PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2007 m. kovo 7 d.

Byla T‑110/04

Paulo Sequeira Wandschneider

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Pareigūnai – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita – 2001–2002 m. vertinimo procedūra – Ieškinys dėl panaikinimo – Motyvavimas – Nuopelnų įvertinimas – Įrodymai – Ieškinys dėl žalos atlyginimo“

Dalykas : Ieškinys, kuriuo prašoma, pirma, panaikinti 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą patvirtinti ieškovo 2001 m. liepos 1 d.–2002 m. gruodžio 31 d. tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą, ir, antra, atlyginti nuostolius.

Sprendimas : Panaikinti 2003 m. balandžio 23 d. sprendimą patvirtinti ieškovo 2001 m. liepos 1 d.–2002 m. gruodžio 31 d. tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitą. Atmesti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Parengimas – Vėlavimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

2.      Pareigūnai – Vertinimas – Vertinimo ataskaita – Vertinimo metodo pakeitimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

3.      Pareigūnai – Vertinimas – Tarnybinės veiklos vertinimo ataskaita

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Teisės ir pareigos – Pareiga suderinti minties laisvės poreikį su hierarchine viešosios tarnybos organizacija

5.      Pareigūnai – Principai – Administracijai tenkanti rūpestingumo pareiga – Gero administravimo principas

1.      Vertinimo ataskaita negali būti panaikinta remiantis vieninteliu pagrindu, kad buvo parengta per vėlai, nebent susiklosto išskirtinės aplinkybės. Nors vėlavimas parengti vertinimo ataskaitą atitinkamu atveju pareigūnui gali suteikti teisę į kompensaciją, jis negali paveikti vertinimo ataskaitos galiojimo, taigi ir pateisinti jos panaikinimo.

(žr. 39 punktą)

Nuoroda: 2003 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo den Hamer prieš Komisiją, T‑278/01, Rink. VT p. I‑6139 ir II‑665, 32 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

2.      Kai pakeisdama vieną vertinimo metodą kitu institucija siekia diferencijuoti ir papildomai niuansuoti analitinius pareigūnų įvertinimus, toks vertinimo metodo pakeitimas neišvengiamai reiškia, kad senojo ir naujojo metodų atitiktis negali būti nustatyta naudojant fiksuotą koreliacijos mechanizmą. Taigi pakeitus vertinimo kriterijus tampa ypač sunku palyginti pareigūno senąjį ir naująjį vertinimus.

(žr. 104 punktą)

Nuoroda: 1990 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Turner prieš Komisiją, T‑40/89, Rink. p. II‑55, santraukos paskelbimas, 23 punktas; 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T‑165/04, Rink. p. II‑0000, 141 punktas.

3.       Administracija privalo vertinimo ataskaitas motyvuoti pakankamai ir išsamiai. Prie analitinių vertinimų nurodyti bendro pobūdžio komentarai turi leisti vertinamajam nustatyti vertinimų pagrįstumą žinant visas svarbias aplinkybes ir prireikus Bendrijos teismui atlikti teisminę kontrolę, be to, šiuo atžvilgiu svarbu, kad tarp įvertinimų ir juos pagrindžiančių komentarų būtų atitiktis.

Šiuo klausimu pagal Komisijos priimtą vertinimo sistemą būtent galutiniai įvertinimai, nurodyti tarnybinės veiklos vertinimo ataskaitoje, gali neigiamai paveikti pareigūno padėtį ir todėl motyvuoti turi būti šie, o ne visos kitos pastabos arba įvertinimai, kuriuos atitinkamose vėlesnėse stadijose nurodė vertintojas, tikrintojas, pariteto pagrindu sudarytas vertinimo komitetas ir skundą išnagrinėjęs vertintojas.

Be to, nors iš vadovų negalima reikalauti, kad jie susirinkimų ataskaitose, protokoluose, tarnybiniuose raštuose ar kituose dokumentuose išvardytų visus pareigūno veiksmus arba elgesį, dėl kurių jis kritikuojamas, tačiau nenurodžius jokios konkrečios informacijos, pagrindžiančios su vertinamo pareigūno elgesiu susijusią kritiką arba priekaištą, jam nesuteikiama galimybė realiai įvertinti veiksmus, dėl kurių kritikuojamas, arba pateiktų jų įvertinimų pagrįstumą, o teismui – vykdyti teisminę kontrolę, o tai pažeidžia motyvavimo pareigą.

(žr. 108, 110 ir 117 punktus)

Nuoroda: 1992 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Maurissen prieš Audito rūmus, T‑23/91, Rink. p. II‑2377, 41 punktas; 2002 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mellone prieš Komisiją, T‑187/01, Rink. VT p. I‑A‑81 ir II‑389, 27 punktas ir jame nurodyta teismų praktika; minėto Sprendimo Vounakis prieš Komisiją 84 punktas.

4.      Minties laisvė, kurią pareigūnas turi rodyti vykdydamas kai kurias užduotis, negali būti įgyvendinama, nepaisant aplinkybės, kad jis veikia kaip hierarchinės struktūros atstovas ir kad būdamas pareigūnu privalo vykdyti savo tiesioginių viršininkų nurodymus, išskyrus Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas išimtis.

(žr. 154 punktą)

5.      Administracijos pareiga rūpintis savo tarnautojais, kuria išreiškiama Pareigūnų tarnybos nuostatais sukurtų viešojo sektoriaus institucijos ir šio sektoriaus tarnautojų santykiams būdingų abipusių teisių ir pareigų pusiausvyra kartu su gero administravimo principu, reikalauja, kad priimdama sprendimą dėl pareigūno padėties administracija atsižvelgtų ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesą.

(žr. 184 ir 185 punktus)

Nuoroda: 1997 m. vasario 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ibarra Gilprieš Komisiją, T‑207/95, Rink. VT p. I‑A‑13 ir II‑31, 75 punktas; 1998 m. liepos 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Presle prieš Cedefop, T‑93/96, Rink. VT p. I‑A‑387 ir II‑1111, 83 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑267, 42 ir 217 punktai.