BENDROJO TEISMO (septintoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. rugsėjo 9 d.(*)

„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu – Lėšų įšaldymas – Bendroji pozicija 2001/931/BUSP ir Reglamentas (EB) Nr. 2580/2001 – Ieškinys dėl panaikinimo – Reikalavimų pakeitimas – Teisminė kontrolė – Sąjungos lėšų įšaldymo priemonės įgyvendinimo sąlygos“

Byloje T‑348/07

Stichting Al-Aqsa, įsteigta Herlene (Nyderlandai), atstovaujama advokatų J. Pauw, G. Pulles, A. M. van Eik ir M. Uiterwaal,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą E. Finnegan, G.‑J. Van Hegelsom ir B. Driessen,

atsakovę,

palaikomą

Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos C. Wissels, M. de Mol ir Y. de Vries,

ir

Europos Komisijos, atstovaujamos P. van Nuffel ir S. Boelaert,

įstojusių į bylą šalių,

dėl iš esmės 2007 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 2007/445/EB, įgyvendinančio Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinančio sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB (OL L 169, p. 58), panaikinimo, kiek jis susijęs su ieškove,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood (pranešėjas), teisėjai S. Papasavvas ir E. Moavero Milanesi,

posėdžio sekretorius N. Rosner, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2009 m. lapkričio 25 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas ir ginčo aplinkybės

1        Šio ginčo teisinis pagrindas ir aplinkybės išdėstyti 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Al-Aqsa prieš Tarybą (T‑327/03, Rink. p. II‑0000, toliau – Sprendimas Al-Aqsa), būtent jo 16–21 punktuose, kur aprašytos Nyderlanduose vykdytos administracinės procedūros ir teismo procesai, susiję su ieškove Stichting Al-Aqsa, kuriuose priimti: Sanctieregeling terrorisme 2003 (Nutarimas dėl sankcijų už terorizmą, toliau – Sanctieregeling), priimtas Nyderlandų užsienio reikalų ir finansų ministrų 2003 m. balandžio 3 d., 2003 m. balandžio 9 d. Algemene Inlichtingen- en Veiligheidsdienst (Bendroji žvalgybos ir saugumo tarnyba, toliau – AIVD) direktoriaus Nyderlandų užsienio reikalų ministerijos politinių reikalų generaliniam direktoriui adresuotas oficialus memorandumas (toliau – AIVD memorandumas), 2003 m. gegužės 13 d. Rechtbank te ‘s-Gravenhage, sector civiel recht, voorzieningenrechter (Hagos (Nyderlandai) apygardos teismo civilinės teisės skyriaus laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, toliau – laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) tarpinis sprendimas (toliau – tarpinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) ir 2003 m. birželio 3 d. to paties teisėjo galutinis sprendimas (toliau – sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).

2        Sprendimu Al-Aqsa Pirmosios instancijos teismas panaikino 2006 m. gegužės 29 d. Tarybos sprendimą 2006/379/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2005/930/EB (OL L 144, p. 21), kiek jis susijęs su ieškove, iš esmės dėl to, kad šis sprendimas nebuvo tinkamai motyvuotas.

3        2007 m. balandžio 23 d. laišku Europos Sąjungos Taryba nurodė ieškovei, kad, jos nuomone, motyvai, kuriais remiantis ji buvo įtraukta į 2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu (OL L 344, p. 72 ir klaidų ištaisymas OL L 164, 2007, p. 36; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 207), priede esantį sąrašą (toliau – ginčijamas sąrašas), tebegalioja ir todėl ji ketina palikti ieškovę šiame sąraše. Prie šio laiško buvo pridėta motyvų, kuriais rėmėsi Taryba, santrauka. Ieškovei taip pat nurodyta, kad ji gali per vieną mėnesį pateikti Tarybai savo pastabas dėl ketinimo palikti ją ginčijamame sąraše ir dėl šiuo atžvilgiu nurodytų motyvų bei jas pagrindžiančius dokumentus.

4        Prie minėto laiško pridėtoje motyvų santraukoje Taryba pažymėjo:

„(Ieškovė) buvo įsteigta 1993 m. Nyderlanduose kaip pagal Nyderlandų teisę įsteigtas fondas. Ji rinko lėšas tam tikroms palestiniečių judėjimui Hamas, esančio su terorizmo aktais susijusių grupių sąraše remiantis Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP (2001 m. gruodžio 27 d. Tarybos bendroji pozicija dėl konkrečių priemonių taikymo kovojant su terorizmu (OL L 344, p. 93; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 1 t., p. 217) 1 straipsnio 2 dalimi, priklausančioms organizacijoms. Daugelis iš šių organizacijų suteikia lėšas, kad būtų atlikti terorizmo aktai arba siekdamos padėti juos atlikti. Šie aktai nurodyti Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies k papunktyje ir atliekami siekiant šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 3 dalies i–iii papunkčiuose nurodytų tikslų.

[Ieškovė] patenka į Reglamento <...> Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ii papunkčio taikymo sritį.

(Nyderlandų) užsienio reikalų ir finansų ministrai 2003 m. balandžio 3 d. ministrų nutarimu DJZ/BR/219-03 (vadinamuoju Sanctieregeling Terrorisme), 2003 m. balandžio 7 d. paskelbtu Staatscourant (Nyderlandų oficialusis leidinys), nurodė įšaldyti visą [ieškovės] turtą. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2003 m. birželio 3 d. Hagos apygardos teismo civilinės teisės skyriaus pirmininko priimtu sprendimu LJN AF9389. Šiame sprendime konstatuojama, kad [ieškovė] turi būti laikoma Hamas remiančia organizacija, suteikianti galimybę arba padedanti jai atlikti terorizmo aktus.

Taigi sprendimas [ieškovės] atžvilgiu buvo priimtas kompetentingos institucijos remiantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalimi.

Taryba įsitikinusi, kad tebegalioja motyvai, dėl kurių [ieškovė] buvo įtraukta į [ginčijamą sąrašą].“

5        Akivaizdu, kad šioje motyvų santraukoje nurodyti ministrų įsakymas ir sprendimas yra būtent Sanctieregeling ir sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

6        2007 m. gegužės 25 d. laišku ieškovė atsakydama pateikė Tarybai savo pastabas. Ji kritikavo tiek jos nurodytus motyvus, kuriais grindžiamas jos palikimas ginčijamame sąraše, tiek taikytą procedūrą.

7        2007 m. birželio 28 d., t .y. po 2007 m. sausio 16 d. įvykusio bylos, kurioje priimtas Sprendimas Al-Aqsa, teismo posėdžio, bet iki minėto sprendimo paskelbimo, Europos Sąjungos Taryba priėmė Sprendimą 2007/445/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB (OL L 169, p. 58, toliau – ginčijamas sprendimas). Šiuo sprendimu Taryba paliko ieškovės pavadinimą ginčijamame sąraše.

8        Pagal ginčijamo sprendimo penktą konstatuojamąją dalį:

„Taryba atliko asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomas Reglamentas <...> Nr. 2580/2001, išsamią peržiūrą, privalomą pagal to reglamento 2 straipsnio 3 dalį. Tai vykdydama ji atsižvelgė į pastabas ir dokumentus, kuriuos tam tikri susiję asmenys, grupės ir subjektai pateikė Tarybai.“

9        Pagal ginčijamo sprendimo šeštą konstatuojamąją dalį:

„Atlikusi peržiūrą Taryba padarė išvadą, kad šio sprendimo priede išvardyti asmenys, grupės ir subjektai yra susiję su teroro aktais, kaip apibrėžta <...> bendrosios pozicijos (2001/931) <...> 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kad kompetentinga institucija dėl jų yra priėmusi sprendimą, kaip apibrėžta tos bendrosios pozicijos 1 straipsnio 4 dalyje, ir kad jiems toliau turėtų būti taikomos konkrečios ribojančios priemonės, numatytos Reglamente (EB) Nr. 2580/2001.“

10      Apie ginčijamą sprendimą ieškovei pranešta 2007 m. birželio 29 d. Tarybos laišku. Prie šio laiško pridėta motyvų santrauka (toliau – motyvų santrauka), identiška pridėtajai prie 2007 m. balandžio 23 d. Tarybos laiško (žr. šio sprendimo 3 punktą).

 Procesas ir naujos aplinkybės, atsiradusios bylos eigoje

11      Ieškovė pateikė šį ieškinį, kuriuo iš pradžių buvo siekiama, kad būtų iš dalies panaikintas ginčijamas sprendimas, ir kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo 2007 m. rugsėjo 12 d.

12      2007 m. gruodžio 20 d. Taryba priėmė Sprendimą 2007/868/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį ginčijamą sprendimą (OL L 340, p. 100). Šiame sprendime ieškovės pavadinimas paliekamas ginčijamame sąraše.

13      Išklausęs šalis 2008 m. vasario 20 d. nutartimi Pirmosios instancijos teismo septintosios kolegijos pirmininkas patenkino Nyderlandų Karalystės ir Europos Bendrijų Komisijos prašymus leisti įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus.

14      2008 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu laišku ieškovė paprašė leisti pakeisti reikalavimus šioje byloje taip, kad ieškiniu taip pat siekiama ir Sprendimo 2007/868 panaikinimo, kiek jis su ja susijęs. 2008 m. liepos 10 d. ir 17 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktose pastabose dėl šio prašymo Taryba pareiškė, kad neprieštarauja šiam ieškovės prašymui.

15      2008 m. liepos 15 d. Taryba priėmė Sprendimą 2008/53/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2007/868 (OL L 188, p. 21). Šiame sprendime ieškovės pavadinimas paliekamas ginčijamame sąraše.

16      2008 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu laišku ieškovė paprašė leisti pakeisti reikalavimus šioje byloje taip, kad ieškiniu taip pat siekiama ir Sprendimo 2008/583 panaikinimo, kiek jis su ja susijęs. 2008 m. spalio 10 d. kanceliarijai pateiktose pastabose dėl šio prašymo Taryba pareiškė, kad neprieštarauja šiam ieškovės prašymui. 2008 m. spalio 6 d. ir 14 d. kanceliarijai pateiktose pastabose Nyderlandų Karalystė ir Komisija pareiškė, kad neprieštarauja ieškovės prašymui.

17      2009 m. sausio 26 d. Taryba priėmė Sprendimą 2009/62/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2008/583 (OL L 23, p. 25). Šiame sprendime ieškovės pavadinimas paliekamas ginčijamame sąraše.

18      2009 m. birželio 15 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 501/2009, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2009/62 (OL L 151, p. 14). Šiame reglamente ieškovės pavadinimas paliekamas ginčijamame sąraše.

19      Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu Pirmosios instancijos teismas (septintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas proceso organizavimo priemones, pagal šio teismo Procedūros reglamento 64 straipsnį pateikė šalims raštu du klausimus.

20      Pirma, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad prašymas priderinti reikalavimus taip, kad jais siekiama panaikinti ir Sprendimą 2007/868, buvo pateiktas praleidus EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje numatytą dviejų mėnesių terminą nuo šio sprendimo paskelbimo arba pranešimo apie šį sprendimą, todėl šio prašymo pateikimo dieną ieškovė prarado teisę pateikti ieškinį dėl minėto akto panaikinimo. Nors atsakovė ir į bylą įstojusios šalys dėl to nepareiškė prieštaravimų, Pirmosios instancijos teismas, priminęs, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką klausimas, ar ieškinys buvo pareikštas praleidus terminą, yra su viešąja tvarka susijęs nepriimtinumo pagrindas, kurį Bendrijos teismas gali nagrinėti savo iniciatyva, paprašė šalių pateikti nuomonę raštu dėl klausimo, ar minėtas dviejų mėnesių terminas taikomas taip pat tokiu atveju, kai reikalavimas dėl Bendrijos akto panaikinimo pareiškiamas ne ieškinyje, o pateikiant prašymą leisti pakeisti reikalavimus dėl naujo akto, kuriuo buvo pakeistas ir panaikintas ankstesnis aktas, panaikinimo; toks pakeitimas iš principo yra leidžiamas Bendrijos teismo gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo sumetimais.

21      Antra, Pirmosios instancijos teismas paprašė pagrindinių šalių raštu pateikti aiškią poziciją dėl tam tikrų Nyderlandų Karalystės įstojimo į byla paaiškinime pateiktų pastabų, susijusių su ieškovės teise, pirma, pateikti apeliacinį skundą dėl sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, antra, pareikšti ieškinį bylą iš esmės nagrinėjančiame teisme.

22      Į šiuos klausimus šalys atsakė raštu per nustatytus terminus.

23      2009 m. spalio 28 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktame atsakyme raštu į klausimus ieškovė paprašė leisti pakeisti reikalavimus taip, kad ieškiniu taip pat siekiama sprendimų 2008/583 (kuris dėl rašybos klaidos buvo nurodytas kaip „Sprendimas 2008/538“) ir 2009/62 bei Reglamento Nr. 501/2009 panaikinimo, kiek jie susiję su ieškove. Pirmosios instancijos teismas paprašė kitų šalių savo pastabas dėl šio prašymo pateikti žodžiu per posėdį.

24      Per 2009 m. lapkričio 25 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus. Posėdyje ieškovė tiksliai nurodė, kuriuos aktus tiek, kiek jie su ja susiję, prašo panaikinti. Atsakovė ir į bylą įstojusios šalys pareiškė, kad iš principo neprieštarauja ieškovės prašymui pakeisti reikalavimus, pateiktam jos atsakyme raštu į Pirmosios instancijos teismo klausimus, ir tai buvo įrašyta į posėdžio protokolą.

25      2009 m. gruodžio 22 d. Taryba priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1285/2009, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Reglamentą Nr. 501/2009, (OL L 346, p. 36). Šiame reglamente ieškovės pavadinimas paliekamas ginčijamame sąraše.

 Šalių reikalavimai

26      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, sprendimus 2007/868, 2008/583 ir 2009/583 bei Reglamentą Nr. 501/2009, tiek, kiek šie aktai su ja susiję,

–        pripažinti, kad Reglamentas Nr. 2580/2001 jai netaikytinas,

–        priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.

27      Pastabose dėl Nyderlandų Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimo ieškovė siūlėsi pateikti, jei Bendrasis Teismas to norėtų, įrodymų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros pagal Nyderlandų teisę esme ir pobūdžiu bei laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo kompetencija, apklausdama ekspertus ir (arba) pateikdama teisės vadovėlius.

28      Taryba Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti visą ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

29      Nyderlandų Karalystė ir Komisija palaiko Tarybos reikalavimus.

 Dėl teisės

1.     Dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo ir pakeitimo kitais teisės aktais vykstant procesui procesinių padarinių

30      Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, pareiškus ieškinį ginčijamas sprendimas buvo panaikintas ir pakeistas iš pradžių Sprendimu 2007/868, tada Sprendimu 2008/583, vėliau Sprendimu 2009/62, paskui Reglamentu Nr. 501/2009, ir galiausiai Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1285/2009. Ieškovė atitinkamai prašė leisti pakeisti pirminius reikalavimus taip, kad ieškiniu siekiama panaikinti šiuos tris sprendimus ir Reglamentą Nr. 501/2009, kiek šie aktai su ja susiję. Tačiau iki šio sprendimo paskelbimo dienos ji neprašė leisti pakeisti reikalavimų taip, kad ieškiniu siekiama panaikinti Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1285/2009. Be to, ji palaikė savo reikalavimus panaikinti anksčiau panaikintus ir pakeistus aktus.

31      Reikia patenkinti šiuos prašymus ir laikyti, kad ieškovės reikalavimai panaikinti ginčijamą sprendimą, sprendimus 2007/868, 2008/583 ir 2009/62 bei Reglamentą Nr. 501/2009, tiek, kiek šie aktai su ja susiję, yra priimtini, nesant reikalo nagrinėjamu atveju atskirti, ar šie prašymai buvo pateikti per EB 230 straipsnio penktoje pastraipoje nustatytą dviejų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo prašomo panaikinti akto paskelbimo arba pranešimo apie jį dienos.

32      Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas mano, kad minėtas terminas iš principo taikytinas prašant aktą panaikinti tiek ieškiniu, tiek vadovaujantis teismo praktika nuo 1982 m. kovo 3 d. priimto Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel prieš Komisiją (14/81, Rink. p. 749, 8 punktas) proceso eigoje pateikiant prašymą leisti pakeisti reikalavimus dėl ankstesnio panaikinto ir aptariamu aktu pakeisto akto.

33      Ši išvada pagrįsta aplinkybe, kad iš tikrųjų normos, susijusios su ieškinių terminais, yra viešosios tvarkos normos ir teismas jas turi taikyti taip, kad užtikrintų teisinį saugumą bei subjektų lygybę prieš įstatymą (2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 101 punktas), o vykdydamas teisingumą nediskriminuotų ir nesielgtų šališkai (1987 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Misset prieš Tarybą, 152/85, Rink. p. 223, 11 punktas).

34      Vis dėlto taikydamas šio principo išimtį Bendrasis Teismas, kaip ir Taryba bei Komisija, mano, kad šis terminas netaikytinas šioje byloje, nes, viena vertus, ginčijamas aktas ir juo panaikintas ir pakeistas aktas suinteresuotojo asmens atžvilgiu turi tą patį dalyką, jie pagrįsti iš esmės tais pačiais motyvais ir yra iš esmės to paties turinio, skiriasi vien jų taikymo laiko atžvilgiu sritys, o kita vertus, prašyme pakeisti reikalavimus nenurodomi jokie nauji pagrindai, aplinkybės ar įrodymai, o tik tai, kad buvo priimtas aptariamas aktas, kuriuo panaikintas ir pakeistas ankstesnis aktas. Taip būtent yra ir nagrinėjamu atveju, kaip pripažino visos šalys rašytinėse ir žodinėse pastabose, pateiktose atsakant į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

35      Tokiu atveju iš tikrųjų, kadangi pirminiu ieškiniu nustatytas ginčo dalykas ir teisinis pagrindas pakeičiami tik laiko aspektu, aplinkybė, kad prašymas leisti pakeisti reikalavimus pateikiamas po aptariamo dviejų mėnesių termino, nedaro įtakos teisiniam saugumui.

36      Ši išimtis taip pat pateisinama atsižvelgiant į sprendimu dėl panaikinimo panaikintą aktą priėmusiai institucijai kylančias pareigas pagal EB 233 straipsnį imtis priemonių šį sprendimą įvykdyti.

37      Šiuo atžvilgiu primintina, jog tam, kad visiškai įvykdytų teismo sprendimą dėl panaikinimo, institucija privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinę dalį, bet ir į motyvus, kurie yra būtinas teismo sprendimo pagrindas, nes motyvai būtini, kad būtų tiksliai nustatyta rezoliucinėje dalyje išdėstyto sprendimo esmė. Būtent šioje motyvuojamojoje dalyje tiksliai nurodoma nuostata, kurios neteisėtumas nagrinėjamas, ir tiksliai atskleidžiamos priežastys, dėl kurių rezoliucinėje dalyje konstatuojamas jos neteisėtumas ir į kurias turi atsižvelgti atitinkama institucija, keisdama panaikintą aktą (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 27 punktas).

38      Tačiau jei teismo sprendimo dėl panaikinimo motyvuojamojoje dalyje konstatuotas neteisėtumas pirmiausia įpareigoja panaikintą aktą parengusią instituciją pašalinti šį neteisėtumą priimant pakeičiantį aktą, kaip taikytinas tam tikros srities apibrėžto turinio nuostatai, jis taip pat gali sukelti šiai institucijai kitokių pasekmių (minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 28 punktas).

39      Kalbant, kaip ir nagrinėjamu atveju, apie Bendrijos lėšų įšaldymo priemonės, kuri pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį turi būti reguliariai atnaujinama, panaikinimą, jį parengusi institucija privalo užtikrinti, kad po teismo sprendimo dėl panaikinimo priimtuose vėlesniuose sprendimuose įšaldyti lėšas, reglamentuojančiuose laikotarpius po teismo sprendimo dėl panaikinimo priėmimo, nebūtų tokių pačių formos ar procedūros pažeidimų, kokie nurodyti teismo sprendime (2008 m. spalio 23 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą, T‑256/07, Rink. p. II‑3019, toliau – Sprendimas PMOI I, 62 punktas; pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 29 punktą).

40      Tačiau taip pat reikia pripažinti, jog dėl to, kad sprendimai dėl panaikinimo galioja atgaline data, jie pripažįstami neteisėtais nuo panaikinto akto įsigaliojimo dienos (minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 30 punktas).

41      Nagrinėjamu atveju tai gali reikšti, kad jei būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, Taryba taip pat privalėtų iki ginčijamą sprendimą panaikinančio teismo sprendimo paskelbimo visose ginčijamą sprendimą panaikinusiose ir pakeitusiose vėlesnėse lėšų įšaldymo priemonėse pašalinti šio sprendimo trūkumus ar jame esančius pažeidimus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 30 punktą ir Sprendimo PMOI I 64 punktą).

42      Šiomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, aprašytomis šio sprendimo 34 punkte, jei ieškovės lėšų įšaldymas pagal ginčijamą sprendimą būtų pripažintas neteisėtu, tai turėtų būti taikoma ne tik visam šio sprendimo galiojimo laikotarpiui, bet ir šioje byloje ginčijamų vėlesnių lėšų įšaldymo priemonių galiojimo laikotarpiams (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 31 punktą).

43      Jei atsisakytų įvykdyti šio sprendimo 41 punkte apibrėžtą pareigą, Taryba pažeistų EB 233 straipsnyje nustatytas pareigas ir pagal EB 232 straipsnyje numatytą procedūrą jai galėtų būti skiriama sankcija (šiuo klausimu pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją 32 punktą).

44      Šiomis sąlygomis ir atsižvelgiant į Sprendimo PMOI I 45–48 punktuose nurodytą teismo praktiką įpareigojus ieškovę vykstant procesui pateikti prašymą leisti pakeisti reikalavimus per dviejų mėnesių terminą, numatytą EB 230 straipsnio penktojoje pastraipoje, numatant, kad praleidus šį terminą šis prašymas būtų nepriimtinas: būtų prieštaraujama geram teisingumo vykdymui ir proceso ekonomiškumo reikalavimui.

45      Galiausiai primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, susijusią su ieškiniais dėl viena po kitos einančių lėšų įšaldymo priemonių, priimtų pagal Reglamentą Nr. 2580/2001, ieškovė vis dar yra suinteresuota, kad visi šioje byloje ginčijami aktai, nors ir buvo panaikinti bei pakeisti kitais aktais iki šio sprendimo paskelbimo dienos, būtų panaikinti (šiuo klausimu žr. Sprendimo PMOI I 48 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

2.     Dėl prašymų panaikinti

46      Kadangi Tarybos nurodytos motyvų santraukos siekiant pagrįsti ginčijamą sprendimą, sprendimus 2007/868, 2008/583 ir 2009/62 bei Reglamentą Nr. 501/2009 yra tapačios, teisiniai pagrindai, kuriais remiamasi reikalaujant panaikinti šiuos aktus, taip pat yra tapatūs. Todėl toliau sprendime, kai nuoroda daroma į ginčijamą sprendimą, turi būti laikoma, kad nuoroda daroma taip pat į sprendimus 2007/868, 2008/583 ir 2009/62 bei į Reglamentą Nr. 501/2009.

47      Šiuo atžvilgiu ieškovė iš esmės nurodo penkis pagrindus. Pirmasis iš keturių dalių sudarytas pagrindas susijęs su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su proporcingumo principo pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies bei esminių procedūros reikalavimų pažeidimu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su pagrindinės teisės taikiai naudotis nuosavybe pažeidimu. Galiausiai penktasis pagrindas susijęs su EB 253 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimu.

48      Pradėsime nagrinėti pirmąjį pagrindą, vėliau – trečiąjį.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimu

49      Šis pagrindas sudarytas iš keturių dalių, atitinkamai susijusių su tuo, kad: ieškovė nėra asmuo, grupė ar subjektas tariamai pažeistų nuostatų prasme; kompetentinga valdžios institucija nepriėmė sprendimo jos atžvilgiu pagal šias nuostatas; nebuvo įrodyta, kad ieškovė ketino padėti vykdyti terorizmo aktus, ir galiausiai negali būti laikoma, kad ieškovė padėjo vykdyti tokius aktus.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies

–       Šalių argumentai

50      Ieškovė tvirtina, kad ji neatitinka „su teroro aktais susijusių asmenų, grupių ir organizacijų“ apibrėžimo, pateikto Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalyje. Todėl iš bendrosios pozicijos 1 straipsnio 1 dalies darytina išvada, jog ši bendroji pozicija ir ją įgyvendinantis Reglamentas Nr. 2580/2001 jai netaikytini.

51      Kadangi, viena vertus, ieškovė nėra fizinis asmuo, ji nepatenką į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, pagal kurią ji taikytina tik tokiems, o ne juridiniams asmenims. Šiuo klausimu ji nurodo dvi aplinkybes: kad šios nuostatos antroje įtraukoje numatytas skirstymas į grupes, organizacijas ir asmenis, o ginčijamo sąrašo dalyje „Asmenys“ nurodomi tik fiziniai asmenys, o juridiniai asmenys nurodomi dalyje „Grupės ir organizacijos“.

52      Kita vertus, ieškovė akivaizdžiai nepatenka į šios bendrosios pozicijos 1 straipsnio 2 dalies antros įtraukos taikymo sritį, nes pagal motyvų santrauką ji kaltinama tik rinkusi lėšas tam tikroms Hamas organizacijoms priklausiusioms organizacijoms, kurios savo ruožtu jas perdavė tam, kad būtų galima atlikti arba padėti atlikti terorizmo aktus.

53      Ieškovė dublike pabrėžia, jog ši ieškinio pagrindo dalis susijusi su tuo, kad Taryba neturi kompetencijos priskirti juridinius asmenis Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ii papunkčio taikymo sričiai. Taip iš tikrųjų ji viršijo Bendrosios pozicijos 2001/931 taikymo sritį.

54      Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

55      Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalyje nustatoma:

„Šioje bendrojoje pozicijoje „su teroro aktais susiję asmenys, grupės ir organizacijos“ – tai:

–        asmenys, kurie daro ar kėsinasi padaryti teroro aktus arba dalyvauja ar padeda darant teroro aktus,

–        tokių asmenų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomos ar kontroliuojamos grupės ir organizacijos; taip pat tokių asmenų, grupių ar organizacijų vardu arba pagal jų nurodymus veikiantys asmenys, grupės ir organizacijos, įskaitant lėšas, gautas ar sukuriamas iš tokių asmenų bei su jais susijusių asmenų, grupių ir organizacijų tiesiogiai ar netiesiogiai valdomo arba kontroliuojamo turto.“

56      Negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad terminas „asmenys“ šios nuostatos pirmoje įtraukoje taikytinas tik fiziniams asmenims.

57      Iš tikrųjų bendrąja teisine prasme, į kurią reikėtų atsižvelgti tuo atveju, kai teisės aktų leidėjas nenurodo atvirkščiai, terminu „asmuo“ apibrėžiamas tas, kas turi teisinį subjektiškumą, t. y. tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

58      Vadinasi, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje apibrėžiami „Asmenys“ gali apimti tiek fizinius, tiek juridinius asmenis, o Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje apibrėžiamos „grupės ir organizacijos“ gali apimti kitas socialinių organizacijų rūšis, kurios, nors ir neturi teisinio subjektiškumo, turi tam tikrą struktūrą.

59      Kaip visiškai teisingai pažymi Taryba, tokį aiškinimą patvirtina Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 5 dalis, pagal kurią „Taryba veikia siekdama užtikrinti, kad apie priede išvardytus fizinius ar juridinius asmenis, grupes ir organizacijas būtų papildomai pateikiama pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti konkrečių žmonių, juridinių asmenų, grupuočių ar organizacijų tapatybę“.

60      Vadinasi, ieškovė, kaip juridinis asmuo, priešingai jos tvirtinimams, patenka į Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 2 dalies pirmos įtraukos, taip pat į Reglamento Nr. 2580/2001 taikymo sritį.

61      Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 priede pateikiamo sąrašo, taip pat kaip ir ginčijamo sąrašo dalyje „Asmenys“, nurodomi vien fiziniai asmenys, nors keli juridiniai asmenys, kaip ir ji pati, nurodomi dalyje „Grupės ir organizacijos“, nėra svarbi šiuo atžvilgiu. Šie sąrašai, sudaryti Bendrajai pozicijai 2001/931 ir Reglamentui Nr. 2580/2001 įgyvendinti atskirais atvejais, iš tiesų neturi įtakos šiuose aktuose pateikiamam „asmenų, grupių ir organizacijų“ apibrėžimui. Todėl savaime aišku, kad gali pasitaikyti „asmenų“ ir „grupių ir organizacijų“ klasifikavimo klaidų.

62      Todėl pirmojo ieškinio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies

–       Šalių argumentai

63      Ieškovė tvirtina, kad, priešingai nei tvirtinama motyvų santraukose, kompetentinga institucija dėl jos nepriėmė sprendimo pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį. Todėl ji nepatenka į Reglamento Nr. 2580/2001 taikymo sritį.

64      Iš tikrųjų nei Sanctieregeling, nei sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepatenka į kurią nors iš šioje nuostatoje numatytų keturių sprendimų kategorijų, būtent: dėl tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo dėl teroristinio akto pradžios, dėl tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo dėl pasikėsinimo padaryti teroristinį aktą pradžios, dėl tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo dėl dalyvavimo teroristiniame akte ar pagalbos darant tokią veiką pradžios arba dėl tokių veiksmų pasmerkimo. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tarpiniu sprendimu atmetė ieškovės prašymus ir nepriėmė sprendimo jos atžvilgiu, kiek tai susiję su šia nuostata.

65      Be to, ieškovė teigia, kad Sanctieregeling išleidę ministrai, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, Hagos apygardos teismo civilinės teisės skyriaus pirmininkas negali būti laikomi kompetentingomis institucijomis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme.

66      Viena vertus, iš tikrųjų šios institucijos neturi kompetencijos nuspręsti pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinės veiklos, kuri Nyderlanduose priklauso išimtinei officier van justitie (Karalienės prokuroras) kompetencijai.

67      Kita vertus, šios institucijos neturi kompetencijos priimti nuosprendžio, kuriuo smerkiama už teroristinę veiklą, nes tai yra išimtinė strafrechter (Baudžiamojo teismo) kompetencija.

68      Be to, ieškovė nurodo, kad, priešingai nei nurodoma motyvų santraukoje, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas „nepatvirtino“ Sanctieregeling. Šis teisėjas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atmetė ieškovės prašymą nustatyti Nyderlandų vyriausybei draudimą įšaldyti jos turtą. Ministrų įsakymas savaime turi įstatymo galią ir negalėtų būti „tvirtinamas“ teisminės institucijos aktu.

69      Dublike ieškovė dar pažymi, kad jei, kaip teigia Taryba, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas yra kompetentinga „teisminė“ institucija, ministrai negali būti „lygiavertę“ kompetenciją šioje srityje turinčia institucija, nes šios institucijos negali veikti kartu pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą. Todėl Tarybos teiginys yra prieštaringas ir nesuprantamas.

70      Pastabose, pateiktose atsakant į Nyderlandų Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimą, ieškovė priduria, kad laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis pagal Nyderlandų teisę ir tai, kad jos nepasižymi baudžiamuoju poveikiu, nėra svarbu nagrinėjant šį ieškinio pagrindą. Taip pat iš dalies nesvarbios šios į bylą įstojusios šalies pastabos dėl galimybės pateikti apeliaciją dėl sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei dėl galimybės nepradėti proceso dėl bylos esmės.

71      Be to, jei Bendrasis Teismas norėtų gauti įrodymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros pagal Nyderlandų teisę pobūdžio, turinio ir procedūros aspektų, ieškovė galėtų juos pateikti apklausdama ekspertus ir (arba) pateikdama teisės teorijos vadovėlių.

72      Be to, ieškovė teigia, kad, priešingai nei teigia Nyderlandų Karalystė, Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje pateikiamas išsamus sprendimų sąrašas. Šį aiškinimą patvirtina tiek šios nuostatos formuluotė, ypač jos vokiška versija, tiek logika. Iš tikrųjų aptariamoje nuostatoje neapibrėžto ir neaiškaus turinio terminas „sprendimas“ turi prasmę tik dėl po jo nurodomo sąrašo. Bet kuriuo atveju aptariamas sąrašas svarbus ir tuo, kad juo parodoma, jog kalbama apie ypatingus sprendimus, lygiaverčius arba labai panašius į spendimus pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą arba nuosprendį. Nagrinėjamu atveju sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo akivaizdžiai neatitinka šių sąlygų.

73      Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

74      Taryba būtent pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas vien sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuris, anot jos, yra kompetentingos institucijos, nagrinėjamu atveju – teismo, sprendimas ieškovės atžvilgiu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat akivaizdu iš motyvų santraukos, nors Taryba taip pat priduria, jog ji taip pat būtų galėjusi laikyti Sanctieregeling kompetentingos institucijos priimtu sprendimu pagal šią nuostatą.

75      Nyderlandų Karalystė taip pat tvirtina, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas, kuriuo remėsi Taryba priimdama sprendimą įrašyti ieškovę į ginčijamą sąrašą.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

76      2006 m. gruodžio 12 d. Sprendime Organisation des Modjahedines du peuple d’Iran prieš Tarybą (T‑228/02, Rink. p. II‑4665, toliau – Sprendimas OMPI), Sprendime PMOI I, 2008 m. gruodžio 4 d. Sprendime People’s Mojahedin Organization of Iran prieš Tarybą (T–284/08, Rink. p. II‑0000, toliau – Sprendimas PMOI II) bei 2009 m. rugsėjo 30 d. Sprendime Sison prieš Tarybą (T‑341/07, Rink. p. II‑0000, toliau – Sprendimas Sison II) Pirmosios instancijos teismas jau pažymėjo, o vėliau patvirtino, kokios yra: a) Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo sąlygos; b) Tarybos įrodinėjimo pareiga šiomis aplinkybėmis; c) teisminės kontrolės šiuo klausimu apimtis.

77      Kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo Sprendimo OMPI 115 ir 116 punktuose, Sprendimo PMOI I 130 punkte ir Sprendimo PMOI II 50 punkte, faktinės ir teisinės aplinkybės, galinčios lemti lėšų įšaldymo priemonės taikymą asmeniui, grupei ar subjektui, apibrėžtos Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje. Pagal šios nuostatos formuluotę Taryba, veikdama vienbalsiai, nustato, peržiūri ir keičia asmenų, grupių ir subjektų, kuriems taikomas šis reglamentas, sąrašą vadovaudamasi Bendrosios pozicijos 2001/931/BUSP 1 straipsnio 4–6 dalyse išdėstytomis nuostatomis. Taigi pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies nuostatas aptariamas sąrašas turi būti sudaromas remiantis tikslia informacija ar bylos medžiaga, kurios rodo, kad kompetentinga institucija, remdamasi rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais, dėl atitinkamų asmenų, grupių ir subjektų yra priėmusi sprendimą pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą dėl teroristinio akto, pasikėsinimo tokį aktą įvykdyti, dalyvavimo jį vykdant ar padėjimo jį vykdyti arba dėl tokių veiksmų pasmerkimo. „Kompetentinga institucija“ suprantama kaip teisminė institucija arba, jei teisminės institucijos neturi kompetencijos šioje srityje, lygiavertę kompetenciją šiuo klausimu turinti institucija. Be to, pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį asmenų ir subjektų sąrašas yra reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius atnaujinamas siekiant užtikrinti, kad yra pagrindo palikti juos sąraše.

78      Sprendimo OMPI 117 punkte, Sprendimo PMOI I 131 punkte, Sprendimo PMOI II 51 punkte ir Sprendimo Sison II 93 punkte Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, padarė išvadą, kad procedūra, galinti baigtis lėšų įšaldymo priemone pagal susijusius teisės aktus, vyksta dviem – nacionaliniu ir Bendrijos – lygiais. Pirma, kompetentinga nacionalinė institucija, iš principo – teisminė institucija, turi suinteresuotojo asmens atžvilgiu priimti sprendimą, atitinkantį Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą. Jei kalbama apie sprendimą pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą, jis turi būti pagrįstas rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais. Antra, Taryba, veikdama vienbalsiai, remdamasi tikslia informacija ar bylos medžiaga, kuri rodo, kad toks sprendimas buvo priimtas, turi nuspręsti įtraukti suinteresuotąjį asmenį į ginčijamą sąrašą. Paskui Taryba turi reguliariai ir bent kartą per šešis mėnesius įsitikinti, kad yra pagrindo suinteresuotąjį asmenį palikti ginčijamame sąraše. Šiuo atžvilgiu atitinkančio minėtą apibrėžimą nacionalinės institucijos sprendimo buvimo patikrinimas, atrodo, yra esminė išankstinė sąlyga, kad Taryba galėtų priimti pirminį sprendimą įšaldyti lėšas, o vėlesni šio sprendimo pasekmių nacionaliniu lygiu patikrinimai, atrodo, būtini priimant vėlesnius sprendimus įšaldyti lėšas.

79      Sprendimo OMPI 123 punkte, Sprendimo PMOI I 132 punkte, Sprendimo PMOI II 52 punkte ir Sprendimo Sison II 94 punkte Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, priminė, kad pagal EB 10 straipsnį santykiams tarp valstybių narių ir Bendrijos institucijų nustatomos abipusės pareigos lojaliai bendradarbiauti (žr. 2003 m. spalio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Airija prieš Komisiją, C‑339/00, Rink. p. I‑11757, 71 ir 72 punktus ir nurodytą teismų praktiką). Šis principas taikomas visuotinai ir, inter alia, ES sutarties VI antraštinės dalies (redakcija iki Lisabonos sutarties) reguliuojamoje policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (vadinamoji „teisingumas ir vidaus reikalai“ sritis) (TVR) srityje, kuri, be to, visiškai paremta valstybių narių ir institucijų bendradarbiavimu (2005 m. birželio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Pupino, C‑105/03, Rink. p. I‑5285, 42 punktas).

80      Sprendimo OMPI 124 punkte, Sprendimo PMOI I 133 punkte, Sprendimo PMOI II 53 punkte ir Sprendimo Sison II 95 punkte Pirmosios instancijos teismas manė, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju šis principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent jau jeigu tai yra teisminė institucija, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais“, kuriais pagrįstas jos sprendimas.

81      Kaip buvo nuspręsta Sprendimo PMOI I 134 punkte, Sprendimo PMOI II 54 punkte ir Sprendimo Sison II 96 punkte, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors įrodinėjimo, jog asmens, grupės ar subjekto lėšų įšaldymas yra arba lieka teisėtai pagrįstas pagal susijusius teisės aktus, pareiga tenka Tarybai, šios pareigos dalykas lėšų įšaldymo procedūroje Bendrijos lygiu yra palyginti apribotas. Pirminio sprendimo įšaldyti lėšas atveju jis iš esmės apima tikslią informaciją ar bylos medžiagą, kurios rodo, kad kompetentingos institucijos sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą, buvo priimtas suinteresuotojo asmens atžvilgiu. Be to, po patikrinimo priimto vėlesnio sprendimo įšaldyti lėšas atveju įrodinėjimo pareiga iš esmės susijusi su tuo, ar lėšų įšaldymas lieka pagrįstas, atsižvelgiant į visas susijusias nagrinėjamo atvejo aplinkybes ir ypač į minėto kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo pasekmes.

82      Dėl Pirmosios instancijos teismo vykdomos kontrolės Sprendimo OMPI 159 punkte, Sprendimo PMOI I 137 punkte, Sprendimo PMOI II 55 punkte ir Sprendimo Sison II 97 punkte pripažinta, kad pagal bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje priimtą bendrąją poziciją Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais, imdamasi priemonės, kuria nustatomos ekonominės ir finansinės sankcijas, turi didelę diskreciją informacijos, į kurią reikia atsižvelgti, atžvilgiu. Ši diskrecija ypač taikytina tikslingumo vertinimams, kuriais šie sprendimai pagrįsti.

83      Vis dėlto, nors Pirmosios instancijos teismas pripažįsta Tarybos diskreciją šioje srityje, tai nereiškia, kad jis negali atlikti šios institucijos reikšmingų duomenų aiškinimo kontrolės (Sprendimo PMOI I 138 punktas, Sprendimo PMOI II 55 punktas ir Sprendimo Sison II 98 punktas). Iš tikrųjų Bendrijos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų faktinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jų pagrindu padarytas išvadas. Tačiau vykdydamas kontrolę Tarybos tikslingumo vertinimo jis neturi pakeisti savuoju (pagal analogiją žr. 2007 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija prieš Lenzing, C‑525/04 P, Rink. p. I‑9947, 57 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

84      Šioje byloje pagal šią teismų praktiką iš pradžių reikia patikrinti, ar ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis tikslia informacija arba bylos medžiaga, kurie parodo, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies apibrėžimą atitinkantis sprendimas buvo priimtas ieškovės atžvilgiu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Sison II 99 punktą).

85      Šiuo atžvilgiu prie ieškovei skirtų 2007 m. balandžio 23 d. ir birželio 29 d. Tarybos laiškų pridėtuose motyvų santraukose remiamasi dviem sprendimais, apie kuriuos a priori galima pasakyti, kad juos priėmė kompetentingos institucijos Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. Sanctieregeling ir sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

86      Atsiliepimo į ieškinį 24 punkte Taryba tvirtino, kad ginčijamą sprendimą pagrindė vien sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o to paties atsiliepimo į ieškinį 22 punkte teigė, jog būtų galėjusi jį pagrįsti ir Sanctieregeling. Šį teiginį, kuriam pritaria ir Nyderlandų Karalystė, atrodo, kaip tai pažymėjo ir Taryba, patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovei pateiktos motyvų santraukos 4 dalyje išdėstytoje išvadoje „(ieškovės) atžvilgiu priimtas kompetentingos institucijos sprendimas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme“ nurodomas tik vienaskaita.

87      Dėl šios priežasties ir, priešingai byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Sison II, nagrinėtiems teismo sprendimams ir Sanctieregeling, nagrinėjamu atveju negalima sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti atskirai, neatsižvelgiant į Sanctieregeling, nes būtent dėl šio buvo kreiptasi į laikinąsias apsaugos priemones taikantį teisėją, kuris turėjo nagrinėti prašymą sustabdyti jo vykdymą (taip pat žr. Sprendimo Al–Aqsa 18 punktą). Būtent šia prasme ir reikia suprasti tiesioginę ir išsamią nuorodą į Sanctieregeling, kuri taip pat pateikta motyvų santraukoje.

88      Taigi visų pirma dėl Sanctieregeling pažymėtina, kad aišku, jog tai yra ne teisminės, o administracines institucijos sprendimas. Vis dėlto ši aplinkybė savaime nieko nelemia. Kaip teisingai pažymi Taryba, iš tikrųjų pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies formuluotę akivaizdžiai numatoma, kad ne teisminė institucija taip pat gali būti kvalifikuojama kaip kompetentinga institucija šios nuostatos prasme.

89      Šį aiškinimą, be kita ko, patvirtina ir Pirmosios instancijos teismo praktika. Konkrečiai kalbant, byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas PMOI I (žr. šio sprendimo 6 punktą), Taryba rėmėsi Secretary of State for the Home Department (Jungtinės Karalystės vidaus reikalų ministras) nutartimi vadovaujantis Terrorism Act 2000 (2000 m. Įstatymas dėl terorizmo) uždrausti ieškovės šioje byloje kaip su terorizmu susijusios organizacijos veiklą. Sprendimo PMOI I 144 punkte Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši nutartis susijusių nacionalinių įstatymų atžvilgiu yra kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas, atitinkantis Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje nurodytą apibrėžimą.

90      Nagrinėjamu atveju aišku (taip pat žr. Sprendimo Al–Aqsa 16 punktą), kad Sanctieregeling priėmė Nyderlandų užsienio reikalų ministras kartu su Finansų ministru 2003 m. balandžio 3 d., vadovaudamasis Sanctiewet 1977 (1977 m. Įstatymas dėl sankcijų), iš dalies pakeistu 2002 m. gegužės 16 d., kuriuo suteikiama šioms institucijoms kompetencija įšaldyti asmenų ir subjektų lėšas, įgyvendinant 2001 m. rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001), nustatančią plataus diapazono kovos su terorizmu, ypač kovos su terorizmo finansavimu, strategijas. Taigi šis sprendimas turiniu ir forma labai panašus į sprendimą byloje PMOI I.

91      Be to, nėra teigiama, kad toks sprendimas, kaip antai Sanctieregeling, patenka į teisminių institucijų kompetenciją, išskyrus atvejį, kai reikia atlikti jo teisėtumo kontrolę.

92      Antra, dėl sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pažymėtina, kad bet kuriuo atveju tai yra teisminės institucijos sprendimas, priimtas pasibaigus procesui, kuriame būtent nagrinėtas Sanctieregeling, kurio vykdymą ieškovė siekė sustabdyti pagal Nyderlandų teisę, teisėtumas.

93      Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentas, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tik atmetė prašymą sustabdyti Sanctieregeling vykdymą, o ne priėmė „sprendimą“ jos atžvilgiu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies prasme, turi būti atmestas kaip pateiktas vadovaujantis labai formaliu sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo supratimu.

94      Tas pats pasakytina ir dėl ieškovės argumento, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, tiesiogiai kalbant, „nepatvirtino“ Sanctieregeling.

95      Dėl šios priežasties tiesa, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kaip ir Sanctieregeling, nėra sprendimas „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą už teroro aktą“ ar sprendimas „nubausti“ ieškovę taip, kaip jis suprantamas griežtai pagal baudžiamąją teisę.

96      Bendrasis Teismas vis dėlto mano, kad, atsižvelgiant į jo turinį, apimtį ir kontekstą, sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su Sanctieregeling yra kompetentingos institucijos priimtas „sprendimas“ Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies prasme.

97      Šiuo atžvilgiu primintina, kad siekiant išaiškinti Bendrijos teisės nuostatos taikymo sritį reikia atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir tikslus (žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jyske Finans, C‑280/04, Rink. p. I‑10683, 34 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

98      Vadinasi, konstatuotina, jog pagal nagrinėjamas nuostatas nereikalaujama, kad nacionalinis „sprendimas“ būtų stricto sensu priimtas baudžiamojoje byloje, nors taip būna dažniausiai. Tai patvirtinama ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, kurioje tiesiogiai numatyta galimybė, kad teisminės institucijos gali neturėti „kompetencijos toje srityje“, o tai reiškia, kad tokie sprendimai gali būti priimti ir ne stricto sensu baudžiamosios teisės, o kitoje srityje. Taip pat Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos antrame sakinyje numatyta, kad į sąrašą gali būti įtraukiami asmenys, grupės ir organizacijos, kuriuos Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra nustačiusi kaip susijusius su terorizmu ir kuriems yra nusprendusi taikyti sankcijas. Tačiau Saugumo Tarybos nustatytos sankcijos nebūtinai yra baudžiamojo pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 358 punktą ir 2007 m. liepos 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sison prieš Tarybą, T‑47/03, Rink. p. II‑0000, toliau – Sprendimas Sison I, 101 punktą).

99      Šiomis sąlygomis ieškovės argumentas, kad, viena vertus, tyrimai ir baudžiamieji persekiojimai ir, kita vertus, nuosprendžiai patenka atitinkamai į officier van justitie ir strafrechter išimtinės kompetencijos sritis, turi būti atmestas kaip neturintis reikšmės.

100    Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamomis nuostatomis, kuriomis įgyvendinama Saugumo Tarybos rezoliucija 1373 (2001), siekiamus tikslus, aptariama nacionalinė procedūra vis dėlto turi turėti tikslą kovoti su terorizmu plačiąja prasme.

101    Pirmosios instancijos teismas Sprendime Sison II (111 punktas), atsižvelgdamas tiek į toje byloje nagrinėjamų nuostatų formuluotę, kontekstą ir tikslus (visų pirma žr. Bendrosios pozicijos 2001/931 1 konstatuojamąją dalį), tiek į Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalyje numatytą didelį nacionalinių institucijų vaidmenį lėšų įšaldymo procese, nusprendė, jog sprendimas „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą“, kad Taryba pagrįstai galėtų juo remtis, turi būti priimtas per nacionalinę procedūrą, per kurią tiesiogiai ir visų pirma siekiama taikyti prevencinio ar represinio pobūdžio priemonę suinteresuotajam asmeniui, siekiant kovoti su terorizmu ir atsižvelgiant į jo dalyvavimą šioje veikloje. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šio reikalavimo neatitinka nacionalinės teisminės institucijos sprendimas, kuriame tik papildomai ir atsitiktinai nurodomas suinteresuotojo asmens galimas dalyvavimas tokioje veikloje, nagrinėjant ginčą, pavyzdžiui, dėl civilinių teisių ir pareigų.

102    Vadinasi, priešingai teismo sprendimams, nagrinėtiems byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Sison II, Tarybos nagrinėjamu atveju nurodytas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pakankamai tiesiogiai patenka į nacionalinį procesą, kuriuo pirmiausia siekiama taikyti suinteresuotajai šaliai ekonominių sankcijų priemonę, būtent pasinaudojant Sanctieregeling įšaldyti jos lėšas dėl jos ryšių su teroristine veikla (žr. šio sprendimo 90 punktą).

103    Šiuo atžvilgiu ieškovė teisingai tvirtina, kad nei laikinųjų apsaugos priemonių esmė pagal Nyderlandų teisę, nei jų baudžiamojo pobūdžio nebuvimas nėra svarbūs šiam vertinimui. Todėl nėra būtina ieškovei nurodyti pateikti jos siūlytus įrodymus šiais klausimais (žr. šio sprendimo 27 ir 71 punktus).

104    Todėl sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kartu su Sanctieregeling susijusių nacionalinių teisės aktų atžvilgiu atrodo esantis kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu, atitinkančiu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalyje pateikiamą apibrėžimą.

105    Toks sprendimas tuo metu, kai buvo priimtas, kartu su Sanctieregeling galėjo būti laikomas atitinkančiu Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir iš principo galėjo pagrįsti ieškovės lėšų įšaldymo priemonės priėmimą pagal Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį.

106    Dėl klausimo, ar šis sprendimas galėjo dar ir veiksmingai pagrįsti ginčijamą sprendimą tuo metu, kai buvo priimtas, atsižvelgiant į visas susijusias bylos aplinkybes ir pirmiausia į jo pasekmes pagal nacionalinę teisę, pažymėtina, kad jis bus svarstomas nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą šioje byloje.

107    Atsižvelgiant į tai pirmojo ieškinio pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies

–       Šalių argumentai

108    Ieškovė teigia, jog iš motyvų santraukos, sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Sanctieregeling ir net AIVD memorandumo nematyti, kad ji tyčia, netyčia ar žinodama teikė paramą teroristinei veiklai. Įrodyti šiuos požymius, o tai, anot ieškovės, turi padaryti Taryba, yra būtina siekiant taikyti Bendrąją poziciją 2001/931 ir Reglamentą Nr. 2580/2001, būtent jo 2 straipsnio 3 dalies ii punktą, taikomą juridiniams asmenims, kurie „padeda“ vykdyti teroristinius aktus.

109    Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tik nusprendė, kad ieškovės surinktos lėšos buvo panaudotos su Hamas susijusioms organizacijoms, kurios ir perdavė lėšas šiam judėjimui, kad jis galėtų atlikti arba padėtų atlikti teroristinius aktus (žr. sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 3.2 punktą). Taigi teiginys motyvų santraukoje, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas padarė išvadą, jog ieškovė turi būti laikoma Hamas palaikanti organizacija ir suteikianti šiai galimybę atlikti ar padėti atlikti teroristinius aktus, yra netikslus. Atvirkščiai, laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo vartojami terminai rodo, kad nebuvo įrodyta, jog ieškovė žinojo arba turėjo žinoti, kad jos kitoms organizacijoms perduotos lėšos bus panaudotos teroristiniams tikslams. Ieškovė nesutinka, kad apie tai žinojo.

110    Dublike ieškovė priduria, kad jos sąžiningumą įrodo ir tai, kad ji leido laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui susipažinti su įslaptinta AIVD byla.

111    Dėl AIVD memorandume pateikiamo vertinimo ieškovė atsakyme į Nyderlandų Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimą pažymi, kad aplinkybė, jog laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas dviejuose sprendimuose citavo didelę šio memorandumo dalį, nereiškia, kad jis patvirtino visus žodžius. Tai ypač pasakytina apie tariamą ieškovės ir jos vadovų aktyvų vaidmenį renkant Hamas lėšas.

112    Dėl Nyderlandų Karalystės argumento, kad žodis „žinojimas“ reiškia ne tik „žinoti“, bet ir „galimybę žinoti“, ieškovė pažymi, kad tai neišplaukia iš teisės aktų leidėjo Bendrojoje pozicijoje 2001/931 1 straipsnio 3 dalies k punkte vartojamų žodžių, nors jis galėjo, jei norėjo, pavartoti kitą formuluotę.

113    Bet kuriuo atveju iš sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo net nematyti, jog ieškovė „turėjo žinoti“, kad jos pervestos lėšos bus panaudotos teroristiniams tikslams.

114    Šiuo atžvilgiu ieškovė priduria, kad, priešingai Nyderlandų Karalystės teiginiui, iš sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (konkrečiai kalbant, jo 3.4 punkto) negalima daryti išvados, kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas buvo įsitikinęs, jog ieškovė turėjo arba galėjo žinoti apie galutinį jos lėšų panaudojimą teroristiniams tikslams.

115    Ieškovė daro išvadą, kad Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą teigdama, kad ji žinojo, jog tam tikros organizacijos, kurioms buvo pervestos lėšos, buvo susijusios su Hamas ir todėl šios organizacijos šias lėšas naudojo teroristiniams išpuoliams atlikti.

116    Bet kuriuo atveju ieškovė pažymi, kad Hamas organizacija į ginčijamą sąrašą buvo įtraukta (Tarybai priėmus 2003 m. rugsėjo 12 d. Bendrąją poziciją 2003/651/BUSP, įgyvendinančią Bendrąją poziciją 2001/931 ir panaikinančią Bendrąją poziciją 2003/482/BUSP (OL L 229, p. 42) tik nuo 2003 m. rugsėjo 12 d., t. y. jau priėmus sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir net pirminę ieškovės lėšų įšaldymo priemonę. Iki šios datos į sąrašą buvo įtraukta vien Hamas teroristinė atšaka, kuri susijusiuose Tarybos aktuose nurodoma kaip „Hamas–Izz Al–Din al–Qassem“ (žr. 2003 m. birželio 27 d. Tarybos bendrąją poziciją 2003/482, įgyvendinančią Bendrąją poziciją 2001/931 ir panaikinančią Bendrąją poziciją 2003/402/BUSP (OL L 160, p. 100). Remdamasi tuo ieškovė daro išvadą, kad iki 2003 m. rugsėjo 12 d. vidutinis Europos pilietis, taigi ir ji pati, galėjo laikyti, kad Hamas humanitarinei atšakai pervestos lėšos nebus naudojamos teroristiniams tikslams.

117    Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Komisijos, teigia, kad pagal taikytinas susijusias nuostatas nagrinėjamu atveju buvo pateiktas įrodymas, jog ieškovė žinojo, kad jos dalyvavimas Hamas veikloje prisidės prie šios grupės atliekamos kriminalinės veiklos.

118    Nyderlandų Karalystė priduria, kad „žinojimu“ šių nuostatų prasme laikytina ne vien „žinojimas“, bet ir „pareiga žinoti“ arba „galimybė žinoti“.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

119    Kaip teisingai pastebi Taryba, Reglamente Nr. 2580/2001 tiesiogiai nenumatyta šios institucijos pareiga įrodyti, kad suinteresuotasis asmuo „ketino“ atlikti teroristinį aktą, jame dalyvauti arba padėti jį atlikti. Vis dėlto šio ketinimo požymio reikalaujama pagal Bendrąją poziciją 2001/931, kurios 1 straipsnio 3 dalies k punkte, kuriuo remiamasi prieš ieškovę motyvų santraukoje, nustatyta, jog dalyvaujama teroristinės grupės veikloje „žinant, kad tokiu dalyvavimu prisidedama prie grupės nusikalstamos veiklos“. Todėl šio įrodymo reikalaujama taip pat pagal Reglamento Nr. 2580/2001 1 straipsnio 4 dalį, atsižvelgiant į šios nuostatos turinį.

120    Taigi reikia patikrinti, ar šis įrodymas buvo tinkamai pateiktas nagrinėjamu atveju.

121    Nagrinėjamu atveju iš Sanctieregeling motyvų santraukos matyti, kad jis priimtas iki ieškovės atžvilgiu, remiantis Reglamentu Nr. 2580/2001, įrodžius jos valdomų lėšų pervedimą terorizmą Viduriniuosiuose Rytuose remiančioms organizacijoms, buvo priimtas Bendrijos sprendimas (taip pat žr. Sprendimo Al–Aqsa 17 punktą).

122    Ieškovė laikinąsias apsaugos priemones taikančiame teisme pareiškė ieškinį dėl Nyderlandų Karalystės, pirmiausia siekdama, kad būtų sustabdytas Sanctieregeling numatytų priemonių vykdymas.

123    Tarpiniu sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėjas pirmiausia nustatė ir nusprendė:

„1. Faktinės aplinkybės

Remdamasis byloje ir per 2003 m. gegužės 6 d. įvykusį posėdį pateiktais dokumentais, (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) sprendimą grindžia šiomis faktinėmis aplinkybėmis.

<...>

1.9.      2003 m. balandžio 3 d. Užsienio reikalų ministras priėmė Sanctieregeling <...>

1.10. (Sanctieregeling) motyvų santraukoje užsimenama, kad yra informacijos, jog (ieškovė) pervedė lėšų terorizmą Viduriniuosiuose Rytuose remiančioms organizacijoms.

1.11. 2003 m. balandžio 9 d. laišku AIVD vadovas pranešė Užsienio reikalų ministerijos politikos reikalų generaliniam direktoriui apie šias aplinkybes:

„<...> Siekdami patvirtinti ankstesnius pranešimus, norime Jums pranešti apie šias aplinkybes. AIVD apie jas sužinojo vykdydama jai teisės aktuose nustatytas užduotis iš patikimų, tačiau pažeidžiamų šaltinių.

Nyderlanduose (1993 m.) rugpjūčio 24 d. <...> įsteigta organizacija Al–Aqsa, kurios būstinė yra Herlene, surinko Nyderlanduose pinigų organizacijoms, susijusioms Viduriniuosiuose Rytuose su Hamas. Kelios iš šių organizacijų suteikė pinigus, kad atliktų ar padėtų atlikti teroristinę veiklą.

AIVD padarė išvadą, kad Hamas socialinės veikla nebegali būti atskiriama nuo teroristinės veiklos. Hamas, su kuriuo susijusios minėtos lėšas renkančios organizacijos, turi būti laikoma organizuota grupe, remianti humanitarinę ir teroristinę veiklą, suprantant, kad šios veiklos rūšys papildo viena kitą.

Fondas Al–Aqsa palaiko arba palaikė ryšius su Hamas naudai lėšas renkančiomis organizacijomis. Fondas Al–Aqsa palaiko arba palaikė ryšius su Al–Aqsa Vokietijoje (uždrausta nuo 2002 m. vidurio), Al–Aqsa Danijoje (2002 m. pabaigoje jos lėšos buvo įšaldytos), Al–Aqsa Belgijoje bei Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Šveicarijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje Hamas naudai lėšas renkančiomis organizacijomis.

Egzistuoja tarptautinis kolektyvinis lėšas renkančių organizacijų, tarp jų ir Nyderlandų Al–Aqsa, lėšų rinkimo Hamas naudai judėjimas, pasivadinęs Union of the Good (arabų k. Ittilaf Al-Khair). Union of the Good vadovas, gyvenantis Katare, praeityje leido savižudžiams įvykdyti išpuolius dėl religinių įsitikinimų. Kol Al–Aqsa Vokietijoje nebuvo uždrausta, jos vadovas buvo ir Al–Aqsa Nyderlanduose vadovas. Šią organizaciją uždraudus Vokietijoje, Al–Aqsa Belgijoje vadovybės narys, buvęs ir Nyderlandų organizacijos vadovybės nariu, tapo Al–Aqsa Nyderlanduose vadovu <...>.“

Ši oficiali informacija, papildyta atitinkama papildoma informacija, pagrindžia (Sanctieregeling).

1.12. (Ieškovės) prašymu 2003 m. balandžio 17 d. įvyko (ieškovės) vadovybės ir patarėjų bei Užsienio reikalų ministerijos atstovų informacinė diskusija. Per pokalbį (ieškovės) vadovybė pateikė papildomos informacijos apie savo veiklą. Tačiau dėl šios informacijos (Nyderlandų Karalystė) neatšaukė ir nepakeitė (ieškovės) atžvilgiu priimtų priemonių. (Nyderlandų Karalystė) neatsižvelgė į vėliau (ieškovės) pateiktus prašymus šiuo atžvilgiu.

2.      Prašymas, jo motyvai ir gynyba

(Ieškovė) iš esmės prašo:

<...>

Šiuo atžvilgiu (ieškovė) remiasi šiais argumentais.

Kaltinimai (ieškovei) nėra paremti įrodytomis aplinkybėmis. AIVD oficialus pranešimas nėra pakankamas šių kaltinimų pagrindas. Be to, (Nyderlandų Karalystė) iki tol žinojo, kad (ieškovės) atžvilgiu nereikia imtis priemonių. (Ieškovė) nepalaiko ryšių su Hamas ar su Hamas susijusiomis organizacijomis. Jos surinktos lėšos naudojamos vien socialinei veiklai ir tai intensyviai kontroliuoja susijusios institucijos. Prieš priimant Sanctieregeling (Nyderlandų Karalystė) neleido (ieškovei) pateikti savo pozicijos. (Ieškovė) (Nyderlandų Karalystės) atžvilgiu elgėsi visiškai sąžiningai ir leido jai patikrinti visą jos veiklą. (Nyderlandų Karalystė) be reikalo nepasinaudojo šiuo (ieškovės) pasiūlymu. Vadinasi, (Nyderlandų Karalystė) (ieškovės) atžvilgiu elgėsi neteisėtai. (Nyderlandų Karalystės) veikimo būdas neatlygintinai pažeidžia (ieškovės) interesus. (Ieškovė) iš tikrųjų nebegali laikytis įsipareigojimų (susijusių su nuoma, dujomis, vandeniu, elektra, atlyginimais) ir turėjo nutraukti vykdytus projektus.

Jei būtų pripažinta, kad (Nyderlandų Karalystė) veikė teisėtai, vis dėlto šis elgesys būtų neteisėtas dėl to, kad (Nyderlandų Karalystė) nesiėmė priemonių užkirsti kelią susidariusiai žiauriai situacijai, kurioje (ieškovė) yra atsidūrusi.

Paviešinusi žiniasklaidoje (ieškovei) pateiktus kaltinimus (Nyderlandų Karalystė) pakenkė jos reputacijai ir garbei. Vadinasi, (ieškovė) patyrė žalą, kurią (Nyderlandų Karalystė) turi atlyginti.

<...>

3.      Ginčo įvertinimas

3.1.      Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus ir išsakytas nuomones per posėdį, reikia pažymėti, kad (ieškovė) siekia, jog (Nyderlandų Karalystei) būtų uždrausta vykdyti Sanctieregeling. Reikia įvertinti, ar (Nyderlandų Karalystė) veikė neteisėtai (ieškovės) atžvilgiu priimdama ir taikydama (Sanctieregeling).

<...>

3.4.      Pagal nusistovėjusią Hoge Raad (der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo)) praktiką teismas gali kvalifikuoti kaip neteisėtas visuotinai įpareigojančias nuostatas (įstatymus materialiąja prasme), jeigu jos yra neobjektyvios ta prasme, kad susijusi institucija negalėjo pagrįstai priimti aptariamos nuostatos, atsižvelgiant į šiai institucijai žinomus interesus arba interesus, kuriuos ji turėjo žinoti priimdama įgyvendinimo sprendimą. Teismas, anot Hoge Raad, atlikdamas šią kontrolę turi atsižvelgti į būtinus apribojimus.

3.5.      (Nyderlandų Karalystės) interesas priimti (Sanctieregeling) yra, bendrai kalbant, kovoti su teroristine veikla ir būtent užkirsti kelią šios veiklos finansavimui. (Ieškovės) interesas yra priešingas: galimybė niekieno netrukdomai tęsti savo veiklą.

3.6.  (Sanctieregeling) pagrįstas minėtu AIVD oficialiu pranešimu. Šiame pranešime iš esmės kalbama apie tai, kad (ieškovės) Nyderlanduose surinktos lėšos panaudojamos su Palestinos islamistų judėjimu Hamas susijusioms organizacijoms, iš kurių kelios (susijusios su Hamas) perduoda šias lėšas Hamas teroristinei veiklai vykdyti ar padėti ją vykdyti.

3.7.      (Ieškovė) ryžtingai teigė, kad neperdavė pinigų Hamas ar kitoms su šiuo judėjimu susijusioms organizacijoms. Jos surinktos lėšos (2002 m. 1 300 000 eurų), (ieškovės) nuomone, pervestos Izraelyje, Izraelio okupuotose teritorijose ir kitose šalyse (Kanadoje ir Australijoje) įsikūrusioms organizacijoms, siekiančioms socialinių tikslų ir užsiimančioms vien socialine veikla. Vėliau, šios surinktos lėšos panaudojamos nepažeidžiant šiose šalyse (okupuotose teritorijose) taikomų įstatymų ir kontroliuojant šių šalių (okupuotų teritorijų) institucijoms.

3.8.      AIVD oficialiame pranešime pateikiami vien bendri pareiškimai. Šie pareiškimai nėra paremiami jokiais faktiniais duomenimis. Todėl nei laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, nei (ieškovė) negali įvertinti, ar šiame pranešime suformuluotos išvados pagrindžiamos tyrimo duomenimis, kitaip tariant, negalima nustatyti šio pranešimo teisingumo. Problemų kyla dar ir dėl to, kad (ieškovė) nesutinka su šio pranešimo turiniu ir, kiek įmanydama, nurodo šio nesutikimo motyvus.

3.9.      Nors galima pripažinti, kad oficialus pranešimas tam tikra prasme yra logiškas, (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) mano, kad jeigu teisės subjekto veiklai praktiškai remiantis oficialiu pranešimu sudaromos didelės kliūtys, (Nyderlandų Karalystė) negali remtis šiuo pranešimu, jei jis nėra patvirtintas ir jei (ieškovė) motyvuotai užginčijo jo turinį. (Nyderlandų Karalystės) argumentai, t. y. kad laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui atliekant teisės akto kontrolę ir, atsižvelgiant į šį pranešimą pagrindžiančių šaltinių slaptą pobūdį, pakanka vien nuorodos į oficialų pranešimą, taip pat turi būti atmesti.

3.10. Papildomai (Nyderlandų Karalystė) pasiūlė, kad vien (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) turėtų galimybę susipažinti su aptariamais duomenimis. (Ieškovė) neginčijo (Nyderlandų Karalystės) teiginio dėl šios intereso palikti įslaptintus AIVD duomenis, kuriais pagrįstas oficialus pranešimas. (Ieškovė) pranešė apie savo sutikimą, kad vien (laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) turėtų galimybę susipažinti su aptariamais įslaptintais duomenimis.

3.11. Galimybė vien (laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui) susipažinti su įslaptintais susijusiais dokumentais, atrodo, prieštarauja vienai iš pagrindinių teisminių garantijų, t. y. rungtyniškumo principui. Iš tikrųjų (galutinės) nutarties motyvuose nebus nurodomi įslaptinti duomenys, su kuriais (laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui) buvo leista susipažinti, todėl nebus galima atlikti tiesioginės šių motyvų kontrolės. Vis dėlto, vadovaujantis su viešąja tvarka susijusiais reikalavimais, priimtina, kad būtų padaryta minėto principo išimtis. Taip yra ir nagrinėjamu atveju. Todėl svarbu, kad šalys sutiko, kad būtų padaryta šio principo išimtis ir kad šis procesas turi panašumų su administracine teise, pagal kurią dažnai pasitaiko, kad teisėjas susipažįsta su įslaptintais duomenimis (žr. Administracinės teisės kodekso 8.29 straipsnį).

3.12. Todėl (Nyderlandų Karalystė) privalo leisti laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui ir jo sekretoriui susipažinti su įslaptintais dokumentais, pridėtais prie AIVD oficialaus pranešimo. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas mano, kad susipažinti su įslaptintais dokumentais yra skubu <...>

4. Sprendimas

Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas nurodo (Nyderlandų Karalystei) per savaitę nuo (kitos dienos po šios nutarties paskelbimo) jam pranešti, kaip jis ir jo sekretorius galės susipažinti su įslaptintais bylos dokumentais, pagrindžiančiais AIVD oficialų pranešimą.

<...>“

124    Nyderlandų vyriausybė įvykdė šį tarpinį sprendimą ir 2003 m. gegužės 21 d. laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas susipažino su AIVD byla AIVD patalpose.

125    Sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėjas konkrečiai konstatavo ir nusprendė:

„<...>

2.      Faktinės aplinkybės, prašymas, motyvai ir gynyba

Dėl šių aplinkybių žr. tarpinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ginčo įvertinimas

3.1.      Atsižvelgiant į (tarpiniame sprendime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) suformuluotus argumentus, visų pirma bus atsakyta į klausimą, ar (Nyderlandų Karalystė) veikė neteisėtai, (ieškovės) atžvilgiu priimdama ir vykdydama (Sanctieregeling), ir ar reikia jai nurodyti nebevykdyti (Sanctieregeling).

3.2.      Remdamasis atliktu tyrimu, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas priėjo prie išvados, jog AIVD konstatuoti faktai yra pakankamai pagrįsti, kad pateisintų (AIVD) išvadą, jog (ieškovės) Nyderlanduose surinktomis lėšomis pasinaudojo su (Palestinos) islamistų judėjimu Hamas susijusios organizacijos, ir todėl jie taip pat gali pateisinti išvadą, kad kelios iš šių organizacijų (susijusios su Hamas) perduoda lėšas, kad Hamas galėtų vykdyti teroristinę veiklą arba kad padėtų jam ją vykdyti.

3.3.      Laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui nebuvo nurodyta jokia aplinkybė, leidžianti daryti išvadą, kad AIVD klaidingai vykdė įstatymu dėl žvalgybos ir saugumo tarnybų jai pavestas užduotis.

3.4.      Papildomai (ieškovė) nurodė, kad net pripažinus, jog (Nyderlandų Karalystė) neveikė neteisėtai jos atžvilgiu priimdama ir vykdydama (Sanctieregeling), bet kuriuo atveju (Nyderlandų Karalystės) veiksmų neteisėtas pobūdis susijęs su aplinkybe, kad ji įgyvendino (Sanctieregeling) nenumačiusi, kaip pagerinti (ieškovės) situaciją. Šį argumentą reikia atmesti. Nustatyta, kad (ieškovė) patyrė ir vis dar patiria žalą dėl (Nyderlandų Karalystės) elgesio. Vis dėlto ši žala atsirado vien dėl pačios (ieškovės) elgesio ir tam tikromis aplinkybėmis dėl to ji atsiras ir vėliau. Dėl patirtų ir būsimų nuostolių kalta tik (ieškovė).

3.5.      (Ieškovė) taip pat nurodė, kad (Nyderlandų Karalystė) (Užsienio reikalų ministro asmenyje) anksčiau, 2002 m. spalio mėn., atsakydama į antrosios kolegijos teisėjų pateiktus klausimus pranešė, kad, (Nyderlandų Karalystės) nuomone, (ieškovės) atžvilgiu nebūtina imtis priemonių. Tačiau (Nyderlandų Karalystė) vis dėlto tikėjo, kaip matyti iš minėtų atsakymų į antrosios kolegijos pateiktus klausimus, kad AIVD tyrimas tuo metu buvo tokioje stadijoje, jog nepateisino priemonių (ieškovės) atžvilgiu priėmimo, tačiau vėlesnėje tyrimo stadijoje tokių priemonių priėmimo galimybė negalėjo būti atmesta.

3.6.      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į 3.1. punkte suformuluotą klausimą reikia atsakyti neigiamai. Todėl reikia atmesti (ieškovės) prašymus nustatyti, kad (Nyderlandų Karalystei) būtų uždrausta įšaldyti jai priklausantį visą turtą ir trukdyti visus jos naudai atliekamus finansinius sandorius bei drausti tretiesiems asmenims tiesiogiai ar netiesiogiai pervesti jai lėšas.

<...>

Sprendimas

Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atmeta prašymus.

<...>“

126    Atsižvelgiant į tarpinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir į sprendimą dėl laikinųjų apsaugo priemonių taikymo nebūtina nuspręsti, ar, kaip tvirtina Nyderlandų Karalystė, teismas, atlikdamas Tarybos pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 3 dalies k punktą reikalaujamo „žinojimo“ požymio vertinimo kontrolę, turėtų apsiriboti vien akivaizdžios klaidos vertinimu.

127    Iš tikrųjų Taryba galėjo nepadariusi jokios vertinimo klaidos, atsižvelgusi į du aptariamus sprendimus, nuspręsti, jog šios nuostatos prasme ieškovė žinojo, kad jos lėšų rinkimo ir perdavimo veikla prisidės prie teroristinės grupės, nagrinėjamu atveju Hamas, arba, konkrečiau kalbant, tuo metu tai buvo jo ginkluota atšaka Hamas-Izz al-Din al-Qassem, kriminalinės veiklos.

128    Priešingai ieškovės teiginiui, pagrįstam pernelyg formaliu ir pažodiniu šių dviejų sprendimų supratimu, iš laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo remiantis AIVD memorandumu ir jį grindžiančia bylos medžiaga nustatytų aplinkybių bei vertinimo matyti, kad jis buvo akivaizdžiai įsitikinęs, jog ieškovė žinojo apie galutinį jos lėšų panaudojimą teroristiniams tikslams. Keli šių aplinkybių ir vertinimo pavyzdžiai, kuriais remiasi Nyderlandų Karalystė nurodydama tarpinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 1.11 punktą, netiesiogiai, bet užtikrintai tai įrodo.

129    Be to, laikinąsias apsaugos priemones taikančiame teisme buvo ginčijamasi ne tiek dėl šio žinojimo ar ketinimo požymio, kiek dėl tariamų ieškovės ryšių su Hamas. Kaip nurodė laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, ieškovė šiame proceso etape iš tikrųjų „atkakliai“ teigė, kad ji „neteikė pinigų Hamas ar kitoms su šiuo judėjimu susijusioms organizacijoms“ ir net kad „ji nepalaiko ryšių su Hamas ar su Hamas susijusiomis organizacijomis“. Šiuos teiginius laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas akivaizdžiai atmetė po to, kai susipažino su AIVD memorandumą pagrindžiančia byla. Šiomis aplinkybėmis nebuvo būtina, kad šis teisėjas tiesiogiai sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių 3.2 punkte nurodytų, kaip ieškovė „žinojo“ šią situaciją.

130    Bet kuriuo atveju nusprendęs, kad ieškovė pati atsakinga už dėl Sanctieregeling patirtus ir būsimus nuostolius, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, vertindamas interesus, visiškai pripažino, kad būtinas ieškovės atsakomybei nustatyti „žinojimo“ požymis egzistuoja (žr. būtent tarpinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 3.5 punktą).

131    Be to, ieškovės pastabose atsakant į Nyderlandų Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimą pateiktas argumentas, kad bent laikotarpiu iki 2003 m. rugsėjo 12 d. turėtų būti skiriamos Hamas humanitarinė ir teroristinė atšakos, yra visiškai nesvarbus, atsižvelgiant į laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo išvadą, kad, viena vertus, ieškovės Nyderlanduose surinktomis lėšomis pasinaudojo su Hamas susijusios organizacijos, ir, kita vertus, kelios iš šių organizacijų perdavė lėšas, kad Hamas galėtų vykdyti teroristinę veiklą arba kad padėtų jam ją vykdyti.

132    Be to, šis argumentas, kad ieškovė tuo metu galėjo manyti, jog Hamas humanitarinei atšakai pervestos lėšos nebus panaudotos teroristiniams tikslams, nesuderinamas su laikinąsias apsaugos priemones taikančiam teisėjui nurodytu argumentu, pagal kurį ji neigė bet kokį ryšį su Hamas arba su Hamas susijusiomis organizacijomis.

133    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo ketvirtos dalies

–       Šalių argumentai

134    Ieškovė nurodo, kad Bendrąja pozicija 2001/931 ir Reglamentu Nr. 2580/2001 siekiama kovoti su esamu ir būsimu, o ne su buvusiu terorizmo finansavimu. Todėl, anot jos, jei negali būti įrodyta, kad dabar ar ateityje egzistuoja rizika, jog subjektas finansuoja terorizmą, šie aktai negali būti jam taikomi.

135    Tačiau nei motyvų santraukoje, nei sprendime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodoma nė mažiausia esama ar būsima grėsmė, remiantis kuria būtų galima nuspręsti, kad ieškovė 2007 m. dar galėjo būti pripažinta padedanti atlikti teroristinę veiklą. Kadangi nuo 2003 m. birželio 3 d. praėjo nemažai laiko, sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nuostatos nebegali būti panaudotos šiai išvadai pagrįsti.

136    Iš motyvų santraukos būtent nematyti, jog organizacijos, kurioms ieškovė iki 2003 m. birželio 3 d. pervedinėjo lėšas, darant prielaidą, kad jos iš tikrųjų padėjo atlikti teroristinę veiklą tuo metu, tuo vis dar užsiima ir šiandien. Gali būti, kad šios organizacijos nebeegzistuoja. Pati Taryba negalėtų patikrinti šių duomenų, nes susijusių organizacijų tapatybė nebuvo atskleista, o ji negalėjo susipažinti su AIVD byla, kuria paremtas sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

137    Be to, niekas neleidžia galvoti, kad jeigu jos turto įšaldymo priemonė būtų panaikinta, ieškovė ir vėl remtų tas pačias organizacijas. Šiuo atžvilgiu ieškovė aiškiai pareiškia, kad jei Taryba pateiks jai organizacijų, kurios laikomos finansuojančiomis terorizmą, sąrašą, ji neteiks joms jokios finansinės paramos.

138    Dublike ieškovė priduria, kad, priešingai Tarybos atsiliepime į ieškinį nurodytam teiginiui, Bendrasis Teismas puikiausiai gali nagrinėjamu atveju atlikti ginčijamo sprendimo pagrįstumo šio ieškinio pagrindo atžvilgiu kontrolę. Nurodydama vertinimo kriterijus, kuriais šiuo atžvilgiu rėmėsi Taryba, ji pažymi, kad nei praeityje, nei dabar nėra aplinkybių, galinčių ją susieti su terorizmo grėsme, ir kad Taryba, remdamasi vien turimais dokumentais, negali pagrįstai nurodyti jokios rimtos jos ketinimų ateityje prielaidos, be to, tiek 2003 m. panaikintas Sanctieregeling, tiek sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prarado didelę savo reikšmės dalį.

139    Pastabose, pateiktose atsakant į Nyderlandų Karalystės įstojimo į bylą paaiškinimą, ieškovė tvirtina, kad Tarybos vertinimas buvo akivaizdžiai klaidingas. Ji pažymi, kad pati Taryba nežino, kokias organizacijas ji rėmė, ir juo labiau ji nežino, kurios iš jų rėmė terorizmą. Taryba net nežino, ar šios organizacijos dar egzistuoja. Atsižvelgusi į šią aplinkybę Taryba negali remdamasi jai žinomais dokumentais teigti, kad ieškovė dar gali padėti įvykdyti teroristinius aktus. Vadinasi, savo diskrecija ji pasinaudojo akivaizdžiai klaidingai.

140    Taryba, palaikoma Nyderlandų Karalystės ir Komisijos, ginčija ieškovės argumentus.

–       Bendrojo Teismo vertinimas

141    Ieškovės pirmojo ieškinio pagrindo ketvirtoje dalyje nurodyti argumentai iš esmės atitinka ieškovės byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas PMOI I, trečiajame ieškinio pagrinde nurodytą argumentą.

142    Dėl šio trečiojo pagrindo Pirmosios instancijos teismas Sprendime PMOI I būtent nusprendė, kad: a) nagrinėjamomis Reglamento Nr. 2580/2001 ir Bendrosios pozicijos 2001/931 nuostatomis nedraudžiama taikyti ribojančių priemonių asmenims arba organizacijoms, kurios praeityje atliko teroristinius veiksmus, nors ir nėra įrodymų, kad jos tokius veiksmus atlieka nagrinėjamu metu arba prie jų prisideda, jei tai pateisinama aplinkybėmis (107 punktas); b) šiais aktais siekiama kovoti su teroristinių veiksmų grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, o šio tarptautinei bendrijai esminės svarbos tikslo įgyvendinimui iškiltų pavojus, jei šiais aktais numatytos lėšų įšaldymo priemonės galėtų būti taikomos tik asmenims, grupėms ir organizacijoms, kurie dabartiniu metu atlieka ar visiškai neseniai atliko teroristinius aktus (109 punktas); c) šiomis priemonėmis iš esmės siekiama užkirsti kelią tokiems aktams atlikti ar juos pakartoti ir jos yra pagrįstos daugiau esamos arba būsimos grėsmės nei elgesio praeityje įvertinimu (110 punktas), ir d) Tarybos turima didelė diskrecija vertinant informaciją, į kurią reikia atsižvelgti priimant arba paliekant galioti lėšų įšaldymo priemonę, taikytina ir vertinant grėsmę, kurią gali kelti praeityje teroristinius veiksmus atlikusi organizacija, nepaisant jos teroristinės veiklos nevykdymo pakankamai ilgą laiką ar net akivaizdaus šios veiklos nutraukimo (112 punktas).

143    Sprendime Sison II (66 punktas) Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į su pareiga nurodyti vėlesnių sprendimų įšaldyti lėšas motyvus susijusią teismo praktiką (šiuo atžvilgiu žr. Sprendimo PMOI I 82 punktą), negalima reikalauti, kad Taryba konkrečiau nurodytų, kaip suinteresuotojo asmens lėšų įšaldymas prisideda prie kovos su terorizmu, ar pateiktų įrodymų, kad suinteresuotasis asmuo šias lėšas ateityje gali panaudoti teroristiniams aktams vykdyti ar padėti juos vykdyti.

144    Nagrinėjamu atveju iš šios teismo praktikos darytina išvada, jog vienintelės aplinkybės, kad Taryba nurodė tik laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo nustatytus įvykius iki 2003 m. birželio 3 d., nepakanka, kad būtų pripažintas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių bei Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies pažeidimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo PMOI I 113 punktą).

145    Tas pats pasakytina apie ieškovės „aiškų pareiškimą“, kad, jei turto įšaldymo priemonė būtų panaikinta, ji neteiktų finansinės paramos Tarybos jai nurodytoms organizacijoms, kurios finansuoja terorizmą.

146    Klausimas, ar atsižvelgiant į visas kitas susijusias aplinkybes (būtent į tai, kad nuo pradinio sprendimo įšaldyti lėšas praėjo nemažai laiko, į tai, kas atsitiko organizacijoms, kurioms ieškovė pervedinėjo lėšas, į ankstesnės aplinkybes, siejančias ieškovę su terorizmu, į jos ketinimus ateityje, į Sanctieregeling panaikinimą ir sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aktualumą), Taryba viršijo savo diskrecijos ribas, labiau patenka į Tarybos pareigų pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį laikymuisi taikomą teismo kontrolę. Kadangi šių pareigų pažeidimas nurodomas būtent trečiajame ieškinio pagrinde, jis bus vertinamas nagrinėjant šį pagrindą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Sprendimo PMOI I 114 punktą).

147    Atsižvelgiant į tai, ketvirta pirmojo ieškinio pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta, o kartu atsižvelgiant į nuostatą, suformuluotą šio sprendimo 106 punkte, turi būti atmestas visas pirmasis ieškinio pagrindas.

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalies, Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies ir esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu

 Šalių argumentai

148    Anot ieškovės, kuri remiasi Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalimi, Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalimi ir Pirmosios instancijos teismo sprendime OMPI įtvirtintais principais, Taryba visiškai neperžiūrėjo, ar tikslinga palikti ieškovę ginčijamame sąraše. Todėl Taryba pažeidė esminius procedūrinius reikalavimus.

149    Šiuo atžvilgiu ieškovė pažymi, kad motyvų santraukoje nenurodoma, jog Taryba iš tikrųjų patikrino, ar tebegalioja motyvai, dėl kurių buvo priimtas pirminis sprendimas įšaldyti lėšas, ir juo labiau nebuvo aprašyta, kaip ji tai atliko. Labiau tikėtina, kad Taryba ginčijamą sprendimą grindė vien sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir Sanctieregeling. Tačiau šie aktai nėra galutiniai ir atskiri teisiniai sprendimai, kuriais grindžiamas vėlesnis sprendimas palikti lėšas įšaldytas. Ieškovės nuomone, rėmimąsi tais pačiais dviem nacionaliniais sprendimais priimant kiekvieną vėlesnį sprendimą įšaldyti jos lėšas negalima laikyti rimtu ir aktualiu jos situacijos peržiūrėjimu, kaip to reikalauja Pirmosios instancijos teismas Sprendime OMPI.

150    Ieškovė taip pat pastebi, jog nebeturi galimybės, kad Nyderlandų teismas patikrintų AIVD pateiktų kaltinimų 2003 m. tikslumą ir juo labiau organizacijų, kurioms ji pervedinėjo lėšas, dabartinį statusą.

151    Per posėdį ieškovė, nurodydama būtent Sprendimo Sison II 116 punktą, dar pažymėjo, kad remiantis Sanctieregeling ir sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki šios dienos Nyderlanduose nebuvo pradėtas joks tyrimas ar persekiojimas jos atžvilgiu, o Sanctieregeling buvo panaikintas, kai tik buvo priimta pirmoji Bendrijos jos lėšų įšaldymo priemonė. Todėl, pirma, ji daro išvadą, kad nacionalinis sprendimas, kuriuo remdamasi Taryba iš pradžių nusprendė įšaldyti jos lėšas, neturėjo jokių pasekmių, ir, antra, kad neapibrėžtam laikui palikdama galioti šią priemonę Taryba tinkamai neatsižvelgė į šią aplinkybę.

152    Taryba atmeta ieškovės argumentus ir tvirtina, kad atliko išsamų tyrimą iš esmės prieš priimdama sprendimą palikti ją ginčijamame sąraše, kad tai pateisintų.

153    Priminusi, kad klausimas, ar teroristinės organizacijos atžvilgiu priimtos ribojančios priemonės turi būti paliktos galioti, yra politinis, ir jį spręsti turi vien teisės aktų leidėjas, Taryba mano, kad ji iš esmės atsižvelgė į visus svarbius argumentus.

154    Dėl procedūros Taryba kruopščiai siekė užtikrinti Sprendimuose OMPI ir Sison I (141 ir 184 punktai) įtvirtintų pareigų, susijusių su teise į gynybą ir teise būti išklausytam, laikymąsi. Taigi šį peržiūrėjimą ji atliko gerai žinodama ieškovės pastabas.

155    Šiuo atžvilgiu Taryba, nurodydama ginčijamo sprendimo penktą konstatuojamąją dalį ir savo 2007 m. birželio 29 d. laišką, kuriuo ieškovei buvo pranešta apie ginčijamą sprendimą, pažymi, kad prieš priimdama sprendimą palikti ieškovę ginčijamame sąraše ji kruopščiai ištyrė ieškovės 2007 m. gegužės 25 d. pateiktas pastabas.

156    Dėl šios priežasties Taryba mano, kad nors pagal sprendimus OMPI ir Sison I ji turi suteikti suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti savo pastabas ir į jas atsižvelgti, ji neprivalo į šias pastabas atsakyti. Aplinkybė, kad motyvų santrauka nebuvo pakeista, palyginti su 2007 m. balandžio 23 d. pateikta motyvų santrauka, tiesiog parodo, kad ieškovės pastabose pateikti argumentai Tarybos neįtikino ir motyvų santraukos nereikėjo papildyti nauja informacija.

157    Atsakant į Bendrojo Teismo raštu pateiktus klausimus savo pastabose Taryba, Nyderlandų Karalystė ir Komisija, be kita ko, teigia, kad pagal Pirmosios instancijos teismo Sprendime Sison II įtvirtintus principus Taryba turėjo teisę atsižvelgti į aplinkybę, kad kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimas, kuriuo ji grindė savo sprendimą taikyti ieškovei ribojančias priemones, nebuvo ieškovės ginčijamas.

158    Per posėdį Nyderlandų Karalystė pažymėjo, kad Sanctieregeling panaikinimas priėmus Bendrijos pirminę ieškovės lėšų įšaldymo priemonę nereiškė, kad nacionalinių institucijų pozicija ieškovės atžvilgiu pasikeitė, – taip buvo padaryta dėl Nyderlandų vyriausybės rūpesčio išvengti nacionalinės ir Bendrijos ieškovės lėšų įšaldymo priemonių taikymo kartu.

 Bendrojo Teismo vertinimas

159    Kaip buvo nurodyta šio sprendimo 106 ir 146 punktuose, šiame ieškinio pagrinde nagrinėtini klausimai: pirma, ar sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galėjo dar būti tinkamas ginčijamo sprendimo pagrindas jo priėmimo dieną, atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir ypač į Sanctieregeling pasekmes nacionalinėje teisėje, ir, antra, ar Taryba, remdamasi išimtinai vien šiuo sprendimu, viršijo savo diskreciją. Atsižvelgiant į tai, taip pat kyla klausimas, ar pagal nacionalinę teisę ieškovė galėjo ir tebegali pasinaudoti teisių gynimo priemonėmis, kiek tai susiję su sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bei klausimas dėl aplinkybei, kad ji atsisakė pasinaudoti šiomis teisių gynimo priemonėmis, priskirtinų pasekmių.

160    Prieš nagrinėjant šiuos klausimus reikia priminti Pirmosios instancijos teismo praktikoje bylose dėl lėšų įšaldymo priemonių, priimtų siekiant kovoti su terorizmu, konkrečiai kalbant, sprendimuose OMPI, PMOI I ir PMOI II bei Sison I ir Sison II (šiuo atžvilgiu žr. šio sprendimo 78–83 punktus) įtvirtintus principus.

161    Šiais principais, viena vertus, įtvirtinama Tarybai pripažinta didelė diskrecija nuspręsti, į kuriuos įrodymus reikia atsižvelgti siekiant pagal Reglamentą Nr. 2580/2001 priimti arba palikti galioti lėšų įšaldymo priemonę. Ši diskrecija visų pirma susijusi su tikslingumo, kuriuo šie sprendimai pagrįsti, vertinimu (žr. šio sprendimo 82 ir 83 punktus ir nurodytą teismo praktiką) ir ji įgyvendinama vertinant grėsmę, kurią gali kelti praeityje teroristinius aktus atlikusi organizacija, nepaisant jos teroristinės veiklos nevykdymo pakankamai ilgą laiką ar net akivaizdaus šios veiklos nutraukimo (žr. šio sprendimo 142 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

162    Šie principai, kita vertus, parodo ir pirmenybę, kurią pasinaudojant šia diskrecija reikėtų suteikti nacionalinei procedūrai, per kurią buvo priimtas Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies numatytas kompetentingos institucijos sprendimas, pagrindęs Bendrijos sprendimą įšaldyti lėšas.

163    Pirmosios instancijos teismas kelis kartus yra pažymėjęs, kad Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalies ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios bendroje kovoje su terorizmu įtvirtina specialią bendradarbiavimo tarp Tarybos ir valstybių narių formą, taikymo atveju lojalaus bendradarbiavimo principas nustato Tarybai pareigą kuo daugiau pasikliauti kompetentingos nacionalinės institucijos, bent jeigu tai yra teisminė institucija, vertinimu, kiek jis susijęs su „rimtais ir patikimais įrodymais ar įkalčiais“, kuriais pagrįstas jos sprendimas (žr. šio sprendimo 80 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

164    Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad, kai Taryba po peržiūros remdamasi nacionaliniu sprendimu „pradėti tyrimus ar baudžiamąjį persekiojimą“ dėl teroro aktų numato priimti ar palikti galioti lėšų įšaldymo priemonę pagal Reglamentą Nr. 2580/2001, ji negali neatsižvelgti į vėlesnę šių tyrimų ar baudžiamojo persekiojimo eigą (žr. Sprendimo Sison II 116 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

165    Be to, iš Sprendimo PMOI I (146 punkto) matyti, kad jei tiesiogiai dėl kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimo, kuriuo pagrįstas Bendrijos sprendimas įšaldyti lėšas, arba netiesiogiai dėl bet kurio vėlesnio tos pačios nacionalinės institucijos sprendimo atsisakyti jį atsiimti arba panaikinti pagal vidaus teisę bet kada gali būti pateiktas skundas teismui, Taryba savo vertinimo tikslais pagrįstai gali laikyti lemiama aplinkybę, jog ši nutartis tebegalioja. Todėl šiame sprendime (147 punktas) Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus, nusprendė, kad Taryba situacijoje, kai kompetentingos nacionalinės administracinės institucijos spendimas, kuriuo grindžiamas Bendrijos sprendimas įšaldyti lėšas, gali būti arba yra pagal vidaus teisę apskųstas teismui, veikia pagrįstai ir atsargiai, iš esmės atsisakydama pareikšti nuomonę dėl suinteresuotojo asmens skundui pagrįsti pateiktų argumentų pagrįstumo, kol šis skundas bus išnagrinėtas. Priešingu atveju Tarybos, kaip politinės arba administracinės institucijos, pateiktas faktinių ar teisinių aplinkybių vertinimas gali prieštarauti kompetentingos teisminės nacionalinės institucijos vertinimui.

166    2009 m. rugsėjo 2 d. Sprendime El Morabit prieš Tarybą (T‑37/07 ir T‑323/07, 51 ir 52 punktai) Pirmosios instancijos teismas panašiai nusprendė, kad Taryba veikė pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalį ir Reglamentą Nr. 2580/2001, kai savo sprendimą įšaldyti lėšas pagrindė pirmosios instancijos nacionalinio teismo priimtu baudžiamuoju nuosprendžiu, nelaukdama, kuo baigsis suinteresuotojo asmens dėl šio nuosprendžio pareikšto apeliacinio skundo nagrinėjimo procesas.

167    Sprendime El Morabit prieš Tarybą (53 punktas) Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis minėta teismo praktika, pažymėjo, kad vien apeliacinio skundo pateikimas dėl pirmąja instancija priimto nuosprendžio nedaro įtakos Tarybos teisei remiantis Reglamentu Nr. 2580/2001 ir Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 4 dalimi įtraukti nuteistą asmenį ar organizaciją į ginčijamą sąrašą, tačiau Taryba pasibaigus apeliaciniam procesui privalo patikrinti, ar tebėra motyvų, pateisinančių, kad suinteresuotojo asmens lėšos liktų įšaldytos. Nagrinėtu atveju Pirmosios instancijos teismas pažymėjo (54 punktas), kad Taryba atsižvelgė į suinteresuotojo asmens išteisinimą apeliaciniame procese, išbraukdama jį iš ginčijamo sąrašo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Taryba racionaliai aiškino savo įgaliojimus atsižvelgusi į Nyderlandų teismo naują sprendimą.

168    Sprendime Sison II (116 punktas) Pirmosios instancijos teismas panašiai numatė galimybę, kad policijos ar saugumo tyrimas gali būti baigtas nepradedant teismo proceso, nes nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, arba dėl tų pačių priežasčių gali būti nutarta, kad nereikia atlikti teisminio tyrimo, arba kad sprendimas dėl baudžiamojo persekiojimo gali pasibaigti šio persekiojimo nutraukimu arba kaltinamojo išteisinimu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Taryba negali neatsižvelgti į tokias aplinkybes, kurios yra visų reikšmingų duomenų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant situaciją, dalis (žr. šio sprendimo 83 punktą). Priešingu atveju Tarybai ir valstybėms narėms būtų suteikiami pernelyg dideli įgaliojimai neapibrėžtam laikui įšaldyti asmens lėšas, netaikant jokios teisminės kontrolės, nelygu, kaip baigsis galimi teismo procesai.

169    Tie patys argumentai taikytini ir tokiu atveju, kai nacionalinė administracinė priemonė dėl lėšų įšaldymo arba organizacijos uždraudimo kaip teroristinės ją priėmusios institucijos atšaukiama arba panaikinama teismo sprendimu, kaip tai buvo byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas PMOI I.

170    Nagrinėjamu atveju žinoma, kad Sanctieregeling buvo panaikintas 2003 m. rugpjūčio 3 d., t. y. beveik tuoj pat po to, kai 2003 m. birželio 28 d. įsigaliojo Bendrijos pirminė ieškovės lėšų įšaldymo priemonė.

171    Šiuo atžvilgiu tiesa, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas ne pačiu Sanctieregeling, o vien sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (žr. šio sprendimo 86 punktą). Vis dėlto dėl šio sprendimo 87 punkte nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju neįmanoma į sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsižvelgti atskirai, kartu neatsižvelgiant į Sanctieregeling.

172    Todėl reikia pripažinti, kad Nyderlandų teisės sistemoje panaikinus Sanctieregeling, sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurio, kaip ką tik buvo priminta, neįmanoma atskirti nuo Sanctieregeling, negali būti tinkamas Bendrijos priemonės įšaldyti ieškovės lėšas pagrindas.

173    Iš tikrųjų šiuo sprendimu laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas tiesiog atsisakė laikinai sustabdyti Sanctieregeling galiojimą. Tačiau jį panaikinus jis galutinai neteko bet kokios teisinės galios. Logiškai tas pats pasakytina apie sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisines pasekmes, ypač turint omenyje, kad jame pateikiamas tik laikinas įvertinimas, kol pasibaigus procesui klausimas bus išspręstas iš esmės.

174    Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas dar mano, kad siekiant įgyvendinti Reglamentą Nr. 2580/2001 sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinės pasekmės negali kilti atskirai nuo Sanctieregeling teisinių pasekmių, kurios, nepaisant jo panaikinimo, Nyderlandų teisėje ir toliau egzistuotų. Tai būtų nesuderinama ir su šio reglamento bendra sistema, pagal kurią vertindama Taryba turi teikti pirmenybę nacionalinei procedūrai, kad Sanctieregeling, kuris nebegalioja Nyderlandų teisės sistemoje, dėl sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų netiesiogiai ir neapibrėžtam laikotarpiui teisinių pasekmių Bendrijos teisės sistemoje.

175    Šią išvadą patvirtina ir aplinkybė, kad sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtas ieškovei pareiškus ieškinį, priklauso nuo Sanctieregeling. Iš Sanctieregeling motyvų santraukos matyti, kad jis buvo priimtas, „kol bus priimtas Bendrijos sprendimas“, ir kad jis turi būti panaikintas „kai tik šis sprendimas įsigalios“ (taip pat žr. Sprendimo Al–Aqsa 17 punktą). Pagal Nyderlandų Karalystės per posėdį pateiktus paaiškinimus šį panaikinimą lėmė vien Nyderlandų vyriausybės siekis išvengti nacionalinės ir Bendrijos ieškovės lėšų įšaldymo priemonių taikymo kartu. Darytina išvada, kad Sanctieregeling būtų buvęs panaikintas bet kuriuo atveju tuoj pat priėmus Bendrijos pirminę ieškovės lėšų įšaldymo priemonę, neatsižvelgiant į tai, ar ši būtų pradėjusi procesą dėl laikinųjų priemonių taikymo, ar dėl ginčo esmės.

176    Tokiu mechanizmu taip pat pažeidžiama Reglamento Nr. 2580/2001 bendroji sistema, pagal kurią Bendrijos lėšų įšaldymo priemonės priėmimas sąlygojamas nacionalinės procedūros, kuria tiesiogiai ir iš esmės siekiama kovojant su terorizmu suinteresuotajam asmeniui nustatyti prevencinę ar represinę priemonę už šio asmens dalyvavimą terorizme, pradžia arba tęsiniu (žr. Sprendimo Sison II 111 punktą) arba sprendimo, kuriuo suinteresuotasis asmuo nubaudžiamas už šias veikas, paskelbimu ar įgyvendinimu.

177    Taigi nagrinėjamu atveju nacionaliniu lygmeniu pirmiausia priimtas sprendimas įšaldyti lėšas pateisinamas „laukimu, kol bus priimtas Bendrijos sprendimas“, o Bendrijos sprendimas savo ruožtu pateisinamas nacionalinio sprendimo, kuris nedelsiant panaikinamas, priėmimu. Tokio mechanizmo trūkumas yra jo cikliškumas.

178    Užuot toliau remdamasi sprendimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Taryba turėjo padaryti logišką išvadą ir pripažinti, kad panaikinus nacionalinę lėšų įšaldymo priemonę nebeliko nacionalinės teisės „pagrindo“, pakankamai teisiškai pateisinančio lygiavertės Bendrijos priemonės palikimą, nepaisant galimybės pareikšti ieškinį teisme dėl panaikintos nacionalinės priemonės buvimo.

179    Šiomis aplinkybėmis dvi aplinkybės, t. y. kad laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas atmetė ieškovės ieškinį dėl Sanctieregeling, o suinteresuotasis asmuo nepateikė apeliacijos dėl sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nepateikė ieškinio dėl ginčo esmės, nėra svarbios vertinant ginčijamo sprendimo teisėtumą.

180    Šios bylos aplinkybėmis, ypač atsižvelgiant į Sanctieregeling panaikinimą, reikia pripažinti, kad Taryba peržengė savo diskrecijos ribas, neapibrėžtam laikui palikusi ieškovę įtrauktą į ginčijamą sąrašą po reguliaraus situacijos peržiūrėjimo pagal Bendrosios pozicijos 2001/931 1 straipsnio 6 dalį ir Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį, remdamasi tik tuo, kad laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo sprendimas nebuvo užginčytas Nyderlandų teisme pateikus apeliaciją dėl sprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba pradėjus bylą dėl ginčo esmės, nors administracinis sprendimas, kurio vykdymą šio teisėjo buvo prašoma sustabdyti, buvo panaikintas jį priėmusios institucijos.

181    Juo labiau kad, kaip ieškovė teigė per posėdį, o kitos šalys tam neprieštaravo, panaikinus Sanctieregeling, be ginčijamo sprendimo įgyvendinimo nacionalinėje teisėje, Nyderlandų kompetentingos administracinės ar teisminės institucijos nesiėmė jokių veiksmų, kad siekiant kovoti su terorizmu ieškovei būtų skirta baudžiamoji ar ekonominė sankcija už dalyvavimą terorizme.

182    Galima daryti išvadą, kad trečiasis ieškinio pagrindas yra pagrįstas.

183    Todėl reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų ir ieškovės argumentų.

184    Šiomis aplinkybėmis nereikia spręsti dėl prašymo vadovaujantis EB 241 straipsniu pripažinti Reglamentą Nr. 2580/2001 neteisėtu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Al–Aqsa 66 ir 67 punktus; taip pat žr. 2008 m. gegužės 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, C-91/05, Rink. p. I-3651, 111 punktą).

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

185    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Nagrinėjamu atveju, kadangi Tarybos reikalavimas atmesti prašymą dėl panaikinimo (pagrindinis ginčo dalykas) nebuvo patenkintas, reikia nurodyti jai padengti savo ir visas ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

186    Pagal minėto reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (septintoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2007 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 2007/445/EB, įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 2580/2001 dėl specialių ribojančių priemonių, taikomų tam tikriems asmenims ir subjektams siekiant kovoti su terorizmu, 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį sprendimus 2006/379/EB ir 2006/1008/EB; 2007 m. gruodžio 20 d. Tarybos sprendimą 2007/868/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2007/445; 2008 m. liepos 15 d. Tarybos sprendimą 2008/583/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2007/868/EB; 2009 m. sausio 26 d. Tarybos sprendimą 2009/62/EB, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2008/583/EB, ir 2009 m. birželio 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 501/2009, įgyvendinantį Reglamento Nr. 2580/2001 2 straipsnio 3 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2009/62/EB, kiek jie susiję su Stichting Al‑Aqsa.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Priteisti iš Europos Sąjungos Tarybos, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengti Stichting Al‑Aqsa bylinėjimosi išlaidas.

4.      Nyderlandų Karalystė ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Papasavvas Moavero Milanesi

Paskelbta 2010 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: olandų.