Byla C‑270/16

Carlos Enrique Ruiz Conejero

prieš

Ferroser Servicios Auxiliares SA
ir
Ministerio Fiscal

(Juzgado de lo Social no 1 de Cuenca prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis – Diskriminacijos dėl negalios draudimas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tam tikromis sąlygomis leidžiama atleisti iš darbo darbuotoją dėl periodiško, nors ir pateisinto, nebuvimo darbe – Darbuotojo nebuvimas darbe dėl ligų, susijusių su jo negalia – Nevienodas požiūris dėl negalios – Netiesioginė diskriminacija – Pateisinimas – Kova su absenteizmu darbe – Tinkamumas – Proporcingumas“

Santrauka – 2018 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas

1.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Draudimas diskriminuoti dėl negalios – Negalios sąvoka – Darbuotojo, kuris negali ar gali tik ribotai dirbti savo darbą ilgą laiką, nutukimas – Įtraukimas

(Tarybos direktyva 2000/78)

2.        Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Draudimas diskriminuoti dėl negalios – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos tam tikromis sąlygomis leidžiama atleisti iš darbo darbuotoją dėl periodiško, nors ir pateisinto, nebuvimo darbe – Darbuotojo nebuvimas darbe dėl ligų, susijusių su jo negalia – Neleistinumas – Išimtis – Kovos su absenteizmu darbe tikslo siekimas – Proporcingumo principo paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas vertinimas

(Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 28–30 punktus)

2.      2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB, nustatančios vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią darbdavys gali atleisti darbuotoją iš darbo dėl periodiško, nors ir pateisinto, nebuvimo darbe tuo atveju, kai tą nebuvimą lėmė su šio darbuotojo negalia susijusios ligos, nebent ši norma, kuria siekiama ir teisėto tikslo kovoti su absenteismu, neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, palyginti su negalios neturinčiu darbuotoju, neįgalaus darbuotojo atveju iš esmės kyla didesnė rizika, kad jam bus taikomas Darbuotojų statuto 52 straipsnio d punktas. Iš tikrųjų, palyginti su negalios neturinčiu darbuotoju, neįgalaus darbuotojo atveju kyla papildoma rizika nebūti darbe dėl ligos, susijusios su negalia. Taigi jo atveju yra didesnė rizika, kad jis dažniau nebus darbe dėl ligos ir viršys Darbuotojų statuto 52 straipsnio 2 punkte numatytas ribas. Taigi atrodo, kad šioje nuostatoje numatyta taisyklė gali būti nepalankesnė neįgaliems darbuotojams ir lemti nevienodą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą negalia, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 76 punktą.)

Nagrinėjamu atveju reikia pripažinti, kad kova su absenteizmu darbe gali būti laikoma teisėtu tikslu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, jeigu ji gali būti laikoma užimtumo politikos priemone (šiuo klausimu žr. 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 82 punktą.)

Vis dėlto reikia patikrinti, ar priemonės, kurių pagal nacionalinės teisės aktus imtasi šiam tikslui pasiekti, yra tinkamos ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti.

(žr. 39, 44, 45, 57 punktus ir rezoliucinę dalį)