EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2008 m. gruodžio 9 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Psichologinis priekabiavimas – Administracijos pareiga suteikti pagalbą – Prašymo suteikti pagalbą atmetimas – Administracijos pareiga pasirūpinti – Vertinimas – 2003 m. tarnybinės veiklos vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita“

Byloje F‑52/05

dėl pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikšto ieškinio

Q, buvusi Europos Bendrijų Komisijos pareigūnė, gyvenanti Briuselyje (Belgija), atstovaujama advokačių S. Rodrigues ir Y. Minatchy,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą V. Joris, iš pradžių padedamą advokatės J.‑A. Delcorde, vėliau – advokato D. Waelbroeck,

atsakovę,

TARNAUTOJŲ TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kreppel (pranešėjas), teisėjai H. Tagaras ir S. Gervasoni,

posėdžio sekretorius S. Boni, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. birželio 19 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        Ieškiniu, kurį Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2005 m. liepos 5 d., ieškovė iš esmės prašo, pirma, panaikinti sprendimą, kuriuo Europos Bendrijų Komisija implicitiškai atmetė jos prašymą suteikti pagalbą, antra, panaikinti jos tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitas už laikotarpius nuo 2003 m. sausio 1 d. iki spalio 31 d. ir nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d. (toliau – 2003 m. TVVA), trečia, priteisti iš Komisijos atlyginti nuostolius.

 Teisinis pagrindas

2        Europos Bendrijų Pareigūnų tarnybos nuostatų redakcijos, patvirtintos 2004 m. kovo 22 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 723/2004, iš dalies keičiančiu Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatus ir kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygas (OL L 124, p. 1), įsigaliojusios 2004 m. gegužės 1 d. (toliau – PTN), 12 a  straipsnyje nustatyta:

„1.      Pareigūnai susilaiko nuo bet kokios formos psichologinio ar seksualinio priekabiavimo.

2.      Psichologinį ar seksualinį priekabiavimą patyrusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių. Apie psichologinį ar seksualinį priekabiavimą parodymus davusiam pareigūnui institucijos veiksmai neturi turėti jokių žalingų padarinių, jeigu pareigūnas buvo sąžiningas.

3.      Psichologinis priekabiavimas – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir kurie gali pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

4.      Seksualinis priekabiavimas – tai nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokiu elgesiu siekiama tą asmenį įžeisti ar sukurti bauginančią, priešišką, įžeidžiančią ar žeminančią aplinką, arba kai dėl tokio elgesio kyla tokios pasekmės. Seksualinis priekabiavimas laikomas diskriminacija dėl lyties.“ (Pataisytas vertimas)

3        Pagal PTN 24 straipsnį:

„Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį, arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario.

Jos solidariai atlygina žalą, kurią tokiais atvejais patyrė pareigūnas, jeigu pareigūnas žalą padarė arba netyčia ar dėl didelio neatsargumo ir negalėjo gauti kompensacijos iš žalą padariusio asmens.“

4        2003 m. spalio 22 d. Komisija susipažino su Komisijos nario N. Kinnock pranešimu „Politika psichologinio priekabiavimo srityje“ (toliau – 2003 m. Pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo).

5        2003 m. Pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo 4.1.1 punkto i papunktyje „Skubos priemonės“ nurodyta:

„Esant menkiausiam įtarimui, kad asmuo patyrė psichologinį priekabiavimą, imamasi atribojimo priemonių. Šiomis priemonėmis siekiama išskirti šalis, tačiau jų nereikia painioti su judumo politika. <…> Taikant laikinąsias priemones, šis atribojimas neturi būti siejamas su laisvomis pareigomis.

Šių atribojimo priemonių, kuriomis turi būti atsižvelgiama į susiklosčiusias konkrečias aplinkybes, gali būti imamasi nedelsiant ir prireikus jos gali būti galutinės. Jomis siekiama sudaryti sąlygas tariamai aukai atgauti jėgas, padedant jai atsiriboti nuo susiklosčiusios situacijos.“

6        2006 m. balandžio 26 d. Komisija priėmė sprendimą dėl politikos asmens orumo apsaugos ir kovos su psichologiniu bei seksualiniu priekabiavimu  srityse (toliau – 2006 m. Sprendimas dėl psichologinio ir seksualinio priekabiavimo). Šio sprendimo, kuriuo buvo panaikintas 2003 m. Pranešimas dėl psichologinio priekabiavimo, 2.5 punkte nurodyta:

„Pagal PTN psichologinis priekabiavimas pripažįstamas tik tuomet, jei tariamo psichologinio priekabiautojo elgesys yra užgaulus, tyčinis, pakartotinis, trunkantis tam tikrą laiką ar sistemingas, ir kuriuo, pavyzdžiui, siekiama apšmeižti arba pažeminti konkretų asmenį. Šie kriterijai yra kumuliaciniai. <…>“.

7        Pagal iki 2004 m. balandžio 30 d. Europos Bendrijų Pareigūnų tarnybos nuostatų galiojusios redakcijos (toliau – ankstesni PTN) 43 straipsnį:

„Kiekvieno pareigūno kompetencija, darbo našumas arba elgesys tarnyboje aprašomi periodinėje ataskaitoje, rengiamoje ne rečiau kaip kartą per dvejus metus, kaip <…> numatė kiekviena institucija“.

8        2004 m. kovo 3 d. Komisija priėmė sprendimą dėl bendrųjų ankstesnių PTN 43 straipsnio įgyvendinimo nuostatų (toliau – BĮN).

9        BĮN 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.      Pagal (ankstesnių) PTN 43 straipsnį <…> tarnybinė veikla vertinama kiekvienų metų pradžioje. Referencinis vertinimo laikotarpis apima laikotarpį nuo ankstesnių metų sausio 1 d. iki gruodžio 31 dienos.

Šiuo tikslu kiekvienam pareigūnui PTN 1 straipsnio prasme, kuris per referencinį laikotarpį nepertraukiamai ne mažiau kaip vieną mėnesį vykdė tarnybinę veiklą arba tarnybos interesais buvo deleguotas, parengiama kasmetinė ataskaita, vadinamoji tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita <…>.

2.      Tarnybinės veiklos vertinimu siekiama įvertinti pareigūno darbo našumą, kompetenciją arba elgesį tarnyboje. Pirmenybės balai skiriami remiantis vertinimais pagal kiekvieną minėtą skiltį, kaip tai nustatyta II priede pateiktos ataskaitos pavyzdyje.“

10      Vertinimo procedūroje visų pirma dalyvauja vertintojas, kuris, kaip įprasta, yra skyriaus viršininkas – tiesioginis vertinamo pareigūno vadovas (BNĮ 2 straipsnio 2 dalis ir 3 straipsnio 1 ir 3 dalys), antra, ataskaitos tvirtintojas, kuris, kaip įprasta, yra direktorius – tiesioginis vertintojo viršininkas (BNĮ 2 straipsnio 3 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis), ir, trečia, apeliacinis vertintojas, kuris, kaip įprasta, yra generalinis direktorius – tiesioginis ataskaitos tvirtintojo viršininkas (BNĮ 2 straipsnio 4 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis).

11      BNĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kasmetinės ataskaitos, dar turi būti parengta tarpinė ataskaita, jei per referencinį laikotarpį labai pasikeičia pareigūno užduočių pobūdis.

12      Konkrečiai kalbant apie vertinimo procedūrą, kuri taikoma ir kasmetinei, ir tarpinei ataskaitai, BNĮ 8 straipsnio 4 dalyje skelbiama, kad vertintojo prašymu per aštuonias darbo dienas pareigūnas parengia savęs įvertinimo dokumentą, kuris įtraukiamas į tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą (toliau – TVVA). Ne vėliau kaip po dešimties darbo dienų nuo pareigūno savęs įvertinimo dokumento perdavimo vertintojas ir šis pareigūnas susitinka oficialiam pokalbiui, kurį pagal BNĮ 8 straipsnio 5 dalies ketvirtąją pastraipą sudaro trys dalys: pirma, pareigūno įvertinimas už referencinį laikotarpį, antra, tikslų metams, einantiems po referencinio laikotarpio, nustatymas ir, trečia, mokymo programos aptarimas. Po pareigūno ir vertintojo pokalbio vertintojas ir ataskaitos tvirtintojas parengia TVVA. Tuo atveju, jei pareigūnas nesutinka su TVVA, organizuojamas jo ir tvirtintojo pokalbis; ataskaitos tvirtintojas turi teisę arba pakeisti TVVA arba ją patvirtinti. Vertinamas pareigūnas turi teisę pakartotinai nesutikti su pakeista ar patvirtinta TVVA; po to jis gali kreiptis į Jungtinį vertinimo komitetą, numatytą BNĮ (toliau – JVK) 9 straipsnyje, kuris patikrina, ar TVVA buvo parengta teisingai ir objektyviai, t. y. kiek įmanoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir vadovaujantis BNĮ bei vertinimo gairėmis. JVK pateikia motyvuotą išvadą, kuria remdamasis apeliacinis vertintojas TVVA arba pakeičia, arba patvirtina. Jei apeliacinis vertintojas nesilaiko šioje nuomonėje pateiktų rekomendacijų, jis privalo savo sprendimą motyvuoti.

13      Pagal BNĮ II priede pridėtą ataskaitos pavyzdį kiekvienai vertinimo skilčiai skiriamas balas ir atitinkamas vertinimas. Maksimalus 6.1 skilčiai „Darbo našumas“ skiriamas balų skaičius yra 10; 6.2 skilčiai „Sugebėjimai (Kompetencija)“ – 6 balai, o 6.3 skilčiai „ Elgesys tarnyboje“ – 4 balai. Vertinimo skalė – nuo „nepakankamai“ iki „labai gerai“, net „puikiai“ priskiriama skilčiai 6.1 „Darbo našumas“ ir skilčiai 6.2 „Sugebėjimai (Kompetencija)“; o tarpiniai vertinimai didėjančia tvarka yra šie: „silpnai“, „pakankamai“ ir „gerai“.

14      2002 m. liepos mėn. Komisija personalą per intranetą supažindino su dokumentu „Karjeros raida grindžiama personalo vertinimo sistema – Gairės“ (toliau – Vertinimo gairės ). Jose nustatyta TVVA rengimo tvarka.

15      Vertinimo gairių  6.2 punkte „Darbo įvertinimas“, visų pirma kiek tai susiję su darbo našumo įvertinimu, nustatyta:

„Paprastai tikslai metų eigoje pakeičiami, kad būtų atsižvelgta į bet kokius pasikeitimus, tačiau pareigūnas negali būti baudžiamas, jei jis nesugebėjo įgyvendinti jam iškeltų tikslų dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Tokiu atveju dėmesys kreipiamas į tai, ką suinteresuotasis pareigūnas iš tiesų galėjo padaryti ir kaip jis susitvarkė su situacija. Tie patys principai taikomi tuo atveju, kai vertinamas pareigūnas per tuos metus turėjo laikinai išvykti. Pavyzdžiui, jei jis suserga, išeina motinystės atostogų arba jei įvyksta nuo jo nepriklausantis įvykis, kaip antai gaunamas šaukimas eiti prisiekusiojo teisme pareigas <…>“.

16      PTN 57 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad pareigūnai turi teisę gauti kasmetines atostogas, trunkančias ne trumpiau kaip 24 darbo dienas arba ne ilgiau kaip 30 darbo dienų per kalendorinius metus.

17      Pagal PTN 59 straipsnio pirmos dalies pirmąją pastraipą pareigūnas, kuris įrodo, kad dėl ligos arba nelaimingo atsitikimo nepajėgia atlikti savo pareigų, automatiškai įgyja teisę į laikinojo nedarbingumo atostogas.

 Faktinės bylos aplinkybės

A –  2000, 2001 ir 2002 metai

18      2000 m. liepos 16 d. 47 metų amžiaus ieškovė, prieš tai dirbusi administracinio teismo teisėja Švedijoje, buvo priimta į tarnybą A 5 lygio pareigūne, iš pradžių bandomajam laikotarpiui, bei paskirta dirbti į Komisijos personalo ir administracijos generalinio direktorato B direktorato (Teisės ir pareigos – Politika ir socialiniai veiksmai, toliau – B direktoratas) B 2 skyrių (Europos viešoji tarnyba  – PTN ir drausmė, toliau – B 2 skyrius).

19      2001 m. kovo 16 d. B direktorato direktorius, pasikonsultavęs su B 2 skyriaus viršininku, parengė bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitą už laikotarpį nuo 2000 m. liepos 16 d. iki 2001 m. balandžio 15 d. (toliau – pirmoji bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaita). Ataskaitoje B direktorato direktorius pažymėjo, kad ieškovė „nesugebėjo per protingus terminus įvykdyti jai patikėtų tam tikrų svarbių užduočių, o vienu atveju – iš viso užduoties neatliko“, be to, jai kilo „tam tikrų bendravimo problemų tarnyboje“. Jis taip pat nurodė, „jog ji nebuvo susipažinusi su veikiančia administracine ir hierarchine Komisijos sistema “. Pagaliau ataskaitos pabaigoje jis rekomendavo pratęsti ieškovės bandomąjį laikotarpį „perkeliant ją į kitą tarnybą“.

20      2001 m. kovo 22 d. ieškovė pateikė pastabas dėl pirmosios bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitos. Šiose pastabose ji visų pirma pažymėjo per bandomąjį laikotarpį atlikto darbo svarbą ir kokybę bei nurodė, kad jai niekuomet nebuvo pareikšta net mažiausių priekaištų dėl jos atliekamų užduočių. Todėl ji prašė, kad jos pirmoji bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaita „būtų peržiūrėta, kiek tai susiję su pareikštomis neigiamomis pastabomis“, pabrėždama, kad ji yra pasirengusi „(pati) paliudyti Ataskaitų komitete ir (arba) prireikus pakviesti kitus liudytojus“.

21      Pirmoji bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaita ir ieškovės pastabos buvo perduotos Paskyrimui tarnybai (toliau – PT), kuri 2001 m. kovo 27 d. jas pateikė tarnybinės veiklos vertinimo Ataskaitų komiteto pirmininkui.

22      Ieškovės bandomojo laikotarpio pabaigoje Ataskaitų komiteto pirmininkas 2001 m. kovo 27 d. raštu perdavė pirmąją bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitą kitiems Ataskaitų komiteto nariams ir, vadovaujantis rašytine procedūra, pasiūlė patvirtinti išvados, kuri buvo pridėta prie jo rašto, projektą ne vėliau kaip iki 2001 m. balandžio 6 dienos.

23      Kadangi Ataskaitų komitetas iki nustatyto termino, t. y. 2001 m. balandžio 6 d., nepateikė Ataskaitų komiteto sekretoriatui pastabų dėl komiteto pirmininko išvados projekto, 2001 m. balandžio 9 d. PT sprendimu pratęsė ieškovės bandomąjį laikotarpį nuo 2001 m. balandžio 16 d. iki spalio 15 dienos (toliau – sprendimas dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo).

24      Nuo 2001 m. balandžio 16 d. ieškovė buvo paskirta į Personalo ir administracijos generalinio direktorato B 4 skyrių (Darbo užmokestis ir pensijų apskaičiavimas), paskui, nuo 2001 m. gegužės 21 d., į Personalo ir administracijos generalinio direktorato B direktorato 001 skyrių, kuris vėliau tapo 03 skyriumi (Socialinis dialogas, toliau – Socialinio dialogo skyrius).

25      2001 m. gegužės 21 d. ieškovė pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl pirmosios bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitos ir sprendimo dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo.

26      2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimu PT atmetė 2001 m. gegužės 21 d. ieškovės skundą. Tačiau šiame sprendime PT pripažino, kad Ataskaitų komitetas „klaidingai nurodė, kad (ieškovė) sutiko su pratęstu bandomuoju laikotarpiu, kuris būtų atliktas kitame skyriuje“, ir patikslino, jog ši klaida „atsirado dėl to, kad (ieškovė) pasiūlė ją paskirti į kitas pareigas (B 4 skyriuje) pratęsiant nurodytą bandomąjį laikotarpį, tačiau ji niekuomet nesutiko su bandomojo laikotarpio pratęsimu“. Vėliau suinteresuotoji pareigūnė nepareiškė ieškinio Bendrijos teisme dėl pirmosios bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitos ir dėl sprendimo dėl bandomojo laikotarpio pratęsimo.

27      2001 m. rugsėjo 25 d. B direktorato direktorius, pasikonsultavęs su Socialinio dialogo skyriaus viršininku, parengė bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitą už laikotarpį nuo 2001 m. balandžio 16 d. iki 2001 m. spalio 15 dienos (toliau – antroji bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaita). Šioje ataskaitoje buvo pasiūlyta ieškovę paskirti į nuolatinę tarnybą.

28      2001 m. spalio 24 d. PT sprendimu ieškovę paskyrė į nuolatinę tarnybą, kuris įsigaliojo 2001 m. spalio 16 dieną.

29      Nors nuo 2001 m. pabaigos ieškovė išreiškė savo pageidavimą išeiti iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato dirbti į kitą generalinį direktoratą, nuo 2001 m. vasario 1 d. suinteresuotoji pareigūnė buvo perkelta į Personalo ir administracijos generalinio direktorato A 2 skyrių (Atrankos politika), vėliau tapusį A 4 skyriumi (Atrankos politika, o dar vėliau – Europos personalo atrankos tarnyba) .

B –  2003 metai

30      2003 m. sausio 1 d. ieškovė buvo perkelta į Personalo ir administracijos generalinio direktorato D direktorato (Ištekliai) 1 skyrių (Santykiai su institucijomis, ABM ir dokumentų tvarkymas, toliau – 1 skyrius), vėliau tapusį D 2 skyriumi (toliau – D 2 skyrius).

31      2003 m. ieškovė laikotarpiais nuo vasario 5 d. iki vasario 28 d. ir nuo kovo 10 d. iki 14 d. naudojosi laikinojo nedarbingumo atostogomis, laikotarpiu nuo kovo 17 d. iki balandžio 28 d. dėl sveikatos priežasčių dirbo ne visą darbo dieną, laikotarpiais nuo birželio 30 d. iki liepos 4 d. ir nuo rugsėjo 1 d. iki lapkričio 14  d. vėl naudojosi laikinojo nedarbingumo atostogomis, o laikotarpiu nuo lapkričio 17 d. iki gruodžio 19 d. dėl sveikatos priežasčių vėl dirbo ne visą darbo dieną.

32      Neatsižvelgiant į tai, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. ieškovė buvo paskirta į 1 skyrių, iki 2003 m. birželio ji išsaugojo kabinetą, kuriame dirbo ją perkėlus į A 4 skyrių, t. y. kabinetą, esantį Komisijos pastate, adresu: 34, rue de Montoyer, Briuselis (toliau – Montoyer 34 pastatas), nors kiti 1 skyriaus kabinetai buvo Komisijos pastato 7–10 aukštuose, adresu: 11, rue de la Science, Briuselis (toliau – Sciences 11 pastatas).

33      Nuo 2003 m. birželio iki 2004 m. vasaros ieškovei buvo skirtas kabinetas pusaukštyje, esančiame tarp 11,  rue se la Sciences pastato pirmojo ir antrojo aukštų.

34      2003 m. birželio 10 d. buvo parengtas ieškovės pareigybės aprašymas, su kuriuo ji supažindinta.

35      2003 m. liepos 3 d. D 2 skyriaus viršininko pavaduotojas išsiuntė ieškovei tokį elektroninį laišką:

„Aptariau su (Personalo ir administracijos generalinio direktorato D 3) skyriaus (Žmogiškieji ir finansiniai ištekliai ADMIN  – IAS; Kabinetai) kabineto klausimą. Jie pradėjo nagrinėti vieną galimą sprendimą, kuris tenkintų mūsų prašymą, t. y. padalyti D 2 skyrių per du aukštus. Kadangi šis pokalbis buvo surengtas vykstant daugeliui kitų pasikeitimų, vis dar nėra rastas greitas sprendimas, tačiau mes turime puikią galimybę. Manau, kad pasieksime tai, ko norime.

Siekiant nedelsiant išspręsti jūsų kabineto klausimą, D 3 (skyrius) pasiūlė, kad laikinai persikeltumėte į netoliese esančio (11, rue de la Sciences pastato) 7 aukšte <…> kartu su <…> esantį didelį kabinetą (šiuo metu – archyvų kabinetas).

Prašau man pranešti, ar jus tenkintų šis pasiūlymas.“

36      2003 m. liepos 7 d. ieškovė atsakė D 2 skyriaus viršininko pavaduotojui išsiųsdama tokį elektroninį laišką:

„Jeigu atvirai, nežinau kaip išspręsti kabineto klausimą. Nuo liepos 18 d. išeinu atostogauti ir į darbą grįšiu rugpjūčio 18 dieną. Ar įmanoma palaukti, kol, kaip reikia tikėtis, rugpjūtį būtų rastas galutinis sprendimas?“

37      2003 m. rugsėjo 11 d. D 2 skyriaus viršininko pavaduotojas Personalo ir administracijos generalinio direktorato D 3 skyriaus (Žmogiškieji ir finansiniai ištekliai ADMIN  – IAS; Kabinetai) D 3 skyriaus direktorato tarnautojui, atsakingam už inventorizuoto turto administravimą (toliau – inventorizuotą turtą administruojantis tarnautojas), parašė tokį elektroninį laišką:

„Jūs turbūt prisimenate mūsų pokalbį dėl (būtinybės rasti) tinkamą kabinetą (ieškovei); mes susitarėme pratęsti pokalbį pasibaigus vasaros atostogoms. Artimiausiu metu neįmanoma įgyvendinti ilgalaikio sprendimo (t. y pergrupavimo.) visą D 2 skyrių perkeliant į 11, rue de la Sciences pastato 9 ir 10 aukštus. Todėl prašau jūsų skirti mūsų skyriui kabinetą, pritaikytą (ieškovei), kuris būtų kiek galima arčiau (11, rue de la Sciences pastato) 9 ir 10 aukštų.

Šis klausimas yra skubus, nes panašu, kad šiuo metu (ieškovės) naudojamas kabinetas, esantis (11, rue de la Sciences) pastato pirmajame aukšte, nėra tinkamas, ir gali labai paveikti (suinteresuotosios pareigūnės) darbo našumą, todėl reikia rasti skubų sprendimą.

Laukiu jūsų atsakymo.“

38      Kadangi tuo metu, kai inventorizuotą turtą administruojančiam tarnautojui buvo išsiųstas ankstesniame punkte nurodytas elektroninis laiškas, jis atostogavo, D 2 skyriaus viršininko pavaduotojas 2003 m. rugsėjo 30 d. dar sykį atkreipė jo dėmesį į ieškovės kabineto problemą.

C –  2004 metai

39      2004 m. vasario 2 d. ieškovė pateikė prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 5 dienos. Šis prašymas buvo patenkintas 2004 m. vasario 3 dieną.

40      2004 m. balandžio 29 d. raštu, kurį Personalo ir administracijos generalinio direktorato Skundų skyrius gavo gegužės 3 d., ieškovė Komisijai „pagal PTN 24 straipsnį pateikė prašymą suteikti pagalbą <…>, kuris pagal PTN 90 straipsnio 1 dalį prilygsta prašymui dėl psichologinio priekabiavimo “ (toliau –  prašymas suteikti pagalbą). Prašyme ji nurodė keletą faktų, kuriuos ji laikė psichologiniu priekabiavimu, ir prašė, kad Personalo ir administracijos generaliniam direktoratui nepriklausanti „neutrali instancija“ pradėtų administracinį tyrimą. Taip pat ieškovė prašė atlyginti 100 000 EUR dydžio žalą, kurią ji patyrė dėl tariamo psichologinio priekabiavimo (toliau – prašymas atlyginti žalą).

41      Gavusi ieškovės medicinos pažymą dėl laikotarpio nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. birželio 11 d., administracija suinteresuotajai pareigūnei nurodė pasitikrinti sveikatą institucijos gydytojų komitete; savo 2004 m. gegužės 7 d. išvadoje šis komitetas nurodė, kad ji „nuo 2004 m. gegužės 10 d.  buvo 100 % darbinga“, tačiau „vadovaujantis (ieškovės) sveikatos sumetimais rekomenduojama pakeisti tarnybos vietą“.

42      2004 m. gegužės 7 d. laiške ieškovė pakartotinai pateikė tokio paties turinio, kaip ir 2004 m. balandžio 29 d. laiške, prašymą suteikti pagalbą. Jame ji, be kita ko, remdamasi ankstesniame punkte minėto medicinos patikrinimo išvada, prašė taikyti „prevencines ir neatidėliotinas priemones, kaip antai, (ją) paskirti į kitas pareigas arba (ją) laikinai perkelti“ į kitą nei Personalo ir administracijos generalinį direktoratą, kad galėtų būti apsaugota nuo jos viršininko „užgaulaus elgesio“. Pagaliau ieškovė prašė atlyginti turtinę žalą, kuri atsirado dėl jos viršininko elgesio.

43      2004 m. gegužės 7 d. 14 val. 53 min. ieškovė pakartotinai išsiuntė D 2 skyriaus viršininkui, kuris savo pareigas pradėjo eiti 2004 m. vasario 16 d., elektroninį laišką, kuriame, be kita ko, buvo šios pastraipos:

„Naudodamasi <…> „Sic Congés“ (informacine sistema, skirta palengvinti administracinį atostogų valdymą) nesėkmingai bandžiau pateikti prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 10 d. iki 2004 m. birželio 30 d. (pagal <…> „Sic Congés“ sistemą jau naudojausi laikinojo nedarbingumo atostogomis).

<…>

Laukdama, kol bus pradėtos taikyti laikinosios priemonės, jaučiuosi įpareigota (dėl savo sveikatos ir saugos) atsiriboti nuo savo darbinės aplinkos. Todėl pateikiau prašymą suteikti kasmetines atostogas.

Kadangi negaliu pateikti <…> prašymo suteikti kasmetines atostogas naudodamasis informacine sistema („Sic Congés“), maloniai jūsų prašau (elektroniniu laišku) kuo skubiau ir ne vėliau kaip iki šios popietės 16 (valandos) patenkinti mano prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 10 d. iki 2004 m. birželio 30 dienos.“

44      2004 m. gegužės 7 d. apie 16 val. ieškovė dalyvavo pokalbyje su D 2 skyriaus viršininku dėl savo prašymo suteikti kasmetines atostogas. Ieškovės manymu, jis pritarė, kad ji išeitų kasmetinių atostogų nuo gegužės 10 dienos.

45      2004 m. gegužės 7 d. 18 val. 1 min. D 2 skyriaus viršininkas išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, išdėstytą taip:

„Kadangi tam tikri su jumis susiję klausimai turi būti skubiai išspręsti, vadovaudamasis tarnybos interesais ir kadangi jūsų kasmetinės atostogos dar neprasidėjo, prašau pirmadienį ryte atvykti į mano kabinetą.

Per pokalbį aptarsime jūsų atostogų klausimą.“

46      2004 m. gegužės 7 d. 18 val. 24 min. ieškovė D 2 skyriaus viršininkui išsiuntė tokį elektroninį laišką:

„Atkreipiu jūsų dėmesį į mūsų pokalbį, įvykusį jūsų kabinete 16 (val.), per kurį mane patikinote, kad nėra jokių problemų patenkinti mano prašymą nuo gegužės 10 d., pirmadienio, suteikti kasmetines atostogas, <…> ir kad galiu ramiai praleisti savaitgalį bei nebeatvykti į darbą pirmadienį. Teliko išspręsti problemas, susijusias su („Sic Congés“) ir parašais <…>. Šiuo metu jau esu užsisakiusi lėktuvo bilietą, kad galėčiau grįžti į Švediją šiek tiek vėliau.

(Gydytojas) man pažadėjo rasti kitą išeitį, jei mano kasmetinių atostogų prašymas šią popietę nebūtų patenkintas. Kadangi jūs apie savo sprendimo pakeitimą mane įspėjote tik šį vakarą, neįmanoma susisiekti su (gydytoju). Todėl pirmadienį ryte tiesiai vyksiu į medicinos tarnybą, kad galėčiau susitikti su (savo) arba kitu gydytoju.“

47      2004 m. gegužės 10 d., atsakydamas į ankstesniame punkte nurodytą elektroninį laišką, D 2 skyriaus viršininkas išsiuntė ieškovei tokį elektroninį laišką:

„Noriu jums patvirtinti, jog (D direktorato direktorius) šią dieną pageidauja su jumis susitikti, kad galėtų aptarti jūsų galimą perkėlimą, kurį (2004 m. gegužės 7 d., penktadienį) savo išvadoje rekomendavo medicinos tarnyba, ir kad jūsų naudai būtų galima imtis kitų neseniai inicijuotų veiksmų.“

48      Tą pačią dieną, 2004 m. gegužės 10 d., ieškovė susitiko su D direktorato direktoriumi. Anot ieškovės, šiame pokalbyje buvo sutarta, kad jai bus suteiktos trijų savaičių kasmetinės atostogos nuo 2004 m. gegužės 19 dienos.

49      2004 m. gegužės 11 d. ieškovė išsiuntė D direktorato direktoriaus padėjėjai elektroninį laišką su prašymu kuo skubiau gauti savo direktorato patvirtinimą dėl kasmetinių atostogų, kurių ji prašė laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 19 d. iki 2004 m. birželio 8 d., pabrėždama, kad už jos atitinkamam laikotarpiui užsakytą kelionės bilietą turi būti apmokėta ne vėliau kaip kitą dieną, t. y. 2004 m. gegužės 12 dieną.

50      D direktorato direktoriaus padėjėja, atsakydama į 2004 m. gegužės 11 d. ieškovės elektroninį laišką, tą pačią dieną išsiuntė ieškovei kelis elektroninius laiškus, kuriuose nurodė, kad prieš suteikiant atostogas ji privalo susitikti su D 2 skyriaus viršininku, kad būtų įvykdytas oficialaus pokalbio reikalavimas pagal BNĮ 8 straipsnio 5 dalį ir kad D direktorato direktorius bei D 2 skyriaus viršininkui galėtų parengti suinteresuotosios pareigūnės TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 31 dienos (toliau – TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn.). 2004 m. gegužės 12 d. ieškovei išsiųstame elektroniniame laiške D direktorato direktoriaus padėjėja taip pat pridūrė, kad direktorius negalėjo suinteresuotajai pareigūnei suteikti jokių garantijų dėl jos prašymo suteikti kasmetines atostogas patenkinimo, nes tai priklauso nuo to, kaip keletas asmenų, įskaitant ir ieškovę, įvykdys savo užduotis.

51      Gavusi tokį atsakymą, ieškovė 2004 m. gegužės 12 d. elektroniniu laišku pranešė D direktorato direktoriaus padėjėjai, kad ji atsisako prašymo suteikti kasmetines atostogas, kurių ji prašė laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 19 d. iki birželio 8 d., ir kad dabar ji prašo suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 7 d. iki liepos 23 dienos.

52      2004 m. gegužės 13 d. prašymas suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 7 d. iki liepos 23 d. buvo oficialiai pateiktas naudojantis „Sic Congés“ ir patenkintas gegužės 19 dieną. Tačiau kadangi ieškovė apie šį patenkinimą buvo informuota tik 2004 m. gegužės 24 d., t. y. pavėluotai, ji atsiėmė prašymą suteikti kasmetines atostogas.

53      Tą pačią 2004 m. gegužės 13 d. D direktorato direktorius ieškovės gyvenimo aprašymą pateikė penkiems generaliniams direktoratams: Energijos ir transporto, Europos kovos su sukčiavimu tarnybai, Teisingumo ir vidaus reikalų, Sveikatos ir vartotojų apsaugos ir Konkurencijos. Gyvenimo aprašymo lydraštyje, skirtame kiekvienam iš minėtų generalinių direktoratų, D direktorato direktorius nurodė, kad ieškovė išreiškė suinteresuotumą sritimis, priskiriamoms aptariamo generalinio direktorato kompetencijai, ir kad Personalo ir administracijos generalinis direktoratas davė sutikimą, kad suinteresuotoji pareigūnė galėtų būti paskirta į kitas pareigas.

54      2004 m. gegužės 18 d. gydytojas psichiatras, kuriam medicinos tarnyba patikėjo atlikti ieškovės psichiatrinę ekspertizę, joje pažymėjo, jog „problema buvo socialinio pobūdžio (konfliktas institucijos, kurioje ji dirbo, viduje), todėl ir sprendimas turi būti socialinis (perkėlimas į kitą generalinį direktoratą)“.

55      2004 m. gegužės 24 d. ieškovė pakartotinai pateikė prašymą dėl „neatidėliotino, nuolatinio ar laikino perkėlimo į kitą (generalinį direktoratą), kuris nebūtų susijęs su Personalo ir administracijos generaliniu direktoratu) arba su (šio generalinio direktorato direktoriumi)“, paaiškindama, kad „(jai daromas) psichologinis priekabiavimas akivaizdžiai tęsėsi“.

56      2004 m. birželio 7 d. ieškovė paprašė parengti medicinos pažymą laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 8 d. iki 2004 m. liepos 2 dienos.

57      2004 m. birželio 8 d. ieškovė išsiuntė D 2 skyriaus viršininkui elektroninį laišką informuodama, kad laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 8 d. iki liepos 2 d. „nebegali atlikti savo dabartinių pareigų“. Ji nurodė, kad naudodamasi „Sic Congés“ pateikė prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 13 dienos.

58      2004 m. birželio 9 d. D direktorato direktorius išsiuntė ieškovei tokį elektroninį laišką:

„Apgailestauju dėl jūsų ligos. Bandžiau su jumis susisiekti jūsų namuose, nes birželio 8 d. buvo numatytas mūsų pokalbis, kuriame norėjau pasikalbėti, kokias užduotis nuo šiol jums reikėtų vykdyti.

Jūs pateikėte prašymą peržiūrėti jūsų TVVA (už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn.), ir šią užduotį reikėtų atlikti kuo skubiau ir bet kuriuo atveju prieš jums išeinant kasmetinių atostogų. Vertinimo procedūros baigtis daro poveikį visam (Personalo ir administracijos) generaliniam direktoratui, nes jeigu jis nebus įvykdytas laiku, negausime jokių pirmenybės balų ir, vadinasi, kiltų grėsmė viso personalo pareigų paaukštinimo perspektyvoms. <…>

Galbūt jūs malonėsite susisiekti su mano sekretore dėl kitos pokalbio datos <…>“.

59      2004 m. birželio 11 d. laišku Komisijos tyrimų ir drausmės tarnybos (toliau – TDT) direktorius nurodė Komisijos generaliniam sekretoriui, jog ieškovės prašyme suteikti pagalbą išdėstyti faktai jam atrodo pakankamai rimti, kad pateisintų administracinio tyrimo pradėjimą, „siekiant įrodyti individualios atsakomybės buvimą arba nuplauti neteisingai apkaltinto pareigūno garbę“. TDT direktorius pridūrė, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė kaltino visus Personalo ir administracijos generalinio direktorato viršininkus, įskaitant generalinį direktorių, atrodė tinkama, jog Komisijos generalinis sekretorius vykdytų PT funkcijas atlikdamas administracinį tyrimą ir kad „inspektoriumi“, vadovaujančiu šiam tyrimui, būtų paskirtas asmuo, nedirbantis Personalo ir administracijos generaliniame direktorate.

60      2004 m. birželio 14 d. D 2 skyriaus viršininkas oficialiai atmetė jos prašymą suteikti atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 13 dienos.

61      2004 m. birželio 18 d. medicinos tarnyba pareiškė savo nuomonę, kad ieškovė „pagrįstai nebuvo darbe iki liepos 16 dienos (imtinai)“.

62      2004 m. birželį 21 d. Ieškovė, naudodamasi „Sic Congés“, pateikė prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki rugpjūčio 27 dienos.

63      Nuo 2004 m. vasaros ieškovei buvo suteiktas kabinetas 11, rue de la Sciences pastato aštuntajame aukšte.

64      2004 m. liepos 1 d. Komisijos generalinis sekretorius informavo TDT direktorių, kad jis sutinka vykdyti PT pareigas atliekant numatytą administracinį tyrimą, ir nurodė jo pasirinkto vadovauti tyrimui inspektoriaus pavardę.

65      2004 m. liepos 1 d. ieškovė, gavusi pranešimą, kad jos prašymas suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2007 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 d. nebuvo patenkintas, išsiuntė elektroninį laišką B 2 skyriaus tarnautojui, skųsdamasi, kad „jos prašymai suteikti kasmetines atostogas visuomet atmetami arba nepasirašomi per tinkamą terminą“, ir paprašė „padėti išeiti jai atostogų (2004 m. vasarą)“.

66      2004 m. liepos 5 d. ieškovė pateikė medicinos pažymą, susijusią su laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 17 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 dienos. Administracija šios pažymos neužginčijo.

67      2004 m. rugpjūčio 2 d. Komisija patenkino prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 dienos. Šis prašymas buvo „panaikintas“ 2004 m. rugsėjo 3 d., nes suinteresuotoji pareigūnė laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 17 d. iki rugpjūčio 27 d. naudojosi laikinojo nedarbingumo atostogomis.

68      2004 m. rugsėjo 1 d. ieškovė pateikė medicinos pažymą, susijusią su laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki rugpjūčio 28 dienos.

69      2004 m. rugsėjo 6 d. ieškovė, atliekant medicinos patikrinimą, pateikė pažymą, susijusią su laikotarpiu nuo 2004 m. rugpjūčio 25 d. iki rugpjūčio 28 dienos, kurioje buvo nustatyta, kad suinteresuotoji pareigūnė „šią dieną buvo 100 % darbinga“, tačiau pakartotinai atkreipė dėmesį į 2004 m. gegužės 18 d. gydytojo psichiatro, kuris tuomet tyrė ieškovę, padarytą pastabą, kad „vadovaujantis ieškovės sveikatos sumetimais rekomenduojama keisti tarnybos vietą“.

70      2004 m. rugsėjį 7 d. ieškovė, manydama, kad 2004 m. rugsėjo 6 d. medicinos patikrinimo išvados nebuvo mediciniškai pagrįstos, kreipėsi į Komisiją su prašymu kreiptis į nepriklausomą gydytoją, kad šis pateiktų savo nuomonę pagal PTN 59 straipsnio 1 dalies penktąją pastraipą.

71      Atlikdamas administracinį tyrimą, dėl kurio ieškovė buvo pateikusi prašymą, Komisijos generalinio sekretoriaus inspektorius 2004 m. rugsėjį 8 d. raštu gavo jos įgaliojimą „nustatyti pateiktų tariamų kaltinimų tikrumą“, kiek tai visa pirma susiję su pareigūno ar pareigūnų elgesiu, kurių pavardės yra minimos bylos medžiagoje, ir įvertinti padėties tikrumą ir išvadas, kurias šiuo atveju reikėtų padaryti“.

72      2004 m. rugsėjo 15 d. medicinos tarnyba pranešė (Žmogiškųjų išteklių – ADMIN, Vidaus reformos) skyriaus viršininkui, kad bendru sutarimu (su ieškovę gydžiusiu gydytoju) buvo paskirtas ekspertas “.

73      Baigdamas savo 2004 m. spalio 6 d. psichologinio tyrimo ataskaitą pagal ieškovės prašymą perduoti šį klausimą spręsti pasirinktam nepriklausomam gydytojui (toliau – nepriklausomas gydytojas), šis gydytojas konstatavo, kad „suinteresuotoji pareigūnė buvo tinkama iš naujo pradėti dirbti, tačiau kitame (generaliniame direktorate)“, bei nurodė, kad „suinteresuotosios pareigūnės grąžinimas į ankstesnę tarnybos vietą tik atnaujintų išgyvenimus, susijusius su psichologiniu priekabiavimu ir ją destabilizuotų“.

74      2004 m. spalio 14 d. raštu Personalo ir administracijos generalinio direktorato C direktorato (Socialinė politika, Liuksemburge dirbantis personalas, sveikata ir higiena, toliau – C direktoratas) direktorius perdavė D direktorato direktoriui nepriklausomo gydytojo išvadas ir jam rekomendavo „kuo skubiau paskirti ieškovę į kitas pareigas, tačiau ne minėtame (generaliniame direktorate), kad suinteresuotoji pareigūnė vėl galėtų pradėti dirbti“.

75      2004 m. lapkričio 5 d. raštu ir remdamasis ieškovės prašymu suteikti pagalbą Personalo ir administracijos generalinio direktorato Skundų skyriaus viršininkas informavo suinteresuotąją pareigūnę, kad Komisijos generalinis sekretorius pradėjo tyrimą, kuris buvo patikėtas Personalo ir administracijos generalinio direktorato išoriniam inspektoriui, ir kad PT, remdamasi tyrimo ataskaita bei jos apimtimi, priėmė sprendimą dėl prašymo suteikti pagalbą.

76      2004 m. lapkričio 26 m. raštu, kurį Skundų skyrius gavo lapkričio 30 d., ieškovė pateikė skundą „dėl implicitinių sprendimų, kuriais buvo atmesti jos prašymai suteikti pagalbą ir apsaugą, prašymai priimti neatidėliotinas prevencines apsaugos priemones bei prašymas atlyginti nuostolius“ (toliau – 2004 m. lapkričio 26 d. skundas).

77      2004 m. gruodžio 21 d. Sprendimu ieškovė nuo 2005 m. sausio 1 d. buvo perkelta į Personalo ir administracijos generalinio direktorato C 5 skyrių (Darbo sauga ir higiena, toliau – C 5 skyrius).

D –  2005 metai

78      Po 2005 m. sausio 6 d. įvykusio ieškovės ir C 5 skyriaus vedėjo pokalbio ji visiškai liovėsi vaikščiojusi į darbą.

79      2005 m. kovo 21 d. Komisijos generaliniam sekretoriui buvo perduota inspektoriaus parengta administracinio tyrimo ataskaita. Ataskaitos išvadose inspektorius pateikė tokias pastabas:

„1.      Jokia šioje išvadoje išnagrinėta situacija neįrodo, kad (ieškovės) nurodyti asmenys elgėsi užgauliai, tyčia siekdami pakenkti (suinteresuotosios pareigūnės) asmenybei, orumui arba fizinei ar psichinei sveikatai).

Kartais susidarydavo įspūdis, kad tam tikri veiksmai ar fizinis elgesys (ieškovės) atžvilgiu buvo beveik užgaulūs arba, konkrečiau kalbant PTN versijos anglų kalba terminais, „improper behaviour“ (netinkamas elgesys) ieškovės atžvilgiu. Netgi manau, kad ši riba tam tikrais atvejais galėjo būti peržengta. Vis dėlto niekuomet nemaniau, kad nagrinėjamu atitinkamo (-ų) asmens (-ų) fiziniu elgesiu ar veiksmais buvo tyčia siekiama pakenkti (ieškovės) asmenybei, orumui arba fizinei ar psichinei sveikatai.

<…>

3.      Šioje byloje atlikęs tyrimą supratau, kad (ieškovė) jaučiasi patyrusi psichologinį priekabiavimą, o tai paaiškina, kodėl ji mano, jog jos viršininkai turi tam tikrų ketinimų, kurių, mano nuomone, jie neturi. Galima tik apgailestauti dėl tokio netinkamo elgesio, kurį patyrė (suinteresuotoji). Aplinkybės, dėl kurių buvo pratęstas jos bandomasis laikotarpis, priėmimo į (D 2) skyrių sąlygos arba atokiai esančio kabineto skyrimas skatino konfliktinių santykių tarp (ieškovės) ir jos viršininkų atsiradimą. Atsižvelgiant į tai, kad šie konfliktiniai santykiai truko jau keletą metų, nemanau, kad juos būtų galima išspręsti apibusėmis pastangomis. Tik skubus (suinteresuotosios) paskyrimas į kitas pareigas, bet ne (Personalo ir administracijos) generaliniame direktorate galėtų suteikti ieškovei galimybę – kuria jai vertėtų pasinaudoti – iš naujo pradėti karjerą.“

80      2005 m. kovo 29 d. PT atmetė 2004 m. lapkričio 26 d. skundą. Ji pažymėjo, jog „prieš nuspręsdama laiku pradėti tyrimą, kuris vis dar vyksta, norėdama nustatyti faktus ji reagavo į įvairius (ieškovės) prašymus, atsižvelgdama į faktus proporcingai pagal jų svarbą ir pateiktus įrodymus“. Galiausiai PT pažymėjo, kad „užbaigus tyrimą apie jo rezultatus buvo pranešta (ieškovei)“ ir kad „atsižvelgiant į šiuos rezultatus (ji) prireikus pagal PTN 24 straipsnį  imsis priemonių, kurios bus grindžiamos minėtais rezultatais“.

81      2005 m. balandžio 15 d. ieškovė pateikė prašymą pripažinti jos invalidumą. Savo prašyme ji nurodė, kad „per pastaruosius kelerius metus (Personalo ir administracijos) generaliniame direktorate patyrė psichologinį priekabiavimą“ ir kad „tokia padėtis labai pakenkė (jos) sveikatai“.

82      2005 m. birželio 13 d. PT dėl ieškovės kreipėsi į Invalidumo komitetą.

83      2005 m. liepos 11 d. Komisijai skirtu raštu ieškovė, remdamasi savo 2005 m. balandžio 15 d. prašymu pripažinti invalidumą, nurodė, kad „patvirtina (savo) prašymą pripažinti dėl (jos) patirto priekabiavimo atsiradusią profesinę ligą“.

84      Po 2005 m. liepos 26 d. posėdžio Invalidumo komitetas padarė išvadą, kad ieškovei atsirado „nuolatinis invalidumas <…> ir dėl šios priežasties ji privalėjo sustabdyti savo tarnybą Komisijoje“. Invalidumo komitetas nurodė, kad jis negalėjo nustatyti, ar invalidumas atsirado dėl nelaimingo atsitikimo vykdant funkcijas, ar dėl profesinės ligos.

85      2005 m. rugpjūčio 23 d. Komisijos sprendimu ieškovė nuo 2005 m. rugpjūčio 31 d. buvo išleista į pensiją dėl invalidumo bei pagal „PTN  78 straipsnio (trečiosios) pastraipos sąlygas“ jai buvo skirta nustatyto dydžio invalidumo išmoka.

86      2005 m. rugsėjo 16 d. ieškovei skirtu raštu PT, remdamasi administracinio tyrimo išvadomis, aiškiai atmetė jos prašymą suteikti pagalbą, nes manė, kad kaltinimai dėl psichologinio priekabiavimo nebuvo pagrįsti arba negalėjo būti įrodyti.

87      2005 m. spalio 7 d. medicinos tarnyboje gautu faksu Invalidumo komitetas pareiškė, jog „atsižvelgiant į tai, kad invalidumą sukėlusi liga yra nuolatinė, ne(būtina) atlikti pakartotinį medicinos patikrinimą“.

88      2005 m. spalio 17 d. ieškovė kreipėsi į Komisiją prašydama pripažinti profesinę „nerimo ir depresijos sindromo“ kilmę. Teismo posėdžio dieną ši procedūra dar nebuvo pasibaigusi.

E –  Faktai, susiję su 2003 m. TVVA

89      2004 m. gegužės 12 d. įvyko ieškovės ir pareigūno, 2003 m. spalio 31 d. ėjusio D 2 skyriaus viršininko pareigas, pokalbis, t. y. pagal BNĮ 8 straipsnio 5 dalį oficialus pokalbis, siekiant parengti TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki spalio mėnesio.

90      2004 m. gegužės 18 d. pareigūnas, iki 2003 m. spalio 31 d. ėjęs D 2 skyriaus viršininko pareigas, kaip ieškovės vertintojas parengė TVVA projektą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki spalio mėnesio. Šiame projekte jis suinteresuotajai pareigūnei skyrė iš viso 8 balus iš 20, t. y. 4 balus iš 10 už darbo našumą, 3 balus iš 6 už kompetenciją ir 1 balą iš 4 už elgesį tarnyboje.

91      Vertintojas, TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki spalio mėn. 6.1 skiltyje „Kompetencija“ konstatavęs, kad ieškovei nepavyko „susipažinti savo tarnybinėmis pareigomis “, jo manymu, labiausiai dėl „motyvavimo stokos“, nurodė, kad jis 2003 m. rugsėjo 3 d. informavo ieškovę, jog kreipėsi į Žmogiškųjų išteklių – ADMIN, Vidaus reformos skyrių ir medicinos tarnybą su klausimu, ar „jos sveikatos būklė leido ateityje normaliai vykdyti tarnybines pareigas“. Vertintojas taip pat pažymėjo, kad nepastebėjo, jog (ieškovės) darbo našumas būtų pagerėjęs laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. iki (2003 m.) spalio pabaigos“.

92      2004 m. gegužės 18 d. D direktorato direktorius, kaip ataskaitos tvirtintojas, pasirašė TVVA projektą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėnesio.

93      2004 m. gegužės 27 d. ieškovė paprašė peržiūrėti jos TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėnesio.

94      Ieškovės ir ataskaitos tvirtintojo pokalbis, numatytas BNĮ  8 straipsnio 10 dalyje, ataskaitos tvirtintojo teigimu, neįvyko dėl „užsitęsusių (ieškovės) pravaikštų“.

95      2004 m. liepos 14 d. ataskaitos tvirtintojas nusprendė „administracine tvarka užbaigti“ TVVA projektą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėnesio. Kitą dieną Žmogiškųjų išteklių – ADMIN, Vidaus reformų skyriaus viršininkas patvirtino užbaigtą ataskaitą administracine tvarka „remdamasis vertintojo ir ataskaitos tvirtintojo pastabomis, kad būtų apsaugotos visos suinteresuotos pareigūnės teisės“.

96      2004 m. liepos 8 d. ieškovės vertintojas parengė TVVA projektą už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d. (toliau – TVVA projektas už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d.), nors šią funkciją vykdė ne D 2 skyriaus viršininkas, bet D direktorato direktorius. Šiame projekte, kuris buvo parengtas nesuteikiant galimybės ieškovei savęs įvertinti, jai buvo skirta iš viso 8 balai iš 20: 4 balai iš 10 – už darbo našumą, 3 balai iš 6 – už kompetenciją ir 1 balas iš 4 – už elgesį tarnyboje.

97      Ataskaitos už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. 6.1 skiltyje „Darbo našumas“ vertintojas padarė išvadą, kad „per referencinį laikotarpį nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų ir nebuvo pasiektas joks užsibrėžtas tikslas, nors (ieškovei) apie juos buvo pranešta“. Vertintojas pridūrė, kad, jo manymu, tokia padėtis susiklostė todėl, kad (ieškovė) stokojo motyvacijos bei dėl jos elgesio tarnyboje“.

98      2004 m. liepos 13 d. TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. pasirašė ieškovės ataskaitos tvirtintojas; šią funkciją vykdė Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinis direktorius. Ataskaitos tvirtintojas taip pat TVVA užbaigė administracine tvarka.

99      2004 m. rugsėjo 21 d. Žmogiškųjų išteklių – ADMIN, vidaus reformų skyriaus viršininkas raštu informavo ieškovę, kad vykdydamas 2004 m. pareigų paaukštinimo procedūrą Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinis direktorius nusprendė nesuteikti jai pirmenybės balų. Šiame rašte buvo nurodyta, kad iš viso ieškovei pagal 2003 m. pareigų paaukštinimo procedūrą yra skirti 8 balai iš 20.

100    2004 m. gruodžio 20 d. ieškovė pateikė skundą pagal PTN 90 straipsnio 2  dalį, kuriuo prašė panaikinti jos TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn. ir TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėnesio.

101    2005 m. gegužės 4 d. Sprendimu, kurį ieškovė gavo 2005 m. birželio 7 d., PT šį skundą atmetė.

 Procesas ir šalių reikalavimai

102    Iš pradžių šis ieškinys buvo įregistruotas 2005 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje numeriu T‑252/05.

103    2005 m. gruodžio 15 d. Nutartimi Pirmosios instancijos teismas, remdamasis 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratomas, įsteigiančio Europos Sąjungos Tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7) 3 straipsnio 3 dalimi, perdavė šią bylą Tarnautojų teismui. Šio teismo kanceliarijoje ieškinys buvo įregistruotas numeriu F‑52/05.

104    Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

„–      pripažinti šį ieškinį priimtinu,

–        prireikus <…> panaikinti 2005 m. kovo 29 d. Sprendimą, kuriuo Komisija atmetė 2004 m. lapkričio 26 d. skundą <…> dėl implicitinių Komisijos sprendimų, kuriais atmetami prašymas suteikti pagalbą pagal PTN 24 straipsnio 1 dalį ir prašymas priteisti nuostolius, bei 2004 m. gegužės 7 d. ir 2004 m. gegužės 24 d. prašymai imtis neatidėliotinų prevencinių apsaugos priemonių,

–        <…> panaikinti 2005 m. gegužės 4 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atsakoma į ieškovės 2004 m. gruodžio 20 d. pateiktą skundą ir panaikinama jos TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 dienos,

–        <…> pripažinti Europos Bendrijų atsakomybę, kylančią dėl (minėtų) sprendimų ir dėl ieškovės TVVA parengimo,

–        priteisti atlyginti ieškovės patirtą žalą, t. y. 250 000 EUR,

–        priteisti iš (Komisijos) visas bylinėjimosi išlaidas“.

105    Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.

106    Kadangi abi šalys susitarė bandyti išspręsti ginčą taikiai, teisėjas pranešėjas abi šalis pakvietė į neformalų posėdį, įvykusį 2006 m. spalio 9 d. Tarnautojų teisme. 2006 m. spalio 17 d. teisėjas pranešėjas informavo šalis apie pasiūlymą išspręsti ginčą taikiai. 2006 m. spalio 24 d. raštu Komisija šį pasiūlymą atmetė.

107    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnio 3 dalies a pastraipą, kuri pagal Sprendimo 2004/752 3 straipsnio 4 dalį mutatis mutandis taikoma Pirmosios instancijos teismui, Tarnautojų teismas pateikė šalims klausimus. Šalys atsakė į šio teismo pateiktus klausimus.

108    2007 m. birželio 17 d. Tarnautojų teismo kanceliarijoje gautu faksu ieškovė įvardijo patirtą turtinę žalą (bendra suma – 781 906,43 EUR), kurią sudarė skirtumas tarp, viena vertus, atlyginimo ir pensijos, kuriuos ji būtų gavusi, jei nebūtų pripažinta invalide, ir, kita vertus, invalidumo išmokos, kurią ji gauna, ir pensijos, kuri būtų buvusi mokama ateityje.

109    2007 m. rugsėjo 26 d. Nutartimi Tarnautojų teismas atmetė Komisijos prašymą išbraukti atitinkamus administracinio tyrimo bylos priedo sakinius.

 Dėl teisės

A –  Pirminės pastabos dėl ginčo dalyko

110    Atsižvelgiant į ieškovės oficialiai nurodytą ieškinio dalyką, reikia pateikti tokias pastabas.

111    Pirma, ieškovė savo antruoju reikalavimu oficialiai prašo panaikinti „2005 m. kovo 29 d. Sprendimą, kuriuo Komisija atmetė 2004 m. lapkričio 26 d. skundą <…> dėl implicitinių Komisijos sprendimų, kuriais atmetamas prašymas suteikti pagalbą <…> pagal PTN 24 straipsnio 1 dalį ir priteisti nuostolius, bei 2004 m. gegužės 7 d. ir 2004 m. gegužės 24 d. prašymus imtis neatideliotinų prevencinių apsaugos priemonių“. Taigi, suinteresuotosios pareigūnės manymu, buvo priimti trys skirtingi implicitiniai sprendimai: pirmasis – dėl 2004 m. balandžio 29 d. raštu pateikto prašymo suteikti pagalbą atmetimo, antrasis – tuo pačiu raštu pateikto prašymo priteisti nuostolius atmetimo ir trečiasis – dėl 2004 m. gegužės 7 ir 24 d. laiškuose pateiktų prašymų perkelti iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato atmetimo.

112    Šiuo klausimu neginčijama, kad 2004 m. balandžio 29 d. raštu, kurį Skundų skyrius gavo gegužės 3 d., ieškovė pateikė Komisijai „prašymą suteikti pagalbą pagal PTN 24 straipsnį <…>, kuris prilygo prašymui dėl psichologinio priekabiavimo PTN 90 straipsnio 1  dalies prasme“. Šiame prašyme ji nurodė keletą faktų, kuriuos vertino kaip psichologinį priekabiavimą, ir prašė pasitelkus „ neutralią instituciją“, kuri nepriklausytų Personalo ir administracijos generaliniam direktoratui, pradėti administracinį tyrimą. Ieškovė šiame rašte taip pat prašė atlyginti žalą, atsiradusią dėl šio tariamo psichologinio priekabiavimo.

113    Be to, po to, kai buvo pateiktas 2004 m. balandžio 29 d. raštas, suinteresuotoji pareigūnė 2004 m. gegužės 7 ir 24 d. išsiuntė Komisijai du naujus laiškus, kuriuose prašė taikyti „neatideliotinas prevencines apsaugos priemones“, kaip antai, „(jos) paskyrimas į kitas pareigas arba (jos) perkėlimas“ iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato. Tačiau šiuose laiškuose ieškovė aiškiai nurodė 2004 m. balandžio 29 d. raštą, o savo prašymą dėl atribojimo grindė psichologiniu priekabiavimu jos tarnybos vietos generaliniame direktorate. Taigi laikytina, kad šiuose laiškuose buvo pateikti ne nauji, savarankiški prašymai suteikti pagalbą, bet tik patikslinta, kokių neatidėliotinų prevencinių apsaugos priemonių reikėtų imtis, šiuo atveju – atribojimo priemonių.

114    Tokiomis aplinkybėmis turi būti laikoma, kad ieškovė savo prašyme suteikti pagalbą iš esmės prašė imtis trijų rūšių priemonių: pirma, inicijuoti ir vykdyti administracinį tyrimą; antra, nedelsiant taikyti atribojimo priemonę nesulaukus administracinio tyrimo  rezultatų; trečia taikyti bet kokią priemonę, kad nustačius, jog tikrai buvo patirtas psichologinis priekabiavimas, ji būtų galutinai apsaugota.

115    Kadangi administracija, pasibaigus ketverių mėnesių terminui, po 2004 m. gegužės 3 d. gauto 2004 m. balandžio 29 d. rašto neatsakė nei į prašymą suteikti pagalbą, nei į prašymą atlyginti žalą, pagal PTN 90 straipsnio 1 dalį tai reiškia, kad dėl to buvo priimti du implicitiniai sprendimai dėl atmetimo: pirmasis dėl prašymo suteikti pagalbą ir antrasis – dėl prašymo atlyginti žalą.

116    Antra, iš trečiojo reikalavimo matyti, kad, ieškovės manymu, už 2003 m. Komisija turėjo parengti tik vieną TVVA. Vis dėlto tiesa, kad pagal BNĮ 4 straipsnio 1 dalį Komisija ieškovės atžvilgiu parengė dvi ataskaitas: pirmąją – už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. spalio 31 d. (TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn.) ir antrąją TVVA – už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki gruodžio 31 d. (TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn).

117    Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus paaiškinimus ir į teismų praktiką, pagal kurią prašymą panaikinti sprendimą, kuriuo atmetamas skundas, Bendrijos teismas turi išnagrinėti kaip skundą, pateiktą dėl šiam asmeniui neigiamą poveikį darančio akto (1989 m. sausio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vainker prieš Parlamentą, 293/87, Rink. p. 23, 8 punktas; 2004 m. kovo 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Theodorakis prieš Tarybą, T‑310/02, Rink. VT p. I‑A‑95 ir II‑427, 19 punktas ir 2005 m. birželio 9 d. Sprendimo Castets prieš Komisiją, T‑80/04, Rink. VT p. I‑A‑161 ir II‑729, 15 punktas), šis ieškinys iš esmės turi būti pripažintas pareikštu dėl:

–        implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą panaikinimo,

–        2003 m. TVVA panaikinimo,

–        nuostolių atlyginimo priteisimo iš Komisijos.

118    Vis dėlto ieškovė, grįsdama savo reikalavimus ir pagrindus, teigia, kad vykdydama savo pareigas ji patyrė psichologinį priekabiavimą.

119    Taigi Tarnautojų teismas mano esant naudinga priimti sprendimą dėl atskirų ieškovės reikalavimų, visų pirma išnagrinėjant jos pareikštus kaltinimus dėl tariamai patirto psichologinio priekabiavimo.

B –  Dėl psichologinio priekabiavimo

1.     Šalių argumentai

120    Ieškovės manymu, tai, kad tikrai patyrė Personalo ir administracijos generalinio direktorato vadovybės psichologinį priekabiavimą, ji įrodys pateikdama faktus, kuriuos sugrupuos į šešias kategorijas.

121    Visų pirma B 2 skyriaus, t. y. Komisijos skyriaus, į kurį ieškovė buvo paskirta pareigūne, atliekančia bandomąjį laikotarpį, viršininkas B direktorato direktoriui, įgaliotam parengti pirmąją bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitą, pateikė neteisingą kritišką informaciją dėl suinteresuotosios pareigūnės darbo kokybės, nors per pirmąją bandomojo laikotarpio dalį jis jai nebuvo pareiškęs jokių priekaištų ir netgi buvo patenkintas ieškovės darbu. Be to, remdamasis klaidingu pretekstu, jog ieškovė sutiko su tuo, kad būtų pratęstas jos bandomasis laikotarpis, Ataskaitų komitetas neapklausė nei jos, nei asmenų, kurie, jos pageidavimu, turėjo būti išklausyti. Pagaliau ieškovė pažymi, kad viena iš buvusių kolegių buvo pasirengusi paliudyti dėl B 2 skyriaus darbo sąlygų.

122    Antra, ieškovė nuo jos paskyrimo į 1 skyrių (dabar – D 2 skyrius) buvo profesine prasme atskirta, nes šio skyriaus viršininkas ir jo pavaduotojas sistemingai vengė jai suteikti žodį ir iki 2004 m. vasaros skyrė du darbo kabinetus, kurie geografiškai buvo atskirti nuo likusio skyriaus, nesuteikiant jai tinkamų darbo priemonių.

123    Trečia, laikotarpiu nuo 2003 m. sausio iki birželio mėn. ieškovei nebuvo skirta jokių užduočių.

124    Ketvirta, ieškovės vadovai platino šmeižikiškus gandus dėl ieškovės profesinės kompetencijos.

125    Penkta, D direktorato direktorius ir D 2 skyriaus viršininkas, siekdami ieškovę „psichologiškai destabilizuoti“, atsisakė patenkinti tam tikrus jos pateiktus prašymus suteikti kasmetines atostogas – kai kuriais atvejais prašymai buvo atmetami prieš tai davus principinį sutikimą. Be to, kiti prašymai buvo tenkinami pavėluotai, todėl ieškovė bent vienu atveju buvo priversta atsiimti prašymą suteikti atostogas ir panaikinti kelionės rezervaciją.

126    Šešta, D direktorato direktorius ir D 2 skyriaus viršininkas, būtent laikotarpiu nuo 2004 m. rugsėjo 8 d. iki 2004 m. kovo 31 d., klaidingai manė, kad kai kurios iš jos laikinojo nedarbingumo atostogų buvo nepagrįstos, todėl ieškovė prarado 2004 ir 2005 m. kasmetinių atostogų dienas bei privalomas išskaitas iš darbo užmokesčio.

127    Be to, teismo posėdyje ieškovė teigė, kad Komisija visiškai neatsižvelgė į nepriklausomo gydytojo išvadą, kuris 2004 m. spalio 6 d. rekomendavo ją perkelti iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato ir skirti kitas pareigas.

128    Atsikirsdama Komisija pažymi, jog norint kalbėti apie psichologinį priekabiavimą turi būti įvykdyti PTN 12a straipsnio 3 dalyje išvardyti kriterijai. Pagal šį straipsnį reikalaujama, kad nagrinėjamas elgesys būtų užgaulus, tęstųsi tam tikrą laikotarpį, būtų mažiau ar daugiau pasikartojantis ir juo būtų siekiama pakenkti pareigūno asmenybei, orumui arba fizinei ar psichinei sveikatai. Pareigūno patirtas elgesys gali būti pripažįstamas psichologiniu priekabiavimu tik tuomet, jei šiuo elgesiu objektyviai siekiama sąmoningai apšmeižti arba labai pabloginti jo darbo sąlygas. Be to, Komisijos manymu, kaip tai matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, toks elgesys objektyviai turi būti tyčinis (šuo klausimu žr. 2001 m. vasario 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą De Nicola prieš BEI, T‑7/98, T‑208/98 et T‑109/99, Rink. VT p. I‑A‑49 ir II‑185; 2004 m. liepos 8 d. Sprendimą Schochaert prieš Tarybą, T‑136/03, Rink. VT p. I‑A‑215 ir II‑957 ir 2005 m. gegužės 4 d. Sprendimą Schmit prieš Komisiją, T‑144/03, Rink. VT p. I‑A‑101 ir II‑465).

129    Tačiau, kaip pažymi Komisija, šioje byloje jokia aplinkybė, kurią nurodė ieškovė, neįrodo, kad kolegos arba viršininkai tyčia siekė ją apšmeižti arba labai pabloginti darbo sąlygas.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

130    Visų pirma svarbu priminti, kad PTN, įsigaliojusių 2004 m. gegužės 1 d., 12a straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „psichologinis priekabiavimas“ – tai netinkamas elgesys, kuris trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingas ir kurį sudaro fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir kurie gali pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.

131    Be to, 2003 m. Pranešime dėl psichologinio priekabiavimo, kuris turi vidaus nuostatų galią ir yra privalomas Komisijai, nes ji motyvuotu ir išsamiu sprendimu aiškiai nuo jo neatsiribojo (šiuo klausimu žr. 1974 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Louwage prieš Komisiją prieš Komisiją, 148/73, Rink. p. 81, 12 punktą ir 1983 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Blomefield prieš Komisiją, 190/82, Rink. p. 3981, 20 punktą; 2007 m. vasario 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Wunenburger prieš Komisiją, T‑246/04 ir T‑71/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 127 punktą), pažymima, kad psichologinis priekabiavimas „pasireiškia įvairiomis formomis, visų pirma: tyčiojimusi, neigiamu požiūriu, spaudimu, įžeidimais, net atsisakymu bendrauti, t. y. įvairiais veiksmais, kurie, net jeigu pasireiškia konkrečia forma ir laikomi nepriimtinais, gali atrodyti nereikšmingi, tačiau kurių pasikartojantis pobūdis sukelia rimtą žalą asmeniui, į kurį šie veiksmai yra nukreipti“. 2003 m. Pranešime dėl psichologinio priekabiavimo taip pat nurodoma, kad „inkrimuojami veiksmai yra piktnaudžiavimas valdžia arba iškreiptas manipuliavimas“ ir kad „juos gali vykdyti asmuo arba asmenų grupė“.

132    Svarbu pažymėti, kad psichologinis priekabiavimas turi būti suvokiamas kaip ilgai trunkantis procesas, o tai reiškia, kad veiksmai yra pakartotiniai arba tęstiniai. Iš tiesų pagal PTN 12a straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad, pripažįstant veiksmus psichologiniu priekabiavimu, jie turi pasireikšti „tam tikrą laikotarpį, kartotis ar būtų sistemingi“, nors 2003 m. Pranešime dėl psichologinio priekabiavimo nurodoma tik būtinybė, kad šie veiksmai „kartotųsi“.

133    Be to, priešingai nei teigia Komisija, PTN, nelygu kokia kalbinė versija, 12a straipsnio 3 dalyje nenurodytas tariamas prischologinio priekabiautojo užgaulus tikslas kaip būtinas elementas, kad šie veiksmai būtų kvalifikuoti kaip psichologinis priekabiavimas.

134    Iš tiesų PTN 12a straipsnio 3 dalyje psichologinis priekabiavimas apibrėžiamas kaip „veiksmai, <…> kurie gali pakenkti“; pagal ją, siekiant įrodyti psichologinį priekabiavimą, reikalaujama įvykdyti dvi kumuliacines sąlygas. Pirma sąlyga susijusi su fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba, gestais, kurie „trunka tam tikrą laikotarpį, kartojasi ar yra sistemingi“ ir „tyčiniai“. Pagal antrąją sąlygą, kuri nuo pirmosios atskirta jungtuku „ir“, reikalaujama kad šiuo fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytine kalba būtų siekiama „pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“.

135    Vien dėl to, kad būdvardis „ tyčiniai“ yra susiję su pirmąja, o ne su antrąja sąlyga, galima padaryti dvi išvadas. Pirma, PTN 12a straipsnio 3 dalyje nurodytas fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai, kurie yra tyčiniai ir gali pakenkti bet kuriai asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, turi būti sąmoningi, todėl ši nuostata netaikoma netyčiniems veiksmams. Antra, nereikalaujama, kad fizinis elgesys, šnekamoji ar rašytinė kalba, gestai ar kiti veiksmai būtų įvykdyti siekiant pakenkti asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai. Kitaip tariant, galėjo būti psichologinis priekabiavimas PTN 12a straipsnio 3 dalies prasme ir psichologiniam priekabiautojui savo veiksmais nesiekiant apšmeižti arba pažeminti auką arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų. Pakanka, kad šie veiksmai objektyviai sukeltų tokių pasekmių, nes jie buvo įvykdyti sąmoningai.

136    Svarbu pridurti, kad kitaip aiškinant PTN 12a straipsnio 3 dalį ši nuostata netektų veiksmingumo, nes būtų sunku įrodyti užgaulų psichologinio priekabiautojo tikslą. Iš tiesų, jei tai atvejis, kai toks tikslas aiškiai matyti iš priekabiautojo veiksmų, pažymėtina, kad tokie atvejai yra reti ir kad daugeliu atvejų tariamas prischologinis priekabiautojas visuomet saugojasi, kad nebūtų galima įtarti jo tikslo auką apšmeižti arba sąmoningai pabloginti jos darbo sąlygų.

137    Be to, primintina, kad PTN 12 a straipsnio 3 dalies aiškinimas, pagrįstas tariamo prischologinio priekabiautojo užgauliu tikslu, neatitinka Tarybos direktyvos 2000/78/EB, priimtos 2000 m. lapkričio 27 d., nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (OL L 303, p. 16; specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 79), priekabiavimo sąvokos. Iš tiesų 1 straipsnyje pažymėjus, kad jos tikslas – „nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus, siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą“, jos 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta kad „priekabiavimas laikomas <...> diskriminacija, jei <...> nepageidaujamu elgesiu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka.“

138    Direktyvoje 2000/78 žodžių junginio „siekiama įžeisti arba įžeidžiama“ vartojimas aiškiai parodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė, kaip tai patvirtina šios direktyvos 30 konstatuojamoji dalis, užtikrinti psichologinio priekabiavimo aukoms „adekvačią teisinę apsaugą“. Iš tiesų tokia apsauga negali būti garantuojama, jei psichologinis priekabiavimas reikštų tik fizinį elgesį, kuris galėtų pakenkti bet kuriai asmenybei, atsižvelgiant į ypatingus sunkumus, kurių patiria šio elgesio auka, nes siekiama sąmoningai morališkai prie jos priekabiauti, įrodyti tokio tikslo tikrumą bei pradinį šio tikslo motyvą.

139    Taip pat būtų sunkiai suvokiama, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas, Direktyvoje 2000/78 nurodęs, kad fizinis elgesys, kuriuo, nors ir nesiekiama pažeminti asmens orumą, tačiau sukeliamos tokios pasekmės, yra priekabiavimas, vykdydamas PTN reformą 2004 m. būtų nusprendęs sumažinti pareigūnams ir kitiems tarnautojams garantuojamą teisinę apsaugą ir, priimdamas PTN 12 a straipsnio 3 dalį, susiaurinęs psichologinį priekabiavimą iki tokių veiksmų, kuriais siekiama tik pakenkti asmens orumui.

140    Aišku, Pirmosios instancijos teismas keliuose sprendimuose nusprendė, kad, siekiant pripažinti fizinius veiksmus psichologiniu priekabiavimu, jie turi būti objektyviai tyčiniai, ir ieškovas, neatsižvelgiant į jo galimą subjektyvų nurodytų faktų suvokimą, turi pateikti visus įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad jis patyrė veiksmus, kuriais objektyviai siekta tyčia apšmeižti arba pabloginti darbo sąlygas (minėtų sprendimų De Nicola prieš EIB 286 punktas; Schochaert prieš Tarybą 41 punktas ir Schmit prieš Komisiją 64 ir 65 punktai). Vis dėlto negalima remtis anksčiau nurodyta Pirmosios instancijos teismo praktika šioje byloje, nes bet kuriuo atveju ji buvo įtvirtinta bylose, kuriose nagrinėti veiksmai, įvykdyti prieš įsigaliojant PTN 12a straipsnio 3 daliai. Tiesa, kad Pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 26 d. Sprendime Lo Giudice prieš Komisiją (T‑154/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje), iš naujo taikė šią Pirmosios instancijos teismo praktiką byloje, kurioje administracijai inkriminuojami tam tikri veiksmai vyko jau įsigaliojus PTN 12a straipsnio 3 daliai. Vis dėlto iš šio sprendimo neišplaukia, kad Pirmosios instancijos teismas būtų aiškiai siekęs išaiškinti PTN 12a straipsnio 3 dalį taip, jog tariamas užgaulus psichologinio priekabiautojo tikslas yra psichologinio priekabiavimo sąlyga.

141    Pagaliau tokio pirmiau pateikto PTN 12a straipsnio 3 dalies aiškinimo nebūtų galima užginčyti nei remiantis PTN 12a straipsnio 4 dalies pirmame sakinyje vartojamomis nuostatomis dėl seksualinio priekabiavimo, nei 2006 m. Sprendimu dėl psichologinio ir seksualinio priekabiavimo.

142    Iš tiesų PTN 12a straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje teigiama: „Seksualinis priekabiavimas – tai nepageidaujamas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokiu elgesiu siekiama tą asmenį įžeisti ar sukurti bauginančią, priešišką, įžeidžiančią ar žeminančią aplinką arba kai dėl tokio elgesio kyla tokios pasekmės. Seksualinis priekabiavimas laikomas diskriminacija dėl lyties“.

143    Šiuo klausimu pažymėtina, kad žodžių junginys „kai tokiu elgesiu siekiama“ vartojama tik PTN 12a straipsnio 4 dalies pirmajame sakinyje, bet ne PTN 12a straipsnio 3 dalyje.

144    Tačiau tokio žodžių junginio nebuvimo negalima aiškinti kaip reiškiančio, kad, kiek tai susiję su psichologiniu priekabiavimu, tik veiksmai, kuriais „siekiama“ apšmeižti ar pabloginti asmens darbo sąlygas, gali būti laikomi psichologiniu priekabiavimu. Iš tiesų, kaip tai buvo pažymėta, iš PTN 12a straipsnio 3 dalies matyti, jog pripažinti psichologinį priekabiavimą šio straipsnio prasme, pakanka, kad joje išvardytais veiksmais, būtent „fiziniu elgesiu, šnekamąja ar rašytinė kalba, gestais“, būtų „pakenkta asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai“, neatsižvelgiant į tai, ar šiais veiksmais buvo siekiama pakenkti.

145    Be to, 2006 m. Sprendime dėl psichologinio ir seksualinio priekabiavimo, kuris pakeitė 2003 m. Pranešimą dėl psichologinio priekabiavimo, nurodyta, kad  „pagal PTN psichologinis priekabiavimas yra tik tuomet, jei tariamo psichologinio priekabiautojo elgesys yra užgaulus, tyčinis, kartojasi, kuris trunka tam tikrą laikotarpį ar yra sistemingas ir kuriuo siekiama suinteresuotąjį asmenį apšmeižti ar pažeminti. Šie kriterijai yra kumuliaciniai <…>“ .

146    Panašu, kad pagal 2006 m. Sprendimą dėl psichologinio ir seksualinio priekabiavimo iš pirmo žvilgsnio psichologinis priekabiavimas apima tik elgesį, kuriuo siekiama „suinteresuotąjį asmenį apšmeižti ar pažeminti“. Tačiau, konstatuotina, kad šiame sprendime, kaip matyti iš sąvokos „pavyzdžiui“ vartojimo, tik pateikiami galimų veiksmų, galinčių būti laikomais psichologiniu priekabiavimu, pavyzdžiai ir juo siekiama tik nurodyti, kad veiksmai tokiais gali būti laikomi tik tuomet, jeigu jais siekiama pakenkti asmenybei, asmens orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, o ne tik tada, kai kyla tokios pasekmės. Be to, kitaip aiškinant 2006 m. Sprendimą dėl psichologinio ir seksualinio priekabiavimo toks sprendimas taptų niekinis, nes, kaip jau buvo pasakyta, asmeniui sudėtinga pateikti įrodymų dėl tariamo prischologinio priekabiautojo ketinimo jį apšmeižti arba pažeminti.

147    Būtent atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia priimti sprendimą dėl ieškovės nurodyto kaltinimo dėl psichologinio priekabiavimo, o tai reiškia, kad reikia išnagrinėti įvairių veiksmų, kuriais ji kaltina administraciją, tikrumą bei nustatyti, ar šie veiksmai, kuriuos galima suskirstyti į šešias grupes, galėjo objektyviai pakenkti suinteresuotosios pareigūnės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

148    Pažymėtina, kad bus atsižvelgta tik į faktus, atsiradusius iki implicitinio sprendimo atmesti pateiktus prašymą suteikti pagalbą ir prašymą atlyginti žalą, t. y. 2004 m. rugsėjo 3  d., ir kurie iš esmės susiję su sąlygomis, kuriomis ieškovė vykdė savo funkcijas.

149    Tiesa, jog ji teigia patyrusi psichologinį priekabiavimą nuo 2004 m. rugsėjo 3 dienos. Vis dėlto šioje byloje klausimas, ar šiuo laikotarpiu ji iš tiesų patyrė psichologinį priekabiavimą, nebus nagrinėjamas. Iš tiesų, viena vertus, šis tariamas psichologinis priekabiavimas, kuris, suinteresuotosios pareigūnės manymu, buvo vykdomas Komisijai pažeidus PTN 59 straipsnį vertinant jos medicinos pažymas, nėra toks pats, dėl kurio ji skundžiasi prieš laikotarpį iki 2004 m. rugsėjo 3 dienos. Kita vertus, neginčijama, kad ieškovė neinicijavo jokio ikiteisminio tyrimo, kad būtų atlyginta žala, susijusi su tariamu psichologiniu priekabiavimu, kuris buvo patirtas po 2004 m. rugsėjo 3 dienos. Vis dėl to reikia pažymėti, kad būtent ieškovė privalo, jei mano turinti pagrindą, pateikti prašymą dėl tokios žalos atlyginimo.

a)     Pirma, dėl ieškovės bandomojo laikotarpio pratęsimo sąlygų

150    Ieškovė iš esmės pateikia tris kaltinimus.

151    Pirmajame kaltinime ji teigia, kad pirmojoje bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaitoje įrašytos kritinės pastabos paaiškinamos tuo, jog B 2 skyriaus viršininkas B direktorato direktoriui pateikė neteisingą neigiamą informaciją dėl jos darbo kokybės, kad taip perkeltų ieškovei atsakomybę už savo paties padarytas klaidas administruojant bylas.

152    Šiuo klausimu neginčijama, kad B direktorato direktorius, įpareigotas parengti pirmąją bandomojo laikotarpio ataskaitą, kritiškai įvertino ieškovės darbą. Jis pažymėjo, kad suinteresuotoji pareigūnė „nesugebėjo per protingus terminus įvykdyti <…> tam tikrų jai patikėtų svarbių užduočių“ ir kad ji turėjo „tam tikrų bendravimo problemų tarnyboje“. Be to, jis pažymėjo, kad ieškovė „nebuvo susipažinusi su veikiančia Komisijos administracine ir hierarchine sistema“.

153    Vis dėlto, be to, kad ieškovė, grįsdama teiginį, jog tokie vertinimai buvo įtraukti dėl to, kad B 2 skyriaus viršininkas siekė šitaip ieškovei perkelti atsakomybę už savo paties padarytas klaidas administruojant bylas, nepateikė jokių įrodymų, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė bandomojo laikotarpio pradžioje pavėluotai įvykdė tam tikras jai skirtas užduotis, kaip antai ataskaitų projektų parengimas nagrinėjant drausminę bylą. Be to, kritiką dėl ieškovės profesinių įgūdžių taip pat pateikė Socialinio dialogo skyriaus viršininkas, kur ieškovė dirbo per pratęstą bandomąjį laikotarpį nuo 2001 m. gegužės 18  d. iki 2001 m. spalio 15 dienos.

154    Darytina išvada, kad pirmąjį kaltinimą reikia atmesti, nesant reikalo atlikti ieškovės prašomą apklausą.

155    Antruoju kaltinimu ieškovė kritikuoja tai, kad jos bandomasis laikotarpis buvo pratęstas, nors anksčiau B 2 skyriaus viršininkas nebuvo pareiškęs net menkiausio priekaišto.

156    Šiuo klausimu, nors ir tiesa, kad buvo pripažinta, jog administracija nėra įpareigota tam tikru momentu informuoti pareigūnę, atliekančią bandomąjį laikotarpį, kad ji nepatenkinamai atlieka užduotis (žr. 1985 m. gegužės 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Patrinos prieš EKS, 3/84, Rink. p. 1421, 19 punktą; 1997 m. kovo 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rozand-Lambiotte prieš Komisiją, T‑96/95, RinkVT p. I‑A‑35 ir II‑97, 102 punktą), vis dėlto svarbu pažymėti, kad savo administracinio tyrimo ataskaitoje inspektorius „apgailestavo dėl sąlygų, kuriomis buvo rengiama (pirmoji bandomojo laikotarpio vertinimo ataskaita)“ ir, be kita ko, pareiškė, kad tai, jog ieškovei „nebuvo sudaryta galimybė laiku pateikti paaiaiškinimus dėl skyriaus viršininko nurodytų trūkumų ir ypač juos ištaisyti imantis, pasitarus su savo vadovais, reikiamų priemonių“, prieštarauja rūpinimosi pareigai. Be to, inspektorius aiškiai nurodė „(ieškovės) ir jos viršininkų dialogo stoką prieš pastariesiems patvirtinant neigiamą (pirmąją) bandomojo laikotarpio atskaitą“. Todėl ieškovė pagrįstai apkaltino Komisiją, kad jos bandomasis laikotarpis buvo pratęstas prieš tai jai nepareiškus jokių įspėjimų.

157    Darytina išvada, kad antrasis kaltinimas yra pagrįstas.

158    Kiek tai susiję su trečiuoju kaltinimu, kad Ataskaitų komitetas, kuris buvo klaidingai informuotas, jog ieškovė sutiko pratęsti bandomąjį laikotarpį, ir dėl to neapklausė nei jos, nei asmenų, kuriuos ji pageidavo apklausti, neginčijama, kad Komisija 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendime, kuriuo atmetė skundą dėl sprendimo pratęsti bandomąjį laikotarpį, aiškiai pripažino, kad Ataskaitų komitetas „buvo klaidingai informuotas, kad (ieškovė) sutiko su pratęstu bandomuoju laikotarpiu, kuris būtų atliktas kitame skyriuje“, ir kad „ši klaida atsirado dėl to, jog (ieškovė), atsižvelgdama į paskelbtą bandomojo laikotarpio pratęsimą, pasiūlė ją skirti į kitas pareigas (B 4) skyriuje, tačiau pati nesutiko pratęsti bandomojo laikotarpio“. Tiesa, jokia PTN nuostata ar joks teisės aktas neįpareigoja Ataskaitų komiteto atlikti apklausų. Tačiau negalima atmesti to, kad tokia klaidinga informacija buvo grindžiamas Ataskaitų komiteto sprendimas neapklausti nei suinteresuotosios pareigūnės, nei asmenų, kuriuos ji pageidavo apklausti.

159    Darytina išvada, kad trečiasis kaltinimas taip pat yra pagrįstas.

160    Ieškovė pagrįstai teigia, kad Komisija, pratęsdama jos bandomąjį laikotarpį, padarė tam tikrų klaidų. Tačiau vien šios klaidos nėra tokios rimtos, kad galėtų pakenkti suinteresuotosios pareigūnės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai PTN 12a straipsnio 3 dalies prasme.

b)     Antra, dėl tariamai Komisijos vykdyto ieškovės atskyrimo

161    Svarbu pažymėti, kad suinteresuotoji pareigūnė laikotarpiu nuo 2003 m. sausio iki jos invalidumo pripažinimo dienos – 2005 m. rugpjūčio 31 d. – paeiliui dirbo trijuose darbo kabinetuose: pirmasis kabinetas buvo antrajame 34, rue de Montoyer pastato aukšte (laikotarpiu nuo sausio iki 2003 m. birželio), antrasis – 11, rue de la Sciences pastato pusaukštyje, esančiame tarp pirmojo ir antrojo aukštų (laikotarpiu nuo 2003 m. birželio iki 2004 m. vasaros), trečiasis – 11, rue de la Sciences pastato 8 aukšte (nuo 2004 m. vasaros).

162    Kalbant apie jos pirmąjį darbo kabinetą, iš bylos medžiagos matyti, kad ji buvo atribota nuo D 2 skyriaus viršininko kabineto; be to, dirbo aukšte, kuriame dėl rekonstrukcijos darbų buvo vienintelė ten dirbusi pareigūnė.

163    Dėl antrojo darbo kabineto, esančio 11, rue de la Sciences pastato pusaukštyje, inspektorius, pripažinęs, jog „ji buvo atskirta ne tik nuo likusio skyriaus, į kurį (ieškovė) buvo perkelta, dalies, bet ir nuo kitų skyrių ar kitų direktoratų kolegų“, pažymėjo, kad „netipiška ir decentralizuota (šio darbo kabineto) padėtis tikriausiai kliudė šio kabineto darbuotojai sėkmingai integruotis į skyrių, į kurį ji buvo perkelta“, ir pridūrė, kad „ tai, jog ji ilgam laikotarpiui buvo perkelta dirbti į šį darbo kabinetą, galėjo neigiamai paveikti (ieškovės) moralinę būklę“.

164    Šiomis aplinkybėmis, nors ieškovė neįrodė, kad jai skirti darbo kabinetai nebuvo tinkamai įrengti ir kad vadovai nesuteikdavo jai žodžio, reikia pripažinti, kad Komisija padarė tarnybinį pažeidimą iki 2004 m. vasaros skirdama ieškovei atskirtus darbo kabinetus.

165    Tačiau svarbu pažymėti, kad inspektorius, nors ir kritikuodamas šį atskyrimą, vis dėlto jį pateisino pateikdamas paaškinimus. Iš tiesų jis pažymėjo: kadangi Komisijoje buvo steigiamos kelios tarnybos ir dėl to vyko personalo kaita, visas D 2 skyrius buvo išskirstytas per keturius (11, rue de la Sciences pastato) aukštus (7, 8, 9 ir 10 ), o tai, jo manymu, paaiškina, „kodėl (ieškovė) turėjo keletą kartų pakeisti savo darbo kabinetą“.

166    Be to, pažymėtina, kad, kiek tai susiję su ieškovės užimamu darbo kabinetu, jos viršininkai ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad rastų kuo tinkamesnį sprendimą.

167    2003 m. liepos 3 d. D 2 skyriaus vedėjo pavaduotojas išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, kuriame jai buvo siūloma, kol visas D 2 skyrius bus perkeltas į 11, rue de la Sciences pastato 9 ir 10 aukštus, išsikelti ir įsikurti šio pastato 7 aukšte, viename iš darbo kabinetų, kuriame jau dirba vienas jos kolegų. Tačiau pagal šį elektroninį laišką toks persikėlimas turėjo būti tik „laikinas“, o tai paaiškina, kodėl ieškovė 2003 m. liepos 7 d. elektroniniu laišku į šį pasiūlymą atsakė, jog ji dvejoja ir pageidauja palaukti, kol grįš iš savo kasmetinių atostogų, kad būtų aišku, „ar iki rugpjūčio“ bus galima rasti „galutinį sprendimą“.

168    Be to, 2003 m. rugsėjo 11 d. D 2 skyriaus vedėjo pavaduotojas išsiuntė inventorizuotą turtą administruojančiam tarnautojui elektroninį laišką, primindamas apie būtinybę išspręsti ieškovės darbo kabineto klausimą. Priminęs, kad jie minėtą klausimą yra aptarę prieš 2003 m. atostogas, jis paprašė „D 2 skyriuje skirti (ieškovei) tinkamą darbo kabinetą, kuris būtų kuo arčiau (11, rue de la Sciences pastato) 9 ir 10 aukštų“. Jis pridūrė, kad reikalas yra skubus, nes panašu, kad šiuo metu ieškovės naudojamas darbo kabinetas, esantis (11, rue de la Sciences pastato) pirmajame aukšte, nėra tinkamas ir gali rimtai pakenkti (suinteresuotosios pareigūnės) darbo rezultatams, todėl reikia skubiai rasti sprendimą“.

169    Taigi, nors pirmiau nurodyti veiksmai ir nebuvo tęsiami, tai, kad ieškovei buvo suteiktas atskirtas darbo kabinetas, kad ir koks jis būtų prastas, negalėjo pakenkti suinteresuotosios pareigūnės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

c)     Trečia, kiek tai susiję su tuo, kad ieškovei nuo 2003 m. sausio iki birželio mėn. nebuvo skirta jokia užduotis

170    Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei nuo jos paskyrimo į D 2 skyrių dienos – 2003 m. sausio 1 d. – ir beveik per visą pirmają 2003 m. pusę nebuvo skirta jokia užduotis ir kad tik 2003 m. birželio 10 d. buvo parengtas suinteresuotosios pareigūnės pareigybės aprašymas ir apie jį pranešta. Šiuo klausimu inspektorius pažymėjo, kad „vien tai, kad pareigūnė pusę metų laukė, kol jai bus tiksliai pranešta, ko iš jos tikimasi tarnybos vietoje, pagrįstai galima suvokti kaip netinkamą elgesį, ypač todėl, kad šie veiksmai buvo vykdomi jau esant konfliktiškiems santykiams darbo vietoje“.

171    Pagaliau, nors Komisija pažymėjo, kad iš pradžių manyta, jog ieškovės tarnyba D 2 skyriuje bus trumpalaikė, nes numatyta jau pirmaisiais 2003 m. mėnesiais ją perkelti į Personalo ir administracijos generalinio direktorato Saugos direktoratą, taip neatsitiko ir tuo negalima pateisinti fakto, jog suinteresuotajai pareigūnei per pirmuosius 2003 m. mėn. nebuvo patikėta jokia užduotis. Be to, tai, kad ieškovė pirmąją šių metų pusę dažnai dėl ligos arba dėl kasmetinių atostogų nebuvo darbe, neleidžia administracijai nesilaikyti pareigos paskirti jai užduotis.

172    Vis dėlto atsižvelgus į šios bylos aplinkybes ir visų pirma į pirminius planus perkelti ieškovę iš D 2 skyriaus, reikia išnagrinėti tai, ar vien pavėluotas užduočių jai skyrimas gali būti vertinamas kaip darantis žalą jos asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

d)     Ketvirta, kiek tai susiję su tuo, kad Komisija platino šmeižikiškus gandus apie ieškovės profesinius gebėjimus

173    Grįsdama teiginį, kad Personalo ir administracijos generalinis direktoratas platino šmeižikiškus gandus apie jos profesinius sugebėjimus, ieškovė, nepateikė jokių įrodymų.

174    Todėl šis kaltinimas negali būti pagrįstas.

e)     Penkta, kiek tai susiję su tuo, kad Komisija atsisakė patenkinti tam tikrus atostogų prašymus, o kitus patenkino pavėluotai.

175    Preliminariai svarbu priminti, kad nors pagal PTN 57 straipsnio pirmąją pastraipą „pareigūnai turi teisę gauti kasmetines atostogas, kurios trunka ne trumpiau kaip 24 darbo dienas arba ne ilgiau kaip 30 darbo dienų per kalendorinius metus“, buvo nuspręsta, kad atsisakymas suteikti kasmetines atostogas siekiant užtikrinti tinkamą tarnybos veikimą negali būti laikomas psichologiniu priekabiavimu (minėto sprendimo Schmit prieš Komisiją 78 punktas).

176    Šioje byloje ieškovė kaltina Komisiją, kad ji atsisakė patenkinti tris jos prašymus suteikti kasmetines atostogas laikotarpiais nuo 2004 m. gegužės 10 d. iki 2004 m. birželio 30 d., nuo 2004 m. gegužės 19 d. iki 2004 m. birželio 8 d. ir nuo 2004 m. liepos 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 13 d. prieš 2004 m. rugsėjo 3 d. priimdama implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą ir prašymą atlyginti žalą. Anot ieškovės, tokie atsisakymai paaiškinami administracijos siekiu ją „destabilizuoti psichologiškai“.

177    Dėl atsisakymo patenkinti 2004 m. gegužės 7 d. pateiktą prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 10 d. iki birželio 30 d. iš bylos medžiagos, ypač suinteresuotosios pareigūnės 2004 m. gegužės 7 d. ir 10 d. išsiųstų elektroninių laiškų, matyti, kad šis atsisakymas buvo grindžiamas pagrįstu motyvu, t. y. būtinybe remiantis 2004 m. gegužės 7 d. medicinos patikrinimo, kuriame buvo nustatyta, kad, „vadovaujantis (ieškovės) sveikatos sumetimais, rekomenduojama pakeisti tarnybos vietą“, rezultatais aptarti įvairias galimybes perkelti ją iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato į kitą generalinį direktoratą. Be to, nustatyta, kad 2004 m. gegužės 10 d. ieškovė iš tiesų dalyvavo pokalbyje su D direktorato direktoriumi, per kurį buvo nuspręsta suinteresuotosios pareigūnės gyvenimo aprašymą išiųsti kitiems generaliniams direktoratams. Be to, pati ieškovė 2004 m. gegužės 12 d. elektroniniu laišku pranešė D direktorato direktoriaus padėjėjai, kad ji iš tiesų pageidauja išeiti kasmetinių atostogų laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 19 d. iki birželio 8 dienos.

178    Dėl prašymo suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 19 m. iki birželio 8 d. pažymėtina, kad motyvas – būtinybė rengiant TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn. pakviesti oficialiam pokalbiui pagal BNĮ 8 straipsnio 5 dalį, – kuriuo remiantis šis prašymas buvo atmestas, taip pat teisėtas, nes BNĮ 8 straipsnio 14 dalies nuostatose nustatyta, kad „visos kasmetinės ataskaitos (turi būti) užbaigtos ne vėliau kaip iki balandžio pabaigos“.

179    Tas pats a fortiori pasakytina ir apie prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 5 d. iki 2004 m. rugpjūčio 13 d., kuris, kaip D direktorato direktorius ieškovei paaiškino 2004 m. birželio 9 d. elektroniniu laišku, buvo atmestas tai pateisinant būtinybe, kad nekiltų grėsmė kitų D direktorato pareigūnų paaukštinimo perspektyvoms, surengti oficialų pokalbį su ataskaitos tvirtintoju pagal BNĮ 8 straipsnio 10 dalį, taip atsižvelgiant į ieškovės prašymą peržiūrėti jos TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėnesio.

180    Tačiau ieškovė pagrįstai kaltina Komisiją, jog ji pavėlavo patenkinti jos prašymą suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 dienos. Iš tikrųjų šis prašymas, kuris buvo pateiktas naudojantis „Sic Congés“ sistema 2004 m. birželio 21 d., patvirtintas tik 2004 m. rugpjūčio 21 d., t. y. dviem savaitėmis vėliau, nei ieškovė pageidavo išvykti. Be to, svarbu pažymėti, kad patvirtinus šį prašymą atitinkamos dienos buvo išskaičiuotos iš suinteresuotosios pareigūnės kasmetinių atostogų likučio, nors ji jau 2004 m. liepos 5 d. buvo pateikusi medicinos pažymą už laikotarpį nuo 2004 m. liepos 17 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 d., t. y. tą patį laikotarpį, kuris buvo nurodytas prašyme suteikti kasmetines atostogas, o administracija šios pažymos neužginčijo.

181    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad, kiek tai susiję su kasmetinių atostogų klausimu, Komisijai buvo inkriminuotas tik neteisėtas elgesys, susijęs su sąlygomis, kuriomis nagrinėtas prašymas suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 dienos. Taigi negali būti laikoma, kad toks elgesys galėjo pakenkti ieškovės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

f)     Šešta, kiek tai susiję su Komisijos atsisakymu laikyti pateisinamu nebuvimą darbe dėl ligos

182    Neginčijama, kad Komisija nurodė ieškovei, kuri pateikė medicinos pažymą už laikotarpį nuo 2004 m. balandžio 16 d. iki 2004 m. birželio 11 d., pasitikrinti sveikatą. Po to, kai 2004 m. gegužės 7 d. medicinos patikrinimo išvadoje buvo nustatyta, kad ieškovė tinkama darbui, tačiau, „vadovaujantis (jos) sveikatos sumetimais, rekomenduojama pakeisti tarnybos vietą“, iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė nepasinaudojo teise kreiptis į nepriklausomą gydytoją, kad šis pateiktų savo nuomonę pagal PTN 59 straipsnio 1 dalies penktąją pastraipą.

183    Taigi ieškovė neįrodė, kad jos viršininkai, prieš priimdami implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą ir prašymą atlyginti žalą, vertindami jos nebuvimą darbe dėl ligos padarė pažeidimų.

184    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad nors tam tikri faktai, kuriais ieškovė remiasi, yra neteisėti, nė vienas iš jų, nagrinėjamas atskirai, nepatvirtina „netinkamo elgesio“ PTN 12a straipsnio 3 dalies prasme.

185    Vis dėlto klausimas keliamas dėl to, ar tie patys faktai, nagrinėjami bendrai, gali būti pakankami, siekiant įrodyti tokį „netinkamą elgesį“.

186    Į šį klausimą inspektorius atsakė neigiamai, manydamas, kad vykdytojo ar vykdytojų „nagrinėjamas fizinis elgesys arba veiksmai (nebuvo) tyčiniai, kad galėtų pakenkti „(ieškovės)“ orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai, ir patikslino, kad nebuvo „kelių asmenų individualus arba suderinto ketinimo pakenkti „ieškovei“.

187    Vis dėlto Tarnautojų teismas negali remtis tokiu vertinimu, nes inspektorius, jį rengdamas, vadovavosi klaidingu PTN 12a straipsnio 3 dalies aiškinimu, kad tariamo prischologinio priekabiautojo tyčia yra būtina psichologinio priekabiavimo sąlyga.

188    Vis dėlto nėra pagrindo ieškovės viršininkams inkriminuojamus faktus laikyti atitinkančius tiems, kurie numatyti PTN 12a straipsnio 3 dalyje. Iš tikrųjų, net jei šie veiksmai būtų vertinami visapusiškai, jie, nors ir galėtų būti prilyginami psichologiniam priekabiavimui ir, kaip tai pastebi inspektorius, būtent taip juos vertino ieškovė, nėra pakankamai rimti, kad dėl jų implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą ir prašymą atlyginti žalą dieną, vertinant objektyviai, būtų pakenkę suinteresuotosios pareigūnės asmenybei, orumui ar fizinei arba psichinei sveikatai.

189    Iš viso to, kas pasakyta, aišku, kad ieškovė negali pagrįstai teigti, jog patyrė psichologinį priekabiavimą.

C –  Dėl reikalavimų panaikinti implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą

1.     Dėl priimtinumo

a)     Šalių argumentai

190    Komisija iš esmės teigia, kad sprendimo dėl prašymo suteikti pagalbą nepriėmimas pasibaigus keturių mėnesių terminui nuo šio prašymo pateikimo dienos nėra suinteresuotosios pareigūnės nenaudai priimtas aktas. Iš tikrųjų Komisija teigia, kad pasibaigus keturių mėnesių terminui ji net implicitiškai neatmetė prašymo suteikti pagalbą, nes turėjo sulaukti administracinio tyrimo išvadų, kad galėtų priimti sprendimą dėl šio prašymo. Ji pridūrė, kad tik 2005 m. rugsėjo 16 d., po to, kai per administracinį tyrimą buvo įrodyta, jog kaltinimai dėl psichologinio priekabiavimo nebuvo pagrįsti, ji galiausiai atmetė prašymą suteikti pagalbą. Tokiomis aplinkybėmis minėtos išvados yra nepriimtinos, nes pernelyg ankstyvos.

191    Ieškovė prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

192    PTN 90 straipsnio 1  dalyje teigiama:

„Bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie PTN, gali paduoti prašymą PT, kad ji priimtų dėl jo sprendimą. Institucija apie savo motyvuotą sprendimą pareiškėjui praneša per keturis mėnesius nuo prašymo gavimo dienos. Jei pasibaigus šiam terminui atsakymas į prašymą negautas, laikoma, kad priimtas implicitinis sprendimas skundą atmesti, kuris gali būti skundžiamas pagal 2 dalį.“ (Pataisytas vertimas)

193    Šioje byloje, kaip jau buvo nurodyta, ieškovė 2004 m. balandžio 29 d. raštu pateikė Komisijai prašymą suteikti pagalbą. Kadangi į šį raštą, kuriuo buvo pateiktas prašymas pagal PTN 90 straipsnio 1 dalį, nebuvo atsakyta, vadinasi, pasibaigus keturių mėnesių terminui tai buvo ieškovės nenaudai priimtas aktas.

194    Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentas, kad ji, pasibaigus PTN 90 straipsnio 1 dalyje nustatytam keturių mėnesių terminui, susilaikė nuo sprendimo dėl prašymo suteikti pagalbą, susijusio su psichologiniu priekabiavimu, priėmimo, nes, prieš jį priimdama, ji privalėjo sulaukti administracinio tyrimo išvadų.

195    Iš tikrųjų, nors administracija, kai pareigūnas, prašantis savo institucijos apsaugos, pateikia pirminių įrodymų apie prieš jį padarytus išpuolius, privalo imtis atitinkamų priemonių – visų pirma pradėti tyrimą, kad būtų nustatyti skunde nurodyti faktai (minėto sprendimo Lo Giudice prieš Komisiją 136 punktas), – tokia pareiga nesuteikia teisės suinteresuotajai institucijai nukrypti nuo PTN 90 straipsnio 2 dalies – pagal šią dalį pareigūnui suteikiama teisė paraginti administraciją priimti sprendimą per nustatytą terminą (1990 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pfloeschner prieš Komisiją, T‑135/89, Rink. p. II‑153, 17 punktas ir 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Ronchi prieš Komisiją, T‑223/95, Rink. VT, p. I‑A‑321 ir II‑879, 31 punktas).

196    Nors ir negali būti laikoma, kad Komisija, nepasibaigus administraciniam tyrimui, galutinai atmetė prašymą suteikti pagalbą, vis dėlto ji, net prieš priimdama galutinį sprendimą dėl šio prašymo, bent jau prevenciniais tikslais privalėjo imtis tam tikrų priemonių. Administracijos neveikimo dėl pateikto prašymo pasekmė – nesiėmimas šių priemonių − galėjo neigiamai paveikti ieškovės padėtį, kaip antai atsitiko šioje byloje.

197    Tokiomis aplinkybėmis kategoriškas ir galutinis prieštaravimas dėl priimtinumo, grindžiamas tuo, kad minėti reikalavimai negali būti nukreipti prieš jokį asmens nenaudai priimtą aktą, negali būti priimtas.

198    Vis dėlto svarbu pažymėti, kad 2004 m. rugsėjo 8 d. Komisijos generalinio sekretoriaus raštu paskirtam inspektoriui buvo suteikti įgaliojimai „nustatyti pareikštų kaltinimų, visų pirma susijusių su pareigūnu ar pareigūnais, kurių pavardės nurodytos bylos medžiagoje, tikrumą ir taip sudaryti sąlygas įvertinti padėtį bei padaryti išvadas“. Be to, laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2004 m. gruodžio 22 d. įvykdytų apklausų inspektorius, pasibaigus administraciniam tyrimui, 2005 m. kovo 21 d. pateikė Komisijos generaliniam sekretoriui ataskaitą.

199    Konstatuotina, kad nors prieš pareiškiant šį ieškinį administracija nesiėmė visų ieškovės prašomų pagalbos priemonių, vis dėlto ji patenkino ieškovės prašymą atlikti administracinį tyrimą.

200    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad ieškovė turi teisę ginčyti implicitinį sprendimą, kuriuo atmetamas jos prašymas suteikti pagalbą, bet ne prašymą pradėti tyrimą. Tik dėl šio paskutinio klausimo ieškovės reikalavimai yra nepriimtini, nes pareiškiant ieškinį nebuvo jos nenaudai priimto akto.

2.     Dėl esmės

a)     Šalių argumentai

201    Nors ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius su, pirma, PTN 24 straipsnio pažeidimu, antra, rūpinimosi pareigos pažeidimu, šie pagrindai, kurie iš esmės grindžiami tais pačiais argumentais, turi būti nagrinėjami kartu.

202    Ieškovė teigia, kad Komisija jos prašymo suteikti pagalbą neišnagrinėjo skubiai ir rūpestingai, kiek to reikėjo atsižvelgiant į aplinkybes, ir, konkrečiai kalbant, jos neperkėlė iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato į kitą generalinį direktoratą, nors nuo 2004 m. gegužės 18 d. gydytojas psichiatras, kuriam medicinos tarnyba patikėjo užduotį atlikti jos psichiatrinę ekspertizę, šios išvadoje pažymėjo: kadangi „problema buvo socialinio pobūdžio (konfliktas institucijos, kurioje ieškovė dirbo, viduje), todėl ir sprendimas turi būti socialinis (perkėlimas į kitą generalinį direktoratą)“.

203    Atsakydama Komisija teigia, kad ji negali būti kaltinama, jog neperkėlė ieškovės iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato į kitą generalinį direktoratą, nes suinteresuotajai pareigūnei nebuvo daromas joks psichologinis priekabiavimas.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

204    Pagal PTN 24 straipsnio pirmąją pastraipą „Bendrijos padeda visiems pareigūnams, ypač ieškiniuose dėl bet kurio asmens, kuris grasina, įžeidinėja arba šmeižia ar išreiškia savo pyktį arba kenkia asmeniui ar turtui, kuris, atsižvelgiant į jo postą ar pareigas, priklauso nuo jo arba jo šeimos nario.“

205    Pažymėtina, kad atsižvelgiant į pareigą suteikti pagalbą administracija, kilus įvykiui, kuris nedera su tarnybine tvarka ir nešališka atmosfera, privalo energingai įsikišti ir skubiai bei rūpestingai išsiaiškinti susiklosčiusią padėtį, kad būtų nustatyti faktai bei, susipažinus su jais, padarytos tinkamos išvados (1989 m. sausio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Koutchoumoff prieš Komisiją, 224/87, Rink. p. 99, 15 ir 16 punktai; 1993 m. balandžio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tallarico prieš Parlamentą, T‑5/92, Rink. p. II‑477, 31 punktas ir 2000 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑136/98, Rink. VT p. I‑A‑267 ir II‑1225, 42 punktas).

206    Šioje byloje, kadangi Tarnautojų teismas nenustatė psichologinio priekabiavimo, ieškovė negalėjo kaltinti Komisijos, kad ši nesiėmė visų būtinų priemonių ją apsaugoti.

207    Vis dėlto svarbu pažymėti, kad 2003 m. Pranešime dėl psichologinio priekabiavimo nustatyta, jog „esant menkiausiam įtarimui, kad asmuo patyrė psichologinį priekabiavimą, imamasi atribojimo priemonių“ ir jog šių priemonių, „kuriomis turi būti atsižvelgiama į susiklosčiusias konkrečias aplinkybes“, „gali būti imtasi nedelsiant ir prireikus jos gali būti galutinės“; jomis siekiama „sudaryti sąlygas tariamai aukai atgauti jėgas, padedant jai atitolti nuo problemos“.

208    Šioje byloje pažymėtina, kad ieškovė savo 2004 m. balandžio 29 d. rašte visų pirma kaltino B 2 skyriaus, į kurį buvo priimta dirbti pareigūne Komisijoje, atliekančia bandomąjį laikotarpį, viršininką tuo, kad jis B direktorato direktoriui, įpareigotam parengti pirmąją bandomojo laikotarpio ataskaitą, pateikė neteisingą ir neigiamą informaciją apie jos profesinius gebėjimus, taip siekdamas jai perkelti atsakomybę už savo paties padarytas klaidas. Tame pačiame rašte ieškovė kaltino savo viršininkus, kad ji, ypač nuo paskyrimo į 1 skyrių dienos – 2003 m. sausio 1 d., – buvo profesiškai atskirta: jai suteiktas darbo kabinetas atskirtas nuo skyriaus bei visiškai neįrengtas, viršininkai nepatikėjo jai kvalifikaciją atitinkančių užduočių, kliudė iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato persikelti į kitą generalinį direktoratą ir šiuo tikslu kitiems generaliniams direktoratams pateikė nepalankią informaciją apie jos gebėjimus. Šiame rašte ieškovė nurodė ir tai, kad jai buvo pateiktas skyriaus darbuotojų sąrašas, į kurį ji nebuvo įrašyta. Pagaliau pažymėtina, kad tarp daugelio ieškovės prie prašymo suteikti pagalbą pateiktų dokumentų buvo nurodytas asmenų, kurie, suinteresuotosios pareigūnės manymu, galėtų patvirtinti tariamą psichologinį priekabiavimą, sąrašas.

209    Taigi ieškovės jos prašyme suteikti pagalbą nurodytų faktų svarba ir rimtumas atskleidžia jei ne psichologinį priekabiavimą, tai bent jau „sukelia įtarimą, kad toks psichologinis priekabiavimas buvo daromas“ 2003 m. Pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo prasme, ir įpareigoja Komisiją dar prieš pradedant tyrimą ir atliekant suinteresuotosios pareigūnės nurodytų faktų patikrinimą pradėti taikyti „atribojimo priemones“.

210    Taigi neginčijama, kad implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą priėmimo dieną Komisija netaikė jokios tokio pobūdžio laikinosios priemonės, o ieškovės atžvilgiu nebuvo priimtas joks sprendimas dėl jos perkėlimo iš Personalo ir administracijos generalinio direktorato ar bent iš D 2 skyriaus, į kurį ji buvo paskirta.

211    Aišku, iš bylos medžiagos matyti, kad Personalo ir administracijos generalinis direktoratas nuo 2003 m. rudens dėjo tam tikras pastangas, kad ieškovė galėtų rasti darbą kitame generaliniame direktorate, ir visų pirma, kad D direktorato direktorius 2004 m. gegužės 13 d. pateikė suinteresuotosios pareigūnės gyvenimo aprašymą kitiems penkiems generaliniams direktoratams, nurodydamas, jog Personalo ir administracijos generalinis direktoratas sutinka, kad ieškovė būtų paskirta į kitas pareigas. Vis dėlto šie įvairūs bandymai negali būti laikomi pakankamais, nes Komisija privalėjo ne tik padėti ieškovei ieškoti naujos tarnybos vietos, bet ir perkelti ją į kitą direktoratą nei Personalo ir administracijos generalinis direktoratas.

212    Be to, svarbu pažymėti, kad 2004 m. birželio 11 d. laišku pats TDT direktorius nurodė Komisijos generaliniam sekretoriui, jog ieškovės prašyme suteikti pagalbą išdėstyti kaltinimai jam atrodo pakankamai rimti, kad būtų galima pradėti administracinį tyrimą siekiant „arba įrodyti individualios atsakomybės buvimą, arba nuplauti pareigūno, kuris buvo neteisingai apkaltintas, garbę“.

213    Šiomis aplinkybėmis ieškovė pagrįstai teigia, kad Komisija tinkamai rūpestingai neatsakė į jos pateiktą prašymą suteikti pagalbą, nes dar prieš pradedant administracinį tyrimą nenustatė atribojimo priemonių.

214    Darytina išvada, kad implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą turi būti panaikintas, nes šiuo sprendimu atsisakyta nustatyti laikinąją atribojimo priemonę.

D –  Dėl reikalavimo panaikinti 2003 m. TVVA

1.     Šalių argumentai

215    Komisija daro išvadą, kad minėti reikalavimai nepriimtini, nes skundas dėl 2003 m. TVVA paduotas pavėluotai. Ji pažymi, kad ieškovė, kuriai apie galutinai parengtas 2003 m. TVVA buvo pranešta 2004 m. rugsėjo 21 d. raštu, skundą Personalo ir administracijos generalinio direktorato Skundų skyriui pateikė tik 2005 m. sausio 5 d., t. y. pasibaigus trijų mėnesių terminui pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį. Komisija pridūrė, kad suinteresuotoji pareigūnė dėl savo „išimtinės padėties“ eidama į tarnybos vietą Personalo ir administracijos generaliniame direktorate galėjo pasidomėti 2003 m. TVVA rengimo stadija arba bent asmenine byla, esančia „SysPer 2“ sistemoje. Kadangi jos 2003 m. TVVA buvo baigtos 2004 m. liepos 13 ir 14 d., suinteresuotoji pareigūnė galėjo su jomis susipažinti arba iš karto po šios datos, arba bet kuriuo atveju bent jau tuomet, kai gavo 2004 m. rugsėjo 21 d. raštą, kuriuo buvo pranešta, kad jos TVVA yra administracine tvarka baigtos.

216    Subsidiariai, jei Tarnautojų teismas patenkintų minėtus reikalavimus, Komisija primena, kad ieškovė po šio ieškinio pareiškimo buvo išleista į pensiją dėl invalidumo ir kad ji prarado suinteresuotumą prašyti panaikinti jos 2003 m. TVVA.

217    Savo dublike ieškovė prašo patenkinti reikalavimus panaikinti jos 2003 m. TVVA.

2.     Tarnautojų teismo vertinimas

218    Dėl minėtų reikalavimų priimtinumo pažymėtina, kad iš PTN 90 straipsnio 2 dalies aišku, jog bet kuris asmuo, kuriam taikomi šie PTN, gali PT paduoti skundą dėl kiekvieno jo nenaudai priimto akto. Skundas turi būti pateiktas per tris mėnesius. Šis terminas skaičiuojamas nuo pranešimo asmeniui, kuriam skirtas sprendimas, dienos, bet ne vėliau kaip nuo tos dienos, kai jis tokį pranešimą gavo, jei priemonė skirta konkrečiam asmeniui.

219    Be to, kad apie sprendimą būtų tinkamai pranešta pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį, reikia, kad apie jį būtų ne tik pranešta asmeniui, kuriam jis skirtas, bet ir laiko, kad šis galėtų su juo tinkamai susipažinti (žr. 1976 m. birželio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jänsch prieš Komisiją, 5/76, Rink. p. 1027, 10 punktą; 2006 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Buendía Sierra prieš Komisiją, T‑311/04, Rink. p. II‑4137, 121 punktą).

220    Pagaliau administracija, kuri remiasi tuo, kad skundas buvo pateiktas pavėluotai, turi įrodyti datą, kurią buvo pranešta apie sprendimą, t. y. kada asmuo, kuriam skirtas sprendimas, galėjo su juo susipažinti (pagal analogiją žr. 1994 m. birželį 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo X prieš Komisiją, T‑94/92, Rink. VT p. I‑A‑149 ir II‑481, 22 punktą).

221    Šioje byloje Komisija teigia, kad PTN 90 straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas buvo pradėtas skaičiuoti nuo 2004 m. rugsėjo 21 d. – ši data nurodyta laiške, kuriuo Žmogiškųjų išteklių – ADMIN, Vidaus reformos skyriaus vedėjas informavo ieškovę, kad per 2004 m. paaukštinimo procedūrą Personalo ir administracijos generalinio direktorato generalinis direktorius, atsižvelgdamas į bendrus balus (8 balai iš 20), jai skirtus už 2003 m. tarnybinę veiklą, nusprendė nesuteikti jokio pirmenybės balo. Vis dėlto, nepaisant to, kad iš jokių bylos medžiagos dokumentų negalima nustatyti datos, kurią buvo pranešta apie šį laišką, pažymėtina, kad šis laiškas negali būti vertinamas kaip leidžiantis suinteresuotajam asmeniui tinkamai susipažinti su ataskaitomis, nes prie jo nebuvo pridėtos 2003 m. TVVA.

222    Dėl argumento, kad suinteresuotoji pareigūnė dėl savo „išimtinės padėties“ eidama į tarnybos vietą Personalo ir administracijos generaliniame direktorate galėjo pasidomėti 2003 m. TVVA rengimo stadija ar bent asmenine byla, esančia „SysPer 2“ sistemoje, pažymėtina, kad jis negali būti pagrįstas, nes, kaip buvo nurodyta, skundo dėl asmens nenaudai priimto akto pateikimo terminas pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį skaičiuojamas tik nuo pranešimo asmeniui, kuriam skirtas šis sprendimas, dienos, bet ne vėliau kaip nuo tos dienos, kai jis tokį pranešimą gavo, jei priemonė skirta konkrečiam asmeniui.

223    Šiomis aplinkybėmis, kadangi Komisija nepateikė įrodymo dėl datos, kurią ieškovei buvo pranešta apie jos 2003 m. TVVA arba ji buvo su šia supažindinta, prieštaravimas dėl priimtinumo, grindžiamas tuo, kad minėti reikalavimai pateikti pavėluotai, turi būti atmestas.

224    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad šio ieškinio pareiškimo datą reikalavimai panaikinti 2003 m. TVVA buvo priimtini.

225    Tačiau ši aplinkybė nekliudo Pirmosios instancijos teismui išnagrinėti, ar ieškovė po to, kai pareikštas šis ieškinys, ir toliau asmeniškai buvo suinteresuota jos 2003 m. TVVA panaikinimu (žr. 2001 m. balandžio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Torre ir kt. prieš Komisiją, T‑159/98, Rink. VT p. I‑A‑83 ir II‑395, 30 punktą ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dionyssopoulou prieš Tarybą, T‑105/03, Rink. VT p. I‑A‑137 ir II‑621, 18 punktą bei jame nurodytą teismo praktiką).

226    Primintina, kad vertinimo ataskaita, kuri galiojančioje Komisijos vertinimo sistemoje vadinama TVVA, kaip vidaus dokumentu visų pirma siekiama užtikrinti, kad administracijai periodiškai būtų teikiama informacija apie jos pareigūnų tarnybos rezultatus (1980 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Grassi prieš tarybą, 6/79 ir 97/79, Rink. p. 2141, 20 punktas; 1997 m. gegužės 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Burban prieš Parlamentą, T‑59/96, Rink. VT p. I‑A‑109 ir II‑331, 73 punktas).

227    Vertinimo ataskaita atlieka svarbų vaidmenį pareigūno karjeroje, visų pirma jį perkeliant ir paaukštinant pareigas. Vis dėlto iš esmės ji įvertinto asmens suinteresuotumui turi poveikį tik, kol jis išeina iš tarnybos. Paskui pareigūnas nebėra suinteresuotas palaikyti ieškinį, pareikštą dėl vertinimo ataskaitos, nebent tuo atveju, kai siekiama nustatyti išimtinę aplinkybę, pateisinančią asmeninį ir esamą suinteresuotumą dėl šios ataskaitos panaikinimo (minėto sprendimo Dionyssopoulou prieš Tarybą 20 punktas).

228    Šioje byloje neginčijama, kad ieškovė buvo išleista į pensiją ir jai 2005 m. rugpjūčio 23 d. PT sprendimu, įsigaliojusiu 2005 m. rugpjūčio 31 d., skirta invalidumo išmoka. Be to, Invalidumo komitetas nusprendė, kad, „atsižvelgiant į invalidumą sukėlusios patologijos nuolatinį pobūdį, joks pakartotinis medicinos patikrinimas nėra būtinas“. Taigi 2003 m. TVVA negali daryti jokio poveikio ieškovės karjerai. Be to, ieškovė nei įrodė, nei rėmėsi išimtine aplinkybe, pateisinančia asmeninį ir esamą suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

229    Šios išvados nepaneigia 2008 m. rugsėjo 25 d. Tarnautojų teismo sprendimas Strack prieš Komisiją (F–44/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje). Iš tiesų, nors byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo nuspręsta, kad pareigūnas, kuris išleistas į pensiją dėl invalidumo, išliko suinteresuotas pateikti prašymą panaikinti sprendimą, kuriuo buvo atmesta jo kandidatūra užimti pareigas, pažymėtina, kad toje byloje, priešingai nei nagrinėjamoje, patologija, sukėlusi šio pareigūno invalidumą, buvo nuolatinė ir todėl nereikėjo pakartotinio medicinos patikrinimo.

230    Tokiomis aplinkybėmis nereikia nagrinėti prašymo panaikinti 2003 m. TVVA.

E –  Dėl reikalavimų atlyginti žalą

231    Ieškovės nurodyti reikalavimai atlyginti žalą iš esmės gali būti padalyti į tris dalis. Suinteresuotoji pareigūnė iš tiesų prašo atlyginti žalą, atsiradusią, pirma, dėl jai daromo psichologinio priekabiavimo, antra, dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą ir, trečia, dėl 2003 m. TVVA neteisėtumo ir sąlygų, kuriomis buvo pranešta apie šią ataskaitą.

1.     Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo psichologinio priekabiavimo

a)     Šalių argumentai

232    Ieškovė teigia, kad jai daromas psichologinis priekabiavimas sukėlė rimtą žalą sveikatai, o tai įrodo jos gydytojo sveikatos pažymėjimai, medicinos tarnybos išvados ir nepriklausomo gydytojo išvada, kuris buvo pasirinktas vadovaujantis PTN 59 straipsnio 1 dalimi. Dėl to jai kilo didelė neturtinė žala, pasireiškianti nesugebėjimu normaliai vykdyti savo pareigas skyriuje, ir turtinė žala, nes buvo prarastos karjeros galimybės ir jos pagrįsta teisė į pareigų paaukštinimą.

233    Atsikirsdama Komisija prašo atmesti minėtus reikalavimus atlyginti žalą, teigdama, kad ieškovė nepatyrė jokio psichologinio priekabiavimo.

b)     Tarnautojų teismo vertinimas

234    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad viešosios tarnybos srityje kiltų Bendrijos atsakomybė, turi būti įvykdytos visos sąlygos: institucijos veiksmų neteisėtumas, reali žala ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastinis ryšys (1987 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimas Delauche prieš Komisiją, 111/86, Rink. p. 5345, 30 punktas; 1998 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rasmussen prieš Komisiją, T‑234/97, Rink. VT p. I‑A‑507 ir II‑1533, 71 punktas ir 2004 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 51 punktas).

235    Visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar Komisijai gali būti priskiriami neteisėti veiksmai, ir, jei taip, nustatyti galimą žalą, kuri priežastiniu ryšiu būtų susijusi su neteisėtais veiksmais.

 Dėl neteisėtų veiksmų buvimo

236    Nors, kaip buvo nurodyta pirmiau, ieškovė nepagrįstai teigė, kad patyrė psichologinį priekabiavimą, vis dėlto, kaip pažymėjo inspektorius, tam tikri suinteresuotosios pareigūnės grindžiant prašymą atlyginti žalą nurodyti faktai, vertinami kartu, įrodo, kad Komisija tam tikra dalimi pažeidė rūpinimosi pareigą. Visų pirma tai matyti iš ieškovės bandomojo laikotarpio pratęsimo sąlygų (155–160 punktai), iš to, kad suinteresuotajai pareigūnei buvo suteikti atskirti darbo kabinetai (161–169 punktai), kad laikotarpiu nuo 2003 m. sausio iki birželio mėn. nebuvo apibrėžtos užduotys (170–172 punktai), arba iš sąlygų, kuriomis svarstytas prašymas suteikti kasmetines atostogas laikotarpiu nuo liepos 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 27 dienos (180 ir 181 punktai).

237    Darytina išvada, jog pirmoji reikalaujama sąlyga, kad kiltų Komisijos atsakomybė esant neteisėtiems veiksmams, buvo įvykdyta.

 Dėl žalos, susijusios su neteisėtais veiksmais, atsiradimo

238    Dėl tariamos turtinės žalos suinteresuotoji pareigūnė nurodo, kad išleista į pensiją dėl invalidumo ji prarado atlyginimą. Todėl laikytina, jog tokį reikalavimą pareiškusi suinteresuotoji pareigūnė teigia, kad jos išleidimas į pensiją dėl invalidumo yra profesinės ligos, kuria ji susirgo dėl administracijos padarytų klaidų, pasekmė.

239    Šiuo klausimu primintina, kaip buvo nuspręsta (2007 m. gegužės 2 d. Tarnautojų teismo sprendimo Giraudy prieš Komisiją, F‑23/05, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 193 punktas), kad Tarnautojų teismas neturi kompetencijos spręsti dėl priežastinio ryšio, egzistuojančio tarp pareigūno tarnybos sąlygų ir jo nurodomos ligos. Iš tiesų bendrųjų Europos Bendrijų pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos taisyklių (toliau – Draudimo taisyklės) 18 straipsnyje nustatyta, kad PT priima sprendimą dėl ligos pripažinimo kaip profesinės kilmės atsižvelgdama į institucijos paskirto gydytojo ar gydytojų išvadas ir, jei pareigūnas to reikalauja, pasikonsultavusi su Draudimo taisyklių 11 straipsnio 2 dalyje numatytu gydytojų komitetu. Draudimo taisyklių 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad esant pareigūno visiškam nuolatiniam invalidumui, kuris atsirado dėl nelaimingo atsitikimo ir profesinės ligos, jam išmokama PTN 73 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta piniginė išmoka – aštuonių mėnesių pareigūno bazinis darbo užmokestis, apskaičiuojamas remiantis mėnesiniu darbo užmokesčiu, kuris buvo mokamas paskutinius dvylika mėnesių iki nelaimingo atsitikimo.

240    Todėl PTN 73 straipsnyje nustatyta, kad išmoka žalai atlyginti nelaimingo atsitikimo arba profesinės ligos atveju išmokama nereikalaujant, kad suinteresuotasis pareigūnas įrodytų institucijos klaidą. Teismo praktikoje nurodoma, kad tik tuo atveju, jeigu atsižvelgus į aplinkybes matyti, jog pagal PTN negalima tinkamai atlyginti pareigūno patirtos žalos, jis turi teisę prašyti papildomos kompensacijos (šiuo klausimu žr. 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Leussink prieš Komisiją, 169/83 ir 136/84, Rink. p. 2801, 13 punktą ir 1999 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 22 punktą; 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, T‑165/95, Rink. VT p. I‑A‑203 ir II‑627, 74 punktą ir 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Latino prieš Komisiją, T‑300/97, Rink. VT p. I‑A‑259 ir II‑1263, 95 punktą).

241    Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2005 m. spalio 17 d. pateiktu raštu kreipėsi į Komisiją su prašymu pripažinti „nerimo ir depresijos sindromą“ profesine liga pagal PTN 73 straipsnį, kuriuo ji tariamai sirgo. Taigi procedūra dėl patologijų, kuriomis serga suinteresuotoji pareigūnė, pripažinimo kaip profesinės kilmės tebevyksta. Darytina išvada, kad minėtas prašymas atlyginti žalą yra pernelyg ankstyvas ir negali būti priimtas.

242    Vis dėlto, kiek tai susiję su ieškovės patirta neturtine žala, tai, kad Komisija nevykdė savo rūpinimosi pareigos, leido atskirti ieškovę skyriaus viduje ir sukėlė jai žalą, todėl, siekiant ją teisingai atlyginti, reikia priteisti 500 EUR sumą.

2.     Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą

a)     Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

243    Komisija ginčija reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą, priimtinumą. Ji teigia: kadangi reikalavimai panaikinti šį sprendimą yra nepriimtini, nes pateikti pernelyg anksti, vadinasi, ir reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią dėl šio sprendimo, turi būti atmesti kaip nepriimtini.

244    Ieškovė tvirtina, kad minėti reikalavimai atlyginti žalą yra priimtini.

 Tarnautojų teismo vertinimas

245    Pagal PTN 90 ir 91 straipsniuose nustatytą teisių gynimo priemonių sistemą ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris yra savarankiška priemonė, palyginti su ieškiniu dėl panaikinimo, yra priimtinas, jeigu buvo atlikta ikiteisminė procedūra pagal PTN normų sąlygas. Ši procedūra skiriasi atsižvelgiant į tai, ar žala, kurią prašoma atlyginti, atsirado dėl asmens nenaudai priimto akto PTN 90 straipsnio 2 dalies prasme, ar dėl sprendimo galios neturinčių administracijos veiksmų. Pirmuoju atveju suinteresuotasis pareigūnas per nustatytus terminus turi kreiptis į administraciją su skundu dėl ginčijamo akto. Antruoju atveju administracinė procedūra pradedama pateikus prašymą PTN 90 straipsnio 1 dalies prasme, kad būtų atlyginta žala ir prireikus po to pateikiamas skundas dėl sprendimo atmesti prašymą (1996 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą, T‑500/93, Rink. VT p. I‑A‑335 ir II‑977, 64 punktas).

246    Kai ieškinys dėl panaikinimo ir ieškinys dėl žalos atlyginimo yra tiesiogiai susiję, antrasis priimtinas kaip ieškinio dėl panaikinimo priedas, nesant reikalo PT prieš tai pateikti prašymą atlyginti tariamai patirtą žalą ir skundą, kuriuo būtų ginčijamas implicitinio ar eksplicitinio sprendimo dėl minėto prašymo pagrįstumas (1993 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Camara Alloisio ir kt. prieš Komisiją, T‑17/90, T‑28/91 ir T‑17/92, Rink. p. II‑841, 46 punktas ir minėto sprendimo Y prieš Teisingumo Teismą 66 punktas).

247    Šioje byloje pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą, susiję priežastiniu ryšiu su reikalavimais panaikinti šį sprendimą. Taigi šie reikalavimai laikomi priimtinais, išskyrus tą dalį, kuria jais atsisakoma paskubinti administracinį tyrimą. Taigi ši minėtų reikalavimų dalis atlyginti žalą yra priimtina.

b)     Dėl esmės

 Šalių argumentai

248    Ieškovė teigia, jog kadangi implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą buvo neteisėtas, ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Kalbėdama visų pirma apie turtinę žalą, ji teigia, kad Komisijos neveikimas imantis pagalbos priemonių, kartu su ieškovės atžvilgiu vykdomu psichologiniu priekabiavimu, buvo jos invalidumo priežastis, dėl kurio ji bendrai patyrė 781 906,43 EUR žalą, kurią sudarė skirtumas tarp, viena vertus, atlyginimo ir pensijos, kurią ji būtų gavusi nepripažinus jos invalide, ir, kita vertus, invalidumo išmokos, kurią gauna, ir pensijos, kuri jai būtų mokama ateityje.

249    Atsikirsdama Komisija teigia: kadangi ieškovė neįrodė, jog jai inkriminuojami veiksmai yra neteisėti, prašymas atlyginti žalą turi būti pripažintas nepagrįstu. Subsidiariai suinteresuotoji pareigūnė nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais būtų galima patvirtinti realios žalos buvimą ir a fortiori jos dydį, taip pat priežastinį ryšį tarp tariamos žalos ir inkriminuojamų veiksmų. Pagaliau, jei Pirmosios instancijos teismas manytų, kad ieškovės prašymai dėl panaikinimo pagrįsti, jau vien šiais panaikinimais būtų atitaisyta neturtinė žala.

 Tarnautojų teismo vertinimas

250    Kaip buvo nurodyta pirmiau, Komisijos implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą yra neteisėtas, nes ji prevenciniais tikslais netaikė jokių ieškovės atribojimo nuo Personalo ir administracijos generalinio direktorato priemonių, nors atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens prašyme suteikti pagalbą nurodomų inkriminuojamų faktų svarbą ir rimtumą buvo galima „įtarti psichologinį priekabiavimą“ 2003 m. Pranešimo dėl psichologinio priekabiavimo prasme.

251    Be to, pažymėtina, kad tą dieną, kai buvo priimtas implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą, administracinis tyrimas dar nebuvo pradėtas, nes tik 2004 m. rugsėjo 8 d. Komisijos generalinis sekretorius suteikė įgaliojimus inspektoriui pradėti tokį tyrimą, o pirmąsias apklausas jis atliko tik 2004 m. spalį.

252    Dėl žalos, kuri tariamai atsirado dėl Komisijos padaryto pažeidimo, ieškovė visų pirma teigė, kad jos išleidimas į pensiją dėl invalidumo yra profesinės ligos pasekmė, nes administracija atsisakė jai suteikti pagalbą. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tebevyksta procedūra dėl patologijų, kuriomis sirgo suinteresuotoji pareigūnė, pripažinimo kaip profesinės kilmės. Darytina išvada, kad prašymas atlyginti turtinę žalą buvo pateiktas pernelyg anksti ir negali būti pagrįstas.

253    Vis dėlto, kiek tai susiję su neturtine žala, pažymėtina, kad dėl Komisijos atsisakymo nustatyti laikinąsias priemones bei jos vėlavimo pradėti administracinį tyrimą ieškovė atsidūrė netikrumo ir nerimo būsenoje, nes bijojo, kad Komisija neatsižvelgs į jos prašymą suteikti pagalbą, o neteisėti institucijos veiksmai, kuriuos ji iki tol patyrė, tęsis toliau. Taigi ieškovė gali pagrįstai teigti, kad implicitinis sprendimas atmesti prašymą suteikti pagalbą jai sukėlė didelę neturtinę žalą, kuri gali būti ištaisyta Tarnautojų teismui priėmus sprendimą dėl panaikinimo.

254    Šiomis aplinkybėmis, priteisiant iš Komisijos ieškovei sumokėti 15 000 EUR sumą, ši neturtinė žala būtų tinkamai atlyginta.

3.     Dėl reikalavimų atlyginti žalą, kuri atsirado, pirma, dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, antra, dėl sąlygų, kuriomis apie šią ataskaitą buvo pranešta ieškovei, neteisėtumo

a)     Dėl priimtinumo

 Šalių argumentai

255    Komisija teigia, kad reikalavimai nurodyti administracijai atlyginti žalą, atsiradusią dėl 2003 m. TVVA neteisėtumo, yra nepriimtini, nes ir reikalavimai panaikinti minėtas TVVA nepriimtini.

256    Ieškovė prašo atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo.

 Tarnautojų teismo vertinimas

257    Reikia skirti, pirma, prašymą atlyginti žalą, atsiradusią dėl 2003 m. TVVA neteisėtumo, ir, antra, prašymą atlyginti žalą, atsiradusią dėl sąlygų, kuriomis apie šią ataskaitą buvo pranešta ieškovei, neteisėtumo.

–       Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, priimtinumo

258    Reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, yra tiesiogiai susiję su reikalavimais panaikinti šią TVVA. Taigi, kaip jau buvo priminta, šio ieškinio pareiškimo dieną reikalavimai panaikinti 2003 m. TVVA buvo priimtini. Darytina išvada, kad reikalavimai atlyginti žalą buvo priimtini ir tuomet, kai ieškovė pareiškė savo ieškinį.

259    Be to, reikia pažymėti, kad ieškovė, nors ir nebūdama pagrįstai suinteresuota 2003 m. TVVA panaikinimu, nes buvo išleista į pensiją, vis dėlto yra ne mažiau suinteresuota prašyti priimti sprendimą dėl šių aktų teisėtumo, pateikdama prašymą atlyginti profesinę ir neturtinę žalą, kurią ji tariamai patyrė dėl Komisijos veiksmų (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Moritz prieš Komisiją, T‑20/89, Rink. p. II‑769, 18 punktą, kuris, kiek tai susiję su priimtinumo nagrinėjimu, nebuvo panaikintas pagal apeliacinį skundą, ir 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Combescot prieš Komisiją, T‑249/04, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 47 punktą, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas Teisingumo Teisme, byla C‑525/07 P). Dėl to, kad ieškovė buvo išleista į pensiją, jos reikalavimų atlyginti žalą dalykas neišnyksta.

–       Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl sąlygų, kuriomis apie 2003 m. TVVA buvo pranešta ieškovei, priimtinumo

260    Svarbu preliminariai pažymėti, kad administracija, kai ji praneša apie aktą pažeisdama nustatytus reikalavimus, padaro tarnybinį pažeidimą.

261    Darytina išvada, jog ieškovė, kad būtų atlyginta jos tariamai patirta žala, nes apie 2003 m. TVVA buvo pranešta pažeidžiant nustatytus reikalavimus, privalėjo pateikti prašymą pagal PTN 90 straipsnio 1 dalį, o jei šis prašymas būtų atmestas, – skundą pagal PTN 90 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje neginčijama, kad ieškovė šiuo tikslu nepadavė atskiro prašymo. Vėliau reikalavimai atlyginti žalą, grindžiami tuo, kad apie 2003 m. TVVA pranešta tariamai neteisėtai, turi būti atmesti kaip nepriimtini, nes buvo pažeista PTN nustatyta ikiteisminė procedūra.

262    Todėl reikia išnagrinėti tik reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, pagrįstumą.

b)     Dėl esmės

 Šalių argumentai

263    Be įvairių pagrindų, kuriais ginčijama 2003 m. TVVA, ieškovė teigia, kad ataskaitose buvo padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Iš tikrųjų vertintojai, TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn. ir TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. skirdami jai bendrą balą (8 balus iš 20), neatsižvelgė nei į tai, kad jai nebuvo skirta jokia užduotis laikotarpiu nuo 2003 m. sausio ir birželio, nei į tai, jog ji patyrė psichologinį priekabiavimą, dėl ko buvo padaryta žala sveikatai ir kliudoma vykdyti savo pareigas įprastomis sąlygomis.

264    Galiausiai ieškovė nurodo, kad neteisėta 2003 m. TVVA jai buvo padaryta neturtinė bei profesinė žala – pastaroji žala atsirado dėl „prarastų karjeros galimybių ir prarastos pagrįstos teisės į pareigų paaukštinimą“.

265    Komisija ginčija ieškovės kaltinimą, kad 2003 m. TVVA buvo tariamai neteisėta.

 Tarnautojų teismo vertinimas

–       Dėl neteisėtumo buvimo

266    Iš BNĮ 8 straipsnio 5 dalies aišku, kad vertintojas, vertindamas pareigūno darbo našumą, kompetenciją arba elgesį tarnyboje referenciniu laikotarpiu, neturi „atsižvelgti į nebuvimą darbe, kurį pareigūnas pateisino“. Be to, vertinimo gairių, kurių Komisija pati įsipareigojo laikytis kaip elgesio taisyklių, 6.2 punkte numatyta, kad „pareigūnas neturi būti baudžiamas, jeigu negali įgyvendinti jam iškeltų tikslų dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių“, pavyzdžiui, jeigu sirgo arba pasinaudojo motinystės atostogomis“, ir kad „šiomis aplinkybėmis dėmesys kreipiamas į tai, ką suinteresuotasis pareigūnas iš tiesų galėjo padaryti ir kaip jis susitvarkė su situacija“.

267    Šioje byloje vertintojai TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. 6.1 skiltyje „Darbo našumas“ pažymėjo, kad ieškovei iki 2003 m. rugsėjo 3 d. nepavyko „susipažinti su tarnybinėmis pareigomis“ labiausiai dėl „motyvavimo stokos“, ir teigė, kad jos darbo našumas laikotarpiu nuo rugsėjo 3 d. iki spalio pabaigos nepagerėjo“, todėl už darbo našumą suinteresuotajai pareigūnei skyrė 4 balus iš 10, kurie atitinka vertinimą „prastai“. Be to, kiek tai susiję su laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn, vertintojai už darbo našumą ieškovei taip pat skyrė 4 balus iš 10, pažymėdami, kad „per referencinį laikotarpį nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų ir joks užsibrėžtas tikslas“ ir kad „bendras darbo našumas už laikotarpį „turi“ būti vertinamas „prastai“.

268    Iš bylos medžiagos ir ypač pačios Komisijos pateikto dokumento, susijusio su ieškovės nebuvimu darbe 2003 m., matyti, kad ji laikotarpiais nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki spalio 31 d. bei nuo 2003 m. lapkričio 1 d. iki lapkričio 14 d. buvo pateisinamose laikinojo nedarbingumo atostogose, o laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 17 d. iki gruodžio 19 d. sveikatos sumetimais dirbo ne visą darbo dieną.

269    Iš to taip pat darytina išvada, kad vertintojai TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn. ir TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. skyrė 4 balus iš 10 už darbo našumą, neatsižvelgdami į tai, kad jam neišvengiamai padarė poveikį tai, jog suinteresuotoji pareigūnė dėl pagrįstų priežasčių nebuvo darbe.

270    Todėl pagrindas, susijęs su tuo, kad 2003 m. TVVA padaryta akivaizdi vertinimo klaida, turi būti laikomas pagrįstu.

271    Tokiomis aplinkybėmis ir, nesant reikalo nagrinėti kitų suinteresuotojo asmens nurodytų kaltinimų, konstatuotina, kad 2003 m. TVVA buvo parengtos neteisėtai.

–       Dėl žalos

272    Dėl turtinės žalos, kuri atsirado dėl 2003 m. TVVA neteisėtumo, primintina, kad net nustačius atitinkamos institucijos kaltę Bendrijos atsakomybė kyla tik ieškovei įrodžius patirtos žalos tikrumą (žr. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją 57 punktą). Suinteresuotoji pareigūnė neįrodė, kaip neteisėtos 2003 m. TVVA paveikė karjerą prieš 2005 m. rugpjūčio 31 d. ją išleidžiant į pensiją. Visų pirma ji neįrodė ir neteigė, jog šis neteisėtumas turėjo kokį nors poveikį tam, kad nebuvo paaukštintos jos pareigos per 2004 m. paaukštinimo procedūrą.

273    Kiek tai susiję su neturtine žala, kurią taip pat prašoma atlyginti, tai, kad Tarnautojų teismas konstatavo, jog 2003 m. TVVA yra neteisėtos, nes jose padaryta akivaizdi vertinimo klaida, negali tinkamai ir pakankamai atlyginti tokios žalos, nes minėtose TVVA nėra aiškiai neigiamai įvertinti ieškovės gebėjimai. Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, vertintojas savo TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. sausio iki 2003 m. spalio mėn. nurodė, kad ieškovei nepavyko „susipažinti su tarnybinėmis pareigomis“ labiausiai dėl „motyvavimo stokos“, o TVVA už laikotarpį nuo 2003 m. lapkričio iki 2003 m. gruodžio mėn. pažymėta, kad „per referencinį laikotarpį nebuvo pasiekta teigiamų rezultatų ir joks užsibrėžtas tikslas, nors (ieškovei) apie tai buvo pranešta“. Be to, išmokėta 2 500 EUR suma tinkamai atlygina ieškovės patirtą neturtinę žalą.

4.     Išvada

274    Iš to, kas pasakyta, aišku, kad iš Komisijos ieškovei reikia priteisti 18 000 EUR.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

275    Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį šio reglamento aštunto skyriaus antros dalies nuostatos dėl bylinėjimosi išlaidų ir teismo išlaidų taikomos tik Tarnautojų teismo po šio reglamento įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 1 dienos. Su nagrinėjama sritimi susijusios Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento nuostatos ir toliau taikomos mutatis mutandis byloms, kurių Tarnautojų teismas nebaigė nagrinėti iki šios dienos.

276    Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba remdamasis išimtiniais motyvais Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

277    Kadangi Komisija pralaimėjo šią bylą, ji turi padengti savo ir tris ketvirtadalius ieškovės bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti Europos Bendrijų Komisijos sprendimą atmesti 2004 m. balandžio 24 d. Q paduotą prašymą suteikti pagalbą tiek, kiek juo atsisakoma taikyti laikinąją atribojimo priemonę.

2.      Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos sumokėti Q 18 000 EUR.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Europos Bendrijų Komisija padengia savo ir tris ketvirtadalius Q bylinėjimosi išlaidų.

5.      Q padengia ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

Kreppel Tagaras Gervasoni

Paskelbta 2008 m. gruodžio 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Kanclerė        Pirmininkas

W. Hakenberg        S. Gervasoni

Turinys

Teisinis pagrindas

Faktinės bylos aplinkybės

A –  2000, 2001 ir 2002 metai

B –  2003 metai

C –  2004 metai

D –  2005 metai

E –  Faktai, susiję su 2003 m. TVVA

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

A –  Pirminės pastabos dėl ginčo dalyko

B –  Dėl psichologinio priekabiavimo

1.  Šalių argumentai

2.  Tarnautojų teismo vertinimas

a)  Pirma, dėl ieškovės bandomojo laikotarpio pratęsimo sąlygų

b)  Antra, dėl tariamai Komisijos vykdyto ieškovės atskyrimo

c)  Trečia, kiek tai susiję su tuo, kad ieškovei nuo 2003 m. sausio iki birželio mėn. nebuvo skirta jokia u˛duotis

d)  Ketvirta, kiek tai susiję su tuo, kad Komisija platino šmeižikiškus gandus apie ieškovės profesinius gebėjimus

e)  Penkta, kiek tai susiję su tuo, kad Komisija atsisakė patenkinti tam tikrus atostogų prašymus, o kitus patenkino pavėluotai.

f)  Šešta, kiek tai susiję su Komisijos atsisakymu laikyti pateisinamu nebuvimą darbe dėl ligos

C –  Dėl reikalavimų panaikinti implicitinį sprendimą atmesti prašymą suteikti pagalbą

1.  Dėl priimtinumo

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

2.  Dėl esmės

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

D –  Dėl reikalavimo panaikinti 2003 m. TVVA

1.  Šalių argumentai

2.  Tarnautojų teismo vertinimas

E –  Dėl reikalavimų atlyginti žalą

1.  Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo psichologinio priekabiavimo

a)  Šalių argumentai

b)  Tarnautojų teismo vertinimas

Dėl neteisėtų veiksmų buvimo

Dėl žalos, susijusios su neteisėtais veiksmais, atsiradimo

2.  Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą suteikti pagalbą

a)  Dėl priimtinumo

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

b)  Dėl esmės

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

3.  Dėl reikalavimų atlyginti žalą, kuri atsirado, pirma, dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, antra, dėl sąlygų, kuriomis apie šią ataskaitą buvo pranešta ieškovei, neteisėtumo

a)  Dėl priimtinumo

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

–  Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamo 2003 m. TVVA neteisėtumo, priimtinumo

–  Dėl reikalavimų atlyginti žalą, atsiradusią dėl sąlygų, kuriomis apie 2003 m. TVVA buvo prane�ta ie�kovei, priimtinumo

b)  Dėl esmės

Šalių argumentai

Tarnautojų teismo vertinimas

–  Dėl neteisėtumo buvimo

–  Dėl žalos

4.  Išvada

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šį sprendimą ir jame cituojamus Bendrijos teismų sprendimus, kurie nėra paskelbti Rinkinyje, galima rasti Teisingumo Teismo interneto svetainėje www.curia.europa.eu

* Proceso kalba: prancūzų.