TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. balandžio 4 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Viešieji pirkimai – Sutarčių sudarymas su profesinio aprūpinimo fondais, administruojančiais profesinio solidarumo įmokas – Sutarčių sudarymas, kai reikalingas darbuotojų arba jų atstovų sutikimas – Direktyva 2014/24/ES – SESV 49 ir 56 straipsniai – Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai – Skaidrumo pareiga“
Byloje C‑699/17
dėl Verwaltungsgerichtshof (Federalinis administracinis teismas, Austrija) 2017 m. lapkričio 29 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. gruodžio 14 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje, inicijuotoje
Allianz Vorsorgekasse AG,
dalyvaujant
Bundestheater-Holding GmbH,
Burgtheater GmbH,
Wiener Staatsoper GmbH,
Volksoper Wien GmbH,
ART for ART Theaterservice GmbH,
fair-finance Vorsorgekasse AG,
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija)
kurį sudaro kolegijos pirmininkė K. Jürimäe, teisėjai D. Šváby (pranešėjas) ir N. Piçarra,
generalinis advokatas G. Pitruzzella,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Allianz Vorsorgekasse AG, atstovaujamos Rechtsanwalt P. Pallitsch,
– Bundestheater-Holding GmbH, Burgtheater GmbH, Wiener Staatsoper GmbH, Volksoper Wien GmbH, ART for ART Theaterservice GmbH, atstovaujamų Rechtsanwalt M. Oder,
– fair-finance Vorsorgekasse AG, atstovaujamos Rechtsanwalt S. Heid,
– Austrijos vyriausybės, atstovaujamos G. Hesse,
– Europos Komisijos, atstovaujamos P. Ondrůšek ir K. Petersen,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB (OL L 94, 2014, p. 65), iš dalies pakeistos 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2170 (OL L 307, 2015, p. 5) (toliau – Direktyva 2014/24), SESV 49 ir 56 straipsnių, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principų bei skaidrumo pareigos išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Allianz Vorsorgekasse AG (toliau – Allianz) iškeltą bylą dėl viešuosius pirkimus reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės nuostatų taikymo Bundestheater-Holding GmbH, Burgtheater GmbH, Wiener Staatsoper GmbH, Volksoper Wien GmbH, ART for ART Theaterservice GmbH (toliau kartu vadinamos – nagrinėjamos bendrovės) ir fair-finance Vorsorgekasse AG (toliau – fair-finance) sudaromoms sutartims dėl įmokų, skirtų finansuoti išeitinėms išmokoms, mokamoms nagrinėjamų bendrovių darbuotojams, administravimo ir investavimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2014/24 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Valstybės narės institucijų arba jų vardu vykdomas viešųjų [viešojo pirkimo] sutarčių skyrimas turi atitikti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) principus, visų pirma laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas srityse, taip pat iš šių laisvių kylančius principus, kaip antai lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus. Vis dėlto atvejams, kai viešosios [viešojo pirkimo] sutartys viršija tam tikrą vertę, turėtų būti parengtos nuostatos dėl nacionalinių pirkimo procedūrų koordinavimo, siekiant užtikrinti, kad tie principai būtų įgyvendinti praktiškai, o viešieji pirkimai – atverti konkurencijai.“
4 Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
5. viešosios [viešojo pirkimo] sutartys – atlygintinos sutartys, kurios raštu sudaromos tarp vieno ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų ir vienos ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kurių objektas – darbų vykdymas, produktų tiekimas ar paslaugų teikimas.“
5 Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Vertės ribų dydžiai“ numatyta:
„Ši direktyva taikoma pirkimams, kurių apskaičiuota vertė be PVM yra lygi arba didesnė nei:
<…>
c) 209 000 EUR – viešojo prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių, kurias skiria subcentrinės perkančiosios organizacijos, ir tokių organizacijų rengiamų projekto konkursų atveju; ta vertės riba taip pat taikoma viešojo prekių pirkimo sutartims, kurias skiria gynybos srityje veikiančios centrinės valdžios institucijos, kai tos sutartys yra susijusios su produktais, kuriems III priedas netaikomas;
<…>“
6 Direktyvos 2014/24 5 straipsnyje „Numatomos pirkimo vertės apskaičiavimo metodai“ numatyta:
„1. Numatoma pirkimo vertė apskaičiuojama remiantis visa mokėtina suma be PVM, kurią yra apskaičiavusi perkančioji organizacija, įskaitant visas pasirinkimo ir sutarčių atnaujinimo galimybes, aiškiai nustatytas pirkimo dokumentuose.
Kai perkančioji organizacija numato prizus arba mokėjimus kandidatams ar konkurso dalyviams, ji atsižvelgia į juos apskaičiuodama numatomą pirkimo vertę.
<…>
13. Viešojo paslaugų pirkimo sutarčių atveju numatoma sutarties vertė, kai taikytina, apskaičiuojama atsižvelgiant į:
a) draudimo paslaugų atveju – mokėtiną draudimo įmoką ir kitų formų atlygį;
b) bankininkystės ir kitų finansinių paslaugų atveju – mokesčius, mokėtinus komisinius, palūkanas ir kitų formų atlygį;
<…>
14. Jeigu viešojo paslaugų pirkimo sutartyje nenurodoma visa kaina, numatoma sutarties vertė apskaičiuojama atsižvelgiant į:
a) terminuotų sutarčių atveju, jeigu sutarties terminas yra trumpesnis kaip 48 mėnesiai ar lygus 48 mėnesiams – bendrą vertę per visą sutarties laikotarpį;
b) neterminuotų sutarčių atveju arba jeigu sutarties terminas ilgesnis kaip 48 mėnesiai – mėnesio vertę, padaugintą iš 48.“
7 Šios direktyvos 10 straipsnyje „Specialios išimtys paslaugų pirkimo sutarčių atveju“ numatyta:
„Ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims dėl:
<…>
g) darbo sutartims;
<…>“
Austrijos teisė
8 BGBl. I 7/2016 paskelbtos redakcijos 2006 m. Bundesvergabegesetz (Federalinis viešųjų pirkimų įstatymas, BGBl. I, 17/2006) (toliau – BVergG 2006) 1 straipsnyje numatyta:
„1. Šis federalinis įstatymas taikomas:
Paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo procedūroms viešajame sektoriuje (viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūroms), t. y. sudarant viešojo pirkimo sutartis dėl darbų atlikimo, prekių tiekimo arba paslaugų teikimo, perkančiosioms organizacijoms sudarant darbų atlikimo ir paslaugų teikimo koncesijų sutartis arba rengiant konkursus, darbų koncesininkams, kurie nėra perkančiosios organizacijos, sudarant viešo darbų pirkimo sutartis su trečiaisiais asmenimis arba sudarant viešo darbų ir paslaugų pirkimo sutartis, kurių perkančiosios organizacijos nesudarė, bet jas dotavo (2 dalis),
<…>“
9 2006 m. BVergG 10 straipsnyje dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų, kurios nepatenka į šio įstatymo taikymo sritį, numatyta:
„Šis federalinis įstatymas netaikomas:
<…>
12. Darbo sutartims.
<…>“
10 Minėto įstatymo 12 straipsnis, susijęs su ribinėmis vertėmis, numato:
„(1) Per viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūras ribos viršijamos, jei numatoma sutarties vertė
<…>
2. Siekia 209 000 EUR visose kitose tiekimo ir paslaugų pirkimo sutartyse;
<…>“
11 Sudarant paslaugų pirkimo sutartis numatoma sutarties vertė apskaičiuojama taip, kaip numatyta to paties įstatymo 16 straipsnyje:
„1. Sutartyse dėl toliau nurodytų paslaugų pirkimo atsižvelgiama į:
1) draudimo paslaugų atveju – mokėtiną draudimo įmoką ir kitų formų atlygį;
2) bankininkystės ir kitų finansinių paslaugų atveju – mokesčius, mokėtinus komisinius, palūkanas ir kitų formų atlygį;
<…>
2. Sutarčių dėl paslaugų pirkimo, kuriose nenurodyta jokia bendra kaina, atveju numatoma sutarties verte laikoma:
<…>
2) neterminuotų sutarčių atveju arba jeigu sutarties terminas ilgesnis nei 48 mėnesiai – mokėtinas mėnesio atlygis, padaugintas iš 48.
<…>“
12 BGBl. I, 34/2005 paskelbtos redakcijos Betriebliches Mitarbeiter- und Selbstständigenvorsorgegesetz (Įstatymas dėl pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbančių darbuotojų pensijų sistemos) (BGBl. I, 100/2002) (toliau – BMSVG) 3 straipsnyje nustatyta:
„Šiame federaliniame įstatyme taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:
<…>
3. Įgytos teisės į išeitinę išmoką: teisių turėtojo teisės, kurias administruoja fondas; šias teises sudaro:
– šiam fondui mokėtos išeitinės išmokos įmokos, iš kurių buvo išskaitomi administraciniai mokesčiai, arba bent jau įgytos teisės į išeitinę išmoką sulaukus pensinio amžiaus, už kurią įmokos buvo pervedamos šiam fondui ir nuo jų buvo išskaitomi administraciniai mokesčiai kartu su palūkanomis,
– palūkanos, galimai mokėtos fondui už išeitinės išmokos įmokas arba už išeitinės išmokos sulaukus pensinio amžiaus įmokas kartu su palūkanomis,
– bent jau įgytos teisės į išeitinę išmoką, kurias šiam fondui galimai pervedė kitas fondas, kartu su palūkanomis,
– gauti investiciniai produktai.
<…>“
13 BMSVG 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Fondas turi būti pasirenkamas per įmonės kolektyvinėje sutartyje numatytą terminą pagal Arbeitsverfassungsgesetz (Darbo santykių įstatymas) 97 straipsnio 1 dalies 1b punktą <…>
2. Darbuotojams, kuriems neatstovauja darbo taryba, darbdavys privalo laiku parinkti profesinio aprūpinimo fondą, jeigu jis dar nebuvo įpareigotas parinkti profesinio aprūpinimo fondo pagal 53 straipsnio 1 dalį arba dar neparinko profesinio aprūpinimo fondo pagal 65 straipsnio 1 dalį ir nesudarė sutarties dėl įmokų mokėjimo. Per savaitę nuo numatyto profesinio aprūpinimo fondo parinkimo visi darbuotojai raštu turi būti apie tai informuojami. Jei per dvi savaites bent trečdalis pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų pateikia prieštaravimą dėl numatyto pasirinkimo, darbdavys privalo pasiūlyti kitą profesinio aprūpinimo fondą. <…>“
14 BMSVG 11 straipsnyje numatyta, kad sutartis sudaroma tarp profesinio aprūpinimo fondų ir atitinkamo darbdavio.
15 BMSVG 18 straipsnyje profesinio aprūpinimo fondas apibrėžiamas kaip toks, kuris įgaliotas surinkti išeitinės išmokos ir ne pagal darbo sutartį dirbančių darbuotojų pensijos įmokas. Be to, šiame straipsnyje numatyta, kad fondui mokamos išeitinės išmokos įmokos yra šio fondo nuosavybė ir kad jis jas laiko ir administruoja teisių turėtojų naudai pasitikėjimo pagrindais.
16 BMSVG 26 straipsnyje „Administracinės išlaidos“ nustatyta:
„1. Fondai turi teisę iš surinktų išeitinės išmokos įmokų išskaityti administracinius mokesčius. Šie administraciniai mokesčiai turi būti nustatomi visiems atitinkamo fondo įmokų mokėtojams ir turi būti lygūs 1–3,5 % išeitinės išmokos įmokų.
<…>
3. Už lėšų, kurias sudaro išeitinės išmokos, investavimą fondai gali:
<…>
2) iš investicinių pajamų išskaityti mokestį už lėšų administravimą, kuris per finansinius metus negali viršyti 1 %, o nuo 2005 m. sausio 1 d. – 0,8 % lėšų, kurias sudaro išeitinės išmokos <…>“
17 BMSVG 27a straipsnyje reglamentuojama fondo paskyrimo procedūra, kai darbdavys nesudaro sutarties su fondu per ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį nuo darbuotojo, už kurį darbdavys pirmą kartą turi pervesti įmokas, darbo santykių pradžios. Kompetentinga sveikatos draudimo įstaiga turi įpareigoti darbdavį pasirinkti fondą per tris mėnesius; to nepadarius, darbdaviui paskiriamas fondas.
18 Arbeitsverfassungsgesetz (Darbo santykių įstatymas) (BGBl. 22/1974) redakcijos, paskelbtos BGBl. I, 71/2013, 29 straipsnyje įmonės susitarimas apibrėžiamas taip:
„Įmonės susitarimai yra rašytinės sutartys, kurias įmonės savininkas, viena šalis, ir darbo taryba, kita šalis, sudaro tose srityse, kurios, remiantis teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis, reglamentuojamos įmonės susitarimu.“
19 Arbeitsverfassungsgesetz (Darbo santykių įstatymas) (BGBl. 22/1974) redakcijos, paskelbtos BGBl. I, 71/2013, 97 straipsnyje numatyta, kad šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyti įmonės susitarimai gali būti sudaromi renkantis darbuotojų aprūpinimo fondą.
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
20 Pagal BMSVG nagrinėjamos bendrovės, kaip darbdavės, privalo už savo darbuotojus pervesti į įmonės aprūpinimo fondą (toliau – aprūpinimo fondas) 1,53 % mėnesinio atlyginimo dydžio įmoką; taip gautas sumas minėtas fondas administruoja ir investuoja. BMSVG 11 straipsnyje reikalaujama, kad tam aprūpinimo fondas ir atitinkamas darbdavys pasirašytų sutartį. Nutrūkus darbo santykiams, darbuotojas iš šio fondo gauna išeitinę išmoką, kurią iš esmės sudaro sumokėtos įmokos ir gauta investicinė grąža, iš jų išskaičius minėto fondo administracines išlaidas.
21 Pagal BMSVG 26 straipsnį už gautų įmokų administravimą ir investavimą aprūpinimo fondui leidžiama, pirma, išskaityti administracinius mokesčius iš minėtų įmokų ir, antra, išskaityti administravimo mokestį iš gautos investicinės grąžos.
22 Iki 2016 m. kiekviena nagrinėjama bendrovė buvo sudariusi sutartis su Allianz. 2016 m. vasario mėn. jos nacionaliniu lygiu paskelbė apie tai, kad pradedama atrankos procedūra dėl galimo aprūpinimo fondo pakeitimo. Pirkimas, kuriame minimos nagrinėjamos bendrovės, susijęs su sutarties sudarymu ir įgytų teisių į išeitinę išmoką pervedimu į naują fondą.
23 Allianz ir fair-finance pateikė pasiūlymus.
24 2016 m. birželio 17 d. nagrinėjamos bendrovės paskelbė apie ketinimą sudaryti šią sutartį su fair-finance.
25 Po to, kai 2016 m. birželio 24 d. Allianz pareikalavo panaikinti sprendimą sudaryti sutartį, 2016 m. birželio 29 d. nagrinėjamos bendrovės atšaukė šį sprendimą, o 2016 m. liepos 8 d. jos atšaukė 2016 m. vasario mėn. pradėtą sutarties sudarymo procedūrą.
26 Tuo pat metu, 2016 m. birželio 29 d., kiekviena nagrinėjama bendrovė sudarė sutartį su fair-finance; tai jos padarė prieš nutraukdamos 2016 m. birželio 30 d. kiekvieną su Allianz sudarytą sutartį; sutartys turėjo baigti galioti 2016 m. gruodžio 31 d.
27 2016 m. liepos 29 d. Allianz pareiškė ieškinį Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija), juo prašė, kad šis teismas pripažintų, jog nagrinėjamų bendrovių ir fair-finance sudaryta sutartis sudaryta neteisėtai, iš anksto nepaskelbus ir neinformavus apie sprendimą sudaryti sutartį. Grįsdama šį ieškinį Allianz nurodė, kad nagrinėjamų sutarčių sudarymui taikytinas 2006 m. BVergG.
28 2016 m. rugsėjo 14 d. Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) atmetė minėtą ieškinį.
29 Sprendimą atmesti ieškinį Allianz apskundė Verwaltungsgerichtshof (Administracinis teismas, Austrija).
30 Šis teismas kelia klausimą dėl Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su viešaisiais pirkimais, t. y. Direktyvos 2014/24 ir pagrindinių SESV nuostatų, taikymo pagrindinėje byloje nagrinėjamoms sutartims.
31 Pirma, minėtas teismas abejoja dėl to, ar tokiai sutarčiai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, gali būti taikoma Direktyvos 2014/24 10 straipsnio g punkte numatyta išimtis, susijusi su darbo sutartimis, nes vykdydamas įmokų administravimo ir investavimo funkcijas aprūpinimo fondas nebūtų saistomas pavaldumo ryšių su pagal darbo sutartis dirbančių atitinkamų darbuotojų darbdaviu. Tokį aiškinimą patvirtina 2010 m. liepos 15 d. Sprendimas Komisija / Vokietija (C‑271/08, EU:C:2010:426), kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad tarp darbdavio ir draudimo įmonės sudaryta sutartis dėl įmonės senatvės pensijų draudimo nepatenka į šios išimties taikymo sritį.
32 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad su išeitinėmis išmokomis susijusių įmokų surinkimo ir investavimo veikla turėtų būti laikoma banko, o ne draudimo operacijomis dėl toliau nurodomų trijų priežasčių. Pirma, pagal nacionalinį reglamentavimą, norint vykdyti veiklą su profesiniu aprūpinimu susijusioje srityje, reikalinga banko licencija. Antra, kitaip nei draudimo įmonės atveju, vykdydamas tokią veiklą aprūpinimo fondas neprisiima jokios rizikos. Trečia, vienintelis atlygis, kurį moka darbdavys, yra administraciniai mokesčiai, kuriuos šis fondas išskaito, nes kas mėnesį šiam fondui darbdavio pervedamos įmokos yra ne atlygis, o kapitalas, kurį reikia valdyti. Todėl, manydamas, kad apskaičiavimo bazė yra administracinės išlaidos, kurias kaip atlygį gauna aprūpinimo fondas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro išvadą, kad sutarties vertė yra 174 000 EUR, taigi nesiekia ribos, kuri Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte nustatyta viešojo paslaugų pirkimo sutartims.
33 Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas klausia, ar šiuo atveju reikia aiškinti Direktyvą 2014/24, ar iš Sutarties išplaukiančias pagrindines taisykles ir bendruosius principus. Šiuo klausimu jis remiasi 2017 m. balandžio 5 d. Sprendimu Borta (C‑298/15, EU:C:2017:266) ir mano, kad egzistuoja aiškus Sąjungos suinteresuotumas tuo, kad, siekiant ateityje išvengti aiškinimo neatitikimų, ši direktyva būtų aiškinama vienodai. Jis nurodo, kad 2006 m. BVergG pateiktas ekonominių operacijų aprašymas yra vienodas visoms sutartims, nesvarbu, ar jos pasiekia nustatytą ribą, ar ne, ir kad jis pagrįstas Direktyvos 2014/24 nuostatomis, kaip tai matyti iš įstatymo projekte, pateiktame siekiant priimti 2006 m. BVergG, esančio motyvų aprašymo.
34 Bet kuriuo atveju, net jeigu Direktyvoje 2014/24 nustatytos ribos nepasiektos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia remtis SESV 49 ir 56 straipsniais, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principais ir skaidrumo pareiga. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi jurisprudencija ir daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja aiškus tarptautinis susidomėjimas atsižvelgiant į sutarties sumą, sutarties pobūdį ir pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmokų administravimo ir investavimo veiklos, kuriai nebūtinas fizinis darbuotojų buvimas, pobūdį.
35 Ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl to, ar sutarties sudarymą su aprūpinimo fondu galima laikyti „pirkimu“ pagal Direktyvos 2014/24 1 straipsnio 2 dalį. Kadangi šis fondas turi būti parenkamas įmonės susitarimu, sudaromu tarp darbdavio ir darbuotojus atstovaujančios darbo tarybos, ši taryba gali atsisakyti sudaryti susitarimą, kurį darbdavys ketina sudaryti kaip perkančioji organizacija. Jei darbdavys ir darbo taryba nesusitaria, aprūpinimo fondą parenka in fine taikinimo organas ad hoc pagal BMSVG 27bis straipsnį.
36 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2010 m. liepos 15 d. Sprendimu Komisija / Vokietija (C‑271/08, EU:C:2010:426) ir išreiškia abejones dėl to, ar viešųjų pirkimų teisė taikytina tokioms aplinkybėms, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
37 Tokiomis aplinkybėmis reikia arba pripažinti darbo tarybą perkančiąja organizacija, o tai nenumatyta nei nacionalinėje, nei Sąjungos teisėje, arba pripažinti, kad darbdaviui privalomas aprūpinimo fondo parinkimas per viešųjų pirkimų procedūrą, o tai reiškia, kad socialinis dialogas tarp darbdavio ir darbo tarybos neįvyktų.
38 Tokiomis aplinkybėmis Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:
„Ar Direktyvos 2014/24 <…> nuostatos ir SESV 49 ir 56 straipsniai bei iš jų kylantys vykdant viešuosius pirkimus privalomi vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir skaidrumo principai yra taikytini perkančiosioms organizacijoms sudarant sutartis su profesinio aprūpinimo fondais dėl įmokų, kurių pagrindu bus mokamos išmokos, administravimo ir investavimo, jeigu sutarties sudarymui ir kartu fondo parinkimui turi pritarti darbuotojai arba jų atstovai, taigi, perkančioji organizacija negali to atlikti viena?“
Dėl prejudicinio klausimo
39 Pateiktas klausimas susijęs ir su Direktyva 2014/24, ir su iš sutarties išplaukiančiomis pagrindinėmis taisyklėmis, todėl, siekiant pateikti atsakymą, kuris būtų naudingas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, pirmiausia reikia nustatyti, kokios taisyklės taikytinos tokioms sutartims, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje.
40 Šiuo klausimu primintina, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties vertė, 174 000 EUR, yra mažesnė už Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte nurodytą 209 000EUR ribą. Vadinasi, ši direktyva šiai sutarčiai netaikoma (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
41 Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismas kompetentingas priimti sprendimą dėl pateikto klausimo ir kad minėtos direktyvos nuostatų aiškinimas grindžiamas tuo, kad, kaip tai matyti iš įstatymo projekte, pateiktame siekiant priimti 2006 m. BVergG, esančio motyvų aprašymo, šiame įstatyme visos sutartys apibūdinamos vienodai, nesvarbu, ar jų vertė yra mažesnė, ar didesnė už ribas, ir jis grindžiamas Direktyvos 2014/24 nuostatomis.
42 Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad kai reglamentuojant į atitinkamo Sąjungos teisės akto taikymo sritį nepatenkančias situacijas nacionalinės teisės aktuose numatomi tokie patys sprendimai kaip ir priimti tame teisės akte, egzistuoja aiškus Sąjungos interesas vienodai aiškinti perimtas šio teisės akto nuostatas, siekiant išvengti aiškinimo skirtumų ateityje (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Taigi Sąjungos teisės akto nuostatų aiškinimas, esant į šios teisės taikymo sritį nepatenkančioms situacijoms, pateisinamas, jei šios nuostatos, vadovaujantis nacionaline teise, tiesiogiai ir besąlygiškai taikomos tokioms situacijoms, siekiant užtikrinti vienodą jų ir minėto Sąjungos teisės akto reglamentuojamų situacijų vertinimą (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusios teismo pateikta informacija, taip nėra pagrindinės bylos atveju.
45 Nei iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad egzistuotų 2006 m. BVergG nuostata, dėl kurios Direktyva 2014/24 būtų tiesiogiai ir besąlygiškai taikoma viešojo pirkimo sutartims, kurių vertė nesiekia šios direktyvos 4 straipsnio c punkte numatytos ribos.
46 Nors įstatymo projekte, pateiktame siekiant priimti 2006 m. BVergG, esančiame motyvų aprašyme nurodoma minėta direktyva, vien šios nuorodos nepakanka, kad būtų nustatytas ir apibūdintas reikalaujamas tiesioginis ir besąlyginis ryšys.
47 Taigi darytina išvada, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė Teisingumo Teismui informacijos, leidžiančios manyti, kad nacionalinis įstatymų leidėjas tiesiogiai ir besąlygiškai rėmėsi Direktyva 2014/24.
48 Iš to matyti, kad, atsižvelgiant į pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties vertę, nereikia atsakyti į klausimą, pateiktą dėl Direktyvos 2014/24.
49 Vis dėlto, kalbant apie sutartį, kuri dėl savo vertės nepatenka į Direktyvos 2014/24 taikymo sritį, reikia atsižvelgti į Sutarties, visų pirma SESV 49 ir 56 straipsnių, pagrindines nuostatas ir bendruosius principus ir iš jų išplaukančius vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus bei skaidrumo pareigą, jei atitinkama sutartis kelia aiškų tarptautinį susidomėjimą (2017 m. balandžio 5 d. Sprendimo Borta, C‑298/15, EU:C:2017:266, 36 punktas).
50 Šiuo klausimu pažymėtina, kad sutartis gali kelti tokį susidomėjimą, be kita ko, dėl jos sumos dydžio ir paslaugų vykdymo vietos, arba dėl konkrečių jos savybių (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 16 d. Sprendimo Enterprise Focused Solutions, C‑278/14, EU:C:2015:228, 20 punktą ir 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo Oftalma Hospital, C‑65/17, EU:C:2018:263, 40 punktą). Įvertinti, ar egzistuoja toks susidomėjimas, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (šiuo klausimu žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Consorzio Stabile Libor Lavori Pubblici, C‑358/12, EU:C:2014:2063, 25 punktą).
51 Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad aiškaus tarptautinio susidomėjimo buvimas nustatomas remiantis, pirma, didele sutarties verte, kuri artima Direktyvos 2014/24 4 straipsnio c punkte nustatytai ribai, ir, antra, pagrindinėje byloje nagrinėjamų įmokų valdymo ir investavimo paslaugų, kurioms nereikalingas joks fizinis personalo ar priemonių buvimas Austrijoje, pobūdžiu, nes šios paslaugos gali būti teikiamos per atstumą.
52 Taigi į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant į iš Sutarties, visų pirma iš SESV 49 ir 56 straipsnių, išplaukiančias pagrindines taisykles ir bendruosius principus.
53 Vadinasi, prejudicinį klausimą reikia laikyti iš esmės susijusiu su klausimu, ar SESV 49 ir 56 straipsniai, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai bei skaidrumo pareiga turi būti aiškinami taip, kad jie taikytini darbdavio, kuris yra pagal viešąją teisę reglamentuojamas subjektas, ir profesinio aprūpinimo fondo sutarčiai, sudaromai siekiant administruoti ir investuoti įmokas, skirtas finansuoti išeitinėms išmokoms, mokamoms šio darbdavio darbuotojams, nors tokios sutarties sudarymas priklauso ne tik nuo darbdavio valios, jam reikalingas ir darbuotojų arba darbo tarybos sutikimas.
54 Konkrečiau tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar šiuo atveju įgyvendinant darbo tarybos teisę kartu priimti sprendimą pagal BMSVG 9 straipsnio 1 dalį, arba trečdaliui darbuotojų įgyvendinant teisę pateikti protestą tuo atveju, jei nėra darbo tarybos, pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalį tokių sutarčių, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, sudarymui gali būti netaikomos iš sutarties išplaukiančios ir viešiesiems pirkimams taikomos pagrindinės taisyklės.
55 Reikia nurodyti, kad teisė kartu priimti sprendimą renkantis aprūpinimo fondą, kurią pagal BMSVG 9 straipsnio 1 dalį turi darbo taryba, ir to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta trečdalio darbuotojų teisė pateikti protestą dėl tokio pasirinkimo yra dvi pagrindinės teisės į kolektyvines derybas išraiškos.
56 Teisingumo Teismas nusprendė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje įtvirtintos teisės į kolektyvines derybas fundamentalusis pobūdis nereiškia, kad darbdaviui automatiškai netaikomos iš sutarties išplaukiančios taisyklės, susijusios su viešaisiais pirkimais. Negalima manyti, kad įgyvendinant teisę į kolektyvines derybas paprastai pažeidžiamos iš sutarties išplaukiančios pagrindinės taisyklės viešųjų pirkimų srityje (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑271/08, EU:C:2010:426, 41 ir 47 punktus).
57 Iš to matyti, kad aplinkybė, jog sprendimas sudaryti sutartį priimamas kolektyviniu susitarimu, nereiškia, jog tokiai viešojo pirkimo sutarčiai netaikomos taisyklės viešojo pirkimo srityje (šiuo klausimu žr. 2010 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑271/08, EU:C:2010:426, 50 punktą).
58 Šiuos principus reikia taikyti pagrindinėje byloje. Argumentas, kad nagrinėjamos bendrovės negalėjo sprendimo priimti savarankiškai, nes darbo tarybos turi teisę kartu priimti sprendimą pagal BMSVG 9 straipsnio 1 dalį, o darbuotojai turi teisę pateikti protestą pagal to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, nepadaro pagrindinės bylos kitokios nei ta, kurioje buvo priimtas Sprendimas Komisija / Vokietija, (C‑271/08, EU:C:2010:426), kuriame nagrinėta senatvės pensijų draudimo sistema. Toje byloje buvo abejojama perkančiųjų organizacijų teise savarankiškai priimti sprendimus, nes pagal taikytiną kolektyvinę sutartį jie negalėjo sava valia pirmenybę teikti konkrečiam dalyviui. Atsakydamas į šį argumentą Teisingumo Teismas nusprendė, kad vis dėlto pakanka to, jog kolektyviniu susitarimu atitinkami darbdaviai galėjo bent jau netiesiogiai daryti įtaką pasirenkant kontrahentą.
59 Vis dėlto šiuo atveju, kaip matyti iš BMSVG 9 ir 11 straipsnių, sutartį sudaro darbdavys ir aprūpinimo fondas, o tai reiškia, kad darbdavys daro įtaką pasirenkant tokį fondą.
60 Taigi manytina, kad vienos iš BMSVG 9 straipsnyje įtvirtintų teisių į kolektyvines derybas įgyvendinimas neatleidžia tokios perkančiosios organizacijos, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, nuo pareigos laikytis iš sutarties išplaukiančių pagrindinių taisyklių, prie kurių priskiriama ir SESV 49 bei 56 straipsniuose įtvirtinta skaidrumo pareiga.
61 Skaidrumo pareiga reikalauja, kad perkančioji organizacija užtikrintų pakankamą viešumo laipsnį, leidžiantį, pirma, atverti pirkimą konkurencijai ir, antra, patikrinti sutarties sudarymo procedūros nešališkumą (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo UNIS ir Beaudout Père et Fils, C‑25/14 ir C 26/14, EU:C:2015:821, 39 punktas).
62 Taigi svarbu, kad taisyklės, susijusios su sutarties sudarymo procedūra, būtų skaidriai taikomos visiems pareiškėjams. Pagrindinis skaidrumo principo, išplaukiančio iš lygybės principo, tikslas iš esmės yra užtikrinti, kad bet kuris suinteresuotasis subjektas, remdamasis visa reikšminga informacija, galėtų nuspręsti dalyvauti viešojo pirkimo procedūrose, taip pat tai, kad perkančioji organizacija neturėtų favoritų ir nesielgtų savavališkai. Tai reiškia, kad visos sutarties sudarymo procedūros sąlygos ir taisyklės turi būti suformuluotos aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai, kad leistų visiems deramai informuotiems ir rūpestingiems konkurso dalyviams suprasti jų tikslią reikšmę ir jas aiškinti vienodai, o perkančiajai organizacijai – veiksmingai patikrinti, ar konkurso dalyvių pasiūlymai atitinka konkrečiam pirkimui taikomus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 4 d. Sprendimo Ince, C‑336/14, EU:C:2016:72, 87 punktą ir 2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Unibet International, C‑49/16, EU:C:2017:491, 46 punktą).
63 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad SESV 49 ir 56 straipsniai, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai bei skaidrumo pareiga turi būti aiškinami taip, kad jie taikytini darbdavio, kuris yra pagal viešąją teisę reglamentuojamas subjektas, ir profesinio aprūpinimo fondo sutarčiai, sudaromai siekiant administruoti ir investuoti įmokas, skirtas finansuoti išeitinėms išmokoms, mokamoms šio darbdavio darbuotojams, nors tokios sutarties sudarymas priklauso ne tik nuo minėto darbdavio valios, jam reikalingas ir darbuotojų arba darbo tarybos sutikimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
SESV 49 ir 56 straipsniai, vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai bei skaidrumo pareiga turi būti aiškinami taip, kad jie taikytini darbdavio, kuris yra pagal viešąją teisę reglamentuojamas subjektas, ir profesinio aprūpinimo fondo sutarčiai, sudaromai siekiant administruoti ir investuoti įmokas, skirtas finansuoti išeitinėms išmokoms, mokamoms šio darbdavio darbuotojams, nors tokios sutarties sudarymas priklauso ne tik nuo minėto darbdavio valios, jam reikalingas ir darbuotojų arba įmonės tarybos sutikimas.
Parašai.