Byla T‑139/09

Prancūzijos Respublika

prieš

Europos Komisiją

„Valstybės pagalba – Vaisių ir daržovių sektorius – Specialieji planai, kuriais remiama Prancūzijos vaisių ir daržovių rinka – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Valstybės pagalbos sąvoka – Valstybės ištekliai – Bendras finansavimas viešosios valdžios įstaigos lėšomis ir gamintojų organizacijų savanoriškomis įmokomis – Per administracinę procedūrą nepateikti argumentai – Pareiga motyvuoti“

Santrauka – 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) sprendimas

1.      Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Komisijos sprendimas valstybės pagalbos srityje

(EB 87 ir 253 straipsniai)

2.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Valstybės išteklių sąvokos vertinimas, kai priemonės bendrai finansuojamos valstybės įnašais ir savanoriškais sektoriuje veikiančių ūkio subjektų įnašais

(EB 87 straipsnis)

3.      Valstybių teikiama pagalba – Komisijos sprendimas – Teisėtumo vertinimas atsižvelgiant į priimant sprendimą žinomas aplinkybes – Valstybės narės pareiga bendradarbiauti

(EB 87 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 659/1999 13 straipsnio 1 dalis)

4.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba

(EB 87 straipsnis)

5.      Valstybių teikiama pagalba – Sąvoka – Iš valstybės išteklių teikiama pagalba – Priemonės, bendrai finansuojamos valstybės įnašais ir savanoriškais tam tikrame sektoriuje veikiančių ūkio subjektų įnašais – Tinkamas kriterijus – Viešosios valdžios institucijos intervencijos laipsnis nustatant sektoriaus įmokomis finansuojamas priemones ir jų finansavimo tvarką

(EB 87 straipsnis)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 37–39 punktus)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 41–46 punktus)

3.      Valstybė narė, kuri suteikė ar nori suteikti pagalbą nukrypdama nuo Sutarties nuostatų, per procedūrą, kurioje pati dalyvauja, turi pareigą bendradarbiauti su Komisija ir, be kita ko, privalo pateikti visą informaciją, kuria remdamasi ši institucija galėtų patikrinti, ar laikomasi prašomos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygų. Todėl sprendimo valstybės pagalbos srityje teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kurią Komisija galėjo turėti jį priimdama. Tuo remiantis visų pirma galima daryti išvadą, kad dėl to, jog valstybės pagalbos sąvoka reiškia objektyvią situaciją, kurią reikia vertinti Komisijos sprendimo priėmimo datą, vykdant teisminę kontrolę turi būti atsižvelgiama tik į iki šios datos padarytus vertinimus. Taigi, nesant priešingos suinteresuotųjų asmenų pateiktos informacijos, Komisija turi teisę remtis net ir neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias ji žino priimdama galutinį sprendimą, jeigu šios faktinės aplinkybės buvo Komisijos nurodymo valstybei narei pateikti jai reikalingą informaciją objektas.

Be to, remiantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 dėl EB 88 straipsnio taikymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad, pasibaigus formalaus tyrimo procedūrai dėl neteisėtos pagalbos, Komisija priima sprendimą remdamasi turima informacija ir konkrečiai valstybės narės pateikta informacija atsakant į Komisijos prašymą suteikti informacijos.

Šiomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į administracinės procedūros veiksmingumo principą, esant teisminio nagrinėjimo stadijai valstybė narė negali pirmą kartą užginčyti per administracinę procedūrą trečiosios suinteresuotosios šalies pateiktų ir jai perduotų pastabų dėl faktinių aplinkybių turinio.

(žr. 52, 53, 55 punktus)

4.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 57–60 punktus)

5.      Kai subsidijų sistema, kuria teikiama nauda tam tikriems konkretaus sektoriaus ūkio subjektams, visiškai arba iš dalies finansuojama viešosios valdžios institucijos nustatytomis ir iš ūkio subjektų renkamomis įmokomis, to savaime nepakanka, kad ši sistema nebūtų laikoma valstybės teikiama pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

Atvirkščiai, valstybės ištekliais negalima pripažinti tik iš tų ūkio subjektų, kurie naudojasi aptariama pagalba, viešosios valdžios įstaigos surinktų lėšų, kurios niekada nebuvo perleistos nacionalinių valdžios institucijų dispozicijon ir kuriomis buvo finansuojami veiksmai, apibrėžti pačių tas įmokas mokėjusių ūkio subjektų.

Taigi reikšmingas kriterijus vertinant, ar ištekliai, kad ir kokia būtų jų pradinė kilmė, laikytini valstybės ištekliais, yra viešosios valdžios institucijos vaidmens nustatant aptariamas priemones ir jų finansavimo tvarką laipsnis. Vien aplinkybės, kad aptariamų ūkio subjektų įnašai, skirti aptariamoms priemonėms iš dalies finansuoti, yra tik savanoriški, o ne privalomi, nepakanka šiam principui užginčyti. Iš tiesų, viešosios valdžios institucijos vaidmens laipsnis šioms įmokoms gali būti didelis net kai šios įmokos yra neprivalomos.

Viešosios valdžios institucijos vaidmenį nustatant viešosios valdžios institucijos ir savanoriškais gamintojų asociacijų įnašais finansuojamas priemones Bendrasis Teismas turi išnagrinėti bendrai, kad jų nebūtų galima skirstyti pagal finansavimo būdą, nes valstybės lėšos ir privačios įmokos pervedamos į vieną bendrą veiklos fondą ir yra neatskiriamos.

Jeigu nustatyti šias priemones ir jų finansavimo tvarką gali valstybei pavaldi viešoji pramonės ir prekybos įstaiga, o tų priemonių gavėjai turi galimybę tik nuspręsti dalyvauti ar nedalyvauti tokioje įstaigos nustatytoje sistemoje ir sutikti arba atsisakyti mokėti jos nustatytas sektoriaus įmokas, tokias ginčijamas priemones reikia laikyti valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal EB 87 straipsnio 1 dalį.

(žr. 61–64, 66, 88 punktus)