Language of document : ECLI:EU:C:1990:217

TEISINGUMO TEISMO

SPRENDIMAS

1990 m. gegužės 22 d.(*)

„Europos Parlamento kompetencija pareikšti ieškinį dėl panaikinimo“

Byloje C‑70/88,

Europos Parlamentas, atstovaujamas juriskonsultų Francesco Pasetti Bombardella ir Jorge Campinos, padedamų Europos Parlamento Teisės tarnybos darbuotojų Christian Pennera ir Johann Schoo, nurodęs adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos Parlamento generalinis sekretoriatas, Kirchberg,

ieškovas,

prieš

Europos Bendrijų Tarybą, atstovaujamą jos Teisės tarnybos generalinio direktoriaus Raffaello Fornasier ir patarėjo teisės klausimais Bernhard Schloh, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Europos investicijų banko teisės departamento direktorius Jörg Käser, 100 boulevard Konrad-Adenauer,

atsakovę,

palaikomą

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos J. Gensmantel iš Treasury Solicitor's Department, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Jungtinės Karalystės ambasada, 14 boulevard Roosevelt,

ir

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos patarėjo teisės klausimais Michel Van Ackere‑Pietri ir Komisijos teisės tarnybos darbuotojo Jürgen Grünwald, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge: Teisės tarnybos darbuotojas Georgios Kremlis, Centre Wagner, Kirchberg,

į bylą įstojusių šalių,

dabartinėje proceso stadijoje dėl pagal EEB sutarties 173 straipsnį ir Euratomo sutarties 146 straipsnį pareikšto ieškinio, kuriuo siekiama 1987 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (Euratomas) Nr. 3954/87, nustatančio didžiausius leistinus maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygius po branduolinės avarijos ar kito radiacinės avarijos atvejo (OL L 371, p. 11), panaikinimo, priimtinumo,

TEISINGUMO TEISMAS,

kurį sudaro pirmininkas O. Due, kolegijų pirmininkai seras Gordon Slynn, C. N. Kakouris, F. A. Schockweiler ir M. Zuleeg, teisėjai G. F. Mancini, R. Joliet, J. C. Moitinho de Almeida ir G. C. Rodríguez Iglesias,

generalinis advokatas M. Van Gerven,

posėdžio sekretorė D. Louterman, vyriausioji administratorė,

susipažinęs su teismo posėdžio pranešimu,

susipažinęs su 1989 m. spalio 5 d. posėdyje, kuriame dalyvavo Europos Parlamento atstovai Francesco Pasetti Bombardella, Christian Pennera ir Johann Schoo, padedami Briuselio advokato Michel Waelbroeck, Tarybos atstovai Raffaello Fornasier ir Bernhard Schloh, jos Teisės tarnybos generalinis direktorius Jean-Louis Dewost, padedamas patarėjos teisės klausimais Denise Sorasio, bei Komisijos atstovai, pareikštomis šalių žodinėmis pastabomis,

susipažinęs su 1989 m. lapkričio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Pareiškimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 1988 m. kovo 4 d., Europos Parlamentas, remdamasis Euratomo sutarties 146 straipsniu ir EEB sutarties 173 straipsniu, pareiškė ieškinį dėl 1987 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (Euratomas) Nr. 3954/87, nustatančio didžiausius leistinus maisto produktų ir pašarų radiacinės taršos lygius po branduolinės avarijos ar kito radiacinės avarijos atvejo (OL L 371, p. 11), panaikinimo.

2        Šis Reglamentas, grindžiamas Euratomo sutarties 31 straipsniu, nustato maisto produktų ir pašarų, kurie gali būti pateikti į rinką po branduolinės avarijos ar kito radiacinės avarijos atvejo, sukėlusio arba galinčio sukelti didelę maisto produktų ir pašarų radiacinę taršą, didžiausių leistinų radiacinės taršos lygių nustatymo tvarką. Maisto produktai arba pašarai, kurių radiacinės taršos lygis viršija didžiausius leistinus lygius, nustatytus teisės akte, priimtame laikantis ginčijamo reglamento nuostatų, negali būti pateikiami į rinką.

3        Rengiant ginčijamą reglamentą Europos Parlamentas, kurio konsultacijos, laikydamasi Euratomo sutarties 31 straipsnio, paprašė Taryba, pareiškė nesutinkąs su Komisijos pasirinktu teisiniu pagrindu ir paprašė pateikti jam naują pasiūlymą pagal EEB sutarties 100a straipsnį. Kadangi Komisija neatsižvelgė į šį prašymą, Taryba, remdamasi EAEB sutarties 31 straipsniu, priėmė Reglamentą Nr. 3954/87. Tada Europos Parlamentas pareiškė nagrinėjamą ieškinį dėl minėto reglamento panaikinimo.

4        Taryba, remdamasi Teisingumo Teismo procedūros reglamento 91 straipsnio 1 dalies pirmąja pastraipa, pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo ir paprašė Teisingumo Teismą priimti sprendimą dėl šio prieštaravimo, nenagrinėjant bylos iš esmės.

5        Pagrįsdama šį prieštaravimą dėl priimtinumo, Taryba rašytinėje proceso dalyje, iki priimant 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Europos Parlamentas prieš Tarybą, „Komitologija“ (302/87, Rink. p. 5315), išdėstė argumentus, panašius į tuos, kuriuos ji pateikė pagrįsdama savo prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo byloje 302/87. 1989 m. spalio 5 d. posėdyje Taryba teigė, kad Europos Parlamento kompetencijos pareikšti ieškinį dėl panaikinimo klausimas buvo aiškiai išspręstas 1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimu byloje 302/87, todėl šis ieškinys nepriimtinas.

6        Europos Parlamentas paprašė Teisingumo Teismą atmesti tą prieštaravimą. Jis tvirtino, kad šioje byloje yra naujas veiksnys, palyginti su byla 302/87. Anot Parlamento, Teisingumo Teismas, pateisindamas atsisakymą minėtoje byloje pripažinti Europos Parlamento teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nurodė, kad, remiantis EEB sutarties 155 straipsniu, būtent Komisijos kompetencija yra užtikrinti, jog būtų paisoma Parlamento prerogatyvų ir dėl to pareikšti ieškinius dėl panaikinimo, jei to reikėtų. Tačiau ši byla įrodo, kad Komisija negali atlikti minėtos pareigos, nes ji kaip savo pasiūlymo teisinį pagrindą pasirinko kitą – ir ne tą, kurį Parlamentas laikė tinkamu. Todėl Parlamentas negali tikėtis, kad Komisija gins jo prerogatyvas pareikšdama ieškinį dėl panaikinimo.

7        Europos Parlamentas pridūrė, kad ginčijamo akto priėmimas Taryboje negali būti laikomas numanomu atsisakymu veikti, kuris suteiktų Parlamentui galimybę pareikšti ieškinį dėl neveikimo. Be to, savo prerogatyvų gynimas pasinaudojant asmenų pareikštais ieškiniais būtų visiškai priklausomas nuo atsitiktinumo ir todėl neveiksmingas.

8        Todėl, anot Parlamento, susidaro teisinis vakuumas, kurį Teisingumo Teismas turi užpildyti, pripažindamas Europos Parlamento teisę pareikšti ieškinius dėl panaikinimo, bet tik tokiu mastu, kiek tai reikalinga jo paties prerogatyvoms apsaugoti.

9        1988 m. liepos 13 d. Nutartimi Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikant atsakovės reikalavimus. Nors Komisija teigė, kad ieškinys turėtų būti atmestas iš esmės, posėdyje ji paprašė Teisingumo Teismą atmesti Tarybos iškeltą prieštaravimą dėl priimtinumo. Be to, 1989 m. sausio 18 d. Nutartimi Jungtinei Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti atsakovę. Jungtinė Karalystė nepateikė jokių reikalavimų dėl ieškinio nepriimtinumo.

10      Išsamesnį pagrindinės bylos faktų, informacijos apie proceso eigą, taip pat šalių pateiktų pagrindų ir argumentų išdėstymą galima rasti posėdžio pranešime. Šie bylos medžiagos elementai toliau pateikiami tik tiek, kiek būtina Teisingumo Teismo sprendimo motyvams pateikti.

11      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamas aktas yra grindžiamas Euratomo sutarties nuostata, todėl ieškinio dėl tokio akto panaikinimo priimtinumą reikia nagrinėti šios Sutarties kontekste.

12      Kaip yra akivaizdu iš pirmiau minėto 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo, Parlamentas neturi teisės pareikšti ieškinio dėl panaikinimo pagal EEB sutarties 173 straipsnį arba pagal Euratomo sutarties 146 straipsnį, kurių turinys yra toks pats.

13      Pirmiausia, Parlamentas nėra paminėtas 173 straipsnio ar 146 straipsnio pirmojoje pastraipoje tarp institucijų, kurios, kaip ir valstybės narės, gali pareikšti ieškinį dėl kitos institucijos priimto akto panaikinimo.

14      Be to, nebūdamas juridinis asmuo, Parlamentas negali pareikšti ieškinio Teisingumo Teisme pagal tų pačių straipsnių, kurių sistema bet kuriuo atveju netiktų Parlamento pareikštam ieškiniui dėl panaikinimo, antrąją pastraipą.

15      Teisingumo Teismas, tame pačiame 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime nurodęs priežastis, dėl kurių Parlamentas neturi teisės pareikšti ieškinio Teisingumo Teisme remdamasis EEB sutarties 173 straipsniu, pažymėjo, kad Parlamento prerogatyvoms apginti yra įvairių teisinių būdų. Kaip buvo nurodyta tame sprendime, Parlamentas turi teisę ne tik pareikšti ieškinį dėl neveikimo, – Sutartyse taip pat nustatyti būdai perduoti Teisingumo Teismui patikrinti Tarybos arba Komisijos aktus, priimtus pažeidžiant išimtines Parlamento teises.

16      Tačiau šios bylos aplinkybės ir argumentai įrodo, kad Euratomo ir EEB sutartyse įtvirtinti įvairūs teisiniai būdai, nepaisant jų veiksmingumo ar įvairovės, gali tapti neveiksmingi ar nepatikimi.

17      Pirmiausia, ieškiniu dėl neveikimo negalima pasinaudoti norint užginčyti jau priimto akto teisinį pagrindą.

18      Antra, prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl tokio akto teisėtumo pateikimas arba valstybės narės ar asmens ieškinio dėl šio akto panaikinimo pareiškimas yra paprasčiausi atsitiktinumai, ir Parlamentas negali būti tikras, kad tokių veiksmų iš tikrųjų bus imtasi.

19      Galiausiai, nors Komisija privalo užtikrinti, kad būtų paisoma Parlamento prerogatyvų, ši prievolė šios institucijos neįpareigoja tiek, kad priverstų ją atsižvelgti į Parlamento poziciją ir pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kurį ji pati laiko nepagrįstu.

20      Iš to, kas išdėstyta pirmiau, aiškėja, kad šių skirtingų teisinių būdų neužtenka tvirtai užtikrinti, kad visomis aplinkybėmis Tarybos arba Komisijos aktas, priimtas pažeidžiant Parlamento prerogatyvas, bus patikrintas.

21      Taigi šios prerogatyvos yra vienas Sutartimis sukurtos institucinės pusiausvyros elementų. Sutartys įtvirtino kompetencijos tarp skirtingų Bendrijos institucijų pasidalijimo sistemą, kuri kiekvienai institucijai suteikia tam tikrą vaidmenį Bendrijos institucinėje struktūroje ir vykdant Bendrijai patikėtas užduotis.

22      Institucinės pusiausvyros paisymas reiškia, kad kiekviena institucija privalo naudotis savo kompetencija tinkamai atsižvelgdama į kitų institucijų kompetenciją. Jis taip pat reikalauja, kad už bet kokį nusižengimą šiai taisyklei, jei taip atsitiktų, galėtų būti baudžiama.

23      Teisingumo Teismas, kuris Sutartimis yra įpareigotas užtikrinti, kad jas aiškinant ir taikant būtų laikomasi teisės, turi turėti galimybę užtikrinti institucinės pusiausvyros išsaugojimą ir dėl tos priežasties tikrinti, ar Parlamento prerogatyvų yra paisoma, kai šis į jį dėl to kreipiasi, pasinaudodamas teisės gynimo būdu, pritaikytu Parlamento siekiamam tikslui.

24      Vykdydamas šį uždavinį, Teisingumo Teismas, be abejo, negali įtraukti Parlamento tarp institucijų, galinčių pareikšti ieškinius pagal EEB sutarties 173 ir Euratomo sutarties 146 straipsnius, be suinteresuotumo pareikšti tokį ieškinį pateisinimo.

25      Tačiau Teisingumo Teismo pareiga yra užtikrinti, kad Sutarčių nuostatos, susijusios su institucine pusiausvyra, būtų visiškai taikomos ir prižiūrėti, kad nebūtų galima pažeisti Parlamento, kaip ir kitų institucijų, prerogatyvų, šiam neturint galimybės užtikrintai ir veiksmingai pasinaudoti kuriuo nors iš Sutartyse numatytų teisės gynimo būdų.

26      Nuostatos, kuria Parlamentui būtų suteikta teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, nebuvimas Sutartyse gali sudaryti procesinio pobūdžio spragą, bet jis negali būti svarbesnis už pagrindinį interesą išsaugoti Europos Bendrijų steigiamose sutartyse nustatytą institucinę pusiausvyrą ir jos paisyti.

27      Todėl Parlamento ieškinys dėl Tarybos arba Komisijos akto panaikinimo yra priimtinas su sąlyga, kad šio ieškinio vienintelis tikslas – apginti Parlamento prerogatyvas ir kad toks ieškinys yra grindžiamas tik pagrindais, kuriais įrodinėjamas šių teisių pažeidimas. Laikantis šios sąlygos, Parlamento ieškiniui dėl panaikinimo taikomos tos pačios Sutartyse nustatytos taisyklės, kurios taikomos kitų institucijų pareiškiamiems ieškiniams dėl panaikinimo.

28      Pagal Sutartis Parlamento prerogatyvos apima ir teisę dalyvauti norminių teisės aktų rengimo procese, konkrečiai kalbant, – dalyvauti EEB sutartimi nustatytoje bendradarbiavimo procedūroje.

29      Šioje byloje Parlamentas teigia, kad ginčijamas reglamentas grindžiamas Euratomo sutarties 31 straipsniu, įtvirtinančiu tik konsultavimąsi su Parlamentu, o jis turėjo būti grindžiamas EEB sutarties 100a straipsniu, reikalaujančiu taikyti bendradarbiavimo su Parlamentu procedūrą.

30      Parlamentas iš to daro išvadą, kad Tarybai pasirinkus tokį ginčijamo reglamento teisinį pagrindą, buvo pažeistos išimtinės Parlamento teisės, atimant iš jo bendradarbiavimo procedūros suteikiamą galimybę glaudžiau ir aktyviau nei konsultavimosi procedūroje dalyvauti rengiant teisės aktą.

31      Kadangi Parlamentas teigia, kad jo prerogatyvų pažeidimą lėmė ginčijamo akto teisinio pagrindo pasirinkimas, iš to, kas pirmiau išdėstyta, aišku, kad šis ieškinys yra priimtinas. Todėl Tarybos pateiktas prieštaravimas dėl ieškinio priimtinumo turi būti atmestas, ir procesas toliau turi būti tęsiamas nagrinėjant bylą iš esmės.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

32      Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų reikia atidėti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas nusprendžia:

1.      Atmesti Tarybos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.

2.      Tęsti procesą nagrinėjant bylą iš esmės.

3.      Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.

Due

Slynn

Kakouris

Schockweiler

Zuleeg

Mancini

Joliet

Moitinho de Almeida

Rodríguez Iglesias

Paskelbta 1990 m. gegužės 22 d. viešajame posėdyje Liuksemburge.

Kancleris

 

Pirmininkas

J.-G. Giraud

 

O. Due


* Proceso kalba: prancūzų.