Byla C‑385/17

Torsten Hein

prieš

Albert Holzkamm GmbH & Co. KG

(Arbeitsgericht Verden prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbo laiko organizavimas – Direktyva 2003/88/EB – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – 7 straipsnio 1 dalis – Valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kolektyvinėse sutartyse leidžiama numatyti galimybę apskaičiuojant atostoginius atsižvelgti į sutrumpinto darbo laiko laikotarpius – Aiškinamųjų sprendimų poveikis laiko atžvilgiu“

Santrauka – 2018 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.        Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Darbo laiko organizavimas – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kolektyvinėse sutartyse leidžiama numatyti galimybę už minėtas atostogas apskaičiuojant atostoginius atsižvelgti į sutrumpinto darbo laiko laikotarpius – Atostoginiai už minimalias metines atostogas, mažesni nei įprastas darbo užmokestis, kurį darbuotojas gauna darbo laikotarpiais – Neleistinumas – Pareiga nacionalinės teisės aktus aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisę – Šio sprendimo poveikio laiko atžvilgiu apribojimas – Nebuvimas – Sąjungos teisės aiškinimo viršenybė prieš darbdavių teisėtų lūkesčių apsaugą

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis)

2.        Prejudiciniai klausimai – Aiškinimas – Aiškinamųjų sprendimų poveikis laiko atžvilgiu – Galiojimas atgaline data – Teisingumo Teismo nustatytas apribojimas – Sąlygos

(SESV 267 straipsnis)

1.      2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančias tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, pagal kuriuos, siekiant apskaičiuoti atostoginius, kolektyvinėje sutartyje leidžiama numatyti galimybę atsižvelgti į sumažėjusį užmokestį dėl to, kad per referencinį laikotarpį buvo dienų, kai dėl sutrumpinto darbo laiko darbas faktiškai nebuvo atliekamas ir dėl to darbuotojas už minimalias metines atostogas, jam priklausančias pagal 7 straipsnio 1 dalį, gavo mažesnius atostoginius nei įprastas darbo užmokestis, kurį jis gauna darbo laikotarpiais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinės teisės aktus kuo labiau atsižvelgdamas į Direktyvos 2003/88 tekstą ir tikslą taip, kad už minėto 7 straipsnio 1 dalyje numatytas minimalias atostogas darbuotojams sumokėti atostoginiai nebūtų mažesni už įprastą vidutinį darbo užmokestį, kurį jie gauna faktinio darbo laikotarpiais.

Šiuo aspektu pasakytina, kad teisių į kasmetines mokamas atostogas padidėjimas viršijant minimalų lygį, reikalaujamą pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, arba galimybė įgyti teisę į ištisines kasmetines mokamas atostogas yra darbuotojams palankios priemonės, kurios viršija šioje nuostatoje numatytus minimalius reikalavimus, todėl nėra jos reglamentuojamos. Šios priemonės negali būti skirtos kompensuoti neigiamam poveikiui dėl darbuotojui sumažėjusio užmokesčio už šias atostogas, antraip būtų pakenkta teisei į kasmetines mokamas atostogas pagal minėtą nuostatą, kurios sudedamoji dalis yra darbuotojo teisė poilsio ir atsipalaidavimo laikotarpiu naudotis tokiomis ekonominėmis sąlygomis kaip ir susijusiosios su jo darbo atlikimu.

Atsižvelgiant į tai, primintina, kad per kasmetinių mokamų atostogų laikotarpį mokant įprastą darbo užmokestį siekiama leisti darbuotojui veiksmingai pasinaudoti jam priklausančiomis atostogų dienomis (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 16 d. Sprendimo Robinson-Steele ir kt., C‑131/04 ir C‑257/04, EU:C:2006:177, 49 punktą ir 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Lock, C‑539/12, EU:C:2014:351, 20 punktą). Tačiau kai užmokestis, sumokėtas remiantis Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalyje numatyta teise į kasmetines mokamas atostogas, yra, kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamoje situacijoje, mažesnis už įprastą darbo užmokestį, kurį darbuotojas gauna faktinio darbo laikotarpiais, toks darbuotojas gali būti paskatintas nesinaudoti kasmetinėmis mokamomis atostogomis, bent jau tokio darbo laikotarpiais, nes tuomet dėl to sumažėtų jo darbo užmokestis.

Nereikia laiko atžvilgiu apriboti šio sprendimo poveikio, o Sąjungos teisė turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionaliniams teismams, remiantis nacionaline teise, saugoti darbdavių teisėtus lūkesčius, siejamus su tuo, kad tebegalioja nacionalinių aukščiausiųjų teismų jurisprudencija, patvirtinanti kolektyvinės statybos sektoriaus sutarties nuostatų, reglamentuojančių mokamas atostogas, teisėtumą.

(žr. 43, 44, 53, 63 punktus ir rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus)

2.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 56 ir 57 punktus)