TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2011 m. liepos 5 d.

Byla F‑46/09

V

prieš

Europos Parlamentą

„Viešoji tarnyba – Sutartininkas – Įdarbinimo sąlygos – Fizinis tinkamumas – Sveikatos patikrinimas įdarbinant – Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis – Medicininė paslaptis – Medicininių duomenų perdavimas tarp institucijų – Teisė į privataus gyvenimo gerbimą“

Dalykas:      Pagal EB 236 ir EA 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo V iš esmės prašo, pirma, panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo Parlamento personalo valdymo direktorius atšaukė 2008 m. gruodžio 10 d. jai pateiktą darbo pasiūlymą dėl netinkamumo dirbti, ir, antra, 2008 m. gruodžio 18 d. Parlamento medicinos tarnybos gydytojo išvadą, taip pat atlyginti jos tariamai patirtą žalą.

Sprendimas: Panaikinti 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo Europos Parlamentas atšaukė ieškovei pateiktą darbo pasiūlymą. Priteisti iš Parlamento sumokėti ieškovei 25 000 eurų. Atmesti likusią ieškinio dalį. Parlamentas padengia savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Į bylą įstojęs Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Įdarbinimas – Atsisakymas įdarbinti dėl fizinio netinkamumo – Teisminė kontrolė – Apimtis

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 33 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Įdarbinimas – Fizinis tinkamumas – Medicinos komisija – Teisės į gynybą paisymas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 33 straipsnio antra pastraipa; Kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygų 83 straipsnis)

3.      Pagrindinės teisės – Privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas – Asmens medicininių duomenų perdavimas trečiajam asmeniui – Kišimasis, kaip tai suprantama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį – Pateisinimas

4.      Pareigūnai – Ieškinys – Motyvo, kuriuo teisiškai galima pateisinti ginčijamą sprendimą, nurodymas vykstant procesui – Kliūtis panaikinti sprendimą – Nebuvimas, nebent administracijos kompetencija atitinkamoje srityje yra ribota

5.      Pareigūnai – Deliktinė institucijų atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys – Sąvoka – Taikymas su Pareigūnų tarnybos nuostatais susijusiose bylose– Kriterijai

6.      Pareigūnai – Ieškinys – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Skundžiamo neteisėto akto panaikinimas – Tinkamas neturtinės žalos atlyginimas – Ribos

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

1.      Nors Sąjungos teismas, tikrindamas fiziniu netinkamumu grindžiamo atsisakymo įdarbinti teisėtumą, negali savo vertinimu pakeisti specialios medicininio pobūdžio išvados, vis dėlto jis turi patikrinti, ar įdarbinimo procedūra vyko teisėtai, ir, kalbant konkrečiau, išnagrinėti, ar atsisakymas įdarbinti pagrįstas motyvuota gydytojo išvada, iš kurios matyti aiškus ryšys tarp joje nurodytų gydytojo konstatuotų aplinkybių ir padarytos išvados.

Institucijos medicinos tarnybos gydytojas gali grįsti savo išvadą dėl fizinio netinkamumo ne tik esamais fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimais, bet ir mediciniškai pagristomis prognozėmis dėl būsimų sutrikimų, kurie netolimoje ateityje trukdytų normaliai vykdyti numatytas funkcijas.

Medicinos srityje gydytojui pripažinta vertinimo diskrecija neužkerta kelio teisėjui patikrinti, pirma, pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą ir, antra, tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar galima pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas.

(žr. 72, 73 ir 81 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. balandžio 14 d. Sprendimo A prieš Komisiją, T‑10/93, 61 ir 62 punktai; 2004 m. gegužės 12 d. Sprendimo Hecq prieš Komisiją, T‑191/01, 63 punktas.

2.      Pareigūnų tarnybos nuostatų 33 straipsnio antroje pastraipoje numatyta institucijos medicinos tarnybos gydytojo pateiktos neigiamos išvados vidaus apskundimo procedūra. Šia nuostata įsteigęs apeliacinį medicinos komitetą, teisės aktų leidėjas siekė įtvirtinti papildomą garantiją kandidatams ir taip sustiprinti jų teisių apsaugą. Ši garantija, susijusi su teisės į gynybą paisymo principu, yra esminis procedūrinis reikalavimas.

Be to, šios garantijos būtinai reikia laikytis prieš priimant sprendimą atsisakyti įdarbinti, o ne vėlesniame etape, nes priešingu atveju ji netektų savo prasmės – užtikrinti kandidatų į darbo vietą teisę į gynybą. Pareigūnų tarnybos nuostatų 33 straipsnio antros pastraipos formuluotė yra aiški: kandidatas gali kreiptis į apeliacinį medicinos komitetą per dvidešimties dienų terminą, skaičiuojamą ne nuo pranešimo apie sprendimą atsisakyti įdarbinti, o nuo pranešimo apie medicinos tarnybos gydytojo išvadą dienos.

(žr. 92–94 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, 75–78 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: minėto Sprendimo A prieš Komisiją 23 punktas; 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk prieš Komisiją, T‑48/05, 151 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo N prieš Komisiją, F‑95/05, 69 ir 76 punktai.

3.      Teisė į privataus gyvenimo gerbimą, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje ir išplaukianti iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, yra viena pagrindinių teisių, saugomų Sąjungos teisinėje sistemoje. Ji apima, be kita ko, asmens teisę laikyti paslaptyje duomenis apie savo sveikatos būklę.

Institucijos surinktų duomenų apie asmens sveikatą perdavimas trečiajam asmeniui, įskaitant kitą instituciją, savaime yra kišimasis į suinteresuotojo asmens privatų gyvenimą, neatsižvelgiant į vėlesnį taip perduotos informacijos panaudojimą.

Vis dėlto pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį valdžios institucijos kišimąsi į privatų gyvenimą galima pateisinti, jeigu jis „numatytas įstatyme“, juo siekiama vieno ar kelių išsamiai išvardytų tikslų ir jis „būtinas“ šiems tikslams pasiekti.

Atsižvelgiant į medicininio pobūdžio duomenų išskirtinį privatumą ir jautrumą, galimybė perduoti ar pranešti šią informaciją tretiesiems asmenims, net jei tai būtų kita Sąjungos institucija ar įstaiga, be suinteresuotojo asmens sutikimo turi būti vertinama ypač giežtai.

(žr. 111–113 ir 123 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑62/90, 23 punktas; 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo X prieš Komisiją, C‑404/92 P, 17 ir 18 punktai; 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimo Österreichischer Rundfunk ir kt., C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, 73–75 punktai.

4.      Vykstant procesui, kuriame nagrinėjamas pareigūno ieškinys, rėmimasis motyvu, kuris būtų galėjęs teisiškai pagrįsti ginčijamą sprendimą, negali užkirsti kelio panaikinti minėtą sprendimą, nebent administracijos kompetencija šioje srityje būtų ribota.

Tačiau tuo atveju, kai atsisakoma įdarbinti remiantis asmens fiziniu netinkamumu, institucija negali teigti, kad jos kompetencija buvo ribota, nes, kiek tai susiję su pasitikėjimo praradimu pagrįstu motyvu, kuriuo remtasi per procesą, ji turi didelę diskreciją vertinti.

(žr. 147 ir 148 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Tomarchio prieš Komisiją, T‑173/02, 86 punktas; 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Leite Mateus prieš Komisiją, T‑10/04, 43 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Angulo Sánchez prieš Tarybą, F‑67/09, 76–78 punktai.

5.      Administracijos atsakomybė kyla, tik kai įvykdytos visos sąlygos, susijusios su institucijoms inkriminuojamų veiksmų neteisėtumu, žalos realumu ir veiksmų bei nurodytos žalos priežastiniu ryšiu. Šios trys sąlygos yra kumuliacinės. Vienos iš jų nebuvimo pakanka reikalavimams atlyginti žalą atmesti.

Kalbant apie priežastinį ryšį, pažymėtina, kad iš esmės ieškovas turi pateikti tiesioginio ir tikro atitinkamo institucijos padaryto pažeidimo ir nurodytos žalos priežastinio ryšio įrodymų.

Vis dėlto laikoma, kad priežastinis ryšys yra tikras, kai dėl Sąjungos institucijos padaryto teisės pažeidimo asmeniui nebūtinai tikrai buvo užkirstas kelias būti įdarbintam – suinteresuotasis asmuo niekada negalėtų įrodyti turėjęs teisę būti įdarbintas, – tačiau jis praranda rimtą galimybę būti įdarbintam pareigūnu ar tarnautoju ir dėl to patiria turtinę žalą, kurią sudaro negautos pajamos. Jei konkrečiu atveju atrodytų labai tikėtina, kad jeigu būtų laikomasi teisės aktų, atitinkama institucija būtų įdarbinusi tarnautoją, pažymėtina, kad teorinis netikrumas dėl teisingai vykdomos procedūros rezultato netrukdo atlyginti realią turtinę žalą, kurią patyrė suinteresuotasis asmuo, kai jo kandidatūra į darbo vietą, kurią gauti jis turėjo visas galimybes, buvo atmesta.

(žr. 157–159 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, 42 punktas; 2008 m. vasario 21 d. Sprendimo Komisija prieš Girardot, C‑348/06 P, 52 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 28 d. Hautem prieš EIB, T‑140/97, 85 punktas; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Sanders ir kt. prieš Komisiją, T‑45/01, 150 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. spalio 22 d. Sprendimo Tzirani prieš Komisiją, F‑46/07, 218 punktas.

6.      Neteisėto administracijos akto panaikinimas savaime gali būti tinkamas ir iš principo pakankamas neturtinės žalos, kurią pareigūnas galėjo patirti, atlyginimas.

Tačiau tokio akto panaikinimas negali būti laikomas visišku neturtinės žalos atlyginimu, jei šiame akte vertinami suinteresuotojo asmens gebėjimai ar elgesys ir šis vertinimas gali jį įskaudinti, jeigu jis neturi jokio praktinio poveikio arba jei padarytas ypač sunkus pažeidimas. Teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir Reglamento Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo pažeidimai yra ypač sunkūs ir tai pateisina neturtinės žalos atlyginimo priteisimą.

(žr. 167, 169 ir 171–173 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1990 m. vasario 7 d. Sprendimo Culin prieš Komisiją, C‑343/87, 25–29 punktai.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1995 m. sausio 26 d. Sprendimo Pierrat prieš Teisingumo Teismą, T‑60/94, 62 punktas; 2004 m. sausio 21 d. Sprendimo Robinson prieš Parlamentą, T‑328/01, 79 punktas; 2004 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Ferrer de Moncada prieš Komisiją, T‑16/03, 68 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Sundholm prieš Komisiją, F‑42/06, 44 punktas; minėto Sprendimo Tzirani prieš Komisiją 223 punktas; 2009 m. liepos 7 d. Sprendimo Bernard prieš Europolą, F‑99/07 ir F‑45/08, 106 punktas.