PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2003 m. gruodžio 3 d.(*)
„Konkurencija – Lengvųjų automobilių platinimas – EB 81 straipsnio 1 dalis – Susitarimas dėl kainų – „Susitarimo“ sąvoka – Susitarimo buvimo įrodymas“
Byloje T‑208/01
Volkswagen AG, įsteigta Volfsburge (Vokietija), atstovaujama advokato R. Bechtold,
ieškovė,
prieš
Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą W. Mölls, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2001 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimą 2001/711/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla COMP/F‑2/36.693 – Volkswagen) (OL L 262, p. 14), o nepatenkinus šio reikalavimo – dėl prašymo sumažinti ieškovei skirtą baudą,
EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė V. Tiili, teisėjai P. Mengozzi ir M. Vilaras,
posėdžio sekretorė D. Christensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. birželio 18 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Faktinės bylos aplinkybės
1 Volkswagen AG (toliau – Volkswagen, arba ieškovė) yra kontroliuojančioji bendrovė ir didžiausia Volkswagen grupės įmonė, veikianti automobilių gamybos srityje. Taikant pasirinktinio ir išimtinio platinimo sistemą ieškovės pagaminti lengvieji automobiliai parduodami Bendrijoje per įgaliotus platintojus, su kuriais ieškovė sudarė platinimo sutartis.
2 Pagal 1995 m. rugsėjo mėnesio ir 1998 m. sausio mėnesio redakcijų platinimo sutarties 4 straipsnio 1 dalį Volkswagen skiria platintojui sutartinę veiklos teritoriją, kurioje turi būti vykdoma tiekimo ir techninės priežiūros programa. Savo ruožtu platintojas įsipareigoja jam suteiktoje teritorijoje aktyviai skatinti pardavimą ir techninę priežiūrą bei optimaliai išnaudoti rinkos galimybes. Pagal platinimo sutarties 2 straipsnio 6 dalį (1989 m. sausio mėnesio redakcija) arba 1 dalį (1995 m. rugsėjo mėnesio ir 1998 m. sausio mėnesio redakcijos) platintojas įsipareigoja „ginti (Volkswagen), Volkswagen platinimo struktūros ir Volkswagen prekių ženklo interesus bei užtikrinti jų skatinimą visomis priemonėmis“. Taip pat nustatyta, kad „šiam tikslui platintojas atsižvelgs į visus sutarties vykdymo reikalavimus, susijusius su naujų Volkswagen automobilių platinimu, aprūpinimu atsarginėmis detalėmis, garantiniu aptarnavimu, pardavimo skatinimu, reklama, mokymu bei įvairių Volkswagen operacijų techninio lygio garantija“. Galiausiai pagal platinimo sutarties 8 straipsnio 1 dalį „(Volkswagen) pateikia rekomendacijas dėl kainos, kurios yra neprivalomos galutinės kainos ir nuolaidų atžvilgiu“.
3 Gavusi pirkėjo skundą Komisija, taikydama 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 8 sk., 1 t., p. 3), 11 straipsnį, 1997 m. liepos 17 d. ir 1998 m. spalio 8 d. pateikė Volkswagen prašymus dėl informacijos apie šios bendrovės kainų politiką ir visų pirma apie Volkswagen Passat modelio pardavimo kainos Vokietijoje nustatymą. Ieškovė į šiuos prašymus atsakė atitinkamai 1997 m. rugpjūčio 22 ir 1998 m. lapkričio 9 dienomis.
4 Remdamasi gauta informacija, Komisija 1999 m. birželio 22 d. pateikė ieškovei pranešimą apie kaltinimus, kuriame kaltino ieškovę pažeidus EB 81 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ši su savo platinimo tinklo platintojais Vokietijoje susitarė griežtai laikytis Volkswagen Passat modelio pardavimo kainų.
5 Šiame pranešime Komisija ypač rėmėsi trimis 1996 m. rugsėjo 26 d., 1997 m. balandžio 17 d. ir birželio 26 d. Volkswagen aplinkraščiais platintojams Vokietijoje bei penkiais 1996 m. rugsėjo 24 d., spalio 2 ir 16 d., 1997 m. balandžio 18 d. ir 1998 m. spalio 13 d. laiškais, nusiųstais kai kuriems iš šių platintojų (toliau kartu – ginčijami pasiūlymai).
6 1999 m. rugsėjo 10 d. laišku ieškovė atsakė į minėtą pranešimą apie kaltinimus nurodydama, kad jame pateikti faktai iš esmės yra teisingi. Ji nepateikė prašymo leisti pateikti žodines pastabas.
7 2001 m. sausio 15 d. ir vasario 7 d. Komisija pateikė ieškovei du naujus prašymus dėl informacijos, į kuriuos pastaroji atsakė atitinkamai 2001 m. sausio 30 ir vasario 21 dienomis.
8 2001 m. liepos 6 d. Komisija pranešė ieškovei apie savo 2001 m. birželio 29 d. Sprendimą 2001/711/EB dėl procedūros pagal EB 81 straipsnį (byla COMP/F‑2/36.693 – Volkswagen) (OL L 162, p. 14, toliau – ginčijamas sprendimas).
9 Ginčijamame sprendime nustatyta:
„1 straipsnis
(Volkswagen), nustatydama Volkswagen Passat modelio pardavimo kainas ir reikalaudama iš platintojų Vokietijoje parduodant šį modelį nesuteikti klientams nuolaidų arba suteikti tik ribotas nuolaidas, pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatas.
2 straipsnis
Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą (Volkswagen) skiriama 30,96 mln. EUR bauda.
<...>
4 straipsnis
Šis sprendimas skirtas (Volkswagen), D‑38436, Volfsburgas. <...>“
Procesas
10 Ši byla buvo pradėta ieškovės ieškiniu, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2001 m. rugsėjo 10 dieną.
11 Komisija savo tripliką Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė 2002 m. vasario 25 d., t. y. praėjus keturioms dienoms nuo galutinio termino šiam procesiniam dokumentui pateikti, nors prieš tai šio termino pratęsti ji neprašė ir jo praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė. Todėl Pirmosios instancijos teismas atmetė šį procesinį dokumentą kaip pateiktą pavėluotai.
12 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
13 2003 m. birželio18 d. posėdyje šalys pateikė pastabas žodžiu ir atsakė į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.
Šalių reikalavimai
14 Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti ginčijamo sprendimo 2 straipsniu skirtą baudą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
15 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
16 Pagrindinis ieškovės argumentas yra tas, kad ginčijamas sprendimas turi būti panaikintas, nes ieškovė nepažeidė EB 81 straipsnio 1 dalies. Pirma, tarp ieškovės ir jos platintojų Vokietijoje nebuvo susitarimo šios nuostatos prasme. Antra, darant prielaidą, kad ginčijami pasiūlymai buvo susitarimo dalykas, jie negalėjo, ir juo labiau juntamai, paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos, todėl EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma. Papildomai ieškovė reikalauja sumažinti jai ginčijamu sprendimu skirtą baudą.
17 Iš pradžių reikėtų išnagrinėti pagrindinį reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą ir kartu ieškinio pagrindą, kad ginčijami pasiūlymai nebuvo jokio ieškovės ir jos platintojų Vokietijoje tarpusavio susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme dalykas.
Šalių argumentai
18 Visų pirma ieškovė pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką susitarimo sąvokos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme pagrindinis bruožas yra įmonių valios suderinimas. Dėl šios priežasties minėta nuostata netaikoma vienašalėms priemonėms, kurių imtasi be asmens, kurioms šios priemonės skirtos, sutikimo. Jos draudžiamos tik išimtiniu atveju, kai tik atrodo vienašalės ir jų adresatas su jomis tyliai sutinka. Tai taikytina net pasirinktinio platinimo atveju (1979 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimas BMW Belgium prieš Komisiją, 32/78, 36/78–82/78, Rink. p. 2435, toliau – sprendimas BMW Belgium; 1983 m. spalio 25 d. Sprendimas AEG prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, toliau – sprendimas AEG; 1990 m. sausio 11 d. Sprendimas Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją, C‑277/87, Rink. p. I‑45, toliau – sprendimas Sandoz ir 1990 m. vasario 8 d. Sprendimas Tipp‑Ex prieš Komisiją, C‑279/87, Rink. p. I‑261; 2000 m. spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T‑41/96, Rink. p. II‑3383, 71 ir paskesni punktai, 162, 167, 169 ir 170 punktai, toliau – sprendimas Bayer).
19 Todėl Komisija klydo ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje teigdama, kad vienašaliai gamintojo pasiūlymai yra susitarimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu jais „siekiama paveikti“ platintoją šiam vykdant sutartį, ir remdamasi šiuo pagrindu padarė klaidingą išvadą, kad šioje byloje toks susitarimas buvo. Taip Komisija siekia įtvirtinti naują teisinį požiūrį, kuriuo ne tik išplečiama „susitarimo“ reikšmė, bet ir jos naudai pakeičiamos įrodinėjimo pareigai taikomos taisyklės. Toks požiūris reikštų, kad mėginimas paveikti nuo šiol galėtų būti laikomas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Iš tikrųjų nei 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Volkswagen priešKomisiją (T‑62/98, Rink. p. II‑2707, toliau – sprendimas Volkswagen), kuriuo Komisija grindė savo sprendimą, nei 1985 m. rugsėjo 17 d. Teisingumo Teismo sprendimas Ford prieš Komisiją (25/84 ir 26/84, Rink. p. 2725, toliau – sprendimas Ford) ar 1995 m. spalio 24 d. Sprendimas Bayerische Motorenwerke prieš ALD (C‑70/93, Rink. p. I‑3439, toliau – sprendimas BMW), į kuriuos sprendime Volkswagen padaryta nuoroda, neleidžia suabejoti teismų praktika, pagal kurią reikalaujama aiškaus arba tylaus sutikimo.
20 Be to, ieškovė, vėl remdamasi nusistovėjusia teismų praktika, pažymi, kad EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma akivaizdžiai vienašaliam elgesiui, tik jeigu jis yra sutartinių santykių „dalis“, t. y. suderinamas su esamais sutartiniais santykiais dėl to, kad abi sutarties šalys remiasi vienodu aiškinimu. Tik tokiais atvejais Komisijos nurodyti sutartiniai ryšiai gali „tapti konkrečiais“. Todėl nepakanka, kad gamintojo pasiūlymai „būtų anksčiau egzistavusių sutartinių santykių dalis“ ar kad gamintojas šiuose pasiūlymuose darytų nuorodą į platinimo sutartį.
21 Ieškovė teigia, kad prie platinimo tinklo prisijungęs platintojas gali sutikti su platinimo politika tik tiek, kiek ji jau nustatyta. Ši politika gali būti vėliau keičiama, tik jei sutartyje yra atitinkama išlyga ir tik laikantis šios išlygos apribojimų. Jei sutartyje tokios išlygos nėra, sutartį turėtų keisti abi šalys. Ginčijami pasiūlymai, iš kurių kai kuriuos, surašytus ant savo firminio blanko, pateikė tik ieškovės pardavimo vadovas, yra net tik objektyviai nesuderinami su platinimo sutartimi, visų pirma su jos 8 straipsnio 1 dalimi, kurioje kalbama tik apie rekomenduojamas kainas; juos tokiais laikė ir platintojai, kaip tai rodo visų pirma platintojų Binder ir Rütz reakcija. Komisijos teiginiai, kad minėta sutarties nuostata negarantuoja, jog ieškovė nepateiks privalomų nurodymų dėl kainų pagal šios platinimo sutarties 2 straipsnio 1 dalį, ar kad tai, jog tam tikras elgesys prieštarauja EB 81 straipsnio 1 daliai, nereiškia, kad jam netaikoma bendra sutarties išlyga, neatitinka sutarčių aiškinimo taisyklių. Dėl tų pačių priežasčių Komisija negali teigti, kad platinimo sutartyje buvo numanoma išlyga, leidžianti nustatyti kainas. Be to, tai, kad kai kurie iš ginčijamų pasiūlymų buvo pateikiami kartu su grasinimais nutraukti platinimo sutartį, visai nereiškia, kad platinimo sutartis buvo objektyvus tokių pasiūlymų pagrindas.
22 Todėl, ieškovės manymu, Komisija klaidingai teigė, kad galima neatsakyti į klausimą, ar platintojai, gavę ginčijamus pasiūlymus, iš tikrųjų pakoregavo savo kainas ir kad šiuo atžvilgiu nebūtinos tikslesnės išvados. Susitarimo buvimo prielaidą galima daryti tik tuo atveju, jei platintojai būtų sutikę su ginčijamais pasiūlymais ir pakeitę savo elgesį dėl kainų, bent taip įrodydami tokio susitarimo buvimą.
23 Galiausiai, kalbant apie platintojų elgesį gavus ginčijamus pasiūlymus, pažymėtina, jog ieškovė teigia, kad nors ji pati negali įrodyti, jog šie pasiūlymai nepaveikė platintojų elgesio kainų atžvilgiu, ginčijamame sprendime Komisijos nurodyti skaičiai visai nerodo reikšmingų šio elgesio pokyčių; atvirkščiai, jie rodo, kad nuolaidos didėjo. Ieškovė siūlo šiuo klausimu pakviesti liudytoją ir remiasi skaičiais, rodančiais, kad platintojų taikomos nuolaidos padidėjo.
24 Komisija savo ruožtu teigia, kad ginčijami pasiūlymai tapo neatskiriama platinimo sutarties dalimi ir todėl laikytini „susitarimais“ EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.
25 Kaip pagrindinį argumentą Komisija visų pirma nurodo, kad, vadovaujantis sprendimais AEG, Ford, BMW ir Volkswagen, bent jau pasirinktinio platinimo sistemų atveju, kaip yra šioje byloje, nagrinėjant su gamintojo pasiūlymu susijusį platintojo elgesį (pvz., gavus pasiūlymą) nereikia nustatyti sutikimo su šiuo pasiūlymu. Iš esmės toks sutikimas turi būti laikomas duotu atsižvelgiant vien į tai, kad platintojas prisijungė prie platinimo tinklo. Todėl toks platintojo sutikimas laikomas duotu iš anksto. Komisijos teigimu, ieškovės nurodyti sprendimai neleidžia suabejoti minėta teismų praktika, kuri yra ginčijamo sprendimo pagrindas, veikiau yra priešingai.
26 Komisija taip pat teigia, kad platinimo sutartyje nebūtina aiški išlyga tam, jog gamintojo pasiūlymas taptų šios sutarties dalis. Lemiamas dalykas yra pasiūlymo tikslas – paveikti platintojus minėtos sutarties vykdymo srityje. Todėl neteisėta gamintojo politika, kurią jis taikė teisėtos platinimo sutarties kontekste, gali tapti neatskiriama šios sutarties dalimi, ir sutartyje nebūtinai turi būti aiški išlyga šiuo klausimu. Daroma prielaida, kad prisijungdamas prie platinimo tinklo platintojas iš anksto pritaria platinimo politikai, kurios išsamių detalių paprastai negalima numatyti tuo metu, kai prisijungiama prie platinimo tinklo. Šie principai taikomi ir gamintojo politikai dėl perpardavimo kainų. Šį argumentą patvirtina sprendimai AEG ir Ford.
27 Be to, jei būtų reikalaujama aiškios išlygos, Komisijos nuomone, tokia išlyga reikėtų laikyti platinimo sutarties 2 straipsnio 1 arba 6 dalies nuostatas. Ieškovės pateikti argumentai, grindžiami platinimo sutarties 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritimi, susiję su tuo, kad gamintojo rekomendacijų nesilaikymo atveju sutartyje nenumatyta jokių sankcijų, ir tuo, kad sutarties 2 straipsnio 1 ar 6 dalys, paminėtos tik kai kuriuose iš ginčijamų pasiūlymų, neleidžia suabejoti tokiu vertinimu.
28 Galiausiai, kalbant apie faktinį šalių elgesį pateikus ginčijamus pasiūlymus, Komisija atsiliepime į ieškinį teigia, kad toks elgesys rodo, jog šalys laikė šiuos pasiūlymus platinimo sutarties dalimi. Šiuo vertinimu neleidžia suabejoti ieškovės argumentai dėl platintojų Binder ir Rütz reakcijai į ginčijamus pasiūlymus ir aplinkybei, kad kai kuriuos iš šių pasiūlymų ant savo firminio blanko pateikė ieškovės pardavimo vadovas, teiktinos reikšmės.
29 Tačiau Komisija primena, kad susitarimas, už kurį nubausta ginčijamu sprendimu, grindžiamas vien ginčijamais pasiūlymais, nes platintojai davė savo sutikimą anksčiau, prisijungdami prie platinimo sistemos. Todėl neturi reikšmės tai, kad platintojai dar kartą sutiko su ginčijamais pasiūlymais a posteriori savo faktiniu elgesiu, susijusiu su kainomis. Į šį klausimą galima neatsakyti (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis). Todėl visi ieškovės argumentai šiuo klausimu neturi reikšmės.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
30 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tam, kad būtų sudarytas „susitarimas“ EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, pakanka, kad atitinkamos įmonės išreikštų bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 41/69, Rink. p. 661, 112 punktą ir 1980 m. spalio 29 d. Sprendimo VanLandewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 86 punktą; 1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 256 punktą ir sprendimo Bayer 67 punktą).
31 Kalbant apie šios bendros valios išreiškimo formą, pakanka, kad nuostata išreikštų šalių ketinimą elgtis rinkoje pagal šios nuostatos sąlygas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 112 punktą; minėtų sprendimų Van Landewyck ir kt. prieš Komisiją 86 punktą ir Bayer 68 punktą).
32 Darytina išvada, kad „susitarimo“ sąvokos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, kaip ji yra aiškinama teismų praktikoje, pagrindinis bruožas yra bent dviejų šalių valios suderinimas, kurio išraiškos forma, jeigu ji tiksliai perteikia šalių valią, nėra svarbi (sprendimo Bayer 69 punktas).
33 Iš teismų praktikos taip pat išplaukia: jei gamintojo sprendimas yra vienašalis įmonės elgesys, šiam sprendimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas (šiuo klausimu žr. sprendimo AEG 38 punktą; sprendimo Ford 21 punktą; 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 56 punktą ir sprendimo Bayer 66 punktą).
34 Tam tikromis aplinkybėmis priemonės, kurių gamintojas ėmėsi ar kurias taikė akivaizdžiai vienašališkai tęstiniuose komerciniuose santykiuose su platintojais, buvo laikomos susitarimu EB 81 straipsnio 1 dalies prasme (sprendimo BMW Belgium 28–30 punktai; sprendimo AEG 38 punktas; sprendimo Ford 21 punktas; sprendimo Sandoz 7–12 punktai; sprendimo BMW 16 ir 17 punktai ir sprendimo Bayer 70 punktas).
35 Iš minėtos teismų praktikos aišku, kad reikia skirti atvejus, kai įmonė ėmėsi tikrai vienašalės priemonės, t. y. be aiškaus arba tylaus kitos įmonės dalyvavimo, nuo tokių atvejų, kai vienašalis priemonės pobūdis yra tik regimas. Pirmiesiems netaikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, o antrieji turi būti laikomi įmonių susitarimu, todėl turi patekti į šio straipsnio taikymo sritį. Taip būtent yra konkurenciją ribojančių veiksmų ir priemonių, gamintojo numanomai vienašališkai taikytų sutartiniuose santykiuose su perpardavinėtojais, kuriuose vis dėlto išreikštas bent tylus pastarųjų sutikimas, atveju (sprendimo Bayer 71 punktas).
36 Iš minėtos teismų praktikos taip pat matyti, kad Komisija negali teigti, jog akivaizdžiai vienašalis gamintojo elgesys sutartiniuose santykiuose su platintojais iš tikrųjų yra įmonių susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme pagrindas, jei Komisija neįrodo, kad yra kitų partnerių aiškus arba tylus sutikimas dėl gamintojo pasirinktos pozicijos (šiuo klausimu žr. sprendimo BMW Belgium 28–30 punktus; sprendimo AEG 38 punktą; sprendimo Ford 21 punktą; sprendimo Sandoz 7–12 punktus ir sprendimo Bayer 72 punktą).
37 Atsižvelgiant į minėtą teismų praktiką reikia nustatyti, ar Komisija ginčijamame sprendime įrodė ieškovės ir jos platintojų susitarimą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme dėl ginčijamų pasiūlymų.
38 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pripažinti, kad neįrodyta, jog ginčijami pasiūlymai būtų buvę įgyvendinti. Komisija tai pripažįsta visų pirma ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje, nurodydama:
„Šios bylos aplinkybėmis praktiškai neįmanoma nustatyti tikslaus platintojų elgesio <…>.“
39 Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad Komisija, konstatuodama EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo buvimą, kaip yra iš esmės aišku iš ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamosios dalies, remiasi argumentu, kad su nagrinėjama ieškovės platinimo politika platintojai sutiko tyliai, pasirašydami platinimo sutartį. Todėl, Komisijos teigimu, „galima neatsakyti į klausimą, ar ir kiek Volkswagen platintojai Vokietijoje, remdamiesi aplinkraščiais ir įspėjimais, iš tikrųjų pakeitė savo kainų politiką“ (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).
40 Komisija patvirtina savo poziciją atsiliepimo į ieškinį 8 punkte, kuriame nurodyta: „bent jau pasirinktinio platinimo sistemų atveju, kaip yra (šioje byloje), nagrinėjant su gamintojo pasiūlymu susijusį platintojo elgesį (pvz., gavus pasiūlymą) nereikia nustatyti sutikimo su šiuo pasiūlymu“. Komisijos teigimu, „iš esmės toks sutikimas turi būti laikomas duotu, remiantis vien tuo, kad platintojas prisijungė prie gamintojo platinimo tinklo“, ir „jis laikomas duotu iš anksto“. Komisija toliau iš esmės teigia, kad visai nesvarbu, ar sutartyje yra aiški išlyga, leidžianti tokius pasiūlymus, kaip antai ginčijami pasiūlymai. Nesant šios išlygos toks pasiūlymas vis tiek galėtų tapti neatskiriama ar „sudedamąja“ sutarties dalimi. Lemiamas dalykas yra šio pasiūlymo tikslas – paveikti platintojus, šiems vykdant platinimo sutartį (atsiliepimo į ieškinį 11 ir 12 punktai).
41 Ta pati mintis išreikšta ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje, kurioje Komisija, remdamasi sprendimu Volkswagen (236 punktu), nurodo, kad „gamintojo pasiūlymai savo įgaliotiems platintojams remiantis sutartimi yra susitarimas, jeigu jais (siekiama) „paveikti <...> platintojus, šiems vykdant sutartį su (gamintoju ar importuotoju)“.
42 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad Komisija neteigia, jog platinimo sutartis, ypač jos 2 straipsnio 1 ar 6 dalys ir 8 straipsnio 1 dalis, prieštarauja konkurencijos teisei.
43 Iš ankstesnių tvirtinimų matyti, kad Komisijos teiginys, aiškiai pakartotas atsiliepimo į ieškinį 15 punkte, reiškia, jog konkurencijos teisei neprieštaraujančią platinimo sutartį pasirašęs platintojas ją pasirašydamas ar dėl šio pasirašymo iš anksto pritarė vėlesnei neteisėtai šios sutarties raidai, net jeigu dėl sutarties suderinamumo su konkurencijos teise ši sutartis negalėjo leisti platintojui numatyti tokios raidos.
44 Šis Komisijos argumentas, kuris yra pagrindinis ginčijamo sprendimo argumentas ir kuriuo remdamasi Komisija neteikia reikšmės klausimui, ar ieškovės platintojai iš tikrųjų sutiko su ginčijamais pasiūlymais po to, kai apie juos sužinojo, t. y. kai šie pasiūlymai jiems buvo nusiųsti, negali būti pripažintas pagrįstu.
45 Žinoma, įmanoma įsivaizduoti, kad sutarties raidai galėjo būti pritarta iš anksto, pasirašant teisėtą platinimo sutartį ar dėl jos pasirašymo, jeigu kalbama apie teisėtą sutarties raidą, kuri arba numatoma sutartyje, arba platintojo pripažįstama, atsižvelgiant į prekybos papročius arba teisės aktus. Tačiau negalima sutikti su tuo, kad galėjo būti pritarta iš anksto neteisėtai sutarties raidai, pasirašant teisėtą platinimo sutartį arba dėl šio pasirašymo. Tokiu atveju platintojas gali būti laikomas pritaręs neteisėtai sutarties raidai iš karto po to, kai sužinojo apie gamintojo pageidaujamą raidą.
46 Todėl Komisija šioje byloje neteisingai teigia, kad ieškovės platintojai, pasirašydami platinimo sutartį, išreiškė savo sutikimą su ginčijamais pasiūlymais. Toks teiginys prieštarauja EB 81 straipsnio 1 daliai, kaip ji yra išaiškinta šio sprendimo 30 ir 36 punktuose nurodytoje teismų praktikoje, pagal kurią reikalaujama valios suderinimo įrodymo.
47 Pirmosios instancijos teismas mano, kad Komisija klaidingai aiškina teismų praktiką, kuria ji remiasi grįsdama savo nuomonę, jog pagal sprendimus AEG, Ford, BMW ir Volkswagen bent jau pasirinktinio platinimo sistemų atveju, kaip yra šioje byloje, gamintojo pasiūlymo akceptas nebūtinai turi išplaukti iš to, kaip platintojas elgiasi šio pasiūlymo atžvilgiu (pvz., jį gavęs), ir kad šis sutikimas turi būti laikomas iš principo gautu vien dėl to fakto, jog platintojas priklauso platinimo tinklui.
48 Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Komisija, Teisingumo teismas sprendime AEG aiškiai konstatavo platintojų sutikimą su AEG antikonkurenciniais veiksmais, nurodęs, kad „platintojo priėmimo į platinimo tinklą atveju pritarimas grindžiamas tyliu ar aiškiu susitariančiųjų šalių sutikimu su AEG vykdoma politika, pagal kurią, be kita ko, reikalaujama, kad tinkle nebūtų platintojų, atitinkančių priėmimo į tinklą sąlygas, tačiau nepasirengusių laikytis šios politikos“ (sprendimo 38 punktas).
49 Kitaip tariant, sprendime AEG Teisingumo Teismas neteigė, kad platintojų sutikimą su AEG antikonkurencine politika sudarė iš anksto ir pasirašant sutartį duotas sutikimas dėl dar nežinomos gamintojo politikos.
50 Be to, reikia pažymėti, kad sprendimo AEG 38 punkte esantis teiginys, jog AEG pozicija nebuvo vienašalė ir „buvo įmonės ir perpardavinėtojų sutartinių santykių dalis“, nėra be išlygų ir yra paremtas ankstesne Teisingumo Teismo išvada, kad platintojai sutiko su tokiu elgesiu, kuriuo neabejotinai siekta paveikti šiuos sutartinius santykius.
51 Sprendime Ford ginčas buvo susijęs ne su tuo, ar platintojai sutiko su Ford išsiuntinėtu aplinkraščiu, kuris buvo antikonkurencinis. Iš tikrųjų buvo aišku, kad Ford įgyvendino aplinkraštį ir kad platintojai, nepaisant kai kurių protestų, su juo sutiko. Ši byla buvo susijusi su klausimu, ar šis aplinkraštis, kurį įgyvendino šalys, galėjo būti siejamas su Ford platinimo sutartimi, nagrinėjant ją EB 81 straipsnio 1 dalies atžvilgiu ir siekiant galimos išimties pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Būtent šiame kontekste Teisingumo Teismas, nustatęs, kad ginčijamas aplinkraštis buvo susijęs su platinimo sutartimi (šios sutarties I priedas), galėjo konstatuoti, jog Komisija, nagrinėdama šią sutartį, kad nustatytų, ar galima taikyti išimtį pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, turėjo teisę į jį atsižvelgti (sprendimo Ford 20, 21 ir 26 punktai).
52 Kalbant apie sprendimą BMW, priimtą gavus prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pažymėtina, jog Pirmosios instancijos teismas nemano, kad jis turi tiesioginės reikšmės šiai bylai. Minėtoje byloje pateiktas prejudicinis klausimas buvo susijęs ne su tuo, ar BMW ir jos platintojai iš tikrųjų susitarė dėl jiems BMW išsiųsto aplinkraščio turinio, o veikiau su tuo, ar tokiam pasiūlymui, darant prielaidą, kad jam buvo pritarta ir todėl jis laikytinas susitarimu EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, taikomas atitinkamas išimtis nustatantis reglamentas, šiuo atveju 1984 m. gruodžio 12 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 123/85 dėl Sutarties (81) straipsnio 3 dalies taikymo tam tikrų kategorijų lengvųjų automobilių platinimo ir techninės priežiūros sutartims (OL L 15, 1985, p. 16).
53 Kalbant apie bylą, kurioje priimtas sprendimas Volkswagen, iš Komisijos sprendimo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimo minėtoje byloje (žr. sprendimo Volkswagen 236 punktą, skaitomą kartu su punktais, į kuriuos jame daroma nuoroda), patvirtinto 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimu Volkswagen prieš Komisiją (C‑338/00 P, Rink. p. I‑9189), aiškiai matyti, kad gamintojo iniciatyvos iš tikrųjų buvo įgyvendintos, nes platintojai Italijoje joms pakluso ir atsisakė parduoti užsienio klientams. Minėtoje byloje nekilo abejonių, kad Volkswagen platintojai sutiko su Volkswagen antikonkurencinėmis iniciatyvomis.
54 Todėl sprendime Volkswagen padaryta išvada atmesti ieškinio pagrindą, susijusį su Komisijos sprendimo panaikinimu, atsižvelgiant į tariamai vienašalį Volkswagen iniciatyvų pobūdį, buvo pagrįsta sutikimo, išplaukiančio iš to, kad gamintojo iniciatyvos įgyvendintos, buvimu.
55 Iš šios sprendimų AEG, Ford, BMW ir Volkswagen analizės aišku, kad Komisija klaidingai jais rėmėsi, siekdama pagrįsti savo teiginį, jog platinimo sutarties pasirašymas iš principo ir nepaneigiamai reiškia tylų pritarimą būsimai neteisėtai šios sutarties raidai.
56 Be to, reikia pastebėti, kad Komisijos šioje byloje palaikoma nuomonė aiškiai prieštarauja ieškovės nurodytiems sprendimams Sandoz, BMW Belgium, Bayer ir minėtam sprendimui Tipp‑Exprieš Komisiją. Iš tikrųjų visais šiais sprendimais susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme egzistavimui pripažinti reikalaujama pateikti valios suderinimo įrodymą. Be to, pagal šio sprendimo 30 ir 31 punktuose nurodytą teismų praktiką toks valios suderinimas turi būti susijęs su apibrėžtu elgesiu, kuris dėl to turi būti žinomas šalims, kai jos jam pritaria.
57 Be to, priešingai nei teigia Komisija, iš teismų praktikos nematyti, kad pasiūlymo tapimą sutarties dalimi lemia tai, jog pasiūlymu turi būti siekiama paveikti platintoją, šiam vykdant sutartį. Jei taip būtų, tai reikštų, kad kiekvieną kartą gamintojui išsiuntus pasiūlymą savo platintojams, sistemingai būtų konstatuojamas susitarimas, nes paprastai tokiu pasiūlymu siekiama paveikti su sutarčių vykdymu susijusį šių platintojų elgesį.
58 Kita vertus, pasiūlymas priskiriamas esamai sutarčiai, t. y. tampa neatskiriama jos dalimi, jeigu juo iš tikrųjų siekiama paveikti platintojus sutarties vykdymo srityje, tačiau svarbiausia yra tai, ar platintojas vienu ar kitu būdu iš tikrųjų sutinka su šiuo pasiūlymu.
59 Šioje byloje Komisija pažymėjo tik tai, kas buvo akivaizdu, t. y. kad ginčijamais pasiūlymais siekta paveikti platintojus, šiems vykdant platinimo sutartis. Ji nemanė, kad svarbu įrodyti, ar platintojai iš tikrųjų sutiko su šiais pasiūlymais, kai apie juos sužinojo, ir klaidingai teigė, kad teisėtos sutarties pasirašymas reiškė tylų ir išankstinį pritarimą šiems pasiūlymams. Todėl reikia konstatuoti, kad Komisija neįrodė susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme buvimo.
60 Šiuo atžvilgiu reikėtų konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 66 ir 67 konstatuojamosios dalyse, kuriose nagrinėjamas šalių elgesys, dokumentai ir pareiškimai, tikrai nesiekiama įrodyti, kad platintojai sutiko su nagrinėjamais pasiūlymais, kai apie juos sužinojo. Šiose konstatuojamosiose dalyse Komisija tik siekia pateisinti ginčijamo sprendimo 63–65 konstatuojamosiose dalyse pateikiamą sutarties aiškinimą, o tai priskirtina toliau nagrinėjamam papildomam Komisijos argumentui, kad ginčijamus pasiūlymus ir platinimo sutartį jungia nenutrūkstamas ryšys, nustatytas platinimo sutarties 2 straipsnio 1 ar 6 dalimi. Šia prasme taip pat reikėtų suprasti Komisijos teiginį jos atsiliepimo į ieškinį 29 punkte, t. y. kad platintojai laikė ginčijamus pasiūlymus sutarties „dalimi“.
61 Be to, Komisija teigia, kad net manant, jog ginčijamų pasiūlymų įtraukimui į platinimo sutartį pripažinti būtina platinimo sutarties išlyga, minėtos sutarties 2 straipsnio 1 arba 6 dalys turi būti laikomos sudarančiomis tokią išlygą. Komisija nurodo, kad platinimo sutarties 8 straipsnio 1 dalimi negalėjo būti siekiama apriboti 2 straipsnio 1 ar 6 dalių ir neleisti jų taikyti privalomiems su pardavimo kaina susijusiems pasiūlymams.
62 Su šiuo papildomu argumentu negalima sutikti.
63 Platinimo sutarties, kuria platintojas įsipareigoja „ginti Volkswagen <...> platinimo organizavimo ir Volkswagen prekių ženklo interesus bei užtikrinti jų skatinimą visomis priemonėmis“, 2 straipsnio 1 arba 6 dalis galima aiškinti kaip nurodančias tik teisėtas priemones. Teigti priešingai reikštų iš tokios neutraliai suformuluotos sutartinės išlygos daryti išvadą, kad platintojams privaloma neteisėta sutartis.
64 Platinimo sutarties 8 straipsnio 1 dalis Volkswagen galimybės pateikti privalomas rekomendacijas dėl kainos atžvilgiu suformuluota neutraliai ar net draudžiamai.
65 Tai, kad ginčijamo sprendimo 65 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog platinimo sutarties 8 straipsnio 1 dalyje „platintojams nesuteikiama jokios garantijos, kad gamintojas ateityje nenustatys privalomų su kaina susijusių nurodymų, <...>“, tik patvirtina šios nuostatos neutralumą ir tai, kad joje visiškai neminimos privalomos priemonės.
66 Galiausiai Pirmosios instancijos teismas pažymi, kad tai, jog Volkswagen ginčijamuose pasiūlymuose remiasi platinimo sutarties 2 straipsniu, nereiškia, kad šis straipsnis objektyviai pateisina tokius pasiūlymus. Galimą nenutrūkstamą platinimo sutarties 2 straipsnio ir ginčijamų pasiūlymų ryšį įmanoma nustatyti tik objektyviai, išnagrinėjus atitinkamas nuostatas, nepaisant to, ką vėliau teigė viena iš sutarties šalių. Kaip jau nurodyta, iš pačių platinimo sutarties 2 straipsnio nuostatų aišku, kad šiame straipsnyje niekur nenumatyta antikonkurencinė sutarties raida.
67 Iš to, kas nurodyta, matyti, kad Komisija savo papildomu argumentu klaidingai teigia, jog platinimo sutarties 2 straipsnio 1 ar 6 dalys yra reikiama išlyga, kurios pagrindu buvo pritarta ginčijamiems pasiūlymams sudarant platinimo sutartį.
68 Iš viso to, kas buvo pasakyta, išplaukia, kad Komisija ginčijamame sprendime neįrodė ieškovės ir jos platintojų valios suderinimo ginčijamų pasiūlymų atžvilgiu. Todėl ginčijamas sprendimas priimtas pažeidžiant EB 81 straipsnio 1 dalį ir jį reikia panaikinti, nesant reikalo nagrinėti kito ieškovės pateikto, su panaikinimu susijusio ieškinio pagrindo, ar papildomo prašymo sumažinti baudą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
69 Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė prašė priteisti išlaidas iš Komisijos ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais,
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2001 m. birželio 29 d. Komisijos sprendimą 2001/711/EB dėl procedūros pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla COMP/F‑2/36.693 – Volkswagen).
2. Komisija padengia bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2003 m. gruodžio 3 d. viešame posėdyje Liuksemburge.