GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2016 m. rugsėjo 8 d.(1)
Byla C‑484/15
Ibrica Zulfikarpašić
prieš
Slaven Gajer
(Općinski sud u Novom Zagrebu (Novi Zagreb municipalinis teismas, Kroatija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (EB) Nr. 805/2004 – Neginčytinų reikalavimų Europos vykdomasis raštas – Aktai, kurių pripažinimo galima prašyti – Notaro vykdomasis raštas, išduotas remiantis autentišku dokumentu“
1. Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą(2), išaiškinimo.
2. Prašymas pateiktas nagrinėjant bylą tarp Kroatijoje įsisteigusio advokato Ibrica Zulfikarpašić ir taip pat Kroatijoje nuolat gyvenančio Slaven Gajer dėl notaro vykdomojo rašto, išduoto remiantis autentišku dokumentu, pripažinimo Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004.
3. Općinski sud u Novom Zagrebu (Novi Zagreb municipalinis teismas, Kroatija) iš esmės kyla klausimas, ar notaras, kuris pagal Kroatijos teisės aktus išdavė galutinį, vykdytiną vykdomąjį raštą, remdamasis autentišku dokumentu, yra kompetentingas pripažinti jį Europos vykdomuoju raštu, jeigu dėl jo nebuvo pateikta prieštaravimų, o jeigu ne, ar nacionalinis teismas gali šį notaro dokumentą pripažinti Europos vykdomuoju raštu, jeigu notaro vykdomasis raštas susijęs su neginčytinu reikalavimu.
4. Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę pateikti naudingą sąvokų „teismo sprendimas“ ir „teismas“, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą Nr. 805/2004, apibrėžties patikslinimą, visų pirma nuspręsdamas, ar notaras, kuriam pagal nacionalinę teisę suteikiami įgaliojimai išduoti vykdomuosius raštus, gali būti laikomas „teismu“.
5. Tačiau pirmiausia kyla kitas klausimas, susijęs su prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu, nes iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad abi pagrindinės bylos šalys gyvena Kroatijoje, todėl iš pirmo žvilgsnio situaciją būtų galima laikyti „išimtinai vidaus situacija“, todėl nepatenkančia į Sąjungos teisės taikymo sritį.
6. Šioje išvadoje teigsiu, pirma, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, nors pagrindinė byla yra tarp ieškovo ir atsakovo, kurie abu gyvena Kroatijos Respublikos teritorijoje. Iš tiesų, nors pagal Reglamentą Nr. 805/2004 pripažinimas Europos vykdomuoju raštu numatytas siekiant leisti pripažinti ir vykdyti sprendimą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis buvo priimtas, kilmės valstybės narės teismui pateikto pripažinimo prašymo priimtinumas nepriklauso nuo to, ar kreditorius įrodo, kad byla yra tarptautinio pobūdžio.
7. Tada nurodysiu, kad toks vykdomasis dokumentas, koks yra notaro remiantis autentišku dokumentu išduotas vykdomasis raštas laikomas teismo sprendimu, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 1 dalį, jeigu notaras, kompetentingas išduoti šį raštą, įgyvendindamas šią konkrečią funkciją, priima sprendimą kaip teismas, o tai reiškia, kad jis suteikia garantijas, susijusias su jo nepriklausomumu ir nešališkumu, ir pagal savo įgaliojimus priima sprendimą, dėl kurio, pirma, prieš pripažįstant jį Europos vykdomuoju raštu buvo arba gali būti vykdoma rungimosi principu grindžiama procedūra ir, antra, kad dėl jo gali būti pareikštas ieškinys teisminėje institucijoje. Turėdamas omenyje, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atlikti tam tikrą patikrinimą, be kita ko, kiek tai susiję su atitiktimi nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimams, teigsiu, kad vykdomąjį raštą išduoti kompetentingas notaras gali būti laikomas „teismu“.
8. Trečia, padarysiu išvadą, kad šis notaras, kuris yra „kilmės teismas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 6 punktą ir 6 straipsnio 1 dalį, yra kompetentingas pripažinti Europos vykdomuoju raštu savo išduotą raštą, kuris tapo vykdytinas negavus skolininko prieštaravimo.
I – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
9. Reglamento Nr. 805/2004 5, 7 ir 20 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„5) Sąvoka „neginčytini reikalavimai“ turėtų apimti visus atvejus, kai kreditorius, esant patvirtinimui, jog skolininkas neginčija piniginio reikalavimo pobūdžio ar masto, įgijo arba teismo sprendimą šio skolininko atžvilgiu, arba vykdomąjį dokumentą, reikalaujantį aiškaus skolininko sutikimo, ar tai būtų teismo susitarimas, ar autentiškas dokumentas.
<…>
7) Šis reglamentas turėtų būti taikomas teismo sprendimams, susitarimams bei autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų ir sprendimams, paskelbtiems po Europos vykdomaisiais raštais pripažintų teismo sprendimų, susitarimų ir autentiškų dokumentų užginčijimo.
<…>
20) Prašymas suteikti Europos vykdomojo rašto neginčytiniems reikalavimams pažymėjimą kreditoriui turėtų būti neprivalomas; vietoj jo pagal [2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos] [r]eglamentą (EB) Nr. 44/2001 [dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(3)] ar kitus Bendrijos dokumentus jis gali pasirinkti kitą pripažinimo ir vykdymo sistemą.“
10. Reglamento Nr. 805/2004 1 straipsnyje „Objektas“ nurodyta:
„Šio reglamento tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas.“
11. Šio reglamento 3 straipsnio „Europos vykdomuoju raštu pripažįstami vykdomieji dokumentai“ 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų.
Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu:
a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo;
b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba
c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba
d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.“
12. Šio reglamento 4 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nurodyta:
„Šiame reglamente taikomi šie sąvokų apibrėžimai:
1. „teismo sprendimas“ – bet koks valstybės narės teismo sprendimas, nepaisant to, kaip jis įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno nutarimą dėl su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ar sąnaudų;
2. „reikalavimas“ – tai reikalavimas dėl konkrečios pinigų sumos mokėjimo, kuriam sukako terminas arba kuriam teismo sprendime, susitarime ar autentiškame dokumente yra nustatyta atitinkama data;
3. „autentiškas dokumentas“:
a) dokumentas, kuris buvo formaliai parengtas arba užregistruotas kaip autentiškas dokumentas, ir kurio autentiškumas:
i) susijęs su parašu ir dokumento turiniu; ir
ii) buvo nustatytas valdžios institucijos ar kitos institucijos, kurią šiam tikslui įgaliojo šio dokumento kilmės valstybė narė;
arba
b) su administracinėmis institucijomis sudarytas arba jų patvirtintas susitarimas dėl įsipareigojimų vykdymo;
<…>
6. „kilmės teismas“ – tai teismas, kurio procesas vyksta tuo metu, kai vykdomos 3 straipsnio 1 dalies a, b ar c punktuose nustatytos sąlygos.
7. Švedijoje vykstančiuose supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti (betalningsföreläggande) „teismo“ sąvoka apima Švedijos vykdomąją tarnybą (kronofogdemyndighet).“
B – Kroatijos teisė
13. Pagal pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu galiojusios redakcijos Ovršni zakon (Įstatymas dėl vykdymo)(4) 31 straipsnį:
„1. Pagal šį įstatymą autentiškas dokumentas yra sąskaita, įsakomasis vekselis ir vekselio protestas, prireikus pateikiami kartu su grąžinimo sąskaitomis, kad būtų galima nustatyti reikalavimą, oficialus dokumentas, išrašas iš apskaitos dokumentų, privatus legalizuotas dokumentas ir kiekvienas dokumentas, kuris pagal specialiuosius teisės aktus laikomas oficialiu dokumentu. Palūkanų apskaičiavimas taip pat laikomas sąskaita.
2. Autentiškas dokumentas yra vykdytinas, jeigu jame nurodyta kreditoriaus ir skolininko tapatybė, taip pat piniginės prievolės įvykdymo dalykas, pobūdis, dydis ir įvykdymo data.
3. Be šio straipsnio 2 punkte nurodytos informacijos, fiziniam asmeniui, nevykdančiam registruotos veiklos, išrašytoje sąskaitoje skolininkui turi būti nurodyta, kad jeigu neįvykdoma piniginė prievolė, kurios įvykdymo terminas jau suėjo, kreditorius gali reikalauti jos priverstinio vykdymo remdamasis autentišku dokumentu.
<…>.“
14. Įstatymo dėl vykdymo278 straipsnyje nurodyta, kad „notarai, laikydamiesi šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą dėl autentiškais dokumentais grindžiamų vykdymo prašymų“.
15. Įstatymo dėl vykdymo 357 straipsnyje nustatyta, kad institucijos, kompetentingos pripažinti sprendimus, teisminius susitarimus ir autentiškus dokumentus Europos vykdomaisiais raštais, yra „teismai, administracinės institucijos, notarai arba fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems suteikti viešosios valdžios įgaliojimai ir kuriems leidžiama išduoti nacionalinio teismo išduoto Europos vykdomojo rašto, susijusio su neginčytinais reikalavimais, vykdytiną kopiją“.
16. Įstatymo dėl vykdymo 358 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad „jeigu notaras konstatuoja, kad [Europos vykdomojo rašto] pažymėjimų išdavimo sąlygos netenkinamos, jis perduoda prašymą išduoti šį pažymėjimą nagrinėti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijai priklauso, kartu su atitinkamų aktų ar dokumentų kopijomis“.
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
17. Sudaręs atstovavimo sutartį su savo klientu S. Gajer advokatas I. Zulfikarpašić išrašė sąskaitą; ši liko neapmokėta.
18. Remdamasis šia sąskaita, laikoma „autentišku dokumentu“, I. Zulfikarpašić 2014 m. vasario 12 d. iš notaro gavo galutinį vykdomąjį raštą.
19. 2014 m. lapkričio 13 d. I. Zulfikarpašić pateikė notarui prašymą pripažinti šį vykdomąjį raštą Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, kad būtų galima pradėti vykdymo procedūrą, per kurią jis galėtų susigrąžinti skolą.
20. Manydamas, kad netenkinamos pažymėjimo išdavimo sąlygos, notaras pagal Įstatymo dėl vykdymo 358 straipsnio 4 dalies nuostatas perdavė bylą Općinski sud u Novom Zagrebu (Novi Zagreb municipalinis teismas). Kaip nurodo šis teismas, notaras visų pirma pažymėjo, kad nors Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad „teismo“ sąvoka apima Švedijos vykdomąją tarnybą, pagal nė vieną panašią nuostatą Kroatijos notaras nėra prilyginamas teismui, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą.
21. Keldamas klausimą dėl Įstatymo dėl vykdymo atitikties Reglamentui Nr. 805/2004, Općinski sud u Novom Zagrebu (Novi Zagreb municipalinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Įstatymo dėl vykdymo nuostatos, susijusios su Europos vykdomuoju raštu, atitinka Reglamento <…> Nr. 805/2004 nuostatas, t. y. ar, atsižvelgiant į tai, kad Kroatijos Respublikoje, kai vyksta vykdymo procedūros ir išduodamas autentišką dokumentą patvirtinantis vykdomasis raštas, terminas „teismas“ apima ir notarus?
2. Ar notarai gali išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimus dėl galutinių ir vykdytinų vykdomųjų raštų, kurie pagrįsti autentiškais dokumentais, jeigu tokie raštai nebuvo ginčijami, ir, jeigu atsakymas būtų neigiamas, ar teismai gali išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimus dėl vykdomųjų raštų, kurie pagrįsti autentišku dokumentu ir kuriuos išdavė notaras, kai tokie raštai, kaip matyti iš jų turinio, išduoti dėl neginčytinų reikalavimų, taip pat – kokį blanką reikia naudoti tokiu atveju?“
III – Vertinimas
A – Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
22. Manau, prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumu negalima abejoti remiantis tuo, kad situaciją, kai prašymas pripažinti dokumentą Europos vykdomuoju raštu pateikiamas tos valstybės narės, kurioje yra kreditoriaus ir skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismui, reikia laikyti „išimtinai vidaus situacija“.
23. Nors abi pagrindinės bylos šalys tikrai gyvena Kroatijoje, vien iš šios aplinkybės negalima spręsti, kad Reglamentas Nr. 805/2004 šioje byloje netaikytinas.
24. Pirma, Reglamentas Nr. 805/2004 taikomas ne vien tarpvalstybinėms byloms.
25. Iš tiesų, skirtingai nei 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1896/2006, nustatančiame Europos mokėjimo įsakymo procedūrą(5), 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 861/2007, nustatančiame Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą(6), ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 655/2014, kuriuo nustatoma europinio sąskaitos blokavimo įsakymo procedūra, siekiant palengvinti tarpvalstybinį skolų išieškojimą civilinėse ir komercinėse bylose(7), Reglamente Nr. 805/2004 nenustatyta su tarpvalstybiniu bylos pobūdžiu susijusi sąlyga, kuri dažniausiai reiškia, kad bent vienos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismo, kuriame iškelta byla, vietos valstybė narė(8).
26. Nors šiais reglamentais sukurtos naujos vienodos Europos procedūros, kurios taikytinos tik tarpvalstybinėms byloms ir skiriasi nuo nacionalinių procedūrų, kurios ir toliau taikomos lygiagrečiai, Reglamentu Nr. 805/2004 iš tiesų nenustatomas vienas Europos vykdomasis raštas, tačiau nacionaliniams sprendimams suteikiama galimybė laisvai judėti Europos teisminėje erdvėje, pridedant prie šių sprendimų pažymėjimą, kuris laikomas „Europos pasu“.
27. Kadangi nėra jokios sąlygos, susijusios su tarpvalstybiniu bylos pobūdžiu, niekas nedraudžia prašymo išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą pateikti byloje tarp dviejų šalių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje narėje. Šis atvejis yra netiesiogiai numatytas Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalies d punkte, pagal kurį nustatoma sprendimo dėl neginčytino reikalavimo, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 1 dalies b arba c punktą, pripažinimo sąlyga – kad sprendimas būtų priimtas valstybėje narėje, kurioje yra skolininko nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), jeigu jis yra vartotojas, nereikalaujant, kad kreditorius turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę) kitoje valstybėje narėje.
28. Be to, šis atvejis yra vienas iš dažnai pasitaikančių, kai skolininkui priklauso užsienyje esantis nekilnojamasis turtas arba jis turi kitose valstybės narėse įsteigtų bankų sąskaitas. Nors skolininkas gyventų toje pačioje valstybėje narėje kaip ir kreditorius, pastarasis galėtų būti suinteresuotas gauti Europos vykdomąjį raštą, leidžiantį jam imtis priverstinio išieškojimo priemonių iš kitose valstybėse narėse esančio turto.
29. Tačiau, antra, prašymo išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą priimtinumui nenustatyta kreditoriaus prievolė įrodyti, kad jis kitoje valstybėje narėje pareiškė ieškinį dėl sprendimo pripažinimo ar vykdymo ar kad skolininkui priklauso kitose valstybėse narėse esantis turtas, į kuriuos gali būti nukreipta priverstinio vykdymo priemonė.
30. Nors Reglamento Nr. 805/2004 tikslas yra leisti visose valstybėse narėse pripažinti ir vykdyti teismo sprendimus, teismines sutartis ir autentiškus dokumentus, susijusius su neginčytinais reikalavimais, nesant reikalo taikyti sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūros, nė viena šio reglamento nuostata kreditorius neįpareigojamas pateikti pažymėjimo naudingumo ar būtinumo įrodymų.
31. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalyje patikslinta, kad teismo sprendimą dėl neginčytino reikalavimo galima prašyti pripažinti „bet kuriuo metu“, ir tai reiškia, kad kreditorius iš esmės jau nuo ieškinio pareiškimo momento gali prie savo pagrindinio prašymo prijungti subsidiarų prašymą pripažinti sprendimą, kuris bus priimtas(9), tačiau su sąlyga, kad šis sprendimas bus iš karto vykdytinas kilmės valstybėje narėje(10). Šiam pripažinimo prašymui netaikomas reikalavimas, kad kreditorius įrodytų, kad pareiškė kitoje valstybėje narėje ieškinį dėl sprendimo pripažinimo ar vykdymo ar kad skolininkui priklauso kitose valstybėse narėse esantis turtas, į kurį gali būti nukreipta priverstinio vykdymo priemonė. Be to, reikalaujant tokių įrodymų, kuriuos sunku pateikti, būtų labai pakenkta Reglamento Nr. 805/2004 veiksmingumui, nes jo esmė yra palengvinti savaiminį nacionalinių vykdomųjų dokumentų judėjimą Europos teisminėje erdvėje. Be to, yra nemaža tikimybė, kad skolininkas, nuolat gyvenantis toje pačioje valstybėje narėje kaip ir jo kreditorius, nagrinėjant bylą bankrutuos ir perkels savo turtą į užsienį, kad išvengtų išieškojimo.
32. Iš tiesų, kaip rodo pavadinimas, Europos vykdomajam raštui būdingas užsienio elementas, nes jis yra skirtas tik tam, kad nacionalinį dokumentą būtų galima eksportuoti į kitas valstybes nares, jis veikia kaip „Europos teisminis pasas“, kurį galima gauti, nesant reikalo įrodyti, kad nacionalinis dokumentas cirkuliuos kitose valstybėse narėse. Jį galima būtų palyginti su Europos arešto orderio išdavimu. Ar tam, kad Europos arešto orderis galėtų būti išduotas teisėtai, nacionalinė teisminė institucija turi pagrįsti, kad prašomas perduoti asmuo tikrai yra kitoje valstybėje narėje? Jeigu ši išduodančiosios valstybės teisminė institucija prašytų Teisingumo Teismo išaiškinti 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR(11) nuostatas, susijusias su šio orderio išdavimo sąlygomis, ar Teisingumo Teismas turėtų pripažinti prašymą nepriimtinu remdamasis tuo, kad jeigu prašomas perduoti asmuo nebuvo sulaikytas kitoje valstybėje narėje, pagrindinės bylos situacija būtų tik vidaus situacija(12)?
33. Kadangi Europos vykdomojo rašto pažymėjimas pagal savo tikslą turi neatsiejamą europinį aspektą, prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima pripažinti nepriimtinu remiantis tuo, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės nepatenka į Reglamento Nr. 805/2004 taikymo sritį. Be to, nėra prasmės prašymo priimtinumo grįsti teismo praktika, suformuluota 1990 m. spalio 18 d. Sprendime Dzodzi(13), pagal kurią Teisingumo Teismo jurisdikcijai priskiriami prašymai priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos teisės nuostatos tuo atveju, kai valstybės narės vidaus teisėje nurodoma ši Sąjungos teisės nuostata, siekiant nustatyti taisykles, taikytinas išimtinai šios valstybės vidaus situacijai(14). Be to, Įstatyme dėl vykdymo nepateikiama jokios nuorodos į Reglamento Nr. 805/2004 turinį siekiant nustatyti taisykles, taikytinas Kroatijos Respublikos išimtinai vidaus situacijoms, ir tiesiog apibrėžiamos institucijos, kompetentingos pripažinti sprendimus, teisminius susitarimus ir autentiškus dokumentus dėl neginčytinų reikalavimų Europos vykdomuoju raštu.
34. Remiantis tuo darytina išvada, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima pripažinti nepriimtinu remiantis tuo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo vykdomojo rašto vykdymo prieš tai nebuvo prašoma kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje buvo pateiktas prašymas išduoti Europos vykdomojo rašto pažymėjimą.
35. Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma reikšmingumo prezumpcija, ir Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas ar galiojimo vertinimas neturi jokio ryšio su tikrove arba pagrindinės bylos dalyku, jeigu problema hipotetinė arba jeigu Teisingumo Teismas neturi faktinės ir teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus(15). Tačiau šioje byloje nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš suinteresuotųjų šalių pastabų nėra aišku, kad pagrindinė byla yra tariama ir dirbtinė ar kad prejudicinis klausimas visiškai hipotetinis.
36. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.
37. Dabar išnagrinėsiu pateiktus klausimus.
B – Dėl pirmojo klausimo
38. Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Įstatymo dėl vykdymo nuostatos, pagal kurias notarams suteikiama kompetencija jų vykdomuosius raštus, išduodamus remiantis autentišku dokumentu, pripažinti Europos vykdomuoju raštu, jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimo, atitinka Reglamentą Nr. 805/2004.
39. Nors pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą šis teismas negali išsakyti nuomonės nei dėl klausimų, kurie patenka į valstybių narių nacionalinės teisės taikymo sritį, nei dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teise, jis vis dėlto gali pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui padėtų išspręsti jo nagrinėjamą ginčą(16).
40. Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar toks vykdomasis dokumentas, koks yra notaro remiantis autentišku dokumentu pagal Įstatymą dėl vykdymo išduotas vykdomasis raštas, yra sprendimas dėl neginčytino reikalavimo, kurį galima pripažinti Europos vykdomuoju raštu.
41. Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami trijų kategorijų „vykdomieji dokumentai“, kuriems taikoma pripažinimo procedūra. Pagal šią nuostatą minėtas reglamentas taikomas „teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų“.
42. Taigi prašymu priimti prejudicinį sprendimą prašoma paaiškinti, ar notaro pagal Įstatymą dėl vykdymo išduotas vykdomasis raštas priskiriamas prie kurio nors iš šių trijų kategorijų vykdomųjų dokumentų, kurie gali būti pripažįstami.
43. Iš karto galima atmesti teisminį susitarimą, nes akivaizdu, kad notaro vienašališkai, remiantis tik kreditoriaus išrašyta sąskaita, laikoma „autentišku dokumentu“, surašytas dokumentas nėra sutartis, kurios turinys priklauso nuo šalių valios.
44. Dabar reikia išnagrinėti, ar šį vykdomąjį raštą galima laikyti autentišku dokumentu arba teismo sprendimu dėl neginčytino reikalavimo.
1. Dėl kvalifikavimo kaip autentiško dokumento dėl neginčytino reikalavimo
45. Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 3 dalyje pateikta tiksli autentiško dokumento apibrėžtis, kuri pakartoja 1999 m. birželio 17 d. Sprendime Unibank (17) aiškinant Briuselio konvencijos(18) 50 straipsnį Teisingumo Teismo pateiktą apibrėžtį, kurią jis pateikė remdamasis P. Jenard ir G. Möller pranešimu dėl 1988 m. rugsėjo 16 d. Lugane pasirašytos konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(19). Remiantis šia apibrėžtimi, dokumentas yra autentiškas, jeigu tenkinamos trys sąlygos. Pirma, dokumento autentiškumą turi būti nustačiusi viešosios valdžios institucija, antra, šis autentiškumas turi būti siejamas ne tik su parašu, bet ir su dokumento turiniu, ir, trečia, dokumentas turi būti savaime vykdytinas valstybėje, kurioje buvo parengtas. Nors pastaroji sąlyga Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 3 dalyje aiškiai nenurodyta, ji kyla iš šio reglamento 25 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta, jog tam, kad autentiškas dokumentas būtų patvirtintas kaip Europos vykdomasis raštas, jis turi būti „vykdytinas vienoje valstybėje narėje“.
46. Kadangi notaro funkcija būtent ir yra patvirtinti jiems pateikiamų dokumentų autentiškumą, jo išduodamas vykdomasis raštas iš pirmo žvilgsnio galėtų atitikti „formaliai parengto arba užregistruoto“ autentiško dokumento apibrėžtį.
47. Tačiau Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad autentiškas dokumentas, kaip antai teismo sprendimas ar teisminis susitarimas, būtų susijęs su neginčytinu reikalavimu, o šios dalies d punkte patikslinta, kad reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente. Kitaip tariant, autentiškas dokumentas dėl neginčytino reikalavimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra tas, kuriame skolininkas aiškiai pripažino reikalavimą.
48. Akivaizdu, kad vykdomasis raštas, kurį notaras išdavė remdamasis vien kreditoriaus išrašyta sąskaita, nepaprašius skolininko išreikšti savo sutikimo, neatitinka šio reikalavimo.
49. Todėl šis vykdomasis raštas negali būti laikomas autentišku dokumentu dėl neginčytino reikalavimo. Dabar reikia nustatyti, ar šį vykdomąjį dokumentą galima laikyti „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004.
2. Dėl teismo sprendimo dėl neginčytino reikalavimo kvalifikavimo
50. Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 1 dalyje sąvoka „teismo sprendimas“ apibrėžiama kaip „bet koks valstybės narės teismo sprendimas, nepaisant to, kaip jis įvardijamas, įskaitant dekretą, įsakymą, nutartį ar vykdomąjį raštą, taip pat teismo pareigūno nutarimą dėl su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ar sąnaudų“.
51. Vis dėlto Reglamente Nr. 805/2004 nepateikiama jokia bendra sąvokos „valstybės narės teismas“ apibrėžtis, todėl jos turinį reikia patikslinti teismo praktikoje, siekiant nustatyti, ar notaras, kuriam pagal nacionalinę teisę suteikti įgaliojimai išduoti vykdomuosius raštus, gali būti laikomas valstybės narės teismu, kaip tai suprantama pagal šį reglamentą.
52. Kaip nurodo Kroatijos vyriausybė, notaras gali būti laikomas teismu per vykdomojo rašto išdavimo remiantis autentišku dokumentu procedūrą.
53. Ši vyriausybė šiuo klausimu teigia, kad nors Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnyje aiškiai nenurodyta, kad sąvoka „teismas“ Kroatijoje apima ir kitas institucijas, pavyzdžiui, notarus, šis reglamentas buvo priimtas ir kelis kartus keistas dar prieš Kroatijos Respublikai įstojant į Europos Sąjungą, todėl nebuvo įmanoma atsižvelgti į Kroatijos teisės aktų ypatumus.
54. Dar minėta vyriausybė pažymi, kad Kroatijoje buvo nuspręsta įgaliojimus priverstinio vykdymo srityje paskirstyti teismams ir notarams, ir pastariesiems buvo suteikta išimtinė kompetencija imtis priverstinio reikalavimų vykdymo remiantis autentiškais dokumentais.
55. Kaip nurodo Kroatijos vyriausybė, sąvoka „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, nebūtinai reiškia, kad šią procedūrą organizuojantys asmenys ir institucijos formaliai priklauso valstybės teisminei valdžiai. Pakanka, kad nagrinėjama institucija būtų nepriklausoma ir nešališka ir kad jos struktūra ir veikla būtų reglamentuojama iš anksto nustatytomis taisyklėmis. Be to, notarai atitinka kriterijus, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė 1997 m. rugsėjo 17 d. Sprendime Dorsch Consult (20), apibrėždamas, kas pagal SESV 267 straipsnį yra teismas.
56. Ši vyriausybė priduria, kad notarais pasitiki visuomenė, o jų funkcijos yra labai išsamiai reglamentuotos teisės aktų nuostatomis, visų pirma Notariato įstatymu (Zakon o javnom bilježništvu)(21), pagal kurį užtikrinamas jų profesionalumas, patikimumas ir atsakomybė vykdant jiems suteiktus įgaliojimus.
57. Be to, minėtos vyriausybės nuomone, Kroatijos teisės aktai yra pateisinami, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 805/2004 siekiamą tikslą – supaprastinti sprendimų tarpusavio pripažinimo procedūrą, išvengiant dokumento paskelbimo vykdytinu procedūros keliamų nepatogumų.
58. Galiausiai Kroatijos vyriausybė pabrėžia, kad procedūra, kai vykdomąjį raštą išduoda notaras, užtikrinama skolininko pagrindinių teisių apsauga, nes notaras gali išduoti vykdomąjį raštą tik jeigu mano, kad prašymas yra priimtinas ir pagrįstas, kad vykdomasis raštas yra įteiktas skolininkui pagal procesinių dokumentų, pavyzdžiui, dokumentų, kuriais remiantis pradedama byla, įteikimą reglamentuojančias bendrąsias taisykles, kad skolininkas turėjo galimybę pareikšti prieštaravimą, būdamas tinkamai informuotas apie šią jo teisę, taip pat ieškinio pareiškimo tvarką ir terminą, ir kad notaras gali padaryti vykdomąjį įrašą vykdomajame rašte tik jeigu skolininkas nepateikia prieštaravimo ir tik praėjus aštuonių dienų laikotarpiui.
59. Europos Komisija laikosi priešingos pozicijos.
60. Jos teigimu, sąvoka „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, turi atitikti šios sąvokos aiškinimą pagal Reglamentą Nr. 44/2001, nes abu šie reglamentai priklauso teismų bendradarbiavimo civilinėse bylose sričiai ir juose nustatomos viena kitą papildančios taisyklės.
61. Pripažindama, kad notarai gali pradėti „kvaziteismines“ procedūras ir priimti teismų sprendimams analogiškus sprendimus, Komisija mano, kad tokių sprendimų negalima laikyti „teismo“ sprendimais, kaip jie suprantami pagal Reglamentą Nr. 805/2004, nes, kad juos būtų galima laikyti teismo sprendimais, jie turi atitikti šiame reglamente įtvirtintas minimalias proceso normas, kuriomis siekiama užtikrinti, kad būtų visiškai laikomasi teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.
62. Komisija priduria, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas ketina kitų kompetentingų institucijų sprendimus prilyginti valstybių narių teismų priimtiems sprendimams, tai būna aiškiai nurodyta atitinkamame teisės akte, kaip, be to, tai matyti iš Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 7 dalies, kurioje numatyta, kad supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti sąvoka „teismas“ apima Švedijos vykdomąją tarnybą. Tam, kad notarų vykdomieji raštai būtų prilyginti teismo sprendimams, reikėtų iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 805/2004.
63. Norint rasti sprendimą atsižvelgiant į dvi priešingas – atitinkamai Kroatijos vyriausybės ir Komisijos – pozicijas, pirmiausia reikėtų išsamiau paanalizuoti sąvokų „teismo sprendimas“ ir „teismas“ turinį antrinės teisės aktuose, susijusiuose su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose, ir, antra, išstudijuoti teismo praktiką. Tik atlikęs šią dvejopą analizę pasiūlysiu Teisingumo Teismui sprendimą.
a) Sąvokų „teismo sprendimas“ ir „teismas“ apibrėžimas antrinės teisės aktuose, susijusiuose su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose
64. Kaip ir Reglamente Nr. 44/2001, o vėliau – jį pakeitusiame Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 (22), Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamente Nr. 805/2004 pakartojo Briuselio konvencijoje pateiktą teismo sprendimo sąvokos apibrėžtį.
65. Taigi Sąjungos teisės aktų, susijusių su teismų bendradarbiavimu civilinėse bylose, analizė atskleidžia vieną požiūrį į teismo sprendimo sąvoką(23), kuri yra apibrėžiama organiškai, remiantis dokumento autoriaus teisminiu pobūdžiu. Taigi teismo sprendimu laikomas kiekvienas teismo statusą turinčios institucijos dokumentas.
66. Tačiau iš tikrųjų ši viena apibrėžtis neparodo didelių skirtumų, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas yra labai skirtingai apibrėžęs sąvoką „teismas“, kuri, atrodo, suprantama labai nevienodai. Manau, šiuo atžvilgiu galiu nustatyti tris pagrindines tendencijas, atitinkančias tris skirtingas šios sąvokos sampratas.
67. Pirmajai tendencijai būdingas kai kurių institucijų prilyginimo teismams pavieniais atvejais procesas. Prie šios tendencijos priskiriamas Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnis, kurio 7 dalyje, neapibrėžiant sąvokos „teismas“, patikslinta, kad Švedijoje supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti sąvokos „teismas“ apima Švedijos vykdomąją tarnybą. Prie tos pačios tendencijos priskiriamas Reglamento Nr. 1215/2012 3 straipsnis, kuriame numatyta:
„Šiame reglamente sąvoka „teismas“ apima šias institucijas, jei jos turi jurisdikciją nagrinėti bylas, patenkančias į šio reglamento taikymo sritį:
a) Vengrijoje – nagrinėjant bylas dėl mokėjimo reikalavimų (fizetési meghagyásos eljárás) supaprastinto proceso tvarka – notarai (közjegyzö);
b) Švedijoje – nagrinėjant bylas dėl mokėjimo reikalavimų (betalningsföreläggande) ir pagalbos (handräckning) supaprastinto proceso tvarka – išieškojimo tarnyba (Kronofogdemyndigheten).“
68. Įdomu konstatuoti, kad pagal šią nuostatą Vengrijos notarai aiškiai prilyginami teismui, kai išduoda įsakymus sumokėti. Galiausiai išaiškinsiu, kokių pasekmių sukelia šis prilyginimas, taikomas tik Vengrijos notarams.
69. Antroji Sąjungos teisės aktams būdinga tendencija yra susijusi su sąvokos „teismas“ išskyrimu iš sąvokos „kompetentinga institucija“. Šią tendenciją, be kita ko, rodo Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 (24) 2 straipsnio 1 punktas, kuriame sąvoka „teismas“ apibrėžiama kaip apimanti „visas valstybių narių institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į šio reglamento taikymo sritį“, ir šio reglamento 2 straipsnio 2 punktas, kuriame „teisėjas“ apibrėžiamas kaip „teisėjas arba teisėjo įgaliojimams prilyginamus įgaliojimus turintis pareigūnas bylose, patenkančiose į [R]eglamento [Nr. 2201/2003] taikymo sritį“. Šiai kategorijai taip pat priklauso Reglamento Nr. 1896/2006 5 straipsnio 3 punktas, kuriame „teismas“ apibrėžiamas kaip „bet kuri valstybės narės valdžios institucija, kurios kompetencija apima Europos mokėjimo įsakymą ir kitus susijusius dalykus“.
70. Minėta tendencija matyti 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytoje konvencijoje dėl jurisdikcijos, teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(25), kurios sudarymas Bendrijos vardu buvo patvirtintas 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB(26), nes šios konvencijos 62 straipsnyje numatyta, kad „sąvoka „teismas“ reiškia visas institucijas, kurias šios konvencijos privalanti laikytis valstybė nurodė kaip jurisdikciją turinčias institucijas, nagrinėjančias bylas, kurioms taikoma ši konvencija“.
71. Trečioji tendencija, kuri matyti naujausiuose Sąjungos teisės aktuose, rodo sąvokos „teismas“ apibrėžimo procesą įtvirtinant teismų praktikos acquis. Šią įdomią raidą, be kita ko, rodo Reglamento Nr. 4/2009(27) 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad sąvoka „teismas“ apima valstybių narių administracines institucijas, kompetentingas išlaikymo prievolių srityje, jeigu šios institucijos suteikia garantijas, susijusias su jų nešališkumu ir šalių teise būti išklausytoms, ir kad sprendimai, kuriuos jos priima laikydamosi jų įsteigimo valstybės narės teisės aktų:
– gali būti apskųsti teisminei institucijai arba jos peržiūrėti, ir
– turi tokią pačią galią ir poveikį kaip ir teisminės institucijos sprendimas tuo pačiu klausimu.
72. Tą pačią tendenciją rodo ir Reglamento (ES) Nr. 650/2012(28) 3 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, kurioje „teismas“ apibrėžiamas kaip reiškiantis „bet kokią teisminę instituciją ir visas kitas institucijas bei teisės specialistus, turinčius kompetenciją paveldėjimo klausimais, kurie vykdo teismines funkcijas arba vykdo veiklą vadovaudamiesi teisminės institucijos suteiktais įgaliojimais, arba vykdo veiklą prižiūrimi teisminės institucijos“, jeigu tos kitos institucijos ir teisės specialistai bei jų priimami sprendimai atitinka tas pačias sąlygas kaip ir tos, kurios taikytinos administracinėms institucijoms ir jų priimamiems sprendimams pagal Reglamento Nr. 4/2009 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
73. Ši analizė rodo, kad sąvokos „teismas“ apibrėžčių nekontroliuojamai daugėja, ir atrodo, kad ilgainiui jų nemažai susikaupė, tačiau joms trūksta nuoseklumo. Nors kai kuriuose teisės aktuose, kuriuose išsamiai išvardijamos teismui prilyginamos administracinės institucijos, šią sąvoką raginama aiškinti siaurai, kituose, atvirkščiai, pateikiama plati ar net labai lanksti šios sąvokos samprata, apimanti kiekvieną pagal nacionalinę teisę kompetentingą instituciją, o dar kituose teisės aktuose, kaip paaiškės toliau, ši sąvoka apibrėžiama panašiai kaip Teisingumo Teismo praktikoje.
b) Sąvokų „teismo sprendimas“ ir „teismas“ apibrėžimas Teisingumo Teismo praktikoje
74. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su dviem teismo praktikos kryptimis.
75. Pirmoji teismo praktikos kryptis susijusi su sąvoka „teismo sprendimas“ teismų bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose srityje.
76. Ši teismo praktikos kryptis atsirado aiškinant Briuselio konvencijos 25 straipsnį, kuriame, kaip ir Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnyje, ši sąvoka apibrėžiama kaip apimanti kiekvieną valstybės narės teismo priimtą sprendimą, nesvarbu, koks jo pavadinimas.
77. Teisingumo Teismas jau yra pareiškęs, kad minėtos konvencijos 25 straipsnyje apibrėžta sąvoka „teismo sprendimas“, kurios aiškinimas, pateiktas šio teismo, iš esmės taip pat taikomas atitinkamai Reglamento Nr. 44/2001 nuostatai, susijusi „tik su teismo sprendimais, kuriuos faktiškai priėmė susitariančiosios valstybės teismas“(29), ir kartu, nurodydamas P. Jenard parengtą pranešimą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo(30), patikslino, kad teismo kanclerio sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų sumos laikomas „teismo sprendimu“, nes teismo kancleris „veikia kaip teismo organas“, kuris išnagrinėjo bylos esmę, ir kad „ginčo atveju sprendimą dėl išlaidų priima pats teismas“(31).
78. Teisingumo Teismas iš šios apibrėžties padarė išvadą, jog tam, kad aktą būtų galima laikyti „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Briuselio konvenciją, „jį turi būti priėmusi susitariančiosios valstybės teisminė institucija, pagal savo įgaliojimus priimanti sprendimą šalių ginčijamais klausimais“(32).
79. Be Briuselio konvencijos 25 straipsnyje aiškiai įtvirtinto organiškojo kriterijaus, Teisingumo Teismas laipsniškai išplėtojo kitus du kriterijus, iš kurių vienas yra procesinis, o kitas – materialinis.
80. Pagal procesinį kriterijų reikalaujama, kad procesai, per kuriuos priimami teismo sprendimai, vyktų užtikrinant teisę į gynybą(33). Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, tam, kad sprendimui būtų taikoma Briuselio konvencijoje numatyta pripažinimo ir vykdymo sistema, pakanka, kad, prieš siekiant šio sprendimo pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje nei kilmės valstybė, dėl jo šioje kilmės valstybėje vadovaujantis įvairia tvarka vyko arba galėjo įvykti rungimosi principu grindžiamas tyrimas(34). Taigi jis „teismo sprendimu“ laikė nutartį dėl atsakomybės nustatymo, priimtą po pirmojo procedūros etapo, kuris nebuvo grindžiamas rungimosi principu, tačiau dėl kurios, prieš ją pripažįstant ar vykdant, galėjo būti surengta rungimosi principu grindžiama procedūra(35), įsakymą sumokėti, dėl kurio skolininkas gali pareikšti prieštaravimą ir tada procedūra virsta įprastu teismo procesu(36), arba teismo sprendimą, priimtą už akių civilinėje byloje, kuri iš esmės grindžiama rungimosi principu(37).
81. Materialinis kriterijus reiškia, kad institucija, kuri yra akto autorė, atliko tam tikrą vaidmenį rengiant šį aktą. Taigi, kaip minėjau, aktą turi priimti institucija, „pati turinti teisę priimti sprendimą dėl šalių ginčijamų klausimų“(38), todėl, Teisingumo Teismo teigimu, prie tokio akto nepriskiriamas teisminis susitarimas, kuris yra iš esmės sutartinio pobūdžio, nes jo turinys pirmiausia priklauso nuo šalių valios(39).
82. Galiausiai sąvoka „teismo sprendimas“ pagal Briuselio konvenciją reiškia teismo institucijos, kuriai suteikti vertinimo įgaliojimai ir kuri priima sprendimą paisydama teisės į gynybą, įsikišimą.
83. Tačiau teismo praktikoje dėl Briuselio konvencijos ir Reglamento Nr. 44/2001 nepatikslinamas teisminės institucijos sąvokos turinys. Norint išsiaiškinti jos turinį, reikia remtis teismo praktika, kurioje šis klausimas analizuojamas atsižvelgiant į SESV 267 straipsnį.
84. Antroji teismo praktikos kryptis susijusi su sąvokos „teismas“, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, apibrėžimu.
85. Kadangi nebūtina išsamiai su visomis subtilybėmis atpasakoti teismo praktikos, kuriai būdingi ir tam tikri „ieškojimai“(40), priminsiu tik tai, kad, siekdamas įvertinti, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija turi „teismo“ statusą, Teisingumo Teismas, kuris nepateikia bendros ir abstrakčios šios sąvokos apibrėžties, taiko nustatymo metodą, grindžiamą atsižvelgimu į visumą tarpusavyje derančių požymių, susijusių su tuo, ar institucija įsteigta teisės aktų pagrindu, ar ji yra nuolatinė, ar jos jurisdikcija privaloma, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar institucija taiko teisės normas, taip pat, ar ji yra nepriklausoma.
86. Taigi Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad administracinė institucija, kurioje yra iškelta byla ir kuri dėl to vykdo teismo funkciją, gali būti laikoma teismu, turinčiu teisę pateikti prejudicinį klausimą(41). Vadovaudamasis nusistovėjusia savo praktika, pagal kurią „teismo“ statuso vertinimas yra tik Sąjungos teisei priskiriamas klausimas, Teisingumo Teismas priminė, kad aplinkybė, jog pagal nacionalinę teisę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija laikoma administracine institucija, atliekant šį vertinimą nėra lemiama(42).
c) Mano siūlomas atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą
87. Atsižvelgiant į mano išdėstytas teisines aplinkybes, pakankamai natūraliai išaiškėja trys būdai apibrėžti sąvoką „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004.
88. Pirmasis būdas būtų aiškinti sąvoką „teismas“ siaurai, apimant griežtai tik teismines institucijas, taigi neįtraukiant nė vienos institucijos, kuri struktūriškai nesusijusi su valstybės narės teismų sistema, išskyrus Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai numatytas išimtis.
89. Antrasis būdas būtų priešingas – aiškinti sąvoką „teismas“ plačiai, įtraukiant į ją kiekvieną pagal valstybės narės teisę kompetentingą instituciją.
90. Trečiasis būdas, kurį laikysiu „tarpiniu“, yra pakartoti teismui būdingas savybes, kurios yra nurodytos klasikinėje Teisingumo Teismo praktikoje aiškinant SESV 267 straipsnį, ir taip pripažinti, kad Kroatijos notarai tam tikromis sąlygomis gali būti laikomi „teismais“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004.
91. Mano nuomone, mažiausiai priimtinas yra pirmasis iš šių trijų būdų.
92. Nors Komisijos rašytinėse ir žodinėse pastabose palaikoma pozicija yra šiek tiek dviprasmiška, atrodo, kad ji siejama būtent su šiuo būdu, nes ši institucija, net neanalizuodama Kroatijos notarų veikimo sąlygų, laikosi nuomonės, kad jų priimamus sprendimus galima būtų laikyti „teismo sprendimais“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, tik jeigu šis reglamentas būtų iš dalies pakeistas, numatant jame šį prilyginimą.
93. Pagrindinis šio pirmojo būdo pateisinimas susijęs su tuo, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas ketina prilyginti instituciją teismui, jis tai aiškiai nurodo atitinkamame teisės akte. Tačiau Reglamente Nr. 805/2004 Kroatijos notarai nepaminėti, nors jo 4 straipsnio 7 dalyje supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti paminėta Švedijos vykdomoji tarnyba, o Reglamento Nr. 1215/2012 3 straipsnyje, be šios Švedijos vykdomosios tarnybos, supaprastintuose teismo procesuose dėl įsakymo sumokėti teismams aiškiai prilyginami Vengrijos notarai.
94. Šį siaurą aiškinimą taip pat papildomai patvirtintų palyginimas su Lugano konvencijos 62 straipsniu, nes tai, kad reglamentuose Nr. 805/2004 ir Nr. 1215/2012 nėra analogiškos nuostatos, kuria į sąvoką „teismas“ būtų įtraukta kiekviena kompetentinga institucija, įrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pagal šiuos du reglamentus neketino suprasti teismo sąvokos išimtinai funkciniu požiūriu.
95. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis siauras aiškinimas patikimai grindžiamas pažodiniu Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio aiškinimu, kiti svarbesni argumentai suteikia pagrindą teismo sąvoką aiškinti plačiau.
96. Pirma, Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 7 dalies ir Reglamento Nr. 1215/2012 3 straipsnio nuostatas galima aiškinti ir kitaip. Iš tiesų tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigoja „teismu“ laikyti tam tikras administracines institucijas, nereiškia, kad, taikant klasikinius teismo praktikoje nustatytus kriterijus, teismu negali būti laikomos ir kitos institucijos. Žinoma, kitos institucijos nei Švedijos vykdomoji tarnyba negalima savaime laikyti „teismu“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, nes tai „nustatyta įstatyme“. Tačiau nė viena šio reglamento nuostata nedraudžia laikyti šios institucijos „teismu“, jeigu įrodoma, kad pagal klasikinę Teisingumo Teismo praktiką ji turi teismui būdingų savybių.
97. Antra, tokie reikalavimai aiškinant teismo sąvoką dėl savo griežtumo būtų labai novatoriški, nes visiškai neatitiktų Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią teismų bendradarbiavimo priemonės – prašymo priimti prejudicinį sprendimą – srityje sąvokai „teismas“ suteikiant savarankišką turinį „teismo“, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį, statusas pripažintas administracinėms institucijoms, kurioms suteiktos teismo funkcijos.
98. Trečia, taikant tokius naujus reikalavimus būtų paneigtas sąvokos „teismas“ savarankiškas pobūdis Sąjungos teisėje, nes kad institucija būtų laikoma „teismu“, kilmės valstybei narei pakaktų laikyti šią instituciją „teismine institucija“ ir tiesiog formaliai priskirti ją prie savo vidaus teismų sistemos.
99. Ketvirta, manau, kad toks siauras aiškinimas neatitinka tarpusavio pripažinimo principo, kuriuo grindžiama Reglamento Nr. 805/2004 sistema. Pagal šį principą pateisinama tai, kad, kiek tai susiję su vykdymu, kilmės valstybės narės priimtas ir šios valstybės narės teismo Europos vykdomuoju raštu pripažintas sprendimas prilyginamas valstybėje narėje, kurioje prašoma vykdymo, priimtam sprendimui. Vadovaujantis tarpusavio pripažinimu grindžiamos sistemos logika, kiekvieną instituciją, dėl kurios dalyvavimo aktui kilmės valstybėje narėje suteikiamas vykdytino sprendimo statusas, reikia laikyti „teismu“, kurios sprendimai turi galėti laisvai judėti kitose valstybėse narėse.
100. Siaurą požiūrį reikia atmesti dėl šių keturių priežasčių.
101. Kraštutiniu atveju, vadovaujantis tarpusavio pripažinimo logika, gali atsirasti pagrindas priešingam, platesniam aiškinimui, pagal kurį teismo sąvoka sutaptų su kompetentingos institucijos sąvoka. Pagal šį aiškinimą Kroatijos notarą būtų galima laikyti „teismu“, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, remiantis vien tuo, kad pagal Įstatymą dėl vykdymo jam suteikiama kompetencija išduoti vykdomuosius raštus ir pripažinti juos Europos vykdomaisiais raštais.
102. Vis dėlto nemanau, kad šis aiškinimas yra tinkamas.
103. Jis neatitinka paties Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio teksto, kuriame, skirtingai nei Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnio 1 punkte, Reglamento Nr. 1896/2006 5 straipsnio 3 punkte ir Lugano konvencijos 62 straipsnyje, sąvoka „teismas“ nelaikoma nei bendrine, nei eiline.
104. Be to, jeigu sąvoka „teismas“ apimtų kiekvieną kompetentingą instituciją, nesuprantu, kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirūpino aiškiai prilyginti teismui Švedijos vykdomąją tarnybą.
105. Taigi siūlau laikytis tarpinio požiūrio, iš tikrųjų atitinkančio nustatymo metodą, kurį Teisingumo Teismas taikė apibrėždamas sąvoką „teismas“, kaip ji suprantama pagal SESV 267 straipsnį, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 805/2004 struktūrą ir tikslą, nes man atrodo, kad keliose jo nuostatose pabrėžiama svarba paisyti procedūrinių garantijų.
106. Taigi reikia konstatuoti, kad pagal šio reglamento 3 straipsnyje pateikiamą reikalavimo, kuris „laikomas neginčytinu“, apibrėžtį, kalbant apie teismo sprendimus, reikia atsižvelgti į skolininko elgesį „teismo proceso metu“(43). Manau, pati ši nuostata reiškia, kad yra procesas, per kurį užtikrinama skolininko teisė būti išklausytam ir ginčyti kreditoriaus reikalavimą.
107. Be to, pagal Reglamentą Nr. 805/2004 reikalaujama, kad valstybėje narėje priimtas sprendimas dėl neginčytino reikalavimo atitiktų minimalias proceso normas, kurių tikslas – užtikrinti, kad skolininkas būtų informuotas laiku ir taip, kad galėtų pasirengti gynybai, pirma, apie jam pareikštą ieškinį ir jo aktyvaus dalyvavimo procese sąlygas siekiant ginčyti atitinkamą reikalavimą ir, antra, apie jo nedalyvavimo pasekmes. Atsižvelgiant į pavojus, kuriuos kelia reikalavimo neginčijimo prezumpcijos institutas, siejamas su skolininko tylėjimu per visą teismo procesą, labai svarbu laikytis minimalių procesinių garantijų, kurių laikymąsi turi užtikrinti „teismas“.
108. Galiausiai sąvoką „teismas“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, reikia suprasti kaip apimančią kiekvieną instituciją, suteikiančią nepriklausomumo ir nešališkumo garantijas ir turinčią teisę priimti sprendimą, dėl kurio, pirma, prieš kylant jo pripažinimo Europos vykdomuoju raštu klausimui, buvo arba gali būti pradėta rungimosi principu grindžiama procedūra ir, antra, dėl kurio galima pareikšti ieškinį teisminėje institucijoje.
109. Man atrodo, kad šis funkcinis sąvokos „teismas“ apibrėžimas atitinka tradicinę šios sąvokos sampratą ir kartu leidžia atsižvelgti į dabartinę tendenciją kai kuriuos, pirmiausia masinius, ginčus spręsti ne teisme, siekiant palengvinti teisminėms institucijoms darbą.
110. Pirmiausia manau, kad Kroatijos notarai, išduodami vykdomuosius raštus, vykdo teisminio pobūdžio veiklą, nors ši procedūra yra supaprastinta ir labiau primena procedūrą dėl įsakymo sumokėti.
111. Savo rašytinėse pastabose Kroatijos vyriausybė šiuo atžvilgiu pateikė įdomios informacijos apie skolininkui suteikiamas garantijas per vykdymo procedūrą pas notarą. Šios vyriausybės teigimu, notaras išduoda vykdomąjį raštą tik pats įvertinęs prašymo priimtinumą ir pagrįstumą. Be to, jis turi įteikti vykdomąjį raštą atsakovui pagal taisykles, kuriomis jam užtikrinama galimybė ginčyti jam pareikštą reikalavimą, paminint galimybę pareikšti prieštaravimą (ieškinį) teisme, ir tam nustatytą terminą. Kaip nurodo minėta vyriausybė, notaras gali padaryti vykdomąjį įrašą vykdomajame rašte tik praėjus aštuonioms dienoms po prieštaravimui pateikti nustatyto termino.
112. Per teismo posėdį Kroatijos vyriausybė papildomai patikslino informaciją, nurodydama, kad Notariato įstatymu ir Notarų etikos kodeksu užtikrinamas notaro nepriklausomumas ir nešališkumas prašymą pateikusio asmens atžvilgiu, notarui atliekant konkrečias vykdomųjų raštų išdavimo remiantis autentiškais dokumentais funkcijas. Šios vyriausybės teigimu, notaras nėra tik registracijos įstaiga, nes jis nagrinėja prašymą ir vertiną jo priimtinumą bei pagrįstumą.
113. Taigi, remiantis Kroatijos vyriausybės pateikta informacija, atrodo, kad notaras, vykdydamas konkrečią vykdomųjų raštų išdavimo veiklą, veikia kaip trečiasis asmuo, nesusijęs su iškilusiais interesais, ir nekyla interesų konflikto, kuris galėtų atsirasti dėl kitos jo veiklos vykdymo.
114. Todėl, turint omenyje, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės atlikti tam tikrą patikrinimą, atrodo, kad notaras, kai veikia ne kaip valstybės pareigūnas, o kaip institucija, atsakinga už vykdomųjų raštų išdavimą, tai daro kaip nepriklausoma ir nešališka institucija.
115. Šiomis aplinkybėmis manau, kad notaro išduotą vykdomąjį raštą galima laikyti „teismo sprendimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 Nr. 805/2004 4 straipsnio 1 dalį. Telieka nustatyti, ar notaras taip pat gali pripažinti šį sprendimą Europos vykdomuoju raštu.
C – Dėl antrojo klausimo
116. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar notaras, pagal autentišką dokumentą išdavęs vykdomąjį raštą, kuris, skolininkui nepareiškus prieštaravimų, tapo vykdytinas, yra kompetentingas pripažinti jį Europos vykdomuoju raštu.
117. Iš Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalies matyti, kad prašymą pripažinti dokumentą Europos vykdomuoju raštu reikia pateikti kilmės teismui, kuris šio reglamento 4 straipsnio 6 dalyje apibrėžiamas kaip „teismas, kurio procesas vyksta tuo metu, kai vykdomos 3 straipsnio 1 dalies a, b ar c punktuose nustatytos sąlygos [kuriame procesas pradedamas, kai tenkinamos 3 straipsnio 1 dalies a, b arba c punktuose nustatytos sąlygos]“, t. y. teismas, kuriame procesas pradedamas, kai tenkinamos sąlygos, leidžiančios preziumuoti reikalavimo neginčytinumą.
118. Taigi pagal Įstatyme dėl vykdymo numatytą sistemą būtent notaras turi būti laikomas „kilmės teismu“, jeigu skolininkas nepareiškė prieštaravimo dėl vykdomojo rašto ir jeigu jis tapo vykdytinas.
119. Tai, kad sprendimą pripažinti dokumentą Europos vykdomuoju raštu Teisingumo Teismas 2016 m. birželio 16 d. Sprendime Pebros Servizi (C‑511/14, EU:C:2016:448) laikė teisminio pobūdžio aktu, neužkerta kelio šio veiksmo atlikti notarui, jeigu jis atitinka visas sąlygas, pagal kurias jį galima laikyti „teismu“, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 805/2004.
IV – Išvada
120. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Općinski sud u Novom Zagrebu (Novi Zagreb municipalinis teismas, Kroatija) pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
1. Sąvoką „teismo sprendimas“, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą, 4 straipsnio 1 dalį, reikia aiškinti taip, kad vykdomasis dokumentas, kaip antai notaro remiantis autentišku dokumentu išduotas vykdomasis raštas, yra „teismo sprendimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 1 dalį, jeigu notaras, kompetentingas išduoti šį vykdomąjį raštą, atlikdamas šią konkrečią funkciją, priima sprendimą kaip teismas, o tai reiškia, kad jis suteikia garantijas, susijusias su jo nepriklausomumu ir nešališkumu, ir turi teisę priimti sprendimą, dėl kurio, pirma, prieš pripažįstant jį Europos vykdomuoju raštu, buvo arba gali būti pradėta rungimosi principu grindžiama procedūra, ir, antra, gali būti pareikštas ieškinys teisminėje institucijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar notaras tenkina visas šias sąlygas, visų pirma susijusias su nepriklausomumu ir nešališkumu.
2. Reglamento Nr. 805/2004 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad notaras, kuris atitinka visas sąlygas, kad būtų laikomas „teismu“, yra „kilmės teismas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 805/2004 4 straipsnio 6 punktą ir 6 straipsnio 1 dalį, todėl jis yra kompetentingas savo išduotą raštą, kuris tapo vykdytinas skolininkui nepareiškus prieštaravimo, pripažinti Europos vykdomuoju raštu.