Byla T‑59/02
Archer Daniels Midland Co.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Citrinos rūgštis – EB 81 straipsnis – Bauda – Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis – Baudų nustatymo metodo gairės – Pranešimas dėl bendradarbiavimo – Teisinio saugumo ir negaliojimo atgal principai – Proporcingumo principas – Vienodas požiūris – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą“
Sprendimo santrauka
1. Bendrijos teisė – Bendrieji teisės principai – Baudžiamųjų nuostatų negaliojimas atgal
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimai 96/C 207/04 ir 98/C 9/03)
2. Konkurencija – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
3. Konkurencija – Baudos – Bendrijos sankcijos ir valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje skirtos sankcijos už nacionalinės konkurencijos teisės pažeidimą
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(EB 81 straipsnio 1 dalis ir EB 82 straipsnis; EEE susitarimo 53 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Atgrasantis baudos pobūdis
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies pirmoji pastraipa)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
10. Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas
(EB 81 ir EB 82 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnis)
11. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 2 punktas)
12. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
13. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Baudos – Dydis – Nustatymas
(EB 81 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 17)
14. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punkto trečioji įtrauka)
15. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis)
16. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnis; Komisijos pranešimo 96/C 207/04, B, C ir D skyriai)
17. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
(Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalis)
18. Konkurencija – Administracinė procedūra – Pranešimas apie kaltinimus – Būtinas turinys
(Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 dalis)
19. Konkurencija – Baudos – Dydis – Komisijos diskrecija – Teisminė kontrolė
(EB 229 straipsnis)
1. Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnyje kaip pagrindinė teisė įtvirtintas baudžiamųjų įstatymų negaliojimo atgal principas yra bendras Bendrijos teisės principas, kurio turi būti laikomasi skiriant baudas už konkurencijos normų pažeidimą. Šis principas reikalauja, kad skirtos sankcijos atitiktų sankcijas, kurios buvo numatytos pažeidimo padarymo metu.
Gairių, galinčių pakeisti bendrą Komisijos konkurencijos politiką skiriant baudas, priėmimas iš esmės gali patekti į negaliojimo atgal principo taikymo sritį.
Viena vertus, gairės gali turėti teisinių pasekmių. Šias teisines pasekmes lemia ne gairių norminis pobūdis, o tai, kad jas priėmė ir paskelbė Komisija. Gairių priėmimas ir paskelbimas lemia, kad Komisija pati apriboja savo diskreciją, ir ji negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju ji gali būti apkaltinta bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio saugumo, pažeidimu.
Kita vertus, kadangi gairės yra konkurencijos politikos instrumentas, jos patenka į negaliojimo atgal principo taikymo sritį, kaip tai matyti iš naujo pažeidimą konstatuojančios normos teisminio aiškinimo, remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 7 straipsnio 1 dalies, pagal kurią ši nuostata draudžia taikyti atgal naują pažeidimą konstatuojančios normos išaiškinimą. Pagal šią teismo praktiką, tokia situacija pirmiausia susiklosto tuomet, kai kalbama apie teisminį aiškinimą, kurio rezultato, visų pirma atsižvelgiant į tuo metu teismų praktikoje pateikiamą nagrinėjamos teisės nuostatos išaiškinimą, nebuvo galima protingai numatyti pažeidimo padarymo metu. Vis dėlto iš šios praktikos išplaukia, jog „numatomumo“ sąvoka daugiausia priklauso nuo nagrinėjamos nuostatos turinio, nuo ja reglamentuojamos srities bei adresatų skaičiaus ir statuso. Tačiau įstatymo numatomumas neprieštarauja tam, kad suinteresuotasis asmuo turi naudotis specialisto patarimais, siekdamas susiklosčiusiomis aplinkybėmis tinkamai įvertinti tam tikro akto pasekmes. Tai visų pirma pasakytina apie verslininkus, įpratusius vykdant veiklą elgtis labai apdairiai. Todėl iš jų galima tikėtis, kad jie ypač rūpestingai vertina savo veiklos riziką.
Siekiant įvertinti, ar buvo laikytasi negaliojimo atgal principo, reikia patikrinti, ar pakeitimai, susiję su Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių priėmimu, buvo pagrįstai numanomi tuo metu, kai buvo padaryti atitinkami pažeidimai. Šiuo atžvilgiu principinė gairių naujovė yra ta, kad apskaičiuojant pagrindinį baudos dydį atskaitos tašku laikomos sumos, patenkančios į gairėse tam tikslui numatytą skalę, o ši skalė atitinka skirtingą pažeidimų sunkumą, tačiau savaime nėra susijusi su reikšminga apyvarta. Taigi šis metodas iš esmės paremtas baudų tarifikacija, nors ji yra santykinė ir lanksti.
Taip pat aplinkybė, kad Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai Reglamento Nr. 17 nustatytose ribose padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti; ir veiksmingas Bendrijos konkurencijos normų taikymas veikiau reikalauja, kad Komisija galėtų bet kuriuo metu pritaikyti baudų lygį šios politikos poreikiams.
Iš to matyti, kad įmonės, dėl kurių buvo pradėta administracinė procedūra, kurioje gali būti paskirtos baudos, negali turėti teisėtų lūkesčių, jog Komisija neviršys anksčiau skiriamų baudų lygio arba taikys tam tikrą baudų apskaičiavimo metodą.
Dėl to šios įmonės privalo turėti omenyje, kad Komisija bet kuriuo metu gali nuspręsti pakelti baudų lygį, palyginti su ankstesniu lygiu. Tai pasakytina ne tik apie atvejus, kai Komisija pakelia baudų lygį skirdama baudas individualiais sprendimais, bet ir kai baudos padidinamos konkrečiais atvejais, taikant tokias visuotines elgesio taisykles kaip gairės.
(žr. 41–49, 409 punktus)
2. Aplinkybė, kad apskaičiuodama įmonei skirtinos baudos dydį Komisija taikė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatytą metodą nediskriminuoja įmonių, kurios konkurencijos normas pažeidė tuo pačiu metu, tačiau dėl pažeidimo atskleidimo datos ar dėl su jomis susijusios administracinės procedūros eigos buvo nubaustos prieš gairių priėmimą ir paskelbimą.
(žr. 53 punktą)
3. Ne bis in idem principas draudžia du kartus bausti tą patį asmenį už tą pačią neteisėtą veiką, siekiant apsaugoti tą patį teisinį interesą. Šiam principui taikyti reikalingos trys kumuliacinės sąlygos, t. y. faktinių aplinkybių vienodumas, tas pats pažeidėjas ir tas pats ginamas teisinis interesas.
Įmonės atžvilgiu dėl to paties neteisėto elgesio gali būti teisėtai vykdomos paralelios procedūros ir jai gali būti skirtos dvi sankcijos, iš kurių vieną skiria atitinkama kompetentinga valstybės narės institucija, o kitą – atitinkama Bendrijos institucija, jeigu tokiomis procedūromis siekiama skirtingų tikslų ir jeigu pažeistos normos nėra tos pačios.
Todėl ne bis in idem principas juo labiau negali būti taikomas tokiu atveju, kai Komisijos ir trečiosios valstybės valdžios institucijų procedūromis ir skirtomis sankcijomis akivaizdžiai siekiama skirtingų tikslų. Iš tikrųjų pirmuoju atveju siekiama apsaugoti neiškreiptą konkurenciją Europos Sąjungos teritorijoje ar Europos ekonominėje erdvėje, o antruoju – apsaugoti trečiosios valstybės rinką. Todėl sąlyga dėl ginamo teisinio intereso tapatumo, kuri būtina ne bis in idem principui taikyti, nėra tenkinama šiuo atveju.
(žr. 61–63 punktus)
4. Komisijos diskrecija skirti baudas įmonėms, kurios tyčia ar dėl aplaidumo pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį arba EB 82 straipsnį, yra viena iš Komisijai suteiktų priemonių, leidžiančių įgyvendinti jai Bendrijos teisės suteiktą priežiūros funkciją. Ši funkcija apima užduotį vykdyti bendrą politiką, kuria siekiama taikyti Sutartyje nustatytus principus konkurencijos srityje ir orientuoti įmonių veiklą, kad ji atitiktų šiuos principus.
Iš to matyti, kad Komisija turi teisę nuspręsti dėl baudos dydžio, siekdama sustiprinti jos atgrasantį poveikį, jeigu konkrečios rūšies pažeidimai vis dar yra pakankamai dažni dėl pelno, kurio iš pažeidimo gali turėti tam tikros suinteresuotosios įmonės, nors jų neteisėtumas buvo aiškus vos pradėjus taikyti Bendrijos konkurencijos politiką.
Komisijos siekiamas atgrasymo tikslas skirtas valdyti įmonių elgesį Bendrijoje ar Europos ekonominėje erdvėje (EEE). Todėl už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą įmonei skirtos baudos atgrasantis pobūdis negali būti nustatytas nei remiantis tik konkrečia jos situacija, nei atsižvelgiant į tai, kad ji laikėsi EEE nepriklausančiose trečiosiose valstybėse nustatytų konkurencijos normų.
(žr. 70–72 punktus)
5. Konkurencijos normų pažeidimų sunkumo laipsnis turi būti nustatytas atsižvelgiant į daug veiksnių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes ir jos kontekstą, tačiau nėra privalomo ar baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, sąrašo.
Be to, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, vienu iš pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijų gali būti pažeidimo objektu esančių prekių kiekis ir vertė, įmonės dydis bei ekonominis pajėgumas ir todėl įtaka, kurią ji galėjo daryti atitinkamai rinkai. Viena vertus, darytina išvada, kad nustatant baudos dydį yra teisėta atsižvelgti tiek į bendrą įmonės apyvartą, kuri yra jos dydžio ir ekonominio pajėgumo rodiklis, nors netikslus ir netobulas, tiek į atitinkamų įmonių užimamą atitinkamos rinkos dalį, kuri gali būti pažeidimo masto rodiklis. Kita vertus, darytina išvada, kad nei vienam, nei kitam iš šių skaičių nereikia suteikti neproporcingos svarbos kitų vertinimo kriterijų atžvilgiu, ir todėl tinkamas baudos dydis negali būti nustatytas remiantis vien apskaičiavimu pagal bendrą apyvartą.
(žr. 98–99 punktus)
6. Atgrasymas yra vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriais turi vadovautis Komisija nustatydama baudos dydį už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą.
Jei būtų nustatyta tokio dydžio bauda, kuri tik panaikintų iš kartelio gautą naudą, ji neturėtų atgrasančio efekto. Visiškai pagrįstai galima manyti, kad įmonės, apskaičiuodamos savo finansus ir planuodamos veiklą, racionaliai atsižvelgia ne tik į baudų, kurias jos rizikuoja gauti pažeidimo atveju, dydį, bet ir į kartelio atskleidimo rizikos lygį. Be to, jei baudos funkcija būtų nužeminama iki paprasto naudos panaikinimo, būtų nepakankamai atsižvelgta į nagrinėjamą elgesį kaip į pažeidimą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme. Iš tikrųjų nužeminant baudą iki patirtos žalos kompensacijos, be atgrasančio efekto, kuris gali būti orientuotas tik į būsimą elgesį, būtų neatsižvelgta ir į tokios priemonės represinį pobūdį konkretaus iš tikrųjų padaryto pažeidimo atžvilgiu.
Be to, įmonės, kuri veikia įvairiose rinkose ir kurios finansinis pajėgumas yra labai didelis, atveju norint užtikrinti baudos atgrasantį efektą gali nepakakti atsižvelgti į apyvartą nagrinėjamoje rinkoje. Iš tikrųjų kuo didesnė įmonė ir kuo daugiau ji turi bendrų išteklių, leidžiančių jai nepriklausomai veikti rinkoje, tuo labiau ji turi suvokti savo vaidmens svarbą užtikrinant veiksmingą konkurenciją rinkoje. Todėl nustatant pažeidimo sunkumą, turi būti atsižvelgiama į faktines aplinkybes, ir ypač į bendrą apyvartą, susijusias su pažeidimą padariusios įmonės ekonomine galia.
(žr. 129–131 punktus)
7. Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalies pirmąją pastraipą, apskaičiuodama baudą pagal pažeidimo sunkumą, Komisija, be kita ko, atsižvelgia į konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, kur tai galima įvertinti. Ši,galinti būti įvertinama kartelio įtaka rinkai turi būti laikoma pakankamai įrodyta, kai Komisija gali pateikti konkrečių ir patikimų duomenų, pakankamai pagrįstai parodančių, kad kartelis turėjo įtakos rinkai.
Kartelio įtakos atitinkamai rinkai nagrinėjimas yra neišvengiamai susijęs su rėmimusi tam tikromis prielaidomis. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turi išsiaiškinti, kokia būtų buvusi atitinkamo produkto kaina nesant kartelio. Tačiau nagrinėjant realių kainų pokyčių priežastis yra pavojinga dėl kiekvienos iš jų daryti kokias nors teorines išvadas. Reikia atsižvelgti į objektyvią aplinkybę, kad dėl kainų kartelio šalys atsisakė laisvės konkuruoti kainomis. Taip pat įtakos, susijusios su kitais veiksniais nei šis savanoriškas kartelio šalių susilaikymas, vertinimas yra neišvengiamai paremtas pakankamai pagrįstomis, tačiau kiekybiškai tiksliai neįvertinamomis tikimybėmis.
Todėl Komisijai negali būti priekaištaujama rėmusis konkrečia antikonkurencinio kartelio, tokio kaip kainų kartelis ar su pardavimo kvotomis susijęs kartelis, įtaka rinkai, tvirtinant, kad ji kiekybiškai neįvertino šios įtakos ar nepateikė skaičiais išreikšto vertinimo šiuo klausimu, nes kitaip gairių 1 punkto A dalies pirmojoje pastraipoje įtvirtintas kriterijus, į kurį atsižvelgiama nustatant baudos dydį, netektų veiksmingumo.
(žr. 157–161 punktus)
8. Vertinant pažeidimo konkurencijos srityje sunkumą, reikia ypač atsižvelgti į inkriminuojamų veiksmų teisinį ir ekonominį kontekstą. Šiuo atžvilgiu, norėdama įvertinti konkrečią pažeidimo įtaką rinkai, Komisija turi atsižvelgti į konkurenciją, kuri būtų įprastai buvusi, jei pažeidimas nebūtų buvęs padarytas.
Pirmiausia iš to išplaukia, kad kainų kartelių atveju turi būti pakankamai pagrįstai nustatyta, jog susitarimai iš tikrųjų leido suinteresuotosioms įmonėms nustatyti didesnes kainas, nei jos būtų buvusios nesant kartelio. Antra, iš to išplaukia, kad vertindama Komisija turi atsižvelgti į visas objektyvias nagrinėjamos rinkos sąlygas esančiame ekonominiame bei galimame teisiniame kontekste. Tam tikrais atvejais reikia atsižvelgti į „objektyvių ekonominių veiksnių“, rodančių, kad „laisvos konkurencijos“ sąlygomis kainų lygis būtų kitęs kitaip nei jis kito esant karteliui, buvimą.
(žr. 181–182 punktus)
9. Tai, kad kartelio dalyvės nesilaikė savo susitarimo ir nevisiškai laikėsi sutartų kainų, nereiškia, kad taip darydamos jos taikė kainas, kurias jos būtų galėjusios taikyti, jei nebūtų buvę kartelio, ir todėl tai nėra aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti kaip į lengvinančią. Iš tikrųjų įmonė, kuri nepaisydama su konkurentais suderintų veiksmų vykdo daugiau ar mažiau nepriklausomą politiką rinkoje, gali paprasčiausiai bandyti išnaudoti kartelį savo naudai.
(žr. 189 punktą)
10. Jokia nuostata nedraudžia Komisijai remtis dokumentu, kuris buvo parengtas vykstant kitai, ne Komisijos procedūrai, kaip įrodymu siekiant įrodyti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimą ir nustatyti baudą.
Todėl remiantis bendraisiais Bendrijos teisės principais, kuriems priklauso pagrindinės teisės ir kuriais remiantis turi būti aiškinami visi Bendrijos teisės aktai, pripažįstama įmonės teisė nebūti Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį spaudžiamai prisipažinti dalyvavus pažeidime. Šios teisės apsauga reiškia, kad ginčo dėl tam tikro klausimo apimties atveju turi būti patikrinta, ar adresato atsakymas iš tikrųjų reikštų prisipažinimą padarius pažeidimą ir todėl būtų pažeista teisė į gynybą.
Kai laisvai vertindama savo turimus įrodymus Komisija remiasi pareiškimu, padarytu skirtingomis nei šios Komisijos procedūros aplinkybėmis, ir kai šiame pareiškime, gali būti, yra informacijos, kurią įmonė turėjo teisę atsisakyti pateikti Komisijai, jei pastaroji būtų uždavusi klausimus dėl to paties dalyko, Komisija turi užtikrinti atitinkamai įmonei procesines teises, ekvivalentiškas nustatytoms įmonei, kuriai ji pateikia klausimus.
Tokiomis aplinkybėmis procesinių garantijų užtikrinimas reiškia, kad Komisija privalo savo iniciatyva išnagrinėti, ar iš pirmo žvilgsnio yra rimtų abejonių dėl suinteresuotųjų šalių procesinių teisių laikymosi procedūroje, per kurią pastarosios pateikė tokius pareiškimus. Nesant tokių rimtų abejonių atitinkamų šalių procesinės teisės turi būti laikomos pakankamai užtikrintomis, jei pranešime apie kaltinimus Komisija aiškiai nurodo, tam tikrais atvejais pridėdama susijusius dokumentus prie šio pranešimo, kad ji remsis nagrinėjamais pareiškimais. Taip Komisija leidžia suinteresuotosioms šalims pateikti savo nuomonę ne tik dėl šių pareiškimų turinio, bet ir dėl galimo jų neteisėtumo ar ypatingų aplinkybių, kuriomis jie buvo parengti ar pateikti Komisijai.
(žr. 261–265 punktus)
11. Kai konkurencijos normų pažeidimą padarė keletas įmonių, nustatant baudų dydžius reikia įvertinti santykinį kiekvienos iš jų dalyvavimo sunkumą ir dėl to ypač reikia nustatyti atitinkamą jų vaidmenį dalyvavimo darant pažeidimą laikotarpiu.
Iš to matyti, kad apskaičiuojant baudos dydį turi būti atsižvelgiama į vienos ar kelių įmonių „vadovaujamą“ vaidmenį kartelyje, nes tokį vaidmenį atlikusios įmonės dėl to turi išskirtinę atsakomybę, lyginant su kitomis įmonėmis.
(žr. 296–297 punktus)
12. Nustatydama baudos už konkurencijos normų pažeidimą dydį Komisija turi diskreciją. Tai, kad Komisija anksčiau esant sunkinančioms aplinkybėms taikė tam tikrą baudos padidinimo lygį, neatima iš jos teisės padidinti šį lygį Reglamente Nr. 17 ir Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatytose ribose, jei tai būtina įgyvendinant Bendrijos konkurencijos politiką.
(žr. 312 punktą)
13. Taikydama Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį kiekvienoje byloje, t. y. kai ji skiria baudas už Sutarties konkurencijos normų pažeidimą, Komisija privalo laikytis bendrųjų teisės principų, įskaitant ir vienodo požiūrio principą, kaip jį aiškina Bendrijos teismai. Vis dėlto įmonė gali sėkmingai ginčyti jai paskirtos baudos dydį remdamasi minėto principo pažeidimu, tik jei ji įrodo, kad faktiniai bylų, kuriomis ji remiasi, duomenys, pavyzdžiui, rinkos, produktai, šalys, įmonės ir nagrinėjami laikotarpiai, buvo panašūs į nagrinėjamus jos byloje.
(žr. 315–316 punktus)
14. Vertindama konkurencijos normų pažeidimo sunkumą, kad nustatytų baudos dydį, Komisija turi atsižvelgti ne tik į ypatingas konkrečios bylos aplinkybes, bet ir į pažeidimo kontekstą, bei užtikrinti, kad jos veiksmai turėtų atgrasantį poveikį. Iš tikrųjų tik atsižvelgimas į šiuos aspektus leidžia užtikrinti visišką Komisijos veiksmų efektyvumą siekiant išlaikyti neiškraipytą konkurenciją bendrojoje rinkoje.
Vien lingvistinė Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečiojoje įtraukoje įtvirtintos nuostatos analizė gali sudaryti įspūdį, kad pats pažeidimo nutraukimas įsikišus Komisijai visada ir be jokių išimčių yra lengvinanti aplinkybė. Tačiau toks šios nuostatos aiškinimas sumažintų praktinį nuostatų, leidžiančių užtikrinti veiksmingą konkurenciją, veiksmingumą, nes susilpnintų tiek sankciją, kuri gali būti paskirta už EB 81 straipsnio pažeidimą, tiek tokios sankcijos atgrasantį poveikį.
Iš tikrųjų, skirtingai nuo kitų lengvinančių aplinkybių, ši aplinkybė nėra susijusi nei su subjektyviais pažeidėjo ypatumais, nei su faktinėmis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis, nes iš esmės atsirado dėl išorinio Komisijos įsikišimo. Pažeidimo nutraukimas tik įsikišus Komisijai negali būti prilyginamas nuopelnams, pasiektiems savarankiška pažeidėjo iniciatyva, ir yra tik tinkama ir normali reakcija į įsikišimą. Be to, ši aplinkybė yra susijusi tik su pažeidėjo grįžimu prie teisėtų veiksmų ir nedaro Komisijos tyrimo veiksmingesnio. Galiausiai tariamas lengvinantis šios aplinkybės pobūdis negali būti pateisintas paprasčiausia paskata nutraukti daromą pažeidimą. Šiuo atžvilgiu pažeidimo tęsimo įsikišus Komisijai kvalifikavimas kaip sunkinančios aplinkybės savaime pagrįstai yra paskata nutraukti pažeidimą, tačiau nesumažina nei sankcijos, nei šios sankcijos atgrasančio poveikio.
Pažeidimo nutraukimo įsikišus Komisijai pripažinimas lengvinančia aplinkybe nepateisinamai susilpnintų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, sumažindamas tiek sankciją, tiek jos atgrasantį poveikį. Todėl Komisija negali įsipareigoti paprastą pažeidimo nutraukimą jai įsikišus laikyti lengvinančia aplinkybe. Taigi, kad neprieštarautų praktiniam EB 81 straipsnio veiksmingumui, gairių 3 punkto trečioje įtraukoje esanti nuostata turi būti aiškinama siaurai, kad tik ypatingos konkrečios bylos aplinkybės, kurioms esant pažeidimas yra nutraukiamas įsikišus Komisijai, gali pateisinti atsižvelgimą į šią aplinkybę kaip į lengvinančią aplinkybę.
Jei labai sunkus pažeidimas dėl kainų nustatymo ir rinkų pasidalijimo atitinkamų įmonių buvo padarytas tyčia, jo nutraukimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe, jei jis buvo nutrauktas dėl Komisijos įsikišimo.
(žr. 334–338, 340–341 punktus)
15. Nors labai svarbu, kad įmonė imtųsi priemonių, siekdama užkirsti kelią naujiems savo darbuotojų Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams, tačiau tai nekeičia konstatuoto pažeidimo fakto. Todėl Komisija neprivalo tokių veiksmų vertinti kaip lengvinančios aplinkybės, ypač kai nagrinėjamas pažeidimas yra akivaizdus EB 81 straipsnio 1 dalies nesilaikymas.
(žr. 359 punktą)
16. Siekiant nepažeisti vienodo požiūrio principo, Pranešimas dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais turi būti taikomas taip, kad Komisija sumažindama baudas turėtų vienodai vertinti įmones, kurios Komisijai tuo pačiu procedūros etapu ir identiškomis sąlygomis pateikia panašią informaciją apie faktines aplinkybes, kuriomis jos yra kaltinamos. Vien tai, jog viena iš šių įmonių pripažino faktines aplinkybes, kuriomis ji yra kaltinama, atsakydama pirmoji į Komisijos jai pateiktus klausimus tame pačiame procedūros etape, negali būti objektyvi jos skirtingo vertinimo priežastis.
Vis dėlto tai taikytina tik bendradarbiaujant įmonėms, kurios nepatenka į pranešimo dėl bendradarbiavimo B ir C skyrių taikymo sritį.
Iš tikrųjų, priešingai nei minėti skyriai, D skyrius nenumato skirtingo įmonių vertinimo atsižvelgiant į jų bendradarbiavimo su Komisija eiliškumą.
(žr. 400–401, 403 punktus)
17. Pranešime apie kaltinimus reikia pakankamai aiškiai, nors ir glaustai, nurodyti visus kaltinimus, kad suinteresuoti asmenys žinotų, kuo juos kaltina Komisija. Tik šiomis sąlygomis pranešimas apie kaltinimus gali atlikti savo Bendrijos reglamentuose nustatytą funkciją, t. y. pateikti įmonėms ir įmonių susivienijimams visą reikalingą informaciją, kad jos galėtų pasinaudoti savo teise į gynybą prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą.
(žr. 416 punktą)
18. Komisija laikosi savo pareigos paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jei ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar atitinkamoms šalims turi būti skirtos baudos, ir nurodo baudos skyrimui galinčias daryti įtaką pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, įtariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia, ar dėl neatsargumo“. Tai padariusi, ji joms suteikia būtinus pagrindus gynybai ne tik dėl paties pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo.
Iš to darytina išvada, kad nustatant baudų dydį, atitinkamų įmonių teises į gynybą Komisijoje užtikrina galimybė pateikti pastabas dėl pažeidimo trukmės, sunkumo ir galėjimo numatyti antikonkurencinį pažeidimo pobūdį. Šią išvada patvirtina ir tai, kad paskelbdama Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires Komisija detaliai supažindino suinteresuotus asmenis su galimos baudos apskaičiavimo metodu ir su tuo, kaip ji atsižvelgs į šiuos kriterijus. Šios išvados nepaneigia tai, kad gairės aiškiai nemini dauginimo koeficiento, nes jos nurodo, kad būtina atsižvelgti į pažeidėjų faktinį ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams ir nustatyti tokį baudos lygį, kuris turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.
(žr. 434–435 punktus)
19. Jei įmonės nurodytų pagrindų dėl Komisijos sprendimo jai paskirti baudą už Bendrijos konkurencijos normų pažeidimą neteisėtumo nagrinėjimas atskleidė neteisėtumą, Pirmosios instancijos teismas turi nuspręsti, ar naudodamasis savo neribota kompetencija jis privalo pakeisti ginčijamą sprendimą.
(žr. 443 punktą)