Byla T‑565/08
Corsica Ferries France SAS
prieš
Europos Komisiją
„Valstybės pagalba – Jūrų kabotažo sektorius – Bendros ekonominės svarbos paslauga – Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijus – Valstybių narių socialinė politika – Restruktūrizavimo pagalba – Panaikinimo sprendimo padariniai“
Santrauka – 2012 m. rugsėjo 11 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis
(EB 253 straipsnis)
2. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje – Pareigos motyvuoti ir pareigos saugoti profesinę paslaptį sąveika
(EB sutarties 253 ir 287 straipsniai)
3. Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka
(Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)
4. Valstybių teikiama pagalba – Administracinė procedūra – Komisijos pareiga oficialiai pranešti suinteresuotiesiems asmenims apie jų teisę pateikti pastabas – Teisės į gynybą nesuteikimas suinteresuotiesiems asmenims
(EB 88 straipsnio 2 dalis ir EB 253 straipsnis)
5. Konkurencija – Įmonės, įpareigotos administruoti bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimą – Bendros ekonominės svarbos paslaugų apibrėžimas – Valstybių narių diskrecija – Ribos – Komisijos kontrolė, ribojama akivaizdžios klaidos atvejais
(EB 86 straipsnio 2 dalis)
6. EB sutartis – Nuosavybės sistemos – Valstybių narių laisvė užsiimti ekonomine veikla – Suderinimas su valstybės pagalbos nuostatomis
(EB 87 straipsnio 1 dalis ir EB 295 straipsnis)
7. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Būtinybė palyginti viešo investuotojo elgesį su pelno ilguoju laikotarpiu siekiančio privataus holdingo arba privačių įmonių grupės elgesiu
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
8. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Atsižvelgimas į verslininko socialinę atsakomybę ir verslo aplinką – Papildomos išeitinės kompensacijos – Vertinimo kriterijai
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
9. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Vertinimas taikant privataus investuotojo kriterijų – Komisijos pareiga tiksliai apibrėžti valstybės ekonominę veiklą, kad būtų galima apibrėžti referencinius privačius investuotojus – Teisės klaida nesant tokio apibrėžimo
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
10. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Teisinis pobūdis – Aiškinimas remiantis objektyviais kriterijais – Teisminė kontrolė
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
11. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Privataus investuotojo kriterijus – Kapitalo įnašas – Privačių ir viešų investuotojų įnašų vienalaikiškumas – Vertinimo kriterijai
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
12. Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Valstybės priemonės, kuriomis sumažinamos įmonės biudžetui paprastai tenkančios išlaidos – Įtraukimas – Į einamąją sąskaitą atleistų iš darbo darbuotojų naudai sumokėtas avansas siekiant finansuoti būsimas papildomas išmokas – Įtraukimas
(EB 87 straipsnio 1 dalis)
1. Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 42 punktą)
2. EB 287 straipsnyje įtvirtinta pareiga, pagal kurią Bendrijos institucijų nariai, pareigūnai ir kiti tarnautojai neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip profesinę paslaptį. Tačiau dėl EB 253 straipsnyje įtvirtintos pareigos motyvuoti institucijų aktus pažymėtina, kad motyvų nenurodymo negalima pateisinti šiame 287 straipsnyje nustatyta pareiga saugoti profesinę paslaptį. Pareiga saugoti verslo paslaptis negali būti aiškinama taip plačiai, kad reikalavimas motyvuoti netektų savo esmės ir būtų nepaisoma valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių teisės į gynybą. Reikalavimas motyvuoti sprendimą dėl valstybės pagalbos negali būti nustatytas atsižvelgiant tik į vienos valstybės narės, kuriai jis yra skirtas, suinteresuotumą gauti informaciją. Tuo atveju, jei valstybė narė gavo iš Komisijos tai, ko prašė, t. y. pritarimą jos pagalbos projektui, jos suinteresuotumas gauti motyvuotą sprendimą, kitaip nei pagalbos gavėjo konkurentų suinteresuotumas, gali būti labai mažas.
(žr. 43 punktą)
3. Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 44 punktą)
4. Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 50 punktą)
5. Žiūrėti sprendimo tekstą.
(žr. 56 ir 65 punktus)
6. Viešosios valdžios institucijų dalyvavimas valdant įmonės kapitalą, nepaisant jo formos, gali būti laikomas valstybės pagalba. Tačiau pagal EB 295 straipsnį EB sutartis nedaro įtakos valstybių narių nuosavybės režimui. Valstybės narės lieka laisvos tiesiogiai ar netiesiogiai imtis ekonominės veiklos taip pat kaip ir privačios įmonės. Šis vienodo požiūrio į viešąjį ir privatųjį sektorių principas reiškia, kad valstybės narės gali investuoti į ekonominę veiklą ir normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis valstybės tiesiogiai ar netiesiogiai įmonei suteiktas kapitalas neturi būti laikomas valstybės pagalba.
(žr. 76 ir 77 punktus)
7. Valstybės pagalbos srityje taikant privataus investuotojo kriterijų būtinai reikia atskirti pareigas, kurias valstybė turi kaip ekonominę veiklą vykdanti įmonė, ir pareigas, kurios jai gali tekti kaip viešosios valdžios subjektui. Kai valstybė investuoja kaip viešosios valdžios subjektas, jos elgesys jokiu būdu negali būti lyginamas su ūkio subjekto ar privataus investuotojo rinkos ekonomikoje elgesiu.
Tačiau atskiriant ekonominę veiklą nuo viešosios valdžios subjekto veiksmų reikia atsižvelgti į tai, kad privataus investuotojo elgesys, su kuriuo turi būti lyginamas viešojo investuotojo elgesys, nebūtinai sutampa su paprasto investuotojo į kapitalą, siekiančio gauti pelną per ganėtinai trumpą laiką, elgesiu. Toks elgesys turi bent jau atitikti privataus holdingo arba privačių įmonių grupės, siekiančios struktūrinės, globalios ar sektorinės politikos, elgesį norint pelno ilguoju laikotarpiu.
(žr. 79 ir 80 punktus)
8. Laikantis vienodo požiūrio principo ir siekiant nepaneigti jo veiksmingumo būtina, kad valstybės pagalbos kontrolė atspindėtų nacionalinių socialinės apsaugos srities teisės aktų turinio ir socialinių ryšių didelėse įmonių grupėse praktikos raidą, kiek tai susiję ir su privačių įmonių atliktomis investicijomis, ir su valstybės investicijomis.
Socialinėje rinkos ekonomikoje apdairus privatus investuotojas negali nepaisyti savo atsakomybės prieš įmonės akcininkus ir socialinės, ekonominės bei aplinkosaugos situacijos, kuriai esant jis veikia, pokyčių. Socialine atsakomybe ir verslo aplinka grindžiami argumentai iš tikrųjų gali daryti lemiamą įtaką konkretiems apdairaus privataus verslininko sprendimams ir strategijai. Taigi, ekonominės apdairaus privataus verslininko elgesio logikos ilguoju laikotarpiu negalima vertinti neatsižvelgiant į šiuos argumentus.
Todėl tai, kad privatus investuotojas moka papildomas išeitines kompensacijas, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes iš principo gali būti laikoma teisėta ir tinkama praktika siekiant sudaryti palankias sąlygas taikiam socialiniam dialogui ir išlaikyti bendrovės ar bendrovių grupės prekių ženklo įvaizdį. Papildomų išeitinių kompensacijų sąnaudų nereikėtų painioti su socialinės apsaugos, kurią likvidavus bendrovę būtinai turi užtikrinti valstybė, sąnaudomis. Likvidavus valstybės įmonę pagal vienodo požiūrio principą valstybės narės taip pat turi galimybę mokėti papildomas išeitines kompensacijas, nors jų pareigos a priori neturi viršyti įstatymuose ir sutartyse numatyto minimumo.
Vis dėlto papildomomis sąnaudomis, prisiimtomis vadovaujantis teisėtais pagrindais, neturėtų būti siekiama tik socialinio ar net politinio tikslo, antraip būtų nebetenkinamas privataus investuotojo kriterijus. Nesant jokio ekonominio pagrįstumo net ir ilguoju laikotarpiu, prisiimtos sąnaudos, viršijančios griežtas įstatymuose ir sutartyse numatytas pareigas, turėtų būti laikomos valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
Valstybės narės, kaip globalios investuotojos į rinkos ekonomiką, prekių ženklo įvaizdžio apsauga, išskyrus ypatingas aplinkybes ir tik nesant labai įtikinamos motyvacijos, negali būti pakankamas pateisinimas, patvirtinantis papildomų sąnaudų, kaip antai papildomų išeitinių kompensacijų, prisiėmimo ekonominį prasmingumą ilguoju laikotarpiu. Leisti Komisijai trumpai užsiminti apie valstybės narės, kaip globalios veikėjos, prekių ženklo įvaizdį ir juo grįsti išvadą, jog nėra valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, iš tikrųjų reiškia, pirma, kad yra iškraipomos konkurencijos bendrojoje rinkoje sąlygos tų įmonių, kurios veikia valstybėse narėse, kur viešasis ekonomikos sektorius yra santykinai labiau išvystytas arba kur socialinis dialogas yra labai menkas, naudai, ir antra, kad yra nepagrįstai mažinamas Bendrijos teisės normų valstybės pagalbos srityje veiksmingumas.
(žr. 81, 85 punktus)
9. Taikydama privataus investuotojo kriterijų Komisija, pasinaudodama savo didele diskrecija, turi apibrėžti valstybės ekonominę veiklą, be kita ko, pagal teritoriją ir sektorius, kurių atžvilgiu turi būti vertinama ekonominė tos valstybės elgesio ilguoju laikotarpiu prasmė.
Nesant pakankamai tikslaus atitinkamos ekonominės veiklos apibrėžimo Komisija negali, viena vertus, apibrėžti referencinių privačių investuotojų ir, remdamasi objektyviais ir patikrinamais duomenimis, nustatyti, kokios pakankamai nusistovėjusios praktikos laikosi investuotojai. Kita vertus, nesant tokio palyginimo atskaitos taško, atitinkamą ekonominę veiklą būtina apibrėžti dar ir dėl to, kad būtų galima nustatyti, ar egzistuoja logiška ir pakankamai pagrįsta tikimybė, kad taip elgdamasi valstybė narė gaus, galbūt ilguoju laikotarpiu, netiesioginės materialinės naudos.
Nesant tokio apibrėžimo iš principo Bendrasis Teismas negali patikrinti, ar atitinkama priemonė turi ekonominį prasmingumą ilguoju laikotarpiu. Todėl laikytina, kad Komisija padarė teisės klaidą.
(žr. 86, 87 ir 94 punktus)
10. Valstybės pagalbos sąvoka, kaip antai apibrėžta Sutartyje, yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais. Dėl šios priežasties Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateikto konkretaus ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar sudėtingus vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visapusišką kontrolę, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik nurodytų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.
(žr. 88 punktą)
11. Sprendžiant, ar įnašas iš viešųjų išteklių turi valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, požymių, reikia įvertinti, ar panašiomis aplinkybėmis privatus investuotojas būtų įnešęs tokį įnašą. Jei įmonei tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės suteiktas kapitalas buvo įneštas normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, pagal vienodo požiūrio į viešąjį ir privatųjį sektorių principą jis negali būti laikomas valstybės pagalba. Taigi, manytina, kad kapitalo įnašas iš viešųjų lėšų tenkina privataus investuotojo kriterijų ir nelaikomas valstybės pagalba, be kita ko, jei buvo padarytas kartu su reikšmingu privataus investuotojo panašiomis aplinkybėmis atliktu kapitalo įnašu.
Privačių ir viešų investuotojų įnašų vienalaikiškumas viso labo yra tik požymis, leidžiantis nuspręsti, kad nėra pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Įnašai turi būti padaryti panašiomis aplinkybėmis. Kadangi privataus investuotojo kriterijaus tikslas yra leisti palyginti valstybės elgesį su hipotetinio privataus investuotojo elgesiu, negalima paneigti, kad jei yra privačių investuotojų, pasirengusių tuo pačiu metu investuoti didelę sumą, tai palengvina tokio kriterijaus patvirtinimą. Tačiau vertinant atitinkamų įnašų teisėtumą pagal Bendrijos teisės normas valstybės pagalbos srityje reikia atsižvelgti į visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes. Akivaizdu, kad laiko aspektas yra svarbus, tačiau vienalaikiškumas iš principo neturėtų savaime būti laikomas pakankamu požymiu.
Kadangi vienalaikiškumas turi būti vertinamas tik kaip požymis, leidžiantis nuspręsti, kad nėra pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, logiška, kad jis neturėtų būti vertinamas griežtai.
(žr. 115, 117 ir 118 punktus)
12. Valstybės pagalbos srityje vien to, kad priemone siekiama socialinio tikslo, nepakanka iš karto atmesti galimybę, jog ji gali būti laikoma pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnį. Šios nuostatos 1 dalyje valstybės kišimasis neskirstomas pagal priežastis ar tikslus, jame jis apibrėžiamas pagal poveikį. Šios nuostatos 1 dalyje nedaromas skirtumas tarp valstybės įsikišimų pagal jų priežastis ar tikslus, tačiau jie apibrėžiami pagal poveikį. Pagalbos sąvoka apima valstybės kišimąsi, įvairia forma sumažinantį įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą.
Pagalbos sąvoka nebūtinai reiškia, kad prisiimama teisinė pareiga; tai gali reikšti, kad sumažinama našta, kuri paprastai tenka įmonės biudžetui. Su kasdieniu įmonės valdymu susijusios naštos apibrėžimas iš principo negali būti apribotas įstatymuose ar sutartyse nustatytomis pareigomis. Taip pat to, kad tiesioginiai pagalbos asmenims gavėjai yra darbuotojai, nepakanka įrodyti, kad pagalba nėra teikiama jų darbdaviui.
Dėl priemonės, pagal kurią valstybinė įstaiga į einamąją sąskaitą perveda įmonės atleistiems darbuotojams skirtą avansą, kuriuo siekiama finansuoti būsimas papildomas išmokas, jei perėmėjai nuspręstų įgyvendinti darbuotojų mažinimo planą, pažymėtina, kad tai, jog priemonė nekyla iš griežtų įstatymuose ir sutartyse numatytų pareigų, iš principo negali panaikinti valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, pobūdžio.
Be to, patikos sąskaitos, kurioje laikomos lėšos, susijusios su pagalba asmenims, egzistavimas padeda skatinti įmonės darbuotojus išeiti iš jos ar bent jau išeiti iš jos be derybų, ypač atsižvelgiant į papildomas išeitines kompensacijas, o visa tai įmonei suteikia netiesioginį ekonominį pranašumą.
Šias pagalbos asmenims priemones kvalifikavusi kaip priemones, kurios nėra pagalba, kaip ji suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą.
(žr. 136, 137, 139, 143, 144 ir 147 punktus)