BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. rugsėjo 13 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Parafino vaško rinka – Parafino šlamo rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Kartelio buvimo įrodymai – Vieno tęstinio pažeidimo sąvoka – Pažeidimo trukmė – Laikinas pažeidimo nutraukimas – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Vienodas požiūris – Nekaltumo prezumpcija – Pažeidimo inkriminavimas – Patronuojančiosios bendrovės atsakomybė už dukterinių bendrovių padarytus konkurencijos taisyklių pažeidimus – Patronuojančiosios bendrovės lemiama įtaka – Prezumpcija, kai valdomas visas kapitalas – Proporcingumas – Suapvalinimo metodas – Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑566/08

Total Raffinage Marketing, įsteigta Piuto (Prancūzija), atstovaujama advokatų A. Vandencasteele, C. Falmagne, C. Lemaire ir S. Naudin,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Castillo de la Torre ir A. Biolan, padedamų advokato N. Coutrelis,

atsakovę,

visų pirma dėl prašymo iš dalies panaikinti 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimą C (2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) arba, nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, dėl prašymo sumažinti ieškovei skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz (pranešėjas), teisėjai I. Labucka ir K. O’Higgins,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. spalio 20 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Faktinės bylos aplinkybės

1        2008 m. spalio 1 d. Sprendimu C (2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) (toliau – ginčijamas sprendimas) Europos Bendrijų Komisija konstatavo, kad ieškovė Total Raffinage Marketing SA (buvusi Total France SA) ir ją 100 % valdanti patronuojančioji bendrovė Total SA kartu su kitomis įmonėmis pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnio 1 dalį, nes dalyvavo EEE veikusiame parafino vaško ir Vokietijos rinkoje veikusiame parafino šlamo kartelyje.

2        Ginčijamo sprendimo adresatės yra ieškovė ir jos patronuojančioji bendrovė Total SA (toliau kartu vadinamos – Total grupė arba Total) ir šios įmonės: ENI SpA, Esso Deutschland GmbH, Esso Société Anonyme Française, ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir Exxon Mobil Corp. (toliau kartu – ExxonMobil), H&R ChemPharm GmbH, H&R Wax Company Vertrieb GmbH ir Hansen & Rosenthal KG (toliau kartu – H&R), Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG, MOL Nyrt., Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA, Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA (toliau kartu – Repsol), Sasol Wax GmbH, Sasol Wax. International AG, Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Ltd (toliau kartu – Sasol), Shell Deutschland Oil GmbH, Shell Deutschland Schmierstoff GmbH, Deutsche Shell GmbH, Shell International Petroleum Company Ltd, The Shell Petroleum Company Ltd, Shell Petroleum NV ir The Shell Transport and Trading Company Ltd (toliau kartu – Shell), RWE Dea AG ir RWE AG (toliau kartu – RWE) (ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamoji dalis).

3        Parafino vaškas išgaunamas iš žalios naftos ją rafinuojant. Parafino vaškas naudojamas tokių produktų, kaip antai žvakių, chemikalų, padangų, kelių transporto priemonėms skirtų produktų, gamybai ir gumos, pakuočių, lipnių medžiagų ir kramtomosios gumos pramonėje (ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamoji dalis).

4        Parafino šlamas yra parafino vaško gamybai reikalinga žaliava. Parafino šlamas gaunamas perdirbimo įmonėse kaip šalutinis produktas gaminant bazinę alyvą iš žalios naftos. Jis parduodamas ir galutiniams klientams, pavyzdžiui, medžio drožlių plokščių gamintojams (ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamoji dalis).

5        Komisija pradėjo tyrimą po to, kai 2005 m. kovo 17 d. laišku Shell Deutschland Schmierstoff jai pranešė apie kartelio egzistavimą ir pateikė prašymą atleisti nuo baudų pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155; toliau – 2002 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).

6        2005 m. balandžio 28 ir 29 d. Komisija atliko patikrinimus vietoje H&R/Tudapetrol, ENI, MOL ir grupėms Sasol, ExxonMobil, Repsol ir Total priklausiusių bendrovių patalpose pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalį (ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamoji dalis).

7        2007 m. gegužės 29 d. Komisija išsiuntė pranešimą apie kaltinimus šio sprendimo 2 punkte išvardytoms bendrovėms, tarp jų ir Total France (ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoji dalis). 2007 m. rugpjūčio 14 d. raštu Total France atsakė į pranešimą apie kaltinimus.

8        2007 m. gruodžio 10 ir 11 d. Komisija surengė žodinį bylos nagrinėjimą, kuriame dalyvavo Total France (ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoji dalis).

9        Ginčijamame sprendime, atsižvelgusi į turimus įrodymus, Komisija nusprendė, kad adresatės, kurios sudaro EEE parafino vaško ir parafino šlamo gamintojų daugumą, dalyvavo darant vieną, sudėtinį ir tęstinį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kuris apėmė EEE teritoriją. Šį pažeidimą sudaro susitarimai ar suderinti veiksmai dėl kainų nustatymo, keitimasis slapta komercine informacija, susijusia su parafino vašku, ir jos atskleidimas (toliau – pagrindinis pažeidimo epizodas). RWE (vėliau – Shell), ExxonMobil, MOL, Repsol, Sasol ir Total pažeidimas dėl parafino vaško susijęs ir su klientų ar rinkų pasidalijimu (toliau – antras pažeidimo epizodas). Be to, RWE, ExxonMobil, Sasol ir Total padarytas pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu (ginčijamo sprendimo 2, 95, 328 konstatuojamosios dalys ir 1 straipsnis).

10      Neteisėtas elgesys pasireiškė per antikonkurencinius susitikimus, dalyvių vadintus „techniniais susitikimais“ ar kartais „Blauer Salon“ susitikimais, ir per „parafino šlamo susitikimus“, kurie buvo skirti būtent su parafino šlamu susijusiems klausimams.

11      Remiantis ginčijamu sprendimu, Total France darbuotojai visą pažeidimo laikotarpį tiesiogiai dalyvavo darant pažeidimą. Todėl Komisija Total France pripažino atsakinga už dalyvavimą kartelyje (ginčijamo sprendimo 555 ir 556 konstatuojamosios dalys). Be to, nuo 1990 m. iki pažeidimo pabaigos daugiau nei 98 % Total France kapitalo tiesiogiai ar netiesiogiai valdė Total SA. Komisija nusprendė, kad šiuo pagrindu galima preziumuoti, jog Total SA darė lemiamą įtaką Total France elgesiui, nes abi bendrovės priklausė tai pačiai įmonei (ginčijamo sprendimo 557–559 konstatuojamosios dalys). Per posėdį atsakydama į žodžiu pateiktą klausimą dėl atsakomybės priskyrimo patronuojančiajai bendrovei ieškovė pateikė nuorodą į visą Total SA informaciją, nurodytą susijusioje byloje T‑548/08, kurioje jau priimtas Sprendimas Total SA prieš Komisiją. Toje byloje atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą Total SA nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu ji tiesiogiai ar netiesiogiai valdė 100 % Total France kapitalo.

12      Šiuo atveju skirtos baudos apskaičiuotos, remiantis pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C, 210, p. 2; toliau – 2006 m. gairės), galiojusiomis pranešimo apie kaltinimus šio sprendimo 2 punkte nurodytoms bendrovėms pateikimo momentu.

13      Apskaičiuodama ieškovei skirtą baudą Komisija pirmiausia atsižvelgė į metinę pardavimo vertę atitinkamose rinkose. Ši apyvarta sudarė 31 133 865 eurus (iš kurių 1 993 620 eurų – iš parafino šlamo).

14      Paskui dėl pažeidimo sunkumo Komisija atsižvelgė į 18 % parafino vaško metinės pardavimo vertės ir į 15 % parafino šlamo metinės pardavimo vertės. Taip gautos sumos dėl pažeidimo trukmės padaugintos iš koeficiento 13, kiek tai susiję su parafino vašku, ir iš koeficiento 7, kiek tai susiję su parafino šlamu. Be to, pagal 2006 m. gairių 25 punktą Komisija prie bazinio baudos dydžio pridėjo papildomą sumą (vadinamąjį prisijungimo mokestį), kuri sudarė 18 % parafino vaško metinės pardavimo vertės ir 15 % parafino šlamo metinės pardavimo vertės. Galiausiai, Komisija Total nustatė 75 390 000 eurų bazinį baudos dydį (ginčijamo sprendimo 671 konstatuojamoji dalis).

15      Komisija ieškovės atveju nenustatė jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, todėl šiuo aspektu bazinis baudos dydis nebuvo koreguojamas. Vis dėlto, siekdama atgrasomojo poveikio, atsižvelgusi į didelę Total grupės bendrą apyvartą, pagal 2006 m. gairių 30 punktą Komisija nustatė koeficientą 1,7. Todėl, padauginusi bazinį baudos dydį iš šio koeficiento, Komisija apskaičiavo pakoreguotą bazinį baudos dydį – jis sudarė 128 163 000 eurų.

16      Kadangi bauda nesumažinta pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155), pakoreguotas bazinis baudos dydis, lygus 128 163 000 eurų, yra visa baudos suma (ginčijamo sprendimo 785 konstatuojamoji dalis).

17      Ginčijamame sprendime, be kita ko, nustatyta taip:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį ir nuo 1994 m. sausio 1 d. EEE susitarimo 53 straipsnį, nes per nurodytus laikotarpius dalyvavo sudarant tęstinį susitarimą ir (arba) atliko suderintus veiksmus bendrosios rinkos, o nuo 1994 m. sausio 1 d. ir EEE parafino vaško sektoriuje:

<…>

Total France SA: nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d. ir

Total SA: nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d.

Šių įmonių pažeidimas susijęs ir su Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduotu parafino šlamu per nurodytus laikotarpius:

Total France SA: nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d. ir

Total SA: nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d.

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:

ENI SpA: 29 120 000 eurų;

Esso Société Anonyme Française: 83 588 400 eurų,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

ExxonMobil Petroleum and Chemical BVBA ir ExxonMobi1 Corporation atsako už 34 670 400 eurų sumokėjimą, iš kurių bendrai ir solidariai su Esso Deutschland GmbH atsako už 27 081 600 eurų sumokėjimą;

Tudapetrol Mineralölerzeugnisse Nils Hansen KG: 12 000 000 eurų;

Hansen & Rosenthal KG bendrai ir solidariai su H&R Wax Company Vertrieb GmbH: 24 000 000 eurų,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

H&R ChemPharm GmbH atsako už 22 000 000 eurų sumokėjimą,

MOL Nyrt.: 23 700 000 eurų;

Repsol YPF Lubricantes y Especialidades SA bendrai ir solidariai su Repsol Petróleo SA ir Repsol YPF SA: 19 800 000 eurų;

Sasol Wax GmbH: 318 200 000 eurų,

iš kurių bendrai ir solidariai su:

Sasol Wax International AG, Sasol Holding in Germany GmbH ir Sasol Limited atsako už 250 700 000 eurų sumokėjimą;

Shell Deutschland Oil GmbH, Shell Deutschland Schmierstoff GmbH, Deutsche Shell GmbH, Shell International Petroleum Company Limited, the Shell Petroleum Company Limited, Shell Petroleum NV ir the Shell Transport and Trading Company Limited: 0 eurų;

RWE‑Dea AG bendrai ir solidariai su RWE AG: 37 440 000 eurų;

Total France SA bendrai ir solidariai su Total SA: 128 163 000 eurų.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

18      2008 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo šį ieškinį.

19      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnius, kiek jie su ja susiję,

–        iš esmės sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje jai skirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

20      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

21      Reikalavimams, kuriais siekia, kad būtų iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas ir sumažinta jai skirta bauda, pagrįsti ieškovė pateikia vienuolika ieškinio pagrindų.

22      Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, vertinimą neįvykdymu. Antrasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti su parafino vašku susijusių veiksmų atlikimą neįvykdymu. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos, teisinio saugumo, vienodo požiūrio principų pažeidimu, kiek tai susiję su ieškovės dalyvavimu darant pažeidimą po 2004 m. gegužės 12 d. Ketvirtasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į tai, kad ieškovė laikinai buvo pasitraukusi iš kartelio. Penktasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti neįvykdymu ir 2006 m. gairių pažeidimu, nes neatsižvelgta į tai, kad kartelis nebuvo įgyvendinamas. Šeštasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti neįvykdymu ir 2006 m. gairių pažeidimu, kai buvo nustatomas referencinis laikotarpis, kuriuo remiantis apskaičiuojamas bazinis baudos dydis. Septintasis ieškinio pagrindas susijęs su 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu, kiek tai susiję su taikytina parafino šlamo pardavimo vertės procentine dalimi. Aštuntasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 1/2003 ir proporcingumo, vienodo požiūrio ir nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimu dėl 2006 m. gairėse nustatyto apskaičiavimo metodo. Devintasis ieškinio pagrindas susijęs su 2006 m. gairių, bausmių ir sankcijų individualizavimo ir proporcingumo principų pažeidimu dėl nustatytos papildomos baudos sumos, siekiant atgrasomojo poveikio. Dešimtasis ieškinio pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu nustatant baudos dydį. Vienuoliktasis ieškinio pagrindas susijęs su EB 81 straipsnio pažeidimu dėl to, kad Total France antikonkurenciniai veiksmai inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei Total SA. Be to, per teismo posėdį ieškovė pateikė dvyliktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su jos teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad į pardavimo vertę, kuria remtasi apskaičiuojant baudą, įtraukta kitų Total grupei priklausančių bendrovių apyvarta.

23      Bendrojo Teismo nuomone, tikslinga pradėti nagrinėti nuo antrojo ieškinio pagrindo.

1.     Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti su parafino vašku susijusius veiksmus neįvykdymu

24      Visų pirma reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje „Pažeidimo santrauka“ Komisija nusprendė, jog sprendimo adresatės dalyvavo darant vieną, kompleksinį ir tęstinį EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą. Kiek tai susiję su parafino vašku, šis pažeidimas padarytas, nes „sudaryti susitarimai ar imtasi suderintų veiksmų dėl kainų nustatymo ir keitimosi slapta komercine informacija bei jos atkleidimo“ (pagrindinis pažeidimo epizodas) ir „pasidalyti klientai ir (arba) rinkos“ (antras pažeidimo epizodas).

25      Ieškovė teigia, kad Komisija klaidingai vertino dviejų pirmųjų pažeidimo epizodų, susijusių su parafino vašku, įrodymus. Todėl Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir neįvykdė pareigos motyvuoti.

26      Pirmoje šio ieškinio pagrindo dalyje ieškovė teigia, kad dėl pagrindiniam pažeidimo epizodui priskiriamų veiksmų galima buvo įrodyti tik keitimąsi informacija apie parafino vaško rinkos būklę, pardavimo apimtį ir naujas taikomas kainas, o dėl susitarimų ir suderintų veiksmų, susijusių su parafino vaško kainų nustatymu, remiantis bylos medžiaga, ji kaltinama nepagrįstai.

27      Antroje dalyje ieškovė nurodo, jog Komisija neteisėtai nepaisė to, kad nėra įrodymų apie susitarimų dėl kainų nustatymo taikymą.

28      Trečioje dalyje ieškovė Komisiją kaltina tuo, kad iš bylos medžiagoje esančių įrodymų negalima nustatyti, jog ji dalyvavo atliekant su antruoju pažeidimo epizodu susijusius veiksmus, t. y. per techninius susitikimus pasidalijo geografines rinkas ir klientus, kiek tai susiję su parafino vašku.

29      Ketvirtoje dalyje ieškovė pažymi, kad jos pateikta pardavimo kainų ekonominė analizė paneigia, jog ji tariamai prisijungė prie susitarimo dėl kainų nustatymo.

 Įžanginės pastabos

 Dėl susitarimo ir suderintų veiksmų sąvokų

30      Remiantis EB 81 straipsnio 1 dalimi, kaip nesuderinami su bendrąja rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje.

31      Susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktas ir 2002 m. kovo 20 d. Sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 199 punktas).

32      Galima manyti, kad susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, sudarytas, jeigu yra suderinta valia dėl paties konkurencijos ribojimo principo, net jeigu dėl konkrečių siekiamo apribojimo detalių dar vyksta derybos (šiuo klausimu žr. 31 punkte minėto Sprendimo HFB Holding ir kt. prieš Komisiją 151–157 ir 206 punktus).

33      Sąvoka „suderinti veiksmai“ reiškia koordinavimo tarp įmonių formą, kai jos, nepasiekusios konkretaus susitarimo, sąmoningai pakeičia konkurencijos keliamą riziką praktiniu tarpusavio bendradarbiavimu (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 115 punktas ir Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 158 punktas).

34      Šiuo požiūriu EB 81 straipsnio 1 dalimi draudžiami bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai ūkio subjektų kontaktai, kuriais būtų galima daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento veiksmams rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas (šiuo klausimu žr. 33 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 116 ir 117 punktus).

 Dėl įrodymų vertinimo principų

35      Remiantis teismų praktika, Komisija turi nustatyti įrodymus, kurių pakanka konstatuoti, jog yra faktinių aplinkybių, sudarančių pažeidimo sudėtį (žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 59 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

36      Kalbant apie teisminės kontrolės apimtį, pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nagrinėdamas ieškinį dėl sprendimo taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį panaikinimo, Bendrasis Teismas paprastai turi atlikti išsamų patikrinimą, ar buvo tenkinamos visos EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (žr. 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T‑41/96, Rink. p. II‑3383, 62 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

37      Šiomis aplinkybėmis teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas sprendimas dėl pažeidimo, naudai. Todėl teismas negali pripažinti, kad Komisija pateikė pakankamai teisinių pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar esama abejonių, ypač nagrinėjant ieškinį dėl sprendimo, kuriuo skirta bauda, panaikinimo (35 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 60 punktas).

38      Iš tikrųjų tokioje situacijoje būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, išplaukiantį iš 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, vieną iš pagrindinių teisių, kurios sudaro bendruosius Europos Sąjungos teisės principus. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos paskirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, dėl kurių gali būti skiriama bauda arba periodinė bauda (šiuo klausimu žr. 35 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 61 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

39      Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų bendrai vertinama institucijos panaudotų įkalčių visuma (žr. 35 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 ir 63 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

40      Sprendime Komisijos panaudoti įkalčiai įmonės padarytam EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma (žr. 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 185 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

41      Taip pat reikia pažymėti, kad Komisijai dažnai tenka įrodinėti pažeidimo padarymą nepalankiomis aplinkybėmis, nes pažeidimą įrodančios aplinkybės galėjo įvykti prieš daug metų ir daugelis įmonių, dėl kurių atliekamas tyrimas, aktyviai su ja nebendradarbiauja. Nors Komisija būtinai turi įrodyti, kad neteisėtas kainų nustatymo susitarimas buvo sudarytas, būtų per daug reikalauti įrodyti ir tikslų mechanizmą, kaip turėjo būti pasiektas šis tikslas. Dėl pažeidimo kaltai įmonei būtų labai lengva išvengti bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nesvarbu, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti. Esant tokiai situacijai įmonės gali veiksmingai gintis, nes turi galimybę pareikšti nuomonę dėl visų Komisijos prieš jas pateiktų įrodymų (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 203 punktas).

42      Kalbant apie įrodinėjimo priemones, kuriomis galima remtis įrodant pažeidimą pagal EB 81 straipsnį, pagal Sąjungos teisę visų pirma reikia remtis laisvo įrodymų vertinimo principu (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, Rink. p. II‑2395, 72 punktas).

43      Dėl atskirų įrodymų įrodomosios galios pažymėtina, kad vienintelis svarbus pateiktų įrodymų vertinimo kriterijus yra jų patikimumas (42 punkte minėto Sprendimo Dalmine prieš Komisiją 72 punktas).

44      Remiantis bendromis taisyklėmis įrodinėjimo srityje, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji vertė, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink. p. II‑491, 1053 ir 1838 punktai).

45      Jei Komisija remiasi tik aptariamų įmonių elgesiu rinkoje tam, kad nuspręstų, jog padarytas pažeidimas, pastarosioms pakanka nurodyti aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytas faktines aplinkybes ir pateikti kitokį įtikinamą tokių aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo rėmėsi Komisija, kad nuspręstų, jog padarytas Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimas (šiuo klausimu žr. 41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, 186 punktą).

46      Tačiau, jei Komisija rėmėsi rašytiniais įrodymais, atitinkamos įmonės turi ne paprasčiausiai nurodyti įtikinamą Komisijos teiginio alternatyvą, bet įrodyti, kad ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų nepakanka pažeidimui konstatuoti (41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 187 punktas). Toks įrodymų vertinimas nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos principo (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 181 punktą).

47      Kadangi draudimas dalyvauti antikonkurenciniuose susitarimuose ir veiksmuose ir sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjui, yra visuotinai žinomi, dažnai veikla, susijusi su šiais susitarimais ir veiksmais, atliekama neteisėtai, susitikimai vyksta slaptai, o su tuo susijusių dokumentų turima kuo mažiau. Todėl negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji pateiktų dokumentus, aiškiai patvirtinančius atitinkamų ūkio subjektų tarpusavio ryšius. Net jeigu Komisija randa dokumentų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Taigi išvadą apie antikonkurencinius veiksmus ar susitarimą reikia daryti remiantis tam tikru skaičiumi sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu ir nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55–57 punktai, taip pat žr. 35 punkte minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 64 ir 65 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

48      Pagal laisvo įrodymų vertinimo principą, net jei rašytinių įrodymų nebuvimas gali būti reikšmingas bendrai vertinant visus Komisijos pateiktus įrodymus, vien jo nepakanka, kad atitinkama įmonė, pateikusi alternatyvų faktinių aplinkybių paaiškinimą, paneigtų Komisijos tvirtinimus. Taip yra tik tuo atveju, kai Komisijos pateikti įrodymai neleidžia vienareikšmiškai ir be papildomo aiškinimo patvirtinti pažeidimo (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coats Holdings ir Coats prieš Komisiją, T‑36/05, neskelbto Rinkinyje, 74 punktą).

49      Minėta teismų praktika pagal analogiją taikoma ir EEE susitarimo 53 straipsniui.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sudaryti susitarimai ar imtasi suderintų veiksmų, siekiant nustatyti parafino vaško kainas, nebuvimu

50      Šioje dalyje ieškovė ginčija Komisijos taikytus įrodymų vertinimo principus ir nesutinka su įrodymų apie techninius susitikimus, kuriais remdamasi Komisija konstatavo, kad buvo sudaryti susitarimai ar imtasi suderintų veiksmų, siekiant nustatyti parafino vaško kainas, vertinimu.

 Dėl pagrindinio pažeidimo epizodo aprašymo ginčijamame sprendime

51      Ginčijamo sprendimo 4.1 skirsnyje „Pagrindiniai kartelio veikimo principai“ Komisija kainų nustatymo veiksmų turinį aprašė taip:

„<…>

106      Techniniai susitikimai visada buvo dalijami į dvi dalis, t. y. pradinį pasitarimą dėl techninių klausimų ir po jo vykstančius antikonkurencinio pobūdžio pasitarimus, be kita ko, susijusius su kainų nustatymu, rinkų ir klientų pasidalijimu (tam tikrais atvejais) ir keitimusi slapta komercine informacija, kaip antai apie esamą ir būsimą kainų politiką, klientus, gamybos pajėgumus ir pardavimo apimtį, ir jos atskleidimu.

107      Su kainomis ir potencialiu kainų didinimu susiję pasitarimai dažniausiai vykdavo techninių susitikimų pabaigoje. Paprastai Sasol nagrinėjo su kainomis susijusius pasitarimus, bet paskui visi dalyviai dėl kainų ir kainų politikos strategijos tardavosi prie apskritojo stalo. Buvo kalbama apie kainų didinimą ir kartu orientacines kainas specialiems klientams, taip pat apie bendrą kainų didinimą ir minimalias ir orientacines kainas visoje rinkoje. Paprastai, aptariant kainų didinimą, buvo sutariama dėl absoliučių skaičių, o ne procentinės dalies (pavyzdžiui, 60 eurų už toną visiškai rafinuoto parafino vaško). Dėl minimalių kainų buvo sutariama ne tik sudarius susitarimą didinti kainas, bet ir tada, kai didinti kainų nebuvo galimybės (pavyzdžiui, kainų sumažėjimo laikotarpiu).

      <…>

109      Be to, įmonių atstovai keitėsi slapta komercine informacija ir atskleisdavo savo bendrąją strategiją.

110      Įmonėms, išskyrus MOL, atstovavo atsakingi asmenys, kurie turėjo įgaliojimus apibrėžti savo atitinkamų įmonių kainų strategiją ir nustatyti kainas ypatingiems klientams. <...>

111      Per daugelį techninių susitikimų bendrai buvo tariamasi dėl parafino vaško kainų ir tik retais atvejais dėl skirtingų parafino vaško rūšių (pavyzdžiui, dėl visiškai rafinuoto parafino vaško ar pusiau rafinuoto parafino vaško, vaško mišinių, specialaus vaško, kieto parafino vaško ar vandeniliu išvalyto vaško). Be to, visoms įmonėms buvo aišku, kad visų rūšių parafino vaško kainos didinamos tokia pačia suma ar tokia pačia procentine dalimi.

      <…>

113      Paprastai techninių susitikimų rezultatai buvo įgyvendinami klientams pranešant apie kainų didinimą arba panaikinant esamą kainodarą. Pavieniai sukčiavimo ar netaikymo atvejai buvo aptariami per vėlesnius susitikimus (pavyzdžiui, žr. 149 ir 157 konstatuojamąsias dalis). Paprastai viena iš atstovaujamų įmonių imdavosi iniciatyvos ir pradėdavo didinti kainas. Dažniausiai tai būdavo Sasol, tačiau kartais ji prašydavo kitos dalyvės pradėti didinti. Netrukus po to, kai įmonė pranešdavo klientams apie ketinimą didinti kainas, kiti tiekėjai irgi taip pasielgdavo ir pranešdavo apie kainų didinimą. Per techninius susitikimus įmonėms atstovaujantys asmenys pranešdavo apie kitus techninių susitikimų rezultatams taikyti skirtus įmonių veiksmus. Ši informacija buvo perduodama žodžiu arba siunčiamos pranešimų apie kainų didinimą arba apie atitinkamų kainų panaikinimą kopijos vienai arba visoms kitoms [dalyvaujančioms] įmonėms. Komisija iš tikrųjų išsiaiškino, kad šalys keitėsi tokiais pranešimais. Buvo rasta apie 150 šios rūšies laiškų pavyzdžių, kuriuos šalys vienos kitoms išsiuntė per šešias savaites po techninių susitikimų. Buvo pareikšta ir tai, kad pagal susitarimą atstovaujamos įmonės sutarto kainų didinimo negali naudoti savo rinkos daliai didinti. Šis pareiškimas neginčytas atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus.“

52      Ginčijamo sprendimo 4.2 skirsnyje „Išsami informacija apie techninius susitikimus“ Komisija pirmiausia pateikė bendrą lentelę, kurioje nurodyta techninių susitikimų vieta ir data ir dalyvavusios įmonės (ginčijamo sprendimo 124 konstatuojamoji dalis). Toliau ji išnagrinėjo turimus įrodymus apie kiekvieną techninį susitikimą (ginčijamo sprendimo 126–177 konstatuojamosios dalys).

53      Ginčijamo sprendimo 5.3 skirsnyje „Nagrinėjamo pažeidimo pobūdis“ Komisija nurodė šiuo atveju taikomus antikonkurencinių veiksmų kvalifikavimo principus:

„<…>

205      Kai padaromas kompleksinis ilgos trukmės pažeidimas, Komisijai nebūtina jį pripažinti [susitarimu ar suderintais veiksmais]. [Susitarimo ar suderintų veiksmų] sąvokos neaiškios ir gali viena su kita persipinti. Antikonkurenciniai veiksmai vienu ar kitu metu gali labai skirtis arba tų veiksmų mechanizmai gali būti pakeisti ar sustiprinti, siekiant atsižvelgti į situacijos pokyčius. Iš tikrųjų gali būti netgi ir neįmanoma jų atskirti, nes tuo pačiu metu pažeidimas gali turėti kiekvienos iš draudžiamų veiksmų formų požymių, nors vertinami kaip pavieniai kai kurie iš šių veiksmų gali būti priskiriami veikiau būtent vienai nei kitai formai. Vis dėlto būtų nenatūralu nagrinėjant atliekamus veiksmus, kuriais aiškiai siekiama vieno ir to paties bendro tikslo, juos skaidyti į kelis skirtingus pažeidimus. Kartelis gali būti susitarimas ir kartu suderinti veiksmai. EB [81] straipsnyje nenumatyta, kad tokia kaip šiame sprendime aprašyto sudėtinio pažeidimo rūšis turi būti kvalifikuojama ypatingai.

206      Kai yra daug kartelio narių, kurių antikonkurenciniai veiksmai dėl trukmės gali būti kvalifikuojami kaip susitarimas ar suderinti veiksmai (kompleksiniai pažeidimai), Komisijai nereikia tiksliai nustatyti, prie kurios kategorijos priskiriama kiekviena veiksmų rūšis.“

54      Paskui ginčijamo sprendimo tame pačiame skirsnyje Komisija pažeidimo turinį aprašė taip:

„5.3.2 Taikymas

210      Remiantis šio sprendimo 4 [skyriuje] nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, nustatyta, kad visos įmonės, dėl kurių vyksta ši procedūra, dalyvavo atliekant su parafino vašku, o 2 konstatuojamojoje dalyje nurodytos įmonės, – su parafino šlamu <...> susijusius slaptus veiksmus ir kad jos nuolat dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo aptariami tokie klausimai:

1)      kainų nustatymas;

2)      <…> klientų pasidalijimas ir (arba) rinkų pasidalijimas;

3)      slaptos komercinės informacijos, ypač apie klientus, kainas, gamybos pajėgumus ir pardavimo apimtį, atskleidimas ir keitimasis ja;

<…>

5.3.2.2. Kainų nustatymas

240      98, 107, 126, 128, 131, 133, 135, 137, 139, 140, 142, 145, 147, 149, 152, 153, 156, 157, 163, 168, 174, 176 ir 177 konstatuojamosios dalys įrodo, kad aptariamos įmonės nustatydavo minimalias kainas ir susitardavo didinti kainas („kainų nustatymas“).

241      ExxonMobil, Repsol, Sasol ir Shell patvirtino kainų nustatymo veiksmų egzistavimą [žr. 107 konstatuojamąją dalį] ir šią informaciją dar kartą patvirtino per žodinį nagrinėjimą bei raštu pateiktame atsakyme į pranešimą apie kaltinimus.“

55      Kiek tai susiję su ieškove, iš ginčijamo sprendimo priedo matyti, kad ji dalyvavo 39 techniniuose susitikimuose ir „parafino šlamo susitikimuose“ iš 51 susitikimo, įvykusio jos dalyvavimo kartelyje laikotarpiu, t. y. nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d.

 Dėl Komisijos surinktų įrodymų įrodomosios galios

56      Pirmiausia reikia išnagrinėti su pasitarimų, vykusių per techninius susitikimus, turiniu susijusius įrodymus, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime. Tie įrodymai yra įmonių pareiškimai ir tuo metu, kai vyko techniniai susitikimai, ranka rašyti užrašai, parengti arba per konkretų techninį susitikimą, arba netrukus po to, kuriuose aprašomas per tuos susitikimus vykusių pasitarimų turinys.

57      Šiuo klausimu ieškovė ginčija įrodymų aiškinimo principus, kuriuos Komisija taikė ginčijamame sprendime, ir pareiškimų, ir rašytinių įrodymų įrodomąją galią.

–       Įmonių pareiškimai

58      Pažymėtina, kad, remiantis 2005 m. gegužės 12 d. Sasol pareiškimu, paprastai per techninius susitikimus buvo susitariama dėl slaptų veiksmų, nes juose buvo tariamasi dėl kainų padidinimo ar sumažinimo ir keičiamasi informacija apie bruto kainas ir planuojamus pajėgumus.

59      Remiantis 2005 m. gegužės 19 d. Repsol pareiškimu, per techninius susitikimus buvo tariamasi dėl dalyvių taikomų kainų dydžio.

60      Shell nurodė, kad visi techniniai susitikimai buvo susiję su kainų nustatymu. Remiantis 2006 m. birželio 14 d. Shell pareiškimu, bent jau nuo 1999 m., kai davęs parodymus jos atstovas pradėjo dalyvauti techniniuose susitikimuose, dėl parafino vaško kainų sprendimas niekada nebuvo priimamas vienašališkai ir konkurentai visada dėl to susitardavo per techninius susitikimus.

61      Be to, tos pačios įmonės, pateikdamos tuos pačius pareiškimus, tvirtino ir tai, kad per kelis techninius susitikimus dalyviai iš tikrųjų susitarė dėl minimalių kainų ar kainų didinimo, o kartais net ir dėl didinimo priemonių. Be to, iš tų pareiškimų matyti, kad Total be išlygų dalyvavo šiuose antikonkurenciniuose susitarimuose.

62      Be to, pažymėtina, kad Komisija padarė nuorodą į aptariamus pareiškimus (žr. šio sprendimo 58–61 punktus) ginčijamo sprendimo 107 ir 113 konstatuojamosiose dalyse.

63      Ieškovė pažymi, kad pareiškimai, pateikti pagal 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi ribotą įrodomąją vertę, ypač kai jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Iš tikrųjų minėti pareiškimai yra subjektyvūs ir jais siekiama „kaltinti kitus, bet ne save“. Be to, Sasol ir Repsol pareiškimai apie pažeidimo sunkumą pateikti „Komisijai paskatinus“ ir siekiant išsaugoti jų prašymų bendradarbiauti teikiamą naudą.

64      Pažymėtina, kad Sąjungos teismas jau išnagrinėjo ir atmetė tokius argumentus.

65      Remiantis teismų praktika, jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis principas nedraudžia Komisijai vertinant vieną įmonę remtis kitos kaltinamos įmonės parodymais. Antraip Komisijos pareiga pateikti EB 81 straipsnio pažeidimo įrodymų būtų neįvykdoma ir nesuderinama su jos užduotimi prižiūrėti tinkamą šių teisės normų taikymą (41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 192 punktas).

66      Ypač didelė įrodomoji galia gali būti suteikta tiems pareiškimams, kurie, pirma, yra patikimi, antra, padaryti įmonės vardu, trečia, pateikti asmens, kuris saistomas profesinės pareigos veikti šios įmonės vardu, ketvirta, prieštarauja pareiškėjo interesams, penkta, padaryti tiesioginio aplinkybių, apie kurias pranešama, liudininko ir, šešta, buvo pateikti raštu, apgalvotai ir po ilgų svarstymų (šiuo klausimu žr. 41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 205–210 punktus).

67      Be to, nors iš esmės gali būti tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškais pareiškimais, atsižvelgiant į tai, kad šie dalyviai gali stengtis sumažinti savo įtaką darant pažeidimą ir padidinti kitų, prašymas taikyti 2002 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, siekiant, kad būtų panaikinta ar sumažinta bauda, nebūtinai skatina pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus kartelio dalyvius. Iš tikrųjų bet koks mėginimas suklaidinti Komisiją gali sukelti abejonių dėl pareiškėjo bendradarbiavimo nuoširdumo ir išsamumo ir todėl kelti pavojų jo galimybei gauti visą 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teikiamą naudą (šiuo klausimu žr. 2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T‑120/04, Rink. p. II‑4441, 70 punktą).

68      Konkrečiai kalbant, reikia laikyti, jog tai, kad asmuo prisipažino padaręs pažeidimą ir taip pripažino kitas faktines aplinkybes nei tos, apie kurias buvo galima spręsti tiesiogiai remiantis nagrinėjamais dokumentais, a priori reiškia, kad, jei nėra konkrečių tam prieštaraujančių aplinkybių, tas asmuo yra apsisprendęs sakyti tiesą. Be to, pareiškimai, nenaudingi juos teikiančiam asmeniui, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (41 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 211 ir 212 punktai; 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją, T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 166 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbtas Rinkinyje, 59 punktas).

69      Šiuo atveju nagrinėjami pareiškimai padaryti remiantis asmenų, dalyvavusių techniniuose susitikimuose, parodymais, gerai apsvarstyti, ir jais apkaltinamos tos įmonės, kurių vardu šie pareiškimai pateikti. Be to, pareiškimai patvirtina pažeidimo aprašymo esmę, o dėl to jie dar patikimesni. Todėl, remiantis šio sprendimo 66 punkte nurodyta teismų praktika, priešingai, nei teigė ieškovė, šie pareiškimai ypač patikimi.

70      Be to, ieškovė visai nemini nuorodos ar įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad Sasol ir Repsol pareiškimai padaryti „Komisijai paskatinus“. Be to, 2002 m. pranešime dėl bendradarbiavimo nenurodytas joks skatinimas didinti pažeidimo sunkumą ir šioje byloje to negalima konstatuoti. Priešingai, reikia pabrėžti, kad Sasol, Repsol ir ExxonMobil pareiškimai padaryti atlikus patikrinimus, todėl šios įmonės galėjo numatyti, kad yra menka tikimybė, jog jos pirmosios Komisijai pateikė informacijos, leidžiančios priimti sprendimą atlikti patikrinimus ar konstatuoti kartelio egzistavimą (žr. 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 8 punktą). Taigi šios įmonės suprato, kad didelė tikimybė, jog joms bauda gali būti sumažinta daugiausia 50 % (žr. 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo 23 punktą). Šiomis aplinkybėmis nebuvo jokios ekonominės priežasties, galėjusios minėtas įmones paskatinti pažeidimą apibūdinti kaip sunkesnį, nei jis iš tikrųjų buvo, nes dėl sunkesnio pažeidimo joms būtų skirtos didesnės baudos. Galiausiai, primintina, kad dėl pareiškimuose pateiktų netikrų aplinkybių atitinkama įmonė gali netekti galimybės gauti 2002 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo teikiamos naudos (žr. šio sprendimo 67 punktą).

71      Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su tariamu prašymą bendradarbiauti teikiančių įmonių „skatinimu“ nurodyti sunkesnį pažeidimą, nei jis iš tikrųjų buvo.

72      Be to, ieškovė teigia, kad Komisija negali grįsti savo išvadų įmonės pareiškimais, kurių teisingumą ginčija kelios kaltinamos įmonės ir kurių nepatvirtina kiti įrodymai.

73      Tiesa, remiantis teismų praktika, įmonės, kaltinamos dalyvavimu kartelyje, kurio egzistavimas ginčijamas daugelio kitų atitinkamų įmonių, pareiškimai negali būti laikomi pakankamu tų kitų įmonių padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nėra pagrįsti kitais įrodymais; žinoma, reikalaujamas patvirtinimo kitais įrodymais lygis gali būti žemesnis atsižvelgiant į atitinkamų pareiškimų patikimumą (41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 219 ir 220 punktai).

74      Vis dėlto šioje byloje Komisija rėmėsi ne vienintelio dalyvio pareiškimu, kurį ginčijo kiti dalyviai, o kelių įmonių savarankiškai padarytais pareiškimais, kurie patvirtina pažeidimo aprašymo esmę (žr. šio sprendimo 58–61 punktus). Maža to, Komisija rėmėsi daugybe rašytinių įrodymų (jų dalis bus nagrinėjama šio sprendimo 76 punkte), papildančių ir patvirtinančių įmonių pareiškimų turinį.

75      Todėl aptariamos deklaracijos yra įrodymų visumos, patvirtinančios, kad buvo sudaryti susitarimai ar atliekami suderinti veiksmai dėl parafino vaško kainų nustatymo, o sprendimai tai daryti buvo priimami per techninius susitikimus, kuriuose ieškovė dalyvavo, dalis. Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais ginčijama įrodymų įrodomoji galia.

–       Rašytiniai įrodymai

76      Pažymėtina, kad ginčijamame sprendime yra nuorodų į daugybę to laikotarpio rašytinių įrodymų, rastų atitinkamų įmonių patalpose per patikrinimus. Daugumą šių rašytinių įrodymų sudaro MOL priklausantys ranka rašyti užrašai ir Sasol „Blauer Salon“ protokolai.

77      Ieškovė ginčija šių rašytinių įrodymų įrodomąją galią. Ji teigia, kad per techninius susitikimus ranka rašyti užrašai, kaip ir MOL užrašai, neišsamūs ir juose daug ženklų ar simbolių, kurių reikšmė susijusi su šių užrašų rengėja. Sasol „Blauer Salon“ susitikimų protokolų įrodomoji galia ribota, nes jie parengti ne per techninius susitikimus ir juose nedalyvavusio asmens. Maža to, tam tikra šiuose protokoluose pateikta informacija buvo ne per techninius susitikimus vykusių pokalbių rezultatas. Negalima priimti Komisijos argumento, kad protokolai parengti in tempore non suspecto, juo labiau kad dažniausiai šie protokolai neaiškūs.

78      Pažymėtina, kad Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas tokius argumentus jau nagrinėjo ir atmetė.

79      Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkte nurodytos teismų praktikos, kadangi draudimas dalyvauti antikonkurenciniuose susitarimuose ir veiksmuose ir sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjui, yra visuotinai žinomi, dažnai veikla, susijusi su šiais susitarimais ir veiksmais, atliekama neteisėtai, susitikimai vyksta slaptai, o su tuo susijusių dokumentų turima kuo mažiau. Net jeigu Komisija randa dokumentų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą.

80      Be to, remiantis teismų praktika, vertinant rašytinių įrodymų įrodomąją galią didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas būtų glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis (1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ensidesa prieš Komisiją, T‑157/94, Rink. p. II‑707, 312 punktas ir 2003 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied ir Technische Unie prieš Komisiją, T‑5/00 ir T‑6/00, Rink. p. II‑5761, 181 punktas), arba tam, kad jį parengė tiesioginis šių aplinkybių liudytojas (41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 207 punktas).

81      Dėl to, kad dokumente nėra datos arba parašo, arba dėl to, kad jis prastai parašytas, šis dokumentas nepraranda įrodomosios galios, ypač jeigu jo kilmė, galima data ir turinys gali būti pakankamai užtikrintai nustatyti (2006 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo FNCBV prieš Komisiją, T‑217/03 ir T‑245/03, Rink. p. II‑4987, 124 punktas, taip pat šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Shell prieš Komisiją, T‑11/89, Rink. p. II‑757, 86 punktą).

82      Tačiau šioje byloje, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamojoje dalyje, MOL užrašai parengti per susitikimus juose dalyvavusio asmens, o jų turinys struktūruotas ir santykinai išsamus. Todėl šių užrašų įrodomoji galia labai didelė. Sasol parengti „Blauer Salon“ susitikimų protokolai yra dokumentai, kurių data atitinka faktinių aplinkybių laiką, ir jie parengti in tempore non suspecto, t. y. netrukus po kiekvieno techninio susitikimo. Nors juos parengęs asmuo nedalyvavo techniniuose susitikimuose, šis asmuo rėmėsi dalyvio pateikta informacija. Todėl ir šių protokolų įrodomoji galia labai didelė.

83      Vadinasi, reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais ginčijama rašytinių įrodymų, nurodytų ginčijamame sprendime, įrodomoji galia.

 Dėl ieškovės argumentų, susijusių su konkrečiais techniniais susitikimais, išsamaus nagrinėjimo

84      Ieškovė teigia, kad dėl 36 techniniuose susitikimuose iš 52 Komisija nenurodo, jog dalyviams pavyko susitarti dėl kainų. Pirma, dėl keturių techninių susitikimų ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog ji nebuvo užtikrinta, kad šie susitikimai įvyko ar kad negalima nustatyti susitikimo turinio. Antra, dėl 12 techninių susitikimų ginčijamame sprendime Komisija pripažino, jog apie šių susitikimų turinį ji neturi kitų duomenų, išskyrus tam tikrų dalyvių pareiškimus, pagal kuriuos šių susitikimų tikslas buvo antikonkurencinis, tačiau negalima tiksliai nustatyti nagrinėjamų veiksmų pobūdžio. Trečia, dėl kitų 6 techninių susitikimų ginčijamame sprendime Komisija nenurodė, kad jie susiję su pasitarimais dėl kainų. Ketvirta, dėl kitų 14 techninių susitikimų ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad, nors juose pasikeista informacija apie kainas, nebuvo sudaryta jokio susitarimo dėl kainų didinimo ir juo labiau dėl didinimo bendro dydžio arba bet kuriuo atveju Komisija nebuvo įsitikinusi, koks šio keitimosi rezultatas.

85      Be to, ieškovė teigia, kad tik dėl šešiolikos techninių susitikimų Komisija nustatė, jog dalyviams pavyko sudaryti susitarimą dėl kainų. Ieškovė pateikia išsamius argumentus, susijusius su tariamu klaidingu įrodymų apie kiekvieną iš šių techninių susitikimų vertinimu.

86      Visų pirma, kiek tai susiję su 1992 m. rugsėjo 3 ir 4 d. techniniu susitikimu, ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi Sasol „Blauer Salon“ susitikimo protokolu, kuriame yra nuoroda „iki 11 mėn. 22 d. – kaina 0“. Iš to ji padarė išvadą, kad per šį susitikimą sutarta nekeisti kainų.

87      Ieškovė teigia, kad Sasol protokolas susijęs su dviejų Sasol darbuotojų vidaus susirašinėjimu, pagal kurį M. K. duoda nurodymą M. O. nekeisti kainų, todėl minėtas protokolas neįrodo, kad per techninį susitikimą buvo sudarytas susitarimas.

88      Reikia konstatuoti, kad per administracinę procedūrą padarytame pareiškime Sasol šią nuorodą suprato kaip susitarimą nekeisti kainų. Be to, iš daugybės „Blauer Salon“ susitikimų protokolų ir Sasol pareiškimų matyti, kad minėtais protokolais Sasol atstovas techniniams susitikimams M. K pranešė M. O. apie tuose susitikimuose vykusių pasitarimų turinį. Be to, dalyviai dažnai naudojo skaičių „0“ kainų išlaikymui nurodyti. Todėl net jei, konkrečiai kalbant, aptariamas protokolas buvo M. K. ir M. O. vidaus susirašinėjimo dalis, vis dėlto jis patvirtina, kad per nagrinėjamą techninį susitikimą sudarytas susitarimas nekeisti kainų. Todėl reikia atmesti šiuo klausimu ieškovės pateiktus argumentus.

89      Be to, ieškovė Komisijos atžvilgiu negali pagrįstai remtis tuo, kad per šiuos susitikimus visai nebuvo sutarta didinti kainų. Iš tikrųjų susitarimas išlaikyti kainas taip pat yra susitarimas dėl kainų nustatymo, nes derinama dalyvių valia dėl kartu jų nustatytų kainų dydžio taikymo.

90      Todėl ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai rėmėsi nagrinėjamu techniniu susitikimu, kai padarė išvadą, kad „atitinkamos įmonės nustatydavo minimalias kainas“.

91      Antra, kiek tai susiję su 1992 m. lapkričio 23 ir 24 d. susitikimu, ginčijamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro nuorodą į MOL užrašus, kuriuose nurodyta taip: „pirmas ketvirtis – išlaikyti kainas – kai būtina, keistis informacija – minimali kaina“. Iš to Komisija daro išvadą, jog šie užrašai patvirtina, kad egzistuoja susitarimas dėl kainų išlaikymo.

92      Anot ieškovės, MOL užrašuose esanti nuoroda „neturi prasmės“, nes ji negali būti siejama su nustatyta kaina. Be to, MOL nepatvirtino šio aiškinimo, o būtų įtikinamas ir kitoks aiškinimas, t. y. kad tai paprasčiausias keitimasis informacija.

93      Bendrasis Teismas mano, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas neįtikinamas. Iš tikrųjų prieš šią nuorodą nenurodytas jokios įmonės pavadinimas, todėl negalima daryti išvados, kad tai vienašališkas pranešimas. Priešingas pavyzdys – Sasol užrašuose, susijusiuose su 1996 m. rugsėjo 17 ir 18 d. „Blauer Salon“ susitikimu, buvo tokia nuoroda: „MOL, HU DEM 110,- flü.ffr ab 1/10.96“. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad „tai rodė, jog per šį susitikimą įmonėms atstovavę asmenys tarėsi dėl ateities ketinimų kainų politikos klausimais ir juos atskleidė“ (ginčijamo sprendimo 141 konstatuojamoji dalis).

94      Todėl ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija pagrįstai rėmėsi šiuo techniniu susitikimu, kai padarė išvadą, kad „atitinkamos įmonės nustatydavo minimalias kainas“ (žr. šio sprendimo 89 punktą).

95      Trečia, kiek tai susiję su 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. susitikimu (ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamoji dalis), ieškovė teigia, kad dalyviai tik keitėsi informacija apie savo kainas.

96      Šį aiškinimą paneigia Sasol parengtas „Blauer Salon“ susitikimo protokolas, kaip ši įmonė jį aiškino per administracinę procedūrą, ir su šiuo susitikimu susiję MOL užrašai.

97      Iš tikrųjų MOL užrašuose nurodytos tokios aplinkybės:

„11. Schümann 970 DEM min. kaina.

<…>

13. Total 920 DEM padidino iki 950 DM. 970 DM numatyta iki metų pabaigos

<…>

15. Mes didiname iki 900“.

98      Sasol parengtame „Blauer Salon“ susitikimo protokole nurodyta „Preise hoch per 1/1.95“. Be to, remiantis 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol atsakymu į Komisijos prašymą pateikti informaciją, buvo neteisingai nurodyta data, todėl didinti kainas iš tikrųjų buvo numatyta 1996 m. sausio 1 d. Pagal tą atsakymą tai atspindėtų 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. susitikimo rezultatą.

99      Todėl Komisijos tvirtinimas, kad šio susitikimo dalyviai „pasikeitė informacija apie ateities kainų politiką, aptarė ir nustatė kainų didinimą ir minimalias kainas“, grindžiamas ypač nuoseklių įrodymų visuma. Sasol pareiškimas išsklaido bet kokias abejones, susijusias su valios derinimu dėl kainų didinimo. Vienintelė aplinkybė, kad padidinimo suma ir minimalios kainos skyrėsi, nelygu, kokia įmonė, neturi reikšmės tam, kad pripažinta, jog per šį susitikimą susitarta dėl kainų nustatymo, nes žodžiai „kainų nustatymas“ nereiškia, kad visi dalyviai taiko vienodą kainą.

100    Ketvirta, kiek tai susiję su 1996 m. vasario 22 ir 23 d. techniniu susitikimu, ginčijamo sprendimo 139 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi MOL užrašais, kuriuose nurodyta taip: „Parafinas – visi kokybės lygiai – ta pati 108 DEM kaina; smulkus ir (arba) stambus klientas – ta pati 108 DEM kaina; vaškas panardinimui 1200–1250 DEM“. Remiantis ta konstatuojamąja dalimi, tai įrodo, kad dalyvaujančios įmonės susitarė dėl parafino vaško kainų.

101    Ieškovė mano, kad, perskaičius visus šiuos užrašus, negalima daryti tokios išvados. Iš tikrųjų MOL užrašuose informacija pateikta kaip įprastai, t. y. pakartojama dalyvių paeiliui atskleista informacija, kuria apsikeista.

102    Vis dėlto pažymėtina, kad Sasol ir Repsol, nepriklausomai viena nuo kitos, patvirtino 1996 m. vasario 22 ir 23 d. techninio susitikimo antikonkurencinį pobūdį. Maža to, minėtoje MOL pažymoje nurodyta ir tai: „nuo 8.1. visur padidinti 80 DEM už toną“, t. y. data ir kainos padidinimo suma.

103    Todėl ginčijamo sprendimo 240 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nustatė, kad per šį techninį susitikimą atitinkamos įmonės nustatė minimalias kainas ir susitarė dėl kainų didinimo.

104    Penkta, kiek tai susiję su 1996 m. gegužės 14 ir 15 d. susitikimu (ginčijamo sprendimo 140 konstatuojamoji dalis), Sasol parengtame „Blauer Salon“ susitikimo protokole nurodyta taip:

„Atskaitos taškas buvo 1996 m. antro pusmečio kainų didinimas

– D + F: nuo 96.8.1 žvakė –  FRP min 115 nto nto flü ffr

      Skridininė žvakė 115 %

      Kapų žvakė 115 %

      supakuota + 5 % esamos kainos

      maišytuvas FRP min 105, nto, nto flü ffr“.

105    Tuo remdamasi, Komisija padarė išvadą, kad „dalyvaujančios Vokietijos ir Prancūzijos įmonės per pasitarimus susitarė padidinti kainas 1996 m. antrą pusmetį ir planavo didinti žvakių parafino vaško kainą nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d.“

106    Ieškovė tvirtina, kad nebuvo susitarimo dėl kainų ir bet kuriuo atveju ji nedalyvavo tame susitikime.

107    Šie argumentai nepaneigia Komisijos analizės. Iš tikrųjų 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informaciją aiškiai pažymėta, kad per šį susitikimą buvo sudarytas susitarimas dėl kainų.

108    Aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo šiame susitikime, Komisijai netrukdo bendrai nuspręsti, kad ji buvo susitarimų dėl kainų nustatymo šalis, ir šiuo klausimu atsižvelgti į įrodymus, susijusius su šiuo susitikimu. Įmonė gali būti laikoma atsakinga už visą kartelį, net jei yra nustatyta, kad ji tiesiogiai dalyvavo tik vienoje ar keliose jo sudedamosiose dalyse, jeigu, pirma, ji žinojo ar neišvengiamai turėjo žinoti, jog susitarimas, kurio šalis ji buvo, ypač dalyvaudama reguliariuose ne vienus metus organizuojamuose susitikimuose, buvo bendro plano, skirto įprastai konkurencijai iškreipti, dalis, ir, antra, šis planas apėmė visas kartelio sudedamąsias dalis (žr. šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 370 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

109    Taigi, remdamasi 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol atsakymu į Komisijos prašymą pateikti informaciją, iš pokalbių telefonu po susitikimo Sasol sužinojo, jog Total iš tikrųjų padidino savo kainą iki 115 DEM už 100 kg, bet tam tikroms produktų subkategorijoms suteikė nuolaidų. Todėl ieškovei ne tik buvo pranešta apie susitarimą, sudarytą per aptariamą susitikimą, bet ji iš dalies ir taikė to susitikimo rezultatą. Kadangi dėl šios pareiškimo aplinkybės, žinoma, susijusios su ieškovės elgesiu, visai negalėjo sušvelnėti Sasol atsakomybė, o pastaroji galėjo netekti galimybės pasinaudoti bendradarbiavimo teikiama nauda, jei Komisijai būtų pateikusi neteisingą informaciją, ir bet kuriuo atveju Sasol pabrėžė, jog ieškovė tik iš dalies prisijungė prie susitarimo, nėra jokios priežasties abejoti šio pareiškimo patikimumu.

110    Šešta, reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su 1997 m. spalio 30 ir 31 d. susitikimu (ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamoji dalis) ir 1998 m. gegužės 5 ir 6 d. susitikimais (ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamoji dalis).

111    Pažymėtina, kad „Blauer Salon“ susitikimo protokole dėl pirmojo susitikimo nurodyta taip:

	„Data	Padidinimas	Minimali kaina
√ SCHS, D
√ Dea, D
√ SRS-Tuda, D
√ MOL, HU	1.1.
√ Total, F	1.1.	10 DEM	120 DEM
Mobil-Bp, F
√ Repsol, E
√ Agip, I	1.1.	10 DEM“

112    Remiantis Sasol parodymais, iš šio protokolo matyti, kad visi dalyviai įsipareigojo padidinti kainas nuo 10 iki 12 DEM už 100 kg, kad Total ir Agip pageidavo padidinti kainas 10 DEM ir kad tai turėjo lemti 120 DEM minimalią kainą už 100 kg, bent jau kiek tai susiję su Total.

113    Padidinimo sumas ir datas visiškai patvirtina dveji su šiuo susitikimu susiję užrašai, rasti MOL patalpose.

114    Ieškovė tvirtina tik tai, kad yra kitas MOL patalpose rastų užrašų paaiškinimas, pagal kurį skirtingų rūšių parafino vaško kainas garsiai perskaitė vienas iš dalyvių. Vis dėlto šiam tariamam paaiškinimui aiškiai prieštarauja Sasol protokolas, kaip pati jį aiškino, dėl kurio ieškovė nepateikė jokių argumentų.

115    Be to, visiškai nepagrįstas ieškovės argumentas, kad numatytos skirtingos padidinimo datos patvirtina, jog dalyviai nepasiekė jokio susitarimo. Iš tikrųjų numatytos skirtingos padidinimo datos gali rodyti tai, kad dalyviai atsižvelgė į skirtingų atstovaujamų įmonių individualią komercinę padėtį. Maža to, siekiant palaikyti klientų iliuziją, kad parafino vaško rinkoje vis dar galioja pasiūlos ir paklausos taisyklė, dalyvaujančioms įmonėms galėjo būti naudinga nustatyti naujas kainas skirtingu metu ir taip apsimesti, kad jų padidintos kainos buvo savarankiškų komercinių sprendimų pasekmė. Tokį skirtingų datų ir skirtingų padidinimo sumų taikymo paaiškinimą pateikė Shell dėl laikotarpio nuo 2004 m. pradžios.

116    Komisijos išvadą, kad per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. vykusį susitikimą bent jau kai kurie dalyviai nustatė minimalią 1 200 DEM už toną kainą, patvirtina ir MOL užrašai, susiję su 1998 m. gegužės 5 ir 6 d. susitikimu, kuriuose nurodyta: „Repsol – min. kaina 1 180 DEM (negalima parduoti už 1 200)“. Logiškiausias šios nuorodos paaiškinimas yra tai, kad Repsol negalėjo taikyti per ankstesnį susitikimą sutartos kainos ir nurodė minimalią kainą, kurią, kaip jai atrodė, galima taikyti.

117    Taigi Komisija pakankamai įrodė, kad per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. vykusį susitikimą dalyviai nustatė parafino vaško kainas.

118    Septinta, kiek tai susiję su 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techniniu susitikimu, ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi MOL užrašais ir Sasol parengtu „Blauer Salon“ susitikimo protokolu.

119    Sasol parengtame „Blauer Salon“ susitikimo protokole nurodyta taip:

„Pasiūlymas nuo 99. 1.1 + 6 DEM? visoms mažesnėms nei 120 DEM [kainoms]

= bus parengtas aplinkraštis su argumentais dėl „padėties, susijusios su žaliavomis“ (= turimi ištekliai), siekiant, kad:

–        būtų padidintos mažesnės nei 120 DEM kainos,

–        kainos nemažėtų,

–        žvakių gamintojai gautų „dokumentus“ deryboms su tinklais [tikriausiai parduotuvių].“

120    MOL užrašuose nurodyta taip: „60 DEM už toną  padidinti nuo 1999 m. sausio 1 d.“

121    Ginčijamame sprendime Komisija iš šių nuorodų padarė išvadą, kad dalyviai tarėsi dėl padėties, susiklosčiusios po to, kai per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. techninį susitikimą buvo sudarytas susitarimas, kuriame iškeltas tikslas nustatyti didesnes nei 120 DEM už 100 kg parafino vaško kainas ir kuris dar nepasiektas. Paskui per 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techninį susitikimą dalyviai susitarė kainas didinti 6 DEM visiems klientams, perkantiems parafino vašką už mažiau nei 120 DEM, šis didinimas buvo numatytas nuo 1999 m. sausio 1 d. Be to, remiantis ginčijamu sprendimu, klientams tą padidinimą reikėjo pagrįsti žaliavų stygiumi. Dar bendrovėms atstovaujantys asmenys susitarė, kad kainos bet kuriuo atveju neturi mažėti.

122    Ieškovė teigia, kad MOL užrašuose paminėtos aplinkybės susijusios su S. (Shell) padaryta nuoroda, nes prie jos pažymėta „S.“. Sasol parengtame „Blauer Salon“ susitikimo protokole paminėta aplinkybė, jog „bus parengtas aplinkraštis <...> siekiant, kad <...> kainos nemažėtų“, susijusi su Sasol vidaus aplinkraščiu, ji turi būti suprantama ne kaip per techninį susitikimą sudarytas susitarimas, o tik kaip tikslas, apie kurį Sasol pranešė ir kurį sau iškėlė.

123    Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovės pateiktas paaiškinimas neįtikinamas ir negrindžiamas nuosekliu rašytinių įrodymų aiškinimu. Iš tikrųjų ieškovė visai nepaaiškina, dėl kokių priežasčių Sasol nusprendė parengti klientams adresuotą aplinkraštį, kuriuo pranešama, kad kainos bus didinamos 6 DEM už 100 kg po to, kai kita dalyvė, t. y. Shell, vienašališkai apie tai pranešė, jeigu dalyvės nesudarė susitarimo dėl kainų didinimo. Be to, Komisijos pateiktas aiškinimas, priešingai nei pateiktas ieškovės, įrodo ryšį su pasitarimais, vykusiais per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. techninį susitikimą.

124    Todėl Komisija, remdamasi įrodymais, susijusiais su 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techniniu susitikimu, pagrįstai nusprendė, kad per šį susitikimą dalyvės susitarė didinti kainas.

125    Aštunta, reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su 1999 m. spalio 27 ir 28 d. susitikimu.

126    Šiuo klausimu Komisija turėjo Sasol parengtą „Blauer Salon“ susitikimo protokolą, kuriame nurodyta taip:

.	„Padidinimas“
Atvyko: Total	2000.1.15 + Ffr 2300 = DEM 6,85
Atvyko: Repsol
Atvyko: SRS-Tuda	2000.1.10
Atvyko: Dea	2000.1.17, remiantis [B. de Dea] + 8,50 DEM
Atvyko: SCHS	2000.1.15
Mobil-Bp, F
Neatvyko: MOL	2000.2.1 (alt 110 DEM flü ffr) + 6 DEM, remiantis T. T. 1.10
Neatvyko: Mobil
[Neatvyko] Esso, F	2000.2.1 + 40 $ (remiantis MA 1.19)
Kuwait, NL? + 8 DEM (remiantis Buchh [Buchhaltung (buhalterinės apskaitos departamentas)]) 1.24
Bendra visoms pramonės šakoms
– Skystas	+ 7–9 DEM % kg (bet kuriuo atveju ne mažiau kaip 6 DEM)
– Kietas	+ 11 DEM % kg“

127    Komisija, atsižvelgusi į Sasol paaiškinimus, šią pažymą aiškino taip (ginčijamo sprendimo 156 konstatuojamoji dalis):

„Iš šios pažymos matyti, kad Total, Repsol, H&R/Tudapetrol („SRSTuda“), Dea ir Sasol įsipareigojo didinti kainas 2000 m. sausio mėn. Total turėjo didinti kainas 2 300 FRF nuo 2000 m. sausio 15 d., H&R/Tudapetrol nuo 2000 m. sausio 10 d., Dea nuo 2000 m. sausio 17 d. turėjo didinti 8,50 DEM, o Sasol – nuo 2000 m. sausio 15 d. Kiek tai susiję su neatvykusiomis bendrovėmis, MOL pranešė apie didinimą 6 DEM nuo 2000 m. sausio 1 d. Esso nuo 2000 m. vasario 1 d. turėjo didinti 40 USD, o Kuwait – 8 DEM nuo nenurodytos datos. Tris pastaruosius informacijos elementus po techninio susitikimo gavo Sasol, remdamasi dvišaliais ryšiais, ir, anot Sasol, į dokumentą jie buvo įtraukti 1999 m. gruodžio 7 d. Tai įrodo eilutės, kuriose yra žodis „remiantis“, vardas ir data. Nurodytą dieną Sasol paskambino šių bendrovių atstovams ir jai buvo pateikta informacija apie kainų didinimą.“

128    Ieškovė nepagrįstai teigia, kad tai buvo tik keitimasis informacija. Šį teiginį aiškiai paneigia 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol pareiškimas, pagal kurį Total, Repsol, „SRSTuda (Hansen & Rosenthal)“ dalyvavo ir įsipareigojo didinti kainas 2000 m. sausio mėn.

129    Tai, kad šalia įmonių pavadinimų nurodytos skirtingos datos, nepatvirtina ieškovės teiginio dėl šio sprendimo 115 punkte jau nurodytų priežasčių.

130    Be to, remiantis Sasol pareiškimu, įtikinamiausias paaiškinimas, kodėl prie įmonių, kurioms atstovauta susitikime, nenurodyti skaičiai, yra tai, kad visų šių įmonių kainos didinamos vienodai, t. y. 6,85 DEM.

131    Taigi Komisija pakankamai įrodė, kad per nagrinėjamą susitikimą buvo sudarytas susitarimas dėl kainų nustatymo.

132    Devinta, reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, susijusius su 2001 m. birželio 26 ir 27 d. susitikimu (ginčijamo sprendimo 163 konstatuojamoji dalis).

133    Šiuo klausimu Sasol parengtame „Blauer Salon“ susitikimo protokole nurodyta taip:

„Liepos mėn.:  kaip galima greičiau atšaukti kainas ypatingiems klientams

<…>

Rugpjūčio pabaigoje:  atšaukti visas kainas 01.09.30

      01.10.01 + 7 €.“

134    Remiantis ginčijamu sprendimu, šie duomenys rodo, kad įmonėms atstovaujantys asmenys susitarė 7 eurais didinti parafino kainas nuo 2001 m. spalio 1 d., o prieš tai iki rugsėjo 30 d. atšaukti visus kainų klausimu egzistuojančius susitarimus.

135    Ieškovė teigia, kad 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol pareiškimas patvirtina ne šį aiškinimą, o tik tai, kad buvo tariamasi dėl kainų.

136    Vis dėlto minėtas pareiškimas prieštarauja šiam teiginiui. Iš tikrųjų pagal tą pareiškimą bendrovės Sasol darbuotojas O. užrašė 2001 m. birželio 26 ir 27 d. techninio susitikimo rezultatus, o ketinimas didinti kainas atspindėjo per tą susitikimą padarytas išvadas.

137    Kadangi deklaracijoje nurodytos per susitikimą dėl kainų didinimo padarytos išvados, reikia laikyti, kad šis pareiškimas įrodo, jog per tą susitikimą buvo sudarytas susitarimas dėl kainų nustatymo.

138    Dešimta, ieškovė nesutinka su įrodymų, susijusių su 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimu, vertinimu, pateiktu ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje.

139    Šiuo klausimu Total France patalpose rastuose ranka rašytuose užrašuose yra tokie duomenys:

„-> Sasol 40 €/50 $. – liepos mėn. pabaiga.

-> Treč.: 38–28.

-> Liepos 1 d.

+ FRP: 70 -> 6 000 €/T

+ Skridininės žvakės: 50 -> 500 €/T

+ Mikrovaškas: 25 -> 50 €/

<...>

-> 40 €/T parafino šlamas“

140    Remiantis ginčijamu sprendimu, iš Total France patalpose rastų ranka rašytų užrašų bendrų aplinkybių matyti, kad rodyklė prieš kainas rodo, jog egzistavo ateities strategija, dėl kurios buvo sutarta, todėl dalyvės buvo susitarusios didinti kainas.

141    Anot ieškovės, Komisijos pateikto aiškinimo dėl Total France patalpose rastų ranka rašytų užrašų negalima priimti, nes jis prieštarauja su šiuo techniniu susitikimu susijusiems pareiškimams. Iš tikrųjų Shell davė parodymus, kad buvo sutarta didinti kainas, o Sasol paminėjo aplinkybę, kad buvo tariamasi dėl kainų didinimo. Todėl, atsižvelgiant ir į Total France patalpose rastus ranka rašytus užrašus, galima nustatyti tik tai, kad buvo keičiamasi informacija.

142    Reikia konstatuoti, kad 2006 m. birželio 14 d. Shell pareiškimas visai nedviprasmiškas, nes ji tvirtina, kad per šį techninį susitikimą buvo sudarytas susitarimas dėl kainų didinimo, kuris turėjo įsigalioti 2004 m. liepos 1 d.

143    Ieškovė negali pagrįstai remtis 2005 m. rugpjūčio 12 d. Sasol pareiškimu, kad paneigtų, jog per šį susitikimą buvo sudarytas susitarimas. Iš tikrųjų tai, kad Sasol pripažįsta, jog per šį susitikimą vyko pasitarimai dėl kainų, visiškai nereiškia, kad remdamosi šiais pasitarimais dalyvės nesudarė susitarimo. Be to, tame pareiškime Sasol tvirtino ir tai, kad ji išsiuntė vienų adresatų kitiems persiunčiamą laišką, kuriame pranešė, kad 2004 m. birželio 14 d. didinamos kainos nuo 5 eurų iki 7 eurų už 100 kg ir kad ji gavo H&R laišką, kuriame pranešama, kad ši didina savo kainas nuo 5,20 euro iki 6,80 euro už 100 kg.

144    Taigi iš šio pareiškimo matyti, kad Sasol ketino didinti savo kainas tokia pačia suma, kokia nurodyta Total France patalpose rastuose ranka rašytuose užrašuose, ir kad paskui H&R taip pat atsiuntė laišką dėl kainų didinimo, kuriame nurodytas labai panašus kaip Sasol didinimas.

145    Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai nustatė, kad per minėtą techninį susitikimą dalyvės susitarė didinti parafino vaško kainas.

146    Atsižvelgdamas į tai, kas išnagrinėta, ir net nesant būtinybės nagrinėti įrodymų, susijusių su visais techniniais susitikimais, kuriuose ieškovė dalyvavo, Bendrasis Teismas nusprendžia, kad ginčijamame sprendime Komisija pakankamai įrodė, jog kartelio dalyvės sudarė susitarimus dėl parafino vaško kainų nustatymo per techninius susitikimus, vykusius 1992 m. rugsėjo 3 ir 4 d. (ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoji dalis), 1992 m. lapkričio 23 ir 24 d. (128 konstatuojamoji dalis), 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. (137 konstatuojamoji dalis), 1996 m. vasario 22 ir 23 d. (139 konstatuojamoji dalis), 1996 m. gegužės 14 ir 15 d. (140 konstatuojamoji dalis), 1997 m. spalio 30 ir 31 d. (145 konstatuojamoji dalis), 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. (149 konstatuojamoji dalis), 1999 m. spalio 27 ir 28 d. (156 konstatuojamoji dalis), 2001 m. birželio 26 ir 27 d. (163 konstatuojamoji dalis) ir 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. (174 konstatuojamoji dalis).

 Dėl bendro vertinimo

147    Visų pirma pažymėtina, kad Shell, Sasol ir Repsol pripažino, jog per techninius susitikimus buvo tariamasi dėl parafino vaško kainų, siekiant bendro tikslo – susitarti dėl kainų dydžio. Remiantis šio sprendimo 32 punkte nurodyta teismų praktika, tai, kad siekiama tokio bendro tikslo, jau yra susitarimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nes derinama valia dėl paties konkurencijos ribojimo principo. Be to, tos pačios įmonės pareiškė ir tai, kad per kelis techninius susitikimus dalyviai iš tikrųjų susitarė dėl minimalių kainų ar kainų didinimo, o kartais net dėl didinimo priemonių. Pabrėžtina, kad ir įmonės savo pareiškimuose minėjo, jog Total dalyvavo techniniuose susitikimuose, ir nurodė ieškovės darbuotojų, kurie šiai atstovavo per susitikimus, pavardes.

148    Antra, reikia konstatuoti, kad aptariamus pareiškimus patvirtina daugybė Komisijos surastų per patikrinimus ranka rašytų užrašų, kurių data sutampa su techninių susitikimų data, – su jais ieškovė turėjo galimybę susipažinti per administracinę procedūrą, o dalis jų, be kita ko, cituojami ginčijamo sprendimo 126, 128, 137, 139, 140, 145, 149, 156, 163 ir 174 konstatuojamosiose dalyse.

149    Trečia, primintina, kad savo dalyvavimo kartelyje laikotarpiu, t. y. nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d., ieškovė dalyvavo 39 antikonkurenciniuose susitikimuose iš 51 (tiek įvyko iš viso).

150    Šiuo klausimu pirmiausia primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija nustatė (žr. šio sprendimo 146 punktą), jog kartelio dalyvės sudarė susitarimus dėl parafino vaško kainų nustatymo per techninius susitikimus, vykusius 1992 m. rugsėjo 3 ir 4 d. (ginčijamo sprendimo 126 konstatuojamoji dalis), 1992 m. lapkričio 23 ir 24 d. (128 konstatuojamoji dalis), 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. (137 konstatuojamoji dalis), 1996 m. vasario 22 ir 23 d. (139 konstatuojamoji dalis), 1996 m. gegužės 14 ir 15 d. (140 konstatuojamoji dalis), 1997 m. spalio 30 ir 31 d. (145 konstatuojamoji dalis), 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. (149 konstatuojamoji dalis), 1999 m. spalio 27 ir 28 d. (156 konstatuojamoji dalis), 2001 m. birželio 26 ir 27 d. (163 konstatuojamoji dalis) ir 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. (174 konstatuojamoji dalis). Ieškovė dalyvavo visuose šiuose techniniuose susitikimuose, išskyrus 1996 m. gegužės 14 ir 15 d.

151    Antra, ieškovė pripažįsta, kad informacija apie parafino vaško kainas buvo keičiamasi per techninius susitikimus, vykusius 1994 m. rugsėjo 30 d. (ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamoji dalis), 1995 m. sausio 27 d. (134 konstatuojamoji dalis), 1996 m. rugsėjo 17 ir 18 d. (141 konstatuojamoji dalis), 1998 m. rugsėjo 2 ir 3 d. (148 konstatuojamoji dalis), 2000 m. vasario 3 ir 4 d. (157 konstatuojamoji dalis), 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. (159 konstatuojamoji dalis), 2002 m. vasario 21 ir 22 d. (165 konstatuojamoji dalis), 2002 m. gruodžio 18 (168 konstatuojamoji dalis), 2003 m. vasario 27 ir 28 d. (169 konstatuojamoji dalis) ir 2004 m. sausio 14 ir 15 d. (173 konstatuojamoji dalis), kuriuose ieškovė dalyvavo.

152    Taigi ieškovė nepateikia jokių konkrečių argumentų, kad paneigtų Sasol, Repsol ir Shell pareiškimus, pagal kuriuos techninių susitikimų tikslas buvo kainų nustatymas.

153    Todėl, bent jau kiek tai susiję su šio sprendimo 146 ir 151 punktuose minėtais techniniais susitikimais, Komisija turėjo daug nenuginčijamų įrodymų, iš kurių matyti, kad dalyvės sistemingai keitėsi informacija apie savo kainas ir jų didinimą, kuris ilgiau nei 12 metų buvo numatomas per techninius susitikimus. Taigi dėl šios veiklos ieškovė nepateikė logiško paaiškinimo, kuris galėtų paneigti Komisijos teiginį, kad šių veiksmų tikslas, be kita ko, buvo kainų nustatymas. Priešingai, ilgas laikotarpis, per kurį sistemingai vyko susitikimai, savaime yra įrodymas, kad dalyvės turėjo tikslą suderinti savo kainų politiką, rinkos keliamą riziką sąmoningai pakeitė tarpusavio bendradarbiavimu, ėmėsi suderintų veiksmų dėl parafino vaško kainų ar, bent kiek tai susiję su šio sprendimo 146 punkte minėtais techniniais susitikimais, net sudarė susitarimus dėl kainų nustatymo.

154    Papildomai pažymėtina, kad, remiantis šio sprendimo 34 punkte nurodyta Teismo praktika, EB 81 straipsnio 1 dalimi draudžiami bet kokie tiesioginiai ar netiesioginiai kontaktai tarp ūkio subjektų, kurie galėtų daryti įtaką esamo ar potencialaus konkurento elgesiui rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui, kokių veiksmų nuspręsta ar numatoma imtis rinkoje, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra konkurencijos ribojimas. Šiuo atveju ieškovė neneigia nei to, kad turėjo kontaktų, nei to, kad per techninius susitikimus keitėsi slapta informacija.

155    Ketvirta, ieškovė nepagrįstai teigia, kad Komisija neįrodė, jog ji buvo susitarimų šalis ar dalyvavo suderintuose veiksmuose, kurie nustatyti per techninius susitikimus.

156    Iš tikrųjų dėl antikonkurencinio pobūdžio elgesio, pasireiškiančio konkuruojančių įmonių susitikimais, kaip šioje byloje, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad EB 81 straipsnis pažeidžiamas tada, kai šių susitikimų tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas, todėl jie skirti dirbtinai rinkai organizuoti. Tokiu atveju, siekiant įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, per kuriuos buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai. Kai dalyvavimas tokiuose susitikimuose yra nustatytas, ši įmonė turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad ji tuose susitikimuose nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo ir pareiškė savo konkurentams dalyvavusi dėl to, kad turėjo kitokių ketinimų nei jie (šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktas ir 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją, C‑403/04 P ir C‑405/04 P, Rink. p. I‑729, 47 punktas).

157    Priežastis, pagrindžianti šį teisės principą, yra ta, kad dalyvaudama minėtame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio įmonė leido manyti kitiems dalyviams, kad sutinka su jo rezultatu ir vykdys nustatytus reikalavimus (žr. šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 82 punktą ir šio sprendimo 156 punkte minėto Sprendimo Sumitomo Metal Industries ir Nippon Steel prieš Komisiją 48 punktas).

158    Vis dėlto techniniuose susitikimuose sistemingai dalyvavusi ieškovė netvirtina, kad viešai atsiribojo nuo antikonkurencinių susitikimų turinio.

159    Penkta, pažymėtina, kad ieškovės pateikti paaiškinimai kaskart susiję su konkrečiu techniniu susitikimu. Todėl jie negali būti įtikinamas paaiškinimas dėl visumos Komisijos surinktų įrodymų, kurie jai leido įrodyti, kad egzistuoja kompleksinis, vienas ir tęstinis pažeidimas.

160    Atsižvelgiant į visus pateiktus samprotavimus darytina išvada, kad ginčijamame sprendime Komisija teisingai nusprendė, jog kartelio dalyvės, įkaitant ieškovę, padarė pažeidimą, kurį sudaro būtent „susitarimai ar suderinti veiksmai dėl kainų nustatymo ir keitimasis slapta komercine informacija bei jos atskleidimas“.

161    Taigi šiuo atžvilgiu Komisija nepažeidė EB 81 straipsnio.

162    Todėl reikia atmesti šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad nėra susitarimų dėl kainų nustatymo įgyvendinimo įrodymų

163    Antroje dalyje ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes pripažino, kad pažeidimas buvo padarytas. Komisija neįrodė to, kad pagrindinis pažeidimo epizodas padarytas būtent siunčiant laiškus, kuriais pranešama apie kainų didinimą.

164    Iš pradžių primintina, kad ginčijamo sprendimo 4.1 skirsnyje „Pagrindiniai principai ir kartelio veikimas“ Komisija nusprendė taip:

„<…>

113      Paprastai techninių susitikimų rezultatai buvo įgyvendinami klientams pranešant apie kainų didinimą arba panaikinant esamą kainodarą. Pavieniai sukčiavimo ar netaikymo atvejai buvo aptariami per vėlesnius susitikimus (pavyzdžiui, žr. 149 ir 157 konstatuojamąsias dalis). Paprastai viena iš atstovaujamų įmonių imdavosi iniciatyvos ir pradėdavo didinti kainas. Dažniausiai tai būdavo Sasol, tačiau kartais ji prašydavo kitos dalyvės pradėti didinti. Netrukus po to, kai įmonė pranešdavo klientams apie ketinimą didinti kainas, kiti tiekėjai irgi taip pasielgdavo ir pranešdavo apie kainų didinimą. Per techninius susitikimus įmonėms atstovaujantys asmenys pranešdavo apie kitus techninių susitikimų rezultatams skirtus taikyti įmonių veiksmus. Ši informacija buvo perduodama žodžiu arba siunčiamos pranešimų apie kainų didinimą arba apie atitinkamų kainų panaikinimą kopijos vienai arba visoms kitoms [dalyvaujančioms] įmonėms. Komisija iš tikrųjų išsiaiškino, kad šalys keitėsi tokiais pranešimais. Buvo rasta apie 150 šios rūšies laiškų pavyzdžių, kuriuos šalys vienos kitoms išsiuntė per šešias savaites po techninių susitikimų. Buvo pareikšta ir tai, kad pagal susitarimą atstovaujamos įmonės sutarto kainų didinimo taikymo negali naudoti savo rinkos daliai didinti. Šis pareiškimas neginčytas atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus.“

165    Paskui ginčijamo sprendimo 5.1 skirsnyje „Įgyvendinimas“ Komisija, be kita ko, nusprendė taip:

„<…>

299      Nors Komisija neprivalo įrodyti, kad antikonkurencinis susitarimas buvo įgyvendinamas, šiuo atveju tai galima įrodyti. Keičiantis laiškais dėl kainų ir žodžiu keičiantis informacija dėl kainų (žr. 248 konstatuojamąją dalį) buvo kontroliuojamas ir susitarimo taikymas. Pranešusios visoms kitoms kartelio narėms apie būsimą kainų didinimą ar kainų atšaukimą, kartelio narės turėjo galimybę tikrinti, ar įmonė laikosi per techninius susitikimus prisiimtų įsipareigojimų. Be to, kartais įgyvendinimas buvo aptariamas per techninius susitikimus, pavyzdžiui, per 147 ir 149 konstatuojamosiose dalyse aprašytus susitikimus. Tai, kad kartelio dalyvės palaikė tarpusavio ryšius ir kaip tiekėjos, o tai iš esmės galėtų paaiškinti tam tikrą jų bendravimą, nedaro jokios įtakos šiam argumentui. Reikia išsiaiškinti ne tai, ar tam tikra dalis šio bendravimo bet kuriuo atveju būtų vykusi po abipusių kryžminių tiekimų, o tai, ar šis bendravimas objektyviai padėjo užtikrinti pažeidimo vykdymo kontrolę, ar ne.“

166    Pirmiausia ieškovė teigia, kad, remiantis įmonių pareiškimais, laiškai dėl kainų kitoms dalyvėms nebuvo siunčiami sistemingai, todėl toks siuntimas nebuvo priemonė pažeidimo pagrindiniam epizodui įvykdyti. Anot ieškovės, nors techninių susitikimų tikslas buvo kartu nustatyti naujas kainas, tam, kad dalyvės galėtų tikrinti, ar visos laikosi susitarimo, būtų reikėję, kad kiekviena dalyvė praneštų apie savo naujas kainas visoms kitoms arba bent vienai iš dalyvių, atsakingai už šį tikrinimą, o taip nebuvo.

167    Bet kuriuo atveju Total France negalima kaltinti keitimosi laiškais dėl kainų praktika. Visų pirma, kaip pripažįsta Shell, Total France savo klientams retai siųsdavo laiškus dėl kainų didinimo, paprastai apie šį didinimą pranešdavo žodžiu, kai lankydavo klientus, o konkurentams apie tai nepranešdavo. Be to, iš 123 Komisijos nurodytų laiškų tik 9 priskiriami Total France, dauguma jų priskirtini prie susirašinėjimo dėl galimo pirkimo prašomų ir siūlomų kainų.

168    Pažymėtina, kad šie ieškovės argumentai susiję su kartelio dalyvių susirašinėjimu dėl kainų nustatymo.

169    Tačiau šis susirašinėjimas nėra nagrinėjamo pažeidimo įvykdymas tiesiogine prasme, nes pažeidimą sudaro tai, kad dėl klientams taikytų kainų dydžio, kainų išlaikymo ar didesnių kainų buvo tariamasi ar jos nustatomos per susitikimus. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 113 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad „paprastai techninių susitikimų rezultatas buvo įgyvendinamas klientams pranešant apie kainų didinimą ar esamos kainodaros panaikinimą“. Po susitikimų vykęs susirašinėjimas dėl kainų ir pasitarimai žodžiu susiję su kartelio dalyvių vykdomos pažeidimo darymo kontrolės mechanizmu.

170    Todėl ieškovės argumentas, kad jai priskiriami tik 9 laiškai dėl kainų nustatymo, kuriuos konkurentai siuntė vieni kitiems (iš Komisijos pateiktų 123 laiškų pavyzdžių), neturi reikšmės. Bet kuriuo atveju ieškovė pati pripažįsta, kad ji klientams retai siuntė laiškus dėl pranešimo apie kainų didinimą, paprastai apie šį didinimą ji pranešdavo žodžiu, kai lankydavo klientus. Todėl ieškovė, pirma, pati pripažįsta, kad sistemingai didino savo kainas ir, antra, paaiškina, kodėl ji konkurentams siuntė tiek mažai laiškų dėl kainų nustatymo kopijų: kai klientams apie kainų didinimą buvo pranešama žodžiu, nebuvo galimybės išsiųsti konkurentams laiško dėl kainų nustatymo kopijos, nes klientams visai nebuvo išsiųstas laiškas dėl kainų nustatymo.

171    Antra, pažymėtina, jog ieškovės teiginį dėl to, kad šiuo atveju nebuvo įvykdytas pažeidimas, paneigia įrodymai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas.

172    Iš tikrųjų 2005 m. kovo 18 d. pareiškime Shell aiškiai tvirtino, kad po techninių susitikimų jos atstovas paprastai gaudavo laišką dėl kainų nustatymo, kuriame buvo pranešama, kad konkurentas padidino kainą. Šie laiškai buvo reguliarūs pranešimai apie naujas kainas, kuriuos parafino vaško gamintojai siųsdavo klientams ir kitiems gamintojams, kurie pagal kryžminius tiekimus dažnai vienas iš kito pirko ir parafino vašką. Remiantis Shell parodymais, pirmajam gamintojui taip išreiškus ketinimą didinti kainas, kiti kartelio dalyviai tai tęsdavo, kaip sutarta per techninius susitikimus vykusiuose pasitarimuose.

173    2006 m. birželio 14 d. pareiškime Shell tvirtino ir tai, kad kaskart, kai ji išsiųsdavo laišką dėl kainų nustatymo, kuriuo pranešama apie kainų didinimą, jame būdavo nurodoma per vykusį prieš tai techninį susitikimą sutarta kaina. Be to, Shell teigė, kad ji sistemingai gaudavo tokius laiškus iš Sasol, H&R ir ExxonMobil, nors iš pastarosios ji niekada nepirko parafino vaško. Nors Total savo klientams retai siuntė tokius laiškus, Shell iš Total jų gavo vieną ar du. Be to, remiantis Shell pareiškimu, tam, kad įsitikintų, jog per techninius susitikimus sutartų kainų didinimas gerai taikomas, jos atstovas paskambino Sasol, H&R, Total ir ExxonMobil atstovams ir tik po to su klientais pradėjo derybas dėl kainų.

174    Šį kartelio įgyvendinimo mechanizmą patvirtina 2005 m. rugpjūčio 12 d. Sasol pareiškimas, kuriame pateikiama ir išsamių pavyzdžių, susijusių su konkrečiais techniniais susitikimais.

175    Trečia, ieškovė prieštarauja Komisijai ir teigia, kad nėra ryšio tarp turimos informacijos apie techninius susitikimus ir Komisijos minėtų laiškų dėl kainų nustatymo.

176    Iš daugelio minėtų pareiškimų pirmiausia matyti, kad kainų didinimas, dėl kurio sutarta per techninius susitikimus, paprastai negalėjo būti be išlygų taikomas klientams. Shell parodė, kad galėjo būti taikoma apie du trečdalius sutarto padidinimo. Be to, bylos medžiagoje yra keli įrodymai, kad dažnai dalyvės visai negalėjo taikyti sutarto padidinimo.

177    Toliau primintina, kad pagal šio sprendimo 47 punkte cituotą teismų praktiką kartelių įrodymai paprastai būna fragmentiški ir pavieniai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Komisija neturi išsamių įrodymų apie pasitarimų, vykusių per kiekvieną techninį susitikimą, turinį ir kad ji turi tik nedidelę dalį kartelio dalyvių klientams siųstų laiškų dėl kainų nustatymo, ieškovė negali remtis jokiu argumentu, susijusiu su tuo, kad Komisija negalėjo atkurti konkretaus ryšio tarp pasitarimų, vykusių per techninius susitikimus, ir tuose laiškuose nurodytų kainų, juo labiau, kad skirtingų parafino vaško gaminių kainos labai skyrėsi ir kad logiškas klientų mėginimas priešintis kainų didinimui.

178    Todėl šį argumentą reikia atmesti.

179    Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad laiškų dėl kainų nustatymo, kuriuose konkurentams nurodomas kainos padidėjimas, siuntimas pateisinamas kartelyje dalyvaujančių įmonių kaip klienčių ir tiekėjų santykiu.

180    Šiuo klausimu primintina, kad pažeidimo pagrindinis epizodas vykdytas klientams pranešant apie kainų didinimą ar atšaukiant esamą kainodarą, o ne konkurentams siunčiant laiškus dėl kainų nustatymo, nes tai veikiau buvo priemonė patikrinti tą vykdymą. Bet kuriuo atveju Shell parodė, kad ji gavo laiškus dėl kainų nustatymo iš konkurentės, kurios tiekėja ji nebuvo (žr. šio sprendimo 173 punktą). Shell ir Sasol patvirtino ir tai, kad laiškų dėl kainų nustatymo siuntimas buvo pažeidimo pagrindinio epizodo vykdymo mechanizmo dalis.

181    Todėl šį ieškovės argumentą reikia atmesti.

182    Penkta, grįsdama teiginį, kad ji nedalyvavo darant pažeidimą, ieškovė tvirtina, kad, remdamasi Shell pareiškimu, vienintelį kartą, kai Sasol stengėsi ją įtikinti, kad ji pirma išsiųstų laišką dėl kainų didinimo, ieškovė tuo pasinaudojo, norėdama sustiprinti savo konkurencinę padėtį ir konkurentams, o ne klientams išsiuntė fiktyvų laišką apie didinimą.

183    Šiuo klausimu pabrėžtina, kad iš Shell pareiškimo tikrai matyti, jog tada, kai Sasol ieškovės prašė, kad ši pirmoji klientams išsiųstų laišką dėl kainų didinimo, ieškovė to nepadarė, o konkurentams išsiuntė fiktyvaus laiško apie kainų didinimą „kopiją“. Taigi tai tik įrodo, kad ieškovė nepatenkino Sasol prašymo, kad ieškovė pirma išsiųstų laišką apie kainų didinimą.

184    Tačiau pagal teismų praktiką aplinkybė, kad nebuvo laikomasi kartelinio susitarimo, neturi reikšmės pačiam kartelio egzistavimui (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 233, 255, 256 ir 341 punktus). Net jei būtų įrodyta aplinkybė, kad tam tikri kartelio dalyviai apgaudavo kitus dalyvius pateikdami neteisingą informaciją ir naudojosi karteliniu susitarimu, bet jo nesilaikė, dėl šios paprastos aplinkybės padarytas pažeidimas neišnyksta (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, T‑52/03, neskelbto Rinkinyje, 201 punktas, šiuo klausimu taip pat žr. 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbto Rinkinyje, 74 punktą).

185    Todėl šiuo klausimu ieškovės pateiktą argumentą reikia atmesti.

186    Šešta, pabrėžtina, kad, kaip teisingai pažymi Komisija, vieno, sudėtinio ir tęstinio pažeidimo vykdymas turi būti vertinamas kaip visuma.

187    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas jau nusprendė, kad jei konkurentai dalyvavo susitikimuose, kuriuose keisdavosi informacija, susijusia, be kita ko, su kainomis, kurias ketino taikyti rinkoje, įmonė dalyvaudama susitikime, kurio tikslas antikonkurencinis, siekė ne tik iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo savo konkurentų elgesio, bet ir negalėjo tiesiogiai ar netiesiogiai neatsižvelgti į gautą per šiuos susitikimus informaciją, kad nustatytų politiką, kurią ketino vykdyti rinkoje (1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, 122 ir 123 punktai ir šio sprendimo 184 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 276 punktas).

188    Be to, remiantis Bendrojo Teismo praktika, nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, darytina prielaida, kad derinančios veiksmus ir rinkoje aktyviai tebeveikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį joje, atsižvelgia į informaciją, kuria jos keičiasi su konkurentais. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai įmonės reguliariai ilgą laiką derina savo veiksmus (33 punkte minėto Sprendimo Hüls prieš Komisiją 162 punktas).

189    Taigi, šiuo atveju veiksmai, susiję su kainomis, buvo derinami reguliariai, dažnai ir ilgą laikotarpį, Komisija turi informacijos apie daugiau nei 50 susitikimų, vykusių nuo 1992 m. iki 2005 m. Be to, Komisija pateikė 343 ieškovės laiškus dėl kainų, kuriais klientams pranešama apie kainų didinimą. Iš Shell ir Sasol pareiškimų matyti ir tai, kad Total dalyvavo atliekant minėtus veiksmus.

190    Atsižvelgdamas į minėtus argumentus Bendrasis Teismas mano, kad Komisija teisingai konstatavo, jog pažeidimas buvo ir ieškovė dalyvavo darant šį pažeidimą.

191    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti antrojo ieškinio pagrindo antrą dalį.

 Dėl trečios dalies, susijusios su geografinės rinkos ir klientų pasidalijimu

192    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija neįrodė, jog ji dalyvavo darant antrą pažeidimo epizodą. Todėl Komisija pažeidė EB 81 straipsnį.

193    Šiuo klausimu ginčijamame sprendime Komisija tvirtino taip:

„<...>

108      Kalbant apie pasitarimus, susijusius su rinkos ir klientų pasidalijimu, „buvo sudarytas bendras parafino vaško gamintojų susitarimas [dėl parafino], susijęs su atitinkamos namų rinkos kitų ūkio subjektų pagrindiniais klientais“, o įmonės „siekė apsaugoti savo namų rinką sukurdamos tarpusavio pasitikėjimo ir geranoriškumo atmosferą“.

<…>

5.3.2.3. Klientų priskyrimas ir (arba) rinkos pasidalijimas

243      Iš įrodymų, kurie aprašyti 98, 108, 137 konstatuojamosiose dalyse [1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. techninis susitikimas], 145 konstatuojamojoje dalyje [1997 m. spalio 30 ir 31 d. techninis susitikimas], 147 konstatuojamojoje dalyje [1998 m. gegužės 5 ir 6 d. techninis susitikimas], 168 konstatuojamojoje dalyje [2002 m. gruodžio 18 d. techninis susitikimas] ir 170 konstatuojamojoje dalyje [2003 m. balandžio 16 ir 17 d. techninis susitikimas], matyti, kad ExxonMobil, MOL, Repsol, Sasol, Dea (vėliau – Shell) ir Total pasidalijo klientus ir (arba) tam tikriems klientams parduotiną kiekį („klientų pasidalijimas“) ir (arba) tam tikras geografines sritis kaip „namų rinkas“ („rinkų pasidalijimas“).

244      ExxonMobil, Sasol ir Shell pripažino klientų pasidalijimo ir (arba) rinkos pasidalijimo veiksmų egzistavimą. Atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus jos vėl patvirtino ar bent neneigė šių veiksmų egzistavimo.“

 Dėl geografinės rinkos pasidalijimo

194    Visų pirma ieškovė teigia, kad įrodymai, kuriais Komisija grindė ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamojoje dalyje pateiktus teiginius, neaiškūs.

195    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad 2006 m. gruodžio 16 d. Sasol atsakyme į Komisijos prašymą pateikti informacijos aiškiai nurodyta, jog per techninius susitikimus dalyvės siekė apsaugoti savo namų rinkas, ir tame atsakyme minima, kad „Total, BP France ir Mobil“ reikalavo Prancūzijos teritorijos, o Vokietijos gamintojai (Sasol, H&R ir Shell) reikalavo Vokietijos teritorijos kaip savo atitinkamų namų rinkų. Sasol tame atsakyme dar pažymėjo, kad, kai Repsol nurodė, jog ji turi perteklinį kiekį nuosavos produkcijos, Total atstovas prieštaravo tam, kad Repsol būtų suteikta galimybė jį parduoti Prancūzijoje. Sasol aprašė ir per 1997 m. vasario 20 ir 21 d. vykusį techninį susitikimą nutikusį incidentą, kai ji pažymėjo, jog 1996 m. neteko 6 000 tonų pardavimo apimties, ir nurodė faktą, jog Prancūzijos gamintojai šį kiekį slaptai tiekė Vokietijos klientams, nors buvo susitarimai dėl namų rinkos paisymo. Dėl šios priežasties Sasol nusprendė vėl užimti savo poziciją rinkoje ir nepaisė per techninius susitikimus sutartų kainų.

196    Be to, 2006 m. birželio 14 d. Shell pareiškime nurodyta, kad dalyvės buvo sudariusios žodinį susitarimą, pagal kurį klientai, esantys 50–100 km atstumu nuo kiekvienos dalyvės gamybos įrenginių, priskiriami šiai dalyvei. Remiantis šiuo susitarimu, Hamburge (Vokietija) įsteigtas žvakių gamintojas priklausė Sasol ir Shell. Jei kita dalyvė mėgintų parduoti šiam žvakių gamintojui, Sasol ir Shell imtųsi atsakomųjų veiksmų ir pradėtų tiekti parafino vašką pagrindiniam tos kitos dalyvės klientui. Shell nurodė ir tai, kad jos atstovas techniniuose susitikimuose pasakė Total atstovui, jog ji neprekiauja Prancūzijoje, todėl ji tikisi, kad Total neprekiaus Hamburge. Paskui Shell pateikė pavyzdžių, kai klientai buvo priskirti tam tikroms kartelio dalyvėms, ir pažymėjo, kad Prancūzijoje įsisteigę žvakių gamintojai buvo priskiriami prie Total ir ExxonMobil klientų ir kad tai buvo aišku jos atstovui ir kitoms techninių susitikimų dalyvėms. Be to, Shell tvirtino, kad Sasol ir Total buvo sudariusios nerašytinį susitarimą, pagal kurį kiekviena įsipareigojo nesiskverbti į kitos namų rinką (Total namų rinka – Prancūzija, o Sasol namų rinka – Vokietija), t. y. kitai šaliai priklausančioje teritorijoje parduoti tik ribotą kiekį, o tai matyti iš Sasol ir Total atstovų pasitarimų per techninius susitikimus. Remiantis minėtu pareiškimu, matyti, kad vis dėlto H&R parafino vašką pardavė Prancūzijos klientams. Kai buvo parduota daugiau nei 1 000 tonų per metus, Total dėl H&R elgesio pasiskundė per artimiausią susitikimą ir visoms dalyvėms pažymėjo, jog Total netoleruos į Prancūziją importuojamo didelio kiekio. Todėl Total ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir padidino parduodamą kiekį dviem įprastiems H&R klientams. Galiausiai, Shell pareiškė, jog namų rinkos ir priskirtų klientų paisymas buvo dalis bendro plano, kuriam pritarė visos techninių susitikimų dalyvės. Kai dalyvė pažeisdavo šiuos susitarimus, gamintojas ar gamintojai, kuriems priklausė rinka ar klientas, prieštaraudavo ir prireikus imdavosi atsakomųjų veiksmų, kad priverstų susitarimo nesilaikantį dalyvį nutraukti pardavimą, o prireikus klientui siūlydavo išskirtines kainas, kad šis iš pažeidėjo nieko nebepirktų.

197    Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Sasol ir Shell pateikė tikslią ir nuoseklią informaciją apie tai, kad kartelio dalyvės dalijosi rinką ir klientus, priešingai, nei teigia ieškovė. Be to, nagrinėjami pareiškimai pateikti remiantis techniniuose susitikimuose dalyvavusių asmenų parodymais, gerai apsvarsčius ir jais apkaltinamos ir įmonės, kurių vardu šie pareiškimai pateikti. Todėl, priešingai, nei tvirtina ieškovė, minėti pareiškimai yra ypač patikimi, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 66 punkte nurodytą teismų praktiką.

198    Antra, pažymėtina, jog Sasol ir Shell pareiškimus patvirtina ir Sasol parengtas „Blauer Salon“ susitikimo protokolas, kurį Komisija sieja su 2002 m. gruodžio 17 ir 18 d. susitikimu (ginčijamo sprendimo 168 konstatuojamoji dalis).

199    Ieškovė tvirtina, kad Komisija negali remtis Sasol parengtu „Blauer Salon“ susitikimo protokolu, kurį Komisija sieja su 2002 m. gruodžio 17 ir 18 d. susitikimu, nes šiame dokumente nenurodyti metai.

200    Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis šio sprendimo 81 punkte nurodyta teismų praktika, dėl to, kad dokumente nėra datos arba parašo, arba dėl to, kad jis prastai parašytas, šis dokumentas nepraranda įrodomosios galios, ypač jeigu jo kilmė, galima data ir turinys gali būti pakankamai tiksliai nustatyti. Taigi ginčijamame sprendime Komisija paaiškino, jog labiausiai tikėtina, kad tai buvo 2002 m., nes tai buvo vieninteliai metai, kai techninis susitikimas vyko gruodžio 17 ir 18 d. Dar daugiau, be metų, aptariamas protokolas įrodo rinkų ir klientų pasidalijimą, nes jame nurodyta taip: „Repsol turi problemų (55 000 tonų per metus nuosavos produkcijos) – [Total atstovas] tuoj pat pareiškė prieštaravimą dėl papildomo kiekio ir (arba) dėl kiekio, dėl kurio vyksta derybos, – atrodo, kad Repsol nusiteikusi tai apmąstyti“. Iš tikrųjų įtikinamiausias šio protokolo aiškinimas toks, kad Repsol norėjo parduoti savo produkcijos perteklių Prancūzijoje, kuri yra arčiausiai jos Ispanijoje pastatytų gamyklų esanti teritorija, ir kad Total norėjo pabrėžti, jog minėta teritorija priskiriama jai.

201    Be to, remiantis šio sprendimo 40 punkte nurodyta teismų praktika, įrodymai, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime, kad įrodytų, jog įmonė pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, turi būti vertinami ne atskirai, bet kartu kaip visuma. Taigi bendras rinkų pasidalijimo planas aiškiai matomas jau iš Shell ir Sasol pareiškimų, o Sasol protokole esanti aplinkybė yra tuose pareiškimuose aprašyto mechanizmo dalis.

202    Todėl, priešingai, nei tvirtino ieškovė, aptariamas Sasol parengtas „Blauer Salon“ susitikimo protokolas buvo rašytinis įrodymas apie rinkos ar klientų pasidalijimą.

203    Trečia, ieškovė nurodo, kad namų rinkų paisymo taisyklę paneigia prekyba tarp valstybių narių, ypač prekyba tarp Prancūzijos ir Vokietijos.

204    Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad iš minėtų pareiškimų matyti, jog įmonės namų rinka nebūtinai atitiko būtent valstybės narės teritoriją, o tam tikrais atvejais tai buvo aplink atitinkamos įmonės gamybos vietas esanti sritis.

205    Antra, iš šio sprendimo 195 ir 196 punktuose nurodytų Sasol ir Shell pareiškimų matyti, kad tai buvo ne hermetiškas rinkų suskaidymas ir ne išimtinis parafino vaško tiekimas tam tikriems klientams, o veikiau iš dalies nerašytinis susitarimas netiekti didelio kiekio toms teritorijoms ir klientams, kurie laikomi priklausančiais kitam parafino vaško gamintojui.

206    Trečia, iš pareiškimų matyti, kad būta namų rinkų paisymo taisyklės pavienių pažeidimo atvejų, dėl kurių įmonė, su kurios teritorija jie susiję, ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Ši aplinkybė savaime paaiškina prekybos Bendrijoje svyravimus.

207    Todėl šį argumentą reikia atmesti.

208    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su Komisijos nustatytomis aplinkybėmis dėl rinkų pasidalijimo.

 Dėl klientų pasidalijimo

209    Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime nurodyti Komisijos surinkti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad buvo sudarytas susitarimas dėl klientų pasidalijimo, o tik nebent parodo tai, kad buvo keičiamasi informacija.

210    Šiuo klausimu pažymėtina, kad Sasol ir Shell tiksliuose, nuosekliuose ir patikimuose pareiškimuose nurodoma, jog buvo sudaryti susitarimai ir derinami veiksmai dėl klientų pasidalijimo. Bet kuriuo atveju Komisija pažeidimo antrą epizodą laikė ne susitarimu, o tęstinio ir sudėtinio pažeidimo epizodu, nes jis buvo susijęs su konkurentų susitarimais, suderintais veiksmais ir keitimusi slapta informacija. Todėl įrodinėjant antrą pažeidimo epizodą reikšmingi net įrodymai ir duomenys apie tokį keitimąsi informacija.

211    Pirmiausia pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje Komisija, kalbėdama apie 1997 m. spalio 30 ir 31 d. Hamburge vykusį techninį susitikimą, nurodė MOL užrašus, kuriuose yra tokie duomenys:

„Maišymo aparatai (100 DEM pigiau nei įprastų žvakių gamintojų)

Astor -> Schümann esama kaina  1 000 DEM iš gamyklos

[Astor] -> Total      1 050 DEM CPT

Paramelt -> Total 1 100 DEM CPT

Iberceras -> Total 1 030 DEM.“

212    Anot ieškovės, iš MOL užrašų negalima daryti išvados, kad buvo sudarytas susitarimas dėl klientų pasidalijimo, nes iš šių užrašų matyti vien keitimasis informacija apie skirtingų dalyvių savo klientams taikomas kainas.

213    Pirmiausia primintina, kad MOL užrašai parengti susitikimuose dalyvavusių asmenų ir yra ranka rašyti dokumentai, kurių turinys struktūruotas ir pakankamai išsamus. Todėl jų įrodomoji galia labai didelė.

214    Be to, remiantis šio sprendimo 47 punkte cituota teismų praktika, negalima reikalauti iš Komisijos, kad ji pateiktų dokumentus, aiškiai patvirtinančius įvairias padaryto pažeidimo aplinkybes. Bet kuriuo atveju Komisijos turimus neišsamius ir pavienius įrodymus gali papildyti dedukcijos būdu padarytos išvados, leidžiančios atkurti atitinkamas faktines aplinkybes. Taigi MOL pažymoje Astor, Paramelt ir Iberceras klientai aiškiai susiejami su tam tikromis kartelyje dalyvaujančiomis įmonėmis, tarp jų ir su ieškove.

215    Todėl Komisijos paaiškinimas, kad šie duomenys patvirtina, jog buvo tariamasi dėl klientų pasidalijimo per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. techninį susitikimą, yra įtikinamas ir šie užrašai yra visų įrodymų, kuriais siekiama įrodyti antro pažeidimo epizodo egzistavimą ir kad ieškovė tame pažeidimo epizode dalyvavo, dalis.

216    Ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamojoje dalyje Komisija, kalbėdama apie 1998 m. gegužės 5 ir 6 d. Budapešte (Vengrija) vykusį techninį susitikimą, nurodė MOL užrašus, kuriuose buvo tokie duomenys:

„MOL –      Eika max. 1 500 to

Vollmar 2–3 m. to

L&G daugiausia

Vollmar –      Schümann      3–3,5 m. to

↑      MOL   2,0–3 m. to

Paklausa 15 000 to  Total

      Repsol“

217    Šiuos duomenis Komisija aiškino taip:

„Iš užrašų matyti ir tai, kad buvo tariamasi dėl tiekimo svarbiam klientui Vollmar pasidalijimo. Buvo sutarta dėl Schümann ir MOL dalies, o Total ir Repsol tikriausiai irgi buvo suinteresuotos.“

218    Anot ieškovės, iš šių užrašų visai nematyti, kad buvo dalijamasi Vollmar tiektiną kiekį. Iš tikrųjų šiuose užrašuose nurodyta, kad iš viso Vollmar reikia 15 000 tonų, o kiekis tonomis nurodomas apytiksliai (3 000–3 500 tonų ir 2 000–3 000 tonų), todėl nurodyto kiekio tonomis suma nesudaro 15 000 tonų. Tačiau jei būtų sudarytas koks nors susitarimas dėl tiekiamo kiekio pasidalijimo, tai ne tik kiekvienam tiekėjui nustatomos tonos būtų nurodytos tiksliai, bet ir būtų pasidalytas visas šiam klientui tiektinas kiekis. Todėl MOL užrašuose kalbama ne apie numatomą tiekimą, o apie kiekvienos dalyvės numatomą tiekti kiekį. Bet kuriuo atveju prie Total France visai nenurodytas kiekis, todėl nėra įrodymų apie jos dalyvavimą.

219    Reikia atmesti šiuos ieškovės argumentus ir patvirtinti Komisijos aiškinimą. Iš tikrųjų MOL užrašuose (jų, beje, įrodomoji galia labai didelė), kaip nustatyta šio sprendimo 213 punkte, nurodyta, jog kartelio dalyvės tarėsi dėl viso Vollmar reikalingo kiekio (15 000 tonų) ir pardavimo kiekį pasidalijo Schümann (3 000–3 500 tonų) ir MOL (2 000–3 000 tonų). Taip pat yra duomenų, kad Repsol ir Total numatė parduoti Vollmar. Be to, užrašų pirmoje dalyje nurodyta, jog MOL kitoms dalyvėms pranešė apie Eika, Vollmar ir Langhammer ir Gasda (L&G) parduodamą kiekį. Galiausiai, Sasol ir Shell pareiškimuose minimi susitarimai dėl klientų pasidalijimo, susiję, be kita ko, su Vollmar parduotino kiekio pasidalijimu.

220    Dėl 2003 m. balandžio 16 ir 17 d. techninio susitikimo (ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamoji dalis) Komisija citavo Total ranka rašytus užrašus, kuriuose nurodyta: „Vollmar 13 kt HOS 2003 30 kt 22 kt SX50“. Komisija juos aiškino taip:

„Tai rodo, jog buvo tariamasi dėl tiekimo klientei Vollmar ir sutarta, kad Sasol (tuo metu – HOS) ir Shell (tiekusi parafiną, kurio komercinis ženklas SX50) pasidalijo tiektiną kiekį.“

221    Anot ieškovės, vis dėlto iš šių užrašų negalima daryti išvados apie tiektino kiekio pasidalijimą. Šiuo klausimu nuorodos „išsibarsčiusios“ užrašuose ir neįmanoma nustatyti kokio nors jų tarpusavio ryšio. Komisija dirbtinai susiejo žodį „Vollmar“ su nuorodomis dėl kiekio tonomis ir nepaisė to, kad jos aiškiai nurodytos skirtingose dokumento eilutėse.

222    Kadangi Shell ir Sasol savarankiškai pateiktuose pareiškimuose nuosekliai nurodyta, kad buvo sudaryti susitarimai dėl klientams parduotino kiekio pasidalijimo, Bendrasis Teismas mano, kad Komisijos aiškinimas teisingas, todėl atmeta ieškovės argumentus.

223    Papildomai pažymėtina, jog ieškovės pateikti paaiškinimai, pagal kuriuos tai buvo ne susitarimas, o tik keitimasis informacija apie tam tikriems klientams parduotiną kiekį, nedaro įtakos ginčijamo sprendimo galiojimui.

224    Reikia priminti, kad net jeigu Komisija randa dokumentų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Todėl daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų ar susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir nuorodomis, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr. šio sprendimo 79 punktą).

225    Be to, nors Komisija būtinai turi įrodyti, kad neteisėtas susitarimas buvo sudarytas, būtų per daug reikalauti įrodyti ir tikslų mechanizmą, kaip turėjo būti pasiektas šis tikslas. Iš tikrųjų dėl pažeidimo kaltai įmonei būtų labai lengva išvengti bet kokių sankcijų, jeigu ji galėtų remtis argumentu, kad apie neteisėto susitarimo veikimą pateikta informacija yra neaiški, nepaisant to, jog susitarimo sudarymo faktas ir jo antikonkurencinis tikslas yra pakankamai įrodyti (žr. šio sprendimo 41 punktą).

226    Įvairios nagrinėjamo pažeidimo apraiškos turi būti vertinamos atsižvelgiant į bendras aplinkybes, paaiškinančias jų buvimo priežastį. Tai toks įrodymų vertinimas, kai skirtingų faktinių aplinkybių įrodomąją galią patvirtina arba paneigia kitos faktinės aplinkybės, kurios kartu įrodo, jog padarytas kompleksinis, vienas ir tęstinis pažeidimas (184 punkte minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 310 punktas ir 40 punkte minėto Sprendimo BPB prieš Komisiją 250 punktas).

227    Taigi šiuo atveju Komisijos tvirtinimai dėl kompleksinio, vieno ir tęstinio pažeidimo epizodo, susijusio su klientų pasidalijimu, grindžiami nuosekliais dalyvių pareiškimais, kurie susiję ir su jų pačių atsakomybe (todėl ypač patikimi), ir per techninius susitikimus ar tiesiogiai po jų parengtų užrašų fragmentais.

228    Iš tikrųjų ieškovė nepaaiškino, kodėl, jei nėra jokio susitarimo dėl klientų pasidalijimo, ExxonMobil, Shell ir Sasol tokį pasidalijimą savarankiškai pripažino ir išsamiai aprašė.

229    Be to, ieškovė tvirtina, kad Komisija negalėjo remtis informacija apie kartelyje dalyvaujančių įmonių ryšius, nes ji tyrimą apribojo tik techniniais susitikimais.

230    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad pirmiau išnagrinėti įrodymai susiję su techniniais susitikimais.

231    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia nuspręsti, kad Komisijos išvada dėl veiksmų, kuriais siekiama pasidalyti klientus, grindžiama pakankamų įrodymų visuma, taigi šiuo klausimu ji nepažeidė EB 81 straipsnio.

232    Todėl antrojo ieškinio pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

 Dėl ketvirtos dalies, susijusios su „Total France“ elgesiu, atitinkančiu konkurencijos principus

233    Ieškovė Komisiją kaltina tuo, kad ši neatsižvelgė į jos elgesį, atitinkantį konkurencijos principus, kurį įrodo per administracinę procedūrą ieškovės pateikta ekonominė studija ir kitų kartelio dalyvių pareiškimai.

234    Visų pirma ieškovė remiasi savo kainų politikos ekonomine analize pagal valstybes nares ir atitinkamus klientus, kiek tai susiję su pagrindinėmis parafino vaško rūšimis, parduotomis nuo 2002 m. iki 2005 m.

235    Ši ekonominė studija įrodo, kad nėra jokio reikšmingo ryšio, pirma, tarp Total France kainų politikos ir techninių susitikimų ir, antra, tarp techninių susitikimų ir skirtingų rūšių parafino vaško kainų raidos. Šie du veiksniai patvirtina, kad ji visai nebuvo susitarimo dėl kainų nustatymo šalis. Matyti ir tai, kad keitimasis informacija nepadarė reikšmingo poveikio rinkos sąlygoms. Vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija nenurodė jokios priežasties, kodėl nebuvo atsižvelgta į šią ekonominę studiją.

236    Pirmiausia primintina, kad Bendrasis Teismas tokius argumentus jau nagrinėjo ir atmetė. Remiantis šio Teismo praktika, aplinkybės, kad įmonės iš tiesų paskelbė apie sutartą kainų didinimą ir tai tapo pagrindu nustatyti individualias sandorių kainas, savaime pakanka padaryti išvadą, kad slapto susitarimo dėl kainų tikslas ir pasekmė buvo didelis konkurencijos ribojimas (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, T‑308/94, Rink. p. II‑925, 194 punktas). Tokiu atveju Komisija neprivalo išsamiai išnagrinėti šalių argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad dėl nagrinėjamų susitarimų kainos nepadidėjo taip, kad viršytų įprastomis konkurencijos sąlygomis susiformavusias kainas, ir neturi papunkčiui atsakyti į visus argumentus (68 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 451 punktas).

237    Kaip matyti iš jau išnagrinėtų šio pagrindo pirmos ir antros dalių, Komisija pakankamai įrodė, kad šiuo atveju slapti veiksmai susiję su kainų nustatymu ir susitikimų, per kuriuos tartasi dėl kainų didinimo ar jos buvo nustatomos, rezultatas dažnai buvo įgyvendinamas atšaukiant klientams taikomas kainas ir pranešant apie kainų didinimą ir kad kainos, apie kurias pranešta, buvo pagrindas individualių sandorių kainoms nustatyti. Be to, jei kartelio dalyviai, atsižvelgę į sąlygas rinkoje, sutardavo išlaikyti kainą, ir ši kaina laikytina šioje byloje nagrinėjamo vieno, kompleksinio ir tęstinio pažeidimo dalimi.

238    Todėl ieškovės pateikta ekonominė analizė neturi reikšmės.

239    Antra, primintina, jog pagal teismų praktiką individualaus sprendimo motyvavimas turi taip aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamo teisės akto tekstą, bet ir į aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas).

240    Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pateikta ekonominė studija neturi reikšmės (žr. šio sprendimo 236–238 punktus), Komisijai nereikėjo nurodyti motyvų, pagrindžiančių tai, kad ginčijamame sprendime neatsižvelgta į minėtą studiją.

241    Trečia, anot ieškovės, per administracinę procedūrą konkurentės pripažino, jog jos elgesys atitiko konkurencijos principus. Iš techninių susitikimų dokumentų ir kitų šalių pareiškimų matyti, kad Total France plėtojo tokią politiką, kuri trukdė, kad susitarimai, kurie buvo ginčijamo sprendimo dalykas, sukeltų pasekmių. Šiuose pareiškimuose ne kartą pažymėta, kad Total France konkurentės dėl jos elgesio prarado klientus arba turėjo mažinti kainas.

242    Remiantis Bendrojo Teismo praktika, svarbu patikrinti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės įrodo, kad per laikotarpį, kai ji buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš tikrųjų tų susitarimų nevykdė ir rinkoje veikė pagal konkurencijos principus (šiuo klausimu žr. 2003 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, T‑224/00, Rink. p. II‑2597, 268 punktą ir šio sprendimo 68 punkte minėto Sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 625 punktą).

243    Be to, tai, kad įmonė, kurios dalyvavimas susitarime su konkurentais dėl kainų yra įrodytas, rinkoje veikia ne taip, kaip sutarta su konkurentais, nebūtinai yra veiksnys, į kurį, apskaičiuojant skirtinos baudos dydį, turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę. Iš tikrųjų įmonė, kuri, nepaisydama susitarimų su konkurentais, vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, gali paprasčiausiai mėginti pasinaudoti karteliu (236 punkte minėto Sprendimo Cascades prieš Komisiją 230 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 269 punktas).

244    Pirma, primintina (žr. šio sprendimo 183 punktą), kad iš Shell pareiškimo matyti, jog tada, kai Sasol ieškovės prašė, kad ši pirmoji klientams išsiųstų laišką dėl kainų didinimo, ieškovė to nepadarė, bet konkurentėms išsiuntė fiktyvaus laiško apie kainų didinimą „kopiją“. Tai tik įrodo, kad ieškovė nepatenkino Sasol prašymo pirmai išsiųsti laišką dėl kainų didinimo. Be to, ieškovė netvirtina, kad ji neatsižvelgė į nagrinėjamo susitikimo rezultatą per vėliau vykusias derybas su klientais.

245    Antra, reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, kad konkurenčių pareiškimuose ne kartą pažymėta, jog dėl jos elgesio pastarosios prarado klientus ar turėjo sumažinti kainas.

246    Šiuo klausimu pabrėžtina, jog ieškovė nurodo 2005 m. lapkričio 14 d., 2006 m. birželio 14 d. ir 2005 m. birželio 24 d. Shell pareiškimus ir 2006 m. gruodžio 18 d. Sasol atsakymą į Komisijos prašymą pateikti informaciją. Iš tikrųjų šie dokumentai skirti ne ieškovės elgesiui ir juo labiau ne jos elgesiui, atitinkančiam konkurencijos principus, aprašyti, o juose pateikta šimtai puslapių informacijos apskritai apie kartelio veikimą ir ieškovė bent jau nenurodo argumentus pagrindžiančių reikšmingų pastraipų.

247    Remiantis teismų praktika, nors ieškinio motyvai konkrečiais klausimais gali būti paremti ir papildyti pateikiant nuorodą į pridėtų prie jo dokumentų ištraukas, bendra nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinės argumentacijos elementų, kurie turi būti nurodyti pačiame ieškinyje, nebuvimo. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo ieškinio prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2005 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Honeywell prieš Komisiją, T‑209/01, Rink. p. II‑5527, 57 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Todėl ieškovės argumentas nepriimtinas, nes grindžiamas minėtais dokumentais.

248    Bet kuriuo atveju reikia nuspręsti, kad šiuose pareiškimuose nurodyta ne tai, kad ieškovės elgesys atitinka konkurencijos principus, o tai, kad ji dalyvavo įgyvendinant kartelį. Shell pareiškimas netgi patvirtina tai, kad ieškovė prieštaravo, kai kitos dalyvės siekė prekiauti jos namų rinkoje.

249    Be to, ieškovė nurodo MOL ranka rašytus užrašus, parengtus per 1994 m. rugsėjo 30 d. susitikimą, ir 2005 m. gruodžio 20 d. Sasol atsakymą į Komisijos prašymą pateikti informacijos.

250    MOL užrašuose nurodyta taip:

„Mobil – 2 000 t metų pradžioje.

Kainų didinimo iš dalies atsisakyta dėl Total.“

251    Pažymėtina, jog Komisija šiuos užrašus nurodė ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje. Komisija juos aiškino taip:

„<...> įmonės vienos kitoms pranešė apie numatytą kainų didinimą ir atsižvelgė į konkurenčių padėtį, kai jos priėmė šį sprendimą didinti kainas. Toks elgesys prilygsta susitarimui nekeisti kainų arba bent gali būti laikomas suderintais veiksmais.“

252    Reikia pažymėti, kad ieškovė neginčija šio aiškinimo. Taigi toks ieškovės elgesys negali būti vertinamas kaip atitinkantis konkurencijos principus, nes bet kuriuo atveju ji dalyvavo antikonkurenciniame pasitarime, kuriuo siekta nustatyti taikytinų kainų dydį atsižvelgiant į padėtį rinkoje ir į dalyvių komercinę padėtį.

253    Dėl 2005 m. gruodžio 20 d. Sasol atsakymo į Komisijos prašymą pateikti informaciją, ieškovė remiasi nuoroda, susijusia su 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d. susitikimu. Anot Sasol, Total įprastam Sasol klientui pasiūlė mažesnę kainą. Sasol nuomone, tai aiškiai rodo, kad per techninius susitikimus pasiektų susitarimų dažnai nebuvo paisoma.

254    Nors iš tiesų ši pastraipa patvirtina, kad susitarimas dėl klientų pasidalijimo buvo pažeistas, vis dėlto ieškovė pateikė tik pavienio įvykio įrodymą, kuris, net ir vertinamas kartu su sukčiavimu, apie kurį priminta šio sprendimo 244 punkte, neįrodo, jog jos elgesys atitiko konkurencijos principus, kiek tai susiję su šiuo atveju nagrinėjamu kompleksiniu, vienu ir tęstiniu pažeidimu. Iš tikrųjų reti ir pavieniai konkretaus dalyvio sukčiavimo ar susitarimų nesilaikymo atvejai, ypač kai jie susiję su ilgos trukmės karteliu, savaime neįrodo, kad šis dalyvis nesilaiko sudarytų susitarimų arba kad jo elgesys atitinka konkurencijos principus (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Le Carbone Lorraine prieš Komisiją, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 204 punktą).

255    Trečia, primintina (žr. šio sprendimo 187 ir 188 punktus), kad pagal teismų praktiką, jei konkurentai dalyvavo susitikimuose, kuriuose keisdavosi informacija, susijusia, be kita ko, su kainomis, kurias ketino taikyti rinkoje, įmonė, dalyvaudama susitikime, kurio tikslas yra antikonkurencinis, siekė ne tik iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo savo konkurentų elgesio, bet ir negalėjo tiesiogiai ar netiesiogiai neatsižvelgti į per šiuos susitikimus gautą informaciją, kad nustatytų politiką, kurią ketino vykdyti rinkoje. Nesant priešingų įrodymų, kuriuos turi pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, darytina prielaida, kad kartelyje dalyvaujančios ir rinkoje aktyviai tebeveikiančios įmonės, nustatydamos savo elgesį joje, atsižvelgia į informaciją, kuria jos keičiasi su konkurentais. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai įmonės reguliariai ilgą laiką derina savo veiksmus.

256    Taigi šiuo atveju veiksmai dėl kainų buvo derinami reguliariai, dažnai ir truko ilgai, Komisija turi informacijos apie daugiau nei 50 susitikimų, vykusių nuo 1992 m. iki 2005 m., daugelyje iš jų dalyvavo ieškovės atstovas. Todėl ieškovė turėjo daug informacijos, kuria buvo neteisėtai pasikeista su konkurentais, ir ją galėjo naudoti savo elgesiui rinkoje nustatyti. Tačiau ieškovė nurodo vienintelį atvejį, t. y. kai, nustačiusi mažesnes nei Sasol kainas, mėgino tiekti parafino vašką įprastam Sasol klientui, ir taip pažeidė susitarimą dėl klientų pasidalijimo. Net per techninį susitikimą (vykusį 1995 m. rugsėjo 7 ir 8 d.), kai buvo aptariamas šis įvykis, Total darbuotojas S. E. kitoms dalyvėms pateikė slaptos komercinės informacijos, todėl tas pavienis atvejis neleidžia daryti išvados, kad Total elgesys atitiko konkurencijos principus.

257    Ketvirta, kai buvo kalbama apie techninių susitikimų rezultatų įgyvendinimą, pati ieškovė pareiškė, kad ji klientams retai siųsdavo laiškus apie kainų didinimą – paprastai apie kainų didinimą pranešdavo žodžiu, kai lankydavo savo klientus. Be to, kad ji pripažįsta, jog reguliariai didino kainas, o tai savaime yra įrodymas, kad buvo taikomos per techninius susitikimus sutartos ar aptartos kainos, reikia pažymėti ir tai, kad Komisija prie atsiliepimo į ieškinį pridėjo 343 laiškus dėl kainų didinimo, kuriuos Total siuntė savo klientams. Komisija pateikė ir tam tikrus laiškus dėl kainų didinimo, kuriuos ieškovė siuntė savo konkurentams pagal kartelio taikymo kontrolės mechanizmą.

258    Penkta, pabrėžtina, jog aptariamam karteliui buvo taikoma daugybė kontrolės mechanizmų. Be to, kad keitėsi laiškais dėl kainų, dalyvaujančios įmonės pareiškė, kad jos galėjo tiesiogiai susisiekti su savo konkurentų klientais ir taip išsiaiškinti sukčiavimo atvejus. Atsižvelgiant į tai, kad kartelis galiojo ilgai, negalima manyti, jog kitos dalyvės 13 metų ieškovę būtų kvietusios į techninius susitikimus, jei per tuos susitikimus gautą informaciją ši sistemingai būtų naudojusi tam, kad nustatytų mažesnes nei jos konkurentai kainas ir taip jų nenaudai didintų savo pardavimo apimtį.

259    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad šioje dalyje ieškovės nurodytos aplinkybės, net vertinamos kaip visuma, neleidžia daryti išvados, kad per laikotarpį, kai ji buvo neteisėtų susitarimų šalis, iš tikrųjų tų susitarimų nevykdė ir jos elgesys rinkoje atitiko konkurencijos principus.

260    Todėl Komisija nepažeidė EB 81 straipsnio ir įvykdė savo pareigą motyvuoti.

261    Vadinasi, reikia atmesti ir ketvirtą dalį, todėl ir visą antrąjį ieškinio pagrindą.

2.     Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, vertinimą neįvykdymu

 Dėl pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu, dėl to, kad nuspręsta, jog veiksmai, susiję su parafino vašku, ir veiksmai, susiję su parafino šlamu, yra tas pats vienas ir tęstinis pažeidimas

262    Iš pradžių primintina, kad ginčijamame sprendime Komisija ieškovę nubaudė už dalyvavimą darant kompleksinį, vieną ir tęstinį pažeidimą, o tą pažeidimą kvalifikavo kaip kompleksinį, nes jį sudarė susitarimai, suderinti veiksmai, keitimasis slapta informacija; kvalifikavo kaip vieną, nes pažeidimas susijęs ir su parafino vašku, ir su parafino šlamu, ir kvalifikavo kaip tęstinį, nes jį sudarė daugybė antikonkurencinių susitikimų.

263    Šioje dalyje ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes nusprendė, kad su parafino vašku ir su parafino šlamu susiję veiksmai yra vienas ir tęstinis pažeidimas.

264    Pagal teismų praktiką EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą gali sudaryti ne tik pavienis veiksmas, bet ir keletas veiksmų arba tęstinis elgesys. Tokio aiškinimo negali paneigti aplinkybė, kad vienas ar keli tokios veiksmų grandinės elementai arba tęstinis elgesys, vertinami atskirai ir izoliuotai, galėtų būti laikomi minėtos nuostatos pažeidimu (šio sprendimo 33 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 81 punktas ir šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas).

265    Vieno pažeidimo sąvoka apima visumą skirtingų šalių veiksmų, kuriais siekiama to paties antikonkurencinio ekonominio tikslo (šio sprendimo 187 punkte minėto Sprendimo Rhône-Poulenc prieš Komisiją 125 ir 126 punktai ir šio sprendimo 44 punkte minėto Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją 3699 punktas). Tai, kad skirtingais bendrovių veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, turi lemiamą reikšmę nustatant, kad padarytas vienas pažeidimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 47 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 ir 260 punktus).

266    Šiuo aspektu, kai vertina, ar padarytas vienas pažeidimas ir ar yra bendras planas, Bendrasis Teismas gali atsižvelgti į tai, kad bent dalis atitinkamų įmonių yra tos pačios, ir į tai, kad jos žino, jog siekia bendro tikslo neteisėtais veiksmais (šio sprendimo 40 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją 257 punktas ir 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 89 punktas).

267    Be to, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos ar kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir prisidedama, darant pažeidimą, prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą planą, kuriuo siekiama vieno tikslo. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, galinčias patvirtinti ar paneigti tokį ryšį: taikymo laikotarpį, turinį (įskaitant ir taikytus metodus) ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų veiksmų tikslą (šio sprendimo 266 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 92 punktas; šiuo klausimu žr. ir 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją, T‑101/05 ir T‑111/05, Rink. p. II‑4949, 179–181 punktus).

268    Tačiau vieno tikslo sąvoka negali būti nustatyta esant bendrai nuorodai į konkurencijos rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar pasekmė, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jei jo pasekmė būtų tokia, kad keletas su ekonominiu sektoriumi susijusių veiksmų, draudžiamų EB 81 straipsnio 1 dalyje, būtų nuolat kvalifikuojami kaip vieno pažeidimo elementai (šio sprendimo 266 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 92 punktas).

269    Šiuo atveju Komisija savo sprendimą su parafino vašku ir parafino šlamu susijusius veiksmus laikyti vienu pažeidimu grindė tokiais argumentais:

„<...>

295      Parafino šlamo klausimas buvo aptariamas bent per du techninius susitikimus, t. y. 1997 m. spalio 30 ir 31 d. bei 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. 1999 m. gegužės 8 ir 9 d. susitikimo, skirto parafino šlamui, dalyviai iš esmės buvo tie patys kaip tie, kurie savo įmonei paprastai atstovaudavo per techninius susitikimus. Parafino vaškas ir parafino šlamas yra glaudžiai susiję produktai: parafino šlamas yra vienintelė žaliava, iš kurios galima gaminti parafino vašką, ir šią žaliavą daugiausia gamina ir (arba) parduoda įmonės, kurios gamina ir (arba) parduoda ir parafino vašką. Naudotas ir patikrintas parafino vaškui skirtas mechanizmas (t. y. periodiškai vykstantys susitikimai, pasitarimai ir kainų nustatymas) taip pat buvo taikytas ir parafino šlamui. Bent keli asmenys, dalyvavę darant su parafino vašku susijusį pažeidimą, atitinkamose įmonėse buvo atsakingi ir už parafino šlamą. Su parafino vašku ir kartu su parafino šlamu susijusiais klausimais buvo siekiama to paties bendro ekonominio tikslo, t. y. kontroliuoti ir nustatyti kiekvieno iš šių gaminių kainas, o tai leido įmonėms išvengti konkurencijos ir stabilizuoti ar padidinti pelną mažesnio konkurencinio spaudimo ir didesnio rinkos skaidrumo sąlygomis.

296      Šios bylos aplinkybės, ypač pasitarimų dėl abiejų produktų organizaciniai ir su esme susiję ryšiai, yra tokios, kad susitarimų ir (arba) suderintų veiksmų dėl parafino šlamo negalima pagrįstai laikyti atskiru pažeidimu.“

270    Pirmiausia ieškovė teigia, jog Komisija negalėjo nuspręsti, kad šiuo atveju padarytas vienas pažeidimas, nes parafino vaškas ir parafino šlamas priklauso skirtingoms produktų rinkoms.

271    Pažymėtina, jog, remiantis šio sprendimo 265–268 punktuose pakartota teismų praktika, tai, kad antikonkurenciniai veiksmai susiję su dviem skirtingomis produktų rinkomis, Komisijai netrukdo nuspręsti, jog padarytas vienas pažeidimas, jeigu su skirtingomis rinkomis susijusius veiksmus apima bendras planas, apie kurį dalyviai žino.

272    Tiesa, ieškovė cituoja Komisijos sprendimus, kuriuose ši dėl produktų, susijusių su skirtingomis rinkomis, nustatė atskirus pažeidimus. Vis dėlto tose bylose tai buvo kaimyninės rinkos, o šiuo atveju parafino vaško rinka ir parafino šlamo rinka vertikaliai susijusios, nes parafino šlamas yra parafino vaško žaliava. Taigi šio sprendimo 254 punkte minėtame 2008 m. spalio 8 d. Sprendime Le Carbone Lorraine prieš Komisiją (64 ir 65 punktai) Bendrasis Teismas jau patvirtino Komisijos analizę, pagal kurią su dviem skirtingomis rinkomis, kurios vis dėlto buvo vertikaliai susijusios visų pirma dėl to, kad dėl žaliavų sudarytu susitarimu siekta sustiprinti pagrindinį susitarimą dėl išvestinių produktų, susiję antikonkurenciniai veiksmai kvalifikuojami kaip vienas pažeidimas.

273    Todėl šį ieškovės argumentą reikia atmesti.

274    Antra, ieškovė teigia, kad šiuo atveju Komisija neįrodė, jog parafino vaško ir parafino šlamo ryšys rodo ketinimą padaryti pažeidimą dėl abiejų produktų.

275    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo įrodymus, susijusius su pasitarimų dėl parafino šlamo poveikiu su parafino vašku susijusių kartelio dalių veikimui.

276    Pirma, 2006 m. birželio 14 d. Shell pareiškime, kuriuo Komisija rėmėsi, kai nagrinėjo su parafino šlamu susijusį epizodą (ginčijamo sprendimo 557 išnaša), aiškiai nurodytas ryšys tarp veiksmų, susijusių su parafino vašku, ir veiksmų, susijusių su parafino šlamu. Iš tikrųjų Shell tvirtino, kad parafino vaško kainų didėjimas klientams buvo pateisinamas parafino šlamo, t. y. vienintelės žaliavos, kainos didėjimu. Ji teigė ir tai, kad klientai nebūtų sutikę dėl minėto didinimo, jei būtų žinoję, jog žaliavos kaina išliko nepakitusi. Todėl tam, kad būtų galima padidinti parafino vaško kainas, dėl kurių buvo sutariama per techninius susitikimus, reikėjo dirbtinai padidinti parafino šlamo kainas.

277    Antra, Komisija cituoja Sasol parengtus 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techninio susitikimo užrašus, įtrauktus į ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje nurodytą išnašą. Pagal tuos Sasol užrašus:

„bus parengtas aplinkraštis [su argumentais] dėl „padėties, susijusios su žaliavomis“ ([kiekis – turimi ištekliai]), siekiant, kad:

–        būtų padidintos mažesnės nei 120 DEM kainos,

–        kainos nemažėtų,

–        žvakių gamintojai gautų „dokumentus“ deryboms su tinklais“.

278    Ginčijamo sprendimo 149 konstatuojamojoje dalyje Komisija šiuos užrašus aiškino taip:

„Tai rodo, kad visiems klientams didinama 6 DEM, o 120 DEM tikslas dar nebuvo pasiektas, jį pasiekti buvo numatyta 1999 m. sausio 1 d. (žr. ir 145 konstatuojamojoje dalyje cituojamą lentelę, kurioje nurodyta, kad 1997 m. spalio mėn. buvo sudarytas susitarimas nustatyti tam tikrą minimalią kainą, t. y. 120 DEM, todėl per tą susitikimą buvo remiamasi šia kaina). Šis padidinimas klientams turėjo būti pateisinamas žaliavos stygiumi. Bendrovėms atstovaujantys asmenys sutarė, kad kainos bet kuriuo atveju neturi mažėti.“

279    Reikia pripažinti, kad Komisija, remdamasi Sasol pažyma, teisėtai nusprendė, jog kartelio dalyvės parafino vaško kainos didinimą nusprendė pagrįsti parafino šlamo stygiumi. Iš tikrųjų nuorodos „kiekis“ ir „žaliavos“ „turimi ištekliai“, kuriomis parafino vaško pirkėjams pagrindžiamas kainų didinimas, iš esmės reiškia tai, kad kartelio dalyvės klientams siekė nurodyti, jog tas didinimas neišvengiamas dėl pasikeitusių parafino vaško rinkos sąlygų, t. y. dėl žaliavos stygiaus.

280    Ieškovė nepagrįstai teigia, kad Komisijos logika turi trūkumų, nes kalbėta apie parafino šlamo stygių, o ne apie parafino šlamo kainos pokyčius. Iš tikrųjų, kai rinka veikia įprastai, sumažėjusi pasiūla, jei kiti veiksniai išlieka nepakitę, reiškia kainos didėjimą. Tačiau ieškovė nenurodo jokios aplinkybės, kuri pašalintų parafino šlamo stygiaus poveikį jos kainai.

281    Todėl Komisijos turimi įrodymai, kuriais ji rėmėsi ginčijamame sprendime, patvirtina, jog kartelio dalyvės parafino vaško kainų didinimą ar išlaikymą klientams pateisino dirbtinai padidėjusia parafino šlamo kaina. Todėl egzistuoja tarpusavio papildymo ryšys tarp pažeidimo pagrindinio epizodo, susijusio būtent su parafino vaško kainos nustatymu, ir pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu.

282    Trečia, vis dėlto ieškovė teigia, kad su parafino vašku susiję veiksmai apėmė EEE, o su parafino šlamu susiję veiksmai apėmė tik Vokietiją. Taigi veiksmų geografinio ploto skirtumas reiškia, kad tai nebuvo vienas pažeidimas, o šis teiginys prieštarauja ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytoms išvadoms.

283    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamosios dalies, šalys sutarė, kad atitinkama parafino vaško, kaip ir parafino šlamo, geografinė rinka yra EEE. Todėl, remiantis ekonominėmis rinkos veikimo taisyklėmis, padidinus kainas Vokietijoje, įprastomis sąlygomis tai lemia kainos padidėjimą ir kitose valstybėse narėse.

284    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 278 punkte, susidaręs parafino šlamo stygius įprastomis sąlygomis lemia kainų didėjimą. Todėl Komisija teisingai nustatė, kad veiksmais, kuriais iš esmės siekta padidinti kainą Vokietijos klientams, buvo naudojamasi ir veiksmų parafino vaško rinkoje sėkmei užtikrinti, nes, padidinus parafino šlamo kainą Vokietijos rinkoje, kuri, beje, didžiausia EEE rinka, su parafino šlamo stygiumi susijusio kainų didinimo „pagrindimas“ parafino vaško pirkėjams atrodė įtikinamas.

285    Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad dėl susijusių su parafino šlamu veiksmų, dėl kurių bent jau Vokietijoje buvo padidinta kaina, su parafino vašku susiję veiksmai tapo priimtinesni, nes Komisija, be kita ko, turėjo įrodymų, patvirtinančių, jog kartelio dalyvės parafino vaško kainos didinimą iš tikrųjų siekė pateisinti parafino šlamo stygiumi, o to įprasta pasekmė yra parafino šlamo kainos didėjimas.

286    Bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 267 punkte minėto Sprendimo BASF ir UCB prieš Komisiją (179 ir 208 punktai) matyti, jog tai, kad veiksmai susiję su skirtingomis teritorijomis, savaime neleidžia daryti išvados, jog padaryti du skirtingi pažeidimai, nes lemiamas elementas yra bendro plano buvimas.

287    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, pateiktus dėl skirtingų atitinkamų teritorijų.

288    Ketvirta, ieškovė nesutinka su teiginiu, pateiktu ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamojoje dalyje, kad „parafino vaškui taikytas ir patikrintas mechanizmas (t. y. periodiškai vykstantys susitikimai, pasitarimai ir kainų nustatymas) taip pat buvo taikomas ir parafino šlamui.“ Ji teigia, jog Shell žodiniuose pareiškimuose minima, jog egzistavo dvi visiškai skirtingų veiksmų grupės ir parafino šlamui skirti susitikimai vyko daug rečiau. Iš tikrųjų nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d. vyko tik 4 „parafino šlamui skirti susitikimai“, o per tą patį laikotarpį įvyko 29 su parafino vašku susiję techniniai susitikimai.

289    Pirmiausia pažymėtina, jog Komisija turėjo įrodymų, patvirtinančių, kad per du techninius susitikimus buvo nustatytos parafino šlamo kainos. Su 1997 m. spalio 30 ir 31 d. techniniu susitikimu susijusiuose MOL užrašuose minima taip: „slack wax 550 DEM 600 DEM“ ir nurodomos kiekvienos įmonės būsimo kainų padidinimo datos (ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamoji dalis). Ir Total France ranka rašytuose 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimo užrašuose nurodoma „40 €/T – parafino šlamas“ (ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamoji dalis). Iš visų šių užrašų matyti, kad kartelio dalyvės aptarė ir nustatė parafino šlamo ir parafino vaško kainas.

290    Be to, remiantis 2005 m. kovo 18 d. Shell pareiškimu, veiksmai buvo susiję su trimis grupėmis produktų, t. y. visiškai rafinuotu vašku, kietu vašku, vaško mišiniais, o netiesiogiai – su parafino šlamu kaip žaliava.

291    Tame pačiame pareiškime Shell tvirtino ir tai, kad parafino vaško pramonės atstovams buvo aišku, kad padidinus šių gaminių kainas tam tikra suma ar procentine išraiška kartu didėja ir žaliavos, t. y. parafino šlamo, kaina, o tai sudaro nuo 30 iki 40 % parafino vaško kainos padidinimo.

292    Paskui 2005 m. spalio 26 d. pareiškime Shell paaiškino, kokį poveikį jos taikomai parafino šlamo kainai padarė 2003 m. vasario 27 ir 28 d. Miunchene (Vokietija) vykęs techninis susitikimas, per kurį kartelio dalyvės tarėsi tik dėl parafino vaško. Anot Shell, nors net nebuvo tariamasi dėl parafino šlamo kainos, jos atstovas iš susitarimų dėl parafino vaško kainos galėjo padaryti išvadą, kad parafino šlamo kaina didės apie 35 eurus už toną.

293    Vadinasi, Shell pareiškimai, kuriais ieškovė rėmėsi, kad įrodytų, jog veiksmų, susijusių su parafino vašku, ir veiksmų, susijusių su parafino šlamu, pobūdis skyrėsi, nepatvirtina jos teiginio. Iš tikrųjų, kai pristatė su suderintais veiksmais susijusius atitinkamus produktus, Shell priskyrė parafino šlamą prie skirtingų parafino vaško subkategorijų (žr. šio sprendimo 290 punktą). Vien aplinkybė, jog, anot Shell, suderinti veiksmai su parafino šlamu susiję tik netiesiogiai, nepaneigia to, kad padarytas vienas pažeidimas, nes dalyvės galėjo numatyti parafino šlamo kainos didėjimą pagal tai, kiek per techninius susitikimus buvo sutariama didinti parafino vaško kainą.

294    Būtent dėl šios priežasties ieškovės pastaba, kad su parafino šlamu susiję susitikimai vyko daug rečiau nei susiję su parafino vašku, nepaneigia Komisijos teiginio, pagal kurį abiem pažeidimo epizodams buvo taikomi tie patys mechanizmai. Iš tikrųjų, kadangi parafino vaško kainos didinimas savaime lėmė parafino šlamo kainos didinimą ir dalyvės galėjo numatyti didinimo apimtį, reikia nuspręsti, kad, siekiant suderintai didinti parafino šlamo kainas, nereikėjo reguliariai tartis ir nustatyti parafino šlamo kainos.

295    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, susijusius su dviejų pažeidimo epizodų veikimu. Iš tikrųjų iš Bendrojo Teismo turimų įrodymų matyti, kad jų veikimas buvo labai panašus.

296    Penkta, ieškovė teigia, kad dviejų pažeidimo epizodų dalyviai nėra tie patys. Remiantis šio sprendimo 243 punkte minėtu Sprendimu Jungbunzlauer prieš Komisiją (312 punktas) ir šio sprendimo 184 punkte minėtu Sprendimu Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (120 punktas), reikia atsižvelgti į tai, ar tie patys asmenys dalyvavo atliekant nagrinėjamus skirtingus suderintus veiksmus.

297    Pažymėtina, jog visi asmenys, dalyvavę atliekant su parafino šlamu susijusius neteisėtus veiksmus, įmonės Dea (paskui – Shell, kai įsigijo Dea), ExxonMobil, Sasol ir Total dalyvavo atliekant ir su parafino vašku susijusius veiksmus (ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamoji dalis). Tokia padėtis labai skiriasi nuo faktinių aplinkybių bylose, kuriose priimtas ieškovės nurodytas šio sprendimo 184 punkte minėtas Sprendimas Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją ir šio sprendimo 243 punkte minėtas Sprendimas Jungbunzlauer prieš Komisiją. Tose bylose ne visada sutapo įmonės, skirtingose rinkose dalyvavusios derinant veiksmus.

298    Be to, pažymėtina, kad per pažeidimo laikotarpį MOL, Repsol ir ENI galutiniams klientams nepardavinėjo parafino šlamo Vokietijos rinkoje, išskyrus Repsol parduotą mažesnį kiekį 1999 ir 2000 m. Todėl nebuvo laikoma, kad jos dalyvavo darant su parafino šlamu susijusį pažeidimo epizodą dėl jų komercinės padėties.

299    Galiausiai, primintina, kad su parafino šlamu susijęs klausimas buvo aptariamas ir per du techninius susitikimus, kuriuose dalyvavo ir MOL, ir „H&R/Tudapetrol“ atstovai ir kuriuose buvo nustatyta parafino šlamo kaina. Be to, MOL dalyvavo ir 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techniniame susitikime, kuriame sutarta parafino vaško kainos didinimą pagrįsti parafino šlamo stygiumi. Vadinasi, ne tik tos įmonės (t. y. Shell, ExxonMobil, Sasol ir Total grupė), kurioms kilo atsakomybė už veiksmus, susijusius su parafino šlamu, bet ir kitos įmonės žinojo ir apie suderintus veiksmus, susijusius su parafino šlamu, ir apie abi produktų rinkas vienijančius ryšius, ir apie dvi šių veiksmų dalis.

300    Todėl atsižvelgiant į tai, kad visos įmonės, dalyvavusios darant su parafino šlamu susijusį pažeidimo epizodą, dalyvavo ir atliekant su parafino vašku susijusius veiksmus ir kad kitos dalyvavusios įmonės taip pat žinojo apie veiksmus, susijusius su parafino šlamu, ir apie abiejų veiksmų grupių tarpusavio papildymą, reikia atmesti ieškovės argumentus, kad dalyvavo ne tos pačios įmonės.

301    Šešta, ieškovė teigia, kad, remiantis ginčijamu sprendimu, pažeidimas vienas dėl to, kad su parafino vašku susijusiais veiksmais ir su parafino šlamu susijusiais veiksmais siekta bendro tikslo – kontroliuoti ir nustatyti kainas. Tačiau tokio bendro tikslo siekiama daugeliu kartelių, todėl toks kriterijus Komisijai leistų atskirus pažeidimus dirbtinai ir savavališkai laikyti vienu pažeidimu.

302    Reikia konstatuoti, jog iš pateiktos analizės matyti, kad tarp dviejų produktų rinkų ir tarp su jais susijusių suderintų veiksmų egzistavo glaudus ryšys. Šiuo klausimu pakanka priminti, kad atitinkamos įmonės galėjo santykinai tiksliai numatyti parafino šlamo kainos didinimą, o ši kaina buvo didinama po to, kai per techninius susitikimus buvo sutariama dėl parafino vaško kainos didinimo. Be to, Komisija pateikė įrodymų, jog techninio susitikimo dalyviai parafino vaško kainos didinimą siekė pateisinti parafino šlamo stygiumi. Galiausiai, per du susitikimus dalyviai tuo pačiu metu aptarė ir nustatė tiek parafino vaško, tiek ir parafino šlamo kainas.

303    Todėl Komisija surinko pakankamai duomenų ir įrodymų, kad įrodytų, jog su parafino vašku susijusius veiksmus ir su parafino šlamu susijusius veiksmus siejo bendras planas, apie kurį dalyvės žinojo.

304    Taigi Komisija teisingai nusprendė, kad su parafino šlamu susijęs pažeidimo epizodas ir pagrindinis pažeidimo epizodas sudaro vieną pažeidimą.

305    Kiti ieškovės argumentai nepaneigia šios išvados.

306    Pirma, ieškovė pažymi, kad Komisija nustatė skirtingą kiekvieno pažeidimo epizodo trukmę, t. y., kiek tai susiję su parafino vašku, – nuo 1992 m. iki 2005 m., o kiek tai susiję su parafino šlamu, – nuo 1997 m. iki 2004 m. Maža to, nesutampa nei nurodytų veiksmų pradžia, nei pabaiga. O šio sprendimo 243 punkte minėtame Sprendime Jungbunzlauer prieš Komisiją (312 punktas) Bendrasis Teismas atsižvelgė į šią aplinkybę, taip atmesdamas kvalifikavimo kaip vieno pažeidimo galimybę.

307    Nors iš tiesų šio sprendimo 243 punkte minėtame Sprendime Jungbunzlauer prieš Komisiją (312 punktas) Bendrasis Teismas atsižvelgė į veiksmų, susijusių su skirtingais produktais, nevienodą trukmę, vis dėlto ši aplinkybė jo vertinime nebuvo lemiama. Bendrasis Teismas pabrėžė bendro plano nebuvimo svarbą ir paminėjo, kad labai nedaug kas dalyvavo darant abu pažeidimus. Be to, šio sprendimo 243 punkte minėtame Sprendime Jungbunzlauer prieš Komisiją nagrinėtos citrinos rūgšties ir natrio gliukonato rinkos nesusijusios, o parafino vaško ir parafino šlamo rinkos vertikaliai susijusios, todėl atitinkamos įmonės galėjo numatyti, kiek didės parafino šlamo kaina, remdamosi sutartu parafino vaško kainos padidinimu. Todėl šios bylos faktinės aplinkybės labai skiriasi nuo tų, kurios nagrinėtos byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 243 punkte minėtas Sprendimas Jungbunzlauer prieš Komisiją.

308    Be to, reikia pažymėti, jog šio sprendimo 265–267 punktuose pakartotoje teismų praktikoje nenustatytas toks vieno pažeidimo kriterijus kaip identiška su skirtingais produktais susijusių veiksmų trukmė. Tačiau toje teismų praktikoje akcentuojamas bendro plano, apie kurį dalyviai žino, buvimo kriterijus ir šiuo atveju šis kriterijus tenkinamas.

309    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą dėl veiksmų, susijusių su parafino vašku, ir veiksmų, susijusių su parafino šlamu, skirtingos trukmės.

310    Antra, anot ieškovės, Komisija klaidingai tvirtino, jog 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikime, susijusiame būtent su parafino šlamu, dalyvavo tie patys įmonių atstovai kaip ir techniniuose susitikimuose, paprastai susijusiuose su parafino vašku. Dėl Total France, tame susitikime buvo ne tik kiti nei techninių susitikimų dalyviai, bet net ne Total France, o Total Deutschland darbuotojai.

311    Šis argumentas nepaneigia Komisijos analizės. Iš tikrųjų ji ginčijamo sprendimo 295 konstatuojamojoje dalyje pagrįstai nusprendė, jog „dalyviai <...> iš esmės buvo tie patys, nes kitų kelių įmonių, kaip antai Shell ir Sasol, atsakingi asmenys iš tikrųjų buvo tie patys abiejų rūšių susitikimuose.

312    Bet kuriuo atveju primintina (žr. šio sprendimo 265 punktą), kad nustatant, ar padarytas vienas pažeidimas, lemiamas elementas yra tai, kad su skirtingomis rinkomis susijusiais veiksmais vykdomas bendras planas, apie kurį dalyviai žino. Taigi aplinkybė, kad dėl parafino šlamo buvo tariamasi per du techninius susitikimus ir kad per šiuos techninius susitikimus dalyvės netgi nustatė parafino šlamo kainas, rodo, jog už parafino vašką atsakingi asmenys gerai žinojo apie veiksmus, susijusius su parafino šlamu. Ir aplinkybė, kad per 1998 m. lapkričio 3 ir 4 d. techninį susitikimą dalyviai parafino vaško kainos didinimą norėjo pateisinti parafino šlamo stygiumi rinkoje, rodo, jog jie gerai žinojo apie veiksmų, susijusių su abiem produktais, tarpusavio papildymą.

313    Todėl neturi reikšmės ieškovės argumentas, susijęs su tuo, kad jos atstovas techniniuose susitikimuose buvo kitas asmuo nei 1999 m. gegužės 8 ir 9 d. susitikime dėl parafino šlamo.

314    Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus reikia patvirtinti Komisijos išvadą, kad su parafino vašku susiję veiksmai ir su parafino šlamu susiję veiksmai yra vieno ir to paties pažeidimo dalys, todėl reikia atmesti ieškovės argumentus, pateiktus pirmojo ieškinio pagrindo pirmoje dalyje.

315    Be to, pažymėtina, kad ieškovės argumentai, kuriais ginčijamas pažeidimo tęstinis pobūdis, pateikti šio ieškinio pagrindo antroje dalyje. Todėl Bendrasis Teismas nuspręs dėl šių argumentų baigdamas nagrinėti antrą dalį.

 Dėl antros dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti su parafino šlamu susijusių veiksmų kvalifikavimą, neįvykdymu

316    Ieškovė mano, jog Komisija neturėjo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad per techninius susitikimus buvo atliekami konkurenciją ribojantys veiksmai, susiję su parafino šlamo pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje. Net darant prielaidą, kad 1997 m. spalio 30 ir 31 d. ir 2004 m. gegužės 11 d. ir 12 d. susitikimai buvo susiję su ribojančiais veiksmais dėl parafino šlamo pardavimo galutiniams klientams Vokietijoje, šie susitikimai buvo tik du atskiri pažeidimai (beje, pirmojo pažeidimo senaties terminas pasibaigęs), ir iš to negalima daryti išvados, kad padarytas tęstinis pažeidimas, trukęs nuo 1997 m. iki 2004 m. Todėl Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir šiuo klausimu neįvykdė pareigos motyvuoti.

 Dėl ginčijamo sprendimo

317    Ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Sasol ir Shell aiškiai pripažįsta, kad nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigos konkurentės tarėsi dėl parafino šlamo kainų ir pateikė informacijos apie tam tikrus aptariamus ryšius (žr. ir 112 konstatuojamąją dalį). Per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. vykusį susitikimą (žr. 145 konstatuojamąją dalį) pasitarimuose dėl parafino šlamo klausimo dalyvavo bent jau ENI, H&R/Tudapetrol, MOL, Repsol, Sasol, Dea (po 2002 m. – Shell) ir Total, kurios sutarė didinti kainas. Įrodyta, kad Shell ir Total buvo atstovaujama bent jau per 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikimą, skirtą būtent parafino šlamo klausimui (žr. 152 konstatuojamąją dalį). Sasol ir ExxonMobil atsakyme į pranešimą apie kaltinimus neneigia dalyvavimo šiame susitikime, ir iš tikrųjų tikėtina, kad jos dalyvavo, turint omeny kitą dieną Shell atsiųstą vidaus elektroninio pašto žinutę su užrašais, skirtą „visiems gamintojams“. Sasol, Shell ir Total buvo atstovaujama ir per 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. techninį susitikimą (žr. 174 konstatuojamąją dalį), per kurį buvo [sudarytas] susitarimas dėl parafino šlamo kainos. Be to, Komisija pažymi, kad dėl parafino šlamo buvo tariamasi per tam tikrus techninius susitikimus, kuriuose dalyvavo ExxonMobil, Sasol, Shell ir Total. ExxonMobil pripažino, kad dalyvavo šiuose pasitarimuose nuo 1993 m. iki 1996 m. ExxonMobil pripažino ir tai, kad nuo 1999 m. iki 2001 m. ExxonMobil atstovas [T. H.] medžio drožlių plokščių gamintojų vokiškai kalbančioje Europos dalyje vardu dalyvavo pasitarimuose dėl parafino šlamo ir bendrai patvirtino, kad pasitarimai vyko pagal kartelio susitarimus dėl galutiniams klientams parduodamo parafino šlamo. Be to, Total patvirtino, kad vyko pasitarimai dėl parafino šlamo kainos didinimo. Taip pat Shell ir ExxonMobil patvirtino, jog su parafino šlamu susiję susitikimai vyko ne per techninius susitikimus. Nors ENI, H&R‑Tudapetrol, MOL ir Repsol irgi buvo atstovaujama tam tikruose iš šių susitikimų, Komisija mano, jog nepakanka turimų įrodymų šių įmonių atsakomybei už pažeidimą, susijusį su parafino šlamu, nustatyti. Maža to, nors atrodo, kad tam tikri įrodymai susiję su kitais laikotarpiais ir kitomis rinkomis, Komisija mano, jog turimi įrodymai leidžia nuspręsti tik tai, kad pažeidimas dėl Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduodamo parafino šlamo buvo daromas nuo 1997 m. iki 2004 m.“

318    Be to, ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Parafino šlamo klausimas buvo nagrinėjamas per tam tikrus techninius susitikimus [ginčijamo sprendimo 144, 145, 152, 157, 174 ir 175 konstatuojamosios dalys]. Be to, susitarimai dėl Vokietijos rinkoje galutiniams klientams parduodamo parafino šlamo bent vieną kartą buvo sudaryti ne per techninius susitikimus, kai Shell, Sasol, ExxonMobil, Total ir galbūt kitos įmonės susitiko ir išsamiau pasitarė dėl parafino šlamo, kitaip tariant, nustatė kainas ir pasikeitė slapta komercine informacija. Pavyzdžiui, įrodyta, kad toks susitikimas vyko Diuseldorfe 1999 m. kovo 8 ir 9 d. Daugumai įmonių, išskyrus Total, atstovaujantys asmenys per parafino šlamui skirtą specialų susitikimą buvo tie patys, kurie dalyvavo techniniuose susitikimuose.“

319    Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 144, 145, 152, 157, 174 ir 175 konstatuojamosios dalys atitinkamai susijusios su 1997 m. birželio 19 ir 20 d., 1997 m. spalio 30 ir 31 d., 1999 m. kovo 8 ir 9 d., 2000 m. vasario 3 ir 4 d., 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. bei 2004 m. rugpjūčio 3 ir 4 d. susitikimais.

320    Komisija savo sprendimą įrodyti antikonkurencinius veiksmus dėl parafino šlamo tik tiek, kiek jie susiję su pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje, pagrindė taip:

„<...>

289      Be to, Komisija mano, kad šie pasitarimai vyko tik dėl įmonių galutiniams klientams, kaip antai medžio drožlių plokščių gamintojams, parduodamo parafino šlamo, o ne, pavyzdžiui, dėl parafino vaško. Nors įmonių pareiškimai daugeliu atvejų visai neįrodo, kad buvo išskiriamas nevienodas parafino vaško naudojimas, 152 konstatuojamojoje dalyje nurodytame elektroniniame laiške [dėl 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikimo Diuseldorfe] minimas tik medžio drožlių plokščių gamintojams parduodamas parafino šlamas. Todėl Komisija mano, kad yra abejonių dėl to, ar pažeidimas susijęs su parafino šlamo pardavimu kitiems nei galutiniams klientams, ir savo išvadas sieja tik su galutiniams klientams parduodamu parafino šlamu. Šiuos argumentus patvirtino Shell ir ExxonMobil [Shell bylos medžiagos p. 8122–8123, 38846; Exxon atsakymo į pranešimą apie kaltinimus p. 36–48].

290      Iš turimų įrodymų galima suprasti, kad pavieniai pasitarimai dėl parafino šlamo iš esmės buvo susiję su Vokietijos rinka. ExxonMobil, Sasol, Shell ir Total, t. y. visos šios įmonės, Vokietijos rinkoje parduoda parafino šlamą ir visi susitikimai, kuriuose buvo tariamasi dėl parafino šlamo, vyko Vokietijoje. Komisija mano, kad nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog parafino šlamui taikyti susitarimai buvo susiję ir su kitose šalyse galutiniams klientams parduodamu parafino šlamu.

291      Komisija mano, kad pažeidimas, kiek jis susijęs su galutiniams klientams Vokietijos rinkoje parduotu parafino šlamu, pradėtas daryti per 1997 m. spalio 30 ir 31 d. susitikimą ir nutrauktas per 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimą.

292      Todėl Komisija mano, kad per pasitarimus dėl galutiniams klientams Vokietijos rinkoje parduodamo parafino šlamo buvo sudaromi susitarimai ir (arba) imamasi suderintų veiksmų, kaip tai suprantama pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį. Ši išvada grindžiama Shell ir Sasol savarankiškais ir nuosekliais pareiškimais, kuriuos patvirtina ExxonMobil ir Total pareiškimai. Šią išvadą patvirtina rašytiniai įrodymai.“

 Dėl įrodymų, susijusių su antikonkurenciniais susitikimais, nagrinėjimo

321    Šiuo atveju ieškovė mano, kad Komisija neturėjo pakankamai įrodymų, kad per techninius susitikimus buvo atliekami antikonkurenciniai veiksmai, susiję su parafino šlamo pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje.

322    Pirma, reikia priminti, jog Shell (žr. šio sprendimo 290–292 punktus) ir ExxonMobil savo 2006 m. birželio 14 d. pareiškime nurodė, kad antikonkurenciniai veiksmai buvo susiję ir su parafino šlamu ir kad su juo susiję pasitarimai vyko per daugiašalius konkurentų susitikimus. Shell pažymėjo net tai, kad su parafino šlamu susiję klausimai buvo aptariami per tam tikrus techninius susitikimus ir per tam tikrus parafino šlamui skirtus susitikimus. Šie pareiškimai padaryti remiantis techniniuose susitikimuose dalyvavusių asmenų parodymais, gerai apsvarsčius, jais apkaltinamos ir įmonės, kurių vardu šie pareiškimai pateikti. Todėl, remiantis šio sprendimo 66 punkte cituota teismų praktika, jie yra ypač patikimi.

323    Antra, pažymėtina, kad šiuos pareiškimus patvirtina rašytiniai įrodymai, kurių data sutampa su pažeidimo data. Kaip Komisija nustatė ginčijamo sprendimo 215 konstatuojamojoje dalyje, MOL užrašai parengti per susitikimus juose dalyvavusio asmens, jų turinys struktūruotas ir santykinai išsamus. Todėl, remiantis šio sprendimo 80 punkte cituota teismų praktika, šių užrašų įrodomoji galia ypač didelė.

324    Pirmiausia, kiek tai susiję su 1997 m. birželio 19 ir 20 d. techniniu susitikimu, ginčijamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi MOL užrašais, kuriuose yra tokių duomenų: „Shell/NL parduoda parafino šlamą, pavyzdžiui, Bolsius“ ir „parafino šlamas: 550 DEM“. Ieškovė dėl šių užrašų nepateikia jokių pastabų.

325    Bendrasis Teismas konstatuoja, jog minėti užrašai įrodo, kad buvo tariamasi dėl parafino šlamo ir buvo sudarytas susitarimas dėl jo kainos, kaip Komisija teisingai pažymėjo ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje, remdamasi šiuo techniniu susitikimu.

326    Antra, kiek tai susiję su 1997 m. spalio 30 ir 31 d. susitikimu, ginčijamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje Komisija citavo MOL užrašus, kuriuose nurodyta taip: „slack wax: DEM 550–600“.

327    Ieškovė tvirtina, kad iš šių užrašų nematyti, jog dalyviai sudarė susitarimą dėl parafino šlamo pardavimo galutiniams klientams Vokietijoje. Logiškiausias paaiškinimas gali būti toks, kad šie žodžiai „slack wax: DEM 550–600“ susiję su parafino vaško kaina.

328    Šiam aiškinimui negalima pritarti, nes MOL atstovui būtų buvę visai neprotinga pažymėti „slack wax“, t. y. parafino šlamas, kad nurodytų parafino vaško kainą. Be to, remiantis MOL užrašais, parafino vaško kainos, kurias lemia rafinavimo rūšis ir lygis, siekė nuo 950 DEM iki 1 350 DEM, todėl neprotinga manyti, jog 600 DEM galėjo būti parafino vaško kaina. Tačiau nuoroda „slack wax: DEM 550–600“ visiškai atitinka 1997 m. birželio 19 ir 20 d. vykusio ankstesnio susitikimo MOL užrašų, kuriuose nurodyta, jog sutarta, kad nustatoma parafino šlamo kaina lygi 550 DEM, turinį.

329    Vis dėlto ieškovė teigia, kad iš MOL užrašų nematyti, jog dalyviai nustatė galutiniams klientams Vokietijoje parduodamo parafino šlamo kainą.

330    Tačiau šis argumentas neturi reikšmės, nes nustatytos kainos bendrai taikomos visiems klientams, įskaitant ir galutinius klientus Vokietijoje. Be to, Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių ginčijamo sprendimo 289–292 konstatuojamosiose dalyse, kurios pakartotos šio sprendimo 320 punkte, ji nusprendė su parafino šlamu susijusius antikonkurencinius veiksmus sieti tik su pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje. Ieškovė nepateikė argumentų dėl šių ginčijamo sprendimo pastraipų.

331    Todėl ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai rėmėsi šiuo techniniu susitikimu ir su juo susijusiais įrodymais, kad galėtų įrodyti su parafino šlamu susijusį pažeidimo epizodą.

332    Trečia, ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo parafino šlamui skirtą susitikimą, vykusį 1999 m. kovo 8 ir 9 d., kuriame dalyvavo bent jau Shell, Total ir ExxonMobil atstovai.

333    Remiantis ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamąja dalimi, iš Shell parengtų ranka rašytų užrašų, kurių data patenka į pažeidimo laikotarpį, matyti, kad jos atstovas tikėjosi, jog skirtingoms įmonėms atstovaujantys asmenys apsikeis informacija apie parafino šlamo tiekimą tam tikriems klientams per 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikimą. Tuose užrašuose buvo nurodyta „8/9.3.99 PM = medžio drožlių plokštė“, anot Shell, PM reiškė „parafinas Mafia“. Kitą dieną po šio susitikimo tas atstovas savo viršininkui išsiuntė elektroninę žinutę, kurioje pažymėjo, jog Shell ketino didinti medžio drožlių plokščių gamybos sektoriuje naudojamo parafino šlamo kainą 8–10 % nuo 1999 m. birželio 1 d. Su šia elektronine žinute susijusiuose ranka rašytuose užrašuose nurodyta taip: „Visi gamintojai mano, kad būtina didinti (kainą).“

334    Komisija iš to padarė išvadą, kad susitikime bendrovėms atstovavę asmenys sutarė didinti parafino šlamo kainą medžio drožlių plokščių pramonėje ir kad Shell ketino taikyti šį susitarimą nuo 1999 m. birželio mėn.

335    Bendrasis Teismas mano, kad šis aiškinimas teisingas ir jį patvirtina kiti įrodymai, susiję su veiksmais dėl parafino šlamo, todėl šį aiškinimą reikia patvirtinti.

336    Vis dėlto ieškovė teigia, kad įrodymai, susiję su 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikimu, nepatvirtina Komisijos pozicijos, nes šis susitikimas nebuvo techninis susitikimas. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje Komisija į savo tyrimą neįtraukė visų ryšių, kurie nesusiję su techniniais susitikimais.

337    Ginčijamo sprendimo 275 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Komisija nusprendė neatlikti tyrimo dėl dvišalių ryšių dėl to, kad šio pažeidimo papildomiems elementams įrodyti reikalingos pastangos būtų neproporcingos ir šie elementai akivaizdžiai nepakeistų galutinio rezultato. Dėl tos pačios priežasties Komisija nusprendė neatlikti tyrimo dėl kitų ryšių, nesusijusių su techniniais susitikimais. Be to, Komisija mano, jog ji pakankamai įrodė, kad veiksmais, dėl kurių ji atliko tyrimą, padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas.“

338    Šiuo klausimu Bendrasis Teismas mano, kad Komisija neprivalo vartoti terminijos, kurią vartojo kartelio narės skirtingiems įrodymams pavadinti. Visų pirma, nors tiesa, kad kelios dalyvės pareiškė, jog per techninius susitikimus buvo minimi su parafino vašku susiję pasitarimai ir kad per kitus specialius susitikimus buvo kalbama apie parafino šlamą, vis dėlto šis išskyrimas neaiškus, nes su parafino šlamu susiję pasitarimai vyko ir per techninius susitikimus. Be to, Komisija iš tyrimo akivaizdžiai nepašalino su parafino šlamu susijusių specialių susitikimų, nes ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje ji santykinai išsamiai išanalizavo 1999 m. kovo 8 ir 9 d. susitikimą kartu su kitais daugiašaliais antikonkurenciniais susitikimais, kurie kvalifikuojami kaip „techniniai susitikimai“.

339    Bet kuriuo atveju dėl to, kad tam tikru administracinės procedūros momentu Komisija nusprendė sutelkti savo dėmesį į tam tikrus praktinius pažeidimo aspektus ir neatlikti tyrimo dėl kitų aspektų, ji nepraranda galimybės naudoti visus įrodymus, turimus ginčijamo sprendimo priėmimo metu, jei laikomasi procesinių garantijų.

340    Tačiau ieškovė netvirtina, kad pažeistos jos procesinės teisės, kiek tai susiję su susitikimų, kurie nėra „techniniai susitikimai“, įrodymų naudojimu. Bet kuriuo atveju su šiuo susitikimu susiję įrodymai jau buvo pateikti pranešime apie kaltinimus ir šiuo klausimu ieškovė pateikė savo pastabas atsiliepime į pranešimą apie kaltinimus, jas Komisija išnagrinėjo ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje.

341    Be to, iš ExxonMobil pareiškimo, susijusio su šiuo susitikimu, matyti, kad šis susitikimas buvo susijęs „būtent su parafino šlamu, skirtu medžio drožlių plokščių gamintojams vokiškai kalbančioje Europos dalyje“, ir papildo aplinkybes, kuriomis remdamasi Komisija dėl pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, konstatavo, kad ji turi pakankamai įrodymų tik dėl pardavimo galutiniams klientams Vokietijoje.

342    Ketvirta, kiek tai susiję su 2000 m. vasario 3 ir 4 d. susitikimu, Komisija pritaria ieškovei ir pripažįsta, kad nebuvo įrodymų apie pasitarimus dėl parafino šlamo per šį susitikimą ir kad buvo padaryta korektūros klaida, dėl kurios ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamojoje dalyje įtraukta išnaša, kuri nurodyta 112 konstatuojamojoje dalyje.

343    Penkta, kiek tai susiję su 2002 m. gruodžio 17 ir 18 d. susitikimu, ginčijamo sprendimo 168 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė Total France atstovo pastabas, užrašytas per šį techninį susitikimą išplatintoje lentelėje. Šioje lentelėje ir pastabose yra slaptos komercinės informacijos, susijusios su parafino vašku ir parafino šlamu. Total France pastabose nurodyta: „parafino šlamas mažiau nei 500 eurų“.

344    Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad per šį techninį susitikimą buvo tariamasi dėl parafino šlamo kainos.

345    Ieškovė Komisijai atsikerta, kad iš šių nuorodų nematyti jokio susitarimo dėl parafino šlamo kainos.

346    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Komisija netvirtino, jog buvo sudarytas susitarimas dėl parafino šlamo kainos. Be to, su parafino šlamu susijęs pažeidimo epizodas kompleksinis ir apima, kaip ir pagrindinis pažeidimo epizodas, susitarimus ir suderintus veiksmus bei keitimąsi slapta komercine informacija, kiek tai susiję su parafino šlamo kaina.

347    Be to, ieškovės aiškinimas, kad ranka rašytos pastabos padarytos per 2003 m. vasario 28 d. susitikimą, nedaro jokio poveikio šių pastabų įrodomajai galiai, nes bet kuriuo atveju šios pastabos yra įrodymas, kad 2002 ir 2003 m. vyko antikonkurencinio pobūdžio pasitarimai dėl parafino šlamo.

348    Todėl nagrinėjamos pastabos yra įrodymų, patvirtinančių su parafino šlamu susijusį pažeidimo epizodą, visumos dalis.

349    Šešta, kiek tai susiję su 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimu, ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje Komisija išnagrinėjo Total France patalpose paimtus užrašus, kuriuose yra tokių duomenų:

„-> Sasol 40 €/50 $. – Liepos mėn. pabaiga.

-> Treč.: 38–28.

-> Liepos 1 d.

+ FRP: 70 -> 6 000 €/T

+ Skridininė žvakė: 50 -> 500 €/T

+ Mikrovaškas: 25 -> 50 $/T

<...>

-> parafino šlamas 40 €/T.“

350    Pagal ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamąją dalį:

„<...> paskutinė eilutė rodo, kad buvo sutarta ir dėl parafino šlamo kainos didinimo. Iš bendrų užrašų rengimo aplinkybių matyti, kad rodyklė prieš kainą rodo sutartos ateities strategijos, t. y. numatomo kainų didinimo, buvimą.“

351    Anot ieškovės, iš tikrųjų šiame dokumente viena iš dalyvių (Sasol ar kita Vokietijos gamintoja) nurodė su kaina susijusius savo tikslus.

352    Bendrasis Teismas mano, kad ieškovė nepateikė kitokio įtikinamo ir nuoseklaus paaiškinimo, paneigiančio Komisijos aiškinimą. Iš tikrųjų iš bylos medžiagos matyti, kad užrašuose nurodytas įmonės pavadinimas, jos atstovo vardas ar bent šalis, kurioje yra įmonės buveinė, kai tai susiję su vienašaliu kainos siūlymu, o to nėra prie nuorodos „parafino šlamas 40 €/T“.

353    Todėl darytina išvada, kad Komisija nepadarė klaidos, kai vertino įrodymus, susijusius su susitikimais, per kuriuos buvo aptariamas parafino šlamo klausimas.

354    Reikia nuspręsti, kad, remdamasi įmonių pareiškimais ir rašytiniais įrodymais, susijusiais su susitikimais, kuriuose ieškovė dalyvavo ir kurie minimi ginčijamo sprendimo 144, 145, 152, 168 ir 174 konstatuojamosiose dalyse, Komisija teisingai nustatė, kad buvo atliekami antikonkurenciniai veiksmai, kuriuos sudarė susitarimai ar suderinti veiksmai ir keitimasis slapta komercine informacija apie parafino šlamo kainą, ir kad ieškovė dalyvavo darant šį pažeidimo epizodą.

 Dėl pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, tęstinio pobūdžio

355    Ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė, jog pažeidimas, susijęs su parafino šlamo pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje nuo 1997 m. iki 2004 m., yra tęstinis. Net jei Bendrasis Teismas manys, kad Komisija pateikė pakankamai įrodymų, susijusių su 1997 m. spalio 30 ir 31 d. ir 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. techniniais susitikimais, tai yra tik du pavieniai pažeidimai, o dėl pirmojo jau suėjęs senaties terminas.

356    Pirma, pažymėtina, jog ieškovė savo argumentus grindė prielaida, kad tik šie du susitikimai tegali būti laikomi susitikimais, per kuriuos buvo nagrinėjamas ir parafino šlamo klausimas. Tačiau, kaip matyti iš pirmiau pateikto nagrinėjimo, Komisija turėjo rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad tokie veiksmai buvo atliekami per penkis susitikimus, vykusius 1997 m. birželio 19 ir 20 d., 1997 m. spalio 30 ir 31 d., 1999 m. kovo 8 ir 9 d., 2002 m. gruodžio 17 ir 18 d. (arba alternatyviai  2003 m. vasario 28 d.) ir 2004 m. gegužės 11 ir 12 d.

357    Antra, primintina, kad šio sprendimo 314 punkte padaryta išvada, jog Komisija teisingai nusprendė, kad su parafino vašku susiję veiksmai ir su parafino šlamu susiję veiksmai yra vienas ir tas pats pažeidimas. Todėl su parafino šlamu susijusių veiksmų įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į Komisijos surinktų vieno ir to paties pažeidimo įrodymų visumą. Šie įrodymai patvirtina įmonių, dalyvavusių atliekant su parafino šlamu susijusius veiksmus, tęstinius ryšius.

358    Trečia, kaip matyti iš šio sprendimo 291 punkte minėto Shell pareiškimo, parafino vaško pramonės atstovams buvo aišku, kad, padidinus šio gaminio kainą tam tikra suma ar procentine išraiška, kartu didėja ir žaliavos, t. y. parafino šlamo, kaina, o tai sudaro nuo 30 iki 40 % parafino vaško kainos padidinimo. Todėl dėl parafino vaško vykę antikonkurenciniai pasitarimai darė poveikį ir su parafino šlamu susijusiai dalyvių kainų politikai, o tai leido Komisijai nustatyti dar ir tai, kad su parafino šlamu susijęs pažeidimo epizodas yra tęstinio pobūdžio.

359    Taigi reikia patvirtinti ginčijame sprendime Komisijos padarytą išvadą, kad su parafino šlamu susijęs epizodas yra tęstinio pažeidimo dalis, ir atmesti šiuo klausimu ieškovės pateiktus argumentus.

 Dėl antikonkurencinių veiksmų apribojimo Vokietijos teritorija

360    Ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime Komisija nepagrindė, kodėl su parafino šlamu susijusio pažeidimo epizodo taikymo sritį apribojo tik galutiniais klientais Vokietijoje.

361    Šiuo klausimu reikia pritarti Komisijai, kad aplinkybė, jog abejones dėl to, ar veiksmai apėmė daugiau nei pardavimą galutiniams klientams Vokietijoje, ji taikė atitinkamų įmonių naudai, nedaro poveikio ginčijamo sprendimo teisėtumui. Iš tikrųjų, kai nustato baudas, Komisija turi atsižvelgti tik į tuos antikonkurencinius veiksmus, dėl kurių egzistavimo nekyla jokių abejonių.

362    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 329 punkte, Komisija paaiškino priežastis, dėl kurių ginčijamo sprendimo 289–292 konstatuojamosiose dalyse, kurios pakartotos šio sprendimo 320 punkte, ji nusprendė apriboti su parafino šlamu susijusių antikonkurencinių veiksmų apimtį tik pardavimu galutiniams klientams Vokietijoje. Tačiau ieškovė nepateikė argumentų dėl šių ginčijamo sprendimo pastraipų.

363    Komisijos minėtų elementų, kai ji atskirai nagrinėjo susitikimus (žr. šio sprendimo 323–352 punktus), pakanka, kad būtų galima pritarti jos pozicijai dėl antikonkurencinių veiksmų, susijusių su parafino šlamu, egzistavimo, todėl su ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamojoje dalyje minėtais įrodymais susijusių ieškovės argumentų (žr. šio sprendimo 317 punktą) nagrinėjimas yra perteklinis.

364    Taigi darytina išvada, kad, atsižvelgusi į surinktus įrodymus, Komisija galėjo pagrįstai nustatyti, kad buvo atliekami antikonkurenciniai veiksmai, kuriuos sudarė susitarimai ar suderinti veiksmai ir keitimasis slapta komercine informacija apie parafino šlamo kainą, ir kad ieškovė dalyvavo darant šį pažeidimo epizodą (žr. šio sprendimo 354 punktą). Be to, reikia patvirtinti ir ginčijamame sprendime Komisijos padarytą išvadą, kad su parafino šlamu susijęs epizodas yra tęstinio pažeidimo dalis (žr. šio sprendimo 359 punktą).

365    Todėl reikia atmesti ieškovės kaltinimą dėl EB 81 straipsnio pažeidimo.

366    Be to, iš šio sprendimo 317–320 punktuose pakartotų Komisijos išvadų ir dokumentų, į kuriuos tose išvadose daroma nuoroda, galima aiškiai ir vienareikšmiškai suprasti Komisijos argumentus dėl susijusio su parafino šlamu pažeidimo epizodo, kad suinteresuotieji asmenys šiuo klausimu galėtų suprasti pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti teisminę kontrolę, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 239 punkte cituotą teismų praktiką.

367    Todėl reikia atmesti ir ieškovės kaltinimą dėl pareigos motyvuoti neįvykdymo.

368    Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus reikia atmesti pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį, todėl ir visą pirmąjį ieškinio pagrindą.

3.     Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos, teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, kiek tai susiję su ieškovės dalyvavimu darant pažeidimą po 2004 m. gegužės 12 d.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

369    Dėl pažeidimo trukmės, kiek jis susijęs su parafino vašku, Komisija nusprendė, kad Total grupė dalyvavo jį darant nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d. (dvylika metų ir septynis mėnesius). Vis dėlto ieškovė teigia, kad jos dalyvavimas baigėsi 2004 m. gegužės 12 d., t. y. paskutinio techninio susitikimo, kuriame ji dalyvavo, dieną.

370    Ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Total pareiškia, kad nedalyvavo jokiame techniniame susitikime, vykusiame po 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. techninio susitikimo, ir priduria, kad jos atstovas atšaukė kelionę į 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikimą, kaip matyti iš vidaus pranešimo, parengto gavus viršininko patarimus. Komisija pažymi, kad nėra jokių įrodymų dėl galimo pasitraukimo iš kartelio. Kai padaromi kompleksiniai pažeidimai, aplinkybė, kad įmonė nedalyvavo per susitikimą ar nesutinka su tuo, kas aptarta per susitikimą, nereiškia, kad įmonė nutraukė dalyvavimą darant tęstinį pažeidimą. Kad pažeidimas būtų nutrauktas, įmonė turi aiškiai atsiriboti nuo kartelio. [Tačiau] Total nepateikė tikslių įrodymų, kad ji visiškai savarankiškai priėmė vienašalę strategiją dėl rinkos ir aiškiai bei atvirai atsiribojo nuo kartelio veiklos. Priešingai, Komisijos turimi įrodymai patvirtina, kad Total gavo oficialius kvietimus į tris paskesnius techninius susitikimus (t. y. į tris paskutinius techninius susitikimus, surengtus prieš atliekant patikrinimus). Komisija pažymi, kad Total atstovas patvirtino, jog ketino dalyvauti 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikime, nors paaiškėjo, kad paskui kelionę atšaukė. Ir dėl 2005 m. vasario 23 ir 24 d. susitikimo Sasol jau buvo iš anksto užsakiusi kambarį Total atstovui viešbutyje, kur [vyko] susitikimas, tačiau šis užsakymas vėliau buvo atšauktas. Iš to Komisija daro išvadą, kad Sasol ir kitiems dalyviams buvo aišku, jog Total kartelyje dalyvavo iki pabaigos. Komisija pažymi ir tai, jog per susitikimus vykę pasitarimai iš esmės nesiskyrė nuo vykusių per ankstesnius susitikimus, dalyviai toliau tarėsi dėl kainų didinimo ir neminėjo, kad Total mėgina trauktis iš kartelio (žr. 175, 176 ir 177 konstatuojamąsias dalis), ir tai, jog nieko neįprasto, kad įmonės nedalyvauja tam tikruose susitikimuose per kartelio veikimo laikotarpį. Šios dvi aplinkybės įrodo, kad nebuvo suvokiama, jog Total pasitraukė iš kartelio po 2004 m. gegužės mėn. susitikimo. Bet kuriuo atveju Total atstovo vidaus pranešimas, kuriame nurodytos jo nedalyvavimo susitikime priežastys, negali būti laikomas viešu atsiribojimu. Kadangi nėra jokios kitos informacijos, [kad ji] pasitraukė iš kartelio, Komisija mano, kad Total dalyvavimas kartelyje nesibaigė iki patikrinimų.“

371    Visų pirma ieškovė tvirtina, kad pagal teismų praktiką Komisija galėjo teisėtai reikalauti viešai atsiriboti nuo kartelio, kad konstatuotų dalyvavimo pabaigą. Kadangi antikonkurenciniuose pasitarimuose toliau nedalyvavo, nesant tiesioginių įrodymų, Komisija turėjo bent jau nurodyti duomenis, patvirtinančius, kad įmonė toliau dalyvavo kartelyje.

372    Šiuo klausimu pažymėtina, kad, remiantis šio sprendimo 266 punkte minėtu Sprendimu Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją (241 punktas), galima nuspręsti, kad įmonė galutinai nebepriklauso karteliui tik jei ji viešai atsiribojo nuo kartelio turinio.

373    Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtent kitų kartelio dalyvių suvokimas apie įmonės ketinimą yra lemiamas vertinant, ar pastaroji siekė atsiriboti nuo neteisėto susitarimo (2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 120 punktas).

374    Todėl ginčijamame sprendime Komisija teisingai tvirtino, kad kartelio dalyvės turėjo viešai atsiriboti nuo kartelio turinio, kad nutrauktų savo dalyvavimą jame, ir nepažeidė nei EB 81 straipsnio, nei nekaltumo prezumpcijos principo.

375    Antra, pažymėtina, kad, kitų dalyvių supratimu, ieškovė viešai neatsiribojo nuo kartelio.

376    Pirma, tai įrodo aplinkybės, nurodytos ginčijamo sprendimo 602 konstatuojamojoje dalyje, kurių ieškovė neginčijo ir pagal kurias „Total atstovas [patvirtino], kad jis ketino dalyvauti 2004 m. lapkričio 3 ir 4 d. susitikime, nors paaiškėjo, kad paskui [atšaukė] kelionę“. Tas pats pasakytina „ir dėl 2005 m. vasario 23 ir 24 d. susitikimo: Sasol jau buvo iš anksto užsakiusi kambarį Total atstovui viešbutyje, kur [vyko] susitikimas, tačiau šis užsakymas vėliau buvo atšauktas“. Matyti, kad jei kartelio dalyviai Total nebūtų laikę dalyve po 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimo, techninių susitikimų rengėja Sasol jos nebūtų kvietusi į paskesnius susitikimus ir jos atstovui nebūtų iš anksto užsakiusi kambario.

377    Antra, ieškovės nurodytas 2004 m. lapkričio 3 d. elektroninis laiškas, kurį Total atstovas techniniams susitikimams išsiuntė kitam Total darbuotojui, neįrodo viešo atsiribojimo.

378    Šiame elektroniniame laiške parašyta taip:

„Turėdamas omeny Austrijoje vyksiančio susitikimo tikslą, paklūstu Thibault rekomendacijai. Atšaukiu savo kelionę į Vieną (iš pradžių numatyta išvykti šią popietę).“

379    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vidinis elektroninis laiškas, kuris neišsiųstas kitiems dalyviams, nėra viešas atsiribojimas.

380    Papildomai pažymėtina, kad vien paprasta aplinkybė, jog ieškovė nedalyvavo paskutiniuose techniniuose susitikimuose, visai neįrodo, jog ji nenaudojo informacijos apie konkurentų taikomas kainas, kurią ji gavo per dešimtis ankstesnių techninių susitikimų, kuriuose dalyvavo, ir kad ji negavo naudos iš susitarimų dėl rinkos ir klientų pasidalijimo, sudarytų per ankstesnius techninius susitikimus. Taigi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2004 m. gegužės 12 d. ji nustojo įgyvendinti kartelį.

381    Todėl šio ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo pažeidimu

382    Anot ieškovės, iš ginčijamo sprendimo 604 konstatuojamosios dalies matyti, kad Repsol buvo iš esmės identiškoje padėtyje kaip ir ji, kiek tai susiję su dalyvavimo darant pažeidimą trukme. Abi realiai nutraukė dalyvavimą susitikimuose iki patikrinimų datos. Be to, Repsol niekada viešai neatsiribojo nuo kartelio. Galiausiai, kaip ir Total atveju, Komisija konstatavo, kad Repsol iš tikrųjų iki patikrinimų gaudavo kvietimus į techninius susitikimus, surengtus po 2003 m. rugsėjo mėn. Vienintelis skirtumas, kad, nagrinėdama 2004 m. spalio 25 d. Sasol siųstą kvietimą dalyvauti 2004 m. lapkričio mėn. susitikime, norėdama įrodyti įmonių dalyvavimą, Komisija išvardijo šio elektroninio laiško gavėjus, išskyrus Repsol atstovą. Vis dėlto šios bendrovės pavadinimas nurodytas visuose laiškuose kaip gavėjos.

383    Komisija nepaisė Repsol ir Total France identiškos padėties ir nustatė, kad Repsol dalyvavimas darant pažeidimą baigėsi 2004 m. rugpjūčio 4 d. Todėl Komisija taikė nevienodus kriterijus, kai vertino Repsol ir Total France dalyvavimo trukmę, ir pastarajai taikė akivaizdžiai griežtesnius „įrodinėjimo reikalavimus“.

384    Remiantis teismų praktika, pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas objektyviai pagrįstas (1984 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sermide, 106/83, Rink. p. 4209, 28 punktas ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 96 punktas).

385    Tačiau iš ginčijamo sprendimo 604 konstatuojamosios dalies, kurioje nurodytų aplinkybių ieškovė neginčijo, matyti, jog net dėl laikotarpio po 2003 m. rugsėjo 24 ir 25 d. susitikimo, t. y. po paskutinio susitikimo, kuriame dalyvavo Repsol, Komisija nusprendė, kad ši dalyvavo kartelyje, atsižvelgusi į tai, kad ji gavo Sasol oficialius kvietimus su 2004 m. sausio 14 ir 15 d. bei 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimų darbotvarke. Taip buvo ir Total atveju, kiek tai susiję su susitikimais, vykusiais nuo 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. iki kartelio pabaigos. Todėl Komisija šias dvi panašias situacijas vertino vienodai ir nusprendė, kad Total ir Repsol dalyvavo kartelyje tokį laikotarpį, per kurį jos ir toliau gavo oficialius kvietimus su darbotvarke.

386    Komisija nusprendė, kad Repsol dalyvavimas baigėsi 2004 m. rugpjūčio 4 d., nes į šį susitikimą Repsol nebegavo jokio oficialaus kvietimo su darbotvarke, o tai, remiantis ginčijamu sprendimu, rodo, kad Sasol turėjo abejonių dėl tolesnio Repsol dalyvavimo kartelyje.

387    Reikia patvirtinti, kad nutrauktas oficialių kvietimų su darbotvarke siuntimas Repsol rodo, jog susitikimų rengėjos Sasol suvokimas pasikeitė ir ji nebebuvo užtikrinta, kad Repsol dalyvauja kartelyje nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. Šios aplinkybės pakanka, kad būtų galima nuspręsti, jog, kitų kartelio dalyvių supratimu, Repsol atsiribojo nuo kartelio, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 373 punkte pakartotą teismų praktiką.

388    Tačiau to negalima pasakyti apie ieškovę, kuri ir toliau gavo oficialius kvietimus į šiuos susitikimus su darbotvarke. Netgi jos atstovui buvo iš anksto užsakyti kambariai, įskaitant ir paskutinį techninį susitikimą. Todėl negalima nuspręsti, kad, kitų dalyvių supratimu, ji atsiribojo nuo kartelio.

389    Todėl, kiek tai susiję su laikotarpiu po 2004 m. rugpjūčio 4 d. dėl Repsol ir su laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki kartelio pabaigos dėl Total, Komisija skirtingai vertino dvi skirtingas situacijas, remdamasi kriterijumi, kuris svarbus vertinant dalyvavimo darant pažeidimą trukmę.

390    Vadinasi, Komisija nepažeidė vienodo požiūrio principo, kai nustatė Total ir Repsol dalyvavimo darant pažeidimą pabaigą.

391    Taigi reikia atmesti ir antrą dalį, todėl ir visą trečiąjį ieškinio pagrindą.

4.     Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, kiek tai susiję su tariamu ieškovės laikinu pasitraukimu iš kartelio

392    Ieškovė nesutinka su tuo, kad ginčijamo sprendimo 603 konstatuojamojoje dalyje Komisija nepripažino, jog ji laikinai pasitraukė iš kartelio nuo 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimo iki 2001 m. birželio 26 ir 27 d. susitikimo, nors ieškovė per šį laikotarpį nedalyvavo susitikimuose. Ji tvirtina, kad dėl to Komisija pažeidė EB 81 straipsnį ir nekaltumo prezumpcijos principą.

393    Ginčijamo sprendimo 603 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Total France SA teigia, kad ji laikinai buvo pasitraukusi iš kartelio nuo 2000 m. iki 2001 m., ir nurodo, kad aplinkybė, kad jos atstovas supykęs išėjo iš susitikimo, yra atsiribojimo ženklas. Komisija pažymi, kad, kaip įrodyta 4.2 skirsnyje, Total dalyvavo 2000 m. rugsėjo 18 ir 19 d. techniniame susitikime, o paskui – 2001 m. birželio 26 ir 27 d. susitikime, taigi per devynių mėnesių laikotarpį praleido tris susitikimus. Komisija pažymi ir tai, jog nėra jokios informacijos, kad Total viešai atsiribojo nuo kartelio. Aplinkybė, kad [S. E.] išėjo iš susitikimo, savaime nėra viešas atsiribojimas, nes pati Total neteigė, jog [S. E.] pranešė apie ketinimą nutraukti Total dalyvavimą kartelyje. [S. E.] pyktis veikiau gali įrodyti tai, kad jis nebuvo patenkintas sudarytais susitarimais. Tai, kad Total vėl pasirodė anksčiau nei po metų, patvirtina, jog ji neketino nutraukti dalyvavimo. Dėl šios priežasties Komisija trumpo laikino Total nedalyvavimo nelaiko laikinu pasitraukimu iš kartelio.“

394    Visų pirma ieškovė teigia, kad Komisija neteisingai nusprendė, jog nedalyvavimas susitikimuose truko tik devynis mėnesius. Iš tikrųjų Komisija nusprendė, kad Total France nustojo dalyvauti susitikimuose po 2000 m. rugsėjo mėn. vykusio techninio susitikimo. Tai yra faktinė klaida, nes nei 4.2 skirsnyje pateiktame susitikimų aprašyme, nei prie ginčijamo sprendimo pridėtoje susitikimų lentelėje nėra jokių duomenų apie 2000 m. rugsėjo 18 ir 19 d. susitikimą.

395    Pažymėtina, kad, kaip Komisija tai pripažino nagrinėjant bylą Bendrajame Teisme, 2000 m. rugsėjo mėn. jokių susitikimų nevyko, todėl ieškovės kaltinimas pagrįstas.

396    Antra, reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai daryti išvadą, kad ieškovės dalyvavimas kartelyje nebuvo laikinai nutrauktas, nepaisant to, kad ji nedalyvavo nė viename iš trijų susitikimų, vykusių nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d., ir kad jos atstovas anksčiau išvyko iš 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimo, nepritaręs per tą susitikimą vykusių pasitarimų bent jau tam tikriems aspektams.

397    Ieškovė tvirtina, kad jos dalyvavimas susitikimuose nutrauktas ne atsitiktinai. Tai buvo Total France atstovo S. E. ir kitų dalyvių per 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimą įvykusio nesutarimo tiesioginė ir ilgalaikė pasekmė. S. E. nemandagiai pasitraukė iš susitikimo, nes jo buvo prašoma laikytis įsipareigojimo, kurio jis niekada neprisiėmė.

398    Primintina, kad ieškovės nurodytas incidentas, įvykęs per 2000 m. gegužės 25 ir 26 d. susitikimą, aprašytas 2005 m. lapkričio 24 d. Shell pareiškime. Remiantis šiuo pareiškimu, grindžiamu Shell atstovo techniniams susitikimams, tiesiogiai mačiusio tą įvykį, pasakojimu, dalyviai tarėsi dėl Vokietijos klientui taikytų kainų. Total buvo apkaltinta, kad pardavė už pernelyg mažą kainą, o S. E. tai neigė. Vis dėlto kitas dalyvis jo teiginius ginčijo ir pateikė Total minėtam klientui išsiųsto pasiūlymo kopiją. S. E. „taip supyko“, kad išėjo iš susitikimo. Po šio incidento S. E. daugiau nebedalyvavo techniniuose susitikimuose. Tik po to, kai Total įdarbino C. O., ji vėl pradėjo dalyvauti techniniuose susitikimuose.

399    Šiuo klausimu primintina, kad ieškovė dalyvavo darant kompleksinį, vieną ir tęstinį pažeidimą, kurį sudarė slapti veiksmai dėl kainų nustatymo, klientų ar rinkų pasidalijimas ir keitimasis slapta komercine informacija būtent apie klientus, kainas, gamybos pajėgumą ir pardavimo apimtį.

400    Tačiau ieškovės nurodytas incidentas susijęs tik su pavieniu kartelio elementu, t. y. tam tikram klientui taikyta kaina. Be to, reikia konstatuoti, kad nuo 2001 m. birželio 26 ir 27 d. techninio susitikimo ieškovė vėl pradėjo reguliariai dalyvauti techniniuose susitikimuose ir dalyvavo visuose vėliau organizuotuose techniniuose susitikimuose iki 2004 m. gegužės 11 ir 12 d. susitikimo.

401    Be to, nors tiesa, kad minėti S. E. pavieniai veiksmai patvirtino, jog Total kartą nesilaikė kartelio susitarimų, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad S. E. išėjo iš susitikimo, ir kitiems dalyviams leido aiškiai suprasti, jog Total nuo tada nusprendė elgtis rinkoje laikydamasi konkurencijos principų. Iš Shell pareiškimo matyti ir tai, kad S. E. išėjo iš susitikimo ne apskritai dėl jo antikonkurencinio turinio, o dėl to, kad vienas iš dalyvių pateikė dokumentą, paneigiantį jo teiginių teisingumą, t. y. veikiau dėl asmeninio pobūdžio nesutarimo.

402    Todėl ieškovės nurodytas incidentas neįrodo, kad, kitų dalyvių supratimu, šiuo atveju Total atstovas atsiribojo nuo vieno, kompleksinio ir tęstinio pažeidimo (žr. šio sprendimo 372 ir 373 punktus).

403    Maža to, paprasta aplinkybė, jog ieškovė nedalyvavo nuo 2000 m. gegužės 26 d. iki 2001 m. birželio 26 d. vykusiuose trijuose susitikimuose, visai neįrodo, jog ji nenaudojo informacijos apie konkurentų taikytas kainas, kurią gavo per dešimtis ankstesnių techninių susitikimų, kuriuose dalyvavo, ir kad ji neturėjo naudos iš susitarimų dėl rinkos ir klientų pasidalijimo, sudarytų per ankstesnius techninius susitikimus. Taigi ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad per ginčijamą laikotarpį jos dalyvavimas buvo laikinai nutrauktas.

404    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šiuo atžvilgiu Komisija nepažeidė nei EB 81 straipsnio, nei nekaltumo prezumpcijos principo. Todėl reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

5.     Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti neįvykdymu ir 2006 m. gairių pažeidimu, kiek tai susiję su nurodytų veiksmų neatlikimu

405    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidą, nes neatsižvelgė į aplinkybę, kad ji nedalyvavo įgyvendinant kartelį, kaip į lengvinančią aplinkybę pagal 2006 m. gairių 29 punktą.

406    Pirmiausia primintina, kad ginčijamo sprendimo dalies „Lengvinančios aplinkybės“ 696 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Tam tikros įmonės teigia, kad nevykdė susitarimų, ir pabrėžia, kad jos išsiuntė ar gavo mažai laiškų dėl kainų nustatymo. Tam tikros įmonės nurodo, jog susitarimai nedarė poveikio jų elgesiui rinkoje. Pirma, Komisija nemano, kad šie paprasti tvirtinimai yra pakankamas įrodymas, kad susitarimai nebuvo vykdomi, kaip tai suprantama pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires. Antra, Komisija pažymi, kad laiškų dėl kainų siuntimas ir gavimas nebuvo vienintelė įgyvendinimo priemonė, o tai iš esmės buvo daroma pranešant apie sistemingą kainų didinimą (mėginimą didinti kainas) rinkoje, kartais tai buvo įtvirtinama dokumentuose, kurie yra techninių susitikimų įrodymai.“

407    Kaip buvo nuspręsta išnagrinėjus antrojo ieškinio pagrindo antrą ir ketvirtą dalis, yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių Komisijos teiginius, kad ieškovė įgyvendino kartelį.

408    Taigi šis ieškinio pagrindas neturi faktinio pagrindo ir jį reikia atmesti.

6.     Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su bazinio baudos dydžio apskaičiavimui taikomo referencinio laikotarpio nustatymu

409    Ieškovė mano, kad Komisija pažeidė 2006 m. gaires, teisinio saugumo principą ir vienodo požiūrio principą, nes rėmėsi jos dalyvavimo darant nurodytą pažeidimą laikotarpio trejų paskutinių finansinių metų pardavimo verte, t. y. laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2004 m., kiek tai susiję su parafino vašku, ir laikotarpiu nuo 2001 m. iki 2003 m., kiek tai susiję su parafino šlamu. Iš tikrųjų tam, kad laikytųsi šių principų, Komisija turėjo remtis 2004 m. pardavimo verte, kiek tai susiję su parafino vašku, ir 2003 m. pardavimo verte, kiek tai susiję su parafino šlamu. Bet kuriuo atveju Komisija tinkamai nemotyvavo šio klausimo.

410    2006 m. gairių 13 punkte nustatyta taip:

„Siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje. Paprastai Komisija remsis pilnų [ištisų] paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimo rezultatais (toliau – pardavimo vertė)“.

411    Ginčijamo sprendimo 634 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Komisija pripažįsta, kad 2004 m. yra išskirtiniai metai dėl Europos Sąjungos plėtros gegužės mėn. Komisija mano, kad vieninteliu baudos apskaičiavimo pagrindu reikia laikyti ne 2004 m. pardavimo vertę, o remtis trejų paskutinių finansinių metų, kai subjektas dalyvavo darant pažeidimą, pardavimo verte“.

412    Pirma, dėl tariamo teisinio saugumo principo pažeidimo, iš karto reikia pažymėti, kad iš pačios 2006 m. gairių formuluotės, pagal kurią Komisija „paprastai“ remiasi ištisų paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimo verte, matyti, jog Komisija neprivalo nuolat atsižvelgti į paskutinių dalyvavimo darant pažeidimą metų pardavimo vertę. Be to, ieškovė nenurodo jokios teisės normos, pagal kurią Komisija privalo atsižvelgti į ištisų paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų apyvartą.

413    Todėl teisinio saugumo principo pažeidimu grindžiamą kaltinimą reikia atmesti.

414    Antra, pagal teismų praktiką tiek, kiek siekiant nustatyti skirtinų baudų proporcijas reikia remtis įmonių, dalyvavusių darant tą patį pažeidimą, apyvarta, laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgta, reikia apibrėžti taip, kad gauti skaičiai būtų kuo lengviau palyginami. Tai reiškia, jog konkreti įmonė gali reikalauti, kad Komisija jos atžvilgiu remtųsi kitokiu laikotarpiu nei tas, į kurį atsižvelgiama kitų įmonių atveju, tik jeigu įrodo, kad apyvarta, kurią ji pasiekė šiuo laikotarpiu, dėl su ja susijusių aplinkybių neparodo nei tikrojo jos dydžio ir ekonominės galios, nei jos padaryto pažeidimo masto (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Fiskeby Board prieš Komisiją, T‑319/94, Rink. p. II‑1331, 42 punktas).

415    Taigi šiuo atveju Komisija teisingai nusprendė, kad 2004 m. buvo išskirtiniai metai atitinkamai pramonei dėl Sąjungos plėtros ir dešimties naujų valstybių narių įstojimo, ypač dėl to, kad vienos iš kartelio dalyvių, t. y. MOL, buveinė ir gamybos vieta buvo Vengrijoje.

416    Todėl Komisija nepažeidė 2006 m. gairių ir nepadarė vertinimo klaidos visų kartelyje iki pabaigos dalyvavusių įmonių atžvilgiu vienodai remdamasi 2002–2004 m. laikotarpio pardavimo vertės parafino vaško rinkoje vidurkiu. Be to, kadangi Komisija rėmėsi kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės trejų paskutinių finansinių metų vidurkiu, kiek tai susiję su parafino vašku, ji galėjo pagrįstai taikyti tą patį metodą ir parafino šlamui, kad naudojami duomenys būtų kuo lengviau palyginami.

417    Trečia, ieškovė tvirtina, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą. Ji tvirtina, jog net darant prielaidą, kad 2004 m. buvo išskirtiniai metai tam tikroms kartelio dalyvėms dėl Sąjungos plėtros, taip visiškai nebuvo Total France atveju. Taigi Komisija vienodai vertino įmones, kurių padėtis skiriasi.

418    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis šio sprendimo 384 punkte nurodyta teismų praktika, vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai, nebent toks vertinimas gali būti objektyviai pagrįstas.

419    Tačiau net jei ieškovė galėtų pagrįstai teigti, kad skirtingos situacijos (t. y. Total, palyginti su MOL) buvo vertinamos vienodai, šis vertinimas objektyviai pagrįstas atsižvelgiant į išskirtinius 2004 m. ir jų poveikį atitinkamam sektoriui, ypač į prisidėjusią MOL produkciją EEE pramonėje. Be to, vertinimas objektyviai pagrįstas ir dėl to, kad Komisija privalo nustatyti laikotarpį, į kurį turi būti atsižvelgiama, taip, kad gauti skaičiai būtų kuo lengviau palyginami, o dėl to pardavimo vertei apskaičiuoti įmonių, kurios dalyvavo kartelyje iki tos pačios dienos, atžvilgiu paprastai negalima remtis skirtingais laikotarpiais.

420    Ketvirta, kiek tai susiję su tariama motyvavimo stoka, Bendrasis Teismas mano, kad ginčijamo sprendimo 634 konstatuojamojoje dalyje nurodžiusi 2004 m. Sąjungos plėtrą ir ginčijamame sprendime išsamiai aprašiusi MOL padėtį ir jos vaidmenį kartelyje, Komisija pakankamai motyvavo savo sprendimą apskaičiuojant pardavimo vertę atsižvelgti į įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trejų paskutinių finansinių metų vidurkį.

421    Be to, Bendrasis Teismas mano, kad Komisija teisingai pasirinko kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą ištisų trejų paskutinių finansinių metų pardavimo vertės vidurkį, todėl patvirtina ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su šiuo baudos apskaičiavimo elementu.

422    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, šeštąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

7.     Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija atsižvelgė į pernelyg didelę pardavimo vertės procentinę dalį, kiek tai susiję su pažeidimo epizodu dėl parafino šlamo

423    Ieškovė mano, kad Komisija pažeidė 2006 m. gairių 20 punktą ir proporcingumo principą, nes apskaičiuodama baudą dėl pažeidimo sunkumo atsižvelgė į 15 % parafino šlamo pardavimo vertės ir tik į 18 % parafino vaško pardavimo vertės.

424    Ji primena, jog, priešingai nei parafino vaško atveju, Komisija nenustatė jokio pažeidimo dėl rinkos ar klientų pasidalijimo, kiek tai susiję su parafino šlamu. Tai reiškia, kad su parafino šlamu susiję nurodyti veiksmai neišvengiamai daug mažiau pavojingi nei su parafino vašku susiję veiksmai. Tas pats pasakytina ir dėl geografinio ploto, nes su parafino šlamu susijęs pažeidimo epizodas padarytas tik Vokietijos teritorijoje, o su parafino vašku susiję veiksmai, anot Komisijos, buvo atliekami visoje EEE teritorijoje.

425    Šiais su parafino vašku susijusio pažeidimo epizodo ir su parafino šlamu susijusio pažeidimo epizodo skirtumais buvo grindžiamas už pažeidimo sunkumą taikytų dviejų koeficientų skirtumas trimis procentiniais punktais. Todėl ieškovė Bendrojo Teismo prašo iš esmės sumažinti pardavimo vertės proporciją, į kurią atsižvelgta, kiek tai susiję su parafino šlamu, ir perskaičiuoti baudą remiantis šiuo nauju dydžiu.

426    Pagal 2006 m. gairių 20 punktą pažeidimo sunkumas nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes. Pagal gairių 21 punktą paprastai nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %. Gairių 22 punkte nurodyta, kad, siekdama nustatyti, ar pardavimų vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė, ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įvykdymą arba neįvykdymą. Pagal gairių 23 punktą horizontalūs kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimai, kurie paprastai būna slapti, dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų, todėl pardavimo vertės dalis, į kurią atsižvelgiama tokių pažeidimų atveju, paprastai bus didesnė, nei numatyta 21 punkte.

427    Ginčijamo sprendimo dalyje „Išvada dėl pažeidimo sunkumo“ Komisija nusprendė taip:

„<...>

653      Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pirmiau aptartus su pažeidimo pobūdžiu ir geografiniu plotu susijusius kriterijus ENI ir H&R/Tudapetrol atžvilgiu [dalyvavo darant tik pagrindinį pažeidimo epizodą] nustatoma, kad bus remiamasi 17 % pardavimo vertės. Įrodyta, kad ExxonMobil, MOL, Repsol, RWE, Sasol, Shell ir Total padarytą vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro ir klientų ir (arba) rinkos pasidalijimo veiksmai [antras pažeidimo epizodas]. Rinkos pasidalijimas ir klientų pasidalijimas dėl savo pobūdžio priskiriami prie didžiausių konkurencijos apribojimų, nes dėl šių veiksmų susilpninama arba panaikinama konkurencija tam tikrose rinkose ar dėl tam tikrų klientų <...> Dėl tokio papildomo sunkumo ExxonMobil, MOL, Repsol, RWE, Sasol, Shell ir Total atžvilgiu nustatoma, kad bus remiamasi 18 % pardavimo vertės dalimi. Kadangi nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad klientų ir (arba) rinkos pasidalijimas apėmė ir parafino šlamą, ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad su parafino šlamu susijusio pažeidimo [trečias pažeidimo epizodas] geografinis plotas tik Vokietija, ExxonMobil, Sasol, Shell, RWE ir Total atžvilgiu nustatoma, kad bus remiamasi 15 % parafino šlamo pardavimo vertės dalimi.“

428    Visų pirma, kiek tai susiję su kaltinimu dėl pernelyg didelės pardavimo vertės procentinės dalies, į kurią atsižvelgta su parafino šlamu susijusiame pažeidimo epizode, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 288 konstatuojamosios dalies (žr. šio sprendimo 317 punktą), tą pažeidimo epizodą, be kita ko, sudarė slapti konkurentų susitarimai dėl kainų nustatymo. Pagal 2006 m. gaires šios rūšies pažeidimas dėl savo pobūdžio priskiriamas prie didžiausių konkurencijos apribojimų ir už jį turi būti griežtai baudžiama, todėl tokių pažeidimų atveju pardavimo vertės dalis, į kurią atsižvelgiama, paprastai turi būti nustatoma didesnė nei nurodytoji 2006 m. gairių 21 punkte.

429    Taigi Komisija nepažeidė 2006 m. gairių ir nepadarė vertinimo klaidos, kai apskaičiuodama bazinį baudos dydį atsižvelgė į 15 % (iš galimų 30 %) atitinkamų įmonių parafino šlamo pardavimo vertės dalį.

430    Antra, reikia išnagrinėti ieškovės kaltinimą, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes dėl pažeidimo sunkumo, kiek tai susiję su pažeidimo epizodu dėl parafino šlamo, atsižvelgė į 15 % pardavimo vertės dalį, o kiek tai susiję su pažeidimo epizodu dėl parafino vaško, atsižvelgė į 18 % pardavimo vertės dalį.

431    Remiantis teismų praktika, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, turint omenyje, kad galint pasirinkti iš kelių tinkamų priemonių reikia imtis mažiau suvaržančios, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (1990 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fedesa ir kt., C‑331/88, Rink. p. I‑4023, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 96 punktas; 2007 m. rugsėjo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, T‑30/05, neskelbto Rinkinyje, 223 punktas).

432    Komisijos pradėtoje procedūroje dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo inkriminavimo šio principo taikymas reiškia, kad baudos neturi būti pernelyg didelės, palyginti su siekiamais tikslais, t. y. palyginti su tų taisyklių paisymu, o įmonei skirta bauda už konkurencijos teisės pažeidimą turi būti proporcinga pažeidimui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant visų pirma į jo sunkumą ir trukmę (šiuo klausimu žr. 431 punkte minėto Sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją 223 ir 224 punktus ir nurodytą teismų praktiką). Proporcingumo principas reiškia, kad Komisija privalo nustatyti baudą, proporcingą veiksniams, į kuriuos buvo atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą, ir šiuo atžvilgiu tuos veiksnius taikyti nuosekliai ir objektyviai pateisinamai (243 punkte minėto Sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją 228–228 punktai ir 266 punkte minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją 171 punktas).

433    Pirmiausia Bendrasis Teismas konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog su parafino šlamu susijusį pažeidimo epizodą sudarė, be kita ko, slapti konkurentų veiksmai dėl kainų nustatymo, už pažeidimo sunkumą nustatytas 15 % pardavimo vertės koeficientas, į kurį atsižvelgta, buvo proporcingas šio pažeidimo epizodo sunkumui.

434    Todėl ieškovės argumentai, kuriais akcentuojami skirtumai tarp pažeidimo epizodo, susijusio su parafino vašku, ir pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, yra netinkami, nes dėl jų Bendrasis Teismas iš naujo apskaičiuodamas baudą galėjo nebent nustatyti didesnę nei 18 % parafino vaško pardavimo vertės dalį.

435    Papildomai pažymėtina, kad skirtumas tarp dviejų pažeidimo epizodų sunkumo turi būti vertinamas atsižvelgiant į aplinkybes, t. y. į tai, kad, pirma, Vokietijos rinka yra didžiausia EEE rinka ir, antra, pasidalijant rinkas ir klientus paprastai siekiama vėliau nustatyti kainas ar jas padidinti. Iš tikrųjų rinkų ir klientų pasidalijimas sumažina klientų galimybę pasirinkti tiekėjus, o paprastai tai leidžia tiekėjui, kuriam priskirta rinka ar klientas, derėtis dėl didesnių kainų nei įprastomis rinkos sąlygomis. Be to, baudos dydžio proporcingumą atsižvelgiant į pažeidimo epizodo dėl parafino šlamo mažesnę teritoriją užtikrina ir tai, kad apskaičiuojant remtasi tik Vokietijoje gauta pardavimo verte, o, kiek tai susiję su pažeidimo epizodais dėl parafino vaško, apskaičiuota remiantis pardavimo verte visoje EEE.

436    Vadinasi, reikia atmesti ir kaltinimą, susijusį su proporcingumo principo pažeidimu, todėl ir visą septintąjį ieškinio pagrindą.

8.     Dėl devintojo ieškinio pagrindo, susijusio su papildoma suma, neteisėtai pridėta prie bazinio baudos dydžio, siekiant atgrasomojo poveikio

437    Ieškovė nesutinka su tuo, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė prie bazinio baudos dydžio pridėti papildomą 18 % sumą, kiek tai susiję su parafino vašku, ir 15 % sumą, kiek tai susiję su parafino šlamu (ginčijamo sprendimo 658–661 konstatuojamosios dalys), siekdama atgrasyti nuo dalyvavimo kituose tokio paties pobūdžio horizontaliuosiuose susitarimuose. Ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė bausmių ir sankcijų individualizavimo ir proporcingumo principus ir 2006 m. gaires.

438    Pirmiausia primintina, kad 2006 m. gairių 25 punkte, kuriame numatyta, kad prie bazinio baudos dydžio pridedama papildoma (pridėtinė) suma, vadinamasis prisijungimo mokestis, nustatyta taip:

„nepriklausomai nuo įmonės dalyvavimo pažeidime trukmės, Komisija prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15 %–25 % pardavimo vertės <...>, siekdama atgrasyti įmones net nuo horizontalių kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimų. <...> Nustatydama pardavimo vertės dalį, į kurią reikia atsižvelgti konkrečiu atveju, Komisija įvertins keletą veiksnių, ypač tuos, kurie buvo minėti 22 punkte [pažeidimo pobūdis, visų susijusių šalių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, pažeidimo įvykdymas arba neįvykdymas].“

439    Šiuo atveju siekdama atgrasomojo poveikio Komisija nustatė prie bazinio baudos dydžio pridedamą pardavimo vertės procentinę dalį, kuri tokio pat dydžio, kaip ir taikyta už pažeidimo sunkumą (žr. ginčijamo sprendimo 653 konstatuojamąją dalį, cituojamą šio sprendimo 427 punkte), ir rėmėsi identiškais argumentais:

„<...>

660      Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, pirmiau aptartus su pažeidimo pobūdžiu ir geografiniu plotu susijusius kriterijus ENI ir H&R‑Tudapetrol papildomai sumai taikytina procentinė dalis lygi 17 %.

661      Įrodyta, kad ExxonMobil, MOL, Repsol, RWE, Sasol, Shell ir Total padarytas vienas ir tęstinis pažeidimas susijęs, be kita ko, ir su klientų ir (arba) rinkos pasidalijimu. Rinkos ir klientų pasidalijimas dėl savo pobūdžio priskiriami prie didžiausių konkurencijos apribojimų, nes dėl šių veiksmų susilpninama arba panaikinama konkurencija tam tikrose rinkose ar dėl tam tikrų klientų <...> Dėl tokio papildomo sunkumo ExxonMobil, MOL, Repsol, RWE, Sasol, Shell ir Total atžvilgiu papildomai sumai taikytina procentinė dalis lygi 18 %. Kadangi nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad klientų ir (arba) rinkos pasidalijimas apėmė ir parafino šlamą, ir atsižvelgiant į aplinkybę, kad su parafino šlamu susijusio pažeidimo geografinis plotas tik Vokietija, ExxonMobil, Sasol, Shell, RWE ir Total atžvilgiu nustatoma, kad bus remiamasi 15 % parafino šlamo pardavimo vertės.“

440    Pirmiausia ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė 2006 m. gaires.

441    Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad pagal 2006 m. gairių 25 punktą Komisija „prie bazinio baudos dydžio pridės sumą, lygią 15–25 % pardavimo vertės <...>, siekdama atgrasyti įmones net nuo horizontalių kainų nustatymo [ir (arba)] rinkos pasidalijimo <...> susitarimų“.

442    Ginčijamo sprendimo 661 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė kainų nustatymo ir rinkų pasidalijimo susitarimą (pagal 2006 m. gaires susitarimo sąvoka apima suderintus veiksmus). Todėl pagal 2006 m. gairių 25 punktą prie bazinio baudos dydžio papildoma suma buvo pridėta pagrįstai.

443    Be to, su parafino vašku susijusiam pažeidimo epizodui Komisija taikė 18 % pardavimo vertės, o su parafino šlamu susijusiam pažeidimo epizodui 15 % pardavimo vertės. Abi taikytos procentinės dalys patenka į 2006 m. gairėse nustatytą ribą, t. y. 15–25 %.

444    Pagal 2006 m. gairių 22 punktą, į kurį daroma nuoroda gairių 25 punkte, papildomos sumos procentinis dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą ir į pažeidimo įvykdymą arba neįvykdymą. Taigi taikomam procentiniam dydžiui pagrįsti Komisija rėmėsi dviem iš šių elementų, t. y. pažeidimo pobūdžiu ir jo geografiniu plotu, kiek tai susiję su parafino vašku. Kiek tai susiję su pažeidimo epizodui dėl parafino šlamo taikytu procentiniu dydžiu, nereikėjo jokio papildomo pagrindimo, nes Komisija taikė mažiausią procentinį dydį, t. y. 15 %.

445    Vadinasi, Komisija nepažeidė 2006 m. gairių, todėl šiuo klausimu ieškovės pateiktą argumentą reikia atmesti.

446    Antra, ieškovė teigia, kad Komisija netinkamai motyvavo, kodėl prie bazinio baudos dydžio pridėjo papildomą sumą, siekdama atgrasomojo poveikio.

447    Primintina, kad individualaus sprendimo motyvavimas turi taip aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti teisės aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamo teisės akto tekstą, bet ir į aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas (žr. šio sprendimo 239 punktą).

448    Kaip matyti iš šio sprendimo 441–444 punktuose pateikto vertinimo, ginčijamo sprendimo 660 ir 661 konstatuojamosiose dalyse Komisija šiuo atveju pakankamai išsamiai paaiškino priežastis, dėl kurių, siekdama atgrasomojo poveikio, prie bazinio baudos dydžio ji pridėjo papildomą sumą, kad ieškovė galėtų sužinoti jos sprendimą pagrindžiančius motyvus, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę.

449    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentus dėl motyvavimo stokos.

450    Trečia, ieškovė teigia, kad Komisija pažeidė bausmių ir sankcijų individualizavimo ir proporcingumo principus.

451    Šiuo klausimu primintina, kad, apskaičiuojant pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį skiriamas baudas, diferencijuotas atitinkamų įmonių vertinimas neatsiejamai susijęs su Komisijai pagal šią nuostatą suteiktų įgaliojimų įgyvendinimu. Iš tikrųjų naudodamasi savo diskrecija, Komisija turi individualizuoti sankciją atsižvelgdama į atitinkamų įmonių veiksmus ir požymius, kad kiekvienu atveju būtų užtikrintas visiškas Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumas (žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 44 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

452    Pirma, ieškovė teigia, kad prie bazinio baudos dydžio automatiškai pridedama 2006 m. gairių 25 punkte nustatyta papildoma suma savaime prieštarauja bausmių ir sankcijų individualizavimo principui.

453    Šio argumento negalima priimti. Iš 2006 m. gairių turinio ir struktūros aiškiai matyti, kad baudai apskaičiuoti Komisija naudoja tiek veiksnius, kurių procentinis dydis bendras visiems dalyviams, – taip siekiama atspindėti aplinkybę, kad šios įmonės dalyvavo darant tuos pačius pažeidimus, ir laikomasi vienodo požiūrio principo, – tiek ir veiksnius, kurių procentiniai dydžiai ar koeficientai koreguojami atsižvelgiant į kiekvieno dalyvio ypatingą padėtį, kad būtų laikomasi bausmių ir sankcijų individualizavimo principo.

454    Todėl tam, kad būtų laikomasi bausmių ir sankcijų principo, pakanka, kad galutinis baudos dydis atspindėtų skirtingų dalyvių padėties skirtumus, ir Komisijai nereikia kiekviename baudos dydžio apskaičiavimo etape diferencijuotai vertinti dalyvių.

455    Iš 2006 m. gairių turinio ir struktūros matyti, kad šių gairių 25 punkte įtvirtintoje nuostatoje, susijusioje su pridedama prie bazinio baudos dydžio papildoma suma, siekiant atgrasyti, kalbama apie dalyvavimą atliekant sunkiausius antikonkurencinius veiksmus. Šiuo pagrindu pridedama papildoma suma rodo visų dalyvių veiksmų požymius, o ne individualią kiekvieno iš jų padėtį.

456    Vadinasi, šios nuostatos teisėtumo ir jos taikymo šioje byloje negalima ginčyti remiantis bausmių ir sankcijų individualizavimo principu, todėl reikia atmesti šiuo klausimu ieškovės pateiktus argumentus.

457    Antra, anot ieškovės, iš teismų praktikos matyti, kad Komisija privalo individualizuoti sankciją atsižvelgdama į atitinkamų įmonių požymius. Tačiau šioje byloje Komisija nenagrinėjo elementų, dėl kurių ji turėjo nuspręsti nepridėti papildomos sumos, siekiant atgrasomojo poveikio, ir į juos neatsižvelgė.

458    Iš tikrųjų nuo 2005 m. liepos 31 d. ieškovė nebeprekiavo parafino vašku ir iš esmės parafino šlamą gamino tik kaip bazinės alyvos šalutinį produktą. Kadangi ieškovė nebeveikė atitinkamoje rinkoje, nėra priežasties prie bazinio baudos dydžio pridėti papildomą sumą, siekiant atgrasomojo poveikio.

459    Maža to, anot ieškovės, ji Komisijai jau įrodė, be kita ko, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus, kad laikosi konkurencijos taisyklių, kurios yra Total grupės vertybių dalis ir jau kelerius metus aiškiai įrašytos į jos elgesio kodeksą.

460    Šiuo klausimu primintina, kad baudos atgrasomuoju poveikiu siekiama ne tik atitinkamą įmonę paveikti taip, kad ji nebedarytų pakartotinio pažeidimo (specialioji prevencija). Komisija turi įgaliojimus spręsti dėl baudų dydžio, kad bendrai sustiprintų jų atgrasomąjį poveikį, ypač kai konkrečios rūšies pažeidimai dar santykinai dažni arba laikytini sunkiais (bendroji prevencija) (šiuo klausimu žr. 2001 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tate & Lyle ir kt. prieš Komisiją, T‑202/98, T‑204/98 ir T‑207/98, Rink. p. II‑2035, 134 punktą ir 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 231 punktą).

461    Todėl ieškovė negali pagrįstai remtis aplinkybe, kad ji nebeveikia parafino vaško rinkoje ir kad jos elgesio kodekse numatytas konkurencijos taisyklių laikymasis. Šios aplinkybės, jei taip iš tikrųjų yra, tik sumažina tikimybę, jog ieškovė padarys pakartotinį pažeidimą, ir yra nereikšmingos, kiek tai susiję su bendrąja prevencija, į kurią Komisija gali atsižvelgti, kai nustato baudų dydį, siekdama atgrasomojo poveikio.

462    Galiausiai, ieškovė pažymi, kad Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes atgrasymą skiriant baudą jau užtikrino kiti elementai, į kuriuos Komisija atsižvelgė, todėl „prisijungimo mokesčio“ nebereikėjo, turint omeny Komisijos siekiamą tikslą. Pirma, ieškovė nurodo Komisijos nustatytą padidintą pardavimo vertę dėl nurodyto pažeidimo santykinai ilgos trukmės. Antra, Komisija pritaikė 2006 m. gairių 30 punktą ir taikytiną bazinį baudos dydį padaugino iš 1,7 tam, kad „bauda darytų atgrasomąjį poveikį“ (ginčijamo sprendimo 713 konstatuojamoji dalis).

463    Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, kadangi atgrasymas yra vienas iš baudos tikslų, reikalavimas jį užtikrinti yra bendrasis reikalavimas, kuriuo Komisija turi vadovautis visą baudos apskaičiavimo laiką, ir tai nereiškia, kad turi būti atskiras šio skaičiavimo etapas, skirtas visoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės siekiant šio tikslo, įvertinti. Taigi reikalavimas atgrasyti nėra vienkartinio vertinimo, kuris turi būti atliktas konkrečiu baudų apskaičiavimo etapu, objektas – juo grindžiamas visas baudos dydžio nustatymo procesas (460 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 226 ir 238 punktai ir 254 punkte minėto Sprendimo Le Carbone Lorraine prieš Komisiją 131 punktas).

464    Todėl ieškovė nepagrįstai kaltina Komisiją, kad ši atsižvelgė į būtinybę užtikrinti baudos atgrasomąjį poveikį per kelis baudos nustatymo etapus.

465    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti ieškovės pateiktą devintąjį ieškinio pagrindą.

9.     Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu nustatant galutinį baudos dydį

466    Pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė nesutinka su tuo, kad Komisija nustatė galutinę 128 163 000 eurų baudą, nors jos metinė pardavimo vertė atitinkamose rinkose sudarė tik 31 133 865 eurus (ginčijamo sprendimo 639 konstatuojamoji dalis). Todėl baudos dydis neproporcingas, palyginti su metine pardavimo verte ir net su Total France apyvarta atitinkamose rinkose per visą pažeidimo darymo laikotarpį.

467    Visų pirma, ieškovė mano, kad baudos dydis neproporcingas, nes sudaro 410 % pardavimo vertės atitinkamose rinkose.

468    Pagal šio sprendimo 431 ir 432 punktuose cituotą teismų praktiką baudos dydis turi būti proporcingas pažeidimo, kurį darant ieškovė dalyvavo, sunkumui ir trukmei.

469    Be to, remiantis teismų praktika, atgrasomasis baudų poveikis būtų sumažintas, jei konkurencijos teisę pažeidusios įmonės galėtų tikėtis, kad už jų elgesį bus skirta bauda, kurios dydis bus mažesnis nei nauda, kurios galima tikėtis dėl šio elgesio (2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo HFB ir kt. prieš Komisiją, T‑9/99, Rink. p. II‑1487, 456 punktas ir 460 punkte minėto Sprendimo BASF prieš Komisiją 227 punktas).

470    Tačiau, jei būtų pritarta ieškovės teiginiui ir reikėtų nagrinėti galutinio baudos dydžio proporcingumą atsižvelgiant į vienintelių metų atitinkamų gaminių pardavimo vertę, tai reikštų, kad, apsiribojus minėto principo taikymu, galimas skirti baudos dydis išliktų nepakitęs, nepaisant dalyvavimo kartelyje metų skaičiaus didėjimo, o dėl pažeidimo nepagrįstai gauta nauda didėtų proporcingai didėjančiam metų skaičiui. Todėl kuo labiau ilgėtų dalyvavimo kartelyje trukmė, tuo labiau baudos dydis, kurio dalyviai gali tikėtis, mažėtų, palyginti su nepagrįstai iš to gaunama nauda. Vadinasi, dėl tokio proporcingumo principo taikymo, kokį siūlo ieškovė, pagal Reglamentą Nr. 1/2003 skiriamos sankcijos netektų veiksmingumo, kai padaryti tokie, kaip šiuo atveju nagrinėjamas, ilgos trukmės pažeidimai.

471    Maža to, ieškovės siūlomas požiūris trukdytų Komisijai ir Bendrajam Teismui pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį užtikrinti, kad kartelio dalyviams skirtos baudos dydis būtų proporcingas ne tik padaryto pažeidimo sunkumui, bet ir trukmei.

472    Tai reiškia, kad metinė pardavimo vertė savaime neturi būti laikoma baudos dydžio proporcingumo nagrinėjimo pagrindu, ypač kai padarytas toks, kaip šioje byloje nagrinėjamas, ilgos trukmės pažeidimas, kurį darant ieškovė dalyvavo ilgiau nei dvylika su puse metų.

473    Todėl reikia atmesti ieškovės argumentą, susijusį su tuo, kad jai skirtos baudos dydis sudaro 410 % jos metinės pardavimo vertės atitinkamose rinkose.

474    Antra, ieškovė teigia, kad skirtos baudos dydis sudaro 32,63 % jos apyvartos atitinkamų gaminių rinkose per visą pažeidimo darymo laikotarpį, o tai akivaizdžiai neproporcinga ir toks dydis niekada nebuvo pasiektas Komisijos sprendimų praktikoje.

475    Šiuo klausimu pažymėtina, kad didelę procentinę išraišką sudarantį baudos dydį, palyginti su Total France apyvarta nagrinėjamose rinkose per visą pažeidimo darymo laikotarpį, be kita ko, lėmė tai, kad Komisija, remdamasi 2006 m. gairių 30 punktu, atsižvelgė į visos Total grupės apyvartą. Dėl šios priežasties Komisija nustatė dauginimo koeficientą 1,7 (žr. šio sprendimo 15 ir paskesnius punktus). Tačiau, anot ieškovės, Total grupės bendra apyvarta neturi reikšmės.

476    Ieškovė remiasi 1994 m. liepos 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Parker Pen prieš Komisiją (T‑77/92, Rink. p. II‑549) 94 punktu.

477    Pagal teismų praktiką, siekiant nustatyti baudą, leidžiama atsižvelgti į įmonės bendrą apyvartą, kuri, nors apytiksliai ir nepakankamai, rodo įmonės dydį ir jos ekonominę galią, ir į prekių, kurios yra pažeidimo objektas, apyvartos dalį, kuri gali parodyti pažeidimo mastą. Nei vienam, nei kitam iš šių dydžių nereikia suteikti pernelyg daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, todėl tinkamas baudos nustatymas negali būti paprasto skaičiavimo, grindžiamo bendra apyvarta, rezultatas. Tai visų pirma galioja tuomet, kai atitinkamos prekės sudaro tik nedidelę dalį šios apyvartos (žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 243 punktą; šio sprendimo 242 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 100 punktą ir šio sprendimo 476 punkte minėto Sprendimo Parker Pen prieš Komisiją 94 punktą).

478    Tačiau Sąjungos teisėje nėra bendrai taikomo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui produktų rinkoje, kurioje buvo padarytas pažeidimas (šio sprendimo 242 punkte minėto Sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją 101 punktas).

479    Taigi reikia konstatuoti, kad Komisija laikėsi šių teismų praktikoje nustatytų reikalavimų. Pirma, iš pradžių ji rėmėsi Total France apyvarta pažeidimo paveiktose rinkose. Antra, pabrėžusi, jog bazinis baudos dydis sudarė tik nedidelę dalį (0,03 %) atitinkamos įmonės, t. y. Total grupės, apyvartos, kad atsižvelgtų į atsakingos už pažeidimą įmonės dydį, ji nustatė koeficientą 1,7.

480    Taip Komisija nei vienam, nei kitam iš šių dydžių nesuteikė pernelyg daug reikšmės kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu.

481    Ieškovė negali pagrįstai remtis ir tuo, kad Komisijos sprendimų praktikoje niekada nebuvo nustatytas tokią didelę atitinkamų produktų pardavimo vertės procentinę dalį sudarantis galutinis baudos dydis.

482    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad Komisijos sprendimų praktika negali būti teisinis pagrindas skiriant baudas konkurencijos srityje, nes toks pagrindas yra tik Reglamentas Nr. 1/2003, o sprendimai, susiję su kitomis bylomis, yra tik papildomas rodiklis dėl galimo diskriminacijos buvimo, taigi, mažai tikėtina, kad bylų aplinkybės, kaip antai rinkos, prekės, įmonės ir aptariami laikotarpiai, bus tapačios (žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, T‑68/04, Rink. II‑2511, 114 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

483    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti ieškovės pateiktą dešimtąjį ieškinio pagrindą.

10.  Dėl vienuoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu dėl to, kad „Total France“ veiksmai inkriminuoti „Total SA“

484    Ieškovė teigia, kad Komisija atsakomybę už jos padarytą pažeidimą neteisėtai priskyrė Total SA. Pirmoje dalyje ji tvirtina, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes taikė prezumpciją, grindžiamą vien turtiniais patronuojančiosios bendrovės ir dukterinės bendrovės ryšiais. Antroje dalyje ji ginčija Komisijos išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog rinkoje veikė savarankiškai.

485    Todėl ieškovė Bendrojo Teismo prašo panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame atsakomybė už pažeidimą priskirta Total SA, ir tiek, kiek jame baudos dydžiui apskaičiuoti Komisija taikė dauginimo koeficientą 1,7 dėl įmonės dydžio, siekdama atgrasomojo poveikio.

 Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida, nes taikyta pažeidimo inkriminavimo patronuojančiajai bendrovei prezumpcija, grindžiama vien turtiniais ryšiais

486    Ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad norint taikyti prezumpciją, pagal kurią patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, pakanka tik konstatuoti glaudžius turtinius ryšius. Tokia prezumpcija prieštarauja bausmių ir sankcijų individualizavimo principui, nekaltumo prezumpcijos principui ir principui, pagal kurį įmonės kaltės įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai. Be to, šiuo atveju Komisija taikė nenuginčijamą kaltės prezumpciją.

487    Pirmiausia, kalbant apie patronuojančiosios bendrovės solidariąją atsakomybę už savo dukterinės bendrovės elgesį, primintina, jog aplinkybė, kad dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad jos elgesys negali būti inkriminuotas patronuojančiajai bendrovei (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją, 48/69, Rink. p. 619, 132 punktas).

488    Iš esmės Sąjungos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai ir sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, nesvarbu, koks jo teisinis statusas ar finansavimo būdai (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 54 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

489    Sąjungos teismas pažymėjo ir tai, kad sąvoka „įmonė“ šiame kontekste turi būti suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (žr. 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm Gerätebau, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą ir šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 55 punktą ir nurodytą teismų praktiką; 2000 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DSG prieš Komisiją, T‑234/95, Rink. p. II‑2603, 124 punktą). Šis Teismas pabrėžė, kad, taikant konkurencijos taisykles, formalus dviejų bendrovių atskyrimas dėl to, kad jos turi atskirą teisinį subjektiškumą, nėra lemiamas veiksnys, o svarbiausia tai, ar jos rinkoje veikia kaip vienas asmuo. Todėl gali prireikti nustatyti, ar dvi atskirą teisinį subjektiškumą turinčios bendrovės sudaro vieną įmonę ar ekonominį vienetą, formuojančius bendrą elgesį rinkoje, ar priklauso jiems (šio sprendimo 487 punkte minėto Sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją 140 punktas ir 2005 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo DaimlerChrysler prieš Komisiją, T‑325/01, Rink. p. II‑3319, 85 punktas).

490    Kai toks ekonominis vienetas pažeidžia konkurencijos taisykles, remiantis asmeninės atsakomybės principu, jis turi atsakyti už šį pažeidimą (žr. šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 56 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

491    Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimas turi būti vienareikšmiškai inkriminuotas juridiniam asmeniui, kuriam galės būti skirtos baudos, o pranešimas apie kaltinimus turi būti adresuotas šiam asmeniui. Taip pat svarbu, kad pranešime apie kaltinimus būtų nurodyta, koks dėl tariamų faktinių aplinkybių kaltinamo juridinio asmens statusas (žr. šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 57 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

492    Todėl atsakomybė už dukterinės bendrovės elgesį gali tekti patronuojančiajai bendrovei, be kita ko, kai, nors ir turėdama atskirą teisinį subjektiškumą, ši dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančiosios bendrovės nurodymus, visų pirma atsižvelgdama į ekonominius, organizacinius ir teisinius šių dviejų teisės subjektų ryšius (žr. 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo  Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją, C‑294/98 P, Rink. p. I‑10065, 27 punktą, šio sprendimo 477 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 117 punktą ir šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 58 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

493    Iš tikrųjų tokioje situacijoje patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė yra to paties ekonominio vieneto narės ir todėl pagal šio sprendimo 488 punkte minėtą teismų praktiką sudaro vieną įmonę. Todėl aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti patronuojančiajai bendrovei, nekeliant reikalavimo įrodyti asmeninį šios bendrovės dalyvavimą darant pažeidimą (šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 59 punktas).

494    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 332 ir 333 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad vien dėl aplinkybės, jog patronuojančioji bendrovė valdė visą ar beveik visą dukterinės bendrovės turtą, galima preziumuoti, kad iš tikrųjų ji darė lemiamą įtaką tos dukterinės bendrovės komercinei politikai, ir dėl to pastarosios antikonkurencinį elgesį inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei. Remiantis ginčijamu sprendimu, nors Komisija neturi pateikti papildomų šios prezumpcijos taikymą pagrindžiančių įrodymų, vis dėlto tokią prezumpciją galima nuginčyti, kai atitinkamos bendrovės pateikia įrodymų, patvirtinančių, kad dukterinė bendrovė savarankiškai nustato savo komercinę politiką.

495    Ieškovė teigia, kad pagal Sąjungos teismų praktiką atsakomybės už dukterinės bendrovės padarytą pažeidimą neleidžiama priskirti patronuojančiajai bendrovei, remiantis vien pirmosios kapitalo valdymo lygiu, net jei dukterinė bendrovė visiškai priklauso patronuojančiajai bendrovei, o taip yra šiuo atveju. Teismų praktikoje reikalaujama, kad prezumpcija dėl patronuojančiosios bendrovės iš tikrųjų daromos lemiamos įtakos 100 % kontroliuojamai bendrovei visada būtų patvirtinama konkrečiais tokią įtaką patvirtinančiais įrodymais.

496    Primintina, kad konkrečiu atveju, kai patronuojančiajai bendrovei priklauso 100 % Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, viena vertus, ši patronuojančioji bendrovė gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, kita vertus, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad ši patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės elgesiui. Tokiomis aplinkybėmis Komisijai pakanka įrodyti, jog patronuojančiajai bendrovei priklauso visas jos dukterinės bendrovės kapitalas tam, kad būtų preziumuojama, jog patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką jos komercinei politikai. Tada Komisija gali pripažinti, kad patronuojančioji bendrovė solidariai atsakinga už dukterinei bendrovei skirtos baudos sumokėjimą, nebent ši patronuojančioji bendrovė, kuri turi nuginčyti šią prezumpciją, pateiktų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad dukterinė bendrovė rinkoje elgiasi savarankiškai (žr. šio sprendimo 488 punkte minėto Sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 60 ir 61 punktus ir nurodytą teismų praktiką).

497    Nors iš tiesų teismų praktikoje, priimtoje anksčiau nei šio sprendimo 488 punkte minėtas Sprendimas Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, Teisingumo Teismas nurodė ne tik 100 % valdomą dukterinės bendrovės kapitalą, bet ir kitas aplinkybes, patvirtinančias, kad patronuojančioji bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui rinkoje, vis dėlto šio sprendimo 496 punkte minėtos prezumpcijos taikymui nenustatytas reikalavimas pateikti papildomų įrodymų, susijusių su tuo, kad patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro tokią įtaką (žr. šio sprendimo 488 punkte minėto sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją 62 punktą ir nurodytą teismų praktiką ir 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją, T‑69/04, Rink. p. II‑2567, 57 punktą).

498    Todėl Komisija teisingai nusprendė, jog vien dėl to, kad patronuojančioji bendrovė valdė visą ar beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą, galima preziumuoti, jog patronuojančioji bendrovė darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komercinei politikai, todėl pastarosios antikonkurencinius veiksmus galima inkriminuoti patronuojančiajai bendrovei.

499    Kiti ieškovės argumentai nepaneigia šios išvados.

500    Visų pirma, ieškovė teigia, kad Komisijos pozicija nepriimtina, nes ji nustato kiekvieno subjekto, turinčio didelės apimties turtinių ryšių su kitu subjektu, kaltumo prezumpciją ir taip pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir principą, pagal kurį įmonės kaltės įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai. Maža to, anot ieškovės, jei tam, kad pažeidimas būtų inkriminuojamas patronuojančiajai bendrovei, pakanka aplinkybės, jog patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų skyrė dukterinės bendrovės valdybos narius, tai yra nenuginčijama atsakomybės priskyrimo prezumpcija.

501    Šiuo klausimu pažymėtina, kad prezumpcijos, pagal kurią patronuojančioji bendrovė, valdanti visą ar beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą, iš tikrųjų daro lemiamą įtaką pastarosios komerciniam elgesiui, taikymas grindžiamas aplinkybe, kad, kai patronuojančioji bendrovė yra vienintelė dukterinės bendrovės akcininkė, ji turi visas galimas priemones, kad užtikrintų, jog dukterinės bendrovės komercinis elgesys būtų suderinamas su jos elgesiu. Pirmiausia, tik vienintelis akcininkas priimamuose įstatuose iš esmės apibrėžia dukterinės bendrovės savarankiškumo apimtį, renka valdytojus ir priima ar tvirtina dukterinės bendrovės strateginius komercinius sprendimus, o prireikus jos atstovai dalyvauja pastarosios organuose. Be to, patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ekonominį vieningumą paprastai apsaugo dar ir pagal valstybių narių bendrovių teisę nustatytos pareigos, kaip antai konsoliduotos finansinės atskaitomybės rengimas, dukterinės bendrovės pareiga patronuojančiajai bendrovei periodiškai teikti veiklos ataskaitą, visuotiniame akcininkų susirinkime, kurį sudaro tik patronuojančiosios bendrovės nariai, tvirtinamos dukterinės bendrovės metinės finansinės ataskaitos, o tai neišvengiamai reiškia, kad patronuojančioji bendrovė bent jau bendrai prižiūri dukterinės bendrovės komercinę veiklą.

502    Taip pat pabrėžtina, kad tuo atveju, kai viena patronuojančioji bendrovė visiškai ar beveik visiškai valdo dukterinę bendrovę, iš esmės egzistuoja vienas komercinis interesas ir dukterinės bendrovės organų narius renka ir skiria vienintelis akcininkas, galintis bent jau neoficialiai jiems teikti nurodymus ir nustatyti veiklos rezultatų kriterijus. Todėl tokiu atveju dukterinės bendrovės ir patronuojančiosios bendrovės valdytojus neišvengiamai sieja pasitikėjimo ryšys ir tie valdytojai būtinai veikia atstovaudami vienam, t. y. patronuojančiosios bendrovės, komerciniam interesui ir jį palaiko. Todėl užtikrinamas patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės elgesio rinkoje vieningumas, visai nepaisant dukterinės bendrovės valdytojams suteikto savarankiškumo, kiek tai susiję su jos veiklos valdymu, kurį apima dukterinės bendrovės komercinės politikos nustatymas siaurąja prasme. Be to, paprastai būtent vienintelis akcininkas pats ir pagal savo interesus nustato dukterinės bendrovės sprendimų priėmimo tvarką ir sprendžia dėl jos veiklos savarankiškumo, o tai jis gali keisti savo nuožiūra pakeitęs dukterinės bendrovės veikimą reglamentuojančias taisykles ar restruktūrizavęs ar net sukūręs neoficialias sprendimų priėmimo struktūras.

503    Todėl prezumpcijos, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui, taikymas pagrįstas, nes ši prezumpcija apima tokias konkrečias dukterinės bendrovės ir jos vienintelės patronuojančiosios bendrovės santykių situacijas ir pagal ją numatoma, kad tada, kai viena patronuojančioji bendrovė valdo visą ar beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą, tai iš esmės reiškia, kad jų elgesys rinkoje vieningas.

504    Vis dėlto suinteresuotosios bendrovės, gavusios pranešimą apie kaltinimus, gali įrodyti, kad šio sprendimo 501 ir 502 punktuose aprašyti mechanizmai, dėl kurių paprastai dukterinės bendrovės elgesys rinkoje derinamas su patronuojančiosios bendrovės, įprastai neveikė, nes grupės ekonominis vieningumas buvo iširęs.

505    Taigi prezumpcija, pagal kurią visą ar beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą valdanti patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką pirmosios komerciniam elgesiui, yra nuginčijama ir neperžengia priimtinų ribų, nes ji proporcinga siekiamam teisėtam tikslui, egzistuoja galimybė pateikti priešingų įrodymų ir užtikrinama teisė į gynybą.

506    Antra, ieškovė teigia, kad nagrinėjamos prezumpcijos taikymas prieštarauja bausmių ir sankcijų individualizavimo principui.

507    Pagal bausmių ir sankcijų individualizavimo principą, taikomą visose administracinėse procedūrose, kurios gali pasibaigti sankcijų paskyrimu pagal Sąjungos konkurencijos normas, įmonė gali būti nubausta tik už veiksmus, kuriais ji kaltinama individualiai (šiuo klausimu žr. 2001 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 63 punktą).

508    Vis dėlto šis principas turi atitikti įmonės sąvoką ir teismų praktiką, pagal kurią aplinkybė, kad patronuojančioji bendrovė ir jos dukterinė bendrovė sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį, leidžia Komisijai sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei. Todėl reikia konstatuoti, kad Total SA buvo asmeniškai nubausta už pažeidimą, ir dėl jos glaudžių ekonominių ir teisinių ryšių su Total France turi būti laikoma, kad šį pažeidimą ji padarė pati, nes ji valdo visą Total France kapitalą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 492 punkte minėto Sprendimo Metsä‑Serla ir kt. prieš Komisiją 34 punktą).

509    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti šio ieškinio pagrindo pirmą dalį.

 Dėl antros dalies, susijusios su ieškovės pateiktų įrodymų, siekiant nuginčyti prezumpciją, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje, vertinimu

510    Ieškovė teigia, kad bet kuriuo atveju atsakyme į pranešimą apie kaltinimus jos nurodytų aplinkybių, patvirtinančių jos nepriklausomumą nuo Total SA, pakako prezumpcijai nuginčyti.

511    Šiuo klausimu reikia nuspręsti, jog, remiantis teismų praktika, Komisijos taikytai prezumpcijai nuginčyti ieškovei reikėjo pateikti visus su jos ir Total SA organizaciniais, ekonominiais ir teisiniais ryšiais susijusius įrodymus, kurie, jos manymu, įrodytų, kad jos nesudaro vieno ekonominio subjekto. Iš tikrųjų Bendrasis Teismas vertinime turi atsižvelgti į visus pateiktus įrodymus, kurių pobūdis ir reikšmė gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją, T‑112/05, Rink. p. II‑5049, 65 punktą, kuris patvirtintas šio sprendimo 488 punkte minėtu 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimu Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją).

512    Prezumpcija, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje, grindžiama išvada, kad, pirma, išskyrus visiškai išimtines aplinkybes, visą ar beveik visą dukterinės bendrovės kapitalą valdanti įmonė vien dėl to, kad valdo šį kapitalą, gali daryti lemiamą įtaką šios dukterinės bendrovės elgesiui ir, antra, kad dėl faktinio nepasinaudojimo šia įtakos galia paprastai prasmingiausia aiškintis subjektams, kuriems ši prezumpcija taikoma.

513    Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 578 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino taip:

„Tam, kad dukterinės bendrovės komercinei politikai būtų daroma lemiama įtaka, nereikia kasdienio kišimosi į dukterinės bendrovės veiklos valdymą. Dukterinės bendrovės valdymą labai sėkmingai galima patikėti pačiai dukterinei bendrovei, o tai netrukdo patronuojančiajai bendrovei nustatyti grupės veiklos rezultatams ir jos veiksmų nuoseklumui įtaką darančių tikslų ir politikos bei bausti už bet kokį tiems tikslams ir politikai prieštaraujantį elgesį. Iš tikrųjų Total SA pripažįsta atlikusi institucinio koordinavimo ir strateginių krypčių kontrolės vaidmenį ir turėjusi įgaliojimus patvirtinti svarbiausias investicijas ar bet kokius svarbiausius grupės veiklos pakeitimus arba jų nepatvirtinti. Tai įrodo, kad patronuojančioji bendrovė Total SA dukterinių bendrovių atžvilgiu turi suinteresuotumą ir yra akcininkė, siekianti apsaugoti savo, kaip savininkės, finansinius interesus ir interesus komercinės strategijos srityje. Total SA pateikia ir sąrašą tam tikrų kitų klausimų, kaip antai žmogiškiesiems ištekliams taikytina politika, konsoliduotos finansinės atskaitomybės rengimas, grupės fiskalinės politikos nustatymas ir tam tikros kitos horizontalios veiklos užduotys, pavyzdžiui, pramoninis saugumas, aplinka, lėšų valdymas laikantis etikos, finansavimo veikla ir t. t., kuriuos Total SA sprendžia už visą grupę“.

514    Ieškovė mano, kad Komisija nepagrįstai atmetė informaciją, kurią ji pateikė, siekdama įrodyti, jog Total SA nedarė lemiamos įtakos jos komerciniam elgesiui.

515    Ieškovė pabrėžia, kad jos pačios darbuotojai įgyvendino strategiją, kuriai naudoti nuosavi finansiniai, teisiniai, informaciniai ir kt. ištekliai. Be to, valdant su parafino vašku susijusią Total France veiklą niekada nereikėjo gauti Total SA leidimo atitinkamo laikotarpio investicijoms. Taip buvo dėl to, kad su parafino vašku susijusios veiklos apyvarta sudarė vos kiek daugiau nei vieną tūkstantąją Total France pardavimo dalį.

516    Anot ieškovės, iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad per visą nurodyto pažeidimo laikotarpį ji turėjo visas priemones savarankiškai politikai įgyvendinti, kiek tai susiję su prekyba produktais, už kuriuos ji buvo atsakinga, t. y. būtent parafino vašku ir parafino šlamu. Total SA pateiktoje šios veiklos ataskaitoje apsiribota bendra finansine informacija ir nėra jokio pranešimo apie komercinę politiką, kurios laikytasi, o todėl ir apie su konkurentais palaikytus ryšius. Juo labiau Total France niekada negavo patronuojančiosios bendrovės nurodymų dėl politikos, kurios ji turi laikytis, kiek tai susiję su parafino vaško ir parafino šlamo prekyba.

 Dėl tariamai savarankiškai Total France nustatomos komercinės strategijos

517    Pirmiausia primintina, kad atsakyme į pranešimą apie kaltinimus Total SA pripažino, jog ji atliko institucinio koordinavimo, strateginių krypčių nuoseklumo kontrolės ir svarbiausių grupės investicijų kontrolės vaidmenį.

518    Antra, darant prielaidą, jog tai įrodyta, aplinkybė, kad dukterinė bendrovė turi savo vietos administraciją ir savus išteklius, savaime neįrodo, jog elgesį rinkoje ji apibrėžia nepriklausomai nuo patronuojančiosios bendrovės. Dukterinių bendrovių ir jų patronuojančiųjų bendrovių užduočių pasidalijimas, ypač einamosios veiklos valdymo perdavimas visiškai valdomos dukterinės bendrovės vietos administracijai, yra didelių įmonių, kurias sudaro daugybė dukterinių bendrovių, galiausiai valdomų tos pačios pagrindinės bendrovės, įprasta praktika. Todėl tuo atveju, kai valdomas visas ar beveik visas dukterinės bendrovės, tiesiogiai dalyvavusios darant pažeidimą, kapitalas, šiuo klausimu pateiktais įrodymais negalima nuginčyti prezumpcijos, pagal kurią patronuojančioji bendrovė ir vadovaujanti bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui.

519    Trečia, ginčijamo sprendimo 578 konstatuojamojoje dalyje Komisija konstatavo, kad Total SA „pateik[ė] ir sąrašą tam tikrų kitų klausimų, kaip antai žmogiškiesiems ištekliams taikytina politika, konsoliduotos finansinės atskaitomybės rengimas, grupės fiskalinės politikos nustatymas ir tam tikros kitos horizontalios veiklos užduotys, pavyzdžiui, pramoninis saugumas, aplinka, lėšų valdymas laikantis etikos, finansavimo veikla ir t. t., kuriuos [ieškovė] sprendžia už visą grupę“. Šios aplinkybės dar labiau susilpnina ieškovės poziciją, kad ji grupėje turėjo visišką veiklos savarankiškumą.

520    Todėl Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad su grupės organizacine struktūra ir tariamai savarankiškai nustatoma Total France komercine politika susijusios aplinkybės neleidžia nuginčyti prezumpcijos, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje.

 Dėl parafino vaško pardavimo mažos procentinės dalies Total France apyvartoje

521    Ieškovė pažymi, kad „vaško ir parafino“ veikla sudaro tik labai mažą jos apyvartos procentinę dalį ir kad ji sudaro dar mažesnę Total grupės apyvartos procentinę dalį.

522    Vis dėlto pagal teismų praktiką aplinkybė, kad pažeidimo paveikta sritis ar veikla sudaro tik mažą procentinę dalį grupės ar patronuojančiosios bendrovės visos veiklos, neįrodo tos dukterinės bendrovės savarankiškumo jos patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu ir todėl neturi reikšmės prezumpcijos, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje, taikymui (2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Arkema prieš Komisiją, T‑168/05, neskelbto Rinkinyje, 79 punktas; šiuo klausimu žr. ir šio sprendimo 68 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją 144 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos sprendimą Avebe prieš Komisiją, T‑314/01, Rink. p. II‑3085).

523    Vadinasi, ieškovės argumentus reikia atmesti kaip nereikšmingus.

 Dėl tvirtinimų, kad Total France nepranešdavo Total SA apie savo veiklą rinkoje

524    Ieškovė teigia, kad Total SA pateiktoje su parafino vašku susijusioje veiklos ataskaitoje apsiribota bendra finansine informacija ir joje nėra jokio pranešimo apie komercinę politiką, kurios laikytasi, todėl ir apie palaikytus su konkurentais ryšius.

525    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Bendrasis Teismas identiškus argumentus atmetė šio sprendimo 552 punkte minėtame Sprendime Arkema prieš Komisiją (77 ir 78 punktai). Bendrasis Teismas priminė, kad tai nėra su pažeidimu susijęs kurstymo santykis tarp patronuojančiosios bendrovės ir jos dukterinės bendrovės ir juo labiau tai nėra patronuojančiosios bendrovės dalyvavimas darant minėtą pažeidimą, o tai, kad jos sudaro vieną įmonę, įgalioja Komisiją sprendimą, kuriuo skiriamos baudos, adresuoti bendrovių grupės patronuojančiajai bendrovei. Taigi tai, kad nebuvo specifinės Total SA informavimo apie parafino vaško rinką politikos, ar tai, kad ji nežinojo apie pažeidimą, neįrodo Total France savarankiškumo.

526    Dėl šios priežasties reikia atmesti ir šiuo klausimu ieškovės pateiktus argumentus.

 Dėl tvirtinimų, kad Total France neturėjo vadovautis Total SA nurodymais

527    Ieškovė pažymi, kad ji niekada negavo Total SA nurodymų dėl politikos, kurios ji turėjo laikytis, kiek tai susiję su parafino vaško ir parafino šlamo prekyba.

528    Šiuo klausimu reikia nuspręsti, jog ieškovės nurodytą aplinkybę daugiausia lemia tai, kad ji turi atskirą teisinį subjektiškumą Total SA atžvilgiu, kad, remiantis užduočių pasidalijimu grupėje, ji atsakinga už „rafinavimo ir rinkodaros“ dalį ir kad jos administracija turi savarankiškumą, kiek tai susiję su einamųjų reikalų valdymu šioje srityje. Jei šių aplinkybių, kurios apibūdina dukterinės bendrovės veikimą grupėje, kurios dydis panašus kaip ieškovės grupės, pakaktų Komisijos taikytai prezumpcijai nuginčyti, įrodžius, kad patronuojančioji bendrovė negalėjo daryti lemiamos įtakos savo dukterinei bendrovei, tai netektų prasmės ne tik tokia prezumpcija, bet ir pati patronuojančiosios bendrovės ir dukterinės bendrovės ekonominio vieningumo samprata, o galiausiai ir įmonės sąvoka, kaip ji apibrėžiama teismų praktikoje.

529    Be to, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas atmetė identiškus argumentus šio sprendimo 522 punkte minėtame Sprendime Arkema prieš Komisiją (76 ir 80 punktai), nes tai buvo aplinkybės, kuriomis negali būti nuginčyta prezumpcija, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje.

530    Todėl reikia atmesti ir šiuos argumentus dėl tų pačių priežasčių.

531    Galiausiai, papildomai reikia pabrėžti, kad nė vienas iš argumentų, kuriuos ieškovė pateikė, siekdama nuginčyti nagrinėjamą prezumpciją, neįrodo, jog šio sprendimo 501 ir 502 punktuose aprašyti mechanizmai, dėl kurių paprastai dukterinės bendrovės komercinis elgesys derinamas su patronuojančiosios bendrovės elgesiu, įprastai neveikė ir kad buvo suardytas grupės ekonominis vieningumas.

532    Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija teisingai nusprendė, jog ieškovei ir Total SA nepavyko nuginčyti prezumpcijos, pagal kurią Total SA darė lemiamą įtaką savo dukterinės bendrovės komercinei politikai, ir todėl jos sudarė įmonę, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnį.

533    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia atmesti visą ieškovės pateiktą vienuoliktąjį ieškinio pagrindą.

11.  Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, pateikto per teismo posėdį, susijusio su ieškovės teisės į gynybą pažeidimu

534    Per teismo posėdį ieškovė nurodė, kad pažeista jos teisė į gynybą, nes į pardavimo vertę, kuria remtasi apskaičiuojant baudos dydį, įtraukta kitų Total grupės bendrovių apyvarta.

535    Komisija mano, kad šis pagrindas nepriimtinas, nes nenurodytas ieškinyje.

536    Primintina, kad iš kartu skaitomų Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkto ir 48 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad ieškinyje turi būti nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka ir kad vykstant procesui negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui.

537    Tačiau reikia konstatuoti, kad prieš teismo posėdį ieškovė nenurodė argumentų, susijusių su tariamu jos teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad į pardavimo vertę, kuria remtasi apskaičiuojant baudos dydį, įtraukta kitų Total grupės bendrovių apyvarta.

538    Todėl šį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.

12.  Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2006 m. gairių 24 punkto neteisėtumu

539    Ieškovė mano, kad 2006 m. gairių 24 punkte nustatytas apskaičiavimo metodas neteisėtas.

540    Pirmiausia primintina, kad, remiantis 2006 m. gairių 24 punktu:

„Siekiant visiškai atsižvelgti į kiekvienos įmonės dalyvavimo pažeidime trukmę, pagal pardavimo vertę nustatyta suma <...> bus padauginta iš dalyvavimo pažeidime metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis bus laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis bus laikomas metais.“

541    Šiuo atveju ieškovė tvirtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, ji dalyvavo darant pažeidimą tik dvylika metų ir septynis mėnesius (nuo 1992 m. rugsėjo 3 d. iki 2005 m. balandžio 28 d.), kiek tai susiję su parafino vašku, ir šešerius metus ir šešis mėnesius (nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d.), kiek tai susiję su parafino šlamu, o ji nubausta atitinkamai už trylikos metų ir septynerių metų laikotarpius, t. y. už papildomus vienuolika mėnesių, o tai yra apie 5 % ilgesnė trukmė nei jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmė. Ieškovės nuomone, kadangi pagal 2006 m. gaires Komisija įpareigojama taip elgtis, šios gairės pažeidžia proporcingumo, vienodo požiūrio ir nekaltumo prezumpcijos principus ir Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį.

542    Komisija teigia, kad nustatydama baudos dydį, įskaitant skirtingus baudos dydžio apskaičiavimo etapus, ji turi didelę vertinimo laisvę ir diskrecinius įgaliojimus.

543    Šiuo klausimu pažymėtina, jog tai, kad priėmusi 2006 m. gaires Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, nėra nesuderinama su esminiais Komisijos diskreciniais įgaliojimais. 2006 m. gairėse yra įvairių lankstumo elementų, leidžiančių Komisijai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 1/2003 nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas (šio sprendimo 492 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją 267 punktas ir 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Chalkor prieš Komisiją, T‑21/05, Rink. p. II‑1895, 62 punktas).

544    Vis dėlto, pagal teismų praktiką nustatydama baudos dydį Komisija turi paisyti bendrųjų teisės principų, ypač Sąjungos teismų praktikoje išaiškintų vienodo požiūrio ir proporcingumo principų (2006 m. balandžio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Degussa prieš Komisiją, T‑279/02, Rink. p. II‑897, 77 ir 79 punktai ir šio sprendimo 497 punkte minėto Sprendimo Schunk ir Schunk Kohlenstoff‑Technik prieš Komisiją 41 punktas).

545    Be to, Komisijos diskrecija ir šiuo klausimu jos gairėse nustatytos ribos iš esmės neužkerta kelio Sąjungos teismui neribotai naudotis jam priklausančia kompetencija (šio sprendimo 41 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 538 punktas), kuri jam suteikia teisę panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos paskirtą baudą (žr. 2009 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KME Germany ir kt. prieš Komisiją, T‑127/04, Rink. p. II‑1167 37 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

546    Primintina ir tai, kad 2003 m. liepos 9 d. Sprendime Cheil Jedang prieš Komisiją (T‑220/00, Rink. p. II‑2473, 134–139 punktai) ir šio sprendimo 267 punkte minėtame Sprendime BASF ir UCB prieš Komisiją (219 ir 220 punktai) Bendrasis Teismas jau pakoregavo Komisijos taikytą dauginimo koeficientą už pažeidimo trukmę, kad geriau atspindėtų realią ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, ir taip siekė užtikrinti, kad bauda būtų proporcinga pažeidimo trukmei, ir išvengti tuo pačiu sprendimu nubaustų įmonių skirtingo vertinimo.

547    Bendrasis Teismas mano, kad ir šioje byloje reikia laikytis tokio paties požiūrio.

548    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ieškovei priskyrusi daug dienų, per kurias dalyvavimas darant pažeidimą neįrodytas, Komisija pažeidė proporcingumo principą, nes taip apskaičiuota bauda tinkamai neatspindi pažeidimo trukmės (žr. šio sprendimo 432 punktą).

549    Antra, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 384 punkte nurodytą teismų praktiką vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tik tuo atveju, kai panašios situacijos vertinamos skirtingai arba kai skirtingos situacijos vertinamos vienodai, nebent toks vertinimas gali būti objektyviai pagrįstas.

550    Taigi šiuo atveju pagal 2006 m. gairių 24 punktą Komisija, nustatydama ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, kiek tai susiję su parafino vašku, 7 mėnesių ir 28 dienų dalyvavimą prilygino ištisiems metams. ExxonMobil atveju – 11 mėnesių ir 20 dienų, o Sasol atveju – 11 mėnesių ir 27 dienos taip pat buvo laikytos ištisais metais.

551    Vadinasi, apskaičiuojant baudą už paskutinius ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą metus, jai buvo priskirti 4 mėnesiai ir 3 dienos, per kuriuos visai neįrodytas jos neteisėtas elgesys, prie realios dalyvavimo darant pažeidimą trukmės ExxonMobil buvo pridėta tik 10 papildomų dienų, o Sasol buvo pridėtos tik 3 papildomos dienos.

552    Taigi Komisija skirtingas situacijas vertino vienodai.

553    Be to, toks vertinimas objektyviai nepagrįstas, nes jis buvo atliekamas remiantis tuo pačiu pagrindu, t. y. 2006 m. gairių 24 punkte nustatytu apskaičiavimo metodu. Tačiau šios nuostatos tikslas yra užtikrinti, kad baudos suma būtų proporcinga dalyvavimo darant pažeidimą trukmei. Todėl ji negali būti objektyvus skirtingo vertinimo pagrindimas, nes šiuo atveju ją griežtai pritaikius nustatoma akivaizdžiai neproporcinga trukmė tiek atsižvelgiant į realią ieškovės dalyvavimo kartelyje trukmę, tiek ir atsižvelgiant į kitų dalyvių vertinimą.

554    Todėl reikia nuspręsti, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą.

555    Trečia, reikia pažymėti, kad ir kiti Komisijos nurodyti argumentai nepagrindžia šiuo atveju taikyto požiūrio.

556    Komisijos cituotame 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendime Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją (T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 465–467 punktai) Bendrasis Teismas nusprendė, pirma, kad ieškovės nepagrįstai teigė, jog Komisija turėjo sumažinti už kartelio laikotarpį, per kurį jo intensyvumas sumažėjo, palyginti su kitais laikotarpiais, pradinei baudai taikytą dauginimo koeficientą. Antra, Teismas konstatavo, kad Komisija teisėtai nustatė, jog už vidutinės trukmės pažeidimą taikomas 12 % koeficientas, kadangi 10 % maksimalus koeficientas buvo taikomas tik už ilgos trukmės pažeidimus pagal Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] 65 straipsnio 5 dalimi metodo gaires [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171). Tačiau šie kaltinimai visai nesusiję su tais, kuriuos ieškovė pateikė šioje byloje.

557    Be to, 2008 m. spalio 8 d. Sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją (T‑68/04, Rink. p. II‑2511) 112 punkte Bendrasis Teismas atmetė SGL Carbon argumentą, susijusį su tariamo „baudų laipsniškai mažėjančio didinimo principo“ taikymu, kurio šiuo atveju ieškovė nenurodė.

558    Galiausiai, dėl nuorodos į šio sprendimo 492 punkte minėtą Sprendimą Dansk Rørindustrie ir kt. prieš Komisiją (336 punktas), pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jame išnagrinėjo Bendrojo Teismo vertinimą dėl proporcingumo klausimo, susijusio su Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėmis, bet ši analizė šiuo atveju nereikšminga, nes Komisija taikė 2006 m. gaires.

559    Ketvirta, reikia pabrėžti, kad už trukmę nustatytas koeficientas, susijęs su pažeidimo epizodu dėl parafino šlamo, turi tokį patį trūkumą, koks konstatuotas šio sprendimo 548 ir 554 punktuose, kiek tai susiję su parafino vašku.

560    Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 611 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad ieškovės dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpis truko nuo 1997 m. spalio 30 d. iki 2004 m. gegužės 12 d. Šis laikotarpis sudaro šešerius metus šešis mėnesius ir dvylika dienų. Vis dėlto, remdamasi 2006 m. gairių 24 punktu, Komisija nusprendė, kad ieškovė dalyvavo darant pažeidimą septynerius metus, taigi prie realios jos dalyvavimo trukmės pridėjo penkis mėnesius ir aštuoniolika dienų. Esso Société Anonyme Française atveju papildomai pridėti tik du mėnesiai ir 21 diena.

561    Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kadangi Komisija pažeidė proporcingumo principą ir vienodo požiūrio principą, reikia priimti šį ieškinio pagrindą ir panaikinti ginčijamą sprendimą dėl ieškovės tiek, kiek jis susijęs su nustatytu dauginimo koeficientu, atspindinčiu jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, ir nereikia priimti sprendimo dėl 2006 m. gairių 24 punkto teisėtumo. Tokio sprendimo padariniai baudos dydžio nustatymui bus nagrinėjami šio sprendimo 566 ir paskesniuose punktuose.

13.  Dėl naudojimosi neribota jurisdikcija ir dėl galutinio baudos dydžio nustatymo

562    Primintina, kad Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo kontrolę papildo neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui suteikta pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis EB 229 straipsniu. Ši jurisdikcija, be sankcijos teisėtumo paprastos kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, todėl ir panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą. Taigi, remiantis 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, p. 1) 47 straipsnyje įtvirtintu veiksmingos teisminės apsaugos principu, Sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo ir teisinių, ir faktinių aplinkybių kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius (šiuo klausimu žr. 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 60–62 punktus ir 2003 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją, T‑368/00, Rink. p. II‑4491, 181 punktą).

563    Bendrasis Teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, sprendimo priėmimo dieną turi įvertinti, ar ieškovei skirtos baudos dydis teisingai atspindi nagrinėjamo pažeidimo sunkumą ir trukmę taip, kad ta bauda būtų proporcinga atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus (šiuo klausimu žr. 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Aristrain prieš Komisiją, T‑156/94, Rink. p. II‑645, 584–586 punktus ir šio sprendimo 546 punkte minėto Sprendimo Cheil Jedang prieš Komisiją 93 punktą).

564    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta patikrinimui savo iniciatyva, ir priminti, kad Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas.

565    Primintina, jog apskaičiuodama ieškovei skirtą baudą Komisija dėl pažeidimo sunkumo rėmėsi 18 % parafino vaško metinės pardavimo vertės ir 15 % metinės parafino šlamo pardavimo vertės. Taip gautos sumos dėl pažeidimo trukmės buvo padaugintos iš koeficiento 13, kiek tai susiję su parafino vašku, ir iš koeficiento 7, kiek tai susiję su parafino šlamu. Apskritai, įskaitant „prisijungimo mokestį“, Komisijos buvo taikomas koeficientas 14, kiek tai susiję su parafino vašku, ir koeficientas 7, kiek tai susiję su parafino šlamu.

566    Siekiant pašalinti šio sprendimo 561 punkte konstatuotus pažeidimus ir pakoreguoti ieškovei skirtą baudą, kad būtų atsižvelgta į tikslią jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, reikia nustatyti, kad dėl jos dalyvavimo darant pažeidimą trukmės taikytas dauginimo koeficientas turi būti 12,64, kiek tai susiję su parafino vašku (12 metų 7 mėnesiai ir 28 dienos) ir 6,53, kiek tai susiję su parafino šlamu (6 metai 6 mėnesiai ir 12 dienų).

567    Siekiant atgrasomojo poveikio, pritaikius koeficientą 1,7, nustatoma 121 626 710 eurų bauda už parafino vašką ir 3 833 132 eurų bauda už parafino šlamą, t. y. visa ieškovei skiriama bauda sudaro 125 459 842 eurus.

568    Galiausiai, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, Bendrasis Teismas mano, kad taip nustatyta bauda yra tinkama atsižvelgiant į ieškovės padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

569    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

570    Šioje byloje vienintelis iš ieškinyje ieškovės nurodytų vienuolikos ieškinio pagrindų buvo priimtas. Be to, pažymėtina, kad ieškinio apimtis daugiau nei 40 % viršijo maksimalų pareiškimų puslapių skaičių, nustatytą Praktinių nurodymų šalims 15 punkte. Todėl, teisingai įvertinus bylos aplinkybes, reikia nuspręsti, kad ieškovė padengia devynias dešimtąsias savo ir devynias dešimtąsias Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia vieną dešimtąją savo ir vieną dešimtąją ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nustatyti, kad 2008 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo C (2008) 5476 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/39.181 – Žvakių vaškas) 2 straipsniu Total Raffinage Marketing skiriama bauda sudaro 125 459 842 eurus.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Total Raffinage Marketing padengia devynias dešimtąsias savo ir devynias dešimtąsias Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidų. Komisija padengia vieną dešimtąją savo ir vieną dešimtąją Total Raffinage Marketing patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Czúcz Labucka O’Higgins

Paskelbta 2013 m. rugsėjo 13 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1.  Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti su parafino vašku susijusius veiksmus neįvykdymu

Įžanginės pastabos

Dėl susitarimo ir suderintų veiksmų sąvokų

Dėl įrodymų vertinimo principų

Dėl pirmos dalies, susijusios su tariamu įrodymų, patvirtinančių, kad buvo sudaryti susitarimai ar imtasi suderintų veiksmų, siekiant nustatyti parafino vaško kainas, nebuvimu

Dėl pagrindinio pažeidimo epizodo aprašymo ginčijamame sprendime

Dėl Komisijos surinktų įrodymų įrodomosios galios

–  Įmonių pareiškimai

–  Rašytiniai įrodymai

Dėl ieškovės argumentų, susijusių su konkrečiais techniniais susitikimais, išsamaus nagrinėjimo

Dėl bendro vertinimo

Dėl antros dalies, susijusios su tuo, kad nėra susitarimų dėl kainų nustatymo įgyvendinimo įrodymų

Dėl trečios dalies, susijusios su geografinės rinkos ir klientų pasidalijimu

Dėl geografinės rinkos pasidalijimo

Dėl klientų pasidalijimo

Dėl ketvirtos dalies, susijusios su „Total France“ elgesiu, atitinkančiu konkurencijos principus

2.  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, vertinimą neįvykdymu

Dėl pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu, dėl to, kad nuspręsta, jog veiksmai, susiję su parafino vašku, ir veiksmai, susiję su parafino šlamu, yra tas pats vienas ir tęstinis pažeidimas

Dėl antros dalies, susijusios su EB 81 straipsnio pažeidimu ir pareigos motyvuoti su parafino šlamu susijusių veiksmų kvalifikavimą, neįvykdymu

Dėl ginčijamo sprendimo

Dėl įrodymų, susijusių su antikonkurenciniais susitikimais, nagrinėjimo

Dėl pažeidimo epizodo, susijusio su parafino šlamu, tęstinio pobūdžio

Dėl antikonkurencinių veiksmų apribojimo Vokietijos teritorija

3.  Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu ir nekaltumo prezumpcijos, teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principų pažeidimu, kiek tai susiję su ieškovės dalyvavimu darant pažeidimą po 2004 m. gegužės 12 d.

Dėl pirmos dalies, susijusios su EB 81 straipsnio ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu

Dėl antros dalies, susijusios su vienodo požiūrio principo pažeidimu

4.  Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio ir nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, kiek tai susiję su tariamu ieškovės laikinu pasitraukimu i� kartelio

5.  Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti neįvykdymu ir 2006 m. gairių pažeidimu, kiek tai susiję su nurodytų veiksmų neatlikimu

6.  Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su bazinio baudos dydžio apskaičiavimui taikomo referencinio laikotarpio nustatymu

7.  Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2006 m. gairių ir proporcingumo principo pažeidimu, nes Komisija atsižvelgė į pernelyg didelę pardavimo vertės procentinę dalį, kiek tai susiję su pažeidimo epizodu dėl parafino šlamo

8.  Dėl devintojo ieškinio pagrindo, susijusio su papildoma suma, neteisėtai pridėta prie bazinio baudos dydžio, siekiant atgrasomojo poveikio

9.  Dėl dešimtojo ieškinio pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu nustatant galutinį baudos dydį

10.  Dėl vienuoliktojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu dėl to, kad „Total France“ veiksmai inkriminuoti „Total SA“

Dėl pirmos dalies, susijusios su teisės klaida, nes taikyta pažeidimo inkriminavimo patronuojančiajai bendrovei prezumpcija, grind˛iama vien turtiniais ry�iais

Dėl antros dalies, susijusios su ieškovės pateiktų įrodymų, siekiant nuginčyti prezumpciją, pagal kurią patronuojančioji bendrovė iš tikrųjų darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės komerciniam elgesiui rinkoje, vertinimu

Dėl tariamai savarankiškai Total France nustatomos komercinės strategijos

Dėl parafino vaško pardavimo mažos procentinės dalies Total France apyvartoje

Dėl tvirtinimų, kad Total France neprane�davo Total SA apie savo veiklą rinkoje

Dėl tvirtinimų, kad Total France neturėjo vadovautis Total SA nurodymais

11.  Dėl dvyliktojo ieškinio pagrindo, pateikto per teismo posėdį, susijusio su ieškovės teisės į gynybą pažeidimu

12.  Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su 2006 m. gairių 24 punkto neteisėtumu

13.  Dėl naudojimosi neribota jurisdikcija ir dėl galutinio baudos dydžio nustatymo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: prancūzų.