Language of document : ECLI:EU:T:2021:113

BENDROJO TEISMO (septintoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. kovo 3 d.(*)

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Paaukštinimas – Atestacijos procedūra – Atsisakymas įtraukti į galutinį pareigūnų, kuriems leista dalyvauti mokymų programoje, sąrašą – Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnis – Ieškinys dėl panaikinimo – Pranešimas registruotu laišku – Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis – Registruota pašto siunta, kurios adresatas neatsiėmė – Ieškinio pareiškimo termino pradžia – Priimtinumas – Pareiga motyvuoti – Teisė būti išklausytam – Gero administravimo principas – Proporcingumas – Kalbų vartojimo tvarka“

Byloje T‑723/18

João Miguel Barata, gyvenantis Evere (Belgija), atstovaujamas advokatų G. Pandey, D. Rovetta ir V. Villante,

ieškovas,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą J. Steele ir I. Terwinghe,

atsakovą,

dėl SESV 270 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2018 m. liepos 23 d. sprendimą, 2017 m. gruodžio 7 d. aktą, 2017 m. gruodžio 21 d. aktą, 2018 m. kovo 1 d. raštą ir 2018 m. kovo 22 d. raštą dėl ieškovo dalyvavimo 2017 m. atestacijos procedūroje, taip pat 2017 m. rugsėjo 22 d. pranešimą dėl vidinio konkurso

BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas R. da Silva Passos, teisėjai V. Valančius, I. Reine, L. Truchot ir M. Sampol Pucurull (pranešėjas),

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2020 m. liepos 1 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2017 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamentas paskelbė kvietimą teikti paraiškas (toliau – pranešimas apie konkursą) 2017 m. atestacijos procedūrai, siekdamas atrinkti AST pareigų grupės pareigūnus, kurie gali būti paskirti į AD pareigų grupės pareigas. 2017 m. rugsėjo 27 d. ieškovas, Parlamento pareigūnas João Miguel Barata, pateikė paraišką.

2        2017 m. gruodžio 7 d. paskyrimų tarnyba (toliau – Tarnyba) jo paraišką atmetė kaip nepriimtiną, motyvuodama tuo, kad nebuvo pateiktas privalomas priedų sąrašas (toliau – 2017 m. gruodžio 7 d. aktas).

3        2017 m. gruodžio 13 d. ieškovas kreipėsi su prašymu iš naujo išnagrinėti jo paraišką.

4        2017 m. gruodžio 21 d. Tarnyba patvirtino 2017 m. gruodžio 7 d. aktą (toliau – 2017 m. gruodžio 21 d. aktas).

5        2018 m. vasario 2 d. ieškovas elektroniniu laišku pateikė skundą pagal Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 90 straipsnio 2 dalį.

6        2018 m. kovo 1 d. rašte (toliau – 2018 m. kovo 1 d. raštas) Tarnyba dar kartą nurodė, kad ieškovui nebuvo leista dalyvauti 2017 m. atestacijos procedūroje; kartu jam buvo pranešta apie galimybę pateikti skundą Jungtiniam atestacijos procedūros komitetui (toliau – Komitetas).

7        2018 m. kovo 8 d. ieškovas pateikė skundą Komitetui.

8        2018 m. kovo 22 d. raštu Komitetas pranešė ieškovui, kad Tarnybai buvo nurodyta skundą atmesti (toliau – 2018 m. kovo 22 d. raštas).

9        2018 m. kovo 28 d. Tarnyba patvirtino, kad ieškovo paraiška buvo atmesta.

10      2018 m. balandžio 13 d. ieškovas apskundė 2018 m. kovo 28 d. sprendimą.

11      2018 m. balandžio 16 d. Parlamentas paskelbė atrinktų kandidatų sąrašą.

12      2018 m. liepos 23 d. Tarnyba atmetė ieškovo skundus ir patvirtino savo sprendimą neleisti jam dalyvauti pareigūnų, kurie gali būti paskirti į AD pareigų grupės pareigas, atrankos procedūroje (toliau – 2018 m. liepos 23 d. sprendimas). Šį sprendimą Parlamentas registruotu laišku su gavimo patvirtinimu išsiuntė ieškovui į jo gyvenamąją vietą. 2018 m. liepos 25 d. Belgijos pašto tarnyba pristatė šį laišką ieškovo gyvenamosios vietos adresu, tačiau, kadangi jo nebuvo namuose, pašto tarnyba paliko pranešimą apie bandymą laišką įteikti. Kadangi ieškovas to laiško neatsiėmė, 2018 m. rugpjūčio 9 d. Belgijos pašto tarnyba jį grąžino Parlamentui.

13      2018 m. rugpjūčio 28 d. Parlamentas nusiuntė ieškovui elektroninį laišką, prie kurio buvo pridėtas 2018 m. liepos 23 d. sprendimas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

14      2018 m. gruodžio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovo ieškinį.

15      Atsiliepimas, dublikas ir triplikas Bendrojo Teismo kanceliarijai buvo pateikti atitinkamai 2019 m. vasario 25 d., balandžio 25 d. ir birželio 7 d.

16      2019 m. liepos 9 d. ieškovas pateikė prašymą surengti teismo posėdį.

17      2019 m. spalio 18 d. sprendimu pakeitus Bendrojo Teismo sudėtį, Bendrojo Teismo pirmininkas, taikydamas Procedūros reglamento 27 straipsnio 3 dalį, paskyrė bylą naujam į septintąją kolegiją paskirtam teisėjui pranešėjui.

18      Pagal Procedūros reglamento 28 straipsnį 2019 m. gruodžio 6 d. Bendrasis Teismas, atsižvelgęs į septintosios kolegijos pateiktą pasiūlymą, nusprendė bylą perduoti nagrinėti išplėstinės sudėties kolegijai.

19      Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu, Bendrasis Teismas (septintoji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių raštu atsakyti į klausimus. Šalys į šiuos klausimus atsakė per nustatytą terminą. 2020 m. balandžio 2 d. numatytas posėdis buvo atidėtas iki 2020 m. liepos 1 d.

20      Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti 2018 m. liepos 23 d. sprendimą, 2017 m. gruodžio 7 d. aktą, 2017 m. gruodžio 21 d. aktą, 2018 m. kovo 1 d. raštą, 2018 m. kovo 22 d. raštą ir pranešimą apie konkursą(1),

–        priteisti iš Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

21      Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir

–        priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl priimtinumo

22      Parlamentas nurodo du nepriimtinumo pagrindus, susijusius su, pirma, pavėluotu ieškinio pareiškimu ir, antra, ieškinio neatitiktimi Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktui.

 Dėl pavėluotai pareikšto ieškinio

23      Parlamentas tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes pareikštas pavėluotai. Jis teigia, kad ieškovui apie 2018 m. liepos 23 d. sprendimą buvo pranešta registruotu laišku su gavimo patvirtinimu. 2018 m. liepos 25 d. pašto tarnyba pristatė šį laišką ieškovo gyvenamosios vietos adresu Briuselyje (Belgija), tačiau, kadangi jo nebuvo namuose, paliko pranešimą apie bandymą laišką įteikti. Kadangi ieškovas neatsiėmė šio laiško iki teisės aktuose nustatyto saugojimo pašte termino pabaigos (t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 9 d.), ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo nuo šios datos ir pasibaigė 2018 m. lapkričio 19 d. Taigi 2018 m. gruodžio 7 d. pareikštas ieškinys buvo pavėluotas.

24      Ieškovas ginčija pranešimo paštu apie 2018 m. liepos 23 d. sprendimą teisėtumą ir teigia su sprendimu susipažinęs tik iš 2018 m. rugpjūčio 28 d. Parlamento jam atsiųsto elektroninio laiško. Jis tvirtina, kad terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo nuo šios datos, todėl ieškinys nėra pavėluotas.

25      Reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, jog „[a]pie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, kuriam taikomi <…> Tarnybos nuostatai, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui“. Kadangi metodas (-ai), leidžiantis (-ys) „raštu“ pranešti apie individualų sprendimą, nėra nustatytas (-i), ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad administracija šiuo klausimu turi kelias galimybes, įskaitant pranešimą elektronine forma (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo WL / ERCEA, T‑493/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:852, 54 punktą).

26      Iš tiesų apie administracinius sprendimus galima pranešti ne tik elektronine forma. Administracija taip pat gali siųsti registruotą laišką su gavimo patvirtinimu, nes šis metodas aiškiai numatytas Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnio trečioje pastraipoje, pagal kurią „[b]et kokio dokumento perdavimas pareigūnui patvirtinamas jo parašu arba, jei to negalima padaryti, tai atliekama registruotu laišku[,] siunčiamu paskutiniu pareigūno praneštu adresu“. Dėl ypatingų garantijų tiek pareigūnui, tiek administracijai registruotas laiškas su gavimo patvirtinimu pripažįstamas saugiu pranešimo būdu (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo WL / ERCEA, T‑493/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:852, 61 punktą).

27      Iš šių aplinkybių matyti, kad siekdama pranešti apie sprendimą atmesti skundą ir atsižvelgdama į bylos aplinkybes administracija iš esmės gali laisvai pasirinkti, kaip pati mano, tinkamiausią metodą, nes Pareigūnų tarnybos nuostatuose nėra nustatyta jokios skirtingų galimų metodų, pavyzdžiui, elektroninės formos arba registruoto laiško su gavimo patvirtinimu, pirmumo tvarkos.

28      Be to, reikia priminti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškiniai pareiškiami per tris mėnesius, skaičiuojant nuo pranešimo apie sprendimą dėl skundo dienos. Pagal procedūros reglamento 60 straipsnį „[p]rocesiniai terminai pratęsiami fiksuotu dešimties dienų terminu dėl nuotolių“.

29      Pagal suformuotą jurisprudenciją Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose nurodyti skundų pateikimo ir ieškinių pareiškimo terminai yra imperatyvūs ir negali priklausyti nuo šalių ir teismo valios; teismas privalo, netgi ex officio, patikrinti, ar jų buvo laikytasi. Šie terminai atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti diskriminacijos ar laisvo vertinimo vykdant teisingumą (1971 m. liepos 7 d. Sprendimo Müllers / ESRK, 79/70, EU:C:1971:79, 18 punktas ir 2000 m. birželio 29 d. Sprendimo Politi / EMF, C‑154/99 P, EU:C:2000:354, 15 punktas).

30      Įrodyti, nuo kada prasidėjo ieškinio pareiškimo terminas, turi ta šalis, kuri remiasi tuo, kad ieškinys pareikštas pavėluotai (2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Athinaïki Techniki / Komisija, C‑521/06 P, EU:C:2008:422, 70 punktas; šiuo klausimu žr. 1980 m. birželio 5 d. Sprendimo Belfiore / Komisija, 108/79, EU:C:1980:146, 7 punktą ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo WL / ERCEA, T‑493/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:852, 59 punktą).

31      Dėl viešosios tarnybos srityje pagal SESV 270 straipsnį pareikštų ieškinių jurisprudencijoje taip pat nustatyta, jog tam, kad apie sprendimą būtų tinkamai pranešta, kaip reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, apie šį sprendimą ne tik turi būti pranešta jo adresatui, bet ir šis adresatas turi turėti galimybę faktiškai susipažinti su jo turiniu (šiuo klausimu žr. 1976 m. birželio 15 d. Sprendimo Jänsch / Komisija, 5/76, EU:C:1976:92, 10 punktą ir 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo WL / ERCEA, T‑493/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:852, 57 punktą).

32      Be to, verta priminti, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą data, į kurią reikia atsižvelgti nustatant ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo termino pradžią, yra pranešimo apie atitinkamą aktą jame nurodytam adresatui data. Apie sprendimą yra pranešta tinkamai, jeigu jis perduotas jo adresatui, o šis turi galimybę su juo susipažinti. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pastaroji sąlyga yra įvykdyta, kai adresatui buvo suteikta galimybė susipažinti su šio sprendimo turiniu ir motyvais, kuriais jis grindžiamas (2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Eco-Bat Technologies ir kt. / Komisija, C‑312/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:235, 25 ir 26 punktai).

33      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad ieškovas su 2018 m. liepos 23 d. sprendimo turiniu susipažino tik tada, kai 2018 m. rugpjūčio 28 d. Parlamentas jam šį sprendimą atsiuntė elektroniniu laišku. Taigi, siekiant apskaičiuoti ieškinio pareiškimo terminą, iš esmės reikia atsižvelgti į šią datą.

34      Vis dėlto Parlamentas teigia, kad ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo anksčiau. Jo manymu, reikia atsižvelgti ne į datą, kai ieškovas faktiškai susipažino su 2018 m. liepos 23 d. sprendimo turiniu, o į datą, kai ieškovui buvo suteikta galimybė tai padaryti. Šiuo klausimu Parlamentas tvirtina, kad kai pranešimas siunčiamas registruotu laišku su gavimo patvirtinimu, galima preziumuoti, kad adresatui buvo suteikta galimybė susipažinti su jo turiniu, kai šio laiško saugojimo pašto skyriuje terminas pasibaigia. Parlamentas šį teiginį grindžia dviem Tarnautojų teismo sprendimais – 2010 m. gruodžio 16 d. Nutartimi AG / Parlamentas (F‑25/10, EU:F:2010:171) ir 2013 m. sausio 30 d. Sprendimu Wahlström / Frontex (F‑87/11, EU:F:2013:10).

35      Iš šių Tarnautojų teismo sprendimų motyvų matyti, kad jeigu apie sprendimą pranešama registruotu laišku, preziumuojama, kad  asmuo, kuriam sprendimas skirtas, apie jį sužinojo, jeigu pasirašė gavimo patvirtinimą. Vis dėlto pasitaiko, kad gavimo patvirtinimo adresatas negali pasirašyti, nes jo nėra namuose, kai apsilanko paštininkas, arba jis nesiima jokių veiksmų ir, be kita ko, nepasiima laiško per jo saugojimo laikotarpį. Tokiu atveju reikia preziumuoti, kad apie tokį sprendimą buvo tinkamai pranešta tą dieną, kai baigiasi laiško saugojimo pašto skyriuje terminas. Iš tiesų, jei būtų manoma, kad, nesiimdamas jokių veiksmų ir, be kita ko, neatsiimdamas registruoto laiško per minėtą terminą, adresatas galėtų sukliudyti tinkamai pranešti apie sprendimą registruotu laišku, tai reikštų, kad adresatas turėtų tam tikros laisvės nustatyti, kada prasidės terminas pareikšti ieškinį, nors šis terminas negali priklausyti nuo šalių valios ir turi atitikti teisinio saugumo ir tinkamo teisingumo vykdymo reikalavimus (2010 m. gruodžio 16 d. Nutarties AG / Parlamentas, F‑25/10, EU:F:2010:171, 41–43 punktai ir 2013 m. sausio 30 d. Sprendimo Wahlström / Frontex, F‑87/11, EU:F:2013:10, 38 ir 39 punktai).

36      Iš Tarnautojų teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad prezumpcija, jog apie sprendimą asmeniui, kuriam jis skirtas, buvo pranešta laikotarpio, kurį registruotas laiškas paprastai saugomas pašto skyriuje, pabaigos dieną, nėra absoliuti. Atvirkščiai, ji yra nuginčijama ir priklauso nuo pranešimo teisėtumo. Tarnautojų teismas iš tiesų nusprendė, kad ši prezumpcija taikoma su sąlyga, kad administracija įrodė, jog registruotu laišku, ypač paliekant pranešimą apie paštininko apsilankymą asmens, kuriam sprendimas skirtas, paskiausiai nurodytu adresu, buvo pranešta tinkamai. Be to, adresatas gali bandyti nuginčyti šią prezumpciją ir įrodyti, kad dėl ligos arba dėl nuo jo valios nepriklausančių force majeure priežasčių jis negalėjo tinkamai sužinoti, kad yra paliktas pranešimas apie paštininko apsilankymą (2010 m. gruodžio 16 d. Nutarties AG / Parlamentas, F‑25/10, EU:F:2010:171, 44 punktas).

37      Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmojoje instancijoje priimto sprendimo, susijusio su SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu, 2018 m. vasario 21 d. Sprendimu LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83) panaikino 2016 m. balandžio 19 d. Nutartį LL / Parlamentas (T‑615/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2016:432), kurioje Bendrasis Teismas nurodė, kad ieškinys buvo pareikštas praėjus daugiau nei 17 mėnesių nuo pranešimo apie ginčijamą aktą datos, o apeliantas nenurodė, kad egzistavo aplinkybės, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure, ir atmetė ieškinį kaip akivaizdžiai nepriimtiną, nes jis buvo pareikštas pavėluotai. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas atmetė argumentus, kad ieškinio pareiškimo terminas po to, kai registruotu laišku nepavyko pranešti, minėtoje byloje prasidėjo nuo Belgijos pašto nustatyto saugojimo termino pabaigos.

38      Teisingumo Teismas nurodė, kad apie sprendimą buvo tinkamai pranešta, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, nes apie jį buvo pranešta asmeniui, kuriam jis skirtas, ir jis galėjo su šiuo sprendimu susipažinti. Jis pažymėjo, kad SESV 297 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje įgyvendinamas teisinio saugumo principas, pagal kurį iš individualaus administracinio akto kylančiomis teisėmis ir pareigomis negalima remtis prieš jo adresatą tol, kol apie šį aktą jam nėra tinkamai pranešta. Remdamasis šiuo principu Teisingumo Teismas konstatavo, kad minėtas laiškas, apie kurį pranešta, buvo grąžintas siuntėjui, nes adresatas jo neatsiėmė, ir pažymėjo, kad adresatas šį laišką gavo kartu su Parlamento jam atsiųstu elektroniniu laišku. Teisingumo Teismas nurodė, kad šiomis aplinkybėmis pranešimas nebuvo įteiktas ne tik registruotu laišku. Galiausiai Teisingumo Teismas pažymėjo: kadangi dviejų mėnesių ir dešimties dienų terminas adresatui galėjo prasidėti tik nuo tos dienos, kai jis su šiuo sprendimu visapusiškai susipažino, Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys buvo priimtinas (2018 m. vasario 21 d. Sprendimo LL / Parlamentas, C‑326/16 P, EU:C:2018:83, 46–56 punktai).

39      Taigi, atsižvelgiant į 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83), reikia išnagrinėti, ar šioje byloje yra taikytina pranešimo prezumpcija, kuria remiasi Parlamentas. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas paprašė šalių raštu pareikšti nuomonę dėl galimų šio sprendimo ir generalinio advokato išvados pasekmių. Bylos šalys pateikė skirtingas rašytines pastabas ir buvo išklausytos per teismo posėdį.

40      Ieškovas iš esmės mano, kad minėtu sprendimu paneigiama pranešimo prezumpcija. Jis sutinka su generalinio advokato M. Szpunar išvados byloje LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2017:605) 59 ir 62 punktuose išdėstyta nuomone, kad ši prezumpcija prieštarauja teisinio saugumo ir gero administravimo principams bei teisei pareikšti ieškinį, užtikrinamai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje.

41      Parlamentas, priešingai, teigia, kad pranešimo prezumpcijos taikymas šioje byloje yra pateisinamas atsižvelgiant į esminius šios bylos ir bylos, kurioje buvo priimtas 2018 m. vasario 21 d. Sprendimas LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83), teisinių ir faktinių aplinkybių skirtumus. Šis sprendimas patenka į SESV 263 straipsnio taikymo sritį, todėl jo taikymo sritis neapima nei šio ieškinio, grindžiamo SESV 270 straipsniu, nei Pareigūnų tarnybos nuostatų. Parlamentas paaiškina, kad, atsižvelgiant į viešosios tarnybos teisės autonomiją, šiuos du ginčus reikia atskirti. Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų Tarnybos ir jos viešosios tarnybos tarnautojų abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros pranešimo prezumpcija yra pateisinama ir tinkama šioms konkrečioms aplinkybėms. Šiuo klausimu Parlamentas visų pirma pabrėžia Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnyje įtvirtintą tvarką, pagal kurią administracija gali išvengti bet kokio pranešimo paštu pažeidimo, nes jai yra žinomi dirbančių pareigūnų adresai, o šie privalo apie savo adresą pranešti administracijai ir nedelsdami ją informuoti apie bet kokius adreso pasikeitimus. Parlamentas pabrėžia, kad bylos LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83) aplinkybių Pareigūnų tarnybos nuostatai nereglamentavo, todėl nebuvo suteikta lygiaverčių garantijų. Parlamentas nesutinka, kad pranešimo prezumpcija atima iš pareigūnų teisę pareikšti ieškinį teisme, ir mano, kad ši prezumpcija jiems yra palanki, nes ja nukeliama termino pradžia.

42      Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Parlamentas pagrįstai rėmėsi minėtuose Tarnautojų teismo sprendimuose įtvirtinta pranešimo prezumpcija, pirmiausia reikia pažymėti, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalyje tik numatyta, kad trijų mėnesių terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas nuo pranešimo apie sprendimą dėl skundo dienos. Be to, neginčijama, kad nė vienoje Pareigūnų tarnybos nuostatų ar kitų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoje nėra nurodyta, kad jei registruotas laiškas nėra gautas, ieškinio pareiškimo termino pradžia atidedama iki termino, kurį šis laiškas saugomas pašte, pabaigos, o ne iki faktinio susipažinimo su šio laiško turiniu dienos.

43      Nesant tokią teisės normą nustatančio teisės akto, siekiant patikrinti aptariamos pranešimo prezumpcijos teisėtumą, reikia remtis teisinio saugumo principu ir Chartija, visų pirma teise į veiksmingą teisinę gynybą ir teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

44      Šiuo klausimu Chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Pagal šio straipsnio antrą pastraipą kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

45      Pagal su šiuo straipsniu susijusius išaiškinimus, į kuriuos remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi turi būti atsižvelgta ją aiškinant, Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa atitinka 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

46      Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, kuri susijusi su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies aiškinimu ir kuria reikia vadovautis remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, matyti, kad teisė į teismą nėra absoliuti. Naudojimasis šia teise gali būti ribojamas, be kita ko, kiek tai susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis. Teisės aktų, susijusių su ieškinio pareiškimo terminais, tikslas – užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir visų pirma laikytis teisinio saugumo principo. Nors suinteresuotieji asmenys turi tikėtis, kad šios taisyklės bus taikomos, vis dėlto jų taikymas neturi trukdyti asmenims pasinaudoti esama teisių gynybos priemone (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Arango Jaramillo ir kt. / EIB (peržiūra), C‑334/12 RX-II, EU:C:2013:134, 43 punktą; 2018 m. kovo 13 d. EŽTT sprendimo Kuznetsov ir kiti prieš Rusiją, CE:ECHR:2018:0313JUD 005635409, 40 punktas).

47      Vis dėlto, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, Chartijos 47 straipsniu nesiekiama pakeisti Sutartyse numatytos teisminės kontrolės sistemos ir ypač Sąjungos teisės aktuose numatytų procesinių terminų taisyklių (žr. 2018 m. liepos 5 d. Nutarties Müller ir kt. / QH, C‑187/18 P(I), nepaskelbta Rink., EU:C:2018:543, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Griežtas Sąjungos teisės aktų dėl procesinių terminų taikymas neturi jokios įtakos Chartijos 47 straipsnyje garantuojamoms teisėms (šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 11 d. Nutarties GMPO / Komisija, C‑575/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2020:448, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48      Aptariamu atveju Parlamento nurodyta pranešimo prezumpcija nėra pagrįsta jokia Sąjungos teisės akto nuostata, nustatančia procesinius terminus. Vis dėlto ši prezumpcija dėl savo pobūdžio sukelia teisinių pasekmių akto, apie kurį pranešama, adresatui, nes ja nustatoma ieškinio pareiškimo termino pradžia, vadinasi, ir jo priimtinumas. Kadangi taisyklėmis dėl ieškinio pareiškimo terminų siekiama užtikrinti gerą teisingumo vykdymą, užkertant kelią bet kokiai diskriminacijai ar laisvam vertinimui, ir visų pirma teisinio saugumo laikymąsi, apie tokią pranešimo prezumpciją būtina pranešti suinteresuotiesiems asmenims prieš ją taikant, kad šie asmenys žinotų, kaip ji įgyvendinama, ir galėtų pakankamai tiksliai numatyti pasekmes ieškinio pareiškimo terminui, jei registruotas laiškas su gavimo patvirtinimu nebus atsiimtas.

49      Iš to matyti, kad nesant teisės aktų nuostatų, kuriomis būtų tiksliai ir nuspėjamai reglamentuojamas ieškinio pareiškimo termino skaičiavimo pradžios nustatymas bylose, susijusiose su Pareigūnų tarnybos nuostatais, kai neatsiimamas registruotas laiškas su gavimo patvirtinimu, vien to, kad institucijos taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnį, gali nepakakti, siekiant nustatyti, jog atitinkamam asmeniui buvo suteikta galimybė susipažinti su atitinkamu individualiu sprendimu.

50      Iš tiesų reikia pabrėžti, kad nors Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnyje numatytas pranešimas registruotu laišku nebuvo pakeistas nuo pat šios nuostatos priėmimo 1962 m., pranešimo prezumpcija, kuria remiasi Parlamentas, yra grindžiama nacionalinės teisės nuostatų dėl neatsiimtų registruotų laiškų saugojimo pašto skyriuose taikymu. Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų 26 straipsnis buvo priimtas beveik prieš šešiasdešimt metų. Vis dėlto Sąjungos institucijos (kaip, beje, ir valstybių narių nacionalinės institucijos) santykiuose su administruojamais asmenimis vis dažniau skatinamos naudotis elektroninėmis komunikacijos priemonėmis.

51      Kadangi galiojančiuose teisės aktuose tai nėra reglamentuota, be to, paskelbus 2018 m. vasario 21 d. Sprendimą LL / Parlamentas (C‑326/16 P, EU:C:2018:83), dėl teisinio saugumo ir būtinybės vengti bet kokios diskriminacijos ar laisvo vertinimo, kiek tai susiję su geru teisingumo vykdymu, šioje byloje negalima taikyti Parlamento nurodytos pranešimo prezumpcijos.

52      Taigi Parlamentas negali teigti, kad 2018 m. liepos 23 d. sprendimas laikomas įteiktu pasibaigus ieškovo gyvenamosios vietos adresu išsiųsto registruoto laiško saugojimo terminui.

53      Apie šį sprendimą Parlamentas taip pat pranešė 2018 m. rugpjūčio 28 d. elektroniniu laišku, o ieškovas nedelsdamas patvirtino jo gavimą. Taigi Parlamento teiginys, kad apskaičiuojant ieškinio pareiškimo terminą reikia atsižvelgti tik į pranešimą registruotu laišku, nors ieškovas jo neatsiėmė per Belgijos pašto tarnybų nustatytą terminą, yra klaidingas. Neginčijama tai, kad ieškovas su 2018 m. liepos 23 d. sprendimu susipažino būtent 2018 m. rugpjūčio 28 d. Taigi ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo 2018 m. rugpjūčio 28 d. Vadinasi, šis 2018 m. gruodžio 7 d. pareikštas ieškinys nėra pavėluotas (pagal analogiją žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo LL / Parlamentas, C‑326/16 P, EU:C:2018:83, 53–56 punktus). Taigi reikia atmesti Parlamento nurodytą nepriimtinumo pagrindą, susijusį su pavėluotu ieškinio pareiškimu.

 Dėl ieškinio neatitikties Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktui

54      Parlamentas teigia, kad reikalavimas, kuriuo ieškovas prašo Bendrojo Teismo pripažinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį negaliojančiu ir netaikytinu šioje byloje, yra nepriimtinas. Nors šį reikalavimą galima suprasti kaip neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, Parlamentas pabrėžia, kad ieškinyje jis nedetalizuojamas. Todėl Parlamentas mano, kad šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą reikia pripažinti nepriimtinu pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą. Parlamentas taip pat ginčija ieškovo pareikšto ieškinio ketvirtojo pagrindo, susijusio su Sąjungos kalbų vartojimo tvarkos pažeidimu, priimtinumą.

55      Reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, taikomą procesui Bendrajame Teisme pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas „ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, ir šių pagrindų santrauka“. Pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir gerą teisingumo vykdymą, ši ieškovo nurodomų pagrindų santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasirengti gynybai, o jurisdikciją turintis teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio (žr. 2019 m. rugsėjo 25 d. Nutarties EM Research Organization / VRDT, C‑728/18 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:781, 8 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Vien abstraktus pagrindų nurodymas ieškinyje neatitinka šių reikalavimų.

56      Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad ieškinio 61–67 punktuose išdėstyti teisiniai argumentai, kuriais ieškovas pateikdamas ieškinio ketvirtąjį pagrindą, susijusį su Sąjungos kalbų vartojimo tvarkos pažeidimu, ginčija pranešimo apie konkursą teisėtumą pagal 1958 m. balandžio 15 d. Tarybos reglamentą Nr. 1, nustatantį kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (OL 17, 1958, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3), iš dalies pakeistą 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 517/2013, kuriuo dėl Kroatijos Respublikos stojimo adaptuojami tam tikri laisvo prekių judėjimo, laisvo asmenų judėjimo, bendrovių teisės, konkurencijos politikos, žemės ūkio, maisto saugos, veterinarijos ir fitosanitarijos politikos, transporto politikos, energetikos, mokesčių, statistikos, transeuropinių tinklų, teismų ir pagrindinių teisių, teisingumo, laisvės ir saugumo, aplinkos, muitų sąjungos, išorės santykių, užsienio, saugumo ir gynybos politikos bei institucijų sričių reglamentai ir sprendimai (OL L 158, 2013, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1), ir vienodo požiūrio principą. Šis apibūdinimas yra pakankamai aiškus ir tikslus, kad Parlamentas galėtų pasirengti gynybai, o Bendrasis Teismas – vykdyti teisminę kontrolę. Taigi ieškinio ketvirtąjį pagrindą reikia pripažinti priimtinu.

57      Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo reikia konstatuoti, kad ieškinio įžanginėje dalyje jo dalykas apibrėžiamas kaip aktai, kuriuos prašoma panaikinti, t. y. 2017 m. gruodžio 7 d. ir 21 d. aktai, 2018 m. kovo 1 d. ir 22 d. raštai, 2018 m. liepos 23 d. sprendimas ir pranešimas apie konkursą.

58      Ieškinyje po šio sąrašo nurodyta: „pirmiausia – jei tinkama – pagal SESV 277 straipsnį pripažinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį negaliojančiu ir netaikytinu šioje byloje“.

59      Šio prašymo nepatvirtina jokie likusioje ieškinio dalyje pateikti teisiniai ar faktiniai argumentai. Taigi ieškinyje nėra nurodytos esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas išimties tvarka pripažinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį neteisėtu.

60      Parlamento argumentams dėl Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto pažeidimo paneigti ieškovas dubliko 19–23 punktuose pateikia kelis argumentus, kuriais siekia įrodyti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio neteisėtumą.

61      Vis dėlto ieškovas visiškai nepagrindė pavėluoto tokių argumentų pateikimo.

62      Šiomis aplinkybėmis, kadangi ieškinyje nėra pateikta jokių argumentų Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui pagrįsti, reikia konstatuoti, kad jis neatitinka Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte numatytų sąlygų. Todėl prašymą pripažinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnį netaikytinu reikia pripažinti nepriimtinu.

 Dėl esmės

63      Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, pareigos motyvuoti pažeidimu, antra, proporcingumo ir gero administravimo principų, teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam bei Chartijos 41 straipsnio pažeidimu, trečia, teisės į gerą administravimą pažeidimu ir, ketvirta, Reglamento Nr. 1 ir vienodo požiūrio bei nediskriminavimo principų pažeidimu. Bendrojo Teismas nuomone, šiuos pagrindus reikia suskirstyti, siekiant paeiliui išnagrinėti kaltinimus, susijusius su, pirma, pareigos motyvuoti pažeidimu, antra, teisės būti išklausytam, teisės į gynybą ir Chartijos 41 straipsnio pažeidimu, trečia, gero administravimo ir proporcingumo principų pažeidimu ir, ketvirta, Sąjungos kalbų vartojimo tvarkos ir vienodo požiūrio bei nediskriminavimo principų pažeidimu.

 Dėl pareigos motyvuoti pažeidimo

64      Ieškovas teigia, kad 2018 m. liepos 23 d. sprendimas ir ankstesni sprendimai yra akivaizdžiai nepakankamai motyvuoti. Parlamentas nepaaiškino, kodėl jis ieškovui nepranešė, kad jo paraiškoje trūksta priedų sąrašo, nors galutinis paraiškų pateikimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Jeigu Parlamento tarnybos galėjo susipažinti su jo vertinimo forma, ieškovas Bendrojo Teismo prašo įpareigoti Parlamentą šiuos dokumentus pateikti.

65      Parlamentas su šiuo teiginiu nesutinka.

66      Bendrasis Teismas primena, kad pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus (numatyta, be kita ko, Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnyje), siekiama, pirma, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą, ir, antra, leisti teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę (1981 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Michel / Parlamentas, 195/80, EU:C:1981:284, 22 punktas ir 2008 m. vasario 28 d. Sprendimo Neirinck / Komisija, C‑17/07 P, EU:C:2008:134, 50 punktas).

67      Aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu jis priimtas atitinkamam pareigūnui žinomomis aplinkybėmis, kurios jam leidžia suvokti jo turinį (1983 m. birželio 1 d. Sprendimo Seton / Komisija, 36/81, 37/81 ir 218/81, EU:C:1983:152, 48 punktas; 1996 m. lapkričio 12 d. Nutarties Ojha / Komisija, C‑294/95 P, EU:C:1996:434, 18 punktas ir 2006 m. gruodžio 14 d. Nutarties Meister / VRDT, C‑12/05 P, EU:C:2006:779, 89 punktas).

68      Be to, motyvuoti sprendimus yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Iš tiesų akto motyvavimas – tai formalus motyvų, kuriais pagrįstas šis aktas, išdėstymas. Jeigu šiuose motyvuose yra klaidų, jos lemia sprendimo turinio neteisėtumą, bet ne jo motyvavimo trūkumą, nes motyvų gali pakakti, net jei jie yra klaidingi (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑295/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:997, 122 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Šiuo atveju ieškovo paraiškos atmetimo motyvai jam buvo nurodyti 2017 m. gruodžio 7 d. rašte, o jo skundų atmetimo motyvai buvo išdėstyti 2018 m. liepos 23 d. sprendime. Šiame sprendime aiškiai nurodyta, kad atmetimas grindžiamas tuo, kad trūksta reikalaujamo priedų sąrašo. Šiame sprendime šiuo klausimu daroma nuoroda į pranešimo apie konkursą 5.3 punktą ir ieškovo pasirašytos deklaracijos antrą dalį, kurioje patvirtinama, kad ieškovas buvo supažindintas su tuo, kad prie paraiškos būtina pridėti minėtą sąrašą, o to nepadarius, paraiška bus atmesta. Šie motyvai buvo išdėstyti aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, kad ieškovas galėtų suprasti jų turinį ir įvertinti galimybę pareikšti ieškinį Bendrajame Teisme, o tas teismas – vykdyti šio sprendimo teisėtumo kontrolę. Todėl ieškovo kaltinimą dėl pareigos motyvuoti pažeidimo reikia atmesti kaip nepagrįstą, nesant reikalo imtis tyrimo priemonių.

 Dėl teisės būti išklausytam pažeidimo

70      Ieškovas teigia, kad Parlamentas pažeidė Sąjungos pirminėje teisėje ir Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintus teisės į gynybą ir teisės būti išklausytam principus. Parlamentas turėjo suteikti ieškovui teisę raštu pareikšti nuomonę ir tik tuomet pripažinti jo paraišką nepriimtina, taip pat leisti jam raštu išdėstyti poziciją dėl motyvų, kuriais remiantis ieškovo skundas buvo atmestas. Taip ieškovas būtų galėjęs pamėginti įtikinti Parlamentą patikrinti jo bylą ir įsitikinti, ar joje yra visi reikalingi dokumentai, taip pat nurodyti visus vertinant paraišką paaiškėjusius netikslumus.

71      Parlamentas nesutinka su šiais argumentais.

72      Dėl galimybės pareikšti nuomonę raštu iki priimant 2018 m. liepos 23 d. sprendimą reikia priminti, kad Chartijos 41 straipsnio 2 dalyje numatyta teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra neatsiejama nuo teisės į gynybą, tačiau siauresnė už ją, užtikrina kiekvienam asmeniui galimybę deramai ir realiai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki jam nepalankaus sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 34 ir 36 punktus; 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 149 ir 150 punktus ir 2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo UC / Parlamentas, T‑572/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:975, 86 punktą).

73      Teisės būti išklausytam pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2017 m. vasario 9 d. Sprendimo M, C‑560/14, EU:C:2017:101, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2017 m. balandžio 24 d. Sprendimo HF / Parlamentas, T‑584/16, EU:T:2017:282, 154 punktą).

74      Vis dėlto asmuo, pateikęs skundą dėl jo nenaudai priimto akto pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį, iš esmės negali pagrįstai tvirtinti, kad jis nebuvo išklausytas per ikiteisminę procedūrą, nes skundas pateiktas dėl suinteresuotojo asmens galimybės pateikti pastabas (2018 m. gruodžio 14 d. Sprendimo UC / Parlamentas, T‑572/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:975, 90 punktas; šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 26 d. Nutarties Barata / Parlamentas, C‑71/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:793, 49 punktą ir 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Barata / Parlamentas, T‑81/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:137, 109 punktą).

75      Taigi ieškovo Parlamentui pateiktas kaltinimas tuo, kad šis jam nepasiūlė raštu pareikšti nuomonės iki priimant sprendimą pripažinti jo paraišką nepriimtina ir pateikti pastabas dėl jo skundo atmetimo motyvų iki priimant 2018 m. liepos 23 d. sprendimą, yra teisiškai nepagrįstas.

76      Be to, iš pirma išdėstytų ginčo aplinkybių matyti, kad ieškovas paprašė iš naujo svarstyti jo paraišką, pateikė du skundus ir kreipėsi į Komitetą su ieškiniu. Taigi ieškovas pasinaudojo teise ginti savo interesus visose ikiteisminės procedūros stadijose priėmus 2017 m. gruodžio 7 d. aktą, kuriuo jo paraiška buvo atmesta kaip nepriimtina. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas negali pagrįstai tvirtinti neturėjęs galimybės raštu pareikšti savo nuomonės iki jo paraiškos pripažinimo nepriimtina ir iki priimant 2018 m. liepos 23 d. sprendimą dėl jo paraiškos atmetimo motyvų.

77      Taigi ieškovo kaltinimą dėl teisės būti išklausytam pažeidimo reikia atmesti.

 Dėl gero administravimo ir proporcingumo principų pažeidimo

78      Ieškovas iš esmės tvirtina, kad Parlamentas pasielgė pernelyg formaliai, nes atmetė jo paraišką vien dėl to, kad kartu su ja nebuvo pateiktas pridedamų dokumentų sąrašas. Pirma, ieškovas kaltina Parlamentą pažeidus gero administravimo principą, nes Parlamentas jo neįspėjo ir nesuteikė jam galimybės papildyti savo paraiškos, t. y. pateikti pridedamų dokumentų sąrašo, iki galutinio paraiškų pateikimo termino pabaigos, be to, nesuteikė jam galimybės ištaisyti savo paraiškos trūkumų šiam terminui pasibaigus. Antra, ieškovas kaltina Parlamentą pažeidus proporcingumo principą ir piktnaudžiavus teise, nes jo paraiška buvo pripažinta nepriimtina dėl visiškai formalios priežasties. Būtų absurdiška manyti, kad leidimas jam ištaisyti savo paraiškos trūkumus pažeidžia vienodą požiūrį į kandidatus.

79      Parlamentas nesutinka su šiais argumentais.

80      Rūpestingumo pareiga ir gero administravimo principas atspindi Pareigūnų tarnybos nuostatuose nustatytų abipusių teisių ir pareigų valdžios institucijos ir tarnautojų santykiuose pusiausvyrą ir, be kita ko, reiškia, kad institucija, spręsdama dėl pareigūno padėties, privalo atsižvelgti į visus veiksnius, galinčius turėti įtakos jos sprendimui,  ir kad tokiu atveju ji turi atsižvelgti ne tik į tarnybos, bet ir į atitinkamo pareigūno interesus (1986 m. spalio 23 d. Sprendimo Schwiering / Audito Rūmai, 321/85, EU:C:1986:408, 18 punktas).

81      Vykstant konkurso procedūrai, konkurso dalyvis iš esmės turi pateikti atrankos komisijai visą informaciją ir dokumentus, kurie, kaip jis mano, yra naudingi nagrinėjant jo paraišką, kad atrankos komisija galėtų patikrinti, ar jis atitinka pranešime apie konkursą nustatytus reikalavimus, a fortiori jeigu dalyvio buvo aiškiai ir oficialiai paprašyta tai padaryti (2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Colin / Komisija T‑614/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:914, 48 punktas; šiuo klausimu žr. 1989 m. liepos 12 d. Sprendimo Belardinelli ir kt. / Teisingumo Teismas, 225/87, EU:C:1989:309, 24 punktą).

82      Abipusių administracijos ir kandidato teisių ir pareigų pusiausvyra visų pirma reikalauja atidžiai ir rimtai perskaityti visiškai aiškias, tikslias ir besąlygiškas pranešimo apie konkursą nuostatas (1990 m. birželio 20 d. Sprendimo Burban / Parlamentas, T‑133/89, EU:T:1990:36, 33 punktas).

83      Dėl administracijos pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją konkurso atrankos komisija, siekdama patikrinti, ar dalyvavimo konkurse reikalavimai įvykdyti, gali atsižvelgti tik į paraiškoje nurodytą informaciją ir patvirtinamuosius dokumentus, kuriuos kandidatas turi pateikti (2002 m. sausio 23 d. Sprendimo Gonçalves / Parlamentas, T‑386/00, EU:T:2002:12, 74 punktas ir 2004 m. kovo 25 d. Sprendimo Petrich / Komisija, T‑145/02, EU:T:2004:91, 45 punktas). Taigi atrankos komisija neprivalo imtis tyrimų, kad patikrintų, ar kandidatas atitinka visas pranešimo apie konkursą sąlygas (2000 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Carrasco Benítez / Komisija, T‑214/99, EU:T:2000:272, 77 punktas ir 2004 m. kovo 25 d. Sprendimo Petrich / Komisija, T‑145/02, EU:T:2004:91, 49 punktas). Jei dokumentai yra neišsamūs ar dviprasmiški, konkurso atrankos komisija neprivalo kreiptis į suinteresuotąjį asmenį, kad išsiaiškintų neišsamius ar dviprasmiškus duomenis (1992 m. gegužės 21 d. Sprendimo Almeida Antunes / Parlamentas, T‑54/91, EU:T:1992:65, 36 punktas ir 1997 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Wolf / Komisija, T‑101/96, EU:T:1997:171, 64 punktas).

84      Taigi, kai aiškiose pranešimo apie konkursą sąlygose nedviprasmiškai įtvirtinama pareiga prie paraiškos pridėti patvirtinamuosius dokumentus, kandidatui neįvykdžius šios pareigos, atrankos komisija ar Tarnyba negali būti įgaliota ar, dar griežčiau kalbant, įpareigota neatsižvelgti į šį pranešimą apie konkursą (1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Burban / Parlamentas, C‑255/90 P, EU:C:1992:153, 12 punktas; 2002 m. sausio 23 d. Sprendimo Gonçalves / Parlamentas, T‑386/00, EU:T:2002:12, 74 punktas ir 2004 m. kovo 25 d. Sprendimo Petrich / Komisija, T‑145/02, EU:T:2004:91, 49 punktas). Tokiu atveju pareigos pateikti reikalaujamus dokumentus nevykdymas yra teisėtas pagrindas neleisti dalyvauti konkurse.

85      Vis dėlto, jei pranešimo apie konkursą sąlygos yra neaiškios arba dviprasmiškos, administracija turi naudotis savo diskrecija, atsižvelgdama į kandidato interesus, ir laikytis rūpestingumo pareigos ir gero administravimo principo. Taip yra, pavyzdžiui, tuomet, kai pranešime apie konkursą nenurodyti formos reikalavimai, keliami patvirtinamiesiems dokumentams, kuriuos reikia pateikti. Taigi, kadangi pranešimo apie konkursą reikalavimai numato tik pareigą pateikti išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, tačiau pranešime, be kita ko, nurodoma pateikti patvirtintas diplomų ar išsilavinimą patvirtinančių dokumentų kopijas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis nurodymas yra tik „praktinė rekomendacija, skirta kandidatams, kuriems jų pateikti dokumentai [nebuvo] grąžinti“. Tokiomis aplinkybėmis atrankos komisija turi įvertinti, ar kandidatas pateikė patvirtinamuosius dokumentus, suteikiančius jam teisę dalyvauti konkurse (1978 m. balandžio 25 d. Sprendimo Allgayer / Parlamentas, 74/77, EU:C:1978:89, 4 punktas).

86      Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad kai pranešime apie konkursą, nenurodant išsamiau, daroma nuoroda į „patvirtinamųjų dokumentų“ sąvoką, konkurso atrankos komisija, siaurai aiškindama šią sąvoką kaip reiškiančią „dokumento originalą ar patvirtintą jo kopiją“ ir nepažeisdama šio sprendimo 80 ir 85 punktuose nurodytų principų, negali atmesti paraiškos vien dėl to, kad asmuo pateikė tik paprastas dokumentų kopijas,  jei atrankos komisija nesuteikė jam galimybės pateikti papildomų įrodymų ir įvykdyti paraiškai keliamų reikalavimų (1986 m. spalio 23 d. Sprendimo Schwiering / Audito Rūmai, 321/85, EU:C:1986:408, 20 punktas). Tokiomis aplinkybėmis atrankos komisija turėjo leisti kandidatui iš pradžių pateiktas paprastas kopijas pakeisti patvirtintomis kopijomis.

87      Dėl panašių motyvų Bendrasis Teismas nusprendė, kad kai pranešime apie konkursą nėra reikalaujama, kad kandidatas pateiktų dokumentus, patvirtinančius pakankamą oficialiosios Sąjungos kalbos mokėjimą (nes priešingu atveju jam nebus leista dalyvauti), atrankos komisija negalėjo atmesti paraiškos, prie kurios buvo pridėta sąžiningumo deklaracija dėl kandidato kalbos mokėjimo lygio, motyvuodama tuo, kad kartu su šia paraiška nebuvo pateikti patvirtinamieji dokumentai (1999 m. liepos 19 d. Sprendimo Varas Carrión / Taryba, T‑168/97, EU:T:1999:154, 45–57 punktas). Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad vien dėl diplomą patvirtinančio dokumento dviprasmiškumo atrankos komisija negalėjo atmesti paraiškos, neatsižvelgdama į joje pateiktą informaciją ir šį diplomą išdavusios valstybės narės atitinkamus teisės aktus (2018 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Colin / Komisija, T‑614/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:914, 44–66 punktai).

88      Šie tvirtai jurisprudencijoje suformuoti principai taikytini tokiai atestacijos procedūrai, kokia nagrinėjama šioje byloje.

89      Šiuo atveju pranešimo apie konkursą 5.3 punkte buvo įtvirtintas reikalavimas kandidatams pateikti „sąrašą, kuriame [būtų] sunumeruoti ir trumpai aprašyti visi prie paraiškos pridedami patvirtinamieji dokumentai“; be to, tame punkte buvo aiškiai nustatyta, kad šio reikalavimo neatitinkančios paraiškos bus atmestos.

90      Be to, ši sąlyga yra pakartota paraiškoje, kurioje buvo toks pareiškimas:

„2.  [m]an yra žinoma, kad paraiška bus atmesta, jei neužpildysiu visų šios paraiškos formos laukelių ir per nustatytą terminą nepateiksiu paraiškos kartu su visais reikalingais patvirtinamaisiais dokumentais ir, visų pirma, sąrašu, kuriame sunumeruoti ir trumpai aprašyti visi prie paraiškos pridedami patvirtinamieji dokumentai (pranešimo apie konkursą 5 punktas)“.

91      Šis sakinys yra pačioje paraiškos formos pabaigoje, prieš pat kandidato parašui skirtą vietą. Jis pavadintas „Deklaracija“ ir yra atspausdintas didžiosiomis paryškintomis raidėmis, todėl skaitytojas jo negali nepastebėti. Ieškovas šią deklaraciją pasirašė.

92      Iš šių aplinkybių matyti, kad pranešimo apie konkursą ir paraiškos formos tekstas buvo aiškus, tikslus ir nedviprasmiškas. Pasirašydamas paraiškos formą, ieškovas negalėjo nežinoti, kad jo paraiška bus atmesta, jei jis nepateiks patvirtinamųjų dokumentų sąrašo.

93      Šiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 84 punkte nurodyta jurisprudencija, Parlamentas visiškai neprivalėjo laikytis rūpestingumo pareigos ar gero administravimo principo ir pranešti ieškovui apie trūkumą, turėjusį įtakos jo paraiškai, taip pat neprivalėjo pasiūlyti ieškovui pašalinti paraiškos trūkumus. Ieškovas galėjo ištaisyti savo paraišką ir pirminę paraišką pakeisti išsamia paraiškos byla, įtraukdamas reikalaujamą priedo sąrašą, iki paraiškų pateikimo termino pabaigos. Šiuo atveju, kadangi ieškovas pateikė paraišką 2017 m. rugsėjo 27 d., jis dar turėjo devynias dienas šiems trūkumams pašalinti. Vis dėlto, 2017 m. spalio 6 d. pasibaigus paraiškų pateikimo terminui, laikydamasis pranešimo apie konkursą ir vienodo požiūrio principo Parlamentas negalėjo pasiūlyti kandidatui pašalinti paraiškos, kurioje nebuvo reikalingų priedų sąrašo, trūkumus.

94      Siekiant atsakyti į ieškovo nurodytus argumentus, kad toks nagrinėjamą atestaciją reglamentuojančių taisyklių aiškinimas yra neproporcingas, atsižvelgiant į rimtas paraiškos atmetimo dėl formalaus trūkumo (nepateikto priedų sąrašo) sukeliamas pasekmes, reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamų teisės aktų tikslams pasiekti, todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (2006 m. gruodžio 14 d. Nutarties Meister / VRDT, C‑12/05 P, EU:C:2006:779, 68 punktas ir 2019 m. kovo 5 d. Sprendimo Pethke / EUIPO, T‑169/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2019:135, 122 punktas).

95      Atsižvelgiant, pirma, į didelę diskreciją, išplaukiančią iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnio, kuriame nustatyta atestacijos procedūra, ir, antra, į didelę diskreciją, kuri pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją yra pripažinta Sąjungos institucijoms organizuojant savo padalinių darbą ir ypač nustatant konkurso tvarką ir sąlygas, taip pat vertinant ir lyginant kandidatų nuopelnus per bet kokią atrankos procedūrą, Bendrojo Teismo kontrolė šioje srityje turi apsiriboti klausimu, ar, atsižvelgiant į informaciją, kuria administracija pagrindė savo vertinimą, ji veikė protingai ir nesinaudojo savo diskrecija akivaizdžiai klaidingai arba siekdama kitų tikslų nei tie, dėl kurių ši diskrecija jai buvo suteikta (šiuo klausimu žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Chetcuti / Komisija, C‑16/07 P, EU:C:2008:549, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2003 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Faita / ESRK, T‑248/02, EU:T:2003:298, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

96      Taigi Bendrasis Teismas turi išnagrinėti, ar pranešimo apie konkursą 5.3 punkte įtvirtinta taisyklė, pagal kurią prie paraiškos būtina pridėti priedų sąrašą, o to nepadarius, paraiška bus atmesta ir kuria remiantis paraiška buvo atmesta, atitinka pirma minėtus kriterijus.

97      Reikia išnagrinėti, ar šia taisykle siekiamas tikslas yra teisėtas. Parlamentas savo rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje iš esmės teigė, kad minėta taisykle siekiama dviejų tikslų. Pagrindinis tikslas – palengvinti administracinį paraiškų tvarkymą, o papildomas tikslas – patikrinti kandidatų gebėjimą laikytis aiškių ir nedviprasmiškų instrukcijų.

98      Šiuo klausimu reikia priminti, kad nagrinėjamos atestacijos procedūros tikslas buvo atrinkti AST pareigų grupės pareigūnus, kad jie galėtų pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnyje numatytą procedūrą būti priimti į administratorių pareigas. Atsižvelgiant į administracinių užduočių, kurias reikia atlikti per pakankamai trumpą laiką, kad būtų tinkamai įvykdyta atestacijos procedūra, apimtį, administracija gali teisėtai reikalauti pateikti suvestinį sąrašą, pagal kurį ji galėtų patikrinti visą paraiškoje nurodytą informaciją ir prie jos pridedamus patvirtinamuosius dokumentus. Be to, atsižvelgiant į patį atestacijos procedūros pobūdį, reikia pripažinti, kad nėra nepagrįsta tikėtis, jog kandidatai eiti administratorių pareigas pakankamai griežtai ir atidžiai laikysis nurodymų, išplaukiančių iš aiškių, tikslių ir nedviprasmiškų pranešimo apie konkursą sąlygų.

99      Taigi reikia pripažinti, kad, atsižvelgiant į atestacijos procedūros tikslą, Parlamento nurodyti tikslai, kuriais siekiama veiksmingai administruoti paraiškas ir patikrinti kandidatų gebėjimą laikytis aiškių, tikslių ir nedviprasmiškų instrukcijų, yra teisėti.

100    Be to, reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į administracijai suteiktą diskreciją organizuoti atestacijos procedūrą, šiems tikslams pasiekti taikytos priemonės yra tinkamos ir būtinos.

101    Šiuo klausimu pažymėtina, kad sunumeruotas dokumentų sąrašas leidžia administracijai glaustai apžvelgti visus prie kiekvienos paraiškos pridedamus patvirtinamuosius dokumentus. Šiuo klausimu Parlamentas pagrįstai pabrėžė šių dokumentų įvairovę (ypač kalbiniu požiūriu), nes kandidatai yra skirtingų šalių piliečiai. Be to, reikia pažymėti, kad tokioje procedūroje dalyvauja daug kandidatų. Žinoma, kadangi procedūra yra vidinė, kandidatų skaičius gali pasirodyti santykinai nedidelis, palyginti su konkursais, kuriuose kartais dalyvauja keli tūkstančiai kandidatų. Vis dėlto tokia įdarbinimo procedūra gali sudominti reikšmingą kandidatų skaičių. Be to, reikia pabrėžti tokiai atrankos procedūrai taikomus laiko apribojimus. Procedūra buvo baigta ir atrinktų kandidatų sąrašas paskelbtas per 190 dienų nuo galutinio paraiškų pateikimo termino pabaigos.

102    Atsižvelgiant į paraiškų dokumentų įvairovę, kandidatų skaičių ir laiko apribojimus, pareiga pateikti patvirtinamųjų dokumentų sąrašą atrodo tinkama priemonė atestacijos procedūrai tinkamai valdyti. Nėra pagrindo tokį reikalavimą laikyti pernelyg didele ar nepagrįsta kandidatams primesta našta. Pranešime apie konkursą kandidatai buvo aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai informuoti apie šios pareigos laikymosi svarbą, ir nėra pagrindo manyti, kad šios sąlygos prieštarauja rūpestingumo pareigai.

103    Pranešimo apie konkursą 5.3 punkte yra numatyta, kad, nepateikus šio sąrašo, paraiška atmetama; tuo siekiama paskatinti kandidatus šią pareigą vykdyti. Tiesa, kadangi sąrašas atlieka tik administracinę funkciją, jo nepateikimas, kitaip nei, pavyzdžiui, kvalifikaciją ar išsilavinimą patvirtinančių dokumentų nepateikimas, netrukdo įvertinti asmeninių kandidatų nuopelnų. Vis dėlto, jei tokios taisyklės nebūtų, kandidatai būtų mažiau suinteresuoti atidžiai patikrinti prie paraiškos pridedamus dokumentus. Tokios taisyklės nebuvimas ne tik praktiškai apsunkintų administracijos užduoties vykdymą, bet ir sukeltų teisinių neaiškumų dėl to, ar tokį pažeidimą galima pašalinti.

104    Taigi Parlamentas, priimdamas sprendimą atmesti ieškovo paraišką pagal pranešimo apie konkursą 5.3 punkte įtvirtintą taisyklę, protingai pasinaudojo savo diskrecija ir nesinaudojo savo galiomis akivaizdžiai klaidingai arba ne tais tikslais, kuriems jos buvo suteiktos.

105    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovo kaltinimas gero administravimo ir proporcingumo principų pažeidimu yra nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

 Dėl Reglamentu Nr. 1 nustatytos kalbų vartojimo tvarkos pažeidimo

106    Ieškovas tvirtina, kad Parlamentas, parengęs 2018 m. liepos 23 d. sprendimą ir pranešimą apie konkursą dalyvauti 2017 m. atestacijoje ne portugalų kalba, pažeidė Reglamento Nr. 1 nuostatas. Jis teigia, kad nors pagal jurisprudenciją leidžiama vartoti konkrečias kalbas atskiriems patvirtintiems tarnybiniams poreikiams tenkinti, norint tokia galimybe pasinaudoti, reikia patvirtinti darbo tvarkos taisykles, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1 6 straipsnyje (2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Italija / Komisija, C‑566/10 P, EU:C:2012:752, ir 2015 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Italija ir Ispanija / Komisija, T‑124/13 ir T‑191/13, EU:T:2015:690). Kadangi tokių darbo tvarkos taisyklių nėra, nukrypti nuo kalbų vartojimo tvarkos nebuvo galima.

107    Tai reiškia, kad ieškovas buvo diskriminuojamas, palyginti su kolegomis, kurių gimtoji kalba yra anglų, vokiečių ar prancūzų. Ieškovas nurodo, kad šis pagrindas turi būti suprantamas kaip pranešimo apie konkursą neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, nes ankstesnėje stadijoje jis negalėjo tiesiogiai ginčyti šio akto todėl, kad tam neturėjo tiesioginio ir asmeninio suinteresuotumo.

108    Be to, ieškovas tvirtina, kad nors jo skundas buvo surašytas portugalų kalba, Parlamentas į jį atsakė anglų kalba, be vertimo.

109    Parlamentas ginčija šiuos argumentus.

110    Kadangi nėra būtina priimti sprendimo dėl to, ar, nesant pareigūnams ir tarnautojams taikytinų specialiųjų reglamentuojamojo pobūdžio nuostatų, įtvirtintų su toje byloje nagrinėtais pranešimais apie konkursus susijusių institucijų darbo tvarkos taisyklėse, santykiai tarp šių institucijų ir jų pareigūnų bei tarnautojų nepatenka į Reglamento Nr. 1 taikymo sritį, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1 2 straipsnį, kuris iš esmės atitinka SESV 24 straipsnio ketvirtą pastraipą ir Chartijos 41 straipsnio 4 dalį, valstybės narės jurisdikcijai priklausantis asmuo Sąjungos institucijoms siunčiamus dokumentus rengia bet kuria iš šio reglamento 1 straipsnyje nurodytų oficialiųjų kalbų (siuntėjo pasirinkimu), o institucijos atsakymas turi būti parengtas ta pačia kalba. Šiems asmenims pripažįstama teisė iš oficialiųjų Sąjungos kalbų pasirinkti bendravimo su institucijomis kalbą yra esminė pagarbos Sąjungos kalbų įvairovei, apie kurios svarbą primenama ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje ir Chartijos 22 straipsnyje, dalis (2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 36 punktas).

111    Vis dėlto, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, iš Sąjungos pareigos gerbti kalbų įvairovę negalima kildinti bendrojo teisės principo, pagal kurį kiekvienam asmeniui būtų užtikrinama teisė, kad viskas, kas gali paveikti jo interesus, turi būti visada parengta jam suprantama kalba, o institucijos būtų įpareigotos be jokių išlygų visais atvejais vartoti visas oficialiąsias kalbas (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

112    Konkrečiai dėl Sąjungos personalo atrankos procedūrų Teisingumo Teismas konstatavo, kad iš institucijų negali būti reikalaujama daugiau, nei numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnyje (žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas, C‑377/16, EU:C:2019:249, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

113    Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų 1d straipsnio 1 dalies ir 6 dalies pirmo sakinio matyti, kad nors tarnybos interesu galbūt galima pateisinti kalbų, kuriomis konkurso dalyviai bendrauja su administracija, pasirinkimo apribojimą nedideliu labiausiai paplitusių Sąjungos oficialiųjų kalbų skaičiumi, toks apribojimas privalo būti pagrįstas tiek konkurse dalyvaujančių kandidatų, tiek Sąjungos teismų objektyviai patikrinama informacija (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑621/16 P, EU:C:2019:251, 124 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

114    Vertinant pranešimą apie konkursą, skirtą tik institucijoje dirbantiems pareigūnams ir tarnautojams, reikalavimas mokėti tam tikras kalbas gali būti pateisintas tuo, kad šis konkursas yra vidinis, nes kandidatai galėjo suprasti egzaminams laikyti nustatytų kalbų pateisinimą, o Bendrasis Teismas – patikrinti, kodėl pasirinktos šios kalbos (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑566/10 P, EU:C:2012:752, 92 punktą ir 2005 m. balandžio 5 d. Sprendimo Hendrickx / Taryba, T‑376/03, EU:T:2005:116, 33 ir 34 punktus).

115    Šie principai galioja visiems aktams, skirtiems visiems pareigūnams, dalyvaujantiems atestacijos procedūroje, kaip antai nagrinėjamoje šioje byloje, kuri skirta tik ne mažesnį kaip šešerių metų darbo stažą turintiems pareigūnams (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑185/05, EU:T:2008:519, 132 punktą).

116    Iš tiesų reikia priminti, kad atestacijos procedūra yra numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnyje; jo 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris AST pareigų grupės pareigūnas nuo 5 lygio gali būti skiriamas į AD pareigų grupės pareigas.

117    Nagrinėjamu atveju iš pranešimo apie konkursą matyti, kad pagal 2005 m. rugsėjo 26 d. Parlamento biuro sprendimo dėl bendrųjų įgyvendinimo nuostatų, susijusių su atestacijos procedūra, 4 straipsnį kandidatai turėjo turėti ne mažesnį kaip šešerių metų darbo AST pareigų grupėje stažą. Reikia pažymėti, kad minėto sprendimo 3 straipsnyje nurodyta, jog pagal šią nuostatą paskelbtuose kvietimuose teikti paraiškas turi būti nurodyta, kad kandidatai turi pakankamai gerai mokėti bent vieną iš kalbų, kuriomis organizuojama mokymo programa ir šio sprendimo 5 ir 6 straipsniuose nurodyti testai.

118    Tuo remiantis pranešime apie konkursą buvo nurodyta, kad šių kalbų žinios yra svarbios, ir pabrėžta, kad mokymo programos ir testai vyks prancūzų ir anglų kalbomis. Pranešime apie konkursą taip pat buvo nurodyta, kad Komitetas į pokalbį turi pakviesti geriausiai pasirodžiusius kandidatus tam, kad įvertintų jų prancūzų ar anglų kalbos žinias, nes būtent šiomis kalbomis vykdoma Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnio 1 dalyje numatyta mokymo programa.

119    Be to, reikia priminti, kad jei administracija pareigūnui ar tarnautojui rengia individualų sprendimą, ji privalo vykdyti rūpestingumo pareigą ir jį parengti ta kalba, kurią pareigūnas ar tarnautojas gerai moka, kad jis galėtų tinkamai ir lengvai susipažinti su jo turiniu (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph / Komisija, T‑197/98, EU:T:2000:86, 44 ir 46 punktus ir 2005 m. spalio 5 d. Sprendimo Rasmussen / Komisija, T‑203/03, EU:T:2005:346, 61 ir 64 punktus).

120    Tai, kad administracijos dokumentai, skirti vienam iš jos pareigūnų, yra surašyti ne šio pareigūno gimtąja kalba, niekaip nepažeidžia šio pareigūno teisių, jeigu jis moka administracijos vartojamą kalbą, todėl gali tinkamai ir lengvai susipažinti su nagrinėjamų dokumentų turiniu. Taigi ne atitinkamo pareigūno arba tarnautojo gimtąja kalba ar skundo kalba surašytas pranešimas apie sprendimą atmesti skundą gali būti laikomas teisėtu su sąlyga, kad suinteresuotasis asmuo gali tinkamai susipažinti su jo turiniu (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Rudolph / Komisija, T‑197/98, EU:T:2000:86, 44 ir 45 punktus; 2001 m. vasario 7 d. Sprendimo Bonaiti Brighina / Komisija, T‑118/99, EU:T:2001:44, 17 punktą ir 2019 m. vasario 7 d. Sprendimo Duym / Taryba, T‑549/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:72, 110 punktą).

121    Iš Bendrajam Teismui pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas paraiškos formoje nurodė „labai gerai“ mokantis anglų kalbą; tai buvo aukščiausias iš trijų kandidatams pateiktų pasirinkimo variantų. Be to, jis pasirašė paraiškos formos pabaigoje esantį pranešimą anglų kalba (žr. šio sprendimo 90 punktą). Ieškovas 2018 m. vasario 2 d. skundą parengė anglų kalba; į jį buvo atsakyta 2018 m. liepos 23 d. sprendimu, o dėl jo ieškovas savo ruožtu 2018 m. balandžio 13 d. pateikė skundą. Be to, ieškovas šia kalba parengė ir kitus dokumentus dėl šio proceso dalyko, be kita ko, 2017 m. rugsėjo 27 d. paraišką ir Komitetui skirtą 2018 m. kovo 8 d. skundą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad ieškovas su administracija susirašinėjo elektroniniu paštu anglų kalba, kai jis 2017 m. gruodžio 13 d. paprašė iš naujo išnagrinėti jo paraišką ir paprašė perduoti 2018 m. balandžio 13 d. skundą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2017 m. gruodžio 13 d. anglų kalba surašytame Tarnybai skirtame elektroniniame laiške ieškovas aiškiai nurodė padaręs klaidą ir nepateikęs paraišką patvirtinančių dokumentų sąrašo, tačiau nemėgino šios klaidos pateisinti nepakankamomis kalbos žiniomis, dėl kurių jis negalėjęs suprasti pranešimo apie konkursą teksto.

122    Šioje byloje nagrinėjama atestacijos procedūra yra ne atviras konkursas, apie kurį privaloma visomis oficialiosiomis kalbomis paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir kuriame gali dalyvauti visi Sąjungos piliečiai, o vidinis konkursas, kuriame gali dalyvauti tik tam tikri pareigūnai, turintys daugiau kaip šešerių metų darbo stažą. Taigi nepaskelbęs pranešimo apie konkursą portugalų kalba Parlamentas nepažeidė pirma minėtų Sąjungos kalbų vartojimo tvarką reglamentuojančių principų. Laikantis šios nuomonės, Parlamentas taip pat nepažeidė minėtų principų, kai paprašė ieškovo susirašinėti ne portugalų kalba ir pasirūpinti savo tinkamu anglų arba prancūzų kalbos žinių lygiu. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, paremtas Reglamento Nr. 1 pažeidimu, turi būti atmestas.

123    Taigi ieškovo argumentai, kuriais kritikuojamas 2018 m. liepos 23 d. sprendimo surašymas anglų kalba (be vertimo į portugalų kalbą), yra nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

124    Kadangi visi kaltinimai dėl sprendimo atmesti ieškovo paraišką iš esmės buvo atmesti, atsižvelgiant į kitus aktus ir raštus, kuriuos šiuo atveju prašoma panaikinti, tačiau nesant reikalo priimti sprendimo dėl prašymų panaikinti šiuos aktus ir minėtus raštus priimtinumo, visas ieškinys atmetamas.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

125    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

126    Kadangi Parlamentas reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir ieškovas pralaimėjo bylą, iš jo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš João Miguel Barata bylinėjimosi išlaidas.

da Silva Passos

Valančius

Reine

Truchot

 

      Sampol Pucurull

Paskelbta 2021 m. kovo 3 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.


1      1 punkte nurodytas rašytinis susitarimas.