BENDROJO TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2022 m. gruodžio 21 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalba – Bendroji schema, kuria siekiama Vokietijoje sukurti federalinę kompensacijų už žalą, patirtą dėl sprendimų siekiant suvaldyti viruso plitimą, sistemą – Sprendimas neteikti prieštaravimų – Priemonė, skirta gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atlyginti – Suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimas – Nepriimtinumas“
Byloje T‑525/21
E. Breuninger GmbH & Co., įsteigta Štutgarte (Vokietija), atstovaujama advokatų R. Velte ir W. Meilicke,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą V. Bottka, G. Braga da Cruz ir C. Kovács,
atsakovę,
palaikomą
Vokietijos Federacinės Respublikos, atstovaujamos P.‑L. Krüger ir J. Möller,
įstojusios į bylą šalies,
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkė V. Tomljenović, teisėjai F. Schalin, P. Škvařilová‑Pelzl, I. Nõmm (pranešėjas) ir D. Kukovec,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2022 m. rugsėjo 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė E. Breuninger GmbH & Co prašo panaikinti 2021 m. gegužės 28 d. Komisijos sprendimą C(2021) 3999 final dėl valstybės pagalbos SA.62784 (2021/N) – Vokietija COVID-19 – Federalinė kompensavimo sistema (OL C 223, 2021, p. 25; toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčo aplinkybės
2 Ieškovė yra E. Breuninger grupės bendrovė; ši grupė veikia, be kita ko, aprangos sektoriuje, taip pat drabužių, kvepalų, kosmetikos gaminių, asmens higienos priemonių, baldų, namų apyvokos ir dekoratyvinių prekių platinimo sektoriuje.
3 2021 m. gegužės 21 d. Vokietijos Federacinė Respublika, remdamasi SESV 108 straipsnio 3 dalimi, pranešė Europos Komisijai apie priemonę, susijusią su laikinosios ekonominės pagalbos teikimu įmonėms, kurių veikla buvo nutraukta dėl federalinės vyriausybės ir federacinių žemių priemonių, kurių jos ėmėsi siekdamos kovoti su pandemija savo teritorijoje COVID-19 krizės kontekste (toliau – federalinė kompensavimo sistema).
4 2021 m. gegužės 28 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.
5 Ginčijamame sprendime Komisija pirmiausia apibūdino esminius federalinės kompensavimo sistemos požymius. Iš to matyti, kad ši sistema:
– skirta visoms įmonėms, išskyrus tam tikras išimtis (įskaitant finansų įstaigas ir viešąsias įmones),
– ja siekiama kompensuoti prarastą pelną, patirtą dėl COVID-19 pandemijos metu priimtų sprendimų dėl viruso plitimo valdymo (toliau – sprendimai dėl viruso plitimo valdymo),
– jos preliminarus biudžetas siekė maždaug 10 mlrd. EUR 2021 m. ir yra susijęs su nuostoliais, patirtais laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d., kurie susidarė vien dėl sprendimų dėl viruso plitimo valdymo, ir ši sistema taikoma visoje Vokietijoje bei teikiama tiesioginių subsidijų forma – jas gali skirti federalinio, regioninio ir vietos lygmens administracinės institucijos,
– pagal jos 2 straipsnio 1 dalį ji taikoma, be kita ko, įmonėms, kurių veikla buvo uždrausta sprendimais dėl viruso plitimo valdymo, ir įmonėms, kurios ne mažiau kaip 80 % savo apyvartos gauna iš įmonių, kurių veikla buvo uždrausta minėtais sprendimais,
– jos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įmonėms, vykdančioms mišrią veiklą, iš kurios dalis visiškai nesusijusi su suvaržymais (viruso plitimo valdymu), gali būti taikoma federalinė kompensavimo sistema, jei iš uždraustos veiklos jos gauna ne mažiau kaip 80 % savo apyvartos,
– jos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimus atitinkantys nuostoliai yra tik tie, kurie susiję su uždrausta veikla arba veikla, kurią galima atskirti nuo įmonių veiklos, kuriai turėjo įtakos sprendimai dėl viruso plitimo valdymo, ir juos sudaro skirtumas tarp veiklos rezultatų tais laikotarpiais, dėl kurių priimti minėti sprendimai, ir atitinkamais 2019 m. laikotarpiais,
– pagal ją numatyta, kad į pajamas, gautas perkėlus veiklą į kitą susijusią ekonominę veiklą, turi būti atsižvelgta, siekiant išvengti, kad įmonės įgytų pranašumą vien dėl to, kad buvo atsižvelgta tik į nuostolius, patirtus vykdant veiklą, kuriai turėjo įtakos sprendimai dėl viruso plitimo valdymo,
– jai būdingi keli požymiai, kuriais siekiama apriboti suteiktos pagalbos dydį iki mažiausios būtinos sumos,
– pagal ją numatyta, kad jei pagalba gali būti išmokėta remiantis numatomais nuostoliais, šių nuostolių realumas tikrinamas ex post, o kompensacijos permokos atveju vykdomas grąžinimas.
6 Antra, Komisija išnagrinėjo federalinės kompensavimo sistemos suderinamumą su SESV 107 straipsniu.
7 Pirmiausia Komisija pažymėjo, kad federalinė kompensavimo sistema patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
8 Paskui Komisija nusprendė, kad federalinė kompensavimo sistema yra suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktą.
9 Iš pradžių buvo priminta, kad COVID-19 pandemija yra ypatingas įvykis, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktą.
10 Be to, buvo numatyta, kad, atsižvelgiant į reikalavimus atitinkančių nuostolių apibrėžtį, nustatytą pagal federalinę kompensavimo sistemą, tarp COVID-19 pandemijos ir kompensuojamų nuostolių egzistuoja priežastinis ryšys, nes kompensuojami buvo tik tie nuostoliai, kuriuos sukėlė priemonės, dėl kurių teisiškai ar faktiškai pagalbos gavėjams buvo kliudoma tęsti savo veiklą.
11 Galiausiai Komisija išnagrinėjo federalinės kompensavimo sistemos proporcingumą ir konstatavo, kad ši sąlyga įvykdyta, nes minėtos sistemos ypatybės leido užtikrinti, kad išmokėta pagalba būtų proporcinga nuostoliams, patirtiems dėl COVID-19 pandemijos.
12 Taigi Komisija nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl federacinės kompensavimo sistemos.
Šalių reikalavimai
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
14 Komisija ir Vokietijos Federacinė Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
15 Šiuo ieškiniu ieškovė prašo panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad juo buvo patvirtinta federalinė kompensavimo sistema, kurios 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad įmonės, vykdančios veiklą įvairiuose veiklos sektoriuose, neatitinka reikalavimų gauti tokią paramą, jei sektoriai, kuriems buvo taikomi sprendimai dėl viruso plitimo valdymo, priimti dėl COVID-19 pandemijos, sudaro mažiau nei 80 % jų apyvartos.
16 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus. Pirmajame pagrinde ji iš esmės teigia, kad patvirtindama tinkamumo kriterijų, pagal kurį paveiktų veiklos sektorių apyvarta sudaro ne mažiau kaip 80 % atitinkamų įmonių apyvartos, Komisija pažeidė proporcingumo principą. Antrajame pagrinde ji teigia, kad Komisija taip pat pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalį, nes nepradėjo oficialios tyrimo procedūros, nepaisant egzistavusių didelių sunkumų.
17 Kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos yra imperatyvūs ieškinio nepriimtinumo pagrindai, Bendrasis Teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar ieškovė išlaiko suinteresuotumą, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 7 d. Nutarties Troszczynski / Parlamentas, T‑148/17, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:921, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
18 Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti ieškinio priimtinumą atsižvelgiant į ieškovės suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.
19 Šiuo tikslu taikant proceso organizavimo priemonę, priimtą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 ir 90 straipsnius, ieškovės buvo paprašyta nurodyti, ar ji būtų suinteresuota pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo (taigi, ar ieškinys priimtinas), jeigu jai nebūtų taikoma federalinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga.
20 Pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats šio akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
21 Pirma, reikia konstatuoti, kad ieškovės ieškinys grindžiamas klaidinga prielaida, t. y. tuo, kad ji neatitinka reikalavimų pasinaudoti federaline kompensavimo sistema dėl tos sistemos 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos.
22 Pagal federalinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 1 dalies b punktą, kurį Komisija apibendrino ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamosios dalies a punkte, „pagalbą teikiančios įstaigos gali teikti pagalbą privačioms įmonėms <...>, jeigu <...> jų ekonominę veiklą su koronavirusu susijusios viruso plitimo valdymo priemonės paveikė tokiu būdu: <...> jų komercinė ar ekonominė veikla turėjo būti sustabdyta dėl sprendimo uždaryti įmonę, priimto remiantis įsakymu dėl viruso plitimo valdymo“.
23 Kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje ir 21 išnašoje, federalinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, „jeigu įmonės veikia keliuose ekonominės veiklos sektoriuose, ne mažiau kaip 80 % jų bendros apyvartos turi būti aiškiai priskiriama ekonominei veiklai, kurią tiesiogiai paveikė viruso plitimo valdymo priemonės“.
24 Galiausiai federalinės kompensavimo sistemos 3 straipsnio 4 dalyje, kurios esmė priminta ginčijamo sprendimo 23 konstatuojamojoje dalyje, nustatyta:
„[K]ai viruso plitimo valdymo priemonės poveikis yra susijęs su tam tikra ekonomine veikla ir dėl to ekonominė veikla pakeičiama kita susijusia ekonomine veikla arba kitu pajamų šaltiniu, į šios kitos susijusios veiklos pajamas taip pat atsižvelgiama įskaitymo forma. Todėl jokio pranašumo negalima įgyti dėl to, kad gali būti atsižvelgta tik į ekonominę veiklą, kurią paveikė viruso plitimo valdymo priemonės, jei dėl to kita ekonominė veikla tampa pelningesnė. Taigi per didelė kompensacija už padarytą žalą negalima.“
25 Ieškovė teigia, kad pagal federacinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 2 dalį ji negali pasinaudoti šia sistema. Viena vertus, ji pabrėžia, kad vykdo tiek fizinę mažmeninę prekybą, tiek elektroninę prekybą, o tai yra skirtingi ekonominės veiklos sektoriai, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Kita vertus, ji nurodo, kad jos apyvartos dalis, kurią sudaro elektroninė prekyba, kuriai neturėjo įtakos per COVID-19 pandemiją priimti sprendimai dėl viruso plitimo valdymo, nesiekia šioje nuostatoje reikalaujamos 80 % ribos. Savo rašytinėse pastabose ji pabrėžia, kad jos negalėjimą pasinaudoti minėta sistema atspindėjo tai, kad ji negalėjo kreiptis dėl finansinės paramos pagal Überbrückungshilfe III, t. y. Vokietijos valdžios institucijų taikant šią sistemą patvirtintą federalinę pagalbos programą (toliau – federalinė pagalbos programa).
26 Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Vokietijos Federacinė Respublika teisingai tvirtina, jog toks federalinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 2 dalies aiškinimas prieštarauja jos paskelbtam aiškinimui. Iš minėto paskelbto aiškinimo matyti, kad fizinė mažmeninė prekyba ir elektroninė prekyba nelaikomos skirtingais „ekonominės veiklos sektoriais“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Atvirkščiai, elektroninė prekyba laikoma su fizine mažmenine prekyba „susijusia ekonomine veikla“, kaip tai suprantama pagal minėtos sistemos 3 straipsnio 4 dalį.
27 Taigi ieškovės apyvarta iš elektroninės prekybos pagal federalinę kompensavimo sistemą nėra tokia didelė, kad ji negalėtų gauti valstybės pagalbos pagal minėtos sistemos 2 straipsnio 2 dalį. Ji tik reiškia, kad, remiantis šios sistemos 3 straipsnio 4 dalimi, siekiant išvengti pernelyg didelės kompensacijos už žalą, kurią ieškovė patyrė dėl minėtų sprendimų, reikia atsižvelgti į ieškovės papildomas pajamas, kurias ji gavo iš minėtos elektroninės prekybos priėmus sprendimus dėl viruso plitimo valdymo.
28 Antra, iš diskusijų šiame procese matyti, kad ieškovė negalėjo gauti finansinės paramos pagal federalinę pagalbos programą dėl to, kad Vokietijos valdžios institucijos vienašališkai ir savarankiškai, palyginti su federaline kompensavimo sistema, apie kurią buvo pranešta Komisijai, nustatė tinkamumo kriterijų, pagal kurį sprendimai dėl viruso plitimo valdymo turėjo paveikti bent 30 % pareiškėjo bendros apyvartos; Vokietijos Federacinė Respublika tai patvirtino savo atsakyme į jai skirtą proceso organizavimo priemonę.
29 Atsakydama į proceso organizavimo priemones ieškovė mėgino susieti tinkamumo kriterijų, pagal kurį sprendimai dėl viruso plitimo valdymo turėjo būti paveikę bent 30 % apyvartos, su federaline kompensavimo sistema, kuri ginčijamame sprendime buvo pripažinta suderinama su SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktu. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad tokios sąlygos nėra nei tiesiogiai, nei netiesiogiai (nurodant kitose pagalbos schemose, apie kurias pranešta, numatytas sąlygas) įtraukta į federalinę kompensavimo sistemą.
30 Trečia, reikia pažymėti, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nustatytas papildomas tinkamumo kriterijus, t. y. tai, kad, norint pasinaudoti federalinės pagalbos programa, turi būti paveikta ne mažiau kaip 30 % apyvartos, neturi reikšmės nagrinėjant šį ieškinį, nes jis susijęs tik su ginčijamo sprendimo, kuriuo Komisija pripažino federalinę kompensavimo sistemą suderinama su SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktu, teisėtumu.
31 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pareiga taikyti iš SESV 107 ir 108 straipsnių kylančią valstybės pagalbos kontrolės sistemą tenka, pirma, Komisijai ir, antra, nacionaliniams teismams, o jų atitinkamos funkcijos yra viena kitą papildančios, tačiau skirtingos. Nors pagalbos priemonių suderinamumo su vidaus rinka vertinimas priklauso išimtinei Komisijos, kontroliuojamos Sąjungos teismų, kompetencijai, kol bus priimtas galutinis Komisijos sprendimas, nacionaliniai teismai užtikrina teisės subjektų teisių apsaugą valstybės institucijoms galbūt pažeidus SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą (šiuo klausimu žr. 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados, C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 95–97 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
32 Šiomis aplinkybėmis ieškovė gali pareikšti ieškinį Vokietijos teismuose, kurie, prireikus pateikę Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl Sąjungos teisės išaiškinimo pagal SESV 267 straipsnį, turės išnagrinėti, ar papildomo tinkamumo kriterijaus įtraukimas nacionalinėje teisėje prilygsta esamos pagalbos pakeitimui, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (ES) 2015/1589, nustatantį išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 140, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 8 sk., 4 t., p. 3), 4 straipsnio 1 dalį, taigi, ir naujai pagalbai, kaip tai suprantama pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 1 straipsnio c punktą, kuriai taikoma pareiga pranešti pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.
33 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, atsižvelgiant į federalinės kompensavimo sistemos 2 straipsnio 2 dalį, kuri ginčijamu sprendimu buvo pripažinta suderinama su SESV 107 straipsnio 2 dalies b punktu, ieškovė turėjo teisę gauti pagalbą pagal šią sistemą. Vadinasi, ginčijamo sprendimo panaikinimas ieškovei nesuteiktų jokios naudos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 20 punkte nurodytą jurisprudenciją, todėl jos ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas dėl suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
35 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, o Komisija prašė iš jos priteisti bylinėjimosi išlaidas, ieškovė turi jas padengti.
36 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. E. Breuninger GmbH & Co padengia savo ir Europos Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Vokietijos Federacinė Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Tomljenović | Schalin | Škvařilová-Pelzl |
Paskelbta 2022 m. gruodžio 21 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.