BENDROJO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2014 m. vasario 6 d.(*)

„Konkurencija – Karteliai – Alavo šilumos stabilizatorių ir ESPA / esterių šilumos stabilizatorių rinkos – Sprendimas, kuriuo konstatuojami du EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimai – Atitinkamose rinkose veiklos nevykdanti konsultavimo įmonė − Baudos – Prašymas panaikinti – Įmonės sąvoka – Nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principas – Pažeidimo trukmė – Senatis – Administracinės procedūros trukmė – Protingas terminas – Teisė į gynybą – Pavėluotas pranešimas apie tyrimo procedūrą – 10 % apyvartos maksimali riba – Nuobaudos už du pažeidimus skyrimas viename sprendime – Vieno pažeidimo sąvoka – Prašymas pakeisti – Baudų dydis – Pažeidimų trukmė – Administracinės procedūros trukmė – 2006 m. Baudų dydžio apskaičiavimo gairės – Pardavimų vertė – Simbolinė bauda − Neribota jurisdikcija“

Byloje T‑27/10

AC‑Treuhand AG, įsteigta Ciuriche (Šveicarija), atstovaujama advokatų C. Steinle ir I. Bodenstein,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą F. Ronkes Agerbeek ir R. Sauer padedamų advokato A. Böhlke,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2009 m. lapkričio 11 d. Komisijos sprendimą C (2009) 8682 galutinis dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/38589 – Šilumos stabilizatoriai) arba, nepatenkinus šio prašymo, sumažinti skirtas baudas

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas O. Czúcz, teisėjai I. Labucka (pranešėja) ir D. Gratsias,

posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. rugsėjo 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ši byla susijusi su 2009 m. lapkričio 11 d. Komisijos sprendimu C (2009) 8682 galutinis dėl EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūros (byla COMP/38589 – Šilumos stabilizatoriai) (toliau – ginčijamas sprendimas; sprendimo santrauka pateikta OL C 307, 2010, p. 9).

2        Ginčijamu sprendimu Europos Bendrijų Komisija nusprendė, kad tam tikros įmonės pažeidė EB 81 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį, nes dalyvavo sudarant du antikonkurencinius susitarimus ir derinant veiksmus visoje EEE teritorijoje, pirma, alavo stabilizatorių sektoriuje ir, antra, epoksidinto sojos pupelių aliejaus bei esterių sektoriuje (toliau – ESPA / esterių sektorius).

3        Ginčijamu sprendimu konstatuota, kad padaryti du pažeidimai, susiję su dviejų rūšių šilumos stabilizatoriais, kurie yra polivinilchlorido (PVC) produktų priedai, naudojami siekiant pagerinti tokių produktų atsparumą karščiui (ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamoji dalis).

4        Pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį kiekvienas iš šių pažeidimų pasireiškė kainų nustatymu, rinkų pasidalijimu nustatant pardavimo kvotas, pasidalijimu klientais, taip pat keitimusi svarbia komercine informacija, visų pirma apie klientus, gamybą ir pardavimus.

5        Ginčijamame sprendime nurodyta, kad atitinkamos įmonės darė šiuos pažeidimus įvairiais laikotarpiais nuo 1987 m. vasario 24 d. iki 2000 m. kovo 21 d., kiek tai susiję su alavo stabilizatoriais, ir nuo 1991 m. rugsėjo 11 d. iki 2000 m. rugsėjo 26 d., kiek tai susiję su ESPA / esterių sektoriumi.

6        Ieškovė AC‑Treuhand AG, kurios pagrindinė buveinė Ciuriche (Šveicarija), yra konsultavimo įmonė, siūlanti „visą nacionalinėms ir tarptautinėms asociacijoms bei interesų grupėms pritaikytų paslaugų asortimentą“; be to, kaip taip pat matyti iš ginčijamo sprendimo, ši bendrovė taip apibūdina savo paslaugas: „Šveicarijos ir tarptautinių įmonių asociacijų, taip pat pelno nesiekiančių federacijų, organizacijų valdymas ir administravimas; rinkos duomenų rinkimas, apdorojimas ir panaudojimas; rinkos statistikos pateikimas; dalyvių pateiktų skaičių kontrolė“ (ginčijamo sprendimo 66 konstatuojamoji dalis).

7        Ieškovė įsteigta 1993 m. lapkričio mėn. ir įregistruota 1993 m. gruodžio 28 d., po to, kai vadovybė perpirko Fides Trust AG (toliau − Fides) padalinį. Iki šio perpirkimo ieškovės veiklą vykdė Fides. Ieškovė, įdarbinusi tuos pačius asmenis, toliau tęsė savo veiklą ir teikė savo nariams tas pačias paslaugas bei turėjo vykdyti tuos pačius įsipareigojimus (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).

8        1987−2000 m. Fides ir ieškovė organizavo nemažai susitikimų (apie 160), susijusių su ginčijamame sprendime nagrinėjamais karteliais (toliau – Fides susitikimai ir AC-Treuhand susitikimai) (ginčijamo sprendimo 68 ir 111 konstatuojamosios dalys).

9        S. yra asmuo, kuris, atstovaudamas Fides, paskui ieškovei, visą pažeidimo laikotarpį „vadovavo“ aptariamiems susitikimams (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).

10      Ginčijamu sprendimu ieškovė pripažįstama atsakinga dėl to, kad vaidino pagrindinį ir panašų vaidmenį darant abu nagrinėjamus pažeidimus, kai už atlygį organizuodavo kartelio dalyviams susitikimus, per kuriuos aktyviai teikė pagalbą ir dalyvavo, rinko ir teikė dalyviams duomenis apie pardavimus atitinkamose rinkose, siūlė tarpininkauti esant įtampai tarp atitinkamų įmonių ir skatino šalis siekti kompromiso (ginčijamo sprendimo 108−129, 356−359, 380−387, 668, 669 ir 744−753 konstatuojamosios dalys).

11      Tyrimas, po kurio priimtas ginčijamas sprendimas, buvo pradėtas po to, kai 2002 m. lapkričio 26 d. Chemtura pateikė prašymą atleisti ją nuo baudos pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155) (ginčijamo sprendimo 79 ir 80 konstatuojamosios dalys).

12      2003 m. vasario 12 ir 13 d. Komisija, taikydama 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [82] straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalį, atliko patikrinimus CECA (Prancūzija), Baerlocher (Vokietija, Prancūzija, Italija ir Jungtinė Karalystė), Reagens (Italija), Akcros (Jungtinė Karalystė) ir Rohm & Haas (Prancūzija) patalpose.

13      Atliekant Akcros patikrinimą šios bendrovės atstovai Komisijos pareigūnus informavo, kad tam tikriems dokumentams taikytina advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsauga (ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamoji dalis). Paskui dėl šios apsaugos reikalavimo 2003 m. balandžio 11 d. ir 2003 m. liepos 4 d. Bendrajame Teisme buvo pradėti teismo procesai, per kuriuos priimtas 2007 m. rugsėjo 17 d. Bendrojo Teismo sprendimas Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals prieš Komisiją (T‑125/03 ir T‑253/03, Rink. p. II‑3523); juo ieškiniai buvo atmesti (ginčijamo sprendimo 84−90 konstatuojamosios dalys) (toliau – teismo procesas Akzo).

14      2007 m. spalio 8 d. ir kelis kartus 2008 m. Komisija, vadovaudamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 82 ir 81 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsniu, išsiuntė atitinkamoms įmonėms prašymus pateikti informacijos (ginčijamo sprendimo 91 ir 92 konstatuojamosios dalys).

15      Ieškovei buvo skirtas pirmasis 2007 m. spalio 8 d. prašymas pateikti informacijos (toliau − 2007 m. spalio 8 d. prašymas).

16      Ieškovė atsisakė atsakyti į 2008 m. birželio 5 d. Komisijos prašymo dalį, susijusią su jos pasaulinės apyvartos rodikliais, o atsakydama į papildomą prašymą pateikti informacijos tik padarė nuorodą į savo atsakymą Komisijai byloje dėl 2003 m. gruodžio 10 d. Komisijos sprendimo 2005/349/EB dėl proceso pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP / E-2/37.857 – Organiniai peroksidai) (OL L 110, 2005, p. 44) (toliau – byla Organiniai peroksidai).

17      2009 m. kovo 17 d. Komisija parengė pranešimą apie kaltinimus, apie jį 2009 m. kovo 18 d. buvo pranešta kelioms bendrovėms, tarp jų ir ieškovei (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis).

18      Ieškovė į pranešimą apie kaltinimus atsakė 2009 m. gegužės 25 d. laišku.

19      2009 m. lapkričio 11 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

20      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje ieškovė pripažįstama atsakinga dėl to, kad nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. kovo 21 d. dalyvavo darant su alavo stabilizatoriais susijusį pažeidimą, o nuo 1993 m. gruodžio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 26 d. – su ESPA / esterių sektoriumi susijusį pažeidimą.

21      Kiek tai susiję su jos teise skirti ieškovei baudas už minėtus pažeidimus, Komisija atmetė atitinkamų įmonių pateiktus argumentus, kad sustabdymas dėl teismo proceso Akzo, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje, buvo taikomas tik šio proceso šalims, būtent Akzo Nobel Chemicals Ltd ir AkcrosChemicals Ltd. Komisija nusprendė, kad šis sustabdymas turėjo erga omnes poveikį, todėl senaties terminas buvo sustabdytas visoms tyrime dalyvavusioms įmonėms, įskaitant ieškovę (ginčijamo sprendimo 672−682 konstatuojamosios dalys).

22      Komisija taip pat pažymėjo, kad Bendrasis Teismas patvirtino, jog konsultavimo bendrovė, tyčia dalyvavusi kartelyje, gali būti pripažinta atsakinga kaip viena iš pažeidimo vykdytojų (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas AC‑Treuhand prieš Komisiją, T‑99/04, Rink. p. II‑1501, toliau − Sprendimas AC‑Treuhand I).

23      Skirdama baudas Komisija taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – 2006 m. gairės).

24      Ginčijamo sprendimo 2 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Už pažeidimą (-us) alavo stabilizatorių rinkoje <...> skirtos tokios baudos:

<…>

17) AC‑Treuhand atsakomybė siekia 174 000 EUR sumą;

<…>

Už pažeidimą (-us) ESPA / esterių rinkoje <...> skirtos tokios baudos:

<…>

38) AC‑Treuhand atsakomybė siekia 174 000 EUR sumą;

<…>“

 Procesas ir šalių reikalavimai

25      2010 m. sausio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

26      Laiškais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. liepos 12 d., Komisija nurodė, kad atsižvelgdama į 2011 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimą ArcelorMittal Luxembourg prieš Komisiją ir Komisija prieš ArcelorMittal Luxembourg ir kt. (C‑201/09 P ir C‑216/09 P, Rink. p. I‑2239) ji atsiima argumentus, pagal kuriuos senaties termino sustabdymas dėl teismo proceso Akzo, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 6 dalyje, turėjo erga omnes poveikį, taip pat ir ieškovei, o Bendrasis Teismas šį faktą užregistravo.

27      Remdamasis teisėjos pranešėjos pranešimu Bendrasis Teismas (trečioji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones pasiūlė šalims atsakyti į pateiktus klausimus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.

28      Per 2012 m. rugsėjo 18 d. posėdį šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

29      Per posėdį Bendrasis Teismas paragino ieškovę nurodyti savo 2011 m. apyvartą. Ieškovė šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą, o Bendrasis Teismas paragino Komisiją pateikti galimas pastabas dėl šio dokumento. Šios pastabos buvo pateiktos per nustatytą terminą.

30      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis su ja susijęs,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, sumažinti jai skirtas baudas,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

31      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti visą ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

32      Grįsdama ieškinį ieškovė pateikia devynis pagrindus, iš kurių keli nurodomi iš esmės grindžiant jos reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, o kiti – grindžiant papildomą reikalavimą pakeisti ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su baudų dydžiu.

33      Kaip devintąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, kad apie ginčijamą sprendimą jai nebuvo tinkamai pranešta.

34      Tačiau per posėdį ieškovė patvirtino, kad, kaip buvo nurodyta jos raštu pateiktame atsakyme į atitinkamą Bendrojo Teismo klausimą, ji atsisako ieškinio pagrindo, susijusio su pranešimo apie ginčijamą sprendimą netinkamumu, o Bendrasis Teismas šį faktą užregistravo.

35      Todėl nebereikia priimti sprendimo dėl ieškovės devintojo pagrindo.

 Dėl ieškinio pagrindų, nurodytų siekiant, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas

36      Siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, ieškovė nurodo keturis pagrindus ir penktojo pagrindo pirmą dalį, susijusius su, pirma, EB 81 straipsnio, taip pat nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo pažeidimu (trečiasis pagrindas); antra, Komisijos teisės taikant Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalį skirti baudas senaties terminu (antrasis pagrindas); trečia, teisės į gynybą pažeidimu dėl to, kad buvo pavėluotai pranešta apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą (aštuntasis pagrindas); ketvirta, protingo termino principo pažeidimu dėl administracinės procedūros trukmės (septintasis pagrindas) ir, penkta, Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu (šeštojo pagrindo pirma dalis).

 Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio, taip pat nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo pažeidimu

37      Kaip trečiąjį pagrindą, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, ieškovė nurodo, kad Komisija pažeidė EB 81 straipsnį, nes nedalyvavo sudarant susitarimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, kurioje kalbama tik apie konkurenciją ribojančius susitarimus sudariusias arba veiksmus derinusias įmones, o ne apie įmones, kurios tik organizuodavo susitikimus arba teikė antikonkurenciniuose susitarimuose numatytas paslaugas.

38      Ieškovė sudarė susitarimą, kuriuo buvo siekiama ne iškraipyti konkurenciją, o teikti paslaugas, todėl šis susitarimas nepatenka į EB 81 straipsnio taikymo sritį.

39      Taigi, ieškovės nuomone, Komisija negalėjo jos bausti už elgesį, kuriam netaikomas EB 81 straipsnis, o nubaudusi pažeidė nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principą, įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje ir 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 49 straipsnyje (OL C 364, p. 1).

40      Be to, ieškovė nurodo, kad net darant prielaidą, kad jos elgesys patenka į EB 81 straipsnio taikymo sritį, ginčijamu sprendimu vis tiek būtų pažeistas nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principas, nes, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką ir Komisijos priimtus sprendimus, faktinių aplinkybių metu ji negalėjo numatyti, kad Komisija taip plačiai aiškins EB 81 straipsnį.

41      Be to, ieškovė nurodo, kad negalėjimas numatyti EB 81 straipsnio taikymo turi jai šiuo atveju neigiamų pasekmių dar ir dėl to, kad Komisija skyrė ne simbolinę baudą, kaip byloje Peroxydes organiques, o du kartus didžiausią įmanomą baudą.

42      Komisija reikalauja atmesti trečiąjį ieškinio pagrindą, remdamasi, be kita ko, Sprendimu AC‑Treuhand I.

43      Šiuo klausimu pakanka priminti, kad byloje, kurioje dalyvavo ir ieškovė, Bendrasis Teismas jau nusprendė, jog nagrinėjamos bylos aplinkybėmis EB 81 straipsnis gali būti taikomas įmonės, kaip antai ieškovės, elgesiui (Sprendimo AC‑Treuhand I 112–138 punktai).

44      Sprendime AC‑Treuhand I Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, kad bet kuri pagal slaptą susitarimą veikusi įmonė, įskaitant nagrinėjamoje konkurencijos apribojimu paveiktoje rinkoje veiklos nevykdančias konsultavimo įmones, kaip ir ieškovė šioje byloje, visiškai pagrįstai galėjo numatyti, kad jai iš principo bus taikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas, nes ši įmonė negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad Komisijos taikomoje sprendimų priėmimo praktikoje ir ankstesnėje Bendrijos teismų praktikoje jau buvo pakankamai aiškiai ir tiksliai įtvirtintas konsultavimo įmonės atsakomybės už EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, jeigu ji aktyviai ir tyčia prisidėjo prie kitoje nei jos veiklos rinka veikiančių gamintojų sudaryto kartelio, pripažinimo pagrindas (Sprendimo AC‑Treuhand I 150 punktas).

45      Dėl šios priežasties negalima pritarti ieškovės argumentams, kad, pirma, EB 81 straipsnio taikymas šioje byloje prieštarauja nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principui ir, antra, neįmanoma numatyti, kaip Komisija ginčijamame sprendime aiškins šią nuostatą.

46      Šio vertinimo negalima paneigti argumentu, kurį ieškovė nurodo remdamasi aplinkybe, kad ginčijamame sprendime Komisija skyrė jai ne simbolinę baudą, o du kartus didžiausią įmanomą baudą, nes šiuo argumentu siekiama ne užginčyti patį ginčijamo sprendimo teisėtumą, o pakeisti skirtų baudų dydį, todėl jis neturi reikšmės grindžiant reikalavimus panaikinti ir turi būti pridėtas analizuojant ketvirtąjį pagrindą, pateiktą siekiant, kad būtų pakeistas ginčijamas sprendimas.

47      Vadinasi, reikia atmesti trečiąjį pagrindą, kurį ieškovė nurodo siekdama ginčijamo sprendimo panaikinimo.

 Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos teisės skirti baudas senaties terminu

48      Kaip antrąjį pagrindą, pateiktą grindžiant reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, ieškovė nurodo, kad Komisija neįrodė, jog pažeidimai tęsėsi iki 1999 m. lapkričio 11 d.

49      Kadangi ginčijamas sprendimas priimtas 2009 m. lapkričio 11 d., Komisijos teisės skirti baudas senaties terminas suėjo šią dieną, kaip numatyta Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 5 dalyje.

50      Ieškovės teigimu, nuo 1996 m. pažeidimas tapo ne toks intensyvus, o „1999 m. viduryje“ arba „1999 m. vasarą“, kaip nurodyta jos rašytiniuose dokumentuose, buvo nutrauktas.

51      Grįsdama šį pagrindą ieškovė ginčija įrodymų, kuriuos Komisija pateikė ginčijamame sprendime, įrodomąją galią.

52      Ji taip pat remiasi vieno buvusio darbuotojo S., „vadovavusio“ Fides, paskui ir AC‑Treuhand susitikimams, 2009 m. gegužės 20 d. pareiškimu (toliau − S. pareiškimas), 2010 m. sausio 17 d. pakartotu prisiekus; pareiškimą ji Komisijai pateikė atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ir jis šios bylos šalių prašymu buvo pridėtas prie bylos medžiagos.

53      Jame nurodyta kitų bylos medžiagoje nurodytų įmonių pareiškimais ir įrodymais patvirtinta informacija, iš kurios matyti, kad neteisėti veiksmai buvo nutraukti „ne vėliau kaip 1999 m. viduryje“.

54      Kadangi senaties terminas suėjo 2009 m. lapkričio 11 d., ieškovės teigimu, Komisija nebeturėjo teisėto intereso konstatuoti pažeidimus. Komisija atmeta šiuos ieškovės argumentus ir tvirtina, kad teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog pažeidimai tęsėsi po 1999 m. lapkričio 11 d., todėl jos teisės skirti baudas senaties terminas nebuvo suėjęs ir ji neturėjo įrodyti teisėto intereso konstatuoti pažeidimus.

–       Svarbios teismo praktikos priminimas

55      Šiuo klausimu, kiek tai susiję su EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo įrodymų pateikimu, reikia priminti, kad Komisija turi įrodyti savo konstatuotus pažeidimus ir pateikti teisiniu požiūriu pakankamai įrodymų, patvirtinančių pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą (1998 m. gruodžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C‑185/95 P, Rink. p. I‑8417, 58 punktas; 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 86 punktas ir 2004 m. sausio 6 d. Sprendimo BAI ir Komisija prieš Bayer, C‑2/01 P ir C‑3/01 P, Rink. p. I‑23, 62 punktas).

56      Taigi Komisija turi pateikti tikslių ir nuoseklių įrodymų, pagrindžiančių visišką įsitikinimą, kad pažeidimas buvo padarytas (žr. 2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 179 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57      Tiesa, jei Komisija konstatuoja konkurencijos taisyklių pažeidimą remdamasi prielaida, kad nustatytų faktų negalima paaiškinti kitaip nei antikonkurenciniu elgesiu, Sąjungos teismas turi panaikinti tokį sprendimą, kai atitinkamos įmonės pateikia argumentų, leidžiančių kitaip pažvelgti į Komisijos nustatytas faktines aplinkybes, ir pateikti kitokį faktinių aplinkybių paaiškinimą nei tas, kurį pateikė Komisija darydama išvadą, kad pažeidimas buvo padarytas. Tokiu atveju negalima teigti, kad Komisija pateikė konkurencijos teisės pažeidimo buvimo įrodymą (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 16 punktą ir 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Ahlström Osakeyhtiö ir kt. prieš Komisiją, C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85−C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 126 ir 127 punktus).

58      Tačiau iš teismo praktikos taip pat matyti, kad kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas nebūtinai turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo elemento, nes pakanka, kad šiuos reikalavimus bendrai atitiktų institucijos pateiktų duomenų visuma (minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją 180 punktas ir 2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lafarge prieš Komisiją, T‑54/03, neskelbiamo Rinkinyje, 56 ir 271 punktai).

59      Taip pat reikia pripažinti: kadangi draudimas dalyvauti vykdant antikonkurencinius veiksmus ir sudarant antikonkurencinius susitarimus bei sankcijos, kurios gali būti skirtos pažeidėjams, visuotinai žinomi, įprasta, kad šiuos veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma paslapčia, susitikimai vyksta slaptai, dažniausia trečiojoje šalyje, ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C−211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 55 punktas).

60      Be to, net jei Komisija randa dokumentus, aiškiai rodančius neteisėtą ūkio subjektų ryšį, pavyzdžiui, susitikimų protokolus, jie paprastai būna fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras detales dažnai reikia nustatyti naudojant dedukcijos metodą (minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 56 punktas).

61      Todėl daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, ir, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 57 punktas).

62      Be to, iš teismų praktikos matyti, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad šis pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos (šiuo klausimu žr. 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T‑43/92, Rink. p. II‑441, 79 punktą ir 2011 m. spalio 5 d. Bendrojo Teismo sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją, T‑11/06, Rink. p. II‑6681, 132 punktą).

63      Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad jei Komisija gali įrodyti, jog įmonė dalyvavo akivaizdžiai antikonkurencinio pobūdžio įmonių susitikimuose, Bendrasis Teismas pagrįstai gali manyti, kad įmonė turi pateikti kitokį tokių susitikimų turinio paaiškinimą. Taip elgdamasis Bendrasis Teismas neteisėtai neperkelia įrodinėjimo naštos ir nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Montecatini prieš Komisiją, C‑235/92 P, Rink. p. I‑4539, 181 punktas).

64      Maža to, kai Komisija pasiremia įrodymais, kurie iš esmės yra pakankami pažeidimui įrodyti, atitinkamai įmonei nepakanka remtis galimybe, jog atsirado aplinkybė, kuri galėjo turėti poveikį minėtų įrodymų įrodomajai vertei, kad Komisijai tektų pareiga įrodyti, jog ši aplinkybė neturėjo poveikio įrodymų įrodomajai vertei. Atvirkščiai, išskyrus atvejus, kai tokio įrodymo atitinkama įmonė negalėjo pateikti dėl pačios Komisijos elgesio, ta įmonė privalo teisiniu požiūriu pakankamai įrodyti, pirma, kad egzistuoja aplinkybė, kuria ji remiasi, antra, kad šia aplinkybe paneigiama įrodymų, kuriais remiasi Komisija, įrodomoji vertė (2010 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo E.ON Energie prieš Komisiją, T‑141/08, Rink. p. II‑5761, 56 punktas).

65      Būtent dėl šių argumentų reikia patikrinti, ar Komisija ginčijamame sprendime teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad pažeidimai tęsėsi bent iki 1999 m. lapkričio 11 d.

–       Dėl pažeidimų trukmės

66      Šiuo atveju pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog pažeidimai, be kita ko, kaltinamų įmonių susitikimai Šveicarijoje, tęsėsi iki 2000 m. kovo 21 d., kiek tai susiję su pažeidimu, susijusiu su alavo stabilizatoriais, ir iki 2000 m. rugsėjo 26 d., kiek tai susiję su pažeidimu, susijusiu su ESPA / esterių sektoriumi (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamoji dalis).

67      Komisija taip pat pripažino, kad „dėl daugelio susitikimų <...> yra tiesioginių ir naujausių įrodymų, jog dalyviai <...> nuolat rengdavo antikonkurencines diskusijas“ (ginčijamo sprendimo 137 konstatuojamoji dalis).

68      Tačiau ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pakankamai įtikinamais įrodymais neįrodė neteisėtų veiksmų buvimo, t. y. kad po 1999 m. lapkričio 11 d. AC-Treuhand susitikimų tikslas buvo antikonkurencinis ir kad neteisėti veiksmai buvo nutraukti „1999 m. viduryje“ arba „1999 m. vasarą“, kaip matyti iš ieškovės rašytiniuose dokumentuose pavartotų formuluočių.

69      Vis dėlto ieškovė neginčija, kad AC‑Treuhand susitikimais, kuriais netrukus buvo tęsiami Fides susitikimai, bent iki „1999 m. vidurio“ buvo siekiama akivaizdžiai antikonkurencinio tikslo.

70      Be to, savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė aiškiai pripažino, kad visiems šiems susitikimams vadovavo S., kuris, jos teigimu, gailisi dėl savo elgesio, ir pažymi, jog 2009 m. lapkričio 17 d. laišku pranešė apie tai savo klientams ir jų atsiprašė.

71      Nors ieškovė nurodo, kad nuo 1996 m. neteisėtų veiksmų intensyvumas sumažėjo, ji vis dėlto neginčija neteisėtų veiksmų tęstinumo.

72      Todėl ieškovė pripažįsta pažeidimus ir jų tęstinumą nuo 1993 m. gruodžio 1 d. bent iki 1999 m. vidurio.

73      Ieškovė neginčija AC‑Treuhand susitikimų per 1999 m. antrą pusmetį ir 2000 m. pirmą pusmetį.

74      Ieškovė savo rašytiniuose dokumentuose taip pat aiškiai pripažįsta, kad šiems susitikimams „vadovavo“ S.

75      Dėl šios priežasties, norint įvertinti ieškovės antrąjį pagrindą, pakanka patikrinti, ar Komisija šiuo atveju teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, kad AC‑Treuhand susitikimų po 1999 m. lapkričio 11 d., kaip ir prieš tai surengtų susitikimų, tikslas buvo antikonkurencinis (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją, C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 155 punktą; minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 96 punktą ir minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktą).

–       Dėl patraukimo atsakomybėn už su alavo stabilizatoriais susijusį pažeidimą po 1999 m. lapkričio 11 d.

76      Dėl alavo stabilizatorių sektoriaus Komisija, remdamasi įvairiais 299−304 konstatuojamosiose dalyse nurodytais įrodymais, kiek tai susiję su 1999 m., ir 316−323 ir 420 konstatuojamosiose dalyse, kiek tai susiję su 2000 m., ginčijamame sprendime nusprendė, kad neteisėti veiksmai tęsėsi iki 2000 m. kovo 21 d., t. y. po 1999 m. lapkričio 11 d.

77      Pirma, 1999 m. Šveicarijoje įvyko devyni AC-Treuhand susitikimai, būtent du vasario mėn., du balandžio mėn., du liepos mėn., vienas rugsėjo mėn. ir du kiti lapkričio 29 ir 30 d., į kuriuos atvyko Akcros, Baerlocher, CECA, Reagens ir Chemtura (ginčijamo sprendimo 299 konstatuojamoji dalis); pažymėtina, kad ieškovė pripažįsta visus šiuos susitikimus, išskyrus vieną liepos mėn.

78      Antra, Komisija nurodo, kad 1999 m. rugsėjo 16 d. Chemtura parengtoje ataskaitoje už 1999 m. rugpjūčio mėn., kurią ši įmonė pateikė bendradarbiaudama su Komisiją per administracinę procedūrą, buvo pažymėta aplinkybė, jog „[jos] konkurentai atsižvelgė į [jos] kainų politiką ir taip pat padidino savo kainas“, o įmonei A „sunkiai sekėsi laikytis kainų disciplinos“ (ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamoji dalis).

79      Trečia, 1999 m. lapkričio 15 d. Chemtura parengtoje 1999 m. spalio mėn. ataskaitoje pažymėta, kad įmonė A., kitaip nei visi kiti rinkos dalyviai, mažino kainas, „tačiau [buvo] imtasi veiksmų nutraukti tokią tendenciją“ (ginčijamo sprendimo 303 konstatuojamoji dalis).

80      Ketvirta, 1999 m. lapkričio 23 d. Chemtura elektroniniame laiške buvo nurodyta, kad 1999 m. kainos Vakarų Europoje padidėjo 8 % ir kad tikimasi kainų padidėjimo 1999 m. ketvirtąjį ketvirtį (ginčijamo sprendimo 304 konstatuojamoji dalis).

81      Penkta, 1999 m. gruodžio 17 d. Chemtura parengtoje 1999 m. lapkričio mėn. ataskaitoje kalbama apie kainų padidėjimą, inicijuotą konkuruojančios įmonės, palaikomos dviejų kitų konkuruojančių įmonių, kuris „neįsigalios iki 2000 m. pirmojo ketvirčio“ (ginčijamo sprendimo 304 konstatuojamoji dalis).

82      Šešta, 2000 m. įvyko du AC‑Treuhand susitikimai Ciuriche, konkrečiai kalbant, kovo 20 ir 21 d., į kuriuos atvyko Akcros, Baerlocher, CECA, Reagens ir Chemtura (ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis); ieškovė šios aplinkybės neginčija.

83      Septinta, ginčijamo sprendimo 317 konstatuojamojoje dalyje Komisija paminėjo 2000 m. vasario 16 d. memorandumą, parengtą Akcros darbuotojo vienam iš savo vadovų (toliau − Akcros memorandumas); jo visas tekstas, su kuriuo ieškovė sutinka, pateikiamas toliau:

„Kalbėjau su rinkodaros direktoriais, kurie labai gerai žino ES stabilizatorių rinkas <...> Šiuo metu mes ir daugelis mūsų konkurentų ES esame pramonės grupių (viena dėl ESPA, kita dėl alavo stabilizatorių), kurių pagrindinis tikslas yra apibendrinti rinkos informaciją mėnesio pardavimų tonomis forma, nariai. Kiekviena dalyvaujanti įmonė siunčia šią informaciją į Šveicariją AC‑Treuhand, kuri visoms dalyvaujančioms įmonėms išsiunčia bendrus rodiklius <...> Jokia konkurentų informacija nepateikiama. Tai, mano nuomone, yra teisingiausias ir naudingiausias sprendimas. Tačiau dalyvaujančios įmonės du−keturis kartus per metus susitinka Šveicarijoje, kad aptartų visus dominančius klausimus, kaip antai rinkos perspektyvas ir tendencijas, nedalyvaujančių įmonių veiklą ir pan. Nors susitikimas, kuriam pirmininkauja AC‑Treuhand, savaime neatrodo neteisėtas, mano duomenimis, vieną kartą visi konkurentai diskutavo apie kainų lygį ir klientus. Būtent todėl aš patarčiau pranešti AC‑Treuhand, kad mes daugiau nedalyvausime šiuose susitikimuose, tačiau siųsime informaciją apie savo pardavimus, kad galėtume naudotis šia paslauga. Prieš dvejus metus padėtis šiose grupėse buvo visiškai kitokia. Paskui atsirado raudoni lapai: juose buvo protokoluojami susitikimai ir išsamiai aprašomi grupių sprendimai dėl tarifų didinimo ir rinkų pasidalijimo. Taip pat buvo kalbama apie konkrečius klientus. Šie protokolai nebūdavo išdalijami, o būdavo saugiai saugomi AC‑Treuhand bylose, nes Šveicarija nėra ES narė. 1996 arba 1997 m. tokių susitikimų daugiau nebuvo, greičiausia dėl padidėjusio spaudimo nesiimti tokių veiksmų, kurį lėmė griežtesnis įstatymų taikymas. Ne vienas alavo grupės narys darė mums spaudimą grįžti prie situacijos, kai per šiuos AC-Treuhand susitikimus nuolat tariamasi dėl kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo. Barloecher daro didžiausią spaudimą mums ir kitiems dalyviams, kurie nepritaria tokiam susitarimui. Konkrečiai jie siūlo „įšaldyti“ rinkų dalis, bet kai narys didina savo dalį pradėjęs dirbti su klientu, jis turi atiduoti kitą klientą, kad būtų išsaugota pusiausvyra. Tai būtų patvirtinama kiekvieną mėnesį tikrinant kvotas. Mes daugiau nesutinkame dalyvauti darant tokius neteisėtus veiksmus ir tai yra dar viena priežastis, dėl kurios mes turėtume nedalyvauti šiuose susitikimuose <...> Apibendrinant reikia pažymėti, kad, matyt, buvo neteisėtų susitikimų / diskusijų, kuriuose dalyvavo Akcros. Nors retkarčiais vis dar turėsime diskusijų, kurios galėtų būti laikomos netinkamomis, mes daugiau nedalyvausime šiuose oficialiuose susitikimuose, kurie akivaizdžiai yra neleistini. Aš patarčiau: 1) pranešti AC‑Treuhand, kad mes daugiau nedalyvausime alavo ir [ESPA / esterių] grupių susitikimuose Šveicarijoje, nors toliau, kaip anksčiau, siųsime duomenis apie savo pardavimus; 2) surengti informacinius mokymus <...> mūsų rinkodaros (ir kitiems) direktoriams, kad jie aiškiai žinotų ribas, kurių negalima peržengti bendraujant su konkurentais. Prašyčiau man pranešti, ar pritariate šiems pasiūlymams.“

84      Aštunta, siekdama patvirtinti savo pateikiamą Akcros memorandumo aiškinimą Komisija ginčijamo sprendimo 318 konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad Akzo pripažino, jog iki Akcros memorandumo dar buvo minėto memorandumo autoriaus užrašai (toliau – Akcros užrašai), iš kurių matyti, ir ieškovė šios aplinkybės neginčija, pirma, kad dėl „kainų lygio“, kuris „turėjo padidėti arba būti išsaugotas“, arba „tam tiktų klientų“ vykdavo „neužrašomi“ pokalbiai ir, antra, susitikimai vykdavo „Šveicarijoje, kuri nėra ES narė“, nes joje „negali būti netikėtų apsilankymų“.

85      Devinta, Komisija pastebi, kad po Akcros memorandumo per 2000 m. kovo 21 d. AC‑Treuhand susitikimą Ciuriche šios bendrovės atstovas nurodė, kad bendrovė daugiau nedalyvaus AC‑Treuhand susitikimuose, „bet toliau keisis informacija apie pardavimus“ (ginčijamo sprendimo 319 konstatuojamoji dalis); ieškovė neginčija šios aplinkybės.

86      Dešimta, Komisija pabrėžia, kad 2000 m. birželio 5 d. S., kuris tuo metu dirbo ieškovės įmonėje, adresuotu laišku Akcros patvirtino daugiau nedalyvausiąs AC‑Treuhand susitikimuose (ginčijamo sprendimo 321 konstatuojamoji dalis); ieškovė neginčija šios aplinkybės.

87      Vienuolikta, Komisija remiasi Chemtura pareiškimais, padarytais bendradarbiaujant su ja per administracinę procedūrą; remiantis jais, kartelis dėl alavo stabilizatorių tęsėsi „iki 2000 m.“ (ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamosios dalies a punktas).

88      Atsižvelgdamas į visą šią kartu vertinamą informaciją Bendrasis Teismas mano, kad Komisija šioje byloje įrodė ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą dėl alavo stabilizatorių ir pateikė teisiniu požiūriu pakankamai įrodymų, patvirtinančių su alavo stabilizatoriais susijusį pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą, t. y. Komisija ginčijamame sprendime pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visišką įsitikinimą, kad su alavo stabilizatoriais susijęs pažeidimas buvo padarytas.

89      Iš tikrųjų įvairūs 77−87 punktuose pateikti įrodymai dėl alavo stabilizatorių, vertinami kartu, paneigia, kad 1999 m. lapkričio mėn. pabaigoje ir 2000 m. kovo mėn. surengtų AC‑Treuhand susitikimų, kiek tai susiję su alavo stabilizatoriais, tikslas nebuvo antikonkurencinis.

90      Minėti įrodymai aiškiai įrodo antikonkurencinį AC‑Treuhand susitikimų tikslą, visų pirma tai Akcros memorandumas, kuriame kritikuojamas AC‑Treuhand susitikimų antikonkurencinis pobūdis, šios įmonės sprendimas daugiau juose nedalyvauti, aplinkybė, kad per 2000 m. ji du kartus viešai atsiribojo nuo šių susitikimų, taip pat tai, kad numatė surengti informacinius šios įmonės darbuotojų mokymus apie konkurencijos taisykles, Chemtura pareiškimai, patvirtinantys, jog kartelis tęsėsi „iki 2000 m.“, ir faktas, kad ieškovė nepateikė jokių AC‑Treuhand susitikimų pobūdžio pasikeitimo įrodymų.

91      Iš to matyti, kad 1999 m. lapkričio mėn. pabaigos ir 2000 m. kovo mėn. AC‑Treuhand susitikimų tikslas negalėjo būti kitoks nei ankstesnių susitikimų, nes vadovaujant S. tomis pačiomis aplinkybėmis susitikdavo tos pačios įmonės ir tie patys žmonės.

92      Todėl reikia nuspręsti, kad Komisija ginčijamame sprendime surinko visumą duomenų, kurie, įvertinti kartu, pagrindžia visišką įsitikinimą, kad per po 1999 m. lapkričio 11 d. vykusius AC‑Treuhand susitikimus buvo atliekami neteisėtai veiksmai, susiję su alavo stabilizatoriais.

93      Šios išvados negalima paneigti per posėdį pateiktais ieškovės argumentais.

94      Anot ieškovės, su alavo stabilizatorių arba ESPA / esterių sektoriais susiję neteisėti veiksmai, kuriais ji gali būti kaltinama, buvo nutraukti „1999 m. viduryje“, kaip tai matyti iš S., nuo kurio ieškovė buvo visiškai priklausoma, kad galėtų pareikšti savo požiūrį dėl kartelio pabaigos, nes joks kitas jos darbuotojas nebuvo kaip nors susijęs su karteliu, pareiškimo, kurio turinį patvirtino Komisijos turima bylos medžiaga ir AC‑Treuhand susitikimų protokolai.

95      Ieškovė teigia, kad „nuo 1996/1997 m.“ per AC‑Treuhand susitikimus buvo atliekama vis mažiau su karteliu susijusių veiksmų tiek alavo stabilizatorių, tiek ESPA / esterių sektoriuje.

96      Tačiau, neatsižvelgiant į tai, ar toks sumažėjimas buvo, reikia konstatuoti, kad savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė kelis kartus aiškiai pripažino, jog darė jai inkriminuojamus neteisėtus veiksmus tiek alavo stabilizatorių, tiek ESPA / esterių sektoriuje, bent iki „1999 m. vidurio“.

97      Todėl vertindamas antrąjį ieškovės nurodytą pagrindą Bendrasis Teismas neturi priimti sprendimo dėl argumentų, kuriuos ji pateikia siekdama įrodyti tokį sumažėjimą, nes atitinkamais ieškovės argumentais siekiama ne pakeisti ginčijamu sprendimu jai skirtų baudų dydį, o panaikinti ginčijamą sprendimą dėl Komisijos teisės skirti baudas senaties.

98      Ieškovės nuomone, remiantis Komisijos ginčijamame sprendime nurodytais argumentais, pakartotais šio sprendimo 77−87 punktuose, kad ir kaip būtų, negalima įrodyti, kad po 1999 m. lapkričio 11 d. ieškovė darė su alavo stabilizatoriais susijusį pažeidimą.

99      Šiuo klausimu ji pateikia argumentų, tinkančių ir su alavo stabilizatoriais ir su ESPA / esterių sektoriumi susijusiems pažeidimams.

100    Pirma, ieškovė tvirtina, kad vienos iš kartelio dalyvių, būtent Ciba, kurią 1998 m. gegužės mėn. perpirko nuo pat pradžios visuose AC‑Treuhand susitikimuose dalyvavusi kartelio „įkūrėja“ Chemtura, vienas iš atstovų k. 1999 m. liepos mėn. nustojo dalyvauti susitikimuose dėl alavo stabilizatorių sektoriaus ir 1999 m. rugsėjo mėn. – susitikimuose dėl ESPA / esterių sektoriaus, nes išėjo į pensiją.

101    Tokiam argumentui negalima pritarti.

102    Iš tikrųjų remiantis vieno iš kartelio dalyvių atstovų, kad ir koks svarbus būtų jo vaidmuo, dėl išėjimo į pensiją negalima daryti išvados, kad minėti kartelio dalyviai tikrai nustojo daryti pažeidimus, juo labiau kad AC‑Treuhand susitikimai tęsėsi vadovaujant S.

103    Antra, ieškovė pateikia S. pareiškimą, pagal kurį „dešimtojo dešimtmečio pabaigoje per [AC‑Treuhand susitikimus] jau nebūdavo tokių [antikonkurencinių] pokalbių.

104    Turint omenyje ieškovės aiškiai pripažįstamą faktą, kad S. buvo ieškovės pasirinktas AC‑Treuhand susitikimų, kurių antikonkurencinio tikslo ji neginčija, „vadovas“, pareiškimo, kuris buvo padarytas in tempore suspecto, laiką ir aplinkybę, kad S. pažymėjo, jog „[negali] tiksliai pasakyti, nuo kurio momento buvo nutraukti tokie pokalbiai“, S. pareiškimas negali turėti įtakos įrodomajai Komisijos ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų galiai.

105    Dėl tų pačių priežasčių reikia atmesti ieškovės prašymą apklausti S. nenagrinėjant jo priimtinumo.

106    Trečia, ieškovė pažymi, kad Arkema pateikė įrodymų, tik patvirtinančių, jog kartelis tęsėsi iki 1999 m. rugsėjo 29 d., o Ciba įrodė tik tai, kad antikonkurenciniai pokalbiai dėl alavo stabilizatorių vykdavo iki 1999 m. balandžio mėn., o dėl ESPA / esterių sektoriaus – 1999 m. gegužės mėn.

107    Šiems argumentams negalima pritarti.

108    Iš tikrųjų negalima teigti, kad vien aplinkybės, jog kai kurios įmonės pateikė pažeidimus tik iki tam tikro laikotarpio patvirtinančių įrodymų, pakanka siekiant paneigti išvadą, kuri, beje, pagrįsta tuo, kad minėti pažeidimai buvo daromi ir po šio laikotarpio.

109    Ketvirta, ieškovė nurodo, kad Faci pažymėjo, jog apie kainas buvo kalbama tik iki 1999 m. pradžios ir kad, Chemson teigimu, neteisėti veiksmai buvo nutraukti ne vėliau kaip 1999 m. rugsėjo mėn.

110    Šiems argumentams taip pat negalima pritarti.

111    Viena vertus, reikia pažymėti, kad ieškovės nurodyti Faci pareiškimai susiję tik su viena nagrinėjamo kartelio sudedamąja dalimi, būtent neteisėtu kainų nustatymu, o ne su kitomis dalimis, be kita ko, rinkų ir klientų pasidalijimu bei keitimusi svarbia komercine informacija.

112    Kita vertus, kiek tai susiję su Chemson teiginiais, remiantis in tempore suspecto įmonės padarytu pareiškimu negalima daryti išvados, kad visi nagrinėjamų kartelių dalyviai tikrai nutraukė savo neteisėtus veiksmus, juo labiau kad AC‑Treuhand susitikimai tęsėsi vadovaujant S. ir, kaip pastebi pati ieškovė, kita įmonė, šiuo atveju Ciba, neatmetė galimybės, jog vėliau kartelis gali būti pratęstas.

113    Penkta, ieškovė pažymi, kad bendradarbiaudama su Komisija per administracinę procedūrą Chemtura visiškai neminėjo AC‑Treuhand susitikimų.

114    Norint atmesti šį argumentą pakanka pažymėti, kad, pačios ieškovės teigimu, Chemtura vadovai „greičiausia“ nežinojo minėtų susitikimų turinio.

115    Šešta, ieškovė tvirtina, kad nuo 1998 m. gegužės mėn. Chemtura savarankiškai nustatydavo kainas.

116    Dėl priežasčių, analogiškų nurodytoms šio sprendimo 112 punkte, šie argumentai nėra įtikinami, juo labiau kad aplinkybė, jog vienas iš dalyvių nepaisė kartelio sąlygų, nesant šio dalyvio viešo atsiribojimo, negali paneigti jo kaltės ar à fortiori įrodyti, kad kiti dalyviai pasitraukė iš kartelio (šiuo klausimu žr. 2009 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland prieš Komisiją, C‑510/06 P, Rink. p. I‑1843, 120 punktą).

117    Septinta, ieškovė pabrėžia, kad Akzo, prie kurios buvo prijungta Akcros, „dešimtojo dešimtmečio pabaigoje“ įsipareigojo griežtai laikytis konkurencijos taisyklių.

118    Dėl priežasčių, analogiškų išdėstytoms šio sprendimo 112 punkte, šiam argumentui negalima pritarti, juo labiau kad neginčijama, jog formaliai Akcros atsiribojo nuo nagrinėjamų kartelių tik 2000 m. kovo mėn.

119    Aštunta, kiek tai susiję konkrečiai su pažeidimu dėl alavo stabilizatorių, ieškovė ginčija, kad 1999 m. buvo surengtas AC‑Treuhand susitikimas.

120    Tačiau ieškovė aiškiai pripažįsta kitus AC‑Treuhand susitikimus, visų pirma vieną, įvykusį 1999 m. liepos mėn., ir kitus, įvykusius 1999 m. lapkričio 29 ir 30 d., todėl šis argumentas turi būti atmestas kaip nereikšmingas.

121    Devinta, dėl šio sprendimo 78 ir 79 punktuose minėtų Chemtura mėnesinių ataskaitų, taip pat 1999 m. lapkričio 23 d. Chemtura elektroninio laiško ir 1999 m. gruodžio 17 d. mėnesinės ataskaitos, paminėtų šio sprendimo 80 ir 81 punktuose, ieškovė pažymi, pirma, kad šiose ataskaitose apie ją nekalbama, todėl jos neįrodo, jog galimi susitarimai dėl kainų buvo sudaryti jai pritariant arba net per AC‑Treuhand susitikimą.

122    Antra, remiantis šiais dokumentais negalima įrodyti susitarimo dėl kainų buvimo; jie parodo tik kainų padidėjimą, todėl šie įrodymai nepatvirtina, kad su AC‑Treuhand susitikimais susiję antikonkurenciniai veiksmai buvo atliekami po 1999 m. vidurio.

123    Šiems argumentams negalima pritarti.

124    Iš tikrųjų, kaip buvo priminta šio sprendimo 62 punkte, iš teismų praktikos matyti, kad, nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių visą pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi nuo vienos konkrečios datos iki kitos.

125    Tačiau, pirma, ieškovė pripažįsta antikonkurencinį AC‑Treuhand 1999 m. vasario, balandžio ir liepos mėn. susitikimų pobūdį.

126    Antra, iš šių duomenų dėl alavo stabilizatorių rinkos matyti bent jau tai, kad šioje rinkoje veiklą vykdžiusios ir AC-Treuhand susitikimuose dalyvavusios įmonės padidino kainas 1999 m. antrajame pusmetyje, t. y. iš karto po AC-Treuhand susitikimų, kurių ieškovė neginčija.

127    Dešimta, kalbant apie 2000 m. ir apie pažeidimą, susijusį tiek su alavo stabilizatoriais, tiek su ESPA / esterių sektoriumi, reikia pažymėti, kad ieškovė ginčija tai, kaip Komisija supranta Akcros memorandumą.

128    Anot ieškovės, Akcros memorandumas, kurio formuluotė pakartota šio sprendimo 83 punkte, „iš esmės paneigia kaltę“. Iš minėto memorandumo nematyti, kad kartelis tęstųsi iki 2000 m.; atvirkščiai, yra aišku, jog kartelio intensyvumas gerokai sumažėjo 1996/1997 m. ir kad 1999/2000 m. nebebuvo atliekami jokie antikonkurenciniai veiksmai.

129    Tai matyti, iš kai kurių Akcros pareiškimo dalių, kuriose kalbama apie „visiškai kitokią situaciją“ „prieš dvejus metus“, iš to, kad „1996 arba 1997 m. tokių susitikimų daugiau nebuvo“, kad konkurencijai įtakos neturinčios informacijos siuntimas AC‑Treuhand „atrodė jai pats teisingiausias ir naudingiausias sprendimas“, kad „susitikimas, kuriam pirmininkavo AC-Treuhand, savaime neatrodė neteisėtas“, kad buvo daromas „spaudimas [jos] atstovui grįžti prie situacijos, kai per šiuos AC-Treuhand susitikimus nuolat tariamasi dėl kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo“.

130    Šiam teiginiui negalima pritarti.

131    Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad savo rašytiniuose dokumentuose ieškovė pakartoja tik akivaizdžiai sutrumpintas Akcros memorandumo ištraukas, kaip tai matyti iš šio sprendimo 83 punkto.

132    Be to, iš kai kurių 2000 m. vasario 16 d. Akcros memorandumo ištraukų aiškiai matyti, kad šio dokumento autorius du kartus patarė daugiau nedalyvauti šiuose susitikimuose ir tik siųsti „informaciją apie pardavimus“. Jis taip pat atkreipė dėmesį, pavartojęs esamąjį laiką (ir šią aplinkybę reikia pabrėžti), į spaudimą „įšaldyti rinkos dalis“ ir į „nedažnas diskusijas, kurios galėtų būti laikomos netinkamomis“ ir „[buvo] akivaizdžiai neleistinos“.

133    Kad ir kaip būtų, skaitant visą Akcros memorandumą teisiniu požiūriu galima pakankamai įrodyti ginčijamame sprendime ieškovei inkriminuojamų neteisėtų veiksmų buvimą, nes jame pateikti įrodymai, kiek tai susiję tiek su alavo stabilizatorių rinka, tiek su ESPA / esterių rinka, patvirtinantys, kad AC‑Treuhand susitikimuose dalyvavusi įmonė konstatavo jų antikonkurencinį tikslą ir nusprendė, jog daugiau nereikia dalyvauti tokiuose susitikimuose 2000 m. kovo mėn., du kartus viešai atsiribojo nuo jų siekiamo tikslo ir padarė visa tai 2000 m. pirmąjį ketvirtį, t. y. iš karto po AC‑Treuhand susitikimų, kurių egzistavimo ieškovė neginčija.

134    Negalima teigti, kad toks Akcros elgesys per 2000 m. pirmąjį pusmetį buvo susijęs su antikonkurenciniais susitikimais, vykusiais prieš trejus ar net ketverius metus.

135    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija teisiniu požiūriu pakankamai įrodė, jog su alavo stabilizatoriais susijęs pažeidimas buvo toliau daromas po 1999 m. lapkričio 11 d.

–       Dėl su ESPA / esterių sektoriumi susijusio pažeidimo darymo po 1999 m. lapkričio 11 d.

136    Dėl ESPA / esterių sektoriaus Komisija, remdamasi įvairiais 305−315 konstatuojamosiose dalyse dėl 1999 m. ir 316−323 konstatuojamosiose dalyse dėl 2000 m. nurodytais įrodymais, ginčijamame sprendime nusprendė, kad neteisėti veiksmai buvo atliekami visus 1999 m. ir iki 2000 m. rugsėjo 26 d., t. y. po 1999 m. lapkričio 11 d.

137    Pirma, 1999 m. įvyko aštuoni AC‑Treuhand susitikimai, t. y. du sausio mėn., du gegužės mėn., du rugsėjo mėn., vienas gruodžio 14 d. ir dar vienas gruodžio 15 d., ir į juos atvyko Akcros, CECA, Chemson, Faci ir Chemtura (ginčijamo sprendimo 305 konstatuojamoji dalis); ieškovė neginčija šios aplinkybės.

138    Antra, Komisija pabrėžė, kad 1999 m. rugsėjo 16 d. Chemtura parengtoje rugpjūčio mėn. ataskaitoje buvo pažymėta, jog įmonės susitarė dėl „kainos [ESPA / esterių] sektoriuje padidinimo 10 % spalio mėn.“ (ginčijamo sprendimo 308 konstatuojamoji dalis).

139    Trečia, ginčijamo sprendimo 315 konstatuojamojoje dalyse Komisija cituoja ieškovės parengtą 1999 m. gruodžio 15 d. susitikimo protokolą, kuriame kalbama apie negalėjimą „šiuo metu <...> glausčiau bendradarbiauti“ su įmone, kuri dar nedalyvauja AC‑Treuhand susitikimuose.

140    Ketvirta, 2000 m. įvyko penki AC‑Treuhand susitikimai, t. y. du kovo mėn., vienas birželio mėn. ir du rugsėjo mėn., į kuriuos atvyko Akcros, CECA, Chemson, Faci ir Chemtura (ginčijamo sprendimo 316 konstatuojamoji dalis); ieškovė neginčija šios aplinkybės.

141    Penkta, Komisija remiasi Akcros memorandumu, kurio turinys pateiktas šio sprendimo 83 punkte.

142    Šešta, Komisija taip pat remiasi Akcros užrašais, paminėtais šio sprendimo 84 punkte.

143    Septinta, Komisija pastebi, kad po Akcros memorandumo šios bendrovės atstovas per 2000 m. kovo 22 d. AC-Treuhand susitikimą Ciuriche informavo, kad bendrovė daugiau nedalyvaus tokiuose susitikimuose (ginčijamo sprendimo 319 konstatuojamoji dalis).

144    Aštunta, Komisija taip pat pažymėjo, kad 2000 m. birželio 5 d. laišku Akcros patvirtino, jog ketina daugiau nedalyvauti AC‑Treuhand susitikimuose (ginčijamo sprendimo 320 konstatuojamoji dalis); ieškovė neginčija šios aplinkybės.

145    Devinta, Komisija remiasi 2000 m. rugsėjo 26 d. ieškovės Italijoje surengto susitikimo protokolu, gautu per administracinę procedūrą iš Chemson, kuriame buvo paminėta, kad „bendradarbiavimas“ gali „nebebūti toks, koks buvo anksčiau“ (ginčijamo sprendimo 323 konstatuojamoji dalis); ieškovė šią aplinkybę ginčija remdamasi tik S. pareiškimais.

146    Dešimta, Komisija remiasi Chemtura bendradarbiaujant su ja per administracinę procedūrą padarytais pareiškimais, kad kartelis ESPA / esterių sektoriuje tęsėsi „iki 2001 m.“ [ginčijamo sprendimo 420 konstatuojamosios dalies b punktas].

147    Atsižvelgdamas į visą šią kartu vertinamą informaciją Bendrasis Teismas mano, kad Komisija įrodė ginčijamame sprendime konstatuotą pažeidimą, susijusį su ESPA / esterių sektoriumi, ir pateikė teisiniu požiūriu pakankamai įrodymų, patvirtinančių šioje byloje nagrinėjamą pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą, t. y. Komisija ginčijamame sprendime pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių visišką įsitikinimą, kad su ESPA / esterių sektoriumi susijęs pažeidimas buvo padarytas.

148    Iš tikrųjų įvairūs šio sprendimo 137−146 punktuose pateikti įrodymai dėl ESPA / esterių sektoriaus, vertinami kartu, paneigia, kad bent 1999 m. gruodžio mėn. surengtų AC‑Treuhand susitikimų, kiek tai susiję su šiuo sektoriumi, tikslas nebuvo antikonkurencinis.

149    Minėti įrodymai aiškiai įrodo antikonkurencinį AC‑Treuhand susitikimų tikslą, visų pirma tai šio sprendimo 139 punkte paminėtas 1999 m. gruodžio 15 d. AC‑Treuhand susitikimo protokolas; Akcros memorandumas, kuriame kritikuojamas AC‑Treuhand susitikimų antikonkurencinis pobūdis; šios įmonės sprendimas daugiau juose nedalyvauti; aplinkybė, kad per 2000 m. ji du kartus viešai atsiribojo nuo šių susitikimų; taip pat tai, kad ji numatė surengti šios įmonės darbuotojams informacinius mokymus apie konkurencijos taisykles; Chemtura pareiškimai, patvirtinantys, jog kartelis tęsėsi „iki 2001 m.“ ir faktas, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog AC‑Treuhand susitikimų pobūdis pasikeitė.

150    Iš to matyti, kad 1999 m. gruodžio mėn. ir 2000 m. kovo mėn. AC‑Treuhand susitikimų tikslas negalėjo būti kitoks nei ankstesnių susitikimų, nes vadovaujant S. tomis pačiomis aplinkybėmis susitikdavo tos pačios įmonės ir tie patys žmonės.

151    Todėl reikia nuspręsti, kad Komisija ginčijamame sprendime surinko visumą duomenų, kurie, įvertinti kartu, pagrindžia visišką įsitikinimą, kad bent jau per po 1999 m. lapkričio 11 d. vykusius AC‑Treuhand susitikimus buvo atliekami neteisėtai veiksmai, susiję su ESPA / esterių sektoriumi.

152    Visų šių išdėstytų samprotavimų negalima paneigti ieškovės argumentais.

153    Iš tikrųjų, pirma, ieškovė negalėjo veiksmingai ginčyti šio sprendimo 138 punkte minėtos Chemtura mėnesinės ataskaitos įrodomosios galios dėl šio sprendimo 124−126 punktuose nurodytų priežasčių.

154    Antra, ji negalėjo rimtai teigti, kad šio sprendimo 139 punkte nurodytas 1999 m. gruodžio 15 d. AC‑Treuhand susitikimo protokolas, kuriame kalbama apie negalėjimą „šiuo metu <...> glausčiau bendradarbiauti“ su įmone, kuri dar nedalyvauja AC‑Treuhand susitikimuose, buvo susijęs su minėtos įmonės dalyvavimu pateikiant rinkos statistinius duomenis.

155    Ieškovė tik pakartoja savo argumentus dėl tariamo AC‑Treuhand susitikimų turinio, o tai neturi įtakos Komisijos ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų įrodomajai galiai.

156    Be to, kalbant apie „glaudesnį bendradarbiavimą“, darytina prielaida, kad tuo metu jau buvo minimaliai bendradarbiaujama ir šis bendradarbiavimas galėjo būti tik minėtos įmonės dalyvavimas pateikiant rinkos statistinius duomenis, todėl, kalbant apie „glaudesnį bendradarbiavimą“, neturimas omenyje tik rinkos statistinių duomenų pateikimas.

157    Trečia, dėl šio sprendimo 104 punkte nurodytų priežasčių ieškovė negalėjo veiksmingai remtis S. pareiškimu.

158    Ketvirta, dėl šio sprendimo 131–133 punktuose nurodytų priežasčių jos argumentai, pateikti ginčijant Akcros memorandumo įrodomąją galią, taip pat neįtikina.

159    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija pateikė teisiniu požiūriu pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad su ESPA / esterių sektoriumi susijęs pažeidimas po 1999 m. lapkričio 11 d. buvo toliau daromas.

160    Todėl nereikia vertinti ieškovės argumentų dėl ginčijamame sprendime pateiktų kitų Komisijos įrodymų, siekiant įrodyti, kad su ESPA / esterių sektoriumi susijęs pažeidimas buvo daromas iki 2000 m. rugsėjo mėn.

161    Iš tikrųjų net jei šie argumentai būtų pagrįsti, jie neturėtų reikšmės grindžiant ieškovės nurodytą antrąjį panaikinimo pagrindą.

162    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad ginčijamame sprendime Komisija pateikė teisiniu požiūriu pakankamai įrodymų, kad neteisėti veiksmai buvo atliekami ir po 1999 m. lapkričio 11 d., todėl jos teisės skirti nuobaudą senaties terminas nebuvo suėjęs 2009 m. lapkričio 11 d.

163    Galiausiai reikia nuspręsti, kad ieškovės argumentai dėl teisėto intereso konstatuoti pažeidimą neturėjimo taip pat neturi pagrindo, todėl turi būti atmesti.

164    Vadinasi, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą, kurį ieškovė nurodo siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas.

 Dėl aštuntojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu dėl pavėluoto pranešimo apie tyrimo procedūrą

165    Kaip aštuntąjį ieškinio pagrindą, pateiktą siekiant, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ieškovė nurodo, jog jos teisė į gynybą buvo pažeista dėl to, kad Komisija pavėluotai pranešė apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą.

166    Anot ieškovės, remiantis Komisijai tenkančia bendrąja pareiga, ši, tik pradėjusi tyrimą ir ne vėliau kaip 2007 m. spalio 8 d., kai pateikė prašymą pateikti informacijos, turėjo aiškiai pranešti ieškovei apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą.

167    Tačiau ieškovei apie ją buvo pranešta tik 2009 m. vasario 9 d. Komisijos laišku, t. y. praėjus pusantrų metų, likus kelioms savaitėms iki pranešimo apie kaltinimus pateikimo 2009 m. kovo 18 d.

168    Toks pavėluotas pranešimas apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą turėjo įtakos ieškovės teisei į gynybą.

169    Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad 2007−2009 m. S. ne taip tiksliai atsiminė aplinkybes, todėl 2009 m. gegužės 20 d. pareiškimas buvo neišsamus ir, Komisijos nuomone, pasidarė dar labiau nepatikimas.

170    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kaip tai patvirtinta ESS 6 straipsnio 3 dalyje, pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad teisės į gynybą paisymas per administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas (žr. 2009 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prym ir Prym Consumer prieš Komisiją, C‑534/07 P, Rink. p. I‑7415, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

171    Dėl EB 81 straipsnio taikymo procedūros iš teismų praktikos matyti, kad Komisijos vykdoma administracinė procedūra skirstoma į dvi atskiras vieną po kitos einančias stadijas, kurių kiekviena pagrįsta sava vidaus logika, t. y. išankstinio tyrimo ir ginčo stadijos. Išankstinio tyrimo stadija, trunkanti iki pranešimo apie kaltinimus priėmimo, skirta tam, kad Komisija surinktų visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluotų pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Savo ruožtu nuo pranešimo apie kaltinimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkanti ginčo stadija skirta tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 113 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

172    Dėl išankstinio tyrimo stadijos Teisingumo Teismas yra patikslinęs, kad ši stadija prasideda, kai Komisija, pasinaudodama Sąjungos teisės aktų leidėjo jai suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, susijusių su kaltinimu padarius pažeidimą ir turinčių didelį poveikį įtariamųjų subjektų padėčiai (žr. minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 114 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

173    Tik administracinio ginčo stadijos pradžioje suinteresuotajam subjektui pranešimu apie kaltinimus pranešami visi reikšmingi duomenys, kuriais šioje procedūros stadijoje remiasi Komisija. Todėl tik išsiuntus pranešimą apie kaltinimus suinteresuotoji įmonė gali visiškai pasinaudoti savo teise į gynybą (žr. minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 115 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

174    Todėl Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad per išankstinio tyrimo stadiją Komisijos taikytos tyrimo priemonės, visų pirma patikrinimai ir prašymai pateikti informacijos, tam tikromis situacijomis pagal savo pobūdį gali suponuoti kaltinimą dėl Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimo ir turėti didelį poveikį suinteresuotųjų subjektų padėčiai (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 116 punktas).

175    Todėl svarbu vengti, kad per šią administracinės procedūros stadiją būtų negrįžtamai pažeista teisė į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įrodymus apie įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumą (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 117 punktas).

176    Pavyzdžiui, dėl protingo termino laikymosi Teisingumo Teismas iš esmės yra nusprendęs, kad vertinimas, ar nėra galimų kliūčių veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, neturi būti apribotas vien administracinės procedūros ginčo stadija, o turi apimti visą procedūrą per visą jos laikotarpį (2006 m. rugsėjo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C‑105/04 P, Rink. p. I‑8725, 49 ir 50 punktai ir Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją, C‑113/04 P, Rink. p. I‑8831, 54 ir 55 punktai).

177    Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, panašūs argumentai taikomi ir klausimui, ar išankstinio tyrimo stadijoje Komisija privalo suinteresuotajam subjektui pateikti tam tikrą informaciją apie tyrimo dalyką ir tikslą, kad jis galėtų veiksmingai apsiginti per ginčo stadiją, ir kiek (minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 119 punktas).

178    Vis dėlto tai nereiškia, kad prieš imdamasi pirmos priemonės konkretaus subjekto atžvilgiu Komisija visais atvejais privalo pranešti tam subjektui apie pačią Sąjungos konkurencijos teise grindžiamų tyrimo ar persekiojimo priemonių galimybę, visų pirma jeigu tokiu pranešimu galėtų būti nepagrįstai pakenkta Komisijos tyrimo veiksmingumui (žr. minėto Sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją 120 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

179    Remiantis būtent šiais argumentais reikia vertinti aštuntojo pagrindo, pateikto siekiant, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas ir kurį ieškovė grindžia tariamu vėlavimu pranešti apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą, pagrįstumą.

180    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pabrėžti, kad pateikdama aštuntąjį pagrindą ieškovė netvirtina, jog įtakos jos teisei į gynybą turėjo bendra administracinės procedūros trukmė, nes šie argumentai buvo pateikti grindžiant septintąjį ieškinio pagrindą ir bet kuriuo atveju įvertinti šio sprendimo 198−221 punktuose.

181    Kaip aštuntąjį pagrindą ieškovė nurodo, kad įtakos jos teisei į gynybą turėjo procedūros trukmė nuo 2007 m. spalio 8 d. prašymo pateikimo ir datos, kai ji pripažino, jog iš Komisijos laiško sužinojo apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą, konkrečiai kalbant 2009 m. vasario 9 d., t. y. praėjus pusantrų metų ir likus kelioms savaitėms iki pranešimo apie kaltinimus pateikimo 2009 m. kovo 18 d.

182    Pateikdama argumentus, kuriais grindžiamas aštuntasis pagrindas, ieškovė teigia, kad Komisija turėjo jai pranešti apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą iškart po to, kai pradėjo tyrimą, arba, kaip teigia ieškovė, „ne vėliau kaip“ 2007 m. spalio 8 d., kai buvo pateiktas prašymas.

183    Taigi vertinant ieškovės aštuntojo pagrindo pagrįstumą nereikia tikrinti, ar Komisija privalėjo pranešti apie tai ieškovei per administracinės procedūros stadiją, kuri vyko iki 2007 m. spalio 8 d.

184    Pakanka atsižvelgiant į šio sprendimo 169−177 punktuose primintą teismo praktiką patikrinti, ar 2007 m. spalio 8 d. prašyme Komisija pateikė ieškovei pakankamai duomenų apie tyrimo dalyką ir tikslą, kad ji galėtų veiksmingai apsiginti per ginčo stadiją.

185    Tačiau 2007 m. spalio 8 d. prašyme Komisija „teigė apie antikonkurencinius veiksmus šilumos stabilizatorių rinkoje“, kiek tai susiję su kai kuriomis „šilumos stabilizatorių rinkos dalyvėmis“.

186    Kiek tai susiję su pačios prašomos informacijos turiniu, Komisija paprašė duomenų apie kontaktinį asmenį arba „teisininką [lawyer], tinkamai įgaliotą atsakyti“ į nagrinėjamą prašymą.

187    Iš 2007 m. spalio 8 d. prašymo 3 ir 5 punktų taip pat matyti, kad Komisija norėjo gauti duomenų apie šalių veiklos vykdymo šilumos stabilizatorių rinkoje laikotarpius ir apie tai, ar ieškovė organizuodavo susitikimus šilumos stabilizatorių pramonės atstovams.

188    Todėl galima pagrįstai daryti išvadą, kad 2007 m. spalio 8 d. prašyme Komisija pateikė ieškovei duomenų apie nagrinėjamo tyrimo dalyką ir tikslą, kuriuos turėdama ši galėjo veiksmingai apsiginti per ginčo stadiją.

189    Tiesa, 2007 m. spalio 8 d. prašyme Komisija aiškiai nenurodė, kuo konkrečiai kaltinama ieškovė.

190    Tačiau 2007 m. spalio 8 d. prašyme Komisija ieškovei neturėjo aiškiai pateikti tam tikrų kaltinimų, todėl neprivalėjo šiame etape pranešti, kad ji yra įtariama. Be to, kad būtų galima manyti, jog ieškovės teisė į gynybą buvo užtikrinta, pakanka, kad Komisija aiškiai nurodytų savo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą (šiuo klausimu žr. 2010 m. balandžio 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filterie prieš Komisiją, T‑446/05, Rink. p. II‑1255, 334 punktą).

191    Maža to, net darant prielaidą, kad Komisija privalėjo bent informuoti ieškovę apie įtariamus pažeidimus ir kad šiai galėjo būti pareikšti kaltinimai dėl tų tariamų pažeidimų, reikia manyti, jog Komisija laikėsi tokios pareigos, turint omenyje jos 2007 m. spalio 8 d. prašymo turinį, nurodytą šio sprendimo 185–187 punktuose.

192    Todėl aštuntasis ieškinio pagrindas yra nepagrįstas.

193    Kad ir kaip būtų, net darant prielaidą, kad ieškovei buvo per vėlai pranešta apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą, t. y. tik 2009 m. vasario 9 d., ieškovė neįrodė, jog šis vėlavimas sutrukdė jai pasinaudoti teise į gynybą.

194    Reikia konstatuoti, kad ieškovė šiuo klausimu tik nurodė, jog 2007–2009 m. S. ne taip tiksliai atsiminė aplinkybes.

195    Tačiau ieškovė negali veiksmingai remtis tokiu argumentu.

196    Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į S. pareiškimų dėl fizinės būklės patikimumą ir pagrindinį vaidmenį, kuris jam teko kartelyje, ir ieškovė šio fakto neginčija, dėl ko kyla dar daugiau įtarimų dėl jo teiginių, nesvarbu, kas būtų sakoma, teisingumo, ieškovė neįrodė, kaip ankstesnis informavimas – tik prieš pusantrų metų ir praėjus dešimčiai metų nuo ginčijamų faktinių aplinkybių pabaigos – apie jos atžvilgiu pradėtą tyrimo procedūrą būtų leidęs jai veiksmingai apsiginti per ginčo stadiją.

197    Todėl reikia atmesti aštuntąjį pagrindą, kurį ieškovė nurodo siekdama ginčijamo sprendimo panaikinimo.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su protingo termino principo pažeidimu dėl administracinės procedūros trukmės

198    Kaip septintąjį pagrindą, pateiktą siekiant, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ieškovė nurodo, jog dėl administracinės procedūros trukmės pažeistas protingo termino principas. Nuo tyrimo pradžios 2003 m. vasario 12 d. iki 2009 m. kovo 18 d. pranešimo apie kaltinimus praėjo per daug laiko, konkrečiai kalbant, daugiau kaip šešeri metai.

199    Tačiau tokio termino negalima pateisinti bylos sudėtingumu. Be to, ieškovės nuomone, Komisija nesustabdė jos atžvilgiu pradėtos administracinės procedūros, kai laukė, kaip pasibaigs Akzo teismo procesas.

200    Tai turėjo įtakos ieškovei įgyvendinant teisę į gynybą, nes, pirma, 2009 m. S., kuris „vadovavo“ AC‑Treuhand susitikimams, atsiminimai jau buvo labai išdilę ir, antra, ji nebeturėjo kai kurių su pažeidimo laikotarpiu susijusių dokumentų, o kadangi teisės aktuose nustatytas dokumentų saugojimo terminas (pagal Šveicarijos teisę – dešimt metų), kaip teigia ieškovė, buvo suėjęs, jai buvo labai sunku gintis nuo Komisijos kaltinimų.

201    Primindama, kad ginčijamo sprendimo 771 konstatuojamojoje dalyje pritarė, jog dėl ypatingų aplinkybių tyrimo stadija tęsėsi ilgiau nei paprastai, ir dėl šios priežasties išimties tvarka buvo 1 % sumažintas skirtų baudų dydis, visų pirma ieškovei, Komisija tvirtina, kad turėjo sulaukti Akzo teismo proceso baigties, todėl jos negalima kaltinti dėl procedūros trukmės.

202    Komisija taip pat teigia, kad net darant prielaidą, jog ją galima kaltinti dėl šios trukmės, sprendimas negali būti panaikintas dėl šios aplinkybės, nes ieškovės teisei į gynybą tai neturėjo įtakos.

203    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką protingo termino laikymasis vykdant administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis teisės principas, kurio laikymąsi užtikrina Sąjungos teismai (žr. minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), nes šis principas grindžiamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje.

204    Tačiau iš teismų praktikos taip pat aišku, kad Komisijos sprendimo negalima panaikinti net dėl pernelyg ilgos procedūros, jei išsamiai neįrodoma, jog buvo pakenkta atitinkamų įmonių teisei į gynybą, todėl nėra jokio pagrindo tikėti, kad pernelyg ilga procedūros trukmė turėjo įtakos Komisijos sprendimo turiniui (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją 49 punktą ir 2008 m. liepos 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Compagnie maritime belge prieš Komisiją, T‑276/04, Rink. p. II‑1277, 45 punktą).

205    Išskyrus šį ypatingą atvejį, pareigos priimti sprendimą per protingą terminą nepaisymas neturi įtakos administracinės procedūros galiojimui ir negali lemti ginčijamo sprendimo pripažinimo neteisėtu.

206    Taip pat svarbu priminti, kad vertinimas, ar nėra galimų ribojimų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, neturi būti apribotas vien administracinės procedūros ginčo stadija, o turi apimti visą procedūrą per visą jos laikotarpį (minėto Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 49 ir 50 punktai ir minėto Sprendimo Technische Unie prieš Komisiją 54 ir 55 punktai).

207    Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia vertinti ieškovės nurodytą su protingo termino principo pažeidimu susijusį septintąjį pagrindą, kurį ji pateikė siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas.

208    Šiuo atveju neginčijama, kad, kaip buvo priminta šio sprendimo 11–19 punktuose, Komisija 2003 m. vasario 12 ir 13 d. pradėjo savo tyrimą šioje byloje, 2007 m. spalio 8 d. kaltinamoms įmonėms, tarp jų ir ieškovei, išsiuntė prašymus pateikti informacijos, 2009 m. kovo 18 d. išsiuntė joms pranešimą apie kaltinimus, o 2009 m. lapkričio 11 d. priėmė ginčijamą sprendimą.

209    Taip pat neginčijama, kad šioje byloje vykdomoje administracinėje procedūroje ieškovė oficialiai dalyvavo tik nuo 2007 m. spalio 8 d., Komisijai pateikus prašymą.

210    Todėl ieškovės atžvilgiu administracinė procedūra tęsėsi nuo 2007 m. spalio 8 d. iki 2009 m. lapkričio 11 d., arba šiek tiek daugiau kaip dvejus metus.

211    Taigi šios bylos aplinkybėmis tokia trukmė, Bendrojo Teismo nuomone, negali būti laikoma pernelyg ilga atsižvelgiant į protingo termino principą, todėl vien šio vertinimo galėtų pakakti tam, kad ieškovės nurodytas su protingo termino principo pažeidimu susijęs septintasis pagrindas, kurį ji pateikė siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, būtų atmestas.

212    Tačiau ieškovė nurodo, kad protingo termino principas pažeistas, ir skaičiuoja minėtą terminą ne nuo tiesiogiai su ja susijusio 2007 m. spalio 8 d. pateikto prašymo, o nuo atitinkamo nagrinėjamų kartelių tyrimo pradžios apskritai, t. y. 2003 m. vasario 12 ir 13 d., nors ji ir nedalyvavo tyrimo pradžioje.

213    Neatsižvelgiant į tai, ar dėl laikotarpio nuo atitinkamo nagrinėjamų kartelių tyrimo pradžios apskritai iki ieškovės dalyvavimo procedūroje yra pažeistas protingo termino principas ir ar dėl tokio pažeidimo atsakinga Komisija, ieškovės nurodytam su protingo termino principo pažeidimu susijusiam septintajam pagrindui, kurį ji pateikė siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, negalima pritarti.

214    Iš tikrųjų, kaip priminta šio sprendimo 206 punkte, siekdamas nustatyti, ar laikomasi protingo termino principo, Teisingumo Teismas išplėtė atitinkamą laikotarpį ir skaičiavo jį nuo pradinio Komisijos atliekamo tyrimo etapo.

215    Net darant prielaidą, kaip teigia ieškovė, o Komisija šiuo klausimu neprieštarauja, kad tikrinti, ar laikomasi protingo termino principo, reikia skaičiuojant ne nuo pranešimo apie kaltinimus ir ne nuo pirmos su ieškove susijusios tyrimo priemonės, o nuo su neteisėtais veiksmais apskritai susijusio atitinkamo tyrimo pradžios, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, ieškovė privalo įrodyti, jog administracinės procedūros trukmė turėjo įtakos jos teisei į gynybą ir dėl to pasikeitė ginčijamo sprendimo turinys.

216    Tačiau darytina išvada, kad ieškovė nepateikia nė vieno šiuos teiginius patvirtinančio įrodymo.

217    Iš tikrųjų ieškovė neįrodė, kad jei Komisija būtų ją įtraukusi į tyrimą anksčiau, S. būtų linkęs pateikti visai kitokio turinio pareiškimą, t. y. taip ieškovei būtų sudaryta galimybė geriau įgyvendinti savo teisę į gynybą, todėl ginčijamo sprendimo turinys būtų buvęs kitoks.

218    Paskui reikia konstatuoti, kad ieškovė nepateikė jokios informacijos dėl dokumentų, kuriuos būtų galėjusi pateikti, jei būtų juos saugojusi, pobūdžio ir turinio.

219    Galiausiai ieškovė negali pagrįstai remtis Šveicarijos teisėje nustatyta prievolės saugoti dokumentus, kuri tam tikrais atvejais tenka įmonėms, trukme, nes galėjo numatyti būtinybę šioje byloje saugoti kai kuriuos dokumentus, kad galėtų atsakyti į Komisijos pateiktus kaltinimus, dėl tos priežasties, jog byloje Peroxydes organiques jai buvo adresuotas 2003 m. kovo 27 d. pranešimas apie kaltinimus ir pažeidimą, kuriuo ji kaltinama, konstatuojantis 2003 m. gruodžio 10 d. sprendimas.

220    Kad ir kaip būtų, ieškovė neginčija antikonkurencinio AC‑Treuhand susitikimų, kuriems iki „1999 m. vidurio“ vadovavo S., pobūdžio, o didžiausią reikšmę jos gynybai šiuo atžvilgiu turintis laikotarpis buvo antroji šių metų pusė. Taigi tuo metu, kai ji buvo įtraukta į Komisijos tyrimą, t. y. 2007 m. spalio 8 d., taip pat pranešimo apie kaltinimus pateikimo dieną, t. y. 2009 m. kovo 18 d., jos nurodytų dokumentų saugojimo terminas dar nebuvo suėjęs, kiek tai susiję su 1999 m. antrojo pusmečio dokumentais. Todėl net pranešimo apie kaltinimus pateikimo dieną ji dar turėjo turėti visus reikšmingus dokumentus ir galėjo juos saugoti, kad įgyvendintų savo teisę į gynybą. Ji taip pat negali teigti, kad tariamai pernelyg ilga administracinės procedūros trukmė šiuo atžvilgiu turėjo įtakos jos teisei į gynybą.

221    Todėl reikia atmesti septintąjį pagrindą, kurį ieškovė nurodo siekdama, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas.

 Dėl šeštojo ieškinio pagrindo pirmos dalies, susijusios su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies pažeidimu

222    Šeštojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė nurodo, kad pažeista Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis, nes bendras dviejų baudų dydis, t. y. 348 000 EUR (du kartus po 174 000 EUR), 10 % viršija jos bendrą apyvartą, pasiektą prieš ginčijamo sprendimo priėmimą ėjusiais ūkiniais metais, šiuo atveju 1 763 917 EUR – 2008 m.

223    Ieškovės nuomone, buvo padarytas tik vienas pažeidimas, todėl abi baudos buvo skirtos už tą patį pažeidimą ir dviejų baudų dydis negali viršyti 10 % bendros apyvartos.

224    Nors pranešime apie kaltinimus Komisija ilgai dėstė apie vieną pažeidimą, ginčijamame sprendime ji padarė išvadą, kad „padaryti du atskiri, bet panašūs pažeidimai“ (ginčijamo sprendimo 395 konstatuojamoji dalis), ir nepaaiškino tokios pakeistos analizės, todėl ginčijame sprendime nebuvo laikomasi pareigos motyvuoti.

225    Iš esmės Komisija nepaisė susitarimų papildomo ryšio kriterijaus, kai ginčijamame sprendime pakeitė jį reikalavimu įrodyti ekonominę dviejų subjektų tarpusavio priklausomybę, nors vieno sudėtinio pažeidimo buvimas reiškia bendro antikonkurencinio tikslo siekimą.

226    Tačiau, kaip matyti iš paties ginčijamo sprendimo, du tariamus pažeidimus sudarantys susitarimai buvo glaudžiai susiję, kiek yra kalbama apie produktus, papildomai naudojamus gaminant PVC ir parduodamus tai pačiai klientų kategorijai, apie susitarimo turinį, siekiamą tikslą, asmenis, S. vaidmenį, įvykių eigą ir geografinę apimtį.

227    Be to, ieškovė remiasi principu in dubio pro reo, kuris taikomas nagrinėjant klausimą, ar ji padarė vieną, ar kelis pažeidimus. Šiuo atveju abejonė dėl dviejų pažeidimų buvimo turi būti aiškinama ieškovės naudai.

228    Pripažindama, kad ginčijamame sprendime, palyginti su pranešimu apie kaltinimus, pakeitė savo požiūrį į neteisėtų veiksmų vientisumą, Komisija tvirtina, kad pasielgė taip po to, kai atliko naują vertinimą ir atsižvelgė į įvairių suinteresuotųjų šalių, įskaitant ieškovę, priešingas nuomones, be kita ko, pateiktas jų atsakymuose į pranešimą apie kaltinimus.

229    Šiomis aplinkybėmis Komisija primena, kad ginčijamame sprendime pažymėjo, jog, kalbant apie abu pažeidimus, susitikimai vyko atskirai, buvo skirtingos trukmės, atitinkami produktai skyrėsi, pavyzdžiui, cheminėmis ir fizinėmis savybėmis, kaina, panaudojimu, klientais, o kai kurios įmonės, pavyzdžiui, su kitu pažeidimu susijusios rinkos klientės, dalyvavo darant tik vieną pažeidimą.

–       Pirminės pastabos

230    Pirmiausia reikia priminti, kad tai, ar tam tikri neteisėti veiksmai yra vertinami kaip vienas ir tas pats pažeidimas, ar kaip keli atskiri pažeidimai, iš esmės turi įtakos galimai sankcijai, nes, konstatavus kelis atskirus pažeidimus, gali būti skiriamos kelios atskiros baudos, kiekvieną kartą laikantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytų ribų, t. y. neperžengiant 10 % ribos nuo apyvartos per paskutinius ūkinius metus, ėjusius iki sprendimo priėmimo (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją, T‑71/03, T‑74/03, T‑87/03 ir T‑91/03, neskelbiamo Rinkinyje, 118 punktas; 2006 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BASF prieš Komisiją, T‑15/02, Rink. p. II‑497, 70 ir 158 punktai ir minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Amann & Söhne ir kt. prieš Komisiją 94 punktas).

231    Be to, Komisija viename sprendime gali konstatuoti du atskirus pažeidimus ir skirti dvi baudas, kurių bendra suma yra didesnė nei Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta maksimali 10 % riba, jeigu kiekvienos baudos dydis neviršija minėtos ribos.

232    Iš tikrųjų taikant minėtą maksimalią 10 % ribą nėra svarbu, ar už atskirus Sąjungos konkurencijos taisyklių pažeidimus baudžiama per vieną procedūrą, ar per atskiras procedūras skirtingu metu, nes maksimali 10 % riba taikoma kiekvienam EB 81 straipsnio pažeidimui (2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SGL Carbon prieš Komisiją, T‑68/04, Rink. p. II‑2511, 132 punktas).

233    Taigi šiuo atveju siekiant įvertinti šeštojo ieškinio pagrindo pirmos dalies pagrįstumą pakanka patikrinti, ar Komisija įrodė, kad padaryti du atskiri pažeidimai, o ne tik vienas pažeidimas, kaip tvirtina ieškovė.

–       Dėl dviejų pažeidimų

234    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad būtent remdamasi visais argumentais, pateiktais 3–8 konstatuojamosiose dalyse dėl atitinkamų rinkų, 75–77 konstatuojamosiose dalyse dėl atitinkamų produktų, 388–394 konstatuojamosiose dalyse dėl nagrinėjant šį klausimą, jos nuomone, taikytinų principų, 395–404 konstatuojamosiose dalyse dėl jų taikymo šioje byloje, Komisija nusprendė, jog šiuo atveju buvo padaryti du atskiri pažeidimai.

235    Todėl reikia iš karto atmesti argumentą, kad ginčijamas sprendimas, kiek jis susijęs su dviejų atskirų pažeidimų buvimo klausimu, nemotyvuotas; šio argumento ieškovė niekaip nepagrindė, o tik padarė nuorodą į pranešimą apie kaltinimus ir neteigė, jog šiuo atveju pažeista jos teisė į gynybą.

236    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija pateikė įvairių motyvų, kurių esmė yra išdėstyta 396–401 konstatuojamosiose dalyse, leidžiančių padaryti išvadą, kad su alavo stabilizatorių rinka susijęs pažeidimas buvo daromas kartu su ESPA / esterių stabilizatorių rinka susijusiu pažeidimu ir buvo į jį panašus, tačiau tai buvo atskiras pažeidimas, turint omenyje, jog nebuvo bendro plano, kuriuo būtų siekiama iškraipyti konkurenciją, nagrinėjamos rinkos ir produktai skyrėsi, du karteliai nebuvo tarpusavyje priklausomi, visų pirma kiek tai susiję su pažeidimų trukme, dalyviais ir įvairių slaptų susitikimų datomis.

237    Dėl esmės ieškovė visų pirma nurodo, kad du tariami pažeidimai glaudžiai susiję, todėl jais buvo vykdomas bendras planas, t. y. kad faktiškai tai buvo vienas pažeidimas.

238    Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti, kad vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo darant pažeidimą, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo – iškreipti konkurenciją arba atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų bendras tikslas) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo) (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T‑53/03, Rink. p. II‑1333, 257 punktas ir minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filtrerie prieš Komisiją 89 punktas).

239    Paskui reikia pažymėti, kad EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir keliais veiksmais arba tęstiniu elgesiu. Šio aiškinimo negalima ginčyti motyvuojant tuo, kad vienas ar daugiau šių kelių veiksmų ar tęstinio elgesio elementų galėtų savaime ir atskirai sudaryti minėtos nuostatos pažeidimą. Jei skirtingais veiksmais vykdomas „bendras planas“, nes siekiama tokio paties tikslo, kuris iškreipia konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę nustatyti atsakomybę už tokius veiksmus pagal dalyvavimą darant aptariamą pažeidimą apskritai (minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 258 punktas).

240    Taip pat svarbu pažymėti, kad vieno tikslo sąvoka negali būti apibrėžta pateikiant bendrą nuorodą į konkurencijos rinkoje, su kuria susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jeigu jo padarinys būtų toks, kad keli su ekonominiu sektoriumi susiję veiksmai, draudžiami EB 81 straipsnio 1 dalimi, būtų nuolat kvalifikuojami kaip vieną pažeidimą sudarantys elementai (žr. 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Quinn Barlo ir kt. prieš Komisiją, T‑208/06, Rink. p. II‑7953, 149 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

241    Taigi, siekiant skirtingus veiksmus pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, reikia patikrinti, ar tarp jų yra vienas kito papildymo ryšys, t. y. ar kiekvienu iš jų buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir ar darant pažeidimą prisidedama prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą. Šiuo klausimu reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, galinčias patvirtinti ar paneigti minėtą ryšį, pavyzdžiui, į taikymo laikotarpį, turinį (įskaitant taikytus metodus) ir atitinkamai į nagrinėjamų atskirų veiksmų tikslą (žr. minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filtrerie prieš Komisiją 92 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

242    Taigi dėl objektyvių priežasčių Komisija gali pradėti atskiras procedūras, konstatuoti atskirus pažeidimus ir skirti kelias atskiras baudas (žr. minėto Sprendimo Amann & Söhne ir Cousin Filtrerie prieš Komisiją 93 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

243    Ieškovės, ginčijančios dviejų atskirų pažeidimų buvimą ir tvirtinančios, kad padarytas vienas pažeidimas, kuriuo vykdomas „bendras planas“, teiginį reikia vertinti atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus.

244    Šiuo klausimu, pirma, reikia pažymėti, kad ieškovė negali pagrįstai remtis aplinkybe, jog abu pažeidimai yra tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo – iškreipti konkurenciją. Iš tikrųjų, kaip priminta šio sprendimo 240 punkte, vieno tikslo sąvoka negali būti apibrėžta pateikiant bendrą nuorodą į konkurencijos rinkose, su kuriomis susijęs pažeidimas, iškraipymą, nes įtaka konkurencijai, kaip tikslas ar poveikis, yra neatskiriamas bet kokio elgesio, kuriam taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, elementas. Toks vieno tikslo apibrėžimas gali iš dalies panaikinti vieno tęstinio pažeidimo sąvokos prasmę, jeigu jo padarinys būtų toks, kad keli su tuo pačiu ekonominiu sektoriumi (šiuo atveju šilumos stabilizatorių sektoriumi) susiję veiksmai, draudžiami EB 81 straipsnio 1 dalimi, būtų nuolat kvalifikuojami kaip vieną pažeidimą sudarantys elementai.

245    Toliau nebeginčijama, kad AC‑Treuhand susitikimuose, nesvarbu, dėl alavo stabilizatorių rinkos ar dėl ESPA / esterių rinkos, dalyvavo tų pačių įmonių atstovai. Iš tikrųjų kai kurios susitikimuose dėl alavo stabilizatorių dalyvavusios įmonės, konkrečiai kalbant, grupėms Akzo, Elf Aquitaine, Chemtura ir BASF priklausančios bendrovės, taip pat dalyvavo su ESPA / esterių sektoriumi susijusiose susitikimuose.

246    Vis dėlto, kalbant apie pagrindinius pažeidimų, už kuriuos skirtos sankcijos, kaltininkus, toks subjektų sutapimas yra tik dalinis. Svarbu pabrėžti, kad kai kurios įmonės dalyvavo tik viename iš dviejų kartelių. Pavyzdžiui, įmonės MRF Michael Rosenthal ir Reagens, kaip ir priklausančios grupei Baerlocher įmonės, dalyvavo tik kartelyje dėl alavo stabilizatorių, o Faci įmonės ir įmonės, priklausančios grupei GEA, dalyvavo tik kartelyje dėl ESPA / esterių sektoriaus.

247    Dėl įmonių, dalyvavusių ir AC‑Treuhand susitikimuose dėl alavo stabilizatorių, ir susitikimuose dėl ESPA / esterių sektoriaus, taip pat reikia pažymėti, kad tuo pačiu laikotarpiu kai kurioms iš jų nebūtinai atstovavo tie patys fiziniai asmenys, kalbant apie vieną ar kitą kartelį, kaip tai matyti iš ginčijamo sprendimo I priede esančių lentelių.

248    Todėl, neatsižvelgiant į tai, kad atitinkamos įmonės iš dalies sutampa, atmetama galimybė, kad visos nagrinėjamos įmonės ir jų atstovai žinojo apie dalyvavimą siekiant bendro tikslo, kuris būdingas vienam pažeidimui.

249    Antra, reikia priminti, kad įvairių prekių rinkų, net ir gretimų, buvimas yra svarbus kriterijus nustatant EB 81 straipsnio pažeidimų apimtį ir atitinkamai jų tapatumą (žr. 2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo Wieland-Werke ir kt. prieš Komisiją, T‑11/05, neskelbiamo Rinkinyje, 83 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

250    Nors šioje byloje neginčijama, kad aptariamos prekių rinkos yra bent jau gretimos, nagrinėjami produktai, t. y. alavo stabilizatoriai, ESPA ir esteriai, siekiant nustatyti vieno pažeidimo buvimą negali būti laikomi priklausančiais tai pačiai rinkai.

251    Nenagrinėjant jų chemines ar fizines savybes arba taikymą, pirmiausia atrodo, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 245 punkte, kad tik didelės Europoje veikiančios sektoriaus grupės tiekė ir alavo stabilizatorius, ir ESPA, ir esterius.

252    Toliau iš įvairių bylos dokumentų ir aplinkybės, kad nagrinėjami susitikimai dėl atitinkamų produktų buvo organizuojami atskirai, matyti, jog taikomos kainos, kurias konkurentai šiuo atveju nustatė neteisėtai, labai skyrėsi atsižvelgiant į tai, ar jos susijusios su alavo stabilizatoriais, ar su ESPA / esterių sektoriumi.

253    Galiausiai reikia pabrėžti, kaip tai teisingai padarė Komisija, o ieškovė šių faktų neginčijo, kad kai kurios įmonės, kaip antai Baerlocher ir Reagens, buvo kartu ir alavo stabilizatorių tiekėjos, ir ESPA bei esterių pirkėjos.

254    Todėl siekdama paneigti vieno pažeidimo buvimą ir konstatuoti, kad buvo padaryti du atskiri pažeidimai – vienas dėl alavo stabilizatorių, kitas dėl ESPA / esterių sektoriaus, Komisija teisingai nusprendė, jog šios prekių rinkos yra skirtingos.

255    Trečia, reikia pabrėžti, kad aplinkybė, jog du karteliai galbūt buvo susiję su dviem skirtingomis prekių rinkomis, nebūtinai paneigia tai, kad jie galėjo būti vieno bendro plano dalys, jei galima patikrinti tarp jų esantį papildymo ryšį atsižvelgiant į sąlygas ar koordinavimą.

256    Nagrinėjami skirtingi veiksmai negali būti pripažinti vienu pažeidimu, nes tarp jų nėra tokio papildymo ryšio, t. y. kiekvienu iš jų nebuvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir darant pažeidimą nebuvo prisidedama prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai, vykdantys bendrą vieno tikslo siekiantį planą.

257    Visų pirma reikia priminti, kaip pažymėta šio sprendimo 253 punkte, ir šios aplinkybės ieškovė neginčija, kad kai kurios vieno iš dviejų nagrinėjamų kartelių dalyvės pirko prekes iš kitame kartelyje dalyvavusių įmonių.

258    Tačiau, kaip atsakydama į pranešimą apie kaltinimus nurodo ieškovė, būtų keista, jei kartelyje dėl alavo stabilizatorių dalyvaujančios įmonės, kaip antai Baerlocher ir Reagens, dalyvautų bendrame kartelyje, kurį sudarytų vienas pažeidimas, nes jos buvo ESPA / esterių sektoriaus klientės, todėl patyrė neigiamų padarinių, nebent būtų manoma, kad kartelis šiame sektoriuje nepadarė poveikio šioms įmonėms, tačiau ieškovė nesiremia tuo, kad įrodytų, jog buvo bendras planas, ir tai, kad ir kaip būtų, nematyti iš bylos dokumentų.

259    Toliau reikia pabrėžti, kad du karteliai nebuvo tos pačios trukmės. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į datą, kada konkrečiai jie buvo nutraukti, ir aplinkybę, jog šiais dviem karteliais ieškovę buvo galima kaltinti tik nuo 1993 m. gruodžio 1 d., t. y. kai ji perėmė Fides teises ir pareigas, pažymėtina, jog ieškovė neginčija, kad kartelio dėl alavo stabilizatorių pradžia yra 1987 m. vasario mėn., o kartelis dėl ESPA / esterių buvo sudarytas tik 1991 m. rugsėjo mėn.

260    Iš to matyti, kad abiejų kartelių dalyvės negalėjo turėti nei bendro plano, nei tikslo, kuriais būtų siekiama koordinuotai ir bendrai panaikinti konkurenciją dviejose atitinkamose rinkose (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Jungbunzlauer prieš Komisiją, T‑43/02, Rink. p. II‑3435, 312 punktą).

261    Galiausiai reikia pažymėti ne tik tai, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo I priede pateiktų lentelių, ir pati ieškovė šią aplinkybę netiesiogiai, bet tikrai pripažįsta ieškinyje, tą dieną, kai vykdavo susitikimas dėl ESPA / esterių sektoriaus, beveik nevykdavo susitikimų dėl alavo stabilizatorių, bet ypač tai, kad šiuos susitikimus, nors dažnai jie nebuvo nutolę vienas nuo kito, skyrė kelios dienos ar net daugiau kaip savaitė.

262    Iš to aiškiai matyti, kad abiejų kartelių dalyvės negalėjo turėti nei bendro plano, nei tikslo, kuriais būtų siekiama koordinuotai ir bendrai panaikinti konkurenciją dviejose atitinkamose rinkose.

263    Atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia nuspręsti, kad Komisija pakankamai įrodė, jog padaryti du atskiri pažeidimai, todėl reikia atmesti ieškovės argumentą dėl šiuo atveju jai naudingų abejonių, ir kad ji nepadarė teisės klaidos, kai ginčijamo sprendimo 401 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, jog padarytas vienas tęstinis EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimas, susijęs su alavo stabilizatoriais, ir atskiras vienas tęstinis pažeidimas, susijęs su ESPA / esterių sektoriumi.

264    Galiausiai reikia pažymėti, kad viso to, kas išdėstyta, negalima paneigti kitais ieškovės argumentais.

265    Iš tikrųjų nei ieškovei inkriminuojamų neteisėtų veiksmų tikslo vienumas, nei aplinkybė, kad vienas asmuo, konkrečiai kalbant S., „vadovavo“ abiem karteliams, nei aplinkybė, kad ji nevykdė veiklos nė vienoje iš dviejų atitinkamų rinkų, neturi reikšmės šiomis aplinkybėmis, turint omenyje jos vaidmens darant pažeidimus, kurie, kaip teisės požiūriu pakankamai įrodė Komisija, buvo du, specifiką.

266    Be to, jei būtų priimtas priešingas sprendimas, konsultavimo įmonės, kaip antai ieškovė, turėtų galimybę sudaryti daugiau slaptų susitarimų, kuriais būtų siekiama to paties tikslo ir kuriuos vykdytų tas pats asmuo atskirose ar net gretimose rinkose, rizikuodamos gauti tik vieną baudą, o tai jokiu būdu neatitiktų konkurencijos taisyklėse numatytų veiksmingumo ir atgrasymo reikalavimų.

267    Todėl reikia atmesti šeštojo ieškinio pagrindo pirmą dalį ir visus ieškovės pagrindus, nurodytus siekiant, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas.

 Dėl reikalavimo pakeisti ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su skirtų baudų dydžiu

268    Grįsdama papildomą reikalavimą pakeisti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su jai skirtų baudų dydžiu, ieškovė remiasi keturiais pagrindais ir penktojo ieškinio pagrindo antra dalimi, susijusiais su, pirma, pažeidimų trukmės vertinimo klaida (pirmasis ieškinio pagrindas), antra, administracinės procedūros trukme (septintasis ieškinio pagrindas), trečia, Komisijos pareiga šios bylos aplinkybėmis skirti tik simbolinę baudą (ketvirtasis ieškinio pagrindas), ketvirta, 2006 m. Baudų dydžio apskaičiavimo gairių pažeidimu (penktasis ieškinio pagrindas) ir, penkta, minėtų gairių pažeidimu, kiek tai susiję su jos pajėgumo mokėti baudą nustatymu (šeštojo ieškinio pagrindo antra dalis).

 Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pažeidimų trukmės vertinimo klaida

269    Kaip pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, kad Komisija klaidingai įvertino pažeidimų trukmę, nes su alavo stabilizatoriais susiję pažeidimai nesitęsė iki 2000 m. kovo 21 d., o susiję su ESPA / esterių sektoriumi – iki 2000 m. rugsėjo 26 d.

270    Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio sprendimo 48–164 punktuose nuspręsta, jog Komisija teisės požiūriu pakankamai įrodė, kad pažeidimai buvo daromi bent iki 1999 m. lapkričio 11 d.

271    Taigi darant prielaidą, kad pirmasis ieškinio pagrindas pagrįstas, jam galima pritarti tik tiek, kiek jis susijęs su laikotarpiu nuo 1999 m. lapkričio 11 d. iki 2000 m. kovo 21 d., kalbant apie alavo stabilizatorius, ir iki 2000 m. rugsėjo 26 d., kalbant apie ESPA / esterių sektorių.

272    Taip pat darytina išvada, remiantis, be kita ko, ieškovės iki apklausos raštu pateiktu atsakymu į Bendrojo Teismo užduotą klausimą ir aplinkybe, kad ieškovė nenurodė jokių prieštaravimų dėl šiuo klausimu surengtos apklausos protokolo, jog pirmuoju ieškinio pagrindu ieškovė nesiekia, kad įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Bendrasis Teismas panaikintų ginčijamą sprendimą ar sumažintų jai minėtu sprendimu skirtų baudų dydį.

273    Todėl nagrinėjamu atveju, siekiant pakeisti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškovei skirtų baudų dydžiu, šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.

274    Iš tikrųjų, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 713 ir 751–753 konstatuojamųjų dalių, fiksuoto dydžio bauda, nustatyta atsižvelgiant į pažeidimų sunkumą ir trukmę, paskutiniame Komisijos atliekamų skaičiavimų etape buvo gerokai sumažinta remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi.

275    Taigi galimas sumažinimas dėl nagrinėjamų paskutinių trumpų laikotarpių neleistų remiantis 2006 m. gairėmis dar labiau sumažinti ginčijamame sprendime skirtų baudų galutinio dydžio.

276    Todėl kaip nereikšmingą reikia atmesti pirmąjį ieškinio pagrindą, kurį ieškovė pateikia siekdama, kad būtų pakeistas ginčijamame sprendime ieškovei skirtų baudų dydis.

 Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su administracinės procedūros trukme

277    Septintajame ieškinio pagrinde ieškovė, remdamasi protingo termino principu, kaltina Komisiją dėl pernelyg ilgos administracinės procedūros trukmės ir siekia, pirma, kad būtų panaikintas ginčijamas sprendimas, o nepatenkinus šio reikalavimo, kad būtų pakeistas tuo sprendimu jai skirtų baudų dydis.

278    Kadangi nagrinėjant galimybę panaikinti ginčijamą sprendimą šis pagrindas buvo atmestas, dėl galimo protingo termino principo pažeidimo tam tikru atveju gali būti tik pakeistas baudų, skirtų ieškovei ginčijamu sprendimu, dydis.

279    Įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamu sprendimu ieškovei skirtų baudų dydžio nereikia mažinti daugiau, nei tai jau padarė Komisija, nes ieškovės nurodytas protingo termino principo pažeidimas neturėjo jokios įtakos jai įgyvendinant savo teisę į gynybą.

280    Todėl šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.

281    Kad ir kaip būtų, kad dėl šio pagrindo galima būtų keisti sprendimą, dar reikia, kad ieškovė įrodytų, jog Komisija pažeidė protingo termino principą.

282    Šiame sprendime nuspręsta, jog ieškovė neįrodė, kad jos atžvilgiu buvo padarytas toks pažeidimas.

283    Todėl reikia atmesti septintąjį ieškinio pagrindą, kurį ieškovė pateikia siekdama, kad būtų pakeistas ginčijamu sprendimu jai skirtų baudų dydis.

 Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su Komisijos pareiga šios bylos aplinkybėmis skirti tik simbolinę baudą

284    Kaip ketvirtąjį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo, kad Komisija turėjo jai skirti tik simbolinę baudą, nes negalima buvo numatyti, jog jai taikomas EB 81 straipsnis, nes tokia galimybė numatyta 2006 m. gairėse ir Komisija skyrė jai tik simbolinę baudą byloje Peroxydes organiques.

285    Šiuo atveju šiam ieškinio pagrindui negalima pritarti.

286    Iš tikrųjų Komisijos negalima kaltinti tuo, kad ji pažeidė tariamą pareigą skirti šiuo atveju tik simbolinę baudą.

287    Tiesa, pagal 2006 m. gairių 36 punktą „tam tikrais atvejais Komisija gali skirti simbolinę baudą“, o „tokios baudos skyrimo pagrindimas turėtų būti pateikiamas sprendimo tekste“.

288    Tačiau iš pačios šios nuostatos formuluotės aiškiai matyti, kad simbolinės baudos skyrimas visais atvejais yra ne Komisijos pareiga, o tik nuo jos vertinimo priklausanti galimybė, neturinti įtakos Bendrojo Teismo kontrolei, kurią jis vykdo įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją.

289    Tariama Komisijos pareiga skirti šiuo atveju simbolinę baudą taip pat neišplaukia iš ankstesnės Komisijos praktikos, be kita ko, iš ieškovei byloje Peroxydes organiques skirtos baudos.

290    Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai neperžengiant Reglamente Nr. 1/2003 nustatytų ribų padidinti baudų lygį, jei to reikia Sąjungos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti, o veiksmingas Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 169 ir 227 punktai; taip pat 2007 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupe Danone prieš Komisiją, C‑3/06 P, Rink. p. I‑1331, 90 punktas).

291    Šios išvados negalima paneigti ieškovės argumentais, susijusiais su tariamu ginčijamame sprendime skiriamų baudų nenuspėjamumu.

292    Kadangi jų turinys yra tapatus grindžiant trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su EB 81 straipsnio bei nusikaltimų ir bausmių teisėtumo principo pažeidimu, pateiktų argumentų turiniui, šiuos argumentus taip pat reikia atmesti dėl šio sprendimo 43–46 punktuose nurodytų motyvų.

293    Todėl reikia atmesti ketvirtąjį ieškinio argumentą, kurį ieškovė pateikia siekdama, kad būtų pakeistas ginčijamu sprendimu jai skirtų baudų dydis.

 Dėl penktojo ieškinio pagrindo ir šeštojo pagrindo antros dalies, susijusių su 2006 m. gairių pažeidimu

294    Kaip penktąjį ieškinio pagrindą ir šeštojo pagrindo antrą dalį ieškovė nurodo, kad Komisija pažeidė 2006 m. gaires, nes, pirma, jai ginčijamu sprendimu skirtos baudos turėjo būti ne fiksuoto dydžio, o nustatytos atsižvelgiant į už su pažeidimu susijusių paslaugų teikimą gautus atlyginimus, remiantis 2006 m. gairėse pateiktu metodu, ir, antra, Komisija turėjo atsižvelgti į jos pajėgumą mokėti baudą, kaip tai suprantama pagal 2006 m. gairių 35 punktą.

295    Šiuo atveju negalima pritarti penktajam ieškinio pagrindui ir šeštojo pagrindo antrai daliai.

296    Iš tikrųjų, pirma, darytina išvada, kad penktasis ieškovės nurodytas pagrindas grindžiamas klaidinga prielaida.

297    Tiesa, pagal 2006 m. baudų nustatymo gaires, „nepažeidžiant [šių gairių] 37 punkto, nustatydama baudą įmonėms Komisija naudosis metodu, taikomu dviem etapais“, t. y. „pirmiausia Komisija nustatys bazinį baudos dydį kiekvienai įmonei“, o „vėliau ji galės koreguoti šią bazinę sumą, ją didindama arba mažindama“, tačiau patikslinama, pirma, kad bazinis baudos dydis „priklausys nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu“ ir, antra, kad „siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte atitinkamame geografiniame EEE teritorijos sektoriuje <...> paprastai <...> pilnų [visų] paskutinių įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų“ (2006 m. gairių 9–13 punktai).

298    Tačiau 2006 m. gairės yra priemonė, skirta atsižvelgiant į viršesnę galią turinčius teisės aktus patikslinti kriterijus, kuriuos Komisija ketina taikyti įgyvendindama jai pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalį suteiktą diskreciją nustatyti baudas. Gairės nėra sprendimo, kuriuo skiriamos baudos, teisinis pagrindas, nes tas sprendimas grindžiamas Reglamentu Nr. 1/2003, tačiau jos bendrai ir abstrakčiai nustato metodiką, kurios Komisija laikosi siekdama tuo sprendimu nustatyti skiriamų baudų dydžius, todėl užtikrina įmonių teisinį saugumą (žr. 2006 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tribunal Raiffeisen Zentralbank Österreich ir kt. prieš Komisiją, T‑259/02–T‑264/02 ir T‑271/02, Rink. p. II‑5169, 219 ir 223 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).

299    Nors gairės negali būti laikomos teisės aktu, kurio administracija privalo laikytis bet kuriuo atveju, vis dėlto jos nustato su administracijos veiksmais susijusią taisyklę, nuo kurios tam tikru atveju ji negali nukrypti nenurodžiusi priežasčių (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Archer Daniels Midland ir Archer Daniels Midland Ingredients prieš Komisiją, C‑397/03 P, Rink. p. I‑4429, 91 punktą; taip pat minėto Sprendimo Romana Tabacchi prieš Komisiją 72 punktą).

300    Komisijos priimtose gairėse nustatytas jos pačios diskrecijos apribojimas vis dėlto nėra nesuderinamas su tuo, kad Komisijai išsaugoma esminė diskrecija (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, T‑44/00, Rink. p. II‑2223, 246, 274 ir 275 punktai).

301    Šiuo atžvilgiu 2006 m. gairių 37 punkte Komisija patikslino, kad „nors šiose gairėse nurodomas bendras baudų apskaičiavimo metodas, tam tikros bylos ypatumai ar būtinybė siekti atgrasomojo poveikio konkrečioje byloje gali pateisinti [jos] nukrypimą nuo šių metodų“.

302    Tačiau reikia konstatuoti, kad šioje byloje ieškovė nevykdė veiklos su pažeidimais susijusiose rinkose, todėl tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių jos paslaugų pardavimų vertė buvo lygi nuliui arba iš jos nebuvo matyti poveikio, kurį atitinkamoms rinkoms turėjo ieškovės dalyvavimas darant nagrinėjamus pažeidimus.

303    Todėl Komisija negalėjo remtis šių ieškovės paslaugų pardavimų verte atitinkamose rinkose ir juo labiau ieškovės gautais atlyginimais, nes jie visiškai neatspindėdavo šios vertės.

304    Šios ypatingos nagrinėjamos bylos aplinkybės leido Komisijai, ar net įpareigojo ją, remiantis 2006 m. gairių 37 punktu nukrypti nuo šiose gairėse nurodytų metodų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Britannia Alloys & Chemicals prieš Komisiją, C‑76/06 P, Rink. p. I‑4405, 30 punktą).

305    Todėl Komisija teisėtai nukrypo nuo 2006 m. gairėse nurodytų metodų, kai nustatė fiksuoto dydžio baudas, ir galiausiai neviršijo Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos maksimalios ribos.

306    Tiesa, Komisija gali remtis gairių 37 punktu tik jei pateikia pakankamai tokio rėmimosi motyvų nagrinėjamame sprendime ir nurodo kriterijus, kuriais buvo remiamasi nustatant skirtinos baudos dydį.

307    Tačiau šioje byloje neginčijama, kad ginčijamo sprendimo 746–751 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė pakankamai motyvų, pagrindžiančių ieškovei skirtų baudų dydį.

308    Kad ir kaip būtų, pasinaudodamas savo neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas mano, kad ieškovei už ginčijamame sprendime konstatuotus pažeidimus skirtų baudų dydis yra tinkamas atsižvelgiant, be kita ko, į minėtų pažeidimų sunkumą.

309    Antra, darytina išvada, kad šeštojo pagrindo antrai daliai taip pat negalima pritarti.

310    Tiesa, pagal 2006 m. gairių 35 punktą „išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą“.

311    Nesvarbu, kokia yra tikroji ieškovės finansinė padėtis, nustatyta, kad ji nepateikė Komisijai atitinkamo prašymo.

312    Tačiau Bendrasis Teismas yra nusprendęs, kad baudos dydis pagal 2006 m. gairių 35 punktą gali būti sumažintas, jei tenkinamos trys kumuliacinės sąlygos, būtent – per administracinę procedūra turi būti pateiktas prašymas, turi būti ypatinga socialinė ir finansinė padėtis, įmonė turi būti nepajėgi sumokėti baudą ir privalo pateikti objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad baudos skyrimas negrįžtamai pakenktų jos ekonominiam gyvybingumui ir dėl to visiškai nuvertėtų jos turtas, o tai, kai turtas gali būti įvertintas, nebūtinai reiškia likvidavimo procedūros pradžią (2011 m. birželio 16 d. Bendrojo Teismo sprendimų Team Relocations ir kt. prieš Komisiją, T‑204/08 ir T‑212/08, Rink. p. II‑3569, 171 punktas ir Ziegler prieš Komisiją, T‑199/08, Rink. p. II‑3507, 165 punktas).

313    Todėl ieškovė negali kaltinti Komisijos tuo, kad ši dėl šios priežasties nesumažimo jos baudos.

314    Vadinasi, reikia atmesti šeštojo pagrindo antrą dalį ir visus kitus pagrindus, kuriuos ieškovė nurodė siekdama, kad būtų pakeistas ginčijamu sprendimu jai skirtų baudų dydis.

315    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

316    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, be savo bylinėjimosi išlaidų, ji turi padengti Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš AC‑Treuhand AG bylinėjimosi išlaidas.

Czúcz Labucka Gratsias

Paskelbta 2014 m. vasario 6 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.