BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2023 m. sausio 25 d.(*)
„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Dokumentai, susiję su vykdoma teisėkūros procedūra – Tarybos darbo grupės – Dokumentai, susiję su pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, kuriuo siekiama iš dalies pakeisti Direktyvą 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų – Dalinis atsisakymas leisti susipažinti – Ieškinys dėl panaikinimo – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Priimtinumas – Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa – Išimtis, susijusi su sprendimų priėmimo proceso apsauga“
Byloje T‑163/21
Emilio De Capitani, gyvenantis Briuselyje (Belgija), atstovaujamas avocat O. Brouwer ir solicitor S. Gallagher,
ieškovas,
palaikomas
Belgijos Karalystės, atstovaujamos C. Pochet, L. Van den Broeck ir M. Jacobs,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos M. Bulterman, M. H. S. Gijzen ir M. J. Langer,
Suomijos Respublikos, atstovaujamos M. Pere,
ir
Švedijos Karalystės, atstovaujamos C. Meyer‑Seitz ir R. Shahsavan Eriksson,
įstojusių į bylą šalių,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą J. Bauerschmidt ir K. Pavlaki,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas A. Kornezov (pranešėjas), teisėjai E. Buttigieg, K. Kowalik-Bańczyk, G. Hesse ir D. Petrlík,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2022 m. rugsėjo 22 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, grindžiamu SESV 263 straipsniu, ieškovas Emilio De Capitani prašo panaikinti 2021 m. sausio 14 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą SGS 21/000067, kuriuo ji atsisakė leisti jam susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su „WK“ kodeksu, kuriais pasikeista Tarybos darbo grupėse vykstant teisėkūros procedūrai 2016/0107 (COD), skirtai iš dalies pakeisti 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013, p. 19), (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 2020 m. spalio 15 d. ieškovas, remdamasis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), pateikė prašymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su prašymo pateikimo momentu vykusia teisėkūros procedūra 2016/0107 (COD), kuriais buvo pasikeista Tarybos darbo grupėje „Bendrovių teisė“.
3 2020 m. lapkričio 10 d. Taryba iš dalies patenkino šį prašymą, pateikdama ieškovui septynis dokumentus, ir atsisakė leisti susipažinti su visais kitais septyniais dokumentais, t. y. dokumentais, kurių numeriai yra WK 6662/18, WK 14969/17 REV 1, WK 14969/17 INIT, WK 5230/17, WK 12197/17, WK 12197/17, WK 12197/17 REV1 ir WK 10931/17 (toliau – ginčijami dokumentai), iš esmės motyvuodama tuo, kad jų atskleidimas rimtai pakenktų Tarybos sprendimų priėmimo procesui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
4 2020 m. lapkričio 25 d. ieškovas pateikė Tarybai kartotinį prašymą leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais.
5 2021 m. sausio 14 d. Taryba priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo patvirtino atsisakymą leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
Šalių reikalavimai
6 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
7 Taryba Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, nepatenkinus pirmojo reikalavimo, kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
8 Įstojusios į bylą šalys – Belgijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė – teigia, kad palaiko ieškovo reikalavimus.
Dėl teisės
Dėl ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išlikimo
9 Nors atskiru dokumentu oficialiai nepateikė prieštaravimo, grindžiamo poreikio priimti sprendimą nebuvimu, Taryba teigia, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį išnyko vykstant procesui, nes 2021 m. birželio 14 d. raštu Taryba jam perdavė visus ginčijamus dokumentus. Taigi bylos baigtis ieškovui nebebūtų naudinga, todėl ieškinys neteko dalyko.
10 Ieškovas, šiuo klausimu palaikomas Nyderlandų Karalystės, Suomijos Respublikos ir Švedijos Karalystės, ginčija savo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimą vykstant procesui. Pirma, jis tvirtina, kad neturėjo galimybės susipažinti su ginčijamais dokumentais laiku, t. y. tada, kai jis būtų galėjęs visapusiškai ir veiksmingai pasinaudoti savo kaip Sąjungos piliečio teisėmis demokratinėje visuomenėje, kiek tai susiję su aptariama teisėkūros procedūra. Antra, ieškovas mano, kad tebėra suinteresuotas pareikšti ieškinį, kad Tarybos neteisėti veiksmai nepasikartotų ateityje.
11 Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, antraip jis būtų nepriimtinas. Ieškinio dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o tai reiškia, kad bylos baigtis turėtų būti naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimo (žr. 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Leino‑Sandberg / Parlamentas, C‑761/18 P, EU:C:2021:52, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
12 Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Taryba ginčijamus dokumentus perdavė ieškovui 2021 m. birželio 14 d., t. y. po to, kai buvo pareikštas šis ieškinys. Vis dėlto Taryba formaliai nepanaikino ginčijamo sprendimo, todėl ginčo dalykas neišnyko (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 45 punktą ir 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Leino‑Sandberg / Parlamentas, C‑761/18 P, EU:C:2021:52, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
13 Taigi, remiantis šio sprendimo 11 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikia išnagrinėti, ar, nepaisant šio atskleidimo, ieškovas dar galėjo remtis suinteresuotumu pareikšti ieškinį, o tam reikia nustatyti, ar šis atskleidimas visiškai atitiko ieškovo tikslus, kurių jis siekė prašydamas leisti susipažinti su atitinkamais dokumentais, taigi tai reiškia, kad reikia nustatyti, ar šis atskleidimas įvyko laiku (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. sausio 21 d. Sprendimo Leino-Sandberg / Parlamentas, C‑761/18 P, EU:C:2021:52, 34 punktą).
14 Kaip iš esmės teigia ieškovas ir Suomijos Respublika, savo pirmuoju 2020 m. spalio 15 d. prašymu ir 2020 m. lapkričio 25 d. kartotiniu prašymu ieškovas siekė, kad jam būtų leista susipažinti su ginčijamais dokumentais, kad sužinotų valstybių narių Taryboje išreikštas pozicijas, nes ši veikė kaip viena iš teisės aktų leidėjų, ir kad prireikus jis galėtų apie tai informuoti visuomenę ir paskatinti diskusijas šiuo klausimu prieš šiai institucijai pateikiant savo poziciją per aptariamą teisėkūros procedūrą.
15 Vis dėlto nagrinėjamu atveju ginčijami dokumentai buvo atskleisti tik po to, kai 2021 m. kovo 3 d. Taryba priėmė savo derybinę poziciją per minėtą procedūrą ir po 2021 m. birželio 1 d. per tarpinstitucinius trišalius dialogus pasiekto susitarimo.
16 Taigi ginčijami dokumentai nebuvo atskleisti laiku, atsižvelgiant į tikslus informuoti visuomenę ir paskatinti diskusijas, kurių ieškovas siekė pateikdamas prašymą leisti susipažinti su minėtais dokumentais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 13 punkte nurodytą jurisprudenciją (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Suède ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 59 punktą ir 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 33 punktą). Tuo metu, kai buvo atskleisti ginčijami dokumentai, buvo priimta Tarybos pozicija ir trišaliuose dialoguose pasiektas tarpinstitucinis susitarimas. Nors tuo metu teisėkūros procedūra dar nebuvo oficialiai baigta, nepaneigiama, kad daugeliu atvejų per trišalius dialogus pasiekti susitarimai vėliau priimami teisės aktų leidėjų be esminių pakeitimų (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 72 punktą).
17 Taigi atskleidus ginčijamus dokumentus ieškovo interesai nebuvo visiškai patenkinti, atsižvelgiant į tikslus, kurių jis siekė prašydamas leisti susipažinti su minėtais dokumentais.
18 Vadinasi, reikia atmesti Tarybos argumentus, susijusius su ieškovo suinteresuotumo pareikšti ieškinį išnykimu vykstant procesui.
Dėl esmės
19 Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo du pagrindinius pagrindus: pirmasis grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu ir motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su klausimu, ar ginčijamų dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui, o antrasis – tos pačios nuostatos pažeidimu ir motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su viršesnio viešojo intereso, pateisinančio minėtų dokumentų atskleidimą, nebuvimu. Nepatenkinus pirmojo reikalavimo, ieškovas taip pat nurodo trečiąjį pagrindą, grindžiamą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalies pažeidimu ir motyvų nenurodymu.
20 Pirmąjį ieškinio pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys: pirmoji susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymu teisėkūros dokumentams, o antroji – su šios išimties taikymu šioje byloje.
Dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymo teisėkūros dokumentams
21 Ieškovas teigia, kad, atsisakiusi suteikti galimybę susipažinti su ginčijamais dokumentais, kurie pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą iš esmės yra teisėkūros dokumentai, Taryba nepaisė naujo konstitucinio galimybės susipažinti su dokumentais, parengtais per teisėkūros procedūras, srityje, aspekto, įtvirtinto SESV ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija). Taigi, priešingai nei pagal anksčiau galiojusią EB 207 straipsnio 3 dalį, pagal kurią Tarybai buvo leidžiama nustatyti atvejus, kai ji turėtų būti laikoma veikiančia kaip teisės aktų leidėja, kad tokiais atvejais būtų galima geriau susipažinti su dokumentais, kartu išsaugant jos sprendimų priėmimo proceso veiksmingumą, SESV ir Chartijoje nebenurodyta kokia nors išimtis, susijusi su sprendimų priėmimo proceso apsauga vykstant teisėkūros procedūroms. Taigi esama teisinių neatitikimų tarp, viena vertus, Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, kuri buvo priimta remiantis ankstesniais iš EB sutarties kylančio skaidrumo principo aiškinimais, ir, kita vertus, SESV 15 straipsnio 2 dalies ir Chartijos 42 straipsnio. Taigi Taryba turėtų tiesiogiai laikytis savo įsipareigojimų pagal SESV ir Chartiją, pagal kurias jai nesuteikiama teisė savo nuožiūra atsisakyti leisti susipažinti su teisėkūros procedūros metu parengtais dokumentais.
22 Dublike ieškovas patikslina, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa nebetaikoma per teisėkūros procedūrą vykstančioms diskusijoms ir su jomis susijusiems dokumentams. Jis priduria, kad kitos išimtys, kaip antai numatytosios Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, vis dėlto išlieka reikšmingos, kiek tai susiję su galimybe susipažinti su teisėkūros dokumentais, ir kad SESV 15 straipsnio 3 dalis turi būti suprantama kaip nurodanti tokio pobūdžio išimtis.
23 Taryba atsikerta, kad ieškovas painioja du skirtingus teisėkūros skaidrumo aspektus, t. y. pirma, aspektą, susijusį su Europos Parlamento ir Tarybos posėdžiais, per kuriuos atitinkami jų nariai svarsto teisėkūros procedūra priimamų aktų projektus, ir, antra, aspektą, susijusį su galimybe susipažinti su dokumentais, susijusiais su teisėkūros procedūromis. SESV 15 straipsnio 2 dalyje kalbama apie šį pirmąjį aspektą, todėl šioje byloje nagrinėjamu atveju jis neturi reikšmės. Ši nuostata turėtų būti suprantama kaip nuoroda į Tarybos sudėtį, į kurią įeina ministro lygmens atstovai, turintys teisę įpareigoti jų atstovaujamos valstybės narės vyriausybę ir įgyvendinti balsavimo teisę pagal ESS 16 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto antrasis teisėkūros skaidrumo aspektas, t. y. nurodytasis SESV 15 straipsnio 3 dalyje, nenumato besąlyginės teisės susipažinti su dokumentais, įskaitant teisėkūros dokumentus.
24 Triplike Taryba teigia, kad ieškovo argumentas, jog Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalis nebegali būti taikoma dokumentams, parengtiems per teisėkūros procedūrą po SESV ir Chartijos įsigaliojimo, yra „naujas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas“, pirmą kartą pateiktas dublike, todėl tai yra naujas pagrindas, kuris turi būti pripažintas nepriimtinu. Be to, jeigu šis „naujas pagrindas“ turėtų būti laikomas priimtinu, Taryba prašo, kad pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 88 straipsnio 1 dalį būtų taikoma proceso organizavimo priemonė, kad Parlamentas ir Europos Komisija galėtų pareikšti nuomonę dėl tariamo minėtos nuostatos neteisėtumo.
25 Paklaustas apie tai taikant proceso organizavimo priemonę, ieškovas nesutiko su Tarybos nurodytu nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu, ir iš esmės teigė, kad ieškinyje jau buvo aiškiai pateiktas argumentas, kad įsigaliojus SESV ir Chartijai tarp Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos ir pirminės teisės, visų pirma SESV 15 straipsnio 2 dalies, esama teisinių neatitikimų, todėl Taryba turėjo laikytis jai pagal pirminę teisę nustatytų įpareigojimų ir padaryti teisėkūros dokumentus viešai prieinamus.
– Dėl Tarybos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo
26 Pagal suformuotą jurisprudenciją, susijusią su Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi, vykstant procesui negalima pateikti naujų pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Vis dėlto pagrindas, kuriuo išplečiamas anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Tam, kad naujas argumentas būtų laikomas išplečiančiu anksčiau pateiktą pagrindą arba argumentą, jis turi būti pakankamai glaudžiai susijęs su ieškinyje iš pradžių pateiktais pagrindais ir argumentais, kad jį būtų galima laikyti įprastos per teismo procesą išplėtotų teisminių ginčų dalimi (žr. 2020 m. spalio 5 d. Sprendimo HeidelbergCement ir Schwenk Zement / Komisija, T‑380/17, EU:T:2020:471, 87 punktą (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodytą jurisprudenciją).
27 Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškinyje ieškovas aiškiai nurodė, jog SESV 15 straipsnio 2 dalis ir Chartijos 42 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad jais Tarybai nesuteikiama „jokios diskrecijos“ atsisakyti leisti susipažinti su per teisėkūros procedūrą parengtais dokumentais, kad ši institucija privalėjo „tiesiogiai“ įvykdyti jai pagal Sutartis tenkančius įpareigojimus, todėl šioje byloje nagrinėjamu atveju ši institucija pernelyg plačiai aiškino Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, susijusią su sprendimų priėmimo proceso apsauga. Be to, jis teigė, kad tarp pastarosios nuostatos ir SESV bei Chartijos esama „teisinių neatitikimų“.
28 Dublike ieškovas tik išplėtojo šią savo argumentų dalį atsakydamas į Tarybos atsiliepime į ieškinį pateiktus argumentus. Jis, be kita ko, nurodė, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalis „nebegali būti taikoma“ teisėkūros dokumentams, nes SESV 15 straipsnio 2 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjui „tiesiogiai“ nustatyta pareiga laikytis skaidrumo, vykstant teisėkūros procedūrai.
29 Darytina išvada, kad ieškovas dublike tik išplėtojo ieškinyje nurodytą pagrindą ir Sąjungos teismas turi pripažinti jį priimtinu.
30 Be to, priešingai, nei teigia Taryba, ieškovas nepateikė jokio Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kaip jis, beje, tai patvirtino per teismo posėdį. Argumentuodamas ieškovas nemano, kad pati Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa yra neteisėta, nes prieštarauja SESV ir Chartijai, tačiau ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į SESV ir Chartiją taip, kad ji netaikoma teisėkūros dokumentams, bet visiškai taikoma kitų rūšių dokumentams.
31 Dėl likusios dalies reikia konstatuoti, kad pagal Procedūros reglamento 82 straipsnį Parlamentui ir Komisijai buvo pateiktos ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį kopijos, kad jie galėtų konstatuoti, ar remiamasi vieno iš jų aktų netaikymu pagal SESV 277 straipsnį. Kadangi ieškovo argumentas jau buvo aiškiai nurodytas ieškinyje, darytina išvada, kad Parlamentas ir Komisija nusprendė nesiimti veiksmų šioje byloje žinodami visas aplinkybes. Vadinasi, Tarybos prašymo šiuo klausimu taikyti proceso organizavimo priemonę nereikia tenkinti.
32 Taigi nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas ir Tarybos prašymas taikyti proceso organizavimo priemonę turi būti atmesti.
– Dėl esmės
33 Pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą galimybė susipažinti su institucijos parengtu dokumentu, skirtu vidaus naudojimui, arba su institucijos gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
34 Kaip priminta šio sprendimo 21 ir 22 punktuose, ieškovas iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa negali būti taikoma atsisakant leisti susipažinti su dokumentais, kuriais pasikeista Tarybos darbo grupėse vykstant teisėkūros procedūrai po SESV ir Chartijos įsigaliojimo.
35 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Taryba neginčija, jog ginčijami dokumentai yra teisėkūros dokumentai.
36 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad Sąjungos pirminėje teisėje iš esmės nustatytas glaudus ryšys tarp teisėkūros procedūrų ir viešumo bei skaidrumo principų (2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 77 punktas).
37 Būtent teisėkūros proceso skaidrumas, leidžiant atvirai aptarti įvairių nuomonių skirtumus, prisideda prie didesnio institucijų legitimumo ir pasitikėjimo Europos piliečių akyse. Todėl informacijos ir diskusijų trūkumas gali piliečiams sukelti abejonių ne vien dėl konkretaus akto teisėtumo, bet ir dėl viso sprendimų priėmimo legitimumo (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 59 punktą).
38 Viešumo ir skaidrumo principai yra neatskiriami nuo Sąjungos teisėkūros procedūrų (2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 81 punktas).
39 Vis dėlto tai nereiškia, kad Sąjungos pirminėje teisėje numatyta besąlyginė teisė susipažinti su teisėkūros dokumentais.
40 Šiuo klausimu reikia priminti, jog Chartijos 42 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais.
41 Su Chartija susijusiuose išaiškinimuose, paskelbtuose 2007 m. gruodžio 14 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 303, 2007, p. 17), į kuriuos Sąjungos teismai turi tinkamai atsižvelgti, kai aiškina Chartiją (žr. Chartijos preambulės penktą konstatuojamąją dalį), nurodyta:
„[42 straipsnyje] garantuota teisė [perkelta] iš EB sutarties 255 straipsnio, kuriuo remiantis vėliau buvo priimtas Reglamentas <…> Nr. 1049/2001. Europos konventas išplėtė šios teisės taikymą visiems institucijų, įstaigų ir organų bet kokios formos dokumentams (žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 15 straipsnio 3 dalį). Remiantis Chartijos 52 straipsnio 2 dalimi, teise susipažinti su dokumentais naudojamasi [SESV] 15 straipsnio 3 dalyje nurodytomis sąlygomis ir neviršijant ten nustatytų ribų.“
42 Vadinasi, Chartijos 42 straipsnyje įtvirtinta teise susipažinti su dokumentais naudojamasi SESV „15 straipsnio 3 dalyje nurodytomis sąlygomis ir neviršijant ten nustatytų ribų“.
43 Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 2 dalį „šios Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų“.
44 Pagal SESV 15 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, „laikydamiesi pagal šio straipsnio šią dalį nustatytinų principų bei sąlygų“, susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais bet kokiu pavidalu. Minėtos dalies antroje pastraipoje patikslinta, kad „bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, įprasta teisėkūros procedūra reglamentais nustato Europos Parlamentas ir Taryba“.
45 SESV 15 straipsnio 3 dalies penktoje pastraipoje nustatyta, kad Parlamentas ir Taryba užtikrina dokumentų, susijusių su teisėkūros procedūromis, skelbimą „antrojoje pastraipoje nurodytų reglamentų nustatytomis sąlygomis“. Nors šioje nuostatoje pabrėžiamas teisėkūros dokumentų viešumo principas, vis dėlto joje nenumatyta, kad šie dokumentai turi būti paskelbti visais atvejais ir be išimties, ir tai rodo nuoroda į „sąlygas“, kurios šiuo tikslu gali būti numatytos reglamentuose.
46 Darytina išvada, kad visų Sąjungos piliečių ir visų fizinių ar juridinių asmenų, gyvenančių ar turinčių registruotą buveinę Sąjungos teritorijoje, teisė susipažinti su institucijų dokumentais, įskaitant teisėkūros dokumentus, įgyvendinama pagal reglamentais nustatytus bendruosius principus, ribas ir sąlygas. Pagal SESV 15 straipsnio 3 dalį teisėkūros procedūra priimami dokumentai nepašalinami iš jos taikymo srities.
47 Taigi SESV ir Chartijos nuostatose, reglamentuojančiose teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais, numatyta, kad naudojimuisi šia teise, įskaitant galimybę susipažinti su teisėkūros dokumentais, gali būti taikomi reglamentuose nustatyti apribojimai ir sąlygos.
48 Šios išvados nepaneigia ieškovo pateikti argumentai.
49 Pirma, negalima pritarti ieškovo argumentui, kad Reglamentas Nr. 1049/2001 tam tikru požiūriu tapo nebeaktualus dėl to, kad jis buvo priimtas remiantis EB sutartimi, todėl juo neatsižvelgiama į SESV ir Chartija padarytus pakeitimus. Kaip priminta šio sprendimo 41 punkte, su Chartija susijusiuose išaiškinimuose patikslinama, kad 42 straipsnyje garantuojama teisė „[perimta] iš EB sutarties 255 straipsnio, kuriuo remiantis vėliau buvo priimtas [minėtas reglamentas]“. Šis patikslinimas taip pat rodo šioje srityje egzistuojantį tęstinumą tarp EB sutarties ir SESV ir tai, kad, įsigaliojus SESV ir Chartijai, šis reglamentas išlieka svarbus. Jei Chartijos rengėjai būtų ketinę teisę susipažinti su dokumentais reglamentuoti iš esmės kitaip nei pagal EB sutartį, jie būtų tai nurodę su Chartija susijusiuose išaiškinimuose.
50 Antra, ieškovas tvirtina, kad SESV 15 straipsnio 3 dalies antra pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teisės susipažinti su šioje nuostatoje numatytais dokumentais „ribos“ taikomos kitų rūšių išimtims, kaip antai numatytosioms Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse, bet ne siekiant apsaugoti sprendimų priėmimo procesą, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
51 Vis dėlto SESV 15 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodyti „visuomenės arba asmens interesais grindžiam[i] apribojim[ai], reglamentuojan[tys] šią teisę susipažinti su dokumentais“, nepateikiant jokio kito patikslinimo ir neatskiriant šių apribojimų pagal pobūdį. Taigi negalima daryti išvados, kad pagal SESV ir Chartijos nuostatas iš principo nėra galimybės neleisti susipažinti su teisėkūros dokumentais motyvuojant tuo, kad juos atskleidus būtų rimtai pakenkta atitinkamos institucijos sprendimų priėmimo procesui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
52 Trečia, grįsdamas savo argumentą ieškovas remiasi SESV 15 straipsnio 2 dalimi. Pagal šią nuostatą „Europos Parlamento posėdžiai yra vieši, taip pat viešai posėdžiauja ir Taryba, kai svarsto teisėkūros procedūra priimamo akto projektą ir dėl jo balsuoja.“
53 Žodis „posėdžiauti“ rodo, kad SESV 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas per teisėkūros procesą vykstančių diskusijų viešumo vykstant Parlamento ir Tarybos sesijoms principas. Vis dėlto ši nuostata nesusijusi nei su teise susipažinti su dokumentais, nei su šios teisės įgyvendinimo apribojimais ir sąlygomis, kurie reglamentuojami SESV 15 straipsnio 3 dalyje ir Chartijos 42 straipsnyje.
54 Teisės susipažinti su dokumentais norminis kontekstas patvirtina šio sprendimo 47 punkte padarytą išvadą.
55 Reikia priminti, kad pagal ESS 1 straipsnį ši Sutartis „ženklina naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą, kai sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“. ESS 10 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime ir kad sprendimai priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių. Be to, SESV 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „siekdamos skatinti tinkamą valdymą ir užtikrinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai veikia kiek įmanoma gerbdami atvirumo principą“.
56 Visos šios nuostatos patvirtina, kad nors atvirumo principas yra labai svarbus Sąjungos teisinei sistemai, jis nėra absoliutus.
57 Galiausiai Sąjungos teismas jau turėjo progą patikslinti, kad Sąjungos institucijos gali, remdamosi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, tinkamai pagrįstais atvejais atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su tam tikrais teisėkūros dokumentais (2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 112 punktas).
58 Be to, 2013 m. spalio 17 d. Sprendime Taryba / Access Info Europe (C‑280/11 P, EU:C:2013:671, 36–40 ir 62 punktai) Teisingumo Teismas iš esmės konstatavo, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa taikytina teisėkūros dokumentams ir kad taikydamas šią nuostatą Bendrasis Teismas turi atsižvelgti į skaidrumo principo ir Tarybos sprendimų priėmimo proceso veiksmingumo išlaikymo pusiausvyrą.
59 Dėl ieškovo argumento, kad jurisprudencija, susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, grindžiama EB sutartimi, kuri buvo pakeista SESV, pakanka konstatuoti, kad šio sprendimo 57 punkte minėtas teismo sprendimas buvo priimtas dėl sprendimo, priimto praėjus nemažai laiko nuo SESV įsigaliojimo.
60 Galiausiai, nors ieškovas taip pat nurodo Chartijos 41 straipsnį, ši nuostata neturi reikšmės sprendžiant šį ginčą, nes ji susijusi su kiekvieno asmens teise susipažinti su „savo byla“. Nepaneigiama, kad ginčijami dokumentai nėra konkrečiai susiję su ieškovu.
61 Taigi, nors žinoma, kad galimybė susipažinti su teisėkūros dokumentais turi būti kuo platesnė, vis dėlto Sutarčių ir Chartijos nuostatos, kuriomis remiasi ieškovas, negali būti aiškinamos taip, kad pagal jas iš esmės atmetama galimybė neleisti susipažinti su tokiais dokumentais motyvuojant tuo, kad jų atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
62 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymo šioje byloje
63 Ieškovas, palaikomas visų įstojusių į bylą šalių, iš esmės teigia, kad Taryba neįrodė, jog ginčijamų dokumentų atskleidimas konkrečiai ir realiai pakenktų jos sprendimų priėmimo procesui ir kad tokios žalos rizika buvo ne vien hipotetinė, o ją buvo galima pagrįstai numatyti.
64 Taryba ginčija ieškovo argumentus ir iš esmės pakartoja ginčijamame sprendime nurodytus motyvus.
65 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 1 konstatuojamąją dalį šiuo reglamentu siekiama sukurti Sąjungą, kurioje sprendimai priimami kaip galima atviriau ir kaip galima arčiau piliečių. Kaip nurodyta minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu.
66 Šiuo tikslu Reglamentu Nr. 1049/2001, kaip nurodyta jo 4 konstatuojamojoje dalyje ir 1 straipsnyje, siekiama užtikrinti visuomenei kuo platesnę teisę susipažinti su dokumentais (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
67 Vis dėlto šiai teisei taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju arba privačiuoju interesu. Konkrečiai kalbant, pagal Reglamento Nr. 1049/2001 11 konstatuojamąją dalį jo 4 straipsnyje numatyta išimčių sistema, pagal kurią institucijoms leidžiama atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, jeigu jį atskleidus nukentėtų kurio nors iš interesų, saugomų pagal šį straipsnį, apsauga (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
68 Kadangi tokiomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
69 Jeigu Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, kuriam pateiktas prašymas leisti susipažinti su dokumentu, nusprendžia šį prašymą atmesti, remdamasis viena iš Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytų išimčių, iš esmės jis privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pakenkti šios išimties saugomam interesui; tokia grėsmė turi būti pagrįstai nuspėjama, ne tik hipotetiška (2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 51 punktas ir 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 63–65 punktai).
70 Pagal jurisprudenciją grėsmė sprendimų priėmimo procesui, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, yra „rimta“, jei, be kita ko, nurodytų dokumentų atskleidimas turėtų esminį poveikį sprendimų priėmimo procesui. Rimtumo įvertinimas priklauso nuo visų bylos aplinkybių, ypač nuo institucijos nurodytų neigiamų pasekmių sprendimų priėmimo procesui, kurios kiltų dėl atitinkamų dokumentų atskleidimo (2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Muñiz / Komisija, T‑144/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:596, 75 punktas; 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 71 punktas ir 2014 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑516/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:759, 62 punktas).
71 Šioje byloje ginčijami dokumentai yra dokumentai, kuriais pasikeista Tarybos „Bendrovių teisės“ darbo grupėje. Konkrečiai 2017 m. gegužės 8 d. dokumente WK 5230/17, 2017 m. spalio 6 d. dokumente WK 10931/17, 2017 m. spalio 27 d. dokumente WK 12197/17 ir 2018 m. liepos 18 d. dokumente WK 12197/17 REV1 pateikti valstybių narių delegacijų siūlomi konkretūs teksto komentarai ir pakeitimai, susiję su visu nagrinėjamu pasiūlymu dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, pateikiant apibendrinamąsias lenteles. 2017 m. gruodžio 19 d. dokumente WK 14969/17 ir 2018 m. sausio 8 d. dokumente WK 14969/17 REV 1 pateiktos Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pastabos, skirtos aptariamai darbo grupei, kuriose ji, be kita ko, nurodė kryžminių nuorodų klaidas pasiūlyme dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, pasiūlė pakeitimus, kuriais siekiama patikslinti nuostatos formuluotę, ir nurodė klausimą, kuris dar turi būti aptartas, t. y. tinkamesnės kai kurių nuostatų formuluotės klausimą siekiant neleisti, kad būtų apeitas direktyvos taikymas tam tikroms įmonėms. Savo ruožtu 2018 m. birželio 1 d. dokumente WK 6662/18 yra Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės kvietimas į darbo grupės posėdį, siekiant tęsti darbą dėl aptariamo teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymo, kuriame patikslinta, kad delegacijos kviečiamos pareikšti poziciją, be kita ko, dėl ankstesniuose dokumentuose pateiktų pasiūlymų.
72 Ginčijamame sprendime Taryba atsisakymą leisti susipažinti su ginčijamais dokumentais grindė keliais argumentais.
73 Pirma, ginčijamo sprendimo 9 punkte Taryba pabrėžė, kad tarptautinių įmonių apmokestinimo skaidrumo klausimas yra „labai jautrus“ politiniu požiūriu.
74 Šiuo klausimu iš dabar atskleistų ginčijamų dokumentų išsamios versijos matyti, kad juose yra norminių tekstų pasiūlymų ir pakeitimų, priskiriamų įprastai teisėkūros proceso eigai. Vis dėlto Taryba nei ginčijamame sprendime, nei Bendrajame Teisme nenurodo jokio konkretaus ir specifinio šių dokumentų aspekto, kuris būtų ypač jautrus.
75 Be to, reikia pažymėti, kad, kaip, beje, ginčijamame sprendime priminė pati Taryba, 2014 m. gruodžio 18 d. išvadose Europos Vadovų Taryba laikėsi nuomonės, kad „būtina padvigubinti pastangas kovojant su mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu tiek pasauliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu“, ir kad Parlamentas 2015 m. gruodžio 16 d. priėmė rezoliuciją su rekomendacijomis Komisijai dėl pelno mokesčio politikos skaidrumo, koordinavimo ir konvergencijos didinimo Sąjungoje [2015/2010(INL)]. Šie dokumentai rodo, kad tarptautinių įmonių apmokestinimo skaidrumo klausimas yra labai svarbus Sąjungos piliečiams, o tai veikiau patvirtina, kad galimybė susipažinti su teisėkūros dokumentais šiais klausimais turi būti kuo platesnė, užuot leidus ribotą prieigą. Galimybė susipažinti su visa informacija, kuri yra Sąjungos teisėkūros veiksmų pagrindas, yra Sąjungos piliečių veiksmingo naudojimosi savo demokratinėmis teisėmis, be kita ko, numatytomis ESS 10 straipsnio 3 dalyje, sąlyga (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 92 punktą).
76 Vadinasi, nors ginčijamas sprendimas susijęs su svarbiomis temomis, kurios politiniu ir teisiniu požiūriais galbūt yra sudėtingos, jame nėra nieko, kas leistų manyti, kad ginčijamų dokumentų turinys yra toks jautrus, kad jį atskleidus būtų pakenkta Sąjungos arba jos valstybių narių pagrindiniam interesui (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 97 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, Bendrajame Teisme Taryba taip pat nepatikslino konkrečių šių dokumentų turinio aspektų, kurie būtų ypač jautrūs.
77 Antra, ginčijamo sprendimo 21 punkte Taryba nurodė, kad nagrinėjamas pasiūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto buvo svarstomas ir kad ginčijami dokumentai nebuvo išsamūs ir nebūtinai atspindėjo galutines valstybių narių pozicijas.
78 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatytos išimties taikymo negalima pagrįsti diskusijų dėl aptariamo teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymo preliminariu pobūdžiu. Pagal šią nuostatą nesvarbu, kokios pažangos pasiekta diskusijose. Skirtingai nei minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, kurioje kalbama apie atvejį, kai sprendimas jau priimtas, pirmoje šios nuostatos pastraipoje bendromis frazėmis kalbama apie dokumentus, susijusius su klausimu, dėl kurio atitinkama institucija „dar nėra priėmusi sprendimo“. Taigi šiuo atveju preliminarus vykstančių diskusijų pobūdis kaip ir faktas, kad dėl kai kurių pateiktų pasiūlymų Taryboje dar nebuvo pasiekta susitarimo arba kompromiso, neleidžia nustatyti rimtos grėsmės sprendimų priėmimo procesui (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 22 d. Sprendimo Access Info Europe / Taryba, T‑233/09, EU:T:2011:105, 75 ir 76 punktus ir 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 100 punktą).
79 Be to, pagal jurisprudenciją pasiūlymas, atsižvelgiant į jo pobūdį, pateikiamas tam, kad dėl jo būtų diskutuojama, o ne tam, kad pasibaigus diskusijai liktų nepakeistas. Visuomenė puikiai gali suprasti, kad vėliau pasiūlymo rengėjas gali keisti jo turinį. Būtent dėl tų pačių priežasčių prašymą leisti susipažinti su teisėkūros dokumentais per vykstančią procedūrą teikiančiam asmeniui yra visiškai aišku, kad ta informacija preliminari ir kad ji gali būti keičiama per visą diskusijų laikotarpį vykstant parengiamiesiems darbams Tarybos darbo grupėse, kol bus pasiektas susitarimas dėl viso teksto (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Tai visų pirma patvirtina šiuo atveju prašymu leisti susipažinti su dokumentais siekiamas tikslas – ieškovas siekė sužinoti valstybių narių Taryboje išreikštas pozicijas būtent tam, kad būtų paskatintos diskusijos šiuo klausimu, kol ši institucija dar nesuformulavo savo pozicijos per aptariamą teisėkūros procedūrą (žr. šio sprendimo 14 punktą).
80 Trečia, ginčijamo sprendimo 22 punkte Taryba pažymėjo, kad ginčijamuose dokumentuose esanti informacija yra valstybių narių „sudėtingų tarpusavio derybų“ rezultatas ir atskleidė sunkumus, kuriuos ji dar turėjo išspręsti, kad galėtų prieiti prie sutarimo.
81 Vis dėlto ginčijamame sprendime Taryba nepatikslino, kokia konkreti ir specifinė ginčijamų dokumentų „informacija“ galėjo sukelti tokių sunkumų, kad juos atskleidus būtų rimtai pakenkta jos sprendimų priėmimo procesui. Be to, motyvas, kad kai kuriuose ginčijamuose dokumentuose pateiktus siūlomus pakeitimus dar reikėjo aptarti prieš pasiekiant susitarimą, yra pernelyg bendras ir galėtų būti taikomas bet kokiam teisėkūros dokumentui, kurį parengė Tarybos darbo grupė arba kuriuo buvo apsikeista šioje darbo grupėje.
82 Ketvirta, ginčijamo sprendimo 23 punkte Taryba nurodė, kad ginčijamuose dokumentuose buvo perteiktos laisvos ir atviros valstybių narių diskusijos, jų atskleidimas šiuo „derybų“ etapu būtų pakenkęs tarpusavio pasitikėjimui, kuriuo grindžiamas Tarybos darbo grupių darbas.
83 Vis dėlto Taryba nepateikė jokios konkrečios informacijos, galinčios įrodyti, kad, kiek tai susiję su nagrinėjama teisėkūros procedūra, galimybė susipažinti su ginčijamais dokumentais būtų pakenkusi valstybių narių lojaliam bendradarbiavimui. Taigi nurodyta rizika atrodo hipotetinė. Be to, kadangi Tarybos darbo grupėse kiekviena institucija išreiškia savo poziciją dėl atitinkamo teisės akto pasiūlymo ir sutinka, kad jų pozicijos gali kisti, aplinkybė, kad ši informacija vėliau paprašius yra atskleidžiama, per se negali būti kliūtis lojaliai bendradarbiauti – vykdyti tai, kas valstybėms narėms ir institucijoms privaloma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį (pagal analogiją žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 103 ir 104 punktus).
84 Nors ginčijamo sprendimo 23 punkte nurodytu motyvu Taryba užsiminė apie viešo spaudimo riziką, kaip ji teigė atsiliepime į ieškinį, reikia priminti, kad demokratinio teisėtumo principu pagrįstoje sistemoje teisės aktų leidėjai turi atsakyti už savo veiksmus visuomenei. Piliečiams įgyvendinant savo demokratines teises, turi būti sudaryta galimybė išsamiai stebėti teisės aktų leidybos procese dalyvaujančių institucijų sprendimų priėmimo procesą ir susipažinti su visa svarbia informacija (2011 m. kovo 22 d. Sprendimo Access Info Europe / Taryba, T‑233/09, EU:T:2011:105, 69 punktas). Be to, ESS 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime ir kad sprendimai priimami kuo atviriau ir kiek įmanoma labiau juos priartinant prie piliečių. Taigi viešosios nuomonės apie vieną ar kitą pasiūlymą dėl teisėkūros procedūra priimamo akto išreiškimas yra neatskiriama Sąjungos piliečių demokratinių teisių įgyvendinimo dalis (2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 98 punktas).
85 Nors jurisprudencijoje pripažįstama, kad išorės spaudimo grėsmė gali būti teisėtas motyvas apriboti galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su sprendimų priėmimo procesu, vis dėlto reikia, kad tokio išorės spaudimo realumas būtų tiksliai nustatytas ir kad būtų pateikta įrodymų, jog dėl minėto išorės spaudimo grėsmė iš esmės paveikti numatomą priimti sprendimą yra pagrįstai nuspėjama. Vis dėlto bylos medžiagoje nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų įrodyti, kad atskleidus ginčijamus dokumentus iš tikrųjų būtų daromas toks išorės spaudimas. Taigi Bendrojo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, iš ko būtų galima spręsti, kad, kiek tai susiję su nagrinėjama teisėkūros procedūra, Taryba galėjo pagrįstai tikėtis reakcijos, kuri viršytų tai, ko bet kuris teisės aktų leidybos organas, pateikiantis teisės akto pasiūlymo dalinį pakeitimą, galėtų tikėtis iš visuomenės (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 22 d. Sprendimo Access Info Europe / Taryba, T‑233/09, EU:T:2011:105, 74 punktą ir 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 99 punktą).
86 Penkta, ginčijamo sprendimo 23 ir 24 punktuose Taryba paaiškino, kad ginčijamų dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų jos sprendimų priėmimo proceso veiksmingumui ir sumažintų galimybes pasiekti susitarimą.
87 Vis dėlto ginčijamo sprendimo 23 ir 24 punktuose nurodytas motyvas yra pernelyg bendras, nes Taryba nepaaiškina, kaip susipažinimas su ginčijamais dokumentais konkrečiai, realiai ir nehipotetiškai rimtai pakenktų galimybėms pasiekti susitarimą dėl nagrinėjamo teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymo.
88 Šešta, ginčijamo sprendimo 25 ir 27 punktuose Taryba pabrėžė, kad teisėtas viešasis interesas, pateisinantis ginčijamų dokumentų atskleidimą, nenusveria vienodai teisėtos būtinybės apsaugoti sprendimų priėmimo procesą.
89 Ginčijamo sprendimo 25 ir 27 punktuose nurodytu motyvu Taryba, regis, painioja, kaip teigia ieškovas, du skirtingus Reglamento Nr. 1049/2001 4traipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymo etapus. Tik tuo atveju, jei atitinkama institucija mano, kad dokumento atskleidimas konkrečiai ir realiai pakenktų nagrinėjamam sprendimų priėmimo procesui, ji turi patikrinti, ar viršesnis viešasis interesas, nepaisant visko, nepateisina atitinkamo dokumento atskleidimo. Kitaip tariant, tokioje situacijoje Taryba privalo konkretų interesą, kuris turi būti saugomas, neleidžiant susipažinti su atitinkamu dokumentu, įvertinti atsižvelgdama būtent į bendrą interesą leisti susipažinti su šiuo dokumentu, atsižvelgiant į naudą, kurią, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamojoje dalyje, duoda didesnis skaidrumas, t. y. didesnis piliečių dalyvavimas priimant sprendimus ir didesnis administracijos teisėtumo, veiksmingumo ir atskaitomybės piliečiams mastas demokratinėje sistemoje (pagal analogiją žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Švedija ir Turco / Taryba, C‑39/05 P ir C‑52/05 P, EU:C:2008:374, 45 punktą).
90 Septinta, ginčijamo sprendimo 26 punkte Taryba nurodė, kad atsisakymas atskleisti ribotą kiekį ieškovo prašyme nurodytų dokumentų neatima iš piliečių galimybės būti informuotiems apie nagrinėjamą sprendimų priėmimo procesą.
91 Šiuo klausimu, kaip teigia ieškovas, ir kaip, beje, pripažino Taryba, ginčijamo sprendimo 26 punkte nurodytas motyvas nėra tinkamas kriterijus vertinant, ar įvykdytos atsisakymo sąlygos, numatytos Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje. Vien tai, kad buvo leista susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su ta pačia teisėkūros procedūra, negali pateisinti atsisakymo leisti susipažinti su kitais dokumentais.
92 Aštunta, ginčijamo sprendimo 28 punkte Taryba nurodė, kad „konkrečiai įvertinusi ginčijamų dokumentų turinį ir kontekstą“ ji padarė išvadą, jog yra objektyvių priežasčių, įrodančių, kad yra grėsmė, kurią galima pagrįstai numatyti, jog minėtų dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų nagrinėjamam sprendimų priėmimo procesui.
93 Vis dėlto apie šį tariamą ginčijamų dokumentų „konkretų turinio ir konteksto įvertinimą“ negalima spręsti iš ginčijamo sprendimo, todėl pavojus, kad bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesui, nėra pagrįstas jokiais realiais, konkrečiais ir specifiniais įrodymais.
94 Galiausiai Bendrajam Teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose Taryba nurodė, kad ginčijamus dokumentus reikia skirti nuo dokumentų, parengtų vykstant trišaliams dialogams, dėl kurių priimtas 2018 m. kovo 22 d. Sprendimas De Capitani / Parlamentas (T‑540/15, EU:T:2018:167). Tarybos teigimu, pastarieji dokumentai rengiami vykstant teisėkūros procedūros etapui, kai ji jau būna priėmusi savo poziciją dėl teisėkūros procedūra priimamo akto pasiūlymo, o ginčijami dokumentai susiję su diskusijomis darbo grupėse tarp „techniniu lygmeniu“ dalyvaujančių valstybių narių delegacijų atstovų. Nagrinėjamu atveju pastarieji dokumentai buvo susiję su parengiamaisiais darbais ir juose nėra politinių įsipareigojimų, kol jie nėra pateikti Nuolatinių atstovų komitetui (COREPER) ar vėliau – vienai iš Tarybos sudėčių ministrų lygmeniu.
95 Nors šiuo argumentu Taryba siekia pateisinti siauresnę galimybę susipažinti su jos darbo grupių parengtais dokumentais dėl jų tariamai „techninio“ pobūdžio, pirmiausia reikia pažymėti, kad dokumento „techninis“ pobūdis nėra reikšmingas kriterijus taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą. Be to, bet kuriuo atveju pats ginčijamų dokumentų turinys įrodo, kad juose yra įvairių teisėkūros tekstų norminio pobūdžio pasiūlymų, todėl jie priskiriami įprastai teisėkūros procedūros eigai. Taigi ginčijami dokumentai nėra „techninio“ pobūdžio. Galiausiai Tarybos darbo grupių nariams suteikiami jų atstovaujamų valstybių narių įgaliojimai ir vykstant svarstymams dėl konkretaus teisės akto pasiūlymo jie išreiškia savo valstybės narės poziciją Taryboje, kai ši veikia kaip viena iš teisės aktų leidėjų. Tai, kad minėtoms darbo grupėms neleidžiama priimti galutinės šios institucijos pozicijos, nereiškia nei to, kad jų darbas nėra įprastos teisėkūros proceso eigos dalis (beje, Taryba to neginčija), nei to, kad jų parengti dokumentai yra „techninio“ pobūdžio.
96 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nė vienas iš Tarybos ginčijamame sprendime nurodytų motyvų neleidžia manyti, kad ginčijamų dokumentų atskleidimas konkrečiai, realiai ir nehipotetiškai pakenktų teisėkūros procesui, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.
97 Taigi ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį reikia pripažinti pagrįsta ir atitinkamai panaikinti ginčijamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų ir jiems pagrįsti pateiktų argumentų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
98 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti ieškovo bylinėjimosi išlaidas pagal jo pateiktus reikalavimus.
99 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Belgijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2021 m. sausio 14 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą SGS 21/000067.
2. Taryba padengia savo ir Emilio De Capitani patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Belgijos Karalystė, Nyderlandų Karalystė, Suomijos Respublika ir Švedijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Kornezov | Buttigieg | Kowalik-Bańczyk |
Paskelbta 2023 m. sausio 25 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai