BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. sausio 28 d.(*)
„Konkurencija – Administracinė procedūra – Europos vandenilio peroksido ir perborato rinka – Sprendimo, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas, paskelbimas – Prašymo, kuriuo siekiama, kad būtų užtikrintas Komisijai remiantis jos Pranešimu dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos konfidencialumas, atmetimas – Pareiga motyvuoti – Konfidencialumas – Profesinė paslaptis – Teisėti lūkesčiai“
Byloje T‑345/12
Akzo Nobel NV, įsteigta Amsterdame (Nyderlandai),
Akzo Chemicals Holding AB, įsteigta Nacka (Švedija),
Eka Chemicals AB, įsteigta Bohus (Švedija),
atstovaujamos advokatų C. Swaak ir R. Wesseling,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą C. Giolito, M. Kellerbauer ir G. Meessen,
atsakovę,
palaikomą
CDC Hydrogene Peroxide Cartel Damage Claims (CDC Hydrogene Peroxide), įsteigtos Briuselyje (Belgija), atstovaujamos advokato T. Funke,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. gegužės 24 d. Komisijos sprendimą C(2012) 3533 final, kuriuo atmestas Akzo Nobel NV, Akzo Chemicals Holding AB ir Eka Chemicals AB pateiktas prašymas užtikrinti konfidencialumą pagal 2011 m. spalio 13 d. Europos Komisijos Pirmininko sprendimo 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) 8 straipsnį,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai N. J. Forwood (pranešėjas) ir E. Bieliūnas,
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. balandžio 9 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2006 m. gegužės 3 d. Europos Bendrijų Komisija priėmė Sprendimą C(2006) 1766 final dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį taikymo Akzo Nobel NV, Akzo Chemicals Holding AB, Eka Chemicals AB, Degussa AG, Edison SpA, FMC Corporation, FMC Foret SA, Kemira OYJ, L’Air Liquide SA, Chemoxal SA, Snia SpA, Caffaro Srl, Solvay SA/NV, Solvay Solexis SpA, Total SA, Elf Aquitaine SA ir Arkema SA (byla COMP/38.620 – Vandenilio peroksidas ir perboratas) (toliau – VPP sprendimas).
2 VPP sprendime Komisija, be kita ko, konstatavo, kad Akzo Nobel, Akzo Chemicals Holding ir Eka Chemicals, t. y. ieškovės šioje byloje, kartu su keturiolika kitų bendrovių, veikiančių vandenilio peroksido ir perborato rinkoje, dalyvavo darant EB 81 straipsnio pažeidimą Europos ekonominės erdvės (EEE) teritorijoje. Už tai ieškovėms buvo skirta solidariai mokėtina 25,2 mln. eurų bauda.
3 2007 m. Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato (GD) (toliau – GD COMP) interneto svetainėje buvo paskelbta pirmoji nekonfidenciali VPP sprendimo versija.
4 Ieškovėms skirtame 2011 m. lapkričio 28 d. laiške Komisija jas informavo apie ketinimą paskelbti naują nekonfidencialią išsamesnę VPP sprendimo versiją, kurioje būtų pateiktas visas to sprendimo turinys, išskyrus konfidencialią informaciją. Todėl Komisija ieškovių paprašė VPP sprendime nurodyti informaciją, kurios konfidencialumą jos ketina prašyti užtikrinti.
5 Konstatavusios, kad išsamesnėje VPP sprendimo versijoje, kurią Komisija ketino paskelbti, buvo daug informacijos, pateiktos prašyme, grindžiamame Komisijos pranešimu apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155, toliau – 2002 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo), 2012 m. sausio 9 d. Komisijai adresuotame rašte ieškovės informavo šią instituciją, kad nesutinka su jos pasiūlymu, nes numatomas paskelbimas daro rimtą ir nepataisomą žalą jų interesams. Todėl jos visų pirma paprašė Komisijos persvarstyti ketinimą paskelbti naują išsamesnę nekonfidencialią VPP sprendimo versiją ir – subsidiariai – neskelbti tam tikros informacijos, kurią jos laiko konfidencialia.
6 2012 m. kovo 15 d. raštu Komisija informavo ieškoves, kad sutinka patenkinti jų prašymą iš naujos nekonfidencialios paskelbti skirtos versijos pašalinti visą informaciją, kuria remiantis galima tiesiogiai arba netiesiogiai identifikuoti pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo pateiktos informacijos šaltinį. Tačiau Komisija nusprendė, kad nėra pagrindo užtikrinti kitos informacijos, kurią nurodė ieškovės, konfidencialumą.
7 Įgyvendindamos 2011 m. spalio 13 d. Europos Komisijos Pirmininko sprendime 2011/695/ES dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų nagrinėjant tam tikras konkurencijos bylas (OL L 275, p. 29, toliau – Sprendimas dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų) numatytą galimybę, ieškovės kreipėsi į bylas nagrinėjantį pareigūną, kad iš skelbti parengtos nekonfidencialios versijos jis pašalintų visą pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo jų pateiktą informaciją.
Ginčijamas sprendimas
8 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimu C(2012) 3533 final (toliau – ginčijamas sprendimas) bylas nagrinėjantis pareigūnas Komisijos vardu atmetė ieškovių pateiktus prašymus užtikrinti konfidencialumą ir taip leido paskelbti informaciją, kurią jos pateikė Komisijai, kad galėtų pasinaudoti pastarosios taikoma atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa.
9 Ginčijamame sprendime bylas nagrinėjantis pareigūnas visų pirma nurodė savo įgaliojimų apimtį, kuria vadovaudamasis jis galėjo tik išnagrinėti, ar informacija turi būti laikoma konfidencialia, o ne ištaisyti, kaip įtariama, Komisijos padarytą ieškovių teisėtų lūkesčių pažeidimą.
10 Be kita ko, jis pažymėjo, kad ieškovės prieštaravo naujos, išsamesnės, nekonfidencialios VPP sprendimo versijos paskelbimui dėl vienintelės priežasties – toje versijoje buvo informacijos, pateiktos pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Tačiau, pasak bylas nagrinėjančio pareigūno, Komisija turi plačią diskreciją nuspręsti skelbti daugiau nei savo sprendimų esmę. Be to, nuorodos į administracinėje byloje esančius dokumentus savaime nelaikomos verslo paslaptimi ar kitokia konfidencialia informacija.
11 Pasak bylas nagrinėjančio pareigūno, ieškovės neįrodė, kad informacijos, kurią jos pateikė Komisijai siekdamos pasinaudoti šios taikomu atleidimu nuo baudų ar jų sumažinimu, paskelbimas gali joms padaryti didelę žalą. Įmonės, kuriai Komisija skyrė baudą už konkurencijos teisės pažeidimus, interesas, kad jai inkriminuojamo pažeidimo aplinkybės nebūtų paviešintos, bet kuriuo atveju nevertas jokios ypatingos apsaugos. Šiuo klausimu bylas nagrinėjantis pareigūnas priminė, kad ieškiniai dėl žalos atlyginimo yra Europos Sąjungos konkurencijos politikos srities sudedamoji dalis ir kad todėl ieškovės negali remtis teisėtu interesu būti apsaugotam nuo pavojaus, kad joms bus pareikšti tokie ieškiniai dėl jų dalyvavimo VPP sprendime išnagrinėtame kartelyje.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 2012 m. rugpjūčio 3 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai ieškovės pateikė pareiškimą, kuriuo pareiškė šį ieškinį.
13 2012 m. lapkričio 16 d. Nutartyje Akzo Nobel ir kt. / Komisija (T‑345/12 R) Bendrojo Teismo pirmininkas nutarė, pirma, sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą ir, antra, nurodyti Komisijai neskelbti, kiek tai susiję su ieškovėmis, išsamesnės VPP sprendimo versijos nei ta, kuri 2007 m. paskelbta GD COMP interneto svetainėje.
14 2013 m. sausio 10 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai Komisija pateikė raštą, kuriame prašė Bendrojo Teismo, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 55 straipsnio 2 dalį bylos nagrinėjimui būtų suteikta pirmenybė.
15 2013 m. birželio 7 d. Bendrojo teismo antrosios kolegijos pirmininko nutartimi CDC Hydrogene Peroxide Cartel Damage Claims (toliau – CDC Hydrogene Peroxide) buvo leista įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.
16 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl ši byla paskirta tai kolegijai.
17 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir nenagrinėti Komisijos prašymo bylos nagrinėjimui suteikti pirmenybę. Taikydamas proceso organizavimo priemones Bendrasis Teismas taip pat paprašė ieškovių pateikti keletą dokumentų. Šios pateikė prašomus dokumentus per nurodytą terminą.
18 2014 m. balandžio 9 d. posėdyje buvo išklausyti šalių pasisakymai ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus.
19 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti visą ginčijamą sprendimą ar jo dalį,
– jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad remiantis ginčijamu sprendimu leidžiama susipažinti su informacija pagal 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), panaikinti sprendimą, kuriuo suteiktas toks leidimas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
20 Per posėdį atsakydamos į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą ieškovės nurodė, kad atsisako antrojo reikalavimo, ir tai buvo užfiksuota posėdžio protokole.
21 Komisija ir į bylą įstojusi šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti visą ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
22 Komisija iš esmė teigia, kad jeigu būtų pripažinta, kad 2011 m. lapkričio 28 d. ieškovėms adresuotame jos rašte išdėstytas formalus sprendimas paskelbti išsamesnę nekonfidencialią VPP sprendimo versiją, šios ieškovės praleido nustatytą terminą, skirtą šiame ieškinyje tokio sprendimo teisėtumui užginčyti, nes jos nesiekė jo panaikinti per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą.
23 Dėl šio aspekto reikia pažymėti, kad nors 2011 m. lapkričio 28 d. rašte Komisija iš tikrųjų informavo ieškoves, kad „neseniai nusprendė“ paskelbti naują VPP sprendimo versiją, kuri būtų išsamesnė už 2007 m. GD COMP interneto svetainėje paskelbtą versiją, tokio jų informavimo tikslas buvo suteikti ieškovėms galimybę prašyti naujoje versijoje neskelbti galimų su jomis susijusių verslo paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos, kaip nustatyta prie to rašto pridėtame III priede pateiktuose paaiškinimuose. Juose vis dėlto neišdėstyta galutinė Komisijos pozicija dėl konfidencialumo klausimų, kurie sudaro šio ginčo esmę.
24 Tai iš esmės paaiškina, kad 2012 m. kovo 15 d. ieškovėms adresuotame rašte Komisija neteigė, jog 2011 m. lapkričio 28 d. rašte tariamai išdėstytas jos sprendimas dėl paskelbimo yra galutinis, netgi atvirkščiai – ji veikiau paragino ieškoves kreiptis į bylas nagrinėjantį pareigūną, jei pageidauja užginčyti GD COMP sprendimą atmesti daugumą jų prašymų užtikrinti konfidencialumą.
25 Taip pat reikia pažymėti, kad po ginčijamo sprendimo priėmimo Komisija, atsakydama į ieškovių prašymus, jų patarėjui atsiuntė elektroninį laišką, kuriuo remiantis galima teigti, kad tai vienintelis jų atžvilgiu priimtas sprendimas šioje srityje ir kad jame išdėstyta jos galutinė pozicija.
26 Remiantis tuo darytina išvada, kad ieškinys priimtinas.
Dėl esmės
27 Grįsdamos savo reikalavimus, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ieškovės nurodo tris pagrindus. Pirmasis ieškinio pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti ir ieškovių teisės į gerą administravimą pažeidimu, antrasis – su SESV 339 straipsnyje ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 28 straipsnio 2 dalyje nustatytos konfidencialumo laikymosi pareigos pažeidimu ir trečiasis – su ieškovių teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principo ir gero administravimo principo pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su nepakankamu motyvavimu ir teisės į gerą administravimą principo pažeidimu
28 Ieškovės teigia, kad ginčijamas sprendimas yra netinkamai motyvuotas ir dėl to juo pažeidžiamas SESV 296 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalyje užtikrinta teisė į gerą administravimą. Šiuo klausimu jos visų pirma nurodo, kad remdamosi ginčijamu sprendimu jos negali suprasti priežasčių, kuriomis grindžiamas su jų teisėtais lūkesčiais susijusių argumentų, pateiktų grindžiant jų prašymus užtikrinti konfidencialumą, atmetimas. Toliau ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime neatsakyta į jų argumentą, kad Komisijos numatomas paskelbimas neatitinka ankstesnės jos administracinės praktikos. Galiausiai ieškovės teigia, kad šioje byloje reikalaujamas motyvavimo lygis yra aukštas, nes ginčijamame sprendime nukrypstama nuo 2007 m. Komisijos požiūrio, kurio esmė tuo metu buvo nekonfidencialios VPP sprendimo versijos, kurioje nėra informacijos, kurios konfidencialumą ieškovės prašė užtikrinti, paskelbimas.
29 Komisija teigia, kad ginčijamas sprendimas, vertinamas atsižvelgiant į jo kontekstą, yra pakankamai motyvuotas.
30 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pareiga motyvuoti individualų sprendimą siekiama Sąjungos teismui suteikti galimybę patikrinti sprendimo teisėtumą ir suinteresuotajam asmeniui pateikti pakankamai informacijos, ar sprendimas yra tinkamai motyvuotas arba ar jame galbūt yra trūkumų, kuriais remiantis galima ginčyti jo teisėtumą, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad šios pareigos apimtis priklauso nuo konkretaus akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas (1983 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin / Komisija, 322/81, Rink. p. 3461, 14 punktas; 1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van Megen Sports / Komisija, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 51 punktas).
31 Taigi, nors pagal SESV 296 straipsnį Komisija privalo nurodyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso sprendimo teisinis pagrindimas, ir argumentus, kuriais remdamasi ji priėmė tą sprendimą, motyvuose nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar akto motyvacija atitinka šios nuostatos reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei nagrinėjamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2012 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimo CF Sharp Shipping Agencies / Taryba, T‑53/12, 37 punktą). Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jo atžvilgiu priimtos priemonės apimtį (2011 m. balandžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo Čekijos Respublika / Komisija, T‑465/08, Rink. p. II‑1941, 163 punktas).
32 Ši pareiga motyvuoti įgyvendinama Sprendimo dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų 8 straipsnio 2 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios nuostatos 3 dalį, kiek tai susiję su sprendimais, kuriuos bylas nagrinėjantis pareigūnas turi priimti dėl prašymų užtikrinti tam tikros informacijos konfidencialumą vykstant konkurencijos taisyklių taikymo procedūroms.
33 Šioje byloje remiantis tiek 2011 m. gruodžio 8 d. ir 2012 m. sausio 9 d. ieškovių raštais, adresuotais GD COMP, tiek 2012 m. balandžio 10 d. raštu, kurį jos adresavo bylas nagrinėjančiam pareigūnui, darytina išvada, kad per administracinę procedūrą ieškovės teigė, jog VPP sprendimo versijos, kurioje yra informacijos, kurią jos savanoriškai pateikė siekdamos pasinaudoti 2002 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo, paskelbimas pažeistų jų teisėtus lūkesčius. Be to, remiantis tais pačiais raštais darytina išvada, kad ieškovės teigė, jog toks paskelbimas nukryptų nuo ankstesnės Komisijos administracinės praktikos neatskleisti trečiosioms šalims informacijos, kurią jai pateikė įmonės pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą.
34 Dėl šio aspekto reikia pažymėti, kad nors bylas nagrinėjantis pareigūnas konkrečiai iš esmės neatsakė į kiekvieną iš šių argumentų, jis tai padarė, kaip galima iš esmės teigti remiantis šios dienos Bendrojo Teismo sprendimu Evonik Degussa / Komisija (T‑341/12, 42–44 ir 58 punktai), laikydamasis Komisijos pirmininko Sprendimo dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų 8 straipsnyje jam suteiktų įgaliojimų ribų.
35 Vis dėlto ginčijamas sprendimas buvo priimtas pasibaigus administracinei procedūrai, per kurią Komisija turėjo atsakyti į ieškovių iškeltus principinius prieštaravimus dėl numatomo paskelbimo, kurie nepateko į bylas nagrinėjančio pareigūno kompetencijos ribas.
36 Šiomis aplinkybėmis ir siekiant ieškovėms užtikrinti veiksmingą teisminę apsaugą, reikia atsižvelgti į ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes ir dėl tos priežasties nuspręsti, kad tame sprendime netiesiogiai, tačiau neišvengiamai išdėstyta Komisijos pozicija, kurią išreiškė GD COMP dėl numatomo paskelbimo tiek, kiek ta pozicija susijusi su aspektais, kuriuos nagrinėti bylas nagrinėjantis pareigūnas neturi įgaliojimo.
37 Taigi toks ginčijamas sprendimas suteikia ieškovėms galimybę suprasti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso teisinis pagrindimas.
38 Taigi, pirma, ieškovėms adresuotame 2011 m. lapkričio 28 d. rašte Komisija savo ketinimą paskelbti nekonfidencialią išsamesnę sprendimo VPP versiją pagrindė skaidrumo tikslu. Beje, 2011 m. gruodžio 20 d. ieškovėms adresuotame rašte Komisija iš esmės pabrėžė, kad numatomas paskelbimas turėjo būti suprantamas remiantis prašymu leisti susipažinti su konfidencialia VPP sprendimo versija, pateiktu pagal Reglamentą Nr. 1049/2001.
39 Antra, nors akivaizdu, kad bylas nagrinėjantis pareigūnas tikrai atsisakė savo kompetencijos išnagrinėti galimą ieškovių teisėtų lūkesčių pažeidimą dėl to, kad toks nagrinėjimas viršytų Sprendimo dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų 8 straipsniu jam suteiktų įgaliojimų ribas, 2012 m. kovo 15 d. ieškovėms adresuotame Komisijos GD COMP rašte ši vis dėlto aiškiai atsakė į ieškovių argumentą, kad ginčijamas paskelbimas gali pažeisti jų teisėtus lūkesčius.
40 Remiantis šiuo raštu tikrai iš esmės galima daryti išvadą, kad, analizuodama principinius prieštaravimus dėl ginčijamo sprendimo, Komisija nusprendė, kad ji privalo pasverti tyrimo tikslų apsaugą, nustatytą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje įtvirtintoje skaidrumo principo išimtyje, ir teisėtus šalių interesus. Komisija, be kita ko, nurodė, kad dokumentui apsauga netaikoma, jei remiamasi vieninteliu pagrindu, jog ta informacija Komisijai buvo perduota pateikiant prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, ir kad numatomas paskelbimas nedaro žalos jos tyrimo veiksmų tikslams. Komisija, be kita ko, pažymėjo, kad šioje byloje reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 7 dalį, pagal kurią šio straipsnio pirmose trijose dalyse numatytos teisės susipažinti su dokumentais išimtys taikomos tik tuo laikotarpiu, kuriuo jose numatyta apsauga galėjo būti pateisinama atsižvelgiant į dokumento turinį. Tuo remdamasi Komisija daro išvadą, kad ginčijamas paskelbimas nelemia ieškovių teisėtų lūkesčių nepateisinimo.
41 Trečia, ginčijamame sprendime nurodyti keli aspektai, kuriais remiantis atmesti ieškovių pateikti prašymai užtikrinti konfidencialumą. Jame bylas nagrinėjantis pareigūnas iš karto pažymėjo, kad nuorodos į administracinėje byloje esančius dokumentus savaime nėra verslo paslaptis ar kita konfidenciali informacija. Paskui prašymų užtikrinti konfidencialumą atmetimas buvo pagrįstas, pirma, Komisijai suteikta plačia diskrecija skelbti daugiau nei pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį priimamų sprendimų esmę, antra, aplinkybe, jog ieškovės neįrodė, kad informacijos, kurią jos pateikė Komisijai pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo, paskelbimas gali joms sukelti didelę žalą, ir, trečia, tuo, kad net jeigu toks pavojus būtų įrodytas, remiantis teismų praktika galima teigti, jog ieškovių interesas, kad jų dalyvavimo darant pažeidimą detalės nebūtų paviešintos, yra nevertas apsaugos.
42 Remiantis ankstesniame punkte pateiktais konstatavimais taip pat galima atmesti ieškovių argumentą, kad ginčijamame sprendime nenurodyta nieko, kuo būtų galima šiuo atveju pagrįsti nukrypimą nuo ankstesnės Komisijos administracinės praktikos. Iš tiesų, net jeigu ankstesnė administracinė praktika, į kurią ieškovės daro nuorodą, būtų įrodyta, ginčijamame sprendime, atsižvelgiant į jo priėmimo aplinkybes, pateikiama pakankamai informacijos, kuria remiantis būtų galima suprasti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė šioje byloje nuo jos nukrypti.
43 Galiausiai kaip nereikšmingą reikia atmesti ieškovių argumentą, kad šioje byloje reikalaujamas motyvavimo lygis yra aukštesnis, nei įprasta, nes ginčijamu sprendimu leidžiama skelbti anksčiau Komisijos konfidencialia laikytą informaciją. Iš tiesų, net jei toks pareigos motyvuoti sustiprinimas būtų pagrįstas, reikėtų nuspręsti, kad, atsižvelgiant tiek į ieškovių bylas nagrinėjančiam pareigūnui 2012 m. balandžio 10 d. rašte pateiktus argumentus, tiek į ieškovėms žinomas aplinkybes, kuriomis priimtas ginčijamas sprendimas, tame sprendime pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodytos priežastys, dėl kurių šiuo atveju nuspręsta ginčijamos informacijos nebelaikyti konfidencialia.
44 Todėl negalima pritarti ieškovių teiginiams, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas. Beje, kadangi ieškovės nenurodė, kuo jų kaltinimas dėl teisės į gerą administravimą pažeidimo skiriasi nuo jų argumento dėl nepakankamo ginčijamo sprendimo motyvavimo, tam argumentui taip pat negalima pritarti. Galima daryti išvadą, kad ieškinio pirmasis pagrindas turi būti atmestas.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su SESV 339 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos užtikrinti konfidencialumą pažeidimu
45 Ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime nesilaikoma SESV 339 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalyje Komisijai nustatytos pareigos užtikrinti konfidencialumą. Remiantis teismų praktika iš tikrųjų galima daryti išvadą, kad informacijai, kurią įmonės savanoriškai pateikė Komisijai, turi būti taikoma apsauga nuo paviešinimo. Informaciją, kurios konfidencialumą ieškovės šioje byloje prašė užtikrinti, Komisijai jos pateikė savanoriškai, kad pasinaudotų 2002 m. Pranešimu dėl bendradarbiavimo.
46 Be to, ieškovės remiasi Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsniu, kuriame nustatyta, jog skelbdama sprendimus Komisija turi atsižvelgti į teisėtą įmonių interesą, kad jų verslo paslaptys nebūtų atskleistos, ir 2004 m. balandžio 7 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 773/2004 dėl bylų nagrinėjimo Komisijoje pagal [EB 81 ir 82] straipsnius tvarkos (OL L 123, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 81) 16 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad verslo paslaptys ir kita konfidenciali informacija neperduodamos ir neleidžiama su jomis susipažinti.
47 Ieškovės taip pat teigia, kad pagal 2002 m. Pranešimą dėl bendradarbiavimo jų pateiktai informacijai taikoma verslo paslapties sąvoka.
48 Būtent to pranešimo 29, 32 ir 33 dalyse numatyta, kad prašymuose atleisti nuo baudos ar ją sumažinti išdėstyta informacija turi išlikti konfidenciali. Šiai informacijai suteikta apsauga patvirtinta Komisijos pranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 17, toliau – 2006 m. Pranešimas dėl bendradarbiavimo) 6 dalyje. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad ši informacija Komisijai buvo pateikta oficialiai, kad ji žinoma tik ribotam asmenų skaičiui ir kad jos atskleidimas padarytų didelę žalą ieškovėms, nes ją paskelbus jos atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, palyginti su kitomis su Komisija nebendradarbiavusiomis VPP sprendimo adresatėmis, kai bus nagrinėjami joms iškelti ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Dėl šių priežasčių šios informacijos konfidencialumui, priešingai nei komerciškai svarbios informacijos siaurąja prasme konfidencialumui, įtakos negali turėti praėjęs laikas. Ieškovių interesas, kad ta informacija nebūtų atskleista, yra, kaip jos teigia, tuo labiau vertas apsaugos, nes tos informacijos konfidencialumo užtikrinimas yra esminė Komisijos taikomos atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos, taigi ir Sąjungos teisės kartelių srityje, veiksmingumo sąlyga.
49 Šiomis aplinkybėmis ieškovės ginčija Komisijos požiūrį, kad apsauga suteikiama tik dokumentams, pateiktiems prašymuose atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, arba prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusios šalies parodymams, išskyrus informaciją, kuri pateikta šiuose dokumentuose ir parodymuose. Ieškovių teigimu, taikant tokį požiūrį nesilaikoma esminės teisės į profesinės paslapties apsaugą, užtikrintą SESV 339 straipsniu. Per posėdį ieškovės pridūrė, kad Komisijos numatomu išsamesnės nekonfidencialios versijos paskelbimu būtų apeitos Reglamente Nr. 1049/2001 numatytos teisės susipažinti su institucijų dokumentais išimtys ir konkrečios susipažinimo su tyrimo dėl kartelių medžiaga taisyklės, numatytos Reglamente Nr. 1/2003.
50 Galiausiai, pasak ieškovių, nekonfidencialios VPP sprendimo versijos paskelbimu 2007 m. jau pasiektas tikslas, kad visuomenė apskritai būtų informuota apie motyvus, kuriais grindžiamas tas sprendimas. Jų teigimu, skelbdama išsamesnę nekonfidencialią VPP sprendimo versiją Komisija iš tikrųjų siekia sudaryti palankesnes sąlygas nagrinėti Landgericht Dortmund (regioninis Dortmundo teismas, Vokietija) į bylą įstojusios šalies pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ginčijamas sprendimas šiuo aspektu atspindėtų bendresnį Komisijos skelbimo politikos kartelių srityje pokytį, kuris skirtas padėti ieškovams bylose dėl žalos atlyginimo, iškeltose tokius konkurencijos pažeidimus padariusiems subjektams. Neatlikus taikytinos teisinės bazės reformos, sprendimas skelbti išsamesnę nekonfidencialią VPP sprendimo versiją vis dėlto nebūtų pagrįstas. Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalyje iš tiesų draudžiama naudoti per tyrimą surinktą informaciją su tuo tyrimu nesusijusiems tikslams ir taip su Komisijos tyrimais susijusių įmonių interesai apsaugomi nuo tokios informacijos panaudojimo nagrinėjant civilines bylas. Per posėdį ieškovės taip pat pridūrė, kad bet kuriuo atveju galimų kartelio aukų interesas gauti tikslios informacijos apie kartelio eigą yra pakankamai apsaugotas nacionaliniams teismams suteikus galimybę Komisijos prašyti jiems pateikti tokią informaciją.
51 Komisija ir į bylą įstojusi šalis ginčija šį argumentą.
52 Šiuo klausimu Bendrasis Teismas visų pirma pažymi, kad ieškinio antrajam pagrindui pagrįsti nurodyti argumentai, susiję su ieškovių tariamai turimų teisėtų lūkesčių dėl 2002 m. ir 2006 m. pranešimų dėl bendradarbiavimo ir dėl Komisijos ankstesnės praktikos pažeidimu, iš esmės persipina su dalimi argumentų, išplėtotų grindžiant ieškinio trečiąjį pagrindą. Todėl šie argumentai nagrinėjami šiame pagrinde.
53 Toliau reikia priminti, kad pagal SESV 339 straipsnį Sąjungos institucijų nariai, komitetų nariai, Sąjungos pareigūnai ir kiti tarnautojai, netgi nustoję eiti savo pareigas, neturi teisės atskleisti informacijos, kurią jie yra įsipareigoję saugoti kaip tarnybinę paslaptį, ypač informacijos apie įmones, jų verslo ryšius ar sąnaudų sudedamąsias dalis.
54 Pagal Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalį Komisijos surinkta informacija per jos pagal šį reglamentą remiantis jo 17–22 straipsniais atliekamus tyrimus gali, nepažeidžiant jo 12 ir 15 straipsnių, būti naudojama tik tam tikslui, kuriam ji buvo gauta. Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalimi, kuria papildoma SESV 339 straipsnyje nustatyta elgesio taisyklė to reglamento taikymo srityje, be kita ko, patikslinama, kad, nepažeisdami Komisijos ir valstybių narių konkurencijos institucijų bendradarbiavimo ir pranešimo apie kaltinimus adresatams suteiktos galimybės susipažinti su tyrimo medžiaga, Komisija ir minėtos institucijos, jų pareigūnai, tarnautojai ir kiti asmenys, kurių darbą prižiūri šios institucijos, bei kitų valstybių narių institucijų pareigūnai ir valstybės tarnautojai neatskleidžia informacijos, kuri buvo gauta ar kuria pasikeista pagal šį reglamentą ir kuriai galioja įpareigojimas užtikrinti profesinį slaptumą.
55 Beje, pagal Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 1 dalį Komisija skelbia būtent sprendimus skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, kurias pripažįsta atsakingomis už Sąjungos kartelių teisės pažeidimą. Pagal šio reglamento 30 straipsnio 2 dalį skelbiant nurodomi šalių pavadinimai ir pagrindinis sprendimo turinys, įskaitant visas skirtas nuobaudas, ir atsižvelgiama į teisėtą įmonių interesą apsaugoti savo verslo paslaptis.
56 Tačiau Reglamento Nr. 773/2004 16 straipsnio 1 dalyje iš esmės numatyta, kad Komisija negali perduoti ar suteikti prieigos prie tyrimo medžiagoje esančios informacijos, įskaitant dokumentus, jeigu ten yra bet kurio asmens verslo paslapčių ar kitos konfidencialios informacijos.
57 Galiausiai Sprendimo dėl bylas nagrinėjančio pareigūno pareigybės ir įgaliojimų 8 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Jeigu Komisija ketina atskleisti informaciją, kuri gali būti verslo paslaptis, arba kitą bet kurios įmonės ar asmens konfidencialią informaciją, [GD COMP] raštu praneša tokiai įmonei arba asmeniui apie šį ketinimą ir jo priežastis. Nustatomas terminas, per kurį atitinkama įmonė arba asmuo gali pateikti rašytines pastabas.
2. Jeigu atitinkama įmonė arba asmuo prieštarauja informacijos atskleidimui, tokia įmonė arba asmuo gali kreiptis į bylas nagrinėjantį pareigūną. Jeigu bylas nagrinėjantis pareigūnas nusprendžia, kad informacija gali būti atskleista, nes ji nėra verslo paslaptis ar kita konfidenciali informacija arba esama viršesnio intereso ją atskleisti, tokia išvada pateikiama motyvuotu sprendimu, apie kurį pranešama atitinkamai įmonei arba asmeniui. Sprendime nurodoma data, po kurios informacija bus atskleista. Ši data neturi būti ankstesnė nei savaitė nuo pranešimo dienos.
3. 1 ir 2 dalys mutatis mutandis taikomos informacijos atskleidimui ją paskelbiant Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.“
58 Šioje byloje ieškovės neneigia, kad dalyvavo kartelyje, dėl kurio priimtas VPP sprendimas. Tačiau jos teigia, pirma, kad ginčijamos informacijos konfidencialumą lemia vienintelė aplinkybė, kad ta informacija savanoriškai buvo pateikta Komisijai pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą ir kad numatomas paskelbimas gali pakenkti Komisijos tyrimo tikslų apsaugai.
59 Kadangi informacijos, dėl kurios yra įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, apimtis yra platesnė nei įmonių komercinės paslaptys (šiuo klausimu žr. 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Adams / Komisija, 145/83, Rink. p. 3539, 34 punktą ir 2006 m. gegužės 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija, T‑198/03, Rink. p. II‑1429, 29 punktą), reikia nustatyti, nepažeidžiant ieškinio trečiojo pagrindo pagrįstumo analizės, ar, kaip teigia ieškovės, informacijai turi būti taikoma tokia apsauga tik todėl, kad ją Komisijai savanoriškai pateikė įmonė, siekdama pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa.
60 Remiantis ESS 1 straipsnio antra pastraipa, Sąjungoje sprendimai priimami kuo atviriau. Šis principas atsispindi ir SESV 15 straipsnyje, kuris tam tikromis sąlygomis užtikrina piliečių teisę susipažinti su institucijų dokumentais. Pagal šį principą ir nesant nuostatų, tiesiogiai nurodančių ar draudžiančių skelbti, institucijų teisė paviešinti savo priimtus aktus yra taisyklė, kuri turi išimčių, kai, pavyzdžiui, nuostatomis, užtikrinančiomis profesinių paslapčių laikymąsi, Sąjungos teisė draudžia atskleisti šiuos aktus ar tam tikrą juose esančią informaciją (pagal analogiją žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 69 punktą).
61 Nei SESV 339 straipsnyje, nei Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnyje tiesiogiai nenurodyta, kokią informaciją, be komercinių paslapčių, apima profesinė paslaptis. Tačiau remiantis Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalimi negalima daryti išvados, kad kaip profesinė paslaptis saugoma bet kokia informacija, gauta taikant šį reglamentą, išskyrus tą informaciją, kurią privaloma skelbti pagal šio reglamento 30 straipsnį. Iš tiesų, kaip ir SESV 339 straipsniu, Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsniu, kuriuo papildoma ir įgyvendinama ši pirminės teisės nuostata įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių srityje, tik draudžiama atskleisti informaciją, kuriai dėl jos pobūdžio taikomas profesinės paslapties reikalavimas (pagal analogiją žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 70 punktą).
62 Be to, yra žinoma, kad, kaip nustatyta 59 punkte minėtame Sprendimo Bank Austria / Komisija 75 punkte ir 2007 m. spalio 12 d. Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija, T‑474/04, Rink. p. II‑4225, 64 punkte, kadangi tam tikos informacijos konfidencialumas užtikrinamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nustatyta teisės susipažinti su informacija išimtimi, tokia apsauga yra reikšminga vertinant, ar Komisija laikosi Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalyje jai nustatyto draudimo atskleisti informaciją, kuriai dėl jos pobūdžio taikomas profesinės paslapties reikalavimas
63 Tačiau po to, kai buvo paskelbti šie sprendimai, Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnį taip, kad institucijoms būtų leidžiama šiuo atžvilgiu remtis bendrosiomis prezumpcijomis, taikomomis tam tikroms dokumentų kategorijoms, nes panašūs bendri pagrindai gali prieštarauti prašymams leisti atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus. Toks aiškinimas privalomas, kai teisės aktuose, kuriais reglamentuojama procedūra, taip pat numatytos griežtos taisyklės dėl informacijos, gautos ar nustatytos per tokią procedūrą, tvarkymo (2012 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Éditions Odile Jacob, C‑404/10 P, 108, 116 ir 118 punktai). Tai taikytina būtent Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 daliai ir 28 straipsniui bei Reglamento Nr. 773/2004 6, 8, 15 ir 16 straipsniams, kuriais nustatytas ribotas su SESV 101 straipsnio taikymo procedūra susijusių bylos dokumentų naudojimas (2014 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / EnBW Energie Baden-Württemberg, C‑365/12 P, 86 punktas). Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgus į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnį ir uždraudus Komisijai paskelbti bet kokią informaciją, su kuria susipažinti ji turėtų teisę uždrausti pagal pastarąją nuostatą remdamasi bendrąja prezumpcija, Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnis netektų prasmės. Iš tiesų, remiantis tokiu aiškinimu Komisija netektų galimybės paskelbti net sprendimo esmę, nes ta esmė būtinai turi išplaukti iš tyrimo medžiagos duomenų. Kita vertus, dėl tokio aiškinimo praktiškai būtų apgręžta įrodinėjimo našta, kuri, kai kalbama apie konfidencialumo užtikrinimą, tenka tokio užtikrinimo prašančiam subjektui, nes pastarajam pakanka remtis bendrąja prezumpcija, kuria institucijos gali remtis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, ir faktiškai įpareigoti Komisiją įrodyti, kad ginčijama informacija gali būti įtraukta į skelbiamą jos sprendimo versiją.
64 Tačiau, priešingai, nei iš esmės teigia ieškovės, informacijos apie Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą atskleidimas, kai remiantis Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsniu paskelbiamas sprendimas, kuriuo skirta sankcija už tą pažeidimą, iš principo negali būti painiojamas su trečiųjų asmenų susipažinimu su dokumentais, esančiais Komisijos tyrimo medžiagoje dėl tokio pažeidimo. Taigi šioje byloje informacijos apie pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos 2007 m. paskelbtoje nekonfidencialioje VPP sprendimo versijoje, paskelbimas, nors ir įvyko, nereiškė, kad tretiesiems asmenims buvo perduoti ieškovių suformuluoti ir Komisijai pateikti prašymai atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, protokolai, kuriuose užfiksuoti ieškovių žodiniai parodymai pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, ar net dokumentai, kuriuos šios savanoriškai pateikė Komisijai per tyrimą.
65 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus turi būti aiškinamos visos trys kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti tenkinamos, kad informacijai dėl jos pobūdžio būtų taikomas profesinės paslapties reikalavimas ir apsauga nuo paviešinimo, t. y., pirma, kad ši informacija būtų žinoma tik ribotam asmenų ratui, antra, kad jos atskleidimas galėtų padaryti didelę žalą ją pateikusiam arba trečiajam asmeniui ir galiausiai, trečia, kad interesai, kurie gali būti pažeisti atskleidus tokią informaciją, būtų objektyviai verti apsaugos (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 71 punktas ir 62 punkte minėto Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija 65 punktas).
66 Komisija teigia, kad šiuo atveju pirmoji sąlyga netenkinama, nes informacija, kurią ieškovės jai pateikė per tyrimą, buvo pateikta byloje, su kuria kiti VPP sprendimo adresatai galėjo susipažinti.
67 Šį argumentą reikia atmesti. Šiuo klausimu iš tikrųjų būtina atskirti apsaugą, kurią reikia suteikti informacijai, kuriai taikomas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį nuo asmenų, įmonių ar įmonių asociacijų, turinčių teisę būti išklausytiems per konkurencijos taisyklių taikymo procedūrą, nuo apsaugos, kurią reikia suteikti tokiai informacijai nuo visuomenės (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 29 punktas; pagal analogiją taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojo nutarties Komisija / Pilkington Group, C‑278/13 P(R), 56 ir 57 punktus).
68 Iš tikrųjų SESV 339 straipsnyje įtvirtinta ir įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių srityje Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 2 dalimi įgyvendinta institucijų pareigūnų ir tarnautojų pareiga neatskleisti jų turimos informacijos, dėl kurios taikomas įpareigojimas saugoti profesinę paslaptį, yra švelnesnė asmenų, kuriems to reglamento 27 straipsnio 2 dalis suteikia teisę būti išklausytiems, atžvilgiu. Komisija gali tokiems asmenims perduoti tam tikrą informaciją, kuri laikoma profesine paslaptimi, jei to reikia tinkamam tyrimo atlikimui užtikrinti. Tačiau tokiomis aplinkybėmis reikia turėti omenyje, kad ši informacija žinoma tik ribotam asmenų ratui.
69 Darytina išvada, kad Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 2 dalyje numatyta taisyklė, kurioje įtvirtinta Komisijos tyrimu suinteresuotų šalių teisė susipažinti su administracine byla, nepažeidžia per tyrimą Komisijai pateiktos informacijos, kuriai taikomas reikalavimas dėl profesinės paslapties, apsaugos nuo atskleidimo visuomenei apskritai.
70 Dėl antrosios sąlygos ieškovės teigia, kad informacijos, kurią jos Komisijai savanoriškai perdavė pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, atskleidimas joms padarytų didelę žalą, nes ją atskleidus jos atsidurtų gerokai prastesnėje padėtyje, palyginti su kitomis su Komisija nebendradarbiavusiomis VPP sprendimo adresatėmis, kai bus nagrinėjami joms iškelti ieškiniai dėl žalos atlyginimo. Be to, jų teigimu, toks atskleidimas taip pat padarytų žalos viešajam interesui, nes taip įmonės būtų atgrasytos ateityje atskleisti EB 81 straipsnio pažeidimus.
71 Komisija prieštarauja tokiai nuomonei ir teigia, kad ginčijamos informacijos atskleidimas negali padaryti didelės žalos ieškovėms, nes tariamai nepalankesnė jų pozicija nagrinėjant civilinius ieškinius yra tik teisėta jų dalyvavimo darant Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą pasekmė.
72 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis Komisijos prieštaravimas susijęs išimtinai su ieškovių intereso apsaugoti ginčijamos informacijos konfidencialumą teisėtumu, kuris yra šio sprendimo 79–89 punktuose nagrinėsimos trečiosios sąlygos esmė, o ne su objektyviai vertinamu žalos, kurią ieškovės gali patirti, jeigu ši informacija turėtų būti paviešinta, rimtumu.
73 Tačiau dėl šio aspekto pažymėtina, kad aišku, jog ginčijamą informaciją, kurios paskelbimas priklauso nuo ginčo baigties, iš esmės sudaro EB 81 straipsnio pažeidimo, už kurį VPP sprendime Komisija skyrė sankciją, sudedamųjų dalių aprašymas.
74 Nors Komisija iš tikrųjų konkrečiai nemotyvavo ginčijamo sprendimo turėdama galvoje tikslą palengvinti ieškinių dėl žalos atlyginimo pareiškimą nacionaliniuose teismuose, remiantis bylos medžiaga vis dėlto darytina išvada, kad prima facie Komisijos numatomas išsamesnės nekonfidencialios VPP sprendimo versijos, konkrečiai tos minėto sprendimo dalies, kurioje aprašomas kartelio funkcionavimas, paskelbimas gali į bylą įstojusiai šaliai, atstovaujančiai nuo tame sprendime konstatuoto konkurencijos teisės pažeidimo tariamai nukentėjusių įmonių interesams, sudaryti galimybę lengviau įrodyti ieškovių ir kitų darant tą pažeidimą dalyvavusių įmonių civilinę atsakomybę ir, jei reikia, tos atsakomybės apimtį nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurį ji pareiškė Landgericht Dortmund.
75 Iš tikrųjų toje versijoje išsamiai atskleidžiami slapti kontaktai ar antikonkurenciniai susitarimai, kurių dalyvės buvo ieškovės, ir konkrečiai nurodomi su tais kontaktais ir susitarimais siejamų prekių pavadinimai, skaičiais išreikšti duomenys apie taikytas kainas ir dalyvių siekiami tikslai, kiek tai susiję su kainomis ir rinkos dalių pasidalijimu. Fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie, kaip ir įmonės, kurių interesams atstovauja į bylą įstojusi šalis, mano esantys nukentėję nuo EB 81 straipsnio pažeidimo, už kurį VPP sprendime skirta sankcija, gali tinkamai pasinaudoti šia informacija siekdami lengviau įrodyti jiems padarytą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį šį pažeidimą ir įtariamą žalą.
76 Beje, reikia pažymėti, kad ne tik prašyme leisti įstoti į bylą ir per posėdį į bylą įstojusios šalies šiuo klausimu pateiktuose paaiškinimuose, bet ir Komisijos rašytiniuose dokumentuose pažymima, kad EB 81 straipsnyje nustatyto draudimo taikymas privatinės teisės srityje taptų lengvesnis paskelbus Komisijos numatytą naują nekonfidencialią versiją.
77 Todėl net nesant reikalo šiuo argumentavimo etapu priimti sprendimo dėl klausimo, ar, kaip teigia ieškovės, paskelbus ginčijamą informaciją jos atsidurtų, nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepalankesnėje padėtyje, palyginti su kitomis įmonėmis, dalyvavusiomis darant pažeidimą, už kurį skirta sankcija VPP sprendime, tačiau nepademonstravusiomis tokio paties ryžto bendradarbiauti, reikia laikyti įrodyta, kad informacijos, kurios konfidencialumą prašė užtikrinti ieškovės, atskleidimas gali joms padaryti didelę žalą.
78 Taigi šio sprendimo 65 punkte priminta sąlyga šioje byloje tikrai tenkinama.
79 Galiausiai dėl trečios sąlygos reikia priminti, kad pagal ją reikalaujama, jog vertinant, ar informacija yra konfidenciali, reikia nustatyti santykį tarp teisėtų interesų, kurie neleidžia jos atskleisti, ir bendrojo intereso, kuris reikalauja, kad institucijų veiksmai būtų atliekami kuo atviriau (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 71 punktas ir 62 punkte minėto Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija 65 punktas).
80 Šiuo klausimu visų pirma dėl ieškovių argumento, kad dėl numatomo paskelbimo joms iškiltų pavojus, išnagrinėjus, pavyzdžiui, į bylą įstojusios šalies joms pareikštus civilinius ieškinius, būti nubaustoms už dalyvavimą darant pažeidimą, už kurį VPP sprendime skirta sankcija, reikia pirmiausia pažymėti, kad įmonės, kuriai Komisija skyrė baudą už konkurencijos teisės pažeidimą, interesas, kad jai inkriminuojamo pažeidimo aplinkybės nebūtų paviešintos, nenusipelno jokios išskirtinės apsaugos, atsižvelgiant į visuomenės interesą kuo išsamiau sužinoti visų Komisijos veiksmų motyvus, į ūkio subjektų interesą sužinoti, už kokį elgesį jiems gali būti skirta sankcija, ir nuo pažeidimo nukentėjusių asmenų interesą sužinoti tokio elgesio detales, kad prireikus būtų jie galėtų įrodinėti savo teises nubaustų įmonių atžvilgiu, ir atsižvelgiant į tokios įmonės turimą galimybę perduoti tokį sprendimą teisminei kontrolei (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 78 punktas ir 62 punkte minėto Sprendimo Pergan Hilfsstoffe für industrielle Prozesse / Komisija 72 punktas; pagal analogiją žr. 2012 m. gruodžio 21 d. ELPA Teismo sprendimą DB Schenker / EFTA Surveillance Authority, E-14/11, ELPA Teismo ataskaita, p. 1178, 189 punktą).
81 Darytina išvada, kad ieškovės negali teisėtai priešintis Komisijos numatomam informacijos, kurioje detaliai atskleidžiamas jų dalyvavimas darant pažeidimą, už kurį VPP sprendime skirta sankcija, paskelbimui ir nurodyti motyvo, kad dėl tokio paskelbimo joms iškiltų pavojus, kad pagal civilinės atsakomybės normas joms tektų atsakyti už dalyvavimą darant tą pažeidimą.
82 Tačiau, neatsižvelgdamos į ieškinio trečiąjį pagrindą, ieškovės iš esmės teigia, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo įmonės atgrasomos išduoti joms žinomus Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus ir bendradarbiauti su Komisija, kad pasinaudotų jos taikoma atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, gali pakenkti kovos su Sąjungos teisės pažeidimais kartelių srityje politikos veiksmingumui. Tačiau šis interesas vertas apsaugos, nes atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa turi esminę įtaką Sąjungos teisės kartelių srityje bendram veiksmingumui. Šiomis aplinkybėmis ieškovės iš esmės priduria, kad dėl to, jog informacija, kurią numatoma paskelbti, su jomis susijusi labiau nei su kitomis įmonėmis, neprašiusiomis atleisti nuo baudos ar jos sumažinti, dėl tokio paskelbimo jos atsidurtų neproporcingai nepalankioje padėtyje vykstant procesams nacionaliniuose teismuose, todėl iškiltų pavojus atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos veiksmingumui.
83 Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programų veiksmingumui neigiamos įtakos gali padaryti dokumentų apie atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo procedūrą atskleidimas asmenims, ketinantiems reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo, net jei nacionalinės konkurencijos institucijos arba Komisija prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusiam subjektui suteikia visišką ar dalinį atleidimą nuo baudos, kurią galėjo jai skirti (pagal analogiją žr. 2011 m. birželio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pfleiderer, C‑360/09, Rink. p. I‑5161, 26 punktą). Iš tikrųjų asmuo, susijęs su konkurencijos teisės pažeidimu, žinodamas apie tokio perdavimo galimybę, gali būti atgrasytas pasinaudoti pagal šias atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programas teikiama galimybe, atsižvelgiant būtent į tai, kad Komisijai perduoti dokumentai arba šiuo tikslu jai pateikti parodymai gali būti panaudoti prieš jį patį.
84 Antra, teisė gauti žalos, padarytos dėl susitarimo ar elgesio, galinčio apriboti ar iškraipyti konkurenciją, atlyginimą iš esmės prisideda prie veiksmingos konkurencijos išsaugojimo Sąjungoje (žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką) ir taip prisideda prie viešojo intereso tikslo įgyvendinimo (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 80 punkte minėto Sprendimo DB Schenker / EFTA Surveillance Authority, 132 punktą).
85 Vadovaudamasis būtent šiais principais Teisingumo Teismas, nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl ginčų, susijusių su įmonių, manančių, kad nukentėjo nuo konkurencijos teisės pažeidimų, prašymais leisti susipažinti su nacionalinių konkurencijos institucijų turimais tyrimo duomenimis, paragino šiuos ginčus nagrinėjančias nacionalines institucijas pasverti interesus, kuriais grindžiamas prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusių subjektų savanoriškai pateiktos informacijos paviešinimas ir jos apsauga (83 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Pfleiderer 30 punktas ir 2013 m. birželio 6 d. Sprendimo Donau Chemie ir kt., C‑536/11, 30 ir 31 punktai).
86 Reikia įvertinti šios teismų praktikos įtaką šiai bylai.
87 Kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 64 punktu, ši byla susijusi ne su atsisakymo leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su procedūra konkurencijos srityje bylose, kuriose priimti 83 punkte minėtas Sprendimas Pfleiderer ir 85 punkte minėtas Sprendimas Donau Chemie ir kt., užginčijimu, o su Komisijos numatomu tam tikros informacijos, esančios dokumentuose ar parodymuose, ieškovių savanoriškai pateiktuose jai siekiant pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, paskelbimu.
88 Šiuo atveju ieškovės tik apskritai teigia, kad informacijos, jų savanoriškai pateiktos per tyrimą tikintis pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, paskelbimas gali pažeisti Komisijos tyrimo tikslus.
89 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad net jeigu šis teiginys yra teisingas, jis neįrodo, kad egzistuoja teisės norma, kurią Komisija būtų pažeidusi tik todėl, kad numatomas pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą pateiktos informacijos paskelbimas gali turėti įtakos tos programos įgyvendinimui vykdant būsimus tyrimus. Be to, šis konkretus argumentas susijęs su visuomenės interesu kuo išsamiau susipažinti su visų Komisijos veiksmų motyvais, su ūkio subjektų interesu sužinoti, už kokį elgesį jiems gali būti skirta sankcija, ir, galiausiai, su Komisijos interesu apsaugoti jos taikomos atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos veiksmingumą. Tačiau šie konkretūs interesai nesusiję su ieškovėmis, o šios bylos aplinkybėmis vienintelė Komisija turi palyginti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programos veiksmingumą su visuomenės ir ūkio subjektų interesu sužinoti jos sprendimo turinį ir imtis veiksmų savo teisėms apsaugoti.
90 Šios išvados negali paneigti ieškovių argumentas, kad iš esmės informacija, kurios konfidencialumą jos prašė užtikrinti, nėra esminė siekiant suprasti VPP sprendimo rezoliucinę dalį, todėl tai informacijai netaikoma Komisijai tenkanti pareiga paskelbti pagal Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalį. Iš tikrųjų, net nesant reikalo vertinti, ar tai tiesa, pakanka konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 80 punkte išdėstytą konstatavimą, šia nuostata nesiekiama apriboti Komisijos laisvės savo iniciatyva skelbti savo sprendimo išsamesnę versiją nei būtinas minimumas ir į ją įtraukti informaciją, kurios paskelbimas nėra privalomas, jei šios informacijos atskleidimas yra suderinamas su profesinės paslapties apsauga (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 79 punktas).
91 Taip pat negalima pritarti ieškovių argumentui dėl Reglamento Nr. 733/2004 16 straipsnio 1 dalies, nes, kaip galima teigti remiantis pirmiau išdėstytais argumentais, jos neįrodė, kad informacija, kurios konfidencialumą šioje byloje jos prašė užtikrinti, yra verslo paslaptis arba kitokia konfidenciali informacija.
92 Tokiomis aplinkybėmis taip pat reikia kaip nereikšmingą atmesti ieškovių argumentą, kad ginčijamos informacijos konfidencialumui prabėgęs laikas įtakos neturi.
93 Dėl ieškovių daromos nuorodos į 1992 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo sprendimą Asociación Española de Banca Privada ir kt. (C‑67/91, Rink. p. I‑4785) pažymėta, kad šiuo atveju ji yra nereikšminga, nes ta byla iš esmės skiriasi nuo šios bylos.
94 Iš tiesų, net nesant reikalo priminti skirtumų tarp 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 20 straipsnio 1 dalies ir ją pakeitusios Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalies, pakanka konstatuoti, kad tame sprendime buvo nagrinėtas Komisijos iš įmonių gautos informacijos, nenurodytos laikantis Reglamento Nr. 17 21 straipsnyje nustatytų reikalavimų paskelbtame jos sprendime, kuriuo skirta sankcija už konkurencijos teisės pažeidimą, panaudojimas nacionalinėse valdžios institucijose kaip įrodymų, o Teisingumo Teismas jame nusprendė, kad toks panaudojimas draudžiamas, nes prieštarauja tikslui, kuriuo ta informacija buvo gauta (93 punkte minėto Sprendimo Asociación Española de Banca Privada ir kt. 35–38 ir 47–54 punktai).
95 Atvirkščiai, kaip nustatyta 34 punkte minėtame Sprendime Evonik Degussa / Komisija (170–175 punktai), pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį priimamų sprendimų nekonfidencialios versijos, kurioje išdėstyta įmonių siekiant pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa savanoriškai Komisijai pateikta informacija, paskelbimas Komisijos iniciatyva negali būti laikomas prieštaraujančiu tikslui, kuriuo ta informacija buvo gauta.
96 Darytina išvada, kad ieškinio antrasis pagrindas yra nepagrįstas ir todėl turi būti atmestas.
Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, susijusio su ieškovių teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principo ir gero administravimo principų pažeidimu
97 Ieškovės teigia, kad dėl to, jog ginčijamu sprendimu leidžiama paskelbti nekonfidencialią VPP sprendimo versiją, kurioje pateikta jų savanoriškai Komisijai perduota informacija pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą, pažeidžiami jų teisėti lūkesčiai ir taip nesilaikoma teisinio saugumo principo ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą.
98 Šiuo klausimu jos visų pirma teigia, kad konkrečių garantijų joms atsirado iš 2002 m. ir 2006 m. pranešimų dėl bendradarbiavimo, kiek tai susiję su informacijos, kurią jos Komisijai perdavė teikdamos prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, konfidencialumo išsaugojimu. Šios garantijos kyla ne tik iš šių pranešimų formuluotės, ypač nuorodos į tai, kad prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateikusios įmonės gali būti atgrasytos nuo bendradarbiavimo, jei jų padėtis civilinėse bylose pasirodytų esanti mažiau palanki už nebendradarbiaujančių įmonių, bet ir iš ankstesnės Komisijos praktikos. Ieškovės pažymi, kad Komisija tik visiškai neseniai pakeitė savo politiką dėl įmonių parodymų ir savanoriškai pagal Komisijos taikomą atkleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą pateiktų dokumentų.
99 Beje, ieškovės ginčija Komisijos argumentą, kad ji iki šiol netaikė praktikos priimti prašymus užtikrinti pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą jai savanoriškai pateiktos informacijos konfidencialumą. Šiuo klausimu jos nurodo įvairius ankstesnius Komisijos sprendimus, kuriais buvo skirtos baudos už EB 81 straipsnio pažeidimą. Nors ieškovės tikrai pripažįsta, kad yra atvejų, kai sprendimai, kuriuose konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas, buvo paskelbti neįslaptinus pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą Komisijai pateiktos informacijos, negalima atmesti prielaidos, kad taip galėjo nutikti dėl to, kad tą informaciją pateikusios įmonės neprašė užtikrinti jos konfidencialumo.
100 Ieškovių teisėti lūkesčiai taip pat grindžiami aplinkybe, kad 2007 m. Komisija jau buvo paskelbusi nekonfidencialią VPP sprendimo versiją, kad nebuvo nurodyta, jog ši versija laikina, ir kad taikomose paskelbimo taisyklėse nebuvo numatyta galimybė skelbti išsamesnę nekonfidencialią to sprendimo versiją. Šiuo aspektu ši byla skiriasi nuo kitų bylų, kuriose Komisija paskelbė laikinas nekonfidencialias sprendimų dėl EB 81 straipsnio pažeidimo konstatavimo, versijas, kol bus galutiniai išspręstas klausimas dėl konfidencialumo.
101 Komisija ir į bylą įstojusi šalis ginčija šį argumentą.
102 Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis šio sprendimo 34–36 punktuose išdėstytais argumentais, ginčijamas sprendimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į administracinę procedūrą, kuriai pasibaigus jis buvo priimtas, ir kad dėl tos priežasties šiame sprendime išdėstytos Komisijos pozicijos dėl numatomo paskelbimo tiek, kiek jose kalbama apie aspektus, kurie nesusiję su bylas nagrinėjančio pareigūno įgaliojimais.
103 Tuo remiantis galima teigti, kad vienintelė aplinkybė, jog bylas nagrinėjantis pareigūnas neturėjo kompetencijos priimti sprendimo dėl ieškovių argumentų dėl teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principų pažeidimo, neturi įtakos Sąjungos teismo kompetencijai priimti sprendimą dėl tokių argumentų nagrinėjant šį ieškinį (pagal analogiją žr. 34 punkte minėto Sprendimo Evonik Degussa / Komisija 133 punktą).
104 Dėl esmės reikia pažymėti, kad priimdama tokias elgesio taisykles, kaip nustatytos 2002 m. ir 2006 m. pranešimuose dėl bendradarbiavimo, ir pranešdama jas, t. y. viešai paskelbdama, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, Komisija apriboja savo diskreciją ir negali be pagrindo nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 punktą; 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone-Lorraine / Komisija, T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 71 punktą).
105 Be to, nusistovėjusioje teismų praktikoje nustatyta, kad teisėtų lūkesčių principu gali remtis visi teisės subjektai, kuriems Sąjungos institucija sukėlė pagrįstų lūkesčių suteikdama konkrečių garantijų (1987 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van den Bergh en Jurgens ir Van Dijk Food Products (Lopik) / EEB, 265/85, Rink. p. I‑1155, 44 punktas ir 2010 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Kahla Thüringen Porzellan / Komisija, C‑537/08 P, Rink. p. I‑12917, 63 punktas).
106 Šioje byloje visų pirma reikia atmesti ieškovių argumentą, kad Komisijai taikomas draudimas bet kokiomis aplinkybėmis paviešinti prašymuose dėl atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo arba pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą duotuose parodymuose pateiktą informaciją nustatytas 2002 m. ir netgi 2006 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo.
107 Iš tikrųjų, 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 32 ir 33 dalyse nustatyta, kad „bet kokio raštiško pareiškimo, [šiuo tikslu] padaryto vis-à-vis Komisijoje, negalima atskleisti ar panaudoti kitiems tikslams, išskyrus EB 81 straipsnio vykdymą“, ir kad „Komisija mano, kad paprastai dokumentų, gautų [pateikiant prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti], atskleidimas bet kuriuo metu kenkia tyrimų apsaugai, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje“. 2006 m. Pranešime dėl bendradarbiavimo, kuris priimtas pasibaigus laikotarpiui, kuriuo ieškovės bendradarbiavo atliekant tyrimą, pasibaigusį VPP sprendimo priėmimu, Komisija taip pat pažymėjo, kad, pirma, tam tikrų įmonių iniciatyvai jai savanoriškai pateikti tai, ką jos žinojo apie kartelį, ir tai, koks buvo jų vaidmuo tame kartelyje, „neturėtų trukdyti teismo nutartis, priimta civiliniame procese, reikalaujanti atskleisti įrodomojo pobūdžio informaciją“ (6 dalis), ir, antra, „kitoms šalims, pavyzdžiui, skundo pareiškėjams, teisė susipažinti su įmonės pareiškimais“, pateiktais pasinaudojant atleidimu nuo baudos ar jos sumažinimu, „nesuteikiama“ (33 dalis).
108 Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, šie įvairūs įsipareigojimai susiję tik su dokumentų, kuriuos įmonės jai savanoriškai pateikė norėdamos pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, ir su tų įmonių tuo pačiu tikslu duotų parodymų atskleidimu. Beje, atsižvelgiant būtent į šiuos įsipareigojimus reikia suvokti Komisijos sprendimą, į kurį ji daro nuorodą procesiniuose dokumentuose, neleisti EnBW Energie Baden-Württemberg AG susipažinti su visais dokumentais, esančiais administracinėje byloje, susijusioje su procedūra byloje COMP/F/38.899 – Skirstomieji įrenginiai su dujų izoliacija.
109 Šiais įsipareigojimais, be to, galima paaiškinti motyvą, kuriuo grindžiamas Komisijos sprendimas iš išsamesnės nekonfidencialios VPP sprendimo versijos, kurią numatoma paskelbti, pašalinti visą informaciją, kuria remiantis galima tiesiogiai arba netiesiogiai identifikuoti informacijos, kurią ieškovės jai suteikė norėdamos pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, šaltinį.
110 Antra, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 106–109 punktuose nurodyto skirtumo nepaneigia Komisijos pareiškimai ar pozicija, apie kuriuos kalba ieškovės.
111 Taigi pirmiausia dėl 2011 m. spalio mėn. GD COMP generalinio direktoriaus laiško, adresuoto Jungtinių Amerikos Valstijų teismui, ištraukos, kurioje teigiama, kad „nusistovėjusi Komisijos politika yra įmonių parodymams, specialiai parengtiems, kad juos būtų galima pateikti pagal atleidimo nuo baudos arba jos sumažinimo programą, taikyti apsaugą nuo atskleidimo prieš jos atliekamą tyrimą ir po jo“, reikia pažymėti, kad ši ištrauka nagrinėjamoje byloje nereikšminga. Kaip teisingai pažymi Komisija, šioje ištraukoje iš tikro atsispindi tik Komisijos siekis nuo atskleidimo apsaugoti parodymus, kuriuos įmonės davė pagal atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programą. Tačiau remiantis šia ištrauka negalima teigti, kad GD COMP generalinis direktorius teigė, jog Komisijos politika yra užtikrinti visos informacijos, kurią savanoriškai pateikė įmonė, prašanti leisti pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa, konfidencialumą būtent skelbiant sprendimus, kuriuos Komisija priima pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį.
112 Analogiški argumentai taikomi ieškovių cituojamai Komisijos, kaip amicus curiae, 2011 m. lapkričio mėn. High Court of Justice (England & Wales) (Anglijos ir Velso Aukštasis Teisingumo Teismas, Jungtinė Karalystė) pateiktų parodymų ištraukai, nes Komisija joje tik priminė „savo nusistovėjusią politiką, [pagal kurią] įmonių parodymams, specialiai parengtiems, kad juos būtų galima pateikti pagal atleidimo nuo baudos arba jos sumažinimo programą, [taikoma] apsauga nuo atskleidimo prieš jos atliekamą tyrimą ir po jo“.
113 Paskui dėl nuorodos į 2012 m. gegužės 23 d. įvykusį Europos konkurencijos tinklo susitikimą ieškovės tik pažymi, kad per tą susitikimą buvo pažymėta, jog apsauga nuo pačių prašymų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, o ne iš principo juose išdėstytos informacijos atskleidimo yra esminis dalykas siekiant veiksmingai įgyvendinti Sąjungos konkurencijos taisykles.
114 Dėl ieškovių padarytų nuorodų į Komisijos požiūrį bylose, kuriose priimtas 2012 m. gegužės 22 d. Bendrojo Teismo sprendimas EnBW Energie Baden-Württemberg / Komisija (T‑344/08) ir 62 punkte minėtas Teisingumo Teismo sprendimas Komisija / EnBW Energie Baden-Württemberg bei 2011 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimas CDC Hydrogene Peroxide / Komisija (T‑437/08, Rink. p. II‑8251), pažymėtina, kad tos nuorodos šioje byloje nereikšmingos, nes, kaip teisingai pažymi Komisija, šios bylos susijusios arba su sprendimu neleisti susipažinti su EB 81 straipsnio pažeidimo tyrimo medžiaga, arba su sprendimu neleisti susipažinti su tokio pažeidimo tyrimo bylos turiniu. Tuo remiantis darytina išvada, kad Komisijos požiūris šiomis aplinkybėmis negalėjo ieškovėms sukelti teisėtų lūkesčių, kad Komisija nepaviešins visos informacijos, kurią per tyrimą jos jai savanoriškai pateikė siekdamos pasinaudoti atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo programa.
115 Galiausiai ieškovės pažymi, kad 2006 m. balandžio mėn. Antitrust Modernization Commission (Kartelių ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi teisės modernizavimo komisija, Jungtinės Amerikos Valstijos) pateiktame rašte Komisija nurodė, kad „per tyrimą savanoriškai pateiktos informacijos atskleidimas gali labai pakenkti Komisijos ir kitų konkurencijos teisę taikančių valdžios institucijų taikomų priemonių veiksmingumui“.
116 Vis dėlto, nors ši deklaracija iš tikrųjų taikoma tik Komisijai pagal prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti pateiktai informacijai, o ne patiems prašymams atleisti nuo baudos ar ją sumažinti arba pagal tuos prašymus pateiktiems parodymams, minėta deklaracija šiuo požiūriu nesusijusi su šio sprendimo 111–114 punktuose išdėstytais konstatavimais.
117 Galiausiai Komisija pagrįstai pažymi skirtumą tarp šiuo atveju numatomo paskelbimo ir pagal prašymą atleisti nuo baudos ar ją sumažinti gautos informacijos atskleidimo vykstant procesams trečiosios valstybės, kaip antai JAV, valdžios institucijose, kurios persekioja ir baudžia už konkurencijos teisės pažeidimą. Iš tiesų, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 95 punkte, tokios informacijos atskleidimas paskelbus sprendimą pagal Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnį nesusijęs su panaudojimu kitiems tikslams nei tie, kuriems ta informacija buvo gauta pagal to paties reglamento 28 straipsnio 1 dalį, t. y. persekioti ir bausti už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus. Be to, Komisija, pati sau neprieštaraudama dėl šio aspekto, galėjo nuspręsti, kad Reglamento Nr. 1/2003 28 straipsnio 1 dalyje išdėstyta taisyklė gali būti kliūtis trečiosios valstybės valdžios institucijoms atskleisti prašymų atleisti nuo baudos ar ją sumažinti arba šiuo tikslu jai duotų parodymų turinį nepažeidžiant galimų įsipareigojimų bendradarbiauti, kuriuos ji prisiėmė pagal tarptautinius Sąjungos įsipareigojimus.
118 Trečia, reikia išnagrinėti ieškovių argumentą, kad jų teisėti lūkesčiai buvo nepateisinti dėl ankstesnės Komisijos praktikos neatskleisti informacijos, kurią įmonės jai savanoriškai pateikė prašymuose atleisti nuo baudos ar ją sumažinti ir kurios konfidencialumą tos įmonės prašė užtikrinti. Tokią praktiką galima iliustruoti 2007 m. paskelbta VPP sprendimo nekonfidencialia versija, kurioje atsispindi ieškovių pateikti prašymai užtikrinti konfidencialumą ir kurios Komisija nekvalifikavo kaip laikinos, priešingai nei kitų paskelbtų sprendimų, kuriuose skiriamos baudos už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimus, versijų.
119 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad net jeigu tokia praktika būtų įrodyta, ji negalėtų ieškovėms sukelti teisėtų lūkesčių, kad ateityje Komisija jos nekeis.
120 Iš tiesų, nors teisėtų lūkesčių principas yra vienas iš pagrindinių Sąjungos teisės principų, ūkio subjektai negali teisėtų lūkesčių pagrįstai grįsti esamos padėties, kurią Sąjungos institucijos gali pakeisti naudodamosi joms suteikta diskrecija, išsaugojimu (1982 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Edeka, 245/81, Rink. p. 2745, 27 punktas; žr. 2010 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo Deltafina / Komisija, T‑29/05, Rink. p. II‑4077, 426 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
121 Šioje byloje išnagrinėjus antrąjį pagrindą darytina išvada, kad informacijos, kurios paskelbimui priešinasi ieškovės, negalima, atsižvelgiant į per administracinę procedūrą ir šį teismo procesą jų išdėstytus argumentus, laikyti savaime konfidencialia.
122 Tačiau Komisija turi plačią diskreciją nuspręsti skelbti tokią informaciją arba jos neskelbti. Iš tiesų, atsižvelgiant į šio sprendimo 60 ir 61 punktuose primintus principus, Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad toje dalyje nurodyta Komisijai tenkanti pareiga apsiriboja suinteresuotųjų šalių nurodymu ir sprendimų, apie kuriuos kalbama pirmoje šios nuostatos dalyje, esmės pateikimu siekiant palengvinti Komisijos uždavinį informuoti visuomenę apie tų sprendimų egzistavimą ir jų turinį atsižvelgiant būtent į su skelbimu Europos Sąjungos Oficialiajame leidinyje susijusius kalbinius suvaržymus. Tačiau ši nuostata neriboja Komisijos teisės, jei ji mano esant reikalinga ir jei jos ištekliai tai leidžia, paskelbti visą savo sprendimų tekstą arba bent labai išsamią jų versiją, jei laikomasi verslo ir kitos konfidencialios informacijos apsaugos (pagal analogiją žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 76 punktą).
123 Taigi, nors Komisijai nustatyta bendra pareiga skelbti tik nekonfidencialias savo sprendimų versijas, norint užtikrinti jos laikymąsi, nebūtina Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalies aiškinti taip, kad ji suteikia pagal to reglamento 7–10, 23 ir 24 straipsnius priimtų sprendimų adresatams specialią teisę, leidžiančią jiems prieštarauti, kad Komisija skelbtų Oficialiajame leidinyje ir tam tikrais atvejais – šios institucijos interneto svetainėje informaciją, kuri, nors ir nebūdama konfidenciali, nėra esminė siekiant suprasti šių sprendimų rezoliucines dalis (pagal analogiją žr. 59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 77 punktą). Todėl Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalimi nesiekiama apriboti Komisijos laisvės savo iniciatyva skelbti savo sprendimo išsamesnę versiją nei būtinas minimumas ir į ją įtraukti informaciją, kurios paskelbimas nėra privalomas, jei šios informacijos atskleidimas yra suderinamas su profesinės paslapties apsauga (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 79 punktas).
124 Todėl remiantis šia diskrecija darytina išvada, kad, kaip nustatyta šio sprendimo 120 punkte nurodytoje teismų praktikoje, net jeigu ankstesnė administracinė praktika, kuria remiasi ieškovės, būtų nusistovėjusi, jos negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių, kad ta praktika išliks nepakitusi.
125 Tokia išvada šioje byloje peršasi tuo labiau dėl to, kad išsamios informacijos apie Sąjungos teisės kartelių srityje pažeidimą paskelbimas gali palengvinti už tokį pažeidimą atsakingų įmonių civilinės atsakomybės įrodinėjimą ir taip sustiprinti tos teisės taikymą privatinės teisės sferoje. Dėl šio aspekto taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad 2002 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 31 dalyje ir 2006 m. Pranešimo dėl bendradarbiavimo 39 dalyje Komisija pabrėžė, jog „faktas, kad įmonė atleista nuo baudos arba kad bauda sumažinta, neapsaugo įmonės nuo civilinės teisės pasekmių dėl dalyvavimo pažeidžiant EB sutarties 81 straipsnį“.
126 Taip pat negalima pritarti ieškovių argumentui, kad jų teisėti lūkesčiai, jog Komisija neatskleis per tyrimą savanoriškai pateiktos informacijos, pagrįsti pirmosios nekonfidencialios VPP sprendimo versijos paskelbimu 2007 m. atsižvelgiant į jų pateiktus prašymus užtikrinti konfidencialumą.
127 Tiesa, Komisija aiškiai nenurodė, kad ši pirmoji 2007 m. paskelbta nekonfidenciali VPP sprendimo versija yra laikina.
128 Vis dėlto reikia priminti, kad tuomet Bendrasis Teismas jau buvo išaiškinęs Reglamento Nr. 17 21 straipsnio antrą dalį (kuri iš esmės atitinka Reglamento Nr. 1/2003 30 straipsnio 2 dalį) taip, kad šia nuostata nesiekiama apriboti Komisijai suteiktos laisvės savanoriškai skelbti išsamesnę nei reikalaujamas minimumas savo sprendimo versiją ir joje taip pat pateikti informaciją, kurios skelbti nereikalaujama, jei jos atskleidimas neprieštarauja profesinės paslapties apsaugai (59 punkte minėto Sprendimo Bank Austria Creditanstalt / Komisija 79 punktas). Tokiomis aplinkybėmis reikia nuspręsti, jog vienintelė aplinkybė, kad 2007 m. Komisija paskelbė pirmąją nekonfidencialią VPP sprendimo versiją ir kad nenurodė, jog ta versija yra laikina, negalėjo ieškovėms suteikti jokios konkrečios garantijos, jog nauja, išsamesnė, nekonfidenciali to sprendimo versija nebus paskelbta vėliau, kaip nustatyta šio sprendimo 105 punkte minėtoje teismų praktikoje.
129 Kadangi ieškovės nepateikė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima įrodyti, jog Komisija joms konkrečiai įsipareigojo neskelbti nekonfidencialios VPP sprendimo versijos, kurioje būtų pateikta daugiau informacijos nei 2007 m. rugsėjo mėn. GD COMP interneto svetainėje paskelbtoje versijoje, jos negali remtis tik tuo paskelbimu ir juo grįsti teisėtų lūkesčių.
130 Galiausiai su teisinio saugumo ir teisės į gerą administravimą principų nesilaikymu susiję kaltinimai taip pat turi būti atmesti, nes ieškovių jiems pagrįsti nurodyti argumentai iš esmės yra tie patys kaip ir argumentas, pateiktas su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu susijusiam kaltinimui pagrįsti.
131 Darytina išvada, kad ieškinio trečiasis pagrindas yra nepagrįstas ir todėl jį reikia atmesti, kaip ir visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
132 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
133 Kadangi ieškovės bylą pralaimėjo, reikia joms nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Komisija ir į bylą įstojusi šalis.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Akzo Nobel NV, Akzo Chemicals Holding AB ir Eka Chemicals AB bylinėjimosi išlaidas, įskaitant susijusiąsias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
Papasavvas | Forwood | Bieliūnas |
Paskelbta 2015 m. sausio 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.