BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2012 m. rugsėjo 27 d.(*)
„Valstybės pagalba – Vaisių ir daržovių sektorius – Specialieji planai, kuriais remiama Prancūzijos vaisių ir daržovių rinka – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Valstybės pagalbos sąvoka – Valstybės ištekliai – Bendras finansavimas viešosios valdžios įstaigos lėšomis ir gamintojų organizacijų savanoriškomis įmokomis – Per administracinę procedūrą nepateikti argumentai – Pareiga motyvuoti “
Byloje T‑139/09
Prancūzijos Respublika, iš pradžių atstovaujama E. Belliard, G. de Bergues ir A.‑L. During, vėliau – E. Belliard, G. de Bergues ir J. Gstalter,
ieškovė,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą B. Stromsky,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2009 m. sausio 28 d. Komisijos sprendimą C(2009) 203 galutinis dėl Prancūzijos vykdytų specialiųjų planų vaisių ir daržovių sektoriuje
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas H. Kanninen, teisėjai N. Wahl ir S. Soldevila Fragoso (pranešėjas),
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2012 m. balandžio 23 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
1 EB 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“
Taikoma nacionalinė teisė
Nacionalinis tarpšakinis vaisių, daržovių ir sodininkystės biuras (Office national interprofessionnel des fruits, des légumes et de l’horticulture)
2 2002 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Prancūzijos kaimo kodekso (toliau – Kaimo kodeksas) L.621‑1 straipsnyje nustatyta, jog tam, „kad būtų pasiekti Europos bendrijos steigimo sutartyje nustatyti tikslai ir prisidedama prie pajamų užtikrinimo ir gerinimo, nelygybės mažinimo, optimalaus gamybos veiksnių naudojimo ir rinkų reguliavimo, siekiant naudos gamintojams, perdirbėjams, didmenininkams, prekybininkams ir vartotojams, dėl kiekvieno produkto ar produktų grupės Conseil d’État (Valstybės taryba) dekretu gali būti sukurtos intervencinės tarnybos žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuose“.
3 Kaimo kodekso L.621‑2 straipsnyje išdėstyta:
„Šie biurai yra viešosios pramonės ir prekybos įstaigos, kurios yra pavaldžios valstybei ir kurios savo kompetenciją įgyvendina visuose žemės ūkio ir maisto produktų sektoriuose, į kurį patenka produktai, už kuriuos jie atsakingi. Jiems gali būti patikėtos administracinės užduotys, susijusios su jų pareigų įgyvendinimu. Šių biurų personalo darbas reglamentuojamas dekretu patvirtintu bendruoju viešosios teisės statutu.“
Žemės ūkio ekonomikos komitetai
– Užduotys ir leidimas
4 Kaimo kodekso L.551‑1 straipsnyje nustatyta, kad „tam tikrame regione žemės ūkio kooperatines bendroves ir jų sąjungas, kolektyvines žemės ūkio interesą turinčias bendroves, žemės ūkio profesines sąjungas, išskyrus bendro pobūdžio profesines sąjungas, reglamentuojamas Darbo kodekso IV knygos nuostatomis, žemės ūkio gamintojų asociacijas, kurioms taikomos 1901 m. liepos 1 d, įstatymo nuostatos ir kurių tikslas – tvarus jų gamybos vertės valdymas, gamintojų prekybos organizavimo stiprinimas ir ilgalaikė gamyba tam tikroje teritorijoje, viešosios valdžios administracinė institucija gali pripažinti gamintojų asociacijomis“.
5 Kaimo kodekso L.552‑1 straipsnyje nustatyta:
„Siekiant suderinti gamybos, prekybos ir kainų tvarką bei taikyti bendras išleidimo į rinką taisykles, ankstesniame straipsnyje išvardytos pripažintos organizacijos ir bendro ar specializuoto pobūdžio profesinės sąjungos gali jungtis, kad tam tikrame regione ir tame pačiame produktų sektoriuje, kaip jis apibrėžtas L.551‑1 straipsnio 2 dalyje, sudarytų žemės ūkio ekonomikos komitetą.
Žemės ūkio ekonomikos komitetai turi būti arba žemės ūkio profesinės sąjungos, kurioms taikoma Darbo kodekso IV knyga, arba asociacijos, kurioms taikomas 1901 m. liepos 1 d. įstatymas […]
Žemės ūkio ekonomikos komitetai savo nariams nustato bendras taisykles.
Žemės ūkio ekonomikos komitetai padeda įgyvendinti nacionalines ir Bendrijos politikos kryptis, taip pat su jais gali būti konsultuojamasi dėl sektoriaus, kuriame jie veikia, politikos gairių.“
6 To paties kodekso L.552-2 straipsnyje nustatyta:
„Prioritetai ir tam tikri pranašumai, kuriais naudojasi pripažinti gamintojų susivienijimai, gali būti suteikti žemės ūkio ekonomikos komitetams, kai juos patvirtina viešosios valdžios administracinė institucija.
Patvirtinimą suteikia, sustabdo ar panaikina viešosios valdžios administracinė institucija, gavusi 1962 m. rugpjūčio 8 d. pakeisto Įstatymo, papildančio Įstatymą dėl žemės ūkio orientavimo, 14 I straipsnyje nurodytos Conseil supérieur d’orientation de l’économie agricole et alimentaire (Aukščiausioji žemės ūkio ir maisto produktų orientavimo taryba) nuomonę.“
7 Kaimo kodekso L.554‑1 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „žemės ūkio ekonomikos komitetai, kurie turi pakankamą patirtį tam tikrose srityse, gali prašyti kompetentingos viešosios valdžios administracinės institucijos, kad jų narių priimtos taisyklės, numatytos 1972 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1035/72 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo 15b straipsnio 1 dalyje, būtų pripažintos privalomomis jų regiono teritorijoje vienoje ar keliose ekonominėse srityse veikiantiems gamintojams“.
8 Kaimo kodekso R*552‑1 straipsnyje nustatyta, kad „žemės ūkio ekonomikos komiteto pateiktas prašymas dėl patvirtinimo regionui ar konkrečių produktų sektoriui siunčiamas žemės ūkio ministrui per departamento, kuriame yra komiteto buveinė, prefektą“, o R*552‑2 straipsnyje nustatyta, kad prie šio prašymo turi būti pridėti tam tikri dokumentai, kaip antai „komiteto įstatai“, kuriuose turi būti pateiktos nuostatos, kuriose numatyta, kad „komiteto priimtos taisyklės taikytinos, tik kai jas patvirtina žemės ūkio ministras“, „deklaracija, kurioje nurodyta pagalbos, kurią, jei reikia, nariams gali suteikti komitetas, pobūdis ir forma“, ir „remiantis L.552‑1 straipsnio nuostatomis komiteto priimtų taisyklių tekstai“. Kaimo kodekso R.552‑4 straipsnyje galiausiai pabrėžta, kad, „gavęs Conseil supérieur d’orientation et de coordination de l’économie agricole et alimentaire nuomonę, žemės ūkio ministras, taikydamas L.552‑2 straipsnį, priima sprendimą dėl prašymo patvirtinti“.
– Veikimas
9 Kaimo kodekso R.552‑10 straipsnio pirmoje pastraipoje išdėstyta, kad „patvirtintas žemės ūkio ekonomikos komitetas priimti naujas ar keisti jau patvirtintas taisykles gali tik gavęs aiškų žemės ūkio ministro pritarimą ir po to, kai Conseil supérieur d’orientation et de coordination de l’économie agricole et alimentaire pateikia nuomonę“.
10 Kaimo kodekso R.552‑11 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad „prie kiekvieno patvirtinto žemės ūkio ekonomikos komiteto žemės ūkio ministras paskiria įgaliotąjį asmenį“ ir kad tas „įgaliotasis asmuo, kuris komitete atlieka techninio patarėjo vaidmenį, dalyvauja arba žemės ūkio ministro nustatytomis sąlygomis gali būti atstovaujamas valdybos bei generalinės asamblėjos posėdžiuose“, jis „gali teikti konsultacijas vietoje arba reikalauti, kad jam būtų pateikti visi duomenys bei dokumentai, susiję su komiteto arba jį sudarančių organizacijų veikla“, ir „jis nuolat informuojamas apie visus valdybos priimtus sprendimus bei generalinės asamblėjos paskelbtas rezoliucijas“.
11 Galiausiai Kaimo kodekso R.552‑14 straipsnyje nustatyta:
„Žemės ūkio ministras bet kuriuo momentu gali, gavęs komiteto pastabas ir išklausęs Conseil supérieur d’orientation et de coordination de l’économie agricole et alimentaire nuomonę, panaikinti anksčiau patvirtintas galiojančias taisykles. Jis nustato patvirtinimo panaikinimo įsigaliojimo datą. Jei komitetas vis dėlto ketina palikti galioti šias taisykles, jis netenka patvirtintojo komiteto statuso [...]“
– Stojimo mokesčiai ir įmokos
12 Kaimo kodekso L.553‑1 straipsnyje nustatyta, kad „L.551‑1 ir L.552‑2 straipsniuose nustatytomis sąlygomis pripažintoms ar patvirtintoms organizacijoms dekretu ir gavus Valstybės tarybos nuomonę gali būti leidžiama rinkti stojimo mokestį ir įmokas, pagrįstas arba produktų verte, arba plotais, arba derinant šiuos abu kriterijus“.
13 Taigi Kaimo kodekso R*553‑2 straipsnyje dėl pripažintų gamintojų susivienijimų nustatyta, kad jie „turi teisę iš savo narių rinkti stojimo mokestį, kurio dydis nustatomas vienodai kiekvienam gamintojui, o įmokos grindžiamos parduotos produkcijos, dėl kurios jie buvo pripažinti, verte“, ir kad „stojimo mokesčio dydis ir įmokų norma negali viršyti žemės ūkio ministro sprendimu, gavus Conseil supérieur d’orientation et de coordination de l’économie agricole et alimentaire nuomonę, nustatytos maksimalios ribos“.
14 Kaimo kodekso R*553‑5 straipsnyje dėl pripažintų gamintojų susivienijimų stojimo mokesčių ir įmokų nustatyta, kad „stojimo mokesčių dydį ir įmokų normą bei jų mokėjimo tvarką nustato eilinė generalinė asamblėja“.
15 Kaimo kodekso R*553‑6 straipsnyje taip pat pažymėta, kad „patvirtinti ekonomikos komitetai turi teisę iš kiekvieno nario rinkti stojimo mokestį, o kaip įmoką iš savo narių, kurie turi pripažintų žemės ūkio susivienijimų statusą, rinkti dalį pačių susivienijimų renkamų įmokų“ ir kad „žemės ūkio ministras, gavęs Conseil supérieur d’orientation et de coordination de l’économie agricole et alimentaire nuomonę, gali nustatyti maksimalų komiteto renkamų įmokų dydį.
16 Kaimo kodekso R*553‑7 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, kad „kai patvirtintas žemės ūkio ekonomikos komitetas pagal L.552‑2 straipsnį gauna leidimą vieną ar kelias taisykles, nustatytas jam priklausantiems gamintojams ir susivienijimams, išplėsti visiems jo teritorijai priklausantiems gamintojams, gamintojai, kuriems ta taisyklė tapo privaloma dėl tokio jos taikymo išplėtimo, pagal žemės ūkio ministro įsakyme nustatytas sąlygas turi mokėti komitetui visą remiantis R.553‑2 straipsniu nustatytą įmoką ar jos dalį“.
– Administracinės valdžios institucijos vykdoma kontrolė
17 Kaimo kodekso R*553‑10 straipsnyje nustatyta:
„Žemės ūkio ministro vykdoma patvirtintų ekonomikos komitetų ir pripažintų gamintojų susivienijimų kontrolė susijusi būtent:
– su šių organizacijų sąskaityba ir vykdomų operacijų teisėtumu,
– su gautos pagalbos, ypač tos, kurią gali suteikti valstybė, viešosios valdžios institucijos, įstaigos ir mišraus kapitalo bendrovės, panaudojimu,
– su tuo, kaip gamintojų susivienijimai, žemės ūkio ekonomikos komitetai ir organizacijos bei joms priklausantys gamintojai įgyvendina remiantis L.551‑1 ir L.552‑1 straipsniais nustatytas taisykles, ir su tuo, kaip taikomi galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai, būtent įstatymai ir kiti teisės aktai, priimti kovos su sukčiavimu ir norminimo srityse.“
18 Šiuo tikslu Kaimo kodekso R*553‑13 straipsnyje nustatyta, kad „žemės ūkio ministerijos pareigūnai, kuriems šiuo tikslu įgaliojimus suteikia žemės ūkio ministras, gali patekti į pripažintų gamintojų susivienijimų ir patvirtintų ekonomikos komitetų patalpas“ ir kad jie „gali jose susipažinti su visa informacija, raštais ar sąskaitybos arba administraciniais dokumentais“. Be to, R*553-14 straipsnyje nustatyta, kad „žemės ūkio ministerijos pareigūnai ir tarnautojai, ypač tie, kurie dirba kovos su sukčiavimu ir kokybės kontrolės tarnyboje, kartu su suinteresuotųjų organizacijų darbuotojais dalyvauja prižiūrint, kaip tos organizacijos ir žemės ūkio gamintojai taiko galiojančias taisykles, kurias nustatė susivienijimai ir žemės ūkio ekonomikos komitetai“.
19 Galiausiai Kaimo kodekso R*553-16 straipsnyje nustatyta, kad „kontrolė, kaip taikomas R.553‑7 [straipsnis] dėl stojimo mokesčių ir įmokų, vykdoma R.553‑14 straipsnyje nustatytomis sąlygomis“.
Faktinės bylos aplinkybės
20 Nacionalinis tarpšakinis vaisių, daržovių ir sodininkystės biuras (toliau – Oniflhor) yra Prancūzijos valstybei pavaldi viešoji pramonės ir prekybos įstaiga, kurios užduotis stiprinti vaisių ir daržovių sektoriaus ekonominį veiksmingumą.
21 Žemės ūkio ekonomikos komitetai regioniniu lygmeniu vienija tam tikro sektoriaus žemės ūkio gamintojų organizacijas, kurios iki 1999 m. buvo vadinamos žemės ūkio gamintojų susivienijimais, ir nustato jų nariams bendras taisykles, kad būtų suderinta produktų gamybos, prekybos, kainų ir išleidimo į rinką tvarka.
22 Gavusi skundą, 2002 m. liepos 31 d. Europos Bendrijų Komisija pateikė Prancūzijos Respublikai prašymą pateikti informacijos, susijusios su pagalba vaisių ir daržovių sektoriui, apie kurią nebuvo pranešta ir kuri pagal specialiuosius planus žemės ūkio gamintojų organizacijoms išmokėta iš veiklos fondo, tvarkomo patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų ir finansuojamo Oniflhor bei gamintojų organizacijų įmokų lėšomis (toliau – sektoriaus įmokos). Šiais specialiaisiais planais siekta sušvelninti laikino vaisių ir daržovių pasiūlos pertekliaus poveikį, sureguliuoti rinkos kainas kolektyviniais koordinuotais veiksmais ir finansuoti struktūrinius veiksmus, skirtus sąlygoms, kad sektorius prisitaikytų prie rinkos, sudaryti.
23 2002 m. spalio 21 d. įvyko Komisijos ir Prancūzijos valdžios institucijų susitikimas, po kurio 2002 m. gruodžio 26 d. šios institucijos pateikė informaciją, patvirtinančią, kad tokia pagalba buvo teikiama nuo 1992 m. iki 2002 m. 2003 m. balandžio 16 d. Komisija paprašė išsamaus tokios pagalbos aprašo. 2003 m. liepos 22 d. Prancūzijos valdžios institucijos atsakė į šį prašymą.
24 2005 m. liepos 20 d. raštu Komisija informavo Prancūzijos Respubliką apie sprendimą pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą formalaus tyrimo procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).
25 Sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas 2005 m. rugsėjo 22 d. Europos Sąjungos oficialiame leidinyje (OL C 233, p. 21). Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabas dėl nagrinėjamų priemonių, taikytų pagal specialiuosius planus (toliau – ginčijamos priemonės).
26 2005 m. spalio 4 d. raštu Komisija gavo Prancūzijos valdžios institucijų pastabas.
27 Be to, ji gavo 2005 m. spalio 20 d. Vaisių ir daržovių ekonominio organizavimo federacijos (Fédération de l’organisation économique fruits et légumes, toliau – Fedecom), trečiosios suinteresuotosios šalies, raštą, kuriame aprašyta, be kita ko, patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų sudėtis, finansavimo tvarka ir jų vaidmuo suteikiant aptariamą pagalbą ir kuris 2005 m. gruodžio 1 d. buvo perduotas Prancūzijos valdžios institucijoms. Šios institucijos 2005 m. gruodžio 28 d. raštu, kuriuo, be kita ko, leido Fedecom perduoti savo 2002 m. gruodžio 26 d. ir 2003 m. liepos 23 d. raštus ir padarė pataisymus dėl 2002 m. išmokėtos pagalbos dydžio, pateiktos informacijos neginčijo.
28 Pasibaigus formalaus tyrimo procedūrai Komisija priėmė 2009 m. sausio 28 d. Sprendimą C(2009) 203 galutinis dėl Prancūzijos vykdytų specialiųjų planų vaisių ir daržovių sektoriuje (OL L 127, p. 11, toliau – ginčijamas sprendimas).
29 Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad pagal specialiuosius planus skirta pagalba, išmokėta žemės ūkio gamintojų organizacijoms, yra valstybės pagalba ir kad ji yra neteisėta bei nesuderinama su bendrąja rinka. Todėl ji įpareigojo Prancūzijos Respubliką tą pagalbą kartu su palūkanomis susigrąžinti iš jos gavėjų.
Procesas ir šalių reikalavimai
30 Prancūzijos Respublika pareiškė šį ieškinį ir jį Bendrojo Teismo (anksčiau – Pirmosios instancijos teismas) kanceliarija gavo 2009 m. balandžio 8 d.
31 Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (šeštoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
32 Per 2012 m. balandžio 23 d. posėdį buvo išklausytos žodinės šalių pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.
33 Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą, nes jame numatyta dalis ginčijamų priemonių, kuri buvo finansuojama iš ūkininkų įmokų,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti visą ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
34 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti Prancūzijos Respublikos prašymą,
– priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
35 Ieškiniui pagrįsti Prancūzijos Respublika pateikia du panaikinimo pagrindus, susijusius, pirma, su pareigos motyvuoti pažeidimu ir, antra, su teisės klaida, kurią Komisija padarė, kai aptariamo sektoriaus savanoriškomis įmokomis finansuojamas priemones pripažino valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu
36 Prancūzijos Respublika teigia, kad ginčijamame sprendime yra motyvavimo trūkumų tiek, kiek jame kalbama apie ginčijamas priemones, kurios buvo finansuojamos sektoriaus įmokomis, nes Komisija privalo argumentus išdėstyti aiškiai, kai, kaip ir šioje byloje, sprendimą priima nesilaikydama nusistovėjusios sprendimų priėmimo praktikos. Konkrečiai kalbant, Komisija nepagrindė, kodėl savanoriškomis įmokomis finansuotos priemonės buvo pripažintos valstybės pagalba.
37 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti apimtis priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir nuo jo priėmimo aplinkybių. Motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti teisės aktą priėmusios institucijos samprotavimus, kad, pirma, Sąjungos teismas galėtų vykdyti teisėtumo kontrolę ir, antra, suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priemonės pagrindimu, kad galėtų ginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas yra pagrįstas. Nereikalaujama, kad motyvuose būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei visas teisės normas, reglamentuojančias aptariamą sritį (1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 63 punktas ir 2011 m. lapkričio 30 d. Bendrojo Teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T‑238/09, neskelbiamas Rinkinyje, 37 punktas).
38 Konkrečiai kalbant, Komisija neprivalo priimti pozicijos dėl visų suinteresuotųjų asmenų jai pateiktų argumentų. Pakanka išdėstyti faktines aplinkybes ir teisinius svarstymus, turinčius esminę svarbą sprendimo turiniui (2008 m. liepos 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, Rink. p. I‑4777, 96 punktas ir 2010 m. kovo 3 d. Bendrojo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, T‑102/07 ir T‑120/07, Rink. p. II‑585, 180 punktas).
39 Galiausiai remiantis teismų praktika darytina išvada, kad jei Komisijos sprendimas, priimamas vadovaujantis nusistovėjusia sprendimų praktika, gali būti motyvuojamas reziumuotai, t. y. darant nuorodą į tokią praktiką, tuo atveju, kai sprendimas aiškiai peržengia ankstesniais sprendimais apibrėžtas ribas, Komisija privalo aiškiai išplėtoti savo argumentus (1975 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Groupement des fabricants de papiers peints de Belgique ir kt. prieš Komisiją, 73/74, Rink. p. 1491, 31 punktas; 2008 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Département du Loiret, C‑295/07 P, Rink. p. I‑9363, 44 punktas ir 2011 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Elf Aquitaine prieš Komisiją, C‑521/09 P, Rink. p. I‑8947, 155 punktas).
40 Atsižvelgiant būtent į šiuos principus, reikia išnagrinėti pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo motyvavimo nepakankamumu.
41 Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo išplaukia, kad Komisija pirmą kartą turėjo išnagrinėti klausimą, ar valstybės įnašais ir sektoriaus atstovų savanoriškomis įmokomis finansuojamos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Todėl Komisija privalėjo išsamiai atsakyti į per administracinę procedūrą Prancūzijos Respublikos pateiktus argumentus, susijusius su sektoriaus įmokų pripažinimu valstybės ištekliais.
42 Ginčijamo sprendimo 24–28 konstatuojamosiose dalyse Komisija visų pirma išsamiai išnagrinėjo ginčijamų priemonių finansavimo mechanizmą. Ji konstatavo, kad tos priemonės buvo finansuojamos iš patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų valdomo fondo, kuris buvo finansuojamas remiantis tais pačiais principais, taikomais 1996 m. spalio 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2200/96 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo (OL L 297, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 20 t., p. 55) 15 straipsnyje nurodytai Bendrijos pagalbai, t. y. valstybės lėšomis ir gamintojų finansinėmis įmokomis, nustatytomis atsižvelgiant į parduodamų vaisių ir daržovių kiekį ar vertę, o tos įmokos sudaro nuo 30 % iki 50 % bendros šio fondo sumos. Tačiau gamintojų organizacijos įmokas mokėjo savanoriškai, ir administracinės valdžios institucijos jų neįtvirtino kaip privalomų. Dėl šių įmokų nemokėjimo atitinkamos gamintojų organizacijos galėjo netekti valstybės pagalbos.
43 Beje, remiantis ginčijamo sprendimo 40 konstatuojamąja dalimi, darytina išvada, kad 2005 m. spalio 4 d. rašte, kuriame buvo pateiktos pastabos dėl formalaus tyrimo procedūros pradžios, Prancūzijos Respublika nurodė, kad sektoriaus atstovų sumokėtos ir specialiesiems planams finansuoti skirtos įmokos negali būti prilygintos valstybės ištekliams, nes jos buvo mokamos savanorišku pagrindu, viešosios valdžios institucijos jų privalomai netaikė visoms aptariamoms gamintojų organizacijoms, o patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai galėjo laisvai jomis disponuoti.
44 Ginčijamo sprendimo 43–62 konstatuojamosiose dalyse Komisija išnagrinėjo, ar ginčijamos priemonės gali būti laikomos valstybės pagalba, kaip tai suprantama remiantis EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Taigi ginčijamo sprendimo 52–56 konstatuojamosiose dalyse ji nurodė, kad laikydamasi Teisingumo Teismo praktikos (1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimas Steinike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, ir 1987 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 259/85, Rink. p. 4393, 23 punktas) ji turi atsižvelgti į pagalbos schemos taisykles ir poveikį, kad galėtų nustatyti, ar ta pagalba yra pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, ir kad įmokų mokėjimas privalomai ar savanoriškai neturi jokios įtakos taikant šį principą. Be to, ginčijamo sprendimo 57–61 konstatuojamosiose dalyse ji išnagrinėjo Teisingumo Teismo praktiką dėl valstybės išteklių sąvokos (2004 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Pearle ir kt., C‑345/02, Rink. p. I‑7139, ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją, T‑136/05, Rink. p. II‑4063) ir nusprendė, kad ta sąvoka nepaneigia šio principo. Galiausiai ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje ji pabrėžė, kad nors šios įmokos buvo savanoriškos, buvo labai skatinama prie jų prisidėti. Todėl ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamojoje dalyje ji nusprendė, kad ginčijamos priemonės yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama remiantis EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
45 Vien aplinkybės, kad teismų praktika, kuria rėmėsi Komisija ginčijamame sprendime, susijusi tik su privalomosiomis įmokomis, nepakanka įrodyti, kad jo motyvavimas yra nepakankamas. Visų pirma reikia priminti, kad Sąjungos teismas niekada nenagrinėjo klausimo, ar priemonės, kurios finansuojamos valstybės lėšomis ir sektoriaus atstovų savanoriškomis įmokomis, gali būti laikomos valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, ginčijamame sprendime Komisija patvirtino mananti, kad teismų praktika dėl privalomųjų įmokų taikoma šioje byloje nagrinėjamoms ginčijamoms priemonėms, nes įmokų neprivalomumas šiuo atveju yra iš esmės tik formalus, nes gamintojai labai skatinami prisidėti prie šio mechanizmo. Be to, aplinkybė, kad šį patikslinimą Komisija išdėstė ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje, o ne iš karto po 55 konstatuojamosios dalies, negali padaryti, priešingai, nei teigia Prancūzijos Respublika, neigiamos įtakos Komisijos išdėstytų argumentų aiškumui.
46 Todėl Komisijos argumentavimas nustatant, ar priemonės, finansuojamos valstybės lėšomis ir sektoriaus atstovų savanoriškomis įmokomis, gali, kap ji mano, būti laikomos valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčijamame sprendime atskleidžiamas pakankamai aiškiai, tiesiogiai ir nedviprasmiškai, kad Bendrasis Teismas galėtų atlikti teisėtumo kontrolę, o suinteresuotieji – asmenys susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, kad galėtų apginti savo teises ir patikrinti, ar sprendimas tinkamai pagrįstas.
47 Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmąjį pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo vertinimo nepakankamumu, reikia atmesti.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su teisės klaida, kurią Komisija padarė, kai aptariamo sektoriaus savanoriškomis įmokomis finansuojamas priemones pripažino valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį
48 Prancūzijos Respublika mano, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai aptariamo sektoriaus savanoriškomis įmokomis finansuojamas priemones pripažino valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
Su faktinėmis aplinkybėmis susijusių ir per administracinę procedūrą neginčytų argumentų priimtinumas
49 Pirmiausia Komisija teigia, kad Prancūzijos Respublika negali Bendrajame Teisme ginčyti 2005 m. spalio 20 d. pastabose Fedecom suformuluotų pastabų dėl sektoriaus atstovų ir Oniflhor vaidmenų nustatant sektoriaus įmokų ir ginčijamų priemonių dydžius bei įgyvendinant tas priemones.
50 Pirma, ji mano, kad Prancūzijos Respublika tą pagrindą turėjo iškelti atskirai nuo pagrindo, susijusio su teisės klaida, nes jis susijęs su faktinės aplinkybės klaida ar net akivaizdžia vertinimo klaida. Tačiau, remiantis Prancūzijos Respublikos raštais, darytina išvada, kad ji šią informaciją ketino panaudoti kaip argumentus pagrindui, susijusiam su Komisijos padaryta klaida aptariamo sektoriaus savanoriškomis įmokomis finansuojamas priemones pripažįstant valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, pagrįsti.
51 Antra, Komisija mano, kad šie argumentai yra nepriimtini, nes 2005 m. spalio 20 d. per formalaus tyrimo procedūrą Prancūzijos Respublika nepateikė jokio prieštaravimo dėl Fedecom pateiktų pastabų.
52 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką valstybė narė, kuri suteikė ar nori suteikti pagalbą nukrypdama nuo Sutarties nuostatų, per procedūrą, kurioje pati dalyvauja, turi pareigą bendradarbiauti su Komisija ir, be kita ko, privalo pateikti visą informaciją, kuria remdamasi ši institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi prašomos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų (1993 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑364/90, Rink. p. I‑2097, 20 punktas; 1999 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. prieš Komisiją, T‑132/96 ir T‑143/96, Rink. p. II‑3663, 140 punktas ir 2009 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Iride ir Iride Energia prieš Komisiją, T‑25/07, Rink. p. II‑245, 100 punktas). Todėl sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti jį priimdama (2003 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑197/99 P, Rink. p. I‑8461, 86 punktas; šiuo klausimu žr. 1986 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, 234/84, Rink. p. 2263, 16 punktą). Tuo remiantis visų pirma galima daryti išvadą, kad dėl to, jog valstybės pagalbos sąvoka turi būti taikoma objektyviai situacijai, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo datą, vykdant teisminę kontrolę turi būti atsižvelgiama tik į iki šios datos padarytus vertinimus (minėto Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš UFEX ir kt. 144 punktas). Taigi, nesant priešingos suinteresuotųjų asmenų pateiktos informacijos, Komisija turi teisę remtis net ir neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias ji žino priimdama galutinį sprendimą, jeigu šios faktinės aplinkybės buvo Komisijos nurodymo valstybei narei pateikti jai reikalingą informaciją objektas (2005 m. spalio 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Freistaat Thüringen prieš Komisiją, T‑318/00, Rink. p. II‑4179, 88 punktas).
53 Be to, remiantis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad, pasibaigus formalaus tyrimo procedūrai dėl neteisėtos pagalbos, Komisija priima sprendimą remdamasi turima informacija ir konkrečiai valstybės narės pateikta informacija atsakant į Komisijos prašymą suteikti informacijos.
54 Šiuo atveju, remiantis ginčijamu sprendimu, galima daryti išvadą, kad 2005 m. spalio 20 d. Fedecom pateikė pastabas kaip trečioji suinteresuotoji šalis ir jose apibūdino, be kita ko, patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų sudėtį, finansavimo tvarką ir jų vaidmenį skirstant aptariamą pagalbą ir kad 2005 m. gruodžio 1 d. šios pastabos buvo perduotos Prancūzijos valdžios institucijoms, kurioms buvo pranešta, kad joms skiriamas vieno mėnesio terminas pastaboms pateikti. Šios informacijos jos neginčijo 2005 m. gruodžio 28 d. rašte, kuriuo, beje, leido Fedecom perduoti 2002 m. gruodžio 26 d. ir 2003 m. liepos 22 d. jų raštus ir pakoregavo 2002 m. išmokėtos pagalbos sumas.
55 Remiantis šio sprendimo 52 ir 53 punktuose išdėstytais principais, galima daryti išvadą, kad Prancūzijos Respublika negali esant teisminio nagrinėjimo stadijai pirmą kartą užginčyti per administracinę procedūrą trečiosios suinteresuotosios šalies pateiktų pastabų dėl faktinių aplinkybių turinio, nes tos pastabos jai buvo perduotos. Vien aplinkybės, kad ji nesureagavo į šias faktines aplinkybes, nes pritarė Fedecom padarytoms išvadoms, nepakanka administracinės procedūros veiksmingumo principui apeiti.
56 Todėl reikia kaip nepriimtinus atmesti argumentus, kuriais Prancūzijos Respublika ginčija 2005 m. spalio 20 d. pastabose Fedecom pateiktus komentarus dėl sektoriaus atstovų ir Oniflhor atitinkamų vaidmenų nustatant sektoriaus įmokų ir ginčijamų priemonių sumą bei įgyvendinant tas priemones.
Bendrieji principai, susiję su valstybės išteklių sąvoka
57 Reikia priminti, kad EB 87 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
58 Kad šis pranašumas galėtų būti pripažintas pagalba, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, jis turi būti, pirma, suteiktas tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybės išteklių ir, antra, priskiriamas valstybei (1991 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑303/88, Rink. p. I‑1433, 11 punktas; 2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, C‑482/99, Rink. p. I‑4397, 24 punktas ir 2003 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo GEMO, C‑126/01, Rink. p. I‑13769, 24 punktas).
59 Beje, remiantis EB 87 straipsnio 1 dalies formuluote, tik tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių suteiktas pranašumas laikomas pagalba. Iš tiesų, šioje nuostatoje esantis skirstymas į „valstybės suteiktą pagalbą“ ir „iš valstybinių išteklių“ suteiktą pagalbą nereiškia, kad bet koks valstybės suteiktas pranašumas, nepaisant to, ar jis finansuojamas iš valstybės išteklių, yra laikomas pagalba; tuo skirstymu tik siekiama į šią sąvoką įtraukti tiek tiesiogiai valstybės, tiek per tos valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą suteikiamą pranašumą (2001 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo PreussenElektra, C‑379/98, Rink. p. I‑2099, 58 punktas).
60 Be to, reikia priminti, kad, kaip išplaukia iš Teisingumo Teismo praktikos, EB 87 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias viešosios valdžios institucijos gali realiai panaudoti ūkio subjektams remti, nesvarbu, ar tos priemonės yra nuolatinė tų valdžios institucijų turto dalis. Taigi, net jei sumos, susijusios su nagrinėjama priemone, ne nuolat yra viešosios valdžios institucijų žinioje, aplinkybė, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Ladbroke Racing ir Komisiją, C‑83/98 P, Rink. p. I‑3271, 50 punktą ir minėto 2002 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją 37 punktą). Tai, kad ištekliai iš pradžių buvo privatūs, taip pat nereiškia, kad jie negali būti laikomi valstybės ištekliais, kaip tai suprantama remiantis EB 87 straipsnio 1 dalies nuostatomis (šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Air France prieš Komisiją, T‑358/94, Rink. p. II‑2109, 63–65 punktus).
61 Remiantis teismų praktika, tik aplinkybės, kad subsidijų sistema, kuria teikiama nauda tam tikriems konkretaus sektoriaus ūkio subjektams, visiškai arba iš dalies finansuojama viešosios valdžios institucijos nustatytomis ir iš ūkio subjektų renkamomis įmokomis, nepakanka, kad ši sistema nebūtų laikoma valstybės teikiama pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį (minėto Teisingumo Teismo sprendimo Steinike & Weinlig 22 punktas ir minėto 1987 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 23 punktas; šiuo klausimu žr. 1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 27 ir 35 punktus).
62 Atvirkščiai, valstybės ištekliais Teisingumo Teismas nepripažino tik iš tų ūkio subjektų, kurie naudojasi aptariama pagalba, viešosios įstaigos surinktų lėšų, kurios niekada nebuvo perleistos nacionalinių valdžios institucijų dispozicijon ir kuriomis buvo finansuojami veiksmai, kuriuos apibrėžė patys tas įmokas mokėję ūkio subjektai (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Pearle ir kt. 36–39 punktus).
63 Taigi reikšmingas kriterijus, kuriuo vadovaujamasi vertinant, ar tai yra valstybės ištekliai neatsižvelgiant į jų pradinę kilmę, yra viešosios valdžios institucijos vaidmens nustatant aptariamas priemones ir jų finansavimo tvarką laipsnis.
64 Vien aplinkybės, kad aptariamų ūkio subjektų įnašai, skirti aptariamoms priemonėms iš dalies finansuoti, yra tik savanoriški, o ne privalomi, nepakanka šiam principui užginčyti. Iš tiesų, viešosios valdžios institucijos vaidmens laipsnis šioms įmokoms gali būti didelis net kai šios įmokos yra neprivalomos.
65 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, siekiant nustatyti, ar Komisija padarė teisės klaidą ginčijamas priemones pripažindama valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti viešosios valdžios institucijos vaidmenį nustatant šias priemones ir jų finansavimo tvarką.
66 Viešosios valdžios institucijos vaidmenį nustatant ginčijamas priemones Bendrasis Teismas turi išnagrinėti bendrai, kad nebūtų galima daryti skirtumo pagal jų finansavimo būdą, nes valstybės lėšos ir privačios įmokos pervedamos į vieną bendrą veiklos fondą ir yra neatskiriamos.
Specialiųjų planų schemos tvarkos tyrimas
67 Visų pirma reikia išnagrinėti ginčijamų priemonių schemos tvarką, būtent – kaip nustatomas joms finansuoti skirtų valstybės ir privačių įmokų dydis ir kaip apibrėžiamos jų naudojimo sąlygos.
68 Pirma, kiek tai susiję su ginčijamoms priemonėms finansuoti skirtų valstybės ir privačių įmokų dydžiu, remiantis bylos medžiaga ir konkrečiai 2005 m. spalio 20 d. Fedecom raštu, galima daryti išvadą, kad Oniflhor, valstybei pavaldi viešoji pramonės ir prekybos įstaiga, vienašališkai priimdavo sprendimus dėl specialiesiems planams skiriamų sumų ir dėl įmokų, kurias į specialiuosius planus turėjo įnešti patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai, dydžio. Šias įmokas patvirtino Oniflhor, nustatydama, kokią pagalbą gaunančių gamintojų realiai parduotų vaisių ir daržovių kiekio ar vertės procentinę dalį jos turi sudaryti, o už jų surinkimą iš kiekvieno produkto sektoriaus nacionalinių padalinių buvo atsakingi patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai, kurie vėliau jas pervesdavo Oniflhor. Ši įstaiga gautą sumą papildydavo valstybės pagalba, kuri sudarydavo 50–70 % visos pagalbos. Jei gamintojai nesumokėdavo sektoriaus įmokų, Oniflhor skirta pagalba gamintojams nebuvo išmokama ir likdavo patvirtintuose žemės ūkio ekonomikos komitetuose, kurie privalėdavo tą pagalbą grąžinti Oniflhor.
69 Priešingai nei kitų pratvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų gaunamų įmokų, šių įmokų mokėti nebuvo privaloma, kaip tai patvirtinama aplinkybe, kad tam tikros gamintojų organizacijos atsisakė jas mokėti. Todėl šioms įmokoms nebuvo galima taikyti Kaimo kodekso nuostatų dėl privalomųjų įmokų.
70 Remiantis Kaimo kodekso R*553‑2 ir R*553‑6 straipsnių nuostatomis, darytina išvada, kad jos taikomos tik stojimo mokesčiams ir privalomosioms veiklos įmokoms, kurias gamintojai moka pripažintiems gamintojų susivienijimams ir patvirtintiems žemės ūkio ekonomikos komitetams. Todėl Prancūzijos Respublika negali remtis Kaimo kodekso R*553‑5 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, kuriomis vadovaudamiesi pripažinti gamintojų susivienijimai patvirtina stojimo mokesčius ir įmokas.
71 Kaimo kodekso R*553‑7 straipsnis, kuriame nustatyta, kad kai patvirtintas žemės ūkio ekonomikos komitetas gauna leidimą taisyklę, nustatytą jam priklausantiems gamintojams ir susivienijimams, išplėsti visiems jo teritorijai priklausantiems gamintojams, gamintojai, kuriems ta taisyklė tapo privaloma, pagal ministerijos įsakyme nustatytas sąlygas turi mokėti komitetui visą remiantis parduodamos produkcijos verte nustatytą įmoką ar jos dalį, taip pat netaikomas įmokoms, skirtoms specialiesiems planams finansuoti. Dėl šio aspekto reikia priminti, kad bet kokia gamintojams, kurie nėra nariai, nustatyta pareiga prisidėti prie gamintojų organizacijos sukurtų fondų finansavimo teismų praktikoje pripažįstama neteisėta, jei iš fondų finansuojama veikla, kuri laikoma nesuderinama su Bendrijos teise (1986 m. lapkričio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cerafel, 218/85, Rink. p. 3513, 22 punktas).
72 Be to, Prancūzijos Respublika negali remtis Reglamento Nr. 2200/96 15 straipsnio nuostatomis dėl bendro vaisių ir daržovių rinkų organizavimo. Iš tiesų, jei pagal šią nuostatą įgyvendinamas veiksmų programas su specialiaisiais planais sietų paprasčiausia aplinkybė, kad tiek tos programos, tiek tie veiksmai bendrai finansuojami valdžios institucijos lėšomis ir gamintojų įmokomis, kurios nustatomos pagal parduotų vaisių ir daržovių kiekį arba vertę, akivaizdu, kad šios nuostatos nebūtų taikomos ginčijamoms priemonėms, o būtų taikomos tik pagal bendrą rinkų organizavimą vaisių ir daržovių sektoriuje priimtoms priemonėms.
73 Galiausiai, bet kokiu atveju Prancūzijos Respublika nepateikė jokio kito įrodymo, kuris leistų teigti, kad gamintojų įmokėto įnašo dydį nustatė jie patys.
74 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad būtent Oniflhor vienašališkai nuspręsdavo, kokio dydžio įmokas turi mokėti patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai ir kokia bendra suma bus skiriama specialiesiems planams.
75 Antra, kiek tai susiję su ginčijamų priemonių turiniu ir jų įgyvendinimo tvarka, remiantis bylos medžiaga ir būtent 2005 m. spalio 20 d. Fedecom pateikta informacija, galima daryti išvadą, kad ginčijamas priemones nustatė Oniflhor priimdama sprendimus ir jie buvo patvirtinti direktoriaus ir valstybės kontrolieriaus antspaudu, o patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai nedalyvavo jas nustatant ir neturėjo jokios veiksmų laisvės jas taikydami.
76 Tačiau Prancūzijos Respublika mano, kad Oniflhor sprendimų tikslas buvo tik užregistruoti įmokas, kurias sektoriaus atstovai ir viešosios valdžios institucijos įsipareigojo įmokėti.
77 Taigi ji teigia, kad ginčijamas priemones nustatė ir įgyvendino tik sektoriaus atstovai, o Oniflhor vaidmuo buvo tik taikyti jų priimtus sprendimus ir prisidėti prie jų finansavimo. Savo argumentus ji grindžia dviem dokumentais, kurie pirma kartą buvo pateikti dublike ir kuriais siekiama įrodyti, kad žemės ūkio ekonomikos komitetai buvo specialiųjų planų iniciatoriai. Remiantis šio sprendimo 55 punktu, darytina išvada, kad Prancūzijos Respublika negali pirmą kartą, esant teisminio nagrinėjimo stadijai, užginčyti per administracinę procedūrą trečiosios suinteresuotosios šalies pateiktų pastabų teisingumo, nes tos pastabos jai buvo pateiktos, o ji neužginčijo jų turinio.
78 Bet kokiu atveju reikia pažymėti, kad remiantis šiais laiškais, kuriuos 2001 m. dviejų patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų nacionaliniai produktų padaliniai nusiuntė Oniflhor, galima tik daryti išvadą, kad du kartus per laikotarpį, kai buvo daromas pažeidimas, patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai pateikė pasiūlymus Oniflhor dėl priemonių, kurias reikia priimti pagal specialiuosius planus. Tačiau jų nepakanka, kad būtų galima užginčyti 2005 m. spalio 20 d. Fedecom pateiktą informaciją, kurioje nurodyta, kad žemės ūkio ekonomikos komitetai neturėjo kompetencijos nustatyti pagal specialiuosius planus priimamų priemonių ir kad ši užduotis išimtinai buvo pavesta Oniflhor.
79 Beje, reikia pažymėti, kad Prancūzijos Respublika savo raštuose pripažino, jog patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai privalo taikyti pagal specialiuosius planus numatytas priemones, kurios nustatomos Oniflhor direktoriaus sprendimu. Tai, kad ši aplinkybė paaiškinama tuo, kad Oniflhor prisideda prie minėtų priemonių finansavimo, neturi įtakos viešosios valdžios institucijos vykdomos šių priemonių įgyvendinimo priežiūros lygio vertinimui.
80 Prancūzijos Respublika galiausiai nurodo, kad, skirtingai nei nagrinėtu atveju byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Air France prieš Komisiją (65 punktas), Oniflhor negalėjo laisvai disponuoti sektoriaus įmokėtomis lėšomis, nes tas lėšas valdė patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai. Vis dėlto, remiantis šio sprendimo 60 punkte išdėstyta Teisingumo Teismo praktika, darytina išvada, kad net jei sumos ne nuolat yra viešosios valdžios institucijų žinioje, aplinkybė, kad jos yra nuolatos valstybės kontroliuojamos, taigi yra kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų dispozicijoje, yra pakankamas pagrindas laikyti jas valstybiniais ištekliais.
81 Tačiau šioje byloje valstybė, darydama dominuojančią įtaką ginčijamų priemonių nustatymui ir jų įgyvendinimui, puikiai galėjo nustatyti, kaip naudoti žemės ūkio ekonomikos komitetams skirtus išteklius finansuojant, jei reikia, konkrečią tam tikrų gamintojų gaunamą naudą.
82 Buvo nustatyta, kad patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai neturi jokios veiksmų laisvės taikydami Oniflhor nustatytas priemones.
83 Beje, remiantis įvairiomis Kaimo kodekso nuostatomis galima daryti išvadą, kad administracinės valdžios institucija turėjo įgaliojimus išsamiai ir nuolat kontroliuoti aptariamas lėšas. Remiantis Kaimo kodekso R*553-10 straipsniu, žemės ūkio ministro vykdoma patvirtintų ekonomikos komitetų ir pripažintų gamintojų susivienijimų kontrolė susijusi būtent su šių organizacijų sąskaityba ir vykdomų operacijų teisėtumu bei su gautos valstybės pagalbos panaudojimu. Šiuo tikslu Kaimo kodekso R*553‑13 straipsnyje nustatyta, kad įgalioti žemės ūkio ministerijos pareigūnai gali patekti į visas patvirtintų ekonomikos komitetų patalpas ir kad jie gali jose susipažinti su visa informacija, raštais ar sąskaitybos arba administraciniais dokumentais.
84 Galiausiai reikia pabrėžti lemiamą valstybės vaidmenį patvirtintuose žemės ūkio ekonomikos komitetuose, kuriuose jai atstovauja regiono prefektas. Remiantis Kaimo kodekso nuostatomis galima teigti, kad prie bet kurio žemės ūkio ekonomikos komiteto prašymo, adresuojamo, remiantis to kodekso R*552‑1 straipsniu, žemės ūkio ministrui, kad būtų galima gauti valstybės pagalbą, turi būti, remiantis to paties kodekso R*552‑2 straipsniu, pridėti tam tikri dokumentai, kaip antai „komiteto įstatai“, kuriuose turi būti pateiktos nuostatos, kuriose numatyta, kad „komiteto priimtos taisyklės taikytinos, tik kai jas patvirtina žemės ūkio ministras“, „deklaracija, kurioje nurodyta pagalbos, kurią, jei reikia, nariams gali suteikti komitetas, pobūdis ir forma“, ir „remiantis L.552‑1 straipsnio nuostatomis komiteto priimtų taisyklių tekstai“. Kaimo kodekso R.552‑10 straipsnyje pasakyta, kad patvirtintas žemės ūkio ekonomikos komitetas priimti naujas ar keisti jau patvirtintas taisykles gali tik gavęs aiškų žemės ūkio ministro pritarimą. Be to, Kaimo kodekso R.552‑11 straipsnyje nustatyta, kad prie kiekvieno patvirtinto žemės ūkio ekonomikos komiteto žemės ūkio ministras paskiria įgaliotąjį asmenį, kuris komitete atlieka techninio patarėjo vaidmenį, kuris dalyvauja arba žemės ūkio ministro nustatytomis sąlygomis gali būti atstovaujamas valdybos bei generalinės asamblėjos posėdžiuose, kuris gali teikti konsultacijas vietoje arba reikalauti, kad jam būtų pateikti visi duomenys bei dokumentai, susiję su komiteto arba jį sudarančių organizacijų veikla, ir kuris nuolat informuojamas apie visus valdybos priimtus sprendimus bei generalinės asamblėjos paskelbtas rezoliucijas. 2000 m. spalio 30 d. Žemės ūkio ministro potvarkio dėl valstybės atstovavimo vaisių ir daržovių sektoriaus žemės ūkio ekonomikos komitetuose tvarkos (JORF, 2000 m. lapkričio 15 d., p. 18079) 1 straipsnyje taip pat numatyta, kad regiono prefektas arba jo atstovas yra įgaliotas dalyvauti visuose patvirtintų žemės ūkio ekonomikos komitetų vadovaujančiųjų organų posėdžiuose, kuriuose priimami sprendimai, ir kad jam turi būti pateikti visi per tuos posėdžius priimti sprendimai ir posėdžių protokolai. To paties teisės akto 2 straipsniu valstybės atstovui, kuriam, jei reikia, tuo tikslu skiriama Oniflhor parama, patikima užduotis užtikrinti, kad šiems komitetams skirtos funkcijos būtų vykdomos laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų gairių, tame straipsnyje taip pat numatyta, kad šiuo tikslu prieš įgyvendinant komitetų valdymo organų, šiuo atveju – generalinės asamblėjos arba valdybos, priimtus sprendimus ir sudarytas sutartis, kai jomis siekiama komiteto nariams nustatyti pareigas arba kai jomis nustatoma nacionalinio arba Bendrijos viešojo finansavimo, skirto gamybos sektoriaus veiklai ar investicijoms į jį, naudojimo tvarka, jis tuos sprendimus ir sutartis privalomai tvirtina. Tik gavus tokį patvirtinimą aptariami sprendimai tampa vykdytini.
85 Prancūzijos Respublika pripažino svarbų valstybės vaidmenį patvirtintų žemės ūkio komitetų veikloje. Aplinkybė, kad šis vaidmuo paaiškinamas tiems komitetams suteikiama galimybe jų nustatytas taisykles pripažinti privalomomis visiems atitinkamo regiono gamintojams, neturi jokios įtakos valstybės buvimo juose vertinimui.
86 Prancūzijos Respublika, be kita ko, teigia, kad nors regiono prefekto atstovas dalyvauja žemės ūkio ekonomikos komiteto valdymo organų posėdžiuose, jis nedalyvauja, kai tie organai priima sprendimus. Vis dėlto, remiantis minėtomis 2000 m. spalio 30 d. žemės ūkio ministro potvarkio 2 straipsnio nuostatomis, darytina išvada, kad komitetų valdymo organų sprendimai ir sutartys dėl viešojo finansavimo panaudojimo tampa vykdytinos tik tuo atveju, jei tuos sprendimus ir sutartis patvirtina regiono prefektas arba jo atstovas.
87 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad būtent Oniflhor vienašališkai priimdavo sprendimus dėl pagal specialiuosius planus finansuojamų priemonių bei jų įgyvendinimo tvarkos ir kad nors žemės ūkio ekonomikos komitetams buvo patikėta valdyti šioms priemonėms finansuoti skirtus veiklos fondus, vis dėlto jie neturėjo jokios veiksmų laisvės taikydami tas priemones.
88 Galiausiai reikia konstatuoti, kad nustatyti ginčijamas priemones ir jų finansavimo tvarką galėjo tik Oniflhor, valstybei pavaldi viešoji pramonės ir prekybos įstaiga. Tų priemonių gavėjai, savo ruožtu, turėjo galimybę tik nuspręsti dalyvauti ar nedalyvauti tokioje Oniflhor nustatytoje sistemoje ir sutikti arba atsisakyti mokėti jos nustatytas sektoriaus įmokas. Todėl reikia nuspręsti, kad ginčijamos priemonės buvo valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.
89 Tad ieškinio antrąjį pagrindą, susijusį su teisės klaida dėl valstybės išteklių sąvokos, taigi ir visą ieškinį, reikia atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo.
91 Kadangi Prancūzijos Respublika pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Prancūzijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Kanninen | Wahl | Soldevila Fragoso |
Paskelbta 2012 m. rugsėjo 27 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.