GENERALINIO ADVOKATO
HENRIK SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA,
pateikta 2016 m. balandžio 7 d.(1)
Byla C‑149/15
Sabrina Wathelet
prieš
Garage Bietheres & Fils SPRL
(Cour d’appel de Liège (Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 1999/44/EB – Vartojimo prekių pardavimas ir susijusios garantijos – 1 straipsnio 2 dalies c punktas – Sąvoka „pardavėjas“ – Verslininko, tarpininkaujančio pardavėjui, kuris nėra verslininkas, atsakomybė“
I – Įžanga
1. Nekyla jokių abejonių, kad vartotojui, perkančiam vartojimo prekę iš kito fizinio asmens, netaikoma 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų(2) apsauga. Tačiau ar taip yra ir tuo atveju, kai verslininkas, veikiantis fizinio asmens vardu ir naudai, dalyvauja sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, prisistatydamas vartotojui kaip pardavėjas? Šioje byloje kyla būtent toks klausimas.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Cour d’appel de Liège (Lježo apeliacinis teismas) (Belgija) pateikė nagrinėdamas vartotojo ir verslininko ginčą dėl naudoto automobilio pardavimo. Pagrindinis klausimas – ar verslininkas, kuris tik tarpininkavo automobilio savininkui, kuris nėra verslininkas, yra atsakingas vartotojui už automobilio trūkumus.
3. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte esanti pardavėjo sąvoka apima tokį verslininką kaip atsakovas pagrindinėje byloje, kuris dalyvauja sudarant pirkimo–pardavimo sutartį kaip fizinio asmens tarpininkas, nors minėtoje nuostatoje toks atvejis nenurodytas.
4. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti pardavėjo sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 1999/44, aprėptį, vadinasi, ir šios direktyvos taikymo sritį.
5. Tolesnėje analizėje pirmiausia pateiksiu bendro pobūdžio samprotavimus, susijusius su tarpininko sąvokos ir Direktyvoje 1999/44 esančios pardavėjo sąvokos aiškinimo ypatumais. Paskui, remdamasis tiek šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotės, tiek šios nuostatos tikslo analize, nagrinėsiu pardavėjo sąvokos, kaip ji suprantama pagal direktyvą, taikymo sritį, kad atsakyčiau į prejudicinį klausimą. Galiausiai aptarsiu klausimą dėl nacionalinio teismo vertinimo ir klausimą dėl tarpininkui mokamo atlygio.
II – Teisinis pagrindas
A – Direktyva 1999/44
6. Direktyvos 1999/44 1 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į EB sutarties 153 straipsnį (dabar – SESV 169 straipsnis), kuriame, be kita ko, nustatyta:
„Siekiant remti vartotojų interesus ir užtikrinti vartotojų aukšto lygio apsaugą, [Sąjunga] padeda užtikrinti vartotojų <…> ekonominius interesus, taip pat skatinti jų teisę į informaciją <…> savo interesams ginti.“(3)
7. Direktyvos 1999/44 5 ir 6 konstatuojamosiose dalyse patikslinta:
„(5) kadangi minimalių vartotojų teisės taisyklių, kurios galiotų nepriklausomai nuo prekių pirkimo vietos Bendrijoje, bendros visumos sukūrimas sutvirtins vartotojų pasitikėjimą ir sudarys jiems galimybę visapusiškai pasinaudoti vidaus rinka;
(6) kadangi pagrindiniai sunkumai, su kuriais susiduria vartotojai, ir pagrindinis ginčų su pardavėjais šaltinis yra susiję su tuo, kad prekės neatitinka sutarties; kadangi dėl to šiuo atžvilgiu yra tikslinga suderinti nacionalinius vartojimo prekių pardavimą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau nepažeidžiant su sutartine ir nesutartine [deliktine] atsakomybe susijusių nacionalinės teisės nuostatų bei principų“.
8. Dėl pardavėjo atsakomybės šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„(9) kadangi pardavėjas turėtų būti tiesiogiai atsakingas vartotojui už prekių atitikimą sutarčiai; kadangi tai yra tradicinis [įprastas] sprendimas, įtvirtintas valstybių narių teisės sistemose; kadangi vis dėlto pardavėjas turėtų galėti, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose, laisvai reikalauti gamintojo, ankstesnio pardavėjo toje pačioje sutarčių grandinėje arba bet kokio kito tarpininko, jeigu jis nėra šios teisės atsisakęs, vykdyti teisių gynimo priemones; kadangi ši direktyva neturi poveikio sutarties tarp pardavėjo, gamintojo, ankstesnio pardavėjo ar bet kokio kito tarpininko laisvės principui; kadangi taisykles, reguliuojančias, kieno atžvilgiu ir kaip pardavėjas gali reikalauti vykdyti tokių teisės gynimo priemonių, turi nustatyti nacionalinės teisės aktai“.
9. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva siekiama:
„<…> suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl vartojimo prekių pardavimo ir su tuo susijusių garantijų tam tikrų aspektų, siekiant užtikrinti vieningą minimalų vartotojų apsaugos vidaus rinkoje lygį.“
10. Šiuo tikslu Direktyvoje 1999/44 pardavėjams nustatytos tam tikros pareigos vartotojų atžvilgiu, visų pirma 2 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga vartotojui pateikti prekę, kuri atitinka pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimus, o 3 straipsnio 1 dalyje – pareiga atsakyti vartotojui už bet kokį prekių pateikimo momentu esančią neatitiktį reikalavimams.
11. Pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą pardavėjo sąvoka apibrėžiama taip:
„pardavėjas“ – reiškia bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris, versdamasis prekyba, verslu ar profesija, pagal sutartį parduoda vartojimo prekes“.
12. Šios direktyvos 4 straipsnyje „Žalos atlyginimo teisė“ nustatyta:
„Kai už neatitikimą, atsiradusį dėl gamintojo ar ankstesnio pardavėjo toje pačioje sutarčių grandinėje ar bet kokio kito tarpininko veikimo ar neveikimo, vartotojui yra atsakingas galutinis pardavėjas, jis turi teisę imtis teisės gynimo priemonių atsakingo asmens ar asmenų sutarčių grandinėje atžvilgiu. Atsakingą asmenį ar asmenis, kurių atžvilgiu galutinis pardavėjas gali imtis teisės gynimo priemonių, kartu ir atitinkamą jų vykdymo procesą bei sąlygas nustato nacionalinė teisė.“
13. Pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva nustatomas tik minimalus nacionalinių vartotojų apsaugos taisyklių derinimas(4). Šiuo klausimu 8 straipsnio „Nacionalinė teisė ir minimali apsauga“ 1 dalyje patikslinama:
„Šios direktyvos nustatytos teisės yra vykdomos nepažeidžiant kitų teisių, kuriomis vartotojas gali remtis pagal nacionalines normas, reguliuojančias sutartinę ar nesutartinę [deliktinę] atsakomybę.“
B – Belgijos teisė
14. Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte apibrėžta pardavėjo sąvoka buvo pažodžiui perkelta Belgijos civilinio kodekso 1649bis straipsnio 2 dalies 2 punktu į Belgijos teisę.
III – Faktinės aplinkybės ir pagrindinė byla
15. 2012 m. balandžio 24 d. autoservise, t. y. ribotos atsakomybės bendrovėje Garage Bietheres & Fils SPRL (toliau – Garage Bietheres), S. Wathelet įsigijo naudotą automobilį už 4 000 EUR sumą.
16. S. Wathelet sumokėjo 4 000 EUR sumą Garage Bietheres. Tačiau ji negavo nei mokėjimo įrodymo, nei pardavimo sąskaitos faktūros.
17. Garage Bietheres pats apmokėjo transporto priemonės techninės patikros išlaidas ir pateikė kompetentingai Belgijos institucijai prašymą įregistruoti transporto priemonę. Šio įregistravimo išlaidas padengė S. Wathelet.
18. Po kelių mėnesių, t. y. 2012 m. liepos mėn., transporto priemonė sugedo. Ji buvo atiduota taisyti į Garage Bietheres remonto dirbtuves. Autoservisas nustatė variklio gedimą.
19. 2012 m. lapkričio 13 d. Garage Bietheres skirtame laiške S. Wathelet prašė jai grąžinti transporto priemonę, reikalaudama, be kita ko, pateikti jos pardavimo sąskaitą faktūrą.
20. 2012 m. lapkričio 17 d. S. Wathelet atvyko į Garage Bietheres ketindama atsiimti savo transporto priemonę. Jos prašymas nebuvo patenkintas, nes ji atsisakė pasirašyti 2 000 EUR dydžio sąskaitą faktūrą už remonto darbus, išrašytą 2012 m. lapkričio 17 d. S. Wathelet teigimu, būtent tada jai buvo pranešta, kad Garage Bietheres nebuvo transporto priemonės pardavėjas, o iš tiesų veikė tik kaip fizinio asmens tarpininkas(5).
21. 2012 m. lapkričio 17 d. S. Wathelet skirtame laiške Garage Bietheres nurodė, kad transporto priemonė, kurią S. Wathelet įsigijo, buvo pardavimo punkte ir kad jai iš pat pradžių buvo pranešta, jog ši transporto priemonė priklausė ne Garage Bietheres, o fiziniam asmeniui. Garage Bietheres teigimu, variklio gedimas laikomas įprasta rizika, kai fizinis asmuo perka naudotą transporto priemonę iš kito fizinio asmens. Todėl Garage Bietheres nurodė atsisakantis grąžinti transporto priemonę S. Wathelet tol, kol nebus apmokėta visa 2 000 EUR sąskaita už remonto darbus. Garage Bietheres prie savo laiško pridėjo 4 000 EUR gavimo kvitą, kuriame buvo ranka įrašyti savininkės, kuri nėra verslininkė, ir pirkėjos, t. y. S. Wathelet, vardai ir pavardės. Šiame dokumente buvo tik savininkės, kuris nėra verslininkė, parašas.
22. 2012 m. gruodžio 13 d. Garage Bietheres kreipėsi į Tribunal de première instance de Verviers (Vervjė apylinkės teismas) su prieš S. Wathelet nukreiptu ieškiniu, reikalaudamas, kad, be kita ko, ši apmokėtų 2012 m. lapkričio 17 d. 2 000 EUR sąskaitą už remonto darbus kartu su delspinigiais. Garage Bietheres teigė, kad S. Wathelet įsigyta transporto priemonė priklausė vienai iš šios bendrovės klienčių ir kad pardavimas įvyko tarp dviejų fizinių asmenų.
23. S. Wathelet ginčijo Garage Bietheres reikalavimą ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pagal Belgijos civilinį kodeksą panaikinti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti 4 000 EUR sumą kartu su delspinigiais. Be to, S. Wathelet prašė jai sumokėti 2 147,46 EUR žalos atlyginimo sumą. Jos teigimu, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp jos ir Garage Bietheres ir ji negalėjo žinoti, jog pastarasis nėra pardavėjas.
24. Apylinkės teismas nusprendė, kad Garage Bietheres reikalavimas buvo iš dalies pagrįstas, ir priteisė iš S. Wathelet jam sumokėti 2 000 EUR sumą kartu su delspinigiais. Be to, šis teismas S. Wathelet priešieškinį pripažino nepagrįstu.
25. S. Wathelet padavė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Cour d’appel de Liège (Lježo apeliacinis teismas), nurodydama tuos pačius pirmojoje instancijoje pateiktus reikalavimus ir subsidiariai prašydama nedelsiant grąžinti transporto priemonę.
26. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra rimtų, tikslių ir nuoseklių priežasčių manyti, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu S. Wathelet nebuvo informuota apie tai, kad ši sutartis buvo sudaroma tarp fizinių asmenų. Šiuo atžvilgiu nacionalinis teismas laiko įrodyta tai, kad S. Wathelet niekada nebuvo susitikusi su transporto priemonės savininke ir kad autoservisas tik tarpininkavo ją parduodant, o už tai savininkė jam nesumokėjo jokio atlygio.
IV – Prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar vartojimo prekių pardavėjo sąvoka, pateikiama Belgijos civilinio kodekso 1649bis straipsnyje, įtrauktame [1994 m. rugsėjo 1 d.] Įstatymu dėl vartotojų apsaugos vartojimo prekių pardavimo atveju, kuriuo į Belgijos nacionalinę teisę buvo perkelta [Direktyva 1999/44 dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų], turi būti aiškinama taip, kad ji apima ne tik verslininką kaip pardavėją, kuris perduoda vartojimo prekę vartotojo nuosavybėn, bet taip pat ir verslininką, tarpininkaujantį pardavėjui, kuris nėra verslininkas, nepaisant to, ar jam buvo atlyginta už tarpininkavimą ir ar jis pranešė būsimam pirkėjui apie tai, kad pardavėjas yra fizinis asmuo?“
28. Pastabas raštu pateikė Belgijos, Vokietijos, Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija. Teismo posėdis rengiamas nebuvo.
V – Teisinė analizė
A – Įvadinės pastabos
1. Dėl tarpininko sąvokos
29. Manau, pirmiausia reikėtų pateikti kelias pastabas dėl tarpininko sąvokos, kuri apima įvairias situacijas, galinčias turėti skirtingų teisinių pasekmių atsižvelgiant į nacionalinius skirtumus(6), nes valstybių narių sutarčių teisė buvo tik iš dalies suderinta Europos lygmeniu(7).
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslino, kaip reikia suprasti tarpininko sąvoką, kurią jis vartoja prašyme priimti prejudicinį sprendimą.
31. Pačioje Direktyvoje 1999/44 nepateikiama tarpininko sąvokos, vartojamos šios direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje ir 4 straipsnyje, apibrėžtis ir nei jos nuostatose, nei parengiamuosiuose dokumentuose nenurodoma, kokia yra šios sąvokos prasmė šioje direktyvoje. Teisingumo Teismas taip pat neturėjo galimybės nagrinėti šio klausimo ar apskritai klausimo dėl tarpininko vaidmens ir atsakomybės vartotojų apsaugos srityje.
32. Vis dėlto tarpininko sąvoka pateikiama kitose direktyvose, susijusiose su vartotojų apsauga. Daugumoje jų ši sąvoka aiškiai apibrėžta ir reiškia bet kurį asmenį, veikiantį kito asmens vardu arba naudai(8). Ši apibrėžtis apima tiek savo paties vardu veikiantį verslininką, kuris paprastai laikomas saistomu sutarties pagal nacionalinę sutarčių teisę(9), tiek kito asmens vardu veikiantį asmenį, tačiau kuris paprastai nėra laikomas sutarties šalimi(10).
33. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog nagrinėjamos transporto priemonės savininkė patvirtino, kad transporto priemonė priklausė jai, kad „pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų ir kad autoservisas [buvo] tik tarpininkas“. Be to, sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad sumokėta pardavimo kainos suma buvo perduota transporto priemonės savininkei(11).
34. Iš to galiu daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tarpininkas, t. y. Garage Bietheres, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį transporto priemonės savininkės vardu ir naudai.
35. Todėl toliau atlikdamas analizę remsiuosi tarpininko sąvokos, apimančios bet kurį verslininką, kuris, parduodamas vartojimo prekę prekės savininko, kuris nėra verslininkas, vardu ir naudai, sudaro pirkimo–pardavimo sutartį su vartotoju(12).
36. Be to, nesant priešingų įrodymų, galiu daryti prielaidą, kad transporto priemonės savininkė įgaliojo Garage Bietheres parduoti transporto priemonę. Taigi mano analizė susijusi tik su situacija, kai tarpininkas veikia pagal įgaliojimą.
2. Dėl prejudicinio klausimo dalyko
37. Prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti pardavėjo sąvoką, pateiktą Belgijos civilinio kodekso 1649bis straipsnyje, įtrauktame 1994 m. rugsėjo 1 d. Įstatymu, kuriuo į Belgijos teisę perkeliamas Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktas.
38. Pirmiausia reikia pažymėti, kad kai, remiantis SESV 267 straipsniu, kreipiamasi į Teisingumo Teismą, šis gali aiškinti Sutartis ir priimti sprendimą dėl Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų galiojimo ir išaiškinimo. Teisingumo Teismas turi kompetenciją nagrinėti tik Sąjungos teisės nuostatas. Vertinti nacionalinės teisės nuostatų apimtį ir jų taikymo būdą turi nacionalinis teismas(13).
39. Taigi prejudicinis klausimas turi būti suprantamas taip, kad juo siekiama sužinoti, ar pardavėjo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, reikia aiškinti taip, kad ji apima verslininką, veikiantį fizinio asmens vardu ir naudai, nesvarbu, ar šiam verslininkui atlyginama už jo dalyvavimą ir ar jis informavo vartotoją, kad pardavėjas yra fizinis asmuo.
3. Dėl aiškinimo ypatumų
40. Prieš aptardamas, kaip reikėtų aiškinti pardavėjo sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, pateiksiu bendro pobūdžio samprotavimus, kuriuos, mano nuomone, šiuo tikslu naudinga pateikti.
41. Pirma, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principų reikalavimų matyti, kad kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę norint nustatyti šios nuostatos prasmę ir apimtį, jos reikšmė visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(14).
42. Kadangi Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte pateiktoje pardavėjo sąvokos apibrėžtyje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, ją reikia laikyti savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, kurios turinys grindžiamas tik Sąjungos teisės šaltiniais.
43. Antra, nors pardavėjo sąvoka pateikiama kituose Sąjungos teisės aktuose(15), konkreti jos apibrėžtis yra tik Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte. Taigi tai yra vienareikšmė sąvoka, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į šia direktyva siekiamus tikslus ir turint omenyje ypatingą pardavėjo funkciją pagal šią direktyvą(16).
44. Trečia, pardavėjo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 1999/44, turi būtinai būti objektyvaus pobūdžio, remiantis tam tikromis aplinkybėmis, kurias galima patikrinti ir kurios siejamos su šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punkto formuluote („sutartis“, „vartojimo prekės“ pardavimas, „vertimasis prekyba, verslu ar profesija“).
45. Ši sąvoka yra ir funkcinė, ir santykinė, nes ji išplaukia iš asmens funkcijos vykdant konkretų ekonominį sandorį(17). Taigi pardavėjas „parduoda“ vartojimo prekę vartotojui pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl asmenų, kuriems taikomas Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktas, nustatymas nėra statiškas, o priklauso nuo jų padėties, kiek tai susiję su konkrečiais sutartiniais santykiais. Pardavėjo funkciją iš esmės reikia vertinti žvelgiant iš vartotojo, kuriam suteikiama šios direktyvos apsauga, perspektyvos.
B – Dėl Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto aiškinimo
1. Dėl pažodinio 1 straipsnio 2 dalies c punkto aiškinimo
46. Pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą pardavėjo sąvoka apima:
„bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, kuris, versdamasis prekyba, verslu ar profesija, pagal sutartį parduoda vartojimo prekes“.
47. Taigi pardavėjo sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 1999/44, apibrėžtyje nėra nuorodos į tarpininko sąvoką, ir apskritai direktyvoje aiškiai nereglamentuota tarpininko atsakomybė vartotojui(18). Be to, neatrodo, kad dėl tarpininko atsakomybės būtų buvę diskutuojama per teisėkūros procedūrą, vykusią prieš priimant šią direktyvą(19); pagrindinė diskusijos tema buvo santykiai tarp pardavėjo ir vartotojo, kurie pagal direktyvą yra pagrindiniai teisės subjektai.
48. Tarpininko atsakomybės vartotojui nenurodymą Direktyvoje 1999/44 dar labiau paaiškina tai, kad Europos teisės aktų leidėjas nusprendė įtraukti tarpininką, kaip vieną iš vartotojui atsakingų subjektų, į kelias kitas direktyvas, susijusias su vartotojų apsauga(20).
49. Be to, Direktyvoje 1999/44 minima tarpininko sąvoka siejama tik su pastarojo atsakomybe galutiniam pardavėjui. Taigi, pagal šios direktyvos 4 straipsnį, kai už neatitikimą, atsiradusį dėl gamintojo ar ankstesnio pardavėjo, patenkančio į tą pačią sutarčių grandinę, ar „bet kokio kito tarpininko“ veikimo ar neveikimo, vartotojui yra atsakingas galutinis pardavėjas, jis turi teisę imtis teisės gynimo priemonių atsakingo asmens ar asmenų, patenkančių į tą pačią sutarčių grandinę, atžvilgiu. Šiuo aspektu antroje šio straipsnio dalyje konkrečiai nurodoma, kad atsakingas asmuo ar asmenys, taip pat atitinkamas vykdymo procesas ir sąlygos yra nustatomi pagal nacionalinę teisę(21).
50. Remdamasis tuo, kas nurodyta pirmiau, ir pritardamas Belgijos, Vokietijos, Austrijos vyriausybėms ir Komisijai, laikau nustatyta tai, kad Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte esanti pardavėjo sąvoka neapima verslininko, kuris veikdamas fizinio asmens vardu ir naudai akivaizdžiai dalyvauja sudarant pirkimo–pardavimo sutartį su vartotoju. Todėl toks verslininkas ne „parduoda“ vartojimo prekes „pagal sutartį“, o tik dalyvauja sudarant fizinių asmenų pirkimo–pardavimo sutartį, kuriai ši direktyva netaikoma.
51. Tačiau, mano nuomone, ši išvada savaime nereiškia, kad atsižvelgiant į atitinkamą atvejį verslininko, veikiančio fizinio asmens vardu ir naudai, negalima laikyti pardavėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, jeigu, prisistatydamas vartotojui, jis sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas. Tokiu atveju vartotojui atrodo, kad verslininkas parduoda vartojimo prekes „pagal sutartį“, „versdamasis prekyba, verslu ar profesija“. Be to, ši situacija yra panaši į tą, kai tarpininkas veikia savo paties vardu(22). Paprastai sutartis jam yra privaloma(23) ir todėl jis turi būti laikomas pardavėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą.
52. Pakankamai plati Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte pateikta pardavėjo sąvokos apibrėžtis leidžia į jos taikymo sritį įtraukti verslininką, kuris, prisistatydamas vartotojui, sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas.
53. Kyla klausimas, ar tokiam aiškinimui neprieštarauja tiksli Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto formuluotė.
54. Pagrindinėje byloje vartojamos svarbiausios formuluotės, mano manymu, yra „pagal sutartį“ ir „parduoda vartojimo prekes“, turint omenyje tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog įrodyta, kad Garage Bietheres parduoda vartojimo prekes versdamasis profesija ar prekyba(24).
a) Dėl formuluotės „pagal sutartį“
55. Nei Direktyvos 1999/44(25) tekste, nei jos parengiamuosiuose dokumentuose nėra jokių paaiškinimų dėl tikslios formuluotės „pagal sutartį“ reikšmės. Todėl siekiant nustatyti šios formuluotės reikšmę reikia remtis jos įprasta reikšme bendrinėje kalboje atsižvelgiant į jos vartojimo kontekstą ir teisės aktų, kuriuose ši formuluotė įtvirtinta, tikslus(26).
56. Pritariu Komisijos analizei, pagal kurią formuluotė „pagal sutartį“ leidžia manyti, kad yra rašytinė arba žodinė sutartis.
57. Dėl minėtos formuluotės Komisija pažymi, kad nacionalinis teismas turi nustatyti, ar yra pirkimo–pardavimo sutartis ir, jei reikia, kokios šalys ją sudarė, ypač ar ji buvo sudaryta tarp vartotojo ir pardavėjo, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44.
58. Belgijos, Vokietijos ir Austrijos vyriausybės teigia, kad tik tas asmuo, kuris sutartyje nurodomas kaip pardavėjas, yra atsakingas vartotojui pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi, kiek tai susiję su pardavėjo sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, reikia išsiaiškinti tik tai, kas yra vartotojo kontrahentas(27).
59. Ne visai pritariu požiūriui, kad pardavėjo sąvoka siejama su sutarties šalių nustatymu.
60. Žinoma, pagal Direktyvą 1999/44 apibrėžiamas pardavėjas dažniausiai yra asmuo, kuris pagal sutartį įsipareigoja pateikti nusipirktą prekę. Vis dėlto, mano nuomone, taikant Direktyvą 1999/44 reikia skirti, viena vertus, sutarties šalių nustatymą ir, kita vertus, pardavėjo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, nustatymą.
61. Šiuo klausimu reikia priminti, kad direktyva buvo įvestas minimalus suderinimas. Sutarties šalys nustatomos pagal bendrąsias pirkimo–pardavimo sutartims taikomas valstybių narių taisykles, kurios šia direktyva nebuvo suderintos(28).
62. Mano nuomone, darytina išvada, kad sutarties šalių nustatymas pagal nacionalinės teisės aktus negali būti lemiamas atsižvelgiant į pagal direktyvos 1 straipsnio 2 dalies c punktą reikalaujamą vertinimą. Taigi pardavėjo sąvokos kaip savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos turinys nustatomas remiantis tik Sąjungos teisės šaltiniais. Šią išvadą patvirtina direktyvos tikslas – užtikrinti vienodą minimalią vartotojų apsaugą Sąjungoje, nesvarbu, kur yra prekių pardavimo vieta(29).
63. Taigi pati formuluotė „pagal sutartį“ suponuoja tik tai, kad yra sutartis, ir todėl ji neprieštarauja siūlomam aiškinimui, pagal kurį verslininkas, veikdamas fizinio asmens vardu ir naudai, turi būti laikomas pardavėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, jeigu, prisistatydamas vartotojui, jis sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas.
b) Dėl formuluotės „parduoda vartojimo prekes“
64. Remiantis įprasta reikšme bendrinėje kalboje žodis „parduoti“ reiškia, kad asmuo, t. y. pardavėjas, perduoda prekę kitam asmeniui, t. y. pirkėjui, už kurią šis sumoka sumą, laikomą prekės kaina.
65. Kaip pažymi Belgijos vyriausybė, Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkte nenumatyta, kad pardavėjas turi būti parduodamos prekės savininkas(30).
66. Kadangi šiuo klausimu Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto tekste ir jos parengiamuosiuose dokumentuose nieko nenurodyta, siauras nuostatos aiškinimas, pagal kurį pardavėju laikomas tik parduodamos prekės savininkas, man atrodo nelogiškas, nes savo paties vardu veikiantis tarpininkas paprastai saistomas sutarties(31), nors ir nėra parduodamos prekės savininkas.
67. Taip pat primenu, kad direktyva apima tik labai nedidelę bendrųjų pirkimo–pardavimo sutartims taikomų valstybių narių taisyklų dalį ir neturi poveikio nacionalinės teisės aktams, susijusiems su nuosavybe.
68. Be to, Direktyvoje 1999/44 daugiausia dėmesio skiriama vartojimo prekių garantijoms ir atsakomybei už trūkumus. Šiomis aplinkybėmis, žvelgiant iš vartotojo, kuris yra šios direktyvos apsaugos objektas, perspektyvos, neatrodo reikšminga, kad prekės savininkas ir pardavėjas būtinai yra tas pats asmuo.
69. Kitaip tariant, pagal Direktyvą 1999/44 tam, kad nagrinėjamas subjektas prisiimtų pardavėjo funkciją, jis nebūtinai turi būti prekės savininkas(32). Todėl nėra jokios priežasties riboti pardavėjo sąvokos taikymo srities įtraukiant tik parduodamos prekės savininką.
2. Dėl 1 straipsnio 2 dalies c punkto teleologinio aiškinimo
70. Remiantis teleologiniu Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto aiškinimu pavirtinamas pažodinis šios nuostatos aiškinimas, pagal kurį verslininkas, veikiantis fizinio asmens vardu ir naudai, gali būti laikomas pardavėju, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu, prisistatydamas vartotojui, jis sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas.
71. Pagal Direktyvą 1999/44 svarbiausia pardavėjo funkcija yra pateikti vartotojui pirkimo–pardavimo sutarties reikalavimus atitinkančią prekę, o esant trūkumui pataisyti arba pakeisti prekę(33). Šiuo aspektu pardavėjo sąvoka, kaip ji suprantama pagal 1 straipsnio 2 dalies c punktą, apima ratą asmenų, į kuriuos vartotojas gali kreiptis, jeigu prekė neatitinka sutarties reikalavimų.
72. Taigi akivaizdu, kad tokiais atvejais, kai prekė neatitinka reikalavimų, vartotojas privalo žinoti pardavėjo tapatybę. Be to, pardavėjo tapatybės žinojimas gali būti labai svarbus vieną iš kelių pardavėjų turinčiam pasirinkti vartotojui, kuris vertina pardavėjo patirtį, profesionalumą, mokumą ir gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus esant neatitikčiai reikalavimams.
73. Tuo atveju, kai verslininkas tarpininkauja fiziniam asmeniui, kaip yra šioje byloje, informacijos apie pardavėjo tapatybę neturėjimas gali daryti dar didesnį neigiamą poveikį vartotojui, patiriančiam netikrumą dėl savo teisinės padėties ir turimų teisių gynimo būdų. Taigi, jei paaiškėja, kad pardavėjas yra fizinis asmuo, vartotojo teisėms nesuteikiamas Direktyvos 1999/44 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įpareigojamasis pobūdis ir vartotojui netaikoma šioje direktyvoje numatyta apsauga. Todėl pardavėjas, kuris nėra verslininkas, gali, be kita ko, išvengti bet kokios atsakomybės už paslėptus parduotos prekės trūkumus. Šis pavyzdys yra dar svarbesnis, kai parduodama naudota transporto priemonė.
74. Darytina išvada, jog tam, kad būtų užtikrinta veiksminga vartotojo apsauga, šis turi žinoti, kad pardavėjas yra fizinis asmuo. Kaip teigia Belgijos vyriausybė, ši informacija yra panaši į „esminę informaciją, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad atsižvelgdamas į aplinkybes jis galėtų priimti tokia informacija paremtą sprendimą dėl sutarties sudarymo“, ir kurią pardavėjas privalo pateikti pirkėjui pagal Direktyvos 2005/29/EB(34) 7 straipsnio 1 dalį.
75. Taigi, manau, kad siekiant Direktyvos 1999/44 veiksmingumo, būtina vadovautis siūlomu aiškinimu ir į jos 1 straipsnio 2 dalies c punkto taikymo sritį įtraukti verslininką, veikiantį fizinio asmens vardu ir naudai, kuris, prisistatydamas vartotojui, sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas. Mano nuomone, taip tarpininkas padaro „neatšaukiamą pasirinkimą“, todėl jeigu prekė neatitinka sutarties reikalavimų, jis neturėtų vengti atsakomybės, siūlydamas vartotojui kreiptis į fizinį asmenį, kurio apskritai gali būti neįmanoma rasti arba kuris netgi gali būti nemokus(35).
76. Manau, kad siūlomas aiškinimas atitinka Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Sąjungos direktyvose nustatyta vartotojų apsaugos sistema grindžiama idėja, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei pardavėjo ar tiekėjo, kiek tai susiję su galimybėmis derėtis arba turimos informacijos kiekiu(36).
77. Jeigu vartotojas nebuvo informuotas apie tai, kad pardavėjas yra fizinis asmuo, vadinasi, vartotojas ir tarpininkas nėra vienodai informuoti(37). Šią nelygybę galima ištaisyti tik tarpininko, kuris, be kita ko, paprastai gali nesunkiai ištaisyti padėtį, iniciatyva(38). Be to, nevienodo informuotumo sąlygas dažnai sukuria arba bent jau išlaiko tarpininkas. Tai patvirtina teiginį, kad pardavėjo atsakomybę pagal Direktyvą 1999/44 turi būti galima priskirti tarpininkui, kuris, prisistatydamas vartotojui, sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas.
78. Priešingas aiškinimas, pagal kurį verslininkas, veikiantis kaip tarpininkas, bet kuriuo atveju neturėtų patekti į Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto taikymo sritį, pakenktų bendram Europos vartotojų apsaugos srityje priimtų teisės aktų tikslui, įtvirtintam SESV 169 straipsnyje (anksčiau – EB 153 straipsnis), t. y. užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį, taigi ir vartotojų pasitikėjimą, kuris yra labai svarbus vidaus rinkai.
C – Dėl vertinimo, kurį turi atlikti nacionalinis teismas
79. Nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir į visus įrodymus(39), turi patikrinti, ar verslininką galima laikyti pardavėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punktą, t. y. ar prisistatydamas vartotojui jis sudarė įspūdį, kad veikia kaip nagrinėjamos prekės pardavėjas.
80. Vis dėlto manau, kad reikia pateikti kelias bendro pobūdžio pastabas dėl nacionalinio teismo vertinimo.
81. Pirma, reikia priminti prielaidą, pagal kurią Direktyvoje 1999/44 nereglamentuojama tarpininko atsakomybė vartotojui(40). Mano nuomone, tuo remiantis darytina išvada, kad pardavėjo atsakomybė pagal šią direktyvą gali būti priskiriama tarpininkui tik išimtinėmis aplinkybėmis.
82. Todėl tarpininkas, kuris tik suveda vartotoją ir savininką, kuris nėra verslininkas, jokiu būdu negali būti laikomas pardavėju, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą. Norint priskirti tokią atsakomybę tarpininkui reikėtų, kad jis bent jau būtų aktyviai dalyvavęs sudarant pirkimo–pardavimo sutartį.
83. Šiuo atžvilgiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atsižvelgti į visas aplinkybes, susijusias su verslininko vaidmeniu sudarant aptariamą sutartį, ir visų pirma į tai, kad prekė buvo verslininko patalpose.
84. Mano nuomone, toks konstatavimas paprastai leidžia daryti patikimą prielaidą, kad vartotojui susidarė įspūdis, jog verslininkas veikė kaip pardavėjas. Manau, tokiomis aplinkybėmis verslininkas, kuris siekia išvengti atsakomybės pagal Direktyvą 1999/44, turi įrodyti, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį vartotojas žinojo arba turėjo žinoti, kad pardavėjas yra fizinis asmuo. Pažymiu, kad paprastai verslininkas gali lengvai įrodyti, jog vartotojas žinojo pardavėjo, kuris nėra verslininkas, tapatybę. Jam pakanka pateikti įrodymą, kad vartotojas buvo apie tai informuotas, o tą padaryti tarpininko pozicija neabejotinai yra geriausia.
85. Be to, siekdamas nustatyti, ar verslininkas, prisistatydamas vartotojui, sudarė įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat gali atsižvelgti į toliau nurodytas aplinkybes:
– konkrečias verslininko pastangas pardavimo kontekste,
– vartotojo ir verslininko susirašinėjimo ir bendravimo lygį,
– tai, kad vartotojas perdavė verslininkui pinigus už prekę, ir
– verslininko išlaidas, patirtas dėl pardavimo, jeigu vartotojas apie jas žinojo.
86. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat gali nustatyti, ar verslininkas paprastai parduoda konkrečios rūšies vartojimo prekes, kurios yra nagrinėjamos pirkimo–pardavimo sutarties objektas, ir atsižvelgti į šią aplinkybę.
87. Antra, man atrodo aišku, kad vartotojų apsaugos veiksmingumo principas negali būti taikomas taip, kad atitinkamas vartotojas galėtų išlikti visiškai pasyvus(41). Taigi tarpininko nereikėtų laikyti pardavėju, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/44, jeigu nacionalinis teismas mano, kad vidutinis vartotojas, t. y. pakankamai informuotas, protingai pastabus ir nuovokus vartotojas(42), sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį, negalėjo pagrįstai nežinoti, kad verslininkas tik tarpininkauja fiziniam asmeniui(43). Šiuo klausimu rašytinė pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodytas asmens, kuris nėra verslininkas, vardas ir pavardė, yra labai patikimas įrodymas, kad vartotojas šią aplinkybę žinojo, jeigu tik šis dokumentas buvo pateiktas vartotojui prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį.
D – Dėl atlygio tarpininkui
88. Klausimas dėl tarpininkui mokamo atlygio už tarpininkavimą susijęs su savininko, kuris nėra verslininkas, ir tarpininko sutartiniais santykiais, kurie paprastai nepatenka į Direktyvos 1999/44 taikymo sritį, išskyrus galutinio pardavėjo teisę pagal šios direktyvos 4 straipsnį pateikti reikalavimus tarpininkui, jeigu dėl šio veiksmų ar neveikimo prekė neatitinka sutarties reikalavimų(44).
89. Be to, manau, kad tai, ar tarpininkui buvo atlyginta už tarpininkavimą, ar nebuvo, nėra svarbu vartotojui. Paprastai vartotojas net nežino, ar tarpininkui buvo atlyginta, ar ne.
90. Taigi, pritardamas Komisijai ir Austrijos vyriausybei, laikausi nuomonės, kad tai, ar tarpininkui atlyginama už tarpininkavimą, ar ne, neturi reikšmės, kai atliekamas vertinimas siekiant nustatyti, ar pagal 1 straipsnio 2 dalies c punktą verslininką reikia laikyti pardavėju, kaip jis suprantamas pagal direktyvą(45).
91. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tarpininko įpareigojimas laikytis pardavėjui pagal Direktyvą 1999/44 nustatytų prievolių nėra pagrįstas, jeigu jis negavo jokio, net ir labai mažo, atlygio.
92. Tačiau reikia priminti, kad galiausiai ekonominė našta nebūtinai tenka tarpininkui. Priešingai, jeigu parduota prekė neatitinka sutarties reikalavimų, tuomet išlaidas privalo padegti tarpininkas kaip pardavėjas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 1999/44, kuris pagal Direktyvos 1999/44 4 straipsnį ir atitinkamoje nacionalinėje teisėje numatytas sąlygas gali pareikšti reikalavimus atsakingam asmeniui (atsakingiems asmenims) t. y. paprastai – savininkui, kuris nėra verslininkas.
93. Iš tiesų mano siūlomas Direktyvos 1999/44 1 straipsnio 2 dalies c punkto aiškinimas reiškia tik tai, kad tarpininkui tenka savininko, kuris nėra verslininkas, nemokumo rizika, o tai vis dėlto yra labai svarbus aspektas vartotojui. Manau, toks rezultatas tikrai nėra nepagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad tarpininkas gali lengvai pašalinti šią riziką, pranešdamas vartotojui pardavėjo, kuris nėra verslininkas, tapatybę arba prie atlygio už tarpininkavimą pridėdamas priemoką už riziką.
VI – Išvada
94. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour d'appel de Liège pateiktą prejudicinį klausimą:
1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų 1 straipsnio 2 dalies c punktą reikia aiškinti taip, kad jis apima verslininką, veikiantį fizinio asmens vardu ir naudai, nesvarbu, ar šiam verslininkui atlyginama už tarpininkavimą, ar ne, jeigu jis, prisistatydamas vartotojui, sudaro įspūdį, kad veikia kaip pardavėjas.