Byla T‑308/05
Italijos Respublika
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Struktūriniai fondai – Bendras finansavimas – Reglamentai (EB) Nr. 1260/1999 ir Nr. 448/2004 – Nacionalinių įstaigų vykdant valstybės pagalbos programas avansu pervestų sumų tinkamumo sąlygos – Įrodymas dėl galutinių naudos gavėjų struktūrinių fondų lėšų naudojimo – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, kurį galima ginčyti“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį
(EB 230 ir 233 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 1 dalies ketvirtoji ir trečioji pastraipos)
2. Procedūra – Ieškinys – Formos reikalavimai
(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalis)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį
(EB 230 straipsnis; Tarybos reglamentas Nr. 1260/1999)
4. Ekonominė ir socialinė sanglauda – Struktūrinė parama – Finansavimas iš Bendrijos lėšų – Nacionalinių įstaigų išlaidų atitiktis reikalavimams
(Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnis; Komisijos reglamento Nr. 448/2004 priedo 1 taisyklės 1 ir 2 punktai)
5. Europos Bendrijų biudžetas – Bendrijos finansinė parama – Pagalbos finansinė kontrolė
(EB 10 ir 274 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa ir 38 straipsnio 1 dalies g punktas; Komisijos reglamento Nr. 438/2001 2 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis)
6. Institucijų aktai – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Bendrijos teisės aktai – Aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimas
7. Ekonominė ir socialinė sanglauda – Struktūrinė parama – Finansavimas iš Bendrijos lėšų – Nacionalinių įstaigų išlaidų atitiktis reikalavimams
(Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa)
8. Ekonominė ir socialinė sanglauda – Struktūrinė parama – Finansavimas iš Bendrijos lėšų – Nacionalinių įstaigų išlaidų atitiktis reikalavimams
(Tarybos reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnio 1 dalies trečioji pastraipa; Komisijos reglamento Nr. 448/2004 priedo 1 taisyklės 1.3 punktas)
1. Ieškinį dėl panaikinimo EB 230 straipsnio prasme galima pareikšti dėl visų institucijų priimtų nuostatų, kuriomis siekiama sukelti teisinių pasekmių, neatsižvelgiant į jų pobūdį ar formą.
Šiuo atžvilgiu gavusi priimtiną paraišką dėl mokėjimo Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 3 dalies prasme Komisija negali nesiimti jokių veiksmų. Atsižvelgiant į biudžetinius išteklius, iš tikrųjų pagal šią paraišką ji turi per ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių terminą įvykdyti tarpinius mokėjimus pagal minėto reglamento 32 straipsnio 1 dalies ketvirtąją pastraipą. Todėl, jei Komisija šiuo atveju pažeidė šį įpareigojimą veikti, suinteresuotoji valstybė narė, siekdama tai užginčyti, turėjo pareikšti ieškinį dėl neveikimo. Tuo atveju, jei šis ieškinys dėl neveikimo būtų buvęs pripažintas pagrįstu, pagal EB 233 straipsnį Komisija būtų privalėjusi imtis būtinų priemonių sprendimui įvykdyti. Taigi Komisijos raštas tiek, kiek jame valstybei narei nurodoma, jog ji atsisako imtis veiksmų dėl paraiškų gauti fondų įnašus, nesukelia jokių teisinių pasekmių, dėl kurių būtų galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.
(žr. 56, 59, 62 punktus)
2. Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, kad pradiniame ieškinyje nurodomas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Todėl jame turi būti paaiškinta, kuo grindžiami ieškinio pagrindai, kuriais paremtas ieškinys, ir jie negali būti nurodomi abstrakčiai.
Be to, ši santrauka turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovė galėtų pasirengti gynybai, o Pirmosios instancijos teismas – priimti sprendimą dėl ieškinio prireikus be papildomos informacijos. Pagal teisinio saugumo bei gero teisingumo administravimo principus tam, kad ieškinys ar, konkrečiau kalbant, ieškinio pagrindas būtų priimtinas, reikalaujama, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis paremtas, būtų nurodytos nuosekliai ir suprantamai pačiame pareiškimo tekste.
(žr. 71–72 punktus)
3. Komisijos valstybei narei adresuotas raštas, kuriuo valstybės narės prašoma užpildyti prie jai pateiktų paraiškų gauti struktūrinių fondų įnašą pridėtas išlaidų ataskaitas, kiek tai susiję su jame daroma nuoroda į aiškinamąjį raštą dėl Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos, pagal kurį mokėjimai, įvykdyti teikiant valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnį arba susiję su pagalbos skyrimu, kurių atskiri pagalbos gavėjai nepateisina apskaitos dokumentais, neatitinka fondų įnašui gauti nustatytų reikalavimų, nepakeitė Bendrijos teisės aktų taikymo srities, ir todėl jis negali būti laikomas aktu, kurį galima ginčyti, EB 230 straipsnio prasme.
(žr. 102, 114 punktus)
4. Ta dalimi, kuria Komisijos valstybei narei adresuotas raštas grindžiamas nuoroda į aiškinamąjį raštą dėl Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos, pagal kurią mokėjimai, įvykdyti teikiant valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnį arba susiję su pagalbos skyrimu, kurių atskiri pagalbos gavėjai nepateisina apskaitos dokumentais, neatitinka fondų įnašui gauti nustatytų reikalavimų, siekiant atsisakyti panaudoti struktūrinių fondų lėšas apmokėti galutinių naudos gavėjų apskaitos dokumentais nepatvirtintų avansinių mokėjimų į sąskaitas atitinkančias sumas, toks raštas atitinka minėto Reglamento Nr. 1260/1999 32 straipsnį ir Reglamento Nr. 448/2004, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 1685/2000, nustatantį įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų bendrai finansuojamos veiklos išlaidų tinkamumo, priedo 1 taisyklės 1 ir 2 punktus.
(žr. 103, 148 punktus)
5. Komisija Europos Sąjungos biudžetą vykdo laikydamasi EB 274 straipsnio. Kadangi pagal šį straipsnį nėra jokio skirtumo, kokia valdymo tvarka taikoma, Komisija ir toliau lieka atsakinga už bendrą struktūrinių fondų valdymą. Be to, iš EB 10 ir 274 straipsnių matyti, kad, bendrai valdant struktūrinius fondus, valstybės narės turi bendradarbiauti su Komisija, kad užtikrintų Bendrijos struktūrinių fondų lėšų naudojimą pagal patikimo finansinio valdymo principus. Pirmiau nurodytos taisyklės pateikiamos ir Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 38 straipsnio 1 dalies g punkte, susijusiame su pagalbos finansine kontrole.
Kai valstybės narės valdymo ir kontrolės sistemos yra patikimos ir užtikrina „pakankamą audito seką“ Reglamento Nr. 438/2001, nustatančio išsamias minėto Reglamento Nr. 1260/1999 įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų paramos valdymo ir kontrolės sistemų, 7 straipsnio 2 dalies prasme, suinteresuotosios valstybės narės išlaidų ataskaitų sertifikavimas suteikia Komisijai iš esmės pakankamą garantiją dėl paraiškų dėl Bendrijos finansinės paramos gavimo tikslumo, tvarkingumo ir tinkamumo, kaip tai nustatyta Reglamento Nr. 438/2001 2 straipsnio 1 dalyje.
Tačiau tokiu atveju, kai Komisija ir valstybė narė skirtingai aiškina aktą, reglamentuojantį tam tikrų išlaidų atitiktį reikalavimams, nacionalinės valdymo ir kontrolės sistemos patikimumas negarantuoja Komisijai, kad šios valstybės narės išlaidų ataskaitose nurodytos išlaidos pagal taikomus teisės aktus atitinka visus reikalavimus. Taigi suinteresuotoji valstybė narė, vykdydama savo įsipareigojimus išlaidų sertifikavimo srityje ir laikydamasi sąžiningo bendradarbiavimo su Bendrijos institucijomis principo, turi leisti Komisijai savo atsakomybe vykdyti biudžetą ir suteikti visą informaciją, kurią Komisija laiko būtina, kad būtų galima įvykdyti mokėjimus pagal Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 1 dalies trečiąją pastraipą. Bet kokie kiti veiksmai pažeistų šio reglamento 38 straipsnio 1 dalies ir ypač EB 10 ir 274 straipsnių veiksmingumą.
(žr. 109, 111–112 punktus)
6. Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas numatomas visiems suinteresuotiesiems asmenims. Pagal teisinio saugumo principą, kuris yra vienas iš Bendrijos teisės bendrųjų principų, reikalaujama, kad kiekvieno akto, kuriuo siekiama sukelti teisinių pasekmių, privalomasis pobūdis kiltų iš Bendrijos teisės normos, kuri turi būti aiškiai nurodyta kaip šio akto teisinis pagrindas ir apibrėžti jo teisinę formą. Tačiau, jeigu aiškiai nenurodomas akto teisinis pagrindas, tai nėra esminė klaida, jei jis gali būti nustatytas remiantis kitomis akto sudėtinėmis dalimis. Vis dėlto aiški nuoroda yra būtina, kai, jos nenurodžius, suinteresuotieji asmenys ir kompetentingas Bendrijos teismas negali tiksliai ir aiškiai nustatyti teisinio pagrindo.
(žr. 123–124 punktus)
7. Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 1 dalies trečiojoje pastraipoje ir jos įgyvendinimo taisyklėse nenumatyta jokia diskrecija Komisijai, kiek tai susiję su avansinių mokėjimų atitiktimi. Valstybei narei adresuotame rašte teigdama, kad nacionalinių įstaigų galutiniams pagalbos gavėjams sumokėti avansiniai mokėjimai, kurių galutiniai pagalbos gavėjai nepateisino apskaitos dokumentais ir kuriuos valstybės narės deklaravo kaip tarpinius mokėjimus, neatitiko fondų įnašui gauti nustatytų reikalavimų, Komisija nepažeidė proporcingumo, vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principų.
(žr. 150 punktą)
8. Nei išlaidų apmokėjimo, vykdomo tarpiniais mokėjimais ir likučio apmokėjimu, principas, kuriuo grindžiamas Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnis, nei Komisijos aiškinamasis raštas dėl šio reglamento 32 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos, pagal kurį mokėjimai, įvykdyti teikiant valstybės pagalbą pagal EB 87 straipsnį arba susiję su pagalbos skyrimu, kurių atskiri pagalbos gavėjai nepateisina apskaitos dokumentais, neatitinka fondų įnašui gauti nustatytų reikalavimų, nepažeidžia proporcingumo, vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principų.
Iš tikrųjų, kalbant apie proporcingumo principą, pagal Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsniu nustatytą sistemą išlaidų apmokėjimo, vykdomo tarpiniais mokėjimais ir likučio apmokėjimu, principas padeda užtikrinti Bendrijos lėšų panaudojimą pagal patikimo finansinio valdymo principus, nustatytus EB 274 straipsnyje. Jis neleidžia Bendrijai daryti didelių struktūrinių fondų finansinių įnašų, kurių vėliau ji negalėtų arba kuriuos galėtų tik po didelių sunkumų susigrąžinti tuo atveju, jei jie nebūtų naudojami pagal paskirtį, taip apribojant Bendrijos biudžeto riziką 7 % struktūrinių fondų įnašu, skirtu atitinkamai pagalbai. Išlaidų apmokėjimo, vykdomo tarpiniais mokėjimais ir likučio apmokėjimu, principas bei minėtas aiškinamasis raštas, kuriuo remiantis šis principas įgyvendinamas, negali būti laikomi akivaizdžiai netinkamomis priemonėmis.
Kalbant apie vienodo požiūrio principą, Reglamento Nr. 448/2004, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 1685/2000, nustatantį įgyvendinimo taisykles dėl struktūrinių fondų bendrai finansuojamos veiklos išlaidų tinkamumo, priedo 1 taisyklės 1.3 punktu, numatančiu, kad mokėjimai į rizikos kapitalo, paskolų ir garantijų fondus (įskaitant rizikos kapitalo kontroliuojančiuosius fondus) yra laikomi iš tikrųjų apmokėtomis išlaidomis, kaip apibrėžta minėto reglamento 32 straipsnio 1 dalies trečiojoje pastraipoje, jeigu fondai atitinka 8 ir 9 taisyklių reikalavimus, įgyvendinamas išlaidų apmokėjimo, vykdomo tarpiniais mokėjimais ir likučio apmokėjimu, principas, siekiant atsižvelgti į įmonių kapitalo investicijų finansavimo specifiką. Šį finansavimą mažosioms ir vidutinėms įmonėms skiria teisiškai savarankiškos institucijos, veikiančios kaip tarpininkai. Priešingai nei avansiniai mokėjimai, įmonių kapitalo investicijų naudai skiriamas finansavimas mokamas į fondus, kurių tikslas – sudaryti paprastesnes sąlygas galutiniams naudos gavėjams prieiti prie finansavimo šaltinių. Būtent dėl tokios specifinės padėties, kuri negali būti prilyginta avansiniams mokėjimams, mokėjimai į rizikos kapitalo, paskolų ir garantijų fondus galėjo būti laikomi iš tikrųjų apmokėtomis išlaidomis Reglamento Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 32 straipsnio 1 dalies trečiosios pastraipos prasme.
Pagaliau šioje byloje negali būti laikoma, kad buvo pažeistas teisinio saugumo principas, nes tiek išlaidų, nurodytų kaip tarpiniai mokėjimai ir likučio apmokėjimas, apmokėjimo principas, tiek minėtas aiškinamasis raštas atitinka galiojančius teisės aktus.
(žr. 155–157, 159–162 punktus)