Language of document : ECLI:EU:T:2019:636

BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. rugsėjo 20 d.(*)

„Europos Parlamento narių išlaidų kompensavimo ir išmokų mokėjimo nuostatai – Parlamento nario padėjėjo išmoka – Nepagrįstai pervestų sumų susigrąžinimas – Senatis“

Byloje T‑615/15 RENV

LL, atstovaujamas advokato J. Petrulionio,

ieškovas,

prieš

Europos Parlamentą, iš pradžių atstovaujamą G. Corstens ir S. Toliušio, vėliau S. Toliušio, N. Lorenz ir M. Ecker,

atsakovą,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2014 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimą D(2014) 1553 dėl nepagrįstai išmokėtos 37 728 eurų sumos Parlamento nario padėjėjui susigrąžinimo iš ieškovo ir su juo susijusį 2014 m. gegužės 5 d. debetinį dokumentą

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias, teisėjai I. Ulloa Rubio (pranešėjas) ir R. Frendo,

kancleris E. Coulon,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1        Europos Parlamento narių išlaidų kompensavimo ir išmokų mokėjimo nuostatų (tolau – NII nuostatai), taikomų aptariamos sekretoriato išmokos mokėjimo laikotarpiu, 14 straipsnyje buvo nustatyta:

„1. Su sąlyga, kad laikomasi 2, 3, 4 ir 5 dalių nuostatų, Parlamento narys turi teisę į išmoką (toliau – sekretoriato išmoka), skirtą padengti išlaid[oms] įdarbinant vieną ar kelis padėjėjus ar naudojantis jų paslaugomis. Keli Parlamento nariai kartu gali įdarbinti tą patį padėjėją ar naudotis jo paslaugomis.

<...>

2. Prie pasirašyto išmokos prašymo turi būti pridėta sutarties, tinkamai sudarytos tarp Parlamento nario ir padėjėjo laikantis taikytinų nacionalinės teisės nuostatų ir kurioje privalomai turi būti nurodytos 5 dalyje nustatytos sąlygos, kopija ir prireikus – tinkamai su juo pačiu ir trečiuoju asmeniu mokėtoju sudarytos sutarties kopija. Ji pateikiama kvestoriams ir tvarkoma Finansų ir finansų kontrolės generalinio direktorato vadovaujant kvestoriams. Tai privatinės teisės sutartis ir Parlamentas jokiu atveju negali būti laikomas darbdaviu ar padėjėjo sutarties partneriu <...>“

2        Nuo 2009 m. liepos 14 d. NII nuostatai buvo pakeisti 2008 m. gegužės 19 d. ir liepos 9 d. Europos Parlamento biuro sprendimu dėl Europos Parlamento narių statuto įgyvendinimo taisyklių (OL C 159, 2009, p. 1), redakcija, galiojanti po 2010 m. spalio 21 d. (OL C 283, 2010, p. 9) (toliau – Statuto įgyvendinimo taisyklės). Šių taisyklių 68 straipsnyje „Neteisingai [nepagrįstai] išmokėtų lėšų susigrąžinimas“, taikytiname sprendimo, kuris yra šio ginčo dalykas, priėmimo dieną, buvo nustatyta:

„1.      Pagal šias įgyvendinimo taisykles neteisingai [nepagrįstai] išmokėtos lėšos turi būti grąžintos. Generalinis sekretorius duoda nurodymus dėl šių lėšų susigrąžinimo iš atitinkamo Parlamento nario.

2.      Visi sprendimai dėl lėšų susigrąžinimo priimami užtikrinant, kad Parlamento narys galėtų iš tikrųjų vykdyti savo pareigas ir sklandžiai vyktų Parlamento darbas. Prieš priimant sprendimą išklausoma nario nuomonė.

3.      Šis straipsnis taip pat taikomas buvusiems Parlamento nariams ir tretiesiems asmenims.“

3        Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnyje „Skundai“ buvo nustatyta:

„1.      Jei Parlamento narys mano, kad kompetentingos tarnybos jam netinkamai taikė šias Įgyvendinimo taisykles, jis gali pateikti rašytinį skundą generaliniam sekretoriui.

Generalinio sekretoriaus sprendime dėl skundo pateikiamos priežastys, kuriomis grindžiamas sprendimas.

2.      Generalinio sekretoriaus sprendimui nepritariantis Parlamento narys gali per du mėnesius po to, kai pranešama apie generalinio sekretoriaus sprendimą, prašyti, kad klausimas būtų perduotas nagrinėti kvestoriams, kurie priima sprendimą, pasikonsultavę su generaliniu sekretoriumi.

3.      Jei skundų nagrinėjimo procedūros šalis nepritaria kvestorių priimtam sprendimui, ji gali per du mėnesius po to, kai pranešama apie šį sprendimą, prašyti, kad klausimas būtų perduotas nagrinėti Biurui, kuris priima galutinį sprendimą.

4.      Šis straipsnis taikomas ir Parlamento nario teisių perėmėjui, taip pat buvusiems Parlamento nariams ir jų teisių perėmėjams.“

 Ginčo aplinkybės

4        Ieškovas LL buvo Parlamento narys nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki liepos 19 d.

5        2004 m. balandžio 26 d. ieškovas su bendrove Élite Médicale sudarė Parlamento nario padėjėjo paslaugų teikimo sutartį.

6        2008 m. gruodžio 1 d. Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) pradėjo administracinį tyrimą dėl Élite Médicale suteiktų paslaugų (byla OF‑2008-0500). OLAF informavo ieškovą apie šio tyrimo pradžią 2009 m. balandžio 21 d. ir jį apklausė 2012 m. spalio 10 d.

7        2013 m. kovo 22 d. OLAF pateikė Parlamento generaliniam sekretoriui galutinę tyrimo ataskaitą, joje, be kita ko, buvo Parlamentui skirta rekomendacija susigrąžinti iš ieškovo 37 728 eurų sumą, kuri buvo išmokėta pažeidžiant NII nuostatus.

8        2013 m. birželio 28 d. Parlamento generalinis sekretorius, remdamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsnio 2 dalimi, išsiuntė ieškovui raštą anglų kalba. Šio rašto vertimas į lietuvių kalbą buvo išsiųstas 2013 m. liepos 10 d. Vis dėlto šie raštai grįžo Parlamentui.

9        2013 m. spalio 1 d., remdamasis OLAF ataskaita, Parlamento generalinis sekretorius paprašė ieškovo pateikti įrodymų, kad Parlamento nario padėjėjo išmoką Élite Médicale naudojo laikydamasi reikalavimų, įtvirtintų NII nuostatų 14 straipsnyje, ir paprašė pateikti pastabų šiuo klausimu.

10      2013 m. spalio 28 d. ieškovas pateikė pastabas raštu ir paprašė leisti būti išklausytam Parlamento generalinio sekretoriaus per susitikimą su juo.

11      2013 m. lapkričio 13 d. ieškovas buvo išklausytas Parlamento generalinio sekretoriaus kabineto vadovo ir Parlamento finansų generalinio direktoriaus per susitikimą su jais.

12      2013 m. gruodžio 2 d. Parlamento generalinis sekretorius dar kartą paprašė ieškovo, kad šis iki 2014 m. sausio 31 d. pateiktų įrodymų, jog Parlamento nario padėjėjo išmoka buvo naudojama laikantis reikalavimų, įtvirtintų NII nuostatų 14 straipsnyje.

13      2014 m. vasario 24 d. Parlamentas priminė ieškovui apie pasibaigusį terminą prašomiems dokumentams pateikti.

14      2014 m. kovo 17 d. ieškovas nurodė, kad dėl asmeninių priežasčių negalėjo išsiųsti prašomų dokumentų iki 2014 m. kovo mėn. pabaigos.

15      2014 m. balandžio 17 d. Parlamento generalinis sekretorius pranešė ieškovui apie Sprendimą D(2014) 1553 dėl nepagrįstai išmokėtos 37 728 eurų dydžio sumos Parlamento nario padėjėjui susigrąžinimo iš ieškovo (toliau – ginčijamas sprendimas).

16      2014 m. gegužės 5 d. Parlamento leidimus duodantis pareigūnas išdavė debetinį Dokumentą Nr. 2014-575 (toliau – debetinis dokumentas), kuriuo įpareigojama susigrąžinti minėtą sumą iki 2014 m. birželio 30 d.

17      2014 m. liepos 18 d. ieškovas, remdamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnio 2 dalimi, apskundė ginčijamą sprendimą kvestoriams.

18      2014 m. gruodžio 3 d. kvestoriai raštu informavo ieškovą, kad jo skundas atmestas (toliau – kvestorių sprendimas); jis nurodė, kad su tuo raštu susipažino kitą dieną.

19      Vadovaudamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnio 3 dalimi, ieškovas 2015 m. vasario 4 d. pateikė skundą Parlamento biurui dėl kvestorių sprendimo ir ginčijamo sprendimo.

20      2015 m. birželio 26 d. sprendimu Parlamento biuras atmetė ieškovo skundą, nes nusprendė, kad jis buvo pateiktas pavėluotai, pasibaigus Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnyje nustatytam dviejų mėnesių terminui (toliau – Biuro sprendimas).

21      Biuro sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku 2015 m. birželio 30 d. ieškovo skunde Parlamento biurui nurodytu adresu. Pasibaigus penkiolikos dienų saugojimo terminui, Belgijos paštas šį laišką grąžino, nes ieškovas neatvyko jo paimti.

22      2015 m. rugsėjo 10 d. ieškovas gavo Parlamento pareigūno elektroninį laišką, prie jo, be kita ko, buvo pridėtas Biuro sprendimas.

 Procesas Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme

23      2015 m. lapkričio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir debetinio dokumento panaikinimo, taip pat bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš Parlamento.

24      2016 m. balandžio 19 d. Nutartyje LL / Parlamentas (T‑615/15, EU:T:2016:432, nepaskelbta Rink., toliau – pirminė nutartis) Bendrasis Teismas priminė, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškiniai dėl panaikinimo pateikiami per du mėnesius nuo ginčijamo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo. Pabrėžęs, kad ieškinio pareiškimo terminas yra viešosios tvarkos klausimas, pirminės nutarties 7 ir 8 punktuose jis konstatavo, kad ginčijamas sprendimas ir debetinis dokumentas buvo priimti atitinkamai 2014 m. balandžio 17 d. ir gegužės 5 d., ieškovui apie juos pranešta 2014 m. gegužės 22 d., tačiau ieškinys pareikštas praėjus daugiau nei 17 mėnesių nuo pastarosios datos, ir ieškovas nenurodė, kad egzistavo aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure. Todėl Bendrasis Teismas dėl vėlavimo atmetė ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną.

25      2016 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo ieškovo apeliacinį skundą dėl pirminės nutarties, grindžiamą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsniu; juo jis Teisingumo Teismo prašė panaikinti minėtą nutartį, pripažinti ieškinį priimtinu ir priimti sprendimą dėl bylos esmės.

26      2018 m. vasario 21 d. Sprendime LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83; toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo) Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, ieškovo ieškinį atmesdamas kaip akivaizdžiai nepriimtiną dėl pavėluoto pareiškimo, nes ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo termino pradžią siejo su ginčijamu sprendimu, bet ne su Biuro sprendimu. Be to, jis nusprendė, kad Europos Sąjungos teismas negali konstatuoti ieškinio pavėluoto pateikimo, neatsižvelgęs į skundų pateikimo procedūrą, nustatytą Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnyje, nors ji nėra privaloma. Be to, dėl Sąjungos aktų pranešimo laikantis taisyklių Teisingumo Teismas patikslino, kad apie sprendimą buvo tinkamai pranešta, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, nes apie jį buvo pranešta asmeniui, kuriam jis skirtas, ir jis galėjo apie šį sprendimą sužinoti. Šalis, kuri remiasi pavėluotu ieškinio pareiškimu, turi įrodyti, nuo kurios dienos pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas. Galiausiai Teisingumo Teismas nurodė: kadangi dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas ieškovo atžvilgiu galėjo prasidėti tik tą dieną, kai jis sužinojo apie šį sprendimą, Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys buvo priimtinas. Pirminė nutartis buvo panaikinta ir byla grąžinta Bendrajam Teismui, kad jis išnagrinėtų bylą iš esmės, o bylinėjimosi išlaidų klausimas – atidėtas.

27      2018 m. balandžio 10 d. sprendimu aptariama byla buvo paskirta Bendrojo Teismo penktajai kolegijai.

28      2018 m. balandžio 23 d. apie ieškinį pranešta Parlamentui ir jo paprašyta pateikti atsiliepimą į ieškinį. 2018 m. liepos 5 d. Parlamentas pateikė atsiliepimą į ieškinį.

29      2019 m. kovo 11 d. ir balandžio 24 d. Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, numatytas jo Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalies a ir d punktuose, paprašė šalių atsakyti į klausimus ir pateikti su byla susijusius dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

30      Pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį pagrindinėms šalims nepateikus prašymo surengti teismo posėdį per tris savaites nuo pranešimo apie rašytinės proceso dalies pabaigą įteikimo pagrindinėms bylos šalims Bendrasis Teismas gali nuspręsti priimti sprendimą dėl ieškinio, nerengdamas žodinės proceso dalies. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos ir kad nebuvo pateikta tokio prašymo, nusprendė priimti sprendimą be žodinės proceso dalies.

 Šalių reikalavimai grąžinus bylą Bendrajam Teismui

31      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą ir debetinį dokumentą,

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

32      Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Pirminės pastabos

33      Parlamentas visų pirma tvirtina, kad ieškinys yra priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su Parlamento biuro konstatavimu, jog skundas buvo pateiktas pavėluotai (žr. šio sprendimo 21 punktą). Jis priduria, kad ieškinys yra nepriimtinas dėl bylos esmės, nes Parlamento biuras pateikė savo poziciją dėl esmės tik subsidiariai ir siekdamas rūpestingai ir išsamiai informuoti ieškovą.

34      Šiuo klausimu Parlamentas teigia, kad apie kvestorių sprendimą ieškovui buvo pranešta 2014 m. gruodžio 4 d. ir kad, remiantis Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnio 3 dalimi, dviejų mėnesių skundo Parlamento biurui pateikimo terminas suėjo 2015 m. vasario 4 d. Parlamentas tvirtina: kadangi skundą gavo 2015 m. vasario 5 d., t. y. pavėlavus vieną dieną, Biuras padarė teisingą išvadą, kad skundas buvo nepriimtinas.

35      Vis dėlto savo atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą raštu taikant proceso organizavimo priemones Parlamentas pripažino, kad nerado įrodymų, jog skundas buvo gautas 2015 m. vasario 5 d., kaip buvo nurodyta Biuro sprendime (priedas A 22). Jis teigia, kad skundas buvo įregistruotas Parlamento oficialiosios korespondencijos tarnyboje 2015 m. vasario 10 d., kaip tai liudija minėtos tarnybos registracijos spaudas ant skundo su numeriu 302374 (priedas B 17).

36      Be to, Parlamentas teigia, kad pagal 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Lofaro / Komisija (T‑293/07 P, EU:T:2008:607, 28–35 punktai) tik skundo gavimo dieną, bet ne dieną, kada jį išsiuntė ieškovas, atitinkama institucija gali sužinoti jo turinį, taip užtikrinant teisinio saugumo principą.

37      Galiausiai jis teigia, kad nors pagal 2008 m. lapkričio 5 d. Sprendimą Avanzata ir kt. / Komisija (F‑48/06, EU:F:2008:137, 67 punktas) tiesa tai, kad administracijos praktika uždėti ant gauto dokumento registracijos spaudą neleidžia tiksliai nustatyti šio dokumento gavimo datos, ji yra su geru valdymu sietina priemonė, leidžianti daryti prielaidą, kol neįrodyta priešingai, kad atitinkamas dokumentas gautas spaude nurodytą dieną. Kilus ginčui būtent skundo pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymų, galinčių paneigti iš registracijos spaudo kylančią prezumpciją ir taip patvirtinti, kad skundas iš tiesų pateiktas kitą dieną. Šiuo klausimu Parlamentas tvirtina, kad pateikė įrodymų, jog skundas buvo įregistruotas jo oficialiosios korespondencijos tarnyboje 2015 m. vasario 10 d., todėl ieškovas turi įrodyti, jog skundą Parlamentas gavo vėliausiai 2015 m. vasario 4 d., t. y. skundo pateikimo termino pabaigos dieną.

38      Ieškovas savo ruožtu tvirtina, kad apie kvestorių sprendimą sužinojo 2014 m. gruodžio 4 d. ir kad 2015 m. vasario 4 d. skundą dėl šio sprendimo registruotu laišku pateikė Parlamento biurui ir šios institucijos pirmininkui. Siekdamas įrodyti šį teiginį, ieškovas ieškinio 20 priede pateikė 2015 m. vasario 4 d. Belgijos nacionalinio registruoto laiško išsiuntimą patvirtinantį dokumentą ir apmokėjimo už minėto laiško siuntimą kvitą (priedas A 20, 52 ir 53 puslapiai).

39      Be to, savo atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktą rašytinį klausimą taikant proceso organizavimo priemones ieškovas tvirtina: kadangi savo skundą iš Briuselio (Belgija) išsiuntė 2015 m. vasario 4 d. 9 val. 30 min., visiškai tikėtina, kad minėtą skundą Parlamento biuras ir pirmininkas gavo per nustatytą terminą. Be to, jis tvirtina, kad taikytinose nuostatose, t. y. Statuto įgyvendinimo taisyklėse, konkrečiai jo 72 straipsnio 3 dalyje, nėra jokios normos, kuri įpareigotų suinteresuotąjį asmenį išsiųsti skundą numatant laiko rezervą, kad Parlamento biuras ir pirmininkas jį gautų per nustatytą dviejų mėnesių terminą.

40      Nagrinėjamu atveju, pirma, reikia pažymėti, kad tiek ieškovas, tiek Parlamentas sutinka dėl datos, nuo kurios pradėtas skaičiuoti terminas skundui pateikti, t. y. 2014 m. gruodžio 4 d., ir kad todėl 2015 m. vasario 4 d. yra termino minėtam skundui pateikti pabaigos diena. Antra, akivaizdu tai, kad Parlamento biuro sprendimu ieškovo skundas buvo atmestas kaip pavėluotas, nes buvo pateiktas pasibaigus dviejų mėnesių terminui, nustatytam Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnyje, tačiau Parlamentas, nors ir subsidiariai, patvirtino kvestorių sprendimą dėl esmės (priedas A 22).

41      Be to, tai, kad Parlamentas konstatuoja, jog skundas administracinėje procedūroje, kuri yra neprivalomojo pobūdžio, nepriimtinas, neturėtų riboti ieškovo teisės kreiptis į Sąjungos teismą, nes suinteresuotasis asmuo bet kuriuo momentu gali atsisakyti tęsti šią administracinę procedūrą ir pareikšti ieškinį teisme (šiuo klausimu žr. sprendimo dėl apeliacinio skundo 27 punktą). Aptariamu atveju ieškinio nagrinėjimas remiantis tik skundo priimtinumo analize, nepriimant sprendimo dėl esmės, reikštų ieškovo teisės kreiptis į Sąjungos teismą apribojimą.

42      Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad Sąjungos teismas, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, turi teisę įvertinti, ar tinkamas teisingumo vykdymas pateisina ieškinio atmetimą dėl esmės, prieš tai nepriėmus sprendimo dėl atsakovo pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo (šiuo klausimu žr. 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba / Boehringer, C‑23/00 P, EU:C:2002:118, 51 ir 52 punktus). Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia nuspręsti dėl šio ieškinio esmės.

43      Grįsdamas ieškinį ieškovas iš esmės nurodo du pagrindus. Pirmasis pagrindas grindžiamas ginčijamo sprendimo nepagrįstumu ir neteisėtumu. Antrasis – 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių ir kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 (OL L 298, 2012, p. 1; toliau – Finansinis reglamentas) 81 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir Sąjungos skolinio reikalavimo senaties termino bei pagrįsto termino, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu.

 Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo ginčijamo sprendimo, kvestorių sprendimo, Biuro sprendimo ir debetinio dokumento nepagrįstumu ir neteisėtumu

44      Šį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys. Pirma, ieškovas tvirtina, kad Parlamento kvestoriai ir Biuras nepakankamai motyvavo savo sprendimus, nes neatsižvelgė į jo anksčiau nurodytus argumentus. Antra, ieškovas teigia, kad Parlamento generalinis sekretorius nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė susigrąžinti išmokėtą 37 728 eurų dydžio Parlamento nario padėjėjo išmoką.

 Dėl pirmos dalies, grindžiamos kvestorių sprendimo ir Biuro sprendimo motyvavimo nebuvimu

45      Ieškovas tvirtina, kad tiek Parlamento kvestoriai, tiek Biuras neatsižvelgė į jo skunduose nurodytas aplinkybes ir argumentus, nes dėl jų neišsakė nuomonės. Jo teigimu, kvestoriai ir Biuras nemotyvavo, kodėl atmetė skundus, ir tik nurodė, kad jis nepateikė pakankamų išmokos naudojimo pagal paskirtį įrodymų.

46      Parlamentas ginčija ieškovo argumentus.

47      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti nagrinėjamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus taip, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės pagrindimą, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Motyvavimo reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Nereikalaujama, kad motyvavimas atspindėtų visas reikšmingas faktines ir teisines aplinkybes, nes tai, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio antros pastraipos reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne vien į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei į atitinkamą sritį reguliuojančių teisės normų visumą. Konkrečiai kalbant, atitinkama institucija neprivalo pareikšti nuomonės dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų, pakanka, kad ji išdėstytų faktus ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę sprendimo turiniui (žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Hagenmeyer ir Hahn / Komisija, T‑17/12, EU:T:2014:234, 173 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48      Nagrinėjamu atveju iš 2014 m. gruodžio 3 d. kvestorių sprendimo (žr. priedą A 19) aiškiai matyti, kad, atsižvelgiant į ieškovo skunde pateiktus įrodymus, Parlamento finansų generalinio direktoriaus nuomonę ir NII nuostatų 14 bei 16 straipsnius, kvestoriai nusprendė atmesti minėtą skundą dėl to, kad jame pakankamai neįrodyta, kad ieškovui skirta 37 728 eurų dydžio Parlamento nario padėjėjo išmoka buvo naudojama pagal paskirtį.

49      Darytina išvada, kad kvestorių sprendime aiškiai ir tiksliai nurodytos skundo atmetimo priežastys, argumentai, į kuriuos atsižvelgta pagrindžiant minėtą sprendimą, ir visi teisiniai pagrindai, pateisinantys 37 728 eurų sumos susigrąžinimą.

50      Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 47 punkte minėtos jurisprudencijos, reikia pažymėti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovas, kvestoriai neprivalėjo pateikti savo pozicijos dėl visų ieškovo skunde nurodytų argumentų ir aplinkybių, tačiau aiškiai ir nedviprasmiškai turėjo nurodyti savo argumentus, kurie leistų ieškovui žinoti priemonės, kurios imtasi, pagrindimą, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę.

51      Dar reikia pažymėti, kad ieškovas, kurio ne kartą prašyta pateikti įrodymų, jog Élite Médicale jam teikė sekretoriato paslaugas, žinojo prašomo susigrąžinimo kontekstą ir kad, be to, jis pateikė savo argumentus šiuo klausimu kvestoriams skirtame skunde.

52      Taigi ieškovas klaidingai tvirtina, kad kvestoriai nepakankamai teisiškai motyvavo jo skundo atmetimą.

53      Dėl Biuro sprendimo reikia konstatuoti, kad jame taip pat aiškiai ir tiksliai nurodyti ieškovo pateikto skundo atmetimo motyvai. Iš tiesų Parlamento biuras mano, kad ieškovas skundą pateikė pavėluotai, todėl jis nepriimtinas. Sprendime nurodyta, kad apie kvestorių sprendimą jam buvo pranešta 2014 m. gruodžio 3 d., kad, remiantis Statuto įgyvendinimo taisyklių 72 straipsnio 3 dalimi, ieškovas turėjo du mėnesius nuo pranešimo pateikti savo skundą ir kadangi šį skundą Parlamentas gavo 2015 m. vasario 5 d., jis buvo laikomas pateiktu pavėluotai. Be to, sprendime taip pat patikslinta, kad ieškovo argumentus Parlamento biuras nagrinėjo papildomai ir kad, atsižvelgiant į galutinę OLAF ataskaitą ir į tai, jog ieškovas per nustatytą terminą, t. y. iki 2014 m. sausio 31 d., nepateikė įrodymų, kad paskirta Parlamento nario padėjėjo išmoka buvo naudojama pagal paskirtį, skundas būtų buvęs atmestas, net jei nebūtų laikomas pateiktu pavėluotai.

54      Taigi ieškovas negali teigti, kad Biuro sprendimas nagrinėjamu atveju nemotyvuotas. Iš tiesų ieškovo skundo atmetimas dėl pavėluoto pateikimo buvo ne tik aiškiai ir tiksliai paaiškintas, bet Parlamento biuras jam taip pat aiškiai nurodė, kad jo prašymas buvo nagrinėtas ir nurodytos priežastys, dėl kurių jis turėjo grąžinti paskirtą 37 728 eurų dydžio Parlamento nario padėjėjo išmoką.

55      Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tiek kvestorių sprendime, tiek Biuro sprendime nurodyti pakankami teisiniai motyvai, pateisinantys 37 728 eurų sumos susigrąžinimą nagrinėjamu atveju.

56      Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad kvestorių sprendimas ir Biuro sprendimas, kuriuos ginčija ieškovas, nepriskiriami prie aktų, kuriuos prašoma panaikinti.

57      Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl antros dalies, grindžiamos Parlamento generalinio sekretoriaus sprendimo susigrąžinti gautą Parlamento nario padėjėjo išmoką nepagrįstumu ir neteisėtumu

58      Visų pirma ieškovas ginčija tai, kad Parlamento generalinis sekretorius, remdamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsniu ir 2012 m. spalio 29 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 1268/2012 dėl Finansinio reglamento taikymo taisyklių (OL L 362, 2012, p. 1; toliau – Finansinio reglamento taikymo taisyklės) 80 straipsniu, įpareigojo Parlamento apskaitos pareigūną iš ieškovo susigrąžinti gautą išmoką Parlamento nario padėjėjams ir apie tai jį informuoti debetiniu dokumentu. Jis tvirtina, kad, priešingai, nei reikalaujama NII nuostatų 14 straipsnyje, nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad gauta išmoka jam buvo skirta ir išmokėta nepagrįstai. Ieškovo teigimu, šiuo sprendimu pažeidžiami bendrieji teisės principai ir pagrindinės teisės, visų pirma kiek tai susiję su įrodinėjimo naštos ir nekaltumo prezumpcijos principais, pagal kuriuos bet kokios abejonės dėl įrodymų turi būti aiškinamos suinteresuotojo asmens naudai. Ieškovas teigia, kad sprendimas pradėti išmokėtų sumų susigrąžinimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jam buvo perkelta pareiga pateikti priešingus įrodymus.

59      Antra, ieškovas tvirtina, kad OLAF ataskaita nepatvirtina ir neįrodo, jog aptariama išmoka jam buvo išmokėta nepagrįstai. Be to, jis teigia, kad minėta ataskaita grindžiama prielaidomis ir abejonėmis, nes per OLAF tyrimą nebuvo surinkta jokių pakankamų įrodymų šiuo klausimu.

60      Trečia, ieškovas ginčija aplinkybę, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, jog jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių tai, kad išmoka Parlamento nario padėjėjams buvo naudojama pagal paskirtį. Jis šiuo klausimu pakartoja, kad įrodinėjimo našta tenka OLAF ir Parlamentui.

61      Ketvirta, ieškovas tvirtina, kad, kiek tai susiję su prašymu skirti ir išmokėti 37 728 eurų išmokos sumą, Sąjungos teisės aktuose nenumatyta jo pareiga pateisinti ar saugoti dokumentus, susijusius su šios išmokos panaudojimu. Jis teigia, kad tiek OLAF ataskaita, tiek Parlamentas patvirtino, jog išmokos Parlamento nario padėjėjams gavėjas neturėjo per atitinkamą laikotarpį pateikti tos išmokos panaudojimą pateisinančių dokumentų. Jo teigimu, objektyviai neįmanoma surinkti ir pateikti Parlamento generalinio sekretoriaus prašomus įrodymus dėl to, kad nuo išmokos gavimo iki tos dienos, kai jo buvo paprašyta pagrįsti jos panaudojimą, praėjo daugiau nei dešimt metų. Jis tvirtina, kad 2014 m. balandžio 11 d. rašte jis nurodė ir pateikė Parlamento generaliniam sekretoriui visus išmokos panaudojimo dokumentus, kuriuos tik galėjo gauti. Be to, jis kaltina Parlamentą tuo, kad šis nei ginčijamame sprendime, nei savo rašytinėse pastabose neišsakė nuomonės dėl jo pateiktų dokumentų. Ieškovas teigia: kadangi aptariamu laikotarpiu galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose nebuvo numatyta pareiga surinkti ar saugoti skirtos išmokos panaudojimą pateisinančius dokumentus, tokios pareigos nustatymas prieštarautų bendriesiems teisinio tikrumo, teisėtumo, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

62      Parlamentas ginčija ieškovo argumentus.

63      Visų pirma reikia pažymėti, kad pagal Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsnio 1 dalį, taikytiną priimant ginčijamą sprendimą, kiekviena pagal šį teisės aktą nepagrįstai išmokėta suma gali būti susigrąžinta ir kad Parlamento generalinis sekretorius duoda nurodymus išieškoti šias sumas iš atitinkamo nario. Be to, minėtų įgyvendinimo taisyklių 68 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ši nuostata taikoma ir buvusiems nariams bei tretiesiems asmenims.

64      Be to, reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, klausimas, ar Parlamento narys prašymo pateikimo momentu įvykdo sąlygas, kurių reikia tam, kad gautų išmoką Parlamento nario padėjėjams, yra atskiras klausimas nuo to, ar šia išmoka jis pasinaudojo NII nuostatų 14 straipsnyje nustatytais tikslais. Todėl tai, kad buvo įvykdytos sąlygos minėtai išmokai gauti, nelemia faktinio jos panaudojimo, o tai turi tikrinti Parlamentas (žr. 2014 m. spalio 10 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, T‑479/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:866, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65      Kadangi Parlamento nario padėjėjų sąvokos apibrėžtis nepriskirtina Parlamento narių diskrecijai, šie neturi neribotos teisės prašyti kompensuoti išlaidas, kurios nėra susijusios su tokių padėjėjų įsipareigojimais dėl teikiamų paslaugų ar jų naudojimu. Taigi išmoka Parlamento nario padėjėjams yra skirta tik padengti išlaidoms, kylančioms iš sutarčių su Parlamento narių padėjėjais (žr. 2014 m. spalio 10 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, T‑479/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:866, 45 ir 46 punktus bei nurodytą jurisprudenciją).

66      Iš to darytina išvada, kad tuo atveju, jei tikrinama, kaip panaudojama išmoka Parlamento nario padėjėjams, atitinkamas narys turi galėti įrodyti, kad gautos sumos buvo panaudotos padengti faktiškai kilusioms išlaidoms, kurios visiškai ir išimtinai atsirado dėl vieno ar kelių padėjėjų įsipareigojimų, kaip tai nustatyta NII nuostatų 14 straipsnio 1 dalyje (žr. 2014 m. spalio 10 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, T‑479/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:866, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl ieškovas privalo pateikti įrodymų, kurie leistų suabejoti ginčijamu sprendimu tiek, kiek jame nurodyta, jog jis nepateikė jokių įrodymų, kad Élite Médicale teikė sekretoriato paslaugas, kaip tai suprantama pagal NII nuostatų 14 straipsnį.

67      Iš tiesų ieškovas turi galėti pateikti aptariamų sumų panaudojimą pagal su Élite Médicale sudarytas sutartis pateisinančius dokumentus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gorostiaga Atxalandabaso / Parlamentas, T‑146/04, EU:T:2005:584, 157 punktą).

68      Taigi ieškovas iš esmės nepagrįstai teigia, kad sprendimas pradėti pervestų sumų susigrąžinimo procedūrą yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad jam tenka pareiga pateikti priešingus įrodymus, taip jam perkeliant įrodinėjimo naštą, kuri turi tekti Parlamentui ar OLAF.

69      Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti argumentus, susijusius su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, pagal kuriuos visos abejonės dėl įrodymų nebuvimo turi būti aiškinamos ieškovo naudai, nes, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, jis privalėjo įrodyti, kad Élite Médicale atliko sekretoriato darbus, kaip tai suprantama pagal NII nuostatų 14 straipsnį.

70      Dėl ieškovo argumento, susijusio su tuo, kad nėra pareigos saugoti dokumentus nuo to momento, kai išmoka jam buvo paskirta, žinoma, reikia konstatuoti, kad pagal jokią nuostatą ieškovas iš pradžių nebuvo įpareigotas saugoti dokumentus, įrodančius profesinės veiklos santykius, kurie tariamai buvo tarp Parlamento nario ir aptariamos bendrovės. Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 67 punkte, Parlamento narys turi galėti pateikti jo gautos išmokos Parlamento nario padėjėjams panaudojimą pagal sutartis, kurias jis sudarė su minėta bendrove, pateisinančius dokumentus, todėl, remiantis NII nuostatais, jis privalo galėti pateikti tokius dokumentus, vadinasi, juos saugoti.

71      Dėl ieškovo argumento, susijusio su negalėjimu surinkti ir pateikti Parlamento generalinio sekretoriaus prašomus įrodymus dėl to, kad nuo išmokos gavimo dienos iki tol, kol jo buvo paprašyta pagrįsti jos panaudojimą, praėjo daugiau nei dešimt metų, reikia pažymėti, kad ieškovas buvo informuotas apie tyrimo pradžią 2009 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus mažiau nei penkeriems metams nuo jo kadencijos pabaigos, ir kad nuo šio pranešimo jis turėjo galimybę gintis ir pateikti jo kaltę paneigiančius įrodymus.

72      Be to, reikia pažymėti, kad realų sekretoriato paslaugas teikiančios bendrovės darbą galima įrodyti pateikiant įvairių įrodymų, visų pirma bet kokios rūšies aptariamos bendrovės dokumentą, tvarkaraščius, liudijančius susitikimus su nariu ar sekretoriato veiklą, arba laiškus bei telefonų išklotines.

73      Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas nepateikė jokių dokumentais pagrįstų įrodymų, kurie leistų suabejoti Parlamento vertinimu, susijusiu su nurodyta susigrąžinti 37 728 eurų suma.

74      Visų pirma reikia pažymėti, kad Parlamento generalinis sekretorius po kelių raginimų ir susitikimo paprašė ieškovo iki 2014 m. sausio 31 d. pateikti dokumentus, įrodančius tinkamą išmokos panaudojimą (priedas A 10). Vis dėlto 2014 m. vasario 24 d. Parlamentas dar kartą susisiekė su ieškovu ir priminė apie pasibaigusį terminą prašomiems dokumentams pateikti. Ieškovas atsakė 2014 m. kovo 17 d. ir nurodė, kad dėl asmeninių priežasčių prašomų dokumentų negali išsiųsti iki 2014 m. kovo mėn. pabaigos (priedas A 15).

75      Ieškovas tik pavėluotai, t. y. 2014 m. balandžio 11 d., raštu atsakė į Parlamento generalinio sekretoriaus prašymą (priedas A 14). Rašte ieškovas paaiškino, kad sudarė sutartį su Élite Médicale vadovu (profesoriumi D. V.) ir kad šis jam nurodė Latvijos banko sąskaitą. Ieškovas tvirtina, kad minėta bendrovė jam teikė konsultavimo, rekomendacijų, susitikimų skirtinguose miestuose organizavimo, vertimų ir sekretoriato paslaugas. Nepateikdamas jokių įrodymų, jis tvirtina, kad įrodymai galėjo būti surasti jo elektroninio pašto dėžutėje ir kad jis prašė prieigos Parlamento informatikų ir Lietuvos parlamento, tačiau negavo teigiamo atsakymo.

76      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2014 m. sausio 22 d. ieškovas kreipėsi į Parlamentą su prašymu paaiškinti archyvavimo praktiką ir taikytinas teisės nuostatas. Parlamentas jam atsakė, kad buvo taikoma viešų dokumentų, parengtų vykdant jo parlamentines funkcijas, archyvavimo praktika, bet ne jo privačių dokumentų, kurių archyvavimas buvo jo paties asmeninė atsakomybė.

77      Antra, reikia pažymėti, kad Bendrojo Teismo rašytiniame klausime, pateiktame ieškovui taikant proceso organizavimo priemones, jo buvo paprašyta patikslinti, ar 2014 m. balandžio 11 d. rašte buvo priedų, ir, jei į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, pateikti kuo išsamesnį minėtų priedų sąrašą, taip pat aptariamus priedus.

78      Visų pirma ieškovas atsakė, kad su 2014 m. balandžio 11 d. raštu Parlamento generaliniam sekretoriui pateikė dokumentus, kuriuos buvo galima objektyviai gauti tuo metu, nors pagal Sąjungos teisę išmokos Parlamento nario padėjėjams gavimo momentu nebuvo pareigos pateikti tokius dokumentus. Be to, jis patikslino, kad minėti įrodymai, pridėti prie 2014 m. balandžio 11 d. rašto, buvo pateikti su ieškiniu jo priede A 14. Galiausiai ieškovas tvirtina 2014 m. gegužės 30 d. asmeniškai Parlamento darbuotojui pateikęs papildomų įrodymų, į kuriuos nebuvo atsižvelgta Biuro sprendime.

79      Reikia konstatuoti, kad ieškinio priede A 14 yra tik 2014 m. balandžio 11 d. ieškovo rašto Parlamento generaliniam sekretoriui kopija ir jo išsiuntimą patvirtinančių dokumentų kopijos (žr. ieškinio priedo A 14 32–37 puslapius).

80      Trečia, reikia pažymėti, kad taikydamas antrąją proceso organizavimo priemonę Bendrasis Teismas paprašė Parlamento pateikti savo pastabas dėl 2019 m. kovo 25 d. ieškovo atsakymo ir visų pirma patvirtinti, kad jis iš tiesų su 2014 m. balandžio 11 d. raštu gavo dokumentus, kuriais ieškovas remiasi savo atsakyme.

81      Savo atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą taikant antrąją proceso organizavimo priemonę Parlamentas neigia gavęs 2014 m. balandžio 11 d. raštą ir prie jo pridėtus dokumentus prieš Parlamento generaliniam sekretoriui priimant ginčijamą sprendimą. Šiuo klausimu Parlamentas tvirtina, kad susipažino su 2014 m. balandžio 11 d. raštu Parlamento generaliniam sekretoriui ir su pridėtais dokumentais tik 2014 m. gegužės 30 d. per ieškovo ir Parlamento narių padėjėjų ir narių bendrųjų išlaidų skyriaus vadovo susitikimą (žr. priedus Q 1 ir Q 2). Be to, jis tvirtina, kad Finansų generalinis direktoratas 2014 m. birželio mėn. atliko išsamią šių dokumentų, kaip įrodymų, analizę ir kad jis iš to padarė išvadą, jog nebereikia grįžti prie susigrąžinimo procedūros (priedas B 13). Jis tvirtina, kad nė vienas iš ieškovo pateiktų dokumentų šiame rašte nėra įrodymas to, kad paslaugų teikėja Élite Médicale parengė dokumentus, kurie tariamai turėtų liudyti apie jos, kaip Parlamento nario padėjėjos, darbą.

82      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei tvirtina ieškovas, Parlamentas išnagrinėjo pavėluotai jo pateiktus dokumentus ir patvirtino savo išvadą, kad pateikti dokumentai neįrodė, jog jų autorius buvo Élite Médicale (priedas B 13). Žinoma, iš bylos medžiagos matyti (žr. priedą Q 2), kad ieškovas pateikė kelis dokumentus, kurie galėjo būti parengti sekretoriato padėjėjo, bet niekas neįrodo, kad šiuos dokumentus parengė Élite Médicale ar kad ši bendrovė ieškovui teikė kitas sekretoriato paslaugas.

83      Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas nepateikė pakankamai įrodymų, jog Élite Médicale jam teikė sekretoriato paslaugas, todėl jis nepagrindė, kad ginčijama suma buvo panaudota išlaidoms, susijusioms su Parlamento nario padėjėjų paslaugomis, padengti. Taigi Parlamento generalinis sekretorius, remdamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsnio 1 dalimi, teisingai nusprendė, kad reikia įpareigoti Parlamento apskaitos pareigūną susigrąžinti iš ieškovo nepagrįstai išmokėtą 37 728 eurų sumą. Todėl ieškovas negali tvirtinti, kad ginčijamas sprendimas ir debetinis dokumentas yra nepagrįsti ir neteisėti.

84      Taigi reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį ir visą pirmąjį pagrindą.

 Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo Finansinio reglamento 81 straipsnio 1 dalies ir Sąjungos skolinio reikalavimo senaties termino pažeidimu bei pagrįsto termino, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu priimant ginčijamą sprendimą ir debetinį dokumentą

85      Visų pirma ieškovas teigia, kad ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimamas ir vykdomas dėl penkerių metų senaties termino, numatyto Finansinio reglamento 81 straipsnyje ir minėto reglamento taikymo taisyklių 93 straipsnyje.

86      Antra, ieškovas tvirtina, kad pagrįsto termino, teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai buvo pažeisti dėl to, kad, pirma, OLAF pradėjo tyrimą praėjus daugiau nei ketveriems metams po jo kadencijos pabaigos ir, antra, sprendimas dėl susigrąžinimo buvo priimtas praėjus beveik dešimčiai metų po aptariamos išmokos gavimo dienos. Ieškovas tvirtina, kad Parlamentas ir OLAF nepagrįstai, nesąžiningai ir neprotingai pavėlavo priimti aptariamus sprendimus, nesilaikydami pagrįsto termino principo vykdant administracines procedūras, numatyto Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje; šis principas yra teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis. Be to, jis tvirtina, kad nors Finansiniame reglamente ir minėto reglamento taikymo taisyklėse nenurodytas terminas, per kurį turi būti pranešta apie debetinį dokumentą, teisinio saugumo principas ir Finansinio reglamento 81 straipsnio tikslas reikalauja, kad debetinis dokumentas būtų parengtas per pagrįstą terminą.

87      Trečia, ieškovas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą dėl jo atžvilgiu pradėtos susigrąžinimo procedūros trukmės, nes jis dėl šios trukmės prarado galimybę veiksmingai gintis nuo pateiktų kaltinimų ir pateikti įrodymų.

88      Parlamentas ginčija ieškovo argumentus.

89      Visų pirma reikia pažymėti: kadangi ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2014 m. balandžio 17 d., taikytinos Sąjungos skolinių reikalavimų senaties termino taikymo tretiesiems asmenims taisyklės yra įtvirtintos Finansiniame reglamente.

90      Finansinio reglamento 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Sąjungos skoliniams reikalavimams tretiesiems asmenims ir trečiųjų asmenų skoliniams reikalavimams Sąjungai taikomas penkerių metų senaties terminas.

91      Finansinio reglamento taikymo taisyklių 93 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad Sąjungos skoliniams reikalavimams tretiesiems asmenims senaties terminas pradedamas skaičiuoti pasibaigus terminui, apie kurį skolininkui pranešama debetiniame dokumente.

92      Kadangi nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškinio priedo A 17, 2014 m. birželio 30 d. yra paskutinė ieškovui nurodyta diena įvykdyti ginčijamą skolinį reikalavimą, būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas Finansinio reglamento 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas penkerių metų senaties terminas.

93      Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kadangi senaties terminas nepraėjo, ieškovas negali teigti, kad ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas ir vykdomas dėl Finansinio reglamento 81 straipsnyje ir minėto reglamento taikymo taisyklių 93 straipsnyje nustatyto suėjusio penkerių metų senaties termino.

94      Dėl ieškovo argumento, susijusio su pagrįsto termino principo pažeidimu dėl to, kad OLAF pradėjo tyrimą praėjus daugiau kaip ketveriems metams pasibaigus jo, kaip Parlamento nario, kadencijai ir kad sprendimas dėl susigrąžinimo buvo priimtas vėliau, t. y. praėjus beveik dešimčiai metų nuo aptariamos išmokos gavimo dienos, reikia priminti, pirma, kad Sąjungos institucijos privalo reaguoti per pagrįstą terminą, todėl pagrindinis teisinio saugumo reikalavimas draudžia minėtoms institucijoms neapibrėžtai pavėlinti jų įgaliojimų vykdymą, o pareiga laikytis pagrįsto termino vykdant administracines procedūras yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai, ir, antra, kad šis principas yra įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 1 dalyje kaip teisės į gerą administravimą sudedamoji dalis (2014 m. spalio 10 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, T‑479/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:866, 81 punktas).

95      Laikytis pagrįsto termino reikalaujama visais atvejais, kai, jeigu taikytinose nuostatose nenurodyta jokio termino, pagal teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus Sąjungos institucijoms neleidžiama veikti be laiko apribojimų (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija / Nanopoulos, T‑308/10 P, EU:T:2012:370, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nepamirštant, kad termino pagrįstumą reikia vertinti atsižvelgiant į kiekvienai bylai būdingas aplinkybes ir, be kita ko, ginčo svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą ir jos šalių elgesį (žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Eagle ir kt. / Komisija, T‑144/02, EU:T:2004:290, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96      Nagrinėjamu atveju jokioje nuostatoje nenurodytas terminas, per kurį turi būti pranešta apie debetinį dokumentą, nepaisant datos, nuo kurios atsiranda aptariama skola.

97      Laikantis šio požiūrio, reikia manyti, kad, atsižvelgiant į Finansinio reglamento 78 straipsnio 1 ir 2 dalis ir minėto reglamento taikymo taisyklių 81 ir 82 straipsnius, Sąjungos institucija įprastai gali pareikalauti grąžinti skolą nuo tada, kai turi patvirtinamuosius dokumentus, jog skola yra reali, fiksuoto dydžio ir mokėtina, arba galėjo turėti šiuos patvirtinamuosius dokumentus, jeigu būtų veikusi rūpestingai, kaip to reikalaujama (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 14 d. Sprendimo Marchiani / Parlamentas, C‑566/14 P, EU:C:2016:437, 103 punktą).

98      Taigi šiuo atveju reikia išnagrinėti, ar Parlamentas laikėsi pareigų, jam tenkančių pagal pagrįsto termino principą, ir ar jis veikė rūpestingai, kaip to reikalaujama.

99      Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad, kaip teigė ieškovas, nuo jo, kaip Parlamento nario, kadencijos pabaigos iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos praėjo beveik dešimt metų.

100    Vis dėlto pirmiausia reikia pažymėti, kad tik 2008 m. gruodžio 1 d. OLAF pradėjo tyrimą dėl sukčiavimo ir lėšų pasisavinimo, kiek tai susiję su ieškovui skirta išmoka Parlamento nario padėjėjams. Šis tyrimas buvo pradėtas po 2008 m. birželio 9 d. Parlamento laikino tarnautojo pareiškimų OLAF vykdant tyrimą dėl kito Europos Parlamento nario (žr. OLAF ataskaitos 1.1 punktą, ieškinio priedą A 8). Ieškovas buvo informuotas apie tyrimo pradėjimą 2009 m. balandžio 21 d. ir buvo apklaustas 2012 m. spalio 10 d. Galiausiai OLAF tyrimo galutinė ataskaita 2013 m. kovo 22 d. kartu su rekomendacija susigrąžinti iš ieškovo 37 728 eurų sumą, gautą kaip išmoką Parlamento nario padėjėjams, buvo perduota Parlamento generaliniam sekretoriui.

101    Kaip matyti iš galutinės tyrimo ataskaitos, 2009 m. rugpjūčio 17 d. Parlamentas pateikė OLAF dokumentus, susijusius su ieškovo pateiktu prašymu skirti išmoką Parlamento nario padėjėjams, paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su Élite Médicale, ir šiai bendrovei atliktų mokėjimų sąrašą. 2010 m. sausio 5 d. informaciją apie Élite Médicale tariamai suteiktas paslaugas OLAF gavo iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. 2012 m. gegužę ir birželį už bylą atsakingas tyrėjas paprašė pateikti tikslesnės informacijos apie ieškovo atliktus mokėjimus aptariamai bendrovei. 2012 m. rugsėjo 24 d. tyrėjas paprašė Parlamento pateikti daugiau informacijos apie tai, kaip ieškovas naudojo minėtą išmoką, taip pat apie išlaidas reglamentuojančias taisykles, administracinius sprendimus ir gaires. 2012 m. spalio 10 d. ieškovas buvo apklaustas OLAF dėl aptariamų faktų. Be to, iš OLAF ataskaitos taip pat matyti, kad informacija apie banko sąskaitas Latvijoje buvo surinkta Latvijos Respublikos koordinavimo prieš sukčiavimą tarnybos (AFCOS).

102    Pirma, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad OLAF dėl ieškovo atliktas tyrimas buvo pradėtas praėjus ketveriems metams po jo kadencijos pabaigos ir ginčijamos išmokos skyrimo, t. y. 2008 m. birželio 9 d., atsižvelgiant į Parlamento laikino tarnautojo parodymus per OLAF vykdytą tyrimą dėl kito Europos Parlamento nario. Antra, atsižvelgiant į neaiškią bylos medžiagą, reikalaujančią, kad OLAF prašytų skirtingų subjektų atskirose valstybėse informacijos (Parlamento, ieškovo, Élite Médicale, Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos), laikytina, kad OLAF vykdyto tyrimo ketverių metų trukmę lėmė bylos sudėtingumas.

103    Be to, Parlamentas per procedūrą, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, veikė rūpestingai ir laikėsi pagrįsto termino. Parlamentas veikė rūpestingai, kaip to reikalaujama, ir laikėsi pagrįsto termino, kai anglų ir lietuvių kalbomis informavo ieškovą atitinkamai 2013 m. birželio 28 d. ir liepos 10 d. apie OLAF galutinės ataskaitos išvadas ir paprašė atvykti ir pateikti įrodymų, kad jis tinkamai naudojo gautą išmoką Parlamento nario padėjėjams (priedai B 5–B 7). Vis dėlto šie laiškai buvo grąžinti Parlamentui. 2013 m. spalio 1 d. Parlamentas dar kartą paprašė ieškovo jam pateikti įrodymų, kad išmoką Parlamento nario padėjėjams Élite Médicale panaudojo laikydamasi NII nuostatų 14 straipsnio, ir paprašė jo pateikti pastabas šiuo klausimu (priedas A 9). 2013 m. spalio 28 d. ieškovas pateikė savo pastabas raštu ir paprašė leisti būti išklausytam Parlamento generalinio sekretoriaus per susitikimą su juo (priedas A 9). 2013 m. lapkričio 13 d. ieškovas buvo išklausytas Parlamento generalinio sekretoriaus kabineto vadovo ir Parlamento finansų generalinio direktoriaus per susitikimą su jais (priedas 10). 2013 m. gruodžio 2 d. Parlamento generalinis sekretorius dar kartą paprašė ieškovo iki 2014 m. sausio 31 d. pateikti dokumentus, kurie įrodytų tinkamą skirtos išmokos panaudojimą (priedas A 10). 2014 m. vasario 24 d. raštu Parlamentas priminė ieškovui apie pasibaigusį terminą prašomiems dokumentams pateikti (priedas A 15). 2014 m. kovo 17 d. ieškovas į šį raštą atsakė, kad dėl asmeninių priežasčių negali išsiųsti prašomų dokumentų iki 2014 m. kovo mėnesio pabaigos (priedas A 15). 2014 m. balandžio 11 d. ieškovas įvykdė Parlamento generalinio sekretoriaus prašymą (priedas A 14). Ginčijamu sprendimu 2014 m. balandžio 17 d. Parlamento generalinis sekretorius informavo ieškovą apie savo sprendimą įpareigoti Parlamento apskaitos pareigūną iš ieškovo susigrąžinti nepagrįstai išmokėtą 37 728 eurų sumą.

104    Taigi Parlamentas, priešingai, nei tvirtina ieškovas, nepagrįstai, nesąžiningai ar neprotingai nepavėlavo priimdamas ginčijamą sprendimą ir debetinį dokumentą, pažeidžiant pagrįsto termino principą. Parlamentas per du mėnesius informavo ieškovą apie OLAF tyrimo galutinės ataskaitos išvadas prieš pradėdamas Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsnyje numatytą procedūrą ir kelis kartus paprašydamas ieškovo pateikti pastabas bei reikiamus dokumentus. Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovas tariamai pagrindžiančius dokumentus pateikė tik po kelių mėnesių po Parlamento nustatytos datos.

105    Šiomis sąlygomis ir atsižvelgiant į visas bylos faktines aplinkybes, kaip antai išplaukiančias iš bylos medžiagos, reikia konstatuoti, kad Parlamentas nepažeidė savo pareigų, kurios jam tenka pagal pagrįsto termino principą.

106    Bet kuriuo atveju, net darant prielaidą, kad turėtų būti konstatuotas šių pareigų pažeidimas, reikėtų priminti, kad pagrįsto termino principo pažeidimas gali lemti akto panaikinimą tik jei šis pažeidimas turėjo įtakos asmens, kuriam šis aktas skirtas, teisei į gynybą. Iš tiesų pagrįsto termino pažeidimas gali būti sprendimo panaikinimo motyvas tik jeigu įrodyta, kad dėl to kilo pavojus garantijoms, kurių reikia tam, kad ieškovas galėtų pateikti savo poziciją. Išskyrus šią konkrečią prielaidą, pareigos priimti sprendimą per pagrįstą terminą nesilaikymas neturi įtakos administracinės procedūros teisėtumui (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2009 m. birželio 11 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑33/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:195, 240 punktą).

107    Ieškovas šiuo klausimu teigia, kad jo teisė į gynybą buvo pažeista dėl prieš jį pradėtos ilgos susigrąžinimo procedūros, nes jis prarado galimybę veiksmingai gintis nuo prieš jį pateiktų kaltinimų ir pateikti įrodymų.

108    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad jokia aplinkybė neleidžia manyti, kad kilo pavojus ieškovo teisei į gynybą. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas 2009 m. balandžio 21 d. buvo informuotas apie prieš jį OLAF pradėtą tyrimo procedūrą ir kad jis turėjo galimybę išdėstyti savo poziciją ne kartą – tiek per susitikimą su OLAF 2012 m. spalio 10 d., tiek per susitikimą su Parlamentu 2013 m. lapkričio 13 d., tiek pasikeičiant su šia institucija raštais. Be to, ieškovas turėjo galimybę pateikti būtinus įrodymus, kad ginčijama išmoka buvo panaudota pagal paskirtį. Tokių įrodymų nebuvimas negali būti siejamas su susigrąžinimo procedūros trukme. Iš tiesų ieškovas apie tyrimo pradžią buvo informuotas 2009 m. balandžio 21 d., t. y. praėjus mažiau nei penkiems metams po jo kadencijos pabaigos, ir jis nuo šio pranešimo turėjo galimybę gintis ir pateikti kaltę paneigiančius įrodymus. Todėl reikia konstatuoti, kad ieškovo teisė į gynybą nebuvo pažeista ir kad net darant prielaidą, jog Parlamentas neįvykdė pareigų, jam tenkančių pagal pagrįsto termino principą, sprendimas negali būti panaikintas dėl šio neįvykdymo.

109    Dėl ieškovo argumentų, susijusių su jo tariamais teisėtais lūkesčiais, reikia priminti, kad, remiantis jurisprudencija, teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos, t. y. pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir neprieštaringas garantijas, antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių, trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas (2005 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Righini / Komisija, T‑145/04, EU:T:2005:395, 130 punktas).

110    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vien tai, jog ieškovas gavo ginčijamą išmoką pagal NII nuostatų 14 straipsnį, taikytą išmokant aptariamą išmoką sekretoriatui, negali būti tiksli, besąlyginė ir neprieštaringa garantija, kaip tai suprantama pagal prieš tai nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų minėta išmoka Parlamento buvo skirta su sąlyga, kad jos išmokėjimas atitiks NII nuostatų 14 straipsnio 2–5 dalis, nes aptariamos sumos buvo skirtos padengti išlaidoms, kylančioms dėl vieno ar kelių padėjėjų įdarbinimo ar pasinaudojimo jų paslaugomis. Tai, kad ieškovas pateikė savo prašymą laikydamasis minėtų nuostatų ir išmoka jam buvo paskirta, o dėl to, jo nuomone, kilo jam teisėtų lūkesčių, negali reikšti, kad ji buvo skirta laikantis taikytinų normų, nes jis neįrodė, jog išmoka buvo panaudota pagal paskirtį. Be to, ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Parlamentas, remdamasis Statuto įgyvendinimo taisyklių 68 straipsniu, galėjo, kaip tai matyti iš šio sprendimo 83 punkto, prašyti iš ieškovo grąžinti visas nepagrįstai išmokėtas sumas. Todėl skiriant išmoką Parlamento nario padėjėjams nebuvo įvykdytos visos sąlygos, kurių reikalaujama pagal šio sprendimo 109 punkte nurodytą jurisprudenciją, tam, kad ieškovas galėtų remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymu, nes minėta išmoka nebuvo skirta besąlygiškai.

111    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad turi būti atmestas ieškinio antrasis pagrindas, todėl – ir visas ieškinys.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

112    Pagal Procedūros reglamento 219 straipsnį Bendrojo Teismo sprendimuose, priimamuose panaikinus jo sprendimą ir grąžinus bylą, šis teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų, susijusių, pirma, su jo nagrinėtomis bylomis ir, antra, su Teisingumo Teismo nagrinėtais apeliaciniais skundais, klausimus. Kadangi sprendime dėl apeliacinio skundo Teisingumo Teismas atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą, Bendrasis Teismas šioje byloje turi nuspręsti dėl visų bylinėjimosi jame išlaidų, įskaitant procesą pirmoje instancijoje, ir dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese byloje C‑326/16 P.

113    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal to paties reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų arba kad iš pralaimėjusios šalies jos visai neturi būti priteistos.

114    Iš prieš tai išdėstytų motyvų darytina išvada, kad ieškovo ieškinys galiausiai nebuvo patenkintas. Dėl proceso byloje C‑326/16 P reikia pažymėti, kad apeliacinį skundą pateikė ieškovas, ir Parlamentas bylą pralaimėjo.

115    Nagrinėjamu atveju prieš tai minėtos nuostatos būtų tinkamai taikomos įpareigojant, pirma, Parlamentą padengti bylinėjimosi išlaidas byloje C‑326/16 P ir, antra, ieškovą padengti bylinėjimosi išlaidas tiek byloje T‑615/15, tiek šiame procese dėl grąžintos bylos.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      LL padengia savo ir Europos Parlamento patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su pirminiu procesu Bendrajame Teisme byloje T615/15 ir su šiuo procesu dėl grąžintos bylos T615/15 RENV.

3.      Parlamentas padengia savo ir LL patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese byloje C326/16 P.

Gratsias

Ulloa Rubio

Frendo

Paskelbta 2019 m. rugsėjo 20 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai


*      Proceso kalba: lietuvių.