GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2008 m. balandžio 8 d.(1)
Byla C‑297/07
Staatsanwaltschaft Regensburg
prieš
Klaus Bourquain
(Landgericht Regensburg (Vokietija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pagal ES 35 straipsnį – Šengeno acquis – Konvencija, įgyvendinanti Šengeno susitarimą – 54 straipsnio aiškinimas – Ne bis in idem principas – Nuteisimas kaltinamajam nedalyvaujant – Res judicata galia – Bausmės nevykdymo sąlyga“
I – Įžanga
1. Per pastaruosius penkerius metus Teisingumo Teismas patikslino kiek neaiškias ne bis in idem principo ribas savo praktikoje(2), prie kurios turėjau garbės prisidėti(3) ir kuriai būdingo bendrojo pobūdžio nenustelbė konkrečios kiekvienos bylos aplinkybės.
2. Kaip ir žiūrint į paveikslą, norint įvertinti visumą, reikia daiktą stebėti iš toliau, antraip kyla rizika, kad akies tinklainė pastebės tik potepius, sandarą ir spalvų gamą, tačiau nesugebės suprasti bendros kūrinio prasmės.
3. Kartais tai gali būti ypač sudėtinga, kaip ir šioje byloje, kuri iš dalies prasidėjo dėl paradoksalaus asmens elgesio, siekiančio užsitikrinti asmeninę gerovę remiantis prieš 47 metus jam paskelbtu mirties nuosprendžiu(4), kad taip galėtų pasinaudoti ne bis in idem principu. Čia atsiskleidžia teisės didybė ir ribos.
II – Teisinis pagrindas
A – Šengeno acquis
4. Šią teisės sistemą sudaro:
a) 1985 m. birželio 14 d. Liuksemburgo vietovėje, davusioje jam savo pavadinimą, pasirašytas Susitarimas tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo(5);
b) 1990 m. birželio 19 d. sudaryta Konvencija, įgyvendinanti minėtą susitarimą (toliau – Konvencija)(6), kurioje nustatytos tokios kontrolės panaikinimą kompensuojančios bendradarbiavimo priemonės;
c) kitų valstybių narių prisijungimo protokolai ir dokumentai, deklaracijos ir Konvencija įkurto Vykdomojo komiteto bei institucijų, kurioms Vykdomasis komitetas suteikė sprendimų priėmimo galią, priimti teisės aktai(7).
5. Protokolas (Nr. 2) prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties (toliau – Protokolas) įtraukė šį acquis į Europos Sąjungos sistemą ir po Amsterdamo sutarties įsigaliojimo (1999 m. gegužės 1 d.) pagal jo 2 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą jis yra taikomas trylikoje 1 straipsnyje išvardytų valstybių(8).
6. 2007 m. gruodžio 6 d. Tarybos sprendimas 2007/801/EB(9) gerokai išplėtė Šengeno acquis taikymo teritoriją, nustatydamas, kad pastarosios nuostatos nuo tada yra visos taikomos Čekijos Respublikoje, Estijos Respublikoje, Latvijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje, Vengrijos Respublikoje, Maltos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje, Slovėnijos Respublikoje ir Slovakijos Respublikoje.
7. Jungtinė Karalystė(10) ir Airija(11) dalyvauja ne visame bendrame projekte, o tik kai kuriose jo srityse.
8. Nors po jų įstojimo į Europos Sąjungą minėta normų sistema yra taikoma Kipro Respublikai(12), Bulgarijos Respublikai ir Rumunijos Respublikai(13), siekiant patikrinti, ar yra įvykdytos jai taikyti būtinos sąlygos, būtinas Tarybos pritarimas.
9. Iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių Islandijos Respublika ir Norvegijos Karalystė pagal Protokolo 6 straipsnį įsipareigojo įgyvendinti bei plėtoti Šengeno acquis, kuris šiose valstybėse taikomas nuo 2001 m. kovo 25 dienos(14). Be to, asociacijos susitarimas su Šveicarijos Konfederacija numato šio acquis įgyvendinimą, taikymą bei plėtojimą(15) ir tikėtina, kad prie šio susitarimo prisijungs Lichtenšteino Kunigaikštystė pagal Tarybos parengtą sprendimo projektą(16).
10. Pagal Protokolo preambulę jo tikslas yra sustiprinti Europos integraciją ir ypač suteikti Europos Sąjungai galimybę greičiau tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve.
11. Taikydama Protokolo 2 straipsnio 1 dalies antrąją pastraipą, Taryba 1999 m. gegužės 20 d. priėmė Sprendimus 1999/435/EB ir 1999/436/EB dėl Šengeno acquis apibrėžimo, kad būtų nustatytos kiekvienos acquis nuostatos arba sprendimo teisinis pagrindas, atsižvelgiant į atitinkamas Europos bendrijos steigimo sutarties ir Europos Sąjungos sutarties nuostatas(17).
B – „Ne bis in idem“ principas
12. Konvencijos III antraštinė dalis „Policija ir saugumas“ prasideda skyriumi, skirtu „Policijos bendradarbiavimui“ (39−47 straipsniai), o kitame skyriuje nagrinėjama „Savitarpio pagalba baudžiamosiose bylose“ (48−53 straipsniai).
13. 3 skyrius „Ne bis in idem principo taikymas“ apima 54−58 straipsnius, kurie, remiantis Sprendimo 1999/436 2 straipsniu ir A priedu, grindžiami ES 34 ir 31 straipsniais.
14. 54 straipsnyje nurodyta:
„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei bausmė paskirta, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“
C – Prancūzijos teisė
15. Pritariu kai kurių proceso dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šalių pastaboms(18), kad prašyme dėl prejudicinio sprendimo pateikta nepakankamai informacijos apie taikytinų Prancūzijos teisės nuostatų tikslų turinį(19).
16. Vis dėlto Prancūzijos karo teisingumo kodekso 120 straipsnis(20) suteikia teisę nedalyvavusiam kaltinamajam pateikti protestą per penkias dienas nuo pranešimo apie nuosprendį; tačiau jei, kaip įprasta procese nedalyvaujant kaltinamajam, nėra aišku, ar apie nuosprendį buvo pranešta, protestą nuteistasis gali pateikti iki bausmės vykdymo senaties termino pabaigos.
17. Baudžiamojo proceso kodeksas(21) numato dvidešimties metų senaties terminą nusikaltimams, skaičiuojant nuo bausmės skyrimo datos(22).
18. Kartu vertinant šias nuostatas atrodo, kad kaltinamajam nedalyvaujant priimtas nuosprendis, kai nėra aišku, ar apie jį buvo pranešta(23), tampa neatšaukiamas(24) dvidešimt metų po jo paskelbimo, nepamirštant, kad šioje byloje senaties terminas sutampa su prašymui peržiūrėti pateikti nustatytu terminu(25).
III – Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
19. 1961 m. sausio 26 d. Klaus Bourquain, Vokietijos pilietis, tarnaujantis Prancūzijos užsienio legione(26), Est Constantinoise zonos nuolatinio karo teismo Bône mieste (Alžyras)(27) buvo teisiamas jam nedalyvaujant ir pripažintas kaltu už nužudymą bei nuteistas mirties bausme.
20. Taikydamas tuo metu galiojusį Prancūzijos baudžiamąjį kodeksą, karo teismas pripažino įrodyta faktinę aplinkybę, kad 1960 m. gegužės 4 d. K. Bourquain, planuodamas dezertyruoti Alžyro–Tuniso pasienyje El Tarf provincijoje(28), nušovė kitą užsienio legiono narį, taip pat Vokietijos pilietį, mėginusį sutrukdyti jam dezertyruoti.
21. Pabėgęs į Vokietijos Demokratinę Respubliką, kaltinamasis niekada neatvyko į teismą ir bausmė nebuvo įvykdyta, nors jo turtas buvo areštuotas, siekiant užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
22. Vėliau K. Bourquain nebuvo persekiojamas baudžiamąja tvarka nei Alžyre, nei Prancūzijoje. Vis dėlto Vokietijos Federacinės Respublikos valdžios institucijos 1962 m. pateikė arešto orderį Vokietijos Demokratinei Respublikai, tačiau pastaroji jį atmetė.
23. 2002 m. Regensburgo prokuratūra (Staatsanwaltschaft Regensburg) ėmėsi veiksmų teisti K. Bourquain Vokietijoje dėl tos pačios veikos.
24. Tačiau tuo metu 1961 m. sausio 26 d. nuosprendžiu skirtos bausmės Prancūzijoje nebebuvo galima vykdyti: 1) 1968 m. ši valstybė pritaikė amnestiją visiems įvykių Alžyre metu savo karinių pajėgų narių padarytiems nusikaltimams(29); 2) 1981 m. suėjo senaties terminas; ir 3) tais pačiais metais buvo panaikinta mirties bausmė(30).
25. Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Regensburg paprašė Makso Planko užsienio ir tarptautinės baudžiamosios teisės instituto (Max-Planck-Institut für ausländisches und internationales Strafrecht) konsultacinės nuomonės; institutas padarė išvadą, kad nors dėl Prancūzijos procesinės teisės ypatumų kaltinamajam nedalyvaujant priimto nuosprendžio vykdymas nedelsiant nebuvo įmanomas, šis nuosprendis formaliai ir iš esmės įsiteisėjo, todėl draudžiama iškelti naują baudžiamąją bylą dėl tos pačios veikos.
26. Be to, tas pats teismas, remdamasis Konvencijos 57 straipsniu, kreipėsi į Prancūzijos teisingumo ministeriją siekdamas sužinoti, ar, Prancūzijos valdžios institucijų manymu, 1961 m. sausio 26 d. nuosprendis užkerta kelią iškelti naują baudžiamąją bylą Vokietijoje dėl Konvencijos 54 straipsnio.
27. Nurodęs, kad ne bis in idem principas nėra taikytinas, Paryžiaus karo teismo prokuroras vis dėlto patvirtino, kad nuosprendis įsiteisėjo, tapo neatšaukiamas 1981 m. ir Prancūzijoje nebegali būti įvykdytas suėjus senaties terminui(31).
28. Šios skirtingos nuomonės sukėlė abejonių Landgericht Regensburg, kuris prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekia išsiaiškinti, ar Konvencijos 54 straipsnis reikalauja, kad bausmę kada nors būtų galima įvykdyti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, dėl teisės reikalauti iš naujo nagrinėti bylą senaties termino metu(32) bausmę galima įvykdyti tik šiam terminui pasibaigus, o būtent nuo pastarojo momento sueina bausmės senaties terminas(33).
29. Dėl šios priežasties Landgericht Regensburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šį prejudicinį klausimą:
„Ar asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tą pačią veiką gali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei šiam asmeniui skirta bausmė pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies teisę niekada negalėjo būti įvykdyta?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
30. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje įregistruotas 2007 m. birželio 21 dieną.
31. Per Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nustatytą terminą savo pastabas raštu pateikė K. Bourquain, Europos Bendrijų Komisija bei Čekijos, Vengrijos, Nyderlandų ir Portugalijos vyriausybės.
32. Kai 2008 m. vasario 19 d. įvykus bendrajam posėdžiui vasario 27 d. buvau informuotas, kad vasario 25 d. baigėsi terminas pareikalauti žodinio bylos nagrinėjimo ir toks reikalavimas nebuvo gautas, galėjau pateikti šią išvadą.
V – Prejudicinio klausimo vertinimas
A – Pirminės pastabos dėl „ne bis in idem“ principo taikymo„ Šengeno“ acquis
1. Dvi principo pasireiškimo formos
33. Teisingumo Teismas pripažino, kad ne bis in idem principo taikymo sritis skiriasi, kai jis taikomas konkurencijos srityje(34) ir Europos Sąjungos „trečiajam ramsčiui“: nors abiem atvejais patvirtino pakartotinės bausmės draudimą, Teisingumo Teismas tik antruoju atveju(35) išplėtė principo taikymą ir galimybei būti du kartus persekiojamam už tą pačią veiką (nemo debet bis vexart pro una et eadem causa).
34. Visiškas užsienio teismų priimtų nuosprendžių pripažinimas buvo tikras iššūkis Bendrijos teisei ir, nagrinėdamas laisvo asmenų judėjimo klausimą, Teisingumo Teismas nevengdamas atsakomybės nusprendė, kad Konvencijos 54 straipsnis garantuoja šią pagrindinę laisvę kiekvienam asmeniui, kurio teismo procesas yra galutinai baigtas, kad pastarasis neturėtų bijoti, jog jo atžvilgiu bus pradėtas naujas baudžiamasis procesas už veikas, dėl kurių jau buvo priimtas teismo nuosprendis(36).
2. Tradiciniai principo pagrindai
35. Konvencijos 54 straipsnis draudžia, kad už tą pačią neteisėtą veiką asmuo būtų persekiojamas baudžiamąja tvarka ir galiausiai nuteistas keletą kartų, nes toks procesų ir bausmių susumavimas reikštų neleistiną ius puniendi įgyvendinimo pakartojimą(37).
36. Teisinis saugumas kaltinamajam baudžiamajame procese užtikrina, kad jis nebus antrą kartą persekiojamas už tą pačią veiką, jei dėl jos buvo išteisintas, ir kad jam nebus taikoma nauja bausmė, jei jis jau buvo nubaustas.
37. Be to, nereikia pamiršti teisingumo principo vaidmens, kuris yra proporcingumo pagrindas ir draudžia bausmių sumavimą(38), nes kiekviena bausme, be reintegracijos(39), yra siekiama dvejopo tikslo: represinio ir įbauginimo – nubaudžiant vienus asmenis už netinkamą elgesį ir atgrasant kitus nuo tokio elgesio kartojimo; sankcija taip pat turi derinti šiuos tikslus, išlaikant tinkamą pusiausvyrą tarp atpildo už baudžiamąjį elgesį ir buvimo pavyzdžiu.
38. Galiausiai, kaip teisės sistemos struktūrinis reikalavimas, ne bis in idem principo teisėtumas taip pat remiasi res judicata laikymusi.
3. Naujausia principo plėtra
a) Nuo valstybių tarpusavio pasitikėjimo...
39. Ši Europos baudžiamojo teisingumo sistemoje gana nauja samprata yra abipusio pasitikėjimo principo(40), įtvirtinto 1999 m. spalio 16 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo Tamperėje išvadų 33 punkte(41), pagrindas.
40. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos(42) motyvų 10 konstatuojamojoje dalyje tiesiogiai pabrėžiamas didelis valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą.
41. Minėtos priežastys lėmė, kad Teisingumo Teismas netrukus išreiškė savo nuomonę šiuo klausimu ir pirma pasitaikiusia proga(43) pabrėžė abipusio pasitikėjimo reikšmę, nes jis yra būtina Konvencijos 54 straipsnio taikymo sąlyga, pagal kurią kiekviena valstybė narė turi priimti kitose valstybėse narėse galiojančią baudžiamąją teisę tokią, kokia ji taikoma, net jei jos pačios teisės taikymas lemtų kitokį sprendimą; kitaip tariant, vertinant abipusio pasitikėjimo rezultatus, jo tikslas iš dalies yra praktiškas, kai jis patvirtina abipusio pripažinimo principą.
42. Vis dėlto, nors šis Teisingumo Teismo paaiškinimas palengvino kai kurių bylų sprendimą, kitais atvejais jis buvo nepakankamas daugiausia dėl to, kad tvirtesnio bendradarbiavimo mechanizmas suteikė pagrindinį vaidmenį įvairiems nacionaliniams teismams, o tam reikia labai išplėtotų aiškinimo gebėjimų(44).
43. Valstybių narių baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės suderinimas(45) galėtų būti tinkamas būdas išvengti neaiškumų, nes neryžtingumas priimti sprendimus šioje teisės sistemos srityje savaime išnyktų supratus, kad kitoje valstybėje priimant sprendimus baudžiamosiose bylose yra taikomos tokios pačios garantijos.
44. Kol kas ne bis in idem principas išlieka abipusio pasitikėjimo vėliavnešiu, nes, nepaisant to, ar suderinimas kada nors bus įgyvendintas, Konvencijos 54 straipsnio taikymas nepriklauso nuo valstybių narių baudžiamųjų įstatymų suvienodinimo ar derinimo(46); atvirkščiai, suderinimo nebuvimas dar sustiprina jo reikšmę.
45. Nors kiekviena valstybė narė turi suprasti, kad kai kurių sąlygų – ypač pagrindinių teisių srityje – turi laikytis visos kitos valstybės, patirtis rodo, kad abipusis pasitikėjimas yra norminis principas, susijęs su „trečiojo ramsčio“ įsipareigojimus aiškinančiomis nuostatomis ir atliekantis panašų vaidmenį kaip lojalaus bendradarbiavimo principas(47).
46. Nors abipusis pripažinimas kyla iš abstrakčios valstybių bendradarbiavimo srities, realus jo įgyvendinimas lemia tai, kad asmeninės garantijos tampa labiau apčiuopiamos(48) ir patikrinami įprasti standartai asmenų teisių srityje, kai teisininkams nuolat remiantis šiuo principu padidėja galimybė pasiekti bendrą supratimą.
b) …iki asmens teisės pripažinimo
47. Nepaisant šios pažangos, siekiant atskirti pagrindines laisves (pvz., judėjimo) nuo draudimo patraukti atsakomybėn ar bausti „du kartus už tą pačią veiką“, reikia dar daug pastangų, kurios gali būti pateisintos Europos Sąjungos pasiektu integracijos lygiu, kai pilietis pripažįstamas teisių turėtoju ir galutiniu teisinių garantijų naudos gavėju(49).
48. Vis dėlto nematau jokių sunkumų šias abipusiu pasitikėjimu pagrįsto bendradarbiavimo tarp valstybių normas papildyti (jų nepakeičiant) požiūriu, pagal kurį pagrindinės teisės būtų taikomos kaip atspirties taškas(50), nes ne bis in idem principas ius puniendi atžvilgiu yra asmenų teisminės apsaugos išraiška, kylanti iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą(51) ir todėl turinti konstitucinį statusą kai kuriose Šengeno sistemai priklausančiose valstybėse narėse(52).
49. Atsižvelgiant į tai, kad ne bis in idem taisyklė įgyja tikrą teisinį svorį įtvirtinus teisę, kad asmuo gali būti persekiojamas tik vieną kartą(53), ji turi tvirtą pagrindą, padedantį išvengti kai kurių institutų, pvz., senaties, res judicata arba įvairių proporcingumo teorijų, trūkumų(54), kurie negali būti sėkmingai išspręsti remiantis vien valstybių abipusiu pasitikėjimu(55).
50. Daugiau aiškumo šiuo klausimu atsirado ne bis in idem principą įtvirtinus kaip savarankišką nuostatą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje(56), kurios 50 straipsnyje nurodoma, kad „niekas negali būti antrą kartą teisiamas ar baudžiamas už nusikalstamą veiką, dėl kurios Sąjungoje jis jau buvo galutinai išteisintas ar pripažintas kaltu pagal įstatymą“.
51. Iš daugelio pagrindinių teisių vertinimo aspektų ypač svarbūs jų nustatyti abipusio pripažinimo apribojimai ir išimtys(57), jei pastarieji atitinka visoms valstybėms narėms bendrus principus(58).
B – „Galutinai teismo procesą užbaigiančio sprendimo“ sąvoka
52. Iš Landgericht Regensburg pateikto klausimo formuluotės matyti, kad jam kyla abejonių tik dėl Konvencijos 54 straipsnio, kuris draudžia antrą kartą persekioti už tas pačias veikas, jei nuteisus bausmė „nebegali būti vykdoma“.
53. Vis dėlto pirmiausia reikia išnagrinėti, ar nuteisimas kaltinamajam nedalyvaujant yra „galutinai teismo procesą užbaigiantis sprendimas“ minėtos nuostatos prasme, atsižvelgiant į tai, kad, suradus procese nedalyvavusį kaltinamąjį, negalima nedelsiant įvykdyti paskirtos bausmės, nes reikalaujama pradėti naują teismo procesą.
1. Jos aiškinimas
54. Minėtame sprendime Kretzinger šios diskusijos išvengta(59) 67 punkte nurodant, kad „šioje byloje nėra būtina nagrinėti klausimo, ar nuosprendis, priimtas in absentia, kurio vykdymui galima taikyti sąlygas pagal Pamatinio sprendimo 5 straipsnio 1 dalį, turi būti laikomas sprendimu, kuriuo asmens atžvilgiu procesas buvo „galutinai baigtas“ (Konvencijos) 54 straipsnio prasme“.
55. Vis dėlto Teisingumo Teismas pritarė plačiam kriterijaus aiškinimui, patvirtinančiam, kad Europos Sąjungoje būtina laikytis sprendimų, kuriais persekiojamo asmens atžvilgiu baigiamas procesas pagal valstybės narės, kurioje šis procesas buvo pradėtas, teisę.
56. Taip Teisingumo Teismas į galutinai teismo procesą užbaigiančio sprendimo sąvoką įtraukė prokuroro sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą be teismo įsikišimo (byla Gözütok ir Brügge) ir sprendimus išteisinti kaltinamąjį nesant pakankamai įrodymų (byla van Straaten) arba suėjus nusikaltimo senaties terminui (byla Gasparini ir kt.).
57. Be to, net jei Konvencijos 54 straipsnio tekstas įvairiomis kalbomis skiriasi(60), teleologinis tikslas palaikyti asmenų judėjimą akivaizdžiai priskiriamas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sričiai, kurios įgyvendinimui būtų pakenkta, jei nacionaliniai procesiniai ypatumai užkirstų kelią plačiai suprasti galutinai teismo procesą užbaigiančio sprendimo sąvoką.
58. Res judicata(61) samprata suteikia sprendimui teisinį statusą, kuris niekaip negali būti keičiamas, nes apeliacija yra negalima arba per teisės aktuose nustatytą terminą nebuvo pateiktas apeliacinis skundas(62).
2. Kaltinamajam nedalyvaujant priimtas sprendimas
59. Skirtingas valstybių požiūris į in absentia priimto teismo sprendimo sampratą trukdo sklandžiam bendradarbiavimui baudžiamosios teisės srityje; ši problema buvo paminėta nesenuose pasiūlymuose(63), kuriais siekiama įtvirtinti vienodus pradmenis, nustatant šiems skirtumams sumažinti skirtų bendrų normų kriterijus.
60. Šioje byloje galimas vėlesnis sprendimas akivaizdžiai pažeistų „galutinį“ Tribunal de Bône nuosprendžio pobūdį pagal Konvencijos 54 straipsnį.
61. Tačiau abejonės buvo laikinos, nes, kaip patvirtino Paryžiaus karo teismo prokuroras, nuosprendis įgijo res judicata galią 1981 m., t. y. prieš prasidedant procesui Vokietijoje, ir todėl negali būti ginčijamas(64) Bendrijos teisės lygiu.
62. Vis dėlto Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad Konvencijos 54 straipsnis nereikalauja, jog nuosprendis taptų galutinis nuo jo paskelbimo datos, nes pakanka, kad ši sąlyga būtų įvykdyta prasidedant antrajam procesui(65). Tačiau K. Bourquain atveju antrasis procesas prasidėjo 2002 m., kai karo teismo sprendimas jau buvo įgijęs res judicata galią pagal Prancūzijos teisės aktus.
63. Be to, remiantis įvairiais teisiniais dokumentais(66), kaltinamojo dalyvavimas suteikia jam galimybę tinkamai gintis ir įgyvendinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą(67); Pamatinis sprendimas 2002/584(68) taip pat suteikia galimybę reikalauti, kad valstybė, siekianti įvykdyti in absentia paskirtą bausmę, tinkamai užtikrintų galimybę kaltinamajam prašyti persvarstyti bylą procese, kuriame būtų užtikrintos jo pagrindinės teisės.
64. Pavertus šią kaltinamajam skirtą garantiją kitas teises panaikinančia sąlyga, atsidurtume absurdiškoje padėtyje, kai ne bis in idem principas būtų taikomas tik sprendimams, kurie negali būti peržiūrimi kaltinamojo naudai.
65. Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių nuteisimas suinteresuotajam asmeniui nedalyvaujant turėtų būti pripažintas „galutiniu“ Konvencijos 54 straipsnio taikymo tikslais.
C – „Bausmės nevykdymo“ sąlyga
66. Šioje byloje niekas neprieštarauja, kad pradėjus procesą Vokietijoje bausmė Prancūzijoje nebegalėjo būti vykdoma, nes, pirma, buvo suėjęs senaties terminas ir, antra, ši valstybė panaikino mirties bausmę ir priėmė amnestijos įstatymą dėl įvykių Alžyre.
67. Tačiau Landgericht Regensburg pateiktu klausimu siekiama išsiaiškinti, ar kliūtis vykdyti bausmę turi atsirasti vėliau nei bausmė buvo paskirta, kaip teigia Vengrijos vyriausybė, kuri pažymi, kad Konvencijos 54 straipsnis pripažįsta galimybę, jog minėtos kliūtys atsirastų a posteriori, tačiau nenumato atvejų, kai, kaip šioje byloje, bausmės nebuvo galima įvykdyti nuo pradžių, nes K. Bourquain nedalyvaujant nebuvo įmanoma surengti naujo proceso, būtino bausmei įgyvendinti.
68. Ta pati vyriausybė remiasi 54 straipsnyje įtvirtintais žodžiais „nebegali būti vykdoma“, bandydama a contrario, įrodyti, kad bausmę turėjo būti galima įvykdyti anksčiau.
69. Šis argumentas neatrodo įtikinamas, nes, kaip keletą kartų yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, ne visada galima vadovautis tiesiogine žodžių prasme(69); be to, manau, kad šios nuorodos trumpumas tik parodo, jog klausimas dėl galimybės vykdyti bausmę kyla, tik kai siekiama pradėti naują procesą, o ne prieš tai ir ši aplinkybė užtikrina nuostatos veiksmingumą.
70. Vis dėlto 54 straipsnis yra susijęs su nacionalinėmis baudžiamosios teisės nuostatomis, kurių dėl jų ultima ratio pobūdžio negalima aiškinti plačiai(70), nes tai prieštarautų teisėtumo principui(71), taikomam bendrose valstybių tradicijose(72) ir tiesiogiai įtvirtintam Bendrijos teisėje(73).
71. Neprieštaraujant šioms pastaboms, įdomu atkreipti dėmesį į Nyderlandų vyriausybės pastabą, kad sunku įsivaizduoti, jog galutinai teismo procesą užbaigiantis sprendimas nustatytų neįvykdomas bausmes(74).
72. Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į nuostatos, patvirtinančios galimybę vykdyti bausmę, o ne sprendimą, taikymo sritį.
73. Padarius šią išlygą, reikia atskirti galimą įvykdyti sprendimą nuo priverstinai vykdytino sprendimo(75); iš tiesų, nors Prancūzijos teisės aktai neleidžia vykdyti bausmės be pakartotinio proceso, jie niekaip nepakeičia sprendimo, kaip kaltinamajam ir jo turtui ipso jure taikomo teisinio dokumento, vertės, kaip tai patvirtina K. Bourquain atsakomybės klausimo svarstymas naujame procese, jei šis asmuo būtų rastas, ir jo turto konfiskavimas.
74. Kartu bausmė taptų vykdytina nuo tada, kai būtų pašalintos procesinės kliūtys, dėl kurių ji netenka bet kokios praktinės reikšmės, tačiau kurios neturi jokios įtakos jos galiojimui apskritai(76), kurį reikia atskirti nuo bausmės efektyvumo.
75. Dėl pirma nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui Konvencijos 54 straipsnį aiškinti taip, kad jis taikomas ir galutinai teismo procesą užbaigiančiu sprendimu numatytai bausmei, kuri dėl nacionalinės teisės procedūrinių ypatumų niekada negalėjo būti įvykdyta.
D – Dėl amnestijos, „ne bis in idem“ principo ir skirtingo jų pobūdžio
76. Neanalizuodamas, kaip mirties bausmės panaikinimas ir bausmės senaties terminas užkerta kelią Tribunal de Bône nuosprendžio vykdymui, nesistengiu išvengti problemos, tačiau dėl, pirma, atsakymo akivaizdumo ir, antra, dėl nacionalinio teismo išimtinės kompetencijos laikymosi šio klausimo nagrinėjimas būtų perteklinis ir netinkamas.
77. Vis dėlto dėl atsargumo, nors ir trumpai, reikia aptarti amnestijos įtaką, atsižvelgiant į skirtingas įvairiose teisės sistemose taikomas šio išimtinio atleidimo nuo bausmės mechanizmo formas.
78. Ženevos konvencijos II papildomas protokolas(77) skiria amnestijai taikos ir sutaikinimo funkciją pasibaigus neramumams, sukėlusiems smurto protrūkius visuomenės viduje.
79. Tai būtina siekiant palengvinti labai aiškios kilmės masinių įvykių sukeltus jausmus, dėl kurių atitinkamoje visuomenėje atsirado politinis ar socialinis susiskaldymas.
80. Ši sąvoka, suprantama plačiai(78), apima visas atleidimo nuo bausmės arba jos panaikinimo priemones, įskaitant malonę(79); pagal kitą reikšmę ši sąvoka apima tik pagal įstatymų leidybos procedūrą parlamento priimtus sprendimus.
81. Nepaisant to, kad Europoje šios atleidimo nuo bausmės priemonės aiškiai skiriasi tokiais įvairiais kriterijais, kaip antai jų tipologija, tikslas ir nusikaltimų, kuriems jos taikomos, pobūdis(80), įgyvendinant šias priemones visose valstybėse narėse išsaugojama galimybė nutraukti ius puniendi taikymą ir ne teisminės valdžios institucijoms panaikinti baudžiamojo nuosprendžio rezultatus(81).
82. Ši skirtingomis idėjomis pagrįsta, tačiau tų pačių tikslų siekianti atleidimo nuo bausmės priemonių visuma kartu atspindi tikros politinės valios požymius, kylančius iš savalaikiškumo principo, kurio pagrindai paremti valstybių suverenitetu sprendžiant vidaus konfliktus.
83. Pagal Bendrijos ne bis in idem principą abipusis pasitikėjimas neturėtų apimti atvejų, kai paskirta bausmė nevykdoma taikant šias ypač dideles nacionalinių institucijų galias, nes tokiomis aplinkybėmis abipusis pripažinimas nebėra taikomas teismų vykdomo teisės aktų taikymo srityje ir yra pakreipiamas kita linkme dėl aplinkybių, kurioms būdingi stiprūs sociologiniai ir politiniai elementai.
84. Neatsitiktinai pamatinis sprendimas dėl Europos arešto orderio pripažino amnestiją vienu iš privalomų arešto orderio nevykdymo pagrindų, kai persekiojimas už nusikalstamos veikos padarymą priklausė vykdančiosios valstybės jurisdikcijai pagal jos baudžiamąją teisę (3 straipsnio 1 dalis).
85. Vertinant iš žmogaus teisių perspektyvos, amnestija taip pat negalima pateisinti bausmės nevykdymo taikant ne bis in idem principą; iš tiesų, be to, kad amnestija gali tapti šių teisių įgyvendinimui pavojų keliančiu instrumentu(82), būtina dar kartą konstatuoti, kad susiduriame su dviem skirtingais lygmenimis, nes amnestija remiasi pagrindinių teisių vertybėms svetimais pagrindais ir yra taikoma vadovaujantis tokiais neaiškiais bei nepastoviais požymiais, kad jai negali būti taikomi jokie teisinio racionalumo kriterijai ir negalima jos teisminė kontrolė(83).
VI – Išvada
86. Remdamasis šiais motyvais, siūlau Teisingumo Teismui į prejudicinį klausimą atsakyti taip:
„1990 m. birželio 19 d. sudarytos Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 54 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad asmuo, kurio teismo procesas vienoje valstybėje yra galutinai baigtas, už tą pačią veiką negali būti persekiojamas kitoje valstybėje, jei šiam asmeniui paskirta bausmė pagal nuosprendį priėmusios valstybės teisę niekada negalėjo būti įvykdyta.“