Byla C‑87/12

Kreshnik Ymeraga ir kt.

prieš

Ministre du Travail, de l’Emploi et de l’Immigration

(Cour administrative prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Sąjungos pilietybė – SESV 20 straipsnis – Sąjungos piliečio, kuris nesinaudojo teise laisvai judėti, šeimos narių, trečiųjų valstybių piliečių, teisė gyventi šalyje – Pagrindinės teisės“

Santrauka – 2013 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1.        Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38 – Teisę turintys asmenys – Sąjungos piliečio šeimos nariai, trečiųjų valstybių piliečiai – Sąlyga – Sąjungos pilietis, kuris pasinaudojo teise laisvai judėti – Direktyvos 2003/86 taikymas Sąjungos piliečio šeimos nariams – Neįtraukimas

(Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis; Tarybos direktyvos 2003/86 3 straipsnio 3 dalis)

2.        Sąjungos pilietybė – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis – Sąjungos pilietis, kuris niekuomet nesinaudojo savo teise laisvai judėti – Priskyrimo sąlyga – Priemonių, kurios kliudo veiksmingai pasinaudoti tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, taikymas – Vertinimo kriterijus – Priemonės, dėl kurių minėtas pilietis yra priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos – Atsisakymas pripažinti teisę gyventi šalyje jo šeimos nariams, trečiųjų valstybių piliečiams – Aplinkybė, kurios nepakanka siekiant įrodyti minėtą teisės atėmimą

(SESV 20 ir 21 straipsniai)

3.        Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Teisė į privatų ir šeimos gyvenimą – Atsisakymas pripažinti teisę gyventi šalyje jo šeimos nariams, trečiųjų valstybių piliečiams – Aplinkybės, kuriomis netaikoma Sąjungos teisė – Vertinimas atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių konvenciją – Vertinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnio 1 dalis)

1.        Direktyvos 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą ir Direktyvos 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje netaikomos trečiųjų valstybių piliečiams, prašantiems suteikti teisę gyventi šalyje ir prisijungti prie Sąjungos piliečio, jų šeimos nario, kuris, kaip Sąjungos pilietis, niekuomet nepasinaudojo teise laisvai judėti ir kaip Sąjungos pilietis visada gyveno valstybėje narėje, kurios pilietybę turi.

(žr. 33 punktą)

2.        SESV 20 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo valstybei narei nedraudžiama atsisakyti pripažinti trečiosios valstybės piliečiui teisę gyventi jos teritorijoje, nors jis siekia gyventi kartu su savo šeimos nariu, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, gyvenantis šioje savo pilietybės valstybėje narėje ir niekada nepasinaudojęs teise laisvai judėti kaip Sąjungos pilietis, jei šiuo atsisakymu iš atitinkamo Sąjungos piliečio neatimama galimybė iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę.

Šiuo klausimu vienintelės aplinkybės, jog valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime dar nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją.

(žr. 38, 45 punktus ir rezoliucinę dalį)

3.        Kai Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių padėties nereglamentuoja nei Direktyva 2004/38 dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, nei Direktyva 2003/86 dėl teisės į šeimos susijungimą, o valstybės narės atsisakymas pripažinti minėto Sąjungos piliečio šeimos nariams teisę gyventi šalyje neatima iš jo galimybės iš tikrųjų naudotis tuo, kas sudaro Sąjungos piliečio statusu suteikiamų teisių esmę, šis atsisakymas nėra susijęs su Sąjungos teisės įgyvendinimu, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 51 straipsnį, todėl šio atsisakymo atitiktis pagrindinėms teisėms negali būti išnagrinėta atsižvelgiant į joje nustatytas teises.

Tokia išvada neturi reikšmės atsakymui į klausimą, ar remiantis atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurios šalys yra visos valstybės narės, nuostatas atlikta analize, suinteresuotiems trečiųjų šalių piliečiams negalima atsisakyti pripažinti teisės gyventi šalyje pagrindinės bylos aplinkybėmis.

(žr. 42–44 punktus)