuris yra vienintelis ieškovo nenaudai priimtas aktas. Ji mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Taryba susigrąžino deleguotuosius įgaliojimus, ir į teisinių argumentų, kuriais grindžiamas sprendimas dėl skundo, pakeitimą, šis sprendimas pakeitė PMO sprendimus.
16 Atsiliepime į ieškinį Taryba taip pat nurodė, kad dėl deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimo ieškinys gali būti pareikštas tik jai.
17 Šiuo klausimu primintina, kad dėl paties ikiteisminės procedūros tikslo leisti administracijai persvarstyti savo sprendimus ši procedūra yra kintamojo pobūdžio, nes pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytą teisių gynimo priemonių sistemą tuo atveju, kai administracija atmeta skundą, jai gali tekti pakeisti motyvus, kuriais remdamasi priėmė skundžiamą aktą (žr. 2014 m. kovo 26 d. Sprendimo CP / Parlamentas, F‑8/13, EU:F:2014:44, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų skundo nagrinėjimo procedūros tikslas kaip tik yra suteikti galimybę Paskyrimų tarnybai peržiūrėti skundžiamą aktą pagal skundą pateikusio asmens išdėstytus kaltinimus ir prireikus pakeisti rezoliucinę dalį pagrindžiančius motyvus (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 32 ir 33 punktus).
18 Taigi, motyvų papildymas sprendimo atmesti skundą priėmimo stadijoje atitinka Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalies, pagal kurią sprendimas dėl skundo turi būti motyvuotas, tikslą. Ši nuostata neišvengiamai reiškia, kad institucija, turinti priimti sprendimą dėl skundo, nėra saistoma sprendimo, dėl kurio pateiktas skundas, motyvų (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Skareby / EIVT, T‑585/16, EU:T:2017:613, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
19 Šiomis aplinkybėmis ieškiniu, net formaliai pareikštu dėl sprendimo atmesti skundą, teismui skundžiamas asmens nenaudai priimtas aktas, dėl kurio buvo pateiktas skundas, išskyrus atvejus, kai sprendimo atmesti skundą turinys skiriasi nuo akto, dėl kurio pateiktas šis skundas, turinio. Eksplicitinis sprendimas atmesti skundą gali, atsižvelgiant į jo turinį, nepatvirtinti ieškovo skundžiamo akto. Taip yra tuo atveju, kai sprendime atmesti skundą iš naujo nagrinėjama ieškovo situacija, atsižvelgiant į naujas teisines arba faktines aplinkybes, arba kai juo pakeičiamas ar papildomas pirmasis sprendimas. Tokiais atvejais, skundo atmetimas yra aktas, kuriam taikoma teismo kontrolė ir į kurį šis teismas atsižvelgia vertindamas skundžiamo akto teisėtumą ar net laiko jį asmens nenaudai priimtu aktu, pakeičiančiu tą skundžiamą aktą (žr. 2014 m. gegužės 21 d. Sprendimo Mocová / Komisija, T‑347/12 P, EU:T:2014:268, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
20 Nagrinėjamu atveju sprendimą dėl skundo priėmė Taryba, prieš tai paprašiusi PMO atsisakyti savo, kaip paskyrimų tarnybos, įgaliojimų pagal 2019 m. gegužės 13 d. Sprendimo 1 straipsnio 2 dalį. Taryba patvirtina atsisakymą skirti mokymosi išmoką. Vis dėlto motyvai, kuriais grindžiamas sprendimas dėl skundo, skiriasi nuo PMO sprendime išdėstytų motyvų. Taigi, nors PMO rėmėsi peržiūrėta išvada 237/05, kad nustatytų, jog mokymo programa neatitinka kiekybinio kriterijaus, t. y. minimalios 30 ECTS kreditų ribos, kad ją būtų galima laikyti aukštuoju mokslu, Taryba visiškai atmetė šį kriterijų ir pasirinko kokybinį kriterijų, pagal kurį analizuojant daugiausia dėmesio skiriama pačiam mokymo programos pobūdžiui.
21 Todėl reikia konstatuoti, kad Taryba sprendimu dėl skundo visiškai pakeitė PMO sprendimuose nurodytus motyvus, iš naujo išnagrinėjusi ieškovo situaciją. Taigi minėto sprendimo turinys ir apimtis skiriasi nuo PMO sprendimų ir jis negali būti laikomas tik juos patvirtinančiu.
22 Tuo remiantis darytina išvada, kad sprendimas dėl skundo pakeitė PMO sprendimus ir šiuo atveju yra asmens nenaudai priimtas aktas.
23 Todėl ieškinys nepriimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl PMO sprendimų, taigi ir prieš Komisiją, su kurių priėmimu ji susijusi.
B. Dėl esmės
24 Grįsdamas savo ieškinį ieškovas iš esmės nurodo tris pagrindus:
– pirmasis susijęs su teisėtumo principo pažeidimu dėl, pirma, teisinio pagrindo nebuvimo ratione temporis ir, antra, neteisėto peržiūrėtos išvados 237/05 taikymo atgaline data,
– antrasis – neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, susijęs su peržiūrėta išvada 237/05, kurioje nustatytas skirtumas tarp profesinio mokymo programų ir programų, kurias baigus gaunamas diplomas; taip pat šis pagrindas grindžiamas administracijos vadovų kompetencijos nustatyti šį skirtumą neturėjimu,
– trečiasis – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimas.
25 Dublike ieškovas nurodo ketvirtąjį ieškinio pagrindą, grindžiamą deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimo neteisėtumu, dėl kurio kyla abejonių dėl Tarybos kompetencijos priimti sprendimą dėl skundo.
26 Bendrasis Teismas pirmiausia kartu nagrinės pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus, paskui ketvirtąjį ir galiausiai trečiąjį.
1. Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, susijusių su teisėtumo principo pažeidimu, kai peržiūrėta išvada 237/05 taikyta atgaline data ir neteisėtu švietimo programų atskyrimu
27 Pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovas iš esmės ginčija peržiūrėtos išvados 237/05 taikymą atgaline data ir nurodo, kad PMO sprendimai neturi teisinio pagrindo ratione temporis.
28 Antruoju ieškinio pagrindu ieškovas pateikia peržiūrėtos išvados 237/05 neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą; jis teigia, kad joje nustatytas skirtumas tarp profesinio mokymo programų ir programų, kurias baigus gaunamas diplomas. Ieškovas taip pat tvirtina, kad administracijos vadovai neturėjo kompetencijos nustatyti tokį skirtumą.
29 Taryba ginčija ieškovo argumentus.
30 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 6 ir 10 punktų, taip pat jo 19 ir 20 punktų, nors PMO sprendimai buvo grindžiami pirmajame ir antrajame ieškinio pagrinduose nurodyta peržiūrėta išvada 237/05, sprendime dėl skundo Tarybos paskyrimų tarnyba visiškai pakeitė teisines aplinkybes, kuriomis grindžiama analizė, kad padarytų išvadą, kad mokymosi išmoka neturėjo būti mokama.
31 Konkrečiai kalbant, sprendime dėl skundo buvo atmesta peržiūrėta išvada 237/05, kuri buvo PMO sprendimų teisinis pagrindas ir nurodyta, kad nereikia priimti sprendimo dėl minėtoje peržiūrėtoje išvadoje nurodytos minimalios 30 ECTS kreditų ribos taikymo.
32 Tuo remiantis darytina išvada, kad pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai susiję tik su PMO sprendimais.
33 Taigi, kaip konstatuota šio sprendimo 23 punkte, ieškinys nepriimtinas tiek, kiek juo prašoma panaikinti PMO sprendimus, todėl su juo susiję pirmasis ir antrasis ieškinio pagrindai turi būti atmesti kaip nereikšmingi.
2. Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Tarybos kompetencijos atšaukti įgaliojimų delegavimą PMO ir priimti sprendimą dėl skundo nebuvimu
a) Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo priimtinumo
34 Taryba ginčija ketvirtojo pagrindo priimtinumą ir teigia, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnį vykstant procesui negalima pateikti naujo pagrindo, kuris nėra susijęs su teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos po to, kai buvo pareikštas ieškinys. Kadangi Taryba informavo ieškovą, kad sprendime dėl skundo buvo susigrąžinti deleguotieji įgaliojimai, ji mano, kad dublike ieškovo nurodytas pagrindas yra pateiktas pavėluotai, todėl nepriimtinas.
35 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors iš principo naujo pagrindo pateikimas turi atitikti Procedūros reglamento 84 straipsnyje numatytus reikalavimus, šie reikalavimai netaikomi, kai pagrindas, kurį galima kvalifikuoti kaip naują, yra susijęs su viešąja tvarka (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo La Ferla / Komisija ir ECHA, T‑392/13, EU:T:2016:478, 65 punktą ir 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Yanukovych / Taryba, T‑301/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:676, 64 punktą).
36 Tačiau pagrindas, susijęs su asmens nenaudai priimto akto rengėjo kompetencijos neturėjimu, kaip teigia ieškovas, yra susijęs su viešąja tvarka, todėl juo galima remtis bet kurioje proceso stadijoje (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Pipiliagkas / Komisija, T‑689/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:925, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Grieger /Komisija, T‑517/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:588, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
37 Taigi ketvirtasis ieškinio pagrindas yra priimtinas.
b) Dėl ketvirtojo pagrindo pagrįstumo
38 Ieškovas tvirtina, kad sprendimas dėl skundo yra neteisėtas, nes jį priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos. Šiuo klausimu jis pateikia du argumentus.
39 Pirma, ieškovas teigia, kad Taryba galėjo atšaukti PMO deleguotus įgaliojimus tik visa apimtimi, o ne dėl atskiro atvejo. Šiuo klausimu jis tvirtina, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90c ir 91a straipsnius negalima susigrąžinti deleguotų įgaliojimų, kai PMO jau įgyvendino paskyrimų tarnybos įgaliojimus, kurie yra delegavimo dalykas. Ji taip pat priduria, kad dėl tokio deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimo kyla klausimų dėl teisinio saugumo principo.
40 Antra, ieškovas nurodo esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimą, nes Taryba, gavusi skundą, nepaskelbė individualaus sprendimo susigrąžinti kompetenciją.
41 Taryba ginčija šiuos argumentus.
1) Dėl pirmojo argumento, susijusio su Tarybos kompetencijos susigrąžinti deleguotosius įgaliojimus atskiru atveju nebuvimu
42 Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnio 2 dalį viena ar daugiau institucijų gali pavesti bet kuriai iš jų arba tarpinstitucinei įstaigai vykdyti kai kuriuos arba visus įgaliojimus, suteiktus Paskyrimų tarnybai, išskyrus sprendimus dėl pareigūnų paskyrimų, pareigų paaukštinimo ar perkėlimo. Nagrinėjamu atveju pagal 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo 1 straipsnio 1 dalies a punkto pirmą įtrauką Taryba pasinaudojo šia galimybe, kai, be kita ko, perdavė PMO savo paskyrimų tarnybos įgaliojimus nagrinėti ir tvarkyti jos darbuotojų prašymus skirti mokymosi išmokas.
43 Dėl sričių, kurioms taikoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 2 straipsnio 2 dalis, šių nuostatų 90c straipsnyje nustatyta, kad su tuo susiję skundai teikiami Paskyrimų tarnybai, kuriai suteikti atitinkami įgaliojimai, o pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91a straipsnį apeliaciniai skundai teikiami prieš instituciją, kuriai Paskyrimų tarnyba, kuriai suteikti atitinkami įgaliojimai, yra atskaitinga.
44 Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisijos paskyrimų tarnyba iš principo turėjo kompetenciją priimti bet kokį sprendimą dėl skundo, Tarybos darbuotojo pateikto dėl mokymosi išmokų.
45 Be to, pagal jurisprudenciją įgaliojimų delegavimas yra aktas, kuriuo deleguojanti institucija netenka perduotų įgaliojimų, taigi tai lemia funkcijų perdavimą, a priori draudžiantį deleguojančiai institucijai naudotis perduotais įgaliojimais, nes kitaip jos sprendimas būtų priimtas neturint kompetencijos (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Janssen-Cases / Komisija, T‑688/16, EU:T:2018:822, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
46 Vis dėlto, pirma, reikia pažymėti, kad teisės aktų leidėjas Pareigūnų tarnybos nuostatuose aiškiai neatmetė galimybės deleguojančiai institucijai susigrąžinti deleguotus įgaliojimus remiantis šių nuostatų 2 straipsnio 2 dalimi.
47 Antra, jurisprudencijoje pripažįstama, kad deleguojanti institucija gali iš naujo naudotis įgaliojimais, tačiau kartu pažymima, kad pagal teisinio saugumo principą, kuriuo grindžiamas įgaliojimų delegavimo formalus pobūdis, reikalaujama, kad ji prieš tai priimtų eksplicitinį aktą, pagal kurį susigrąžina deleguotuosius įgaliojimus. Taigi, kaip deleguojant įgaliojimus reikia priimti eksplicitinį aktą, kuriuo perduodami atitinkami įgaliojimai, lygiai taip tų deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimas turi būti atliekamas priimant eksplicitinį aktą (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Janssen-Cases / Komisija, T‑688/16, EU:T:2018:822, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
48 Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad gero administravimo principas, be kita ko, suponuoja tai, kad įgaliojimų personalo valdymo srityje pasidalijimas turi būti aiškiai apibrėžtas ir tinkamai paskelbtas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 9 d. Sprendimo Kuchta / ECB, F‑89/07, EU:F:2008:97, 62 punktą).
49 Nagrinėjamu atveju, pirma, pagal 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo 1 straipsnio 2 dalį PMO iki 2021 m. gruodžio 31 d. privalėjo pranešti Tarybai apie visus skundus, gautus ir pateiktus dėl sprendimo, susijusio su jo darbuotoju. Toje pačioje nuostatoje nurodyta, kad „jei konkrečiu atveju Tarybos paskyrimų tarnyba arba darbo sutartis sudaryti įgaliota tarnyba paprašo, PMO atsisako pagal šio straipsnio 1 dalį deleguotų įgaliojimų, o Tarybos paskyrimų tarnyba arba darbo sutartis sudaryti įgaliota tarnyba tokiu atveju vykdo savo įgaliojimus“. Taigi pagal šią nuostatą Tarybai buvo aiškiai leidžiama prašyti PMO atsisakyti jam deleguotų paskyrimų tarnybos įgaliojimų, kad ji vėl galėtų jais naudotis.
50 Tuo remiantis daryti išvada, kad 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo 1 straipsnio 2 dalimi Tarybai aiškiai suteikti įgaliojimai susigrąžinti deleguotuosius įgaliojimus būtent atskirais atvejais ir pateikus skundą.
51 Antra, neginčijama, kad 2019 m. gegužės 13 d. sprendimas buvo tinkamai paskelbtas Oficialiajame leidinyje.
52 Trečia, Taryba savo kompetenciją įgyvendino tik prieš tai priėmusi eksplicitinį aktą, kuriuo 2021 m. balandžio 23 d. ji paprašė PMO atsisakyti naudotis deleguotaisiais įgaliojimais nagrinėjamu atveju; šį prašymą jis patenkino 2021 m. birželio 10 d. (žr. šio sprendimo 9 punktą).
53 Iš to, kas išdėstyta šio sprendimo 49–52 punktuose, matyti, kad susigrąžinant deleguotuosius įgaliojimus paisyta iš teisinio saugumo principo kylančių reikalavimų, visų pirma kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 47 ir 48 punktuose nurodytą jurisprudenciją.
54 Šiomis aplinkybėmis, be kita ko, tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 90c straipsnyje nurodyta, jog prašymai ir skundai, susiję su deleguotaisiais įgaliojimais, pateikiami paskyrimų tarnybai, kuriai suteikti atitinkami įgaliojimai, negali būti tapatinama su teisės aktuose nustatytu draudimu jų turėtojui susigrąžinti tiek visus, tiek atskirus tokius įgaliojimus. Minėta nuostata taip pat negali būti laikoma draudžiančia per ikiteisminę procedūrą susigrąžinti deleguotuosius įgaliojimus, kaip teigia ieškovas, visų pirma atsižvelgiant į šios procedūros kintantį pobūdį, primintą šio sprendimo 17 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.
55 Taigi, pirmąjį argumentą, susijusį su Tarybos kompetencijos susigrąžinti deleguotuosius įgaliojimus atskiru atveju nebuvimu reikia atmesti.
2) Dėl antrojo argumento, susijusio su individualaus sprendimo susigrąžinti deleguotuosius įgaliojimus nepaskelbimu
56 Ieškovas kaltina Tarybą, kad ši nepaskelbė individualaus sprendimo susigrąžinti įgaliojimus po to, kai jis pateikė skundą.
57 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą, kaip jie išaiškinti suformuotoje jurisprudencijoje, ieškinyje turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyti pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o teismas prireikus galėtų priimti sprendimą, neprašydamas papildomos informacijos. Priešingu atveju neaiškus ar nekonkretus pagrindas yra nepriimtinas (žr. 2022 m. kovo 23 d. Sprendimo ON / Komisija, T‑730/20, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:155, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
58 Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, kad nepaskelbusi sprendimo atšaukti įgaliojimų delegavimą, kiek tai susiję su skundu, Taryba pažeidė esminį procedūrinį reikalavimą. Vis dėlto jis nenurodė teisinio pagrindo, kuriame nustatyta pareiga paskelbti individualų sprendimą nei išsamiau, pakankamai aiškiai ir tiksliai, neišplėtojo savo pozicijos dėl šio argumento.
59 Darytina išvada, kad antrasis argumentas turi būti atmestas kaip nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 76 straipsnį.
60 Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad antrąjį argumentą ieškovas nurodė siekdamas remtis tuo, kad jam nebuvo atskleistas individualus sprendimas susigrąžinti deleguotuosius įgaliojimus dėl skundo, reikia pažymėti, kad tai buvo padaryta 2021 m. birželio 10 d., t. y. PMO rašto, kuriuo Tarybai pranešta apie savo sutikimą atsisakyti naudotis deleguotaisiais įgaliojimais, priėmimo dieną. Žinoma, apie šį raštą ieškovui nebuvo pranešta ir jis apie jį buvo informuotas tik 2021 m. liepos 19 d., t. y. po penkių su puse savaičių, kai jam buvo įteiktas sprendimas dėl skundo. (žr. šio sprendimo 9 ir 10 punktus).
61 Pagal suformuotą jurisprudenciją vėlavimas pranešti individualų sprendimą jo adresatui negali lemti jo panaikinimo, nes pranešimas yra po sprendimo priėmimo priimtas aktas, todėl neturi jokios įtakos to sprendimo turiniui (1981 m. spalio 29 d. Sprendimo Arning/Komisija, 125/80, EU:C:1981:248, 9 punktas ir 2007 m. vasario 7 d. Sprendimo Caló/Komisija, T‑118/04 ir T‑134/04, EU:T:2007:37, 79 punktas).
62 Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 8 punkto, ieškovas savo skundą pirmiausia pateikė Tarybai, o tik po trijų savaičių – Komisijai, pateikdamas jai Tarybai paduoto skundo kopiją.
63 Be to, ieškovas neteigia ir juo labiau neįrodo, kad aplinkybė, jog sprendimą dėl skundo priėmė Taryba, o ne Komisija, savaime galėjo pažeisti vieną iš Pareigūnų tarnybos nuostatų jam suteiktų garantijų arba gero administravimo taisykles personalo valdymo srityje.
64 Taigi nėra jokio procedūrinio pažeidimo, susijusio su Tarybos deleguotųjų įgaliojimų susigrąžinimu, todėl ieškovas negali pagrįstai teigti, kad sprendimą dėl skundo priėmė kompetencijos neturinti institucija.
65 Vadinasi, ketvirtąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
3. Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu
66 Trečiasis ieškinio pagrindas, kurį sudaro dvi dalys, grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu.
67 Pirmoje dalyje ieškovas tvirtina, kad pagal peržiūrėtą išvadą 237/05 aukštojo mokslo įstaigos lankymas „visu krūviu“ iš esmės tenkinamas tik tuo atveju, jei studijos atitinka 30 ECTS. Taigi minėta peržiūrėta išvada nustatė neteisėtą papildomą sąlygą, numačiusi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalies taikymą tik akademinėms mokymo programoms, o ne bet kokiam profesiniam mokymui, kuris suteikia teisę į ECVET suteikimą.
68 Kaip matyti iš šio sprendimo 30–32 punktų, Tarybos paskyrimų tarnyba visiškai atmetė peržiūrėtą išvadą 237/05, kuri buvo PMO sprendimų teisinis pagrindas, todėl trečiojo ieškinio pagrindo pirmą dalį, susijusią su šiais sprendimais, reikia atmesti kaip nereikšmingą.
69 Grįsdamas trečiojo ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovas tvirtina, kad sprendimu dėl skundo buvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalis, nes jame nustatomas skirtumas tarp aukštojo mokslo ir profesinio mokymo.
70 Taryba ginčija šiuos argumentus.
71 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį mokymosi išmoka už kiekvieną išlaikomą vaiką, kuris yra ne jaunesnis kaip penkerių metų ir reguliariai, visu krūviu lanko pradinę ar vidurinę mokyklą, nustačiusią mokestį už mokslą, arba aukštojo mokslo įstaigą.
72 Tačiau sprendime dėl skundo Taryba priėjo prie išvados, kad ieškovas neturėjo teisės į mokymosi išmoką. Pirma, mokymo programa buvo profesinio pobūdžio ir pagal ją buvo gaunami ECVET kreditai, o ne ECTS kreditai. Antra, ji nesuteikė teisės į antrosios ar trečiosios pakopos universitetinį išsilavinimą ir todėl nėra universitetinis išsilavinimas pagal Graikijos švietimo sistemą. Taryba padarė išvadą, kad mokymo programa negali būti laikoma „aukštuoju mokslu“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį.
73 Nagrinėjant šią bylą Taryba teigė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį, suteikiančią teisę gauti mokymosi išmoką, reikia aiškinti atsižvelgiant į šio priedo 2 straipsnio 3 dalies b punktą, numatantį išmokos skyrimą išlaikomam vaikui, kuris mokosi bendrojo lavinimo ar profesinėje švietimo įstaigoje.
74 Tarybos teigimu, tai, kad sąvoka „profesinis mokymas“ vartojama Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 3 dalies b punkte, susijusiame su išmoka vaikui išlaikyti, tačiau jos nėra Pareigūnų tarnybos nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su mokymosi išmoka, įrodo, kad sąvoka „profesinis mokymas“ yra savarankiška sąvoka ir ji skiriasi nuo sąvokos „aukštasis mokslas“, kuris, be kita ko, pagal minėto priedo 3 straipsnio 1 dalį yra sąlyga mokymosi išmokos skyrimui. Taigi aukštasis mokslas negali apimti profesinio mokymo, tad mokymosi pašalpa nemokama, jei atitinkamas vaikas mokosi pagal tokią programą.
75 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 71 punkto, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatytos trys mokymosi išmokos skyrimo sąlygos, t. y. pirma, mokymasis aukštojo mokslo įstaigoje, antra, šios mokslo įstaigos lankymas turi būti reguliarus, ir, trečia, šis lankymas turi būti visu krūviu. Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalyje visiškai neminimas pats mokymo pobūdis.
76 Priešingai nei teigia Taryba, jei įstatymų leidėjas tiek, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalimi, nenurodė aukštojo mokslo įstaigos teikiamo mokymo pobūdžio, o to paties priedo 2 straipsnio 3 dalies b punkte tai padarė, nei Taryba, nei Bendrasis Teismas negali to nustatyti kaip papildomos sąlygos.
77 Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 3 dalies b punkte įtvirtintas skirtumas tarp bendrojo lavinimo ar profesinio mokymo leidžia neskirti VII priedo 3 straipsnio 1 dalyje numatytos mokymosi išmokos, kai išlaikomas vaikas mokosi profesijos, visiškai nesusijusios su švietimo įstaiga. Tačiau šis skirtumas nedraudžia mokėti mokymosi išmokos, kai išlaikomas vaikas mokosi profesinio mokymo įstaigoje, kurią jis lanko reguliariai ir visu krūviu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 1993 m. sausio 29 d. Sprendimo Wery/Parlamentas, T‑86/91, EU:T:1993:7, 44, 45, 50 ir 51 punktus).
78 Todėl profesinis mokymo pobūdis neturi poveikio mokymosi išmokos skyrimui pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį, jeigu šį mokymą teikia švietimo įstaiga.
79 Šį aiškinimą patvirtina 2013 m. balandžio 8 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 317/2013, kuriuo dėl Tarptautinio standartizuoto švietimo klasifikatoriaus iš dalies keičiami reglamentų (EB) Nr. 1983/2003, (EB) Nr. 1738/2005, (EB) Nr. 698/2006, (EB) Nr. 377/2008 ir (ES) Nr. 823/2010 priedai (OL L 99, 2013, p. 1), 3 konstatuojamoji dalis, pagal kurią Sąjungos institucijos turi naudoti švietimo klasifikatorius, atitinkančius 2011 m. persvarstytą Tarptautinį standartizuotą švietimo klasifikatorių (toliau – ISCED). Peržiūrėtos išvados 237/05 2 punkto antrojoje pastraipoje, apibrėžiant aukštojo mokslo įstaigos lankymo visu krūviu sąvoką, daroma nuoroda į ISCED.
80 Per teismo posėdį Taryba pripažino, kad, pirma, ISCED aukštąjį mokslą apibrėžia kaip apimantį tiek tai, kas paprastai suprantama kaip akademinis išsilavinimas, tiek tai, kas atitinka aukštąjį profesinį išsilavinimą, ir, antra, Egėjo universitetas (Graikija), kuriame buvo dėstoma mokymo programa, yra aukštojo mokslo įstaiga.
81 Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Taryba negalėjo atsisakyti ieškovui skirti mokymosi išmokos motyvuodama tuo, kad mokymo programa negalėjo būti laikoma „aukštuoju mokslu“, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 3 straipsnio 1 dalį.
82 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, pirma, reikia pritarti trečiojo pagrindo antrai daliai ir atitinkamai panaikinti sprendimą dėl skundo ir, antra, atmesti likusią ieškinio dalį.
IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų
83 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
84 Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų arba kad iš pralaimėjusios šalies jos visai neturi būti priteistos.
85 Nagrinėjamu atveju ieškovo ieškinys buvo nepriimtinas, nes jis buvo pareikštas dėl PMO sprendimo, taigi ir prieš Komisiją.
86 Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad dėl 2019 m. gegužės 13 d. sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos, siejamos su Pareigūnų tarnybos nuostatų 90c ir 91a straipsniais (žr. šio sprendimo 43 ir 49 punktus), nagrinėjamu atveju galėjo kilti tam tikrų neaiškumų dėl asmens nenaudai priimto akto.
87 Šiomis aplinkybėmis, nors ieškovo reikalavimai tiek, kiek jie nukreipti prieš Komisiją, buvo atmesti, įvertinus visas bylos aplinkybes būtų teisinga nuspręsti, kad Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
88 Kadangi Taryba pralaimėjo bylą iš esmės, ji turi padengti savo ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Pripažinti ieškinį nepriimtinu tiek, kiek jis yra pareikštas Europos Komisijai.
2. Panaikinti 2021 m. liepos 19 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą, kuriuo atmestas dėl 2021 m. vasario 4 d., 2021 m. kovo 1 d. ir 2021 m. kovo 9 d. Komisijos Individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro (PMO) sprendimų pateiktas Georgios Paraskevaidis skundas.
3. Atmesti likusią ieškinio dalį.
4. Taryba padengia savo ir G. Paraskevidis patirtas bylinėjimosi išlaidos.
5. Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Papasavvas | Truchot | Kanninen |
Paskelbtas 2024 m. birželio 26 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Kancleris
V. Di Bucci