Language of document : ECLI:EU:C:2020:452

GENERALINIO ADVOKATO

EVGENI TANCHEV IŠVADA,

pateikta 2020 m. birželio 11 d.(1)

Byla C302/19

Istituto Nazionale della Previdenza Sociale

prieš

WS

(Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/98/ES – Vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių teisės – 12 straipsnis – Teisė į vienodą vertinimą socialinės apsaugos srityje – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nustatant teisę į išmoką šeimai neatsižvelgiama į trečiųjų šalių piliečių šeimos narius, kurie nuolat negyvena šalyje“






I.      Įvadas

1.        Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių(2) 12 straipsnio 1 dalies e punktą.

2.        Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte vieną leidimą turintiems trečiųjų šalių piliečiams suteikiama teisė socialinės apsaugos srityje būti vertinamiems taip pat kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai. Šioje byloje kylantis pagrindinis klausimas susijęs su tuo, ar pagal šį straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, skirtingai nei pagal priimančiosios valstybės narės piliečiams taikomas nuostatas, nustatant teisę į išmoką šeimai neatsižvelgiama į trečiųjų šalių piliečių šeimos narius, jeigu jie nuolat negyvena šioje valstybėje.

3.        Taigi šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama galimybė išplėtoti savo jurisprudenciją dėl vieno leidimo turėtojų teisės į vienodą vertinimą pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį, atsižvelgiant į 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485).

4.        Teisingumo Teismas nagrinėja šią bylą lygiagrečiai su kita byla Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (Išmokos šeimai ilgalaikiams gyventojams) (C‑303/19), kurioje šiandien pateikiu savo išvadą. Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia panašų klausimą, susijusį su 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso(3), 11 straipsnio 1 dalies d punkto išaiškinimu, t. y. ar ta pati išimtis, taikytina trečiųjų šalių piliečiams, kurių šeimos nariai nuolat negyvena priimančiojoje valstybėje narėje, yra suderinama su ilgalaikiams gyventojams pagal šią direktyvą suteikiama teise į vienodą vertinimą.

5.        Iš esmės šiose dviejose bylose keliami dar nenagrinėti klausimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių vienodu vertinimu pagal Sąjungos teisę ir su direktyvų 2003/109 ir 2011/98 tarpusavio sąveika šiuo klausimu. Jie taip pat gali turėti poveikį kitoms direktyvoms, kuriose yra nuostatų dėl vienodo trečiųjų šalių piliečių vertinimo Sąjungos migracijos teisės sistemoje(4).

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

6.        Direktyvos 2011/98 20 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(20)      visi teisėtai valstybėse narėse gyvenantys ir dirbantys trečiųjų šalių piliečiai turėtų turėti bent tokias pačias bendras teises, grindžiamas vienodu požiūriu, kaip ir atitinkamos priimančiosios valstybės narės piliečiai, nepriklausomai nuo pirminio leidimo atvykti į šalį suteikimo tikslo ar pagrindo. Teisė į vienodą požiūrį šioje direktyvoje nurodytose srityse turėtų būti suteikta ne tik tiems trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista atvykti į valstybę narę darbo tikslu, bet ir tiems, kuriems buvo leista atvykti kitais tikslais ir suteikta galimybė patekti į tos valstybės narės darbo rinką pagal kitas Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatas, įskaitant trečiosios šalies darbuotojo šeimos narius, kuriems buvo leista atvykti į valstybę narę, remiantis 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą[(5)]; <…>

(24)      trečiųjų šalių darbuotojams turėtų būti taikomas vienodas požiūris socialinės apsaugos srityje. Socialinės apsaugos sritys apibrėžtos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo[(6)]. Šios direktyvos nuostatos dėl vienodo požiūrio socialinės apsaugos srityje taip pat turėtų būti taikomos darbuotojams, kuriems leista atvykti į valstybę narę tiesiai iš trečiosios šalies. Vis dėlto ši direktyva neturėtų suteikti trečiųjų šalių darbuotojams daugiau teisių nei numatyta galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose socialinės apsaugos srityje trečiųjų šalių piliečiams, kurių statusas susijęs su tarpvalstybine padėtimi. Be to, ši direktyva neturėtų suteikti teisių tais atvejais, kuriems netaikomi Sąjungos teisės aktai, kaip antai, trečiojoje šalyje gyvenančių šeimos narių atveju. Ši direktyva turėtų suteikti teises tik šeimos nariams, kurie atvyksta gyventi valstybėje narėje su trečiosios šalies darbuotojais šeimos susijungimo tikslais, arba šeimos nariams, kurie jau teisėtai gyvena toje valstybėje narėje.“

7.        Direktyvos 2011/98 12 straipsnyje „Teisė į vienodą požiūrį“ numatyta:

„1.      Turi būti taikomas vienodas požiūris į 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytus trečiųjų šalių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, atsižvelgiant į: <…>

e)      socialinės apsaugos sritis, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 883/2004; <…>

2.      Valstybės narės gali nustatyti vienodo požiūrio taikymo apribojimus: <…>

b)      apribodamos trečiųjų šalių darbuotojams pagal 1 dalies e punktą suteiktas teises; tačiau jos negali apriboti tokių teisių trečiųjų šalių darbuotojams, kurie dirba, buvo įdarbinti ne trumpesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį arba yra įregistruoti bedarbiais.

Be to, valstybės narės gali nuspręsti, kad 1 dalies e punktas šeimos išmokų atžvilgiu netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista dirbti valstybės narės teritorijoje ne ilgiau kaip šešis mėnesius, trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista atvykti studijuoti, arba trečiųjų šalių piliečiams, kuriems leidžiama dirbti vizos pagrindu.“

B.      Italijos teisė

8.        Decreto legge 13 marzo 1988, n. 69, Norme in materia previdenziale, per il miglioramento delle gestioni degli enti portuali ed altre disposizioni urgenti (1988 m. kovo 13 d. Dekretas įstatymas Nr. 69 „Nuostatos dėl socialinės apsaugos ir uostus valdančių įstaigų darbo gerinimo ir kitos neatidėliotinos nuostatos“), su pakeitimais iš dalies pertvarkyto į 1988 m. gegužės 13 d. Įstatymą Nr. 153 (toliau – Įstatymas Nr. 153/1988) (GURI, Nr. 143, 1988 m. birželio 20 d.), 2 straipsnyje buvo nustatyta assegno per il nucleo familiare (išmoka šeimai). Šiame straipsnyje numatyta:

„1.      „Samdomiesiems darbuotojams, pensijų ir finansinių išmokų, susijusių su samdomu darbu, gavėjams <…> skirtos šeimos pašalpos, papildomos šeimos pašalpos ir kitos šeimai skirtos išmokos, neatsižvelgiant į jų pavadinimą, <…> šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis keičiamos išmoka šeimai.

2.      Šios išmokos dydis nustatomas, atsižvelgiant į šeimos narių skaičių ir pajamas, kaip nurodyta prie šio dekreto pridedamoje lentelėje. Toje lentelėje nurodyti pajamų lygiai padidinami <…> tais atvejais, kai šeimoje yra asmenų, kurie dėl negalios arba protinių ar fizinių sutrikimų visiškai ir nuolat negali dirbti apmokamo darbo, arba, jei jie yra nepilnamečiai, nuolat patiria sunkumų vykdydami pagal amžių jiems priskiriamas pareigas ir funkcijas. Tie pajamų lygiai padidinami <…> jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys yra našliai, išsituokę, gyvenantys skyrium po separacijos arba nesusituokę. Nuo 1994 m. liepos 1 d., jeigu šio straipsnio 6 dalyje minimoje šeimoje yra du ar daugiau vaikų, jai skiriama mėnesinė išmoka padidinama <…> kiekvienam vaikui, išskyrus pirmą. <…>

<…>

6.      Šeimą sudaro sutuoktiniai, išskyrus po separacijos skyrium gyvenantį sutuoktinį, vaikai ir jiems prilyginami asmenys <…> kurie yra jaunesni nei 18 metų amžiaus arba kurie, nesvarbu kokio amžiaus, dėl negalios arba fizinių ar protinių sutrikimų visiškai negali nuolat dirbti apmokamo darbo. <…>

6bis.      6 dalyje apibrėžtos šeimos nariais nelaikomi užsienio šalies piliečio sutuoktinis, vaikai ir jiems prilyginami asmenys, kurie nuolat negyvena Respublikos teritorijoje, išskyrus atvejus, kai valstybė, kurios pilietis yra užsienietis, taiko abipusiškumo principą Italijos piliečiams, arba kai yra sudaryta tarptautinė konvencija dėl išmokų šeimai. Valstybes, kurioms taikomas abipusiškumo principas, nustato darbo ir socialinės apsaugos ministras, pasitaręs su užsienio reikalų ministru. <…>“

9.        Direktyva 2011/98 į Italijos teisę perkelta Decreto legislativo 4 marzo 2014, n. 40, Attuazione della direttiva 2011/98/UE relativa a una procedura unica di domanda per il rilascio di un permesso unico che consente ai cittadini di Paesi terzi di soggiornare e lavorare nel territorio di uno Stato membro e a un insieme comune di diritti per i lavoratori di Paesi terzi che soggiornano regolarmente in uno Stato membro (2014 m. kovo 4 d. Įstatyminis dekretas Nr. 40 dėl Direktyvos 2011/98/ES perkėlimo į nacionalinę teisę, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 40/2014) (GURI, Nr. 68, 2014 m. kovo 22 d.).

III. Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas

10.      Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, WS yra trečiosios šalies pilietis, kuris nuo 2011 m. gruodžio 9 d. turi leidimą dirbti apmokamą darbą Italijoje ir kuriam nuo 2015 m. gruodžio 28 d. pagal Įstatyminį dekretą Nr. 40/2014, kuriuo Direktyva 2011/98 perkelta į nacionalinę teisę, yra išduotas vienas darbo leidimas. 2014 m. sausio–birželio mėn. ir nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2016 m. birželio mėn. WS žmona ir du vaikai gyveno trečiojoje kilmės šalyje (Šri Lankoje)(7).

11.      Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Italija, toliau – INPS) atsisakė mokėti WS išmoką šeimai už minėtus laikotarpius motyvuodamas tuo, kad pagal Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalį apskaičiuojant šią išmoką trečiųjų šalių piliečiams neatsižvelgiama į Italijoje negyvenančius jo šeimos narius.

12.      WS pareiškė ieškinį dėl INPS sprendimo Tribunale Giudice del Lavoro di Alessandria (Aleksandrijos darbo bylų teismas, Italija). Grįsdamas ieškinį jis nurodė, kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis nesuderinama su jam pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį suteikiama teise į vienodą vertinimą, nes pagal šį įstatymą trečiųjų šalių piliečiai vertinami mažiau palankiai nei priimančiosios valstybės narės piliečiai. Minėtas teismas atmetė WS pareikštą ieškinį.

13.      WS apskundė tą sprendimą Corte d’appello di Torino (Turino apeliacinis teismas, Italija). Tas teismas pripažino WS ieškinį pagrįstu ir, remdamasis Direktyvos 2011/98 12 straipsniu, nusprendė, kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis yra diskriminacinė, todėl jos netaikė.

14.      INPS padavė kasacinį skundą dėl tokio apeliacinio teismo sprendimo panaikinimo ir pateikė vienintelį kasacinio skundo pagrindą, grindžiamą netinkamu Direktyvos 2011/98 12 straipsnio ir Įstatyminio dekreto Nr. 40/2014 taikymu.

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad išmoka šeimai yra piniginis priedas, visų pirma numatytas visiems Italijoje dirbantiems asmenims, jeigu jie priklauso šeimai, kurios pajamos neviršija tam tikros ribos. Šios išmokos suma apskaičiuojama pagal šeimos narių skaičių, vaikų skaičių ir šeimos pajamas. Samdomiesiems darbuotojams išmoką kartu su darbo užmokesčiu moka darbdavys pagal darbuotojo bruto darbo užmokesčiui taikomą procentinį dydį; tada INPS galutinai perskaičiuoja darbdavio sumokėtas sumas ir jo mokėtinas socialinio draudimo įmokas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, nepaisant jo jurisprudencijos, kurioje apibrėžiamas išmokos šeimai pobūdis, t. y. kad ji susijusi su socialine apsauga ir socialine pagalba, šiai išmokai taikomas Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas.

16.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, be kita ko, kad šeimos nariai turi esminę reikšmę pagal išmokų sistemą ir iš esmės laikomi išmokos gavėjais. Todėl jam kyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą draudžiama tokia nacionalinės teisės akto nuostata kaip Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis, pagal kurią į šeimą neįtraukiami trečiųjų šalių piliečių šeimos nariai, jeigu jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Italijoje ir jų pilietybės valstybė netaiko abipusiškumo sąlygų, bet įtraukiami Italijos piliečių šeimos nariai, negyvenantys Italijoje, atsižvelgiant į šios direktyvos 20 ir 24 konstatuojamąsias dalis, kuriose nurodomi valstybėje narėje nuolat gyvenantys šeimos nariai.

17.      Tokiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti pagrindinės bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/EB 12 straipsnio 1 dalies e punktą ir vienodo požiūrio į vieną leidimą gyventi ir dirbti valstybėje narėje turinčius asmenis kaip ir į tos valstybės narės piliečius principą reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias, kitaip nei valstybės narės piliečio atveju, apskaičiuojant išmoką vieną leidimą turinčio iš trečiosios šalies atvykusio darbuotojo šeimai, nėra atsižvelgiama į darbuotojo šeimos narius, jeigu jie gyvena trečiojoje šalyje, iš kurios yra kilę?“

18.      Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė INPS, WS, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šios šalys taip pat dalyvavo 2020 m. vasario 27 d. vykusiame teismo posėdyje.

IV.    Šalių pastabų santrauka

19.      INPS teigia, kad atsakymas į pateiktą prejudicinį klausimą turi būti neigiamas. Jis tvirtina, kad, kalbant apie trečiąsias šalis, sunku patikrinti, ar tiems patiems šeimos nariams užsienyje yra mokamos kitos šeimai skirtos išmokos, kaip ir šeimos padėties pokyčius, galinčius turėti įtakos teisei gauti išmoką šeimai. Taigi, jo nuomone, Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalyje numatytas neatsižvelgimas į Italijoje nuolat negyvenančius šeimos narius, taikomas piliečiams tik tų trečiųjų šalių, kurios nėra sudariusios su Italija tarptautinio susitarimo, taikomo šeimai skirtoms išmokoms, arba kurios netaiko abipusio vertinimo Italijos piliečiams, ir netaikomas Italijos ar Sąjungos piliečiams, yra proporcingas ir pagrįstas, nes juo siekiama neleisti, kad ta išmoka būtų nukrypstama nuo jos paskirties teikti realią paramą namų ūkiui. Pagal minėtus teisės aktus taip pat skiriamos objektyviai skirtingos situacijos, nes valstybės narės pilietis turi nuolatinį ir pirminį ryšį su šia valstybe, o trečiosios šalies pilietis turi įgytą ir paprastai laikiną ryšį su valstybe nare.

20.      INPS nuomone, Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis yra suderinama su Direktyvos 2011/98 12 straipsniu. INPS teigimu, iš minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies ir 8, 19, 20, 24 ir 26 konstatuojamųjų dalių darytina išvada, jog nepakanka, kad Italijoje nuolat gyventų trečiosios šalies darbuotojas, nes šeimos nariai yra išmokos šeimai gavėjai ir todėl jie privalo nuolat gyventi šalies teritorijoje. Jis taip pat pažymi, kad išmoka šeimai skiriasi nuo išmokos, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Martinez Silva(8), visų pirma todėl, kad išmoka šeimai grindžiama darbo santykiais, yra finansuojama privalomomis darbdavių ir darbuotojų mokamomis įmokomis ir yra tiksliai nurodomi šeimos nariai. Kaip INPS pažymėjo per teismo posėdį, Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis turi poveikį ne trečiosios šalies piliečio teisei į išmoką, o tik šios išmokos sumai ir yra suderinama su Direktyvos 2011/98 tikslu skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėse narėse.

21.      WS teigia, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą ir vienodo požiūrio principą tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra draudžiamos. WS nuomone, pagal Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnį Italijoje dirbantys asmenys, kuriems taikoma Italijos teisėje numatyta darbo užmokesčio ir įmokų sistema, kiek tai susiję su išmoka šeimai, vertinami nevienodai dėl pilietybės: trečiųjų šalių darbuotojai, kitaip nei darbuotojai italai, negali į savo šeimą įtraukti užsienyje gyvenančių šeimos narių, kiek tai susiję su teise į šią išmoką ir jos dydžio apskaičiavimu. Kadangi Italija atsižvelgia į savo piliečių šeimos narius, nuolat gyvenančius užsienyje, pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį ji privalo padaryti tą patį ir trečiųjų šalių piliečių atveju. Kitoks sprendimas prieštarautų šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje išreikštiems lygybės ir socialinės sanglaudos tikslams.

22.      WS teigia, kad Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamoji dalis neturi reikšmės šiai bylai, nes jos funkcija yra išplėsti teisės į vienodą vertinimą taikymą tam tikriems adresatams, o ne riboti šią teisę. Netaikytina ir minėtos direktyvos 24 konstatuojamoji dalis, nes išmoka šeimai skiriama tik darbuotojui ir šeimos nariai neturi teisės į ją. WS pažymi, kad trečiųjų šalių darbuotojų šeimos narių gyvenimas šalyje nepaminėtas Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkte, kuriame nustatyti vienodo vertinimo apribojimai socialinės apsaugos srityje, o tos direktyvos 24 konstatuojamosios dalies formuluotė neapima atvejų, kai užsienyje nuolat gyvenantys šeimos nariai yra veiksnys nustatant priimančiojoje valstybėje narėje nuolat gyvenančiam trečiosios šalies darbuotojui skiriamas išmokas. WS daro prielaidą, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino šitaip apriboti vienodą vertinimą, jis būtų aiškiai tai padaręs ir nurodęs šį aspektą ne tik konstatuojamojoje dalyje.

23.      Kaip WS pažymėjo per teismo posėdį, Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis turi poveikį trečiosios šalies piliečio teisei į išmoką, o ne tik jos dydžiui, jeigu visi šeimos nariai nuolat gyvena užsienyje. WS nuomone, nėra jokio nesuderinamumo ir su Direktyva 2003/109, nes pagal šią direktyvą ilgalaikiams gyventojams taikomas platesnis vienodo vertinimo reikalavimas, palyginti su vieno leidimo turėtojais pagal Direktyvą 2011/98, nes ji apima socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, nenustatant jokių konkrečių apribojimų išmokoms šeimai, todėl bendras šių kategorijų trečiųjų šalių piliečių vertinimas pagal šias dvi direktyvas nesikeičia. WS priduria, kad išmokoms, susijusioms su užsienyje nuolat gyvenančiais šeimos nariais, taikomos patikrinimo priemonės yra atskirtos nuo vienodo vertinimo ir bet kuriuo atveju nesikeistų atsižvelgiant į tai, ar situacija būtų susijusi su Italijos piliečių šeimos nariais, nuolat negyvenančiais Italijoje, ar su trečiųjų šalių piliečių šeimos nariais, nuolat gyvenančiais Italijoje.

24.      Italijos vyriausybė teigia, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą ir vienodo požiūrio principą tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, nėra draudžiamos. Ji nurodo, kad išmoka šeimai finansuojama privalomomis darbdavio mokamomis draudimo įmokomis, todėl ji priskiriama socialinei apsaugai. Italijos vyriausybė teigia, kad priežastys, dėl kurių neatsižvelgiama į trečiųjų šalių piliečių šeimos narius, nuolat negyvenančius šalyje, yra šios išmokos pobūdis, paskirtis ir būtinos jos skyrimo sąlygos, taip pat tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimams, pavyzdžiui, palankesnio teisinio reglamentavimo paieškoms socialinės apsaugos srityje.

25.      Italijos vyriausybės teigimu, toks neatsižvelgimas neprieštarauja Direktyvai 2011/98. Ji tvirtina, kad pagal šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punktą, kuris apima išmoką šeimai, užtikrinamas tik jame apibrėžtų trečiųjų šalių darbuotojų vienodas vertinimas. Taigi šiame straipsnyje šeimos nariams nesuteikiama teisė į vienodą vertinimą, kiek tai susiję su sistemomis, pagal kurias jie yra tiesioginiai naudos gavėjai, kaip yra išmokos šeimai atveju. Jos nuomone, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2011/98 24 bei 26 konstatuojamosios dalys ir 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės(9), 1 straipsnis, kuriame visų pirma nurodyta, kad šis reglamentas taip pat taikomas šeimos nariams, „jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje“(10).

26.      Dėl ilgalaikių gyventojų teisės į vienodą vertinimą, „atsižvelgiant į jų palankesnį statusą“, palyginti su vieno leidimo turėtojais, kaip nurodyta Direktyvos 2011/98 8 konstatuojamojoje dalyje, Italijos vyriausybė pažymi, kad Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama riboti šią teisę, jeigu ilgalaikio gyventojo „arba jo šeimos nario, kurio labui jis ar ji nori gauti išmokas“, nuolatinė gyvenamoji vieta yra tos valstybės narės teritorijoje. Taigi, jos nuomone, nelogiška Direktyvos 2011/98 12 straipsnį aiškinti taip, kad pagal jį išmokos vieno leidimo turėtojų šeimos nariams suteikiamos mažiau griežtomis sąlygomis nei ilgalaikių gyventojų šeimos nariams. Italijos vyriausybės nuomone, nėra jokios prieštaros ir Sprendimui Martinez Silva(11), nes jis buvo susijęs su kitos rūšies išmoka ir visa ieškovės šeima gyveno priimančiojoje valstybėje narėje. Kaip Italijos vyriausybė pabrėžė per teismo posėdį, Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis turi poveikį išmokos sumai, bet ne teisei į išmoką ir atitinka Direktyvos 2011/98 tikslą skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėse narėse.

27.      Komisija teigia, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra draudžiamos. Ji pažymi, kad pagal minėtą straipsnį šioje byloje nagrinėjama išmoka šeimai yra išmoka šeimai, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004, ir kad WS patenka į šio straipsnio taikymo sritį asmenų atžvilgiu, nes jis yra trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas Direktyvos 2011/98 3 straipsnio 1 dalies c punktas. Komisija nurodo, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį vienodo vertinimo reikalavimas socialinės apsaugos srityje nėra ribojamas pagal trečiųjų šalių darbuotojų šeimos narių gyvenamąją vietą. WS taip pat nėra taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos, kurias valstybė narė gali nustatyti pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 2 dalies b punktą, jeigu ši valstybė aiškiai nurodė ketinanti jomis remtis(12), o šiuo atveju taip nėra. Kaip matyti iš Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies c punkto dėl mokesčių lengvatų, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas ketina apriboti vienodą vertinimą remdamasis trečiosios šalies piliečio šeimos narių gyvenamąja vieta, jis tai padaro aiškiai.

28.      Komisija teigia, kad pagal Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamąją dalį vienodo vertinimo taikymas neribojamas ir paaiškinama, kad pačia šia direktyva nesuteikiamos jokios teisės, jeigu Sąjungos teisėje nėra suderintų taisyklių. Kadangi vienodas vertinimas pagal Direktyvą 2011/98 priklauso nuo nacionalinės teisės aktuose priimančiosios valstybės narės piliečiams pripažįstamų teisių, tai jeigu tokiuose teisės aktuose, kaip Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnis, išmokas šeimai numatyta skirti šių piliečių užsienyje nuolat gyvenantiems šeimos nariams, pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą tokios išmokos taip pat turi būti skiriamos trečiųjų šalių darbuotojų šeimos nariams, kurių padėtis yra tokia pati. Kaip buvo pažymėta per teismo posėdį, Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamąja dalimi ir Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsniu paremti argumentai yra nepagrįsti, nes jie susiję su atvejais, kai šeimos nariams suteikiamos savarankiškos teisės, o tarp siūlomo Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimo ir Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 2 dalies aiškinimo, susijusio su ilgalaikiais gyventojais, nėra jokio nesuderinamumo, nes šiose nuostatose reglamentuojamos skirtingos teisinės situacijos.

V.      Analizė

29.      Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtintas vienodo požiūrio principas, taikomas vieno leidimo turėtojams socialinės apsaugos srityje, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalis, pagal kurią nustatant vieną leidimą turinčio trečiosios šalies piliečio teisę į išmoką šeimai neatsižvelgiama į jo šeimos narius, jeigu jie nuolat negyvena priimančiosios valstybės narės teritorijoje, bet atsižvelgiama į šios valstybės narės piliečio šeimos narius, nuolat negyvenančius jos teritorijoje.

30.      Kaip yra aišku iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šioje byloje pateiktas klausimas kyla todėl, kad, kaip matyti iš šios išvados 8 punkto, pagal Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnį šeimą, kurios pagrindu nustatoma išmoka, sudaro visi asmenys, turintys konkretų šeiminį santykį su darbuotoju Italijoje, neatsižvelgiant į tai, ar šie šeimos nariai nuolat gyvena Italijoje, ar kur kitur. Vis dėlto pagal šio įstatymo 2 straipsnio 6bis dalį, kalbant apie Italijoje dirbančius asmenis, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, šeimą sudaro tik tie šeimos nariai, kurie gyvena Italijoje, ir į ją neįeina užsienyje gyvenantys šeimos nariai (nebent taikomas abipusiškumas arba yra specialus susitarimas)(13).

31.      Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs šioje byloje iškelto klausimo. Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pateikti kelias įžangines pastabas dėl Direktyvos 2011/98 ir Sąjungos migracijos teisės sistemos, atsižvelgiant į 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva(14) (A dalis). Tada pereisiu prie Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimo, paaiškindamas, kodėl, mano nuomone, toks nacionalinės teisės aktas, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, neatitinka minėtos nuostatos (B dalis).

A.      Įžanginės pastabos

1.      Direktyva 2011/98 ir Sąjungos migracijos teisės sistema

32.      Reikia turėti omenyje tai, kad Direktyva 2011/98 yra labai svarbus teisės aktas vadinamojoje Sąjungos migracijos teisės sistemoje, priskiriamoje bendrai Sąjungos imigracijos politikai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje(15). Sąjungos migracijos teisės sistemą sudaro kelios direktyvos, kuriose bendrai reglamentuojamos tam tikrų kategorijų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo šalyje sąlygos, taip pat jų teisės po atvykimo į valstybes nares(16). Nuostatos dėl vienodo vertinimo yra svarbus šių direktyvų elementas ir jomis skatinamas vienas svarbiausių Sąjungos imigracijos politikos tikslų, kuris, kaip nurodyta Direktyvos 2011/98 2 konstatuojamojoje dalyje, yra užtikrinti teisingą teisėtai valstybėse narėse nuolat gyvenančių trečiųjų šalių piliečių vertinimą(17).

33.      Turint omenyje šį kontekstą, palyginti su direktyvomis, taikomomis konkretiems trečiųjų šalių darbuotojams(18), Direktyva 2011/98 nustatoma bendra teisėtai valstybėje narėje dirbančių trečiųjų šalių piliečių, kuriems jau leista atvykti į ją, sistema(19). Jos pagrindiniai tikslai yra du. Pirmasis yra supaprastinti trečiųjų šalių piliečių priėmimo dirbti valstybėje narėje procedūrą, nustatant vieną prašymo pateikimo vienam leidimui gauti procedūrą (vienas bendras leidimas dirbti ir gyventi šalyje). Antrasis tikslas yra užtikrinti bendras teises trečiųjų šalių darbuotojams, grindžiamas tokiu pat jų ir priimančiosios valstybės narės piliečių vertinimu(20).

34.      Šiuo tikslu Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad trečiųjų šalių darbuotojams, kaip jie apibrėžti šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, konkrečiai nurodytose srityse, įskaitant socialinės apsaugos išmokas pagal e punktą, taikant leidžiančias nukrypti nuostatas, kurias valstybės narės gali nustatyti pagal šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalį, jie vertinami taip pat, kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai. Tai iš esmės reiškia, jog pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį valstybės narės privalo užtikrinti, kad skiriant tokias išmokas vieną leidimą turintys trečiųjų šalių piliečiai iš esmės būtų vertinami taip pat kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiai, kurių padėtis yra panaši.

2.      2017 m. birželio 21 d. Sprendimas Martinez Silva

35.      Taip pat reikėtų pažymėti, kad šiai bylai yra reikšmingas 2017 m. birželio 21 d. Sprendimas Martinez Silva(21), nors jame Teisingumo Teismas nagrinėjo kitus klausimus. Jis buvo grindžiamas Italijos apeliacinio teismo pateiktu prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir jame Teisingumo Teismas pirmą kartą turėjo galimybę išaiškinti Direktyvos 2011/98 12 straipsnį.

36.      Tame sprendime(22) Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį draudžiama tokia nacionalinės teisės norma, pagal kurią iš vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių atimama galimybė gauti išmoką šeimai, skiriamą priimančiosios valstybės narės piliečiams, kurių šeimoje yra bent trys nepilnamečiai vaikai ir kurių šeimos pajamos yra žemiau tam tikros ribos. Visų pirma Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į jurisprudenciją, susijusią su Reglamentu Nr. 883/2004 ir jo pirmtaku Reglamentu Nr. 1408/71(23), konstatavo, kad nagrinėjama išmoka yra socialinės apsaugos išmoka, priskiriama Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnyje nurodytoms išmokoms šeimai, todėl ji patenka į Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį(24).

37.      Teisingumo Teismas pagal analogiją su jurisprudencija dėl Direktyvos 2003/109, susijusios su ilgalaikiais gyventojais(25), taip pat konstatavo, kad pagal Direktyvą 2011/98 vieną leidimą turintiems trečiųjų šalių piliečiams suteikiama teisė į vienodą vertinimą ir tai yra bendra taisyklė, joje taip pat išvardijamos nuo šios teisės leidžiančios nukrypti nuostatos, kurias valstybės narės gali nustatyti, jeigu jos aiškiai nurodė ketinančios jomis remtis. Kadangi Italija tokio ketinimo neįrodė, nacionalinės teisės aktas, kuriuo apribojamas nagrinėjamos išmokos skyrimas ir kuris buvo priimtas prieš perkeliant Direktyvą 2011/98 į nacionalinę teisę, negali būti laikomas nustatančiu vienodo vertinimo apribojimus, kuriuos valstybės narės gali nustatyti pagal šią direktyvą(26).

38.      Taigi iš Sprendimo Martinez Silva darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pagal nacionalinės teisės aktus skiriant išmoką šeimai vieną leidimą turintys trečiųjų šalių piliečiai ir priimančiosios valstybės narės piliečiai vertinami nevienodai ir negali būti taikomos jokios leidžiančios nukrypti nuostatos, šiems trečiųjų šalių piliečiams pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą suteiktos teisės į vienodą vertinimą turi būti paisoma. Taigi minėtas sprendimas patvirtina požiūrį, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, prieštarauja Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktui. Prie šio sprendimo sugrįšiu vėliau atlikdamas analizę (žr. šios išvados 42 ir 46 punktus).

B.      Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimas

1.      Bendros pastabos

39.      Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2011/98 26 konstatuojamojoje dalyje, nesant derinimo Sąjungos lygmeniu kiekviena valstybė narė nustato socialinės apsaugos išmokų skyrimo sąlygas, taip pat jų dydį ir mokėjimo laikotarpį. Vis dėlto įgyvendindamos šią teisę valstybės narės privalo laikytis Sąjungos teisės.

40.      Vadinasi, pagal Direktyvą 2011/98 valstybei narei nedraudžiama, pavyzdžiui, nenumatyti išmokų šeimai skyrimo tiems darbuotojams, kurių šeimos nariai nuolat gyvena trečiosiose šalyse, arba neatsižvelgti į šiuos šeimos narius nustatant šių išmokų dydžio apskaičiavimo pagrindą. Vis dėlto pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punktą iš valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad vieną leidimą turintys trečiųjų šalių piliečiai socialinės apsaugos srityje būtų vertinami taip pat kaip priimančiosios valstybės narės piliečiai. Taigi, jeigu pagal priimančiosios valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Italijos) teisės aktus išmoka šeimai skiriama jos piliečiams neatsižvelgiant į jų šeimos narių nuolatinę gyvenamąją vietą, pagal minėtą nuostatą iš esmės toks pat vertinimas turi būti taikomas vieną leidimą turintiems trečiųjų šalių piliečiams, kurių padėtis yra panaši. Todėl man atrodo, kad pagal nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas neatsižvelgimas į tokių trečiųjų piliečių šeimos narius, kurie nuolat negyvena šalyje, nedera su minėta nuostata dėl toliau nurodytų priežasčių.

41.      Pirma, neginčijama, kad toks trečiosios šalies darbuotojas kaip WS patenka į Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį asmenų atžvilgiu ir todėl turi teisę į vienodą vertinimą pagal šią nuostatą. Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, WS turi vieną leidimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/98 2 straipsnio c punktą, ir laikytinas trečiosios šalies darbuotoju, kuriam pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę leista atvykti į valstybę narę darbo tikslais, kaip nurodyta Direktyvos 2011/98 3 straipsnio 1 dalies c punkte.

42.      Antra, akivaizdu, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir Italijos vyriausybė, išmoka šeimai laikytina socialinės apsaugos išmoka, priskiriama išmokoms šeimai, nurodytoms Reglamento Nr. 883/2004(27) 3 straipsnyje, todėl ji patenka į Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto taikymo sritį. Iš tiesų Sprendime Bettaccini(28) Teisingumo Teismas nusprendė, kad taip yra atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1408/71. Bet kuriuo atveju pagal Sprendimą Martinez Silva(29) išmoka šeimai Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto tikslais gali būti laikoma atitinkančia išmokos šeimai kriterijus pagal Reglamentą Nr. 883/2004, nes tai yra pinigų suma, skiriama neatlikus jokio individualaus ir diskrecinio prašytojo asmeninių poreikių vertinimo, remiantis teisės aktuose apibrėžta situacija, ir ja siekiama padengti šeimos išlaidas.

43.      Trečia, nekyla abejonių, kad pagal nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas vieną leidimą turintys trečiųjų šalių piliečiai teisės į išmoką šeimai atžvilgiu vertinami mažiau palankiai nei priimančiosios valstybės narės piliečiai, o toks vertinimas draudžiamas pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą. Akivaizdu, kad Įstatymo Nr. 153/1988 2 straipsnio 6bis dalyje trečiųjų šalių piliečiams nustatyta sistema skiriasi (nebent taikomas abipusiškumas arba specialus susitarimas) nuo bendros sistemos, taikomos Italijos piliečiams, kuriems išmoka mokėtina neatsižvelgiant į šeimos narių nuolatinę gyvenamąją vietą. Pagal šį teisės aktą nustatant teisę į šią išmoką trečiųjų šalių piliečiai, skirtingai nei Italijos piliečiai, negali į šeimos sudėtį įtraukti Italijoje nuolat negyvenančių šeimos narių. Dėl šios priežasties sumažėja išmokos, kurią trečiosios šalies pilietis gali gauti, suma arba šios išmokos mokėjimas išvis panaikinamas, atsižvelgiant į tai, kiek šeimos narių turi nuolatinę gyvenamąją vietą Italijoje, palyginti su išmoka, skiriama priimančiosios valstybės narės piliečiams, į kurių šeimos narius atsižvelgiama net ir tuo atveju, jei jie nuolat negyvena Italijoje.

44.      Taigi, priešingai INPS ir Italijos vyriausybės pastaboms, ir kaip nurodė WS, tokias nacionalinės teisės nuostatas reikėtų laikyti darančiomis poveikį trečiosios šalies piliečio teisei į išmoką šeimai, o ne vien jos dydžiui, nes pagal jas iš šių piliečių faktiškai atimama teisė į šią išmoką atitinkamais laikotarpiais, kai visi jų šeimos nariai nuolat negyvena Italijoje, kaip tai rodo šios bylos aplinkybės.

45.      Reikėtų pridurti, kad tiek, kiek INPS neigia esant diskriminaciją motyvuodamas tuo, kad vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių ir priimančiosios valstybės narės piliečių situacija yra skirtinga dėl jų atitinkamų ryšių su šia valstybe, su tokiu argumentu negalima sutikti, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį suteikė šiems trečiųjų šalių piliečiams teisę į vienodą vertinimą. Tą patį galima pasakyti apie INPS ir Italijos vyriausybės argumentus, susijusius su sunkumais kontroliuoti išmokas, piktnaudžiavimų socialine apsauga prevencija ir išmokos šeimai funkcijos išlaikymu, nes, kaip nurodė WS, tokie patys klausimai gali kilti ir dėl Italijos piliečių šeimos narių, nuolat gyvenančių užsienyje, o Direktyvoje 2011/98 įtvirtintas vienodo vertinimo reikalavimas.

46.      Ketvirta, neginčijama, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkto nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo vienodo vertinimo reikalavimo socialinės apsaugos ir visų pirma išmokų šeimai srityje, netaikomos pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai ir bet kuriuo atveju Teisingumo Teismui nebuvo pateikta jokios informacijos, kad Italija nurodė ketinanti remtis jomis, laikantis Sprendimo Martinez Silva(30). Kaip matyti iš šios išvados 7 punkto, šios leidžiančios nukrypti nuostatos susijusios su trečiosios šalies piliečio, kaip darbuotojo, statusu ir jo buvimo priimančiojoje valstybėje narėje trukme ir jose nepaminėta valstybės narės galimybė riboti vienodą vertinimą remiantis šio darbuotojo šeimos narių nuolatine gyvenamąja vieta.

47.      Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, yra įtikinamų požymių, rodančių, kad į pateiktą klausimą turi būti atsakyta teigiamai. Vis dėlto, atsižvelgiant į kai kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytus veiksnius ir kai kuriuos INPS ir Italijos vyriausybės argumentus, šioje byloje kyla sudėtingų klausimų, susijusių su tuo, kaip šiomis aplinkybėmis Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatas. Šios bylos sudėtingumą visų pirma lemia nagrinėjamos išmokos pobūdis ir tai, kad kai kurios Direktyvos 2011/98 nuostatos galėtų būti aiškinamos taip, kad pagal jas trečiųjų šalių piliečių šeimos nariai, gyvenantys ne priimančiosios valstybės narės teritorijoje, neįtraukiami į šios direktyvos taikymo sritį.

2.      Papildomos pastabos atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją

48.      Iš karto reikėtų pasakyti, jog pritariu WS ir Komisijai, kad Direktyvos 2011/98 12 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtintas vienodo vertinimo reikalavimas, taikomos tokioms nacionalinės teisės nuostatoms, kaip nagrinėjamos šioje byloje.

49.      Pirma, manęs neįtikina INPS ir Italijos vyriausybės pateikti argumentai, kad iš esmės Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas netaikomas išmokai šeimai, nes šis straipsnis taikomas tik vieną leidimą turintiems trečiųjų šalių piliečiams, o ne jų šeimos nariams, kurie yra šios išmokos gavėjai.

50.      Reikėtų priminti, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, INPS, WS ir Italijos vyriausybė, išmoką šeimai gali gauti visi Italijoje dirbantys asmenys, jeigu jie priklauso šeimai, kurios pajamos neviršija nustatytos ribos. Be to, ją moka darbdavys ir ji finansuojama pagal įmokomis grindžiamą sistemą. Taigi reikėtų laikyti, kad teisė į šią išmoką yra susieta su vieną leidimą turinčio trečiosios šalies darbuotojo, kuriam taikomas Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktas, situacija.

51.      Pripažįstu, kad, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, INPS ir Italijos vyriausybė, išmoka šeimai mokama trečiųjų šalių darbuotojų šeimos narių labui. Apskritai išmoka šeimai pagal savo pobūdį skirta šeimos naudai(31). Vis dėlto, remiantis Teisingumo Teismui pateikta informacija, nors šeimos nariai yra būtina šios išmokos sąlyga ir ji skiriama jų naudai, teisė į šią išmoką iš esmės suteikiama vieną leidimą turinčiam trečiosios šalies darbuotojui, o ne jo šeimos nariams. Tuo remiantis, pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą toks darbuotojas turi teisę į vienodą vertinimą dėl priimančiosios valstybės narės piliečiams nustatytų teisės į šią išmoką įgijimo sąlygų.

52.      Antra, manau, kad Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamoji dalis nėra reikšminga šiai bylai. Kaip galima matyti iš šios išvados 6 punkto, Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamojoje dalyje visų pirma nurodyta, kad teisė į vienodą vertinimą turėtų būti suteikta ne tik trečiųjų šalių piliečiams, kuriems leista atvykti į valstybę narę dirbti, bet ir tiems asmenims, kuriems leista atvykti kitais tikslais ir suteikta galimybė patekti į šios valstybės narės rinką, įskaitant, be kita ko, trečiosios šalies darbuotojo šeimos narius, kuriems buvo leista atvykti į valstybę narę dėl šeimos susijungimo pagal Direktyvą 2003/86.

53.      Taigi Direktyvos 2011/98 20 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad trečiųjų šalių darbuotojų, kuriems leista dirbti ir kurie turi leidimą gyventi šalyje, šeimos nariams pagal Direktyvą 2011/98 (remiantis jos 3 straipsnio 1 dalies b punktu) taikomos vienodo vertinimo nuostatos. Taigi, skirtingai nei šioje byloje nagrinėjamu atveju, minėta konstatuojamoji dalis susijusi su situacija, kai vieną leidimą turinčio trečiosios šalies darbuotojo šeimos nariams teisė į vienodą vertinimą pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį suteikiama tiesiogiai, jų pačių vardu(32).

54.      Trečia, mano nuomone, pagal Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamąją dalį neleidžiama šios direktyvos 12 straipsnį aiškinti taip, kad būtų apribotas trečiųjų šalių darbuotojams suteikiamos teisės į vienodą vertinimą taikymas šios bylos aplinkybėmis. Kaip galima matyti iš šios išvados 6 punkto, toje konstatuojamojoje dalyje konkrečiai nurodyta, kad Direktyva 2011/98 „neturėtų suteikti teisių tais atvejais, kuriems netaikomi Sąjungos teisės aktai, kaip antai, trečiojoje šalyje gyvenančių šeimos narių atveju. Ši direktyva turėtų suteikti teises tik šeimos nariams, kurie atvyksta gyventi valstybėje narėje su trečiosios šalies darbuotojais šeimos susijungimo tikslais, arba šeimos nariams, kurie jau teisėtai gyvena toje valstybėje narėje.“

55.      Reikia pažymėti, kad minėta Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamosios dalies formuluotė nepakartota šios direktyvos nuostatose, o būtiniausią informaciją apie jos reikšmę galima gauti iš šios direktyvos teisėkūros istorijos(33). Vis dėlto, kaip nurodė Komisija, atrodo, kad dėl tokios formuluotės minėta konstatuojamoji dalis padeda patikslinti, kad tokiose situacijose, kai Sąjungos teisėje nėra suderintų normų, pačia Direktyva 2011/98 vieną leidimą turintiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos teisės. Taigi manau, kad Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamoji dalis gali būti aiškinama taip, kad pagal šią direktyvą valstybės narės neprivalo skirti išmokų šeimai šeimos nariams, kurie nuolat negyvena priimančiojoje valstybėje narėje(34). Vis dėlto šioje konstatuojamoje dalyje nėra nieko, kas leistų manyti, kad valstybės narės atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti vienodą vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių vertinimą pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį, kiek tai susiję su teise į tokias išmokas, remiantis nacionalinės teisės aktuose priimančiosios valstybės narės piliečiams nustatytomis sąlygomis(35).

56.      Visų pirma tokį aiškinimą patvirtina aplinkybė, kad, kaip minėta šios išvados 46 punkte, Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 2 dalies b punkte trečiųjų šalių darbuotojų šeimos narių nuolatinė gyvenamoji vieta nenurodyta kaip viena iš teisės į vienodą vertinimą socialinės apsaugos ir ypač išmokų šeimai srityje išimčių, kurią gali nustatyti valstybės narės. Be to, šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalies c punkte, kuriame numatyta galimybė nukrypti nuo vienodo vertinimo reikalavimo mokesčių lengvatų srityje, daroma nuoroda į trečiųjų šalių darbuotojų šeimos narių nuolatinę gyvenamąją vietą priimančiojoje valstybėje narėje. Taigi būtų nelogiška laikyti, kad užsienyje gyvenantiems šeimos nariams pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnį netaikomos vienodo vertinimo nuostatos.

57.      Toks aiškinimas taip pat atitinka Direktyvos 2011/98 kontekstą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad kitose Sąjungos migracijos teisės sistemai priskiriamose direktyvose yra konstatuojamųjų dalių, suformuluotų panašiai kaip ir Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamoji dalis, jose nurodant, kad atitinkama direktyva nesuteikiamos teisės situacijose, kurios nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, pavyzdžiui, kai šeimos nariai nuolat gyvena trečiojoje šalyje(36), ir jose kartu pabrėžiamas teisės į vienodą vertinimą taikymas socialinės apsaugos srityje asmenims, patenkantiems į šių direktyvų taikymo sritį(37). Kai kuriose direktyvose taip pat numatytos konkrečios nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo vienodo vertinimo reikalavimo, kiek tai susiję su išmokomis šeimai, kurios yra susietos su atitinkamai kategorijai priskiriamų trečiųjų šalių piliečių buvimo priimančiojoje valstybėje narėje trukme(38), niekur neminint šio piliečio šeimos narių nuolatinės gyvenamosios vietos.

58.      Ketvirta, manęs taip pat neįtikina INPS ir Italijos vyriausybės argumentai, grindžiami Reglamentu Nr. 1231/2010. Kaip yra pripažinęs Teisingumo Teismas(39), Reglamentu Nr. 1231/2010 išplečiama Sąjungos normų dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 ratione personai taikymo sritis, kad ji apimtų trečiųjų šalių piliečius, kuriems šie reglamentai netaikomi vien dėl jų pilietybės. Pagal Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnį šie reglamentai taikomi šiems trečiųjų šalių piliečiams, taip pat jų šeimos nariams ir jų kaip maitintojo netekusiems asmenims, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų situacija visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare. Taip šiuo reglamentu minėtiems piliečiams siekiama suteikti kiek įmanoma tas pačias teises kaip tos, kurias Sąjungos piliečiai turi pagal Reglamentą Nr. 883/2004(40).

59.      Taigi, kaip nurodė WS ir Komisija, Reglamentas Nr. 1231/2010 apima situacijas, kai teisės šeimos nariams suteikiamos remiantis jų šeiminiu ryšiu su minėtais trečiųjų šalių piliečiais ir jų nuolatine gyvenamąja vieta Sąjungoje. Išplečiant Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsnyje įtvirtintos vienodo vertinimo nuostatos taikymą tokiems trečiųjų šalių piliečiams, pagal Reglamentą Nr. 1231/2010 Sąjungos migracijos teisės direktyvų nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo vienodo vertinimo reikalavimo socialinės apsaugos srityje, įskaitant Direktyvą 2011/98, tampa netaikytinos(41), ir tuo paaiškinama šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda į šį reglamentą. Taigi, kaip pažymėjo Komisija, pagal Reglamentą Nr. 1231/2010 valstybėms narėms neleidžiama skirti išmokų šeimai savo piliečiams, kurių šeimos nariai gyvena užsienyje, ir atsisakyti skirti tokias išmokas tokioje pat padėtyje esantiems judiems trečiųjų šalių piliečiams. Tuo remdamasis, nesuprantu, kaip remiantis Reglamentu Nr. 1231/2010 būtų galima patvirtinti tokį Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimą, kurį šioje byloje siūlo INPS ir Italijos vyriausybė.

60.      Penkta, neįžvelgiu jokio akivaizdaus nesuderinamumo su Direktyva 2003/109. Reikia pažymėti, kad Direktyvos 2011/98 8 konstatuojamojoje dalyje, aiškinamoje kartu su jos 3 straipsnio 2 dalies i punktu, nurodyta, kad ši direktyva netaikoma ilgalaikiams gyventojams „atsižvelgiant į jų palankesnį statusą ir ypatingą jiems išduoto leidimo gyventi [šalyje] rūšį“. Taigi šios nuostatos susijusios su Direktyvos 2011/98 taikymo sritimi, o ne konkrečiai su vienodu vertinimu. Bet kuriuo atveju dėl mano šioje byloje siūlomo Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punkto aiškinimo vieno leidimo turėtojams neteikiama pirmenybė ilgalaikių gyventojų atžvilgiu, o kaip tik užtikrinamas vienodas trečiųjų šalių piliečių ir priimančiosios valstybės narės piliečių vertinimas teisės į išmoką šeimai srityje pagal šią direktyvą, kaip siūlau ir savo išvadoje byloje C‑303/19 dėl Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punkto aiškinimo.

61.      Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip nurodyta Komisijos neseniai atliktame Sąjungos migracijos teisės direktyvų vertinime(42), kiekvienoje direktyvoje numatytos skirtingos taisyklės ir konkretūs vienodo vertinimo apribojimai, iš esmės atspindintys trečiųjų šalių piliečių, kuriems jos taikomos, kategorijų ir jų buvimo šalyje trukmės diferenciaciją ir atitinkamos direktyvos teisėkūros istoriją. Taigi man atrodo, kad nors ilgalaikiams gyventojams numatytas vertinimas apskritai gali būti laikomas palankesniu, palyginti su vieno leidimo turėtojams numatytu vertinimu, kaip rodo aplinkybė, kad išmokoms šeimai nenumatyta jokių konkrečių leidžiančių nukrypti nuostatų ir vienodas vertinimas taip pat taikomas socialinės apsaugos, socialinės pagalbos ir socialinio saugumo sričiai, kaip nustatyta nacionalinėje teisėje pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnį, konkretus vienodo vertinimo reikalavimo taikymas socialinės apsaugos srityje ilgalaikiams gyventojams, palyginti su vieno leidimo turėtojais, priklauso nuo konkrečios situacijos(43).

62.      Galiausiai manęs neįtikina INPS ir Italijos vyriausybės argumentai, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, yra suderinamos su Direktyvos 2011/98 tikslu skatinti trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėse narėse. Kaip nurodyta šios direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje, šio tikslo siekiama užtikrinant vienodą vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių vertinimą, o tai, kaip pažymėta šios išvados 33 punkte, yra vienas iš pagrindinių Direktyvos 2011/98 tikslų.

63.      Taip pat reikia pažymėti, kad, kaip yra aišku iš Direktyvos 2011/98 19 konstatuojamosios dalies, šios direktyvos nuostatomis dėl vienodo vertinimo siekiama sukurti būtiniausias vienodas sąlygas Sąjungoje ir pripažinti, kad trečiųjų šalių piliečiai savo darbu bei mokamais mokesčiais prisideda prie Sąjungos ekonomikos, todėl šie piliečiai turėtų būti vertinami panašiai kaip valstybės narės piliečiai, siekiant sumažinti nesąžiningą savų piliečių ir trečiųjų šalių piliečių konkurenciją. Taigi, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, jeigu vieną leidimą turinčio trečiosios šalies piliečio padėtis yra panaši į priimančiosios valstybės narės piliečio padėtį ir jeigu jis visų pirma dėl savo darbo mokėjo įmokas šiai valstybei, manau, kad vienodo vertinimo taikymas šiam piliečiui, kiek tai susiję su teise į išmoką šeimai pagal Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktą, visiškai atitinka šia direktyva puoselėjamus integracijos ir vienodo vertinimo tikslus.

64.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos šioje byloje, pagal kurias nustatant teisę į išmoką šeimai neatsižvelgiama į vieną leidimą turinčių trečiųjų šalių piliečių šeimos narius, bet atsižvelgiama į priimančiosios valstybės narės piliečių šeimos narius, jeigu jie negyvena šioje valstybėje, yra nesuderinamos su Direktyvos 2011/98 12 straipsnio 1 dalies e punktu.

VI.    Išvada

65.      Todėl siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte suprema di cassazione (Kasacinis teismas, Italija) pateiktą klausimą:

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių 12 straipsnio 1 dalies e punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamos tokios valstybės narės teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias, skirtingai nei pagal nuostatas, skirtas valstybės narės piliečiams, nustatant vieną leidimą turinčio trečiosios šalies darbuotojo šeimos narius tam, kad būtų apskaičiuota išmoka šeimai, į šio darbuotojo šeimos narius neatsižvelgiama, jeigu jie negyvena šios valstybės narės teritorijoje.


1      Originalo kalba: anglų.


2      OL L 343, 2011, p. 1.


3      OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272.


4      Visų pirma žr. 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2016/801 dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir gyvenimo mokslinių tyrimų, studijų, stažavimosi, savanoriškos tarnybos, mokinių mainų programų arba edukacinių projektų ir dalyvavimo Au pair programoje tikslais sąlygų (nauja redakcija) (OL L 132, 2016, p. 21) 22 straipsnį, kuriame nurodomos Direktyvos 2011/98 12 straipsnio vienodo vertinimo nuostatos. Žr. šios išvados 32 punktą.


5      OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224.


6      OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72.


7      Remiantis WS ir Italijos vyriausybės pastabomis, WS žmona ir du vaikai negyveno Italijoje nuo 2014 m. sausio mėn. iki 2015 m. birželio mėn., o po šio laikotarpio jie persikėlė į Italiją, kur teisėtai gyvena. Kadangi šie klausimai priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai, toliau jų nenagrinėsiu.


8      2017 m. birželio 21 d. sprendimas (C‑449/16, EU:C:2017:485).


9      OL L 344, 2010, p. 1.


10      Italijos vyriausybė šiuo klausimu nurodo 2019 m. sausio 24 d. Sprendimą Balandin ir kt. (C‑477/17, EU:C:2019:60).


11      2017 m. birželio 21 d. sprendimas (C‑449/16, EU:C:2017:485).


12      Komisija šiuo klausimu nurodo 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485).


13      Reikėtų pažymėti, kad, kaip nurodė WS, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudiciniame klausime mini trečiąją kilmės šalį, iš nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų akivaizdu, kad tas pats klausimas kyla ir tuo atveju, jeigu šeimos nariai gyvena kitose šalyse, ne Italijoje.


14      C‑449/16, EU:C:2017:485.


15      Žr. SESV V antraštinės dalies 2 skyrių, visų pirma SESV 79 straipsnį.


16      Dėl apžvalgos žr., pavyzdžiui, 2019 m. kovo 29 d. Komisijos tarnybų darbinį dokumentą „Sąjungos teisės aktų dėl teisėtos migracijos tinkamumo patikra“, SWD(2019) 1055 final (toliau – Komisijos tinkamumo patikra). Kaip nurodyta šiame dokumente, Sąjungos migracijos teisės sistema apima šias direktyvas: 1) Direktyvą 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą; 2) Direktyvą 2003/109 dėl ilgalaikių gyventojų; 3) 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvą 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL L 155, 2009, p. 17); 4) Direktyvą 2011/98 dėl vieno leidimo; 5) 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/36/ES dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir buvimo tikslu dirbti sezoniniais darbuotojais sąlygų (OL L 94, 2014, p. 375); 6) 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/66/ES dėl bendrovės viduje perkeliamų trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų (OL L 157, 2014, p. 1) ir 7) Direktyvą 2016/801, susijusią, be kita ko, su studentais ir mokslininkais, kuria buvo panaikinta ir pakeista 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyva 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL L 375, 2004, p. 12) ir 2005 m. spalio 12 d. Tarybos direktyva 2005/71/EB dėl konkrečios įleidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos (OL L 289, 2005, p. 15).


17      Žr. SESV 79 straipsnio 1 dalį, taip pat SESV 67 straipsnio 2 dalį.


18      Žr. šios išvados 16 išnašą.


19      Žr. šios išvados 16 išnašoje nurodytos Komisijos tinkamumo patikros 26 puslapį.


20      Žr. Direktyvą 2011/98, visų pirma jos 1 straipsnį ir 30 konstatuojamąją dalį; taip pat žr. 2019 m. kovo 29 d. Komisijos ataskaitą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Direktyvos 2011/98, COM(2019) 160 final, p. 1. Dėl išsamaus aptarimo žr., pavyzdžiui, Friðriksdóttir, B., „What Happened to Equality? The Construction of the Right to Equal Treatment of Third-Country Nationals in European Union Law on Labour Migration“, Brill Nijhoff, 2017, p. 193–226; Iglesias Sanchez, S., „Single Permit Directive 2011/98/ES“, in Hailbronner, K. ir Thym, D. (red.), „ES Immigration and Asylum Law – A Commentary“, 2nd edition, C.H. Beck/Hart/Nomos, 2016, p. 880–927.


21      C‑449/16, EU:C:2017:485.


22      Žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485, 9, 30 ir 31 punktai).


23      1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje (OL L 149, 1971, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 35).


24      Žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485, 20–25 punktai).


25      Žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485, 29 punktas) (jame pagal analogiją nurodomas 2012 m. balandžio 24 d. Sprendimas Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233, 86 ir 87 punktai)).


26      Žr. 2017 m. birželio 21 d. Sprendimą Martinez Silva (C‑449/16, EU:C:2017:485, 30 punktas).


27      Šiuo klausimu žr. Italijos Respublikos pranešimą pagal Reglamento Nr. 883/2004 9 straipsnį, kuriame Įstatyme Nr. 153/1988 numatyta išmoka šeimai priskiriama išmokai šeimai pagal minėto reglamento 3 straipsnį, skelbiamą adresu https://ec.europa.eu/social/main.jsp?catId=868&intPageId=2285&langId=en, p. 5.


28      Žr. 1994 m. rugsėjo 22 d. sprendimą (C‑301/93, EU:C:1994:341, visų pirma 6, 18 ir 19 punktai); taip pat žr. generalinio advokato F. Jacobs išvadą byloje Bettaccini (C‑301/93, EU:C:1994:139, 16 ir 17 punktai).


29      Žr. 2017 m. birželio 21 d. sprendimą (EU:C:2017:485, 20–23 punktai). Atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 883/2004 taip pat žr., pvz., 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą FV ir GW (Pasienio darbuotojo sutuoktinio vaikas) (C‑802/18, EU:C:2020:269, 35–38 punktai).


30      Žr. 2017 m. birželio 21 d. sprendimą (EU:C:2017:485, 29 punktas).


31      Šiuo klausimu žr. Strban, G., „Family Benefits in the EU: Is It Still Possible to Coordinate Them?“ (2016) 23 Maastricht Journal of European and Comparative Law 775, 782–783.


32      Šiuo klausimu taip pat žr. Direktyvos 2011/98 21 konstatuojamąją dalį.


33      Visų pirma reikia pažymėti, jog atrodo, kad Direktyvos 2011/98 24 konstatuojamosios dalies paskutinis sakinys sprendimo priėmimo procese buvo įrašytas gana vėlai ir viešai nėra skelbiamas joks šio sakinio įtraukimo paaiškinimas. Šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 12 d. dokumentą Doc 15657/10, p. 17 ir 18; 2011 m. kovo 29 d. dokumentą Doc 8130/11, p. 8; 2011 m. birželio 10 d. dokumentą Doc 11527/11, p. 15 ir 16. Taip pat žr. šios išvados 35 išnašą.


34      Šiuo klausimu žr. Verschueren, H., „Employment and social security rights of third-country nationals under the ES labour migration directives“ (2018) 20 European Journal of Social Security 100, 107.


35      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad Sąjungos teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei jas aiškinant akivaizdžiai priešingai jų formuluotei. Žr., pavyzdžiui, 2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Puppinck ir kt. / Komisija (C‑418/18 P, EU:C:2019:1113, 76 punktas).


36      Dėl Sąjungos migracijos teisės aktų reikia pažymėti, kad tokia formuluotė pirmą kartą buvo pateikta Direktyvos 2005/71 16 konstatuojamojoje dalyje. Ji buvo grindžiama Austrijos pasiūlymu, kad direktyva „negali būti suteikiamos teisės į Bendrijos teisės taikymo sritį nepatenkančiose situacijose, pavyzdžiui, kai šeimos nariai gyvena trečiojoje valstybėje“. Žr., pavyzdžiui, 2004 m. birželio 22 d. dokumentą Doc 10243/04, p. 12, 1 išnaša.


37      Visų pirma žr. Direktyvos 2014/36 46 konstatuojamąją dalį; Direktyvos 2016/801 55 konstatuojamąją dalį.


38      Šiuo klausimu žr. Direktyvos 2014/36 23 straipsnio 2 dalies i punktą ir 46 konstatuojamąją dalį; Direktyvos 2014/66 18 straipsnio 3 dalį ir 38 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2016/801 22 straipsnio 2 dalies b punktą ir 56 konstatuojamąją dalį.


39      Žr. 2019 m. sausio 24 d. Sprendimą Balandin ir kt. (C‑477/17, EU:C:2019:60, visų pirma 24 ir 25 punktai).


40      Šiuo klausimu žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Balandin ir kt. (C‑477/17, EU:C:2018:783, 42–57 punktai, visų pirma 46 punktas).


41      Šiuo klausimu žr. šios išvados 16 išnašoje nurodytą Komisijos tinkamumo patikrą, visų pirma 5 priedą, p. 108–110; Cornelissen, R., „Regulation 1231/2010 on the inclusion of third-country nationals in ES social security coordination: Reach, limits and challenges“ (2018) 20 European Journal of Social Security 86, 91–93.


42      Žr. šios išvados 16 išnašoje nurodytą Komisijos tinkamumo patikrą, visų pirma p. 41 ir 42.


43      Šiuo klausimu žr. šios išvados 34 išnašoje nurodytą Verschueren, H., p. 108.