Byla C‑72/15
PJSC Rosneft Oil Company
prieš
Her Majesty’s Treasury ir kt.
(High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Divisional Court) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) – Ribojamosios priemonės atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje – Sprendimo 2014/512/BUSP ir Reglamento (ES) Nr. 833/2014 nuostatos – Galiojimas – Teisingumo Teismo jurisdikcija – ES ir Rusijos partnerystės susitarimas – Pareiga motyvuoti – Teisinio saugumo ir nulla poena sine lege certa principai – Galimybė patekti į kapitalo rinką – Finansinė parama – Tarptautiniai depozitoriumo pakvitavimai (Global Depositary Receipts) – Naftos sektorius – Prašymas išaiškinti sąvokas „skalūnai“ ir „vandenys, kurių gylis didesnis nei 150 metrų“ – Nepriimtinumas“
Santrauka – 2017 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
1. Prejudiciniai klausimai – Galiojimo vertinimas – Priimtinumas – Ribos – Akivaizdžiai su byla nesusiję klausimai ir hipotetiniai klausimai, užduoti aplinkybėmis, kuriomis naudingas atsakymas yra neįmanomas – Su pagrindinės bylos dalyku nesusiję klausimai
(SESV 267 straipsnis; Tarybos sprendimas 2015/512/BUSP; Tarybos reglamentas Nr. 833/2014)
2. Prejudiciniai klausimai – Galiojimo vertinimas – Teisingumo Teismo jurisdikcija – Aktas, priimtas remiantis nuostatomis dėl BUSP – Ribojamosios priemonės, taikomos atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Ribota atitikties ESS 40 straipsniui ir fiziniams ar juridiniams asmenims taikomų ribojamųjų priemonių teisėtumo teisminė kontrolė
(ESS 19 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 1 dalis, ir 40 straipsnis; SESV 267 straipsnis ir 275 straipsnio antra pastraipa; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos sprendimai 2014/512/BUSP ir 2014/872/BUSP)
3. Pagrindinės teisės – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Sąjungos aktų teisėtumo kontrolė – Tvarka – Sąjungos teismo arba nacionalinių teismų vykdoma šios teisės apsauga, nelygu ginčijamo akto teisinė prigimtis – Galimybė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo arba pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl galiojimo įvertinimo – Sprendimų, kuriais numatoma priimti ribojamąsias priemones fiziniams ar juridiniams asmenims BUSP srityje, teisėtumo kontrolė
(ESS 19 straipsnio 1 dalis, 24 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir 29 straipsnis; SESV 263 straipsnio ketvirta pastraipa, 267 ir 277 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)
4. Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Tam tikrų asmenų ir subjektų lėšų įšaldymas, atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Ribojamųjų priemonių, skirtų Sprendime 2014/512/BUSP ir Reglamente Nr. 833/2014 numatytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, galiojimas – Valstybės narės pasirinkimas taikyti baudžiamąsias sankcijas Reglamento Nr. 833/2014 pažeidimo atveju – Teisinio saugumo ir „nulla poena sine lege certa“ principų pažeidimas – Nebuvimas – Sąlygos
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnis; Tarybos sprendimo 2014/512/BUSP 1 straipsnio 2 dalies b–d punktai ir 3 dalis, 7 straipsnis ir III priedas, Sprendimas 2014/872/BUSP; Tarybos reglamento Nr. 833/2014 3, 3a straipsniai, 4 straipsnio 3 ir 4 dalys, 5 straipsnio 2 dalies b–d punktai ir 3 dalis, 8 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnis, II ir VI priedai ir Reglamentas Nr. 1290/2014)
5. Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Tam tikrų asmenų ir subjektų lėšų įšaldymas, atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – „Finansinės paramos“ sąvoka – Banko ar kitos finansų įstaigos atliekamas mokėjimų tvarkymas – Neįtraukimas
(Tarybos reglamento Nr. 833/2014 4 straipsnio 3 dalies b punktas ir Reglamentas Nr. 1290/2014)
6. Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Tam tikrų asmenų ir subjektų lėšų įšaldymas, atsižvelgiant į padėtį Ukrainoje – Tarptautinių depozitoriumo pakvitavimų (Global Depositary Receipts) išleidimas nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. – Neleistinumas
(Tarybos reglamento Nr. 833/2014 5 straipsnio 2 dalis ir Reglamentas Nr. 1290/2014)
1. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 49–56 punktus)
2. ESS 19, 24 ir 40 straipsnius, SESV 275 straipsnį ir Chartijos 47 straipsnį reikia aiškinti taip, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pagal SESV 267 straipsnį priimti prejudicinį sprendimą dėl akto, priimto remiantis nuostatomis dėl Bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP), kaip antai 2014 m. liepos 31 d. Tarybos sprendimo 2014/512/BUSP dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, iš dalies pakeisto 2014 m. gruodžio 4 d. Tarybos sprendimu 2014/872/BUSP, galiojimo, jeigu prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas siekiant, kad būtų peržiūrėta šio sprendimo atitiktis ESS 40 straipsniui arba ribojamųjų priemonių fiziniams ar juridiniams asmenims teisėtumas.
Šiuo klausimu, pirma, dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos peržiūrėti, ar laikytasi ESS 40 straipsnio, nurodytina, kad Sutartyse nenumatyta jokia konkreti tokios teisminės kontrolės tvarka. Tokiomis aplinkybėmis ši kontrolė priskiriama bendrajai jurisdikcijai, kuri pagal ESS 19 straipsnį suteikiama Teisingumo Teismui tam, kad jis užtikrintų, jog laikomasi teisės aiškinant ir taikant Sutartis. Įtvirtinant tik šią bendrąją jurisdikciją, ESS 19 straipsnio trečios pastraipos b punkte, beje, nurodyta, kad valstybių narių teismų prašymu Teisingumo Teismas priima prejudicinius sprendimus dėl, be kita ko, Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo.
Antra, kyla klausimas dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos priimti prejudicinį sprendimą, kuriame būtų įvertintas BUSP srityje priimtų sprendimų, kaip antai Sprendimo 2014/512, galiojimas tuo atveju, kai juose nustatomos ribojamosios priemonės fiziniams ar juridiniams asmenims. Nors, aišku, Chartijos 47 straipsniu negali būti Teisingumo Teismui nustatyta jurisdikcija tada, kai pagal Sutartis ji jam nesuteikiama, vis dėlto veiksmingos teisinės gynybos principas reiškia, kad Teisingumo Teismo jurisdikcijos paneigimas BUSP srityje turi būti aiškinamas griežtai. Kadangi procedūra, pagal kurią Teisingumo Teismas gali priimti prejudicinį sprendimą, siekiama užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, vadovaujantis pagal ESS 19 straipsnio 1 dalį šiai institucijai priskirta funkcija su pastarąja nuostata ir veiksmingos teisminės gynybos principu siekiamais tikslais būtų nesuderinama siaurai aiškinti jurisdikciją, kuri Teisingumo Teismui suteikiama pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą, į kurią daroma nuoroda ESS 24 straipsnio 1 dalyje (pagal analogiją žr. 2007 m. vasario 27 d. Sprendimo Gestoras Pro Amnistía ir kt. / Taryba, C‑354/04 P, EU:C:2007:115, 53 punktą; 2007 m. vasario 27 d. Sprendimo Segi ir kt. / Taryba, C‑355/04 P, EU:C:2007:116, 53 punktą; 2014 m. birželio 24 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑658/11, EU:C:2014:2025, 70 punktą; 2015 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Elitaliana / Eulex Kosovo, C‑439/13 P, EU:C:2015:753, 42 punktą ir 2016 m. liepos 19 d. Sprendimo H / Taryba ir Komisija, C‑455/14 P, EU:C:2016:569, 40 punktą).
Šiomis aplinkybėmis tiek, kiek pagal ESS 24 straipsnio 1 dalį ir SESV 275 straipsnio antrą pastraipą Teisingumo Teismas turi ratione materiae jurisdikciją priimti sprendimą dėl Sąjungos aktų, be kita ko, dėl ribojamųjų priemonių fiziniams ar juridiniams asmenims, galiojimo, su Sutartyse nustatyta veiksmingos teisminės gynybos sistemos struktūra būtų nesuderinama aiškinti pastarąją nuostatą kaip nesuteikiančią valstybių narių teismams galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl Tarybos sprendimų, numatančių tokias priemones, galiojimo. Iš tiesų dėl būtinybės, kad teisminės apsaugos sistema būtų nuosekli, remiantis suformuota jurisprudencija reikia, kad tik Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį galėtų konstatuoti Sąjungos institucijų aktų negaliojimą, ginčijamą nacionaliniame teisme (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, 314/85, EU:C:1987:452, 17 punktą ir 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems, C‑362/14, EU:C:2015:650, 62 punktą). Ta pati išvada taikytina ir sprendimams BUSP srityje, kurių teisėtumo kontrolė pagal Sutartis priskirta Teisingumo Teismui.
(žr. 62, 64, 74–76, 78 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo yra, kaip ir ieškinys dėl panaikinimo, Sąjungos aktų teisėtumo kontrolės būdas (žr. 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, 314/85, EU:C:1987:452, 16 punktą; 1991 m. vasario 21 d. Sprendimo Zuckerfabrik Süderdithmarschen ir Zuckerfabrik Soest, C‑143/88 ir C‑92/89, EU:C:1991:65, 18 punktą; 2005 m. gruodžio 6 d. Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 103 punktą ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 95 punktą).
Šis esminis Sąjungos teisminės apsaugos sistemos bruožas būdingas ir sprendimų, numatančių ribojamųjų priemonių fiziniams ar juridiniams asmenims priėmimą BUSP srityje, teisėtumo kontrolei. Iš tikrųjų nei iš ES sutarties, nei iš SEV sutarties nematyti, kad Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys dėl panaikinimo bendrai pagal SESV 256 ir 263 straipsnių nuostatas yra vienintelis būdas kontroliuoti sprendimų, numatančių ribojamąsias priemones fiziniams ar juridiniams asmenims, teisėtumą, atmetant galimybę, be kita ko, pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo. Šiuo klausimu ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos paskutiniame sakinyje daroma nuoroda į SESV 275 straipsnio antrą pastraipą siekiant nustatyti ne tai, per kokios rūšies procedūrą Teisingumo Teismas gali peržiūrėti tam tikrų sprendimų teisėtumą, bet tai, kokios rūšies sprendimų teisėtumą gali kontroliuoti Teisingumo Teismas per bet kurią procedūrą, jeigu jos dalykas – tokia teisėtumo kontrolė. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad už sprendimo, kuriame nustatomos ribojamosios priemonės fiziniams ar juridiniams asmenims, įgyvendinimą iš dalies atsakingos valstybės narės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl akto galiojimo atlieka esminę funkciją siekiant užtikrinti veiksmingą teisminę gynybą, be kita ko, tada, kai, kaip yra pagrindinėje byloje, tiek nacionalinių įgyvendinimo priemonių, tiek BUSP srityje priimto atitinkamo sprendimo teisėtumas ginčijami per nacionalinę teismo procedūrą. Iš tiesų, kadangi valstybės narės privalo užtikrinti jų nacionalinės politikos atitiktį Sąjungos pozicijoms, patvirtintoms remiantis SESV 29 straipsniu priimtais Tarybos sprendimais, matyti, jog galimybė atlikti tokių sprendimų teisminę kontrolę yra būtina, kai juose numatytas ribojamųjų priemonių fiziniams ar juridiniams asmenims priėmimas.
(žr. 68–71 punktus)
4. Išnagrinėjus antrąjį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų turėti poveikį Sprendimo 2014/512, iš dalies pakeisto Sprendimu 2014/872, 1 straipsnio 2 dalies b–d punktų ir 3 dalies, 7 straipsnio ir III priedo ar 2014 m. liepos 31 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 833/2014 dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje, iš dalies pakeisto 2014 m. gruodžio 4 d. Reglamentu (ES) Nr. 1290/2014, 3 ir 3a straipsnių, 4 straipsnio 3 ir 4 dalių, 5 straipsnio 2 dalies b–d punktų ir 3 dalies, 11 straipsnio, taip pat II ir VI priedų galiojimui. Teisinio saugumo ir nulla poena sine lege certa principai turi būti aiškinami taip, kad jie nesudaro kliūčių valstybei narei remiantis Reglamento Nr. 833/2014, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1290/2014, 8 straipsnio 1 dalimi įtvirtinti baudžiamąsias sankcijas, taikytinas tuo atveju, kai pažeidžiamos šio reglamento nuostatos, nepaisant to, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar neišaiškino šių nuostatų ir atitinkamai su jomis susijusių baudžiamųjų sankcijų apimties.
Pirma, dėl bendrojo teisinio saugumo principo primintina, kad pagal šį pagrindinį Sąjungos teisės principą, be kita ko, reikalaujama, kad teisės aktas būtų aiškus ir tikslus tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir elgtis atsižvelgdami į tai (2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Antra, dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto nulla poena sine lege certa principo konstatuotina, kad šis principas, kurį apima Chartijos 49 straipsnis „Teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principai“ ir kuris pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją yra konkreti bendrojo teisinio saugumo principo išraiška (žr. 2008 m. birželio 3 d. Sprendimo Intertanko ir kt., C‑308/06, EU:C:2008:312, 70 punktą), be kita ko, reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai numatyti pažeidimai ir už juos taikomos bausmės. Ši sąlyga laikoma įgyvendinta, jei suinteresuotasis asmuo iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų išaiškinimo gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Advocaten voor de Wereld, C‑303/05, EU:C:2007:261, 50 punktas). Be to, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nulla poena sine lege certa principas negali būti aiškinamas taip, kad juo draudžiama jurisprudencijoje laipsniškai aiškinti baudžiamosios atsakomybės taisykles, jei tokį aiškinimą galima protingai numatyti (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 217 ir 218 punktus).
(žr. 161, 162, 167 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)
5. Reglamento Nr. 833/2014, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1290/2014, 4 straipsnio 3 dalies b punkte esantis terminas „finansinė parama“ aiškintinas kaip neapimantis banko ar kitos finansų įstaigos atliekamo paties mokėjimo tvarkymo.
Aiškinant Reglamento Nr. 833/2014 4 straipsnio 3 dalies b punktą atsižvelgiant į jo kontekstą, matyti, kaip tai irgi tvirtina Vokietijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose, kad vartodamas terminą „finansinė parama“ Sąjungos teisės aktų leidėjas turi omenyje dotacijoms, paskoloms ir eksporto kredito draudimui prilygintinus veiksmus. Tačiau jeigu atlikdama šiuos veiksmus atitinkama finansų įstaiga privalo naudoti savo išteklius, tai mokėjimų paslaugas ji teikia kaip tarpininkė, pervesdama mokėtojo, trečiosios šalies, lėšas konkrečiam gavėjui ir visiškai nenaudodama nuosavų lėšų. Tokiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 833/2014 4 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip įpareigojanti finansų įstaigas, kai jos ketina tvarkyti bet kokį mokėjimą, susijusį su gaminių, nurodytų šio reglamento II priede, pardavimu, tiekimu, perdavimu ar eksportu į Rusiją, gauti papildomą leidimą nei tas, kurio šiam sandoriui reikalaujama pagal Reglamento Nr. 833/2014 3 straipsnį, kai šios įstaigos konstatuoja, kad prašomas tvarkyti mokėjimas sudaro visą ar dalį atlygio už tokį sandorį. Iš tiesų atsižvelgiant į aplinkybę, kad minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies b punktu nesiekiama įtvirtinti nei lėšų įšaldymo, nei jų pervedimo apribojimų, laikytina, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs dėl bet kokio banko pavedimo, susijusio su Reglamento Nr. 833/2014 II priede nurodytais gaminiais, tvarkymo nustatyti pareigą gauti papildomą leidimą nei tas kuris būtinas pagal Reglamento Nr. 833/2014 3 straipsnį tokiam sandoriui, koks nurodytas ankstesniame punkte, ir jos ribas, jis būtų vartojęs kitą terminą nei „finansinė parama“. Galiausiai, jeigu Reglamentu Nr. 833/2014 siekiama, be kita ko, padidinti Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje sąnaudas, konstatuotina, kad pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies b punktą šio tikslo siekiama nuosekliai, nustatant finansinės paramos, kai į Rusiją eksportuojami naftos pramonei skirti gaminiai, apribojimus, bet nenustatant reikalavimo gauti išankstinį leidimą dėl paties mokėjimų tvarkymo. Pirma pateiktas aiškinimas nedaro poveikio draudimui, kuris numatytas dėl bet kokio mokėjimų tvarkymo, susijusio su komerciniu sandoriu, kuris pats draudžiamas pagal Reglamento Nr. 833/2014 3 straipsnio 5 dalį.
(žr. 179–183 punktus, rezoliucinės dalies 3 punktą)
6. Reglamento Nr. 833/2014, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1290/2014, 5 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip draudžianti nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. leisti tarptautinius depozitoriumo pakvitavimus (Global Depositary Receipts) pagal indėlio sutartį, sudarytą su vienu iš Reglamento Nr. 833/2014, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1290/2014, VI priede išvardytų subjektų, įskaitant kai šie pakvitavimai yra dėl akcijų, tų subjektų išleistų iki šios datos.
(žr. rezoliucinės dalies 3 punktą)