Language of document : ECLI:EU:C:2008:773

GENERALINIO ADVOKATO

DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2008 m. gruodžio 22 d.(1)

Byla C‑553/07

College van burgemeester en wethouders van Rotterdam

prieš

M. E. E. Rijkeboer

(Nederlandse Raad van State (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Duomenų apsauga – Pagrindinės teisės – Direktyva 95/46/EB – Galimybė susipažinti su asmens duomenimis – Sunaikinimas – Pranešimas tretiesiems asmenims – Teisės gauti informaciją įgyvendinimo terminas – Proporcingumo principas“





I –    Įžanga

1.        Nederlandse Raad van State (Nyderlandų Valstybės taryba) Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą dėl Direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo(2) 6 ir 12 straipsnių išaiškinimo. Prejudicinis klausimas yra susijęs su keblia situacija: municipalinės valdžios turėtų asmens duomenų perleidimo tretiesiems asmenims panaikinimas ir iš to išplaukianti galimybė susipažinti su duomenimis apie tvarkymą.

2.        Iš esmės duomenų sunaikinimas yra apsaugantis aktas. Vis dėlto jis turi kitų pasekmių, nes rinkmenų sunaikinimas taip pat lemia jų panaudojimo įrodymų praradimą. Todėl asmens, kuris, atrodo, buvo apsaugotas, teisės taip pat pažeidžiamos, nes jis niekada nesužinos apie tai, kaip jo asmens duomenų turėtojas juos naudojo(3).

3.        Spręsdamas šį klausimą iš esmės Teisingumo Teismas turi nutarti, ar terminas, numatytas duomenims sunaikinti, sutampa su teisės gauti informaciją, susijusią su duomenų tvarkymu, laikotarpiu. Teigiamo atsakymo atveju reikėtų nustatyti, ar vienerių metų laikotarpis yra pakankamas ir proporcingas, kad būtų užtikrintos Direktyvoje 95/46 numatytos teisės.

II – Faktinės aplinkybės

4.        Nutartyje dėl prašymo priimti prjudicinį sprendimą nurodyta, kad M. E. E. Rijkeboer paprašė College van burgemeester en wethouders van Rotterdam (Roterdamo burmistro ir miesto tarybos narių kolegija, toliau – College) remiantis savivaldybės administracijos archyvais pateikti tretiesiems asmenims su juo susijusios informacijos perdavimų per pastaruosius dvejus metus sąrašą. 2005 m. lapkričio 27 d. ir 29 d. Sprendimais College iš dalies atmetė M. E. E. Rijkeboer prašymą, pateikdamas jam tik duomenis, susijusius su ankstesniais metais. Nesutikdamas su šiuo savivaldybės sprendimu M. E. E. Rijkeboer pateikė skundą, kuris taip pat buvo atmestas 2006 m. vasario 13 dieną.

5.        Išnaudojus visas teisinės gynybos administracines priemones, Rechtbank Rotterdam (Roterdamo teismas) patenkino M. E. E. Rijkeboer ieškinį. 2006 m. lapkričio 17 d. Sprendime Rechtbank Rotterdam panaikino administracinį sprendimą, kuriuo buvo atmesti tam tikri suinteresuotojo asmens reikalavimai, ir įpareigojo College priimti naują sprendimą.

6.        2006 m. gruodžio 28 d. College pateikė apeliacinį skundą Raad van State administracinių ginčų nagrinėjimo kolegijai, kuri 2007 m. gruodžio 5 d. Sprendimu sustabdė pagrindinės bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikė prejudicinį klausimą.

III – Teisinis pagrindas

A –    Bendrijos teisės aktai

7.        ES sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinama, kad Sąjunga gerbia pagrindines teises:

6 straipsnis

1.       Sąjunga yra grindžiama laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinės valstybės principais, t. y. principais, kurie valstybėms narėms yra bendri.

2.       Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų kaip bendri Bendrijos teisės principai.

<...>“

8.        Pagrindinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą kaip pagrindinis Bendrijos teisės principas buvo sureglamentuotas Direktyva 95/46. Šis tekstas, kurio principai buvo įtvirtinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnyje, apibrėžia „duomenų“ sąvoką ir numato sunaikinimą po tam tikro jų tvarkymo laiko. Minėtos direktyvos 2 straipsnio a punkte ir 6 straipsnyje nustatyta:

2 straipsnis

<...>

a) „asmens duomenys“ reiškia bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta; asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta, yra tas asmuo, kurio tapatybė gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais;

<...>

6 straipsnis

1. Valstybės narės numato, kad asmens duomenys turi būti:

<...>

e) laikomi tokio pavidalo, kad duomenų subjektų tapatybes būtų galima nustatyti ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti arba po to tvarkomi. Valstybės narės išdėsto asmens duomenų, ilgesnį laiką saugomų dėl istorinės, statistinės ar mokslinės paskirties, atitinkamas apsaugos priemones.“

9.        Kad būtų užtikrintas duomenų tvarkymo skaidrumas, Direktyvos 95/46 10 ir 11 straipsniuose numatyta duomenų subjekto informavimo pareiga, kuri priklauso nuo to, ar duomenys buvo surinkti iš šio asmens, ar ne iš jo. Už rinkmenų tvarkymą atsakingas asmuo privalo:

10 straipsnis      

Informavimas renkant duomenis iš duomenų subjekto

Valstybės narės numato, kad duomenų valdytojas arba jo atstovas privalo duomenų subjektui, iš kurio renkami su juo susiję duomenys, suteikti bent tokią informaciją, jeigu jis jos dar neturi:

a) duomenų valdytojo arba jo atstovo, jei toks yra, tapatybė;

b) tikslai, dėl kurių ketinama tvarkyti šiuos duomenis;

c) bet kokia platesnė informacija, kaip antai:

– duomenų gavėjai ar gavėjų kategorijos,

– ar į klausimus atsakoma privaloma tvarka, ar savanoriškai, taip pat galimos neatsakymo pasekmės,

– teisės gauti informaciją ir teisės pataisyti duomenis apie save buvimas;

kiek tokios platesnės informacijos reikia, atsižvelgus į specifines duomenų rinkimo aplinkybes, kad būtų garantuotas teisingas subjekto duomenų tvarkymas.

11 straipsnis

Informavimas, kai duomenys gaunami ne iš duomenų subjekto

1. Kai duomenys gaunami ne iš duomenų subjekto, valstybės narės numato, kad tuo metu, kai imamasi užrašinėti asmens duomenis, arba jeigu numatoma duomenis atskleisti trečiajai šaliai, ne vėliau kaip iki to laiko, kai duomenys atskleidžiami pirmą kartą, duomenų valdytojas arba jo atstovas privalo duomenų subjektui suteikti bent tokią informaciją, jeigu jis jos dar neturi:

a) duomenų valdytojo arba jo atstovo, jei toks yra, tapatybė;

b) tikslai, dėl kurių tvarkoma;

c) bet kokia platesnė informacija, kaip antai:

– tvarkomų duomenų kategorijos,

– duomenų gavėjai ar gavėjų kategorijos,

– teisės gauti informaciją ar teisės pataisyti duomenis apie save buvimas,

kiek tokios platesnės informacijos reikia, atsižvelgus į specifines duomenų tvarkymo aplinkybes, kad būtų garantuotas teisingas subjekto duomenų tvarkymas.

<...>“

10.      Duomenų subjektai gali prižiūrėti su jais susijusių duomenų tinkamą naudojimą įgyvendindami savo „teisę gauti informaciją“, kurios pagrindiniai požymiai yra apibrėžti Direktyvos 95/46 12 straipsnyje. Pirmasis šiame straipsnyje numatytas atvejis yra reikšmingas šiai bylai:

12 straipsnis

Teisė gauti informaciją

Valstybės narės garantuoja kiekvienam duomenų subjektui teisę reikalauti, kad duomenų valdytojas:

a) be apribojimų, priimtinais laiko tarpais, per daug nedelsdamas ir be pernelyg didelių išlaidų pateiktų:

–       patvirtinimą, ar su juo susiję duomenys yra tvarkomi, ir informaciją bent jau apie tvarkymo tikslus, duomenų kategorijas, gavėjus, kuriems atskleidžiami duomenys, arba jų kategorijas,

–      pranešimą suprantamu pavidalu apie tvarkomus duomenis ir bet kurią prieinamą informaciją apie jų šaltinius,

–      žinias apie loginius metodus, naudojamus automatiškai tvarkant duomenis apie duomenų subjektą, bent 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų automatinių sprendimų atveju;

<...>“

11.      Direktyvos 95/46 13 straipsnyje nurodytais atvejais valstybės narės gali apriboti pareigą sunaikinti duomenis ir teisę gauti informaciją:

13 straipsnis

1.       Valstybės narės gali priimti teisines priemones, kad apribotų 6 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje bei 12 ir 21 straipsniuose numatytų prievolių ir teisių mastą, kai toks apribojimas yra reikalinga apsaugos priemonė norint užtikrinti:

a)      nacionalinį saugumą;

b)      gynybą;

c)      visuomenės saugumą;

d)      kriminalinių nusikaltimų bei reglamentuojamų profesijų etikos pažeidimų prevenciją, tyrimą, išaiškinimą ir persekiojimą;

e)      svarbius ekonominius ar finansinius valstybės narės ar Europos Sąjungos interesus, įskaitant ir monetarinius, biudžeto ar mokesčių klausimus;

f)      kontrolės, tikrinimo ar taisyklių nustatymo funkciją, kuri susijusi, bent atsitiktinai, su įgaliojimų vykdymu c, d ir e punktuose nurodytais atvejais;

g)      duomenų subjekto apsaugą arba kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą.

<...>“

B –    Nacionalinės teisės aktai

12.      Direktyva 95/46 į Nyderlandų teisės sistemą buvo parkelta bendro pobūdžio tekstu, t. y. Asmens duomenų apsaugos įstatymu (Wet bescherming persoonsgegevens). Šiame procese dėl prejudicinio sprendimo šis įstatymas yra papildomas, nes savivaldybėms taikomas specialus teisinis reglamentavimas, t. y. Įstatymas dėl komunų administracijų turimų asmens duomenų (Wet gemeentelijke basisadministratie persoonsgegevens). Šio įstatymo 103 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant asmuo gali susipažinti su informacija dėl su juo susijusių duomenų tvarkymo:

103 straipsnis

1.      College van burgemeester en wethouders, gavusi duomenų subjekto prašymą, turi jam per keturias savaites atsakyti raštu, ar su juo susiję duomenys per metus iki prašymo pateikimo iš administracijos buvo perduoti jų prašančiam ar trečiajam asmeniui.

<...>“

IV – Prejudicinis klausimas

13.      2007 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo Raad van State prašymą priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu:

„Ar įstatyme numatytas apribojimas suteikti informaciją tik apie tuos atskleidimus, kurie įvyko per vienerius metus iki atitinkamo prašymo pateikimo, yra suderinamas su 1995 m. spalio 24 d. Direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 12 straipsnio a punkto pirmu sakiniu, skaitomu kartu su jos 6 straipsnio 1 dalies a punktu ir proporcingumo principu?“

14.      College, Nyderlandų, Čekijos, Graikijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija savo pastabas pateikė per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą.

15.      2008 m. lapkričio 20 d. surengtame posėdyje žodines pastabas pateikė College ir M. E. E. Rijkeboer atstovai bei Nyderlandų, Čekijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės.

V –    Nagrinėjamo klausimo apibrėžimas

16.      Šioje byloje kyla keletas sudėtingų klausimų. Iš esmės reikia išsiaiškinti, ar gali būti nustatytas specialus terminas sunaikinti informaciją apie asmens duomenų tvarkymą. Pagal Direktyvą 95/46 ištrynus šiuos duomenis teisės gauti informaciją durys yra uždaromos, nes negalima prašyti informacijos, kuri jau neegzistuoja. Todėl ginčas yra susijęs su teisės apribojimu, kuris taip pat aiškiai numatytas Direktyvos 95/46. Ši įtampa tarp duomenų sunaikinimo ir teisės gauti informaciją lemia minėtos direktyvos vidinį konfliktą, dėl kurio Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą. |

17.      Taigi reikia išnagrinėti, ar duomenims apie tvarkymą yra arba gali būti taikoma ta pati tvarka kaip ir asmens duomenims. Taip pat reikia nustatyti, ar duomenų sunaikinimo terminas bet kuriuo atveju turi sutapti su teisės gauti informaciją laikotarpiu. Šie klausimai turi būti išnagrinėti atsižvelgiant į truputį painias faktines aplinkybes ir norminį reglamentavimą, nes Raad van State nenurodė, ar duomenims apie tvarkymą sunaikinti numatytas terminas yra toks pats, ar trumpesnis už asmens duomenims sunaikinti numatytą terminą. Taigi reikia išnagrinėti abi prielaidas, kad nacionaliniam teismui būtų pateiktas naudingas atsakymas.

VI – Pirminės pastabos: interesų vertinimas atsižvelgiant į pagrindines Sąjungos teises

A –    Pagrindinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jos raida Bendrijoje

18.      Remiantis konstitucinės chartijos teiginiais(4), Europos Sąjunga yra grindžiama pagrindinėmis teisėmis, kurių pagarbą užtikrina Teisingumo Teismas(5). Po daugiau nei dešimties teismo praktikos formavimosi metų, t. y. nuo sprendimų Stauder(6) ir Internationale Handelsgeselschaft(7), valstybės narės visiškai pripažino struktūrinį šių teisių pobūdį, priimdamos Vieningo Europos akto F straipsnį, kuris vėliau tapo ES sutarties 6 straipsniu. Šioje nuostatoje numatyta, kad Sąjunga gerbia pagrindines teises, kurias užtikrina 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK)(8) ir kurios kyla iš valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų.

19.      Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą priklauso šioms tradicijoms. Nuo sprendimo Stauder(9) privataus gyvenimo neliečiamumas teismo praktikoje buvo įtvirtintas kaip vienas pagrindinių Bendrijos teisės principų. Iš pradžių jis buvo naudojamas pareigos pateikti duomenis, pavyzdžiui, pavardę(10) ar su sveikata susijusią informaciją(11), kontekste tiek nacionaliniu(12), tiek Bendrijos lygiu(13). Kiek vėliau, dešimtajame dešimtmetyje, Teisingumo Teismas įtvirtino šios teisės poveikį privataus gyvenimo(14) ir šeimos neliečiamybės(15) srityje.

20.      1995 m. įvyko lūžis priėmus Direktyvą 95/46. Teisingumo Teismo praktikai šioje srityje, kuri iki tol laikėsi fragmentiško ir atskirų atvejų tyrimo, buvo suteiktas tvirtas pagrindas, nes direktyva detaliai išskiria dalyką(16), subjektus(17) ir galimas gynybos priemones, kurias turi asmuo, kai vyksta su juo susijusių duomenų judėjimas(18). Direktyvos 95/46 10 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinamos pagrindinių teisių gynybos priemonės, kurios yra pripažįstamos EŽTK ir Bendrijos teisės bendruosiuose principuose(19). Sprendime Österreichischer Rundfunk ir kt. patvirtinama, kad Direktyva 95/46, kurios tikslas užtikrinti laisvą duomenų judėjimą, yra taip pat svarbi priemonė saugant pagrindines teises(20).

21.      Apibendrinant reikia pasakyti, kad Direktyva 95/46 įtvirtina teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą automatiškai tvarkant(21) asmens duomenis.

22.      Kaip šio siekio kodifikuoti įrodymą pakanka nurodyti Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 8 straipsnį(22), kuris skirtas „asmens duomenų apsaugai“ ir įtvirtina teisę gauti informaciją ir teisę į teisingą duomenų tvarkymą. Šis straipsnis taip pat įtvirtina teisę susipažinti su surinktais asmens duomenimis bei į tai, kad jie būtų ištaisomi. Nepaisant to, kad Chartija galima remtis su tam tikru atsargumu(23), sunku nepaisyti šių nuostatų ir neigti, kad šie teisės elementai priskirtini prie valstybių narių bendrų konstitucinių tradicijų(24). Šį tvirtinimą pagrindžia ir aplinkybė, kad nuo Direktyvos 95/46 priėmimo praėjo daugiau nei dešimt metų ir kad ši sritis buvo veiksmingai suderinta(25).

23.      Chartijos 8 straipsnyje konkrečiai išryškinami du pagrindinėje byloje reikšmingi aspektai. Šie du aspektai įtvirtinti Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsniuose. Tai susiję, pirma, su pareiga sunaikinti duomenis pasibaigus terminui, kuris negali būti ilgesnis, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti (6 straipsnio 1 dalies e punktas), ir, antra, teise be apribojimų duomenų subjektui gauti apie save duomenis (12 straipsnio a punktas). Kadangi šie aspektai Chartijoje yra įtvirtinti ir iš esmės įtraukti į teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, Raad van State prejudicinį klausimą reikia nagrinėti suderinant interesus, kad būtų priimtas šiose nuostatose įtvirtintas racionalus sprendimas jas atitinkančiame konstituciniame kontekste(26).

24.      Pirmiausia apibrėžiant Direktyvos 95/46 aiškinimo esminius punktus reikia šia direktyvą išstudijuoti teleologiniu metodu, kad būtų nustatytas pagrindinis interesas.

B –    Pagrindinė teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir jos vidinė įtampa

25.      Nagrinėjama byla susijusi ne su dviem pagrindinėmis teisėmis, o su tos pačios teisės dviem aspektais. Priešingai nei buvo tais atvejais, kai, pavyzdžiui, garbė ir informacijos laisvė arba teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą ir teisė į nuosavybę sukėlė konfliktą, nagrinėjamas atvejis yra susijęs su dviem viešosios valdžios pareigomis: numatyti rinkmenų su asmens duomenimis sunaikinimo terminus ir užtikrinti duomenų subjektui galimybę susipažinti su šias duomenimis. Ši ypatybė išskiria M. E. E. Rijkeboer atvejį iš kitų bylų, kuriose Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą, pavyzdžiui, bylos Lindqvist(27) ar bylos Promusicae(28), kuriose taisė į privataus gyvenimo neliečiamumą kirtosi su atitinkamai teise į tikėjimo laisvę ir teise į nuosavybę(29). Pagrindinėje byloje kyla vidinis tos pačios teisės konfliktas, kuris, kaip ir Dr. Jeckyl ir Mr. Hyde atveju, pagristas dviem idėjomis, nes, kaip išdėstysiu vėliau, šios teisės viduje koegzistuota gerumas ir šaltas bei savanaudiškas žiaurumas.

26.      Duomenų valdytojo duomenų laikymas yra laiko atžvilgiu apribota pareiga, nes Direktyvoje 95/46 numatyta, kad jie laikomi ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti arba paskui tvarkomi. Tai matyti iš 6 straipsnio, kuris leidžia valstybėms narėms pačioms nustatyti tinkamus terminus, atsižvelgiant į sektorius ir į rinkmenų sukūrimo bei vėlesnio panaikinimo tikslus. Nepaisant šia nuostata kiekvienai nacionalinei teisinei sistemai suteiktos laisvės, Direktyvos 95/46 13 straipsnyje numatyta šio principo išimtis, leidžianti ilgesnį nei normalus laikymo terminą, kai to reikalauja bendrieji interesai, t. y. valstybės saugumas, kriminalinių nusikaltimų prevencija ar mokslo tyrimai.

27.      Direktyvos 95/46 konstatuojamosios dalys, kuriose nėra nuorodos į šią aplinkybę, neteikia išskirtinio dėmesio duomenų laikymo terminams. Tik 6 ir 12 straipsniai yra susiję su šia pareiga, o atsižvelgdamas į Direktyvos 95/46 suteikiamą didelę diskreciją valstybėms narėms manau, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas nekreipė didelio dėmesio į šį klausimą, ir tai patvirtina su ja susijusių normų ir normų dėl teisės gauti informaciją priešprieša(30).

28.      Duomenų subjekto galimybė susipažinti su apie jį turimais duomenimis ir prašyti juos ištaisyti, panaikinti ar blokuoti yra vieni iš pagrindinių Direktyvos 95/46 aspektų. 38 ir 40 konstatuojamosios minėtos direktyvos dalys patvirtina šią idėją ne tik todėl, kad jose pabrėžiama teisės gauti informaciją svarba, bet ir dėl netiesioginio ryšio tarp informacijos, kurią turi duomenų subjektas. ir apie jį turimų duomenų tvarkymo. Iš tikrųjų tam, kad 12 straipsnyje pripažintos teisės galiotų, turi būti taikomi tam tikri pagrindiniai principai, nes priešingu atveju šioje nuostatoje numatytos garantijos netektų prasmės. 41 konstatuojamojoje dalyje tai nurodyta labai aiškiai, tvirtinant, kad „bet kuriam asmeniui turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti teise gauti su juo susijusius tvarkomus duomenis, ypač norint patikrinti duomenų tikslumą ir tvarkymo teisėtumą“(31). Šiuo atveju Direktyvos 95/46 II skyriaus I skirsnyje įtvirtinti „duomenų kokybės principai“ įgyja savo reikšmę. Tarp šių principų yra pareiga laikyti duomenis „ne ilgiau, nei tai yra reikalinga tais tikslais, dėl kurių duomenys buvo surinkti“. Pareiga sunaikinti rinkmenas yra susijusi su pareiga tvarkyti duomenis „teisingai ir teisėtai“ ir su pareiga užtikrinti, kad jie būtų adekvatūs, susiję, savo apimtimi neviršijantys tikslų ir tikslūs(32).

C –    Direktyvos 95/46 6 straipsnio papildomas pobūdis 12 straipsnio atžvilgiu

29.      Aš suprantu prioriteto tarp Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsnių nustatymo sunkumą. Yra rimtų argumentų, pagal kuriuos duomenų sunaikinimas yra esminis Direktyva 95/46 sukurtos sistemos raktas, kuri įtvirtina teisę gauti informaciją, leidžiančią suinteresuotam asmeniui kontroliuoti sunaikinimo pareigos laikymąsi. Taip pat teisė į neliečiamumą įtvirtinta 12 straipsnyje, nes informacijos gavimas yra labai subjektyvi direktyvos erdvė, leidžianti asmenims reaguoti ir ginti savo interesus.

30.      Šiame kontekste neatsispiriu pagundai priminti seną dilemą, susijusią su kiaušiniu ir višta. Kuris iš dviejų atsirado anksčiau? Ar galime gyventi su šiuo amžinu klausimu ir pripažinti, kad į jį niekada nebus atsakyta, nes abu požiūriai yra amžina realybė, kaip rašė Aristotelis(33)?

31.      Priešingai nei filosofas, teismai neturi mąstymo laisvės, ir privalo pateikti atsakymą, net jei tai ne visada yra teisingiausias atsakymas. Todėl, kaip ir mokslininkai, kurie turi amžinos vištos ir kiaušinio dilemos sprendimo būdą(34), aš taip pat pateiksiu konflikto tarp Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsnių sprendimą.

32.      Iš šios išvados 29–35 punktuose pateiktų samprotavimų darau išvadą, kad Direktyva 95/46 atskleidžia duomenų sunaikinimo priklausomybę nuo teisės gauti informaciją. Direktyvos nuostatos įtvirtina teisę, kuri atsiranda su rinkmenos koncepcija ir išnyksta šią rinkmeną ištrynus. Todėl duomenų sunaikinimas yra tik momentas teisės gauti informaciją egzistavimo laikotarpiu. 12 straipsnis sąlygoja ir pateisina tokius požymius.

33.      Remiantis šiomis idėjomis galima įsitikinti, kad teisės gauti informaciją tikslas yra leisti duomenų subjektui sužinoti apie su juo susijusius turimus duomenis. Šį mastymą galima praplėsti, jei aiškintumėmės šio asmens paieškų tikslą. Dažniausia teisę gauti informaciją turintis asmuo nori patikrinti su juo susijusių duomenų tvarkymo teisėtumą. Direktyva 95/46 duomenų valdytojams nustatomi tam tikri jų veiklos vykdymo principai, tačiau ji taip pat įtvirtina ir apsaugos sistemas, tarp kurių galima paminėti teisę gauti informaciją, kuri yra priemonė, leidžianti duomenų subjektui kontroliuoti ir priversti laikytis tvarkos.

34.      12 straipsnis, kaip centrinė Direktyvą 95/46 įtvirtintos garantijų sistemos ašis, būtų visiškai nelogiškas, jei su trečiaisiais asmenimis susijusių duomenų turėtojams nebūtų taikomos jokios taisyklės. Kaip teisingai per posėdį nurodė Komisija, teisė gauti informaciją buvo įtvirtina būtent todėl, kad egzistuoja su tvarkymu susiję principai (6 straipsnis)(35). Kaip matyti iš šios direktyvos 12 straipsnio, kuris akcentuoja niuansą dėl žodžių junginio „be apribojimų“ vartojimo, minėta teisė yra šios direktyvos pagrindinis ramstis(36). Atsižvelgiant į Direktyvos 95/46, kuri koncentruojasi į duomenų subjektų apsaugą, apsauginį pobūdį yra akivaizdu, kad pareiga laikyti duomenis yra antrinė teisės gauti informaciją atžvilgiu. Ryški direktyvos subjektyvi pakraipa ir jos tikslas saugoti pagrindines teises (šiuo atveju teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę) konsoliduoja šią idėją ir 6 straipsnyje įtvirtintus interesus priskiria žemesniam norminiam lygiui.

35.      Šį argumentą patvirtina Europos Sąjungos pagrindinių laisvių chartijos 8 straipsnio, kurio hermeneutinė vertė nekelia jokių abejonių(37) ir kurio 1 dalyje kalbama apie teisę gauti informaciją, sistema. Šio straipsnio 2 dalyje išvardyti su tvarkymu susiję principai, tačiau laikantis hierarchinės tvarkos, pagal kurią duomenų subjekto teisė yra viršesnė už šių duomenų naudotojo pareigas.

36.      Remdamasis šia prielaida ir atkreipdamas Teisingumo Teismo dėmesį į Direktyvos 95/46 subjektyvumą, dėl kurio 12 straipsnis yra svarbesnis nei 6 straipsnis, nagrinėsiu Raad van State klausimą.

VII – Asmens duomenys ir duomenys apie tvarkymą

37.      Atsižvelgiant į tai, ką nurodžiau šios išvados 16 ir 17 punktuose, reikia atskirai išnagrinėti dvi prielaidas, kurių reikšmė priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo, išsiaiškinant termino teisėtumą, kai, pirma, jis yra trumpesnis nei numatyta pagrindiniams duomenims, ir, antra, kai teisei gauti informaciją, susijusią su duomenų tvarkymu, numatytas terminas yra toks pats kaip ir pagrindiniams duomenims. Pirmos prielaidos atveju reikia nustatyti, ar direktyva leidžia šią nepriklausomybę tarp teisės gauti informaciją kategorijų, pagrįstą prašomų duomenų pobūdžiu. Antros prielaidos atveju kyla klausimas dėl galimybės gauti informaciją po duomenų sunaikinimo.

38.      Siekiant Raad van Staat pateikti tinkamą sprendimą pirmiausia reikia nustatyti, ar sunaikinimo terminai turi būti taikomi bendrai visiems duomenims, įskaitant ir duomenis apie tvarkymą, ar vis dėlto šie terminai gali būti skirtingi, atsižvelgiant į asmens informacijos pobūdį. Yra esminis skirtumas, susijęs su kiekvienos kategorijos informacijos tikslais.

39.      Graikijos ir Čekijos vyriausybės per posėdį pabrėžė, kad kiekviena duomenų kategorija turi skirtingus tikslus. Toliau reikia nurodyti šio mastymo privalumus ir trūkumus bei pasekmes pagrindinei bylai.

40.      Asmens duomenų sunaikinimu siekiama apsaugoti duomenų subjektą, nes informacijos ištrynimas panaikina bet kokią neteisėto tvarkymo riziką. Tai, kad Direktyvos 95/46 6 straipsnyje nenustatytas joks terminas, yra tam tikra prasme logiška, nes kiekviena rinkmena tenkinami savi tikslai, o pagal subsidiarumo principą nacionalinės teisės aktų leidėjui yra paprasčiau nuspręsti dėl laikymo pas duomenų valdytoją trukmės iki sunaikinimo. Vis dėlto duomenų apie tvarkymą sunaikinimu siekiama kitų tikslų, nes juo nėra saugomas duomenų subjektas, kuris praranda informacijos pėdsakus ir negali įgyvendinti savo teisės gauti informaciją, nes atitinkamų duomenų valdytojas jų jau nebeturi. Šis duomenų sunaikinimas yra naudingas tretiesiems asmenims, kurie gavo duomenis ir kurių tapatybė bei ketinimai yra ištrinami.

41.      Šis požiūris akcentuoja konceptualius latentinius sunkumus šioje byloje. Akivaizdu, kad galime atskirti duomenų ir duomenų apie tvarkymą sunaikinimą(38). Kalbama apie skirtingus teisinius gėrius ir autonomines funkcijas, Direktyvoje 95/46 reglamentuojamus atskirai. Tačiau einant iki galo toks samprotavimas sukelia nepageidaujamų pasekmių. Pirmiausia dviejų duomenų kategorijų nelygybė Direktyvoje 95/46 neturi tekstinio pagrindo, nes 6 straipsnis yra susijęs su bendru duomenų sunaikinimu, o 12 straipsnyje išvardijamos skirtingos informacijos rūšys, suteikiant turinį teisei gauti informaciją, o ne siekiant išskyrimo(39). Antra, aiškinant plačiai teisė gauti informaciją turi būti įgyvendinama „be apribojimų“. Kaip nurodysiu toliau, šios teisės apsaugos lygį įmanoma apibrėžti atsižvelgiant į aplinkybės, tačiau 12 straipsnio redakcija neleidžia manyti apie pirmos ir antros klasės teisės gauti informaciją egzistavimą. Trečia, kaip per posėdį nurodė Komisija, Ispanijos Karalystė, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė, dvi duomenų kategorijos yra technologinio vieneto dalys, paprastai tvarkomos tose pačiose rinkmenose, o jų bendras valdymas nesudaro labai didelių sunkumų duomenų valdytojams.

42.      Todėl atmetu teoriją, pagal kurią duomenys apie tvarkymą egzistuoja savarankiškai ir turi atskirą teisinį statusą. Su tvarkymu susijusi informacija susijusi ir su asmens duomenimis, kurie yra tvarkomi, nes ji paaiškina manipuliavimo duomenimis būdus ir sąlygas, o tai įpareigoja mane ginti idėją, kad šie duomenys yra pagrindinė dalis Bendrijos „duomenų“ sąvokos Direktyvos 95/46 2 straipsnio a punkto prasme. Norint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui duoti tinkamą atsakymą, reikia įvertinti šį tvirtinimą dviejų mano minėtų šios išvados 16 ir 17 punktuose atvejų kontekste.

VIII – Pirma prielaida: trumpesnis duomenų apie tvarkymą sunaikinimo terminas

43.      Atrodo, kad Raad van State pateiktas klausimas yra susijęs su šiuo atveju: Nyderlandų teisės aktai numato ilgą asmens duomenų laikymo terminą, tačiau trumpesnį terminą, t. y. vienerių metų, duomenims apie tvarkymą sunaikinti. Vis dėlto sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiama detalių apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus duomenis ir todėl rizikuoju pateikdamas šį pirmą atsakymą minėto atvejo kontekste.

44.      Dėl šios išvados 37 ir 42 punktuose išdėstytų priežasčių manau, kad Direktyvoje 95/46 neskiriami asmens duomenys ir duomenys apie tvarkymą. Žinodamas apie laikymo problemas, kurios atsirastų pripažinus šį požiūrį, manau, kad Direktyvos 95/46 6 straipsnyje numatytas sunaikinimo terminas yra vienodas abiem duomenų rūšims. Nors sunaikinimo tikslas skiriasi, nelygu duomenų rūšis, man sunku apčiuopti skirtingas sistemas, pagrįstas dirbtiniu atskyrimu, juo labiau kad nagrinėjama yra pagrindinė teisė.

45.      Kaip nurodžiau šios išvados 29–35 punktuose, direktyvos tekstas teikia pirmenybę teisei gauti informaciją, nuo kurios priklauso pareiga sunaikinti. Siekiat įvykdyti šį tikslą tiek asmens duomenys, tiek duomenys apie tvarkymą būtų labiau apsaugoti, jeigu būtų laikomi tokį patį laikotarpį.

46.      Laikymo terminas tam tikrais atvejais per ilgas, tačiau pateisinamas visuomenės interesu, kuriuo galima remtis siekiant pratęsti duomenų apie tvarkymą laikymo terminą. Kai laikymas tampa labai ilgas dėl rinkmenų panaudojimo istoriniais, statistiniais ar mokslo tikslais, Direktyva 95/46 įpareigoja valstybes nares nustatyti specialias priemones, kurios pritaikytų rinkmenų naudojimą sąlygoms, pateisinančioms jų ilgesnį laikymą(40). Taigi reikia nustatyti kitas priemones, apsaugančias duomenų subjektą, net jei tos priemonės yra pritaikytos istoriniam ar kultūriniam duomenų naudojimui Direktyvos 95/46 6 straipsnio e punkto prasme.

47.      Be to, kaip nurodo College rašytinėse pastabose, kurias ji patvirtino per posėdį, egzistuoja kiti šios duomenų apie tvarkymą laikymo tiek pat, kiek ir asmens duomenis, pareigos apribojimai. College pateiktas pavyzdys man atrodo esminis. Jis susijęs su informacijos apie trečiuosius asmenis, kurie savo ruožtu yra saugomi Direktyvos 95/46, apsauga, o tai nereiškia, kad asmuo, apie kurį buvo perduota informacija, visiškai praranda savo teises. Šis apribojimas vien asmens duomenų apie trečiuosius asmenis atveju reiškia, kad pagrindiniam duomenų subjektui taikomi tokie patys apribojimai kaip ir duomenų gavėjui Direktyvos 95/46 tikslais.

48.      Todėl jei asmens duomenims ir duomenims apie tvarkymą taikomas bendras sunaikinimo terminas, nereikia vertinti Nyderlandų teisės aktuose numatyto vienerių metų termino proporcingumo. Jei asmens duomenų laikymo terminas yra ilgesnis nei duomenų apie tvarkymą laikymo terminas, atsakymas į prejudicinį klausimą yra pateiktinas šiuo etapu.

49.      Jei bylos teisinis kontekstas būtų kitoks, atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą taip pat būtų kitoks, t. y. jei terminai sutaptų, o duomenų subjektas prašytų leisti susipažinti su anksčiau sunaikinta informacija.

IX – Antra prielaida: dviejų duomenų kategorijų bendras sunaikinimo terminas

A –    Direktyvos 95/46 12 straipsnio pažodinis aiškinimas

50.      Ispanijos Karalystė, Čekijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė mano, kad, atsižvelgiant į 12 straipsnio a punkto antros įtraukos tekstą, 12 straipsnyje nustatytas ryšys tarp galimybės gauti duomenis ir šių duomenų sunaikinimo, numatyto 6 straipsnyje. Minėta nuostata įpareigoja valstybes nares užtikrinti teisę, kad duomenų valdytojas pateiktų „pranešimą suprantamu pavidalu apie tvarkomus duomenis ir bet kurią prieinamą informaciją apie jų šaltinius“. Iš šios nuostatos išdėstymo matyti, kad Direktyva 95/46 apriboja teisę gauti informaciją apie tvarkomus duomenis, todėl negalima prašyti leisti susipažinti su informacija pasibaigus jos tvarkymo terminui, t. y. ją sunaikinus. Šį aiškinimą pagrindžia skirtingų kalbinių versijų, kurios skiriasi laikino pobūdžio nurodymo jose ir teisės gauti informaciją nustatymo intensyvumu, palyginimas.

51.      Šis argumentas nėra įtikinamas, nes net jei angliškoje versijoje daroma nuoroda į „undergoing processing“(41) duomenis, ispaniška versija („datos objeto de los tratamientos“) įneša tam tikrą dviprasmiškumą. Pripažįstu, kad teksto griežtas aiškinimas labiau sutaptų su 6 straipsnyje įtvirtinta sunaikinimo pareiga. Vis dėlto nemanau, kad kalbiniai skirtumai yra lemiami, juo labiau kad yra priežasčių išnagrinėti 12 straipsnio gramatinę struktūrą, kaip padarysiu vėliau(42).

52.      Taip pat nesutinku su Ispanijos Karalystės pozicija, pagal kurią reikėtų nustatyti 12 straipsnio išimti, pridedant ją prie kitų Direktyvos 95/46 13 straipsnyje nustatytų išimčių(43). Pripažinusi, kad galimybė susipažinti su duomenimis yra apribota tik jų tvarkymo laikotarpiu, Ispanijos Karalystė mano, kad numanomas apribojimas, kurio turinys išplaukia iš minėtos pareigos, numatytos direktyvos 6 straipsnyje, priskirtinas prie Direktyvos 95/46 13 straipsnyje numatytų išimčių. Šis paaiškinimas manęs neįtikina ir aiškiai patvirtina teiginį, kurį ja siekiama paneigti: nors 13 straipsnis įtvirtina plačios teisės gauti informaciją išimtis, jos turi būti aiškinamos griežtai. Kilni šių apribojimų išimtis nepriimtina ir netoleruotina, nes ex novo sukuria kitas kategorijas.

53.      Apibendrinant galima pasakyti, kad Direktyvos 95/46 nuostatos verčia atmesti teisę gauti informaciją ribojantį vertinimą. Iš šių motyvų negalima daryti išvados dėl vienodo termino koncepcijos, nes atsižvelgiant į Direktyvos 95/46 vidinę hierarchiją teisė gauti informaciją yra viršesnė už sunaikinimo pareigą. Rinkmenų sunaikinimas yra galimybės gauti informaciją ribojimas, kuris laikomas teisėtu, tik jei įvykdomos tam tikros sąlygos. Kitaip tariant, galima sąlygoti teisės gauti informaciją įgyvendinimą (pavyzdžiui, nustatant terminus), jei duomenų subjektas yra saugomas kitomis priemonėmis. Jei taip nebūtų, egzistuotų duomenų sunaikinimo terminai, kurie būtų neteisėti, nes apribotų teisę gauti informaciją, tačiau tai nereiškia, kad reikia atskirti įvairią informaciją ir įpareigoti duomenų valdytojus duomenis apie tvarkymą laikyti amžinai. Atvirkščiai, tai reiškia, kad duomenų sunaikinimo terminas turi būti pratęstas tiek, kad būtų užtikrinta teisė gauti informaciją.

54.      Todėl manau, kad sunaikinimo terminas taip pat yra Direktyvos 95/46 12 straipsnyje numatytos teisės apribojimas. Vis dėlto šis terminas gali pažeisti direktyvą, jei jis nepamatuotai trukdo pasiekti joje nustatytus tikslus.

B –    Taisyklės išimtis: informacija apie suinteresuotąjį asmenį

55.      Dėl išdėstytų priežasčių manu, kad duomenų sunaikinimo terminas yra teisės gauti informaciją apribojimas, net jei egzistuoja aplinkybės, kurioms esant atsiranda skirtumas tarp termino sunaikinti duomenis ir teisės gauti informaciją. Vartodamas žodį „skirtumas“ turiu omenyje tai, kad sunaikinimo terminas gali būti proporcingas, o teisės susipažinti terminas – neproporcingas, arba atvirkščiai. Aš suprantu praktinius tokio požiūrio sunkumus, tačiau tokia pasekmė gali atsirasti esant ypatingai situacijai, kai suinteresuotasis asmuo nebuvo tinkamai informuotas apie savo teises.

56.      Tokia pasekmė atsiranda, jei, kaip nurodo Graikijos Respublika ir Komisija, nustatomas duomenų subjekto teises pažeidžiantis nepakankamas informacijos kiekis. Norint paaiškinti šį klausimą reikia priminti, kad Direktyvos 95/46 10 ir 11 straipsniuose numatyta pareiga pranešti duomenų subjektui ir pareiga jo prašyti tam tikros informacijos ir (arba) leidimų, tarp kurių yra ir informacija, susijusi su duomenų perleidimu tretiesiems asmenims. Ši pareiga yra suformuluota labai nekonkrečiai ir kiekvienai valstybei narei suteikia didelę veikimo laisvę. Šių pareigų suformulavimo būdas kiekvienoje teisinėje sistemoje lemia atsakymą tokiose bylose, kokia yra pagrindinė byla. Niekas nedraudžia asmeniui, kuris dar prieš perleidimą nebuvo informuotas apie tapatybę asmens, kuriam duomenys buvo perleisti, arba apie teisės gauti informaciją įgyvendinimo terminą, naudotis padidinta apsauga(44). Ši išvada atitinka direktyvoje įtvirtintą duomenų subjekto subjektyvios teisės, kuri ribojama taip, kad sunaikinus duomenis jos įgyvendinimas yra užtikrinamas, viršenybę.

57.      Tam tikrais atvejais taikant šią teoriją gaunamas sprendimas, kurio neįmanoma įvykdyti. Jei College savo iniciatyva sunaikino visus ankstesnius nei praėjusių metų duomenis, susijusius M. E. E. Rijkeboer, duomenų subjekto reikalavimai gali nieko neduoti. Akivaizdu, kad Roterdamo miestas negali suteikti to, ko jau nebeturi. Tokia situacija gali susiklostyti ir kitose nacionalinėse teisinėse sistemose, tačiau tik ribotą laikotarpį, kuris sutaptų su laiku, reikalingu priimti teisės aktą, neatitinkantį Bendrijos teisės. Tačiau tuo laikotarpiu duomenų subjektas išsaugo galimybę, t. y. valstybės prigimtinę atsakomybę, susijusią su įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę nesilaikymu. Nesant asmenį visiškai patenkinančio jo teisės įgyvendinimo, šios taisyklės leidžia gauti bent jau piniginį žalos atlyginimą, kurį turi pripažinti nacionaliniai teismai(45).

58.      Galiausiai, jei Raad van State pagrindinėje byloje konstatuotų informacijos nepakankamumą, naudojant amerikietišką terminą, ši byla turėtų būti išspręsta panaudojant „hard look“ į proporcingumą(46). Tokiu atveju yra būtina, kad duomenų sunaikinimo terminas nebūtų taikomas automatiškai kaip teisės gauti informaciją apribojimas. Proporcingumo kontrolė turi būti vykdoma didžiausiu apsaugos lygiu, o tai apsunkintų tik vienerių metų termino pripažinimą.

59.      Šiame kontekste aš pritariu tam, kad duomenų sunaikinimas ir galimybė su jais susipažinti yra to paties gėrio elementai, kurie veikia bendrai nustatant jų terminus. Direktyvos 95/46 6 straipsnyje numatytas duomenų sunaikinimas yra susijęs su visais informacijos elementais, įskaitant ir jos perleidimą tretiesiems asmenims. Todėl sunaikinimo ribojimas laiko atžvilgiu netiesiogiai veikia taip pat, kaip ir terminas nustatyti teisės gauti informaciją laiką. Atskiriant duomenų kategorijas sukuriamas skirtumas, kurio nėra Direktyvoje 95/46 ir kurio praktinis veiksmingumas nėra akivaizdus(47).

60.      Išimtys yra galimos, kai duomenų subjektui pateikiant informaciją trūksta skaidrumo. Tokiu atveju duomenų sunaikinimo terminas turi būti pratęstas, kad būtų apsaugota teisė gauti informaciją.

C –    Vienerių metų terminas ir proporcingumo principas

61.      Nyderlandų teisės aktai numato specialų duomenų tvarkymo komunose režimą, pagal kurį, kiek tai susiję su šia byla, taikomas bendras vienerių metų duomenų sunaikinimo terminas. Aš jau nurodžiau priežastis, dėl kurių šį laikotarpį reikia nagrinėti tiek Direktyvos 95/46 6 straipsnio, tiek jos 12 straipsnio tikslais. Pirmiausia reikia nustatyti, ar šis terminas atitinka proporcingumo principą, kurio taikymą įtvirtina minėti straipsniai, nes abiejuose kalbama apie pagrindinę teisę.

62.      Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Čekijos vyriausybės stengėsi įrodyti sunkumus, kurie kyla norint užtikrinti teisę gauti informaciją, kai duomenys jau sunaikinti. Todėl jos skyrė mažai dėmesio nagrinėjamam terminui. Tačiau Graikijos vyriausybės ir College pastabose kalbama apie Nyderlandų termino poveikį, atsižvelgiant į Direktyvą 95/46 ir proporcingumo principą. Graikijos Respublika ir Komisija mano, kad šis terminas yra labai trumpas ir todėl pažeidžia Bendrijos teisę. College tvirtina, kad šis terminas teisėtas, nurodydama Nyderlandų sistemos ypatybes, kurios termino trumpumą kompensuoja kitomis asmens duomenų apsaugos priemonėmis.

63.      Prieš pradedant nagrinėti nacionalinio termino proporcingumą reikia priminti tam tikras taisykles, nes Teisingumo Teismas jau nagrinėjo panašius terminus. Iš teismo praktikos matyti skirtingi požiūriai, priklausantys nuo kiekvienos bylos konteksto. Šioje praktikoje, atsižvelgiant į aplinkybes, vykdoma didesnė ar mažesnė kontrolė(48). Galimo pagrindinių teisių pažeidimo atveju šių teisių įgyvendinimo terminas turi būti nagrinėjamas labai atidžiai(49). Todėl ši kontrolė priklauso nuo daug veiksnių.

64.      Kaip nurodžiau šios išvados 55–60 punktuose, reikia įvertinti informacijos, kurią gavo duomenų subjektas šių duomenų tvarkymo laikotarpiu, lygį. Šiuo klausimu galima pažymėti tokius kriterijus.

65.      Pagal Direktyvos 10 ir 11 straipsnius duomenų subjektas turi teisę į tai, kad jam būtų pateikta tam tikra informacija, be kita ko, ir apie „duomenų gavėjus ar gavėjų kategorijas, kiek tokios platesnės informacijos reikia, atsižvelgus į specifines duomenų rinkimo aplinkybes, kad būtų garantuotas teisingas subjekto duomenų tvarkymas“. Minėti straipsniai skiria informaciją, gautą iš duomenų subjekto, ir informaciją, gautą ne iš duomenų subjekto, nors abiem atvejais turi būti pateikiama informacija apie duomenų perleidimą tretiesiems asmenims.

66.      Nacionalinės teisės aktų leidėjas turi didelę veikimo laisvę nustatant Direktyvos 95/46 10 ir 11 straipsniuose numatytą pareigą, tačiau minėtų nuostatų tikslas yra informuoti duomenų subjektą apie tai, jog su juo susiję duomenys buvo perleisti, kad šis turėtų galimybę, jei pageidauja, susipažinti su duomenų tvarkymu ir kontroliuoti šio tvarkymo atitiktį Direktyvos 95/46 6 straipsnio principams. Vis dėlto informacijos turinys priklauso nuo konteksto ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar Nyderlandų teisės sistema bei atitinkama savivaldybių praktiką nepažeidžia 10 ir 11 straipsnio nuostatų. Reikia nustatyti, ar M. E. E. Rijkeboer buvo pranešta apie su juo susijusių duomenų perleidimą ir ar jis buvo informuotas apie vienerių metų terminą, kurį turėjo savo teisės gauti informaciją įgyvendinimui. Valstybės narės neprivalo pranešti apie terminą, nes to nenumato 10 ir 11 straipsniai(50). Vis dėlto vertinant jo trukmę svarbu patikrinti, ar duomenų subjektui buvo pranešta apie šį terminą. Neigiamo atsakymo atveju be papildomų duomenų, valdytojo paaiškinimų sunku sutikti, kad tik vienerių metų laikotarpis atitinka proporcingumo principą, taip pat ir Direktyvą 95/46.

67.      Be to, perleista informacija yra ypač svarbi, nes, kaip pripažinta direktyvoje, duomenys, apie kuriuos turi būti pranešta, gali apimti duomenų gavėjų tapatybes, taip pat ir „gavėjų kategorijas“. Pastaroji nuoroda reiškia, kad pateikti sąrašai ne visada rodo, kas susipažino su rinkmenomis, todėl duomenų subjektas, įgyvendindamas savo teisę gauti informaciją, atsiduria nepalankioje padėtyje. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar ir kaip duomenų perleidėjai informavo M. E. E. Rijkeboer. Per šį tyrimą turi būti atliekama išplėsta termino kontrolė, jei nebuvo nurodytos trečiųjų asmenų tapatybės, nes duomenų subjektas gali baimintis, kad tvarkyta buvo pažeidžiant 6 straipsnyje nustatytus principus.

68.      Galiausiai reikia nustatyti keletą taisyklių, susijusių su įrodinėjimo pareiga. M. Rijkeboer, kaip asmuo, kurio atžvilgiu ginama pagrindinė teisė, turėjo kreiptis į teismą, kad susipažintų su informacija apie savo asmens duomenų tvarkymą(51). Atitiktis Direktyvai 95/46 priklauso nuo įvairių kazuistinių veiksnių, kurie išplaukia iš paties nacionalinio įstatymo ir savivaldybės administracijos praktikos. Remdamasis savo pagrindine teise M. E. E. Rijkeboer neišvengiamai turi kreiptis į teismą, tačiau jis neprivalo įrodyti savo valstybės teisės sistemos trūkumus šioje srityje, nes Direktyvos 95/46 tekstas leidžia manyti, kad, kaip išdėsčiau šios išvados 29–35 punktuose, teisė gauti informaciją yra viršesnė ir kad visos išimtys turi būti nagrinėjamos labai atsargiai. Atsižvelgiant į Bendrijos normų, susijusių su duomenų apsauga, subjektyvią viršenybę, šių duomenų valdytojas turi įrodyti, kad teisinis pagrindas ir duomenų tvarkymo praktika suteikia garantijas, kurios pateisina tokį trumpą Direktyvos 95/46 12 straipsnyje numatytos teisės įgyvendinimo vienerių metų terminą.

69.      Šiame procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo College pateiktose pastabose yra keletas nuorodų šiuo klausimu. Nacionalinės teisės aktuose įtvirtinta kontrolės ir pusiausvyros sistema (College vartoja „checks and balances“ terminą), kuri derina teisę gauti informaciją numatydama tam tikras garantijas, pavyzdžiui, ribojimus, susijusius su duomenų gavėjais, specialų tikslų ryšį konkrečiais atvejais, išankstinį duomenų subjekto sutikimą ar kontrolės sistemą, kurią vykdo nepriklausoma valdžios institucija. Be to, remiantis tuo, ką išdėstė College, duomenų subjektui pranešama apie vienerių metų terminą tiek individualiai, tiek kolektyviai (internete gyventojams skirtuose pranešimuose)(52).

70.      Aš suprantu, kokį poveikį ši bylą gali turėti rinkmenų, kurioms taikoma Direktyva 95/46, valdytojams. Vis dėlto asmens apsaugos viršenybė mane verčia jų teises derinti su veiksmingu rinkmenų tvarkymu. Todėl Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia vienerių metų terminą įgyvendinti teisę gauti informaciją apie duomenų tvarkymą, jei:

–        duomenų subjektui nebuvo pranešta apie perdavimą,

–        arba nors duomenų subjektui pranešta apie perdavimą, jam nebuvo nurodyta termino trukmė,

–        arba nors duomenų subjektui pranešta apie perdavimą, jis nebuvo informuotas apie informacijos gavėjo tapatybę.

71.      Kadangi kalbama apie pagrindinę teisę, College turi įrodyti, kad nacionalinės teisės normos ir administracinė praktika garantuoja pakankamą duomenų subjekto informavimą, leidžiantį šiam be apribojimų įgyvendinti savo teisę gauti informaciją.

72.      Raad van State, atsižvelgdamas į išdėstytus kriterijus ir į šiame procese dėl prejudicinio klausimo priėmimo bei pagrindinėje byloje nurodytas teisines bei faktines aplinkybes, Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsnius turi taikyti remdamasis šios išvados 70 ir 71 punktuose išdėstytais pagrindais.

X –    Išvada

73.      Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, Teisingumo Teismui į Nyderlandų Raad van State pateiktą prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip:

„Informacija apie duomenų tvarkymą, įskaitant informaciją, susijusią su duomenų perdavimu tretiesiems asmenims, yra asmens duomenys 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo prasme. Siekiant užtikrinti Direktyvos 95/46 veiksmingumą, duomenų apie tvarkymą sunaikinimo terminas yra toks pats kaip ir taikomas asmens duomenims, nepažeidžiant šia direktyva tretiesiems šių duomenų gavėjams suteiktų teisių ir pareigų.

Direktyvos 95/46 6 ir 12 straipsniai draudžia vienerių metų terminą įgyvendinti teisę gauti informaciją apie duomenų tvarkymą, jei:

–        duomenų subjektui nebuvo pranešta apie perdavimą,

–        arba nors duomenų subjektui pranešta apie perdavimą, jam nebuvo nurodyta termino trukmė,

–        arba nors duomenų subjektui pranešta apie perdavimą, jis nebuvo informuotas apie informacijos gavėjo tapatybę.

Duomenų valdytojas turi įrodyti, kad nacionalinės teisės normos ir administracinė praktika garantuoja pakankamą duomenų subjekto informavimą, leidžiantį šiam be apribojimų įgyvendinti savo teisę gauti informaciją.“


1 – Originalo kalba: ispanų.


2 – 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 281, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355 ).


3 – Kaip ir teisėtai ar neteisėtai tvarkomų duomenų saugojimas, atminties atkūrimas yra labai delikatus darbas. Praeities pėdsakų ištrynimo klausimas turi būti nagrinėjamas labai atsargiai, kaip to reikalavo M. Prustas aukštindamas atminties asociacijas, nes „vietos, kurias mes žinojome, priklauso tik erdvei, kuriai mes jas priskiriame, kad mums būtų paprasčiau. Mūsų gyvenimą sudaro tik maža dalis gretimų įspūdžių; tam tikro vaizdo prisiminimas yra tik apgailestavimas dėl tam tikro momento; o namai, keliai, gatvės keičiasi lygiai taip pat, kaip ir metai“. Marselis Prustas „Prarasto laiko beieškant. Kitoje Svano pusėje“,Gallimard, La Pléiade, Paryžius, 1987, I tomas, p. 419–420.


4 – 1986 m. balandžio 23 d. Sprendimas Les Verts prieš Parlamentą (294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas) ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (C-402/05 P, Rink. p. I‑0000, 281 punktas).


5 – 1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Stauder (29/69, Rink. p. 419, 7 punktas).


6 – Minėtas 5 išnašoje.


7 – 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimas (11/70, Rink. p. 1125).


8 – 1974 m. gegužės 14 d. Sprendimas Nold prieš Komisiją (4/73, Rink. p. 491) ir 1986 m. gegužės 15 d. Sprendimas Johnston (222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas).


9 – Minėtas 5 išnašoje.


10 – 1985 m. lapkričio 7 d. Sprendimas Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539, 34 punktas).


11 – 1987 m. spalio 7 d. Sprendimas Strack prieš Komisiją (140/86, Rink. p. 3939, 9–11 punktai).


12 – 1992 m. balandžio 8 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (C‑62/90, Rink. p. I‑2575, 23 punktas).


13 – 1994 m. spalio 5 d. Sprendimas X prieš Komisiją (C‑404/92 P, Rink. p. I‑4737, 17 ir 18 punktai).


14 – 1989 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Hoechst prieš Komisiją (46/87 ir 227/88, Rink. p. 2859) ir 2002 m. spalio 22 d. Sprendimas Roquette Frères (C‑94/00, Rink. p. I‑9011).


15 – 2002 m. liepos 11 d. Sprendimas Carpenter (C‑60/00, Rink. p. I‑6279, 38 punktas) ir 2002 m. liepos 25 d. Sprendimas MRAX (C‑459/99, Rink. p. I‑6591, 53 punktas).


16 – Direktyvos 95/46 1–3 straipsniai.


17 – Direktyvos 95/46 2 straipsnis.


18 – Direktyvos 95/46 10–24 straipsniai.


19 – „kadangi asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių nacionalinių įstatymų tikslas – apsaugoti pagrindines teises ir laisves, ypač [teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą], [pripažįstamą] EŽTK 8 straipsnyje, taip pat Bendrijos teisės aktų bendruosiuose principuose; kadangi dėl šios priežasties, suvienodinant tokius įstatymus, negali būti sumažinta juose numatyta apsauga, o priešingai – turi būti siekiama aukšto apsaugos lygio visoje Bendrijoje;“


20 – 2003 m. gegužės 20 d. Sprendimas (C‑465/00, C‑138/01 ir C‑139/01, Rink. p. I‑4989, 70 punktas). Šiuo klausimu generalinis advokatas A. Tizzano išvadoje tvirtina, kad pirminis Direktyvos 95/46 tikslas yra laisvas asmens duomenų judėjimas, o ne pagrindinių teisių apsauga. Teisingumo Teismas atmetė šį požiūrį ir laikėsi duomenų subjekto apsaugos pozicijos. Ši nuomonė vėliau buvo patvirtinta 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendime Lindqvist (C‑101/01, Rink. p. I‑12971, 96 punktas), kuriame nurodoma, kad Direktyva 95/46 siekiama užtikrinti laisvą asmens duomenų judėjimą, taip pat užtikrinant aukštą šių duomenų subjektų teisių ir interesų apsaugos lygį.


21 – E. Guichot „Datos personales y Administración Pública“,Civitas, Madridas, 2005, p. 43–47.


22 – 2000 m. gruodžio 7 d. iškilmingai paskelbta Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos (OL C 364, p. 1 ir kt.).


23 – Nėra abejonių, kad nors nepriklauso šiuo metų galiojančiai Bendrijos teisės sistemai, Chartija daro poveikį kaip „soft law“ norma. Dėl Chartijos ir jos teisinio poveikio darau nuorodą į savo 2006 m. rugsėjo 12 d. Išvados byloje Advocaten voor de Wereld, kurioje buvo priimtas 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimas (C‑303/05, Rink. I‑3633), 78 ir 79 punktus.


24 – R. Alonso García „The General Provisions of the Charter of Fundamental Rights of the European Union“,Harvard Jean Monnet Working Paper Nr. 4/02, p. 22 ir 23.


25 – Europos Parlamento ir Tarybos pranešimas apie darbo programos siekiant geresnio duomenų apsaugos direktyvos taikymo, kurią Komisija priėmė 2007 m. kovo 7 d. (COM/2007/87, galutinis, p. 5), vykdymą patvirtina, kad visos valstybės narės perkėlė Direktyvą 95/46.


26 – Interesų palyginimo techniką Teisingumo Teismas dažnai naudoja bylose, susijusiose su pagrindinėmis teisėmis. Duomenų apsaugos srityje reikšmingi yra minėtas sprendimas Lindqvist (82 punktas) ir 2008 m. sausio 29 d. Sprendimas Promusicae (C‑275/06, Rink. p. I‑271, 66 punktas). X. Groussot „Promusicae sprendimo komentaras“, Common Market Law Review, Nr. 6, 45 tomas, 2008, analizuoja šį palyginimą.


27 – 20 išnašoje minėtas sprendimas.


28 – 27 išnašoje minėtas sprendimas.


29 –     Be sprendimų Lindqvist ir Promusicae, aš taip pat darau nuorodą į 2008 m. gegužės 8 d. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Tietosuojavaltuutettu (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimas C‑73/07, Rink. p. I‑0000), kurios 99–105 punktuose aiškinamas būdas, kaip Teisingumo Teismas lygina interesus pagrindinėje byloje nagrinėjamoje srityje.


30 – Nepažeisdamas Direktyvos 95/46 6 straipsnio 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (OL L 201, p. 37) 12 straipsnis taip pat numato duomenų sunaikinimą, nors ir ne tokiomis privalomomis nuostatomis ir paprašius suinteresuotajam asmeniui.


31 – Mano paryškinta.


32 – Būdvardžiai, vartojami Direktyvos 95/46 6 straipsnio 1 dalyje.


33 – „The New Enyclopedia Britannica“, 12 tomas, Čikaga, Londonas, Torontas, Ženeva, Sidnėjus, Tokijas, Manila, Seulas, 1973, p. 24.


34 – S. Hawking „A Brief History of Time“,Bantam, Niujorkas, 1988, p. 193, krypsta kiaušinio link. Šis tvirtinimas lemia akivaizdžias teologines pasekmes, kurių čia negalima išdėstyti.


35 – Būtent tai tvirtina A. I. Herrán Ortiz „El derecho a la intimidad en la nueva Ley Orgánica de protección de datos personales“, Dykinson, Madridas, 2002, p. 153 ir M. Arenas Ramiro „El derecho fundamental a la protección de datos personales en Europa“, Tirant lo Blanch, Valencija, 2006, p. 305.


36 – Direktyva 95/46 žengia toliau nei 1981 m. sausio 28 d. Europos Tarybos konvencija (Nr. 108) dėl asmenų apsaugos, susijusios su asmens duomenų automatizuotu tvarkymu. Tai matyti iš jos 11 konstatuojamosios dalies, kurioje nustatyta, kad „<...> šioje direktyvoje apibrėžti asmens teisių ir laisvių, ypač privatumo teisės [teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą], apsaugos principai remia [tikslina ir išplečia] tuos principus, kurie pateikiami 1981 m. sausio 28 d. Europos Tarybos konvencijoje <...>“ (paryškinta mano). Įrodymas yra Bendrijos teksto turinys, kur tam tikri klausimai analizuojami detaliau nei Konvencijoje Nr. 108, ypač teisės gauti informaciją apibrėžimo srityje. Pagal Direktyvą 95/46 ši teisė įgyvendinama „be apribojimų“, o Konvencijos Nr. 108 8 straipsnyje tik skelbiama teisė gauti informaciją „atitinkamais laiko tarpais“. Bendrijos teisės tikslas išplėsti teisę gauti informaciją, todėl ji išdėstyta gerokai palankiau nei Europos Tarybos konvencija, primenant Direktyvos 95/46 asmens apsauginį pobūdį.


37 – 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C‑540/03, Rink. p. I‑5769, 38 punktas); 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Unibet (C‑432/05, Rink. p. I‑2271, 37 punktas); 23 išnašoje minėtas sprendimas Advocaten voor de Wereld (46 punktas) ir minėtas sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją (335 punktas).


38 – Atskyrimą savo pastabose (31 ir 32 punktai) remia Komisija.


39 – Direktyvos 95/46 12 straipsnyje, nors išvardijami su teisės gauti informaciją susiję aspektai, kreipiamas dėmesys į klausimus, susijusius ne su duomenimis, o su tvarkymu. Ši pastaba leidžia konstatuoti, kad duomenų atžvilgiu teisė gauti informaciją yra neribojama. Tačiau duomenų tvarkymas yra visai kitas klausimas, o tai rodo, kad Direktyvos 95/46 rengėjai buvo jautrūs esminiams 12 straipsnio bendro supratimo sunkumams.


40 – 6 straipsnio 1 dalies e punkte sunaikinimo pareigai suteikiamas niuansas: „Valstybės narės išdėsto asmens duomenų, ilgesnį laiką saugomų dėl istorinės, statistinės ar mokslinės paskirties, atitinkamas apsaugos priemones“. Nors ši nuostata nebuvo aiškiai pateikta kaip pareigos sunaikinti išimtis, direktyva nuo šios pareigos atleidžia asmenis, teikiančius nurodytas viešąjį interesą atitinkančias paslaugas, net jei Europos nuostatos išlieka taikomos, nes šie asmenys turi prisitaikyti prie istorinių, statistinių ir mokslo tyrimų specifikos.


41 – Prancūziška versija („sont traitées“ arba „sont communiquées“) ir vokiška versija („an die Daten übermittelt werden“) sutampa su angliška versija.


42  Priešingai nei tvirtina College, nemanau, kad 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlemento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1), kuriame numatoma pareiga nustatyti laikymo terminą, gali leisti teisingai išaiškinti 6 ir 12 straipsnius. Šis reglamentas yra teisinis Direktyvos 95/46 pritaikymas Bendrijos institucijoms. Logiška, kad jo turinys yra detalesnis nei valstybėms narėms skirto derinimo instrumento. Šio termino nurodymas reglamento 11 ir 12 straipsniuose nereiškia, kad Direktyvos 95/46 tikslas, kuris taikomas valstybėms narėms, yra priešingas. Vertinant bendrai, nieko nenurodymas šiuo klausimu liudija apie vertinimo laisvę, kurią turi kiekviena nacionalinė teisinė sistema, tačiau tai nereiškia, kad bet koks terminas yra priimtinas ar kad jis gali riboti teisę gauti informaciją.


43 – Ispanijos Karalystės pastabos (25 punktas).


44 – D. Bainbridge „EC Data Protection Directive“, Butterworths, Londonas, Dublinas, Edinburgas, 1996, p. 139, palaiko šį 10 ir 11 straipsnio aiškinimą.


45 – Reikia priminti, kad Direktyvos 23 straipsnio 1 dalyje, kuri skirta atsakomybei pažeidus direktyvos nuostatas, nustatyta, kad „valstybės narės numato, jog bet kuris asmuo, patyręs nuostolių dėl neteisėtos tvarkymo operacijos ar bet kokio veiksmo, nesuderinamo su nacionalinėmis nuostatomis, priimtomis pagal šią direktyvą, turi teisę iš duomenų valdytojo gauti kompensaciją už patirtus nuostolius“.


46 – Pagal šią teoriją teismas sustiprina viešosios valdžios sprendimų kontrolę, kai neįmanoma nustatyti jokio rimto šio sprendimo pagrindo. Šios teorijos pradininkas yra Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausias teismas SEC prieš Chenery Corp., (318 U.S. 80 (1943)), o vėliau ji buvo išplėtota sprendime Citizens to Preserve Overton Park prieš Volpe (401 U.S. 402 (1971)). Taip pat žr. S. G. Breyer, R. B. Stewart, C. R. Sunstein ir A. Vermeule „Administrative Law and Regulatory Policy“,Aspen, Niujorkas, 2006, p. 349–368. Dėl „hard look“ Bendrijos teisminėje kontrolėje tiek Europos, tiek nacionaliniu lygiu žr. P. Craig „EU Administrative Law“,Oxford University Press, 2006, p. 477 – 481.


47 – Nepaisydama šių techninių sunkumų, Jungtinė Karalystė per posėdį pabrėžė, kad jos vidaus teisės sistemoje aiškiai numatyti atvejai, kada teisė gauti informaciją apie tvarkymą yra garantuojama ir sunaikinus asmens duomenis. Vis dėlto Jungtinės Karalystės vyriausybės atstovas nepateikė daugiau detalių šiuo klausimu, jis ir užtikrino šios praktikos išimtinį pobūdį. Todėl vertinu tai atsargiai. Be to, manu, kad jei Direktyva 95/46 pritartų tokiems atvejams, ji tai darytų aiškiai.


48 – 1987 m. kovo24 d. Sprendimas McDermott ir Cotter (286/85, Rink. p. 1453, 15 punktas); 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas Emmott (C‑208/90, Rink. p. I‑4269, 18 punktas); 1993 m. spalio 27 d. Sprendimas Steenhorst-Neerings (C‑338/91, Rink. p. I‑5475, 19 punktas); 1994 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Johnson (C‑410/92, Rink. p. I‑5483, 26 punktas); 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Spac (C‑260/96, Rink. p. I‑4997, 32 punktas); 1998 m. rugsėjo 15 d. Sprendimas Ansaldo Energia ir kt. (C‑279/96, C‑280/96 ir C‑281/96, Rink. p. I‑5025, 19–21 punktai); 2002 m. rugsėjo 24 d. Sprendimas Grundig Italiana (C‑255/00, Rink. p. I‑8003, 37 punktas).


49 – 1989 m. liepos 13 d. Sprendime Wachauf (5/88, Rink. p. 2609, 17–22 punktai); 2003 m. liepos 10 d. Sprendime Booker Aquaculture (C‑20/00 ir C‑64/00, Rink. p. I‑7411, 88–93 punktai) ir 2005 m. lapkričio 22 d. Sprendime Mangold (C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 75 punktas) buvo nuspręsta dėl Bendrijos pagrindinėms laisvėms taikomų nacionalinių kontrolės sistemų.


50 – Priešingai nei Reglamentas Nr. 45/2001, kurio 11 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktis ir 12 straipsnio 1 dalies f punkto ii papunktis įpareigoja institucijas nurodyti duomenų subjektui duomenų laikymo terminus.


51 – Nors, priešingai nei kituose antrinės teisės instrumentuose (pavyzdžiui, 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos Direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus, OL L 303, p. 16), Direktyvoje 95/46 nenagrinėjamas šis klausimas, manau, kad kadangi tai susiję su pagrindinėmis laisvėmis, įrodinėjimo taisyklės turi atitikti Bendrijos teisės pagrindinius principus.


52 – College pastabos (65–70 punktai).