Byla C‑483/20
XXXX
prieš
Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides
(Conseil d’État (Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2022 m. vasario 22 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendra tvarka – Direktyva 2013/32/ES – 33 straipsnio 2 dalies a punktas – Trečiosios šalies piliečio valstybėje narėje pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumas, nes šiam piliečiui kitoje valstybėje narėje suteiktas pabėgėlio statusas, nors jo nepilnametis vaikas, kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas, gyvena pirmojoje valstybėje narėje – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 7 straipsnis – Teisė į pagarbą šeimos gyvenimui – 24 straipsnis – Geriausi vaiko interesai – Tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumas nėra Chartijos 7 ir 24 straipsnių pažeidimas – Direktyva 2011/95/ES – 23 straipsnio 2 dalis – Valstybių narių pareiga pasirūpinti tarptautinės apsaugos gavėjų šeimos vienovės išsaugojimu“
1. Pagrindinės teisės – Kankinimo ir nežmoniško ar žeminamo elgesio arba baudimo uždraudimas – Apimtis – Sisteminiai trūkumai valstybėje narėje pasibaigus tarptautinės apsaugos suteikimo procedūrai, kylantys dėl tokios apsaugos gavėjų gyvenimo sąlygų – Draudimas kitoms valstybėms narėms atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, motyvuojant anksčiau toje valstybėje narėje suteiktu tarptautinės apsaugos statusu – Sąlygos – Minėtų trūkumų buvimo vertinimas – Kriterijai – Itin sunkios materialinės padėties būtinybė
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas)
(žr. 29–32 punktus)
2. Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Prieglobsčio politika – Tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Direktyva 2013/32 – Tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūra – Prašymas, kurį valstybės narės gali pripažinti nepriimtinu – Pagrindas – Anksčiau kitos valstybės narės suteikta tarptautinė apsauga – Asmens, kuriam suteiktas pabėgėlio statusas vienoje valstybėje narėje, pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas valstybėje narėje, kurioje jo nepilnamečiam vaikui suteiktas papildomos apsaugos statusas – Šio prašymo atmetimas kaip nepriimtino – Leistinumas – Lengvatų, susijusių su šeimos vienovės išsaugojimu, suteikimas – Sąlygos
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 4, 7, 24 straipsniai ir 52 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95 2 straipsnio j punktas, 23 straipsnio 2 dalis ir 24–35 straipsniai; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas)
(žr. 24, 36, 39–41, 43, 44 punktus ir rezoliucinę dalį)
Santrauka
Valstybė narė gali pasinaudoti galimybe pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu dėl to, kad prašytojui kitoje valstybėje narėje jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas.
Vis dėlto tuo atveju, kai šis prašytojas yra be suaugusiųjų gyvenančio nepilnamečio vaiko, kuriam buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas pirmojoje valstybėje narėje, tėvas, turi būti užtikrintas šeimos vienovės išsaugojimas.
2015 m. pareiškėjas gavo pabėgėlio statusą Austrijoje, o 2016 m. pradžioje persikėlė į Belgiją, kad prisijungtų prie dviejų savo dukrų, iš kurių viena buvo nepilnametė; tų pačių metų gruodžio mėn. joms šioje šalyje buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas. 2018 m. pareiškėjas šioje valstybėje narėje pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, neturėdamas teisės joje gyventi.
Šis prašymas buvo pripažintas nepriimtinu, remiantis Belgijos teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Procedūrų direktyva(1), motyvuojant tuo, kad pareiškėjui jau suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje(2). Pareiškėjas šį sprendimą atmesti prašymą ginčijo Belgijos teismuose, tvirtindamas, kad teisė į pagarbą šeimos gyvenimui ir pareiga atsižvelgti į geriausius vaiko interesus, atitinkamai įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnyje ir 24 straipsnio 2 dalyje, neleidžia Belgijai pasinaudoti savo teise pripažinti jo tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu.
Šiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba, Belgija) nusprendė pateikti Teisingumo Teismui klausimą dėl galimų šios galimybės išimčių.
Teisingumo Teismo didžioji kolegija nusprendė, kad pagal Procedūrų direktyvą(3), siejamą su Chartijos 7 straipsniu ir 24 straipsnio 2 dalimi, valstybei narei nedraudžiama pasinaudoti šia galimybe motyvuojant tuo, kad prašytojui kitoje valstybėje narėje jau buvo suteiktas pabėgėlio statusas, kai šis prašytojas yra be suaugusiųjų gyvenančio nepilnamečio vaiko, kuriam buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas pirmojoje valstybėje narėje, tėvas, tačiau tai neturi paveikti galimybės taikyti Priskyrimo direktyvos(4) 23 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuojamas šeimos vienovės išsaugojimas.
Teisingumo Teismo vertinimas
Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Priskyrimo direktyvą, kai tokią apsaugą suteikė kita valstybė narė. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad jos privalo nesinaudoti šia Procedūrų direktyvoje(5) numatyta galimybe pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu tik tuomet, jei toje kitoje valstybėje narėje esama sisteminių ar bendrųjų trūkumų arba trūkumų, paveikiančių tam tikras asmenų grupes, ir kad dėl šių trūkumų manytina, jog dėl nuspėjamų prašytojo, kaip asmens, kuriam suteikta tarptautinė apsauga, gyvenimo sąlygų jam kyla rimtas pavojus patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį.
Atsižvelgiant į tai, kad tarpusavio pasitikėjimo principas Sąjungos bendroje prieglobsčio sistemoje yra labai svarbus, Sąjungos teisės normos, suteikiančios materialinę teisę tarptautinės apsaugos gavėjams, pažeidimas, nelemiantis Chartijos 4 straipsnio pažeidimo, netrukdo valstybėms narėms pasinaudoti šia galimybe. Priešingai, nei Chartijos 4 straipsnyje įtvirtinta apsauga nuo bet kokio nežmoniško ir žeminamo elgesio, jos 7 ir 24 straipsniuose užtikrinamos teisės nėra absoliučios, todėl gali būti ribojamos Chartijoje nustatytomis sąlygomis(6).
Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal Priskyrimo direktyvą(7) valstybės narės įpareigojamos užtikrinti šeimos vienovės išsaugojimą suteikdamos tarptautinės apsaugos gavėjo šeimos nariams tam tikrų lengvatų. Kad būtų suteiktos šios lengvatos(8), visų pirma teisė gyventi šalyje, turi būti įvykdytos trys sąlygos: pirma, asmuo turi būti šeimos narys, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą(9), antra, jis pats turi netenkinti tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygų ir, trečia, lengvatos turi būti suderinamos su suinteresuotojo šeimos nario asmeniniu teisiniu statusu.
Visų pirma, aplinkybė, kad vienas iš tėvų ir jo nepilnametis vaikas migravo skirtingais maršrutais ir tik paskui susitiko valstybėje narėje, kur vaikui suteikta tarptautinė apsauga, nėra kliūtis šį vieną iš tėvų laikyti apsaugos gavėjo šeimos nariu, su sąlyga, kad jis buvo tos valstybės narės teritorijoje prieš priimant sprendimą dėl jo vaiko tarptautinės apsaugos prašymo.
Be to, trečiosios šalies pilietis, kurio tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas ir dėl to buvo atmestas valstybėje narėje, kurioje jo nepilnamečiam vaikui suteikta tarptautinė apsauga, dėl kitoje valstybėje narėje turimo pabėgėlio statuso pats netenkina tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygų pirmojoje valstybėje narėje.
Galiausiai, kiek tai susiję su Priskyrimo direktyvoje numatytų lengvatų suteikimo suderinamumu su atitinkamo trečiosios šalies piliečio teisiniu statusu, pažymėtina, kad reikia patikrinti, ar šis asmuo turi teisę jo šeimos nariui tarptautinę apsaugą suteikusioje valstybėje narėje gauti geresnį aprūpinimą nei šios lengvatos. Nagrinėjamu atveju, atrodo, taip nėra, nes pabėgėlio statusas valstybėje narėje iš esmės nesuteikia tokios tarptautinės apsaugos gavėjui teisės kitoje valstybėje narėje gauti geresnį aprūpinimą nei šios nurodytos lengvatos, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.