BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 19 d.(*)
„ERPF – Finansinės paramos sumažinimas – Veiksmų programa, priskirtina tikslui Nr. 1 (1994–1999 m.), susijusi su Tiuringijos žeme (Vokietija)“
Byloje T‑265/08
Vokietijos Federacinė Respublika, atstovaujama M. Lumma, T. Henze, C. Blaschke ir K. Petersen, padedamų advokato U. Karpenstein,
ieškovė,
palaikoma
Ispanijos Karalystės, iš pradžių atstovaujamos advokato J. M. Rodríguez Cárcamo, vėliau – abogados del Estado N. Díaz Abad ir J. M. Rodríguez Cárcamo ir galiausiai A. Rubio González,
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir N. Rouam
ir
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos C. Wissels, Y. de Vries, B. Koopman, M. Bulterman ir J. Langer,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą A. Steiblytės ir B. Conte
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2008 m. balandžio 30 d. Komisijos sprendimą C(2008) 1690 galutinis, kuriuo sumažinama Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) finansinė pagalba pagal 1994 m. rugpjūčio 5 d. Komisijos sprendimą C(94) 1939/5 tikslui Nr. 1 priskirtai Tiuringijos žemės (Vokietija) veiksmų programai regione (1994–1999 m.)
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka (pranešėja) ir D. Gratsias,
posėdžio sekretorė T. Weiler, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. rugsėjo 27 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1993 m. rugsėjo 3 d. Vokietijos vyriausybė Europos Bendrijų Komisijai pateikė paraišką dėl Bendrijos finansinės paramos, skirtos finansuoti tikslui Nr. 1 priskirtai Tiuringijos žemės (Vokietija) (1994–1999 m.) veiksmų programai regione, skirtai skatinti mažų ir vidutinių įmonių (toliau – MVĮ) produktyvias investicijas.
2 1994 m. liepos 29 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/628/CE, kuriuo nustatoma Bendrijos paramos sistema, skirta struktūrinei Bendrijos paramai tikslui Nr. 1 priskirtiems Vokietijos regionams, t. y. Meklenburgui‑Pomeranijai, Brandenburgui, Saksonijai‑Anhaltui, Tiuringijai ir Rytų Berlynui (OL L 250, p. 18). Šis sprendimas leido parengti veiksmų programą naujose žemėse.
3 1994 m. rugpjūčio 5 d. Sprendimu C (94) 1939/5 Komisija patvirtino tikslui Nr. 1 priskirtos Tiuringijos žemės Vokietijoje veiksmų programą (Arnico Nr. 94.DE.16.005) (toliau – aptariama parama), pagal kurią buvo numatyta 1 021 771 000 ekiu, t. y. 1 086 827 000 EUR pagal 1999 m. gruodžio 29 d. Sprendimą C (99) 5087, struktūrinių fondų parama, kartu maksimaliai 1 020 719 000 EUR finansuojant iš Europos regioninės plėtros fondo (ERPF). Tiuringijos žemės Ekonomikos ir transporto ministerija buvo paskirta vadovaujančiąja institucija.
4 2.1 priemonei, susijusiai su MVĮ gamybos veiklos parama, sprendimu C (99) 5087 buvo nustatyta 674 104 000 EUR bendra išlaidų suma ir 337 052 000 EUR ERPF įnašas.
5 2001 m. Komisija atliko sistemingą valdymo ir kontrolės sistemos Tiuringijos žemėje patikrinimą pagal 1988 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4253/88, nustatančio Reglamento Nr. 2052/88, koordinuojančio įvairių struktūrinių fondų veiklą tarpusavyje, taip pat su Europos investicijų banko operacijomis ir kitais esamais finansiniais instrumentais, įgyvendinimo nuostatas, (OL L 374, p. 1), iš dalies pakeisto 1993 m. liepos 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2082/93 (OL L 193, p. 20) 23 straipsnio 2 dalį ir 1997 m. spalio 15 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2064/97, nustatančio išsamią Reglamento Nr. 4253/88 įgyvendinimo tvarką dėl valstybių narių taikomos finansų kontrolės struktūrinių fondų bendrai finansuojamai veiklai (OL L 290, p. 1), 14 straipsnį.
6 2002 m. sausio 30 d. Komisija pateikė galutinę ataskaitą dėl Tiuringijos ir Saksonijos-Anhalto žemių veiksmų programų su rekomendacijomis.
7 2002 m. birželio 24 d. audito bendrovė parengė Reglamento Nr. 2064/97 8 straipsnyje numatytą deklaraciją ir ją pateikė Komisijai.
8 2002 m. liepos 18 d. Vokietijos institucijos pateikė prašymą išmokėti paskutinę paramos sumą. 2003 m. birželio 27 d. Komisija baigė teikti aptariamą paramą ir išmokėjo paskutinę prašomą sumą.
9 Baigus teikti paramą, būtent nuo 2003 m. spalio 27 iki 31 d., nuo lapkričio 10 iki 21 d., nuo gruodžio 1 iki 5 d. ir 11 d. Europos Bendrijų Audito rūmai atliko keletą patikrinimų. 2004 m. jie atliko aptariamos paramos trūkumų analizę nagrinėdami 2003 finansinių metų patikinimo pareiškimą. Buvo išnagrinėti 28 2.1 priemonės projektai.
10 2004 m. birželio 22 d. Audito rūmai perdavė tarpinę patikrinimo atsakaitą Vokietijos institucijoms. 2004 m. rugpjūčio 31 d. ir spalio 13 d. laiškais Vokietijos institucijos pateikė Audito Rūmams papildomos informacijos.
11 2005 m. sausio 17 d. raštu Audito Rūmai nacionalinėms institucijoms pateikė patikrinimo ataskaitą (toliau – 2005 m. sausio 17 d. patikrinimo ataskaita). Ji buvo susijusi su egzistuojančiais pavieniais ar sistemingais specialių operacijų pažeidimais, kaip antai įmonių, kurios nepatenka į MVĮ sąvoką, finansavimas, netinkamų finansuoti išlaidų deklaravimas (būsima nuoma, PVM, nuolaidos), maksimalios paramos skaičiavimo klaidos ir tam tikras išlaidų rūšis, kaip antai bendrosios išlaidos ar nuosavieji ištekliai, pateisinančių dokumentų nebuvimas. Ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad aptariamoje paramos valdymo ir kontrolės sistemoje yra trūkumų. 2.1 priemonės 28 projektų klaidų lygis buvo 31,36 %.
12 2006 m. spalio 19 d. Komisija pateikė Vokietijos institucijoms pirmuosius savo 2005 m. sausio 17 d. patikrinimo ataskaitos tyrimo rezultatus, prašydama šių institucijų atsižvelgti į jos pastabas.
13 Remdamasi Audito Rūmų atlikta trūkumų analize Komisija pranešė Tiuringijos žemei apie 135 mln. EUR finansinę korekciją. Tačiau po dvišalių konsultacijų su Tiuringijos žeme dalies kritikos buvo atsisakyta.
14 2007 m. sausio 5 d. raštu Vokietijos institucijos atsakė į 2006 m. spalio 19 d. Komisijos raštą, prieštaraudamos ekstrapoliuotoms finansinėms korekcijoms ir pateikdama papildomų dokumentų, patvirtinančių kai kurių išlaidų tinkamumą finansuoti.
15 2008 m. balandžio 30 d. Sprendimu C(2008) 1690 galutinis (toliau – ginčijamas sprendimas) Komisija, taikydama Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį, 81 425 825,67 EUR sumažino aptariamą ERPF finansinę paramą dėl nustatytų pavienių ir sistemingų pažeidimų įgyvendinant 2.1 priemonę. Komisija atliko klaidų lygio ekstrapoliaciją visoje 2.1 priemonėje, remdamasi 23,88 % klaidų lygiu. Ji apskaičiavo 1 232 012,70 EUR sumą, susijusią su pavieniais pažeidimais, ir 80 193 812,97 EUR sumą, susijusią su sistemingais pažeidimais.
16 Pagal skundžiamą sprendimą nustatytos tokios sistemingos klaidos:
– Suteiktas finansavimas įmonei, kuri nėra MVĮ (Maxit Baustoffwerke GmbH, arcon II Flachglasveredelung, Gothaer Fahrzeugwerk ir CeWe Color AG projektai);
– Galutinis gavėjas neatitiko nacionalinių MVĮ taikomų kriterijų tam, kad gautų papildomą 15 % finansavimą (Tralag Landmaschinen GmbH projektas);
– deklaruotos netinkamos finansuoti išlaidos, susijusios su nuomos sutartimis (TelePassport Service GmbH ir Schuster Kunstofftechnik GmbH projektai).
Procesas ir šalių reikalavimai
17 Ši byla pradėta Vokietijos Federacinės Respublikos ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2008 m. liepos 4 dieną.
18 Vokietijos Federacinė Respublika Pirmosios instancijos teismo prašė:
– panaikinti ginčijamą sprendimą;
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
19 Ispanijos Karalystei, Prancūzijos Respublikai ir Nyderlandų Karalystei buvo leista įstoti į šią bylą palaikyti Vokietijos Federacinės Respublikos reikalavimus ir pateikti pastabas per žodinę proceso dalį pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 116 straipsnio 6 dalį.
20 Komisija Pirmosios instancijos teismo prašė:
– atmesti ieškinį;
– priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
21 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
22 2011 m. rugsėjo 6 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje užregistruotu raštu Vokietijos Federacinė Respublika pateikė kelias pastabas dėl posėdžio protokolo, susijusias su 1997 m. spalio 15 d. Komisijos vidaus gairėmis dėl grynųjų finansinių korekcijų taikant Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį (toliau – vidaus gairės) ir dėl kai kurių 2005 m. sausio 17 d. patikrinimo ataskaitos klausimų aiškinimo.
23 Per 2011 m. rugsėjo 27 d. įvykusį posėdį buvo išklausyti šalių ginčai ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
Dėl teisės
24 Grįsdama savo ieškinį Vokietijos Federacinė Respublika pateikė penkis pagrindus, susijusius, atitinkamai, su šiais pažeidimais: pirmasis ir antrasis – su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu, trečiasis – su Komisijos patikrinimo vietoje nebuvimu, ketvirtasis – su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimu, ir penktasis – su proporcingumo principo pažeidimu.
1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes nebuvo įvykdytos sąlygos, būtinos atlikti sumažinimą
Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad nacionalinėms institucijoms priskirtinos administracinės klaidos neturėtų būti laikomos pažeidimais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį
Šalių argumentai
25 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisijos kritikos, net jei ji iš esmės teisinga, negalima laikyti nurodytais pažeidimais, nes tai tik paprasčiausios administracinės klaidos, nepatenkančios į Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nebent tai yra susiję su svarbiu aptariamų operacijų ar priemonių pakeitimu, apie kurį nepranešta Komisijai.
26 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad pagal 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 340) 1 straipsnio 2 dalį pažeidimas – tai bet kuris Bendrijos teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmu ar neveikimu. Ji teigia, kad pagal versiją olandų kalba būtina ekonominės veiklos vykdytojo kaltė. Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad ši apibrėžtis taikytina visiems šio sektoriaus reglamentams, įskaitant Reglamentą Nr. 4253/88, atsižvelgiant į tai, kad ta pati sąvoka „pažeidimas“ versijose visomis kalbomis vartojama Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalyje. Jos teigimu, jei pažeidimo sąvoka dviejuose reglamentuose būtų aiškinama skirtingai, būtų pažeistas vienodo Bendrijos teisės taikymo principas.
27 Be to, Komisijos pozicija, pagal kurią pažeidimo sąvoka turi būti aiškinama skirtingai Reglamente Nr. 2988/95 ir Reglamente Nr. 4253/88, nebuvo išdėstyta ginčijamame sprendime, kurio 26 ir 27 punktuose tvirtinama, kad pažeidimai atsirado dėl galutinių paramos gavėjų veiksmo ar neveikimo.
28 Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 2988/95 ir į Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį viešoji administracija neprilygintina veiklos vykdytojams, kurie yra viešosios ar privačios įmonės, konkuruojančios dėl prekių ar paslaugų. Tačiau Komisijos kritika buvo susijusi tik su administracinėmis klaidomis, kaip antai oficialus įrašymas į sąskaitas ne MVĮ pagal Tiuringijos žemės veiksmų programos 2.1 punktą arba tariamai per didelės paramos suteikimas dviem veiklos vykdytojams, susijusiems su išperkamąja nuoma, kai parama buvo suteikta pagal individualius administracinius aktus, pagrįstus administracinio pobūdžio nuostatomis.
29 Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad, kaip matyti iš tvirtinimo Europos Sąjungos Tarybos protokole ir 2002 m. balandžio 11 d. Komisijos praktinės tvarkos dėl pareigos pranešti apie pažeidimus 10 išnašoje, kad valstybės administracijų veiksmai ir neveikimas negali būti pažeidimais, nes jos negali būti priskirtos veiklos vykdytojams.
30 Vokietijos Federacinė Respublika taip pat ginčija ginčijamo sprendimo 28 punkte pateiktos nuorodos į 2005 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimą Airija prieš Komisiją (C‑199/03 Rink. p. I‑8027) svarbą, nes Airijos vyriausybė neginčijo veiklos vykdytojų padarytų pažeidimų egzistavimo.
31 Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, ginčijamo sprendimo 25 ir 28 punktuose Komisijos nurodytos paralelės su Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) teisės aktais nebėra svarbios, nes EŽŪOGF teisę atlikti finansines korekcijas finansinių klaidų ar valdymo ir kontrolės sistemos trūkumų atveju aiškiai pripažino Bendrijos teisės aktų leidėjas, o iš ERPF reikalaujama iš esmės pakeisti veiksmų programą. Vienintelis teisinis pagrindas, kuriuo remiantis galima sumažinti šioje byloje suteiktą Komisijos Bendrijos paramą yra 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/1999, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31), kuris taikomas tik paskesniems finansiniams laikotarpiams.
32 Vokietijos Federacinė Respublika, atsižvelgdama į ribotos kompetencijos principą, išplaukiantį iš EB 5 straipsnio, neigia, kad galima remtis teismo praktika, susijusia su 1970 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 729/70 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 94, p. 13) 8 straipsnio taikymu, siekiant pateisinti įgaliojimus išieškoti pagal Reglamentą Nr. 4253/88.
33 Vokietijos Federacinė Respublika taip pat tvirtina, kad pagal jokią Bendrijos nuostatą Komisijai neleidžiama atlikti finansinių korekcijų dėl vien nacionalinių klaidų, pagal Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 1 dalį aiškiai reikalaujama Bendrijos teisės pažeidimo. Bendrasis lojalumo principas, pagrįstas EB 10 straipsniu, nepateisina nukrypimo nuo šio pagrindinio kompetencijos pasidalijimo, bet yra pagrįstas valstybių narių institucine ir procesine autonomija.
34 Komisija šiuos argumentus ginčija.
Bendrojo Teismo vertinimas
35 Pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį Komisijai leidžiama sumažinti paramą ar nutraukti jos teikimą, jei pagal šio straipsnio 1 dalį atliktu patikrinimu buvo patvirtintas pažeidimo egzistavimas. Tačiau šiame straipsnyje nenagrinėjamas pažeidimas, padarytas įgyvendinant fondų finansuojamas operacijas ir priemones.
36 Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, nustatantį paralelę tarp Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 2988/95 1 straipsnio 2 dalies, kuri reiškia, kad pažeidimas turi būti išimtinai Europos Sąjungos teisės nuostatos pažeidimas, kylantis iš veiklos vykdytojo veiksmo ar neveikimo, primintina, kad šias nuostatas reikia aiškinti atskirai, nes jomis siekiama skirtingų tikslų ir skiriasi jų taikymo sritis. Iš esmės Reglamentu Nr. 2988/95 nustatomos bendros teisinės kovos su sukčiavimu, kurio pagal apibrėžtį negali atlikti nacionalinė valdžios institucija, gairės, tuo tarpu Reglamentas Nr. 4253/88 susijęs su santykiais tarp Sąjungos ir valstybių narių (pagal analogiją žr. 2006 m. lapkričio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, T‑282/04, neskelbiamo Rinkinyje, 83 punktą).
37 Taip pat konstatuotina, kad nacionalinės valdžios institucijos yra atsakingos už teisingą Bendrijos lėšų panaudojimą ir jos pagal nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus turi priimti priemones, reikalingas, be kita ko, užtikrinti fondų finansuojamų operacijų realumą ir teisingumą. Komisija atlieka tik papildomą funkciją (pagal analogiją žr. 1990 m. spalio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑366/88, Rink. p. I‑3571, 19 ir 20 punktus).
38 Taip pat aišku, kad Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje nedaromas skirtumas tarp kiekybės ir kokybės, kiek tai yra susiję su pažeidimais, dėl kurių gali būti sumažinta parama. Teisingumo Teismas pripažino, kad netgi tie pažeidimai, kurie neturi apibrėžtos finansinės įtakos, gali labai pažeisti Sąjungos finansinius interesus, taip pat ir Sąjungos teisės laikymąsi ir dėl to pateisinti Komisijos atliekamas finansines korekcijas (minėto Sprendimo Airija prieš Komisiją 29 ir paskesnius punktus).
39 Administracinė klaida, susijusi su finansavimo plane ir prašyme išmokėti numatytų sumų skirtumais, pavyzdžiui, gali būti pažeidimas, galintis pateisinti paramos sumažinimą (2009 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, T‑74/07, Rink. p. II‑107, 34 ir paskesnius punktus).
40 Be to, kadangi nacionalinės institucijos vaidina esminį vaidmenį įgyvendinant struktūrinius fondus, tai patvirtina platų sąvokos „pažeidimas“ aiškinimą. Iš tiesų, nacionalinių institucijų padaryta klaida turi būti laikoma „pažeidimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į gero finansų valdymo principą, numatytą EB 274 straipsnyje, ir lojalaus bendradarbiavimo principą, numatytą EB 10 straipsnyje, pagal kuriuos valstybėms narėms nesuteikiamas imunitetas, atsižvelgiant į faktą, kad Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis yra vienintelė nuostata, pagal kurią leidžiama sumažinti paramos sumą tuo atveju, kai operacija vykdoma ne taip, kaip numatyta (2002 m. sausio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Conserve Italia prieš Komisiją, C‑500/99 P, Rink. p. I‑867, 88 punktas).
41 Galiausiai, kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą, susijusį su tuo, kad pagal jokią Sąjungos teisės nuostatą Komisijai neleidžiama atlikti finansinių korekcijų dėl vien nacionalinių administracinių klaidų taikant Bendrijos subsidijų suteikimo sistemą, primintina, kad paramos gavėjas turi prisiimti daug įsipareigojimų, kurių daugumą turi apibrėžti ir kontroliuoti nacionalinės institucijos. Kitoks aiškinimas būtų sunkiai suderinamas su gero finansų valdymo ir lojalumo principais. Be to, nors Komisija kaltina Vokietijos Federacinę Respubliką padarius administracinių klaidų, jos susijusios su Sąjungos finansinės paramos suteikimu.
42 Todėl konstatuotina, kad Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį aiškinant taip, kad sąvoka „pažeidimas“ neapima nacionalinės administracijos padarytų klaidų, kiltų grėsmė šioje nuostatoje numatytos taisyklės veiksmingumui.
43 Taigi iš to matyti, kad nacionalinės administracinės institucijos padaryti Sąjungos teisės pažeidimai patenka į Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės institucijos vaidina esminį vaidmenį įgyvendinant struktūrinius fondus, jų padarytas pažeidimas turi būti laikomas „pažeidimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį.
44 Taigi šią pirmojo pagrindo dalį reikia atmesti.
Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, pateiktos papildomai, kuria ginčijamas pažeidimų, kuriuos konstatavo Komisija ginčijamame sprendime, egzistavimas
45 Iš esmės Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad neegzistuoja kompetentingų administracinių institucijų padaryti pažeidimai, o Komisijos kritika dėl valdymo ir kontrolės sistemų veiksmingumo yra nepagrįsta.
Dėl Komisijos kvalifikavimo klaidų dėl išlaidų, susijusių su projektais, susijusiais su įmonėmis, kurios nėra MVĮ, netinkamumo finansuoti
– Šalių argumentai
46 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad neegzistuoja svarbi administracinė klaida, nes, pirma, atitinkami projektai galėjo būti finansuojami ir įrašomi į sąskaitas pagal tuos pačius kriterijus, kaip veiksmų programos 1.1 prioritetinė kryptis, ir, antra, Bendrijos biudžetui nebuvo padaryta žala, o šios sąlygos reikalaujama pagal Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalį.
47 Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad finansinės paramos ne MVĮ įrašymas į sąskaitas ir valdymas pagal 2.1 prioritetinę kryptį net potencialiai nėra nepagrįstos išlaidos. Iš tiesų, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad 2.1 prioritetinėje kryptyje nurodytos penkios įmonės atitinka tarpregioninės prekybos sąlygas, kurių reikalaujama pagal 1.1 prioritetinę kryptį, kurioje aiškiai numatyta, kad produktyvioms investicijoms parama gali būti teikiama „neatsižvelgiant į verslo dydį“. Šiame kontekste Audito Rūmų kritika yra susijusi ne su neteisėta finansine parama kai kurioms įmonėms, bet tik su paramos įrašymu į sąskaitas veiksmų programoje.
48 Komisija ginčija šiuos argumentus.
– Bendrojo Teismo vertinimas
49 Vokietijos Federacinės Respublikos kritika, skirta ginčijamam sprendimui, yra susijusi su keliais projektais.
50 Kalbant apie projektą Tralag Landmaschinen, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo lentelės – priedo 46 punkte, buvo pažeista ne MVĮ sąvoka, numatyta Sprendimu 94/628 nustatytoje Bendrijos paramos sistemoje, bet sąvoka, numatyta 24-oje bendroje programoje „Regioninių ekonominių struktūrų pagerinimas“ 1995–1999 m. laikotarpiu, kurią 1995 m. balandžio 27 d. priėmė Bundestago planavimo komisija ir kurios svarbu laikytis pagal bendrąjį lojalaus bendradarbiavimo principą, nustatytą EB 10 straipsnyje. Iš tiesų šioje nuostatoje numatomas papildomas 15 % finansavimas įmonėms, kuriose dirba ne daugiau kaip 250 asmenų, o taip nėra Tralag Landmaschinen, kuri gavo šį finansavimą, atveju. Taigi, ši įmonė neturi teisės į papildomą 15 % finansavimą.
51 Kalbant apie su šia įmone susijusį projektą bei keturis kitus projektus, susijusius su Maxit Baustoffwerke GmbH, arcon II Flachglasveredelung, Gothaer Fahrzeugwerk ir CeWe Color AG, primintina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1260/1999 52 straipsnio 5 dalies antros pastraipos, prašymas išmokėti paskutinę paramos sumą, susijusią su 1994–1999 m. veiksmų programos finansavimu, vėliausiai turėjo būti Komisijai pateiktas 2003 m. kovo 31 d., be galimybės vėliau atlikti pakeitimus. Penki aptariami projektai buvo įrašyti į sąskaitas pagal 2.1 priemonę. Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 8 punkte, prašymas išmokėti paskutinę paramos sumą Komisijai buvo pateiktas 2002 m. liepos 18 d. ir Komisija jį patenkino 2003 m. birželio 27 d., todėl Vokietijos institucijos vėliau negalėjo tvirtinti, kad šie projektai buvo susiję su 1.1 priemone. Šiomis aplinkybėmis klaidingas įrašymas į sąskaitas reiškia nepagrįstų išlaidų deklaravimą aptariamos paramos 2.1 priemonėje, kurio negalima pakeisti po 2003 m. kovo 31 d.
52 Tačiau, kaip jau nustatė Teisingumo Teismas, šių pažeidimų pakanka, kad būtų taikoma finansinė korekcija, net jei Bendrijos biudžetui nėra padaryta konkreti žala (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Airija prieš Komisiją 25–27, 31, 58 ir 59 punktus).
53 Galiausiai Audito Rūmai neapsiribojo finansavimo įmonėms, kurios nėra MVĮ, pagal 2.1 priemonę kritika, bet konstatavo, kad aptariamos operacijos 100 % nebuvo tinkamos gauti Bendrijos paramą.
54 Taigi šį ieškovės argumentą reikia atmesti.
Išperkamosios nuomos ir finansinės nuomos skirtumas ir duomenų sąrašo bei 17 tarptautinio apskaitos standarto netaikymas
– Šalių argumentai
55 Kalbant apie operaciją Nr. 38 TelePassport Service GmbH ir operaciją Nr. 44 Schuster Kunststofftechnik GmbH, kurių išlaidos buvo pripažintos netinkamomis finansuoti, Vokietijos Federacinė Respublika ginčija, pirma, Komisijos nurodytą skirtumą tarp išperkamosios nuomos ir finansinės nuomos, ir, antra, duomenų sąrašo Nr. 20, pridėto prie 1997 m. balandžio 23 d. Komisijos sprendimo 97/321/EB, keičiančio sprendimus, kuriais aprobuojamos Bendrijos paramos sistemos, bendrieji programavimo dokumentai ir Bendrijos iniciatyvos programos, priimti dėl Vokietijos, (OL L 146, p. 9) (toliau – duomenų sąrašas Nr. 20), ir 17 tarptautinio apskaitos standarto taikymą.
56 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad išperkamoji nuoma nėra „speciali finansinės nuomos forma“, kaip teigia Komisija. Esminis išperkamosios nuomos sutarties dalykas yra ekonominio turto įsigijimas, kuris prasideda, apskaitos požiūriu, nuo sutarties sudarymo. Tuo tarpu kai finansinės nuomos dalykas apribojamas paprastu suteikimu naudotis, o nuompinigiai yra atlygis už disponavimą turtu. Taigi, apriboti Bendrijos finansinę paramą 60‑čia išperkamosios nuomos išmokų nebūtų pateisinama. Be to, apskaičiuota išperkamosios nuomos kaina neatitiktų disponavimo, bet atitiktų vieną pirkimo kainos įmoką, t. y. Komisijos požiūris nediferencijuotų pagal tai, ar nuomotojas yra bankas ar mašinos pardavėjas.
57 Komisija ginčija šiuos argumentus tvirtindama, kad Bendrijos teisės terminus reikia aiškinti savarankiškai bei teigdama, kad turto įsigijimas išperkamosios nuomos būdu neturi būti laikomas pirkimo – pardavimo sandoriu, nes galutinis gavėjas įgyja visiškos nuosavybės teisę tik pasibaigus 60 mėnesių laikotarpiui, sumokėjęs visas įmokas, o aptariamų projektų atveju tai atsitinka tik nutraukus Bendrijos paramos teikimą.
– Bendrojo Teismo vertinimas
58 Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad terminuose, vartojamuose Sąjungos teisės nuostatoje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, todėl siekiant nustatyti jų prasmę ir apimtį, juos reikia aiškinti savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į aptariamų teisės aktų kontekstą ir tikslus (2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Linster, C‑287/98, Rink. p. I‑6917, 43 punktas ir 1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, Rink. p. 107, 11 punktas). Be to, kaip teisingai teigia Komisija, faktas, kad jos 1997 m. balandžio 23 d. Sprendimas 97/321, keičiantis sprendimus, kuriais aprobuojamos Bendrijos paramos sistemos, bendrieji programavimo dokumentai ir Bendrijos iniciatyvos programos, priimti dėl Vokietijos, susijęs su galimybe finansuoti išlaidas, adresuotas Vokietijos Federacinei Respublikai, nepateisina jo terminų savarankiško ir vienodo aiškinimo nebuvimo, nes šis sprendimas yra penkiolikos panašių sprendimų, tą pačią dieną adresuotų penkiolikai skirtingų tuo metų buvusių valstybių narių ir paskelbtų vienu metu, dalis.
59 Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos argumento esmę, turto įsigijimas išperkamosios nuomos būdu neturėtų būti laikomas visiškai tinkamumo finansuoti reikalavimus atitinkančiu pirkimo – pardavimo sandoriu, nes galutinis naudos gavėjas nesumokėjo visos pirkimo kainos per finansavimo reikalavimus atitinkantį laikotarpį. Taigi, galutiniai naudos gavėjai visiškai įgyja nuosavybės teisę į turtą tik pasibaigus 60 mėnesių laikotarpiui, atlikę visus mokėjimus, o tai aptariamų projektų atveju atsitinka tik nutraukus Bendrijos paramos teikimą.
60 Kalbant apie 17 tarptautinį apskaitos standartą, konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamojoje dalyje padaryta nuoroda nėra lemiama, nes skundžiamame sprendime ja remiamasis tik papildomai, kaip bendrai pripažinta apskaitos taisykle, siekiant išaiškinti išperkamosios nuomos terminą.
61 Galiausia, kalbant apie duomenų sąrašų, įsigaliojusių 1997 m. gegužės 1 d. (tiek, kiek jų nuostatomis, pridėtomis prie Sprendimo 97/321, numatoma nauja papildoma našta valstybėms narėms ar paramos gavėjams) taikymą, konstatuotina, kad netinkamumo finansuoti koncepcija nebuvo įtraukta šiuo sprendimu ir kad prie šio sprendimo pridėti sąrašai tik kodifikuoja egzistuojančią praktiką, detalizuodami išperkamosios nuomos išlaidoms skirtą anksčiau egzistavusią taisyklę, pagal kurią būsimos išlaidos nėra tinkamos finansuoti. Todėl neturėtų kilti klausimas dėl sąrašo Nr. 20 taikymo atgaline data.
62 Taigi šį Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą reikia atmesti.
Dėl Komisijos atlikto neteisingo kai kurių pažeidimų kvalifikavimo kaip sisteminių
– Šalių argumentai
63 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija neteisingai manė, jog Audito Rūmai turėjo laikyti paramą ne MVĮ pagal veiksmų programos 2.1 prioritetinę kryptį sistemine klaida. Šiuo atžvilgiu ji kritikavo Komisiją, kad ši ekstrapoliavo 23,88 % klaidų lygį visoms veiksmų programos 2.1 prioritetinės krypties išlaidoms dėl klaidų sisteminio pobūdžio, nors Audito Rūmai nekritikavo nė vieno iš minėtų penkių projektų dėl sisteminių klaidų. Jei nebūtų šios esminės klaidos, apskaičiavimo pagrindas iš esmės būtų kitoks. Taip pat iš ginčijamo sprendimo nebūtų galima daryti išvados, kad Komisija, kaip ji teigia, nukrypo nuo Audito Rūmų vertinimo.
64 Komisija ginčija šiuos argumentus.
– Bendrojo Teismo vertinimas
65 Kalbant apie tariamus prieštaravimus tarp ginčijamo sprendimo ir Audito Rūmų išvadų, konstatuotina, kad iš Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio formuluotės nematyti, jog Komisija, įgyvendindama šiuo sprendimu jai suteiktas teises, privalėtų atsižvelgti į kontrolės institucijos pastabas. Atvirkščiai, ji privalo pateikti savo konstatuotų pažeidimų vertinimą. Taigi ginčijamame sprendime pateiktas Komisijos, o ne Audito Rūmų vertinimas.
66 Be to, neteisingas įrašymas į sąskaitas, susijęs su įmonėmis, kurios nėra MVĮ, yra sistemingas, nes atspindi valdymo, kontrolės ar audito trūkumus, su kuriais buvo susidurta keletą kartų ir yra didelė tikimybė, kad jie egzistuoja daugelyje panašių atvejų. Taigi, Komisija teisingai kvalifikavo klaidingą įrašymą į sąskaitas, susijusį su įmonėmis, kurios nėra MVĮ, kaip sistemingą pažeidimą.
67 Todėl šį Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą reikia atmesti.
Dėl Komisijos atlikto neteisingo 5 % patikrinimų kvalifikavimo kaip nepakankamų ir išvados, kad valdymo ir kontrolės sistemose yra trūkumų
– Šalių argumentai
68 Vokietijos Federacinė Respublika ginčija Komisijos kritiką, kad nepakako atlikti 5 % patikrinimų pagal Reglamentą Nr. 2064/97, ir mano, kad ji nepagrindė pažeidimo egzistavimo.
69 Pirma, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad iš galutinės išorės pažymos, išduotos pagal Reglamento Nr. 2064/97 8 straipsnį, matyti, kad „5 % patikrinimai“ iš esmės buvo patikimi ir atitiko šio reglamento 3 straipsnio reikalavimus. Tačiau nei Audito Rūmai, nei išorės apskaitos ekspertai nekritikavo fakto, kad Tiuringijos žemės institucijos neatitiko Komisijos apibrėžtų reikalavimų kontrolės sistemai.
70 Antra, Vokietijos Federacinė Respublika ginčija Komisijos požiūrį, kad 5 % patikrinimams naudoti kontroliniai sąrašai („check‑lists“) neatitiko gairių, numatytų duomenų sąrašuose. Ji teigia, kad gairės, nors ir aiškiai neperteiktos kontroliniuose sąrašuose, savaime ir be abejonių buvo sudėtinė 5 % patikrinimų dalis.
71 Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Komisijos veiksmai yra prieštaringi, nes ji nesuformulavo šių kaltinimų nei 1998 m. liepos 23 d. „Ventūra“ protokole, nei 2002 m. sausio 30 d. Komisijos ataskaitoje.
72 Ketvirta, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad vien faktas, jog per 5 % patikrinimus buvo nustatytas didesnis klaidų lygis nei per Audito Rūmų tyrimą savaime neleidžia suabejoti kompetentingų institucijų valdymo ir kontrolės sistema. Skirtumas atsirado dėl to, kad Audito Rūmai atliko akivaizdžių valdymo ir kontrolės sistemos trūkumų analizę, tuo tarpu kai 5 % patikrinimai buvo atlikti pasirinktinai, kaip reikalaujama pagal reglamentą. Nors pasirinktinė kontrolė yra reprezentatyvi, Audito Rūmų atlikta trūkumų analizė skirta rizikai nustatyti.
73 Komisija ginčija šiuos argumentus nurodydama, kad jokia korekcija nebuvo taikoma dėl Audito Rūmų konstatuotų valdymo ir kontrolės sistemų trūkumų.
– Bendrojo Teismo vertinimas
74 Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Audito Rūmų nustatytų aptariamos paramos valdymo ir kontrolės sistemų trūkumų nuoroda, kuria Komisija rėmėsi nuo 11 konstatuojamosios dalies, nėra savarankiškas motyvas sumažinti finansinę paramą. Ginčijamame sprendime finansinės paramos sumažinimas buvo pagrįstas pavienių pažeidimų korekcija ir ekstrapoliacine finansine sistemingų pažeidimų korekcija. Jokia finansinė korekcija nebuvo taikoma dėl Audito Rūmų konstatuotų valdymo ir kontrolės sistemų trūkumų. Taigi, šis argumentas neveiksmingas.
75 Todėl reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą.
2. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl sumažinimo sumos apskaičiavimo taikant ekstrapoliaciją
Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su ekstrapoliacijos metodo apskaičiuojant sumažinimo sumą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį neteisėtumu
Dėl teisės taikyti ekstrapoliaciją pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį nebuvimą
– Šalių argumentai
76 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį, kuri turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos pavadinimą, Komisija gali sumažinti, sustabdyti ar nutraukti tik atitinkamą operaciją ar priemonę. Šios nuostatos 1 dalyje nurodomas konkretus atskiras atvejis, o 3 dalyje – neteisėtai išmokėtų sumų grąžinimas. Iš to matyti, kad finansinė korekcija akivaizdžiai ribojama aiškiai neteisėtai išmokėtomis sumomis.
77 Ji priduria, kad Reglamentas Nr. 4253/88 skiriasi nuo EŽŪOGF sąskaitų patvirtinimo pagal Reglamentą Nr. 729/70, kurio 5 straipsnio 2 dalies c punkte Komisijai aiškiai leidžiama skaičiuojant finansinę korekciją atsižvelgti į konstatuotų skirtumų mastą, pažeidimo pobūdį ir dydį bei Europos Bendrijos patirtą žalą.
78 Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės tvirtina, kad prieš paskelbiant Reglamentą Nr. 1260/1999, galiojusį 2000–2006 m. finansavimo laikotarpiu, nebuvo teisinio pagrindo, kuriame būtų detaliai apibrėžtos abipusės teisės ir pareigos, todėl ginčytina, ar galima atlikti ekstrapoliacines finansines korekcijas. Reglamentas Nr. 2064/97 nėra teisinis pagrindas ir juo labiau jame nenumatoma ekstrapoliacijos procedūra, skirta atlikti finansines korekcijas.
79 Vokietijos Federacinė Respublika priduria, jog faktas, kad dažnai yra sunku tiksliais skaičiais įvertinti sistemingus pažeidimus neleidžia Komisijai atlikti ekstrapoliacijos pagal Reglamentą Nr. 4253/88.
80 Ispanijos Karalystė sutinka, kad pagal teismo praktiką Komisija turi tam tikrą diskreciją, susijusią su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalimi. Todėl ekstrapoliacijos technikos taikymas reiškia suteiktos paramos sumažinimą remiantis prezumpcija, o ne tikrinimu. Tokia galimybė ne tik nenumatyta aptariamame straipsnyje, bet prieštarauja jo esmei ir tikslui. Priešingai nei teigia Komisija, Teisingumo Teismas 2000 m. balandžio 6 d. Sprendime Ispanija prieš Komisiją (C‑443/97, Rink. p. I‑2415) nepateisino ekstrapoliacijos technikos taikymo. Be to, Ispanijos Karalystė primena, kad ekstrapoliacija reikalauja konstatuoti sistemingus pažeidimus remiantis reprezentaciniu pavyzdžiu, o taip nėra šiuo atveju.
81 Nyderlandų Karalystė taip pat tvirtina, kad ir Reglamento Nr. 4235/1988 24 straipsnyje nėra teisinio pagrindo ekstrapoliacijai, ir nurodo, kad jai neaišku, kaip vadovaujantis gero finansų valdymo ir lojalaus bendradarbiavimo principais, kuriais remiasi Komisija, būtų galima plačiai aiškinti minėtą straipsnį. Be to, Komisija negali sau numatyti naujos kompetencijos remdamasi vidaus gairėmis, kurios negali būti ekstrapoliaciją pateisinančiu pagrindu. Ne Komisija nustato savo privilegijų ir kompetencijos mastą; tai yra Europos teisės aktų leidėjo privilegija. Priešinga išvada neišplaukia iš minėto Sprendimo Ispanija prieš Komisiją. Galiausiai, taikant ekstrapoliaciją turi būti užtikrinamos procesinės garantijos, tačiau tuo metu galiojusiuose teisės aktuose šiuo klausimu nebuvo jokios teisės taisyklės.
82 Prancūzijos Respublika mano, pirma, kad 1994–1999 m. programavimo laikotarpiui Komisija negalėjo taikyti finansinės korekcijos ekstrapoliacijos būdu be teisinio pagrindo. Iš tiesų iš paties Reglamento Nr. 4253/1988 24 straipsnio teksto matyti, kad Komisija gali taikyti tik atskiras finansines korekcijas. Būtent tai atskiria ERPF finansinėms korekcijoms 1994–1999 m. programavimo laikotarpiui taikomą tvarką nuo EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimui taikomos tvarkos. Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė primena, kad dėl EŽŪOGF Garantijų skyriaus Teisingumo Teismas pritarė ekstrapoliacijos metodo taikymui (2002 m. sausio 24 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją, C‑118/99, Rink. p. I‑747 ir 2004 m. kovo 4 d. Sprendimas Vokietija prieš Komisiją, C‑344/01, Rink. p. I‑2081). Taigi, pagal teismo praktiką ektrapoliacijos metodas nėra draudžiamas iš esmės. Tačiau Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje aiškiai numatyta, kad Komisija turi taikyti tik atskiras finansines korekcijas konstatuotiems pažeidimams. Tik Reglamentu Nr. 1260/1999 Komisijai leidžiama taikyti ekstrapoliacines korekcijas. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Reglamentu Nr. 4253/88 iš esmės draudžiama taikyti ektrapoliacijos metodą.
83 Antra, Prancūzijos Respublika mano, kad Komisija negali taikyti finansinių korekcijų ekstrapoliacijos būdu taikant Reglamentą Nr. 4253/88, nes, pirma, šiame reglamente nenumatytos ekstrapoliacijos metodo įgyvendinimo sąlygos, ir, antra, šiame reglamente nenustatytos griežtos šio metodo procesinės garantijos. Taigi Komisija turi teisę taikyti korekcijas ekstrapoliacijos būdu tik jei ji naudoja pasirinktinį ir reprezentatyvų panašias savybes turinčių sandorių pavyzdį. Sąlygos ir garantijos turi būti numatytos privalomame akte ir nepakanka jas numatyti Komisijos gairėse, kuriomis Komisija negali remtis siekdama pateisinti naudojamą ekstrapoliacijos metodą. Tačiau, kaip jau Teisingumo Teismas nusprendė minėtame Sprendime Ispanija prieš Komisiją, šios vidaus gairės nesukelia teisinių pasekmių ir nėra privalomos. Todėl jos negali būti ektrapoliacijos teisiniu pagrindu.
84 Komisija ginčija šiuos argumentus.
– Bendrojo Teismo vertinimas
85 Iš Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies matyti, kad Komisija gali sumažinti atitinkamai operacijai ar priemonei skirtą paramą, jei ji po ginčų sprendimo procedūros, numatytos 24 straipsnio 1 dalyje, nustato pažeidimą, būtent svarbų pakeitimą, turintį įtakos operacijos ar priemonės pobūdžiui arba jos įgyvendinimo sąlygoms. Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalyje nėra jokio kiekybinio ar kokybinio skirtumo, susijusio su pažeidimais, dėl kurių gali būti sumažinta parama.
86 Pagal šią nuostatą Komisijai suteikiama teisė sumažinti ir plati veiksmų laisvė, be nurodytų metodų, kuriuos Komisija gali naudoti nustatydama sumažinimo sumą, apribojimų.
87 Taigi, reikia išnagrinėti, ar šioje byloje ekstrapoliacijos metodo naudojimas gali būti pateisintas.
88 Pirmiausia, klausimas, ar tai, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį Komisijai leidžiama atlikti finansines korekcijas naudojant šį metodą, priklauso nuo šioje nuostatoje numatytos frazės dalies „patvirtinti pažeidimo egzistavimą“ aiškinimo.
89 Įgyvendinant teisę nustatyti finansines korekcijas, Komisijos naudotas metodas nustatyti grąžintiną sumą turi atitikti Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies tikslą.
90 Šis tikslas yra leisti atlikti finansines korekcijas, jei išlaidos, kurias prašoma finansuoti, nebuvo patirtos pagal Sąjungos teisę. Atsižvelgiant į šį tikslą Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad Komisija galėtų adekvačiai sumažinti finansinę paramą.
91 Tiksliau kalbant, kaip teisingai Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 25 konstatuojamoje dalyje, korekcijos suma priklauso nuo Sąjungos biudžeto patirtų finansinių nuostolių, kuriuos nustato auditas. Šis nuostolis turi būti koreguojamas visas, nes to nepadarius būtų pažeistas gero finansų valdymo principas, kurio Komisija ir valstybės narės turi laikytis pagal EB 274 straipsnį. Taigi Komisija turi galėti sumažinti paramą tokia apimtimi, kuri atitinka pažeidimo, kurį ji nustatė atlikusi ginčų sprendimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 1 dalį, dydį.
92 Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija turėtų ne vien preziumuoti, kad padaryti aptariami pažeidimai, bet pakankamai teisiškai nustatyti, ar šie pažeidimai neapsiriboja konkrečiais jos išnagrinėtais atvejais. Taigi, siekiant įrodyti, kad pažeidimai neapsiriboja konkrečiais jos išnagrinėtais atvejais, pakanka, kad ji pateiktų įrodymą, leidžiantį sukelti rimtą ir pagrįstą abejonę dėl visos atitinkamos valstybės narės kontrolės teisėtumo. Ji neprivalo išsamiai įrodyti visų patikrinimų nepakankamumą (pagal analogiją žr. minėto 2004 m. kovo 4 d. Sprendimo Vokietija prieš Komisiją 58 punktą).
93 Šis įrodinėjimo naštos palengvinimas paaiškinamas tuo, kad Reglamento Nr. 4253/88 tvarkoje nenumatyta sisteminga Komisijos kontrolė, kurios ji, nebūdama pakankamai arti, kad gautų iš ūkio subjektų reikiamą informaciją, negali materialiai užtikrinti.
94 Kadangi Komisija pateikė pakankamai įrodymų, kad kiltų rimta ir pagrįsta abejonė dėl visų nacionalinių patikrinimų, atitinkama valstybė narė turi įrodyti Komisijos tvirtinimų netikslumą, pateikdama išsamesnių įrodymų dėl šių patikrinimų tikslaus pobūdžio. Jei valstybė narė nepateikia tokių įrodymų, Komisija konstatuoja, kad pažeidimai padaryti ne tik konkrečiais jos išnagrinėtais atvejais.
95 Sprendimas sumažinti paramą turi atspindėti šią pažeidimų sisteminį aspektą. Be to, Komisija nedisponuoja informacija apie visus atitinkamos valstybės narės atliktus patikrinimus. Tokiu atveju ekstrapoliacijos metodo naudojimas yra adekvačiausias būdas užtikrinti, kad bus pasiektas Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies tikslas. Nustačius sisteminį pažeidimų aspekta, paramos sumažinimas yra pagrindžiamas ne vien Komisijos prezumpcija, bet nustatytu faktu.
96 Tačiau Komisijai išlieka pareiga laikytis Sąjungos teisės, kylanti būtent iš proporcingumo principo. Klausimas, ar ji laikėsi šio principo priimdama ginčijamą sprendimą, bus išnagrinėtas toliau, nagrinėjant penktąjį pagrindą.
97 Reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį Komisijai nedraudžiama taikyti ekstrapoliacijos metodo tam, kad nustatytų finansinę korekciją.
98 Be to, jei Reglamente Nr. 2064/97 nenumatyta finansinių korekcijų ekstrapoliacija, tai paaiškinama faktu, kad Įgyvendinimo reglamentas pagrįstas Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 1 dalies ketvirta pastraipa, kurioje nustatyti minimalūs reikalavimai valstybių narių įgyvendinamoms finansų kontrolės sistemoms, susijusioms su priemonėmis, kurias bendrai finansuoja struktūriniai fondai.
99 Taigi, šis Vokietijos Federacinės Respublikos argumentas turi būti atmestas.
Dėl teisės į ekstrapoliaciją pagal vidaus gaires nebuvimo
– Šalių argumentai
100 Vokietijos Federacinė Respublika taip pat mano, kad Komisija negali taikyti ekstrapoliacijos remdamasi savo vidaus gairėmis, be kita ko, dėl to, kad jos yra vien vidinio pobūdžio ir neturi teisinių pasekmių trečiųjų asmenų atžvilgiu.
101 Be to, šių gairių turiniui nepritarė valstybės narės, kurios pakartotinai joms prieštaravo. Komisija negali remtis tekstu, kurio nepatvirtino valstybės narės.
102 Galiausiai, priešingai, nei tvirtinama ginčijamo sprendimo 25 punkte, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad neaprašytos finansinių korekcijų arba ekstrapoliacijos taikymo sąlygos ir maksimali suma ir kad nenurodytas joks apskaičiavimo metodas.
103 Komisija ginčija šiuos argumentus.
– Bendrojo Teismo vertinimas
104 Pirmiausia konstatuotina, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu. Be to, iš ginčijamo sprendimo neišplaukia, kad Komisija pasinaudojo vidaus gairėmis nurodydama šio sprendimo teisinį pagrindą.
105 Bet kuriuo atveju primintina, kad Teisingumo Teismas jau išnagrinėjo vidaus gairių apimtį minėtame Sprendime Ispanija prieš Komisiją. Ispanijos Karalystė prašė panaikinti vidaus gaires tvirtindama, kad jos valstybėms narėms gali užtraukti naujas baudžiamąsias sankcijas, o Komisija nėra kompetentinga priimti tokį aktą.
106 Komisija pareiškė prieštaravimą dėl priimtinumo, tvirtindama, kad vidaus gairės valstybėms narėms nenustatė papildomų pareigų, palyginti su jau numatytomis Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnyje, kad jos neturėjo įtakos buvusiai jų teisinei padėčiai ir kad jos nesukėlė teisinių pasekmių.
107 Teisingumo Teismas primena, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį Komisija yra įgaliota sumažinti paramą ar ją nutraukti. Jis pažymi, kad Komisijai niekas nedraudžia priimti vidaus gairių dėl finansinių korekcijų taikant Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį ir nurodyti atitinkamoms tarnyboms jas taikyti. Vidaus gairėse pateikti ir bendri nurodymai, kuriais remdamasi Komisija pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį vėliau numato priimti individualius sprendimus, kurių teisėtumą gali ginčyti atitinkama valstybė narė Sąjungos teisme. Pagal teismo praktiką toks Komisijos aktas, kuris gali būti laikomas tik pastarosios ketinimu imtis tam tikrų veiksmų įgyvendinant jai Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu suteiktus įgaliojimus, neturėtų būti laikomas tokiu, kuriuo ketinama sukelti teisines pasekmes (1988 m. rugsėjo 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, 114/86, Rink. p. 5289, 13 punktas ir 1998 m. gegužės 5 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Komisiją, C‑180/96, Rink. p. I‑2265, 28 punktas).
108 Tokios gairės tik išreiškia Komisijos ketinimus imtis tam tikrų veiksmų įgyvendinant jai Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsniu suteiktus įgaliojimus.
109 Teisingumo Teismas nusprendė, kad vidaus gairės negali būti laikomos aktu, skirtu sukelti teisines pasekmes, todėl Ispanijos Karalystės ieškinys dėl panaikinimo turi būti atmestas kaip nepriimtinas.
110 Taigi, Teisingumo Teismas nusprendęs, kad ieškinys nepriimtinas dėl minėtų priežasčių, atskyrė vidaus gaires nuo remiantis šiomis gairėmis priimtų individualių sprendimų.
111 Iš minėtos teismo praktikos matyti, kad Komisija galėtų remtis vidaus gairėmis tam, kad sustiprintų valstybėms narėms skirtų individualių sprendimų skaidrumą. Todėl, kaip pažymėta šio sprendimo 104 punkte, Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnis yra vienintelis Komisijai suteiktas teisinis pagrindas ginčijamam sprendimui priimti.
112 Šį Vokietijos Federacinės Respublikos argumentą reikia atmesti kaip neveiksmingą.
113 Todėl reikia atmesti visą antrojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl antrojo pagrindo antros dalies, pateiktos papildomai, susijusios su tuo, kad Komisija šioje byloje negalėjo taikyti ekstrapoliacijos
Šalių argumentai
114 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad ekstrapoliacija pagrįsta nereprezentatyviu pavyzdžiu. Konkrečiau kalbant, ji teigia, kad ginčijamame sprendime niekas neįrodo, kad Audito Rūmų patikrinimai, kuriais Komisija grindžia savo ektrapoliaciją, buvo atlikti vykdant reprezentatyvią atrankos patikrinimo procedūrą, kuri jos neįpareigoja. Tuo tarpu kai statistinės atrankos procedūra skirta gauti visumos vertinimą remiantis įprastais reprezentatyviais atvejais, trūkumų analizė reikalauja iš anksto pasirinkti patikrinimo temą ir siekiamus tikslus. Tai darydama Komisija ėmėsi veiksmų, prieštaraujančių nustatytiems vidaus gairių 6 punkte bei ginčijamo sprendimo 11 punkte.
115 Kalbat apie Komisijos nurodytas paraleles su EŽŪOGF Garantijų skyriumi, Vokietijos Federacinė Respublika pažymi, kad Komisija nepaisė fakto, jog pagal šioje srityje taikomas gaires galima taikyti daugiausia 10 % ektrapoliaciją tik esant pavojui patirti labai didelius ir bendrus nuostolius. Tačiau šioje byloje buvo taikomas 23,88 % lygis, o toks pavojus nebuvo nurodytas.
116 Komisija ginčija šiuos argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
117 Iš bylos medžiagos matyti, kad atrinkdami pavyzdžius, kuriais remiantis būtų atliktas patikrinimas, Audito Rūmai veikė pagal 2003 m. patikinimo pareiškimo kontrolės programą ir savo vidaus gaires, ir atrinko 30 operacijų, iš kurių 28 buvo priskirtos 2.1 priemonei; pavyzdžių dydis buvo pasirinktas pagal fondų rūšį.
118 Todėl matyti, kad Audito Rūmų atliktas patikrinimas buvo tinkamas, objektyvus ir reprezentatyvus ir kad Audito Rūmai dirbo pagal reprezentatyvių pavyzdžių metodą, t. y. Komisija turėjo teisę taikyti ekstrapoliaciją.
119 Be to, gairės, susijusios su EŽŪOGF Garantijų skyriumi, šioje byloje netaikytinos, juo labiau, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytas lygis buvo taikomas fiksuotoms korekcijoms, o ne ekstrapoliacijai. Tačiau ekstrapoliacijos tikslas yra išvengti fiksuotų korekcijų, taikomų reprezentatyvaus pavyzdžio klaidų lygio ektrapoliacijai visoje imtyje, iš kurios buvo atrinktas pavyzdys.
120 Todėl reikia atmesti antrojo pagrindo antrą dalį bei visą antrąjį pagrindą.
3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Komisijos patikrinimo vietoje prieš sumažinant paramą nebuvimu
Šalių argumentai
121 Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, faktas, kad Komisija rėmėsi trūkumų analize, yra didelė proceso klaida – pažeista Reglamento Nr. 4253/88 23 straipsnio 2 dalis, privaloma procesinė taisyklė, pagal kurią reikalaujama patikrinimo vietoje atliekant struktūrinių fondų finansuojamų operacijų atranką. Audito Rūmų atlikta trūkumų analizė neturėtų pakeisti Komisijos tarnybų atliekamos reprezentatyvios atrankos patikrinimo procedūros.
122 Komisija ginčija šiuos argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
123 Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos kritiką dėl to, kad pati Komisija neatliko patikrinimų, primintina, jog Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei atrodo, jog įgyvendinant operaciją ar priemonę yra pateisinama tik dalis jai skirtos paramos, „Komisija turi atlikti tinkamą tyrimą“.
124 Tačiau šią formuluotę aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga Komisijai atlikti reikalaujamus patikrinimus išimtinai pačiai, būtų per griežta – dėl tokio aiškinimo būtų dubliuojami patikrinimai ir prarandami Bendrijos ištekliai ir jis prieštarautų gero administravimo principui.
125 Be to, aišku, kad Komisija, vykdydama savo Bendrijos lėšų naudojimo kontrolės misiją, turi teisę naudotis įvairiais informacijos šaltiniais. Bendrasis Teismas jau pritarė, kad pakanka remtis vien nacionalinių institucijų surinktais įrodymais. Tai jis tvirtino 2002 m. rugsėjo 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Sgaravatti Mediterranea prieš Komisiją (T‑199/99, Rink. p. II‑3731, 45 punktas), jei nacionalinės institucijos atlieka išsamų patikrinimą, ar Bendrijos paramos gavėjas laikosi finansinių įsipareigojimų, Komisija gali teisėtai remtis jų detaliomis faktinėmis išvadomis ir nustatyti, ar šios išvados leidžia nustatyti pažeidimus, pateisinančius sankcijas, numatytas iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalyje. Šią teismo praktiką patvirtino 2008 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Italija prieš Komisiją (T‑154/06, neskelbiamo Rinkinyje, 42 punktas).
126 Tačiau labai svarbu užtikrinti, kad valstybės narės nepatirtų jokios procesinės ar materialinės žalos dėl pasirinktos patikrinimų tvarkos ar juos atliekančio asmens. Taigi, būtina patikrinti, ar Audito Rūmų ir Komisijos atliktų patikrinimų procesinės garantijos ir praktinės pasekmės yra tokios pačios.
127 Kalbant apie procesines garantijas, pažymėtina, kad dvi rūšys patikrinimų – atliktų Komisijos ir Audito Rūmų – yra panašios. Šiais abiem atvejais turi būti paisoma teisės į gynybą, taikomos aukšto standarto audito normos, valstybės narės turi būti informuotos iš anksto apie patikrinimo vietoje atlikimą, nacionalinių institucijų tarnautojai gali dalyvauti patikrinimuose ir atitinkamai valstybei narei turi būti pasiūlyta pateikti pastabas dėl patikrinimo rezultatų.
128 Tačiau numatomos dviejų rūšių patikrinimų praktinės pasekmės nėra panašios, nes Audito Rūmų ataskaita neturi privalomosios galios ir finansinės korekcijos negali būti atliktos remiantis tiesiogiai ja.
129 Iš tiesų Audito Rūmai ir Komisija vaidina skirtingus vaidmenis Bendrijos biudžeto procedūroje. Pagal EB 246 straipsnį Audito Rūmai atlieka auditą. Pagal EB 248 straipsnio 1 dalį jie tikrina visų Bendrijos pajamų ir išlaidų sąskaitas ir pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai sąskaitų patikimumo ir pagal jas atliktų operacijų teisėtumo ir tvarkingumo patikinimo pareiškimą. Iš to matyti, kad, be kita ko, Audito Rūmai turi patikrinti, kaip Komisija valdo Bendrijos fondų išteklius. Audito Rūmai konstatuoja padėtį ir pateikia rekomendacijas, kaip optimizuoti finansų valdymą. Komisija turi papildomą funkciją – išieškoti išteklius, jei nustatomi pažeidimai įgyvendinant projektus.
130 Todėl, žiūrint sistemiškai, dviejų institucijų vaidmenys ir funkcijos nėra identiškos ir Komisija negali automatiškai taikyti Audito Rūmų išvadų.
131 Apskritai iš to matyti, kad pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 1 dalį reikalaujamą patikrinimą nebūtinai turi atlikti Komisijos pareigūnai ar tarnautojai. Tačiau Komisija privalo, pirma, užtikrinti, kad korekcijas, kurias ji daro remdamasi trečiųjų asmenų atliktais patikrinimais, nebūtų taikomos automatiškai, bet būtų pagrįstos bendradarbiaujant su atitinkama valstybe nare atlikta patikrinimų duomenų ir rezultatų analize, ir, antra, priimti savo sprendimą remdamasi šiais patikrinimais ir vėlesnėmis konsultacijomis.
132 Todėl reikia išnagrinėti, ar per administracinę procedūrą bendradarbiaujant su nacionalinėmis institucijomis Komisija davė atitinkamai valstybei narei realią galimybę išreikšti savo nuomonę dėl Audito Rūmų išvadų ir dėl remiantis šiomis išvadomis jos numatytų atlikti korekcijų.
133 Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, pratęsus auditą, Komisijos tarnybos pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 1 dalį išnagrinėjo Audito Rūmų išvadų pagrindimą ir paprašė Vokietijos institucijų pateikti papildomos informacijos ir įrodymų. Komisijos tarnybos išsiuntė šio tyrimo rezultatus Vokietijos institucijoms 2006 m. spalio 19 d. raštu. Vokietijos institucijos atsakė 2007 m. sausio 5 d. raštu, prieštaraudamos ekstrapoliacinių finansinių korekcijų taikymui, kiek tai susiję su 1994–1999 m. laikotarpio veiksmų programomis. 2007 m. balandžio 23 d. raštu Komisija pakvietė Vokietijos institucijas į dvišalį posėdį, vykusį 2007 m. gegužės 8 d. Briuselyje. Per posėdį dėl ekstrapoliacinės finansinės korekcijos nebuvo pasiektas susitarimas. Tačiau Vokietijos institucijos per dvi savaites po posėdžio įsipareigojo pateikti kitus kai kurių išlaidų ir operacijų tinkamumo finansuoti įrodymus. Ši informacija Komisijai buvo pateikta 2007 m. birželio 22 d. raštu.
134 Iš to matyti, kad Komisija suteikė pakankamai galimybių Vokietijos Federacinei Respublikai išreikšti nuomonę dėl Audito Rūmų išvadų ir atliko tinkamą atvejo tyrimą bendradarbiaudama, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 1 dalį, ir, be kita ko, sumažinusi iš pradžių numatytų finansinių korekcijų sumą (žr. šio sprendimo 13 punktą).
135 Taigi, per šią procedūrą Komisija veiksmingai pritaikė Audito Rūmų atliktų patikrinimų rezultatus ir bet kuriuo atveju užtikrino valstybės narės procesines garantijas.
136 Todėl šį pagrindą reikia atmesti.
4. Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimu dėl Komisijos nepateiktų pastabų, susijusių su klaidingu įmonių, kurios nėra MVĮ, įrašymu į sąskaitas
Šalių argumentai
137 Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Komisija 1994 m. rugpjūčio 5 d., 1996 m. spalio 10 d. ir 1999 m. gruodžio 20 d. sprendimuose nepateikė jokių pastabų dėl įmonių, kuriose dirba daugiau nei 500 darbuotojų, kaip MVĮ, įrašymo į sąskaitas, o tai leido Vokietijos institucijoms manyti, kad Komisija tam neprieštarauja. Tai padariusi Komisija yra iš dalies atsakinga dėl klausimų, kuriuos kritikuoja. Komisija, taikydama ekstrapoliaciją dėl sistemingų trūkumų, kuriuos sudaro klaidingas finansinės paramos, skirtos MVĮ, įrašymas į sąskaitas, neatsižvelgiant į savo atsakomybę, akivaizdžiai pažeidžia teisinio saugumo ir lojalaus bendradarbiavimo principus.
138 Ji mano, kad Komisijos neveikimas yra dar svarbesnis, nes 1997 ir 1999 m. ji gavo metines ataskaitas dėl ERPF paramos įvertinimo, apimančias įmonių, kuriose dirba 500 ir daugiau darbuotojų, įrašymą į sąskaitas MVĮ priemonės prioritetinėje kryptyje, ir to nekritikavo. Galutinėje 2002 m. ataskaitoje šis klausimas taip pat nebuvo kritikuojamas.
139 Komisija ginčija šiuos argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
140 Kaip buvo priminta nagrinėjant ankstesnius pagrindus (žr. šio sprendimo 37 ir 39 punktus), atsakomybė užtikrinti tinkamą ERPF finansuojamų operacijų įgyvendinimą pirmiausia tenka valstybėms narėms.
141 Be to, konstatuotina, kad Reglamente Nr. 4253/88 nenumatyta jokia procesinė taisyklė, pagal kurią Komisijos teisė sumažinti ar nutraukti paramą priklauso nuo galimybės sukelti abejonių geru projekto administravimu prieš paramos nutraukimą, kaip tai matyti iš 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sviluppo Italia Basilicata prieš Komisiją (T‑176/06, neskelbiamo Rinkinyje) 79 punkto.
142 Remiantis teismo praktika, teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Bendrijos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir nuoseklias garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas (žr. 2005 m. birželio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Branco prieš Komisiją, T‑347/03, Rink. p. II‑2555, 102 punktą ir nurodytą teismo praktiką ir 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją, T‑282/02, Rink. p. II‑319, 77 punktą).
143 Tačiau pirmiausia konstatuotina, jog Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, jog Komisija jai garantavo, kad įmonės, kuriose dirba 500 ar daugiau darbuotojų bus laikomos MVĮ ir joms turi būti skirta finansinė parama. Todėl teisinio saugumo principas nebuvo pažeistas.
144 Be to, iš teismo praktikos aišku, kad ankstesnių pažeidimų tolerancija pagal teisinio saugumo ar teisėtų lūkesčių principą nesuteikia teisės atitinkamai valstybei narei reikalauti tokio paties požiūrio į esamus pažeidimus (minėto Sprendimo Airija prieš Komisiją 68 punktas).
145 Taigi, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.
5. Dėl penktojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu dėl Komisijos nuspręsto taikyti per didelio paramos sumažinimo
Šalių argumentai
146 Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Komisija pažeidė bendrąjį proporcingumo principą per daug sumažinusi paramą, remdamasi ekstrapoliacija, taikoma visam programavimo laikotarpiui. Iš tiesų, jos teigimu, Audito Rūmų nustatytos klaidos neturėtų pateisinti bendro kaltinimo Tiuringijos žemės valdymo ir kontrolės sistemų neveikimu 1994 – 1999 m.. Ši išvada prieštarautų Komisijos vertinimams, atliktiems 1998 ir 2002 m., bei apskaitos ekspertų bendrovės galutinei nuomonei, dėl kurios Komisija neprieštaravo. 2003 m. birželio 23 d. buvo išmokėta paskutinė paramos suma tik todėl, kad Komisija nepateikė prieštaravimų iš esmės dėl valdymo ir kontrolės sistemos.
147 Be to, net jei finansinė nuoma ir išperkamoji nuoma būtų vertinamos vienodai, ji teigia, kad Komisija finansinei nuomai pritaikė ribojančias nuostatas tik nuo 1997 m. gegužės 1 d.
148 Kalbant apie Tralag Landmaschinen, Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad ekstrapoliacija daugiau negali būti taikoma, nes ši įmonė gavo papildomą 15 % paramą pagal 24‑ąją bendrąją programą, nors pastaroji buvo taikoma tik nuo 1995 m. kovo 17 d.
149 Komisija ginčija šiuos argumentus.
Bendrojo Teismo vertinimas
150 Kalbant apie, pirma, argumentą, pagal kurį prieš priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nepateikė prieštaravimų iš esmės dėl valdymo ir kontrolės sistemų, pažymėtina, kad šis argumentas iš tiesų susijęs su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Remiantis teismo praktika, teisė reikalauti teisėtų lūkesčių apsaugos atsiranda, kai tenkinamos trys sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos administracijos patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir nuoseklias garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, šios garantijos turi atitikti galiojančias teisės normas (žr. minėtų sprendimų Branco prieš Komisiją 102 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir Cementbouw Handel & Industrie prieš Komisiją 77 punktą).
151 Tačiau iš bylos medžiagos ar ieškovės argumentų nematyti, kad ji gavo tikslias, besąlygines ir nuoseklias tokio pobūdžio garantijas iš Komisijos. Todėl šį argumentą reikia atmesti.
152 Kalbant apie proporcingumo principą primintina, kad pagal jį reikalaujama, jog Sąjungos institucijų teisės aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina tikslui pasiekti. Konkrečiai kalbant, atsižvelgiant į šį principą įsipareigojimo, kurio laikymasis turi esminę reikšmę geram Bendrijos sistemos funkcionavimui, pažeidimas gali būti baudžiamas Sąjungos teisės aktais suteiktos teisės, kaip antai teisė į finansinę paramą, praradimu (minėto Sprendimo Sgaravatti Mediterranea prieš Komisiją 134 ir 135 punktai).
153 Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos EŽŪOGF srityje, taip pat mutatis mutandis taikomos šioje byloje, matyti, kad Komisija gali atsisakyti finansuoti iš fondų net ir visas nurodytas išlaidas, jei konstatuoja, kad nėra pakankamos kontrolės sistemos (2001 m. rugsėjo 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑263/98, Rink. p. I‑6063, 125 punktas). Tačiau Komisija turi laikytis proporcingumo principo, pagal kurį reikalaujama, kad Sąjungos institucijų aktai neviršytų to, kas tinkama ir būtina tikslui pasiekti (1984 m. gegužės 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Denkavit Nederland, 15/83, Rink. p. 2171, 25 punktas). Jei Komisija, vykdydama sąskaitų apmokėjimo misiją, užuot atsisakiusi finansuoti visas išlaidas, bando nustatyti taisykles, kuriomis pagal keliamos rizikos laipsnį būtų diferencijuoti įvairūs aplaidžios kontrolės lygiai, valstybė narė turi įrodyti, kad kriterijai yra savavališki ir neteisingi (1996 m. liepos 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Graikija prieš Komisiją, C‑50/94, Rink. p. I‑3331, 28 punktas).
154 Taigi, Komisijai nebuvo kliudoma taikyti finansines korekcijas.
155 Be to, Komisija vidaus gairių 6 punkte nurodė, kad jei ji numato ekstrapoliaciją, ji turi atsižvelgti į už trūkumus atsakingos administracinės struktūros specifiką, tariamų pažeidimų mastą, dažnį bei poveikį.
156 Kaip jau buvo konstatuota (žr. šio sprendimo 85 punktą), Komisija turi tam tikrą diskreciją, jai suteiktą Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalimi, kuri jai leidžia priimti sprendimus, galinčius užtikrinti gero finansų valdymo principo, numatyto EB 274 straipsnyje, bei proporcingumo principo laikymąsi.
157 Kaip taip pat jau nurodyta, Komisija analizavo Audito Rūmų patikrinimo rezultatus ir realiai sumažino iš pradžių numatytas korekcijas.
158 Šioje byloje dauguma pažeidimų, nustatytų konsultuojantis su Vokietijos institucijomis, kaip antai įmonių, kurios nėra MVĮ, įrašymas į sąskaitas arba išlaidų, deklaruotų dėl nuomos sutarčių, netinkamas finansuoti pobūdis, rodo sistemingą valdymo, kontrolės ar audito trūkumą, kiek tai susiję su 2.1 priemone, per visą 1994–1999 m. programavimo laikotarpį. Ir labai tikėtina, kad šis trūkumas yra ir daugelyje panašių atvejų. Taigi, Komisija teisingai pritaikė ekstrapoliacijos metodą, ypač atsižvelgiant į gero nacionalinės administracijos, kuri pirmiausia atsako už tinkamą fondų finansuojamų projektų įgyvendinimą, funkcionavimo svarbą (žr. šio sprendimo 37 ir 39 punktus) ir kuri, kaip buvo priminta keletą kartų kalbant apie Reglamentą Nr. 4253/88, turėtų bendradarbiauti su Komisija.
159 Taigi penktąjį pagrindą ir visą ieškinį reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
160 Primintina, kad pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
161 Kadangi Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo, ji turi padengti Komisijos reikalaujamas bylinėjimosi išlaidas.
162 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį įstojusios į bylą šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2012 m. rugsėjo 19 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
1. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes nebuvo įvykdytos sąlygos, būtinos atlikti sumažinimą
Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su tuo, kad nacionalinėms institucijoms priskirtinos administracinės klaidos neturėtų būti laikomos pažeidimais, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, pateiktos papildomai, kuria ginčijamas pažeidimų, kuriuos konstatavo Komisija ginčijamame sprendime, egzistavimas
Dėl Komisijos kvalifikavimo klaidų dėl išlaidų, susijusių su projektais, susijusiais su įmonėmis, kurios nėra MVĮ, netinkamumo finansuoti
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Išperkamosios nuomos ir finansinės nuomos skirtumas ir duomenų sąrašo bei 17 tarptautinio apskaitos standarto netaikymas
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl Komisijos atlikto neteisingo kai kurių pažeidimų kvalifikavimo kaip sisteminių
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl Komisijos atlikto neteisingo 5 % patikrinimų kvalifikavimo kaip nepakankamų ir išvados, kad valdymo ir kontrolės sistemose yra trūkumų
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
2. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalies pažeidimu dėl sumažinimo sumos apskaičiavimo taikant ekstrapoliaciją
Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, susijusios su ekstrapoliacijos metodo apskaičiuojant sumažinimo sumą pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnio 2 dalį neteisėtumu
Dėl teisės taikyti ekstrapoliaciją pagal Reglamento Nr. 4253/88 24 straipsnį nebuvimą
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl teisės į ekstrapoliaciją pagal vidaus gaires nebuvimo
– Šalių argumentai
– Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl antrojo pagrindo antros dalies, pateiktos papildomai, susijusios su tuo, kad Komisija šioje byloje negalėjo taikyti ekstrapoliacijos
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su Komisijos patikrinimo vietoje prieš sumažinant paramą nebuvimu
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
4. Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir bendradarbiavimo principų pažeidimu dėl Komisijos nepateiktų pastabų, susijusių su klaidingu įmonių, kurios nėra MVĮ, įrašymu į sąskaitas
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
5. Dėl penktojo pagrindo, susijusio su proporcingumo principo pažeidimu dėl Komisijos nuspręsto taikyti per didelio paramos sumažinimo
Šalių argumentai
Bendrojo Teismo vertinimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų