BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS

2013 m. balandžio 12 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Autorių teisės, susijusios su viešu muzikos kurinių atlikimu perduodant internetu, palydovais ir kabeliais – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Geografinės rinkos pasidalijimas – Dvišaliai nacionalinių kolektyvinio teisių administravimo organizacijų susitarimai – Suderinti veiksmai, kuriais nepaliekama galimybės išduoti daugelyje teritorijų galiojančias įvairaus repertuaro licencijas – Įrodymai – Nekaltumo prezumpcija“

Byloje T‑401/08

Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto ry, įsteigta Helsinkyje (Suomija), atstovaujama advokato H. Pokela,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą E. Paasivirta, F. Castillo de la Torre ir P. Aalto, vėliau E. Paasivirta ir F. Castillo de la Torre,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2008 m. liepos 16 d. Komisijos sprendimą C (2008) 3435 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/C2/38.698 – CISAC)

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen (pranešėjas), teisėjai S. Soldevila Fragoso ir M. van der Woude,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2011 m. spalio 4 d. ir 2012 m. birželio 29 d. posėdžiams,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

1        2008 m. liepos 16 d. Komisijos sprendimas C (2008) 3435 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/C2/38.698 – CISAC; toliau – ginčijamas sprendimas) yra susijęs su muzikos kūrinių viešo atlikimo teisių administravimo sąlygomis ir atitinkamų licencijų išdavimu, kiek tai susiję vien su naudojimu perduodant internetu, palydovais ir kabekliais. Jis skirtas 24 kolektyvinio teisių administravimo organizacijoms, įsteigtoms Europos ekonominėje erdvėje (EEE), kurios yra Autorių ir kompozitorių organizacijų tarptautinės konfederacijos (CISAC) narės (toliau – KTAO) ir tarp kurių yra ieškovė Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto ry.

2        KTAO administruoja autorių (žodžių autorių ir kompozitorių) teises į jų sukurtus muzikos kūrinius. Šios teisės paprastai apima išimtinę teisę leisti arba uždrausti naudoti saugomus kūrinius. Taip visų pirma yra viešo atlikimo teisių atveju. KTAO šias teises įgyja arba tuomet, kai jas tiesiogiai perleidžia pirminių teisių turėtojai, arba kai jas perduoda kita KTAO, administruojanti tų pačių kategorijų teises kitoje šalyje, ir savo narių vardu išduoda naudojimo licencijas komerciniams naudotojams, kaip antai transliavimo įmonės ar pasirodymų organizatoriai (toliau – naudotojai).

3        Autorių teisių administravimas reiškia, jog kiekviena KTAO turi užtikrinti, kad kiekvienas teisių turėtojas gautų atlygį, kuris jam priklauso už jo kūrinių naudojimą, neatsižvelgiant į teritoriją, kurioje jie naudojami, ir prižiūrėti, kad saugomi kūriniai nebūtų naudojami be leidimo.

4        Tokiomis aplinkybėmis CISAC parengė neprivalomą pavyzdinę sutartį, kurios pirminė redakcija buvo parengta 1936 m., kuri kelis kartus buvo keista ir kurią turi užpildyti sutartį sudarančios KTAO, visų pirma kiek tai susiję su teritorijos, kurioje jos veikia, apibrėžimu (toliau – pavyzdinė sutartis). Pavyzdinės sutarties pagrindu KTAO sudarė savitarpio atstovavimo susitarimus, kuriais jos viena kitai suteikia teisę išduoti licencijas (toliau – atstovavimo susitarimai). Atstovavimo susitarimai apima ne tik naudojimąsi teisėmis tradiciniu „off-line“ būdu (koncertai, radijo transliacijos, diskotekos ir t. t.), bet ir naudojimą perduodant internetu, palydovais ar kabeliais.

I –  Administracinė procedūra

5        2000 m. radijo ir televizijos transliacijų grupė RTL Group SA Europos Bendrijų Komisijai pateikė skundą dėl vieno CISAC KTAO nario, nes šis atsisakė išduoti jai visoje Bendrijoje galiojančią licenciją, kiek tai susiję su jo vykdoma muzikos transliavimo veikla. 2003 m. Music Choice Europe Ltd, kuri teikia radijo ir televizijos transliacijų internetu paslaugas, pateikė antrą skundą prieš CISAC dėl pavyzdinės sutarties. Dėl šių skundų Komisija pradėjo konkurencijos taisyklių taikymo procedūrą.

6        2005 m. balandžio 8 d. ieškovė, atsakydama į 2005 m. kovo 14 d. Komisijos prašymą pateikti informacijos, šiai institucijai nusiuntė laišką ir pridėjo savo atstovavimo susitarimų ištraukas.

7        2006 m. sausio 31 d. Komisija CISAC ir KTAO nusiuntė pranešimą apie kaltinimus (toliau – pranešimas apie kaltinimus), į kurį ieškovė atsakė 2006 m. balandžio 10 d. (toliau – atsakymas į pranešimą apie kaltinimus).

8        CISAC ir didžiąją dalį KTAO, įskaitant ieškovę, Komisija išklausė per 2006 m. birželio 14, 15 ir 16 d. posėdžius.

9        2006 m. rugsėjo 18 d. Komisija ieškovei nusiuntė kitą prašymą pateikti informacijos, į kurį ši atsakė 2006 m. spalio 3 d. laišku.

10      2007 m. kovo mėn. ieškovė ir 17 KTAO bei CISAC, remdamosi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 9 straipsniu, pasiūlė Komisijai tam tikrus įsipareigojimus, kurie buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pagal to paties reglamento 27 straipsnio 4 dalį (OL C 128, 2007, p. 12).

11      Ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė, kad atsižvelgiant į gautas pastabas šio sprendimo 8 punkte paminėti įsipareigojimai nėra deramas atsakymas sprendžiant su konkurencija susijusias problemas, apie kurias kalbama pranešime apie kaltinimus.

II –  Reikšmingos pavyzdinės sutarties sąlygos

12      Ginčijamame sprendime įtvirtintos, be kita ko, sąlygos, kurios bent jau tam tikru laikotarpiu buvo įtrauktos į pavyzdinę sutartį ir kurios susijusios su, pirma, teisių turėtojų prisijungimu prie KTAO (toliau – narystės sąlyga) ir, antra, įgaliojimų, kuriuos KTAO suteikia viena kitai atstovavimo susitarimuose, išimtiniu pobūdžiu ir jų teritorine aprėptimi.

13      Kiek tai susiję su narystės sąlyga, iki 2004 m. birželio 3 d. pavyzdinės sutarties 11 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad KTAO gali kaip narį priimti autorių, kuris jau buvo prisijungęs prie kitos KTAO arba turi vienos iš šalių, kurioje kita KTAO vykdė veiklą, pilietybę, tik tuo atveju, jeigu įvykdytos tam tikros sąlygos (ginčijamo sprendimo 18–21 ir 27 konstatuojamosios dalys). Neatmestina galimybė, kad tam tikruose atstovavimo susitarimuose vis dar yra tokia sąlyga (ginčijamo sprendimo 35, 125 ir 260 konstatuojamosios dalys).

14      Kiek tai susiję su išimtiniu įgaliojimų pobūdžiu ir jų teritorine aprėptimi, pirma, iki 1996 m. gegužės mėn. pavyzdinės sutarties 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo numatyta, kad KTAO viena kitai suteikia išimtinę teisę savo veiklos teritorijoje išduoti reikiamus leidimus bet kokiam viešam atlikimui (toliau – išimtinės teisės sąlyga). Antra, pavyzdinės sutarties 6 straipsnio 1 dalimi KTAO raginamos apibrėžti atitinkamas savo veiklos teritorijas, tačiau patikslinimų šiuo klausimu nepateikiama. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bet kuri KTAO kitos KTAO teritorijoje turi nesikišti šiai naudojantis jai suteiktais įgaliojimais (toliau – nesikišimo sąlyga; ginčijamo sprendimo 22–25 konstatuojamosios dalys).

15      Pavyzdinės sutarties 6 straipsnio 1 dalį KTAO esą taiko taip, kad į tą sutartį įtrauktų teritorinius apribojimus, todėl konkrečios organizacijos išduotų licencijų geografinė aprėptis, išskyrus kelias nedideles išimtis, yra apribota EEE šalies, kurioje ji įsteigta, teritorija (toliau – teritoriniai nacionaliniai apribojimai; ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamoji dalis).

16      Per administracinę procedūrą KTAO pateikti įrodymai neleido Komisijai daryti patikimos išvados, kad, pirma, 17 šių organizacijų iš savo atstovavimo susitarimų iš tikrųjų visiškai pašalino išimtinės teisės sąlygą ir, antra, visos KTAO iš minėtų susitarimų iš tikrųjų visiškai pašalino nesikišimo sąlygą (ginčijamo sprendimo 37 ir 40 konstatuojamosios dalys).

III –  Susijusios rinkos

17      Kolektyvinis autorių teisių administravimas, apie kurį kalbama pavyzdinėje sutartyje, apėmė tris toliau nurodytas produktų rinkas: pirma, autorių teisių administravimo paslaugų teikimą teisių turėtojams, antra, autorių teisių administravimo paslaugų teikimą kitoms KTAO ir, trečia, licencijų, apimančių viešo atlikimo teises, išdavimą naudotojams, kad šie kūrinius perduotų internetu, palydovais ar kabeliais (ginčijamo sprendimo 49 konstatuojamoji dalis).

18      Geografiniu požiūriu pirmoji rinka yra nacionalinė, tačiau, nesant narystės apribojimų, ji galėtų būti didesnė (ginčijamo sprendimo 58 ir 59 konstatuojamosios dalys).

19      Antroji rinka turi nacionalinį aspektą, bet apima ir užsienio elementus. Kadangi perdavimo internetu veikla nėra apribota viena EEE šalimi, šių sektorių įmonės reikalauja daugelyje teritorijų galiojančių licencijų, kurias KTAO galėtų išduoti nesant apribojimų atstovavimo susitarimuose. Taip pat perdavimo palydovais ir kabeliais atveju kiekviena palydovo aprėpties zonoje įsteigta KTAO galėtų išduoti licencijas, apimančias visą šią zoną (ginčijamo sprendimo 60–62 konstatuojamosios dalys).

20      Galiausiai, nors trečioji rinka istoriškai buvo apibrėžta kaip nacionalinė dėl būtinybės priežiūrą atlikti vietoje, taip nebūtinai yra naudojimo perduodant internetu, palydovais ir kabeliais atveju, nes šiose srityse gali būti vykdoma nuotolinė priežiūra (ginčijamo sprendimo 63 ir 64 konstatuojamosios dalys).

IV –  EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies taikymas

A –  Narystės, išimtinės teisės ir nesikišimo sąlygos

21      Šioje byloje, Komisijos manymu, pirma, narystės sąlyga yra pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis (ginčijamo sprendimo 123–137 konstatuojamosios dalys).

22      Antra, išimtinės teisės sąlygos ir nesikišimo sąlygos nagrinėjimas esą parodė, kad išimtinės teisės sąlyga užsklendė išimtinę teisę turinčių KTAO nacionalinę rinką, nes nė viena KTAO negalėjo išduoti licencijų kitos KTAO nacionalinėje teritorijoje. Anot Komisijos, atmestina netgi tai, kad viena KTAO tiesiogiai naudotojui gali išduoti tik jos vienos repertuarą apimančią licenciją dėl atlikimo kitos KTAO nacionalinėje teritorijoje (toliau – tiesioginė licencija).

23      Kalbėdama apie nesikišimo sąlygą Komisija primena, jog pranešime apie kaltinimus ji iš esmės konstatavo, kad ši sąlyga sustiprina išimtinės teisės sąlygą. Gavusi tam tikrų KTAO pastabas, kad nesikišimo sąlyga nekliudo išduoti tiesioginių licencijų, ir atsižvelgusi į tai, kad tam tikri atstovavimo susitarimai buvo pakeisti taip, kad neliktų šios sąlygos, Komisija nusprendė nesiimti veiksmų dėl šios pavyzdinės sutarties nuostatos (ginčijamo sprendimo 138–152 konstatuojamosios dalys).

B –  Suderinti veiksmai, susiję su teritoriniais nacionaliniais apribojimais

24      Anot Komisijos, teritorinius nacionalinius apribojimus lemia suderinti veiksmai, kuriais ribojama konkurencija (ginčijamo sprendimo 154 ir 155 konstatuojamosios dalys).

25      Teritorinių nacionalinių apribojimų negalima paaiškinti vien savarankišku elgesiu, kurį lemia rinkos galios. Taigi konkurencijos riziką KTAO pakeitė tarpusavio bendradarbiavimu siekdamos tam tikru mastu užtikrinti ne tik tai, kad šiuos apribojimus tarpusavyje priimtų kitos KTAO, bet ir tai, kad jie būtų įgyvendinti visuose atstovavimo susitarimuose (ginčijamo sprendimo 156 ir 157 konstatuojamosios dalys).

26      Šio tikrumo priežastis yra KTAO tarpusavio priklausomybė, ypač „off-line“ atvejais, kuriems reikia vietoje vykdomos priežiūros tinklų. Todėl dėl licencijų išdavimo ir honorarų rinkimo užsienyje kiekviena KTAO yra priklausoma nuo kitų KTAO ir jai gali būti pritaikytos atsakomosios priemonės tuo atveju, jeigu „on-line“ teisių srityje ji nepageidautų išsaugoti rinkos istorinės segmentacijos (ginčijamo sprendimo 157 konstatuojamoji dalis).

27      Anot Komisijos, suderintų veiksmų egzistavimą parodo tam tikros aplinkybės.

28      Pirma, Komisija pabrėžia, kad KTAO diskutavo apie savo pavyzdinių sutarčių suvienodinimą CISAC vykdant veiklą (ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamoji dalis).

29      Antra, Santjago (Čilė) susitarimas, apie kurį kelios KTAO pranešė Komisijai tam, kad joms būtų pritaikyta išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, esą parodo, kad įgaliojimų, apie kuriuos kalbama atstovavimo susitarimuose, ypač tų, kurie apima naujas naudojimo formas, teritorinės aprėpties klausimu buvo vykdomos daugiašalės diskusijos tarp KTAO. Šis susitarimas, pagal kurį KTAO įsipareigojo išduoti pasaulines licencijas, tačiau tik naudotojams, įsteigtiems jų nacionalinėje teritorijoje, nebuvo pratęstas 2004 m. pabaigoje suėjus jo galiojimo pabaigos terminui po to, kai Komisija KTAO atsiuntė pranešimą apie kaltinimus per procedūrą, per kurią buvo siekiama minėtos išimties pritaikymo (toliau – Santjago pranešimas apie kaltinimus), todėl buvo grįžta prie teritorinių nacionalinių apribojimų. Ginčijamame sprendime Komisija prieina prie išvados, kad Santjago susitarimo nepratęsimas rodo, jog KTAO koordinavo savo veiksmus, kiek tai susiję su naudojimo perduodant internetu licencijų apimtimi (ginčijamo sprendimo 158 ir 169 konstatuojamosios dalys).

30      Trečia, elgesio, susijusio su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, lygiagretumas esą turi būti įvertintas atsižvelgiant į ankstesnę padėtį, kai atstovavimo susitarimuose buvo išimtinės teisės sąlyga. Tai, kad elgesys, susijęs su minėtais apribojimais, nepasikeitė po to, kai buvo panaikinta išimtinės teisės sąlyga, yra suderintų veiksmų požymis. Tačiau ginčijamame sprendime pripažįstama, kad taip nėra tuo atveju, kai yra kitų priežasčių, parodančių, kad rinkos segmentaciją lemia individualūs veiksmai (ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamoji dalis).

31      Kiek tai susiję su tokių priežasčių egzistavimu nagrinėjamu atveju, pirma, Komisija pripažįsta, kad autorių teises ir jų apsaugos apimtį apibrėžia nacionalinės teisės aktai, tačiau pažymi, jog ši aplinkybė nereiškia, kad su konkrečia šalimi susijusias licencijas turi išduoti nacionalinė KTAO. Šiuo atžvilgiu savo argumentą ji grindžia Santjago susitarimu (ginčijamo sprendimo 159 ir 160 konstatuojamosios dalys).

32      Antra, Komisija nesutinka su tuo, kad reikšmingi teisės aktai, visų pirma 1993 m. rugsėjo 27 d. Tarybos direktyva 93/83/EEB dėl tam tikrų autorių teisių ir gretutinių teisių taisyklių, taikomų palydoviniam transliavimui ir kabeliniam perdavimui, koordinavimo (OL L 248, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 134), pateisina KTAO elgesį, kiek tai susiję su perdavimu palydovais. Toje direktyvoje tik nustatoma, kokie teisės aktai turi būti taikomi palydovais perduodant saugomus kūrinius, t. y. – EEE šalies, kurioje programos signalai įvedami į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn, žemės link, teisės aktai.

33      Tačiau Direktyvoje 93/83 nėra nustatyta, kad tik šioje EEE šalyje įsteigta KTAO gali išduoti licencijas, kurių reikia taip naudojantis autorių teisėmis. Be to, kadangi šioje direktyvoje numatyta, kad laikytina, jog perdavimas vyksta vien toje EEE šalyje, naudotojams licencijos reikia tik toje šalyje. Todėl dėl Direktyvos 93/83 tapo niekinis Sidnėjaus (Australija) susitarimas, kuriuo 1987 m. KTAO į pavyzdinę sutartį įtraukė nuostatą, pagal kurią šalyje, iš kur programos signalai kyla į palydovą, įsteigta KTAO turi teisę išduoti licencijas, susijusias su visa palydovo aprėpties zona, tam tikrais atvejais pasikonsultavusi su kitomis suinteresuotomis KTAO arba gavusi jų sutikimą (ginčijamo sprendimo 163–165 konstatuojamosios dalys).

34      Trečia, Komisija pažymi, kad KTAO labai skiriasi veiksmingumo, administracinių sąnaudų ir savo repertuaro požiūriu. Todėl jos gali būti suinteresuotos įgalioti tam tikrą KTAO, kurios rezultatai yra ypač geri, išduoti licencijas, apimančias didesnę teritoriją nei ta, kurioje ji įsteigta, arba tam tikruose regionuose įgalioti daugiau nei vieną KTAO tam, kad padidėtų jų repertuaro sklaida ir taip – autorių atlygis (ginčijamo sprendimo 167 ir 168 konstatuojamosios dalys).

35      Ketvirta, Komisija pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs tik su teisėtu autorių teisių saugomų kurinių naudojimu (ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamoji dalis), būtinybė priežiūrą atlikti vietoje nepaaiškina teritorinių nacionalinių apribojimų. Perduodant kūrinius internetu, palydovais ar kabeliais yra techninių sprendimų, leidžiančių prižiūrėti licencijos turėtoją, net jeigu ji naudojama ne nacionalinėje KTAO teritorijoje arba net jeigu licencijos turėtojas yra įsteigtas už šios teritorijos ribų. Kaip matyti visų pirma iš tiesioginių licencijų išdavimo, KTAO jau ėmėsi licencijų išdavimo praktikos, kuri parodo jų galimybę prižiūrėti naudojimo būdus ir naudotojus už savo nacionalinės teritorijos ribų. Be to, dabartinė sistema nėra pagrįsta buvimo netoli licencijos turėtojo principu, nes teritorinis įgaliojimo apribojimas reiškia, kad kiekviena TKAO išduoda licencijas naudotis teisėmis jos veiklos teritorijoje, neatsižvelgiant į licencijos gavėjo buvimo vietą (ginčijamo sprendimo 171–174 konstatuojamosios dalys).

36      Ginčijamo sprendimo 186‑199 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikia papildomai informacijos apie kiekvieną naudojimo formą. Kalbėdama konkrečiai apie internetą ji pateikia nuorodą į Simulcast susitarimą, kuriam buvo pritaikyta išimtis pagal 2002 m. spalio 8 d. Komisijos sprendimą 2003/300/EB dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/C2/38.014 – IFPI Simulcast) (OL L 107, 2003, p. 58). Šiuo susitarimu transliuotojams, kurių signalai siunčiami iš EEE, buvo suteikta teisė kreiptis į bet kurią KTAO, kuri yra to susitarimo šalis, dėl daugelyje teritorijų galiojančios įvairaus repertuaro licencijos, suteikiančios teisę į simulcast perdavimą (vienalaikį garso įrašų, įtrauktų į jų garso ar vaizdo signalus, perdavimą per radijo stotis ir televizijos kanalus, naudojant internetą). Taip pat yra kito, t. y. Webcasting, susitarimo atveju (ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamoji dalis).

37      Be to, Komisija kalba apie „Šiaurės ir Baltijos šalių“ bendradarbiavimo modelį (toliau – ŠBŠB modelis), sudarantį galimybę naudotojui gauti vieną daugelyje teritorijų galiojančią licenciją „on-line“ naudojimui, kuri apima mechaninio atkūrimo teisę bei viešo atlikimo teisę ir galioja Danijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Suomijoje, Švedijoje, Islandijoje ir Norvegijoje (ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamoji dalis).

38      Taip pat Komisija pamini tai, kad 2006 m. sausio mėn. Vokietijos ir Jungtinės Karalystės KTAO, t. y. Gesellschaft für musikalische Aufführungs- und mechanische Vervielfältigungsrechte (GEMA) ir Performing Right Society Ltd (PRS), sukūrė bendrą įmonę Celas, kuri atlieka visos Europos vieno langelio funkciją išduodant licencijas dėl „on-line“ ir mobilių teisių į tam tikro leidėjo anglo-amerikietišką repertuarą (ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamoji dalis).

39      Šių susitarimų egzistavimas rodo, kad buvimas vietoje nėra būtinas (ginčijamo sprendimo 190 konstatuojamoji dalis). Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad jeigu kontrolė, kuri vykdoma nebūnant vietoje, leistų nustatyti pažeidimus, dėl kurių reikėtų vykdyti teisinį persekiojimą, arba jeigu reikėtų patikrinti apskaitos įrašus vietoje, KTAO, kuri išdavė licenciją, apimančią kitą nei jos įsisteigimo valstybės narės teritoriją, turėtų galimybę patikėti šias užduotis kitam asmeniui, kaip antai vietinė KTAO, esančiam vietoje ir turinčiam reikiamų žinių apie atitinkamos šalies teisinę sistemą (ginčijamo sprendimo 177 ir 178 konstatuojamosios dalys).

40      Paminėjusi šias aplinkybes tam, kad įrodytų, jog atstovavimo susitarimuose esančius teritorinius nacionalinius apribojimus galima paaiškinti tik suderintais veiksmais, Komisija pripažįsta, kad esant ypatingoms aplinkybėms sprendimą nesuteikti teisės išduoti licencijas už teritorijos, kurioje yra įsteigta KTAO, ribų gali lemti tai, kad kita KTAO neturi techninių galimybių, leidžiančių užtikrinti veiksmingą priežiūrą ir kontrolę, arba tai, kad EEE šalies teisinė sistema pasižymi tokiomis savybėmis, kad įgaliotajam asmeniui pasirenkant nacionalinei organizacijai bus suteikta pirmenybė, pavyzdžiui, dėl ypatingo statuso, kurį ji gali turėti per procesus nacionaliniuose teismuose. Teritorinis apribojimas, kurį lemia tokių veiksnių vertinimas, paprastai nėra pripažįstamas konkurenciją ribojančiais suderintais veiksmais. Tačiau šie veiksniai negali pateisinti sistemiško teritorinių nacionalinių apribojimų įtraukimo į visus atstovavimo susitarimus (ginčijamo sprendimo 182 ir 183 konstatuojamosios dalys).

41      Taigi, padariusi išvadą, kad KTAO elgesys yra suderinti veiksmai, Komisija išnagrinėjo klausimą, ar šiais veiksmais buvo apribota konkurencija. Ji konstatavo, kad toks apribojimas buvo, nes šiais veiksmais kiekvienai KTAO buvo užtikrinta, jog ji bus vienintelė, galinti naudotojams išduoti įvairaus repertuaro licencijas, susijusias su EEE šalimi, kurioje ji įsteigta (ginčijamo sprendimo 207–209 konstatuojamosios dalys).

42      Tai esą lemia, kad kiekviena KTAO gali išrašyti administracinių sąnaudų sąskaitas dėl teisių administravimo ir licencijų išdavimo, neturėdama dėl šių sąnaudų konkuruoti su kitomis organizacijomis. Toks konkurencijos nebuvimas gali turėti neigiamų pasekmių netgi autoriams, kurių pajamos gali skirtis atsižvelgiant į jų teises administruojančią organizaciją (ginčijamo sprendimo 134 ir 210 konstatuojamosios dalys).

43      Atsakydama į tam tikrą KTAO atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus pateiktą argumentą, kad dėl KTAO tarpusavio konkurencijos būtų naikinami teisių turėtojų gaunamų honorarų skirtumai juos sumažinant, Komisija pateikė nuorodą į Sprendimą 2003/300 ir pažymėjo, kad pagal EB 81 straipsnio 3 dalį leidžiama sukurti tarifų mechanizmą, galintį konkurenciją dėl licencijų kainų apriboti administracinėmis sąnaudomis, nedarant įtakos teisių turėtojų atlygiui. Bet kuriuo atveju įgaliojanti KTAO galėtų paprasčiausia apibrėžti pajamų, susijusių su jos repertuaru, dydį kitoms KTAO, kurios licencijas išduoda užsienyje. Taip ji gautų garantuotą didmeninę kainą už savo repertuarą, kartu sudarydama galimybes šio repertuaro licencijas išduodančioms KTAO konkuruoti dėl maržos, kurią jos prideda prie šios didmeninės kainos (ginčijamo sprendimo 217–219 konstatuojamosios dalys).

44      Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad tam tikri tarifų sistemos pakeitimai paskatintų KTAO tarpusavio konkurenciją. Naujausios rinkos tendencijos esą patvirtina, kad teisių turėtojams, taip pat KTAO, galėtų būti protinga perleisti savo teises kelioms konkuruojančioms KTAO. Viena leidėjų grupė esą paskelbė apie savo ketinimą paskirti kelias KTAO, kurios turėtų įgaliojimus naudotojams išduoti visą Europą apimančias licencijas dėl naudojimosi jos anglo-amerikietiško repertuaro mechaninio atkūrimo teisėmis „on-line“ (ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamoji dalis).

45      Be to, ginčijamame sprendime taip pat minimas 2006 m. spalio 4 d. Komisijos sprendimas C (2006) 4350 dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/C2/38.681 – Kanų susitarimo galiojimą pratęsiantis susitarimas) (OL L 296, 2007, p. 27), susijęs su licencijomis dėl mechaninio atkūrimo teisių, kuriuo nustatyti privalomi įpareigojimai sukurti mechanizmą, leidžiantį išduoti daugelyje teritorijų galiojančias licencijas, užtikrinant, kad teisių turėtojų pajamos nesumažės dėl to, kad bus nustatyta vienoda norma, dėl kurios sutaria visos KTAO, kartu leidžiant tam tikrą konkurenciją sudarius KTAO galimybę įrašų bendrovėms pasiūlyti maksimalią nuolaidą, kuri neviršytų administracinių sąnaudų (ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoji dalis).

V –  Rezoliucinė dalis

46      Remdamasi visų pirma tuo, kas išdėstyta, ir konstatavusi, kad nagrinėjamais dvišaliais susitarimais valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas poveikis ir nebuvo įvykdytos EB 81 straipsnio 3 dalies bei EEE susitarimo 53 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, Komisija ginčijamu sprendimu neskyrė baudos ir nusprendė:

„1 straipsnis

Toliau nurodytos [24] įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai į savo savitarpio atstovavimo susitarimus įtraukė narystės apribojimus, esančius pavyzdinės sutarties 11 straipsnio [2 dalyje], arba šiuos narystės apribojimus taikė de facto:

<...>

TEOSTO

<...>

2 straipsnis

[17] toliau nurodytų įmonių pažeidė [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai į savo savitarpio atstovavimo susitarimus įtraukė išimtines teises, kaip numatyta pavyzdinės sutarties 1 straipsnio [1 ir 2 dalyse] <...>:

<...>

TEOSTO

<...>

3 straipsnis

Toliau nurodytos [24] įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai teritorinę aprėptį koordinavo taip, kad licencijas apribotų kiekvienos [KTAO] nacionaline teritorija:

<...>

TEOSTO

<...>

4 straipsnis

1.      1 ir 2 straipsniuose nurodytos įmonės turi nedelsiant nutraukti, jeigu jos to dar nepadarė, tuose straipsniuose nurodytus pažeidimus ir informuoti Komisiją apie visas priemones, kurių jos ėmėsi šiuo tikslu.

2.      3 straipsnyje nurodytos įmonės per 120 dienų nuo pranešimo apie šį sprendimą turi nutraukti tame straipsnyje nurodytą pažeidimą ir per tą patį terminą informuoti Komisiją apie visas priemones, kurių jos ėmėsi šiuo tikslu.

Visų pirma 3 straipsnyje nurodytos įmonės kartu su kitomis tame straipsnyje nurodytomis įmonėmis turi tarpusavyje peržiūrėti kiekviename jų savitarpio atstovavimo susitarime nurodytą jų įgaliojimų teritorinę aprėptį, kiek tai susiję su perdavimu palydovais, kabeliais ir internetu, ir pateikti Komisijai peržiūrėtų susitarimų kopijas.

3.      Šio sprendimo adresatės nuo šiol turi susilaikyti nuo bet kokių 1, 2 ir 3 straipsniuose apibūdintų veiksmų ar elgesio, taip pat nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, turinčių tokį patį arba panašų tikslą arba poveikį.

<...>.“

 Procesas ir šalių reikalavimai

47      Pareiškimu, kurį Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarija gavo 2008 m. rugsėjo 24 d., ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

48      Atskiru dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną, ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriuo paprašė sustabdyti ginčijamo sprendimo 3 straipsnio, siejamo su to sprendimo 4 straipsnio 2 ir 3 dalimis, vykdymą. 2008 m. lapkričio 14 d. Nutartimi Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto prieš Komisiją (T‑401/08 R, neskelbiama Rinkinyje) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė šį prašymą ir atidėjo bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

49      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė šalių atsakyti į kelis klausimus. Šalys šį prašymą įvykdė.

50      Per 2011 m. spalio 4 d. teismo posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

51      Kadangi teisėjas pranešėjas negalėjo posėdžiauti šioje byloje, Bendrojo Teismo pirmininkas paskyrė bylą kitam teisėjui pranešėjui ir, pritaikęs Procedūros reglamento 32 straipsnio 3 dalį, iš kitų teisėjų paskyrė į šeštąją kolegiją trūkstamą teisėją.

52      2012 m. sausio 11 d. nutartimi naujos sudėties Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) atnaujino žodinę proceso dalį, o šalims buvo pranešta, kad jos bus išklausytos per naują teismo posėdį.

53      Šalių pastabos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo klausimus buvo iš naujo išklausyti per 2012 m. birželio 29 d. teismo posėdį.

54      Todėl šeštosios kolegijos pirmininkas nusprendė užbaigti žodinę proceso dalį.

55      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

56      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

57      Savo ieškinį ieškovė iš esmės grindžia trim pagrindais, susijusiais su:

–        klaidingu EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu,

–        klaidingu EB 81 straipsnio 3 dalies taikymu,

–        tuo, kad Komisija priėmė ultra vires sprendimą, kai įpareigojo KTAO pakeisti savo elgesį, kuris neprieštaravo EB 81 straipsniui.

I –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu

58      Pirmąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys, siejamos su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo nebuvimu, kiek tai susiję su, pirma, narystės sąlyga, antra, išimtinės teisės sąlyga ir, trečia, teritoriniais apribojimais.

A –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su narystės sąlyga

59      Pirma, ieškovė teigia, kad narystės sąlyga yra įtraukta tik į penkis iš 23 jos atstovavimo susitarimų. Dublike ji nurodo, kad ši sąlyga buvo pašalinta iš visų jos atstovavimo susitarimų. Ji taip pat pažymi, kad praktiškai minėta sąlyga niekada nebuvo taikoma. Komisija esą neįrodė, kad ieškovė iš tiesų taikė narystės sąlygą, ir tiksliai nenurodė, kuo kaltinama ieškovė, taip pažeisdama pareigą motyvuoti.

60      Antra, ieškovė teigia, kad narystės sąlyga nėra siekiama apriboji konkurenciją ir ji neturi tokio poveikio. Teisių turėtojai paprastai kreipiasi į jų šalyje įsteigtas KTAO ir tai daro iš esmės dėl lingvistinių ir kultūrinių priežasčių, taip pat dėl šių KTAO turimų žinių apie vietinę rinką. Juo labiau taip yra suomiško repertuaro, kuris skirtas vietiniam naudojimui, atveju.

61      Iš pradžių reikia pažymėti, kad narystės sąlygos tikslas yra antikonkurencinis, nes ja siekiama sudaryti sąlygas KTAO pasidalyti autorius pagal jų pilietybę arba bent jau apsunkinti autoriui galimybę prisijungti prie KTAO, kuri įsteigta kitoje šalyje nei ta, kurios pilietybę jis turi. Taikydamos šią sąlygą KTAO pasidalija ir pasiskirsto vidaus rinką. Remiantis teismo praktika, šios rūšies karteliai yra vienas iš EB 81 straipsnio 1 dalies c punkte aiškiai pripažintų nesuderinamais su bendrąja rinka kartelių pavyzdžių ir turi būti vertinami kaip akivaizdūs konkurencijos ribojimai. Tokio pobūdžio pažeidimais, įpareigojant šalis paisyti įvairių, dažnai nacionalinėmis sienomis apribotų rinkų, šios rinkos izoliuojamos ir taip paneigiamas pagrindinis Sutartyse numatytas vidaus rinkos integracijos tikslas (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Scandinavian Airlines System prieš Komisiją, T‑241/01, Rink. p. II‑2917, 85 punktą ir 2005 m. liepos 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Brasserie nationale ir kt. prieš Komisiją, T‑49/02–T‑51/02, Rink. p. II‑3033, 173 ir 174 punktus).

62      Dėl kartelių, kurių tikslas antikonkurencinis, atribojimo nuo turinčių antikonkurencinį poveikį reikia priminti, kad vertinant, ar tam tikriems veiksmams taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, antikonkurencinis tikslas ir poveikis yra ne kumuliatyvios, o alternatyvios sąlygos. Alternatyvus šios sąlygos pobūdis, kurį parodo jungtukas „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį kartelio tikslą, atsižvelgiant į ekonominį kontekstą, kuriam esant jis turi būti įgyvendintas. Tačiau jei šio kartelio turinio analizė neleidžia nustatyti pakankamo žalos lygio konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, kad jį apimtų draudimas, įrodyti, jog konkurencija iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ribojama arba iškraipoma (žr. 2009 m. birželio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt., C‑8/08, Rink. p. I‑4529, 28 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

63      Be to, reikia pabrėžti, kad norint įvertinti, ar kartelis draudžiamas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia atsižvelgti į konkretų jo poveikį, jeigu jo tikslas – konkurencijos bendrojoje rinkoje trukdymas, ribojimas arba iškraipymas. „Pažeidimas dėl tikslo“ ir „pažeidimas dėl poveikio“ skiriasi tuo, kad tam tikros susitarimų tarp įmonių formos dėl paties savo pobūdžio gali būti laikomos žalingomis normaliai konkurencijai (žr. minėto Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt. 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

64      Be to, nėra būtina įrodyti ketinimo apriboti konkurenciją tam, kad būtų nustatyta, ar karteliu siekiama tokio tikslo (žr. 2009 m. liepos 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peugeot ir Peugeot Nederland prieš Komisiją, T‑450/05, Rink. p. II‑2533, 55 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; taip pat šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo T-Mobile Netherlands ir kt. 27 punktą).

65      Taip pat to, kad susitariančios šalys neįgyvendino įmonių susitarime esančios sąlygos, kuria siekiama apriboti konkurenciją, nepakanka, kad jai nebūtų taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas (1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 175 punktas ir 1999 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Accinauto prieš Komisiją, T‑176/95, Rink. p. II‑1635, 110 punktas).

66      Tai reiškia, kad Komisija neprivalėjo įrodyti, jog ieškovė iš tikrųjų taikė narystės sąlygą.

67      Kalbant apie ieškovės argumentą, kad ji pašalino narystės sąlygą iš visų savo atstovavimo susitarimų, reikia pažymėti, jog ji neteigė ir juo labiau neįrodė, kad narystės sąlyga buvo pašalinta iš visų jos atstovavimo susitarimų prieš priimant ginčijamą sprendimą. Vadinasi, Komisija galėjo teisėtai konstatuoti EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, nes priimant ginčijamą sprendimą narystės sąlyga vis dar buvo tam tikruose ieškovės atstovavimo susitarimuose.

68      Atsižvelgiant į tai, kas priminta visų pirma šio sprendimo 61, 66 ir 67 punktuose, reikia daryti išvadą, kad Komisija ivykdė pareigą motyvuoti dėl narystės sąlygos.

69      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

B –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su išimtinės teisės sąlyga

70      Ieškovė nurodo, kad tik tam tikruose atstovavimo susitarimuose dar yra likusi išimtinės teisės sąlyga, tačiau praktiškai ji netaikoma. Be to, ieškovė nurodo, kad išimtinės teisės sąlyga nesiekiama apriboti konkurencijos ir ji neturi tokio poveikio, nes padėtis būtų tokia pati ir nesant šios sąlygos, o tai esą patvirtina pati Komisija, kai pripažįsta, kad išimtinės teisės sąlyga turi tokį patį poveikį kaip teritoriniai nacionaliniai apribojimai.

71      Primintina, kad išimtinės teisės sąlygoje numatyta, jog KTAO A suteikia KTAO B išimtinę teisę teritorijos B atžvilgiu išduoti licencijas dėl repertuaro A ir vice-versa. Remiantis šia sąlyga, jokia kita nei KTAO B organizacija negali teritorijos B atžvilgiu išduoti licencijos dėl repertuaro A.

72      Be to, ši sąlyga taip pat draudžia išduoti tiesiogines licencijas; toks draudimas 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimais Tournier (395/87, Rink. p. 2521, 20 punktas) ir Lucazeau ir kt. (110/88, 241/88 ir 242/88, Rink. p. 2811, 14 punktas) buvo pripažintas antikonkurenciniu.

73      Tiesa, kad, remiantis teismo praktika, EB 81 straipsnio 1 dalimi paprastai nedraudžiama sudaryti bet kokios sutarties, kurioje yra kokia nors išimtinės teisės sąlyga (šiuo klausimu žr. 1969 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Völk, 5/69, Rink. p. 295, 7 punktą; 1971 m. gegužės 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cadillon, 1/71, Rink. p. 351, 9 punktą ir 1995 m. birželio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Schöller prieš Komisiją, T‑9/93, Rink. p. II‑1611, 161 punktą). Vis dėlto nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad išimtinės teisės sąlyga, kaip antai numatyta pavyzdinėje sutartyje ir pakartota atstovavimo susitarimuose, turi antikonkurencinį tikslą, nes ja siekiama vienai KTAO konkrečioje teritorijoje suteikti išimtinę teisę išduoti licencijas, susijusias su konkrečiu repertuaru, taip sukuriant kiekvienos KTAO monopolį išduoti licencijas dėl muzikos kūrinių naudojimo jų įsteigimo teritorijose.

74      Tokiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 62–65 punktuose minėta teismo praktika, kadangi pats išimtinės teisės sąlygos tikslas yra antikonkurencinis, nėra reikalo nagrinėti jos poveikio ir vertinti, be kita ko, to, ar jos poveikis yra toks pats kaip teritorinių nacionalinių apribojimų poveikis.

75      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmojo ieškinio pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

C –  Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su teritoriniais apribojimais

1.     Pirminės pastabos

76      Nagrinėjant trečią pirmojo pagrindo dalį iš pradžių reikia priminti tam tikrus šios bylos konteksto aspektus. Visų pirma ginčijamame sprendime kalbama tik apie autorių teisių naudojimą perduodant internetu, palydovais ir kabeliais, o ne tradicinį, vadinamąjį „off-line“, naudojimą, nors pavyzdinė sutartis ir atstovavimo susitarimai apima visas naudojimo formas.

77      Kiek tai susiję su autorių teisių naudojimo formomis, apie kurias kalbama ginčijamame sprendime, KTAO ir CISAC ex nihilo nenustatė naujos administravimo sistemos, besiskiriančios nuo numatytosios tradicinių naudojimo formų atveju. Vis dėlto pripažįstama, kad vystantis technologijoms pavyzdinė sutartis, kuri 1936 m. sukurta tradicinėms naudojimo formoms, buvo pakoreguota, be kita ko, Sidnėjaus ir Santjago susitarimais.

78      Komisija nekritikuoja pavyzdinės sutarties egzistavimo ir neginčija KTAO tarpusavio bendradarbiavimo būtinybės su sąlyga, kad toks bendradarbiavimas nepažeidžia konkurencijos taisyklių.

79      Kiek tai susiję su atstovavimo susitarimuose esančiais teritoriniais nacionaliniais apribojimais, Komisija jų neginčijo, kol nesivystė naujos technologijos, todėl tai buvo kolektyvinio administravimo kontekstas, kuriame veikė KTAO, kai laipsniškai vystėsi naujos technologijos. Ginčijamame sprendime nenurodyta, nuo kada šie apribojimai pradėjo prieštarauti konkurencijos teisės taisyklėms.

80      Be to, netgi naudojimo pasitelkiant naujas technologijas atžvilgiu Komisija ginčija ne pačius teritorinius nacionalinius apribojimus, o tik tai, kad jie įtraukti į visus atstovavimo susitarimus, o tai esą neabejotinai yra suderintų veiksmų rezultatas.

81      Pirmojo ieškovės pagrindo trečia dalis dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo nebuvimo, kiek tai susiję su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes.

2.     Dėl suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais apribojimais, įrodymo

82      Ieškovė teigia, kad Komisija neįrodė, jog teritoriniai apribojimai yra koordinavimo rezultatas. Ji nesutinka su tuo, kad pavyzdinę sutartį, būtent jos 6 straipsnį, galima laikyti tariamo koordinavimo įrodymu. Dublike ji priduria, kad Santjago ir Sidnėjaus susitarimai, kaip ir nuoroda į ankstesnę išimtine teise grindžiamą sistemą, taip pat negali įrodyti suderintų veiksmų egzistavimo.

83      Komisija atsikerta, kad konstatuodama nagrinėjamų suderintų veiksmų egzistavimą ji rėmėsi ne tik lygiagrečiu KTAO elgesiu, bet ir kitais veiksniais, būtent:

–      diskusijomis apie atstovavimo susitarimuose esančių įgaliojimų apimtį, kurias KTAO vedė CISAC administruojant veiklą,

–      Santjago susitarimu,

–      Sidnėjaus susitarimu,

–      istoriniu ryšiu tarp išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų.

84      Be to, Komisija mano, kad dublike pateikti ieškovės paaiškinimai, kuriais siekiama užginčyti tam tikrų ginčijame sprendime paminėtų kontaktų tarp KTAO įrodomąją galią, yra naujas ieškinio pagrindas, kuris nepriimtinas pagal Procedūros reglamento 48 straipsnį.

85      Šio sprendimo 82 punkto pirmoje, antroje ir ketvirtoje įtraukose paminėti veiksniai ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje yra aiškiai įvardyti kaip suderintus veiksmus patvirtinančios aplinkybės. Komisija Bendrajame Teisme taip pat pateikė nuorodą į Sidnėjaus susitarimą siekdama įrodyti, kad KTAO vykdė daugiašales diskusijas dėl įgaliojimų teritorinės aprėpties.

86      Anot Komisijos, šio sprendimo 82 punkte paminėti veiksniai yra „dokumentai“, kaip tai suprantama pagal 1999 m. balandžio 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, vadinamąjį PVC II sprendimą (T‑305/94–T‑307/94, T‑313/94–T‑316/94, T‑318/94, T‑325/94, T‑328/94, T‑329/94 ir T‑335/94, Rink. p. II‑931, 727 punktas), kurie jai leidžia nenagrinėti klausimo, ar lygiagretų KTAO elgesį galima paaiškinti kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas.

87      Iš Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio ir nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad esant ginčui dėl pažeidimo konkurencijos teisės srityje egzistavimo Komisija turi įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymų, kurie teisiškai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (Teisingumo Teismo priimti sprendimai: 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 86 punktas; 2011 m. spalio 25 d. Bendrojo Teismo sprendimo Aragonesas Industrias y Energía prieš Komisiją, T‑348/08, Rink. p. II‑7583, 90 punktas).

88      Tokiomis aplinkybėmis, kilus abejonių teismas jas turėtų vertinti įmonės, kuriai skirtas pažeidimą konstatuojantis sprendimas, naudai. Taigi teismas negali padaryti išvados, kad Komisija pateikė pakankamų atitinkamo pažeidimo padarymo įrodymų, jei dėl šio klausimo jis dar turi abejonių, ypač kai nagrinėjamas ieškinys dėl sprendimo, kuriuo skiriama bauda, panaikinimo (2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją, T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 60 punktas ir 2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją, T‑11/06, Rink. p. II‑2491, 129 punktas).

89      Reikia atsižvelgti į nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą, be kita ko, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, kuris yra viena iš pagrindinių teisių, kurios, remiantis Teisingumo Teismo praktika, yra bendrieji Sąjungos teisės principai. Atsižvelgiant į atitinkamų pažeidimų pobūdį ir sankcijų, kurios gali būti paskirtos, pobūdį ir griežtumą, nekaltumo prezumpcijos principas taikomas, be kita ko, per procedūras dėl įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimų, per kurias gali būti skirtos vienkartinės ar periodinės baudos (minėto Sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją 129 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. Teisingumo Teismo priimtus sprendimus: 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 149 ir 150 punktus ir 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 175 ir 176 punktus).

90      Ši teismo praktika, suformuluota nagrinėjant bylas, kuriose Komisija buvo skyrusi baudą, taip pat taikoma tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, kai sprendime, kuriuo konstatuojamas pažeidimas, bauda galiausiai neskiriama. Beje, nagrinėjamu atveju pranešime apie kaltinimus buvo numatyta konstatavus pažeidimą skirti baudą.

91      Be to, reikia atsižvelgti į didelę žalą reputacijai, kuri fiziniam ar juridiniam asmeniui padaroma konstatavimu, kad jis dalyvavo darant konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2012 m. balandžio 18 d AELE teismo sprendimo Posten Norge prieš ESA, E‑15/10, dar nepaskelbto EFTA teismo ataskaitoje, 90 punktą).

92      Taip pat reikia priminti, kad nors ginčijamu sprendimu Komisija neskyrė baudos, vis dėlto tai, kad tame sprendime buvo konstatuotas suderintų veiksmų egzistavimas ir nurodyta juos nutraukti, ieškovei turi rimtų pasekmių, pavyzdžiui, jai gali būti skirtos periodinės baudos pagal Reglamento Nr. 1/2003 24 straipsnio 1 dalies a punktą.

93      Taigi būtina, kad Komisija pateiktų tikslių ir neprieštaringų įrodymų, kad įrodytų, jog pažeidimas buvo padarytas (minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 62 punktas), ir pagrįstų tvirtą įsitikinimą, jog nurodyti pažeidimai yra konkurencijos apribojimas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį (1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T‑185/96, T‑189/96 ir T‑190/96, Rink. p. II‑93, 47 punktas ir minėto Sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją 129 punktas).

94      Vis dėlto reikia pabrėžti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento. Pakanka, kad šį reikalavimą bendrai atitiktų institucijos pateiktų įrodymų visuma (minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 63 punktas ir minėto Sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją 130 punktas).

95      Kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, jog šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Net jeigu Komisija randa dokumentų, aiškiai rodančių neteisėtą ryšį tarp ūkio subjektų, pavyzdžiui, susitikimų protokolų, jie paprastai yra tik fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą. Daugeliu atvejų tai, ar egzistuoja antikonkurencinių veiksmų arba susitarimų, turi būti nustatoma remiantis tam tikrais sutapimais ir požymiais, kurie, nagrinėjami kartu ir nesant kito logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr. 2010 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją, C‑407/08 P, Rink. p. I‑6375, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

96      Minėtame Sprendime PVC II, kuriuo remiasi Komisija, Bendrasis Teismas rado sprendimą, kuriuo šie principai subalansuojami. Toje byloje Bendrasis Teismas nurodė, kad, remiantis teismo praktika, tuo atveju, kai Komisijos motyvai paremti prielaida, kad jos sprendime nustatytos faktinės aplinkybės negali būti paaiškintos kitaip, tik įmonių suderintais veiksmais, ieškovėms pakanka nurodyti aplinkybes, leidžiančias kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytas faktines aplinkybes ir pateikti kitokį tokių aplinkybių paaiškinimą nei tas, kuriuo rėmėsi Komisija. Vis dėlto Bendrasis Teismas pažymėjo, kad ši teismo praktika netaikytina tuo atveju, kai įmonių suderintų veiksmų įrodymas grindžiamas ne paprasčiausiu lygiagretaus elgesio rinkoje konstatavimu, bet dokumentais, iš kurių matyti, jog praktikos buvo suderintų veiksmų rezultatas. Tokiomis aplinkybėmis ieškovės turi ne paprasčiausia pateikti kitokį Komisijos konstatuotų faktinių aplinkybių paaiškinimą, bet užginčyti šias aplinkybes, nustatytas remiantis Komisijos pateiktais dokumentais (minėto Sprendimo PVC II 725–728 punktai; taip pat šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 16 punktą ir minėto Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją 71 ir 126 punktus).

97      Prieš įvertinant tai, ar egzistuoja kitų lygiagretaus elgesio paaiškinimų nei suderinti veiksmai, reikia išnagrinėti klausimą, ar Komisija, kaip ji pati teigia, o ieškovė su tuo nesutinka, įrodė pažeidimo, susijusio su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, egzistavimą, pateikusi įrodymų, viršijančių paprasčiausią lygiagretaus elgesio konstatavimą. Šį klausimą reikia išnagrinėti prieš nagrinėjant tai, ar kiti nei suderinti veiksmai paaiškinimai yra pagrįsti, nes jeigu Bendrasis Teismas prieitų prie išvados, kad ginčijamame sprendime yra pateikta tokių įrodymų, minėti paaiškinimai, net jeigu būtų įtikinami, nepaneigtų šio pažeidimo konstatavimo.

98      Šiuo klausimu pažymėtina, kad dublike pateikti ieškovės paaiškinimai dėl Santjago ir Sidnėjaus susitarimų, kaip ir nuoroda į ankstesnę išimtine teise grindžiamą sistemą, papildo ieškinyje jau nurodytą kaltinimą, susijusį su tuo, kad pavyzdinė sutartis neturi suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, egzistavimo įrodomosios galios.

99      Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas neturi tokios pačios dviejų etapų struktūros kaip tas, kurį Bendrajame Teisme pateikė Komisija, t. y. pirma, suderinti veiksmai buvo įrodyti dokumentais, kaip tai suprantama pagal minėtą Sprendimą PVC II, ir, antra, atsižvelgiant į šiuos dokumentus ir tariamą jų įrodomąją galią kiti lygiagretaus elgesio paaiškinimai neturėjo lemiamos reikšmės įrodant tuos veiksmus. Taigi tik pateikusi dubliką ieškovė galėjo tiksliai identifikuoti veiksnius, kuriais Komisija rėmėsi tam, kad įrodytų suderintų veiksmų egzistavimą.

100    Tai reiškia, kad, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė turi teisę dublike pateikti paaiškinimus dėl Santjago ir Sidnėjaus susitarimų, taip pat nuorodą į ankstesnę išimtine teise grindžiamą sistemą.

101    Todėl visų pirma reikia nustatyti, ar Komisija įrodė suderintų veiksmų egzistavimą, pateikusi kitų nei lygiagretus KTAO elgesys įrodymų, kuriuos galima prilyginti „dokumentams“, kaip tai suprantama pagal minėtame Sprendime PVC II, kuriuo remiasi Komisija, įtvirtintą teismo praktiką. Šiuo klausimu reikia priminti, kad norėdama nustatyti kartelio, nagrinėjamo minėtame sprendime, kilmę Komisija rėmėsi planavimo dokumentų tekstu, informacija, kurią dėl šių dokumentų pateikė viena iš ieškovių atsakydama į jai nusiųstą prašymą pateikti informacijos, ir glaudžiu ryšiu tarp šiuose dokumentuose aprašytų planuojamų ir rinkoje konstatuotų veiksmų (minėto Sprendimo PVC II 582 punktas).

102    Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad KTAO suderintus veiksmus galintys patvirtinti veiksniai paminėti šio sprendimo 82 punkte, t. y. diskusijos apie atstovavimo susitarimuose esančių įgaliojimų apimtį, kurias KTAO vedė CISAC administruojant veiklą, Santjago susitarimas, Sidnėjaus susitarimas ir istorinis išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų ryšys.

103    Šiuo klausimu pažymėtina, kad dokumentinių įrodymų, susijusių būtent su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, nebuvimas juo labiau krenta į akį turint omenyje tai, kad Komisija pripažįsta, jog tam tikros KTAO norėjo netaikyti teritorinių nacionalinių apribojimų. Šios KTAO būtų suinteresuotos bendradarbiauti su Komisija ir jai pateikti suderintų veiksmų egzistavimo dokumentinių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime apie kaltinimus Komisija išreiškė ketinimą skirti baudas visoms to sprendimo adresatėms, suinteresuotos KTAO galėjo su ja bendradarbiauti siekdamos sumažinti riziką, kad joms bus skirta bauda, arba bent jau apriboti jos dydį. Be to, šios KTAO galėjo pateikti Komisijai įrodymų, patvirtinančių, kad kitos KTAO darė spaudimą, kad jos paliktų teritorinius nacionalinius apribojimus, dėl kurių buvo sutarta, tačiau to nepadarė.

104    Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti įrodymų, kuriais remiasi Komisija, įrodomąją galią.

a)     Dėl Komisijos pateiktų įrodymų, siekiant įrodyti suderintų veiksmų egzistavimą ir nesiremiant lygiagrečiu KTAO elgesiu, įrodomosios galios

 Dėl diskusijų apie atstovavimo susitarimuose esančių įgaliojimų apimtį, kurias KTAO vedė CISAC administruojant veiklą

105    Kiek tai susiję su KTAO diskusijomis CISAC administruojant veiklą (šio sprendimo 82 punkto pirma įtrauka), reikia priminti, jog pati Komisija pabrėžė, kad ginčijamu sprendimu nebuvo uždrausta KTAO savitarpio atstovavimo sistema ar kokia nors įgaliojimų, kuriuos jos viena kitai suteikia, teritorinių apribojimų forma (ginčijamo sprendimo 95 ir 259 konstatuojamosios dalys). Taip pat Komisija nepriekaištauja KTAO dėl tam tikro jų bendradarbiavo CISAC administruojant veiklą. Komisija kritikuoja būtent tai, kad požiūris, kurio visos KTAO laikėsi teritorinių apribojimų klausimu, buvo koordinuojamas.

106    Todėl vien tai, kad KTAO susitinka CISAC koordinuojant veiklą ir tarpusavyje bendradarbiauja, savaime nėra draudžiamų suderintų veiksmų požymis. Kai aplinkybės, kurioms esant vyksta konkurencijos teisės pažeidimu kaltinamų įmonių susitikimai, rodo, kad šie susitikimai buvo reikalingi kolektyviai sprendžiant klausimus, nesusijusius su tokiais pažeidimais, Komisija negali preziumuoti, kad šių susitikimų tikslas buvo suderinti antikonkurencinius veiksmus (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją 105 ir 145 punktus). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Komisija nepateikė jokių faktinių įrodymų apie tai, kad CISAC organizuotuose susitikimuose, kuriuose dalyvavo ieškovė, buvo kalbama apie konkurencijos ribojimą, susijusį su teritoriniais nacionaliniais apribojimais.

107    Galiausiai, kalbant būtent apie diskusijas dėl pavyzdinės sutarties, svarbu konstatuoti, kad toje sutartyje nėra aiškiai numatyti teritoriniai nacionaliniai apribojimai, o KTAO tik raginamos apibrėžti įgaliojimų, kuriuos jos viena kitai suteikia atstovavimo susitarimuose, teritorinę aprėptį.

 Dėl Santjago susitarimo

108    Kalbant apie Santjago susitarimą (šio sprendimo 82 punkto antra įtrauka), reikia priminti, kad jame buvo numatyta, jog autorių teisių naudojimo perduodant internetu atveju kiekviena KTAO, kuri yra jo šalis, gali išduoti licencijas, susijusias su visomis teritorijomis ir visu repertuaru (pirma dalis), tačiau tik naudotojams, kurie ekonominiu požiūriu reziduoja EEE šalyje, kurioje buvo įsteigta licenciją išduodanti KTAO (antra dalis). Pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamente Nr. 17, Pirmajame reglamente, įgyvendinančiame [EB 81 ir 82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), numatytą sistemą tam tikros KTAO apie šį susitarimą pranešė Komisijai tam, kad joms būtų pritaikyta išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį. Komisija nesutiko su sąlyga, kuri užkirto kelią kiekvienai KTAO išduoti licencijas naudotojams, įsteigtiems ne toje pačioje šalyje kaip ji, ir atsiuntė Santjago pranešimą apie kaltinimus. Tokiomis aplinkybėmis, atėjus Santjago susitarimo galiojimo pabaigos dienai (iš pradžių buvo sutarta, kad jis galios iki 2004 m. pabaigos), nė viena KTAO jo nepratęsė. Todėl, pasibaigus minėto susitarimo galiojimo terminui, atstovavimo susitarimuose esantys teritoriniai nacionaliniai apribojimai, kurie liko galioti kitų naudojimo būdų nei perdavimas internetu atveju, netgi laikotarpiu, kurį apėmė minėtas susitarimas, vėl tapo taikytini tarp visų KTAO, įskaitant autorių teisių naudojimo perduodant internetu atvejį, nes baigė galioti leidžianti nukrypti su naudojimu perduodant internetu susijusi sąlyga, kuri į atstovavimo susitarimus buvo įtraukta dėl Santjago susitarimo.

109    Komisijos argumentas, kad visų KTAO grįžimas prie teritorinių nacionalinių apribojimų yra suderintų veiksmų įrodymas, negali būti priimtas. Nesant įrodymų, kad KTAO derino veiksmus šiuo klausimu, grįžimas prie teritorinių nacionalinių apribojimų neįrodo, kad dėl tokių apribojimų buvo derinami veiksmai, tačiau jį galima laikyti paprasčiausiu automatiniu Santjago susitarimo, kuris daugiau nebedomino, nes su jo antrąja dalimi nesitiko Komisija, nepratęsimo rezultatu. Tai, jog KTAO sugrįžo prie statu quo ante, savaime neįrodo, kad jos šiuo klausimu derino versmus.

110    Reikia pažymėti, kad grįžimą prie statu quo ante galima paaiškinti paprasčiausia aplinkybe, jog KTAO negalėjo sustabdyti bet kokio tarpusavio bendradarbiavimo dėl autorių teisių naudojimo formų, susijusių su naujomis technologijomis, kol dvišaliu ar netgi daugiašaliu, tačiau konkurencijos teisei neprieštaraujančiu būdu ras kitokius sprendimus nei padarytasis Santjago susitarime.

111    Be to, pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija neteigė, kad jo 3 straipsnyje nurodytas pažeidimas buvo pradėtas pasibaigus Santjago susitarimo galiojimo terminui, tačiau, atrodo, manė, kad jis buvo pradėtas prieš minėtą susitarimą, nors tikslios pradžios datos nenurodė.

112    Šiuo klausimu pažymėtina: arba Santjago susitarimas yra vėlesnis nei ginčijamame sprendime nenurodyta data, kai buvo pradėtas su teritoriniais nacionaliniais apribojimais susijęs pažeidimas – tokiu atveju jo nebūtų galima laikyti pradinių suderintų veiksmų, kurių atžvilgiu šis susitarimas yra veikiau pertraukimas, įrodymu, arba šis susitarimas yra ankstesnis nei su teritoriniais nacionaliniais apribojimais susijusio pažeidimo pradžia, tačiau tokiu atveju juo negalima įrodyti minėto pažeidimo, nes jis nesusijęs su tuo pačiu konkurencijos apribojimu. Santjago susitarime esanti rezidavimo sąlyga lėmė kitokią situaciją nei ta, kurią lemia teritoriniai nacionaliniai apribojimai. Pirmuoju atveju tam tikra KTAO gali išduoti įvairaus repertuaro licencijas, kurioms netaikomi teritoriniai apribojimai, tačiau tik naudotojams, įsteigtiems toje pačioje teritorijoje kaip ir ji, o antruoju atveju ši KTAO gali išduoti licencijas bet kokiems naudotojams su sąlyga, kad autorių teisės atitinkamai naudojamos toje pačioje teritorijoje, kurioje ji įsteigta.

113    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei Santjago susitarimo egzistavimas, nei aplinkybės, kuriomis jis nustojo galioti, negali būti suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, įrodymas.

 Dėl Sidnėjaus susitarimo

114    Sidnėjaus susitarimu (šio sprendimo 82 punkto trečia įtrauka) 1987 m. KTAO į pavyzdinę sutartį įtraukė nuostatą, pagal kurią šalyje, iš kur programos signalai kyla į palydovą, įsteigta KTAO turi teisę išduoti įvairaus repertuaro licencijas, susijusias su visa palydovo aprėpties zona, tam tikrais atvejais pasikonsultavusi su kitomis suinteresuotomis KTAO arba gavusi jų sutikimą.

115    Šiuo klausimu iš pradžių reikia pažymėti, jog ginčijamame sprendime Komisija paminėjo Sidnėjaus susitarimą siekdama įrodyti, kad tai nebuvo deramas atsakymas į kaltinimus, kuriuos ji pareiškė dėl suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais (ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoji dalis ir 7.6.1.2 punkto b papunktis). Ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje, kuri konkrečiai susijusi su suderintus veiksmus patvirtinančiais įrodymais, Komisija Sidnėjaus susitarimo aiškiai nepaminėjo. Toliau Komisija pažymėjo: kadangi iš Direktyvos 93/83 1 straipsnio 2 dalies a punkto matyti, kad muzikos kūrinių perdavimas palydovais vyksta tik šalyje, kur pirmasis signalas įvedamas į ištisinę komunikacijos grandinę, vedančią į palydovą ir žemyn, žemės link, šių kūrinių naudotojams, norintiems veikti visoje palydovo aprėpties zonoje, reikia tik vienos licencijos, galiojančios toje šalyje. Todėl, kaip pripažįsta pati Komisija, Sidnėjaus susitarimas tapo niekinis dėl licencijų, susijusių su naudojimu perduodant palydovais, aprėpties daugelyje teritorijų (ginčijamo sprendimo 162, 163 ir 165 konstatuojamosios dalys). Galiausiai Komisija nurodė, kad Sidnėjaus susitarimas nebuvo vertinamas ginčijamame sprendime ir kad ji pasilieka teisę jį išnagrinėti pagal konkurencijos taisykles (ginčijamo sprendimo 131 išnaša).

116    Viena vertus, reikia pažymėti: kadangi pagal Sidnėjaus susitarimą buvo galima išduoti įvairaus repertuaro licencijas, galiojančias visose to paties palydovo aprėpties zonoje esančiose teritorijose, šio susitarimo poveikis nebuvo panašus į tą, kurį daro teritoriniai nacionaliniai apribojimai, pagal kuriuos kiekviena KTAO gali išduoti įvairaus repertuaro licencijas tik vienoje teritorijoje.

117    Kita vertus, tai, kad Sidnėjaus susitarimas tapo niekinis pasibaigus Direktyvos 93/83 perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, t. y. 1995 m. sausio 1 d. (žr. šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą), reiškia, jog konkurencijos taisyklių pažeidimas, kuris jame galėjo būti, jau nebuvo taikomas, kai prasidėjo administracinė procedūra, per kurią buvo priimtas ginčijamas sprendimas. Vadinasi, ryšys tarp minėto sprendimo 3 straipsnyje nurodyto pažeidimo ir galimo Sidnėjaus susitarime esančio pažeidimo nėra akivaizdus, netgi vien dėl chronologinių priežasčių.

118    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad net jeigu Sidnėjaus susitarimas būtų draudžiamų suderintų veiksmų rezultatas, tai nėra dokumentas, kaip tai suprantama pagal minėtą Sprendimą PVC II, leidžiantis įrodyti suderintų veiksmų dėl teritorinių nacionalinių apribojimų egzistavimą.

 Dėl tariamo istorinio ryšio tarp išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų

119    Kiek tai susiję su tariamu istoriniu ryšiu tarp išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų (šio sprendimo 82 punkto ketvirta įtrauka), Komisija, raštu atsakydama į vieną iš Bendrojo Teismo taikant proceso organizavimo priemones pateiktų klausimų, pabrėžė: kadangi įgaliojimo apimtis turi lemiamą reikšmę nagrinėjant klausimą, ar tam tikra teritorija bus patikėta vienai įgaliotai KTAO, išimtinės teisės sąlyga ir teritoriniai nacionaliniai apribojimai yra glaudžiai susiję. Anot Komisijos, kadangi pavyzdinėje sutartyje buvo rekomenduojami išimtiniai įgaliojimai, vienai KTAO patikėta teritorija negalėjo apimti teritorijos, kurios atžvilgiu buvo įgaliota kita KTAO. Vadinasi, sisteminis teritorinių nacionalinių apribojimų įtraukimas į visus atstovavimo susitarimus yra būtinas atlygis už pavyzdinėje sutartyje rekomenduojamų išimtinių įgaliojimų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad teritoriniai nacionaliniai apribojimai kilo iš CISAC administruojant veiklą vykusių diskusijų.

120    Šiuo klausimu pažymėtina, jog ginčijamame sprendime Komisija nekonstatavo, kad teritoriniai nacionaliniai apribojimai priklauso tokiam pačiam pažeidimui kaip ir pažeidimas, susijęs su išimtinės teisės sąlygos įtraukimu į atstovavimo susitarimus. Komisijos manymu, išimtinumą lemia tai, kad atstovavimo susitarimuose suteikiamos išimtinės teisės, kaip numatyta pavyzdinės sutarties 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse, o teritoriniai nacionaliniai apribojimai buvo koordinuojami suderintais veiksmais. Ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi būtent tai, kad aiškus išimtinės teisės panaikinimas nelėmė didelių KTAO elgesio pasikeitimų. Kaip pati Komisija nurodo minėtoje konstatuojamojoje dalyje, kyla klausimas, ar panaikinus išimtinės teisės sąlygą buvo kitų nei suderinti veiksmai priežasčių, kuriomis būtų galima paaiškinti teritorinius nacionalinius apribojimus.

121    Vadinasi, net jeigu egzistuoja išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų ryšys, šioje byloje reikia išnagrinėti KTAO elgesį po to, kai buvo panaikinta ši sąlyga, todėl turi būti įvertinti kiti nei suderinti veiksmai įtikinami teritorinių nacionalinių apribojimų palikimo paaiškinimai (žr. šio sprendimo 132–179 punktus).

122    Galiausiai tiek, kiek Komisija Bendrajame Teisme teigia, kad teritoriniai nacionaliniai apribojimai yra tik išimtinės teisės pratęsimas po to, kai ji buvo pašalinta iš atstovavimo susitarimų, reikia pažymėti, kad, remiantis teismo praktika, EB 81 straipsnis taikomas, jei lygiagretus elgesys tęsiasi nustojus galioti ankstesniam susitarimui ir nesant naujo susitarimo, nes iširusių kartelių atveju tam, kad EB 81 straipsnis būtų taikomas, pakanka, kad jų poveikis būtų justi po formalaus iširimo (1985 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Binon, 243/83, Rink. p. 2015, 17 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ventouris prieš Komisiją, T‑59/99, Rink. p. II‑5257, 182 punktą).

123    Tačiau nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsniu pripažįstama, jog pažeidimas buvo padarytas vien tuo, kad išimtinės teisės sąlyga buvo įtraukta į atstovavimo susitarimus, o ne tuo, kad kelios KTAO koordinavo tarpusavio veiksmus siekdamos šią sąlygą įtraukti į visus jų atstovavimo susitarimus. Kita vertus, kiek tai susiję su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad jais konkurencija nebuvo apribota, tačiau manė, jog pažeidimas vis dėlto buvo padarytas, motyvuodama tuo, kad KTAO derino veiksmus siekdamos tokius pačius apribojimus įtraukti į visus jų atstovavimo susitarimus. Taigi atitinkamas šių dviejų ginčijamame sprendime apibūdintų pažeidimų pobūdis skiriasi.

124    Be to, dėl išimtinės teisės sąlygos pašalinimo rinkoje galėjo įvykti tam tikrų pokyčių, t. y. buvo išduotos pirmosios tiesioginės licencijos, kurių reikia, kad būtų galima numatyti teritorinių nacionalinių apribojimų nesilaikymą.

125    KTAO, kuri suinteresuota galimybe, kad kitoje teritorijoje nei ta, kur ji įsteigta, licencijas dėl jos repertuaro išduotų kitos nei vietinė KTAO, visų pirma kels klausimą, ar ji turi galimybę pati išduoti tiesiogines licencijas tai teritorijai. Taip pat KTAO, pageidaujanti iš kitų KTAO gauti įgaliojimus, kurių apimtis viršytų teritoriją, kur ji įsteigta, privalėtų turėti struktūrą, kuri jai leistų išduoti tiesiogines licencijas kitose šalyse. Galiojant išimtinės teisės sąlygai tokios licencijos būtų pažeidusios vietinei KTAO suteiktus išimtinius įgaliojimus. Taip nėra pašalinus išimtinės teisės sąlygą, net jeigu teritoriniai nacionaliniai apribojimai išlieka. Todėl negalima daryti išvados, kad tai yra to paties apribojimo pratęsimas kitomis priemonėmis.

126    Žinoma, kaip Komisija pripažino rašytiniame atsakyme į vieną iš Bendrojo Teismo klausimų, priimant ginčijamą sprendimą tiesioginių licencijų rinka dar buvo embriono stadijoje. Tam, kad išplistų tiesioginės licencijos, visų pirma reikėjo, kad jų paklausa augtų tarp didelių naudotojų, kurie, užuot kreipęsi į visų šalių, kur jie veikia, KTAO, pageidautų gauti visame pasaulyje galiojančias juos dominančio repertuaro tiesiogines licencijas.

127    Vadinasi, tai, kad šie pokyčiai tuojau pat neįvyko ir iš karto nepaveikė teritorinių nacionalinių apribojimų, neleidžia daryti išvados, kad šiais apribojimais (derinant veiksmus) buvo išlaikytas kartelis, susijęs su išimtinės teisės sąlyga.

128    Be to, reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad kolektyvinio autorių teisių administravimo struktūros, susijusios su naudojimo formomis, apie kurias kalbama ginčijamame sprendime, kyla iš tradicinių naudojimo formų struktūrų, kurių atžvilgiu teritorinių nacionalinių apribojimų Komisija nelaiko konkurencijos taisyklių pažeidimu.

129    Naujų informacinių technologijų, leidžiančių kūrinius naudoti „on-line“, atėjimas nereiškia, kad šios struktūros staiga netenka reikšmės ar kad atitinkami ūkio subjektai turi iš karto parodyti norą konkuruoti. Taigi pati aplinkybė, kad pašalinus išimtinės teisės sąlygą KTAO greitai nepakeitė teritorinių nacionalinių apribojimų, galėtų parodyti, jog šiuos apribojimus galima paaiškinti kitomis priežastimis nei išimtinės teisės palikimas galioti kita forma.

130    Darytina išvada, jog tai, kad Komisija įrodė kartelio, susijusio su išimtinės teisės sąlyga, egzistavimą, nereiškia, jog taip pat buvo įrodytas su teritoriniais nacionaliniais apribojimais susijęs kartelis.

 Išvados dėl Komisijos pateiktų įrodymų

131    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija savo pateiktais įrodymais teisiškai neįrodė, jog KTAO tarpusavyje derino veiksmus siekdamos nustatyti teritorinius nacionalinius apribojimus.

132    Todėl toliau reikia išnagrinėti, ar Komisijos įrodymų pakanka, kad ieškovės pateikti KTAO lygiagretaus elgesio paaiškinimai kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas nebūtų įtikinami.

b)     Dėl KTAO lygiagretaus elgesio paaiškinimų kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas įtikinamumo

 Pirminės pastabos

133    Ieškovė teigia, kad paprastas lygiagretus elgesys negali būti suderintų veiksmų požymis, kai šį elgesį galima paaiškinti kitomis priežastimis, kaip yra nagrinėjamu atveju, nes, jos manymu, teritoriniai apribojimai atitinka rinkos logiką ir yra vienintelė racionali alternatyva jai sudarant atstovavimo susitarimus.

134    Pirma, teritorinius nacionalinius apribojimus galima paaiškinti būtinybe užtikrinti artumą su naudotojais ir veiksmingą atitinkamo naudojimo priežiūrą, atsižvelgiant, be kita ko, į sunkumus, susijusius su šio naudojimo kontrole, vykdoma per atstumą. Antra, dabartinė sistema, grindžiama teritoriniais nacionaliniais apribojimais, yra naudinga naudotojams, nes leidžia jiems gauti visą licenciją iš vienos KTAO. Trečia, ieškovė pažymi, kad, kiek tai susiję su naudojimu, apie kurį ginčijamame sprendime kalba Komisija, racionalu taikyti sistemą, įgyvendintą „off-line“ naudojimo atveju, kuri jau parodė visą savo veiksmingumą.

135    Iš pradžių reikia priminti, kad minėtuose sprendimuose Tournier ir Lucazeau ir kt. Teisingumo Teismas išsakė nuomonę dėl Prancūzijos teismų pateiktų prejudicinių klausimų dėl situacijos, kai, kiek tai susiję su tradicinėmis autorių teisių naudojimo formomis („off-line“), KTAO B atsisakė išduoti licenciją repertuarui B teritorijoje A, ir taip privertė šalyje A įsteigtus naudotojus kreiptis į KTAO A, kurios tarifai buvo didesni, atitikties konkurencijos taisyklėms.

136    Teisingumo Teismas nusprendė, kad atstovavimo susitarimai gali būti pripažinti konkurenciją ribojančiu karteliu, jeigu juose įtvirtinta išimtinė teisė, t. y. KTAO įsipareigoja neišduoti tiesioginių licencijų užsienyje įsteigtiems naudotojams. Vis dėlto jis pažymėjo, kad tokį tikslą turinčios sąlygos, kurios anksčiau buvo įtrauktos į atstovavimo susitarimus, Komisijos prašymu buvo pašalintos. Toliau Teisingumo Teismas išnagrinėjo, ar tai, kad dėl šių sąlygų pašalinimo nepasikeitė KTAO elgesys, leidžia daryti išvadą, kad šios KTAO toliau suteikdavo išimtinę teisę derindamos veiksmus. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad paprasčiausias lygiagretus elgesys tam tikromis aplinkybėmis gali būti svarus suderintų veiksmų įrodymas, jeigu jis lemia normalių konkurencijos sąlygų neatitinkančias sąlygas. Tačiau jis pabrėžė, kad tokie suderinti veiksmai negali būti preziumuojami, kai lygiagretų elgesį galima paaiškinti kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas, o taip gali būti tuo atveju, kai tam, kad išduotų tiesiogines licencijas KTAO buvo priverstos sukurti savo administravimo ir kontrolės sistemą kitoje teritorijoje. Tai, ar konkurencijos taisyklėmis draudžiami suderinti veiksmai iš tikrųjų egzistavo, buvo palikta nustatyti nacionaliniams teismams, pateikusiems prašymus priimti prejudicinį sprendimą (minėto Sprendimo Tournier 20–25 punktai ir minėto Sprendimo Lucazeau ir kt. 14–19 punktai).

137    Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar Komisija turėjo teisę padaryti išvadą, kad tai, jog į visus atstovavimo susitarimus buvo įtraukti teritoriniai nacionaliniai apribojimai, neatitinka normalių rinkos sąlygų. Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad pagal teismo praktiką konkurencijos taisyklių pažeidimą turi įrodyti dėl šio pažeidimo kaltinanti šalis ar institucija, ir tai, kad naudodamasi tam tikra gynybos priemone nuo kaltinimo dėl šių taisyklių pažeidimo besiginanti įmonė ar įmonių asociacija turi įrodyti, jog įvykdytos šios gynybos priemonės taikymo sąlygos, todėl minėta institucija turi pateikti kitų įrodymų. Taigi, net jeigu pagal šiuos principus įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai arba suinteresuotajai įmonei ar asociacijai, dėl faktinių aplinkybių, kuriomis remiasi viena šalis, kitai šaliai gali tekti pateikti paaiškinimų ar pateisinimų, antraip būtų galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo pareiga buvo įvykdyta (žr. minėto Sprendimo Knauf Gips prieš Komisiją 80 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

138    Toliau reikia priminti, kad Komisija neteigia, jog atstovavimo susitarimuose esančio tarpusavio įgaliojimų geografinės aprėpties apribojimo nacionalinėmis teritorijomis negali lemti normalios rinkos sąlygos. Komisijos manymu, vien aplinkybę, kad visuose atstovavimo susitarimuose buvo toks apribojimas, galima paaiškinti tik suderintais veiksmais. Be to, šiuo klausimu pažymėtina, kad ginčijamame sprendime nėra duomenų ar ekonominės analizės, susijusių su finansinėmis paskatomis, kurios galėjo KTAO paskatinti netaikyti teritorinių nacionalinių apribojimų autorių teisių naudojimo formų, apie kurias kalbama tame sprendime, atveju, nors neginčijama, kad šie apribojimai buvo racionalūs tradicinių naudojimo formų atveju.

 Dėl būtinybės būti vietoje, siekiant užtikrinti kovos su neleidžiamu muzikos kūrinių naudojimu veiksmingumą

139    Iš skirtingų ieškovės pateiktų KTAO lygiagretaus elgesio paaiškinimų kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas iš pradžių reikia išnagrinėti tą, pagal kurį teritoriniai nacionaliniai apribojimai leidžia veiksmingai kovoti su neleidžiamu naudojimu.

140    Ieškovė teigia, kad vietinė KTAO gali geriausiai administruoti teisių turėtojų teises teritorijoje, kurioje ji įsteigta, dėl artumo su naudotojais, kuris jai leidžia veiksmingai prižiūrėti kūrinių naudojimą. Šiuo atžvilgiu ieškovė atkreipia dėmesį į sunkumus, susijusius su per atstumą vykdoma naudojimo kontrole, ir ginčija tai, kaip Komisija ginčijamame sprendime supranta per atstumą vykdomą administravimą ir priežiūrą (šį supratimą ji laiko nerealiu).

141    Reikia išnagrinėti, ar įrodymai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, leidžia daryti išvadą, kad šis paaiškinimas nėra įtikinamas.

142    Šiuo klausimu konstatuotina, kad ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija pabrėžė nagrinėjusi tik teisėtą autorių teisės saugomų kūrinių naudojimą. Taip pat ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad tas sprendimas yra susijęs tik su leidžiamu kūrinių naudojimu, todėl piratavimo veiksmai ar naudojimas neturint tam licencijos nepatenka į jo taikymo sritį. Toje konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad ginčijamame sprendime suformuluotos išvados ir vertinimai galioja tik esant įprastiems ir normaliems santykiams tarp KTAO ir naudotojų.

143    Vis dėlto ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje Komisija pripažino, kad KTAO prižiūrėdavo autorių teisių naudojimą, tikrindavo naudotojų buhalterinius įrašus ir užtikrindavo šių teisių laikymąsi jų pažeidimo atveju. Be to, ginčijamo sprendimo 11 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigė, kad, kaip paaiškinta, be kita ko, to sprendimo 7.6.1.4 punkte, jis neužkirto kelio KTAO prižiūrėti rinką siekiant nustatyti neleidžiamą saugomų kūrinių naudojimą arba imtis atitinkamų priemonių prieš tokį elgesį.

144    Atsižvelgiant į šiuos dviprasmiškus Komisijos teiginius reikia konstatuoti, kad jei pagal juos ši institucija apsiribojo atsižvelgimu tik į leidžiamą naudojimą, sprendimas dėl šios priežasties turėtų būti panaikintas, nes jame nepaaiškinta, kodėl galima atskirti leidžiamo naudojimo kontrolę nuo neleidžiamo naudojimo aptikimo ir persekiojimo už jį veiklos. Žinoma, per procesą Bendrajame Teisme Komisija teigė, kad kova su piratavimu yra užduotis, kuri iš esmės tenka International Federation of the Phonographic Industry (IFPI) – muzikos leidėjams atstovaujančiai tarptautinei organizacijai, kuri veiklą vykdo Londone (Jungtinė Karalystė) esančiose patalpose. Tačiau nors šiuo teiginiu, kuris, beje, nepagrįstas, Komisija nori įrodyti, kad KTAO visiškai nedalyvauja vykdant kontrolę, sudarančią galimybes nustatyti neleidžiamą naudojimą, reikia konstatuoti, kad šis teiginys neišplaukia iš ginčijamo sprendimo. Bendrasis Teismas negali atsižvelgti į aplinkybę, kurią Komisija pirmą kartą nurodė per teismo procesą, nes to, kad tai nebuvo motyvuota ginčijamame sprendime, negalima ištaisyti per procesą Sąjungos teisme (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 149 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

145    Vis dėlto, nepaisant pirma paminėtų Komisijos teiginių, iš ginčijamo sprendimo matyti, kad ji bet kuriuo atveju nagrinėjo klausimą, ar lygiagretus KTAO elgesys, susijęs su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, buvo KTAO noro veiksmingai kovoti su neleidžiamu naudojimu pasekmė. Panašu, kad pati Komisija pripažįsta, jog šio paaiškinimo negalima paneigti paprasčiausiu teiginiu, kad ginčijamas sprendimas yra susijęs tik su teisėtu autorių teisių naudojimu. Todėl reikia išnagrinėti, ar su šiuo klausimu susijusių ginčijamo sprendimo fragmentų pakanka, kad ieškovės argumentas, kurio santrauka pateikta šio sprendimo 139 punkte, taptų neįtikinamas.

146    Pirma, Komisija pabrėžia, kad sistema, kurią ji ginčijamame sprendime pripažino neteisėta, yra pagrįsta ne licenciją išduodančios KTAO ir ją gaunančio naudotojo artumo principu, bet principu, pagal kurį licenciją išduoda KTAO, įsteigta naudojimo šalyje, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje reziduoja licencijos gavėjas (ginčijamo sprendimo 171–173 konstatuojamosios dalys).

147    Šiuo atžvilgiu tiesa, kad pagal sistemą, kurią Komisija pripažino neteisėta, KTAO B, kuri išdavė licenciją šalyje A įsteigtam naudotojui tam, kad jis įgytomis teisėmis naudotųsi šalyje B, gali prireikti prieš šį naudotoją imtis administracinių ar teisminių priemonių šalyje A, t. y. per atstumą.

148    Vis dėlto pagal tokią sistemą tuo atveju, kai KTAO B išduoda licenciją šalyje A įsteigtam naudotojui, kuris veiklą vykdo šalyje B, išduotos licencijos pažeidimo nustatymo atveju KTAO B prireikus gali kreiptis į KTAO A. Pastaroji nelaikytų KTAO B konkurente, nes KTAO A pati negalėtų išduoti licencijų, susijusių su naudojimu šalyje B. Be to, kadangi KTAO A, kiek tai susiję su naudojimu šalyje B, savo repertuarą patikėjo KTAO B, ji yra suinteresuota tuo, kad už KTAO B išduotų licencijų pažeidimus būtų veiksmingai persekiojama.

149    Ginčijamame sprendime Komisija tvirtino, kad vykdydama autorių teisių priežiūros ir priverstinio vykdymo veiklą, kuriai reikia buvimo vietoje, KTAO, kuri išdavė licenciją kitoje šalyje įsteigtam naudotojui, gali kreiptis į vietinius paslaugų teikėjus, būtent – į vietinę KTAO. Tačiau Komisija nepaaiškino, kaip toks bendradarbiavimas galėtų vykti, jei KTAO tarpusavyje konkuruotų. Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime ji neišnagrinėjo, kokie finansiniai ir komerciniai interesai vietinę KTAO skatina bendradarbiauti su kita KTAO, kuri su ja konkuruoja jos teritorijoje.

150    Be to, viena vertus, reikia pažymėti, kad Komisija nepaaiškino, kas vykdytų bendrą rinkos priežiūrą, siekiant priversti naudotojus prašyti licencijų, o ne tik kontroliuotų jau išduotas licencijas, jei KTAO nebūtų įtrauktos į šios užduoties vykdymą. Jei KTAO, kuri vykdo kontrolę tam tikroje teritorijoje, neturėtų garantijų, kad susigrąžins (gaudama pajamas, susijusias su licencijų išdavimu) dėl jos vykdomos priežiūros patirtas išlaidas, ši veikla paprasčiausia negalėtų būti tęsiama. Šioms garantijoms kiltų pavojus, jei kelios KTAO tai pačiai teritorijai galėtų išduoti licencijas dėl to paties repertuaro.

151    Kita vertus, Komisija negalėjo paaiškinti, kaip galėtų bendradarbiauti KTAO, kurios konkuruoja išduodamos licencijas toms pačioms teritorijoms dėl repertuarų, kurie iš dalies sutampa. Nors tiesa, kad atsižvelgiant į Sutarties konkurencijos nuostatų koncepciją, pagal kurią kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai nustatyti politiką, kurios ketina laikytis bendrojoje rinkoje, taip pat tiesa, kad ginčijamame sprendime Komisija pripažįsta, jog KTAO turi tarpusavyje bendradarbiauti tam, kad kiekviena KTAO turėtų galimybę pasiūlyti įvairaus repertuaro licencijas (žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamąją dalį). Konkrečiai kalbant, tam, kad galėtų išduoti licenciją dėl pasaulinio repertuaro, tam tikra KTAO turi bendradarbiauti su visomis kitomis KTAO. Ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima suprasti, kaip tarp KTAO, kurios tapo konkurentės, kaip teigia Komisija, galėtų vykti bendradarbiavimas, kurį ši institucija laiko būtinu norint, be kita ko, vykdyti tam tikrą priežiūros veiklą ir persekiojimą dėl pažeidimų (ginčijamo sprendimo 177 ir 178 konstatuojamosios dalys).

152    Bendrajame Teisme Komisija tvirtino, kad vietinė KTAO, net jeigu ji konkuruoja su kitomis KTAO, negali neatlikti priežiūros vaidmens, nes turi patikėtinės pareigą teisių turėtojams. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjama patikėtinės pareiga galioja tik esant santykiams tarp KTAO ir teisių turėtojų, kurie yra jos nariai. Todėl nėra akivaizdu, kad dėl šios pareigos vietinė KTAO turi vykdyti veiklą teisių turėtojų, kurie priklauso kitoms KTAO, naudai, kai ji jau nėra vienintelė KTAO, galinti išduoti licencijas teritorijoje, kur ji įsteigta. Be to, neginčytina, kad KTAO A neturėtų jokių pareigų KTAO B atžvilgiu, jei repertuaro B administravimą teritorijoje A KTAO B patikėtų KTAO C, kuri nėra įsteigta teritorijoje A.

153    Komisijos taip pat Bendrajame Teisme pateiktas argumentas, kad vietinė KTAO yra suinteresuota savo narių akyse išlaikyti savo, kaip organizacijos, galinčios atlikti veiksmingą kontrolę, reputaciją, kad jie nenuspręstų kreiptis į kitas KTAO, nėra pagrįstas. Jeigu naudotojai, kurių neleistiną muzikos kūrinių naudojimą nustatė vietinė KTAO, galėtų iš kitų KTAO gauti reikiamas licencijas teisėtam tų kūrinių naudojimui, vietinė KTAO negalėtų imdama mokesčius už šias licencijas naudotojams perkelti administravimo išlaidų, patirtų vykdant rinkos priežiūros veiklą. Ši aplinkybė padarytų žalos tos KTAO reputacijai jos narių akyse, nes sumažėtų jų honorarai dėl su rinkos priežiūra susijusių administravimo išlaidų, kurių ta pati KTAO nesusigrąžino išduodama licencijas. KTAO neturi jokio intereso vykdyti priežiūros veiklą, kurią vykdant patiriama administracinių išlaidų, dėl ko sumažėja honorarai, kuriuos ji gali mokėti savo nariams, jei neturi garantijų, kad susigrąžins šias išlaidas išduodama licencijas, kai nustato neleistiną naudojimą, juo labiau kad autoriai nuo šiol turi teisę tapti savo pasirinktos KTAO nariais.

154    Galiausiai reikia turėti omenyje tai, kad net jeigu būtų įmanomas bendradarbiavimas tarp vietinės KTAO ir licenciją naudotojui išduodančios KTAO, šis bendradarbiavimas apimtų tris KTAO, t. y. vietinę KTAO C, įgaliojančią KTAO A, kuriai priklauso repertuaras A, ir įgaliotą KTAO B, kuri remdamasi KTAO A jai suteiktu įgaliojimu gali išduoti licencijas dėl repertuaro A teritorijoje C. Nors dėl KTAO C įsikišimo gali būti patirta išlaidų, Komisija nepaaiškino, kokią naudą KTAO A gautų iš to, kad repertuaro A administravimas teritorijoje C būtų patikėtas ne KTAO C, bet KTAO B, nors tai reikštų papildomas išlaidas.

155    Antra, Komisija teigia, kad autorių teisių naudojimo formų, apie kurias kalbama ginčijamame sprendime, atveju yra techninių sprendimų, leidžiančių licencijos gavėją prižiūrėti per atstumą. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad KTAO jau ėmėsi licencijų išdavimo praktikos, kuri rodo, jog jos turi galimybę prižiūrėti naudojimą ir naudotojus už teritorijos, kurioje jos įsteigtos, ribų (ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamoji dalis).

156    Komisija negali paneigti ieškovės pateikto lygiagretaus KTAO elgesio paaiškinimo, susijusio su būtinybe kovoti su neteisėtu naudojimu, paprasčiausia teigdama, kad yra techninių sprendimų, leidžiančių priežiūrą vykdyti per atstumą, kiek tai susiję su naudojimo formomis, apie kurias kalbama ginčijamame sprendime.

157    Tiesa, kad ginčijamo sprendimo 189 konstatuojamojoje dalyje Komisija pridūrė, jog per posėdį visų pirma European Digital Media Association (Europos skaitmeninės žiniasklaidos asociacija – EDIMA), t. y. asociacija, atstovaujanti garsinį ir audiovizualinį turinį „on-line“ perduodančioms bendrovėms, įrodė, kad praktiškai įmanoma per atstumą prižiūrėti muzikos perdavimą „on-line“. Kiekvienas muzikos kūrinys turi elektroninį identitetą, o kiekvienas personalinis kompiuteris turi IP adresą. Remdamasi šia informacija išduodama licenciją KTAO gali užtikrinti, kad naudotojas turėtų galimybę tiksliai žinoti, koks muzikos kūrinys yra naudojamas, kokiu kompiuteriu tai daroma ir koks yra naudojimo būdas. Tada gavęs licenciją naudotojas gali nusiųsti šią informaciją KTAO, kurios ją panaudos siekdamos tiksliai paskirstyti honorarus teisių turėtojams.

158    Vis dėlto šiame paaiškinime apsiribojama išduotų licencijų priežiūra, bet neatsakoma į klausimą, kaip turi būti nustatytas neleistinas naudojimas ir vykdomas persekiojimas dėl jo ir kas tai turi daryti. Šis paaiškinimas juo labiau neleidžia suprasti ekonominių paskatų, kurios skatina KTAO per atstumą kontroliuoti konkrečią rinką, kai šioje rinkoje veikiantys naudotojai, kurie neturi reikiamos licencijos, gali paprašyti, kad ją išduotų kita KTAO nei ta, kuri vykdo priežiūrą.

159    Nesant informacijos apie tai, ar ginčijamo sprendimo 189 konstatuojamojoje dalyje paminėti techniniai sprendimai sudaro galimybes veiksmingai kovoti su neleidžiamu naudojimu, reikia išnagrinėti, ar dėl pavyzdžių, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime atsakydama į ieškovės argumentus, tampa neįtikinamas ieškovės pateiktas paaiškinimas, kad teritoriniais nacionaliniais apribojimais užtikrinamas kovos su neleidžiamu muzikos kūrinių naudojimu veiksmingumas.

160    Šiuo atžvilgiu reikia turėti omenyje tai, kad tuo atveju, kai Komisija remiasi tam tikrais pavyzdžiais, kad padarytų ieškovės argumentą neįtikinamą, ji turi įrodyti, kodėl šie pavyzdžiai yra reikšmingi. Be to, Komisija negali kaltinti ieškovės tuo, kad ši labiau nepatikslino savo alternatyvaus paaiškinimo, nes būtent Komisija turi įrodyti pažeidimą. Todėl jei administraciniu etapu Komisija mano, kad ieškovė pakankamai nepagrindė savo paaiškinimo, ji turi toliau nagrinėti bylos medžiagą arba konstatuoti, kad suinteresuotieji asmenys neturėjo galimybės pateikti reikiamų duomenų. Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo nematyti, kad nepakankama Komisijos analizė yra pasekmė to, kad ji negalėjo iš CISAC ir KTAO gauti informacijos, kurios jai reikėjo nagrinėjant, ar buvo įtikinamų lygiagretaus KTAO elgesio paaiškinimų.

–       Dėl ŠBŠB modelio

161    Komisija visų pirma paminėjo ŠBŠB modelį (žr. šio sprendimo 37 punktą), apie kurį ginčijamo sprendimo 179 konstatuojamojoje dalyje ji teigė, kad pagal jį galima išduoti vieną licenciją, apimančią mechaninio atkūrimo teisę ir atlikimo teisę, visoms šalims, kuriose įsteigtos šiame modelyje dalyvaujančios KTAO. Komisija taip pat nurodė, kad „Šiaurės ir Baltijos šalių“ KTAO teigė, jog ŠBŠB modelis, be kita ko, parodė, kad bet kurios daugelyje teritorijų galiojančių licencijų sistemos atveju nacionalinių organizacijų, kurios bendradarbiauja siekdamos, kad būtų paisoma teisių turėtojų teisių ir interesų, tinklas yra būtinas, nes buvimo vietoje reikia norint nustatyti piktnaudžiavimo atvejus ir prižiūrėti teisių naudojimą.

162    Kita vertus, Bendrajame Teisme Komisija raštu atsakydama į klausimą, kuris jai buvo nusiųstas taikant proceso organizavimo priemones, teigė, kad ŠBŠB modelis bent jau tuo metu, kai priimtas ginčijamas sprendimas, buvo susijęs ne su atlikimo, o tik su mechaninio atkūrimo teise. Ji pridūrė, kad tai nekliudo remtis šiuo modeliu ir teigti, jog su keliomis teritorijomis susijusių licencijų dėl atlikimo teisės išdavimas nekelia sunkumų, nes problemos, susijusios su internete vykdomo naudojimosi mechaninio atkūrimo teise priežiūra, yra tokios pačios kaip tos, kurias kelia atlikimo teisė. Per procesą Bendrajame Teisme Komisija tvirtino, kad ŠBŠB modelis nelėmė atitinkamų KTAO atstovavimo susitarimų pakeitimo ir kad su atlikimo teise susijusių daugelyje teritorijų galiojančių licencijų išdavimas pagal šį modelį reiškė tam tikrą vienoje teritorijoje galiojančių licencijų, kurias iš tikrųjų išdavė kiekviena KTAO atitinkamai savo įsteigimo teritorijai ir kurias „surinko“ KTAO, į kurią kreipėsi naudotojas, „pluoštą“.

163    Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Komisijos abejonės ar net prieštaravimai dėl ŠBŠB modelio apibrėžimo rodo, kad ginčijamame sprendime jis nebuvo išsamiai išnagrinėtas.

164    Bet kuriuo atveju, viena vertus, jeigu ŠBŠB modelis yra susijęs tik su mechaninio atkūrimo teise, Komisija nepaaiškino, kodėl reikia laikyti, kad sunkumai, kuriuos kelia naudojimosi atlikimo teise priežiūra, iš esmės yra tokie patys kaip tie, kuriuos kelia naudojimosi mechaninio atkūrimo teise priežiūra. Kita vertus, jeigu ŠBŠB modelis apima ir atlikimo teisę, tačiau pagal jį galima išduoti tik vienoje teritorijoje galiojančių licencijų pluoštą, Komisija nepaaiškino, kuo priežiūros problemos, būdingos tokioms licencijų išdavimo sąlygoms, yra panašios į su daugelyje teritorijų galiojančiomis licencijomis susijusias problemas.

165    Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė pakankamos šio modelio analizės, Bendrasis Teismas juo remdamasis negali daryti jokių išvadų dėl to, ar pagrįstas Komisijos teiginys, kad būtinybė kovoti su neteisėtu autorių teisių saugomų kūrinių naudojimu nepateisina ieškovės sprendimo savo atstovavimo susitarimuose palikti teritorinius nacionalinius apribojimus.

–       Dėl Simulcast ir Webcasting susitarimų

166    Ginčijamo sprendimo 191 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi Simulcast ir Webcasting susitarimais (žr. šio sprendimo 36 punktą), kurie esą parodo, jog techniniu požiūriu nėra būtina, kad KTAO fiziškai būtų konkrečioje teritorijoje tam, kad galėtų išduoti daugelyje teritorijų galiojančias įvairaus repertuaro licencijas, apimančias naudojimą internete, ir tinkamai prižiūrėti šį naudojimą.

167    Neginčytina, kad Simulcast ir Webcasting susitarimai yra susiję ne su atlikimo teise, bet su kitomis intelektinės nuosavybės teisių rūšimis, kaip antai vadinamos „gretutinės“ teisės. Ginčijamame sprendime nėra paaiškinta, kodėl išvadas dėl šių gretutinių teisių galima pritaikyti teisėms, apie kurias kalbama ginčijamame sprendime. Minėtame sprendime nėra jokio atitinkamų intelektinės nuosavybės teisių skirtingų formų savybių ar ekonominės vertės palyginimo ar informacijos apie Simulcast ir Webcasting susitarimų taikymą praktiškai.

168    Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo teigti, jog Komisijos nuoroda į šiuos susitarimus leidžia paneigti paaiškinimą, kad teritorinių nacionalinių apribojimų palikimas atstovavimo susitarimuose yra noro užtikrinti kovos su neleistinu naudojimu veiksmingumą rezultatas.

–       Dėl Santjago susitarimo

169    Ginčijamo sprendimo 192 konstatuojamojoje dalyje Komisija rėmėsi Santjago susitarimu (žr. šio sprendimo 29, 31 ir 107–112 punktus), kuris esą parodo, kad yra galimybė išduoti daugelyje teritorijų galiojančias licencijas.

170    Tačiau ši nuoroda į minėtą susitarimą nėra reikšminga, nes Komisija atsižvelgia tik į jo pirmą aspektą, t. y. galimybę išduoti teritoriniu požiūriu neribotas licencijas, tačiau neatsižvelgia į antrą aspektą, t. y. galimybės išduoti tokias licencijas apribojimą naudotojais, įsteigtais toje pačioje teritorijoje, kurioje įsteigta licenciją išduodanti KTAO. Ginčijamame sprendime Komisija nepaaiškina, kodėl Santjago susitarime numatyta sistema, jos manymu, užtikrina kovos su neteisėtu naudojimu veiksmingumą, netgi nesant antro šios sistemos aspekto.

171    Nors nagrinėdamas šį ieškinį Bendrasis Teismas neturi nuspręsti dėl to, ar pagrįsti motyvai, dėl kurių Santjago pranešime apie kaltinimus Komisija konstatavo, jog Santjago susitarimas prieštarauja EB 81 straipsniui būtent dėl tos priežasties, kad juo vienintelei KTAO buvo garantuota galimybė išduoti licencijas konkrečioje teritorijoje įsteigtiems naudotojams, negalima neatsižvelgti į tai, kad tame susitarime numatyta sistema, kuria sukuriama sistema, besiskirianti nuo kylančiosios iš teritorinių nacionalinių apribojimų, tačiau taip pat pagrįsta vietinei KTAO garantuojama išimtine teise, neleidžia daryti išvadų dėl kovos su neleistinu naudojimu veiksmingumo tuo atveju, jei KTAO konkuruotų.

172    Dėl tų pačių priežasčių Komisija taip pat negali remtis Čekijos KTAO Ochranný svaz autorský pro práva k dílům hudebním (OSA) atsakymu į pranešimą apie kaltinimus, minimu ginčijamo sprendimo 180 ir 181 konstatuojamosiose dalyse. OSA tik paaiškino, kad ji išdavė licencijas, kurios iš esmės pagrįstos Santjago susitarimu, t. y. daugelyje teritorijų galiojančias licencijas, tačiau tik Čekijos Respublikoje įsteigtiems naudotojams.

–       Dėl bendrosios įmonės Celas, tiesioginio licencijų išdavimo ir leidėjos, iniciatyvos

173    Ginčijamo sprendimo 193 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 38 punktą) Komisija rėmėsi tuo, kad 2006 m. sausio mėn. Vokietijos ir Jungtinės Karalystės KTAO įkūrė bendrąją įmonę Celas, kuri atlieka visos Europos vieno langelio funkciją išduodant licencijas dėl „on-line“ ir mobilių teisių į tam tikro leidėjo anglo-amerikietišką repertuarą. Remiantis ginčijamu sprendimu, Celas išduoda visoje Europoje galiojančias licencijas komerciniams naudotojams, įsteigtiems bet kurioje EEE šalyje. Todėl, Komisijos manymu, šis naujas modelis parodo, kad KTAO turi techninių galimybių pasiūlyti daugelyje teritorijų galiojančią licenciją ir kad argumentai, susiję su šių organizacijų vykdomu buhalterinių įrašų tikrinimu, teisių laikymosi priežiūra ir kontrole, taip pat su geografinio artumo tarp licencijos davėjo ir gavėjo būtinybe, nepateisina faktiškai nustatyto lygiagretaus elgesio, susijusio su teritoriniais apribojimais.

174    Konstatuotina, kad, kaip pripažįsta pati Komisija, Celas išduoda licencijas, susijusias su mechaninio atkūrimo, o ne atlikimo teise. Kadangi Komisija nepaaiškino, kodėl naudojimosi pirmąja teisių kategorija priežiūra kelia sunkumų, panašių į tuos, kurie susiję su naudojimosi antrąja teisių kategorija priežiūra, Celas pavyzdys neleidžia paneigti ieškovės argumentų. Tiesa, kad, kaip matyti iš rašytinio Komisijos atsakymo į vieną iš Bendrojo Teismo klausimų, Celas licencijas papildo licencijos dėl atitinkamų atlikimo teisių, kurias išduoda PRS ir GEMA. Tačiau pastarosios licencijos yra tik tiesioginių licencijų rūšis, nes šios dvi KTAO tik išduoda licencijas, kurios, nors ir galioja keliose teritorijose, yra apribotos repertuaru, kurį joms tiesiogiai patikėjo teisių turėtojai, o ne tuo, į kurį įgyjamos teisės pagal atstovavimo susitarimus.

175    Tokiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar tiesioginių licencijų fenomenas leidžia daryti išvadas dėl suderintų veiksmų, apie kuriuos kalbama ginčijamo sprendimo 3 straipsnyje, įrodymo. Pažymėtina, kad šių licencijų egzistavimas nepaneigia lygiagretaus KTAO elgesio, nes atstovavimo susitarimuose esantiems teritoriniams nacionaliniams apribojimams neturi įtakos tai, kad įgaliojanti KTAO pati išduoda savo repertuaro licencijas, galiojančias ir įgaliotosios KTAO teritorijoje. Tačiau tiesioginių licencijų išdavimas nelemia abiejų KTAO tarpusavio konkurencijos dėl licencijų išdavimo tiems patiems naudotojams. Kaip matyti iš rašytinio Komisijos atsakymo į vieną iš Bendrojo Teismo klausimų, KTAO, bent jau turinčios reikiamą struktūrą, tiesiogines licencijas išduoda tik dideliems naudotojams, nes tik dėl didelio šių naudotojų užtikrinamo naudojimo atvejų skaičiaus yra kompensuojamos su licencijų naudojimo priežiūra susijusios išlaidos. Todėl jei KTAO A išduoda tiesiogines licencijas šalyje B veikiantiems dideliems naudotojams, KTAO B vis dėlto lieka vienintelė organizacija, galinti išduoti licencijas, susijusias, be kita ko, su repertuaru A, kitiems naudotojams, veikiantiems šalyje B.

176    Tai reiškia, kad tiesioginių licencijų fenomenas, su kuriuo susijusi Celas ir KTAO, kurios ją įkūrė ir išduoda licencijas, papildančias tas, kurias išduoda Celas, veikla, nekelia priežiūros sunkumų, panašių į ieškovės nurodytuosius. Todėl, nesant papildomų paaiškinimų, šios aplinkybės, kuriomis remiasi Komisija, neleidžia paneigti ieškovės teiginio.

177    Tas pats pasakytina apie leidėjo iniciatyvą (žr. šio sprendimo 44 punktą), apie kurią Komisija kalba ginčijamo sprendimo 220 konstatuojamojoje dalyje. Nors iš ginčijamo sprendimo to nematyti, Komisija savo rašytinėse pastabose Bendrajam Teismui pripažino, kad ši iniciatyva buvo susijusi tik su mechaninio atkūrimo teise. Be to, Komisija niekada nepaaiškino, juo labiau ginčijamame sprendime, kuo sąlygos, kuriomis veikia didelis leidėjas, turintis komerciniu požiūriu tarptautiniu mastu patrauklų repertuarą, yra panašios į sąlygas, kuriomis veikia KTAO.

–       Dėl dokumento Cross border collective management of online rights in Europe

178    Ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog tai, kad dėl teritorinių nacionalinių apribojimų netaikymo nekilo techninių ir ekonominių sunkumų, įrodo aplinkybė, kad tam tikros KTAO pasirašė dokumentą Cross border collective management of online rights in Europe (Valstybių sienas peržengiantis „on-line“ teisių kolektyvinis administravimas Europoje), kuriame pasisakoma už įvairaus repertuaro ir daugelyje teritorijų galiojančių licencijų išdavimo sistemą.

179    Šiuo klausimu pažymėtina, kad šį dokumentą pasirašiusios KTAO vis dėlto pareiškė ieškinius dėl ginčijamo sprendimo, o tai gali susilpninti galimybę šiuo dokumentu įrodyti, kad nėra techninių sunkumų išduoti daugelyje teritorijų galiojančias įvairaus repertuaro licencijas. Bet kuriuo atveju šio dokumento įrodomoji galia ypač menka atsižvelgiant į tai, kad iš bylos medžiagos nematyti, jog atitinkamos KTAO ėmėsi kokių nors veiksmų siekdamos įgyvendinti šiame dokumente esantį pasiūlymą.

180    Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog įrodymai, kuriais remiasi Komisija, nėra pakankami, kad būtų neįtikinamas ieškovės pateiktas lygiagretaus KTAO elgesio paaiškinimas kitomis priežastimis nei suderinti veiksmai, pagrįstas būtinybe užtikrinti kovos su neleistinu muzikos kūrinių naudojimu veiksmingumą.

c)     Išvada dėl suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, įrodymo

181    Remiantis tuo, kas pasakyta, darytina išvada, kad Komisija teisiškai neįrodė suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, egzistavimo, nes neįrodė, jog ieškovė ir kitos KTAO šiuo klausimu derino veiksmus, ir nepateikė įrodymų, dėl kurių ieškovės pasiūlytas lygiagretaus KTAO elgesio paaiškinimas būtų neįtikinamas. Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės paaiškinimų.

II –  Išvada dėl sprendimo dėl ieškinio

182    Kadangi pirmojo ieškinio pagrindo pirma ir antra dalys, susijusios atitinkamai su narystės sąlyga ir išimtinės teisės sąlyga, buvo pripažintos nepagrįstomis, reikia atmesti ieškinį, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniais.

183    Be to, kadangi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nurodyto pirmojo ieškinio pagrindo trečia dalis, susijusi su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, yra pagrįsta, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį, kiek jis susijęs su ieškove. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovės prašymas panaikinti minėtą straipsnį yra akivaizdžiai nepriimtinas, kiek jis susijęs su kitomis tame straipsnyje paminėtomis KTAO. Jeigu vienas iš ginčijamo sprendimo adresatų nusprendžia pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, Sąjungos teismas turi nagrinėti tik tuos to sprendimo elementus, kurie susiję su šiuo adresatu. Kita vertus, su kitais adresatais susijusios sprendimo dalys nėra ginčo, kurį atitinkamu atveju turi spręsti Sąjungos teismas, dalykas (šiuo klausimu žr. 1999 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš AssiDomän Kraft Products ir kt., C‑310/97 P, Rink. p. I‑5363, 53 punktą ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T‑304/02, Rink. p. II‑1887, 59 ir 60 punktus).

184    Tokiomis aplinkybėmis nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų.

185    Todėl, kiek tai susiję su ieškove, taip pat turi būti panaikintas ginčijamo sprendimo 4 straipsnis, kiek jame pateikta nuoroda į to sprendimo 3 straipsnį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

186    Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama.

187    Kadangi ieškinys iš dalies patenkintas, tinkamai atsižvelgiant į bylos aplinkybes reikia nurodyti Komisijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę ieškovės bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei – pusę savo bylinėjimosi išlaidų. Kiek tai susiję su laikinosios apsaugos priemonių taikymo procedūra, ieškovė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2008 m. liepos 16 d. Komisijos sprendimo C (2008) 3435 galutinis dėl [EB] 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/C2/38.698 – CISAC) 3 straipsnį, kiek jis susijęs Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto ry.

2.      Panaikinti Sprendimo C (2008) 3435 galutinis 4 straipsnį, kiek jame pateikta nuoroda į to sprendimo 3 straipsnį, kiek tai susiję su Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir pusę Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto patirtų bylinėjimosi išlaidų.

5.      Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto padengia pusę savo bylinėjimosi išlaidų.

6.      Säveltäjäin Tekijänoikeustoimisto Teosto ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.

Kanninen Soldevila Fragoso van der Woude

Paskelbta 2013 m. balandžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

Turinys

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

I – Administracinė procedūra

II – Reikšmingos pavyzdinės sutarties sąlygos

III – Susijusios rinkos

IV – EB 81 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalies taikymas

A – Narystės, išimtinės teisės ir nesikišimo sąlygos

B – Suderinti veiksmai, susiję su teritoriniais nacionaliniais apribojimais

V – Rezoliucinė dalis

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

I – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu

A – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su narystės sąlyga

B – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo antros dalies, susijusios su išimtinės teisės sąlyga

C – Dėl pirmojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su teritoriniais apribojimais

1. Pirminės pastabos

2. Dėl suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais apribojimais, įrodymo

a) Dėl Komisijos pateiktų įrodymų, siekiant įrodyti suderintų veiksmų egzistavimą ir nesiremiant lygiagrečiu KTAO elgesiu, įrodomosios galios

Dėl diskusijų apie atstovavimo susitarimuose esančių įgaliojimų apimtį, kurias KTAO vedė CISAC administruojant veiklą

Dėl Santjago susitarimo

Dėl Sidnėjaus susitarimo

Dėl tariamo istorinio ryšio tarp išimtinės teisės sąlygos ir teritorinių nacionalinių apribojimų

Išvados dėl Komisijos pateiktų įrodymų

b) Dėl KTAO lygiagretaus elgesio paaiškinimų kitomis priežastimis nei suderintų veiksmų egzistavimas įtikinamumo

Pirminės pastabos

Dėl būtinybės būti vietoje, siekiant užtikrinti kovos su neleidžiamu muzikos kūrinių naudojimu veiksmingumą

– Dėl ŠBŠB modelio

– Dėl Simulcast ir Webcasting susitarimų

– Dėl Santjago susitarimo

– Dėl bendrosios įmonės Celas, tiesioginio licencijų išdavimo ir leidėjos, iniciatyvos

– Dėl dokumento Cross border collective management of online rights in Europe

c) Išvada dėl suderintų veiksmų, susijusių su teritoriniais nacionaliniais apribojimais, įrodymo

II – Išvada dėl sprendimo dėl ieškinio

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: suomių.