TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. birželio 14 d.(*)
„Direktyva 93/13/EEB – Su vartotojais sudarytos sutartys – Nesąžininga sąlyga dėl palūkanų už pavėluotas įmokas – Mokėjimo įsakymo procedūra – Nacionalinio teismo jurisdikcija“
Byloje C‑618/10
dėl Audiencia Provincial de Barcelona (Ispanija) 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2010 m. gruodžio 29 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Banco Español de Crédito SA
prieš
Joaquín Calderón Camino
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano (pranešėjas), teisėjai M. Safjan, M. Ilešič, E. Levits ir M. Berger,
generalinė advokatė V. Trstenjak,
posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. gruodžio 1 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Banco Español de Crédito SA, atstovaujamo advokatų A. Herrador Muñoz ir V. Betancor Sánchez bei R. Rivero Sáez,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Kemper ir T. Henze,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Owsiany‑Homung ir E. Gippini Fournier,
susipažinęs su 2012 m. vasario 14 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti:
– 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalį,
– 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (OL L 110, p. 30) 2 straipsnį,
– 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, p. 1), nuostatas,
– 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, p. 66) 5 straipsnio 1 dalies l ir m punktus, 6, 7 straipsnius ir 10 straipsnio 2 dalies l punktą ir
– 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) (OL L 149, p. 22) 11 straipsnio 2 dalį.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Banco Español de Crédito SA (toliau – Banesto) ir Calderón Camino ginčą dėl sumų, mokėtinų pagal šių šalių sudarytą vartojimo paskolos sutartį.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisės aktai
Direktyva 87/102/EEB
3 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyvos 87/102/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (OL L 42, p. 48; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 326) 6 straipsnyje numatyta:
„1. Nepaisant 2 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytos išimties, jeigu kredito ar finansinė įstaiga yra susitarusi su vartotoju suteikti kreditą kaip einamosios sąskaitos avansą, išskyrus kreditinių kortelių sąskaitas, sutarties sudarymo metu arba prieš tai vartotojas informuojamas apie:
– kredito limitą, jei toks yra,
– metinę palūkanų normą ir nuo sutarties sudarymo taikomus mokesčius bei sąlygas, kurioms esant jie gali būti keičiami,
– sutarties nutraukimo tvarką.
Tokia informacija patvirtinama raštu.
2. Be to, sutarties galiojimo metu vartotojas informuojamas apie kiekvieną metinės palūkanų normos arba atitinkamų mokesčių pasikeitimą tuo metu, kai tokie pasikeitimai įvyksta. Tokia informacija gali būti pateikiama sąskaitos ataskaitoje arba bet kokiu kitu valstybėms narėms priimtinu būdu.
3. Valstybės narės, kuriose leidžiami be išlygų priimti overdraftai, užtikrina, kad vartotojas būtų informuotas apie metinę palūkanų normą ir taikomus mokesčius bei apie kiekvieną jų pakeitimą, jeigu overdrafto terminas yra ilgesnis kaip trys mėnesiai.“
4 Pagal šios direktyvos 7 straipsnį:
„Jeigu kreditas suteikiamas prekei pirkti, valstybės narės nustato sąlygas, pagal kurias prekę galima grąžinti, ypač tais atvejais, kai vartotojas nėra davęs savo sutikimo. Jos taip pat užtikrina, kad kreditoriui atgavus prekę, šalys atsiskaito taip, kad grąžinimas nebūtų susijęs su nepagrįstu praturtėjimu.“
Direktyva 93/13
5 Direktyvos 93/13 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„tačiau kadangi nacionaliniai įstatymai, kokie jie yra dabar, leidžia numatyti tik dalinį jų suderinimą; kadangi, visų pirma, ši direktyva apima tik tas sutarčių sąlygas, dėl kurių nebuvo atskirai derėtasi; kadangi valstybės narės turi turėti galimybę, deramai atsižvelgiant į Sutartį, vartotojams suteikti didesnę apsaugą nacionalinėmis nuostatomis, kurios yra griežtesnės už šios direktyvos nuostatas“.
6 Šios direktyvos 21 konstatuojamosios dalies tekstas yra toks:
„kadangi valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo su vartotojais sudaromose sutartyse nebūtų naudojamos nesąžiningos sąlygos, o jeigu vis dėlto tokių sąlygų yra, kad jos vartotojui nebūtų privalomos, o sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
7 Tos pačios direktyvos 24 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„kadangi valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.
8 Pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnį:
„1. Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.
2. Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad vartotojas neprarastų šia direktyva teikiamos apsaugos, sutarčiai taikytina teise pasirenkant Bendrijai nepriklausančios valstybės teisę, jei pastaroji yra artimai susijusi su valstybių narių teritorija.“
9 Šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalies tekstas yra toks:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“
10 Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali priimti arba išlaikyti pačias griežčiausias [EB] sutartį atitinkančias nuostatas šia direktyva reglamentuojamoje srityje, siekiant užtikrinti maksimalią vartotojo apsaugą.“
Direktyva 2005/29
11 Direktyvos 2005/29 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Kad šios direktyvos nuostatų būtų laikomasi vartotojų interesais, valstybės narės užtikrina pakankamus ir veiksmingus būdus kovoti su nesąžininga komercine veikla.
<...>
2. Pagal 1 dalyje nurodytas teisines nuostatas valstybės narės teismams ir administracinėms institucijoms suteikia įgaliojimus, kurie, tais atvejais, kai jie mano, kad tokios priemonės, atsižvelgiant į visus interesus ir ypač į viešąjį interesą, yra būtinos, juos įgalintų:
a) nurodyti nutraukti nesąžiningą komercinę veiklą arba pradėti atitinkamą teisinį bylos dėl tokios nesąžiningos komercinės veiklos nutraukimo nagrinėjimą,
arba
b) jei nesąžininga komercinė veikla dar nebuvo vykdoma, bet kyla jos vykdymo grėsmė, uždrausti šią veiklą arba pradėti atitinkamą teisinį bylos dėl tokios veiklos uždraudimo nagrinėjimą,
net neturint įrodymų apie prekybininko tikruosius nuostolius ar žalą arba sąmoningą ketinimą ar aplaidumą.
Valstybės narės taip pat priima nuostatas, kad pirmojoje pastraipoje nurodytų priemonių būtų galima imtis skubos tvarka, ir tos priemonės:
– turėtų tik laikiną poveikį,
– arba turėtų galutinį poveikį,
suprantant, kad kiekviena valstybė narė sprendžia, kurią iš šių dviejų galimybių pasirinkti.
<...>“
Reglamentas Nr. 1896/2006
12 Reglamento Nr. 1896/2006 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:
„Šiuo reglamentu nustatyta procedūra ieškovui turėtų būti papildoma ir jo nuožiūra pasirenkama priemonė; jis gali imtis veiksmų pagal nacionaliniuose teisės aktuose numatytą procedūrą. Dėl šios priežasties esami nacionalinėje teisėje numatyti neginčytinų reikalavimų išieškojimo mechanizmai šiuo reglamentu nėra nei keičiami, nei derinami.“
13 Reglamento Nr. 1896/2006 1 straipsnyje numatyta:
„1. Šio reglamento tikslas:
a) supaprastinti, pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą bei sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą;
ir
b) sudaryti sąlygas Europos mokėjimo įsakymų laisvam judėjimui valstybėse narėse nustatant minimalius reikalavimus, kurių laikantis nebėra būtina vykdančioje valstybėje narėje iki pripažinimo ir vykdymo imtis tarpinių procesinių veiksmų.
2. Šis reglamentas nekliudo ieškovui pateikti reikalavimą, kaip apibrėžta 4 straipsnyje, pagal kitą valstybės narės teisės aktuose ar Bendrijos teisėje numatytą procedūrą.“
Direktyva 2008/48
14 Direktyvos 2008/48 1 straipsnio tekstas yra toks:
„Šios direktyvos tikslas – suderinti tam tikrus valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis, aspektus.“
15 Pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalį:
„Likus pakankamai laiko iki vartotojui taps privaloma kredito sutartis arba pasiūlymas kreditorius ir, kai taikoma, kredito tarpininkas, remdamasis kreditoriaus siūlomomis kredito nuostatomis ir sąlygomis bei, jei taikoma, vartotojo pareikštais pageidavimais ir pateikta informacija, pateikia vartotojui informaciją, kurios reikia, kad jis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl kredito sutarties sudarymo. <...>
Šioje informacijoje nurodoma:
<...>
l) pavėluotų mokėjimų atveju taikoma palūkanų norma ir jos tikslinimo tvarka bei, kai taikoma, bet kurie mokesčiai už įsipareigojimų nevykdymą;
m) įspėjimas dėl pasekmių mokėjimų nevykdymo atveju;
<...>“
16 Tos pačios direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Kredito sutartyje aiškiai ir glaustai nurodoma:
<...>
l) kredito sutarties sudarymo dieną galiojančios palūkanos už pavėluotus mokėjimus ir jų tikslinimo tvarka bei, kai taikoma, bet kurie mokesčiai, mokami už įsipareigojimų neįvykdymą;
<...>“
Direktyva 2009/22
17 Direktyvos 2009/22 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su 2 straipsnyje nurodytais ieškiniais dėl uždraudimo, kuriais siekiama ginti I priede išvardytose direktyvose nurodytus kolektyvinius vartotojų interesus, siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą.“
18 Pagal šios direktyvos 2 straipsnį:
„1. Valstybės narės paskiria teismus arba administracines institucijas, kompetentingus priimti sprendimus bylose, kurias pradėjo kompetentingi subjektai, kaip apibrėžta 3 straipsnyje, ir kuriomis siekiama:
a) kad kuo skubiau būtų priimtas sprendimas, kai tinkama – sumarinio proceso tvarka, kuriuo reikalaujama nutraukti bet kokį pažeidimą arba jį uždrausti;
<...>
2. Ši direktyva nepažeidžia tarptautinės privatinės teisės taisyklių taikytinos teisės atžvilgiu, t. y. paprastai taikoma arba tos valstybės narės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teisė, arba tos valstybės narės, kurioje pasireiškė pažeidimo pasekmės, teisė, atžvilgiu.“
Ispanijos teisė
19 Ispanijos teisėje vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų iš pradžių buvo užtikrinama 1984 m. liepos 19 d. Bendruoju įstatymu Nr. 26/1984 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos (Ley General 26/1984 para la Defensa de los Consumidores y Usuarios, BOE, Nr. 176, 1984 m. liepos 24 d., p. 21686, toliau – Įstatymas Nr. 26/1984).
20 Įstatymas Nr. 26/1984 iš dalies pakeistas 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų (Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación, BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d., p. 12304), kuriuo į Ispanijos vidaus teisę perkelta Direktyva 93/13.
21 Galiausiai 2007 m. lapkričio 16 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 1/2007 dėl Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos bei kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/2007 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias, BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d., p. 49181, toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 1/2007) priimtas kodifikuotas, iš dalies pakeistas Įstatymo Nr. 26/1984 tekstas.
22 Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 1/2007 83 straipsnį:
„1. Nesąžiningos sąlygos yra niekinės, ir laikoma, kad dėl jų nebuvo susitarta.
2. Negaliojanti sutarties dalis pakeičiama pagal Civilinio kodekso 1258 straipsnį ir laikantis sąžiningumo principo.
Šiuo tikslu teismas, kuris pripažįsta tokias sąlygas niekinėmis, pakeičia sutartį ir, jei sutartis lieka galioti, atlieka tarpininko vaidmenį, atsižvelgdamas į šalių teises ir pareigas bei į tokio negaliojimo pasekmes, kai vartotojui ir naudotojui padaroma didelė žala.
Teismas paskelbia sutartį negaliojančia tik tuo atveju, kai dėl likusių sąlygų šalių padėtis tampa nelygiavertė ir to negalima pataisyti.“
23 Civilinio kodekso 1258 straipsnyje nustatyta:
„Sutartys sudaromos paprastu susitarimu ir nuo sudarymo momento atsiranda ne tik pareiga vykdyti tai, dėl ko buvo aiškiai susitarta, bet ir dėl visų pasekmių, kurios neprieštarauja sąžiningumo principui, sandorių papročiams ir įstatymui.“
24 Dėl mokėjimo įsakymo procedūros Civilinio proceso kodekso (Ley de Enjuiciamiento Civil) redakcijos, galiojusios procedūros, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, pradėjimo dieną, 812 straipsnio 1 dalyje šios procedūros taikymo sąlygos nurodytos taip:
„Bet kuris asmuo, reikalaujantis kito asmens sumokėti mokėtiną uždelstą piniginę skolą, kuri neviršija 30 000 EUR, gali pasinaudoti mokėjimo įsakymo procedūra, kai šios skolos suma patvirtinta toliau nurodyta tvarka:
1) pateikiant dokumentus, neatsižvelgiant į jų formą, rūšį ar fizinę laikmeną, pasirašytus skolininko ar ant kurių yra jo antspaudas, ženklas arba bet koks kitas materialus ar elektroninis skolininko žymuo; arba
2) pateikiant sąskaitas faktūras, pristatymo pranešimus, pažymas, telegramas, fakso pranešimus ar bet kokius kitus dokumentus, kurie, net sudaryti kreditoriaus vienašališkai, paprastai naudojami patvirtinti kreditus ir skolas esant tokio pobūdžio santykiams, kokie egzistuoja tarp kreditoriaus ir jo skolininko.
<...>“
25 Civilinio proceso kodekso 815 straipsnio 1 dalyje „Prašymo priimtinumas ir mokėjimo įsakymas“ nustatyta:
„Jei prie prašymo pridėti dokumentai yra tie, kurie, numatyti 812 straipsnio 2 dalyje, arba ieškovo teisės, kurią patvirtina prašymo turinys, prima facie įrodymai, sekretorius nutartimi nurodo skolininkui sumokėti pareiškėjui per 20 dienų ir teismui pateikti mokėjimo įrodymus arba atvykti ir prieštaravimo dokumente trumpai nurodyti motyvus, dėl kurių jis mano, kad neprivalo mokėti visos ar dalies reikalaujamos sumos <...>“
26 Civilinio proceso kodekso 818 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su skolininko prieštaravimu, numatyta:
„Jeigu skolininkas pareiškia prieštaravimą laiku, ginčas galutinai išsprendžiamas atitinkamos procedūros pabaigoje ir priimtas sprendimas yra galutinis.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
27 2007 m. gegužės 28 d. Calderón Camino su Banesto sudarė 30 000 EUR paskolos sutartį (toliau – ginčijama sutartis), kad galėtų „namų ūkio poreikiams“ įsigyti transporto priemonę. Nustatyta 7,950 % nominali palūkanų norma, 8,890 % BMFPN (bendra metinė faktinė palūkanų norma) ir 29 % palūkanos už pavėluotas įmokas.
28 Nors buvo numatyta, kad ginčijama sutartis galioja iki 2014 m. birželio 5 d., Banesto nusprendė, kad ji nutrūko prieš šią datą dėl to, kad 2008 m. rugsėjo mėnesį nebuvo sumokėtos septynių mėnesių įmokos. Taigi 2009 m. sausio 8 d. pagal Ispanijos teisę ji pateikė Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Sabadell prašymą dėl įsakymo sumokėti 29 381,95 EUR sumą, atitinkančią nesumokėtas įmokas kartu su sutartyje numatytomis palūkanomis ir išlaidomis.
29 2010 m. sausio 21 d. Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Sabadell priėmė nutartį, kurioje pripažino, kad, pirma, ginčijama sutartis yra tipinė sutartis, sudaryta be realios galimybės derėtis, ir kurioje nustatytos bendrosios privalomosios sąlygos, ir, antra, 29 % palūkanų už pavėluotas įmokas norma nustatyta spausdintoje sąlygoje, kuri nesiskiria nuo likusios teksto dalies, kiek tai susiję su raidžių šriftu, vartojamų raidžių dydžiu ar konkrečiu vartotojo išreikštu sutikimu.
30 Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas, be kita ko, į Euribor (Euro interbank offered rate) ir Europos Centrinio Banko (ECB) palūkanų normos dydį ir į tai, kad šių palūkanų už pavėluotas įmokas dydis daugiau nei 20 punktų didesnis nei nominali palūkanų norma, Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Sabadell pripažino ex officio sąlygą dėl palūkanų už pavėluotas įmokas niekine, remdamasis tuo, kad ji yra nesąžininga, kartu nurodydamas nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šioje srityje. Be to, jis nustatė, kad ši palūkanų norma turi būti 19 %, ir dėl to darė nuorodą į įstatymu numatytą palūkanų normą ir palūkanų už pavėluotas įmokas normą, nurodytą 1990–2008 m. nacionaliniuose biudžeto įstatymuose, ir pareikalavo Banesto perskaičiuoti palūkanų sumą už jo nagrinėjamame ginče aptariamą laikotarpį.
31 Banesto pateikė apeliacinį skundą dėl šios nutarties Audiencia Provincial de Barcelona iš esmės tvirtindama, kad Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Sabadell šiame proceso etape negalėjo nei ex officio pripažinti sutarties sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, kuri, jo nuomone, yra nesąžininga, negaliojančia, nei ją pakeisti.
32 Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Audiencia Provincial de Barcelona pripažino, pirma, kad Ispanijos teisės aktais vartotojų ir naudotojų interesų apsaugos srityje nesuteikiama teisė teismams, nagrinėjantiems prašymą dėl mokėjimo įsakymo, ex officio ir in limine litis pripažinti nesąžiningas sąlygas negaliojančiomis, nes jų teisėtumo analizei taikoma bendrosios teisės procedūra, kuri gali būti pradėta tik pagal skolininko pateiktą prieštaravimą.
33 Antra, kalbant apie Sąjungos teisę, šis teismas pažymėjo, kad, žinoma, Teisingumo Teismo praktikoje Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis aiškinta taip, kad nacionaliniai teismai privalo ex officio nesąžiningą sąlygą pripažinti negaliojančia ir netaikytina, net nesant jokio sutarties šalių prašymo šiuo klausimu.
34 Tačiau pagal prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą Reglamentu Nr. 1896/2006, kuriuo konkrečiai reglamentuojami mokėjimo įsakymai Europos Sąjungos lygmeniu, nenustatyta nesąžiningų sąlygų nagrinėjimo ex officio ir in limine litis procedūra, o tik nurodyti reikalavimai ir informacija, kurie turi būti pateikti vartotojams.
35 Be to, nei Direktyvoje 2008/48 dėl vartojimo kredito sutarčių, nei Direktyvoje 2009/22 dėl ieškinių dėl pažeidimų, kenkiančių vartotojų interesams, uždraudimo nenumatyti procedūriniai mechanizmai, kurie įpareigotų nacionalinius teismus ex officio pripažinti tokią sąlygą, kaip antai numatyta ginčijamoje sutartyje, negaliojančia.
36 Galiausiai net vertinant praktiką, kai į sutarties tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo tekstą įtraukiama sąlyga dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, kaip „nesąžiningą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/29, 2009 m. gruodžio 30 d. Įstatymu Nr. 29/2009 dėl nesąžiningos konkurencijos ir reklamos teisinio režimo pakeitimo siekiant pagerinti vartotojų ir naudotojų apsaugą (Ley 29/2009 por la que se modifica el régimen legal de la competencia desleal y de la publicidad para la mejora de la protección de los consumidores y usuarios, BOE, Nr. 315, 2009 m. gruodžio 31 d., p. 112039) į Ispanijos teisę neperkėlus šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies nacionaliniai teismai bet kuriuo atveju neturi įgaliojimų ex officio nagrinėti šios praktikos nesąžiningumo.
37 Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barselona, abejodamas dėl teisingo Sąjungos teisės aiškinimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Sąjungos teisė, būtent vartotojų ir naudotojų teisės aktai, pažeidžiami tuo atveju, kai nacionalinis teismas bet kurioje proceso stadijoje nesprendžia ex officio ir in limine litis, ar vartojimo kredito sutartyje numatyta sąlyga dėl palūkanų už pavėluotas įmokas (nagrinėjamu atveju 29 %) yra negaliojanti ir ją reikia pakeisti? Ar teismas, nepažeisdamas Sąjungos teisės aktais pripažintų vartotojų teisių, gali sieti galimą tokios sąlygos nagrinėjimą su skolininko iniciatyva (jam pasinaudojant atitinkama procesine užginčijimo priemone)?
2. Kaip Direktyvos [93/13] 6 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos [2009/22] 2 straipsnio atžvilgiu teisingai aiškinti [Įstatyminio dekreto Nr. 1/2007] <...> 83 straipsnį? Kokia šiuo atžvilgiu Direktyvos [93/13] 6 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, kad nesąžiningos sutarties sąlygos „nėra privalomos vartotojui“, taikymo sritis?
3. Ar galima netaikyti teisminės kontrolės ex officio ir in limine litis, kai ieškovas ieškinyje aiškiai nurodo palūkanų už pavėluotas įmokas normą, reikalavimo sumą, įskaitant pagrindinį reikalavimą ir palūkanas, sutartines netesybas ir išlaidas, palūkanų normą ir laikotarpį, už kurį prašoma tokių palūkanų (arba nuorodą, kad pagal kilmės valstybės narės teisės aktus prie pagrindinės sumos automatiškai pridedamos įstatymų numatytos palūkanos), ieškinio pagrindą, įskaitant aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas ir reikalaujamos palūkanos, apibūdinimą, ir aiškiai įvardijama, ar tai yra įstatymu, ar sutartimi numatytos palūkanos, palūkanų kapitalizavimas ar paskolos palūkanų norma, jeigu jas apskaičiavo ieškovas, arba kokiu procentu jos viršija Europos Centrinio Banko bazinę normą, kaip numatyta Reglamente [Nr. 1896/2006], nustatančiame Europos mokėjimo įsakymo procedūrą?
4. Ar Direktyvos [2008/48], nors ir neperkeltos į nacionalinę teisę, 5 straipsnio l ir m punktais, 6 straipsnio ir 10 straipsnio l punktu, kur daroma nuoroda į „tikslinimo tvarką“, reikalaujama, kad kredito įstaiga į sutartį specialiai įtrauktų ir paryškintų (o ne sutarties tekste nurodytų visiškai neišskiriant) kaip „Informaciją prieš sudarant sutartį“ nuostatas dėl palūkanų normos už pavėluotas įmokas ir jas pateiktų aiškiai išskirtoje vietoje, taip pat nuostatas dėl apskaičiuojant tokias palūkanas taikomų kriterijų (finansinės, išieškojimo išlaidos ir pan.); be to, ar ji turi į sutartį įtraukti įspėjimą dėl su šiomis išlaidomis susijusių pasekmių?
5. Ar Direktyvos [2008/48] 6 straipsnio 2 dalis apima reikalavimą pranešti apie išankstinį paskolos ar kredito sutarties nutraukimą, kai dėl to bus taikomos palūkanos už pavėluotas įmokas? Ar Direktyvos [2008/48] 7 straipsnyje numatytas nepagrįsto praturtėjimo draudimo principas taikomas tuo atveju, kai kredito įstaiga siekia ne tik atgauti prekę (paskolos sumą), bet ir nori, kad būtų taikomos itin didelės palūkanos už pavėluotas įmokas?
6. Nesant perkėlimo į vidaus teisę nuostatos ir atsižvelgiant į Direktyvos [2005/29] 11 straipsnio 2 dalį, ar gali teismas ex officio nuspręsti, kad praktika įtraukti į sutartį sąlygą dėl palūkanų už pavėluotas įmokas yra nesąžininga?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
38 Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvą 93/13 reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl mokėjimo įsakymo, neleidžiama ex officio ir in limine litis ar jokiu kitu proceso metu įvertinti sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, esančios pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje, nesąžiningumo, nesant vartotojo pateikto prieštaravimo.
39 Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia priminti, jog Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio, ir dėl to jis priverstas sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2000 m. birželio 27 d. Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C‑240/98–C‑244/98, Rink. p. I‑4941, 25 punktas; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Mostaza Claro, C‑168/05, Rink. p. I‑10421, 25 punktas ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, Rink. p. I‑9579, 29 punktas).
40 Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos nėra privalomos vartotojui. Iš teismų praktikos matyti, jog tai yra imperatyvi nuostata, kuria formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (minėto Sprendimo Mostaza Claro 36 punktas; minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 30 punktas; 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C‑137/08, Rink. p. I‑10847, 47 punktas ir 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo Pereničová ir Perenič, C‑453/10, 28 punktas).
41 Siekdamas užtikrinti Direktyva 93/13 nustatytą apsaugą Teisingumo Teismas ne kartą pabrėžė, kad tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo egzistuojanti nelygybė gali būti kompensuota tik pozityviais su sutarties šalimis nesusijusiais veiksmais (žr. minėto Sprendimo Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores 27 punktą; minėto Sprendimo Mostaza Claro 26 punktą; minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 31 punktą ir minėto Sprendimo VB Pénzügyi Lízing 48 punktą).
42 Atsižvelgdamas į šiuos principus Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Mostaza Claro 38 punktą; 2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM, C‑243/08, Rink. p. I‑4713, 31 punktą; minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 32 punktą ir minėto Sprendimo VB Pénzügyi Lízing 49 punktą).
43 Todėl vaidmuo, kuris pagal Sąjungos teisę suteikiamas nacionaliniam teismui aptariamoje srityje, neapribojamas tik paprasta teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos nesąžiningumo, bet jis apima ir pareigą, kai tik jam tampa žinomos šiuo atžvilgiu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės, ex officio išnagrinėti šį klausimą (žr. minėto Sprendimo Pannon GSM 32 punktą).
44 Šiuo atžvilgiu priimdamas sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą, vykstant procesui pagal rungimosi principą, kuris pradėtas vartotojui pateikus prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis teismas turi ex officio imtis tyrimo priemonių, kad nustatytų, ar pardavėjo arba tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje numatyta išimtinę teritorinę jurisdikciją suteikianti sąlyga patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, o atsakius į šį klausimą teigiamai – ex officio įvertinti galimą tokios sąlygos nesąžiningumą (minėto Sprendimo VB Pénzügyi Lízing 56 punktas).
45 Tačiau ši byla skiriasi nuo tų, kuriose priimti minėti sprendimai Pannon GSM ir VB Pénzügyi Lízing, tuo, kad ji susijusi su nacionalinio teismo atsakomybės apibrėžimu pagal Direktyvos 93/13 nuostatas, vykstant procedūrai dėl mokėjimo įsakymo prieš vartotojui pateikiant prieštaravimą.
46 Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad, nesant neužginčytų reikalavimų nacionalinių išieškojimo mechanizmų suderinimo, pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą mokėjimo įsakymo nacionalinių procedūrų įgyvendinimo tvarkai taikoma šių valstybių vidaus teisė, tačiau su sąlyga, kad ji nėra mažiau palanki nei reglamentuojanti panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jos netampa iš esmės neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teise vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Mostaza Claro 24 punktą ir minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 38 punktą).
47 Dėl lygiavertiškumo principo reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, galinčių sukelti abejonę dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės nuostatų suderinamumo su šiuo principu.
48 Iš tiesų iš bylos medžiagos matyti, kad pagal proceso sistemą Ispanijoje nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl mokėjimo įsakymo, nesant vartotojo pateikto prieštaravimo neleidžiama ex officio nei in limine litis, nei kokiu nors kitu proceso etapu vertinti ne tik pardavėjo ar tiekėjo su vartotoju sudarytoje sutartyje esančios sąlygos nesąžiningumą Direktyvos 93/13 6 straipsnio atžvilgiu, bet ir tokios sąlygos prieštaravimą nacionalinės teisės viešosios tvarkos normoms, o tai vis dėlto turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
49 Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisės taikymas tampa neįmanomas ar pernelyg sudėtingas, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visam procesui, į proceso eigą ir jo ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose (žr. minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad pagal Civilinio proceso kodekso 812 straipsnį mokėjimo įsakymo procedūra taikoma mokėtinoms uždelstoms piniginėms skoloms, kurių suma neviršija nustatytos vertės, kuri pagrindinės bylos faktinių aplinkybių klostymosi laikotarpiu buvo 30 000 EUR.
51 Siekiant kreditoriams užtikrinti galimybę lengviau kreiptis į teismą ir greitesnę proceso eigą, šiame pačiame straipsnyje numatyta tik būtinybė jiems kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius skolos buvimą, ir iš jų nereikalaujama aiškiai nurodyti palūkanų už pavėluotas įmokas normą, tikslų laikotarpį, už kurį mokėtina skola, ir šios palūkanų normos santykį vidaus teisėje įstatymu nustatytų palūkanų ar Europos Centrinio Banko palūkanų normos atžvilgiu.
52 Taigi pagal Civilinio proceso kodekso 815 straipsnio 1 dalį ir 818 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas, gavęs prašymą dėl mokėjimo įsakymo, turi jurisdikciją, apribotą tik patikrinimu, ar yra formalios sąlygos pradėti šią procedūrą, kurioms esant jis turi patenkinti jam pateiktą prašymą ir priimti vykdytiną įsakymą, negalėdamas nagrinėti in limine litis ar jokiu kitu proceso etapu prašymo pagrįstumo, atsižvelgdamas į turimą informaciją, nebent skolininkas atsisako sumokėti skolą arba per 20 dienų nuo pranešimo apie šį įsakymą pateikia prieštaravimą. Toks prieštaravimas būtinai turi būti pareikštas padedant advokatui, jei ginčai kilo dėl sumų, viršijančių įstatymu nustatytą vertę, kuri pagrindinės bylos faktinių aplinkybių klostymosi laikotarpiu buvo 900 EUR.
53 Tačiau šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad toks procesinis režimas, pagal kurį teismui, gavusiam prašymą dėl mokėjimo įsakymo, nesuteikiama galimybė ex officio įvertinti in limine litis kuriuo nors kitu proceso etapu, nors jis jau turi visus šiuo klausimu reikalingus teisinius ir faktinius duomenis, pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančių sąlygų nesąžiningumą, nesant vartotojo pateikto prieštaravimo, gali pakenkti Direktyva 93/13 nustatytos apsaugos veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Cofidis, C‑473/00, Rink. p. I‑10875, 35 punktą).
54 Iš tiesų, atsižvelgiant į mokėjimo įsakymo procedūros, aprašytos šio sprendimo 50–52 punktuose, visumą, eigą ir ypatumus, yra didelė rizika, kad atitinkami vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo dėl ypač trumpo šiam tikslui numatyto termino, arba jie gali būti atgrasyti gintis dėl išlaidų, kurių patirtų kreipdamiesi į teismą, palyginti su ginčijamos skolos suma, arba dėl to, kad jie nežino ar nesuvokia savo teisių apimties, arba dėl pardavėjų ar tiekėjų pateikto prašymo dėl įsakymo riboto turinio ir todėl dėl neišsamios jų turimos informacijos.
55 Taigi pardavėjams ar tiekėjams pakanka inicijuoti mokėjimo įsakymo procedūrą vietoj įprasto civilinio proceso, kad panaikintų galimybę vartotojams pasinaudoti Direktyva 93/13 siekiama apsauga, o tai irgi prieštarautų Teisingumo Teismo praktikai, pagal kurią tarp pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo pagal nacionalinę teisę vykdomo teismo proceso specifinės savybės negali daryti poveikio teisinei apsaugai, kurią vartotojai turi turėti pagal šios direktyvos nuostatas (žr. minėto Sprendimo Pannon GSM 34 punktą).
56 Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad neatrodo, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos Ispanijos teisės nuostatos atitinka veiksmingumo principą, nes dėl jų vykstant pardavėjų ar tiekėjų inicijuotoms procedūroms, kuriose vartotojai yra atsakovai, tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga vartotojams taikyti apsaugą, kurią jiems siekiama suteikti Direktyva 93/13.
57 Atsižvelgiant į šiuos argumentus į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvą 93/13 aiškintina taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nacionaliniam teismui, gavusiam prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, neleidžiama ex officio įvertinti in limine litis ar kokiu nors kitu proceso etapu, net jeigu jis žino šiuo tikslu reikalingas teisines ir faktines aplinkybes, pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas nesąžiningumo, jei vartotojas nepateikė prieštaravimo.
Dėl antrojo klausimo
58 Siekiant pateikti naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Michaniki, C‑213/07, Rink. p. I‑9999, 50 ir 51 punktus), antrąjį klausimą reikia suprasti kaip klausimą, kuriuo iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/22 2 straipsniu ir Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip numatytoji Įstatyminio dekreto Nr. 1/2007 83 straipsnyje, pagal kurią nacionalinis teismas, konstatavęs, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esanti nesąžininga sąlyga yra negaliojanti, gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį.
59 Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia pažymėti, kad ginčas pagrindinėje byloje vyksta pagal vienos iš susitariančiųjų šalių inicijuotą mokėjimo įsakymo procedūrą, o ne pagal ieškinį dėl uždraudimo, pateiktą „kompetentingo subjekto“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/22 3 straipsnį.
60 Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva netaikytina pagrindinėje byloje, nereikia priimti sprendimo dėl jos 2 straipsnio aiškinimo.
61 Atsižvelgiant į tai, siekiant atsakyti į pateiktą klausimą dėl pasekmių, susijusių su tuo, kad sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga, reikia remtis tiek Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tekstu, tiek šios direktyvos tikslais ir bendra struktūra (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo AHP Manufacturing, C‑482/07, Rink. p. I‑7295, 27 punktą ir 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Merck Sharp & Dohme, C‑125/10, Rink. p. I‑12987, 29 punktą).
62 Kiek tai susiję su šio 6 straipsnio 1 dalies formuluote, reikia pripažinti, pirma, kad nors pirmąja šios nuostatos sakinio dalimi valstybėms narėms pripažįstama tam tikra veiksmų laisvė, kiek tai susiję su nesąžiningoms sąlygoms taikomų teisinių režimų apibrėžimu, vis dėlto aiškiai įpareigojama nustatyti, kad šios sąlygos „vartotojams neprivalomos“.
63 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs šią nuostatą taip, kad nacionaliniai teismai, pripažindami sutarties sąlygas nesąžiningomis, turi nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog šios sąlygos vartotojui nebūtų privalomos (žr. minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 58 punktą; 2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Pohotovosť, C‑76/10, Rink. p. I‑11557, 62 punktą ir minėto Sprendimo Pereničová ir Perenič 30 punktą). Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 40 punkte, kalbama apie imperatyvią nuostatą, kuria siekiama pakeisti sutartimi nustatytą formalią susitariančiųjų šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą į faktinę pusiausvyrą, galinčią tarp jų atkurti lygybę.
64 Antra, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies sakinio antroje dalyje ir šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatė, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis ir toliau lieka privaloma šalims „tomis sąlygomis“, jeigu ji gali išlikti „be nesąžiningų nuostatų“.
65 Taigi iš šio 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio. Iš tiesų ši sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo nei atsirandantieji dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas.
66 Be to, šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 93/13 tikslas ir bendra struktūra.
67 Iš tiesų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką visa ši direktyva yra būtina priemonė Sąjungai nustatytoms užduotims vykdyti ir būtent gyvenimo lygiui ir kokybei kelti visoje Sąjungoje (žr. minėto Sprendimo Mostaza Claro 37 punktą; minėto Sprendimo Pannon GSM 26 punktą ir minėto Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones 51 punktą).
68 Taigi, atsižvelgiant į viešojo intereso, kuriuo grindžiama vartotojams, kurie yra prastesnėje padėtyje nei pardavėjai ar tiekėjai, suteikiama apsauga, pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, „užkertančias kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais“.
69 Tačiau šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad, kaip pažymėjo generalinė advokatė išvados 86–88 punktuose, jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių tokiose sutartyse, turinį, tokia galimybė galėtų pakenkti pasiekti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodytą ilgalaikį tikslą. Iš tiesų ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį pardavėjams ar tiekėjams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėtos Nutarties Pohotovost’ 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), jeigu jie vis dar ketintų naudoti šias sąlygas, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo taip, kad būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.
70 Dėl to tokia galimybe, jeigu ji būtų pripažinta nacionaliniam teismui, savaime negalėtų būti užtikrinta tokia veiksminga vartotojo apsauga, kaip tai būtų netaikant nesąžiningų sąlygų. Be to, ši galimybė negali būti grindžiama Direktyvos 93/13 8 straipsniu, kuriuo valstybėms narėms šios direktyvos reglamentuojamoje srityje paliekama galimybė priimti arba toliau taikyti griežtesnes nuostatas, suderinamas su Sąjungos teise, jeigu užtikrinama didesnė apsauga vartotojui (žr. 2010 m. birželio 3 d. Sprendimo Caja de Ahorros y Monte de Piedad de Madrid, C‑484/08, Rink. p. I‑4785, 28 ir 29 punktus ir minėto Sprendimo Pereničová ir Perenič 34 punktą).
71 Todėl, remiantis šiais argumentais, darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis negali būti suprantama kaip nacionaliniam teismui suteikianti galimybę tokiu atveju, kai jis pripažįsta, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje yra nesąžininga sąlyga, pakeisti šios sąlygos turinį, o ne tiesiog jos netaikyti vartotojui.
72 Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, kokios nacionalinės teisės normos taikytinos jo nagrinėjamam ginčui, ir pagal savo jurisdikciją atlikti visus veiksmus atsižvelgdamas į visą vidaus teisės sistemą ir taikydamas joje pripažintus aiškinimo metodus, kad būtų užtikrintas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas (šiuo klausimu žr. 2012 m. sausio 24 d. Sprendimo Dominguez, C‑282/10, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
73 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai Įstatyminio dekreto Nr. 1/2007 83 straipsnis, pagal kurį nacionalinis teismas, jei pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažįsta negaliojančia, gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį.
Dėl trečiojo–šeštojo klausimų
74 Trečiuoju–šeštuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, dėl, pirma, nacionalinių teismų atsakomybės pagal Reglamentą Nr. 1896/2006 ir Direktyvą 2005/29 tokiu atveju, kai jie tikrina sutarties sąlygą dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, ir, antra, dėl įpareigojimų, taikomų finansų įstaigoms kredito sutartyse nustatant palūkanų už pavėluotas įmokas normą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalies l ir m punktus, 6, 7 straipsnius ir 10 straipsnio 2 dalies l punktą.
75 Ispanijos Karalystė ir Europos Komisija tvirtina, kad šie klausimai nepriimtini, nes Sąjungos teisės normos, su kuriomis jie susiję, netaikytinos pagrindinėje byloje, todėl jų išaiškinimas negali būti naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siekiant išspręsti šį ginčą.
76 Šiuo klausimu pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, vykstant SESV 267 straipsnyje numatytam procesui, pagrįstam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atskyrimu, pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Taip pat tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą. Todėl iš esmės, jei pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą (2005 m. balandžio 12 d. Sprendimo Keller, C‑145/03, Rink. p. I‑2529, 33 punktas; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Lucchini, C‑119/05, Rink. p. I‑6199, 43 punktas ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Eckelkamp ir kt., C‑11/07, Rink. p. I‑6845, 27 ir 32 punktai).
77 Taigi nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tada, jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema yra hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės aplinkybės ar teisiniai pagrindai, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C‑94/04 ir C‑202/04, Rink. p. I‑11421, 25 punktą ir 2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C‑570/07 ir C‑571/07, Rink. p. I‑4629, 36 punktą).
78 Tačiau reikia pažymėti, kad būtent taip yra pagrindinėje byloje.
79 Visų pirma, kalbant apie trečiąjį klausimą, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1896/2006 aiškinimas yra visiškai nesvarbus priimant sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje. Iš tiesų, pirma, reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, pagrindinės bylos faktinės aplinkybės nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, kuris pagal jo 1 straipsnio 1 dalį taikomas tik tarpvalstybiniams ginčams, o joms taikytinos išimtinai Civilinio proceso kodekso nuostatos. Antra, svarbu pažymėti, kad šiuo reglamentu, kaip aiškiai matyti iš jo 10 konstatuojamosios dalies, nekeičiami ir nederinami nacionalinėje teisėje numatyti neužginčytų reikalavimų išieškojimo mechanizmai.
80 Dėl ketvirtojo klausimo akivaizdu, kad Direktyvos 2008/48 5 straipsnio 1 dalies l ir m punktai, 6 straipsnis ir 10 straipsnio 2 dalies l punktas, kuriuos išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ratione temporis netaikytini pagrindinėje byloje, kiek ji susijusi su tuo, kad Calderón Camino tariamai neteisingai vykdė 2007 m. gegužės 28 d. su Banesto sudarytą sutartį.
81 Iš tiesų šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/48 27, 29 ir 31 straipsnius ji įsigaliojo 2008 m. birželio 11 d., o valstybės narės privalėjo priimti šią direktyvą įgyvendinančias priemones iki 2010 m. birželio 11 d., t. y. iki Direktyvos 87/102 panaikinimo dienos. Be to, šios direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad ji netaikoma kredito sutartims, galiojančioms nacionalinių perkėlimo priemonių įsigaliojimo dieną.
82 Dėl penktojo klausimo, kuriuo siekiama sužinoti, pirma, ar Direktyvos 2008/48 6 straipsnio 2 dalimi kredito įstaiga įpareigojama pranešti apie išankstinį kredito ar paskolos sutarties nutraukimą, kad galėtų taikyti palūkanas už pavėluotas įmokas, ir, antra, ar galima remtis šios direktyvos 7 straipsnyje nurodytu nepagrįsto praturtėjimo principu, kai ši kredito įstaiga prašo ne tik grąžinti turtą, bet ir sumokėti ypač dideles palūkanas už pavėluotas įmokas, iš pradžių reikia pažymėti, kad šiuo klausimu, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tikrųjų ketino remtis atitinkamais Direktyvos 87/102 straipsniais, kurie vieninteliai atitinka šiame klausime nurodytą dalyką.
83 Tačiau net pripažįstant, kad tikroji penktojo klausimo reikšmė yra tokia (šiuo klausimu žr. 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal, C‑107/98, Rink. p. I‑8121, 34 ir 39 punktus), reikia pripažinti, kad, kaip pažymėjo ir generalinė advokatė išvados 99 ir 100 punktuose, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodyta, kad pagrindinė byla susijusi su problematika dėl pareigos iš anksto pranešti vartotojui apie bet kokį metinės palūkanų normos pakeitimą arba turto grąžinimą kreditoriui, dėl ko pastarasis nepagrįstai praturtėtų.
84 Taigi akivaizdu, kad penktasis klausimas yra hipotetinis, nes šių Direktyvos 87/102 nuostatų aiškinimas niekaip nesusijęs su pagrindinės bylos dalyku.
85 Galiausiai, kalbant apie šeštąjį klausimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar neperkėlus Direktyvos 2005/29 11 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas gali ex officio nagrinėti praktikos, kai į sutarties tekstą įtraukiama sąlyga dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, nesąžiningumą, pakanka konstatuoti, kad, kaip tai savo išvados 106 punkte pažymėjo ir generalinė advokatė, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nurodyta, kad Juzgado de Primera Instancia Nr. 2 de Sabadell, priėmęs nutartį atmesti prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, tai, kad Banesto į kredito sutartį, kurią sudarė su Calderón Camino, įtraukė sąlygą dėl palūkanų už pavėluotas įmokas, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, būtų laikęs nesąžininga komercine praktika, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą.
86 Taip pat reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo nutartyje plėtoja su šiuo klausimu susijusius paaiškinamuosius svarstymus, aiškiai nurodydamas „galimą banko įstaigos nesąžiningą veiklą“.
87 Todėl akivaizdu, kad Direktyvos 2005/29 aiškinimas dalyko pagrindinėje byloje atžvilgiu yra vien hipotetinis. Šiomis aplinkybėmis, neperkėlus šios direktyvos į vidaus teisę, jis taip pat nereikšmingas sprendžiant minėtą ginčą.
88 Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotus trečiąjį–šeštąjį klausimus reikia pripažinti nepriimtinais.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
89 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias nacionaliniam teismui, gavusiam prašymą išduoti mokėjimo įsakymą, neleidžiama ex officio įvertinti in limine litis ar kokiu nors kitu proceso etapu, net jeigu jis žino tam reikalingas teisines ir faktines aplinkybes, pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančios sąlygos dėl palūkanų už pavėluotas įmokas nesąžiningumą, jei vartotojas nepateikė prieštaravimo.
2. Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kaip antai 2007 m. lapkričio 16 d. Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/2007 dėl Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos bei kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/2007 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias) 83 straipsnis, pagal kurį nacionalinis teismas, jei pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažįsta negaliojančia, gali papildyti šią sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį.
Parašai.