BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. liepos 15 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Europos įtempiamosios plieninės armatūros rinka – Kainų nustatymas, rinkos pasidalijimas ir keitimasis jautria komercine informacija – Sudėtinis pažeidimas – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Atsiribojimas – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Vienodas požiūris – Bausmių ir sankcijų individualizavimo principas – Asmens pajėgumo mokėti vertinimas – 2002 m. Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo – 2006 m. baudų dydžio apskaičiavimo gairės – Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑393/10

Westfälische Drahtindustrie GmbH, įsteigta Hame (Vokietija),

Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG, įsteigta Hame,

Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. KG, įsteigta Izerlone (Vokietija),

iš pradžių atstovaujamos advokatų C. Stadler ir N. Tkatchenko, vėliau – advokatų C. Stadler ir S. Budde,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Bottka, R. Sauer ir C. Hödlmayr, padedamų advokato M. Buntscheck,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti ir pakeisti 2010 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimą C(2010) 4387 galutinis dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38344 – Įtempiamoji plieninė armatūra), iš dalies pakeistą 2010 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimu C(2010) 6676 galutinis ir 2011 m. balandžio 4 d. Komisijos sprendimu C(2011) 2269 galutinis, ir prašymo panaikinti 2011 m. vasario 14 d. Komisijos konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus raštą

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir A. M. Collins,

posėdžio sekretorė K. Andová, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. liepos 10 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą(1)

(Praleista)

 II – Dėl prašymo panaikinti 2011 m. vasario 14 d. raštą priimtinumo

92      Primintina, kad vykstant teismo procesui generalinis direktorius nusiuntė ieškovėms 2011 m. vasario 14 d. raštą, jame pranešė apie ieškovių prašymo iš naujo įvertinti jų pajėgumą mokėti atmetimą; ši prašymą jos buvo pateikusios Komisijai 2010 m. rugpjūčio 12 d., t. y. jau priėmus pradinį sprendimą, bet dar nepareiškus šio ieškinio.

93      Šiame rašte, surašytame išnagrinėjus ieškovių nurodytas faktines aplinkybes ir jų atsakymus į kelis Komisijos tarnybų nuo 2010 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. vasario 7 d. pateiktus klausimus, generalinis direktorius, vadovaudamasis priešingais nurodytiems ginčijamame sprendime motyvais, nusprendė, kad ieškovėms skirtos baudos nereikia mažinti atsižvelgiant į jų pajėgumą mokėti.

94      Dublike ieškovės paprašė leisti joms išplėsti ieškinio dėl 2011 m. vasario 14 d. rašto panaikinimo reikalavimus (žr. šio sprendimo 66 punktą).

95      Komisija nesutiko su šiuo prašymu, motyvuodama tuo, pirma, kad minėtas raštas nekeičia jų teisinės padėties, todėl dėl jo negali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, ir, antra, kad ieškovės, grįsdamos savo prašymą iš naujo įvertinti jų pajėgumą mokėti, nenurodė naujų ir esminių faktinių aplinkybių. Tokiomis aplinkybėmis 2011 m. vasario 14 d. raštas buvo vien patvirtinamasis aktas. Be to, Komisija teigia: kadangi ieškovių pajėgumo mokėti vertinimas priklauso Bendrojo Teismo neribotai jurisdikcijai ir naudodamasis šia jurisdikcija šis teismas privalo atsižvelgti į faktinę padėtį tuo metu, kai priima sprendimą, ieškovės nėra suinteresuotos, kad Bendrasis Teismas pateiktų nuomonę dėl jų pajėgumo mokėti, koks jis buvo 2011 m. vasario 14 d. rašto parengimo dieną, vertinimo tinkamumo.

96      Tiesa, Sąjungos institucijos rašytinės nuomonės pateikimas ar paprastas pranešimas apie ketinimą nėra sprendimas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio pirmą pastraipą, nes tuo negalima ir nesiekiama sukelti teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 27 d. Sprendimo Sucrimex ir Westzucker / Komisija, 133/79, Rink., EU:C:1980:104, 15–19 punktus ir 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Jungtinė Karalystė / Komisija, 114/86, Rink., EU:C:1988:449, 12–15 punktus).

97      Be to, dėl privačių asmenų pareikštų ieškinių dėl panaikinimo yra nuspręsta, kad bet kuris Sąjungos institucijos raštas, atsiųstas atsakant į jo gavėjo pateiktą klausimą, nėra su juo susijęs teisės aktas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, suteikiantis šiam gavėjui teisę pareikšti ieškinį dėl panaikinimo (šiuo klausimu žr. 1993 m. sausio 27 d. Nutarties Miethke / Parlamentas, C‑25/92, Rink., EU:C:1993:32, 10 punktą).

98      Atvirkščiai, pagal teismo praktiką priemonės, sukeliančios privalomų teisinių pasekmių, kurios turi įtakos trečiųjų asmenų interesams ir gali iš esmės pakeisti jų teisinę padėtį, yra teisės aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį (1981 m. lapkričio 11 d. Sprendimo IBM / Komisija, 60/81, Rink., EU:C:1981:264, 9 punktas; taip pat žr. 2008 m. balandžio 17 d. Sprendimo Cestas / Komisija, T‑260/04, Rink., EU:T:2008:115, 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

99      Be to, nustatant, ar dėl priemonės gali būti pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, svarbiausias yra prašomos panaikinti priemonės turinys, o jos priėmimo forma šiuo atžvilgiu iš principo nėra svarbi (98 punkte minėto Sprendimo IBM / Komisija, EU:C:1981:264, 9 punktas; taip pat žr. 98 punkte minėto Sprendimo Cestas / Komisija, EU:T:2008:115, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

100    Tik aktas, kuriuo jo autorius aiškiai ir galutinai pareiškia savo poziciją tokia forma, kuri leidžia nustatyti jo pobūdį, yra sprendimas, dėl kurio galima pateikti ieškinį dėl panaikinimo, su sąlyga, kad šis sprendimas nėra vien patvirtinantis ankstesnį aktą (šiuo klausimu žr. 1982 m. gegužės 26 d. Sprendimo Vokietija ir Bundesanstalt für Arbeit / Komisija, 44/81, Rink., EU:C:1982:197, 12 punktą).

101    Tuo atveju, jei ginčijamas aktas yra vien patvirtinamasis, ieškinys priimtinas tik su sąlyga, kad patvirtintasis aktas užginčytas per nustatytą terminą (žr. 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, Rink., EU:T:1995:141, 27 punktą; 1997 m. liepos 10 d. Sprendimo AssiDomän Kraft Products ir kt. / Komisija, T‑227/95, Rink., EU:T:1997:108, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Iš tikrųjų dėl patvirtinamojo sprendimo pareikštas ieškinys yra nepriimtinas, tik jeigu patvirtintas sprendimas tapo galutinis suinteresuotojo asmens atžvilgiu per nustatytą terminą nepareiškus ieškinio. Jei taip nėra, suinteresuotasis asmuo turi teisę užginčyti arba patvirtintą sprendimą, arba patvirtinamąjį sprendimą, arba abu šiuos sprendimus (1989 m. gegužės 11 d. Sprendimo Maurissen ir Union syndicale / Audito rūmai, 193/87 ir 194/87, EU:C:1989:185, 26 punktas ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Weißenfels / Parlamentas, C‑135/06 P, Rink., EU:C:2007:812, 54 punktas).

102    Tačiau jeigu ieškovas praleidžia nustatytą terminą pareikšti ieškinį dėl sprendimo, kuriuo aiškiai nustatyta priemonė, sukelianti privalomų teisinių pasekmių, paveikiančių jo interesus, jis negali atnaujinti šio termino prašydamas institucijos persvarstyti savo sprendimą ir pareikšdamas ieškinį dėl sprendimo, kuriuo atmetamas šis prašymas ir patvirtinamas anksčiau priimtas sprendimas (žr. 1995 m. kovo 15 d. Sprendimo COBRECAF ir kt. / Komisija, T‑514/93, Rink., EU:T:1995:49, 44 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

103    Ieškovių prašymo panaikinti 2011 m. vasario 14 d. raštą, kuriame generalinis direktorius atmetė ieškovių po Ginčijamo sprendimo priėmimo pateiktą prašymą iš naujo įvertinti jų pajėgumą mokėti, priimtinumą reikia nagrinėti atsižvelgiant būtent į šiuos samprotavimus (žr. šio sprendimo 60 ir 61 punktus).

104    Komisijos argumentas, kad ji neprivalo spręsti dėl prašymų iš naujo įvertinti įmonių pajėgumą mokėti, pateiktų priėmus sprendimus, kuriais skiriamos baudos, šiuo atveju neturi reikšmės. Iš tikrųjų neginčijama, kad nagrinėjamu atveju Komisijos tarnybos priėmė sprendimą dėl naujo ieškovių prašymo po to, kai išnagrinėjo naujus dokumentus, kuriuos šios pateikė grįsdamos minėtą prašymą, ir nusiuntė joms kelis su šiais dokumentais susijusius klausimus.

105    Be to, nagrinėjimo pabaigoje generalinis direktorius pagrindė savo atsisakymą patenkinti ieškovių prašymą sumažinti baudą motyvais, prieštaraujančiais nurodytiems pradiniame sprendime. Iš tiesų, pradiniame sprendime Komisija pažymėjo, kad ieškovių padėtis yra tokia nestabili, kad skirus joms bet kokio dydžio baudas jos gali išnykti, o 2011 m. vasario 14 d. rašte generalinis direktorius tvirtino, kad atsižvelgiant į priėmus pradinį sprendimą ieškovių pateiktus prognozuojamus WDI pinigų srautus reikia pažymėti, jog jos neįrodė, kad ši įmonė viena negalėjo gauti lėšų sumokėti visas baudas.

106    Be to, baudų dydis, į kurį atsižvelgdamas generalinis direktorius vertino ieškovių pajėgumą mokėti, yra baudos, skirtos joms pirmame keičiančiame sprendime, dydis. Tačiau šis dydis skiriasi nuo dydžio, į kurį buvo atsižvelgta pradiniame sprendime pirmą kartą vertinant šį pajėgumą mokėti.

107    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad 2011 m. vasario 14 d. rašte generalinis direktorius įvertino ieškovių pajėgumą mokėti atsižvelgdamas į kitokias faktines ir teisines aplinkybes, nei buvo nagrinėjamos pradiniame sprendime, ir kad generalinio direktoriaus nurodytas atsisakymo sumažinti joms skirtą baudą motyvas skiriasi nuo motyvo, kuriuo pradiniame sprendime buvo grindžiamas jų pirmasis prašymas sumažinti baudą. Todėl 2011 m. vasario 14 d. raštas negali, kaip tvirtina Komisija, būti laikomas vien patvirtinančiu pradinį sprendimą (šiuo klausimu žr. 2001 m. vasario 7 d. Sprendimo Inpesca / Komisija, T‑186/98, Rink., EU:T:2001:42, 44–51 punktus ir 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimo Sviluppo Globale / Komisija, T‑6/10, EU:T:2012:245, 22–24 punktus).

108    Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad ieškovės pateikė savo prašymą panaikinti 2011 m. vasario 14 d. raštą per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą ieškinio pareiškimo terminą ir padarė tai šiame ieškinyje, kuris taip pat pareikštas dėl ginčijamo sprendimo. Todėl tuo metu, kai ieškovės paprašė į šio ieškinio dalyką įtraukti ir 2011 m. vasario 14 d. raštą, pradinis sprendimas dar nebuvo tapęs galutinis. Tačiau iš šio sprendimo 101 punkte minėtos teismo praktikos matyti, kad tokiomis aplinkybėmis, net jei 2011 m. vasario 14 d. raštas turėtų būti laikomas vien pradinį sprendimą patvirtinančiu aktu, dėl šios aplinkybės toks prašymas panaikinti negalėtų būti nepriimtinas.

109    Galiausiai reikia pažymėti, kad Sąjungos teismui naudojantis savo neribota jurisdikcija neatmetama, o atvirkščiai, daroma prielaida, jog jis vykdo Komisijos atlikto teisės ir fakto klausimų vertinimo kontrolę tiek, kiek jo prašo ieškovas ir su sąlyga, kad yra su viešąja tvarka susijusių pagrindų, kuriuos teismas, paisydamas rungimosi principo, turi patikrinti savo iniciatyva (žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, Rink., EU:C:2014:2062, 51–57 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Tačiau nors neribotą jurisdikciją turintis teismas, kaip teisingai teigia Komisija, iš esmės turi atsižvelgti į teisinę ir faktinę padėtį, susiklosčiusią tuo metu, kai priima sprendimą, jei mano, jog galima pagrįstai pasinaudoti teise keisti sprendimus (šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. Sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents / Komisija, 6/73 ir 7/73, Rink., EU:C:1974:18, 51 ir 52 punktus; 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, Rink., EU:T:1995:141, 61 punktą ir 2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, Rink., EU:T:2011:560, 282–285 punktus), nepaisant šios pareigos, įmonės, kurias Komisija nubaudė už SESV 101 straipsnio pažeidimą, išlieka suinteresuotos, kad teismas patikrintų ir Komisijos atlikto teisės ir fakto klausimų vertinimo pagrįstumą, atsižvelgdamas į teisinę ir faktinę padėtį, susiklosčiusią tuo metu, kai atliekami šie vertinimai. Todėl vien tikimybė, kad vertindamas ieškovių pajėgumą mokėti Bendrasis Teismas nuspręs pasinaudoti savo neribota jurisdikcija, nereiškia, kaip teigia Komisija, kad 2011 m. vasario 14 d. rašte pateiktų vertinimų kontrolė netenka prasmės.

110    Remiantis tuo darytina išvada, kad Komisijos nurodyti prašymo panaikinti 2011 m. vasario 14 d. raštą nepriimtinumo pagrindai turi būti atmesti.

(Praleista)

 A – Dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, susijusių su tuo, kad Komisija nepagrįstai nusprendė, jog nuo 1984 m. sausio 1 d. ieškovės nepertraukiamai dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą

121    Kaip pirmojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ieškovės nurodo, kad dėl, pirma, beveik pusantrų metų pertraukos tarp „Ciuricho klubo“ išnykimo ir „Europos klubo“ atsiradimo ir, antra, šių dviejų susitarimų organizacinių ir veiklos skirtumų Komisija negalėjo manyti, kad šie du atskiri pažeidimai yra vienas ir tęstinis pažeidimas. Todėl iki „Europos klubo“ atsiradimo 1997 m. gegužės 12 d. padarytų pažeidimų atžvilgiu buvo suėjęs senaties terminas, numatytas Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punkte.

122    Kaip pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį ieškovės nurodo, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog, kaip tai patvirtina užrašų knygelėse padaryti Emesa užrašai, WDI atsiribojo nuo „Ciuricho klube“ įgyvendinamų susitarimų visoms kitoms 1996 m. sausio 9 d. susitikime dalyvavusioms įmonėms aiškiu būdu. Todėl taikant Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punktą dėl šios priežasties senaties terminas taip pat buvo suėjęs dėl visų WDI iki 1997 m. gegužės 12 d. padarytų pažeidimų.

123    Kaip antrąjį ieškinio pagrindą, pateiktą papildomai, ieškovės nurodo, kad joms inkriminuojamas pažeidimas bet kuriuo atveju turėtų būti laikomas kartotiniu ir kad nustatydama trukmę, kuria remiamasi apskaičiuojant baudas, Komisija turėtų atsižvelgti į laikinus kartelio nutraukimus pereinamuoju laikotarpiu.

124    Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar Komisija galėjo pagrįstai nustatyti, kad WDI dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą.

 1. Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo buvimo

 a) Kartelio sudėtinės dalys ir vieno pažeidimo apibūdinimas ginčijamame sprendime

125    Nors atsiliepime į ieškinį ir triplike Komisija teigia, kad šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas yra „tęstinis arba kartotinis“, iš karto reikia priminti, kad ginčijamame sprendime šis pažeidimas kvalifikuotas tik kaip „vienas ir tęstinis“ (Ginčijamo sprendimo 609 konstatuojamoji dalis), o ne kaip kartotinis. Ieškovės buvo nubaustos už pažeidimą, kurį Klöckner Draht, tapusi WDI, nepertraukiamai darė nuo 1984 m. sausio 1 d., o WDV ir Pampus – nuo to laiko, kai įgijo WDI kontrolę (žr. šio sprendimo 54–57 punktus).

126    Ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija apibrėžė kartelį, dalyvavimas kuriame inkriminuojamas ieškovėms, kaip „paneuropinius susitarimus, kuriuos sudarė vadinamasis Ciuricho etapas ir vadinamasis Europos etapas ir (arba) tam tikrais atvejais nacionaliniai / regioniniai susitarimai“.

127    Šie įvairūs susitarimai ir suderinti veiksmai, kurie toliau aptariami išsamiau ir vertinami atsižvelgiant į SESV 101 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, trumpai apibūdinami Ginčijamo sprendimo 123–135 konstatuojamosiose dalyse. Komisijos nuomone, kaip priminta šio sprendimo 40–53 punktuose, chronologine tvarka kartelis susideda visų pirma iš tokių sudedamųjų dalių.

128    Pirma, „Ciuricho klubas“, arba pirmasis paneuropinio susitarimo etapas. Šis susitarimas galiojo nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1996 m. sausio 9 d. ir buvo susijęs su kvotų nustatymu kiekvienoje šalyje (Vokietija, Austrija, Beniliuksas, Prancūzija, Italija ir Ispanija), pasidalijimu klientais, kainomis ir pasikeitimais jautria komercine informacija. Iš pradžių jame dalyvavo Tréfileurope, Nedri, WDI, DWK ir Redaelli, atstovavusi kelioms kitoms Italijos įmonėms (bent nuo 1993 m. ir nuo 1995 m.), vėliau prie jų prisijungė Emesa (1992 m.) ir Tycsa (1993 m.).

129    Antra, „Italijos klubas“, t. y. nacionalinis susitarimas, galiojęs nuo 1995 m. gruodžio 5 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d. Šis susitarimas buvo susijęs su kvotų nustatymu Italijai ir eksportu iš šios šalies į kitas Europos šalis. Šio klubo narės buvo Italijos įmonės Redaelli, ITC, CB ir Itas, vėliau prie jų prisijungė Tréfileurope ir Tréfileurope Italia (1995 m. balandžio 3 d.), SLM (1997 m. vasario 10 d.), Trame (1997 m. kovo 4 d.), Tycsa (1996 m. gruodžio 17 d.), DWK (1997 m. vasario 24 d.) ir Austria Draht (1997 m. balandžio 15 d.).

130    Trečia, „Pietų susitarimas“, t. y. regioninis susitarimas, dėl kurio 1996 m. derėjosi ir kurį sudarė Italijos įmonės Redaelli, ITC, CB ir Itas, kartu su Tycsa ir Tréfileurope, siekdamos nustatyti kiekvienos dalyvės skverbimosi į Pietų šalis (Ispanija, Italija, Prancūzija, Belgija ir Liuksemburgas) laipsnį ir įsipareigoti kartu derėtis dėl kvotų su kitomis Šiaurės Europos gamintojomis.

131    Ketvirta, „Europos klubas“, arba antrasis paneuropinio susitarimo etapas, 1997 m. gegužės mėn. sujungęs Tréfileurope, Nedri, WDI, DWK, Tycsa ir Emesa. „Europos klubo“ susitarimai, kuriuose kitos Europos gamintojos galėjo dalyvauti tik tam tikrais atvejais (žr. šio sprendimo 48 punktą), nustojo galioti 2002 m. rugsėjo mėn. Susitarimu buvo siekiama įveikti „Ciuricho klubo“ krizę, pasidalyti naujas kvotas (apskaičiuotas remiantis laikotarpiu nuo 1995 m. ketvirtojo ketvirčio iki 1997 m. pirmojo ketvirčio), pasiskirstyti klientus ir nustatyti kainas. Nuolatinės narės susitarė dėl koordinavimo taisyklių, įskaitant kiekvienoje šalyje už susitarimų įgyvendinimą ir koordinavimą su kitomis suinteresuotomis įmonėmis, vykdančiomis veiklą toje pačioje šalyje arba susijusiomis su tais pačiais klientais, atsakingų koordinatorių paskyrimą. Siekiant prižiūrėti, kaip vykdomi susitarimai, periodiškai susitikdavo šių įmonių įvairaus lygio atstovai. Jie keitėsi jautria komercine informacija. Tuo atveju, kai komercinis elgesys neatitikdavo sutartojo, buvo taikoma atitinkama kompensacijų sistema.

132    Penkta, neperžengdamos šio paneuropinio susitarimo ribų šešios nuolatinės narės, kartais taip pat Italijos gamintojos ir Fundia, taip pat turėjo dvišalių (arba daugiašalių) kontaktų ir ad hoc dalyvavo nustatant kainas ir dalijantis klientus, jei buvo tuo suinteresuotos. Pavyzdžiui, Tréfileurope, Nedri, WDI, Tycsa, Emesa, CB ir Fundia derino visas kainas ir kiekius, kiek tai susiję su klientu Addtek. Iš esmės šie planai buvo susiję ne tik su Suomija, Švedija ir Norvegija, bet ir su Nyderlandais, Vokietija, Baltijos valstybėmis bei Centrine ir Rytų Europa. Derinimas, susijęs su Addtek, prasidėjo paneuropinio susitarimo „Ciuricho klubo“ etapo metu ir tęsėsi bent iki 2001 m. pabaigos.

133    Šešta, bent nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2002 m. rugsėjo mėn. šešios nuolatinės narės, ITC, taip pat CB, Redaelli, Itas ir SLM, reguliariai susitikdavo siekdamos įtraukti Italijos įmones į „Europos klubą“ kaip nuolatines nares. Italijos įmonės norėjo padidinti Italijos kvotą Europoje, o „Europos klubas“ siekė statu quo. Siekiant nustatyti bendrą Italijos įmonių poziciją buvo organizuoti „Italijos klubo“ susitikimai, siekiant išsiaiškinti Italijos įmonių ketinimus – „Europos klubo“ susitikimai, o siekiant šių dviejų susitarimų narių suartėjimo – „Europos klubo“ ir Italijos atstovų susitikimai. Per tokius susitikimus dalyvavusios įmonės keitėsi jautria komercine informacija. Siekdamos įtraukti į kartelį Italijos gamintojas ir atitinkamai iš naujo paskirstyti Europos kvotas šios įmonės susitarė remtis naujuoju referenciniu laikotarpiu (nuo 2000 m. birželio 30 d. iki 2001 m. birželio 30 d.). Šios įmonės taip pat susitarė dėl bendros Italijos įmonių eksporto į kitas Europos šalis apimties. Tuo pačiu metu jos tarėsi dėl kainų, nes „Europos klubo“ narės siekė pritaikyti Europoje Italijos gamintojų taikomą kainų nustatymo tvarką.

134    Septinta, Komisija taip pat užsiminė apie „Ispanijos klubo“ egzistavimą, t. y. susitarimo, sudaryto tuo pačiu metu kaip kitos kartelio sudedamosios dalys ir susijusio su Ispanijos ir Portugalijos rinkomis (žr. šio sprendimo 52 punktą).

135    Ginčijamo sprendimo 610–612 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė priežastis, dėl kurių manė, jog visi šie pažeidimo elementai sudaro visumą nuoseklių priemonių, kuriomis siekiama vieno tikslo – Europos ir nacionalinių lygmeniu apriboti konkurenciją IPA rinkoje. Be to, Komisija teigė, kad visais nustatytais antikonkurenciniais susitarimais siekiama vieno antikonkurencinio komercinio tikslo – iškreipti arba panaikinti ĮPA rinkoje įprastas konkurencijos sąlygas ir visais lygmenimis, kur padarytas pažeidimas, identiškais mechanizmais užtikrinti bendrą pusiausvyrą, t. y. nustatant kainas, pasiskirstant kvotas, pasidalijant klientus ir keičiantis jautria komercine informacija.

136    Konkrečiai kalbant, Ginčijamo sprendimo 613 konstatuojamojoje dalyje ji paaiškino priežastis, dėl kurių „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ etapai yra vienas ir tęstinis pažeidimas, nepaisant pereinamojo laikotarpio. Visų pirma Komisija pažymėjo, kad susitikimai, kuriais buvo siekiama pakenkti laisvajai konkurencijai ir sudaryti ilgalaikį paneuropinį susitarimą, vyko nuo „Ciuricho klubo“ egzistavimo pabaigos. Ji taip pat nurodė, kad „Ciuricho klube“ sudarytų sutarčių pasekmės buvo justi pereinamuoju laikotarpiu ir kad per šį laikotarpį buvo laikomasi regioninių susitarimų, kuriais siekiama to paties vieno tikslo, kaip antai siekiamo kiekviena kartelio sudedamąja dalimi.

137    Ginčijamo sprendimo 614 ir 615 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad konkretūs įvairių kartelio sudedamųjų dalių veikimo mechanizmai užtikrindavo paneuropinių susitarimų ir įvairių nacionalinių susitarimų koordinavimą. Taigi, Komisijos nuomone, „Italijos klube“ nustatyta kvotų sistema įkvėpė „Ciuricho klube“ taikomą sistemą. Be to, „Europos klubo“ ir Italijos gamintojų veiksmų koordinavimą užtikrindavo Tréfileurope, o „Europos klubo“ ir „Ispanijos klubo“ – Tycsa ir Emesa, kurios dalyvavo abiejuose klubuose.

138    Iš 616–621 konstatuojamųjų dalių matyti, kad visos antikonkurencinių susitarimų dalyvės tiek, kiek galėjo, dalyvavo įgyvendinant bendrą antikonkurencinį planą; jo įgyvendinimas, atsižvelgiant tiek į tikslus, tiek į pagrindinius požymius, tęsėsi nuo 1984 m. iki 2002 m. pabaigos.

139    Ginčijamo sprendimo 622 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad nors visos kartelio dalyvės ir nedalyvavo visose pažeidimo sudedamosiose dalyse, jos visos gavo naudos iš dalyvių pasikeitimų informacija ir žinojo, jog jų dalyvavimas yra bendro plano dalis.

140    Ieškovės nesutinka su vertinimu, kad „Ciuricho klubas“ ir „Europos klubas“, kuriuose savo dalyvavimo jos neneigia, yra dvi vieno pažeidimo sudedamosios dalys.

 b) „Vieno pažeidimo“ sąvoka

141    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 101 straipsnio 1 dalis ir EEE susitarimo 53 straipsnis gali būti pažeisti ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstine veika, nors viena ar kelios šių kelių veiksmų ar tęstinės veikos sudedamosios dalys taip pat galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Taigi, jei įvairiais veiksmais vykdomas bendras planas, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu darant pažeidimą, numatyti atsakomybę už tokius veiksmus, juos įvertindama kartu (1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink., EU:C:1999:356, 81 punktas; 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink., EU:C:2004:6, 258 punktas ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, C‑441/11 P, Rink., EU:C:2012:778, 41 punktas).

142    Įmonė, dalyvavusi darant tokį vieną ir sudėtinį pažeidimą savo veiksmais, priskirtinais prie susitarimo ar suderintų veiksmų, turinčių antikonkurencinį tikslą, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį, ir kuriais siekiama prisidėti prie viso pažeidimo darymo, taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant tą patį pažeidimą už visą dalyvavimo jį darant laikotarpį. Taip yra tuo atveju, kai įrodoma, kad minėta įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie visų dalyvių siektų bendrų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (141 punkte minėtų sprendimų Komisija / Anic Partecipazioni, EU:C:1999:356, 83, 87 ir 203 punktai; Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 83 punktas ir Komisija / Verhuizingen Coppens, EU:C:2012:778, 42 punktas).

143    Pavyzdžiui, įmonė gali būti tiesiogiai atlikusi visus vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, o tokiu atveju Komisija turi teisę jai priskirti atsakomybę už visus veiksmus, todėl ir už visą minėtą pažeidimą. Įmonė taip pat gali būti tiesiogiai atlikusi tik kelis vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančius antikonkurencinius veiksmus, tačiau gali žinoti apie visus numatytus ar įgyvendintus kitų kartelio dalyvių neteisėtus veiksmus siekiant tų pačių tikslų arba galėti protingai juos numatyti ir būti pasirengusi prisiimti riziką. Tokiu atveju Komisija turi teisę priskirti šiai įmonei atsakomybę už visą antikonkurencinį elgesį, sudarantį tokį pažeidimą, todėl ir už visą pažeidimą (141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, EU:C:2012:778, 43 punktas).

144    Atvirkščiai, jei įmonė tiesiogiai atliko vieną ir tęstinį pažeidimą sudarantį vieną ar kelis antikonkurencinius veiksmus, bet nebuvo įrodyta, kad savo elgesiu ji ketino prisidėti prie visų bendrų kitų kartelio dalyvių siekiamų tikslų ir žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką, Komisija turi teisę priskirti jai atsakomybę tik už tuos veiksmus, kuriuos darant ji tiesiogiai dalyvavo, ir už kitų dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus siekiant tų pačių tikslų, kurių ji siekė ir dėl kurių buvo įrodyta, kad ji žinojo apie juos arba galėjo protingai numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką (141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, EU:C:2012:778, 44 punktas).

145    Tačiau dėl to ši įmonė neturėtų būti atleista nuo atsakomybės už veiksmus, kuriuos darant ji neginčijamai dalyvavo arba už kuriuos gali iš tikrųjų būti laikoma atsakinga. Vis dėlto taip padalyti Komisijos sprendimą, kuriuo visas kartelis kvalifikuojamas kaip vienas ir tęstinis pažeidimas, galima tik jei, pirma, minėta įmonė per administracinę procedūrą galėjo suprasti, kad buvo kaltinama ir dėl kiekvieno jį sudarančio veiksmo, todėl galėjo gintis šiuo aspektu, ir, antra, minėtas sprendimas šiuo atžvilgiu yra pakankamai aiškus (141 punkte minėto Sprendimo Komisija / Verhuizingen Coppens, EU:C:2012:778, 45 ir 46 punktai).

146    Šiuo klausimu teismo praktikoje nustatyta nemažai kriterijų, kurie svarbūs vertinant, ar padarytas vienas pažeidimas, būtent tikslų, kurių siekiama nagrinėjamais veiksmais, tapatumas, susijusių prekių ir paslaugų tapatumas, dalyvavusių atliekant veiksmus įmonių tapatumas ir įgyvendinimo sąlygų tapatumas. Be to, kiti svarbūs kriterijai, į kuriuos galima atsižvelgti atliekant šį vertinimą, yra įmonių interesais veikusių fizinių asmenų tapatumas ir nagrinėjamų veiksmų geografinės taikymo srities tapatumas (žr. 2013 m. gegužės 17 d. Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, T‑147/09 ir T‑148/09, Rink., EU:T:2013:259, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

147    Galiausiai į aplinkybę, kad įmonė dalyvavo ne visose kartelio sudedamosiose dalyse arba kad jos vaidmuo, atliekamas sudedamosiose dalyse, kuriuose ji dalyvavo, buvo nesvarbus, reikia atsižvelgti vertinant pažeidimo sunkumą, o prireikus – ir nustatant baudos dydį (141 punkte minėtų sprendimų Komisija / Anic Partecipazioni, EU:C:1999:356, 90 punktas; Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 86 punktas).

 c) Su ieškovais susijusios nustatytos aplinkybės

148    796–799 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė, kad atsakovės laikomos atsakingomis už, pirma, Klöckner Draht, paskui WDI, dalyvavimą „Ciuricho klubo“ veikloje nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1996 m. sausio 9 d. (žr. šio sprendimo 128 punktą), antra, WDI dalyvavimą susitikimuose pereinamuoju laikotarpiu (nuo 1996 m. sausio 9 d. iki 1997 m. gegužės 12 d.), trečia, WDI dalyvavimą „Europos klubo“ veikloje nuo 1997 m. gegužės 12 d. iki 2002 m. rugsėjo 19 d. (žr. šio sprendimo 131 punktą), visų pirma kaip koordinatorės Vokietijai, ir, ketvirta, koordinavimą, kiek tai susiję su klientu Addtek, nuo 1984 m. iki 2002 m.

149    Kiek tai susiję su šio sprendimo 141–147 punktuose minėtoje teismo praktikoje nustatytais kriterijais, ieškovės neginčija nei savo dalyvavimo „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ veikloje, nei žinojimo apie įvairias pažeidimo sudedamąsias dalis. Tačiau jos teigia, kad šios pažeidimo sudedamosios dalys nėra bendro plano dalis ir kad pereinamuoju laikotarpiu WDI buvo laikinai nutraukusi savo antikonkurencinius veiksmus.

 Dėl bendro plano buvimo

150    Ieškovės nurodo, kad siekdama įrodyti bendro plano buvimą Komisija negalėjo remtis tik tuo, jog įvairios pažeidimo sudedamosios dalys buvo susijusios su tuo pačiu ekonomikos sektoriumi, neįrodant įvairių atitinkamų sudedamųjų dalių papildymo ryšio, pavyzdžiui, pamatinio susitarimo buvimo. Šiuo klausimu Komisija negalėjo remtis tuo, kad dalyvės buvo tos pačios. Tačiau ji nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl kvotų priimti sprendimai geografiškai neperžengiant „Ciuricho klubo“ ribų buvo susiję su nacionalinėmis rinkomis, o kalbant apie „Europos klubą“, – su visa Europos rinka. Be to, skyrėsi koordinavimo sąlygos, nes „Europos klubo“ susitikimuose dalyvavo pardavimo vadovai, o „Ciuricho klubo“ susitikimuose – tik vadovaujantis personalas. Be to, „Europos klube“ buvo išrinkti nacionaliniai koordinatoriai, o „Ciuricho klube“ veikė bendra centrinė informavimo tarnyba.

151    Tačiau nė vienas šių argumentų negali priversti suabejoti ginčijamame sprendime pateiktais įrodymais.

152    Iš tiesų, kaip pažymėjo Komisija, kartelį, už kurį ginčijamame sprendime skirta bauda, sudarė visi susitarimai, vienas po kito sudaryti tiek vietos (nacionaliniu ar regioniniu), tiek Europos lygmeniu; šiais susitarimais buvo bendrai siekiama be konkurencijos Europos IPA rinkoje užtikrinti pusiausvyrą, kuriai būdingas struktūrinis pajėgumų perteklius.

153    Taip pat nustatyta, kad visose kartelio sudedamosiose dalyse buvo naudojamos tos pačios priemonės šiam tikslui pasiekti, būtent kainų nustatymas, kvotų pasiskirstymas, klientų pasidalijimas ir keitimasis jautria komercine informacija. Pagrindinės „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ dalyvės, įskaitant ieškoves, buvo tos pačios įmonės. Komisija nurodo, ir jai neprieštaraujama, kad šioms įmonėms, iš pradžių „Ciuricho klube“, paskui „Europos klube“ dažniausiai atstovavo tie patys fiziniai asmenys.

154    Be to, koordinavimo tarp „Ciuricho klubo“, paskui „Europos klubo“, kaip vienos šalies, ir nacionalinių ir regioninių susitarimų („Pietų susitarimas“, „Italijos klubas“ ir „Ispanijos klubas“), kaip kitos šalies, mechanizmai, nors ir nebuvo visiškai tapatūs, bet kuriuo atveju buvo įgyvendinti. Iš tiesų, pirma, neginčijama, kad Italijos gamintojos tiesiogiai dalyvavo „Ciuricho klube“, o koordinavimą tarp „Europos klubo“ ir „Italijos klubo“ užtikrindavo Tréfileurope. Antra, koordinavimas tarp „Ispanijos klubo“ ir „Europos klubo“ buvo užtikrintas įtraukus į „Europos klubą“ Emesa ir Tycsa.

155    Komisijos ginčijamame sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės, kurių ieškovės neginčija, leidžia daryti išvadą, kad kelios sudedamosios dalys sudaro vieną pažeidimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 146 punkte minėtą teismo praktiką.

156    Dėl ginčijamame sprendime paminėtų „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ skirtumų, kuriais remiasi ieškovės, reikia pažymėti, kad jie ne tik netrukdo konstatuoti vieno pažeidimo, bet, atvirkščiai, parodo norą taikyti veiksmingesnes priemones siekiant to paties tikslo, kurio siekia visos įvairių kartelio susitarimų dalyvės, t. y. riboti konkurencijos rinkoje, kuriai būdingas struktūrinis pajėgumų perteklius, pasekmes, būtent sudarant susitarimus dėl kainų, nustatant gamybos kvotas ir pasidalijant pagrindinius klientus.

157    Tokia išvada leidžia paaiškinti ieškovių nurodytą tariamą Ginčijamo sprendimo 186 ir 629 konstatuojamųjų dalių prieštaravimą. Iš tiesų, nors nustatyta, kad viena po kitos kartelio sudedamosiomis dalimis siekiama vieno bendro tikslo, kiekvienam susitarimui, kurie visi kartu sudaro vieną pažeidimą, būdingas savitas geografinis mastas, daugiau ar mažiau ribotas, ir metodai, taikyti užtikrinant įsipareigojimų vykdymą; šie įsipareigojimai yra beveik tapatūs ir susiję su kainomis, tiekimo kvotomis, klientų pasidalijimu ir keitimaisis jautria komercine informacija.

158    Todėl dviejų vieno po kito einančių paneuropinių susitarimų etapų veikimo skirtumai netrukdo pripažinti, kad egzistavo bendras planas su būdingu vienu antikonkurenciniu tikslu, kurio vienas po kito siekė „Ciuricho klubas“ ir „Europos klubas“ (šiuo klausimu žr. 141 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 258 punktą; 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied / Komisija, C‑105/04 P, Rink., EU:C:2006:592, 110 punktą ir 146 punkte minėto Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, EU:T:2013:259, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

 Dėl ieškovių teiginių, susijusių su kartelio nutraukimu, įtakos pažeidimo kvalifikavimui ir suėjusiam senaties terminui

159    Procesiniuose dokumentuose ieškovės teigė, kad dėl didelių nesutarimų „Ciuricho klube“ nuo 1995 m. jis nustojo veikti, kol atsirado „Europos klubas“. Taigi vienų metų ir keturių mėnesių laikotarpį kartelis laikinai nevykdė veiklos, ir tai neleidžia pripažinti „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ atskiromis vieno pažeidimo dalimis.

160    Net neatsižvelgiant į tai, kad atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ir per posėdį ieškovės pripažino, jog pereinamuoju laikotarpiu regioniniai ir nacionaliniai susitarimai nebuvo laikinai nutraukti, reikia priminti, kad dėl šio sprendimo 152–158 punktuose nurodytų priežasčių Komisijos nustatytas siekiamų tikslų ir priemonių, kurių buvo imtasi pagal kiekvieną antikonkurencinį susitarimą bendrumas ir a fortiori „Ciuricho klubo“ ir „Europos klubo“ atvejais – tų pačių pagrindinių gamintojų dalyvavimas leidžia nustatyti, kad egzistavo bendras planas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 141–147 punktuose primintą teismo praktiką, kurį vienas po kito vykdė šie du klubai.

161    Ieškovės neginčija dalyvavusios „Ciuricho klubo“ veikloje iki 1996 m. sausio 9 d. ir pripažįsta, kad nuo 1997 m. gegužės 12 d. dalyvavo „Europos klubo“ veikloje. Todėl, net jei pereinamuoju laikotarpiu kartelio veikla buvo laikinai sustabdyta arba ieškovės buvo nutraukusios bet kokią neteisėtą veiklą, atsižvelgiant į šiame sprendime konstatuotų tikslų ir priemonių tęstinumą jos buvo teisingai pripažintos atsakingomis už dalyvavimą darant vieną pažeidimą. Be to, kadangi pereinamasis laikotarpis buvo trumpesnis nei Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas penkerių metų laikotarpis, vienas pažeidimas, kurį darant dalyvavo ieškovės, tuo atveju, jei būtų pripažintas laikinu nutraukimu, turėtų būti laikomas kartotiniu, o ne tęstiniu (šiuo klausimu žr. 146 punkte minėto Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, EU:T:2013:259, 70–95 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

162    Darytina išvada, kad reikia atmesti visą pirmąjį pagrindą, nes jis, kalbant apie laikotarpį iki 1996 m. gegužės 12 d., susijęs su suėjusiu senaties terminu, neatsižvelgiant į tai, ar pereinamuoju laikotarpiu pažeidimas buvo laikinai nutrauktas.

163    Tačiau jei paaiškėtų, kad argumentai, jog pereinamuoju laikotarpiu ieškovės buvo laikinai nutraukusios pažeidimą, yra pagrįsti, jos galėtų siekti, kad jų nebaustų už pereinamąjį laikotarpį, kada pažeidimas buvo laikinai nutrauktas (šiuo klausimu žr. 146 punkte minėto Sprendimo Trelleborg Industrie ir Trelleborg / Komisija, EU:T:2013:259, 88 punktą). Todėl reikia pateikti nuomonę ir dėl šių argumentų, taip pat iš pradžių išnagrinėti teiginius dėl kartelio laikino nutraukimo apskritai, paskui – teiginius dėl ieškovių pasitraukimo iš kartelio.

 2. Dėl ieškovių teiginių, susijusių su laikinu dalyvavimo kartelyje nutraukimu, pagrįstumo

164    Siekdama konstatuoti, kad „Ciuricho klubo“ dalyvių antikonkurenciniai veiksmai buvo tęsiami pereinamuoju laikotarpiu, Ginčijamo sprendimo 613 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi šio sprendimo 136 punkte primintais argumentais. Ginčijamo sprendimo 2 priede aprašyti vienuolika susitikimų, per kuriuos buvo keičiamasi informacija ir sudaryti susitarimai dėl kainų ir kvotų pasidalijimo. Ieškovės turėjo galimybę susipažinti su dokumentiniais įrodymais, į kuriuos Komisija padarė nuorodą 2 priede, pirmą kartą Komisijos patalpose pateikus pranešimą apie kaltinimus, antrą kartą – Bendrojo Teismo kanceliarijoje, kai buvo nustatytos Komisijai adresuotos pasirengimo nagrinėti bylą priemonės.

165    Primintina, kad per posėdį ieškovės patikslino, jog neginčija, kad regioniniai susitarimai buvo tęsiami pereinamuoju laikotarpiu, o tik tvirtina, kad kartelio paneuropinis etapas buvo laikinai nutrauktas laikotarpiu nuo „Ciuricho klubo“ išnykimo iki „Europos klubo“ atsiradimo.

 a) Su įrodinėjimo pareiga ir įrodymų rinkimu susijusių principų priminimas

166    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką dėl įrodinėjimo pareigos ir įrodymų rinkimo, pirma, konkurencijos teisės pažeidimu kaltinanti šalis ar institucija turi pateikti šio pažeidimo įrodymų ir teisiškai įrodyti pažeidimą sudarančias faktines aplinkybes, antra, įmonė, besinaudojanti gynybos priemone dėl to, kad padarė pažeidimą, turi įrodyti, kad įvykdytos šios gynybos priemonės taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turi pateikti kitų įrodymų (2006 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Peróxidos Orgánicos / Komisija, T‑120/04, Rink., EU:T:2006:350, 50 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe / Komisija, C‑185/95 P, Rink., EU:C:1998:608, 58 punktą ir 141 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 78 punktą). Pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, kuriuos apima pažeidimo sąvoka, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kurį iš esmės turi įrodyti Komisija (1994 m. liepos 7 d. Sprendimo Dunlop Slazenger / Komisija, T‑43/92, Rink., EU:T:1994:79, 79 punktas ir minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos / Komisija, EU:T:2006:350, 51 punktas).

167    Tačiau šis įrodinėjimo naštos padalijimas gali keistis, jei vienos iš šalių nurodytos faktinės aplinkybės įpareigoja kitą šalį pateikti paaiškinimų ar pateisinimų – to nepadarius, gali būti nuspręsta, kad įrodymai buvo pateikti (šiuo klausimu žr. 141 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 79 punktą ir 166 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos / Komisija, EU:T:2006:350, 53 punktą).

168    Dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis Komisija gali remtis, konkurencijos teisėje galioja laisvo įrodymų rinkimo principas (2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Dalmine / Komisija, C‑407/04 P, Rink., EU:C:2007:53, 63 punktas ir 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink., EU:T:2004:221, 273 punktas). Kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, kad šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jei Komisija randa aiškių neteisėtų ūkio subjektų ryšių įrodymų, šie įrodymai paprastai būna fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai prireikia patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo (141 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 55–57 punktai). Iš tokių požymių ir sutapimų galima nustatyti ne tik antikonkurencinių veiksmų ir susitarimų buvimą, bet ir antikonkurencinių veiksmų trukmę bei pažeidžiant konkurencijos taisykles sudaryto susitarimo taikymo trukmę (2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Technische Unie / Komisija, C‑113/04 P, Rink., EU:C:2006:593, 166 punktas).

169    Komisija turi pateikti pakankamai tikslių ir neprieštaringų įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (žr. 2000 m. liepos 6 d. Sprendimo Volkswagen / Komisija, T‑62/98, Rink., EU:T:2000:180, 43 ir 72 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką; 2005 m. spalio 25 d. Sprendimo Groupe Danone / Komisija, T‑38/02, Rink., EU:T:2005:367, 217 punktą). Vis dėlto kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Iš tiesų pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visetas (168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 180 punktas ir minėto Sprendimo Groupe Danone / Komisija, EU:T:2005:367, 218 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. balandžio 20 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija, dar vadinamo PVC II, T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink., EU:T:1999:80, 768–778 punktus). Dėl pažeidimo trukmės pagal teismo praktiką reikalaujama, kad, nesant pažeidimo trukmę tiesiogiai pagrindžiančių įrodymų, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos (168 punkte minėto Sprendimo Technische Unie / Komisija, EU:C:2006:593, 169 punktas; 166 punkte minėto Sprendimo Dunlop Slazenger / Komisija, EU:T:1994:79, 79 punktas ir 166 punkte minėto Sprendimo Peróxidos Orgánicos / Komisija, EU:T:2006:350, 51 punktas).

170    Kalbant apie atskiriems įrodymams priskirtiną įrodomąją galią, reikia pažymėti, kad vienintelis svarbus kriterijus laisvai pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (168 punkte minėto Sprendimo Dalmine / Komisija, EU:C:2007:53, 63 punktas; taip pat žr. 2004 m. liepos 8 d. Sprendimo Mannesmannröhren-Werke / Komisija, T‑44/00, Rink., EU:T:2004:218, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 273 punktą). Pagal bendras įrodinėjimo srityje taikomas taisykles dokumento patikimumas, todėl ir įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio (2000 m. kovo 15 d. Sprendimo Cimenteries CBR ir kt. / Komisija, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink., EU:T:2000:77, 1053 punktas; teisėjo B. Vesterdorf, einančio generalinio advokato pareigas byloje Rhône-Poulenc / Komisija, T‑1/89, Rink., EU:T:1991:38, išvada). Be kita ko, didelę svarbą reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas būtų glaudžiai siejamas su faktinėmis aplinkybėmis (1999 m. kovo 11 d. Sprendimo Ensidesa / Komisija, T‑157/94, Rink., EU:T:1999:54, 312 punktas), arba tam, kad jį parengė tiesioginis šių aplinkybių liudytojas (šiuo klausimu žr. 168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 207 punktą). Dokumentai, iš kurių matyti, kad buvo kelių įmonių kontaktų ir kad šios įmonės siekė iš anksto pašalinti netikrumą dėl būsimo konkurentų elgesio, teisės požiūriu pakankamai įrodo suderintus veiksmus (šiuo klausimu žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Suiker Unie ir kt. / Komisija, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink., EU:C:1975:174, 175 ir 179 punktus). Be to, pareiškimai, nenaudingi juos pateikiančiajam, iš principo turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (šiuo klausimu žr. 168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 207, 211 ir 212 punktus).

171    Be to, ne kartą buvo nuspręsta, kad informacijos atskleidimo savo konkurentams, siekiant pasirengti antikonkurenciniam susitarimui, pakanka įrodyti suderintus veiksmus, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį (2013 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Solvay / Komisija, C‑455/11 P, EU:C:2013:796, 40 punktas; 1995 m. balandžio 6 d. Sprendimo Trefilunion / Komisija, T‑148/89, Rink., EU:T:1995:68, 82 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo BPB / Komisija, T‑53/03, Rink., EU:T:2008:254, 178 punktas).

172    Galiausiai reikia priminti, kad ieškinį dėl Komisijos sprendimo, kuriuo konstatuojamas konkurencijos teisės normų pažeidimas ir skiriamos piniginės baudos jo adresatams, panaikinimo nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar Komisijos sprendime pateiktų įrodymų ir kitų aplinkybių pakanka įrodyti pažeidimo buvimui (168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 174 ir 175 punktai; šiuo klausimu taip pat žr. 169 punkte minėto Sprendimo PVC II, EU:T:1999:80, 891 punktą). Teismo abejonės turi būti aiškinamos įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai, todėl teismas negali pripažinti, kad teisės požiūriu Komisija pateikė pakankamų pažeidimo buvimo įrodymų, jei šiuo klausimu vis dar turi abejonių (168 punkte minėto Sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, EU:T:2004:221, 177 punktas ir 169 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone / Komisija, EU:T:2005:367, 215 punktas). Iš tikrųjų esant tokiai situacijai būtina atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, visų pirma įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 2 dalyje, kaip vieną iš pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, patvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje, saugomos Sąjungos teisės sistemoje. Atsižvelgiant į nagrinėjamų pažeidimų pobūdį ir už juos skirtų sankcijų pobūdį bei griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas ir procedūroms dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės arba periodiškai mokamos baudos (1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hüls / Komisija, C‑199/92 P, Rink., EU:C:1999:358, 149 ir 150 punktai; Sprendimo Montecatini / Komisija, C‑235/92 P, Rink., EU:C:1999:362, 175 ir 176 punktai ir 169 punkte minėto Sprendimo Groupe Danone / Komisija, EU:T:2005:367, 216 punktas).

 b) Dėl pereinamuoju laikotarpiu įvykusių susitikimų ir pažeidimo darymo per šį laikotarpį

173    Tolesnis susitikimų, per kuriuos buvo keičiamasi informacija ir sudaryti susitarimai dėl kainų ir kvotų, organizavimas ginčijamame sprendime laikomas įrodytu, o Ginčijamo sprendimo 2 priede aprašyti vienuolika susitikimų, per kuriuos buvo keičiamasi informacija ir sudaryti susitarimai dėl kainų ir kvotų. Savo ruožtu ieškovės, atsakyme į pranešimą apie kaltinimus pripažinusios, kad kai kurios „Ciuricho klube“ dalyvės, be kita ko, DWK ir Tréfileurope France, pereinamuoju laikotarpiu toliau vykdė antikonkurencinius veiksmus, nepateikia jokios išsamios šių susitikimų kritikos, o tik tvirtina, kad Komisijos pateiktų įrodymų nepakanka siekiant įrodyti, jog pereinamuoju laikotarpiu pažeidimas buvo tęsiamas.

174    Šiuo klausimu reikia priminti, kad nėra neįprasta tai, kad dėl šiam susitarimų tipui būdingų interesų konfliktų keičiasi tiek ilgą laiką įgyvendinamo kartelio dalyvės, tiek jų slaptų veiksmų formos ir intensyvumas.

175    Ginčijamame sprendime (613 konstatuojamoji dalis) teigdama, kad ankstesnių „Ciuricho klubo“ narių antikonkurenciniai veikslai buvo tęsiami pereinamuoju laikotarpiu, Komisija rėmėsi šešiais susitikimais.

176    Pirma, anot Komisijos, susitikimas įvyko Paryžiuje (Prancūzija) 1996 m. kovo 1 d. Per šį susitikimą buvo aptartos kvotos ir kainos Europoje.

177    Iš ITC pateikto prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kuriame ši įmonė remiasi 1996 m. kovo 12 d., t. y. iškart po susitikimo, parengtu susitikimo protokolu, matyti, jog tą dieną Paryžiuje susitiko ITC, Tycsa, Tréfileurope, DWK, Redaelli, Nedri ir WDI atstovai. Iš ITC prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti aišku, kad per šį susitikimą aptarti klausimai buvo susiję su kainomis ir kvotomis Europoje, taip pat su situacija dėl dalyvavusių įmonių atsargų. Iš sprendimo 170 punkte primintos teismo praktikos matyti, kad šis ITC pareiškimas, kuris yra parodymas prieš save ir grindžiamas protokolu, parengtu tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, turi didelę įrodomąją galią. Pažymėtina, kad ieškovės nepateikė jokių paneigiančių įrodymų, o Bendrajam Teismui pateikti bylos dokumentai nepatvirtina, kad ši informacija netiksli. Todėl šio susitikimo faktas, dalyvių tapatybė ir aptarti klausimai turi būti laikomi įrodytais.

178    Antra, Komisijos nuomone, 1996 m. spalio 8 d. įvyko susitikimas Rosmalen (Nyderlandai).

179    Nedri patvirtino šį susitikimą Komisijai pateiktame prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Nedri teigimu, be jos pačios, tame susitikime dalyvavo DWK, Fontaine Union ir WDI atstovai ir buvo aptarta padėtis Nyderlandų rinkoje. Šis pareiškimas, kuris yra parodymas prieš save, nepaneigtas jokių ieškovių paneigiančių įrodymų ir jokių byloje esančių dokumentų. Todėl šio susitikimo faktą, dalyvių tapatybę ir aptartus klausimus reikia laikyti įrodytais.

180    Trečia, Komisija remiasi 1996 m. lapkričio 4 d. Diuseldorfe įvykusiu susitikimu.

181    Šiuo klausimu iš Nedri prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti matyti, kad per šį susitikimą dalyvavo tos pačios įmonės kaip ir per 1996 m. sausio 8 d. tame pačiame mieste organizuotą susitikimą ir kad abiejų susitikimų tikslas buvo toks pats. Pavyzdžiui, iš šio prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti matyti, kad pirmas susitikimas, kuriame dalyvavo DWK, Nedri, Tréfileurope, Tycsa ir WDI, buvo susijęs su situacija, susiklosčiusia 1995 m. gegužės mėn. susidūrus su sunkumais įgyvendinant „Ciuricho klube“ sudarytus rinkos susitarimus. Tačiau iš Nedri prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kuris yra vienintelis Komisijos šiuo klausimu nurodytas įrodymas, nematyti, kad lapkričio 4 d. susitikimas taip pat buvo susijęs su situacija Nyderlandų rinkoje, kaip nurodyta ginčijamame sprendime.

182    Ketvirta, Komisija tvirtina, kad 1996 m. gruodžio 4 d. Briuselyje (Belgija) įvyko susitikimas, susijęs su „nauja kvotų sistema“.

183    Prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti Nedri dėl šio susitikimo pažymėjo, kad jame dalyvavo ji pati, Emesa, DWK, Tréfileurope, Tycsa ir WDI. Anot Nedri, šio susitikimo tikslas – aptarti naujos paneuropinės kvotų sistemos sukūrimą. Vis dėlto tie pasitarimai nebuvo sėkmingi. Šių parodymų prieš save nepaneigia jokie įrodymai.

184    Penkta, ginčijamame sprendime Komisija daro nuorodą į 1997 m. balandžio 3 d. susitikimą Paryžiuje, susijusį su „nauja kvotų sistema“.

185    Iš tikrųjų iš DWK pateikto prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti matyti, kad šis susitikimas įvyko Nedri ir Tréfileurope iniciatyva. Jame, be šių trijų įmonių, dalyvavo Tycsa, Emesa ir WDI. DWK teigimu, per šį susitikimą buvo aptartas naujos kvotų sistemos sukūrimas, tačiau nesėkmingai. DWK priduria, kad per šį susitikimą ir vėliau dalyvės keitėsi jautria komercine informacija. Atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ir šioje byloje Bendrojo Teismo joms raštu pateiktą klausimą ieškovės patvirtino, kad dalyvavo šiame susitikime.

186    Šešta, galiausiai Komisija užsiminė apie 1997 m. balandžio 9 d. susitikimą Diuseldorfe, taip pat susijusį su „nauja kvotų sistema“.

187    Šio susitikimo faktą patvirtina Nedri savo prašyme atleisti nuo baudos ar ją sumažinti. Nedri tai pat patvirtina, kad 1997 m. balandžio 3 d. dalyvės (žr. šio sprendimo 184 ir 185 punktus) aptarė naujos paneuropinės kvotų sistemos sukūrimą, įtraukiant į ją Norvegiją ir Šveicariją, tačiau be Jungtinės Karalystės ir Airijos. Atsakydamos į pranešimą apie kaltinimus ir šioje byloje Bendrojo Teismo joms raštu pateiktą klausimą ieškovės patvirtino, kad dalyvavo šiame susitikime.

188    Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad kaip įrodytas faktas turi būti laikoma tai, jog per vienų metų ir keturių mėnesių laikotarpį pagrindinės Europos gamintojos, būtent „Ciuricho klubo“ narės (iki išnykimo) ir „Europos klubo“ narės (nuo jo atsiradimo), įskaitant ieškoves, mažiausiai šešis kartus susitikdavo siekdamos pasikeisti jautria komercine informacija ir sukurti naują privalomą paneuropinę kvotų sistemą. Iš teismo praktikos matyti (žr. šio sprendimo 171 punktą), kad tokių veiksmų pakanka norint nustatyti SESV 101 straipsnio pažeidimą. Todėl ieškovių argumentas, kad pereinamuoju laikotarpiu kiekviena Europos gamintoja rinkoje elgėsi savarankiškai, negali paneigti Komisijos tvirtinimo, kad pereinamuoju laikotarpiu jos dalyvavo darant vieną pažeidimą.

189    Be to, pirma, ieškovės neginčija aplinkybės, kad pereinamuoju laikotarpiu toliau vyko „Italijos klubo“ ir „Ispanijos klubo“ susitikimai (žr. Ginčijamo sprendimo 3 ir 4 priedus). Tačiau, kaip nustatyta šio sprendimo 152–154 punktuose, šie regioniniai susitikimai dėl jų bendrų tikslų ir priemonių, taip pat dėl įvairių kartelio dalių koordinavimo mechanizmų buvimo, buvo bendro plano dalis, o tai leidžia nustatyti, kad buvo daromas vienas pažeidimas. Taip pat pačiu pereinamuoju laikotarpiu „Italijos klubo“ narės dalyvavo 1996 m. kovo 1 d. susitikime (žr. šio sprendimo 176 ir 177 punktus), o „Ispanijos klubo“ narės – visuose įrodytuose susitikimuose, išskyrus 1996 m. spalio 8 d. susitikimą Rosmalen. Dėl šios papildomos priežasties Komisija taip pat turėjo teisę manyti, kaip ji ir padarė ginčijamame sprendime, kad vienas pažeidimas nebuvo laikinai nutrauktas.

190    Antra, Komisija gali pagrįstai teigti, kad tolesnio „Ciuricho klubo“ veiklos metu IPA gamintojų ir jų klientų sudarytų susitarimų vykdymo pakanka siekiant įrodyti, jog išnykus šiam klubui pažeidimas buvo toliau daromas. Šiuo klausimu ieškovių argumento, kad dėl aptariamų sutarčių buvo deramasi įvairiais metų laikotarpiais ir kad kai kurios minėtos sutartys galėjo nustoti galioti 1996 m. pradžioje, nepaneigia Komisijos atliktos analizės, nes ieškovės neįrodė ir net netvirtino, kad nė viena sutartis nebuvo sudaryta iškart po „Ciuricho klubo“ išnykimo.

191    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pagrįstai manė, jog ginčijamame sprendime nustatytas kartelis pereinamuoju laikotarpiu nebuvo laikinai nutrauktas, todėl jis yra vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio pažeidimas.

192    Taigi dabar reikia išnagrinėti ieškovių, manančių, jog pereinamuoju laikotarpiu mažų mažiausiai buvo laikinai nutraukusios bet kokius neteisėtus veiksmus, argumentus.

 c) Dėl tariamo laikino ieškovių dalyvavimo darant pažeidimą nutraukimo

193    Dėl WDI dalyvavimo pereinamuoju laikotarpiu atliekant antikonkurencinius veiksmus ieškovės nurodo, pirma, kad per 1996 m. sausio 9 d. WDI atsiribojo, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką, ir, antra, kad Komisija nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pereinamuoju laikotarpiu ši įmonė dalyvavo darant antikonkurencinius veiksmus.

 Dėl tariamo atsiribojimo

 – Su atsiribojimu susijusių principų priminimas

194    Reikia priminti, kad pagal teismo praktiką įmonė, norėdama atsikratyti atsakomybės, turi taip atvirai ir nedviprasmiškai atsiriboti nuo kartelio, kad kiti kartelio dalyviai suprastų, kad ji nebepritaria bendriems kartelio tikslams. Be to, pareiga įrodyti šį atsiribojimą tenka įmonei, kuri juo remiasi (2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo GlaxoSmithKline Services / Komisija, T‑168/01, Rink., EU:T:2006:265, 86 punktas ir 2011 m. kovo 3 d. Sprendimo Siemens / Komisija, T‑110/07, Rink., EU:T:2011:68, 176 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. sausio 6 d. Sprendimo BAI ir Komisija / Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink., EU:C:2004:2, 63 punktą ir 141 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, EU:C:2004:6, 81–84 punktus).

 – Dėl ieškovių teiginio pagrįstumo

195    Ieškovės teigia, kad WDI tinkamai atsiribojo nuo kartelio, kaip tai suprantama pagal teismo praktiką, nes per 1996 m. sausio 9 d. susitikimą jos atstovas pareiškė:

„Šiuo metu klubas neturi mums jokios prasmės.“

196    Iš karto reikia konstatuoti, kad šio pareiškimo, kurio, beje, Komisija neginčija, tikrumą patvirtina Emesa, o jos užrašų ištraukomis remiasi ieškovės ir Komisija. Tačiau toks pareiškimas negali būti laikomas aiškia ir nedviprasmiška WDI noro atsiriboti nuo kartelio išraiška.

197    Iš tikrųjų iš Emesa per 1996 m. sausio 9 d. susitikimą padarytų užrašų matyti, kad WDI atstovų nuomonės išsakytos aptariant priemones, kurių šio susitikimo dalyvės galėtų imtis spręsdamos „Ciuricho klubo“ krizę. Taigi, išreiškęs abejonių dėl galimybės taikyti naujus „Ciuricho klubo“ įpareigojimus WDI atstovas per apskritojo stalo diskusijas dėl klausimo, ar reikia sukurti naują kvotų sistemą, ir atsakydamas į Tréfileurope atstovų, kurie siūlė laikytis esamos sistemos (konkrečiai tuo metu „Ciuricho klubo“), argumentus pažymėjo, kad, jo nuomone, „Ciuricho klubas“ nebeturi prasmės. Dėl šios priežasties Emesa atstovas priskyrė WDI prie įmonių, kurios tuo metu pritarė naujos sistemos sukūrimui. Todėl toks pareiškimas negali būti aiškinamas kaip WDI noro nutraukti dalyvavimą darant pažeidimą ir elgtis IPA rinkoje pagal konkurencijos taisykles įrodymas.

198    Tokį WDI atstovo pareiškimo aiškinimą taip pat patvirtina aplinkybė, kad padaręs užrašus dėl reikalingumo sukurti naują kvotų sistemą Emesa atstovas įrašė WDI į lentelę, kurioje pateikiamas pasitarimų dėl kvotų pasidalijimo rezultatas. Priešingai, nei tvirtina ieškovės, Komisijos aiškinimas, kad Emesa atstovo įrašas šioje lentelėje padarytas užrašius WDI atstovo pareiškimą, reiškia, jog pasitarimas dėl kvotų greičiausiai vyko po šio pareiškimo, nes paprastai tokie užrašai daromi chronologine tvarka.

199    Darytina išvada, kad ieškovės neįvykdė joms tenkančios pareigos pateikti įrodymų, jog WDI atsiribojo per 1996 m. sausio 9 d. susitikimą.

 Dėl ieškovių dalyvavimo pereinamuoju laikotarpiu vykusiuose susitikimuose

200    Formaliai neginčydamos savo dalyvavimo Ginčijamo sprendimo 613 konstatuojamojoje dalyje minėtuose susitikimuose ieškovės vis dėlto nurodo, kad jų elgesys per tuos susitikimus nebuvo antikonkurencinis.

201    Tačiau reikia priminti, kad, kaip konstatuota šio sprendimo 173–188 punktuose, pereinamuoju laikotarpiu ieškovės dalyvavo šešiuose susitikimuose, per kuriuos buvo pasikeista jautria komercine informacija ir aptartas naujos kvotų sistemos sukūrimas siekiant išspręsti „Ciuricho klubo“ nesėkmę. Tačiau pagal šio sprendimo 171 punkte minėtą teismo praktiką šių susitikimų tikslo pakanka siekiant nustatyti SESV 101 straipsnio pažeidimą. Todėl turi būti laikoma, kad Komisijai pavyko įrodyti, jog ieškovės, neįrodžiusios savo atsiribojimo per 1996 m. sausio 9 d. susitikimą ir kartu su kitomis dalyvėmis paminėtos ITC, DWK ir Nedri prašymuose atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, kuriuose paminėti šie susitikimai, pereinamuoju laikotarpiu nebuvo laikinai nutraukusios savo dalyvavimo darant pažeidimą. Vadinasi, jos neturi teisės į jokį baudos sumažinimą atsižvelgiant į ginčijamame sprendime nurodytą trukmę.

 3. Išvada dėl dviejų pirmųjų ieškinio pagrindų

202    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija teisingai rėmėsi vieno pažeidimo, kurį sudaro įvairius susitarimus, kurių ribose šis pažeidimas buvo įgyvendinamas, apimantis bendras planas, buvimu.

203    Be to, Komisija įrodė, kad pereinamuoju laikotarpiu, kuris tęsėsi nuo „Ciuricho klubo“ pabaigos iki „Europos klubo“ pradžios, šis vienas pažeidimas nebuvo laikinai nutrauktas, nes, pirma, nurodytu laikotarpiu „Ciuricho klubo“ dalyvės surengė antikonkurencinio pobūdžio susitikimus, antra, vietinės ir regioninės reikšmės kartelio sudedamosios dalys buvo toliau įgyvendinamos, trečia, „Ciuricho klube“ patvirtintų priemonių antikonkurencinės pasekmės buvo justi ir nutraukus šią kartelio sudedamąją dalį.

204    Komisija taip pat įrodė, kad WDI, kuri neįtikino, jog tinkamai atsiribojo per paskutinį „Ciuricho klubo“ susitikimą, įvykusį 1996 m. sausio 9 d., pereinamuoju laikotarpiu tęsė savo antikonkurencinius veiksmus.

205    Todėl pirmąjį ir papildomai nurodytą antrąjį ieškinio pagrindus reikia atmesti.

(Praleista)

 E – Dėl ieškovių pajėgumo mokėti įvertinimo

267    Nurodydamos ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovės ginčija jų pajėgumo mokėti vertinimą.

268    Pirma, jos ginčija Ginčijamo sprendimo išorinį teisėtumą. Šiuo tikslu nurodydamos septintąjį ieškinio pagrindą jos teigia, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su 2006 m. gairių 35 punkto taikymu. Kaip aštuntąjį pagrindą jos nurodo, kad iki Ginčijamo sprendimo priėmimo neišklausiusi jų ir neleidusi joms pateikti savo nuomonės dėl požiūrio, kurį planavo taikyti vertindama jų pajėgumą mokėti, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį.

269    Antra, jos ginčija savo pajėgumo mokėti vertinimo, atlikto tiek ginčijamame sprendime (šeštasis ieškinio pagrindas), tiek 2011 m. vasario 14 d. rašte (devintasis ieškinio pagrindas), pagrįstumą.

270    Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl šio sprendimo 96–110 punktuose nurodytų motyvų 2011 m. vasario 14 d. raštas yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Tačiau, kaip atsakydama į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus ir per posėdį nurodė Komisija, tame rašte pateiktas sprendimas – ieškovių padėties vertinimas – generalinio direktoriaus, o ne ginčijamą sprendimą priėmusios Komisijos narių kolegijos atliktas jau po to, kai ji buvo įvertinta ginčijamame sprendime, negali pakeisti pastarojo. Darytina išvada, kad ginčijamame sprendime ir 2011 m. vasario 14 d. rašte padarytus vertinimus teismas turi patikrinti atskirai, o dėl 2011 m. vasario 14 d. rašto buvimo dėl Ginčijamo sprendimo nurodyti ieškinio pagrindai ir reikalavimai negali netekti savo dalyko.

 1. Dėl ginčijamame sprendime atlikto ieškovių pajėgumo mokėti vertinimo

271    Specialus ieškovių pajėgumo mokėti vertinimas pateiktas Ginčijamo sprendimo 19.5.11 punkte (1176–1179 konstatuojamosios dalys), jis išdėstytas taip:

„19.5.11 [WDI], [WDV] ir [Pampus]

1176      Kadangi [WDI], [WDV] ir [Pampus] pateikė nepajėgumu mokėti grindžiamą prašymą, jų prašymai nagrinėjami kartu [Pampus], kuri jungia WDI ir [WDV], lygmeniu. Siekiant įvertinti [Pampus] finansinį pajėgumą atsižvelgiama į bendrą WDI, [WDV] ir [Pampus] skirtų baudų dydį ir neatsižvelgiama į galimą [Pampus] atsakomybę. Tai atitinka 56 050 000 EUR sumą, kurią sudaro 15 485 000 EUR, už kurių sumokėjimą turėtų kartu atsakyti WDI, [WDV] ir [Pampus], 30 115 000 EUR, už kurių sumokėjimą turėtų kartu atsakyti WDI ir [WDV], ir 10 450 000 EUR, už kurių sumokėjimą turėtų atsakyti tik WDI.

1177      [Pampus], [WDV] ir WDI pateikti nepajėgumu mokėti grindžiami prašymai turi būti atmesti dėl 1178 ir 1179 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priežasčių.

1178      Rimtus [Pampus] ir WDI finansinius sunkumus, pavyzdžiui, kad jos nepajėgios sumokėti baudą, rodo šios aplinkybės: i) [Pampus] nebeturi nuosavo kapitalo; ii) [Pampus] neigiamo apyvartinio kapitalo dydis, įskaitant baudą, yra apie 100 mln. EUR; iii) [Pampus] paskolino kitoms grupės bendrovėms beveik 140 mln. EUR, šios paskolos neįrašytos į nuostolių sąskaitą, tačiau [Pampus] nesitiki jų atgauti, nes bet kurios iš šių įmonių nuosavas kapitalas yra neigiamas; iv) 2010 m. vasario mėn. WDI turėjo pasiimti trumpalaikę 20 mln. EUR paskolą tam, kad galėtų tęsti veiklą. Birželio mėn. pabaigoje bankai laukia restruktūrizavimo plano, kuriuo remdamiesi turi priimti sprendimą dėl kredito linijos pratęsimo iki 2010 m. pabaigos.

1179      Pagal [2006 m. gairių] 35 punktą bauda gali būti sumažinta tik tuo atveju, jei yra finansinių sunkumų ir baudos priežastinis ryšys. Iš [Pampus], [WDV] ir WDI pateiktos informacijos nematyti, kad toks priežastinis ryšys yra. Pirma, 1178 konstatuojamojoje dalyje pateikti finansiniai duomenys parodo, kad PIB ir WDI, nepaisant baudos sumokėjimo, greičiausiai neišgyvens. Kitaip sakant, mažai tikėtina, kad baudos dydžio sumažinimas padidins grupės šansus išgyventi artimiausioje ateityje. Taigi įmonės išgyvenimas priklausys ne nuo baudos dydžio, o veikiau nuo akcininkų (kuriems, kalbant apie WDI, priklauso trečdalį kapitalo valdanti ArcelorMittal) priimtų sprendimų. Antra, didelę dalį [Pampus] ir WDI finansinių problemų lėmė paskutiniai [Pampus] lėšų pervedimai į kitas bendroves, kontroliuojamas tų pačių akcininkų. Remiantis nusistovėjusia teismo ir Komisijos praktika, pagal kurią Komisija turi teisę vertinti, kiek akcininkai gali finansiškai padėti sunkumų mokant baudą patiriančioms bendrovėms, nėra jokių priežasčių mažinti baudą tuo atveju, kai gavus pranešimą apie kaltinimus lėšos pervedamos į susijusias bendroves, turint aiškų ketinimą nesilaikyti Komisijos sankcijų skyrimo politikos arba reaguojant į ją.“

 a) Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka, kalbant apie ieškovių pajėgumo mokėti vertinimą

272    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi atitikti atitinkamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jo kontrolę. Reikalavimas pateikti motyvus turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į akto turinį, pateiktų motyvų pobūdį ir šio akto adresatų ar kitų asmenų, su kuriais jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink., EU:C:1998:154, 63 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑301/96, Rink., EU:C:2003:509, 87 punktas ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑42/01, Rink., EU:C:2004:379, 66 punktas).

273    Reikia konstatuoti, kad kaltinimai dėl ieškovių pajėgumo mokėti vertinimo, kuriuos jos pateikia nurodydamos septintąjį ieškinio pagrindą, susiję su Komisijos vertinimų pagrįstumo ginčijimu, todėl turi būti priskirti prie šeštojo ieškinio pagrindo.

274    Tačiau remiantis šio sprendimo 271 punkte išdėstytomis Ginčijamo sprendimo konstatuojamosiomis dalimis galima daryti išvadą, kurią taip pat patvirtina ieškovių kritinės pastabos dėl šių motyvų pagrįstumo, jog Komisija pakankamai tiksliai, kad ieškovės galėtų suprasti, o teismas – vykdyti savo kontrolę, nurodė priežastis, dėl kurių manė, jog neturi mažinti baudos pagal 2006 m. gairių 35 punktą.

275    Todėl reikia atmesti septintąjį ieškinio pagrindą.

 b) Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnį ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą, nes neišklausė ieškovių prieš atsisakydama patenkinti jų prašymą ginčijamame sprendime atsižvelgti į pajėgumą mokėti

276    Kaip aštuntąjį ieškinio pagrindą ieškovės nurodo, kad neišklausiusi jų dėl priežasčių, dėl kurių iki Ginčijamo sprendimo priėmimo buvo atsisakyta atsižvelgti į jų pajėgumą mokėti, Komisija nepagrįstai neleido joms pasinaudoti teise būti išklausytoms, kuri kyla iš Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalies ir Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkto.

277    Pagal Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalį prieš priimdama sprendimus, kaip numatyta šio reglamento 7, 8, 23 straipsniuose ir 24 straipsnio 2 dalyje, Komisija suteikia įmonėms, kurios yra Komisijos nagrinėjamos bylos subjektai, galimybę būti išklausytoms klausimais, dėl kurių Komisija buvo pareiškusi prieštaravimus. Pagal šią nuostatą Komisija grindžia savo sprendimus tik tais prieštaravimais, dėl kurių suinteresuotosios šalys galėjo pareikšti pastabų.

278    Be to, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad kiekvieno asmens teisė į tai, kad jo reikalai būtų tvarkomi nešališkai, teisingai ir per kuo trumpesnį laiką, numatyta 41 straipsnio 1 dalyje, apima, be kita ko, teisė būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę.

279    Pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės neginčija, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą buvo surengtas išklausymas, kuriame jos, beje, dalyvavo (žr. šio sprendimo 34 punktą). Tačiau jos teigia, kad turėjo būti surengtas naujas išklausymas, susijęs su požiūriu, kurį Komisija ketino taikyti vertindama prašymą sumažinti baudą, grindžiamą jų pajėgumu mokėti.

280    Tačiau Reglamento Nr. 1/2003 27 straipsnio 1 dalyje nenumatytas tokio išklausymo organizavimas; šioje nuostatoje pripažįstama tik įmonių teisė pateikti savo nuomonę dėl „prieštaravimų“, kuriais Komisija planuoja grįsti savo sprendimus. Įmonių galimybės mokėti vertinimas nėra prieštaravimas, kuriuo galima grįsti sprendimą dėl sankcijos už SESV 101 straipsnio pažeidimą skyrimą, tačiau jis leidžia Komisijai atsižvelgti į tam tikras aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas sumažinti baudą, paremtas su pažeidimo sudedamosiomis dalimis nesusijusiomis priežastimis.

281    Antra, Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punkte taip pat nenumatyta įmonių teisė būti išklausytoms iki sprendimo dėl jų prašymo sumažinti baudą, pagrįsto pajėgumo mokėti vertinimu, priėmimo remiantis jų pateikta informacija.

282    Aišku, toks sprendimas yra šioje nuostatoje numatyta nepalanki individuali priemonė. Vis dėlto negali būti laikoma, kad šioje nuostatoje numatytos teisės būti išklausytam buvo laikomasi tokiais atvejais, kaip šioje byloje, kai priimtas sprendimas grindžiamas tik prašymą pateikusio asmens pateikta informacija, taip pat atsižvelgiant į iš jo sužinotas teisines aplinkybes ir faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Euris Consult / Parlamentas, T‑637/11, Rink., EU:T:2014:237, 119 punktą). Iš tiesų iš Bendrajam Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, o šalys ir neginčija, kad ieškovių pajėgumo mokėti vertinimą Komisija grindė būtent ta informacija, kurią ieškovės jai pateikė, atsakydamos į Komisijos išsiųstą klausimyną arba savo iniciatyva.

283    Iš tikrųjų pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalies a punktą Komisija privalo leisti prašymą sumažinti baudą dėl pajėgumo ją sumokėti pateikusiai įmonei pateikti savo nuomonę dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis Komisija planuoja grįsti tokio prašymo atmetimą, tuo atveju, jei šias aplinkybes jai nurodė ne ši įmonė. Tačiau vien dėl to, kad, Komisijos nuomone, jai pateikta informacija nėra įtikinama, prieš priimdama sprendimą dėl prašymo ji neprivalo informuoti apie šį vertinimą.

284    Iš to išplaukia, kad reikia atmesti aštuntąjį ieškinio pagrindą.

 c) Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį, nes „piktnaudžiavo jai suteikta diskrecija“, ir proporcingumo principą, nes neatsižvelgė į ieškovių nepajėgumą mokėti

285    Nurodydamos šeštąjį ieškinio pagrindą ieškovės ginčija motyvus, dėl kurių pradiniame sprendime Komisija atmetė jų prašymą sumažinti baudą, atsižvelgiant į jų pajėgumą mokėti.

 Bendri samprotavimai, susiję su už SESV 101 straipsnio pažeidimą nubaustų įmonių pajėgumu mokėti

286    2006 m. gairių 35 punkte numatytas poveikis, kurį gali turėti už SESV 101 straipsnio pažeidimą nubaustos įmonės pajėgumas mokėti baudą, kurį jai gali būti skirta. Šis punktas suformuluotas taip:

„Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą. Komisija jokiu būdu nemažins baudos vien konstatavusi, kad įmonė atsidūrė nepalankioje ar nuostolingoje finansinėje situacijoje. Baudą sumažinti bus galima tik remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas pagal šiose Gairėse numatytas sąlygas sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą.“

287    Pagal nusistovėjusią teismo praktiką priėmusi elgesio taisykles, pavyzdžiui, gaires, ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios taisyklės, Komisija savanoriškai apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju gali būti nubausta už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pažeidimą (251 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, EU:C:2005:408, 211 punktas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, EU:T:2012:675, 40 punktas).

288    Reikia iš karto pažymėti, kad pagal 2006 m. gairių 35 punktą bauda gali būti sumažinta tik esant išskirtinėms aplinkybėms ir šiose gairėse nurodytomis sąlygomis. Pirma, turi būti įrodyta, kad skirta bauda „sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“. Antra, taip pat turi būti įrodyta „ypatinga finansinė ir socialinė padėtis“. Be to, reikia priminti, kad šios dvi sąlygų grupės anksčiau yra patvirtintos Sąjungos teismų.

289    Dėl pirmos sąlygų grupės buvo nuspręsta, kad iš principo apskaičiuodama už konkurencijos taisyklių pažeidimą skirtinos baudos dydį Komisija neprivalo atsižvelgti į nuostolingą įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusioms įmonėms būtų suteikiamas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (251 punkte minėto Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, EU:C:2005:408, 327 punktas ir 287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 94 punktas).

290    Iš tikrųjų, jei taip būtų, šioms įmonėms būtų suteiktas pranašumas kitų veiksmingesnių ir geriau valdomų įmonių sąskaita. Dėl šios priežasties vien nepalankios arba nuostolingos atitinkamos įmonės finansinės padėties konstatavimo nepakanka grindžiant prašymą, kuriuo siekiama, kad Komisija atsižvelgtų į jos nepajėgumą mokėti ir sumažintų baudą.

291    Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal Sąjungos teisę Sąjungos valdžios institucijai savaime nedraudžiama imtis priemonės, kuri lemtų konkrečios įmonės bankrotą ar likvidavimą. Nors dėl šios procedūros gali būti pažeisti savininkų arba akcininkų finansiniai interesai, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialūs ir nematerialūs įmonės elementai taip pat praras savo vertę (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. / Komisija, T‑236/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink., EU:T:2004:118, 372 punktas ir 287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 50 punktas).

292    Remiantis šia teismo praktika, galima daryti išvadą, kad tik asmeninių, materialių ir nematerialių įmonės elementų, kitaip sakant, jos turto vertės praradimo atveju, apskaičiuojant baudos dydį būtų galima pateisinti atsižvelgimą į galimą bankrotą ar likvidavimą dėl šios baudos skyrimo (287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 51 punktas).

293    Iš tiesų bendrovės likvidavimas nebūtinai lemia atitinkamos įmonės išnykimą. Kaip įmonė, ji gali ir toliau egzistuoti padidinus bendrovės kapitalą arba kitam ūkio subjektui perėmus visą jos turtą. Toks perėmimas gali įvykti arba įsigijus įmonę savo noru, arba priverstinai pardavus veiklą vykdančios bendrovės turtą (šiuo klausimu žr. 287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 97 punktą).

294    Taigi 2006 m. gairių 35 punkte padarytą nuorodą į atitinkamos įmonės turto nuvertėjimą reikia suprasti kaip apimančią situaciją, kai įmonės perėmimas ankstesniame punkte nurodytomis sąlygomis atrodo mažai tikėtinas ar net neįmanomas. Tokiu atveju šios įmonės turto elementai bus siūlomi parduoti atskirai ir gali būti, kad neatsiras jokio didelės jų dalies pirkėjo arba geriausiu atveju jie bus parduoti tik už labai mažą kainą (287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 98 punktas).

295    Dėl antros sąlygų grupės, susijusios su ypatinga finansine ir socialine padėtimi, remiantis teismo praktika daroma nuoroda į galimas baudos sumokėjimo pasekmes, be kita ko, kiek tai susiję su nedarbo padidėjimu arba atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukiu (2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon / Komisija, C‑308/04 P, Rink., EU:C:2006:433, 106 punktas ir 287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 99 punktas).

296    Todėl jei pirma nurodytos kumuliacinės sąlygos būtų įvykdytos, baudos, dėl kurios įmonė gali išnykti, skyrimas prieštarautų 2006 m. gairių 35 punkte siekiamam tikslui. Dėl šios priežasties minėto punkto taikymas atitinkamoms įmonėms yra konkreti proporcingumo principo išraiška sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimus srityje (šiuo klausimu žr. 287 punkte minėto Sprendimo Ecka Granulate ir non ferrum Metallpulver / Komisija, EU:T:2012:675, 100 punktą).

297    Galiausiai, kaip Komisija teisingai priminė laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui ir kelis kartus per proceso Bendrajame Teisme rašytinę ir žodinę dalis, kadangi 2006 m. gairių 35 punkto taikymas yra paskutinis elementas, į kurį atsižvelgiama nustatant baudų, skiriamų už įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį, SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija apima nubaustų įmonių pajėgumo mokėti vertinimą.

298    Kalbant apie šios neribotos jurisdikcijos apimtį, reikia priminti, kad ji yra veiksmingos teisminės gynybos principo, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, šiuo metu įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ir Sąjungos teisėje atitinkantis EŽTK 6 straipsnį, įgyvendinimo būdas (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, Rink., EU:C:2011:815, 51 punktas; 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, Rink., EU:C:2012:684, 47 punktas ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, Rink., EU:C:2013:522, 36 punktas).

299    Iš tikrųjų pagal teismo praktiką laikantis EŽTK 6 straipsnio neatmetama galimybė, kad per administracinio pobūdžio procedūrą „bausmę“ pirmiausia skirtų administracinė institucija. Tačiau tam, kad būtų laikomasi šio straipsnio, administracinės institucijos sprendimą, netenkinantį EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, vėliau turi patikrinti neribotą jurisdikciją turinti teisminė institucija. Vienas iš neribotą jurisdikciją turinčios teisminės institucijos požymių yra teisė pakeisti priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktų, tiek dėl teisės. Tokia institucija turi turėti kompetenciją gilintis į visus fakto ir teisės klausimus, svarbius nagrinėjant ginčą, dėl kurio į ją kreiptasi (298 punkte minėto Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, EU:C:2013:522, 35 punktas; žr. 2011 m. rugsėjo 27 d. EŽTT sprendimo Menarini Diagnostics prieš Italiją, Nr. 43509/08, 59 punktą ir 2012 m. birželio 7 d. Sprendimo Segame prieš Prancūziją, Nr. 4837/06, 55 punktą).

300    Be to, tai, kad teismas savo iniciatyva nekontroliuoja viso ginčijamo sprendimo, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo. Pagal šį principą nereikalaujama, kad Bendrasis Teismas, kuris, žinoma, turi pareigą atsakyti į nurodytus ieškinio pagrindus ir vykdyti teisės ir fakto klausimų kontrolę, savo iniciatyva turėtų iš naujo išsamiai išnagrinėti bylos medžiagą (298 punkte minėto Sprendimo Chalkor / Komisija, EU:C:2011:815, 66 punktas).

301    Taigi nepažeisdamas su viešąja tvarka susijusių pagrindų, kuriuos turi išnagrinėti ir prireikus nurodyti savo iniciatyva, Sąjungos teismas privalo atlikti jam priskiriamą kontrolę, remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, pateiktomis ieškinio pagrindams pagrįsti, ir negali remtis su šių aplinkybių vertinimu susijusia Komisijos diskrecija, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (šiuo klausimu žr. 298 punkte minėto Sprendimo Chalkor / Komisija, EU:C:2011:815, 62 punktą).

302    Galiausiai, kaip nurodyta šio sprendimo 109 punkte ir kaip teisingai tvirtina Komisija, neribotą jurisdikciją turintis teismas, iš principo ir išnagrinėjęs ieškovių jam nurodytas aplinkybes, privalo atsižvelgti į teisinę ir faktinę situaciją, kuri buvo susiklosčiusi sprendimo priėmimo metu, jei mano, kad yra pakankamas pagrindas pasinaudoti teise pakeisti sprendimą (šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. Sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents / Komisija, 6/73 ir 7/73, Rink., EU:C:1974:18, 51 ir 52 punktus; 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, Rink., EU:T:1995:141, 61 punktą ir 2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, Rink., EU:T:2011:560, 282–285 punktus). A fortiori taip turi būti tais atvejais, kai, kaip nagrinėjamu atveju, baudos, kurią nubausta bendrovė turi sumokėti atsižvelgiant į jos pajėgumą mokėti, dydis patvirtinamas Bendrojo Teismo sprendimu, išnagrinėjus jos pareikštą ieškinį, nes tikrasis baudos sumokėjimas atidedamas.

303    Remiantis būtent šiais bendrais samprotavimais ir atsižvelgiant į ieškovių Bendrajame Teisme pateiktus faktinius ir teisinius pagrindus, reikia vertinti ginčijamame sprendime nurodytus argumentus.

 Dėl ginčijamame sprendime atlikto ieškovių pajėgumo mokėti vertinimo pagrįstumo

304    Ginčijamo sprendimo 1176–1178 konstatuojamosiose dalyse (žr. šio sprendimo 271 punktą) Komisija atmetė ieškovių prašymus ir pažymėjo, kad WDI ir Pampus turėjo didelių finansinių sunkumų, dėl kurių atrodė, jog negali sumokėti baudos. Tokia išvada buvo pagrįsta tokiomis aplinkybėmis.

305    Pirma, 2010 m. vasario mėn. WDI turėjo paimti trumpalaikę 20 mln. EUR paskolą tam, kad galėtų tęsti veiklą. Bankai laukė restruktūrizavimo plano 2010 m. birželio mėn. pabaigoje; tuo metu bankai turėjo priimti sprendimą dėl kredito linijos pratęsimo iki metų pabaigos.

306    Antra, Pampus nebeturėjo nuosavo kapitalo. Komisijos teigimu, šios bendrovės apyvartinio kapitalo dydis buvo neigiamas ir sudarė apie 100 mln. EUR, įskaitant baudą.

307    Trečia, Pampus buvo paskolinusi kitoms grupės bendrovėms beveik 140 mln. EUR. Nors šios paskolos nebuvo įrašytos į nuostolių sąskaitą, Pampus nesitikėjo jų atgauti, nes bet kurios iš šių įmonių nuosavas kapitalas buvo neigiamas.

308    Atsižvelgusi į tokį ieškovių finansinės padėties vertinimą Ginčijamo sprendimo 1179 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 271 punktą) Komisija atmetė ieškovių prašymą sumažinti baudą remdamasi šiais trimis motyvais.

309    Pirma, Komisija manė, kad galimas baudos dydžio sumažinimas nepadidintų grupės šansų išgyventi artimiausioje ateityje. Net jei baudą būtų sumažinta iki nulio, Pampus ir WDI greičiausiai neišgyventų.

310    Antra, Komisijos nuomone, kad ir koks būtų skirtos baudos dydis, grupės išgyvenimas priklausys nuo akcininkų, įskaitant trečdalį WDI kapitalo valdančią ArcelorMittal, priimtų sprendimų.

311    Trečia, didelę dalį Pampus ir WDI finansinių problemų lėmė paskutiniai Pampus lėšų pervedimai į kitas grupės bendroves. Komisijos nuomone, nėra jokio pagrindo mažinti baudą tuo atveju, kai gavus pranešimą apie kaltinimus lėšos pervedamos į susijusias bendroves turint „aiškų ketinimą nesilaikyti Komisijos sankcijų skyrimo politikos arba reaguojant į ją“. Per posėdį Komisija paaiškino, kad vien pastarojo motyvo pakanka norint pagrįsti bet kokio ieškovių prašymo sumažinti baudą atmetimą, nes nurodyto nepajėgumo mokėti priežastis yra jų pačių savarankiškai priimti valdymo sprendimai.

312    Tačiau, priešingai, nei buvo numatyta ginčijamame sprendime, po 2010 m. birželio mėn. ieškovės neišnyko. Tiesa, ši aplinkybė neturi įtakos ginčijamame sprendime atlikto vertinimo teisėtumui. Vis dėlto ji gali sukelti abejonių, bent jau teismui, dėl perspektyvų analizės, kurioje, atsižvelgiant į ieškovių Komisijai tuo metu pateiktą informaciją, parodoma ieškovių finansinė padėtis Ginčijamo sprendimo priėmimo metu, kruopštumo ir pagrįstumo.

313    Šiuo klausimu ieškovės įtikinamai išdėsto priežastis, dėl kurių, turint omenyje grindžiant prašymą įvertinti jų pajėgumą mokėti pateiktą informaciją, Komisijos atliktas vertinimas neatitinka tuo metu labiausiai tikėtino scenarijaus.

314    Pirma, ieškovės pakankamai įrodo, kad jų vidutinio laikotarpio ir ilgalaikės perspektyvos buvo teigiamos, ir tai leido joms užsitikrinti kreditorių paramą per visą 2009 m. prasidėjusios krizės laikotarpį. Iš dokumentų, kuriuos šiuo klausimu pateikė ieškovės, matyti, kiek daug pastangų buvo įdėta siekiant sumažinti išlaidas ir restruktūrizuoti Pampus grupę po apyvartos nuosmukio dėl ekonominės krizės. Iš šių dokumentų taip pat matyti, kad Pampus grupė visada gebėdavo palaikyti gerus santykius su bankais, siekdama nuolat gauti geriausias įmanomas finansavimo sąlygas tam, kad galėtų išsaugoti ir tęsti savo veiklą, nepaisydama rimtų sunkumų, su kuriais susidurdavo.

315    Taip yra 2010 m. vasario mėn. bankų ieškovėms suteiktos 20 mln. EUR paskolos, kuri leido joms surasti pakankamai apyvartinių lėšų, kad galėtų nenutraukti mokėjimų, atveju. Šis statu quo (standstill) susitarimas, kurio pratęsimas buvo rimtai svarstomas iki Ginčijamo sprendimo priėmimo ir įvyko 2010 m. liepos 2 d., parodo finansinių institucijų norą spręsti grupės sunkumus, susijusius su apyvartinėmis lėšomis. Tačiau ginčijamame sprendime Komisija visai neatsižvelgė į tokį galimą susitarimo pratęsimą. Atsižvelgiant į visos ekonominės krizės, prasidėjusios 2008 m., pasekmes galima teigti, kad nuolatinė parama, kurią ieškovėms teikė jų bankai, vis dėlto leidžia daryti prielaidą, kad Pampus grupė, jų nuomone, buvo susidūrusi ne su struktūriniais sunkumais, susijusiais su rentabilumu, o veikiau su apyvartinių lėšų problemomis. Nepaisant šių argumentų, atlikdama analizę Komisija akivaizdžiai pamiršo numatyti, kad ieškovių apyvartinių lėšų papildymas, kurį bankai vykdo tuo atveju, jeigu jų rentabilumas nesumažėja iš esmės, buvo gana tikėtinas. Atvirkščiai, skirus tokio dydžio baudą, kokia buvo numatyta pradiniame sprendime, toks sumažėjimas galėjo įvykti. Todėl vertindama šią aplinkybę, kuria rėmėsi kaip ieškovių pateikto prašymo sumažinti baudą pagrindžiančiu motyvu, Komisija neteisingai manė, kad galiausiai ieškovėms skirtos baudos dydis neturi jokios reikšmės.

316    Antra, pirmiausia ieškovės išsamiai ir įtikinamai nurodo priežastis, dėl kurių lėšų pervedimai, konkrečiai kalbant, daugiau kaip 100 mln. EUR [Pampus paskola Pampus Stahlbeteiligungsgesellschaft mbH (toliau – PSB), atitinkanti Ovako grupės įsiskolinimą PSB] ir daugiau kaip 140 mln. EUR [Pampus Automotive GmbH & Co. KG (toliau – PAM) – apie 55 mln. EUR, TSW Trierer Stahlwerk GmbH (toliau – TSW) – 79 mln. EUR ir Speralux SA – 10 mln. EUR įsiskolinimai Pampus], atsižvelgiant į jų grindžiant prašymą pateiktą informaciją, negalėjo būti laikomi grynaisiais nuostoliais, kaip Komisija vis dėlto manė ginčijamame sprendime. Iš tikrųjų siekdama padaryti radikalią išvadą, kad kitų grupės bendrovių įsiskolinimai Pampus visiškai nuvertėjo, Komisija negalėjo analizuodama bendrovių skolininkių finansinę padėtį nagrinėti tik jų metines ataskaitas, net nebandydama įvertinti jų rentabilumo, nors ir trumpalaikio. Neatlikusi tokios analizės Komisija neatsižvelgė į pagrindinį aptariamų paskolų grąžinimo veiksnį.

317    Beje, po Ginčijamo sprendimo priėmimo susiklosčiusios faktinės aplinkybės, net jeigu jomis negalima remtis vertinant jo teisėtumą, patvirtina Komisijos atliktos analizės paviršutiniškumą. Be to, nustatyta, kad ne visa Pampus paskola PSB buvo beviltiška, o tik dalis jos, t. y. 50,5 mln. EUR, o tai, kaip pripažino Komisija, lėmė „akivaizdų su Pampus nuosavu kapitalu susijusios situacijos pagerėjimą“. Taip pat nustatyta, kad beviltiškas buvo tik 26,5 mln. EUR PAM įsiskolinimas Pampus, t. y. pusė, o ne visa suteikta paskola.

318    Be to, ieškovės gali pagrįstai teigti, kad Komisija, nepadarydama teisės klaidos, negalėjo nuspręsti, kad bet kuris jų prašymas sumažinti baudą visais atvejais turėjo būti tik atmestas dėl to, kad pateikus pranešimą apie kaltinimus būdavo pervedamos lėšos tarp Pampus ir kitų tos pačios grupės bendrovių.

319    Viena vertus, Komisija negalėjo atsisakyti, kaip ji ir pasielgė, atsižvelgti į priežastis, dėl kurių grupės viduje buvo atlikti šie pervedimai. Iš faktinių aplinkybių, kurios buvo pateiktos Komisijai iki Ginčijamo sprendimo priėmimo, matyti, kad tokiu lėšų pervedimu grupės bendrovėms buvo siekiama patenkinti poreikį finansuoti iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo atliktus įsigijimus, o pervedant lėšas po pranešimo apie kaltinimus pateikimo – leisti šioms bendrovėms tęsti veiklą.

320    Iš tiesų, nors pranešimas apie kaltinimus buvo priimtas 2008 m. rugsėjo 30 d. (Ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamoji dalis), ieškovės teigimu, joms jis buvo pateiktas 2008 m. spalio 2 d. Taigi iš informacijos, kurią ieškovės pateikė atsakydamos į Komisijos per administracinę procedūrą pateiktus klausimus, matyti, kad Ovako grupė buvo įsigyta 2006 m. ir kad lėšų šiam įsigijimui pervedimai, be kita ko, ginčijama paskola PSB, įvyko 2007 m. Be to, PAM buvo įsigyta 2007 m., o TSW – 2005 m. Atliekant ginčijamus pervedimus po pranešimo apie kaltinimus, pavyzdžiui, suteikiant paskolą Speralux, buvo siekiama patenkinti bendrovių, kurios pranešimo apie kaltinimus pateikimo dieną buvo sudėtinė Pampus grupės dalis, apyvartinių lėšų poreikius.

321    Kita vertus, Komisija, kaip teisingai nurodo ieškovės, negalėjo neatsižvelgti į visos Pampus grupės finansinę padėtį ir šios grupės gyvybingumą. Panašu, kad, kaip ieškovės informavo Komisiją prieš priimant ginčijamą sprendimą, visos iš ginčijamų lėšų pervedimų turėjusios naudos bendrovės, išskyrus TSW, buvo kontroliuojamos tik šeimos holdingo, kaip antai Pampus, bendrovių, kurios tomis pačiomis dalimis priklausė tiems patiems dalininkams, būtent Pa. ir jo dviem dukroms. Kalbant apie TSW, reikia pažymėti, kad du trečdaliai šios bendrovės tiesiogiai priklausė Pa., o vienas trečdalis – jo dviem dukroms, todėl, vertinant Pampus pajėgumą mokėti, ji taip pat galėjo būti laikoma šios grupės dalimi. Taigi šios bylos aplinkybėmis Komisija turėjo nuspręsti, kad kitoms tos pačios grupės bendrovėms pervestos lėšos neturi jokios reikšmės vertinant Pampus pajėgumą mokėti.

322    Trečia, iš nurodytų vertinimo klaidų matyti, kad Komisija negalėjo pagrįstai nuspręsti, kaip ji padarė ginčijamame sprendime, jog baudos, kurią ji buvo numačiusi skirti ieškovėms, dydis negalėjo daryti poveikio jų gyvybingumui. Taip pat ji nepagrįstai manė, kad aptariamas dydis neturėjo reikšmės vertinant pajėgumą mokėti.

323    Ketvirta, galiausiai ieškovės argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad jų akcininkų kišimasis buvo mažai tikėtinas, pagrįsti neteisingu Ginčijamo sprendimo aiškinimu, todėl neturi reikšmės. Iš tiesų ginčijamame sprendime Komisija neteigė, kad toks kišimasis buvo tikėtinas, o tik pažymėjo, kad, jos nuomone, ieškovių išgyvenimas priklauso tik nuo tokio kišimosi (žr. Ginčijamo sprendimo 1179 konstatuojamąją dalį, pakartotą šio sprendimo 271 punkte).

324    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad vertindama ieškovių pajėgumą mokėti Komisija padarė klaidų, dėl kurių ginčijamas sprendimas gali būti neteisėtas. Iš principo tokia išvada suteikia Bendrajam Teismui pagrindą įvertinti, kaip ieškovės ir prašo, ar dėl šios priežasties reikia keisti joms skirtų baudų dydį. Kaip Komisija nurodė per posėdį, šiuo atveju taip vis dėlto galėtų nebūti, jei 2011 m. vasario 14 d. rašte generalinio direktoriaus atlikta analizė galėtų suteikti faktinį ir teisinį pagrindą atmesti ieškovių pateiktą prašymą sumažinti baudą. Kadangi jos ginčija ir šią antrą analizę, reikia išnagrinėti jos pagrįstumą.

 2. Dėl 2011 m. vasario 14 d. rašte atlikto ieškovių pajėgumo mokėti vertinimo pagrįstumo

325    Reikia priminti, kad 2011 m. vasario 14 d. rašte naujas ieškovių prašymas įvertinti jų pajėgumą mokėti buvo dar kartą atmestas dėl motyvų, prieštaraujančių tiems, kuriais buvo remiamasi ginčijamame sprendime. Atitinkamos 2011 m. vasario 14 d. rašto dalys išdėstytos taip:

„2010 m. rugpjūčio 12 d., WDI, WDV ir [Pampus] <…> paprašė sumažinti jų baudų dydį, kaip numatyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 35 punkte, t. y. sąlygomis, kurios dėl jų nurodomo nemokumo taikomos analogiškai.

Remdamosi šiuo prašymu ir kita šalių iki 2011 m. vasario 7 d. pateikta informacija Komisijos kompetentingos tarnybos patikrino šią informaciją ir duomenis, taip pat trijų minėtų įmonių teiginius, kad jos negali sumokėti baudų. Visų pirma jos išanalizavo baudų poveikį šių trijų įmonių gyvybingumui, taip pat atsižvelgė į jų ryšius su bankais ir akcininkais ir pastarųjų galimybę suteikti įmonėms finansinę pagalbą tam, kad jos galėtų sumokėti [ginčijamame sprendime] skirtas baudas.

Iš šios analizės aišku, kad WDI nepateikė jokios informacijos ar naujų įrodymų, patvirtinančių, jog sumokėjus 46 550 000 EUR baudą būtų sukeltas nepataisomas pavojus jos gyvybingumui. Atvirkščiai, iš iki 2011 m. vasario 7 d. WDI pateiktos informacijos matyti, kad ji gali sumokėti visą baudą. Atkreipiame dėmesį visų pirma į paskesnių metų WDI cash flow net prognozes, kurias mums pateikėte: 2011 m. –13,3 mln. EUR (įskaitant 1,37 mln. EUR ilgalaikei paskolai grąžinti), 2012 m. – 17,7 mln. EUR (įskaitant 0,7 mln. EUR ilgalaikei paskolai grąžinti), 2013 m. – 14,8 mln. EUR, 2014 m., 21,5 mln. EUR, 2015 m. – 22,3 mln. EUR ir 2016 m. – 25,4 mln. EUR. Šios cash flow net prognozės yra einamosios veiklos ir ribotų investicijų teigiamo cash flow analizės rezultatas. WDI neįrodė, kad esant tokioms solidžioms cash flow prognozėms ji negalėtų sumokėti baudos.

Šiose cash flow net prognozėse neatsižvelgiama į paskolų, kurias WDI suteikė jai priklausančioms bendrovėms, grąžinimus, net dalinius, nors tokių grąžinimų galimybės negalima atmesti. Be to, iš pateiktos informacijos matyti, kad kitas skolas, susijusias su žeme, WDI bankai gali priskirti prie WDI materialiojo turto.

Be to, mūsų nuomone, šiuo atveju nebūtina nagrinėti WDV ir [Pampus] pajėgumo mokėti, nes WDI, kuri yra vienintelė Pampus grupės bendrovė, atsakinga už visos 46 550 000 EUR baudos sumokėjimą, yra finansiškai pajėgi sumokėti visą šią baudą arba gauti viso baudos dydžio banko garantiją. Manome, kad laikino mokėjimo arba Komisijos tarnyboms priimtinos garantijos, apimančios 46 550 000 EUR sumą, visam teismo proceso laikotarpiui Komisijai pakaks iki teismo proceso pabaigos užtikrinant trijų atitinkamų įmonių asmeninę ar solidarią skolą.

Taip pat norėčiau pažymėti, kad manome, jog iki šios dienos nė viena įmonė neįrodė priežastinio ar akivaizdaus ryšio, kaip tai suprantama pagal 1179 punktą, tarp skirtos baudos ir tariamai trapios WDI finansinės padėties. Tačiau iš naujos informacijos, pateiktos Komisijai laikotarpiu nuo [ginčijamo sprendimo] priėmimo iki 2011 m. vasario 7 d., aišku, kad, pateikus pranešimą apie kaltinimus, WDI suteikė paskolas trečiosioms Pampus grupės įmonėms nesuderinusi su gavėjomis jų grąžinimo plano. Šių paskolų dydis, kuris yra apie 115 mln. EUR, akivaizdžiai viršija WDI skirtos baudos dydį.

Todėl turiu jus informuoti, kad atidžiai išnagrinėję naują informaciją ir duomenis, kuriuos mums pateikėte laikotarpiu nuo Ginčijamo sprendimo gavimo datos iki 2011 m. vasario 7 d., nematome jokio pagrindo persvarstyti arba sumažinti [ginčijamo sprendimo] 2 straipsnyje WDI, WDV ir [Pampus] skirtų baudų dydį, todėl negalime patenkinti jūsų prašymo.“

326    Ginčydamos 2011 m. vasario 14 d. rašte išdėstytus argumentus, kurie daugiausiai paremti WDI cash-flow net prognozėmis, ieškovės iš esmės nurodo, kad vien šiuo kriterijumi negalima pagrįsti įmonės pajėgumo mokėti analizės pagal 2006 m. gairių 35 punktą.

327    Cash-flow net prognozės iš tikrųjų yra labai nepatikimos ir nuo jų negali priklausyti įmonės pajėgumo mokėti analizė. Tačiau, priešingai, nei teigia ieškovės, šio nepatikimumo nepakanka siekiant užginčyti išvadas, kurios galėjo būti padarytos remiantis šia informacija dėl tikrojo WDI pajėgumo gauti pelną, pateikta prašyme iš naujo įvertinti jų pajėgumą mokėti.

328    Atvirkščiai, ieškovės gali pagrįstai teigti, jog siekdamas atmesti jų prašymą sumažinti baudą generalinis direktorius negalėjo neatsižvelgti į tai, kad pateikdamos daugybę paskolas joms suteikusių bankų neigiamų atsakymų ir kelias finansinės analizės ataskaitas jos pakankamai įrodė, jog negali nei per vieną kartą sumokėti visos joms galiausiai skirtų baudų sumos, nustatytos pirmajame keičiančiame sprendime, nei gauti finansavimo ar net banko garantijos dėl šios sumos.

329    Šiuo klausimu, kaip jau konstatavo prašymą laikinąsias apsaugos priemones taikęs teisėjas (65 punkte minėtos Nutarties Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija, EU:T:2011:178, 35 ir 43 punktai), ieškovės pateikė daugiau kaip dešimt motyvuotų atsisakymų suteikti paskolą, be to, turi būti daroma prielaida, kad bankas, priimdamas teigiamą ar neigiamą sprendimą dėl kredito ir garantijos, kaip kredito įstaiga, visada siekia savo tikslų ir turi elgtis atsižvelgdamas į akcininkų interesus.

330    Maža to, šio sprendimo 316–321 punktuose nurodytos priežastys, dėl kurių motyvas, susijęs su lėšų pervedimais grupės viduje, šiuo atveju gali būti nepakankamas, siekiant pateisinti ieškovių prašymo sumažinti baudą atmetimą.

331    Darytina išvada, kad atmesdamas ieškovių prašymą iš naujo įvertinti jų pajėgumą mokėti generalinis direktorius padarė klaidų, dėl kurių 2011 m. vasario 14 d. raštas gali būti neteisėtas.

332    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija padarė klaidų, kai du kartus vertino ieškovių pajėgumą mokėti. Dėl šių klaidų, pirma, gali būti panaikinti ginčijamas sprendimas tiek, kiek jame ieškovėms skirta bauda, ir 2011 m. vasario 14 d. raštas ir, antra, pateisintas Bendrojo Teismo naudojimasis turima neribota jurisdikcija.

 3. Dėl Bendrojo Teismo naudojimosi savo neribota jurisdikcija

333    Kaip buvo priminta šio sprendimo 286–303 punktuose, 2006 m. gairių 35 punkte numatytos sąlygos išplaukia iš teismo praktikos ir, nors Bendrasis Teismas nėra saistomas Komisijos patvirtintų bendrųjų gairių (žr. šio sprendimo 227 punktą), niekas jam netrukdo taikyti tų pačių sąlygų, kai naudojasi savo neribota jurisdikcija.

334    Kadangi išnagrinėjus keturis pirmuosius ieškinio pagrindus nenustatyta jokios klaidos, galinčios lemti Ginčijamo sprendimo neteisėtumą, o Bendrasis Teismas nemato jokio pagrindo laikyti nepriimtinu ieškovėms skirtų baudų dydžio, kaip antai nurodyto Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 8 punkte, naujas ieškovių pajėgumo mokėti vertinimas turi būti atliktas atsižvelgiant į šį dydį.

335    Be to, tam, kad būtų užtikrintas įmonės pajėgumo mokėti vertinimo veiksmingumas atsižvelgiant į jai skirtinos baudos dydį, siekdamas pasinaudoti savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas turi vertinti jo sprendimo priėmimo metu susiklosčiusią padėtį (žr. šio sprendimo 109 ir 302 punktus), atsižvelgdamas į dokumentus, kuriuos šalis gali jam pateikti iki žodinės proceso dalies pabaigos, su sąlyga, kad nėra pažeistos 1991 m. gegužės 2 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 48 straipsnyje numatytos priimtinumo taisyklės.

336    Šiuo klausimu šalys turi galimybę pasibaigus rašytinei proceso daliai pridėti prie bylos medžiagos dokumentus, apie kurių egzistavimą jos buvo pažymėjusios per viešąjį posėdį. Jos pasinaudojo šia galimybe ir kiekviena iš jų dėl šių dokumentų pateikė pastabas. Be to, kiekviena šalis pateikė nuomonę dėl kitos šalies pastabų.

337    Ieškovės teigia, kad naujausių duomenų nagrinėjimas patvirtina, jog jos neturi pakankamai lėšų, kad galėtų sumokėti visą ginčijamame sprendime skirtą baudą. Juo labiau jos negali tikėtis kredito įstaigų pagalbos. Esant tokioms sąlygoms, reikalavimas sumokėti baudą lems jų likvidavimą, o tokiu atveju įsipareigojimas Komisijai nebus prioritetinis.

338    Paskolas joms suteikusios įstaigos nėra pasiruošusios didinti savo paramos, kaip tai aišku iš jų atsisakymo pratęsti palankių kredito sąlygų taikymą, kurio jos trejiems metams prašė 2013 m. Be to, bankai sutiko pratęsti ieškovėms suteiktą kredito liniją tik nuo 2014 m. rugsėjo 14 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.

339    Taip pat ieškovės nespėjo parduoti turto, iš kurio pardavimo gautas pajamas tikėjosi panaudoti grąžinant skolą. Tokia padėtis parodo mažą sklypų ir įrenginių rentabilumą ir atitinkamai mažą turto, kurio jos norėjo atsikratyti, vertę.

340    Geresnį apskaitoje parodytą veiklos rezultatą didžiąja dalimi lėmė rezervų, sudarytų siekiant sumokėti baudą, įtraukimas. Pampus įsiskolinimų mažinimas neturi įtakos jų pajėgumui mokėti. Be to, mokesčių naštos sumažinimo poveikis, kurį lėmė prieš penkerius metus atliktų investicijų nurašymas, turėjo greitai išnykti.

341    Paskirstytiems laiko atžvilgiu mokėjimams, kuriuos jos atlikdavo pagal 65 punkte minėtą Nutartį Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (EU:T:2011:178), kasmet prireikdavo 3,6 mln. EUR ir tai trukdė joms atlikti konkurencingumui palaikyti būtinas investicijas.

342    Ieškovės teigia, kad jas likvidavus jų turtas nuvertėtų. Jų nuomone, reikia turėti omenyje, kad, nusprendus jas įsigyti vienam vieninteliam pirkėjui, jų turto vertė nedelsiant sumažėtų apie 25 %.

343    Galiausiai reikėtų nepaisyti Penta / Equinox grupės pareiškimų dėl jų balanso darnumo, nes tokie pareiškimai daromi rūpinantis tik savo įvaizdžiu ir nėra jokios garantijos, kad jie nuoširdūs.

344    Todėl ieškovės nurodo, kad Bendrasis Teismas turėjo iš esmės sumažinti baudos dydį, nes sumažinimo taikymas kartu su mokėjimų paskirstymu gali būti tik išimtinio pobūdžio. Jų nuomone, bet kokia bauda gali būti sumokėta, jeigu jos mokėjimai būtų paskirstyti per ilgąjį laikotarpį. Be to, Bendrasis Teismas turi grįžti į tą datą, kai Komisija atliko jų pajėgumo mokėti vertinimą, antraip vienodo vertinimo principas būtų pažeistas dėl to, kad kitų įmonių pajėgumas mokėti buvo įvertintas atsižvelgiant į tą datą.

345    Komisija nesutinka su šiais argumentais.

346    Pirmiausia reikia konstatuoti, kad 65 punkte minėtoje Nutartyje Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (EU:T:2011:178) ieškovėms nurodyta kaip laikinąją priemonę pervesti 2 mln. EUR ir kiekvieną mėnesį mokėti sumas, kurioms per metus papildomai išleidžiama 3,6 mln. EUR. Neginčijama, kad iki šiol ieškovės vykdė šį įsipareigojimą, todėl klausimas, ar jų finansinė padėtis leidžia joms mokėti baudą, susijęs tik su suma, sudarančia apie du trečdalius iš pradžių WDI priskirtos sumos. Nustatyta, kad šiuo metu pervesta daugiau kaip 15 mln. EUR.

347    Taip pat nustatyta, kad nuo 2011 m. iki 2013 m. ieškovės pačios atliko restruktūrizaciją, po kurios Pampus atsikratė skolų kredito įstaigoms. Be to, Komisija nurodo, o ieškovės neprieštarauja, kad iš rašto, kurį jai nusiuntė 2014 m. gegužės 28 d., matyti, jog bendras Pampus grupės įsiskolinimas nuo 350 mln. EUR 2010 m. sumažėjo iki 160 mln. EUR 2013 m., be kita ko, dėl to, kad kredito įstaigos atsisakė skolinių reikalavimų ir buvo pasikeista skoliniais reikalavimais (swap) su investuotoja Penta / Equinox, kuri tuo metu buvo nusprendusi tapti Pampus grupės įgijėja konvertuodama skolinius reikalavimus į vertybinius popierius. Ta proga Penta / Equinox paskelbė Komisijos pateiktą pranešimą spaudai, kuriame manė, kad ieškovių balansas yra „darnus“ (sustainable balance sheet).

348    Komisija taip pat teigia, ir jai neprieštaraujama, kad ieškovės pardavė turėtus kitų bendrovių vertybinius popierius, o gautas lėšas panaudojo įsiskolinimams padengti. Taip pat nustatyta, kad nuo Ginčijamo sprendimo priėmimo ieškovėms suteiktų kredito linijų terminas kiekvieną kartą buvo pratęsiamas prieš jam sueinant. Be to, Komisija nurodo, kad ieškovėms pavyko sumažinti savo gamybos išlaidas tiek suderėjus palankesnes komercines sąlygas (sudarius su klientais konsignacijos susitarimus dėl atsargų, pailginus tiekėjų suteiktus mokėjimo atidėjimus), tiek susitarus su darbuotojais dėl darbo sąnaudų mažinimo.

349    Iš 2013 m. metinių ataskaitų, kurias šalys pridėjo prie bylos medžiagos, matyti, kad WDI veiklos perspektyvos, susijusios tiek su užsakymų prognozavimu, tiek su įmonės gyvybingumu, yra palankios.

350    Priešingai, nei teigia ieškovės, darytina išvada, kad visi šie duomenys patvirtina finansinių ir prekybos partnerių pasitikėjimą jų gyvybingumu, o kaip priminta šio sprendimo 288 punkte, prašymą pateikusi įmonė turi įrodyti, kad jos finansinė padėtis yra tokia, jog jai skirtos baudos sumokėjimas visiškai nuvertins jos turtą. Tačiau pačios ieškovės teigia, kad tokiu hipotetiniu atveju, kai baudos sumokėjimas lemtų jų likvidavimą, reikėtų tikėtis, kad jų turto vertė sumažės apie 25 %, o tai nėra visiškas nuvertėjimas.

351    Be to, reikia atmesti kaip nereikšmingą ieškovių argumentą, kad jos neturi pakankamai lėšų baudai sumokėti, nes dėl šios priežasties bauda negali būti mažinama.

352    Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 347 ir 348 punktuose, nuo 2011 m. iki 2013 m. ieškovėms kasmet pavykdavo sumažinti savo įsiskolinimus dėl didesnės nei pradinis baudos dydis sumos, nors kredito įstaigos visada sutikdavo pratęsti palankių sąlygų taikymą. Šiomis aplinkybėmis jų teiginys, kad nė viena kredito įstaiga nebūtų linkusi paremti jų tuo atveju, jeigu jos turėtų sumokėti likusią baudą, negali būti laikomas įrodytu; tai neturi neigiamos įtakos ieškovių galimybei prašyti Komisijos suteikti joms mokėjimo lengvatas.

353    Be to, ieškovių negebėjimo rasti viso turto pirkėjų, kurio kai kurios dalys, jų pačių teigimu, nėra pakankamai rentabilios, nepakanka siekiant įrodyti jų nepajėgumą užtikrinti baudos sumokėjimą.

354    Dėl ieškovių argumento, kad geresnį veiklos rezultatą lemia rezervo, sudaryto siekiant sumokėti baudą, įtraukimas, reikia pritarti Komisijai, kad šis įtraukimas atitinka pagal 65 punkte minėtą Nutartį Westfälische Drahtindustrie ir kt. / Komisija (EU:T:2011:178) laikinai jau sumokėtas sumas ir kad rezervai, atitinkantys sumas, kurios liks sumokėti Bendrajam Teismui atmetus jų ieškinį, nebuvo panaudoti.

355    Dėl neigiamų baudos sumokėjimo padarinių reikia priminti, kad galimybe sumažinti įmonei baudą dėl jos nepajėgumo mokėti siekiama apsaugoti ją ne nuo visų įmanomų nepalankių baudos sumokėjimo padarinių, įskaitant likvidavimą, o tik nuo visiško turto nuvertėjimo.

356    Ieškovių argumentą, susijusį su vienodo požiūrio principo pažeidimu dėl to, kad Bendrasis Teismas vertina jų pajėgumą mokėti priimdamas sprendimą, o kitų įmonių pajėgumą mokėti vertino atsižvelgdamas į Ginčijamo sprendimo priėmimo datą, būtinai reikia atmesti. Iš tikrųjų ieškovių padėtis nėra tokia pati kaip kitų įmonių, nepareiškusių ieškinių dėl Komisijos atlikto jų pajėgumo mokėti vertinimo, nes nagrinėjamu atveju dėl šio ieškovių ieškinio pareiškimo ir jų prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones patenkinimo iš dalies prievolės sumokėti visą joms skirtą baudą vykdymas sustabdytas iki šio sprendimo priėmimo.

357    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės negali pagrįstai tvirtinti, jog dėl jų pajėgumo mokėti bauda joms turi būti sumažinta remiantis tokiais pačiais motyvais kaip tie, kuriuos Komisija numatė gairių 35 punkte.

358    Todėl reikia, pirma, panaikinti Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 8 punktą, 2011 m. vasario 14 d. raštą ir, antra, priteisti iš ieškovių sumokėti tokio pat dydžio baudą, kokia joms buvo skirta ginčijamame sprendime.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

359    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes. Šioje byloje reikia nuspręsti, kad ieškovės padengs pusę savo bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengs savo ir pusę ieškovių bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Nebėra reikalo priimti sprendimą dėl šio ieškinio, kiek jis susijęs su 2010 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendime C(2010) 6676 galutinis Westfälische Drahtindustrie GmbH ir Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. KG skirtos baudos sumažinimu.

2.      Panaikinti 2010 m. birželio 30 d. Komisijos sprendimo C(2010) 4387 galutinis dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38344 – Įtempiamoji plieninė armatūra), iš dalies pakeisto 2010 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimu C(2010) 6676 galutinis ir 2011 m. balandžio 4 d. Komisijos sprendimu C(2011) 2269 galutinis, 2 straipsnio 8 punktą.

3.      Panaikinti 2011 m. vasario 14 d. Komisijos konkurencijos generalinio direktorato generalinio direktoriaus raštą.

4.      Nurodyti Westfälische Drahtindustrie, Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. solidariai sumokėti 15 485 000 EUR baudą.

5.      Nurodyti Westfälische Drahtindustrie ir Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. solidariai sumokėti 23 370 000 EUR baudą.

6.      Nurodyti Westfälische Drahtindustrie sumokėti 7 695 000 EUR baudą.

7.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

8.      Westfälische Drahtindustrie, Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. padengia pusę savo patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra. Komisija padengia savo ir pusę Westfälische Drahtindustrie, Westfälische Drahtindustrie Verwaltungsgesellschaft mbH & Co. ir Pampus Industriebeteiligungen GmbH & Co. patirtų bylinėjimosi išlaidų, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

Frimodt Nielsen Dehousse Collins

Paskelbta 2015 m. liepos 15 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.

1 – Pateikiami tik tie šio sprendimo punktai, kuriuos Bendrasis Teismas mano tikslinga paskelbti.