Language of document : ECLI:EU:C:2020:695

GENERALINIO ADVOKATO

GERARD HOGAN IŠVADA,

pateikta 2020 m. rugsėjo 10 d.(1)

Byla C336/19

Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt.,

Unie Moskeeën Antwerpen VZW,

Islamitisch Offerfeest Antwerpen VZW,

JG,

KH,

Executief van de Moslims van België ir kt.,

Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, Section belge du Congrès juif mondial et Congrès juif européen VZW ir kt.,

dalyvaujant:

LI,

Vlaamse Regering,

Waalse regering,

Kosher Poultry BVBA ir kt.,

Global Action In The Interest Of Animals VZW (GAIA)

(Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 1099/2009 – Žudomų gyvūnų apsauga – 4 straipsnio 1 dalis – Reikalavimas gyvūnus žudyti tik apsvaiginus – Išimtis – 4 straipsnio 4 dalis – Specialūs religinėms apeigoms atlikti būtini metodai – 26 straipsnis – Griežtesnės nacionalinės taisyklės – Valstybės narės nustatytas draudimas skersti be išankstinio apsvaiginimo – Skerdimas pagal religinėms apeigoms būtinus metodus – Alternatyvus apsvaiginimas, kuris nelemia gyvūno mirties, kai apsvaiginama iš anksto arba perpjovus gerklę – Religijos laisvė – Chartijos 10 straipsnio 1 dalis“






I.      Įžanga

1.        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant penkis sujungtus ieškinius, kuriais prašoma visiškai arba iš dalies panaikinti Decreet van het Vlaamse Gewest van 7 juli 2017 houdende wijziging van de wet van 14 augustus 1986 betreffende de bescherming en het welzijn der dieren, wat de toegelaten methodes voor het slachten van dieren betreft (2017 m. liepos 7 d. Flandrijos regiono dekretas, kuriuo iš dalies keičiamas 1986 m. rugpjūčio 14 d. Gyvūnų apsaugos ir gerovės įstatymas dėl leistinų gyvūnų skerdimo metodų) (toliau – ginčijamas dekretas), 2018 m. sausio 16 d. pareikštus Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija). Iš esmės pagal šį įstatymą draudžiama skersti gyvūnus žydų ir musulmonų religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais ir reikalaujama, kad tokie gyvūnai prieš skerdžiant būtų apsvaiginami, siekiant sumažinti jų kančias. Teisingumo Teismas iš esmės turi išnagrinėti, ar toks visiškas draudimas, kai gyvūnas neapsvaiginamas, yra leidžiamas pagal Sąjungos teisę, ypač atsižvelgiant į garantuojamą religijos laisvę, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija).

2.        Ieškinius pareiškė Centraal Israëlitisch Consistorie van België (Belgijos centrinė izraelitų konsistorija) ir kt., Unie Moskeeën Antwerpen VZW, Islamitisch Offerfeest Antwerpen VZW, JG, KH, Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, VZW ir kt. (toliau – ieškovai). Be to, į bylą įstojo tam tikros kitos šalys, įskaitant LI, Vlaamse regering (Flandrijos vyriausybė), Waalse regering (Valonijos vyriausybė), Kosher Poultry BVBA ir kt., taip pat Global Action in the Interest of Animals VZW.

3.        Atitinkamose ginčijamo dekreto nuostatose nustatyta, kad stuburinį gyvūną(2) leidžiama skersti tik prieš tai apsvaigintą. Vis dėlto, jeigu gyvūnai skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, apsvaiginimas neturi lemti jų mirties. Nukrypstant nuo pareigos prieš skerdžiant taikyti alternatyvų gyvūnų apsvaiginimo būdą, galvijai, kurie skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, gali būti apsvaiginti iškart perpjovus gerklę (apsvaiginimas perpjovus gerklę).

4.        Taigi ginčijamu dekretu nuo 2019 m. sausio 1 d. panaikinta reikalavimo apsvaiginti gyvūnus prieš skerdžiant išimtis, anksčiau taikyta pagal nacionalinės teisės nuostatas dėl skerdimo, būtino religinėms apeigoms atlikti(3). Ieškovai remiasi šia išimtimi – jie tvirtina, kad šios išimties panaikinimas iš esmės užkerta kelią įgyvendinti pagrindinį jų religinių apeigų ir įsitikinimų aspektą.

5.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. balandžio 18 d., iš esmės pateiktas dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009(4) 4 straipsnio 4 dalies ir 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto išaiškinimo ir pastarosios nuostatos galiojimo atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.

6.        Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad „[g]yvūnai žudomi tik apsvaiginus“. Šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje išimties tvarka(5) numatyta, kad gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju „1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje“. Vis dėlto Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nustatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji tame reglamente, inter alia, skerdimo ir susijusių operacijų pagal 4 straipsnio 4 dalį srityje.

7.        Kai kurie ieškovai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tvirtino, kad valstybės narės negali remtis Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu, kad panaikintų šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį dėl skerdimo, būtino religinėms apeigoms atlikti, arba padarytų ją visiškai neveiksmingą. Kita vertus, Flandrijos ir Valonijos vyriausybės tame teisme teigė, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą valstybėms narėms suteikiama konkreti teisė nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies.

8.        Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, kuria siekiama užtikrinti religijos laisvę pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį(6), ir 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą leidžiama nacionalinė priemonė, kuria draudžiama žudyti stuburinius gyvūnus prieš tai neapsvaiginus, ir nustatomas reikalavimas prieš specialiu religinėms apeigoms atlikti būtinu metodu atliekamą skerdimą taikyti alternatyvų apsvaiginimo būdą, kuris neturi lemti gyvūno mirties, arba apsvaiginti perpjovus gerklę.

9.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui suteikiama unikali galimybė peržiūrėti savo jurisprudenciją, susijusią su Reglamentu Nr. 1099/2009, ir suderinti gyvūnų gerovės apsaugos ir pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį suteikiamos asmens teisės atitikties religinėms mitybos taisyklėms tikslą.

10.      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas neseniai turėjo galimybę išnagrinėti ir išaiškinti tam tikras Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatas savo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137), kuriuose buvo nagrinėjami atvejai dėl gyvūnų skerdimo prieš tai neapsvaiginus, kai skerdžiant naudojami religinėms apeigoms atlikti būtini metodai.

11.      Šiose bylose dėmesys visų pirma buvo skiriamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo išimties, įtvirtintos šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje, išaiškinimui ir galiojimui.

12.      Savo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) Teisingumo Teismas išnagrinėjo Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo ritualinius skerdimus vykdyti patvirtintose skerdyklose galiojimo klausimą ir galiausiai pripažino, kad toks reikalavimas galioja. 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137) Teisingumo Teismas konstatavo, kad ES ekologinės gamybos logotipu negali būti ženklinami produktai iš gyvūnų, kuriems buvo atliktas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo, nepaisant to, kad toks skerdimas leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį. Šio sprendimo poveikis buvo toks, kad ženklinimas ES ekologinės gamybos logotipu negalimas, kai produktas pagamintas nesilaikant aukščiausių standartų, visų pirma gyvūnų gerovės srityje.

13.      Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėmesys sutelkiamas į kiek kitus aspektus, nes juo pirmą kartą siekiama, kad būtų išaiškintas Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, pagal kurį valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje, ir atsakyta į klausimą dėl minėto c punkto galiojimo.

14.      Šioje byloje Teisingumo Teismas turi išnagrinėti opų klausimą, ar, atsižvelgiant į konkretų jautrų požiūrį į gyvūnų gerovę atitinkamoje valstybėje, ši valstybė narė gali patvirtinti taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti didesnę žudomų gyvūnų apsaugą, nei nustatytoji Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje ir kuriomis, kaip teigiama, pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisvė, ir, jei gali, tai kokias. Visų pirma Teisingumo Teismui gali tekti nagrinėti klausimą, ar galimybės importuoti produktus iš gyvūnų, kurie paskersti religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, atitinkančios Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalį, pakanka užtikrinti, kad būtų gerbiama religijos laisvė.

15.      Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos prejudicinius klausimus pirmiausia reikia išdėstyti taikytinas teisės aktų ir Sutarties nuostatas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Chartija ir SESV

16.      Chartijos 10 straipsnyje „Minties, sąžinės ir religijos laisvė“ nustatyta:

„1.      Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas.

<…>“

17.      Chartijos 21 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ nustatyta:

„1.      Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

<…>“

18.      Chartijos 22 straipsnyje „Kultūrų, religijų ir kalbų įvairovė“ nustatyta:

„Sąjunga gerbia kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę.“

19.      Chartijos 52 straipsnyje „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ nustatyta:

„1.      Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

<…>

3.      Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

<…>“

20.      SESV 13 straipsnyje (buvęs prie EB Sutarties pridėtas Protokolas Nr. 33 dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės (1997 m.)) nustatyta:

„Rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos žemės ūkio, žuvininkystės politiką, transporto politiką, vidaus rinkos, mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso politiką, Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.“

2.      Reglamentas Nr. 1099/2009

21.      Reglamento Nr. 1099/2009 2, 4, 18, 20, 43, 57, 58 ir 61 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

„(2)      Net sudarius geriausias galimas technines sąlygas gyvūnams žudyti, jie gali patirti skausmą, nerimą, baimę ar kitokio pobūdžio kančių. Tam tikri su žudymu susiję veiksmai gali kelti įtampą ir visi svaiginimo metodai turi tam tikrų trūkumų. Ūkio subjektai ar bet kuris gyvūnų žudyme dalyvaujantis asmuo turėtų imtis reikiamų priemonių skerdžiamų ar žudomų gyvūnų skausmui išvengti ir jų nerimui bei kančioms sumažinti, atsižvelgdami į geriausią šios srities praktiką ir metodus, kuriuos leidžiama naudoti pagal šį reglamentą. Todėl reikėtų laikyti, kad skausmas, nerimas ar kančios gali būti išvengiami, jei ūkio subjektai ar bet kuris gyvūnų žudyme dalyvaujantis asmuo nesilaiko vieno iš šio reglamento reikalavimų arba naudoja leidžiamus, tačiau ne naujausius metodus, dėl aplaidumo arba tyčia sukeldami gyvūnams skausmą, nerimą ar kančių.

<…>

(4)      Gyvūnų gerovė – tai Bendrijos vertybė, įtvirtinta Europos bendrijos steigimo sutarties protokolu Nr. 33 dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės (toliau – Protokolas Nr. 33). Skerdžiamų ar žudomų gyvūnų apsauga – visuomenei svarbus klausimas, turintis įtakos vartotojų požiūriui į žemės ūkio produktus. Be to, geresnė skerdžiamų gyvūnų apsauga padeda užtikrinti geresnę mėsos kokybę ir netiesiogiai daro teigiamą poveikį darbuotojų saugai skerdyklose.

<…>

(18)      Direktyva 93/119/EB nustatyta leidžianti nukrypti nuostata dėl skerdžiamų gyvūnų svaiginimo skerdyklose atliekant religines apeigas. Kadangi Bendrijos nuostatos, taikomos gyvūnų skerdimui atliekant religines apeigas, buvo skirtingai perkeltos į nacionalinę teisę, atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių aplinkybes ir tai, kad nacionalinėse taisyklėse numatyti platesnio masto klausimai nei numatytieji šiame reglamente, svarbu išlaikyti leidžiančią nukrypti nuostatą dėl gyvūnų svaiginimo prieš skerdimą, tačiau užtikrinant tam tikro lygio kiekvienos valstybės narės subsidiarumą. Todėl šiame reglamente paisoma religijos pasirinkimo laisvės ir teisės išpažinti savo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas, kaip nustatyta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnyje.

<…>

(20)      Daugelis žudymo metodų sukelia gyvūnams skausmą. Todėl prieš nužudant gyvūną arba jo žudymo metu jį reikia apsvaiginti, kad gyvūnas netektų sąmonės ir taptų nejautrus. Gyvūno sąmonės ir jautrumo netekimo lygį nustatyti sudėtinga ir tam reikia taikyti moksliškai patvirtintus metodus. Tačiau norint praktiškai įvertinti procedūros veiksmingumą reikėtų naudoti stebėsenos rodiklius.

<…>

(43)      Skerdžiant neapsvaigintus gyvūnus reikia tiksliai perpjauti jiems gerklę aštriu peiliu, kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų. Be to, mechaniškai nesuvaržytiems gyvūnams po to, kai jiems perpjaunama gerklė, gali būti lėčiau nuleidžiamas kraujas ir todėl gali būti prailginamos nebūtinos kančios. Galvijai, avys ir ožkos yra rūšys, kurioms daugiausia taikoma tokia skerdimo procedūra. Todėl atrajotojai, kurie skerdžiami neapsvaiginti, turėtų būti suvaržyti atskirai ir mechaniniu būdu.

<…>

(57)      Europos piliečiai tikisi, kad skerdžiant gyvūnus būtų laikomasi būtiniausių gyvūnų gerovės taisyklių. Tam tikrose vietovėse požiūris į gyvūnus taip pat priklauso nuo nacionalinio suvokimo, ir kai kuriose valstybėse yra poreikis toliau taikyti ar priimti griežtesnes nei Bendrijos lygiu sutartas gerovės taisykles. Todėl gyvūnų labui ir, jeigu tai neturėtų įtakos vidaus rinkos veikimui, tikslinga suteikti valstybėms narėms šiek tiek lankstumo išlaikyti ar tam tikrose konkrečiose srityse priimti griežtesnes nacionalines taisykles.

Svarbu užtikrinti, kad tokių nacionalinių taisyklių valstybės narės nenaudotų tokiu būdu, kad būtų pakenkta tinkamam vidaus rinkos veikimui.

<…>

(61)      Kadangi šio reglamento tikslo, t. y. užtikrinti suderintą požiūrį žudomų gyvūnų gerovės standartų srityje, valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl šio reglamento masto arba poveikio juos pasiektų geriau, Bendrija gali patvirtinti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje nustatytą subsidiarumo principą. Laikantis tame straipsnyje išdėstyto proporcingumo principo būtina ir tikslinga siekiant šio tikslo nustatyti specialias gyvūnų žudymą maisto produktų, vilnos, odos, kailių ar kitų produktų gamybos tikslais ir susijusius veiksmus reglamentuojančias taisykles. Šiame reglamente nenumatyta nieko, kas nėra būtina siekiant to tikslo.“

22.      Reglamento Nr. 1099/2009 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ nustatyta:

„1.      Šiame reglamente nustatomos gyvūnų, veisiamų ar laikomų maisto, vilnos, odos, kailio ar kitiems produktams gaminti, žudymo, taip pat gyvūnų žudymo naikinimo tikslu ir susijusių veiksmų taisyklės.

<…>“

23.      Šio reglamento 2 straipsnyje „Sąvokos“ nustatyta:

„<…>

b)      susiję veiksmai – gyvūnų tvarkymo, laikymo aptvaruose, suvaržymo, svaiginimo ir kraujo nuleidimo veiksmai, vykdomi tokiomis sąlygomis ir toje vietoje, kurioje juos rengiamasi nužudyti;

<…>

f)      svaiginimas – tyčinis veiksmas, dėl kurio gyvūnas praranda sąmonę ir jautrumą, bet nepatiria skausmo, taip pat staigią mirtį sukeliantis veiksmas;

g)      religinės apeigos – su gyvūnų skerdimu susiję veiksmai, vykdomi laikantis religinių papročių;

<…>

j)      skerdimas – žmonėms vartoti skirtų gyvūnų žudymas;

<…>“

24.      Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žudant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus jiems neturi būti sukeliama skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.

25.      Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnyje „Svaiginimo metodai“ nustatyta:

„1.      Gyvūnai žudomi tik apsvaiginus taikant I priede nurodytus metodus ir laikantis tame priede išdėstytų specialių reikalavimų dėl tų metodų. Gyvūnas išlaikomas be sąmonės ir nejautrus iki mirties.

Panaudojus I priede nurodytus metodus, kurie nesukelia staigios mirties (toliau – paprastojo apsvaiginimo metodai), po to kuo greičiau taikoma mirtį užtikrinanti procedūra, pavyzdžiui, kraujo nuleidimas, stuburo smegenų perdūrimas, nužudymas elektros srove arba ilgalaikės deguonies stokos užtikrinimas.

<…>

4.      Gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju 1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje.“

26.      Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnyje „Griežtesnės nacionalinės taisyklės“ numatyta:

„1.      Šiuo reglamentu neužkertama galimybė valstybėms narėms išlaikyti reglamento įsigaliojimo metu galiojančias nacionalines taisykles, skirtas užtikrinti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus.

Valstybės narės anksčiau nei 2013 m. sausio 1 d. praneša Komisijai apie tokias nacionalines taisykles. Komisija apie šias taisykles informuoja kitas valstybes nares.

2.      Valstybės narės gali patvirtinti nacionalines taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, nei nustatytieji šiame reglamente šiose srityse:

<…>

c)      skerdimo ir susijusių operacijų pagal 4 straipsnio 4 dalį.

Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias nacionalines taisykles. Komisija apie šias taisykles informuoja kitas valstybes nares.

<…>

4.      Tačiau valstybė narė neturi uždrausti arba trukdyti išleisti į apyvartą savo teritorijoje gyvūninės kilmės produktų, pagamintų iš kitoje valstybėje narėje nužudytų gyvūnų, remdamasi tuo, kad atitinkami gyvūnai buvo nužudyti ne pagal jos nacionalines taisykles, kuriomis siekiama nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus.“

B.      Belgijos teisė

27.      Ginčijamo dekreto 1 straipsnyje nustatyta:

„Šiame dekrete nustatomos taisyklės dėl regioninio klausimo.“

28.      Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta:

„1986 m. rugpjūčio 14 d. Gyvūnų apsaugos ir gerovės įstatymo, iš dalies pakeisto 1995 m. gegužės 4 d., 2004 m. liepos 9 d., 2007 m. gegužės 11 d. ir 2012 m. gruodžio 27 d. įstatymais, 3 straipsnis pakeičiamas taip:

1°      13 ir 14 punktai pakeičiami taip:

„13°      žudymas – bet kokia sąmoningai atliekama procedūra, kuri lemia gyvūno mirtį;

14°      skerdimas – žmonėms vartoti skirtų gyvūnų žudymas“.

2°      Įtraukiamas 14bis punktas, kuris suformuluotas taip:

„14bis apsvaiginimas – bet koks tyčinis gyvūnui atliekamas veiksmas, dėl kurio gyvūnas be skausmo praranda sąmonę ir tampa nejautrus, įskaitant staigią mirtį sukeliančius veiksmus.““

29.      Ginčijamo dekreto 3 straipsnyje nustatyta:

„To paties įstatymo 15 straipsnis pakeičiamas taip:

„15 straipsnis. 1. Stuburinis gyvūnas gali būti nužudytas tik prieš tai jį apsvaiginus. Jį gali nužudyti tik reikiamų žinių ir įgūdžių turintis asmuo, naudodamas tik mažiausiai skausmingą, greičiausią ir labiausiai atrankinį metodą.

Nukrypstant nuo 1 dalies, stuburinis gyvūnas gali būti nužudytas prieš tai neapsvaigintas tokiais atvejais:

1°      tais atvejais, kai atsiranda force majeure aplinkybių;

2°      medžioklėje arba žvejyboje;

3°      vykdant kenkėjų kontrolės priemones.

2.      Jeigu gyvūnai skerdžiami specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, apsvaiginimas neturi lemti gyvūno mirties.““

30.      Ginčijamo dekreto 4 straipsnyje nustatyta:

„4 straipsnis. Šio įstatymo, iš dalies pakeisto 1995 m. gegužės 4 d. įstatymu, 2001 m. vasario 22 d. Karaliaus dekretu ir 2014 m. vasario 7 d. įstatymu, 16 straipsnis pakeičiamas taip:

„16 straipsnis. 1. Flandrijos vyriausybė nustato sąlygas dėl:

1°      gyvūnų apsvaiginimo ir žudymo, atsižvelgiant į aplinkybes ir gyvūno rūšį;

2°      skerdyklų konstrukcijos, išplanavimo ir įrangos;

3°      asmens, atsakingo už gyvūnų gerovę, nepriklausomumo;

4°      asmens, atsakingo už gyvūnų gerovę, skerdyklų darbuotojų ir su gyvūnų žudymu susijusių asmenų gebėjimų, įskaitant mokymų ir egzaminų turinį bei organizavimą ir su tuo susijusių pažymėjimų išdavimą, panaikinimą ir galiojimo sustabdymą.

2.      Flandrijos vyriausybė gali patvirtinti įstaigas, kuriose atliekamas grupinis asmeniniam vartojimui skirtas gyvūnų skerdimas, ir nustatyti gyvūnų skerdimo asmeniniam vartojimui ne skerdyklose sąlygas.““

31.      Ginčijamo dekreto 5 straipsnyje nustatyta:

„Tas pats įstatymas, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2014 m. vasario 7 d. įstatymu, papildomas 45b straipsniu, jame nustatyta:

„45b straipsnis. Nukrypstant nuo 15 straipsnio, specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais skerdžiami galvijai gali būti apsvaiginti iškart perpjovus jiems gerklę, kol Flandrijos vyriausybė nuspręs, kad alternatyvaus svaiginimo metodai taip pat taikomi šioms gyvūnų rūšims.““

32.      Ginčijamo dekreto 6 straipsnyje nurodyta, kad jis įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą

33.      Ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė kelis ieškinius Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) dėl ginčijamo dekreto panaikinimo.

34.      Grįsdami savo ieškinius dėl panaikinimo, pareikštus Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas), jie teigia, kad:

pirma, pažeistas Reglamentas Nr. 1099/2009, siejamas su lygybės ir nediskriminavimo principu, nes, pirma, iš išpažįstančiųjų žydų ir musulmonų tikėjimą buvo atimta Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta garantija, kad skerdimas atliekant religines apeigas negali būti susietas su išankstinio apsvaiginimo sąlyga; ir, antra, nusižengta 26 straipsnio 2 daliai, nes apie ginčijamą dekretą tariamai nebuvo laiku pranešta Komisijai;

antra, pažeista religijos laisvė, nes iš išpažįstančiųjų žydų ir musulmonų tikėjimą buvo atimta galimybė, viena vertus, skersti gyvūnus laikantis savo religinių apeigų, kita vertus, įsigyti laikantis šių religinių apeigų paskerstų gyvūnų mėsos;

trečia, pažeistas bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas, nes ginčijamame dekrete nustatoma, kaip turi būti atliekamos religinės apeigos;

ketvirta, pažeista teisė dirbti ir laisvė pasirinkti profesiją, laisvė užsiimti verslu ir laisvas prekių ir paslaugų judėjimas, nes pagal religines apeigas skerdžiantys skerdikai netenka galimybės verstis savo profesija, mėsininkai ir mėsinės netenka galimybės siūlyti savo klientams laikantis religinių apeigų paskerstų gyvūnų mėsą, ir taip iškreipiama konkurencija tarp skerdyklų Flandrijos regione ir skerdyklų Briuselio‑sostinės regione arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kur leidžiama skersti neapsvaigintus gyvūnus;

penkta, pažeidžiamas lygybės ir nediskriminavimo principas, nes:

išpažįstantieji žydų ir musulmonų tikėjimą, nesant tam objektyvių priežasčių, traktuojami taip pat, kaip ir asmenys, nesilaikantys jokių specifinių, religinių normų nulemtų reikalavimų, susijusių su maisto produktais;

asmenys, kurie žudo gyvūnus medžioklės, žvejybos metu ar kovos su kenkėjais tikslais, ir asmenys, kurie žudo gyvūnus specialiais, religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, traktuojami skirtingai, nesant tam objektyvių priežasčių; ir

išpažįstantieji žydų tikėjimą, ir išpažįstantieji musulmonų tikėjimą traktuojami vienodai, nesant tam objektyvių priežasčių.

35.      Priešingai, Flandrijos ir Valonijos vyriausybės mano, kad Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte valstybėms narėms suteikiama konkreti teisė nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies(7).

36.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatyta principinės pareigos prieš skerdžiant gyvūną apsvaiginti išimtis yra grindžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisve.

37.      Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, valstybės narės gali nukrypti nuo minėtos išimties. Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies nuostatos siekiant padidinti gyvūnų gerovę. Jokių ribų šiuo atžvilgiu Sąjungos valstybėms narėms nenustatoma(8).

38.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dėl to kyla klausimas, ar Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą galima aiškinti taip, kad valstybės narės gali patvirtinti tokias nacionalines taisykles, kaip ginčijamame dekrete įtvirtintos taisyklės, ir ar taip aiškinant ši norma yra suderinama su Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta religijos laisve.

39.      Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad Reglamente Nr. 1099/2009 numatyta tik su tam tikromis sąlygomis susieta pareigos religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais skerdžiamus gyvūnus prieš tai apsvaiginti išimtis, o žudant gyvūnus medžioklės, žvejybos metu ir per kultūros ar sporto renginius ši pareiga visiškai netaikoma pagal Reglamento Nr. 1099/2009 1 straipsnio 3 dalies a punkto ii papunktį. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamentas Nr. 1099/2009 lemia nepagrįstą diskriminaciją, kai valstybėms narėms leidžiama riboti išimties taikymą religinėms apeigoms atlikti būtino skerdimo atveju, tačiau gyvūnų žudymas be apsvaiginimo leidžiamas medžioklės, žvejybos metu ir per kultūros ar sporto renginius.

40.      Šiomis aplinkybėmis Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Reglamento Nr. 1099/2009] 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą reikia aiškinti taip, kad valstybėms narėms yra leidžiama, nukrypstant nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties ir siekiant didinti gyvūnų gerovę, priimti tokius teisės aktus, kaip [ginčijamas dekretas], kuriuose, viena vertus, yra numatytas draudimas skersti neapsvaigintus gyvūnus, taikomas ir gyvūnų skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, kita vertus, skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais nustatomas alternatyvus apsvaiginimo būdas, kuris neturi lemti gyvūno mirties?

2.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: jei minėto reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti aiškinamas taip, kaip nurodyta pirmajame prejudiciniame klausime, ar jis pažeidžia [Chartijos] 10 straipsnio 1 dalį?

3.      Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: jei minėto reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su 4 straipsnio 4 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kaip nurodyta pirmajame prejudiciniame klausime, ar jis pažeidžia [Chartijos] 20, 21 ir 22 straipsnius, nes gyvūnų skerdimui specialiais religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais yra numatyta tik su tam tikromis sąlygomis susieta pareigos apsvaiginti gyvūną išimtis (4 straipsnio 4 dalis, siejama su 26 straipsnio 2 dalimi), o dėl gyvūnų žudymo medžiojant, žvejybos metu ar per kultūros ar sporto renginius, pateikiant tam tikrus motyvus reglamento konstatuojamosiose dalyse, yra nustatyta, kad šios veiklos rūšys nepatenka į reglamento taikymo sritį arba jų atveju netaikoma pareiga apsvaiginti žudomą gyvūną (1 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir 3 dalis)?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

41.      Dėl Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) pateiktų klausimų rašytines pastabas pateikė Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, Section belge du Congrès juif mondial et Congrès juif européen VZW, LI, Vlaamse Regering, Waalse Regering, Global Action in the Interest of Animals VZW (GAIA), Danijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija.

42.      2020 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo posėdyje Centraal Israëlitisch Consistorie van België ir kt., Unie Moskeeën Antwerpen VZW, Executief van de Moslims van België ir kt., Coördinatie Comité van Joodse Organisaties van België, Section belge du Congrès juif mondial et Congrès juif européen VZW, LI, Vlaamse Regering, Waalse Regering, Global Action in the Interest of Animals VZW (GAIA), Danijos ir Suomijos vyriausybės, Taryba ir Komisija pateikė žodines pastabas. Suomijos vyriausybės atstovui buvo leista pateikti žodines pastabas surengus vaizdo konferenciją.

V.      Analizė

43.      Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) Teisingumo Teismui pateikė tris klausimus. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje bus analizuojami pirmasis ir antrasis klausimai, kuriuos savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

44.      Pirmuoju savo klausimu Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) prašo išaiškinti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikymo apimtį ir ar pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama, nukrypstant nuo šio reglamento 4 straipsnio 4 dalies, patvirtinti tokias taisykles, kaip nurodytos ginčijamame dekrete, siekiant didinti gyvūnų gerovę. Atsižvelgdamas į pateiktą Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto išaiškinimą, savo antruoju klausimu Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) siekia išsiaiškinti, ar šia ES teisės nuostata pažeidžiama Chartijos 10 straipsnio 1 dalis.

45.      Atsižvelgdamas į glaudžią pirmųjų dviejų klausimų sąsają, manau, kad tikslingiau į juos atsakyti kartu.

A.      Preliminarios pastabos

46.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apie ginčijamą dekretą Komisija informuota 2017 m. lapkričio 29 d.(9) pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą. Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose buvo teigiama, kad aptariamas informavimas buvo pavėluotas(10) ir kad dėl to ginčijamas dekretas yra negaliojantis. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą konkrečiai nurodė aptariamą informavimą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekėlė jokių abejonių dėl ginčijamo dekreto galiojimo šiuo požiūriu. Be to, nė viename iš pateiktų klausimų konkrečiai nekalbama apie šį aspektą ir nesiekiama, kad būtų išaiškinta Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies antra pastraipa. Todėl manau, kad visų pirma atsižvelgiant į tai, kad dėl šio klausimo šalys iš tikrųjų nesiginčija, jis nepatenka į šioje byloje nagrinėjamo ieškinio ribas.

47.      Teisingumo Teisme taip pat vyko tam tikri ginčai dėl to, ar alternatyvus išankstinio apsvaiginimo būdas, kuris nelemia gyvūno mirties, arba stuburinio gyvūno apsvaiginimas perpjovus gerklę atitinka specialius musulmonų tikėjimo ir žydų tikėjimo religinėms apeigoms atlikti būtinus skerdimo būdus. Atrodo, kad dėl šio klausimo tiek vieną, tiek kitą tikėjimą išpažįstančių asmenų nuomonės skiriasi(11). Kaip pažymėjau savo išvadoje byloje C‑243/19 A. prieš Veselibas Ministrija(12), religinės ortodoksijos klausimais pasaulietinis teismas negali pirmenybės teikti kuriai nors religijai: manau, pakanka paminėti, kad yra gana daug tiek musulmonų, tiek žydų tikėjimą išpažįstančių asmenų, kurie gyvūnų skerdimą be apsvaiginimo vertina kaip esminį būtinų religinių apeigų aspektą. Todėl analizę siūlau atlikti remiantis šia informacija(13).

48.      Bet kuriuo atveju 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 51 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad galimi teologiniai skirtumai šiuo klausimu negali savaime paneigti to, kad toks ritualinis skerdimas, kokį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aprašė tame prašyme, yra „religinės apeigos“(14).

49.      Neatsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsamiai paaiškino, jog ginčijamas dekretas buvo priimtas po išsamių konsultacijų su skirtingų religinių grupių atstovais ir ilgą laiką (nuo 2006 m.) Flandrijos teisės aktų leidėjas dėjo itin daug pastangų, siekdamas suderinti gyvūnų gerovės didinimo tikslus su atsižvelgimu į skerdimo atliekant religines apeigas esmę(15), šis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad ginčijamu dekretu uždraudžiamas skerdimas atliekant religines apeigas, kuris buvo anksčiau leidžiamas pagal nacionalinę teisę ir pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį(16).

B.      Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 ir 4 dalys ir galiojanti jurisprudencija, susijusi su šiomis nuostatomis

50.      Reglamente Nr. 1099/2009 nustatomos gyvūnų, veisiamų ar laikomų dėl maisto, žudymo taisyklės. Kaip matyti iš paties reglamento pavadinimo ir iš jo 3 straipsnio 1 dalies, pagrindinis reglamento tikslas – skerdžiant gyvūnus ir atliekant susijusius veiksmus juos apsaugoti nuo skausmo, nerimo ar kančių, kurių galima išvengti.

51.      Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad „gyvūnai žudomi tik apsvaiginus“.

52.      Manau, Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalis yra svarbiausia šio reglamento nuostata ir joje atskleidžiama ir konkrečiai įtvirtinama aiški SESV 13 straipsnio pirmoje dalyje nustatyta tiek Sąjungai, tiek valstybėms narėms tenkanti pareiga tinkamai atsižvelgti į gyvūnų, kurie yra jautrūs, gerovės reikalavimus. Šiuo klausimu 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137) 47 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad mokslo tyrimais įrodyta, jog apsvaiginimas mažiausiai nusižengia gyvūnų gerovei skerdimo metu.

53.      Nepaisant griežtų Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje vis dėlto nurodyta, kad, nukrypstant nuo šios taisyklės, gyvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju „1 dalies reikalavimai netaikomi, jeigu skerdimas atliekamas skerdykloje“(17). Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje atsižvelgiama į būtinybę užtikrinti tam tikras religijas išpažįstančių asmenų teisę išsaugoti esmines religines apeigas ir vartoti gyvūnų, kurie buvo paskersti pagal šiuos religijos reikalavimus, mėsą.

54.      Pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį suteikiamos teisės atlikti ritualinį skerdimą skerdykloje, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, galiojimo klausimą Teisingumo Teismas nagrinėjo 2018 m. gegužės 29 d. Sprendime Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335). Šio sprendimo 43–45 punktuose Teisingumo Teismas priminė, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisė į sąžinės ir religijos laisvę, saugoma pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį, apima kiekvieno asmens laisvę keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas. Be to, Chartijoje sąvokai „religija“ suteikta plati reikšmė, apimanti ne tik forum internum, t. y. religijos ar tikėjimo turėjimą, bet ir forum externum, t. y. religijos ar tikėjimo viešą išpažinimą ir skelbimą. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, kaip jie suprantami pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį, patenka į Chartijos 10 straipsnio 1 dalies taikymo sritį kaip religijos ar tikėjimo viešas išpažinimas ir skelbimas(18).

55.      Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą, kurios taikymas siejamas su reikalavimu skerdimą atlikti skerdykloje(19), nedraudžiama Sąjungoje atlikti ritualinio skerdimo; priešingai, joje sukonkretinamas ES teisės aktų leidėjo įsipareigojimas leisti skersti gyvūnus be apsvaiginimo, siekiant veiksmingai gerbti religijos laisvę(20).

56.      Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatytą šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies išimtį pripažįstama ritualinio skerdimo praktika, kai gyvūnai gali būti žudomi be apsvaiginimo tik tam, kad būtų paisoma religijos laisvės, atsižvelgiant į tai, kad taikant tokią skerdimo formą gyvūno skausmo, nerimo ir kančių neįmanoma sumažinti taip veiksmingai, kaip skerdžiant apsvaiginus, o remiantis šio reglamento 2 straipsnio f punktu, siejamu su jo 20 konstatuojamąja dalimi, apsvaiginimas yra būtinas, kad gyvūnas prarastų sąmonę ir jautrumą, ir taip būtų gerokai sumažinamos jo kančios(21).

57.      Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje atskleidžiamas ES teisės aktų leidėjo noras paisyti religijos pasirinkimo laisvės ir teisės išpažinti savo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, mokant tikėjimo, jį praktikuojant ar atliekant apeigas, kaip nustatyta Chartijos 10 straipsnyje, nepaisant gyvūnams sukeliamų kančių, kurių galima išvengti, atliekant ritualinį skerdimą be išankstinio apsvaiginimo(22). Mano nuomone, šia nuostata įgyvendinamas ES įsipareigojimas kurti tolerantišką, pliuralistinę visuomenę, kurioje esama skirtingų ir kartais prieštaringų požiūrių bei įsitikinimų ir jie turi būti suderinti.

58.      Vis dėlto iš 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 56 ir paskesnių punktų aišku, kad techniniai reikalavimai ir specifikacijos, kuriais siekiama kuo labiau sumažinti žudomų gyvūnų kančias ir užtikrinti visų mėsos vartotojų sveikatą, kurie yra neutralūs ir juos taikant nėra diskriminacijos, gali būti nustatyti laisvės skerdimą be išankstinio apsvaiginimo atlikti religiniais tikslais požiūriu, siekiant numatyti tokio skerdimo organizavimo ir administravimo tvarką. Taigi, kaip jau nurodyta, 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 68 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nustatant reikalavimą tokį skerdimą atlikti skerdykloje(23)neribojama laisvė išpažinti religiją(24).

59.      Be to, 2019 m. vasario 26 d. Sprendime Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137, 48–50 punktai) Teisingumo Teismas iš esmės nurodė, kad nors gyvūnų gerovei tam tikru mastu gali būti pakenkta tam, kad būtų leista ritualinio skerdimo praktika, Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis taikoma tik tiek, kiek būtina, kad būtų užtikrinta, jog paisoma religijos laisvės. Aptariamų įsitikinimų esmė apima gyvūnų, paskerstų laikantis religinių apeigų, mėsos vartojimą.

60.      Be to, manau, kad remiantis šiuo sprendimu aišku, jog tam tikromis aplinkybėmis ritualinio gyvūnų skerdimo be išankstinio apsvaiginimo praktika lems, kad iš šių ritualinių apeigų kildinami produktai bus vertinami kitaip nei produktai, kurie gaunami po skerdimo, atlikto aukštesnius gyvūnų gerovės standartus atitinkančiu būdu.

61.      Akivaizdu, kad Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis, kaip šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės išimtis, turi būti aiškinama siaurai. To reikia siekiant kuo labiau apsaugoti žudomus gyvūnus ir kartu užtikrinti, kad būtų paisoma religijos laisvės ir gilių religinių įsitikinimų. Nepaisant akivaizdžiai sudėtingo šių dviejų, kartais vienas kitam prieštaraujančių, tikslų suderinamumo, manau, kad svarbiausias šių Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatų sąveikos aspektas yra labai griežtos šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies nuostatos ir jose nustatyto draudimo taikymo sritis. Tokia padėtis skiriasi nuo tos, kai nėra jokių konkrečių ir tikslių 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymo ribojimų, išskyrus reikalavimą, kad aptariamas skerdimas turi būti būtinas religinėms apeigoms atlikti ir kad jis būtų atliekamas skerdykloje(25).

62.      Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad tenka apgailestauti, jog Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nurodytas tekstas „[g]yvūnų, kuriems taikomi tam tikri skerdimo metodai, būtini religinėms apeigoms atlikti, atveju“ yra neaiškus, taigi gali būti aiškinamas plačiai gyvūnų gerovės nenaudai(26). Žinoma, ES teisės aktų leidėjas turi įtvirtinti tikrąją SESV 13 straipsnyje numatytos gyvūnų gerovės apsaugos svarbą ir prasmę. Nors tam tikromis aplinkybėmis jis pirmenybę turi teikti dar svarbesniam pagrindiniam tikslui užtikrinti religijos ir religinių įsitikinimų laisvę, pačios šios aplinkybės turi būti aiškios ir tikslios. Galima pagrįstai kelti klausimą, ar produktai iš gyvūnų, kurie buvo paskersti taikant Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį, ir tikrųjų yra skirti vartoti asmenims, kuriems toks skerdimas būtinas, siekiant laikytis jų religinių apeigų. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje yra įrodymų, kad produktai iš gyvūnų, kurie buvo paskersti jų iš anksto neapsvaiginus, skirti vartoti visuomenės nariams, kurie ne tik apie tai nežino, bet jiems nebūtinas toks skerdimas, siekiant laikytis kokių nors religinių mitybos taisyklių(27). Tikrai gali būti tokių vartotojų, kuriems kiltų religinių, sąžinės ar moralinių prieštaravimų vartoti tokius produktus, atsižvelgiant į atitinkamų gyvūnų patirtas kančias, kurių galima išvengti.

63.      Nepaisant aiškių Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, primygtinai peršasi išvada, kad vienintelis būdas ES vartotojui užtikrinti, kad produktai iš gyvūnų atitiktų Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra vartoti ES ekologinės gamybos logotipu paženklintus produktus. Atsižvelgiant į visa tai, reikia pažymėti, kad, nors valstybės narės įpareigotos paisyti musulmonų ir žydų tikėjimą išpažįstančių asmenų gilių religinių įsitikinimų, šiems asmenims leidžiant tokiu būdu atlikti ritualinį gyvūnų skerdimą, joms taip pat taikomos pareigos dėl šių jautrių būtybių gerovės. Konkrečiai kalbant, padėtis, kai mėsos produktams iš gyvūnų, kurie skerdžiami atliekant religines apeigas, paprasčiausiai leidžiama patekti į bendrąją maisto grandinę, kad juos suvartotų vartotojai, kurie nežino ir kurie nebuvo informuoti apie gyvūnų skerdimo būdą, neatitiktų nei SESV 13 straipsnio esmės, nei šios nuostatos teksto.

64.      Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagoje nurodyta, kad vis daugiau valstybių narių siekia apibrėžti arba įvairiais būdais apriboti Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties taikymo sritį. Tai apima draudimą skersti gyvūnus be išankstinio apsvaiginimo arba draudimą skersti gyvūnus be išankstinio (alternatyvaus) apsvaiginimo ar apsvaiginimo perpjovus gerklę, grindžiamus, inter alia, šio reglamento 26 straipsnio 2 dalie pirmos pastraipos c punktu.

65.      Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas, kurį nagrinėsiu toliau, yra šios praktikos teisėtumas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1099/2009 nuostatas, visų pirma į šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą.

C.      Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas

66.      Pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 1 dalį ir šio reglamento 26 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti arba patvirtinti nacionalines taisykles, skirtas užtikrinti aukštesniems žudomų gyvūnų apsaugos standartams(28), nei nurodyti šiame reglamente. Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte iš tikrųjų nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus gyvūnų skerdimo ir apsvaiginimo(29) pagal 4 straipsnio 4 dalį srityje.

67.      Manau, pačiu Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto tekstu nesiekiama, kad valstybės narės atsisakytų arba beveik atsisakytų(30) ritualinio skerdimo praktikos. Tai aiškiai rodo šio reglamento, kuriuo siekiama apsaugoti religijos laisvę, 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis. Bendra 26 straipsnio 2 dalies formuluotė negali būti aiškinama taip, kad ji kildinama iš konkrečių 4 straipsnio 4 dalies nuostatų.

68.      Tiksliau tariant, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte išlaikoma ši išimtis, kartu pagal subsidiarumo principą ir siekiant atsižvelgti į nacionalinius ypatumus gyvūnų gerovės klausimu leidžiant valstybėms narėms patvirtinti papildomas arba griežtesnes nacionalines taisykles, nei šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytas aiškus reikalavimas, kad gyvūnų skerdimas pagal konkrečius religinėms apeigoms atlikti būtinus būdus būtų atliekamas skerdykloje.

69.      Pavyzdžiui, pagal šias papildomas taisykles gali būti nustatytas reikalavimas visame ritualinio skerdimo procese dalyvauti kvalifikuotam veterinarui (papildomas reikalavimas, neatsižvelgiant į Reglamento Nr. 1099/2009 17 straipsnyje nurodytą reikalavimą dėl gyvūnų gerovės pareigūno) ir reikalavimas, kad šios konkrečios formos skerdimą atliekantis asmuo būtų atitinkamai apmokytas; tai gali būti ir taisyklės dėl naudojamo peilio pobūdžio, dydžio ir aštrumo, taip pat reikalavimas turėti antrą peilį tuo atveju, jeigu pirmasis sugadinamas atliekant skerdimą.

70.      Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą griežtesnes taisykles valstybės narės turi patvirtinti atsižvelgdamos į 4 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties pobūdį ir jį visiškai įvertindamos. Vis dėlto tai nereiškia, kad valstybės narės gali Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalyje suteikta teise naudotis taip, kad faktiškai panaikintų šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį, kuri vis dėlto buvo numatyta, siekiant paisyti žydų ir musulmonų tikėjimą išpažįstančių asmenų, kuriems ritualinis gyvūnų skerdimas buvo pagrindinis jų religinių tradicijų, praktikos ir iš esmės tapatybės elementas, religijos laisvės.

71.      Iš tikrųjų Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad valstybėms narėms suteikta galimybė toliau taikyti arba patvirtinti griežtesnes nacionalines taisykles rodo ES teisės aktų kūrėjo norą „kiekvienai valstybei narei palikti tam tikrą subsidiarumo lygį“, tačiau vis tiek toliau taikant reikalavimo gyvūnus apsvaiginti prieš skerdžiant išimtį, numatytą Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje(31).

72.      Taigi pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą leidžiama patvirtinti griežtesnes nacionalines taisykles, siekiant apsaugoti gyvūnų gerovę, jeigu nekeliama grėsmės aptariamos religinės praktikos, t. y. ritualinio skerdimo, „esmei“. Vadinasi, pagal šią nuostatą valstybėms narėms neleidžiama uždrausti religinėms apeigoms atlikti būtino gyvūnų skerdimo, kuris aiškiai leidžiamas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį(32).

73.      Manau, kad bet koks kitas Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimas ne tik prieštarautų šios nuostatos tekstui(33) ir aiškiam ES teisės aktų leidėjo norui(34), bet taip pat ribotų religijos laisvę, garantuojamą pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį, ir pagal tokį aiškinimą reikėtų aiškaus, išsamaus pagrindimo pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus tris kriterijus. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad pagal Reglamentą Nr. 1099/2009 tokio pagrindimo nereikalaujama.

74.      Atsižvelgiant į tai, kad tiek Reglamento Nr. 1099/2009 konstatuojamosios dalys, tiek paties 4 straipsnio 4 dalies tekstas aiškiai rodo norą išsaugoti ritualinį gyvūnų skerdimą, valstybėms narėms suteikiant papildomas galimybes pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą(35) dėl gyvūnų skerdimo pagal 4 straipsnio 4 dalį siekiama tik suteikti joms galimybę imtis tokių priemonių, kurios, kaip jos mano, yra tinkamos, siekiant didinti atitinkamų gyvūnų gerovę.

75.      Taigi reikia priminti, kad šiomis papildomomis priemonėmis negali būti ribojamas ritualinis skerdimas be išankstinio apsvaiginimo arba apsvaiginimo perpjovus gerklę, nes leidimas taikyti tokius ribojimus reikštų, kad nepripažįstamas pats Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties pobūdis. Taip būtų pakeista Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje numatytų religijos garantijų, suteiktų šiems atitinkamai judaizmą ir islamą išpažįstantiems asmenims, kuriems, kaip nurodyta anksčiau, šie religiniai ritualai yra itin svarbūs asmeninių religinių įsitikinimų požiūriu, esmė. Todėl manau, kad remdamosi Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu ir vadovaudamosi 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimu Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) valstybės narės gali, pavyzdžiui, patvirtinti techninius reikalavimus arba specifikacijas(36), kuriomis siekiama sumažinti žudomų gyvūnų kančias ir padidinti jų gerovę labiau nei privaloma pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą, kad ritualinis skerdimas būtų atliekamas skerdykloje.

76.      Nemanau, kad prasminga spėlioti, kokias priemones gali teisėtai priimti valstybės narės pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą arba pagal bet kurį kitą teisinį pagrindą, nes tai tikrai nepatenka į šios bylos apimtį, todėl šiuo klausimu byloje nebuvo realiai diskutuota(37). Patariamųjų nuomonių teikimas šiuo klausimu nėra viena iš Teisingumo Teismo funkcijų. Pakanka pasakyti, kad ši teisė neapima teisės uždrausti ritualinį skerdimą be apsvaiginimo, kai jis atliekamas Flandrijos teisės aktų leidėjo šioje byloje nurodytu būdu.

77.      Taigi mano tarpinė išvada yra tokia, kad, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnį ir SESV 13 straipsnį, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies c punktas, siejamas su jo 4 straipsnio 1 ir 4 dalimis, turėtų būti aiškinamas taip, kad valstybėms narėms neleidžiama patvirtinti tokių taisyklių, kuriose, viena vertus, yra numatytas draudimas skersti gyvūnus jų neapsvaiginus, taikomas ir gyvūnų skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, kita vertus, skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais nustatomas alternatyvus apsvaiginimo būdas, kuris neturi lemti gyvūno mirties.

78.      Išnagrinėjus klausimus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.

79.      Aplinkybė, kad žydų ir musulmonų bendruomenės gali iš esmės be ribojimų importuoti atitinkamai košerinę ir chalalinę mėsą, neturi poveikio šioms išvadoms. Nepaisant to, kad pasikliauti tokiu importu yra šiek tiek nesaugu, per 2020 m. liepos 8 d. posėdį Teisingumo Teismas buvo, pavyzdžiui, informuotas, kad kai kurios valstybės narės, kaip antai Vokietijos Federacinė Respublika ir Nyderlandų Karalystė, įvedė tokių mėsos produktų eksporto draudimą, todėl tokio importo vargu ar pakaktų, jeigu tokių priemonių imtųsi visos valstybės narės. Vis dėlto pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį garantuojamos teisės esmė taikoma kiekvienoje valstybėje narėje jos neapibrėžiant ir teisė patvirtinti papildomas taisykles pagal šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą negali būti iš to kildinama.

80.      Vis dėlto šioje byloje tam tikra prasme atkreipiamas dėmesys į šiuo metu galiojančio režimo trūkumus. Jeigu SESV 13 straipsnyje nustatytus reikalavimus reikėtų aiškinti kaip tokius, pagal kuriuos valstybėms narėms nustatomos pareigos (manau, kad taip turi būti), ES teisės aktų leidėjas turi bent jau užtikrinti, kad visiems vartotojams būtų aiškiai ir nedviprasmiškai pateikiama informacija, kai produktai buvo gauti iš gyvūnų, kurie buvo nužudyti be išankstinio apsvaiginimo.

81.      Toks požiūris, kuris yra neutralus ir nediskriminuojantis, pagal kurį papildoma informacija pateikiama visiems vartotojams, užtikrinant produktų iš gyvūnų atsekamumą ir ženklinimą, leis jiems laisvai ir turint pakankamai informacijos priimti sprendimus dėl tokių produktų vartojimo(38). Be to, taip geriau bus užtikrinama gyvūnų gerovė, sumažinant žudomų gyvūnų kančias ir kartu apsaugant religijos laisvę(39).

D.      Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalis

82.      Be to, valstybių narių teisė patvirtinti papildomas arba griežtesnes nacionalines taisykles taip pat apibrėžta arba apribota Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią nuostatą tokiomis nacionalinėmis taisyklėmis negali būti ribojamas laisvas gyvūninės kilmės produktų, pagamintų iš kitoje valstybėje narėje, kurioje taikomi ne tokie aukšti apsaugos standartai, nužudytų gyvūnų, judėjimas. Vadinasi, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1099/2009 57 konstatuojamojoje dalyje, galima nustatyti aukštesnius žudomų gyvūnų apsaugos standartus, jeigu tai neturi įtakos vidaus rinkos veikimui.

83.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Flandrijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, „jog ginčijamas dekretas neturėjo jokio poveikio tikinčiųjų galimybei gauti mėsos iš gyvūnų, paskerstų laikantis religinių apeigų reikalavimų, atsižvelgiant į tai, kad nėra nuostatos, pagal kurią būtų draudžiama tokią mėsą importuoti į Flandrijos regioną“.

84.      Manau, Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 4 dalyje nustatytas reikalavimas, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą valstybių narių patvirtintos taisyklės negali kenkti tinkamam rinkos veikimui, nekeičia aplinkybės, kad šios nuostatos pagrindu valstybių narių patvirtintos priemonės privalo būti įgyvendinamos atsižvelgiant į ir visiškai laikantis šio reglamento 4 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties. Vadinasi, dėl to, kad gyvūninės kilmės produktų, kurie atitinka specialius religinėms apeigoms atlikti būtinus skerdimo metodus, galima gauti iš kitos valstybės narės, nevykdomi Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalies reikalavimai netampa vykdomi.

85.      Tiesa, 2000 m. birželio 20 d. Sprendime Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją (EŽTT, 2000 m. birželio 20 d. CE:ECHR:2000:0627JUD002741795) EŽTT nusprendė, kad asmens laisvė išpažinti religiją būtų ribojama tik tuo atveju, jeigu dėl ritualinio skerdimo atlikimo neteisėtumo tampa neįmanoma valgyti gyvūnų, paskerstų laikantis atitinkamų religinių apeigų reikalavimų, mėsos. Taigi EŽTT mano, kad asmens religijos išpažinimo laisvė neribojama, jeigu asmens religines nuostatas atitinkančios mėsos galima lengvai gauti iš kitos valstybės(40).

86.      Nors pagal Chartijos 10 straipsnio 1 dalį garantuojama teisė atitinka pagal EŽTK, kurią yra pasirašiusios visos valstybės narės, 9 straipsnį garantuojamą teisę ir, vadovaujantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, jos esmė bei taikymo sritis yra vienoda, akivaizdu, kad ES teisės aktų leidėjas, priimdamas Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį ir nustatydamas reikalavimą, kad 26 straipsnis taikomas atsižvelgiant į ankstesnės nuostatos taikymo sritį, norėjo užtikrinti kiek labiau specifinę religijos laisvės apsaugą nei ta, kurios gali būti reikalaujama pagal EŽTK 9 straipsnį.

87.      Manau, negalima nekreipti dėmesio į tai, kad gyvūnų skerdimo religinių apeigų išsaugojimas dažnai yra sunkiai suderinamas su šiuolaikiniu gyvūnų gerovės suvokimu. Vis dėlto 4 straipsnio 4 dalis yra politinis sprendimas, kurį ES teisės aktų leidėjas tikrai turėjo teisę priimti. Darytina išvada, kad šis Teismas negali leisti šio konkretaus politinio sprendimo iškreipti atskirai valstybei narei, kuri imasi konkrečių priemonių gyvūnų gerovės sumetimais, kurios turėtų esminį poveikį – būtų panaikinta išimtis tam tikrą religiją išpažįstančių asmenų naudai. Vis dėlto dėl visų šių priežasčių Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnis, visų pirma šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, netampa nesuderinamas su Chartijos 10 straipsnio 1 dalimi.

VI.    Išvada

88.      Taigi siūlau taip atsakyti į Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus:

2009 m. rugsėjo 24 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1099/2009 dėl žudomų gyvūnų apsaugos 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, siejamas su šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 4 dalimis, atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnį ir SESV 13 straipsnį, turi būti aiškinamas taip, kad valstybėms narėms neleidžiama patvirtinti tokių taisyklių, kuriose, viena vertus, yra numatytas draudimas skersti neapsvaigintus gyvūnus, taikomas ir gyvūnų skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais, kita vertus, skerdimui religinėms apeigoms atlikti būtinais metodais nustatomas alternatyvus apsvaiginimo būdas, kuris neturi lemti gyvūno mirties.

Išnagrinėjus klausimus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimą, atsižvelgiant į Chartijos 10 straipsnio 1 dalį.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Nagrinėjamos nacionalinės taisyklės taikomos tik stuburiniams gyvūnams, o ne visiems gyvūnams apskritai. Atitinkamai apribota Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos apimtis.


3      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė, kad 2017 m. gegužės 18 d. dekretu, kuriuo „iš dalies keičiami 3, 15 ir 16 straipsniai ir 1986 m. rugpjūčio 14 d. įstatymas dėl gyvūnų apsaugos ir gerovės papildomas 45b straipsniu“, Valonijos regionas patvirtino taisykles, kurių turinys yra labai panašus į Flandrijos regiono dekretą. Be to, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad tam tikros valstybės narės įvedė panašius draudimus dėl gyvūnų žudymo jų neapsvaiginus, siekdamos apsaugoti gyvūnų gerovę.


4      2009 m. rugsėjo 24 d. reglamentas dėl žudomų gyvūnų apsaugos (OL L 303, 2009, p. 1).


5      Žr. Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamąją dalį, 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimą Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335, 53 ir 55–57 punktai) ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137, 48 punktas).


6      Žr. Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamąją dalį.


7      Detaliau šiuos argumentus ir kitų bylos šalių argumentus, išdėstytus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, žr. prašyme priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje.


8      Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą B.23.2 punktą.


9      Komisija tvirtina, kad buvo informuota 2018 m. lapkričio 27 d.


10      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą B.22.3 punkte Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nurodė, kad apie ginčijamą dekretą Komisija informuota laiku, atsižvelgiant į tai, kad Reglamento Nr. 1099/2009 26 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nenustatyta jokio termino ir, remiantis ginčijamo dekreto 6 straipsniu, šis dekretas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d.


11      Taip pat žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2017:926, 51–54 punktai) ir generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2018:747, 46 ir 47 punktai). Pastarosios išvados 51 punkte generalinis advokatas N. Wahl tvirtino: „Taigi šiuo metu rinkoje galima rasti „halal“ ženklu pažymėtų produktų, kurie buvo pagaminti iš gyvūnų, paskerstų taikant išankstinį apsvaiginimą. Be to, įrodyta, kad mėsa, gauta iš gyvūnų, paskerstų be apsvaiginimo, yra realizuojama įprastinėmis rinkos sąlygomis, o vartotojai apie tai neinformuojami. <…> Galiausiai pats produktų žymėjimas „halal“ ženklu labai mažai pasako apie tai, ar skerdžiant gyvūnus buvo taikytas apsvaiginimas, ir prireikus – apie pasirinktą apsvaiginimo metodą“.


12      C‑243/19, EU:C:2020:325, 5 punktas.


13      Pritariu, kad toks požiūris – kuris neatsiejamas nuo būtinos pagarbos skirtingoms religinėms pažiūroms ir tradicijoms, kuri savo ruožtu yra neatsiejamas Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos religijos laisvės garantijos aspektas – gali būti tam tikra prasme sunkiai suderinamas su pareiga siaurai aiškinti Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį kaip 4 straipsnio 1 dalies išimtį.


14      Taip pat žr. generalinio advokato N. Wahl išvadą byloje Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2017:926, 57 punktas). Taip pat žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjų N. Bratza, M. Fischbach, W. Thomassen, M. Tsatsa‑Nikolovska, T. Panţîru, E. Levits ir K. Traja bendrą atskirąją nuomonę Sprendime Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją (EŽTT, 2000 m. birželio 20 d., CE:ECHR:2000:0627JUD002741795, 1 punktas), kurioje jie nurodė, kad, „nors įtampa gali kilti, kai bendruomenė, ypač religinė bendruomenė, yra susiskaidžiusi, tai yra viena iš neišvengiamų būtinybės gerbti pliuralizmą pasekmių. Tokiu atveju valdžios institucijos turi ne panaikinti visas įtampos priežastis atsikratant pliuralizmo, bet imtis visų būtinų priemonių, siekiant užtikrinti, kad konkuruojančios grupės toleruotų viena kitą“. Savo 2014 m. kovo 17 d. Sprendimo Vartic prieš Rumuniją (CE:ECHR:2013:1217JUD001415008) 34 punkte EŽTT nurodė, kad „[m]inties, sąžinės ir religijos laisvėmis atskleidžiamos pažiūros, kurios įgyja tam tikro masto įtikimumą, rimtumą, nuoseklumą ir svarbą <…> Nepaisant to, Teismas nusprendė, kad valstybės neutralumo ir nešališkumo pareiga, kaip ji apibrėžta Teismo jurisprudencijoje <…>, yra nesuderinama su bet kokia valstybės teise vertinti religinių įsitikinimų teisėtumą <…>“.


15      Tokį religinių įsitikinimų tenkinimą rodo ginčijamame dekrete nurodytos išimtys dėl alternatyvaus apsvaiginimo būdo, kuris nelemia gyvūno mirties, ir galvijų apsvaiginimo perpjovus gerklę.


16      Savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodė, kad Flandrijos teisės aktų leidėjas pirmiausia rėmėsi principu, kad skerdimas be apsvaiginimo gyvūnui sukelia kančias, kurių galima išvengti. Taigi teisės aktų leidėjas ginčijamu dekretu siekė padidinti gyvūnų gerovę. Be to, Flandrijos teisės aktų leidėjas žinojo, kad ginčijamas dekretas daro poveikį religijos laisvei, ir siekė suderinti siekiamą gyvūnų gerovės didinimo tikslą ir pagarbą religijos laisvei.


17      Žr. 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimą Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335, 53 ir 55–57 punktai) ir 2019 m. vasario 26 d. Sprendimą Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137, 48 punktas).


18      2017 m. kovo 14 d. Sprendime G4S Secure Solutions (C‑157/15, EU:C:2017:203, 27 punktas) Teisingumo Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų (OL C 303, 2007, p. 17), 10 straipsnio 1 dalyje garantuota teisė atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 9 straipsnyje garantuotą teisę, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jos esmė ir taikymo sritis yra tokia pati. Remiantis suformuota jurisprudencija, EŽTK, kol Sąjunga prie jos neprisijungė, nėra į Sąjungos teisės sistemą formaliai integruota teisės priemonė. Taigi Reglamento Nr. 1099/2009 galiojimo vertinimas gali būti atliekamas atsižvelgiant tik į Chartijos užtikrinamas pagrindines teises. Žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimą Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. (C‑543/14, EU:C:2016:605, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


19      Tai įmonė, patvirtinta nacionalinės valdžios institucijų ir atitinkanti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 853/2004, nustatančiame konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus (OL L 139, 2004, p. 55; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 45 t., p. 14), įtvirtintus techninius statybos, išdėstymo ir įrangos reikalavimus.


20      2018 m. gegužės 29 d. Sprendimas Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335, 56 punktas).


21      2019 m. vasario 26 d. Sprendimas Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2019:137, 48 punktas). To sprendimo 49 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad „nors Reglamento Nr. 1099/2009 43 konstatuojamojoje dalyje teigiama, jog skerdžiant neapsvaigintus gyvūnus reikia tiksliai perpjauti jiems gerklę aštriu peiliu, „kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų“, taikant šį metodą neįmanoma „kuo labiau“ sumažinti gyvūnų kančių <…>“.


22      Žr. Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamąją dalį.


23      Pagal analogiją žr. 2000 m. birželio 27 d. EŽTT Sprendimą Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją, (CE:ECHR:2000:0627JUD002741795, 76 ir 77 punktai), kuriame EŽTT didžioji kolegija nusprendė „<…> kad nacionalinėje teisėje nustatant gyvūnų, skirtų skersti, išankstinio apsvaiginimo principo išimtį buvo įtvirtintas pozityvus valstybės įpareigojimas užtikrinti veiksmingą religijos laisvės paisymą. 1980 m. dekretu tikrai neapribotas naudojimasis šia laisve, o priešingai – juo siekta nustatyti laisvo naudojimosi ja sąlygas ir tvarką. Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tai, jog pagal išimtines taisykles, kuriomis siekiama reglamentuoti ritualinį skerdimą, leidžiama atlikti tik ritualinį skerdimą, kai tokiam skerdimui leidimą suteikia įgaliotos religinės organizacijos, neleidžia savaime daryti išvados, kad buvo pažeista laisvė išpažinti savo religiją. Teismas, kaip ir vyriausybė, mano, kad visuotinai svarbu išvengti nereguliuojamo skerdimo, atliekamo neaiškiomis higienos sąlygomis, ir kad dėl to pageidautina, kad ritualinis skerdimas, jeigu toks atliekamas, būtų atliekamas valdžios institucijų prižiūrimose skerdyklose <…>“.


24      Atsižvelgiant į tai, kad nustatant aptariamą reikalavimą nebuvo varžoma arba ribojama Chartijos 10 straipsnio 1 dalyje pripažinta religijos laisvė, šio reikalavimo nereikėjo nagrinėti pagal tris Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus. Pagal šiuos kriterijus reikalaujama, kad, inter alia, religijos laisvės įgyvendinimo apribojimas: i) būtų numatytas įstatymo; ii) juo nebūtų keičiama šios laisvės esmė; iii) būtų laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka ES pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nors tam tikromis aplinkybėmis gali būti sunku įvykdyti aptariamus tris kriterijus, manau, kad iš 2018 m. gegužės 29 d. Sprendimo Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen ir kt. (C‑426/16, EU:C:2018:335) 58 ir paskesniuose punktuose pateiktų argumentų matyti, kad reikalavimas skerdimą atlikti skerdyklose – jeigu toks reikalavimas būtų laikomas apribojimu – atitiktų šiuos tris kriterijus.


25      Tai nereiškia, kad, siekiant sumažinti žudomų gyvūnų kančias, ritualiniam skerdimui netaikomos jokios kitos sąlygos pagal Reglamentą Nr. 1099/2009. Kaip savo išvadoje byloje Oeuvre d’assistance aux bêtes d’abattoirs (C‑497/17, EU:C:2018:747, 79 ir 80 punktai) nurodė generalinis advokatas N. Wahl, ritualinis gyvūnų skerdimas pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalį turi „būti atliekamas tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų gyvūnų kančių sumažinimą. Viena vertus, Reglamento Nr. 1099/2009 2 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nustatyta, kad „ūkio subjektai ar bet kuris gyvūn[us] žud[ant] dalyvaujantis asmuo turėtų imtis reikiamų priemonių skerdžiamų ar žudomų gyvūnų skausmui išvengti ir jų nerimui bei kančioms sumažinti, atsižvelgdami į geriausią šios srities praktiką ir metodus, kuriuos leidžiama naudoti pagal šį reglamentą“. Kita vertus, reglamento 43 konstatuojamojoje dalyje skelbiama, kad „skerdžiant neapsvaigintus gyvūnus reikia tiksliai perpjauti jiems gerklę aštriu peiliu, kad gyvūnai kuo mažiau kentėtų“. Be to, pagal to paties reglamento 9 straipsnio 3 dalį ir 15 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą gyvūnai neturėtų būti atskirai suvaržomi „tol, kol už svaiginimą ar kraujo nuleidimą atsakingas asmuo nebus pasirengęs kuo greičiau apsvaiginti gyvūnus arba nuleisti jų kraują“. Galiausiai Reglamento Nr. 1099/2009 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „kai taikant 4 straipsnio 4 dalį gyvūnai žudomi prieš tai jų neapsvaiginus, už skerdimą atsakingi asmenys atlieka sistemingus patikrinimus, kad užtikrintų, jog gyvūnai, prieš atpalaiduojant jų suvaržymą, neturėtų jokių sąmonės ir jautrumo požymių, ir vykdant dorojimą ar plikymą neturėtų jokių gyvybės požymių“.“


26      Visų pirma tai atvejis, kai kalbama apie labai griežtos ir aiškios taisyklės, nurodytos Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 1 dalyje, išimtį.


27      Pavyzdžiui, savo pastabose Teisingumo Teismui Komisija nurodė, kad iš statistinių duomenų, susijusių su gyvūnų skerdimu Flandrijoje 2010–2016 m., pateiktų per teisėkūros procedūrą, po kurios priimtas ginčijamas dekretas, „aiškiai matyti, kad didelė dalis mėsos po ritualinių skerdimų be apsvaiginimo galimai buvo realizuota įprastoje maisto grandinėje, kuriai, žinoma, netaikomi jokie religiniai „reikalavimai“. Komisija taip pat tvirtino, kad tokių veiksmų motyvas yra ekonominis, nes skerdimo pramonė yra suinteresuota, kad iš gyvūnų, kurie paskerdžiami be apsvaiginimo, gautos mėsos galutinės rinkos mastas būtų kuo platesnis, ir, pavyzdžiui, taip pat prekyba tam tikromis pigesnėmis gyvūno dalimis „halal“ rinkoje (pavyzdžiui, „merguez“ dešrelėmis), o kitas brangesnes dalis (pavyzdžiui, filė) siekiama realizuoti įprastoje maisto grandinėje. Be to, Komisija teigia, kad paprastai apytiksliai pusė paskersto gyvūno mėsos laikoma neatitinkančia košerinei mėsai keliamų reikalavimų, taigi ši mėsa veikiausiai realizuojama įprastoje maisto grandinėje.


28      Šios sąlygos nėra apibrėžtos. Vis dėlto man nekyla abejonių, kad pagal ginčijamą dekretą reikalaujant iš anksto apsvaiginti gyvūnus alternatyviu būdu arba galvijus apsvaiginti perpjovus gerklę šiame dekrete nustatomi aukštesni apsaugos standartai, nei nustatytieji Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje, taigi iš esmės ginčijamam dekretui taikomos šio reglamento 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto nuostatos.


29      Žr., kaip vartojami žodžiai „susiję veiksmai“. Reikia pažymėti, kad šių žodžių, kuriais taip pat apibūdinami veiksmai skerdžiamo gyvūno atžvilgiu, taikymo sritis yra labai plati ir tikrai nėra susijusi tik su gyvūnų „svaiginimu“ ar iš esmės orientuota į „svaiginimą“.


30      Taip pakenkiant Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties effet utile.


31      Taip pat žr. Reglamento Nr. 1099/2009 57 konstatuojamąją dalį, kurioje kalbama apie tai, kad „tikslinga suteikti valstybėms narėms šiek tiek lankstumo išlaikyti ar tam tikrose konkrečiose srityse priimti griežtesnes nacionalines taisykles“. Išskirta mano.


32      Be to, nepaisant didelių Flandrijos teisės aktų leidėjo pastangų atsižvelgti į musulmonų ir žydų bendruomenių nuomonę nustatant išimtis dėl išankstinio alternatyvaus apsvaiginimo, kuris nelemia gyvūno mirties, arba galvijų apsvaiginimo jiems perpjovus gerklę, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad, tam tikrų šių bendruomenių atstovų nuomone, toks atsižvelgimas neatitinka pagrindinių aptariamų religinių apeigų dogmų, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.


33      Taigi būtų contra legem.


34      Reglamento Nr. 1099/2009 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „šiame reglamente paisoma religijos pasirinkimo laisvės ir teisės išpažinti savo religiją <…> kaip nustatyta <…> [C]hartijos 10 straipsnyje“.


35      Taip pat ir pagal subsidiarumo principą. Aišku, kad ES teisės aktų leidėjas neketino visiškai suderinti nuostatų šiuo konkrečiu klausimu.


36      Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad daug valstybių narių sąvokas „aukštesni apsaugos standartai“ arba „griežtesnės nacionalinės taisyklės“ aiškino taip, kad jomis remdamosi jos gali nustatyti papildomus techninius reikalavimus dėl gyvūnų skerdimo būdo, visų pirma nustatant reikalavimą gyvūną apsvaiginti iš anksto arba perpjovus gerklę. Manau, aukštesni apsaugos standartai arba tokios taisyklės taip pat gali būti susijusios su priemonėmis, kurios konkrečiai yra labiau susijusios ne su tuo, kaip skerdžiami pavieniai gyvūnai, bet su tokiomis priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti, kad pagal Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį paskerdžiamų gyvūnų skaičius neviršytų to, kas būtina, siekiant patenkinti atitinkamų religinių grupių mitybos poreikius. Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad sąvokų požiūriu tam tikra prasme Reglamento Nr. 1099/2009 4 straipsnio 4 dalis ir 26 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas sutampa. Akivaizdu, kad tai lemia šiek tiek neaiški pirmoji nuostata. Vis dėlto aišku, kad esminiams šių apeigų elementams – kurie daugeliui tiek žydų, tiek musulmonų tikėjimą išpažįstančių asmenų yra pagrindinė jų religinių tradicijų ir patirties dalis – turi būti taikoma apsauga pagal Reglamentą Nr. 1099/2009, aiškinamą remiantis Chartijos 10 straipsnio 1 dalimi.


37      Tokių techninių priemonių pavyzdžiai pateikti šios išvados 69 punkte. Vienas iš pageidaujamų teisės aktų pakeitimų taip pat galėtų būti susijęs su atitinkamų produktų ženklinimu, siekiant aiškiai informuoti vartotojus, kad mėsa yra gauta iš be apsvaiginimo paskersto gyvūno. Informacija, kad mėsa yra košerinė arba chalalinė, skirta tik kai kurioms religinėms grupėms, o ne visiems produktų, gautų iš gyvūnų, vartotojams, taigi, mano nuomone, šiuo požiūriu to nepakanka. Žr. šios išvados 80 ir 81 punktus.


38      Pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL L 304, 2011, p. 18), 3 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „[t]eikiant informaciją apie maistą siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų sveikatos ir interesų apsaugą sudarant sąlygas galutiniams vartotojams rinktis turint pakankamai informacijos ir saugiai vartoti maistą, visų pirma atsižvelgiant į sveikatos, ekonominius, aplinkos, socialinius ir etinius aspektus“. Išskirta mano. Etinių aspektų reikšmę maisto produktus ženklinant etiketėmis pagal Reglamentą Nr. 1169/2011 Teisingumo Teismas nagrinėjo savo 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendime Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot (C‑363/18, EU:C:2019:954) ir aš savo išvadoje toje byloje (C‑363/18, EU:C:2019:494).


39      Tiek tų, pagal kurių religijos apeigas būtinas ritualinis skerdimas, tiek tų, kuriems kyla religinių, sąžinės ar moralinių prieštaravimų dėl gyvūnų skerdimo be apsvaiginimo.


40      Savo bendroje atskirojoje nuomonėje Sprendime Cha’are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją (EŽTT, 2000 m. birželio 20 d., CE:ECHR:2000:0627JUD002741795) teisėjai N. Bratza, M. Fischbach, W. Thomassen, M. Tsatsa‑Nikolovska, T. Panţîru, E. Levits ir K. Traja laikėsi nuomonės, kad vien aplinkybė, kad vienai religinei organizacijai jau buvo suteiktas leidimas atlikti ritualinį skerdimą, neatleidžia Prancūzijos valdžios institucijų nuo pareigos išsamiai išnagrinėti kitų religinių organizacijų, išpažįstančių tą pačią religiją, prašymus, pateiktus vėliau. Jie laikėsi nuomonės, kad leidimo nesuteikimas prašymą pateikusiai asociacijai, kai toks leidimas suteikiamas kitai asociacijai, ir taip pastarajai suteikiama išimtinė teisė leisti ritualinius skerdimus, laikytinas religinio pliuralizmo arba protingo proporcingo santykio tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo neužtikrinimu. Be to, jų nuomone, aplinkybė, kad „glatt“ mėsa (paskerstas gyvūnas turi būti visiškai švarus) galėtų būti importuojama iš Belgijos į Prancūziją, nepagrindė išvados, kad nebuvo ribojama teisė išpažinti savo religiją atliekant ritualinio skerdimo apeigas. Jie nusprendė, kad galimybė tokios mėsos gauti kitomis priemonėmis buvo nereikšminga vertinant valstybės veiksmų ar neveikimo, kai siekiama apriboti religijos laisvę, mastą.