TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. gruodžio 11 d.(*)
„Konkurencija – Baudų skyrimas įmonių perėmimo atveju – Asmeninės atsakomybės principas – Nuo tos pačios valdžios institucijos priklausantys subjektai – Nacionalinė teisė, pagal kurią aiškinimo šaltiniu laikoma Bendrijos konkurencijos teisė – Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo jurisdikcija“
Byloje C‑280/06
dėl Consiglio di Stato (Italija) 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. birželio 27 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą bylose
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato
prieš
Ente tabacchi italiani – ETI SpA,
Philip Morris Products SA,
Philip Morris Holland BV,
Philip Morris GmbH,
Philip Morris Products Inc.,
Philip Morris International Management SA,
ir
Philip Morris Products SA,
Philip Morris Holland BV,
Philip Morris GmbH,
Philip Morris Products Inc.,
Philip Morris International Management SA,
prieš
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato,
Ente tabacchi italiani – ETI SpA,
ir
Philip Morris Products SA,
Philip Morris Holland BV,
Philip Morris GmbH,
Philip Morris Products Inc.,
Philip Morris International Management SA,
prieš
Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato,
Amministrazione autonoma dei monopoli di Stato,
Ente tabacchi italiani – ETI SpA,
TEISINGUMO TEISMAS (didžioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas V. Skouris, kolegijų pirmininkai P. Jann, C. W. A Timmermans, A. Rosas, K. Lenaerts, G. Arestis ir U. Lõhmus, teisėjai E. Juhász, A. Borg Barthet, M. Ilešič (pranešėjas), J. Klučka, E. Levits ir A. Ó Caoimh,
generalinė advokatė J. Kokott,
posėdžio sekretorius B. Fülöp, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2007 m. gegužės 15 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ente tabacchi italiani – ETI SpA, atstovaujamos advokatų S. D’Alberti, A. Clarizia ir L. D’Amario,
– Philip Morris Products SA, Philip Morris Holland BV, Philip Morris GmbH, Philip Morris Products Inc. ir Philip Morris International Management SA, atstovaujamų advokatų L. Di Via, C. Tesauro ir P. Leone,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia ir F. Arena, padedamų avvocato dello Stato D. Del Gaizo,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos F. Castillo de la Torre ir V. Di Bucci,
susipažinęs su 2007 m. liepos 3 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 81 ir paskesnių straipsnių bei bendrųjų Bendrijos teisės principų aiškinimu.
2 Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant bylą tarp Autorità Garante della Concorrenza e del Mercato (Konkurencijos ir rinkos priežiūros tarnyba, toliau – Tarnyba), Ente tabacchi italiani – ETI SpA, Philip Morris Products SA, Philip Morris Holland BV, Philip Morris GmbH, Philip Morris Products Inc. ir Philip Morris International Management SA (toliau penkios pastarosios bendrovės – Philip Morris grupės bendrovės) bei Amministrazione autonoma dei monopoli di Stato (Valstybės monopolių autonominė administracija, toliau – AAMS) dėl cigarečių pardavimo kainos kartelio.
Teisinis pagrindas
3 Pagal Italijos teisę 1990 m. spalio 10 d. Įstatymo Nr. 287 dėl konkurencijos ir rinkos apsaugos priemonių priėmimo (norme per la tutela della concorrenza e del mercato) (GURI, Nr. 240, 1990 m. spalio 13 d., p. 3, toliau – Įstatymas Nr. 287/90) I antraštinėje dalyje yra šios nuostatos:
„1 straipsnis
<...>
1. Šio įstatymo, priimto pagal Konstitucijos 41 straipsnį, siekiant apsaugoti ir garantuoti ūkinės iniciatyvos teisę, nuostatos taikomos karteliams, piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi atvejams ir įmonių koncentracijoms, kuriems netaikomi Europos anglių ir plieno bendrijos 65 ir (arba) 66 straipsniai, Europos ekonominės bendrijos (EEB) 85 ir (arba) 86 straipsniai, EEB reglamentai arba panašų teisinį poveikį turintys Bendrijos aktai.
<…>
4. Šio skirsnio nuostatos aiškinamos remiantis Bendrijos konkurencijos teisės principais.
2 straipsnis
<...>
1. Karteliais laikomi įmonių susitarimai ir (arba) suderintieji veiksmai bei įmonių grupių, asociacijų ir kitų panašių subjektų sprendimai, įskaitant ir tuos, kurie priimti įstatų ar administracinių taisyklių pagrindu.
2. Draudžiami karteliai tarp įmonių, kurių tikslas ar poveikis yra nuolatinis konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas nacionalinėje rinkoje arba didelėje jos dalyje, įskaitant tuos, kuriais:
a) tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kitos sutarčių sąlygos;
b) trukdoma arba ribojama gamyba, rinkos arba patekimas į rinkas, investicijos, technikos raida arba technologinė pažanga;
c) dalijamasi rinkomis arba tiekimo šaltiniais;
d) lygiaverčiams sandoriams prekybos santykiuose su kitais partneriais taikomos objektyviai skirtingos sąlygos, dėl ko jie patenka į konkurencijos atžvilgiu nepateisinamai nepalankią padėtį;
e) sutartys sudaromos tik kitoms šalims prisiimant papildomus įsipareigojimus, kurių pobūdis arba komercinė paskirtis neturi nieko bendra su tokiu sutarčių dalyku.
3. Draudžiami karteliai yra niekiniai.“
4 Šio įstatymo II antraštinė dalis skirta 10 straipsnio 1 dalimi įsteigtai Tarnybai. Minėto įstatymo II antraštinės dalies 15 straipsnio 1 dalis numato:
„Jei <…> Tarnyba konstatuoja, kad buvo pažeisti 2 ar 3 straipsniai, ji nustato terminą, per kurį atitinkamos įmonės ir subjektai turi nutraukti šiuos pažeidimus. Sunkaus pažeidimo atveju, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą ir trukmę, ji taip pat paskiria administracinę baudą, galinčią siekti dešimt % kiekvienos įmonės arba subjekto apyvartos, realizuotos paskutiniais ūkiniais metais prieš oficialaus pranešimo įteikimą, nustatydama terminus, per kuriuos įmonės turi sumokėti baudą.“
5 Įstatymo Nr. 287/90 VI antraštinės dalies 31 straipsnis numato:
„Tiek, kiek taikytinos, už šio įstatymo pažeidimą paskirtoms administracinėms baudoms taikomos 1981 m. lapkričio 24 d. Įstatymo Nr. 689 I skyriaus I ir II skirsnių nuostatos.“
6 1927 m. gruodžio 8 d. buvo paskelbtas Karaliaus dekretas-įstatymas Nr. 2258, įsteigiantis AAMS (istitutivo dell’Amministrazione autonoma dei monopoli di Stato, GURI, Nr. 288, 1927 m. gruodžio 14 d.). Šiai valstybės administracinei įstaigai, kuri buvo pavaldi Ūkio ir finansų ministerijai, iki 1999 m. vasario mėnesio patikėta administruoti tabako monopolį. Vėliau AAMS toliau atliko viešąsias funkcijas tabako sektoriuje. Be to, ji vykdė komercinę veiklą lošimų, visų pirma loterijų, sektoriuje. AAMS savarankiška ir administravimo, ir finansų bei apskaitos atžvilgiu, bet neturi savarankiško teisinio subjektiškumo.
7 Nuo 1999 m. kovo 1 d. visa iki tol AAMS priklausiusi gamybos ir pardavimo veikla tabako sektoriuje buvo perduota kitai, 1998 m. liepos 9 d. Dekretu-įstatymu Nr. 283 dėl Italijos tabako tarnybos (istituzione dell’Ente tabacchi italiani) (GURI, Nr. 190, 1998 m. rugpjūčio 17 d., p. 3, toliau – Dekretas-įstatymas Nr. 283/98) įsteigtai valstybės įstaigai. Ši įstaiga perėmė su jai perduotomis veiklos sritimis susijusį AAMS turtą ir įsipareigojimus. 2000 m. birželio 23 d. valdybos sprendimu ji buvo reorganizuota į akcinę bendrovę Ente tabacchi italiani – ETI SpA (toliau – ETI). Iš pradžių 100 % šios bendrovės kapitalo priklausė Ūkio ir finansų ministerijai. Vėliau, po 2003 m. ministerijos surengto konkurso, ETI buvo privatizuota ir visišką jos kontrolę perėmė pagal Anglijos teisę įsteigta BAT-British American Tobacco grupės kontroliuojama holdingo bendrovė British American Tobacco plc (toliau – BAT).
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
8 Remdamasi 2001 m. birželio mėn. pradėtu tyrimu, 2003 m. kovo 13 d. Sprendimu Tarnyba konstatavo, kad 1993–2001 m. Philip Morris grupės bendrovės su AAMS, vėliau su Ente tabacchi italiani ir galiausiai su ETI sudarė ir įgyvendino kartelį, kurio tikslas ir poveikis buvo neigiamai paveikti konkurenciją cigarečių pardavimo kainomis nacionalinėje rinkoje, ir taip pažeidė Įstatymo Nr. 287/90 2 straipsnio 2 dalies a ir b punktus. Philip Morris grupei ji skyrė iš viso 50 milijonų eurų, o ETI – 20 milijonų eurų administracines baudas.
9 Savo sprendime Tarnyba AAMS elgesį iki 1999 m. kovo 1 d. priskyrė ETI dėl to, kad kai Ente tabacchi italiani, tapusi ETI, pradėjo veikti, AAMS nutraukė gamybos ir pardavimo veiklą tabako sektoriuje. Tokiomis aplinkybėmis, netgi atsižvelgiant į tai, kad AAMS nenustojo egzistavusi, taikant ekonominio tęstinumo principą, ETI yra AAMS teisių perėmėja.
10 Visos suinteresuotosios įmonės apskundė šį sprendimą Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regioninis administracinis teismas). Šis teismas atmetė Philip Morris grupės bendrovių ieškinį ir, panaikindamas minėto sprendimo dalį, kurioje buvo nuspręsta, jog ETI atsako už AMMS padarytus veiksmus, iš dalies patenkino ETI ieškinį. Minėtas teismas savo vertinimą grindė asmeninės atsakomybės principu.
11 Consiglio di Stato (Valstybės taryba), kuriam buvo pateiktas apeliacinis skundas dėl Tribunale amministrativo regionale del Lazio sprendimo, pirmuoju 2005 m. lapkričio 8 d. Sprendimu atmetė ETI ir Philip Morris grupės bendrovių skundus, kiek jos ginčijo konkurencijos taisyklių pažeidimą. Dėl AAMS veiksmų priskyrimo ETI klausimo sprendime prašymą priimti prejudicinį sprendimą Consiglio di Stato pastebi, kad AAMS veiklos perdavimas Ente tabacchi italiani aiškiai parodo ankstesnio organizavimo ir valdymo modelio tęstinumo nebuvimą. Iki atitinkamos veiklos perdavimo Ente tabacchi italiani, tapusia ETI, šis modelis pasižymėjo tuo, jog AAMS, kaip savarankiškai valstybės administracinei įstaigai, buvo sutelktos viešojo pobūdžio ekonominės užduotys ir administracinės funkcijos, o dėl to ji tapo priklausoma nuo politinės valdžios. Tokio ryšio neturėjo naujasis subjektas, kuris veikia vadovaudamasis vien komerciniais interesais. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad AAMS, nors ir nebevykdo prekybinės veiklos tabako srityje, toliau užsiima ūkine veikla, kuriai taikoma konkurencijos teisė. Consiglio di Stato nuomone, šie ypatumai liudija prieš ekonominio tęstinumo kriterijaus taikymą.
12 Vis dėlto Consiglio di Stato manė esant prasminga paklausti Teisingumo Teismo apie Bendrijos konkurencijos teisės kontekste taikytinus kriterijus, į kuriuos nukreipia Įstatymo Nr. 287/90 1 straipsnio 4 dalis. Todėl jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Teisingumo Teismą pateikiant tokius prejudicinius klausimus:
„1. Pagal (EB) 81 ir paskesnius straipsnius bei bendruosius Bendrijos teisės principus, kokiu kriterijumi reikia vadovautis nustatant už konkurencijos taisyklių pažeidimą baustiną įmonę tuo atveju, kai, persekiojant dėl bendros veikos, paskutinius veiksmus atliko atitinkamame ūkio sektoriuje pirminę įmonę perėmusi įmonė ir kai pirminė įmonė, nors ir nenustojo egzistuoti, nebeveikia kaip komercinė įmonė ūkio sektoriuje, kuriame buvo paskirta bauda?
2 Ar, nustatydama baustiną asmenį, nacionalinė valdžios institucija, atsakinga už antitrust teisės aktų taikymą, turi savo nuožiūra vertinti visas aplinkybes, pateisinančias atsakomybės už juridinio asmens, kuris buvo perimtas, padarytus Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimus, priskyrimą ekonominiam perėmėjui net tuo atveju, kai sprendimo priėmimo dieną pirmasis dar egzistavo, siekiant, kad pakeitus įmonių teisinę formą nebūtų pažeistas konkurencijos taisyklių praktinis veiksmingumas?“
Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos
13 Kadangi Europos Bendrijų Komisija abejoja dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos, pirmiausia reikia išnagrinėti šį klausimą.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
14 Komisija pažymi, kad ginčas pagrindinėje byloje susijęs su nacionalinės konkurencijos tarnybos sprendimo galiojimu, kuri prieš įsigaliojant 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentui (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L1, 2003, p. 1) taikė vien nacionalines kartelius draudžiančias nuostatas, o ne EB 81 straipsnį.
15 Ji mano, kad šiuo atžvilgiu nėra reikšminga Įstatymo Nr. 287/90 1 straipsnio 4 dalis, pagal kurią šio įstatymo I antraštinės dalies nuostatos aiškinamos remiantis Bendrijos konkurencijos teisės principais. Pagrindinėse bylose reikia nustatyti „atitinkamas įmones ir subjektus“ šio įstatymo 15 straipsnio bei nuostatos dėl administracinių baudų, numatytos šio įstatymo 31 straipsnyje, t. y. atitinkamai jo II ir VI antraštinėse dalyse įtvirtintų straipsnių, prasme. Minėta 1 straipsnio 4 dalis galėtų būti svarbi, jei reikėtų išaiškinti įmonės sąvoką, kuri EB 81 straipsnyje ir Įstatymo Nr. 287/90 2 straipsnyje yra vienoda, tačiau ji nesvarbi siekiant nustatyti baustinas įmones.
16 Komisija priduria, kad net jeigu būtų pripažinta, kad Įstatymo Nr. 287/90 nuoroda į Bendrijos teisės principus taikoma pagrindinėse bylose, iš Teisingumo Teismo praktikos išplauktų, jog prejudiciniai klausimai yra nepriimtini. Šiuo atžvilgiu Komisija cituoja 1995 m. kovo 28 d. Sprendimą Kleinwort Benson (C‑346/93, Rink. p. I‑615) ir pabrėžia, kad minėtas įstatymas nacionaliniams teismams nenumato absoliučios ir besąlygiškos pareigos taikyti Teisingumo Teismo pateiktus išaiškinimus.
17 Dėl pastarojo klausimo Komisija pastebi, kad Tribunale amministrativo regionale del Lazio savo sprendimą pagrindė Italijos nuostatomis dėl administracinių baudų, į kurias nukreipia Įstatymo Nr. 287/90 31 straipsnis. Consiglio di Stato taip pat paminėjo argumentus, kuriuos Tarnyba išvedė iš Italijos teisės normų dėl atsakomybės. Tai rodo, kad Italijos teismams ir teisininkams Bendrijos teisė yra tik vienas iš kriterijų aiškinant taikomas nacionalines nuostatas.
18 Tačiau ETI ir Philip Morris grupės bendrovės mano, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Nepareikšdama savo nuomonės dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos, Italijos vyriausybė pabrėžia, kad atsižvelgiant į tai, jog Įstatymo Nr. 287/90 1 straipsnio 4 dalyje daroma nuoroda į Bendrijos teisę, Teisingumo Teismo atsakymas būtų naudingas Consiglio di Stato.
Teisingumo Teismo vertinimas
19 EB 234 straipsnis yra teismų bendradarbiavimo priemonė, leidžianti Teisingumo Teismui suteikti nacionaliniams teismams nuorodų dėl Bendrijos teisės išaiškinimo, kurios jiems gali būti naudingos vertinant nacionalinės teisės nuostatos poveikį jų nagrinėjamame ginče (2003 m. gegužės 15 d. Sprendimo Salzmann, C‑300/01, Rink. p. I‑4899, 28 punktas ir ten nurodyta teismo praktika bei 2003 m. gruodžio 4 d. Sprendimo EVN ir Wienstrom, C‑448/01, Rink. p. I‑14527, 77 punktas).
20 Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą, jei pateikti klausimai susiję su Bendrijos teisės išaiškinimu (minėto sprendimo Salzmann 29 punktas ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, Rink. p. I‑0000, 43 punktas).
21 Nagrinėdamas tokius prašymus priimti prejudicinį sprendimą, kuriuose prašomos išaiškinti Bendrijos taisyklės buvo taikytinos tik dėl nuorodos nacionalinėje teisėje, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, jog kai nacionalinės teisės akte vien vidaus situacijoms numatyti sprendimai atitinka numatytuosius Bendrijos teisėje, Bendrija akivaizdžiai suinteresuota, kad, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje, iš Bendrijos teisės perimtos nuostatos ar sąvokos būtų aiškinamos vienodai, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis jos taikytinos (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 1990 m. spalio 18 d. Sprendimo Dzodzi, C‑297/88 ir C‑197/89, Rink. p. I‑3763, 37 punktą; 1997 m. liepos 17 d. Sprendimo Leur-Bloem, C‑28/95, Rink. p. I‑4161, 32 punktą; 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Kofisa Italia, C‑1/99, Rink. p. I‑207, 32 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo British American Tobacco, C‑222/01, Rink. p. I‑4683, 40 punktą ir 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Poseidon Chartering, C‑3/04, Rink. p. I‑2505, 16 punktą).
22 Iš tiesų nei iš EB 234 straipsnio teksto, nei iš šiuo straipsniu numatytos procedūros tikslo negalima daryti išvados, jog EB sutarties autoriai norėjo, kad Teisingumo Teismas neturėtų jurisdikcijos tais atvejais, kai prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su Bendrijos teisės nuostata tokiu ypatingu atveju, kai valstybės narės nacionalinėje teisėje daroma nuoroda į šią nuostatą, siekiant nustatyti tik šios valstybės viduje susiklosčiusiai situacijai taikomas taisykles (minėto sprendimo Dzodzi 36 punktas; minėto sprendimo Leur-Bloem 25 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio, C‑217/05, Rink. p. I‑11987, 19 punktas).
23 Kalbant apie nurodytos teismo praktikos taikymą šiam prašymui priimti prejudicinį sprendimą, reikia konstatuoti, kad Įstatymo Nr. 287/90 I antraštinės dalies nuostatose vien vidaus situacijoms numatyti sprendimai atitinka numatytuosius Bendrijos teisėje.
24 Šio įstatymo 1 straipsnio 4 dalis numato, kad įstatymo I antraštinės dalies nuostatos turi būti aiškinamos remiantis Bendrijos konkurencijos teisės principais. Tos pačios šio įstatymo antraštinės dalies 2 ir 3 straipsniai mutatis mutandis pakartoja EB 81 ir EB 82 straipsnių formuluotes.
25 Be to, nei Įstatymo Nr. 287/90 1 straipsnio 4 dalies formuluotė, nei sprendimas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nei kiti Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos dokumentai neleidžia manyti, kad minėtoje nuostatoje esančiai nuorodai į Bendrijos teisę būtų taikoma kuri nors sąlyga.
26 Todėl, atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką, Bendrija akivaizdžiai suinteresuota užtikrinti, kad tuomet, kai iškyla abejonių taikant nacionalinėje teisėje esančią nuorodą, Bendrijos teisė būtų vienodai aiškinama Teisingumo Teismo sprendimais dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą.
27 Kalbant apie Komisijos argumentą, kad ginčai pagrindinėje byloje susiję tik su Įstatymo Nr. 287/90 II ir VI antraštinėmis dalimis ir kad todėl šio įstatymo I antraštinės dalies 1 straipsnio 4 dalis yra nereikšminga, reikia konstatuoti, kad Consiglio di Stato, aiškiai pagrindęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą nuoroda į minėto 1 straipsnio 4 dalį, taip nemano. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas neturi tikrinti nurodyto teisinio pagrindo, kurį nacionalinis teismas apibrėžia savo atsakomybe, teisingumo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Salzmann 31 punktą; 2005 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Burtscher, C‑213/04, Rink. p. I‑10309, 35 punktą bei 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo van der Weerd ir kt., C‑222/05–C‑225/05, Rink. p. I‑0000, 22 punktą).
28 Galiausiai, kalbant apie Komisijos argumentą, kad Bendrijos teisė yra tik vienas iš kriterijų aiškinant Įstatymo Nr. 287/90 I antraštinės dalies nuostatas ir kad Italijos teismai neprivalo absoliučiai ir besąlygiškai taikyti Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų, pakanka konstatuoti, jog Tarnyba ir Tribunale amministrativo regionale del Lazio savo sprendimus buvo pagrindę Bendrijos teisės aktais ir teismų praktika ir kad Consiglio di Stato, motyvuodamas savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, teigė, jog jis būtinas siekiant išsiaiškinti, į kokius kriterijus reikia atsižvelgti, vadovaujantis Bendrijos konkurencijos teisės principais, į kuriuos nukreipia Įstatymo Nr. 287/90 1 straipsnio 4 dalis.
29 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.
Dėl prejudicinių klausimų
30 Savo dviem klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokiais kriterijais, taikant (EB) 81 ir paskesnius straipsnius bei prireikus bet kurią kitą reikšmingą Bendrijos teisės taisyklę, reikia vadovautis nustatant už konkurencijos taisyklių pažeidimą baustiną įmonę įmonių teisių perėmimo atveju, visų pirma, kai paskutinius tokio pažeidimo veiksmus atliko subjekto, kuris pradėjo šį pažeidimą ir kuris, nors ir nebevykdo veiklos ūkio sektoriuje, kuriame buvo paskirta bauda, nenustojo egzistuoti, ekonominių teisių perėmėjas.
Teisingumo Teismui pateiktos pastabos
31 ETI mano, kad svarbus asmeninės atsakomybės kriterijus. Šio kriterijaus galima netaikyti tik išimtiniais atvejais, siekiant apsaugoti praktinį konkurencijos taisyklių veiksmingumą. Tokiais atvejais už pažeidimą galėtų atsakyti kitas asmuo nei tas, kuris kontroliavo įmonę pažeidimo metu, nors pastarasis ir nenustojo egzistuoti.
32 Tačiau tokių išimtinių aplinkybių negalima konstatuoti tuomet, kai, kaip yra pagrindinėje byloje, atsakomybėn įmanoma patraukti asmenį, kuris valdė įmonę pažeidimo padarymo metu.
33 Philip Morris grupės bendrovės mano, kad asmeninės atsakomybės kriterijus taikomas visais atvejais, kai asmuo, faktiškai atlikęs pažeidimą, vis dar egzistuoja, užsiima ūkine veikla ir gali vykdyti konkurencijos tarnybos sprendimą, kuriuo skiriama sankcija.
34 Šios bendrovės teigia, kad, išskyrus situaciją, kai teisės subjektas nebeegzistuoja ir todėl jam nebeįmanoma skirti sankcijų, Bendrijos teisės sistema neleidžia nukrypti nuo asmeninės atsakomybės kriterijaus. Galimybė remtis ekonominio tęstinumo kriterijumi pateisinama tik tuomet, kai būtina užtikrinti veiksmingą konkurencijos taisyklių taikymą.
35 Italijos vyriausybės nuomone, ekonominio tęstinumo kriterijus suponuoja, kad asmuo, kuris tęsė ir užbaigė kito asmens pradėtus konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus, visada gali būti traukiamas atsakomybėn, jeigu ekonominiu, struktūriniu ir funkciniu požiūriu sutampa su pažeidimu susijusi įmonė ir vieno asmens kitam perleista įmonė. Šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar asmuo, kuris perleido šią įmonę, vis dar formaliai egzistuoja ir vykdo kitą veiklą.
36 Šioje byloje iš Dekreto-įstatymo Nr. 283/98 išplaukia, kad AAMS valdyta įmonė ir Ente tabacchi italiani, tapusi ETI, valdoma įmonė iš tikrųjų sutampa. Be to, AAMS ir ETI yra susijusios struktūriniais ryšiais, nes abi buvo įsteigtos Ūkio ir finansų ministerijos.
37 Komisijos nuomone, kai pažeidimą padaro savarankišką sprendimo teisę turinčios valstybės narės įstaigos valdoma įmonė, o atitinkama ūkinė veikla buvo perleista kitam teisės subjektui, dėl šių veiksmų skirtos sankcijos turi būti skiriamos valstybės įstaigai, jeigu ši po perleidimo tęsė ūkinę veiklą, nors ir kituose sektoriuose nei tas, kuris buvo susijęs su minėtais veiksmais. Tačiau sankcijos turėtų būti skirtos teisės subjektui, kuris perėmė nagrinėjamą ūkinę veiklą, jeigu po perleidimo minėta valstybės įstaiga nutraukia ūkinę veiklą.
Teisingumo Teismo atsakymas
38 Iš Teismo praktikos matyti, kad Bendrijos konkurencijos teisė taikoma įmonių veiklai (2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 59 punktas) ir kad sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ūkinę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (žr., be kita ko, 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C-208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 112 punktą; 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, Rink. p. I‑289, 107 punktą bei 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo FENIN prieš Komisiją, C‑205/03 P, Rink. p. I‑6295, 25 punktą).
39 Kai toks subjektas pažeidžia konkurencijos taisykles, jis, remdamasis asmeninės atsakomybės principu, turi atsakyti už šį pažeidimą (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 145 punktą ir 2000 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 78 punktą).
40 Kalbant apie klausimą, kokiomis aplinkybėmis pažeidimo nepadaręs subjektas, vis tiek gali būti nubaustas už šį pažeidimą, pirmiausia reikia konstatuoti, kad taip yra tuomet, kai pažeidimą padaręs subjektas nustojo egzistuoti teisiniu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Anic 145 punktą) arba ekonominiu požiūriu. Dėl pastarojo atvejo reikia pažymėti, kad įmonei, kuri ir toliau egzistuoja teisiniu požiūriu, tačiau nebevykdo ūkinės veiklos, skirta sankcija gali neturėti atgrasomojo poveikio.
41 Taip pat reikia pažymėti, kad jeigu nebūtų numatyta jokios kitos galimybės skirti sankciją kitam subjektui nei tas, kuris padarė pažeidimą, įmonės galėtų išvengti sankcijų paprasčiausia pakeitusios savo tapatybę restruktūrizacija, perdavimu arba kitomis teisinėmis arba organizacinėmis reformomis. Taip būtų pakenkta tikslui persekioti už konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus ir, taikant atgrasančias sankcijas, užkirsti kelią jų pasikartojimui (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 173 punktą; 2006 m. birželio 29 d. Sprendimo Showa Denko prieš Komisiją, C‑289/04 P, Rink. p. I‑5859, 61 punktą bei 2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑0000, 22 punktą).
42 Todėl, kaip jau buvo konstatavęs Teisingumo Teismas, teisinės ar organizacinės konkurencijos taisykles pažeidusio subjekto reformos nebūtinai lemia, kad sukuriama nauja įmonė, kuri nėra atsakinga už pirmtakės atliktus konkurencijos taisyklėms prieštaraujančius veiksmus, jei ekonominiu požiūriu abu subjektai sutampa (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 9 punktą bei minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 59 punktą).
43 Pagal šią teismo praktiką atitinkama pažeidimą padariusio subjekto ir jo teisių perėmėjo teisinė forma nėra svarbios. Taigi galimybė skirti sankciją už pažeidimą šiam teisių perėmėjui nėra atmestina vien dėl to, kad šis turi kitą teisinį statusą, kaip yra pagrindinėje byloje, ir veikia kitokiomis sąlygomis nei subjektas, kurio teises jis perėmė.
44 Taip pat nesvarbi aplinkybė, kad sprendimą perkelti veiklą priėmė ne privatūs subjektai, o įstatymų leidėjas privatizavimo tikslais. Valstybės narės valdžios institucijų taikytos įmonės restruktūrizacijos ar reorganizacijos priemonės negali turėti tokių teisinių pasekmių, kurios neigiamai paveiktų praktinį Bendrijos konkurencijos teisės veiksmingumą (šiuo atžvilgiu žr. 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑415/03, Rink. p. I‑3875, 33 ir 34 punktus).
45 Kaip išplaukia iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei iš Teisingumo Teismui pateiktų dokumentų, pagrindinėse bylose AAMS ūkinę veiklą su karteliu susijusioje rinkoje tęsė Ente tabacci italiani, tapusi ETI. Tokiomis aplinkybėmis, net jeigu AAMS, kaip ūkio subjektas, tebeegzistavo kitose rinkose, procedūroje dėl cigarečių pardavimo kainos kartelio ETI galėjo būti laikoma AAMS ekonominių teisių perėmėja.
46 Kalbant apie tai, ar toks atvejis, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose, atitinka aplinkybes, kurioms esant ūkio subjektas gali būti nubaustas už kito subjekto padarytą pažeidimą, pirmiausia reikia konstatuoti, jog tai, kad AAMS neturi teisinio subjektiškumo (žr. šio sprendimo 6 punktą), negali pateisinti sankcijos už jos padarytą pažeidimą paskyrimo jos teisių perėmėjui.
47 Tačiau sankcijos už AAMS padarytą pažeidimą skyrimas ETI gali būti pateisinamas tuo, kad pastaroji ir AAMS valdomos tos pačios valdžios institucijos.
48 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad kai du subjektai sudaro vieną ekonominį vienetą, aplinkybė, kad pažeidimą padaręs subjektas vis dar egzistuoja, savaime netrukdo nubausti subjektą, kuriam jis perdavė savo ūkinę veiklą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 355–358 punktus).
49 Toks sankcijos skyrimas visų pirma priimtinas tuomet, kai šiuos subjektus kontroliavo tas pats asmuo, ir jie, atsižvelgiant į glaudžius ryšius, juos vienijančius ekonominiu ir organizaciniu aspektu, iš esmės laikėsi tokių pačių komercinių gairių.
50 Pagrindinėje byloje nustatyta, kad darant pažeidimą AAMS ir ETI priklausė tam pačiam valstybiniam subjektui, t. y. Ūkio ir finansų ministerijai.
51 Ar dalyvaudamos cigarečių pardavimo kainos kartelyje AAMS ir ETI veikė valdomos šio valstybinio subjekto, turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Teigiamo atsakymo atveju reikėtų daryti išvadą, jog asmeninės atsakomybės principas nedraudžia, kad už AAMS pradėtą ir ETI tęstą pažeidimą visa sankcija būtų paskirta pastarajai.
52 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad EB 81 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai nuo tos pačios valdžios institucijos priklausančių subjektų veiksmai, kuriais padaromas tas pats konkurencijos taisyklių pažeidimas, buvo atliekami vieno subjekto, paskui juos iki užbaigimo tęsė kitas subjektas, perėmęs pirmojo, nenustojusio egzistuoti, teises, šis antrasis subjektas gali būti nubaustas už visą pažeidimą, jei nustatyta, kad abu subjektai veikė valdomi minėtos institucijos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
53 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:
EB 81 ir paskesni straipsniai turi būti aiškinami taip, kad kai nuo tos pačios valdžios institucijos priklausančių subjektų veiksmai, kuriais padaromas tas pats konkurencijos taisyklių pažeidimas, buvo atliekami vieno subjekto, paskui juos iki užbaigimo tęsė kitas subjektas, perėmęs pirmojo, nenustojusio egzistuoti, teises, šis antrasis subjektas gali būti nubaustas už visą pažeidimą, jei nustatyta, kad abu subjektai veikė valdomi minėtos institucijos.
Parašai.