Byla T‑82/14

Copernicus-Trademarks Ltd

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO)

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas LUCEO – Absoliutus atmetimo pagrindas – Nesąžiningumas pateikiant registracijos paraišką – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas“

Santrauka – 2016 m. liepos 7 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas

1.      Teismo procesas – Nagrinėjimas iš esmės, atliekamas iki priimtinumo klausimo nagrinėjimo – Leistinumas

2.      Europos Sąjungos prekių ženklas – Atsisakymas nuo teisinės apsaugos, panaikinimas ir negaliojimas – Absoliutūs negaliojimo pagrindai – Pareiškėjo nesąžiningumas prekių ženklo paraiškos pateikimo momentu – Vertinimo kriterijai – Atsižvelgimas į visus reikšmingus veiksnius, egzistavusius registravimo paraiškos pateikimo momentu – Pareiškėjo ketinimas – Ginčijamo žymens kilmė – Komercinė logika, kuria vadovautasi pateikiant paraišką įregistruoti ginčijamą žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą – Su prekių ženklo paraiškos pateikimu susijusių įvykių chronologija

(Tarybos reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 21 punktą)

2.      Reglamento Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo 52 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta nesąžiningumo sąvoka susijusi su asmens, teikiančio prekių ženklo registracijos paraišką, subjektyvia motyvacija, t. y. su nesąžiningu ketinimu arba kitu žalą sukeliančiu motyvu. Ji apima elgesį, kuris nukrypsta nuo pripažintų etiško elgesio principų ar sąžiningos komercinės ir pramoninės praktikos.

Norint įvertinti, ar pareiškėjas yra sąžiningas, be kita ko, reikia išsiaiškinti, ar jis ketina naudoti prašomą įregistruoti prekių ženklą. Tokiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad esminė prekių ženklo funkcija yra garantuoti vartotojui ar galutiniam naudotojui atitinkamos prekės ar paslaugos kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitokios kilmės prekių ar paslaugų.

Ketinimas užkirsti kelią pardavinėti prekę gali tam tikromis aplinkybėmis liudyti pareiškėjo nesąžiningumą. Taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai vėliau paaiškėja, jog pareiškėjas įregistravo žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą neketindamas jo naudoti, o tik siekdamas užkirsti kelią trečiajam asmeniui patekti į rinką.

Pareiškėjo ketinimas konkrečiu momentu yra subjektyvus elementas, kurį reikia vertinti remiantis visais nagrinėjamam atvejui svarbiais veiksniais, kurie egzistavo paraiškos įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą pateikimo momentu. Tokia motyvacija įprastai nustatoma remiantis objektyviais kriterijais, prie kurių, be kita ko, priskirtina komercinė logika, kuria vadovautasi pateikiant registracijos paraišką.

Atliekant visapusišką analizę pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, gali būti taip pat atsižvelgta į ginčijamo žymens kilmę ir naudojimą nuo jo sukūrimo, komercinę logiką, kuria vadovautasi pateikiant paraišką įregistruoti žymenį kaip Europos Sąjungos prekių ženklą, ir su minėtu pateikimu susijusių įvykių chronologiją.

Asmuo, kuris prašo pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia ir šiuo absoliučiu negaliojimo pagrindu ketina remtis, privalo įrodyti aplinkybes, leidžiančias daryti išvadą, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, paduodamas šio prekių ženklo registracijos paraišką, buvo nesąžiningas.

(žr. 28–33 punktus)