Language of document : ECLI:EU:T:2021:904

BENDROJO TEISMO (dešimtoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. gruodžio 15 d.(*)

„Valstybės pagalba – Paramos priemonės, kurias Rumunija taikė naftos chemijos įmonei – Viešųjų skolinių reikalavimų nevykdymas, kaupimas ir panaikinimas – Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinio pareiškimo terminas – Termino eigos pradžia – Reglamento (ES) 2015/1589 24 straipsnio 1 dalis – Suinteresuotumas pareikšti ieškinį – Vienos ar kelių priemonių buvimas – Valstybės ištekliai – Priskyrimas valstybei – Galimybė taikyti privataus kreditoriaus kriterijų – Privataus kreditoriaus kriterijaus taikymas – Pareiga motyvuoti“

Byloje T‑565/19

Oltchim SA, įsteigta Rimniku Vilčoje (Rumunija), atstovaujama advokatų C. Arhold, L.‑A. Bondoc, S.‑E. Petrisor ir K. Struckmann,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą V. Bottka ir F. Tomat,

atsakovę,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo iš dalies panaikinti 2018 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimą (ES) 2019/1144 dėl valstybės pagalbos SA.36086 (2016/C) (ex 2016/NN), kurią Rumunija suteikė įmonei „Oltchim SA“ (OL L 181, 2019, p. 13),

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas A. Kornezov (pranešėjas), teisėjai E. Buttigieg, K. Kowalik-Bańczyk, G. Hesse ir D. Petrlík,

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2021 m. gegužės 7 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

A.      Faktinės aplinkybės ir administracinė procedūra

1        Ieškovė Oltchim SA, kuri buvo įsteigta 1966 m. ir kurios 54,8 % kapitalo priklauso Rumunijai, buvo viena iš didžiausių naftos chemijos įmonių Rumunijoje ir Pietryčių Europoje. Ji gamino naftos chemijos produktus – daugiausiai skystą kaustinę sodą, propileno oksidą (poliolius), plastifikatorius ir oksoalkoholius.

2        2007–2012 m. ieškovės finansinė padėtis pablogėjo: ji patyrė sistemingą veiklos nuostolių, susikaupusių nuostolių ir neigiamų nuosavų lėšų padidėjimą.

3        Siekdama ištaisyti padėtį, 2009 m. liepos 17 d. Rumunija pranešė Europos Bendrijų Komisijai, be kita ko, apie paramos priemonę – Oltchim turimos valstybės skolos konvertavimą į akcijas. 2012 m. kovo 7 d. Sprendimu 2013/246/ES dėl valstybės pagalbos SA.29041 (C 28/2009) (ex N 433/2009) – Paramos priemonės Oltchim SA Râmnicu Vâlcea (OL L 148, 2013, p. 33; toliau – 2012 m. sprendimas) Komisija nusprendė, kad 1 049 000 000 Rumunijos lėjų (RON) (maždaug 231 mln. EUR) ieškovės skolos konvertavimas į akcijas nėra valstybės pagalba.

4        2012 m. lapkričio 23 d. Rumunijos Finansų ministerija, Rumunijos Ekonomikos ministerija, Rumunijos Transporto ir infrastruktūros ministerija, Oficiul Participațiilor Statului și Privatizării în Industrie (Valstybės nuosavybės ir pramonės privatizavimo biuras, Rumunija) ir Autoritatea pentru Valorificarea Activelor Statului (Valstybės turto vertinimo tarnyba, Rumunija; vėliau buvo pervadinta Autoritatea pentru Administrarea Activelor Atatului (Valstybės turto valdymo tarnyba, Rumunija, toliau – AAAS)), taip pat keturios valstybės įmonės – ieškovės kreditorės, t. y. Electrica SA, Salrom SA, CFR Marfă SA ir CEC Bank SA, du privatūs bankai – ieškovės kreditoriai, t. y. Banca Transilvania SA ir Banca Comercială Română SA (pastarasis vėliau tapo Erste Bank), ir ieškovė sudarė susitarimo memorandumą (toliau – memorandumas) dėl ieškovės gamybos veiklos atnaujinimo finansavimo.

5        Iš spaudos sužinojusi apie memorandumo egzistavimą Komisija 2013 m. sausio 16 d. savo iniciatyva pradėjo tyrimą.

6        2013 m. sausio 30 d. ieškovei jos pačios prašymu buvo pradėta bankroto procedūra. Per šią procedūrą 2015 m. sausio 9 d. teismo paskirtas ieškovės bankroto administratorius patvirtino galutinį kreditorių sąrašą (jame buvo nurodytas kiekvieno skolinio reikalavimo dydis, prioritetas ir pobūdis) ir išsiuntė jį kompetentingai nacionalinei teisminei institucijai.

7        2015 m. kovo 9 d. ieškovės kreditoriai patvirtino įmonės reorganizavimo planą; jame iš esmės buvo numatyta parduoti šią įmonę naujam investuotojui, kuris perimtų jos turtą ar veiklą (toliau – reorganizavimo planas arba planas). Be to, patvirtintame plane buvo numatyta iš dalies panaikinti ieškovės skolą. 2015 m. balandžio 22 d. kompetentinga nacionalinė teisminė institucija patvirtino reorganizavimo planą ir dalies ieškovės skolos panaikinimą, naujo subjekto (Oltchim SPV) įsteigimą ir viso ieškovės perspektyvaus turto perdavimą naujajam subjektui. 2015 m. rugsėjo 24 d. reorganizavimo planas tapo galutinis.

8        2016 m. balandžio 8 d. Komisija pranešė Rumunijai, kad nusprendė pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą.

9        2017 m. kovo 6 d. ieškovės kreditoriai patvirtino patikslintą reorganizavimo planą; jame nuo šiol buvo numatyta parduoti ieškovės turtą dalimis, o ne įsteigiant naują subjektą. 2017 m. birželio 28 d. šį patikslintą planą patvirtino kompetentinga nacionalinė teisminė institucija; 2017 m. spalio 16 d. jis tapo galutinis. Pagal šį patikslintą planą dauguma ieškovės turto dalių buvo parduotos bendrovei Chimcomplex, o kita dalis – bendrovei Dynamic Selling Group; dėl likusių turto dalių 2018 m. gegužės mėn. buvo paskelbtas naujas konkursas.

B.      Ginčijamas sprendimas

10      2018 m. gruodžio 17 d. Komisija priėmė Sprendimą (ES) 2019/1144 dėl valstybės pagalbos SA.36086 (2016/C) (ex 2016/NN), kurią Rumunija suteikė įmonei „Oltchim SA“ (OL L 181, 2019, p. 13; toliau – ginčijamas sprendimas).

11      Ginčijamame sprendime Komisija išnagrinėjo šių trijų priemonių pripažinimą valstybės pagalba ir jų suderinamumą su vidaus rinka:

–        2012 m. rugsėjo mėn.–2013 m. sausio mėn. AAAS nereikalavo užtikrinti jos skolinių reikalavimų vykdymo, o ieškovės skolos toliau kaupėsi (toliau – 1 priemonė),

–        2012 m. rugsėjo mėn.–2013 m. sausio mėn. teikta parama Oltchim veiklai, tęsiant nemokamą tiekimą (toliau – 2 priemonė),

–        2015 m. pagal reorganizavimo planą panaikinta skola AAAS, Administrația Națională Apele Române (Rumunijos nacionalinė vandens administracija, toliau – ANE), Salrom, Electrica ir CET Govora (toliau – 3 priemonė).

12      Ginčijamo sprendimo 6.1 punkte (183–301 konstatuojamosios dalys) Komisija padarė išvadą, kad šio sprendimo 11 punkte nurodytos priemonės yra valstybės pagalba, išskyrus Salrom paramą ieškovės veiklai pagal 2 priemonę ir 2015 m. pagal reorganizavimo planą panaikintą skolą CET Govora (pagal 3 priemonę). Remiantis minėtu sprendimu, valstybės pagalba pripažintos priemonės buvo suteiktos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, taigi buvo neteisėtos.

13      Ginčijamo sprendimo 6.2 punkte (302–310 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka.

14      Ginčijamo sprendimo 6.3 punkte (311–315 konstatuojamosios dalys) ir 6.4 punkte (316–351 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad Rumunijos valdžios institucijos turi susigrąžinti sumas, atitinkančias nagrinėjamas pagalbos priemones; vis dėlto šis susigrąžinimas negali būti taikomas ieškovės turto įgijėjams, nesant ekonominio tęstinumo tarp ieškovės ir minėtų įgijėjų.

15      Ginčijamo sprendimo 1 straipsnis suformuluotas taip:

„Šios šiame sprendime nagrinėjamos priemonės, Rumunijos neteisėtai įgyvendintos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, kartu ir atskirai yra valstybės pagalba:

a)      tai, kad [AAAS] nereikala[vo] vykdymo užtikrinimo, ir nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. toliau kaupėsi skolos;

b)      įmonės Oltchim veiklos rėmimas, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. tęsiant žaliavų tiekimą, už kurį nebuvo mokėta, ir tolesnis skolų įmonei CET Govora kaupimasis, šiai nesiimant tinkamų priemonių savo reikalavimams – jų suma bus nustatyta kartu su Rumunija per susigrąžinimo etapą – apsaugoti;

c)      tai, kad pagal reorganizavimo planą AAAS, [ANE], įmonės Salrom ir Electrica SA panaikino skolas, kurių bendra suma kartu su 1 straipsnio a punkte nurodyta pagalba yra 1 516 598 405 RON.“

16      Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatyta:

„Šios šiame sprendime nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį:

a)      įmonės Salrom parama įmonės Oltchim veiklai, teikta nuo 2012 m. rugsėjo mėn. tęsiant tiekimą;

b)      tai, kad įmonė CET Govora 2015 m. pagal reorganizavimo planą panaikino skolas.“

17      Ginčijamo sprendimo 3 straipsnis suformuluotas taip:

„1 straipsnio a ir c punktuose nurodyta valstybės pagalba, sudaranti iš viso 1 516 598 405 mln. RON, taip pat 1 straipsnio b punkte nurodyta valstybės pagalba, įmonei Oltchim Rumunijos neteisėtai suteikta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra nesuderinama su vidaus rinka.“

18      Ginčijamo sprendimo 4 ir 5 straipsniuose Komisija įpareigojo Rumuniją nedelsiant susigrąžinti iš ieškovės minėto sprendimo 1 straipsnyje nurodytą valstybės pagalbą, o ginčijamas sprendimas turėjo būti visiškai įgyvendintas per šešis mėnesius nuo pranešimo apie jį dienos. Ginčijamo sprendimo 6 straipsnyje Komisija nurodė Rumunijai pateikti jai tam tikrą informaciją ir informuoti apie priemonių, kurių ji ėmėsi šiam sprendimui įgyvendinti, taikymo eigą. Ginčijamo sprendimo 7 straipsnyje Komisija nurodė, kad šis sprendimas yra skirtas Rumunijai ir kad Komisija gali paskelbti taikant šį sprendimą susigrąžintas pagalbos sumas ir susigrąžinimo palūkanas.

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

19      2019 m. rugpjūčio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

20      2019 m. gruodžio 3 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

21      2020 m. vasario 21 d. ieškovė pateikė dubliką.

22      2020 m. gegužės 25 d. Komisija pateikė tripliką.

23      2020 m. birželio 19 d. ieškovė, vadovaudamasi Procedūros reglamento 106 straipsnio 2 dalimi, pateikė motyvuotą prašymą surengti teismo posėdį.

24      2021 m. kovo 19 d. Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, raštu pateikė šalims klausimus; šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

25      Šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus buvo išklausyti per 2021 m. gegužės 7 d. posėdį.

26      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo sprendimo 1 ir 3–7 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl ieškinio priimtinumo

28      Komisija nurodo du šio ieškinio nepriimtinumo pagrindus, susijusius, pirma, su pavėluotu ieškinio pareiškimu ir, antra, su ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu.

1.      Dėl neva per vėlai pareikšto ieškinio

29      Komisija teigia, kad ieškinys yra nepriimtinas dėl to, kad buvo pareikštas per vėlai. Jos nuomone, ieškinio pareiškimo terminas iš esmės buvo pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai ieškovės atstovas sužinojo apie ginčijamą sprendimą. Šiuo atveju pagal 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 24 straipsnio 1 dalį Komisija 2019 m. gegužės 16 d. registruotais laiškais išsiuntė teismo paskirtiems ieškovės administratoriams, t. y. Rominsolv S.p.r.l. ir BDO – Business Restructuring S.p.r.l., nekonfidencialią ginčijamo sprendimo versiją rumunų ir anglų kalbomis. Komisijos teigimu, BDO – Business Restructuring gavo šį pranešimą 2019 m. gegužės 30 d., o Rominsolv – 2019 m. birželio 4 d. Taigi ieškinio pareiškimo terminas buvo pradėtas skaičiuoti nuo tos dienos, kai pirmasis iš jų sužinojo apie ginčijamą sprendimą, t. y. nuo 2019 m. gegužės 30 d., o ne nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos, t. y. 2019 m. liepos 5 d., todėl galutinis šio ieškinio pareiškimo terminas buvo 2019 m. rugpjūčio 12 d. Kadangi ieškinys buvo pareikštas 2019 m. rugpjūčio 14 d., jis yra nepriimtinas dėl vėlavimo.

30      Komisijos teigimu, ieškinio pareiškimo pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą termino eigos pradžia yra ginčijamo akto paskelbimo Oficialiajame leidinyje data tik tuo atveju, jeigu šis paskelbimas lemia minėto akto įsigaliojimą ir yra numatytas SESV. Komisijos pagal Reglamento 2015/1589 9 straipsnį priimti sprendimai, kaip antai ginčijamas sprendimas, įsigalioja pranešus apie juos atitinkamai valstybei narei, kuri yra vienintelė jų adresatė, o ne paskelbus juos Oficialiajame leidinyje. Taigi, pasak Komisijos, tokio sprendimo paskelbimas Oficialiajame leidinyje pagal šio reglamento 32 straipsnio 3 dalį yra ne paskelbimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, o paprasčiausias sužinojimas apie jį, kaip tai suprantama pagal šią SESV nuostatą. Vadinasi, ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia valstybės pagalbos srityje yra arba pranešimo apie ginčijamą sprendimą data, kiek tai susiję su valstybe nare, kuriai šis sprendimas skirtas, arba data, kai suinteresuotosios šalys apie tokį sprendimą sužinojo. Taigi, Komisijos nuomone, jei data, kai suinteresuotoji šalis gauna pranešimą apie ginčijamą sprendimą, numatytą Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalyje, yra ankstesnė už jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje datą, ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios datos.

31      Komisija pripažįsta, kad jos siūlomas SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimas prieštarauja ilgametei Europos Sąjungos teismų jurisprudencijai. Vis dėlto, kaip tai aiškiai patvirtinta per teismo posėdį, Komisija tvirtina, kad Bendrasis Teismas turi peržiūrėti šią jurisprudenciją, atsižvelgdamas, be kita ko, į 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimą Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:120), kur, kaip ji teigia, patvirtinamas jos siūlomas šios nuostatos aiškinimas.

32      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

33      Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas per du mėnesius nuo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

34      Pranešimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, yra veiksmas, kuriuo teisės akto autorius praneša apie jį jo adresatui ar adresatams ir taip sudaro sąlygas su juo susipažinti (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 21 d. Sprendimo LL / Parlamentas, C‑326/16 P, EU:C:2018:83, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35      Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 1 dalies, Rumunija buvo vienintelė ginčijamo sprendimo adresatė. Taigi, kadangi ieškovė nėra ginčijamo sprendimo adresatė, pagal Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalį jai pateiktas pranešimas apie minėtą sprendimą nėra pranešimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Olsen / Komisija, T‑17/02, EU:T:2005:218, 75 punktą ir 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Šiomis aplinkybėmis reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia ieškovei turi būti nustatyta taikant akto paskelbimo kriterijų, ar vis dėlto reikia taikyti sužinojimo apie aktą kriterijų, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą.

37      Šiuo klausimu iš pačios SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotės ir, be kita ko, iš žodžių junginio „jei to nebuvo padaryta“ matyti, kad sužinojimo apie aktą dienos kriterijus yra subsidiarus, palyginti su paskelbimo kriterijumi (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94, 35 punktą ir 2009 m. kovo 11 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑354/05, EU:T:2009:66, 33 punktą). Taigi paskelbimo data, jei tokia yra, palyginti su sužinojimo apie aktą data, yra lemiamas kriterijus nustatant ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią (2008 m. lapkričio 25 d. Nutarties S.A.BA.R. / Komisija, C‑501/07 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2008:652, 22 punktas ir 2010 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Transportes Evaristo Molina / Komisija, C‑36/09 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:670, 37 punktas).

38      Bendrasis Teismas jau turėjo galimybę pažymėti, kad, kalbant apie teisės aktus, kurie pagal suformuotą atitinkamos institucijos praktiką yra skelbiami Oficialiajame leidinyje, nors šis paskelbimas nėra jų taikymo sąlyga, reikia pabrėžti, kad sužinojimo datos kriterijus netaikomas, o terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas nuo paskelbimo datos. Šiomis aplinkybėmis suinteresuotoji trečioji šalis gali pagrįstai tikėtis, kad nagrinėjamas aktas bus paskelbtas. Ši išvada, kuria siekiama užtikrinti teisinį tikrumą ir kuri taikoma visoms suinteresuotoms trečiosioms šalims, be kita ko, galioja tada, kai ieškinį pareiškusi trečioji suinteresuotoji šalis sužino apie teisės aktą prieš jo paskelbimą (žr. 2009 m. kovo 11 d. Sprendimo TF1 / Komisija, T‑354/05, EU:T:2009:66, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Šio sprendimo 38 punkte nurodyta jurisprudencija juo labiau taikytina aktams, kurių paskelbimas Oficialiajame leidinyje yra privalomas pagal Sąjungos teisę. Taip yra šiuo atveju, nes Reglamento 2015/1589 32 straipsnio 3 dalyje reikalaujama Oficialiajame leidinyje paskelbti Komisijos sprendimus, priimtus, be kita ko, pagal šio reglamento 9 straipsnį. Remiantis šia pareiga, nekonfidenciali ginčijamo sprendimo versija buvo visa paskelbta 2019 m. liepos 5 d. Oficialiajame leidinyje (OL L 181, 2019, p. 13).

40      Vis dėlto Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas turi peržiūrėti šią jurisprudenciją. Jos teigimu, paskelbimo kriterijus, kaip jis suprantamas pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, susijęs tik su atveju, kai ginčijamo akto paskelbimas Oficialiajame leidinyje lemia jo įsigaliojimą ir yra numatytas SESV.

41      Siekiant išnagrinėti, ar būtina peržiūrėti esamą jurisprudenciją, kaip siūlo Komisija, visų pirma reikia atsižvelgti į SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimą ir, antra, į galimą 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:120), kuriuos nurodo Komisija, poveikį šiam aiškinimui.

a)      Dėl SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimo

42      Remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant ES teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į joje vartojamas sąvokas, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji išdėstyta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 7 d. Sprendimo SNCF Mobilités / Komisija, C‑127/16 P, EU:C:2018:165, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Visų pirma dėl SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotės reikia pažymėti, kad, pirma, šioje nuostatoje yra vartojamas žodžių junginys „akto paskelbimas“, bet prie jų nieko nepridurta ir nereikalaujama, kad paskelbimas būtinai būtų siejamas su tokio akto įsigaliojimu arba būtų numatytas SESV. Taigi iš SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotės nematyti, kad Sutarties rengėjai norėjo apriboti paskelbimo sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, tik tuo atveju, kai paskelbimas lemia ginčijamo akto įsigaliojimą ir yra numatytas SESV.

44      Antra, žodžių junginio „jei to nebuvo padaryta“ vartojimas rodo, kad sužinojimą apie ginčijamą aktą Sutarties rengėjai sąmoningai laikė subsidiariu kriterijumi, kuris taikomas tik jei ginčijamas aktas nebuvo paskelbtas.

45      Antra, šią išvadą patvirtina kontekstinis ir teleologinis SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad SESV 263 straipsnyje, kuris yra SESV šeštosios dalies I antraštinės dalies 1 skyriaus „Institucijos“ 5 skirsnyje „Europos Sąjungos Teisingumo Teismas“, visų pirma reglamentuojamos sąlygos, kuriomis teisės subjektai gali pareikšti ieškinį Sąjungos teisme dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo akto panaikinimo.

46      Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV nuostatos dėl teisės subjektų teisės pareikšti ieškinį negali būti aiškinamos siaurai (1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 222 ir 2004 m. gegužės 25 d. Nutarties Schmoldt ir kt. / Komisija, T‑264/03, EU:T:2004:157, 59 punktas).

47      Komisijos siūlomas SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimas iš esmės reiškia, kad paskelbimo kriterijus, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra suprantamas siauriau, nei matyti iš šios nuostatos formuluotės, pridedant papildomą sąlygą, pagal kurią paskelbimas turi lemti ginčijamo akto įsigaliojimą ir būti numatytas SESV. Tokios papildomos sąlygos ne tik nėra SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotėje (žr. šio sprendimo 43 punktą) – ji taip pat prieštarauja šia nuostata siekiamam tikslui.

48      Iš tiesų SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos tikslas – užtikrinti teisinį saugumą ir neleisti neribotai ginčyti teisinių pasekmių turinčius Sąjungos teisės aktus (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Fryč / Komisija, C‑230/19 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2019:685, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, kad ieškinio pareiškimo terminai ir jų pareiškimo eigos pradžia būtų apibrėžti pakankamai tiksliai, aiškiai, nuspėjamai ir lengvai patikrinamai (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 28 d. Sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, EU:C:2010:45, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Iš tiesų teisinio saugumo ir apskritai Sąjungos teisės sistemos stabilumo tikslais yra svarbu, kad būtų galima tiksliai nustatyti datą, nuo kurios Sąjungos aktai tampa galutiniai, nesant dėl jų pareikšto ieškinio.

49      Būtent siekdami teisinio saugumo tikslo SESV rengėjai norėjo suteikti pirmenybę teisės akto paskelbimo, o ne sužinojimo apie ginčijamą aktą datai, kaip ieškinio pareiškimo termino eigos pradžiai, ir šią datą su reikalaujamu aiškumu ir be jokios abejonės turi galėti nustatyti bet kuri suinteresuotoji šalis.

50      Iš tiesų, viena vertus, sužinojimo apie aktą data gali skirtis atsižvelgiant į kiekvieno suinteresuotojo asmens individualias žinias, taigi ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia ir atitinkamai jo pabaigos data negali būti nustatyti vienodai. Kita vertus, tam tikrais atvejais gali būti sunku nustatyti sužinojimo apie ginčijamą aktą datą ir ji gali būti ginčijama, nes sužinojimo įrodymas akivaizdžiai priklauso nuo faktų ir aplinkybių.

51      Taigi, nustatant ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią, su teisiniu saugumu susiję reikalavimai lemia tai, kad pirmenybė teikiama aiškiam, nuspėjamam ir lengvai patikrinamam Sąjungos teisės akto paskelbimui Oficialiajame leidinyje, nepriklausomai nuo to, ar šis paskelbimas lemia šio akto įsigaliojimą ir yra numatytas SESV arba antrinėje teisėje.

52      Be to, reikia priminti, kad taisykles dėl ieškinių pareiškimo terminų teismas turi taikyti taip, kad užtikrintų ne tik teisinį saugumą, bet ir teisės subjektų lygybę prieš įstatymą (žr. 2019 m. birželio 19 d. Sprendimo RF / Komisija, C‑660/17 P, EU:C:2019:509, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Dėl pastarojo aspekto pažymėtina, kad iš tikrųjų negalima paneigti, jog, kaip teisingai pažymi Komisija, pranešimą apie ginčijamą aktą pagal Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalį suinteresuotoji šalis iš tiesų gauna likus kelioms savaitėms ar net keliems mėnesiams iki jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje, taigi tokiomis aplinkybėmis jai gali būti suteiktas ilgesnis nei dviejų mėnesių terminas ieškiniui parengti, vadinasi, ilgesnis terminas nei tas, kuris skirtas atitinkamai valstybei narei.

54      Vis dėlto bet koks galimas skirtumas laiko atžvilgiu tarp pranešimo apie sprendimą, pateikto suinteresuotosioms šalims pagal Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalį, ir jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje labai priklauso nuo to, kaip greitai Komisijos tarnybos parengia atitinkamo sprendimo versiją, skirtą paskelbti, ir nuo galimo vėlavimo paskelbti šį sprendimą Oficialiajame leidinyje. Taigi tokio skirtumo priežastis yra administracinė, netgi cikliška, todėl jokiu būdu nepriskirtina atitinkamai suinteresuotajai šaliai. Vadinasi, Komisija turi užtikrinti, kad būtų laikomasi vienodo požiūrio principo, ir kiek įmanoma vengti tokio skirtumo taikant tinkamas administracines priemones, o ne, kaip ji siūlo, siaurai aiškinti SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą.

55      Komisija taip pat negali remtis tuo, kad, jos nuomone, dėl SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimo, kuriuo vadovautasi šio sprendimo 37 ir 38 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje, Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalis taptų visiškai neveiksminga. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad pastarąja nuostata nesiekiama reglamentuoti ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios ir kad bet kuriuo atveju ji negali daryti įtakos pirminės teisės nuostatos aiškinimui.

56      Taigi iš SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos pažodinio, kontekstinio ir teleologinio aiškinimo matyti, kad, priešingai, nei teigia Komisija, ginčijamo akto paskelbimo sąvoka, kaip momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas ieškovo, kuris nėra šio teisės akto adresatas, ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti, neturėtų būti aiškinama kaip susijusi tik su atveju, kai paskelbimas Oficialiajame leidinyje lemia šio akto įsigaliojimą ir yra numatytas SESV.

b)      Dėl 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo „Portugalija / Komisija“ (C339/16 P) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje „Georgsmarienhütte ir kt.“ (C135/16) poveikio

57      Reikia išnagrinėti, ar 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimu Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384) ir generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada byloje Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:120) jurisprudencija buvo pakeista taip, kaip teigia Komisija.

58      Pirma, reikia pažymėti, kad byla, kurioje priimtas 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimas Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384), buvo susijusi su visiškai kitu atveju, nei nagrinėjamas šioje byloje, nes toje byloje buvo ginčijamas ryšys tarp akto paskelbimo ir pranešimo ieškovui, kuris buvo ginčijamo akto adresatas ir kuriam apie jį buvo pranešta, kriterijų.

59      Būtent šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad kartu aiškinant SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ir SESV 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą darytina išvada, kad, kiek tai susiję su ieškiniais dėl panaikinimo, data, į kurią atsižvelgiama siekiant nustatyti ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią, yra paskelbimo diena, kai šis paskelbimas, lemiantis akto įsigaliojimą, yra numatytas šioje Sutartyje, ir pranešimo diena kitais SESV 297 straipsnio 2 dalies trečioje pastraipoje paminėtais atvejais, tarp kurių yra sprendimai, kuriuose nurodytas jų adresatas. Pasak Teisingumo Teismo, pranešimas apie aktą nėra subsidiarius, palyginti su jo paskelbimu Oficialiajame leidinyje, siekiant nustatyti šio akto adresatui taikomo ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑337/16 P, EU:C:2017:381, 36, 38 ir 40 punktus; 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑338/16 P, EU:C:2017:382, 36, 38 ir 40 punktus ir 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 36, 38 ir 40 punktus).

60      Taigi Teisingumo Teismas nurodė SESV 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą, kad paaiškintų ryšį tarp paskelbimo kriterijaus ir pranešimo valstybei narei, kuriai skirtas ginčijamas aktas, kriterijaus. Kadangi SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nenurodyta, ar vienas iš šių kriterijų yra viršesnis už kitą, Teisingumo Teismas, siekdamas juos atskirti, rėmėsi SESV 297 straipsnio 2 dalies trečia pastraipa.

61      Atvirkščiai, ši byla susijusi su ryšiu tarp akto paskelbimo kriterijaus ir ieškovo, kuris nėra ginčijamo teisės akto adresatas, sužinojimo apie aktą kriterijaus. Šiuo atveju pačioje SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatyta, kad sužinojimo kriterijus, palyginti su paskelbimo kriterijumi, yra subsidiarus.

62      Be to, nėra pagrindo manyti, kad 2017 m. gegužės 17 d. Sprendime Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384) Teisingumo Teismas ketino atsisakyti šio sprendimo 37 punkte nurodytos jurisprudencijos. Priešingai, sprendimo 39 punkte Teisingumo Teismas patvirtino išvadas, kylančias iš 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba (C‑122/95, EU:C:1998:94) 35 punkto, kuriame nustatyta, kad remiantis pačia SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluote yra aišku, jog sužinojimo apie aktą datos, kaip ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios, kriterijus yra subsidiarus, palyginti su akto paskelbimo ar pranešimo apie jį kriterijais.

63      Byloje, kurioje priimtas 1998 m. kovo 10 d. Sprendimas Vokietija / Taryba (C‑122/95, EU:C:1998:94), iš esmės buvo keliamas tas pats klausimas kaip ir šioje byloje, susijęs su ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia. Toje byloje buvo nagrinėjamas valstybės narės pareikšto ieškinio dėl Europos Sąjungos Tarybos sprendimo, kuriuo sudarytas Sąjungą įpareigojantis tarptautinis susitarimas ir kurio turinį ši valstybė narė žinojo nuo jo priėmimo dienos dėl to, kad dalyvavo jį priimant Taryboje, priimtinumas. Vėliau minėtas sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje, tačiau šis paskelbimas nelėmė jo įsigaliojimo. Teisingumo Teisme Taryba, remdamasi tais pačiais motyvais, kuriuos Komisija nurodė šioje byloje, iš esmės teigė, kad ieškinys buvo nepriimtinas, ir tvirtino, kad paskelbimo Oficialiajame leidinyje data gali būti laikoma ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia tik dėl aktų, kuriems tai buvo jų taikymo sąlyga.

64      Vis dėlto Teisingumo Teismas nepritarė Tarybos siūlomam aiškinimui, nes iš 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba (C‑122/95, EU:C:1998:94) 34–40 punktų netiesiogiai, bet neišvengiamai matyti, kad, kai ginčijamame akte nenurodytas adresatas arba jis nurodytas, kai ieškovas nėra šio akto adresatas, tokio akto paskelbimas Oficialiajame leidinyje reiškia ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią, net jeigu tas paskelbimas nelemia to akto įsigaliojimo ir net jeigu ieškovas sužinojo apie tą aktą iki jo paskelbimo per bet kokias kitas patikimas priemones.

65      Antra, dėl generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvados byloje Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:120, 63 punktas) pakanka pažymėti, kad 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Georgsmarienhütte ir kt. (C‑135/16, EU:C:2018:582) Teisingumo Teismas neatsižvelgė į šios išvados 63 punkte pateiktą teiginį.

66      Trečia, Komisijos nurodyta aplinkybė, kad šio sprendimo 37 ir 38 punktuose nurodyta jurisprudencija yra suformuota prieš įsigaliojant Reglamentui 2015/1589, neturi reikšmės, nes SESV 263 straipsnio šešta pastraipa nepasikeitė ir akivaizdu, kad Sąjungos antrinės teisės pakeitimai negali pakeisti Sutarties nuostatų aiškinimo. Be to, reikia konstatuoti, kad Reglamento 2015/1589 24 straipsnio 1 dalis, kuria remdamasi Komisija suformulavo dalį savo argumentų, ir šio reglamento 32 straipsnio 3 dalis iš esmės nepasikeitė, palyginti su analogiškomis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), nuostatomis.

c)      Išvados

67      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ieškinio dėl Komisijos sprendimo, priimto pagal Reglamento 2015/1589 9 straipsnį, panaikinimo termino eigos pradžia ieškovei, kuri nėra jo adresatė, yra šio sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje data.

68      Kadangi ginčijamas sprendimas Oficialiajame leidinyje buvo paskelbtas 2019 m. liepos 5 d., o ieškinys pareikštas 2019 m. rugpjūčio 14 d., reikia konstatuoti, kad šis ieškinys buvo pareikštas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą dviejų mėnesių terminą, pratęstą atitinkamai keturiolikos ir dešimties dienų terminais, vadovaujantis Procedūros reglamento 59 ir 60 straipsniais.

69      Vadinasi, pirmąjį Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą, susijusį su pavėluotu ieškinio pareiškimu, reikia atmesti.

2.      Dėl ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį įtariamo nebuvimo

70      Komisija teigia, kad ieškovė neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį, nes, viena vertus, ji veikiausiai nustos egzistavusi iki šios bylos pabaigos, kadangi netrukus bus galutinai likviduota, ir, kita vertus, šis ieškinys naudingas tik tam tikrų ieškovės privilegijuotų privačių kreditorių, o ne pačios ieškovės, interesams.

71      Ieškovė ginčija Komisijos argumentus.

72      Pagal suformuotą jurisprudenciją fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats šio akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti nauda jį pareiškusiai šaliai (žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi būti jo pareiškimo etape, antraip ieškinys yra nepriimtinas, ir išlikti iki teismo sprendimo priėmimo, antraip nėra poreikio jį priimti (žr. 2013 m. birželio 20 d. Sprendimo Cañas / Komisija, C‑269/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:415, 15 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

73      Pirma, šioje byloje neginčijama, kad ieškinio pareiškimo momentu ieškovė veikė kaip juridinis asmuo. Komisijos argumentas, kad ieškovė gali nustoti egzistavusi iki šios bylos pabaigos, yra visiškai hipotetinis, nes iš jokios bylos medžiagoje esančios informacijos negalima tiksliai nustatyti, ar ir kada ieškovė gali nustoti egzistavusi.

74      Antra, reikia priminti, kad vienas iš bet kokios bankroto procedūros tikslų yra kuo labiau padidinti nemokios įmonės turtą, įskaitant teisę pareikšti ieškinį, kuriuo siekiama užginčyti šį turtą mažinančias skolas. Jei Bendrasis Teismas turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą ir, be kita ko, nagrinėjamos pagalbos susigrąžinimą, toks panaikinimas galėtų turėti įtakos likusiai ieškovės turto daliai. Darytina išvada, kad šioje byloje ieškovė veikia savo interesais.

75      Beje, aplinkybė, kad šis suinteresuotumas gali sutapti su kitų asmenų suinteresuotumu, nėra kliūtis priimti ieškinį (šiuo klausimu žr. 2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt., C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 84 punktą).

76      Taigi reikia atmesti antrąjį Komisijos pateiktą nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu.

B.      Dėl esmės

77      Ieškovė nurodo devynis ieškinio pagrindus, iš esmės susijusius su kiekvienos iš trijų šio sprendimo 11 punkte nurodytų priemonių pripažinimu valstybės pagalba. Visų pirma dėl 1 ir 2 priemonių ji mano, kad ginčijamame sprendime padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kiek tai susiję su ekonominio pranašumo buvimu, ir kad ginčijamas sprendimas yra nemotyvuotas arba nepakankamai motyvuotas. Dėl 3 priemonės ji pateikia tris ieškinio pagrindus, grindžiamus akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję atitinkamai su valstybės išteklių perdavimu Electrica, šios priemonės priskyrimu valstybei ir ekonominio pranašumo buvimu, taip pat pagrindą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu, ir pagrindą, susijusį su susigrąžintinos pagalbos dydžio apskaičiavimu.

78      Iš karto reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 6.1.1 ir 6.1.2.1–6.1.2.3 punktuose Komisija atskirai išnagrinėjo kiekvieną iš trijų šio sprendimo 11 punkte išvardytų priemonių, o to sprendimo 298 konstatuojamojoje dalyje kiekvieną jų atskirai pripažino valstybės pagalba. Be to, ginčijamo Sprendimo 6.1.2.4 punkte Komisija nusprendė, kad 1, 2 ir 3 priemonės yra glaudžiai susijusios ir jomis siekiama to paties tikslo, o to sprendimo 299 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad „1, 2 ir 3 priemonės, nagrinėjamos kartu, yra valstybės pagalba“. Galiausiai išvardijusi kiekvieną iš šių trijų priemonių ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a–c punktuose tame straipsnyje Komisija padarė išvadą, kad jos yra valstybės pagalba, vertinant „kartu ir atskirai“.

79      Taigi iš pradžių reikia išnagrinėti, ar 1, 2 ir 3 priemonės yra trys atskiros priemonės, ar viena priemonė.

1.      Dėl klausimo, ar 1, 2 ir 3 priemonės yra trys atskiros priemonės, ar viena priemonė

80      Nenurodydama atskiro ieškinio pagrindo, susijusio su 1, 2 ir 3 priemonių pripažinimu atskiromis priemonėmis arba viena priemone, ieškovė iš esmės teigia, kad valstybės pagalbos buvimas šioje byloje galėjo būti įrodytas tik individualiai, atsižvelgiant į kiekvieną atskirą priemonę ir kreditorių.

81      Taigi ieškinyje ieškovė, nurodydama ginčijamo sprendimo 6.1.2.4 punktą, pabrėžė, kad Komisija „turėjo <…> įrodyti, kad memorandumo sudarymas buvo priskirtinas valstybei, kiek tai susiję su kiekvienu viešuoju kreditoriumi, jį vertinant atskirai“, ir kad „[p]riemonės, kurių ėmėsi kiekvienas viešasis kreditorius, turėjo <…> būti vertinamos atskirai“. Be to, ieškinio dalyje „Priskirtinumas valstybei turi būti nagrinėjamas individualiai visų susijusių viešųjų kreditorių atžvilgiu“ ji iš esmės tvirtino, kad „Komisija turi įrodyti priskirtinumą atskirai kiekvienai valstybės įmonei“.

82      Ieškovė taip pat teigia, kad, kai Komisija taikė privataus kreditoriaus kriterijų, siekdama nustatyti, ar būta ekonominio pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turėjo „kiekvienos priemonės atveju“ atlikti „kiekvienos atitinkamos valstybės įmonės individualų vertinimą“.

83      Be to, dublike ieškovė teigia, kad „priskirtinumas valstybei (taip pat visi kiti valstybės pagalbos sąvokos elementai, pavyzdžiui, ekonominis pranašumas) turi būti vertinamas kiekvieno viešojo kreditoriaus priimtos kiekvienos priemonės atžvilgiu atskirai“.

84      Atsakydama į Bendrojo Teismo taikytą proceso organizavimo priemonę ieškovė iš esmės pridūrė, kad, atsižvelgiant į 1, 2 ir 3 priemonių dalyką, pobūdį, eiliškumą, tikslą ir kontekstą, taip pat į skirtingą kiekvieno iš šių priemonių teikėjo tapatybę ir į skirtingas aplinkybes šių priemonių priėmimo metu, tai yra trys atskiros priemonės, o ne viena priemonė, kaip tai suprantama pagal 2013 m. kovo 19 d. Sprendimą Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt. (C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 103 ir 104 punktai).

85      Atsakydama į Bendrojo Teismo taikytą proceso organizavimo priemonę Komisija iš esmės teigė, kad ieškinyje ieškovė neginčijo ekonominio pranašumo, kuris kyla iš nagrinėjamų priemonių tarpusavio sąsajos pobūdžio, buvimo ir kad dėl šios priežasties bet koks naujas ieškovės šiuo klausimu pateiktas pagrindas, net ir atsakant į minėtą proceso organizavimo priemonę, yra pareikštas pavėluotai, taigi nepriimtinas. Dėl esmės Komisija pakartojo tam tikras ginčijamo sprendimo 6.1.2.4 punkte padarytas išvadas ir mano, kad tame sprendime įrodė, jog nagrinėjamos priemonės yra neatsiejamai susijusios ir kad jomis buvo siekiama to paties tikslo, t. y. palaikyti ieškovę ir išlaikyti ją rinkoje, taip pat apsaugoti jos darbuotojus, taigi kartu jos suteikė ieškovei ekonominį pranašumą ir yra valstybės pagalba.

a)      Dėl ieškovės pateiktų argumentų priimtinumo

86      Komisija iš esmės mano, kad atsakyme į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę ieškovės pateikti argumentai dėl 1, 2 ir 3 priemonių pripažinimo viena priemone ar atskiromis priemonėmis yra naujas ir nepriimtinas pagrindas.

87      Reikia priminti, kad, remiantis Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi, vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrįsti teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Vis dėlto pagrindas ar argumentas, kuriuo tiesiogiai ar netiesiogiai išplėtojamas anksčiau ieškinyje nurodytas pagrindas ir kuris su juo yra glaudžiai susijęs, turi būti pripažintas priimtinu (žr. 2020 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija / Gmina Miasto Gdynia ir Port Lotniczy Gdynia Kosakowo, C‑56/18 P, EU:C:2020:192, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

88      Šiuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 81 ir 82 punktų, visi ieškovės ieškinyje pateikti pagrindai ir argumentai grindžiami prielaida, kad, viena vertus, kiekviena iš 1, 2 ir 3 priemonių turi būti vertinama atskirai ir, kita vertus, šis vertinimas turi būti atliekamas individualiai dėl kiekvieno su šiomis priemonėmis susijusio kreditoriaus. Be to, ieškinyje ir dublike ieškovė kelis kartus pabrėžė, kad Komisija turėjo įrodyti, jog kiekviena iš šių priemonių vertinta atskirai, ir atitinkamai kiekvieno kreditoriaus veiksmai, atsižvelgiant į kiekvieną iš šių priemonių, buvo priskirtini valstybei ir suteikė ieškovei pranašumą.

89      Vien tai, kad ieškovė nepateikė šių argumentų kaip atskiro ieškinio pagrindo, nėra lemiamas veiksnys. Iš tiesų pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinys turi būti aiškinamas taip, kad būtų užtikrinamas jo veiksmingumas, taigi reikia atlikti jo bendrą vertinimą (žr. 2020 m. balandžio 29 d. Sprendimo Intercontact Budapest / CdT, T‑640/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:167, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

90      Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, pateikti atsakyme į Bendrojo Teismo proceso organizavimo priemonę ir apibendrinti šio sprendimo 84 punkte, papildo ir išsamiau išplėtoja ieškinyje ir dublike jau išdėstytus argumentus, taigi jie išplečia tuos argumentus ir yra glaudžiai su jais susiję. Vadinasi, tokie argumentai negali būti laikomi nauju pagrindu, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį.

91      Galiausiai klausimas, ar 1, 2 ir 3 priemonės yra trys atskiros priemonės, ar viena priemonė, yra būtina išankstinė ginčijamo sprendimo teisėtumo teisminės kontrolės sąlyga. Iš tiesų, siekiant patikrinti, ar Komisijai pavyko teisiškai pakankamai įrodyti, kad nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei ir suteikė atrankųjį ekonominį pranašumą, pirmiausia reikia nustatyti, ar šie kriterijai turi būti įgyvendinti kiekvienos priemonės atžvilgiu individualiai, ar galima juos įgyvendinti dėl visų priemonių bendrai, nes jos laikomos viena priemone.

92      Vadinasi, Komisijos nurodytas nepriimtinumo pagrindas turi būti atmestas.

b)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių pripažinimo trimis atskiromis priemonėmis arba viena priemone

93      Ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, kad 1, 2 ir 3 priemonės yra glaudžiai susijusios ir jomis siekiama to paties pagrindinio tikslo, kaip tai buvo paaiškinta memorandume ir viešuose Rumunijos valdžios institucijų pareiškimuose (toliau – vieši pareiškimai), t. y. paremti ir išlaikyti ieškovę rinkoje, taip pat apsaugoti jos darbuotojų darbo vietas, atsižvelgiant į tai, kad priemonės teikėjų tapatybės yra tapačios, taip pat į priemonių eiliškumą, tikslą ir ieškovės padėtį tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl kiekvienos priemonės priėmimo. Komisija padarė išvadą, kad 3 priemonė negali būti atskirta nuo 1 ir 2 priemonių ir kad visos šios priemonės yra serija tarpusavyje glaudžiai susijusių valstybei priskirtinų intervencinių veiksmų, kurie suteikė ieškovei pranašumą, kaip tai nustatyta memorandume (ginčijamo sprendimo 6.1.2.4 punktas).

94      Remiantis jurisprudencija, negalima paneigti, kad kelios viena po kitos priimtos valstybės priemonės, taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį, laikytinos viena priemone. Taip gali būti, be kita ko, tuo atveju, kai viena po kitos priimtos priemonės, atsižvelgiant į jų eiliškumą, tikslą ir įmonės padėtį šių priemonių priėmimo metu, yra taip glaudžiai susijusios, kad jų neįmanoma atskirti (2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 103 ir 104 punktai).

95      Šiuo tikslu Komisija turi remtis visomis reikšmingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, ne tik šio sprendimo 94 punkte nurodytais kriterijais, bet ir nagrinėjamų priemonių dalyku, pobūdžiu ir kontekstu (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Graikija ir kt. / Komisija, T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, EU:T:2010:386, 176 ir 178 punktus ir 2015 m. sausio 15 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑1/12, EU:T:2015:17, 45–48 punktus), jų teikėjų ar naudos gavėjų tapatybe (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 15 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑1/12, EU:T:2015:17, 38, 47 ir 48 punktus) ir klausimu, ar įvairios atitinkamos priemonės buvo numatytos arba numatomos pirmosios priemonės priėmimo metu (šiuo klausimu žr. 2020 m. kovo 12 d. Sprendimo Valencia Club de Fútbol / Komisija, T‑732/16, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2020:98, 169 punktą).

96      Taigi reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į šio sprendimo 94 ir 95 punktuose primintus kriterijus, Komisija, nepadarydama vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, kad 1, 2 ir 3 priemonės yra viena valstybės priemonė.

1)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių dalyko ir pobūdžio

97      Ginčijamame sprendime Komisija neišnagrinėjo (bent jau aiškiai) 1, 2 ir 3 priemonių dalyko ir pobūdžio skirtumų ar panašumų.

98      Ieškovė iš esmės teigia, kad trijų nagrinėjamų priemonių dalykas ir pobūdis skiriasi. 1 priemonę priėmė AAAS, veikdama kaip „klasikinis“ kreditorius, o 2 priemonei būdinga tai, kad tarp jos teikėjo (CET Govora) ir gavėjo (ieškovės) egzistavo technologinė tarpusavio priklausomybė. Dėl 3 priemonės pažymėtina, kad ji yra ieškovei pradėtos bankroto procedūros kulminacija.

99      Reikia pabrėžti, kaip tai daro ieškovė, kad 1, 2 ir 3 priemonių dalykas ir pobūdis nėra tapatūs. 1 priemonė – tai, kad AAAS nereikalavo skolinių reikalavimų vykdymo ir jie toliau kaupėsi. Iš esmės tai yra pasyvus AAAS elgesys; juo ji per palyginti trumpą keturių mėnesių laikotarpį nereikalavo ieškovės vykdyti skolinių reikalavimų. Be to, AAAS suteiktų skolinių reikalavimų kaupimąsi šiuo laikotarpiu sudarė ne nauji per tą laikotarpį išduoti kreditai, o tik palūkanų, susidariusių dėl ankstesnių skolinių reikalavimų, kaupimasis. 2 priemonė savo ruožtu yra nemokamas pirminių žaliavų tiekimo tęsimas ir skolų kaupimasis netaikant atitinkamų priemonių, skirtų apsaugoti CET Govora skoliniams reikalavimams. 3 priemonė savo ruožtu yra aktyvūs AAAS, ANE, Salrom ir Electrica veiksmai; vadovaudamosi reorganizavimo planu jais jos panaikino dalį savo skolinių reikalavimų.

100    Taigi kiekvienai iš šių priemonių būdingas specifinis dalykas ir pobūdis. Be to, kaip nurodo ieškovė ir kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 246, 248 ir 251 konstatuojamųjų dalių, 2 priemonę CET Govora priėmė labai ypatingomis aplinkybėmis, kurioms būdinga technologinė tarpusavio priklausomybė tarp CET Govora ir ieškovės, nes, viena vertus, ieškovė buvo reikšminga pirkėja (be kita ko, pirko CET Govora tiekiamus pramoninius garus) ir, kita vertus, CET Govora veikla priklausė nuo ieškovės tiekiamo pramoninio vandens. Kalbant apie 3 priemonę, pažymėtina, kad jos dalykas ir pobūdis taip pat skiriasi nuo 1 ir 2 priemonių, nes ją sudaro dalies tam tikrų kreditorių skolinių reikalavimų panaikinimas pagal reorganizavimo planą, o taip nėra 1 ir 2 priemonių atveju.

2)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių teikėjų

101    Ginčijamo sprendimo 286 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad „priemonės teikėjų tapatybės yra tapačios“.

102    Ieškovė iš esmės teigia, kad 1, 2 ir 3 priemonių teikėjai buvo skirtingi ir kad jų padėtis skyrėsi priemonių priėmimo metu.

103    Reikia pažymėti, kaip tai daro ieškovė, kad AAAS yra pagalbos teikėja pagal 1 priemonę, CET Govora – pagalbos teikėja pagal 2 priemonę, o AAAS, ANE, Salrom ir Electrica – pagalbos teikėjos pagal 3 priemonę. Taigi tai yra skirtingi teikėjai, išskyrus AAAS, kuri nurodyta 1 ir 3 priemonėse.

104    Be to, šie skirtingi teikėjai yra skirtingo teisinio pobūdžio subjektai. Iš tiesų AAAS yra viešojo administravimo institucija, ANE, Salrom ir CET Govora yra valstybės įmonės, o Electrica yra įmonė, kurios didžioji kapitalo dalis nuo 2014 m. liepos mėn. priklauso privatiems asmenims.

3)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių eiliškumo

105    Ginčijamo sprendimo 286 konstatuojamojoje dalyje išvadą, kad trys nagrinėjamos priemonės sudaro vieną valstybės priemonę, Komisija grindė, be kita ko, „nagrinėjamų priemonių eiliškumu“, plačiau nenagrinėdama šio kriterijaus vertinimo.

106    Ieškovė teigia, kad nuo 1 ir 2 priemonių iki 3 priemonės priėmimo praėjo beveik treji metai.

107    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 1 ir 2 priemonės susijusios su tuo pačiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. O dalies ieškovės skolų panaikinimas, kuris yra 3 priemonės dalykas, įvyko 2015 m. (žr. šio sprendimo 7 punktą). Taigi, nors 1 ir 2 priemonės buvo priimtos tuo pat metu, 3 priemonė priimta tik praėjus daugiau kaip dvejiems metams.

108    Be to, ginčijamame sprendime ar Bendrojo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad 3 priemonė buvo numatyta arba numatoma priimant 1 ir 2 priemones, turint omenyje, kad šis kriterijus yra vienas iš reikšmingų veiksnių, į kuriuos Komisija turi atsižvelgti pagal šio sprendimo 95 punkte nurodytą jurisprudenciją.

4)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių tikslo

109    Ginčijamo sprendimo 285 ir 286 konstatuojamosiose dalyse Komisija tvirtino, kad 1, 2 ir 3 priemonėmis siekiama to paties pagrindinio tikslo, t. y. paremti ir išlaikyti ieškovę rinkoje bei apsaugoti jos darbuotojų darbo vietas.

110    Ieškovė teigia, kad nagrinėjamų priemonių tikslas nebuvo tas pats. Pasak ieškovės, 1 priemone AAAS siekė „laimėti laiko“ tam, kad įvertintų jos padėtį. 2 priemone CET Govora siekė apsaugoti savo ekonominius interesus, atsižvelgiant į jos ir ieškovės technologinę tarpusavio priklausomybę. 3 priemone teikėjai siekė, kad jų skoliniai reikalavimai būtų įvykdyti, kartu panaikindami dalį tų reikalavimų, su tikslu maksimaliai susigrąžinti skolinius reikalavimus per bankroto procedūrą.

111    Dėl 1 priemonės reikia pažymėti, kad nagrinėdama ją Komisija iš esmės priekaištauja AAAS dėl tam tikro pasyvaus elgesio per santykinai trumpą keturių mėnesių laikotarpį, per kurį ši nereikalavo ieškovės vykdyti jos skolinius reikalavimus. Tačiau, ieškovės teigimu, pagal Rumunijos teisę AAAS negalėjo reikalauti vykdyti tokius reikalavimus. Šiomis aplinkybėmis sunku šiai priemonei priskirti aiškų tikslą.

112    Dėl 2 priemonės pakanka pažymėti, kad neginčijama, jog ja, be kita ko, siekiama apsaugoti pačios CET Govora ekonominius interesus ir netgi užtikrinti jos išlikimą rinkoje tokiomis aplinkybėmis, kurioms būdinga CET Govora ir ieškovės technologinė tarpusavio priklausomybė, kaip nurodyta šio sprendimo 100 punkte.

113    Dėl 3 priemonės tikslo reikia priminti, kad ši priemonė susijusi su bankroto procedūra, per kurią tiek viešieji, tiek privatūs kreditoriai balsavo už reorganizavimo planą, pagal kurį iš dalies panaikinti ieškovei pareikšti šių kreditorių skoliniai reikalavimai. Tokiu panaikinimu šie kreditoriai siekė dvejopo tikslo – reorganizuoti ieškovę ir susigrąžinti likusias skolas ar dalį jų. Taigi 3 priemonės tikslas nesutampa su 1 ir 2 priemonių tikslu.

5)      Dėl ieškovės padėties priimant 1, 2 ir 3 priemones

114    Ginčijamo sprendimo 286 konstatuojamojoje dalyje išvadą, kad trys nagrinėjamos priemonės sudaro vieną bendrą priemonę, Komisija grindė nurodydama „(finansinę ir rizikingą) įmonės padėtį sprendimo priimti kiekvieną iš šių priemonių priėmimo metu, t. y. kai Oltchim buvo inicijuota bankroto procedūra“.

115    Vis dėlto ieškovė pabrėžia, kad jos padėtis priimant 3 priemonę skyrėsi nuo jos padėties 1 ir 2 priemonių priėmimo metu, nes 3 priemonė buvo priimta vykstant jos bankroto procedūrai.

116    Pirma, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad laikotarpiu, su kuriuo susijusios 1 ir 2 priemonės, prieš ieškovę nebuvo pradėta bankroto procedūra. Atvirkščiai, 3 priemonė yra 2013 m. sausio 30 d. prieš ieškovę pradėtos bankroto procedūros dalis. Taigi ieškovės teisinė padėtis tuo metu, kai buvo priimta 3 priemonė, skyrėsi nuo tos, kurioje ji buvo įgyvendinant 1 ir 2 priemones.

117    Antra, iš ginčijamo sprendimo 77 ir 78 konstatuojamųjų dalių matyti, kad nuo 1 ir 2 priemonių taikymo laikotarpio iki 3 priemonės priėmimo momento ieškovės finansinė padėtis taip pat pasikeitė. Iš tiesų per bankroto procedūrą, prieš patvirtinant reorganizavimo planą, ieškovė ėmėsi priemonių savo sąnaudoms sumažinti, be kita ko, nuspręsdama atleisti darbuotojus, pakeisti pagrindinių gamybos įrenginių elektrolizerį ir atnaujinti savo oksoalkoholių gamyklos veiklą. Šios priemonės leido ieškovei pagerinti savo ekonominius ir finansinius rezultatus: jos 2015 m. apyvarta padidėjo 31 %, palyginti su 2014 m., ir 59 %, palyginti su 2013 m., taip pat padidėjo jos pelnas iki palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos (EBITDA).

6)      Dėl 1, 2 ir 3 priemonių konteksto

118    Ginčijamo sprendimo 285, 288 ir 290 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad trys nagrinėjamos priemonės yra neatsiejamai susijusios ir neatskiriamos taip pat dėl jų konteksto, į kurį, be kita ko, patenka memorandumas ir tam tikri vieši Rumunijos valdžios institucijų pareiškimai.

119    Ieškovė teigia, kad nei memorandumas, nei vieši pareiškimai neleidžia manyti, jog nagrinėjamos priemonės yra neatsiejamai susijusios ir neatskiriamos, nes tarp memorandumo ir minėtų priemonių iš esmės nėra jokio ryšio. Ieškovė pabrėžia, kad memorandumas tik nustatė jos pagrindinių kreditorių ir akcininkų (tiek viešųjų, tiek privačių) bendradarbiavimo sistemą ir jame nebuvo nustatyta jokios valstybės ar kitų viešųjų subjektų pareigos jai suteikti valstybės pagalbą. Šiame memorandume taip pat nebuvo sutartinių įsipareigojimų, kuriais būtų siekiama nurašyti skolas. Vieši pareiškimai taip pat neįrodo, kad valstybė prisiėmė kokių nors privalomų įsipareigojimų.

i)      Dėl memorandumo

120    Pirma, iš karto reikia konstatuoti, kad Komisija nepripažino memorandumo kaip priemonės, esančios valstybės pagalba. Taigi tai yra tik nagrinėjamų priemonių konteksto elementas.

121    Antra, reikia pažymėti, kad memorandumą pasirašė ne tik administracijos atstovai, bet ir valstybės įmonės bei du privatūs bankai, kurie buvo vieni pagrindinių ieškovės kreditorių. Komisija neteigia, kad valstybė spaudė šiuos kreditorius sudaryti tą memorandumą. Aplinkybė, kad tiek viešieji, tiek privatūs kreditoriai nusprendė jį sudaryti, leidžia daryti prielaidą, jog bent kai kurios memorandumą pasirašiusios šalys galėjo būti vedamos tikslo apsaugoti savo ekonominius interesus, o ne siekė paremti ieškovę ir išlaikyti ją rinkoje.

122    Trečia, reikia pažymėti, kad kai kurie galimų pagalbos priemonių teikėjai, būtent CET Govora, kiek tai susiję su 2 priemone, ir ANE, kiek tai susiję su 3 priemone, nėra šio memorandumo šalys.

123    Ketvirta, dėl memorandumo turinio pažymėtina, kad jame iš esmės buvo numatyta, jog jį pasirašiusios šalys įsipareigoja bendradarbiauti, siekdamos parengti strategiją, užtikrinančią ilgalaikį ieškovės gyvybingumą ir leidžiančią jai pasiekti tvarų pelningumą, mokumą ir likvidumą, visų pirma siekiant apsaugoti jos kreditorius ir užtikrinti ieškovės reorganizavimą. Memorandume buvo nurodyti susitarimą pasirašiusių bankų, valstybės ir ieškovės įsipareigojimai užtikrinti tokios strategijos įgyvendinimą.

124    Vis dėlto nė vienoje memorandumo nuostatoje nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepaminėtos 1, 2 ir 3 priemonės. Konkrečiai kalbant, nė viena nuostata neįpareigojo AAAS nereikalauti ieškovės vykdyti skolinius reikalavimus ar nesiimti kitų veiksmų prieš ieškovę, siekiant apsaugoti savo skolinius reikalavimus, o tai yra 1 priemonės dalykas. Be to, nė viena nuostata neįpareigojo AAAS, ANE, Salrom ar Electrica sutikti su kokiu nors jų skolinių reikalavimų panaikinimu ar patvirtinti tam tikrą reorganizavimo planą, o tai yra 3 priemonės dalykas. Dėl 2 priemonės pakanka pažymėti, kad vienintelė jos teikėja – CET Govora – nebuvo to memorandumo šalis.

125    Be to, Memorandumo 8.1 punkte buvo numatyta:

„Jokia šio Susitarimo nuostata negali būti aiškinama kaip šalies teisių, prerogatyvų ar interesų atsisakymas, apribojimas ar sustabdymas, kuris kyla iš sutarties, kurios šalis ji yra, arba yra su ta sutartimi susijęs, arba kuris gali kilti iš bet kokių taikytinų teisės aktų. Siekdamos išvengti bet kokios dviprasmybės, šalys susitaria, kad šis susitarimas negali būti aiškinamas kaip moratoriumas dėl mokėjimų sustabdymo ar restruktūrizavimo, taip pat kaip bankų, Electrica arba [AAAS] įsipareigojimas susitarti dėl skolos mokėjimo atidėjimo ar bet kokios kitos restruktūrizavimo priemonės arba dėl finansavimo, skolų panaikinimo, mokėjimų sustabdymo ar kitų panašių priemonių, susijusių su Oltchim.“

126    Taigi šioje memorandumo nuostatoje aiškiai nustatyta, kad „siekiant išvengti bet kokios dviprasmybės“ nereikalaujama, kad jį pasirašiusios šalys atsisakytų skolinių reikalavimų ieškovei ar pritartų kokiam nors reorganizavimo planui arba apskritai atsisakytų kokios nors sutartinės ar kitokios teisės ieškovės atžvilgiu.

127    Penkta, iš ginčijamame sprendime Komisijos padarytų išvadų matyti, kad iš tikrųjų tariamas memorandumo poveikis buvo skirtingas kiekvienos iš trijų nagrinėjamų priemonių ir kiekvieno įtariamos pagalbos teikėjo atžvilgiu. Tai patvirtina toliau nurodyti pavyzdžiai. Kiek tai susiję su 1 priemone, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 231 konstatuojamosios dalies, tai, kad Electrica pasirašė memorandumą, jai vis dėlto netrukdė nuo 2012 m. lapkričio mėn. imtis priemonių susigrąžinti skolas, kitaip nei AAAS atveju, kuri taip pat pasirašė memorandumą. Kiek tai susiję su 2 priemone, kaip pažymi ieškovė ir kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 255–257 ir 263 konstatuojamųjų dalių, tai, kad Salrom pasirašė memorandumą, jai taip pat netrukdė veikti kaip privačiam kreditoriui, todėl Komisija padarė išvadą, kad Salrom nesuteikė ieškovei valstybės pagalbos pagal 2 priemonę. Dėl 3 priemonės pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 84 išnašos, valstybės įmonė CFR Marfă, kuri yra memorandumo šalis, balsavo prieš reorganizavimo plano patvirtinimą.

128    Taigi, atsižvelgiant į memorandumo turinį ir įvairių jį pasirašiusių šalių veiksmus dėl 1, 2 ir 3 priemonių, atrodo, kad, viena vertus, memorandumas turėjo tik ribotą poveikį šių priemonių apimčiai ir, kita vertus, jo galimas poveikis kiekvienai iš šių priemonei nebuvo tapatus.

129    Šios išvados nepaneigia Komisijos pabrėžta aplinkybė, kad memorandumą pasirašė trijų ministerijų atstovai ir patvirtino ministras pirmininkas. Kaip tvirtina ieškovė, faktinių aplinkybių susiklostymo metu didžioji jos kapitalo dalis priklausė valstybei ir ji pati buvo memorandumo šalis, taigi atrodo, jog tai, kad memorandumą pasirašė aukšti valstybės pareigūnai, lemia teisinis pagrindas, reglamentuojantis jos pagrindinių valstybės akcininkų organizavimą ir veikimą. Bet kuriuo atveju ši aplinkybė niekaip nekeičia memorandumo turinio ir juo labiau netrukdė įvairioms jį pasirašiusioms šalims veikti skirtingai ir nekoordinuotai dėl kiekvienos nagrinėjamos priemonės, kaip nurodyta šio sprendimo 127 punkte.

ii)    Dėl viešų pareiškimų

130    Ginčijamo sprendimo 285 konstatuojamojoje dalyje Komisija, remdamasi kitomis to sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, taip pat nurodė kelis Rumunijos valdžios institucijų viešus pareiškimus, kad įrodytų, jog trys nagrinėjamos priemonės buvo bendros strategijos, kuria siekta išlaikyti ieškovės veiklą ir išvengti jos likvidavimo, dalis.

131    Pirmiausia reikia pažymėti, kad Komisija viešų pareiškimų nelaikė priemonėmis, sudarančiomis valstybės pagalbą.

132    Taigi reikia išnagrinėti, ar vieši pareiškimai, kaip konteksto elementai, gali įrodyti, kad 1, 2 ir 3 priemonės yra taip glaudžiai susijusios, jog neįmanoma jų atsieti, todėl jos turėtų būti laikomos viena valstybės pagalbos priemone.

133    Komisija nurodė šiuos pareiškimus:

–        2012 m. spalio 1 d. Rumunijos ministro pirmininko pareiškimą spaudoje; jame jis, be kita ko, pareiškė, kad „[šiandien turi] paaiškinti veiklos atnaujinimo, darbo vietų išsaugojimo ir pasirengimo naujam privatizavimo procesui, vykdytinam visiškai kitokiomis ir daug geresnėmis sąlygomis, rezervinį planą“, kad „Oltchim veiklos atnaujinimo planas“ bus pateiktas netrukus, kad valdžios institucijos šiuo tikslu pradės oficialias diskusijas su visais pagrindiniais Oltchim kreditoriais (ginčijamo sprendimo 27 konstatuojamoji dalis). Šiame pareiškime pranešama apie diskusijų, kurios lėmė, kad maždaug po pusantro mėnesio buvo priimtas memorandumas, pradžią. Taigi jo turinys nėra savarankiškas, palyginti su pačiu memorandumu;

–        2012 m. spalio 17 d. Ekonomikos ministerijos valstybės sekretoriaus pareiškimą; jame šis pranešė apie dalinį ieškovės veiklos atnaujinimą ir vyriausybės ketinimą suteikti jai sanavimo pagalbą (ginčijamo sprendimo 28 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto minėta „sanavimo pagalba“ nebuvo suteikta ir bet kuriuo atveju nėra ginčijamo sprendimo dalykas;

–        2012 m. lapkričio 15 d. ekonomikos ministro pareiškimą; jame jis iš esmės nurodė, kad „bankroto idėja [buvo] atmesta su sąlyga, kad bus sudarytas susitarimas su pagrindiniais [Oltchim] kreditoriais“, ir paskelbė apie memorandumo priėmimą, kuris buvo pasirašytas po aštuonių dienų ir kurio tikslas, kaip nurodyta šiame pareiškime, buvo „iš naujo pradėti įmonės Oltchim veiklą, įmonę sanuoti ir restruktūrizuoti, tai darant kontroliuojamu būdu ir pritariant kreditoriams“ (ginčijamo sprendimo 30 konstatuojamoji dalis). Viena vertus, šio pareiškimo poveikis yra ribotas, nes, priešingai, nei minėtas ministras pranešė po maždaug dviejų mėnesių, bankroto procedūra buvo pradėta. Kita vertus, šiuo pareiškimu tik pranešama apie memorandumo pasirašymą, taigi jo turinys, palyginti su memorandumu, nėra savarankiškas;

–        ieškovės darbuotojų profesinės sąjungos vadovų pareiškimus (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies b punktas ir 72 išnaša). Vis dėlto, kadangi tai nėra valstybės atstovų pareiškimai, jie neturi reikšmės;

–        2013 m. sausio 26 d. spaudoje paskelbtą straipsnį; jame nurodyta, kad buvęs ekonomikos ministras diskutavo apie nesėkmingo ieškovės privatizavimo pasekmes, ir, be kita ko, nurodė, kad „įmonės Oltchim bankroto bylos iškėlimas [buvo] galimybė restruktūrizuoti perspektyvias dalis ir padidinti jų vertę“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies c punktas). Šiame pareiškime nėra jokio valstybės įsipareigojimo;

–        2013 m. kovo 29 d. spaudoje paskelbtą straipsnį; jame Rumunijos ministras pirmininkas iš esmės nurodė, kad Komisija nepatvirtino valstybės pagalbos suteikimo ieškovei, kad dėl šios priežasties ieškovė turėtų gauti finansavimą iš bankų ir prekybininkų ir kad vyriausybė norėjo, jog „darbo vietos būtų išsaugotos“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies d punktas). Priešingai, nei teigia Komisija, šiame pareiškime nurodyta, kad atitinkama valstybė narė visiškai neketino suteikti ieškovei valstybės pagalbos. Dėl aplinkybės, kad vyriausybė „norėjo“ išsaugoti darbo vietas, Bendrasis Teismas nemato jokių galimų priekaištų ar požymių, patvirtinančių valstybės norą suteikti ieškovei pagalbą;

–        2013 m. kovo mėn. ekonomikos ministro pareiškimą; jame jis nurodė, kad teikia pirmenybę strateginio investuotojo į ieškovės kapitalą paieškai ir kad šis kapitalas buvo svarbesnis už pardavimo kainą (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies e punktas). Šame pareiškime nėra jokio Rumunijos valdžios institucijų įsipareigojimo;

–        2013 m. gegužės 30 d. ekonomikos ministro pareiškimą; jame jis nurodė, kad, „be savo prekių ženklo, įmonė Oltchim tur[ėjo] daug patentų, kurių vertė – milijonai eurų“, ir kad „šios įmonės sunaikinimas prilyg[tų] intelektinės nuosavybės iždo sunaikinimui“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies f punktas). Šis pareiškimas neturi jokio ryšio su nagrinėjamomis priemonėmis;

–        2013 m. liepos 9 d. ekonomikos ministro pareiškimą; jame jis, be kita ko, patvirtino, kad „galima rasti sprendimų išsaugoti organizaciją“, kad ieškovės išgelbėjimas buvo „garbės ir nacionalinio orumo“ klausimas ir kad buvo „verta ją gelbėti“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies g punktas). Nors šis pareiškimas neabejotinai leidžia suprasti, kad Rumunijos valdžios institucijos norėjo „išgelbėti“ ieškovę, tai yra paprasčiausias politinio pobūdžio pareiškimas, kuriuo siekiama nuraminti darbuotojus ir apskritai visą visuomenę. Be to, šiame pareiškime nėra jokio aiškaus, tikslaus, konkretaus ir tvirto Rumunijos valdžios institucijų įsipareigojimo patvirtinti reorganizavimo planą, kurio apimtis šio pareiškimo paskelbimo metu dar nebuvo žinoma;

–        2013 m. rugsėjo mėn. ekonomikos ministro pareiškimą; jame jis iš esmės nurodė, kad ieškovės kreditoriai netrukus patvirtins „finansavimą“, kad ieškovė gaus kreditus iš privačių bankų ir kad „rugsėjo mėn. pabaigoje“ Oltchim Nr. 2 nebeturės skolų (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies h punktas). Atrodo, kad šiame pareiškime kalbama apie privatų finansavimą ir jame nėra jokio aiškaus, tikslaus, konkretaus ir tvirto valstybės įsipareigojimo. Be to, tai, kad minėtas ministras buvo „prieš didžiulių valstybės valdomų įmonių likvidavimą“, taip pat reiškia paprastą politinio pobūdžio pareiškimą, kuriame nenurodyta jokio aiškaus valstybės įsipareigojimo;

–        2014 m. vasario 19 d. Rumunijos ministro pirmininko pareiškimą; jame jis ragino naujai paskirtą ekonomikos ministrą perimti „Oltchim problemą“, pridurdamas, kad jis „nenorėtų, kad padėtis pablogėtų <…> dėl per menkų politinių pajėgumų“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies i punktas). Šis pareiškimas yra labai bendro pobūdžio;

–        2014 m. ekonomikos ministro pareiškimus, kad ieškovė „yra nacionalinės ir strateginės svarbos [įmonė]“, „investuotojai susidomėjo ir naftos perdirbimo gamyklos „Arpechim“ perėmimu“ ir „Oltchim niekada nebus uždaryta“ (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamosios dalies j punktas). Nors pastarasis teiginys iš tikrųjų galėjo leisti manyti, kad Rumunijos valdžios institucijos norėjo išvengti ieškovės uždarymo, vis dėlto minėtas pareiškimas nėra pakankamai konkretus.

134    Beje, tik to, kad viešieji ir privatūs kreditoriai, siekdami nustatyti savo elgesį rinkoje, atsižvelgė į viešus atsakingų asmenų pareiškimus, nepakanka įrodyti, jog tarp 1, 2 ir 3 priemonių buvo toks glaudus ryšys, kad jų neįmanoma atsieti.

135    Kiek tai konkrečiai susiję su 2015 m. kovo 9 d. priimta 3 priemone, pažymėtina, kad šie įvairūs vieši pareiškimai jau buvo pareikšti maždaug prieš vienus ar dvejus metus, o laiko atžvilgiu artimiausio šiai priemonei pareiškimo paskelbimo data yra 2014 m. birželio 3 d., t. y. likus maždaug devyniems mėnesiams iki minėtos priemonės priėmimo. Taigi, nors į šiuos pareiškimus, kaip į kontekstą, gali būti atsižvelgta, vis dėlto atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo tų pareiškimų iki 3 priemonės priėmimo dienos, nebuvo įrodyta, kad jie buvo pakankamai glaudžiai susiję su šia priemone.

136    Vadinasi, nors Komisija galėjo pagrįstai atsižvelgti į minėtus pareiškimus kaip į 1, 2 ir 3 priemonių konteksto elementą, iš jų turinio nematyti, kad tarp 1, 2 ir 3 priemonių buvo toks glaudus ryšys, kad jų nebuvo įmanoma atsieti, ir kad jos turėjo būti laikomos viena valstybės pagalbos priemone.

7)      Išvada

137    Atsižvelgiant į visus šio sprendimo 94 ir 95 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje numatytus kriterijus, be kita ko, į 1, 2 ir 3 priemonių dalyką ir pobūdį, skirtingą šių priemonių teikėjų tapatybę, šių priemonių eiliškumą, tai, kad jos nebuvo numatytos ar numatomos pirmosios priemonės priėmimo metu, jų tikslą, ieškovės padėtį įgyvendinant kiekvieną jų, taip pat jų kontekstą, reikia padaryti išvadą, kad, priešingai, nei ginčijamo sprendimo 6.1.2.4 punkte nusprendė Komisija, nagrinėjamos priemonės nebuvo taip glaudžiai susijusios, kad būtų buvę neįmanoma jų atsieti. Vadinasi, 1, 2 ir 3 priemonės turi būti laikomos trimis skirtingomis intervencinėmis priemonėmis pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

2.      Dėl nagrinėjamų priemonių pripažinimo valstybės pagalba

138    Reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas. Ketvirta, dėl jų turi arba gali būti iškraipyta konkurencija (žr. 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo Eco TLC, C‑556/19, EU:C:2020:844, 18 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139    Valstybės pagalbos kontrolės srityje Komisija ginčijamame sprendime iš esmės turi pateikti valstybės pagalbos buvimo įrodymų. Iš tiesų Komisija turi įrodyti, kad valstybės pagalbos egzistavimui keliami reikalavimai, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, yra tenkinami (žr. 2019 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Nyderlandai ir kt. / Komisija, T‑760/15 ir T‑636/16, EU:T:2019:669, 194 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 196 punktą).

140    Šiuo atveju ieškovė neginčija, kad 1 ir 2 priemonės apima valstybės išteklius ir yra priskirtinos valstybei. Kita vertus, ji ginčija, kad ši sąlyga yra įvykdyta, kiek tai susiję su 3 priemone. Be to, ieškovė mano, kad nė viena iš nagrinėjamų priemonių jai nesuteikia pranašumo.

a)      Dėl valstybės išteklių perdavimo pagal 3 priemonę egzistavimo ir šios priemonės priskyrimo valstybei

141    Ginčijamo sprendimo 6.1.1.3 punkte Komisija pažymėjo, kad dalies AAAS, Electrica, Salrom, CET Govora ir ANE skolinių reikalavimų panaikinimas pagal reorganizavimo planą reiškia valstybės išteklių perdavimą ir yra priskirtinas valstybei.

142    Ieškovė iš esmės teigia, pirma, kad dalies Electrica skolinių reikalavimų panaikinimas pagal 3 priemonę nereiškia valstybės išteklių perdavimo, ir, antra, kad visa 3 priemonė nėra priskirtina valstybei.

1)      Dėl klausimo, ar dalies „Electrica“ skolinių reikalavimų panaikinimas pagal reorganizavimo planą reiškia valstybės išteklių perdavimą

143    Ieškovė pažymi, kad 2014 m. liepos mėn. Electrica, kuri iki tol buvo valstybės įmonė, buvo privatizuota, taigi nuo šios datos ji nebebuvo valstybės įmonė, kuriai dominuojančią įtaką darė valstybė. Vadinasi, Electrica ištekliai nebuvo valstybės, todėl dalies šios įmonės skolinių reikalavimų ieškovei panaikinimas nereiškė jokio valstybės išteklių perdavimo.

144    Komisija iš esmės teigia, kad klausimas, ar Electrica buvo valstybės įmonė, šiuo atveju neturi reikšmės, nes Rumunija vaidino esminį vaidmenį įgyvendinant 3 priemonę ir pasirenkant jos finansavimo sąlygas.

145    Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad nuo 2014 m. liepos mėn. didžioji dalis Electrica akcijų buvo privačiose rankose, nes valstybei priklausė tik 48,78 % jos kapitalo.

146    Ginčijamame sprendime nėra jokių kitų motyvų dėl Electrica padėties po privatizavimo, galinčių paaiškinti priežastis, dėl kurių Komisija nusprendė, kad dalies jos skolinių reikalavimų panaikinimas pagal 3 priemonę reiškia valstybės išteklių perdavimą.

147    Remiantis jurisprudencija, tam, kad suteikiama nauda galėtų būti pripažįstama „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Į „iš valstybės išteklių“ suteiktos pagalbos sąvoką, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, be valstybės tiesiogiai suteiktos naudos, siekiama įtraukti per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo arba privataus pobūdžio šios pagalbos administravimo instituciją suteikiamą naudą (žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Viasat Broadcasting UK / TV2 / Danmark, C‑657/15 P, EU:C:2017:837, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas finansines priemones, kurias valdžios institucijos gali panaudoti įmonėms remti, neatsižvelgiant į tai, ar tos priemonės yra nuolatinė valstybės turto dalis. Net jeigu valstybė nuolat nedisponuoja nagrinėjamą pagalbos priemonę atitinkančiomis sumomis, to, kad jos nuolat yra kontroliuojamos valstybės, vadinasi, jomis disponuoja kompetentingos nacionalinės institucijos, pakanka, kad jos būtų laikomos „valstybės ištekliais“ (žr. 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C‑206/06, EU:C:2008:413, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

148    Šiuo atveju Komisija neginčija ieškovės teiginio, kad nuo 2014 m. liepos mėn. Rumunija nebekontroliavo daugumos Electrica balsavimo teisių, negalėjo skirti daugumos šios įmonės administracijos, valdymo ar priežiūros organų narių ir neturėjo jokios specialios teisės pagal šios įmonės įstatus, leidžiančios kontroliuoti jos sprendimus.

149    Bendrojo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Electrica ištekliai, naudojami taikant 3 priemonę, buvo nuolat kontroliuojami valstybės ir kad jais disponavo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 147 punkte nurodytą jurisprudenciją.

150    Vien tai, kad tokia įmonė, kaip Electrica, 2012 m. pasirašė memorandumą (ginčijamo sprendimo 203 konstatuojamoji dalis), nereiškia, kad jos išteklius kontroliavo valstybė. Bet kuriuo atveju, kai 2015 m. buvo įgyvendindama 3 priemonė, valstybė nebekontroliavo Electrica išteklių.

151    Be to, aplinkybė, kad privati įmonė, spręsdama dėl savo elgesio rinkoje, gali atsižvelgti į viešus valdžios institucijų pareiškimus (ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamoji dalis), visiškai nereiškia, nesant jokių kitų konkrečių įrodymų šiuo klausimu, kad jos išteklius kontroliuoja arba jais disponuoja valstybė.

152    Beje, Komisijos akcentuota aplinkybė, kad pagal 3 priemonę nagrinėjami Electrica skoliniai reikalavimai buvo įgyti iki jos privatizavimo, neturi reikšmės, nes, viena vertus, iki įmonės privatizavimo atsiradusios skolos ir skoliniai reikalavimai paprastai perkeliami į šios įmonės pardavimo kainą ir, kita vertus, Electrica sprendimas patvirtinti reorganizavimo planą buvo priimtas 2015 m., t. y. po jos privatizavimo.

153    Be to, aplinkybė, kad privatizavus Electrica valstybei priklausė 48,78 % jos kapitalo ir kad, Komisijos teigimu, ji išsaugojo „didelę įtaką“ Electrica prekybos politikai, nereiškia, nesant kitų konkrečių įrodymų šiuo klausimu, kad jos išteklius nuolat kontroliavo arba jais disponavo valstybė, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 147 punkte nurodytą jurisprudenciją. Priešingai, šio sprendimo 148–152 punktuose pateikta analizė leidžia manyti, kad, nepaisant jos kapitalo dalies (kuri, nors ir didelė, bet tapo Electrica kapitalo mažumos dalimi), valstybė neturėjo jokio mechanizmo, leidžiančio kontroliuoti, kaip ši įmonė valdė savo išteklius pagal 3 priemonę.

154    Galiausiai Komisija taip pat negali remtis 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu Prancūzija / Komisija (T‑139/09, EU:T:2012:496). Tame sprendime Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad pagalbos priemonės, priimtos tam tikrų žemės ūkio gamintojų organizacijų naudai ir iš dalies finansuojamos neprivalomomis privačiomis įmokomis, reiškė valstybės išteklių perdavimą iš esmės dėl to, kad Prancūzijos valdžios institucijos vienašališkai priėmė pagalbos schema finansuojamas priemones ir jų įgyvendinimo tvarką, nors šių priemonių gavėjai turėjo tik teisę dalyvauti valstybės nustatytoje schemoje (arba joje nedalyvauti), sutikdami (arba atsisakydami) mokėti valstybės nustatytas įmokas. Skirtingai nei toje byloje, šiuo atveju Komisija neįrodė, kad Rumunijos valdžios institucijos vienašališkai nusprendė, kaip Electrica ištekliai turėtų būti naudojami pagal 3 priemonę.

155    Dėl kito ieškovės kreditoriaus – Electrica Furnizare, kurio dauguma akcijų nuo 2011 m. iki 2017 m. priklausė Electrica, pakanka konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija šios bendrovės elgesio nepripažino valstybės pagalbos priemone, taigi šalių argumentai šiuo klausimu neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

156    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijai nepavyko pakankamai teisiškai įrodyti, jog 3 priemonė reiškia valstybės išteklių perdavimą, kiek tai susiję su dalies Electrica skolinių reikalavimų panaikinimu, taigi, ir to, kad ši priemonė buvo valstybės pagalba, nes buvo suteikta per valstybės paskirtą įstaigą.

2)      Dėl likusios 3 priemonės dalies priskyrimo valstybei

157    Ieškovė teigia, kad likusi 3 priemonės dalis, t. y. dalies AAAS, Salrom, CET Govora ir ANE skolinių reikalavimų panaikinimas pagal reorganizavimo planą, nebuvo priskirtina valstybei.

158    Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai įrodė, jog 3 priemonė priskirtina valstybei.

159    Ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad 3 priemonė priskirtina valstybei, nes, pirma, pagal Rumunijos teisę bankroto srityje reorganizavimo planas negalėjo būti patvirtintas be AAAS ar CET Govora pritarimo (ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamoji dalis). Antra, šį planą parengė teismo paskirtas administratorius, kuris yra valstybės tarnautojas (ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamoji dalis). Trečia, minėtas planas buvo patvirtintas dėl to, kad jam pritarė viešojo ir privataus sektorių kreditoriai, 2012 m. lapkričio mėn. pasirašę memorandumą, kurį valstybė naudojo kaip įrankį, siekdama išlaikyti ieškovę rinkoje ir kreditorių susirinkime užtikrinti reikalaujamą daugumą, kad reorganizavimo planas būtų tikrai patvirtintas (ginčijamo sprendimo 202, 203 ir 205–210 konstatuojamosios dalys). Ketvirta, valstybės ketinimą išlaikyti ieškovę rinkoje patvirtino vieši pareiškimai (ginčijamo sprendimo 204 konstatuojamoji dalis). Penkta, Komisija pateikė tam tikrų tikslesnių duomenų, patvirtinančių ANE veiksmų pagal 3 priemonę priskirtinumą valstybei (ginčijamo sprendimo 212–217 konstatuojamosios dalys).

160    Iš jurisprudencijos matyti, jog tam, kad nauda galėtų būti kvalifikuojama kaip „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ji turi būti priskirta valstybei (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kai pranašumą suteikia viešosios valdžios institucija, jis iš esmės priskirtinas valstybei, net jei atitinkama institucija turi teisinį savarankiškumą kitų viešosios valdžios institucijų atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 1996 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Air France / Komisija, T‑358/94, EU:T:1996:194, 62 punktą).

161    Šiuo atveju, kadangi ginčijamo sprendimo 1 straipsnio c punkte 3 priemonė apibrėžta kaip tam tikrų kreditorių skolų panaikinimas „pagal reorganizavimo planą“, reikia išnagrinėti, ar minėtas planas, kurį patvirtinus ieškovės kreditoriai iš dalies panaikino ieškovės skolą, buvo visas priskirtinas valstybei, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

162    Iš tiesų reikia konstatuoti, kad tam tikrų skolų dalinis panaikinimas pagal 3 priemonę buvo ne vienašalis kiekvieno iš aptariamų kreditorių atskirai priimtas sprendimas dėl panaikinimo, o kolektyvinis panaikinimas vykstant bankroto procedūrai, ir jam taikomos specialios teisės normos, susijusios, be kita ko, su kreditorių susirinkime reikalinga dauguma, siekiant patvirtinti reorganizavimo planą. Kitaip tariant, individualus atskiro kreditoriaus balsas už planą negalėjo lemti minėto plano patvirtinimo, nebent jo vieno skoliniai reikalavimai atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susijusius su šiam tikslui reikalinga dauguma.

163    Taip pat reikia konstatuoti, kad kreditorių sąraše buvo daug ir viešųjų, ir privačių kreditorių ir kad šio plano naudai balsavo tiek viešieji, tiek privatūs kreditoriai.

164    Šiomis aplinkybėmis, siekiant patikrinti, ar Komisija pagrįstai nusprendė, kad reorganizavimo planas buvo priskirtinas valstybei, pirmiausia reikia įsitikinti, ar AAAS, ANE, Salrom ir CET Govora balsai už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtini valstybei. Antra, reikia nustatyti, ar kreditoriams, kurių balsai už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtini valstybei, pagal nacionalinę teisę buvo reikalinga dauguma šiam planui patvirtinti.

i)      Dėl AAAS, „Salrom“, „CET Govora“ ir ANE balsų priskyrimo valstybei

–       Dėl AAAS balso priskyrimo valstybei

165    Iš ginčijamo sprendimo 186, 187 ir 201 konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija nusprendė, jog AAAS balsas buvo priskirtinas valstybei, nes, be kita ko, AAAS priklausė viešojo administravimo sistemai ir buvo pavaldi vyriausybei.

166    Šios išvados ieškovė neginčijo.

–       Dėl „Salrom“ balso priskyrimo valstybei

167    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nepateikta jokio klausimo, ar Salrom balsas už reorganizavimo planą buvo priskirtinas valstybei, vertinimo. To, kad valstybei priklausė didžioji Salrom akcijų dalis, kad ji paskyrė atstovus jos valdyboje ir kad Salrom metinį biudžetą turėjo patvirtinti valstybė, tikrai pakanka įrodyti, kad Salrom buvo valstybės įmonė, bet ne tai, kad jos balsas už minėto plano patvirtinimą buvo priskirtinas valstybei.

168    Komisija iš esmės tvirtina, kad Salrom balso priskyrimas valstybei kyla iš „reikšmingo valstybės kišimosi nustatant priemonę ir jos finansavimo tvarką“, be kita ko, iš memorandumo ir viešų pareiškimų.

169    Pirma, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ginčijamo sprendimo 6.1.1.3 punkte (201–218 konstatuojamosios dalys), susijusiame su 3 priemonės priskyrimu valstybei, Komisija neišnagrinėjo, ar Salrom, ieškovės kreditorės ir, be kita ko, druskos tirpalo tiekėjos, balsas buvo priskirtinas valstybei. Iš tikrųjų šiame punkte yra tik dvi nuorodos į Salrom, iš kurių viena – ginčijamo sprendimo 70 išnašoje, kurioje tik pažymima, kad Salrom yra viena iš memorandumą pasirašiusių šalių, o kita – to sprendimo 218 konstatuojamojoje dalyje, kuri yra šio ginčijamo sprendimo punkto baigiamoji konstatuojamoji dalis ir kurioje Komisija daro išvadą, kad, be kita ko, įmonės Salrom skirta 3 priemonė yra priskirtina valstybei. Tame pačiame punkte Komisija, siekdama pateisinti 3 priemonės priskyrimą valstybei, bendrai ir nepaminėdama konkrečiai Salrom nurodė, kad tam tikri ieškovės kreditoriai pasirašė memorandumą ir kad buvo padaryti vieši pareiškimai.

170    Šiuo klausimu neginčijama, kad priimant 3 priemonę Salrom buvo valstybės įmonė. Vis dėlto, vadovaujantis jurisprudencija, negalima daryti išvados, kad priemonė priskirtina valstybei remiantis vien tuo, kad ją priėmė valstybės įmonė. Iš tiesų, net jei valstybė gali kontroliuoti valstybės įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos veiklai, negalima automatiškai daryti prielaidos, kad ši kontrolė yra veiksmingai vykdoma konkrečiu atveju, nes negalima reikalauti, kad remiantis tam tikru konkrečiu nurodymu būtų įrodyta, jog valstybės institucijos konkrečiai ragino valstybės įmonę priimti nagrinėjamą pagalbos priemonę (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 51–53 punktus).

171    Valstybės įmonių suteikto pranašumo atveju reikia išnagrinėti, ar valdžios institucijos turi būti laikomos vienaip ar kitaip dalyvavusiomis priimant nagrinėjamą priemonę, nes priskirtinumas valstybei gali būti nustatytas remiantis visais veiksniais, kurie paaiškėja iš bylos aplinkybių ir aplinkybių, kuriomis ši priemonė buvo priimta. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau atsižvelgė į tai, kad nagrinėjama įstaiga negali priimti sprendimo skirti pagalbos priemonę, neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus, arba kad šios įmonės, per kurias buvo suteikta pagalba, turi atsižvelgti ne tik į organizacinius veiksnius, siejančius valstybės įmones su valstybe, bet ir į valstybės įstaigos pateiktus nurodymus. Prireikus galima remtis ir kitais požymiais, sprendžiant dėl valstybės įmonės nustatytos pagalbos priemonės priskyrimo valstybei, pavyzdžiui, įmonės integravimu į viešąją administracinę struktūrą, jos veikla ir šios veiklos vykdymu įprastomis konkurencijos su privačiais operatoriais sąlygomis, įmonės teisiniu statusu, t. y. ar jos veiklą reglamentuoja viešoji teisė, ar bendroji įmonių teisė, viešosios valdžios institucijų vykdomos įmonės valdymo kontrolės intensyvumu ar bet kuriuo kitu požymiu, konkrečiu atveju rodančiu viešosios valdžios dalyvavimą nustatant priemonę ar nedalyvavimo priimant tokią priemonę neįtikimumą, atsižvelgiant taip pat į priemonės apimtį, turinį ar suteikimo sąlygas (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 52, 55 ir 56 punktai).

172    Reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 6.1.1.3 punkte Komisija nenurodė (išskyrus tai, kad konstatavo memorandumo ir viešų pareiškimų buvimą), kad yra požymių, kaip antai nurodytų šio sprendimo 171 punkte, leidžiančių nustatyti Salrom elgesio pagal 3 priemonę priskirtinumą valstybei.

173    Dėl aplinkybės, kad Salrom pasirašė memorandumą, reikia konstatuoti, kaip tai padarė ieškovė, viena vertus, kad memorandume aiškiai numatyta, kad jį pasirašiusios šalys neturi jokios pareigos atsisakyti savo skolinių reikalavimų ieškovei, pritarti tam tikram reorganizavimo planui arba apskritai atsisakyti kokios nors sutartinės ar kitokios teisės ieškovės atžvilgiu, taigi šiame memorandume Salrom nenumatyta jokių pareigų vykdant reorganizavimo planą.

174    Kita vertus, nė viena ginčijamo sprendimo nuostata neatskleidžia priežasčių, dėl kurių memorandumas turėjo lemiamą reikšmę Salrom elgesiui, kiek tai susiję su 3 priemone. Atvirkščiai, šios įmonės elgesys 2 priemonės kontekste rodo, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 127 punkto, taip nebuvo.

175    Tas pats pasakytina apie viešus pareiškimus, kaip pažymėta šio sprendimo 134 ir 136 punktuose.

176    Antra, ginčijamo sprendimo 6.1.1.2 punkte (188–200 konstatuojamosios dalys), susijusiame su 2 priemonės priskirtinumu valstybei, Komisija pažymėjo, kad Rumunija turėjo 51 % Salrom akcijų, skyrė savo atstovus Salrom valdyboje ir kad šios įmonės metinį biudžetą turėjo patvirtinti valstybė, o šis ex ante patvirtinimas, be kita ko, susijęs su sumomis, atitinkančiomis tokių klientų, kaip ieškovė, komercinius įsiskolinimus (ginčijamo sprendimo 191 ir 192 konstatuojamosios dalys). Vis dėlto Komisija pabrėžė, kad nebūtina daryti išvados, jog Salrom veiksmai pagal 2 priemonę buvo priskirtini valstybei, nes ši priemonė nebuvo Salrom pagalba iš esmės dėl to, kad ši įmonė veikė taip, kaip būtų veikęs privatus kreditorius (ginčijamo sprendimo 193 ir 263 konstatuojamosios dalys).

177    Vis dėlto, kadangi 2 priemonė susijusi su laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn., galima tik pažymėti, kad ginčijamame sprendime nėra nieko, kas įrodytų, jog ši informacija vis dar buvo aktuali 2015 m. priimant 3 priemonę. Nagrinėjant, ar priskirtinumo kriterijus yra įvykdytas, reikia atsižvelgti į momentą, kada priemonė priimta (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 2 d. Sprendimo Prancūzija ir Orange / Komisija, T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV, EU:T:2015:450, 221 ir 229 punktus).

178    Net jeigu visi šie aspektai išliko aktualūs 2015 m., vis dėlto reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė išvados, jog Salrom veiksmai pagal 2 priemonę turėjo būti priskirtini valstybei. Šiomis aplinkybėmis neįmanoma sužinoti, kaip Komisija įvertintų minėtus įrodymus ir, be kita ko, ar jų pakaktų, kad 2 priemonė, kiek ji susijusi su Salrom, būtų priskirta valstybei. Taigi, net jeigu šie aspektai vis dar buvo reikšmingi 2015 m., Bendrasis Teismas negali nesamo Komisijos vertinimo pakeisti savuoju.

179    Vadinasi, reikia padaryti išvadą, kaip ir ieškovė, kad Komisija ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai neįrodė, jog Salrom balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą yra priskirtinas valstybei.

–       Dėl „CET Govora“ balso priskyrimo valstybei

180    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime nepateikta jokio klausimo, ar CET Govora balsas dėl reorganizavimo plano buvo priskirtinas valstybei, vertinimo. CET Govora nepasirašė memorandumo, taigi mažai tikėtina, kad jis galėjo turėti įtakos jos balsui. Be to, ieškovės teigimu, Vilčos apskrities tarybos, t. y. viešojo subjekto, kuris, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 194 konstatuojamosios dalies, yra vienintelis CET Govora akcininkas, sprendimai, nurodyti ginčijamo sprendimo 195 konstatuojamojoje dalyje, nesusiję su 3 priemone.

181    Komisija iš esmės tvirtina, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 196 konstatuojamosios dalies, turint omenyje bendrą CET Govora veiksmų kontekstą „būtų neįtikėtina“, kad ji nepatyrė jokios valstybės įtakos, atsižvelgiant, be kita ko, į memorandumą ir viešus pareiškimus.

182    Ginčijamo sprendimo 201 ir 205 konstatuojamosiose dalyse Komisija, siekdama pagrįsti savo išvadą, kad CET Govora balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtinas valstybei, aiškiai nurodė savo 2 priemonės priskyrimo valstybei analizę, kiek tai susiję su CET Govora, ieškovės kreditore ir, be kita ko, elektros energijos ir garų tiekėja. Taigi ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė jo 200 konstatuojamąją dalį, kuri yra baigiamasis 2 priemonės priskyrimo valstybei analizės punktas, taigi ši nuoroda turi būti suprantama kaip nuoroda į visus šiuo tikslu nustatytus veiksnius, analizuojant 2 priemonės priskirtinumą valstybei. Šiuo klausimu Komisija pirmiausia iš esmės pažymėjo, kad CET Govora visiškai priklausė valstybei, antra, kad ieškovės pratęstas neatlygintinas elektros energijos tiekimas, kuris buvo 2 priemonės objektas, įvykdytas įgyvendinant kelis Vilčos apskrities tarybos sprendimus, ir galiausiai „platesnis kontekstas“ rodo, jog „būtų neįtikėtina manyti, kad įmonei CET Govora valstybė <…> nedarė jokios įtakos“ (ginčijamo sprendimo 194–198 konstatuojamosios dalys). Be to, ginčijamo sprendimo 6.1.1.3 punkte siekdama pateisinti 3 priemonės priskyrimą valstybei Komisija bendrai rėmėsi aplinkybe, kad tam tikri ieškovės kreditoriai pasirašė memorandumą, ir viešais pareiškimais.

183    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad neginčijama, jog priimant 3 priemonę CET Govora buvo valstybės įmonė. Vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 170 punkte, vadovaujantis jurisprudencija, negalima daryti prielaidos, kad priemonė priskirtina valstybei, remiantis vien tuo, kad ją priėmė valstybės įmonė.

184    Iš tiesų pagal šio sprendimo 171 punkte nurodytą jurisprudenciją Komisija turi atsižvelgti į visus reikšmingus įrodymus, kad nustatytų, ar CET Govora veiksmai pagal 3 priemonę buvo priskirtini valstybei.

185    Šiuo klausimu Komisija negali pagrįstai remtis memorandumu, nes CET Govora jo net nepasirašė. Be to, net jeigu CET Govora į tai atsižvelgė balsuodama, kiek tai susiję su 3 priemone, vis dėlto, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 173 punkte, memorandume aiškiai numatyta, kad jį pasirašiusios šalys neturėjo jokios pareigos atsisakyti skolinių reikalavimų ieškovei, pritarti tam tikram reorganizavimo planui arba apskritai atsisakyti kokios nors sutartinės ar kitokios teisės ieškovės atžvilgiu. Dėl viešų pareiškimų pakanka nurodyti šio sprendimo 136 punktą.

186    Kalbant apie ginčijamame sprendime dėl 2 priemonės nustatytus požymius, kuriuos nurodo Komisija, reikia konstatuoti, kad jie susiję su laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. ir kad ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, galinčios įrodyti, jog šie įrodymai vis dar buvo aktualūs 2015 m. priimant 3 priemonę, turint omenyje tai, kad pagal šio sprendimo 177 punkte nurodytą jurisprudenciją nagrinėjant, ar tenkinamas priskirtinumo valstybei kriterijus, reikia atsižvelgti į momentą, kada ši priemonė buvo priimta.

187    Be to, tam tikri su CET Govora veiksmais susiję duomenys, nurodyti 2 priemonės kontekste, neturi reikšmės nagrinėjant klausimą, ar CET Govora balsas už reorganizavimo planą buvo priskirtinas valstybei. Taigi, kaip teigia ieškovė, Vilčos apskrities tarybos sprendimai, nurodyti ginčijamo sprendimo 29, 85 ir 195 konstatuojamosiose dalyse, buvo susiję tik su 2 priemone ir nebuvo susiję su reorganizavimo plano patvirtinimu, įvykusiu po dvejų metų.

188    Dėl „platesnio konteksto“ elementų, kurie nurodomi ginčijamo sprendimo 196 ir 197 konstatuojamosiose dalyse, reikia pažymėti, kad jie nėra tiesiogiai reikšmingi nagrinėjant klausimą, ar CET Govora balsas už reorganizavimo planą buvo priskirtinas valstybei. Iš tiesų Komisija aiškiai neapibrėžia ryšio, kurį ji nustatė tarp, viena vertus, aplinkybės, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai nuteisė CET Govora generalinį direktorių už piktnaudžiavimą įgaliojimais ir prekybą poveikiu nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2014 m. liepos mėn., ir, kita vertus, CET Govora balso už reorganizavimo planą. Tai, kad CET Govora generalinis direktorius nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. vasario mėn. buvo ieškovės generalinis direktorius ir kad po 2013 m. vasario mėn. vėl tapo CET Govora generaliniu direktoriumi, taip pat neturi reikšmės. Iš tiesų, be to, kad ši aplinkybė taip pat susijusi su ankstesniu laikotarpiu nei tas, su kuriuo susijusi 3 priemonė, vien faktas, kad atitinkamas fizinis asmuo skirtingu metu buvo paskirtas dviejų valstybės įmonių generaliniu direktoriumi, savaime nereiškia, kad veiksmai, kurių praėjus dvejiems metams ėmėsi viena iš šių įmonių, priskirtini valstybei.

189    Taigi, kadangi ginčijamame sprendime nėra kitų reikšmingų ir su tuo pačiu laikotarpiu susijusių įrodymų, reikia daryti išvadą, kaip ir ieškovė, kad Komisijai nepavyko pakankamai teisiškai įrodyti, jog CET Govora balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtinas valstybei.

–       Dėl ANE balso priskyrimo valstybei

190    Ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad ANE balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą priskirtinas valstybei, Komisija grindė, be kita ko, tuo, kad ANE yra nacionalinės svarbos viešojo sektoriaus institucija, turinti veiksnumą ir koordinuojama centrinės viešosios vandentvarkos institucijos; kad jos tikslas buvo, be kita ko, taikyti nacionalinę strategiją ir politiką vandens išteklių srityje, užtikrinti, kad būtų laikomasi šios srities nuostatų, administruoti ir valdyti nacionalinės vandens išteklių valdymo sistemos infrastruktūrą, taip pat užtikrinti, kad būtų vykdoma tam tikra nacionalinės ir socialinės svarbos veikla; kad jos valdybos nariai buvo skiriami centrinės viešosios vandens institucijos vadovo įsakymu ir į šią valdybą įėjo Viešųjų finansų ministerijos atstovas ir centrinės viešosios vandens institucijos atstovas ir kad ANE generalinis direktorius buvo skiriamas, jo funkcijos sustabdomos ir jis iš pareigų atleidžiamas centrinės vandens administracijos direktoriaus įsakymu, o jo pajamas ir išlaidas tvirtino valdyba, gavusi centrinės viešosios vandens institucijos pritarimą.

191    Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija supainiojo dvi skirtingas institucijas. Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamosios dalies 1 lentelėje esanti nuoroda į ANE, pateikta kategorijoje „Neapsaugoti kreditoriai pagal [Rumunijos] bankroto įstatymo 96 straipsnį“, yra klaidinga, nes šis skolinis reikalavimas priklausė kitai viešosios valdžios institucijai, t. y. Nacionalinei vandens administracijai – Olto baseino administracijai (toliau – ANE-ABO). Ieškovės teigimu, ANE-ABO balsavo už reorganizavimo planą, o ANE nebalsavo nei už, nei prieš minėtą planą. Taigi ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo ANE-ABO balso priskirtinumo valstybei.

192    Komisija pažymi, kad ANE-ABO yra viena iš vienuolikos ANE regioninių filialų. Ginčijamo sprendimo 212–217 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai dėl ANE taikomi ir šiam filialui.

193    Ieškovė iš esmės tik tvirtina, kad Komisija per klaidą nurodė instituciją, kuri nėra jai pareiškusi skolinio reikalavimo. Ji neginčijo nei Komisijos atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės, kad ANE-ABO yra ANE filialas, nei Komisijos išvados, kad ginčijamo sprendimo 212–217 konstatuojamosiose dalyse išdėstyti argumentai, susiję su ANE, iš esmės mutatis mutandis taikomi jos filialui. Iš tiesų, nesant jokių priešingų įrodymų, ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės, susijusios su ANE, taikomos ir jos filialams.

194    Šiomis aplinkybėmis, nors tenka apgailestauti, kad ginčijamame sprendime Komisija supainiojo ANE su jos filialu, tai yra tik formali klaida, neturinti įtakos ginčijamo sprendimo pagrįstumui.

195    Taigi ieškovės argumentai šiuo klausimu turi būti atmesti.

–       Tarpinės išvados

196    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamame sprendime Komisijai pavyko įrodyti, jog AAAS ir ANE filialo balsai už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtini valstybei. Kita vertus, jai nepavyko pakankamai teisiškai įrodyti Salrom ir CET Govora balsų dėl to plano priskirtinumo valstybei.

ii)    Dėl reorganizavimo plano priskyrimo valstybei

197    Visų pirma ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės teigė, kad 3 priemonė buvo priskirtina valstybei, nes reorganizavimo planas negalėjo būti patvirtintas be AAAS ar CET Govora sutikimo.

198    Vis dėlto ši išvada yra klaidinga.

199    Pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 180–189 punktų, Komisijai nepavyko pakankamai teisiškai įrodyti, jog CET Govora balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtinas valstybei.

200    Antra, net jeigu CET Govora balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą buvo priskirtinas valstybei, reikia pažymėti, kaip tai daro ieškovė, kad ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamojoje dalyje pateikta Komisijos išvada neatitinka ginčijamame sprendime pateikto nacionalinių taisyklių, taikytinų bankroto srityje, apibūdinimo.

201    Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 42 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagal 2006 m. balandžio 5 d. legea n o 85 privind procedura insolvenţei (Įstatymas Nr. 85 dėl bankroto bylų, toliau – Rumunijos bankroto įstatymas) (Monitorul Oficial al României, Partea I, Nr. 359, 2006 m. balandžio 21 d.) 100 ir 101 straipsnius reorganizavimo planas turi būti laikomas priimtu, kai už tą planą balsuoja absoliuti konkrečių kategorijų kreditorių dauguma, tačiau su planu turi sutikti bent vienos neprivilegijuotos kategorijos kreditoriai. Laikoma, kad tam tikros kategorijos kreditoriai pritarė planui, jeigu su planu sutiko absoliuti dauguma tos kategorijos kreditorių, vertinant pagal tai kategorijai priklausančių reikalavimų vertę.

202    Be to, iš ginčijamo sprendimo 43 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagal Rumunijos bankroto įstatymo 3 straipsnio 21 dalį „neprivilegijuota kategorija“ suprantama kaip reikalavimų kategorija, kurios atžvilgiu reorganizavimo plane nustatyta, be kita ko, sumažinta reikalavimo suma.

203    Šiuo atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje pateiktos 1 lentelės, ieškovės kreditoriai buvo suskirstyti į penkias kategorijas, o tai reiškia, kad norint patvirtinti planą buvo būtina, kad už jį balsuotų bent trys iš šių kategorijų. Neginčijama, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 42 išnašos, šiuo atveju visų šių kategorijų kreditoriai buvo neprivilegijuotos kategorijos, kaip tai suprantama pagal Rumunijos bankroto įstatymo 3 straipsnio 21 dalį.

204    Be to, iš tos pačios lentelės matyti, kad AAAS ir CET Govora kartu turėjo absoliučią skolinių reikalavimų vertės daugumą tik dviejose kategorijose, t. y. „mokesčių kreditorių“ ir „neapsaugotų kreditorių pagal [Rumunijos] bankroto įstatymo 96 straipsnį (pagrindinių tiekėjų)“, kaip, beje, ginčijamo sprendimo 201 konstatuojamojoje dalyje pripažįsta Komisija.

205    Taigi AAAS ir CET Govora neturėjo daugumos, reikalingos tam, kad galėtų vienos patvirtinti reorganizavimo planą.

206    Ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad trečia, t. y. darbuotojų, kategorija, „suprantama“, teikė pirmumą planui, nes jame nenumatyta darbuotojų skolinių reikalavimų sumažėjimo, neturi reikšmės, nes Komisija niekada neteigė, kad darbuotojų balsas buvo priskirtinas valstybei.

207    Be to, Komisija neįrodė, kad AAAS ir CET Govora kartu turėjo įgaliojimus blokuoti reorganizavimo plano priėmimą. Priešingai, iš ginčijamo sprendimo 74 konstatuojamojoje dalyje ir 2018 m. gegužės mėn. Rumunijos pastabų 75 punkte esančios informacijos apie įvairių kreditorių balsavimo gaires matyti, kad buvo pakankamas skaičius kreditorių, balsavusių už minėtą planą, kad jį būtų galima laikyti priimtinu trijų iš penkių kreditorių kategorijų, įskaitant bent vieną „neprivilegijuotą kategoriją“, net jeigu AAAS ir CET Govora būtų balsavusios prieš reorganizavimo planą.

208    Trečia, kaip teisingai konstatavo Komisija, AAAS ir ANE filialas, kurio balsas buvo priskirtinas valstybei, bendrai turėjo absoliučią daugumą skolinių reikalavimų tik vienoje kategorijoje, t. y. mokesčių kreditorių. Taigi jos vienos negalėjo nei patvirtinti reorganizavimo plano, nei blokuoti jo patvirtinimo kreditorių susirinkime.

209    Ketvirta, net jeigu CET Govora balsas už reorganizavimo plano patvirtinimą būtų priskirtinas valstybei ir būtų turėjęs būti prijungtas prie AAAS ir ANE filialo balsų, reikia pažymėti, kad jos kartu būtų turėjusios absoliučią skolinių reikalavimų vertės daugumą tik dviejose kategorijose, t. y. „mokesčių kreditorių“ ir „neapsaugotų kreditorių pagal [Rumunijos] bankroto įstatymo 96 straipsnį“. Be to, net jeigu jos būtų balsavusios prieš reorganizavimo planą, už šį planą balsavusių kreditorių skaičius būtų pakankamas, kad jį būtų galima laikyti priimtu trijų iš penkių kreditorių kategorijų, įskaitant bent vieną neprivilegijuotą kategoriją. Taigi jos vienos negalėjo nei patvirtinti reorganizavimo plano, nei blokuoti jo patvirtinimo kreditorių susirinkime.

210    Antra, ginčijamo sprendimo 202 konstatuojamojoje dalyje esantį teiginį, kad 3 priemonė iš esmės priskirtina valstybei, nes reorganizavimo planą „parengė“ teismo paskirtas administratorius, kuris yra valstybės tarnautojas, galima tik atmesti. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamosios dalies matyti, kad teismo paskirtas administratorius „parengia“ reorganizavimo planą, kurį vėliau turi išnagrinėti ir patvirtinti kreditoriai. Taigi teismo paskirtas administratorius neturi įgaliojimų priimti reorganizavimo plano.

211    Trečia, neabejotina, kad, kaip pabrėžia Komisija, kompetentingas teismas, kuris yra valstybės institucija, taip pat turi patvirtinti planą pagal taikytiną nacionalinę teisę. Vis dėlto šis teismas negali patvirtinti plano, kurio nepriėmė kreditoriai. Iš tikrųjų Komisijos teiginys, jeigu jam būtų pritarta, reikštų, kad bet koks reorganizavimo planas, priimtas per bankroto procedūrą, būtų laikomas priskirtinu valstybei vien dėl to, kad procese dalyvauja teismo paskirtas administratorius ir teisėjas.

212    Komisija šiuo klausimu negali remtis jokiais 2016 m. spalio 26 d. Sprendimo DEI ir Komisija / Alouminion tis Ellados (C‑590/14 P, EU:C:2016:797, 59, 77 ir 81 punktai) ir 2016 m. kovo 3 d. Sprendimo Simet / Komisija (T‑15/14, EU:T:2016:124, 38, 44 ir 45 punktai) argumentais. Iš tiesų reikia konstatuoti, kad tose bylose nagrinėtos pagalbos priemonės visiškai nepanašios į šioje byloje nagrinėjamą 3 priemonę. Byla, kurioje priimtas pirmasis sprendimas, buvo susijusi su valstybės pagalba, suteikta aliuminio gamintojams ir iš dalies pakeista kompetentingo nacionalinio teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pratęsiančia lengvatinio elektros energijos tiekimo tarifo taikymą. Byla, kurioje priimtas antrasis sprendimas, buvo susijusi su valstybės pagalba, kurią suteikė Italijos valdžios institucijos, vykdydamos nacionalinio teismo nutartį. Tose bylose nagrinėjamų pagalbos priemonių, kurių pobūdis ir dalykas visiškai nepanašūs į per bankroto procedūrą priimto reorganizavimo plano pobūdį ir dalyką, kilmė buvo valstybinė; šioje byloje, kaip pažymėjo pati Komisija, sprendimą panaikinti dalį ieškovės skolų priėmė jos kreditoriai, o ne teismo paskirtas administratorius ar kompetentingas teismas.

213    Ketvirta, teiginys, pateiktas, be kita ko, ginčijamo sprendimo 203–205 ir 209 konstatuojamosiose dalyse, kad memorandumo ir viešų pareiškimų egzistavimas iš esmės įrodo, jog visa 3 priemonė buvo priskirtina valstybei, turi būti atmestas dėl šio sprendimo 128 ir 136 punktuose išdėstytų priežasčių.

214    Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo 205 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad memorandumą pasirašiusios šalys ir CET Govora kartu turėjo reikalingą daugumą keturiose kreditorių kategorijose, neturi reikšmės. Iš tiesų, viena vertus, Komisija niekada neteigė ir juo labiau neįrodė, kad memorandumą pasirašiusių privačių bankų balsas buvo priskirtinas valstybei. Kita vertus, kiek tai susiję su Electrica ir Salrom balsais, pakanka nurodyti šio sprendimo 156 ir 167–179 punktus, o dėl CET Govora reikia pažymėti, kad ji net nepasirašė šio memorandumo. Taigi ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje Komisija negalėjo padaryti išvados, kad memorandumas leido kreditorių susirinkime surinkti reikalaujamą balsų daugumą.

215    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad 3 priemonė priskirtina valstybei ir dėl tos priežasties yra valstybės pagalba.

b)      Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su 1 ir 2 priemonėmis, grindžiamų akivaizdžiomis vertinimo klaidomis dėl ekonominio pranašumo buvimo

216    Pirma, ginčijamo sprendimo 219 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad pagalbos atrankusis pobūdis nekėlė sunkumų, nes 1 ir 2 priemonės buvo suteiktos išimtinai ieškovei, o kitos įmonės, kurios veikia naftos chemijos sektoriuje arba kituose sektoriuose ir kurių teisinė ir faktinė padėtis buvo panaši, atsižvelgiant į minėtomis priemonėmis siekiamą tikslą, negalėjo jomis pasinaudoti.

217    Antra, ginčijamo sprendimo 221 ir 222 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad privataus kreditoriaus kriterijus šiuo atveju netaikytinas.

218    Trečia, ginčijamo sprendimo 223 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad „siekdama išsamumo“ ji vis dėlto įvertino, ar nagrinėjamos priemonės atitinka privataus kreditoriaus kriterijų. Taigi ginčijamo sprendimo 6.1.2.1 (224–243 konstatuojamosios dalys) ir 6.1.2.2 (244–263 konstatuojamosios dalys) punktuose ji taikė šį kriterijų atitinkamai 1 ir 2 priemonėms ir padarė išvadą, kad jos suteikė ieškovei atrankųjį ekonominį pranašumą, išskyrus paramą, kurią Salrom suteikė ieškovei pagal 2 priemonę, nes, Komisijos nuomone, ši įmonė veikė kaip privatus kreditorius, taigi nesuteikė ieškovei jokio ekonominio pranašumo.

219    Ieškovė ginčija Komisijos išvadas, kad, pirma, privataus kreditoriaus kriterijus šiuo atveju nebuvo taikytinas ir, antra, pagal 1 ir 2 priemones jai buvo suteiktas ekonominis pranašumas, kaip nurodyta šio sprendimo 218 punkte.

220    Pirmiausia reikia pažymėti, kad nebereikia nagrinėti ieškovės ieškinio pagrindo, grindžiamo akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su ekonominio pranašumo egzistavimu pagal 3 priemonę. Iš tiesų, kaip pažymėta šio sprendimo 156 ir 215 punktuose, Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad ši priemonė reiškia valstybės išteklių perdavimą ir yra priskirtina valstybei, o to pakanka padaryti išvadą, kad 3 priemonė nėra valstybės pagalba, atsižvelgiant į tai, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos yra kumuliacinės, kaip matyti iš šio sprendimo 138 punkte nurodytos jurisprudencijos.

1)      Dėl privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo

221    Ginčijamo sprendimo 221 ir 222 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad, priešingai, nei per administracinę procedūrą teigė Rumunija, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto kriterijus šiuo atveju netaikytinas iš esmės dėl to, kad siekdama išgelbėti ieškovę nuo bankroto Rumunija nuolat ir aiškiai veikė kaip viešosios valdžios subjektas (įskaitant viešus pareiškimus ir memorandumą), o ne kaip į ieškovę investavusi akcininkė ar kreditorė.

222    Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į to sprendimo „204 ir paskesnes“, 274 ir 276 konstatuojamąsias dalis. Visų pirma reikia pažymėti, kad šios nuorodos nepateikia jokios papildomos informacijos, palyginti su ginčijamo sprendimo 221 ir 222 konstatuojamosiose dalyse išdėstytais motyvais. Iš tiesų ginčijamo sprendimo „204 ir paskesnėse“ konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, nurodomi vieši pareiškimai, kurie jau buvo paminėti ginčijamo sprendimo 222 konstatuojamojoje dalyje, o to sprendimo 274 ir 276 konstatuojamosios dalys susijusios su privataus kreditoriaus kriterijaus taikymu pagal konkrečias 3 priemonės aplinkybes, o ne su galimybe taikyti šį kriterijų.

223    Dėl šio kriterijaus taikymo ieškovė iš esmės teigia, kad nagrinėjamos priemonės nereiškia, jog valstybė įgyvendina viešosios valdžios įgaliojimus, kaip tai įrodo aplinkybė, kad juos taip pat galėjo įgyvendinti ir faktiškai įgyvendino privatūs kreditoriai. Be to, jų pobūdis, dalykas, aplinkybės, kuriomis jos buvo priimtos, tikslai, kurių jomis buvo siekta, ir joms taikomos taisyklės taip pat rodo, kad minėtas kriterijus yra taikytinas šioje byloje. Ieškovės teigimu, nei memorandumas, nei vieši pareiškimai negali paneigti galimybės taikyti šį kriterijų.

224    Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji iš esmės teigia, kad privataus kreditoriaus kriterijus šiuo atveju netaikytinas, nes Rumunijai priėmus nagrinėjamas priemones ji veikė kaip viešosios valdžios subjektas, o ne kaip privatus kreditorius, kaip tai matyti iš memorandumo ir viešų pareiškimų.

225    Reikia priminti, kad privataus kreditoriaus kriterijus ir privataus investuotojo kriterijus yra konkrečios rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto kriterijaus išraiškos, naudojamos siekiant išnagrinėti, ar atitinkamai viešojo kreditoriaus, ar viešojo investuotojo veiksmai gali lemti valstybės pagalbą.

226    Vadovaujantis jurisprudencija, reikia atskirti, viena vertus, valstybės akcininkės ir, kita vertus, valstybės, veikiančios kaip viešosios valdžios subjektas, vaidmenis. Taigi privataus investuotojo kriterijus taikomas, kai atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia įmonei ekonominį pranašumą. Siekiant įvertinti, ar priemonė suteikta valstybės, kaip akcininkės, o ne viešosios valdžios subjekto, reikia atlikti bendrą vertinimą, visų pirma atsižvelgiant į priemonės pobūdį ir dalyką, aplinkybes, kuriomis ji buvo priimta, ja siekiamą tikslą ir jai taikomas taisykles (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 80, 81 ir 86 punktus).

227    Jei per administracinę procedūrą valstybė narė remiasi privataus investuotojo kriterijumi, ji privalo, jei kyla abejonių, nedviprasmiškai ir remdamasi objektyvia, patikrinama ir to laikotarpio informacija įrodyti, kad priemonę įgyvendino veikdama kaip akcininkė. Jei atitinkama valstybė narė pateikia Komisijai reikalaujamą informaciją, ši privalo atlikti bendrą vertinimą, atsižvelgdama ne tik į atitinkamos valstybės narės pateiktą informaciją, bet ir į bet kokias kitas šiuo atveju reikšmingas aplinkybes. Vis dėlto Teisingumo Teismas nurodė, kad privataus investuotojo kriterijus nėra išimtis, taikoma tik valstybės narės prašymu, tačiau, jeigu jis buvo taikomas, tai yra vienas iš tų aspektų, į kuriuos Komisija privalėjo atsižvelgti, siekdama įrodyti valstybės pagalbos buvimą. Taigi, jei paaiškėtų, kad šis kriterijus galėtų būti taikomas, Komisija privalėtų paprašyti atitinkamos valstybės narės jai pateikti visą reikšmingą informaciją, kuri leistų patikrinti, ar šio kriterijaus taikymo sąlygos yra įvykdytos; ji gali atsisakyti nagrinėti tokią informaciją tik jei pateikti įrodymai buvo surinkti po sprendimo atlikti nagrinėjamą investiciją priėmimo (šiuo klausimu žr. 2012 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / EDF, C‑124/10 P, EU:C:2012:318, 82–86, 103 ir 104 punktus).

228    Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę pažymėti, kad, kai viešasis kreditorius suteikia įmonei mokėjimo lengvatas, susijusias su jos skolos sumokėjimu, iš principo taikomas privataus kreditoriaus kriterijus (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 71 punktą).

229    Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad valstybės narės veiksmų ekonominis pobūdis turi būti privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo analizės „atskaitos taškas“ ir kad kai paaiškėja, jog privataus kreditoriaus kriterijus gali būti taikomas, Komisija turi išnagrinėti šią galimybę, neatsižvelgdama į tai, ar yra paduotas atitinkamas prašymas (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 25 ir 27 punktus).

230    Tam tikrais atvejais privataus investuotojo kriterijaus taikymas gali būti preziumuojamas dėl paties nagrinėjamos priemonės pobūdžio (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Holding Investments ir Duferco Participations Holding / Komisija, T‑100/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:900, 53 punktą).

231    Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 221 ir 222 konstatuojamosiose dalyse pateiktą išvadą dėl privataus kreditoriaus kriterijaus netaikymo Komisija iš esmės grindė memorandumu ir viešais pareiškimais. Kadangi Komisija to memorandumo ir tų pareiškimų nepripažino valstybės pagalba, jie turi būti laikomi tik nagrinėjamų priemonių konteksto elementais.

232    Taip Komisija neatliko bendro visų reikšmingų veiksnių, visų pirma susijusių su priemonės pobūdžiu ir dalyku, siekiamu tikslu ir šiai priemonei taikomomis teisės normomis, vertinimo, kaip to reikalaujama pagal šio sprendimo 226 ir 227 punktuose primintą jurisprudenciją.

233    Žinoma, negalima paneigti, jog ginčijamą sprendimą galima aiškinti taip, kad, anot Komisijos, jame netiesiogiai, bet neišvengiamai, nurodyti konteksto elementai šiuo atveju buvo tokie reikšmingi, kad vien jų savaime pakako padaryti išvadą, jog privataus kreditoriaus kriterijus yra netaikytinas, neatsižvelgiant į kitus jurisprudencijoje nustatytus veiksnius.

234    Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad šie kiti veiksniai įrodo, jog privataus kreditoriaus kriterijus turėjo būti taikomas šioje byloje.

235    Taigi reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į visus reikšmingus veiksnius, susijusius su 1 ir 2 priemonių pobūdžiu ir dalyku, aplinkybėmis, kuriomis jos buvo priimtos, siekiamu tikslu ir joms taikomomis teisės normomis, Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo nuspręsti, kad privataus kreditoriaus kriterijus netaikomas 1 ir 2 priemonėms.

236    Pirma, kalbant apie 1 ir 2 priemonių dalyką ir pobūdį, iš šio sprendimo 99 punkto matyti, kad 1 priemonė iš esmės susijusi su galimo AAAS reikalavimų įvykdymo tikslingumu, grafiku ir tvarka. Bet kuris privatus kreditorius taip pat galėtų susidurti su tokiu pasirinkimu.

237    Be to, 2 priemonė susijusi su tvarka, pagal kurią reikėtų tęsti arba nutraukti pirminių žaliavų tiekimą sunkumų patiriančiai įmonei. Bet kuris privatus tiekėjas taip pat galėtų susidurti su tokiu pasirinkimu.

238    Taigi 1 ir 2 priemonių pobūdis iš esmės yra ekonominis ir nereiškia viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimo.

239    Antra, kiek tai susiję su šių priemonių priėmimo aplinkybėmis, reikia pažymėti, kad, viena vertus, kaip pažymi ieškovė, atitinkamas 1 ir 2 priemonių laikotarpis prasidėjo 2012 m. rugsėjo mėn., o memorandumas pasirašytas 2012 m. lapkričio 23 d. Taigi 1 ir 2 priemonės buvo įgyvendintos likus maždaug dviem mėnesiams iki memorandumo pasirašymo, vadinasi, jis negalėjo būti jų priėmimo priežastis.

240    Kita vertus, kaip tvirtina ieškovė ir kaip buvo pažymėta šio sprendimo 124 punkte, nė viena memorandumo nuostata neįpareigojo AAAS nereikalauti ieškovės vykdyti skolinius reikalavimus. Dėl CET Govora – vienintelės pagalbos teikėjos pagal 2 priemonę – pažymėtina, kad ji net nėra pasirašiusi memorandumo.

241    Trečia, kaip pažymėta šio sprendimo 127 punkte, tai, kad buvo pasirašytas memorandumas, nesutrukdė tam tikroms jį pasirašiusioms šalims elgtis kaip privatiems kreditoriams.

242    Dėl viešų pareiškimų pakanka nurodyti šio sprendimo 130–136 punktus, iš kurių matyti, kad juose nebuvo aiškių, tikslių, konkrečių ir tvirtų valstybės įsipareigojimų, reikalaujančių AAAS ir CET Govora imtis tokių veiksmų, kad būtų įgyvendinami viešosios valdžios įgaliojimai (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 2 d. Sprendimo Prancūzija ir Orange / Komisija, T‑425/04 RENV ir T‑444/04 RENV, EU:T:2015:450, 235–245 punktus).

243    Trečia, dėl 1 ir 2 priemonėmis siekiamų tikslų reikia nurodyti šio sprendimo 111 ir 112 punktus, iš kurių matyti, kad 1 priemonei negalima priskirti jokio aiškaus tikslo, o 2 priemone siekiama išsaugoti pačios CET Govora gyvybingumą.

244    Ketvirta, dėl teisės normų, kurios buvo taikomos 1 ir 2 priemonėms, pažymėtina, kad jos taip pat neapima viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimo.

245    Iš tiesų 1 priemonei taikomos teisės normos iš esmės yra normos, susijusios su skolinių reikalavimų vykdymo procedūromis. Nors iš tiesų yra specialių įstatymų, reglamentuojančių valstybės skolų išieškojimą, kuriuose, be kita ko, numatyta galimybė tiesiogiai įvykdyti skolinius reikalavimus be teismo sprendimo, vis dėlto AAAS, kurios pasyvus elgesys patenka į 1 priemonės taikymo sritį, nepasinaudojo šia galimybe šioje byloje (žr. šio sprendimo 266–275 punktus).

246    Dėl 2 priemonės pažymėtina, kad ji iš esmės susijusi su CET Govora, Salrom ir ieškovės sutartiniais santykiais laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn.

247    Taigi iš 1 ir 2 priemonių pobūdžio, dalyko, priėmimo aplinkybių, tikslo ir teisės normų, kurios joms buvo taikomos, matyti, kad jos patenka į ekonominę ir komercinę sritį ir nėra susijusios su valstybės vykdomu viešosios valdžios įgaliojimų įgyvendinimu.

248    Vadinasi, Komisija klaidingai nusprendė, kad privataus kreditoriaus kriterijus nebuvo taikomas 1 ir 2 priemonėms.

2)      Dėl ekonominio pranašumo buvimo, kiek tai susiję su 1 priemone

249    Ginčijamo sprendimo 6.1.2.1 punkte (224–243 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad AAAS suteikė ieškovei ekonominį pranašumą dėl to, kad nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn. skoliniai reikalavimai nebuvo vykdomi ir jie kaupėsi, nes AAAS iš esmės veikė ne taip, kaip būtų veikęs privatus kreditorius. Iš tiesų, net jei AAAS žinojo apie sunkią ir blogėjančią ieškovės finansinę padėtį, ji nesiėmė priemonių, kad mėgintų reikalauti vykdyti skolinius reikalavimus arba bent jau siektų geresnės kreditoriaus padėties.

250    Konkrečiai kalbant, ginčijamame sprendime Komisija rėmėsi keliais aspektais, kad įrodytų, jog AAAS suteikė ieškovei ekonominį pranašumą pagal 1 priemonę, t. y.:

–        skirtingai nuo 2012 m. sprendimo priėmimo aplinkybių, AAAS skolinių reikalavimų nevykdymas ir kaupimasis atitinkamu laikotarpiu negali būti pateisinami neišvengiamu privatizavimo projektu;

–        atitinkamas laikotarpis buvo pakankamai ilgas, kad AAAS galėtų imtis skolinių reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių;

–        tam, kad jos skoliniai reikalavimai būtų įvykdyti, AAAS galėjo remtis specialiosiomis teisėmis, kurias ji turėjo kaip viešojo administravimo subjektas;

–        2002 m. kovo 28 d. legea n o 137 privind unele măsuri pentru accelerarea privatizării (Įstatymas Nr. 137 dėl priemonių, skirtų paspartinti privatizavimui, toliau – Rumunijos įstatymas dėl privatizavimo) (Monitorul Oficial al României, Partea I, Nr. 215, 2002 m. kovo 28 d.) nekliudė AAAS susigrąžinti savo skolinių reikalavimų;

–        AAAS nepateikė jokios ataskaitos ar to laikotarpio vidaus dokumento, įrodančio, kad ji veikė kaip privatus kreditorius;

–        skirtingai nei AAAS, kiti ieškovės kreditoriai ėmėsi priemonių, kad susigrąžintų arba apsaugotų savo skolinius reikalavimus;

–        memorandumu buvo įrodyta, kad AAAS sutiko, kad skolos nebūtų grąžintos ir toliau kauptųsi;

–        AAAS galėjo remtis Rumunijos bankroto įstatymo nuostatomis, leidžiančiomis jai pasiūlyti alternatyvų reorganizavimo planą;

–        AAAS galėjo grasinti ieškovei iškelti bankroto bylą;

–        AAAS galėjo areštuoti ieškovės sąskaitas arba kaip užstatą gauti nekilnojamąjį turtą.

251    Ieškovė ginčija kiekvieną iš šių aspektų. Ji iš esmės teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai konstatavo, kad 1 priemonė neatitinka privataus kreditoriaus kriterijaus. Iš tiesų Komisija neįrodė, kad ieškovė akivaizdžiai negavo tokių pačių privataus kreditoriaus, esančio panašioje padėtyje kaip AAAS, pranašumų.

252    Komisija ginčija ieškovės argumentus. Ji tvirtina, kad ginčijamame sprendime pakankamai teisiškai įrodė, jog AAAS suteikė ieškovei ekonominį pranašumą dėl to, kad nereikalavo užtikrinti jos skolinių reikalavimų vykdymo, taigi jie kaupėsi.

253    Remiantis jurisprudencija, taikant privataus kreditoriaus kriterijų siekiama išnagrinėti, ar įmonė pagalbos gavėja akivaizdžiai nebūtų gavusi panašių lengvatų iš privataus kreditoriaus, kurio padėtis yra kuo artimesnė viešojo kreditoriaus padėčiai ir kuris siekia susigrąžinti jam priklausančias lėšas iš finansinių sunkumų patiriančio skolininko, ir ar ta įmonė galėjo gauti tokią pačią naudą kaip ir ta, kuri jai buvo suteikta valstybės ištekliais, tokiomis aplinkybėms, kurios atitinka normalias rinkos sąlygas (žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

254    Taip pat reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją susidūręs su skolininku, kurio finansinė padėtis labai pablogėjo, kiekvienas kreditorius privalo pasirinkti galimo savo skolinių reikalavimų išieškojimo galimybes ir tvarką. Jo pasirinkimui įtakos turi daugelis veiksnių, būtent tai, ar jo skola užtikrinta hipoteka, ar jis yra privilegijuotas, ar paprastas kreditorius, koks jo turimų galimų skolos užtikrinimo priemonių pobūdis ir apimtis, kaip jis vertina galimybes įmonei atsigauti ir kokią naudą jis gautų iš įmonės likvidavimo. Vadinasi, Komisija, atsižvelgdama į šiuos veiksnius, kiekvienos viešosios institucijos atveju turi nustatyti, ar jos suteiktos lengvatos buvo akivaizdžiai didesnės nei tos, kurias būtų suteikęs hipotetinis privatus kreditorius, šios įmonės gavėjos atžvilgiu esantis panašioje padėtyje kaip ir viešoji institucija ir siekiantis susigrąžinti jam priklausančias sumas (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 17 d. Sprendimo Buczek Automotive / Komisija, T‑1/08, EU:T:2011:216, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

255    Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad per nagrinėjamą laikotarpį nereikalaudama skolų vykdymo užtikrinimo ir kaupdama kitas skolas AAAS ieškovei suteikė lengvatų, kurių ji akivaizdžiai nebūtų gavusi iš privataus kreditoriaus, esančio kaip galima panašesnėje į AAAS padėtyje, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 253 punkte nurodytą jurisprudenciją.

256    Pirma, ieškovė tvirtina, kad per labai trumpą šios priemonės taikymo laikotarpį AAAS neužtikrino savo skolinių reikalavimų vykdymo, nes, kaip matyti iš memorandumo, ji vis dar ieškojo geriausio sprendimo tas skolas susigrąžinti. Be to, tuo laikotarpiu AAAS vis dar galėjo remtis 2012 m. sprendime pateiktomis Komisijos išvadomis ir ekonomine analize, kurios patvirtina, kad skolos konvertavimas ir privatizavimas buvo pelningesni nei likvidavimas. Beje, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 99 punkte, ieškovė pabrėžia, o Komisija šiuo klausimu jai neprieštarauja, kad AAAS šiuo laikotarpiu sukaupti skoliniai reikalavimai buvo ne nauji per tą laikotarpį susidarę skoliniai reikalavimai, o tik susikaupusios palūkanos, susidariusios dėl anksčiau buvusių skolinių reikalavimų.

257    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2012 m. sprendime, priimtame likus vos šešiems mėnesiams iki su 1 priemone susijusio laikotarpio pradžios, Komisija, be kita ko, padarė išvadą, kad ieškovės skolų konvertavimas į kapitalą nėra valstybės pagalba ir kad privatizavimas būtų naudingesnis nei likvidavimas, turint omenyje, kad Rumunijos valdžios institucijos įsipareigojo per trumpą laiką visiškai privatizuoti ieškovę (2012 m. sprendimo 17, 52, 73, 86, 153, 160 konstatuojamosios dalys ir 2 straipsnis).

258    Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad 2012 m. rugsėjo 22 d. bandymas privatizuoti ieškovę nepavyko dėl to, kad tam tikri smulkieji akcininkai nesutiko su numatomu skolų konvertavimu į akcijas.

259    Taigi, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 224 konstatuojamojoje dalyje, atitinkamas 1 priemonės laikotarpis buvo pradėtas skaičiuoti po šio nesėkmingo bandymo privatizuoti ieškovę. Todėl, remiantis ginčijamu sprendimu, AAAS turėjo reikalauti iš ieškovės jos skolinių reikalavimų vykdymo iš karto po šio nesėkmingo bandymo ar ne vėliau kaip po keturių mėnesių po jo arba imtis kitų priemonių, kuriomis būtų siekiama sukurti geresnę kreditoriaus padėtį per šį laikotarpį.

260    Viena vertus, kaip tvirtina ieškovė, Komisija neįrodė, kad privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, tuo metu būtų neabejotinai nusprendęs, kad negalėjo būti numatyta jokio kito bandymo privatizuoti, nes nei potencialių investuotojų trūkumas, nei numatomos investicijos pelningumas, nei ieškovės finansinė padėtis nebuvo veiksniai, nulėmę šio bandymo nesėkmę.

261    Nors Komisija, žinoma, pažymėjo, kad kiti bandymai iki aptariamo nesėkmingo bandymo taip pat buvo nesėkmingi ir kad tuo metu nebuvo jokio neišvengiamo privatizavimo projekto, vis dėlto ji neįrodė, kad privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, būtų tikrai tikėjęsis, kad nuo šiol nebus galimybės privatizuoti ieškovę, atsižvelgiant ne tik į konkrečias pastarojo nesėkmingo bandymo priežastis, bet ir į tai, kad vos prieš šešis mėnesius pati Komisija tvirtino, jog tokia galimybė numatoma trumpuoju laikotarpiu.

262    Kita vertus, reikia konstatuoti, kaip tai daro ieškovė, kad aptariamas 1 priemonės laikotarpis buvo santykinai trumpas, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. sausio 31 d., t. y. maždaug keturi mėnesiai. Kadangi 2012 m. sprendime Komisija padarė išvadą, kad privatizavimo scenarijus yra palankesnis nei likvidavimo, privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, galėjo pagrįstai apsvarstyti galimybes, kurias turėjo tam tikru laikotarpiu, užuot nedelsiant pradėdamas reikalauti vykdyti jo skolinius reikalavimus, nes tai būtų galėję lemti ieškovės likvidavimą, o toks scenarijus remiantis minėtu sprendimu būtų buvęs nepalankus.

263    Nors nėra taisyklių, kaip greitai kreditorius turi imtis veiksmų, kad užtikrintų savo reikalavimų vykdymą, negalima tikėtis, kad hipotetiniai privatūs kreditoriai reikalautų inicijuoti įmonės bankrotą jai pirmą kartą neįvykdžius įsipareigojimų, neatsižvelgiant į jos galimybes ilguoju laikotarpiu, nors vis dėlto negalima sutikti, kad viešosios valdžios institucijos pasyviai toleruoja skolų kaupimąsi ilguoju laikotarpiu, nesant bent menkiausios padėties pagerėjimo perspektyvos (šiuo klausimu žr. generalinio advokato J. Mischo išvados byloje Ispanija / Komisija, C‑480/98, EU:C:2000:305, 36 ir 37 punktus).

264    Taigi taikant privataus kreditoriaus kriterijų nereikalaujama nedelsiant paskelbti sunkumų patiriančios įmonės bankroto, nes visiškai suprantama, kad privatus kreditorius, turintis didelių išteklių, būtų suinteresuotas tam tikrą laiką nenutraukti įmonės skolininkės veiklos, jeigu jos likvidavimas nedelsiant kainuotų daugiau nei pagalbos teikimas (generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados byloje Ispanija / Komisija, C‑276/02, EU:C:2004:211, 39 punktas).

265    Beje, ginčijamo sprendimo 234 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad ieškovė sustabdė gamybą ir artimiausiu metu neturėjo jokių veiklos pajamų perspektyvų, o tai, Komisijos teigimu, turėjo paskatinti AAAS pradėti reikalavimų vykdymo procedūrą, iš dalies neturi faktinio pagrindo. Iš tikrųjų iš ginčijamo sprendimo 29 ir 244 konstatuojamųjų dalių matyti, kad 2012 m. spalio 24 d., t. y. laikotarpio, kuriuo taikyta 1 priemonė, pradžioje, ieškovė atnaujino gamybą, taigi galėjo gauti pajamų.

266    Antra, ieškovė teigia, kad pagal Rumunijos privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies c punktą AAAS teisiškai negalėjo reikalauti vykdyti skolinius reikalavimus, kol jai buvo taikoma specialioji administracinė procedūra. Taip buvo nuo tada, kai buvo priimtas 2012 m. liepos 2 d. ekonomikos ministro nutarimas.

267    Šiuo klausimu neginčijama, kad, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 228 konstatuojamosios dalies, specialieji įstatymai, reglamentuojantys skolų valstybei susigrąžinimą, visų pirma 1998 m. gruodžio 15 d. ordonanță n o 51 de urgenţă privind valorificarea unor active ale statului (Nepaprastasis potvarkis Nr. 51 dėl tam tikro valstybės turto susigrąžinimo) (Monitorul Oficial al României, Partea I, Nr. 482, 1998 m. gruodžio 15 d.) 50 straipsnio 1 ir 2 dalys, suteikia AAAS specialių teisių, be kita ko, tiesioginį jos reikalavimų vykdymo užtikrinimą per savo pačios antstolių biurą be teismo sprendimo.

268    Vis dėlto Rumunijos privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies c punktas neleido mokesčių kreditoriams reikalauti ieškovės vykdyti jų skolinius reikalavimus. Iš tiesų toje bylos faktinių aplinkybių susiklostymo metu galiojusios redakcijos nuostatoje buvo numatyta:

„Nuo specialiosios administracinės procedūros nustatymo privatizavimo laikotarpiu bendrovei taikomos šios išimtinės priemonės: <…> mokesčių kreditoriai iki nuosavybės teisės į akcijas perleidimo sustabdo bendrovės atžvilgiu priimtų vykdymo priemonių taikymą ir nesiima jokių veiksmų tokioms priemonėms priimti. Tos pačios nuostatos taikomos atitinkamai viešajai institucijai, jeigu ji yra kreditorė.“

269    Neginčijama, kad su 1 priemone susijusiu laikotarpiu ieškovei buvo taikoma specialioji administravimo procedūra. Taip pat neginčijama, kad AAAS buvo mokesčių kreditorė, kaip tai suprantama pagal Rumunijos privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies c punktą.

270    Taigi, kaip pažymi ieškovė, ši nacionalinės teisės nuostata buvo taikoma AAAS.

271    Viena vertus, ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje Komisija vis dėlto nurodė, kad Ekonomikos ministerija dėl „nepaaiškinamų priežasčių“ ieškovei taikė specialiąją privatizavimo procedūros tvarką net ir tada, kai 2012 m. rugsėjo mėn. privatizavimas nepavyko.

272    Vis dėlto šis priekaištas yra nereikšmingas, nes ekonomikos ministro sprendimo taikyti ieškovei specialiąją privatizavimo procedūros tvarką Komisija nepripažino valstybės pagalba; ji pripažino valstybės pagalba tik AAAS veiksmus.

273    Kita vertus, ginčijamo sprendimo 229 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad AAAS galėjo bandyti apskųsti „ministro sprendimą šio specialiojo statuso taikymą [ieškovei] pratęsti be jokio paaiškinimo“.

274    Vis dėlto Komisija neįrodė, kad hipotetinis privatus kreditorius, esantis panašioje situacijoje kaip AAAS, būtų nusprendęs pradėti tokią teisminę procedūrą, atsižvelgiant, be kita ko, į numatomą jos trukmę, palyginti su labai trumpu 1 priemonės taikymo laikotarpiu. Teisminės procedūros trukmė gali turėti didelę įtaką įprastai atsargaus ir rūpestingo kreditoriaus sprendimo priėmimui (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 24 d. Sprendimo Frucona Košice / Komisija, C‑73/11 P, EU:C:2013:32, 81 punktą).

275    Bendrajame Teisme Komisija tvirtino, kad Rumunija galėjo pakeisti privatizavimo įstatymą. Vis dėlto tokio teiginio ginčijamame sprendime nėra. Vykstant procesui Komisija negali papildyti ginčijamo sprendimo motyvų (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Duales System Deutschland / Komisija, T‑289/01, EU:T:2007:155, 132 punktą).

276    Trečia, ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad, priešingai nei AAAS, tam tikri viešieji ir privatūs kreditoriai, be kita ko, Electrica, Salrom, Polcheme SA ir Bulrom Gas, minėtu laikotarpiu pradėjo skolinių reikalavimų vykdymo procedūras.

277    Ieškovė teigia, kad dauguma privačių kreditorių veikė kaip ir AAAS.

278    Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija nepateikė jokio įrodymo, galinčio tiesiogiai ar netiesiogiai įrodyti, kad AAAS ir trys iš keturių šio sprendimo 276 punkte nurodytų kreditorių, t. y. Salrom, Polcheme ir Bulrom Gas, aptariamu laikotarpiu buvo panašioje padėtyje. Atvirkščiai, iš ginčijamo sprendimo 231 konstatuojamosios dalies matyti, kad Polcheme ir Bulrom Gas buvo vieni iš privilegijuotų kreditorių, o beveik visi AAAS skoliniai reikalavimai nebuvo užtikrinti.

279    Dėl Electrica pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 231 konstatuojamojoje dalyje Komisija, žinoma, pabrėžė, jog, remiantis 2011 m. Raiffeisen banko parengtu tyrimu, „jos susigrąžinimo rodiklis buvo toks pat“ kaip AAAS. Vis dėlto 2012 m., t. y. prieš privatizavimą, Electrica buvo viešoji kreditorė. Tačiau taikant privataus kreditoriaus kriterijų svarbus tik privačių kreditorių, kurių padėtis yra kuo artimesnė AAAS padėčiai, elgesys (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

280    Be to, Komisija neginčijo ieškovės argumento, kad dauguma privačių kreditorių, kaip ir AAAS, per nagrinėjamą laikotarpį nereikalavo vykdyti skolinių reikalavimų ar nesiėmė kitų apsaugos priemonių. Nors Komisija priekaištauja ieškovei neįrodžius, kad šių kitų privačių kreditorių padėtis buvo panaši į AAAS padėtį, tuo pačiu priekaištu galima remtis prieš pačią Komisiją, nes ši neįrodė, kad keturių kreditorių, kuriuos ji nurodė ginčijamame sprendime, padėtis buvo panaši į AAAS padėtį. Remiantis jurisprudencija, Komisija turi įrodyti, kad viešojo kreditoriaus elgesys neatitiko privataus kreditoriaus kriterijaus ir kad dėl to jis suteikė pranašumą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 29 punktą).

281    Siekiant išsamumo dar reikia pažymėti, kad privataus kreditoriaus kriterijaus taikymas gali būti grindžiamas hipotetinio privataus kreditoriaus, esančio panašioje padėtyje kaip ir aptariamas viešasis kreditorius, elgesiu (žr. šio sprendimo 254 punkte nurodytą jurisprudenciją). Taigi taikant šį kriterijų nebūtinai reikia nustatyti realų tokioje panašioje padėtyje esantį privatų kreditorių. Vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija taip pat neįrodė, kad hipotetinis privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, būtų reikalavęs vykdyti skolinius reikalavimus arba nagrinėjamu laikotarpiu, kurio trukmė buvo palyginti trumpa, ėmęsis kitų apsaugos priemonių.

282    Šiuo klausimu buvo tikėtina, ir Komisija to neginčijo, kad, atsižvelgiant į AAAS skolinių reikalavimų dydį, jų vykdymas būtų lėmęs bankroto bylos iškėlimą.

283    Svarbu atsižvelgti į tai, kad beveik visi AAAS skoliniai reikalavimai nebuvo užtikrinti. Šiuo klausimu Komisija neįrodė, kad privatus kreditorius, kurio rizika yra panaši į AAAS, būtų ekonomiškai suinteresuotas inicijuoti bankroto procedūrą, nes, skirtingai nuo privilegijuotų kreditorių, jis rizikuotų per tokią procedūrą netekti didesnės skolinių reikalavimų dalies. Taigi, tokiam kreditoriui galimas privatizavimas ar kitas sprendimas tuo metu galėjo atrodyti ir įmanomas, ir patrauklesnis dėl šio sprendimo 262 punkte nurodytų priežasčių. Bent jau būtų pagrįsta, kad toks kreditorius per tam tikrą laikotarpį įvertintų turimas galimybes, užuot skubėjęs taikyti tokį metodą, kurį siūlo Komisija.

284    Ginčijamo sprendimo 242 konstatuojamojoje dalyje pateiktas motyvas, kad AAAS galėjo inicijuoti bankroto procedūrą ir vėliau pasiūlyti alternatyvų reorganizavimo planą, nėra nei pakankamai pagrįstas, nei įtikinamas. Iš tiesų, net jei AAAS galėjo pasiūlyti alternatyvų reorganizavimo planą per bankroto procedūrą, Komisija neįrodė nei to, kad ji būtų galėjusi viena pati jį priimti, nei to, kad šis alternatyvus planas būtų lėmęs geresnį neužtikrintų AAAS skolinių reikalavimų susigrąžinimą.

285    Be to, Komisija neįrodė, kad hipotetinis privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, nagrinėjamu laikotarpiu būtų areštavęs ieškovės sąskaitas ar būtų galėjęs gauti savo skolinių reikalavimų užtikrinimą, kaip antai nekilnojamojo turto įkeitimą. Iš tikrųjų Komisija tik paminėjo tokią galimybę, tačiau šiuo tikslu neatliko konkretaus ir pagrįsto tyrimo. Pavyzdžiui, Komisija nenagrinėjo, ar ieškovės turtą sudaro grynieji pinigai arba pakankamai vertingas nekilnojamasis turtas, kurį hipotetinis privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, būtų galėjęs areštuoti ar jo pagrindu gauti užstatą. Ji nenagrinėjo procedūrų, kurių reikia laikytis, ir tuo tikslu reikalaujamų sąlygų, taip pat to, ar, atsižvelgiant į jas, toks hipotetinis privatus kreditorius per sąlyginai trumpą laikotarpį – nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. sausio 31 d. – būtų elgęsis taip, kaip siūlė ji. Bet kuriuo atveju, remiantis šio sprendimo 254 punkte nurodyta jurisprudencija, Komisija turi įrodyti, kad buvo akivaizdu, jog toks hipotetinis privatus kreditorius laikotarpiu, su kuriuo susijusi 1 priemonė, būtų elgęsis taip, kaip siūlė Komisija. Kalbant apie konkrečius ginčijamame sprendime Komisijos pateiktus pavyzdžius, pažymėtina, kad jie nesusiję su kreditoriais, kurių rizika panaši į AAAS.

286    Be to, ieškovė tvirtina, o Komisija šiuo klausimu nepateikia pagrįstų prieštaravimų, kad bet kuriuo atveju Rumunijos privatizavimo įstatymo 16 straipsnio 5 dalies c punktas neleido AAAS taikyti ieškovei tokių priemonių.

287    Ketvirta, ginčijamame sprendime Komisija priekaištavo Rumunijos valdžios institucijoms, kad šios nepateikė jokios ataskaitos ar to laikotarpio vidaus dokumento, patvirtinančio, jog nagrinėjamu laikotarpiu AAAS veikė kaip privatus kreditorius.

288    Ieškovė iš esmės teigia, kad AAAS teisėtai nepradėjo nedelsdama rengti tokių dokumentų, atsižvelgiant į tai, kad ji pasirašė memorandumą būtent siekdama išlaikyti visas galimybes atviras ir įvertinti ieškovės gyvybingumą.

289    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad aptariamu laikotarpiu AAAS turėjo 2012 m. sprendime pateiktą Komisijos ekonominę analizę; joje buvo pateiktas tuometinis vertinimas, su kuriuo susipažinti galėjo visi kreditoriai ir kuriame išdėstyti, be kita ko, likvidavimo scenarijaus privalumai ir trūkumai, palyginti su privatizavimo scenarijumi. Dėl šio sprendimo 256–265 punktuose išdėstytų priežasčių, kaip teigia ieškovė, kreditorius galėjo pagrįstai manyti, kad šis vertinimas išliko aktualus nagrinėjamu laikotarpiu.

290    Be to, kreditoriai, įskaitant AAAS, taip pat turėjo 2011 m. spalio mėn. Raiffeisen banko tyrimą, kurį Komisija kvalifikavo kaip „paskutinį turimą to meto tyrimą“ (ginčijamo sprendimo 230 konstatuojamoji dalis). Šiame tyrime, kurį Rumunijos valdžios institucijos Komisijai pateikė per administracinę procedūrą, per kurią buvo priimtas 2012 m. sprendimas, buvo lyginamos lėšos, gautinos ieškovę likvidavus, ir lėšos, gautinos ją privatizavus. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad, remiantis šiuo tyrimu, likvidavimo atveju AAAS būtų susigrąžinusi maždaug 23 000 000 EUR, o skolos konvertavimo ir privatizavimo atveju – nuo 22 900 000 EUR iki 79 500 000 EUR. Nors tiesa, kad šis tyrimas buvo atliktas vienais metais anksčiau, nei buvo priimta 1 priemonė, Komisija netvirtina, kad jame pateikti duomenys jau nebebuvo aktualūs šiai priemonei reikšmingu laikotarpiu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šį tyrimą Komisijai pateikė Rumunija ir kad jame yra konkrečių duomenų apie AAAS skolinių reikalavimų susigrąžinimą, tikėtina, kad AAAS buvo susipažinusi arba galėjo susipažinti su tuo tyrimu, ir Komisija to neginčija.

291    Galiausiai memorandumo 1.1.b punkte buvo numatyta parengti gyvybingumo tyrimą. Šis tyrimas buvo užsakytas 2012 m. lapkričio 23 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo pasirašytas memorandumas, ir jį parengė Alvarez & Marsal. Darytina išvada, kad memorandumą pasirašę kreditoriai, tarp jų ir AAAS, veikė greitai, užsakydami tokį tyrimą praėjus maždaug dviem mėnesiams po paskutinio nesėkmingo bandymo privatizuoti ieškovę.

292    Šiomis aplinkybėmis teigtina, kad privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, pagrįstai laukia to tyrimo rezultatų dėl skolininko gyvybingumo, kad žinodamas visas aplinkybes nuspręstų, kokių veiksmų reikia imtis remiantis šiuo tyrimu, užuot nedelsiant ėmęsis reikalauti vykdyti skolinius reikalavimus; galiausiai nereikia pamiršti, kad per nagrinėjamą laikotarpį AAAS sukaupti skoliniai reikalavimai ieškovės atžvilgiu buvo ne nauji per tą laikotarpį susidarę skoliniai reikalavimai, o tik palūkanos, susikaupusios dėl anksčiau buvusių skolinių reikalavimų.

293    Komisija tvirtina, kad Rumunija neįrodė, jog šis tyrimas buvo atliktas AAAS užsakymu ar jos vardu, ir nepatvirtino, kad AAAS tuo tyrimu rėmėsi.

294    Vis dėlto nė vienoje teisės normoje nereikalaujama, kad privatus kreditorius pats atliktų ekonominį tyrimą. Iš tiesų kreditoriai gali užsakyti tokius tyrimus kolektyviai ir jie bus jiems pateikti, kaip ir buvo šioje byloje. Bet kuriuo atveju Komisija net neteigė, kad privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, pavyzdžiui, dėl tam tikrų jam būdingų savybių, būtų būtinai atlikęs atskirą tyrimą.

295    Penkta, dėl ginčijamame sprendime esančio teiginio, kad memorandumas įrodo, jog AAAS sutiko, kad skolos būtų nesugrąžintos ir kad jos kauptųsi, pakanka nurodyti šio sprendimo 124 punktą, iš kurio matyti, kad memorandume tokio įsipareigojimo nebuvo numatyta.

296    Šešta, dėl ginčijamo sprendimo 231 ir 241 konstatuojamosiose dalyse pateiktų Komisijos argumentų, kad AAAS galėjo „grasinti“ ieškovei iškelti bankroto bylą, pakanka pažymėti, jog abejotina, kad tokia grėsmė buvo suvokiama kaip įtikinama dėl šio sprendimo 283 punkte nurodytų priežasčių.

297    Taigi darytina išvada, kad ginčijamame sprendime Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, kad, per nagrinėjamą laikotarpį nereikalaudama vykdyti skolinių reikalavimų ir kaupdama kitus, AAAS ieškovei suteikė lengvatų, kurių ji akivaizdžiai nebūtų gavusi iš privataus kreditoriaus, esančio kaip galima panašesnėje į AAAS padėtyje, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 253 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų Komisija neįrodė nei to, kad hipotetinis privatus kreditorius, esantis panašioje padėtyje kaip AAAS, būtų nedelsdamas reikalavęs vykdyti skolinius reikalavimus arba ėmęsis kitų priemonių jiems susigrąžinti ar apsaugoti per palyginti trumpą laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. sausio 31 d., nei to, kad toks reikalavimų vykdymas ar tokios priemonės būtų leidę jam susigrąžinti ar apsaugoti dalį skolinių reikalavimų.

298    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, jog 1 priemone ieškovei buvo suteiktas pranašumas ir kad dėl to ši priemonė buvo laikytina valstybės pagalba.

3)      Dėl ekonominio pranašumo buvimo, kiek tai susiję su 2 priemone

299    Ginčijamo sprendimo 6.1.2.2 punkte (244–263 konstatuojamosios dalys) Komisija pažymėjo, kad tarp, viena vertus, CET Govora ir Salrom ir, kita vertus, ieškovės egzistuoja technologinė tarpusavio priklausomybė, nes kiekviena iš jų tuo pat metu buvo ir kitos tiekėja bei klientė. Iš tiesų CET Govora ieškovei tiekė elektros energiją ir garus, Salrom ieškovei tiekė druskos tirpalą ir kreidą, o ieškovė tiekė CET Govora ir Salrom jų veiklai būtiną pramoninį vandenį. Taigi šios įmonės buvo viena nuo kitos priklausomos klientės, todėl, išnykus vienai jų, išnyktų ir kitos.

300    Vis dėlto Komisija nusprendė, kad CET Govora elgesys neatitiko privataus kreditoriaus elgesio ir suteikė ieškovei pranašumą būtent dėl to, kad CET Govora nusprendė toliau tiekti ieškovei elektros energiją ir garus „nemokamai“, neprašydama nei išankstinių mokėjimų už minėto tiekimo atnaujinamą, nei užstatyti nekilnojamąjį turtą dėl ankstesnių ieškovės skolų šiai įmonei. Be to, Komisijos teigimu, Vilčos apskrities taryba nusprendė tęsti žaliavų tiekimą remdamasi politiniais argumentais, kuriems privatus kreditorius nebūtų pritaręs.

301    Atvirkščiai, pasak Komisijos, Salrom veikė taip, kaip būtų veikęs privatus kreditorius, taigi nesuteikė ieškovei pranašumo, nes nustatė sąlygą, kad už tiekiamas prekes būtų mokama iš anksto ir kad būtų užstatytas nekilnojamasis turtas.

302    Ieškovė teigia, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai konstatavo, jog CET Govora elgesys taikant 2 priemonę neatitiko privataus kreditoriaus kriterijaus.

303    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

304    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad teiginį, jog CET Govora nesielgė taip, kaip būtų elgęsis privatus kreditorius, ginčijamame sprendime Komisija iš esmės grindė jos ir Salrom elgesio palyginimu. Šiuo tikslu Komisija pažymėjo, kad šios dvi įmonės tęsė žaliavų tiekimą ieškovei nuo 2012 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio mėn., nepaisydamos to, kad ieškovė nemokėjo skolų. Salrom reikalavo iš ieškovės išankstinių mokėjimų ir užstatyti nekilnojamąjį turtą, o CET Govora panašių sąlygų nenustatė.

305    Ieškovė iš esmės teigia, kad nepakanka palyginti CET Govora veiksmų su Salrom veiksmais, kad būtų galima padaryti išvadą, jog CET Govora nesielgė taip, kaip būtų elgęsis privatus kreditorius.

306    Šiuo atveju pirmiausia reikia konstatuoti, kad CET Govora ir Salrom veiksmų pobūdis ir tikslas, t. y. tolesnis pirminių žaliavų tiekimas ieškovei, buvo panašūs ir kad šis tiekimas vyko lygiagrečiai, tuo pačiu laikotarpiu, taigi panašiomis aplinkybėmis.

307    Taip pat reikia konstatuoti, kad, kaip ginčijamame sprendime tai padarė pati Komisija, tarp, viena vertus, CET Govora ir Salrom ir, kita vertus, ieškovės egzistavo technologinė tarpusavio priklausomybė.

308    Galiausiai ginčijamo sprendimo 7 ir 8 lentelėse pateikti duomenys, kurie nėra ginčijami, rodo, kad ieškovės skolų įmonėms CT Govora ir Salrom kitimas iš esmės buvo panašus laikotarpiu, su kuriuo susijusi 2 priemonė. Iš tiesų iš to matyti, kad šių įmonių skoliniai reikalavimai per šį laikotarpį beveik padvigubėjo panašia trajektorija.

309    Šiomis aplinkybėmis ginčijamame sprendime Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo netiesiogiai, bet neišvengiamai nuspręsti, kad CET Govora ir Salrom buvo panašioje padėtyje, kiek tai susiję su 2 priemone.

310    Tiesa, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 279 punkte, privataus kreditoriaus kriterijaus taikymo tikslais būtina palyginti viešojo kreditoriaus elgesį su realaus ar hipotetinio privataus kreditoriaus elgesiu, o šioje byloje Komisija palygino dviejų valstybės įmonių elgesį.

311    Vis dėlto reikia pabrėžti, kad dėl technologinės tarpusavio priklausomybės su ieškove tiek CET Govora, tiek Salrom ieškovės atžvilgiu buvo išskirtinėje ar net unikalioje padėtyje. Būtent ši išskirtinė ir bendra CET Govora ir Salrom padėtis ypatingomis šios bylos aplinkybėmis pateisina jų palyginimą.

312    Be to, Komisija nusprendė, kad, kiek tai susiję su 2 priemone, Salrom veikė kaip privatus kreditorius. Taigi, kalbant apie valstybės įmonę, kuri vis dėlto veikė kaip privatus kreditorius, pažymėtina, kad palyginimas su ja, kaip pavyzdžiu, iliustruojančiu hipotetinio privataus kreditoriaus, esančio panašioje padėtyje kaip ir CET Govora, elgesį, yra pagrįstas.

313    Antra, reikia pažymėti, kad, kaip Komisija teisingai pabrėžia ginčijamame sprendime, CET Govora ir Salrom veikė labai skirtingai 2 priemonės kontekste.

314    Iš tiesų Salrom paprašė atlikti išankstinius mokėjimus už žaliavų tiekimą ir juos gavo, taip pat kiek įmanoma apsaugojo savo skolinius reikalavimus užstatytu nekilnojamuoju turtu, o CET Govora panašių priemonių nesiėmė.

315    Vis dėlto ieškovė mano, kad CET Govora ėmėsi tam tikrų priemonių, kad užtikrintų savo skolinių reikalavimų vykdymą.

316    Pirmiausia ieškovė tvirtina, kad 2012 m. rugsėjo mėn.–2013 m. sausio mėn. CET Govora gavo jos 8 mln. RON dydžio mokėjimą. Vis dėlto, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 254 konstatuojamosios dalies, per šį laikotarpį CET Govora patiekė ieškovei žaliavų už maždaug 50 mln. RON, taigi gauti mokėjimai sudarė tik minimalią dalį.

317    Be to, ieškovė nurodo „įsipareigojimą“ iki 2013 m. vasario mėn. dalimis sumokėti CET Govora už patiektą elektros energiją. Vis dėlto ji nepateikė daugiau informacijos apie šių dalinių mokėjimų dydį ir apie tai, ar ji iš tikrųjų sumokėjo, nors tai leistų suprasti tokio įsipareigojimo apimtį ir svarbą.

318    Galiausiai ieškovė teigia, kad CET Govora prie jai pareikštų skolinių reikalavimų pridėjo palūkanas, susidariusias 2008 m. vasario mėn.–2012 m. gruodžio mėn. Tokios priemonės tikslas nėra užtikrinti CET Govora reikalavimus.

319    Trečia, iš ginčijamo sprendimo 260 konstatuojamosios dalies matyti, kad tęsti CET Govora žaliavų tiekimą ieškovei, nesiderant ir neapsaugant šios įmonės skolinių reikalavimų, nusprendė Vilčos apskrities taryba. Ieškovės teiginys, kad ši institucija priėmė šį sprendimą remdamasi CET Govora pasiūlymais ir vien ekonominiais sumetimais, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Be to, jį paneigia ginčijamo sprendimo 110 išnašoje nurodyti ir ieškovės neužginčyti su viešąja tvarka susiję motyvai, kuriais rėmėsi savivaldybės institucijos, siekdamos pateisinti šio sprendimo priėmimą.

320    Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad jei CET Govora nebūtų toliau tiekusi žaliavų, ji būtų patyrusi nuostolių ir pati bankrutavusi.

321    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Komisija priekaištavo CET Govora ne dėl to, kad ji toliau tiekė žaliavas ieškovei, o dėl to, kad ji tęsė tiekimą nesiėmusi jokių priemonių, kad apsaugotų savo skolinius reikalavimus. Taigi ieškovės argumentas šiuo klausimu yra nepagrįstas.

322    Penkta, ieškovė tvirtina, kad „daugelis privačių tiekėjų“, kaip ir CET Govora, toliau tiekė jai žaliavas, nepaisydami neįvykdytų skolinių reikalavimų. Vis dėlto šis argumentas yra nepagrįstas, nes ieškovė net nenurodė tų kitų „daugelio privačių tiekėjų“.

323    Šešta, ieškovė priekaištauja Komisijai, kad, be kita ko, ginčijamo sprendimo 258, 259, 261 ir 262 konstatuojamosiose dalyse ji rėmėsi PCC, vieno iš jos smulkiųjų akcininkų, arba CET Govora teismo paskirto administratoriaus pareiškimais. Pasak ieškovės, šie pareiškimai yra nereikšmingi ir prieštarauja Rumunijos pastaboms, pateiktoms per administracinę procedūrą. Be to, PCC yra tik „riboto patikimumo“.

324    Vis dėlto šie argumentai yra nereikšmingi. Iš tikrųjų minėti pareiškimai turi tik antraeilę reikšmę šios ginčijamo sprendimo dalies struktūrai, nes Komisijos išvados daugiausia grindžiamos CET Govora elgesio palyginimu su Salrom elgesiu ir tuo, kad būtent Vilčos apskrities taryba įpareigojo CET Govora toliau tiekti žaliavą.

325    Septinta, ieškovė pažymi, kad CET Govora turi teisės aktuose nustatytą pareigą nenutraukti šildymo ir šiluminės energijos tiekimo visuomenei paslaugos.

326    Vis dėlto šis argumentas neturi jokios reikšmės, nes ieškovė yra CET Govora pramoninė klientė, todėl ši pareiga netaikoma jų sutartiniams santykiams.

327    Darytina išvada, kad ieškinio pagrindą, grindžiamą akivaizdžia vertinimo klaida, kiek tai susiję su ekonominio pranašumo buvimu pagal 2 priemonę, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

3.      Dėl ieškinio pagrindo, grindžiamo 2 priemonės nemotyvavimu arba nepakankamu motyvavimu

328    Ieškovė, be kita ko, teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija pažeidė pareigą motyvuoti iš esmės dėl to, kad, viena vertus, nepakanka palyginti CET Govora veiksmų su Salrom veiksmais, kad būtų galima padaryti išvadą, jog CET Govora neveikė taip, kaip būtų veikęs privatus kreditorius, ir, kita vertus, Komisija rėmėsi PCC ir ECT Govora teismo paskirto administratoriaus pareiškimais, nepaaiškindama, kodėl jie buvo patikimesni už Rumunijos valdžios institucijų pateiktus paaiškinimus.

329    Komisija ginčija ieškovės argumentus.

330    Pagal SESV 296 straipsnio antrą pastraipą Komisija privalo motyvuoti savo sprendimus. Remiantis suformuota jurisprudencija šioje nuostatoje reikalaujama motyvacija turi atitikti ginčijamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė ginčijamą teisės aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti patvirtintą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (žr. 2001 m. kovo 22 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑17/99, EU:C:2001:178, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

331    Šiuo atveju, pirma, kaip pažymėta šio sprendimo 306–309 punktuose, bendras ginčijamo sprendimo 6.1.2.2 punkto aiškinimas aiškiai atskleidžia reikšmingas aplinkybes, pateisinusias CET Govora ir Salrom palyginimą, kiek tai susiję su 2 priemone. Ginčijamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra nuoseklūs ir pakankami.

332    Antra, dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo, kiek tai susiję su PCC ir CET Govora teismo paskirto administratoriaus pareiškimų patikimumu, pažymėtina, kad šis argumentas bet kuriuo atveju negali lemti ginčijamo sprendimo panaikinimo šiuo klausimu dėl šio sprendimo 324 punkte jau išdėstytų priežasčių.

333    Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškinio pagrindą, grindžiamą 2 priemonės nemotyvavimu arba nepakankamu motyvavimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

4.      Išvados

334    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė, jog 1 ir 3 priemonės yra valstybės pagalba, ir nėra reikalo nagrinėti kitų ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų, susijusių su šiomis priemonėmis.

335    Atvirkščiai, visi ieškovės pagrindai, susiję su 2 priemone, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

336    Vadinasi, reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a ir c punktus ir to sprendimo 3–5 straipsnius, kiek jie susiję su ginčijamo sprendimo 1 straipsnio a ir c punktuose numatytomis priemonėmis.

337    Taip pat reikia panaikinti ginčijamo sprendimo 6 straipsnį tiek, kiek Rumunijos pareiga pateikti Komisijai tam tikrą šiame straipsnyje numatytą informaciją susijusi su 1 ir 3 priemonėmis.

338    Ieškovė taip pat prašo panaikinti ginčijamo sprendimo 7 straipsnį. Vis dėlto to sprendimo 7 straipsnio 1 dalyje tik nurodyta, kad Rumunija yra to sprendimo adresatė pagal Reglamento 2015/1589 31 straipsnio 2 dalį. Kadangi ieškovė šiuo klausimu nepateikė jokio pagrindo ar argumento, reikalavimas panaikinti ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 1 dalį turi būti atmestas.

339    Dėl ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 2 dalies pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta paskelbti pagal ginčijamą sprendimą susigrąžintos pagalbos ir palūkanų sumas. Taigi ginčijamo sprendimo 7 straipsnio 2 dalis taip pat turi būti panaikinta tiek, kiek ji susijusi su minėto sprendimo 1 straipsnio a ir c punktuose nurodytomis priemonėmis.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

340    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vis dėlto, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į bylos aplinkybes, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų.

341    Kadangi Bendrasis Teismas atmetė Komisijos pateiktus nepriimtinumo pagrindus, o ieškinį patenkino tiek, kiek jis susijęs su dviem iš trijų priemonių, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas sprendimas, būtų teisinga nuspręsti, kad ieškovė padengia vieną ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų, o likusią jų dalį padengia Komisija; Komisija taip pat padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (dešimtoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2018 m. gruodžio 17 d. Komisijos sprendimo (ES) 2019/1144 dėl valstybės pagalbos SA.36086 (2016/C) (ex 2016/NN), kurią Rumunija suteikė įmonei „Oltchim SA“, 1 straipsnio a ir c punktus.

2.      Panaikinti Sprendimo 2019/1144 3–6 straipsnius ir 7 straipsnio 2 dalį tiek, kiek jie susiję su to sprendimo 1 straipsnio a ir c punktuose nurodytomis priemonėmis.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Oltchim padengia vieną ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų.

5.      Europos Komisija padengia savo ir tris ketvirtadalius Oltchim patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Kornezov

Buttigieg

Kowalik-Bańczyk

Hesse

 

      Petrlík

Paskelbta 2021 m. gruodžio 15 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų.