Language of document : ECLI:EU:C:2015:630

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2015 m. rugsėjo 24 d.(1)

Sujungtos bylos C‑359/14 ir C‑475/14

ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą,

prieš

If P&C Insurance AS, veikiančią per If P&C Insurance AS filialą

(Vilniaus miesto apylinkės teismo (Lietuva) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)

ir

AAS Gjensidige Baltic, veikianti per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą,

prieš

UAB DK „PZU Lietuva“

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuva) pateiktas prašymas
priimti prejudicinį sprendimą)

„Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Taikytinos teisės nustatymas – Reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ taikymo sritis – Direktyva 2009/103/EB – Eismo įvykis, kurį sukėlė vilkikas, sukabintas su priekaba, kurių valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudusios skirtingos draudimo bendrovės – Eismo įvykis, įvykęs kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartys“





1.        Vienoje valstybėje narėje įvyksta eismo įvykis, kuriame dalyvauja vilkikas, sukabintas su priekaba, tačiau abi transporto priemonės registruotos kitoje valstybėje narėje, kurioje jų valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta dviejose skirtingose draudimo bendrovėse. Vilkiko (velkančios transporto priemonės) draudikas sumoka visą per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui priklausančią draudimo išmoką. Tuomet šis draudikas pareiškia ieškinį priekabos (velkamos transporto priemonės) draudikui dėl dalies sumokėtos išmokos atlyginimo (atgręžtinis reikalavimas).

2.        Du prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai prašo nurodyti, ar toks atgręžtinis reikalavimas patenka į ES teisės nuostatų, pagal kurias nustatoma taikytina teisė civilinėse ir komercinėse bylose, taikymo sritį ir, jeigu taip, kokios nuostatos jam taikomos. Byloje C‑359/14 prašymą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismas, o byloje C‑475/14 – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Abu teismai kelia svarbius klausimus, susijusius su ES teisės aktų, kuriais suderintos kolizinės nuostatos, būtent su reglamentų „Roma I“(2) ir „Roma II“(3), taikymo sritimi ir aiškinimu. Taip pat kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis Direktyvoje 2009/103/EB(4) numatytos specialiosios taisyklės, pagal kurias būtų nustatoma motorinių transporto priemonių eismo įvykiams taikytina teisė.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinės privatinės teisės civilinėse ir komercinėse bylose suderinimo sistema

3.        Kalbant apie tarptautinės privatinės teisės civilinėse ir komercinėse bylose suderinimą valstybėse narėse, Briuselio konvencijoje(5) buvo numatytos taisyklės, pagal kurias nustatoma valstybė, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti ir spręsti tarptautinius ginčus. Ši konvencija pakeista reglamentu „Briuselis I“(6). Romos konvencija(7) sudaryta siekiant tęsti derinimo procedūrą. Kitame etape priimti du reglamentai (vadinami reglamentais „Roma I“ ir „Roma II“), siekiant užtikrinti, kad įstatymų kolizijos atvejais visoje Europos Sąjungoje būtų taikomos tos pačios procesui taikytinos nacionalinės teisės nustatymo taisyklės, nepaisant to, kurios valstybės narės teisme pareikštas ieškinys. Tarp pagrindinių reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ tikslų yra tikslas užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą, geresnį ginčo baigties nuspėjamumą, tikrumą dėl taikytinos teisės ir laisvą teismo sprendimų judėjimą(8).

4.        Reglamentuose yra tam tikrų jiems abiem bendrų principų, įskaitant tikslą užtikrinti, kad jie pagal savo materialinę taikymo sritį ir aiškinimą atitiktų vienas kitą ir reglamentą „Briuselis I“(9). Su šiais dviem reglamentais taip pat suderinama tai, kad kolizinės taisyklės nustatomos pagal kitas ES teisės nuostatas, reglamentuojančias specifines sritis(10).

 Reglamentas „Roma I“

5.        Reglamentas „Roma I“ taikomas „<...> teisės kolizijos atvejais <...> sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose“(11).

6.        Pagal bendrą taisyklę sutartims taikoma šalių pasirinkta teisė(12).

7.        Jeigu šalys taikytinos teisės nepasirenka, sutarčiai taikytina teisė iš esmės nustatoma pagal 4 straipsnyje numatytas bendrąsias nuostatas. 4 straipsnio 1 dalyje pateiktos nuostatos, pagal kurias nustatoma taikytina teisė, susijusi su tam tikrų specifinių rūšių sutartimis. Pagal 4 straipsnio 2 dalį kitų rūšių arba mišrioms sutartims taikoma šalies, turinčios įvykdyti tai sutarčiai būdingiausią pareigą, įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė. Kitais atvejais sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė (4 straipsnio 3 ir 4 dalys).

8.        Kitų specifinių rūšių sutartys reglamentuojamos 5–8 straipsniais. 7 straipsnis susijęs su draudimo sutartims taikytina teise. 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šioje byloje nagrinėjamo pobūdžio sutartims šalys pagal 3 straipsnį gali pasirinkti tik tam tikrą teisę. Tokia teisė, be kita ko, gali būti valstybės, kurioje sutarties sudarymo metu yra draudimo rizika, teisė (7 straipsnio 3 dalies a punktas) ir draudėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė (7 straipsnio 3 dalies b punktas). 7 straipsnio 4 dalyje numatytos papildomos taisyklės, taikomos draudimo sutartims, apimančioms rizikas, nuo kurių valstybė narė nustato pareigą apsidrausti(13).

9.        15 straipsnio pavadinimas – „Subrogacija pagal įstatymą“. Jame numatyta: „Jei asmuo (kreditorius) pagal sutartį turi reikalavimą kito asmens (skolininko) atžvilgiu, o trečiasis asmuo turi pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimą arba jau faktiškai patenkino kreditoriaus reikalavimą įvykdydamas tą pareigą, tai pagal teisę, kuri reglamentuoja trečiojo asmens pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimą, nustatoma, ar trečiasis asmuo gali skolininko atžvilgiu naudotis teisėmis, kurias kreditorius turėjo skolininko atžvilgiu pagal jų santykius reglamentuojančią teisę, ir kokia apimtimi gali tomis teisėmis naudotis.“

10.      16 straipsnyje numatyta: „Jei kreditorius turi reikalavimą kelių pagal tą patį reikalavimą atsakingų skolininkų atžvilgiu, ir vienas skolininkų jau įvykdė visą arba dalį reikalavimo, skolininko prievolei kreditoriaus atžvilgiu taikoma teisė taip pat taikoma to skolininko teisei pateikti atgręžtinius reikalavimus kitiems skolininkams. Kiti skolininkai gali remtis kreditoriaus atžvilgiu turėtomis gynybos priemonėmis, kiek tai leidžiama pagal jų prievolėms kreditoriaus atžvilgiu taikomą teisę.“

 Reglamentas „Roma II“

11.      Reglamentas „Roma II“ taikomas „ <...> įstatymų kolizijos atvejais <...> nesutartinėms prievolėms civiliniuose ir komerciniuose santykiuose. <...> “(14).

12.      II skyrius pavadintas „Deliktai“. 4 straipsnio 1 dalyje numatyta bendra taisyklė, pagal kurią „iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių“. Nuostatos, kuriomis reglamentuojamos konkrečios nesutartinės prievolės, pateiktos 5–12 straipsniuose(15).

13.      18 straipsnyje numatyta galimybė nukentėjusiam asmeniui pareikšti tiesioginį ieškinį atsakingo asmens draudikui. Jame numatyta: „Žalą patyręs asmuo atsakingo asmens draudikui gali tiesiogiai pareikšti savo ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu tai numato nesutartinėms prievolėms taikytina teisė ar draudimo sutarčiai taikytina teisė.“

14.      V skyriuje pateiktos tam tikros bendros taisyklės, įskaitant 19 straipsnio nuostatas dėl subrogacijos ir 20 straipsnio nuostatas dėl su daugeto atsakomybe susijusių reikalavimų. Šių nuostatų formuluotės labai panašios į reglamento „Roma I“ 15 ir 16 straipsnių formuluotes.

 Direktyva 2009/103

15.      Direktyvoje 2009/103 kodifikuotos direktyvos, susijusios su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Pagal šią direktyvą privalomasis motorinių transporto priemonių draudimas turi galioti visoje Europos Sąjungoje. Reikšmingos yra toliau nurodytos direktyvos preambulės konstatuojamosios dalys. 12 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad valstybių narių pareiga užtikrinti draudimą yra svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas. 26 konstatuojamojoje dalyje numatyta: „Apdraustojo interesų labui kiekvienas draudimo liudijimas turėtų užtikrinti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal valstybės teisės aktus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė.“

16.      Transporto priemonė apibrėžta kaip „bet kokia mechanine energija varoma motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, bet ne bėgiais, ir bet kokia sukabinta arba nesukabinta priekaba“(16).

17.      Pagal 3 straipsnyje numatytą bendrąjį principą kiekviena valstybė narė privalo imtis tinkamų priemonių užtikrinti, kad būtų apdrausta transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė(17).

18.      14 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys:

a)      vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir

b)      tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė.“

 Lietuvos teisė

19.      2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 16 straipsnio pavadinimas yra „Išmokos mokėjimo principai“. 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsakingas draudikas arba biuras turi mokėti išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. 16 straipsnio 5 dalyje numatyta bendroji nuostata, pagal kurią išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai per eismo įvykį abi transporto priemonės buvo sukabintos. Išmoka pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta velkamos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, turi būti mokama tik jeigu transporto priemonės viena nuo kitos atsikabino ir dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui.

 Vokietijos teisė

20.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑475/14 aiškina, kad Lietuvos ir Vokietijos teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai įvykus eismo įvykiui žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Kaip tokie atvejai reglamentuojami Lietuvoje, jau nurodyta šioje išvadoje. Tačiau pagal Vokietijos teisę velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai per eismo įvykį šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 %, neatsižvelgdami į tai, ar per eismo įvykį velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip(18). Taip pat skiriasi Lietuvos ir Vokietijos teisės nuostatos, kuriomis reglamentuojami ieškinio senaties terminai ieškiniams, kuriuose reiškiami atgręžtiniai reikalavimai, pateikti.

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

 Byla C‑359/14

21.      2011 m. rugsėjo 1 d. Manhaimo apskrityje (Vokietija) vilkikas su prikabinta priekaba, sukdamasis siauroje gatvėje, nuslydo nuo kelio ir apvirto – dėl to buvo padaryta 2 247,45 EUR (7 760,02 LTL) žala. Kochemo (Vokietija) policija nustatė, kad dėl eismo įvykio ir padarytos žalos atsakingas vilkiko vairuotojas. Tuo metu, kai įvyko eismo įvykis, vilkiko savininko arba teisėto valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu ERGO SE (toliau – ERGO), o priekabos – If P&C Insurance AS filiale (toliau – If P&C). Abiejų šių draudikų įprastinė veiklos vykdymo vieta yra Lietuvoje. ERGO Insurance atlygino dėl eismo įvykio atsiradusią žalą. Tuomet ji pareiškė ieškinį Lietuvoje ir nurodė, kad If P&C už padarytą žalą turi atsakyti solidariai.

22.      Vilniaus miesto apylinkės teismas aiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teisinis santykis tarp velkančios transporto priemonės draudiko ir velkamos transporto priemonės draudiko tuo atveju, kai kyla klausimas dėl pirmojo draudiko atgręžtinio reikalavimo antrajam, yra sutartinio pobūdžio. Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, dėl tokio požiūrio kyla abejonių, nes ES teisėje įtvirtinta autonominė sutartinių ir nesutartinių santykių sąvoka. Be to, abu draudikai nėra sudarę jokios rašytinės sutarties arba žodinio susitarimo. Tokiomis aplinkybėmis taip pat neaišku, ar šiai bylai taikytiną teisę (Vokietijos arba Lietuvos) reikėtų nustatyti pagal reglamentą „Roma II“.

 Byla C‑475/14

23.      2011 m. sausio 21 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, per kurį vilkikas, sukabintas su priekaba, apgadino trečiajam asmeniui priklausantį turtą. Eismo įvykio metu vilkiko savininko arba teisėto valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filiale (toliau – Gjensidige Baltic), o priekabos – UAB DK „PZU Lietuva“. Nukentėjusio asmens atstovai Vokietijoje pateikė pretenziją, pagal kurią Gjensidige Baltic išmokėjo 1 254,36 EUR (4 331,05 LTL) draudimo išmoką. Tuomet Gjensidige Baltic pareikalavo priekabos draudikės atlyginti pusę išmokėtos sumos, t. y. 672,02 EUR (2 165,53 LTL). Kilo ginčas dėl Gjensidige Baltic atgręžtinio reikalavimo teisei taikytinos teisės (Vokietijos arba Lietuvos) ir dėl to, ar draudikas atsako vienas, ar solidariai su UAB DK „PZU Lietuva“.

24.      Vilniaus miesto apylinkės teismas patenkino Gjensidige Baltic ieškinį. Jis konstatavo, kad žala dėl eismo įvykio atsirado Vokietijoje, todėl pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma Vokietijos teisė. Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą panaikino. Vėliau Gjensidige Baltic pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Šis teismas mano, kad jam nagrinėti pateiktas ginčas iš esmės susijęs su tarp velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų susiklosčiusių santykių kvalifikavimu ir šiems santykiams taikytinos teisės (Vokietijos arba Lietuvos) nustatymu.

25.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad svarbu išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punktą reikėtų vertinti kaip taisyklę, pagal kurią nustatoma taikytina teisė ne tik su per eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga susijusiose bylose, bet ir kai nagrinėjami draudikų atgręžtiniai reikalavimai tais atvejais, kai eismo įvykyje dalyvavo velkančios ir velkamos transporto priemonių junginys.

26.      Todėl šiose dviejose bylose Teisingumo Teismui pateikti toliau nurodyti prejudiciniai klausimai.

Byloje C‑359/14 Vilniaus miesto apylinkės teismas klausia:

„1.      Ar [reglamento „Roma I“] 4 straipsnio 4 dalies nuostata „kai taikytinos teisės neįmanoma nustatyti pagal 1 ar 2 dalį, sutarčiai taikoma valstybės, su kuria ji glaudžiausiai susijusi, teisė“ turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, turėtų būti taikoma Vokietijos teisė?

2.      Jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, tai ar [reglamento „Roma II“] 4 straipsnyje įtvirtinta taisyklė turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, ginčui tarp vilkiko ir priekabos draudikų taikytina teisė turi būti nustatoma pagal vietos, kurioje dėl eismo įvykio atsirado žala, valstybės teisę?“

Byloje C‑475/14 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas klausia:

„1.      Ar [Direktyvos 2009/103] 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratione personae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu[?]

2.      Jei į pirmąjį pateiktą klausimą būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar nagrinėjamoje byloje tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai patenka į „sutartinių prievolių“ sąvoką, kaip ši sąvoka suprantama reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies prasme[.] Jei tarp draudikų susiklostę teisiniai santykiai laikomi patenkančiais į „sutartinių prievolių“ sąvoką, svarbu, ar šie teisiniai santykiai būtų priskiriami draudimo sutartims (teisiniams santykiams) ir jiems taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“ 7 straipsnio taisykles.

3.      Jei į pirmuosius du klausimus būtų atsakyta neigiamai, svarbu išsiaiškinti, ar atgręžtinio reikalavimo atveju tarp transporto priemonių junginio draudikų susiklostantys teisiniai santykiai patenka į „nesutartinės prievolės“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma II“, ir ar šie santykiai turėtų būti laikomi išvestiniais teisiniais santykiais, susiklostančiais eismo įvykio (delikto) pagrindu, taikytiną teisę nustatant pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį. Ar tokiu kaip nagrinėjamoje byloje atveju transporto priemonių junginio draudikai turėtų būti laikomi skolininkais, atsakingais pagal tą patį reikalavimą reglamento „Roma II“ 20 straipsnio prasme, ir jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal šią taisyklę[?]“

27.      Byloje C‑359/14 pastabas raštu pateikė ERGO, If P&C, Vokietijos, Lietuvos vyriausybės ir Europos Komisija. Byloje C‑475/14 pastabas raštu taip pat pateikė Gjensidige Baltic, Lietuva ir Komisija. Šios dvi bylos buvo sujungtos, kad būtų kartu vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas. Tačiau niekas neprašė surengti teismo posėdžio, todėl jis nebuvo surengtas.

 Vertinimas

 Išankstinė pastaba

28.      If P&C ir Lietuvos vyriausybė nurodo, kad Lietuva yra pasirašiusi Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės(19). Tačiau šios konvencijos 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad ji netaikoma atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Todėl ši konvencija nereikšminga norint nustatyti šiai bylai taikytiną teisę.

 Direktyva 2009/103

29.      Byloje C‑475/14 pirmąjį klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užduoda siekdamas išsiaiškinti, ar Direktyvos 2009/103 14 straipsnio b punkte įtvirtinta specialioji kolizinė nuostata taikoma atgręžtiniams reikalavimams. Šis klausimas taip pat svarbus ir bylai C‑359/14, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas jo nekelia.

30.      Gjensidige Baltic teigia, kad 14 straipsnio b punkte numatyta tokia lex specialis.

31.      Su šia nuomone nesutinku.

32.      Atsižvelgiant į direktyvos tekstą ir jos tikslus akivaizdu, kad 14 straipsnio b punkte nėra numatytos specialiosios taisyklės, pagal kurią būtų nustatoma draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams taikytina teisė.

33.      Pirma, kaip teisingai nurodo Komisija, direktyva nederinamos nuostatos, pagal kurias nustatoma su motorinių transporto priemonių sukeltais eismo įvykiais susijusiems ginčams taikytina teisė. Bendrasis direktyvos tikslas – užtikrinti, kad asmenys turėtų draudimo apsaugą, ir taip apsaugoti per eismo įvykius nukentėjusius asmenis(20).

34.      Antra, 14 straipsnio a ir b punktai turėtų būti skaitomi kartu. 14 straipsnyje valstybių narių reikalaujama, kad transporto priemonių draudimo sutartys vienkartinės įmokos pagrindu galiotų visoje Bendrijos teritorijoje visą sutarties terminą ir kad tos pačios įmokos pagrindu tokiomis draudimo sutartimis kiekvienoje valstybėje narėje būtų užtikrinta tokia draudimo apsauga, kurios reikalaujama pagal tos valstybės narės įstatymus, arba draudimo apsauga, pagal įstatymus privaloma toje valstybėje narėje, kurioje yra transporto priemonės buvimo vieta, jeigu ši apsauga yra didesnė(21). Šiame tekste kalbama tik apie draudimo apsaugos geografinę apimtį ir lygį, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų tinkamai apsaugoti per kelių eismo įvykius nukentėję asmenys.

35.      Todėl nėra pagrindo manyti, kad šios nuostatos tekstą galima aiškinti taip plačiai, kad ji būtų laikoma specialiąja nuostata, pagal kurią nustatoma draudimo bendrovių ginčams dėl atgręžtinių reikalavimų taikytina teisė. Paprastai kalbant, tokio aiškinimo nepatvirtina nei direktyvos tekstas, nei jos tikslas.

 Bendrosios pastabos dėl reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“

36.      Šalys laikosi skirtingo požiūrio dėl klausimo, ar atgręžtiniams reikalavimams taikytina teisė turėtų būti nustatoma pagal reglamento „Roma I“, ar pagal reglamento „Roma II“ nuostatas. Iš esmės jų požiūris skiriasi, atsižvelgiant į tai, ar jos mano, kad atgręžtiniai reikalavimai kyla iš sutartinių santykių (draudimo sutarčių), ar – iš nesutartinių santykių (dėl kelių eismo įvykių).

37.      Byloje C‑359/14 trys joje dalyvaujantys asmenys (If P&C, Vokietija ir Komisija) teigia, jog kadangi atgręžtiniai reikalavimai kyla iš a) velkančios transporto priemonės draudėjo ir draudiko sutarties, taip pat b) velkamos transporto priemonės draudėjo ir draudiko sutarties ir yra su jomis susiję, atgręžtiniai reikalavimai yra sutartinio pobūdžio. Todėl taikytina teisė turėtų būti nustatyta pagal reglamentą „Roma I“, ir taikomos Lietuvos teisės nuostatos. If P&C mano, kad turi būti taikomas reglamento „Roma I“ 7 straipsnis, kuriuo specialiai reglamentuojamos draudimo sutartys. Vokietija teigia, kad turi būti taikomas reglamento „Roma I“ 16 straipsnis, susijęs su reikalavimais skolininkų daugetui.

38.      Komisija pažymi, kad Briuselio konvencijos 5 straipsnio kontekste „civilinės teisės pažeidimų, delikto ir kvazidelikto“ samprata yra „likutinė“ ir atsirado jau apibrėžus „sutarties“ sąvoką. Komisija teigia, kad draudiko reikalavimas patenka į reglamento „Roma I“ 15 ir 16 straipsnių taikymo sritį. Iš 16 straipsnio (kuriuo reglamentuojamas skolininkų daugetas) matyti, kad, jeigu kreditorius turi reikalavimą kelių pagal tą patį reikalavimą atsakingų skolininkų atžvilgiu, nebūtina, kad pačius skolininkus sietų sutartiniai santykiai. Todėl tam, kad su reikalavimais skolininkų daugetui susiję atvejai patektų į reglamento „Roma I“ taikymo sritį, pakanka, kad kiekvienas skolininkas būtų siejamas sutartinių santykių su savo kreditoriumi.

39.      ERGO teigia, kad turi būti taikomas reglamentas „Roma II“. Dėl eismo įvykio atsiranda nesutartiniai kaltininko ir nukentėjusio asmens santykiai. Todėl pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnio 1 dalį taikytina Vokietijos teisė, o atgręžtinis reikalavimas reglamentuojamas reglamento „Roma II“ 20 straipsnio nuostata dėl daugeto atsakomybės. Lietuvos vyriausybė teigia, kad nesutartinių prievolių sąvoka turėtų būti aiškinama plačiai ir kad tarp draudikų susiklostę santykiai artimesni nesutartiniams santykiams.

40.      Byloje C‑475/14 Gjensidige Baltic teigia, kad velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų tarpusavio teisiniai santykiai susiklosto dėl eismo įvykio, taigi jiems taikomas reglamentas „Roma II“. Todėl draudikų atgręžtiniams reikalavimams taikoma teisė nustatoma pagal šio reglamento 20 straipsnį (susijusį su skolininkų daugeto atsakomybe). Lietuva ir Komisija atitinkamai laikosi to paties požiūrio kaip ir byloje C‑359/14.

41.      Ar velkančios transporto priemonės draudiko atgręžtinis reikalavimas velkamos transporto priemonės draudikui kyla iš sutartinės prievolės, ar iš nesutartinės prievolės? Atrodo, kad bent toliau nurodyti aspektai yra neginčijami.

42.      Pirma, „sutartinių prievolių“ sąvoka reglamente „Roma I“ neapibrėžta.

43.      Antra, reglamentai „Roma I“ ir „Roma II“ pagal materialinę taikymo sritį turėtų atitikti vienas kitą ir reglamentą „Briuselis I“(22).

44.      Trečia, šiose bylose Teisingumo Teismo klausiama, ar tuo atveju, kai pagal atitinkamas draudimo sutartis gali kilti solidarioji dviejų arba daugiau draudikų atsakomybė sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui, patyrusiam nuostolių dėl draudėjo įvykdyto delikto, ir vienas draudikas yra sumokėjęs visą tokią draudimo išmoką ir siekia, kad jos dalį atlygintų kitas (-i) draudikas (-ai), taikytina teisė nustatoma pagal reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ nuostatas. Nors su reglamentu „Briuselis I“ susijusios teismo praktikos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo negalima taikyti automatiškai, Teisingumo Teismas gali remtis tokia teismo praktika.

45.      Manau, kad yra reikšmingi toliau nurodyti su reglamentu „Briuselis I“ susijusioje teismo praktikoje suformuluoti principai.

46.      Pirma, reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 ir 3 punktuose esančios sąvokos atitinkamai „byla dėl sutarties“ ir „byla dėl delikto arba kvazidelikto“ turi būti aiškinamos savarankiškai, remiantis šio reglamento sistema ir tikslais(23). Toks pat požiūris turėtų būti taikomas ir reglamente „Roma I“ esančiai sąvokai „sutartinės prievolės“ ir reglamente „Roma II“ esančiai sąvokai „nesutartinės prievolės“.

47.      Dar reikia turėti omenyje tai, kad reglamentu „Briuselis I“ pakeista Briuselio konvencija, todėl Teisingumo Teismo pateiktas konvencijos nuostatų išaiškinimas taikomas ir reglamento „Briuselis I“ nuostatoms(24).

48.      Be to, pripažįstama, jog sąvoka „byla dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktį, suponuoja, kad nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys(25). Todėl reglamente „Roma I“ vartojamos „sutartinės prievolės“ sąvokos pagrindas turėtų būti toks pat.

49.      Galiausiai, sąvoka „bylos dėl delikto ar kvazidelikto“, kaip ji suprantama pagal reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 3 punktą, apima visus reikalavimus, kuriais siekiama nustatyti tam tikro atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su „byla dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 5 straipsnio 1 punkto a papunktį(26). Kaip teisingai nurodo Komisija, nesutartinių bylų sąvoka yra likutinė. Tokia pačia logika turėtų būti vadovaujamasi, kai siekiama atskirti pagal reglamentą „Roma I“ reglamentuojamas sutartines prievoles ir pagal reglamentą „Roma II“ reglamentuojamas nesutartines prievoles.

50.      Todėl pirmiausia norėčiau išsiaiškinti, ar draudiko atgręžtinis reikalavimas iš esmės yra sutartinio pobūdžio. Tik tuo atveju, jeigu jis nepatenka į šią kategoriją, jis turėtų būti laikomas nesutartinio pobūdžio reikalavimu.

 Reglamentas „Roma I“

51.      Byloje C‑359/14 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 4 dalis reiškia, kad pagrindinėje byloje turi būti taikoma Vokietijos teisė (pirmasis klausimas). Byloje C‑475/14 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar iš atitinkamų vilkiko ir priekabos draudikų teisinių santykių kyla sutartinių prievolių, kaip jos suprantamos pagal reglamento „Roma I“ 1 straipsnį. Jeigu taip, jis klausia, ar norint nustatyti taikytiną teisę turi būti taikomas reglamento „Roma I“ 7 straipsnis (antrasis klausimas).

52.      Iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą teksto aiškūs du dalykai. Pirma, nė vienoje byloje draudikai nėra tarpusavyje sudarę sutarties. Taigi, nėra aplinkybių, dėl kurių galėtų būti taikomos reglamento „Roma I“ 3 straipsnio nuostatos dėl pasirinkimo laisvės ir 4 straipsnio nuostatos, kuriomis reglamentuojama taikytina teisė, kai šalys jos nepasirenka; 7 straipsnis taip pat nereikšmingas. Antra, neginčijama, kad velkančios ir velkamos transporto priemonių draudėjai yra sudarę draudimo sutartis su atitinkamais draudikais.

53.      Bylose C‑359/14 ir C‑475/14 nenurodyta, kad šioms sutartims taikoma Lietuvos teisė. Prireikus nustatyti draudimo sutartims taikytiną teisę, ji turi būti nustatyta pagal 3, 4 ir (arba) 7 straipsnius. Nors galiausiai tai turi padaryti nacionalinis teismas, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą medžiagą galima teigti, kad greičiausiai tai yra Lietuvos teisė(27).

54.      Dėl draudiko atgręžtinio reikalavimo dėl toliau nurodytų priežasčių vis dėlto manau, kad taikytiną teisę reikėtų nustatyti pagal reglamento „Roma I“ nuostatas.

55.      Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.“ Ši nuostata gali apimti tokius atvejus, kokie nagrinėjami pagrindinėse bylose.

56.      Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje(28) vartojama kiek kitokia formuluotė, būtent „<...> byla dėl <...> sutarties <...>“. Tačiau priemonės, kuriomis derinama tarptautinė privatinė teisė civilinėse ir komercinėse bylose, pagal materialinę taikymo sritį turėtų atitikti vienos kitas(29). Nuo to, kaip aiškinami reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalyje vartojami žodžiai „sutartinės prievolės“, priklauso šio reglamento materialinė taikymo sritis. Todėl pagrįstai galima remtis su reglamentu „Briuselis I“ susijusia teismo praktika.

57.      Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nors reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 dalies a punkte nereikalaujama sudaryti sutarties, vis dėlto, kad ši nuostata būtų taikoma, prievolė privalo būti identifikuota, nes jurisdikcija pagal šią nuostatą nustatoma pagal atitinkamos prievolės vykdymo vietą. 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje numatyta specialios jurisdikcijos taisyklė „suponuoja, kad nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kito asmens atžvilgiu, kuria grindžiamas ieškovo ieškinys“(30). Jeigu ši nuostata būtų aiškinama nenustačius tokio reikalavimo, būtų kalbama apie reglamente „Briuselis I“ nenumatytus atvejus.

58.      Manau, kad šiuo atveju šie kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant nustatoma, kad yra „byla dėl sutarties“ (ir neišvengiamai – „sutartinė prievolė“), tenkinami. Kiekvienas draudikas saistomas sutarties su draudėju, iš kurios kyla abipusės prievolės. Draudikas, be kita ko, turi prievolę suteikti draudėjui civilinės atsakomybės draudimo apsaugą. Draudėjas, be kita ko, turi prievolę sumokėti draudimo įmoką. Nėra jokių duomenų apie tai, kad šalys šių prievolių nėra laisvai prisiėmusios viena kitos atžvilgiu. Trumpai tariant, akivaizdu, kad, kiek tai susiję su šiomis šalimis, tai yra „bylos dėl sutarties“ ir „sutartinės prievolės“.

59.      Siekiant kvalifikuoti pagrindinių bylų esmę sudarančius civilinius ieškinius, gali būti naudinga papildomai abstrakčiau išnagrinėti skirtingų su šiomis bylomis susijusių šalių santykius.

60.      Įsivaizduokime, kad įvyksta eismo įvykis, kuriame dalyvauja velkanti ir velkama transporto priemonės. Dėl eismo įvykio žalos patiria nukentėjusysis, kuris visiškai nekaltas dėl šio įvykio. Tarkime, kad A yra velkančios transporto priemonės draudėjas, B – velkamos transporto priemonės draudėjas, X – per eismo įvykį nukentėjęs asmuo, C – velkančios transporto priemonės draudikas, o D – velkamos transporto priemonės draudikas. A ir B sukėlė nuostolių X ir jį sužalojo ir (arba) atsako už tokius nuostolius ir sužalojimus. Todėl X turi nesutartinio reikalavimo teisę A ir B atžvilgiu dėl delikto.

61.      A ir B yra siejami sutartinių santykių su draudikais – atitinkamai su C ir D. Draudimo išmoka X mokama pagal tas sutartis. Tačiau, net jeigu draudimo išmoką X tiesiogiai moka C ir (arba) D, X su C ir (arba) D nesieja jokie sutartiniai santykiai. Eismo įvykis ir reikalavimai pagal draudimo sutartis yra įvykiai, dėl kurių atsiranda prievolė mokėti.

62.      Tai, ar draudimo išmoka mokama draudėjams (A ir B), ar tiesiogiai nukentėjusiajam X, neturi reikšmės. Prievolė mokėti numatyta sutartyje, todėl draudimo išmokos gavėjo tapatybė (ar jis yra draudėjas, ar nukentėjusysis, ar velkančios transporto priemonės draudikas) negali pakeisti šios prievolės pobūdžio. Todėl svarbiausias įsipareigojimo atlyginti žalą aspektas susijęs su sutartine prievole (draudiko – atlyginti draudėjo patirtą žalą), o ne su kokiomis nors kaltininką ir nukentėjusįjį siejančiomis nesutartinėmis prievolėmis, kylančiomis dėl kelių eismo įvykio. Jeigu kaltininkas nebūtų apsidraudęs, jam pačiam kiltų deliktinė atsakomybė atlyginti nukentėjusiajam patirtą žalą. Jeigu nebūtų sutarties, pagal kurią suteikta draudimo apsauga, draudimo bendrovių atsakomybė nekiltų. Galima daryti išvadą, kad vieno draudiko atgręžtinis reikalavimas kitam (mano pateiktame pavyzdyje – C reikalavimas D) kyla iš draudimo sutarčių, todėl jis glaudžiai susijęs su šių dviejų draudikų sutartinėmis prievolėmis atitinkamiems draudėjams ir todėl jis patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį.

63.      Ar 15 straipsnis („Subrogacija pagal įstatymą“) ir 16 straipsnis („Skolininkų daugetas“) suteikia papildomo aiškumo dėl to, ar atgręžtiniam reikalavimui taikytina teisė patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį?

64.      Manau, kad ne.

65.      15 straipsnyje numatyta, kad pagal teisę, kuri reglamentuoja trečiojo asmens pareigą patenkinti kreditoriaus reikalavimą, nustatoma, ar trečiasis asmuo gali skolininko atžvilgiu naudotis teisėmis, kurias kreditorius turėjo skolininko atžvilgiu pagal jų santykius reglamentuojančią teisę, ir kokia naudojimosi tomis teisėmis apimtis. 16 straipsnis susijęs su atvejais, kai kreditorius turi reikalavimo teisę kelių pagal tą patį reikalavimą atsakingų skolininkų atžvilgiu.

66.      Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad aplinkybė, jog šios nuostatos numatytos ir reglamento „Roma II“ 19 bei 20 straipsniuose, rodo, kad jos nėra lemiamas veiksnys, į kurį atsižvelgiant nustatoma, kurie santykiai yra sutartiniai (todėl jiems taikomas reglamentas „Roma I“), o kurie nesutartiniai (todėl jiems taikomas reglamentas „Roma II“)(31).

67.      Deja, reglamento „Roma I“ preambulėje nepateikta jokio 15 arba 16 straipsnių kilmės arba jų tikslo paaiškinimo. Reglamento „Roma I“ 15 straipsnio formuluotė panaši į Romos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies formuluotę. M. Giuliano ir P. Lagarde pranešime nurodyta, kad „„subrogacija“ reiškia kreditoriaus teisių suteikimą asmeniui, kuris privalo sumokėti skolą kartu su kitais asmenimis arba jų vardu ir yra suinteresuotas ją sumokėti“, o kadangi konvencija taikoma tik sutartinėms prievolėms, ši nuostata apima tik sutartinio pobūdžio teises(32). Pranešimo autoriai aiškina, kad nuostatos dėl subrogacijos netaikomos subrogacijai pagal įstatymą, kai mokėtina skola atsiranda dėl delikto (pavyzdžiui, jeigu draudikui pereina apdraustojo teisės žalą padariusio asmens atžvilgiu). Dažnesni subrogacijos pagal įstatymą atvejai susiję su kreditoriaus skolininkui suteikta paskola, kurios grąžinimas užtikrintas garantija. Jeigu garantas (trečiasis asmuo) grąžina kreditoriui visą skolą, jam regreso tvarka pereina kreditoriaus reikalavimas (jis pakeičia kreditorių) ir jis įgyja reikalavimo teisę skolininkui.

68.      Tačiau šioje išvadoje aptariamose abiejų nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose situacija nėra tokia akivaizdi kaip situacija su kreditoriumi, skolininku ir garantu.

69.      Reglamento „Roma I“ 16 straipsniu užtikrinamas atitinkamos teisės taikymo tęstinumas tais atvejais, kai sutartinė prievolė saisto skolininkų daugetą. Tačiau ši nuostata nepadeda nustatyti, ar tam tikra pirminė prievolė yra sutartinė, ar ne.

70.      Todėl manau, kad nė viena iš šių nuostatų nepadeda geriau suprasti, ar atgręžtinis reikalavimas patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį.

71.      Remdamasi anksčiau pateikta analize, darau išvadą, kad tais atvejais, kai du arba daugiau draudikų solidariai privalo sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, patyrusiam nuostolių, žalos arba sužalojimų dėl draudėjo (-ų) deliktinių veiksmų arba neveikimo, ir kai vienas draudikas sumoka tokią draudimo išmoką ir siekia, kad jos dalį atlygintų kitas (-i) draudikas (-ai), draudiko prievolė atlyginti draudėjo patirtus nuostolius arba sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam už draudėją turėtų būti laikoma sutartine prievole, kaip ji suprantama pagal reglamentą „Roma I“. Nepaisant to, ar draudikas sumoka atitinkamą sumą tiesiogiai nukentėjusiajam, ar vienas draudikas sumoka tam tikrą sumą kitam ir taip prisideda prie draudimo išmokos mokėjimo, prievolės atlyginti žalą sutartinis pobūdis nesikeičia. Taigi, taikytina teisė turi būti nustatoma pagal reglamentą „Roma I“.

 Reglamentas„ Roma II“

72.      Padariau išvadą, kad draudiko atgręžtinis reikalavimas patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį. Todėl iš esmės nebūtina nagrinėti reglamento „Roma II“. Tačiau, siekdama išvengti neaiškumų, trumpai jį išnagrinėsiu.

73.      Manau, kad draudiko atgręžtinis reikalavimas nepatenka į reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalies taikymo sritį dėl toliau nurodytų priežasčių.

74.      Pirma, nesutartinės prievolės laikomos likutinėmis. Atsižvelgiant į šios išvados 58–62 punktuose pateiktą analizę ir į 71 punkte padarytą išvadą galima teigti, kad pagrindinės bylos susijusios su sutartinėmis prievolėmis. Todėl reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma.

75.      Antra, reglamento „Roma II“ 4 straipsnyje nurodyta bendra nesutartinių prievolių kategorija negalima nulemti taikytinos teisės. Taip yra todėl, kad velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų nesieja joks įvykis, per kurį padaryta žalos. Velkančios transporto priemonės draudikas nėra padaręs žalos velkamos transporto priemonės draudikui ir atvirkščiai. Taigi, draudikų nesieja nesutartinės prievolės. Nors tiesa, kad reikalavimas (-ai) pagal draudimo sutartį (-is) atsirado dėl kelių eismo įvykio ir per jį nukentėjusiajam padarytos žalos, draudikai nėra šio įvykio kaltininkai ir nėra su juo glaudžiai susiję. Jie su šiuo įvykiu susiję tik per draudimo sutartyje (-yse), sudarytoje (-ose) su atitinkamu (-ais) draudėju (-ais), numatytas prievoles(33). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką „<...> į deliktinę ar kvazideliktinę atsakomybę galima atsižvelgti tik su sąlyga, kad galima nustatyti priežastinį žalos ir aplinkybės, dėl kurios atsirado ši žala, ryšį“(34).

76.      Trečia, draudiko atgręžtinis reikalavimas nepatenka nė į vieną nesutartinių prievolių, reglamentuojamų reglamento „Roma II“ 5–12 straipsniais, kategoriją.

77.      Kaip yra dėl 18 straipsnio, kuriame numatyta galimybė pasirinkti taikytiną teisę, jeigu „žalą patyręs asmuo“ (t. y. nukentėjusysis) nori pareikšti tiesioginį ieškinį kaltininko draudikui, „<...> jeigu tai numato nesutartinėms prievolėms taikytina teisė ar draudimo sutarčiai taikytina teisė“?

78.      Nors nėra konstatuojamosios dalies, kurioje būtų paaiškinta 18 straipsnio reikšmė, galima remtis Komisijos pasiūlymo aiškinamuoju memorandumu dėl 14 straipsnio (vėliau tapusio 18 straipsniu), kuriame numatyta: „14 straipsnyje nurodyta teisė, taikytina sprendžiant klausimą, ar žalos patyręs asmuo gali pareikšti ieškinį tiesiogiai atsakingo asmens draudikui. Siūloma nuostata užtikrinama protinga tokiais atvejais kylančių interesų pusiausvyra, nes ja žalos patyrusiam asmeniui suteikiamas pasirinkimas ir taip jis apsaugomas, tačiau pasirinkimas ribojamas dviem teisės sistemomis, kurių taikymo gali pagrįstai tikėtis draudikas[:] nesutartinėms prievolėms taikytina teise ir draudimo sutarčiai taikytina teise. Draudiko prievolių apimtis visais atvejais nustatoma pagal draudimo sutarčiai taikomą teisę. Šioje nuostatoje, kaip ir su aplinka susijusiame 7 straipsnyje, vartojamos formuluotės leidžia išvengti abejonių tais atvejais, kai nukentėjusysis nepasinaudoja pasirinkimo teise.“

79.      Manau, kad 18 straipsniu nukentėjusiajam tik suteikiama galimybė pasirinkti pareikšti ieškinį tiesiogiai draudikui (o ne kaltininkui), tačiau pagrindinės tokiais atvejais taikomos taisyklės nekinta. Nukentėjusio asmens teisė pareikšti reikalavimą kaltininkui reglamentuojama pagal nesutartinėms prievolėms taikytiną teisę. Draudiko teisinė pareiga sumokėti žalos atlyginimą už kaltininką priklauso nuo draudimo sutarties, kuri aiškinama pagal jai taikytiną teisę, sąlygų.

80.      Todėl esu įsitikinusi, kad reglamentas „Roma II“ netaikomas, taigi 20 straipsnio nuostatos dėl daugeto atsakomybės yra nereikšmingos siekiant nustatyti bylose C‑359/14 ir C‑475/14 taikytiną teisę.

 Išvada

81.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje C‑359/14 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje C‑475/14 pateiktus klausimus atsakyti taip:

–        2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo 14 straipsnio b punkte nėra numatytos specialiosios taisyklės, pagal kurią būtų nustatoma taikytina teisė.

–        Tais atvejais, kai du arba daugiau draudikų solidariai privalo sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam, patyrusiam nuostolių, žalos arba sužalojimų dėl draudėjo (-ų) deliktinių veiksmų arba neveikimo, ir kai vienas draudikas sumoka tokią draudimo išmoką ir siekia, kad jos dalį atlygintų kitas (-i) draudikas (-ai), draudiko prievolė atlyginti draudėjo patirtus nuostolius arba sumokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam už draudėją turėtų būti laikoma sutartine prievole, kaip ji suprantama pagal 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 1 straipsnio 1 dalį. Nepaisant to, ar draudikas sumoka tokią sumą tiesiogiai nukentėjusiajam, ar vienas draudikas sumoka tam tikrą sumą kitam draudikui ir taip prisideda prie draudimo išmokos mokėjimo, prievolės atlyginti žalą sutartinis pobūdis nesikeičia. Taigi, taikytina teisė nustatoma pagal reglamentą „Roma I“.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) (OL L 177, p. 6).


3 – 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) (OL L 199, p. 40).


4 – 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, p. 11) (toliau – Direktyva 2009/103 arba direktyva).


5 – Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 304, 1978, p. 36). Konsoliduotas tekstas pateiktas OL C 27, 1998, p. 1.


6 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) (toliau – reglamentas „Briuselis I“ ). Šis reglamentas netaikomas Danijai (1 straipsnio 3 dalis).


7 – Konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL L 266, 1980, p. 1).


8 – Žr. reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ 6 konstatuojamąją dalį.


9 – Žr. reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ 7 konstatuojamąją dalį.


10 – Žr. reglamento „Roma I“ 40 konstatuojamąją dalį ir 23 straipsnį. Taip pat žr. reglamento „Roma II“ 35 konstatuojamąją dalį ir 27 straipsnį.


11 – 1 straipsnio 1 dalis.


12 – 3 straipsnio 1 dalis.


13 – Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra pakankamai detalios informacijos apie Lietuvos ir Vokietijos įstatymus, kuriais reglamentuojamas privalomasis motorinių transporto priemonių draudimas, kad galėčiau pateikti naudingų pastabų apie tai, kaip galėtų būti taikoma 7 straipsnio 4 dalis.


14 – 1 straipsnio 1 dalis.


15 – Tačiau šios nuostatos neapima atgręžtinių reikalavimų, pavyzdžiui, susijusių su kelių eismo įvykiais.


16 – 1 straipsnio 1 dalis. Žr. Sprendimą Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146.


17 – Pagal 5 straipsnį, esant tam tikroms sąlygoms, valstybės narės gali nukrypti nuo šios pareigos dėl tam tikrų fizinių arba viešųjų ar privačių juridinių asmenų. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra informacijos, kuri rodytų, kad 5 straipsnis yra reikšmingas dviejose šioje išvadoje aptariamose pagrindinėse bylose.


18 – Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑475/14 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos federalinio teismo sprendimu Nr. IV 279/08. Ta byla susijusi su transporto priemonėmis, kurios Vokietijoje apdraustos draudimo sutartimis Vokietijoje galiojančia draudimo tvarka. Jos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamų pagrindinių bylų, kurios yra susijusios su registruotomis transporto priemonėmis, apdraustomis draudimo sutartimis kitoje valstybėje narėje, aplinkybių.


19 – Žr. Hague Conference on Private International Law, Acts and documents of the 11th session, 1968 (III t., Road Traffic Accidents, p.223).


20 – Direktyvos 12 konstatuojamoji dalis.


21 – Žr. direktyvos 26 konstatuojamąją dalį.


22 – Žr. reglamentų „Roma I“ ir „Roma II“ 7 konstatuojamąją dalį. Dar žr. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 28 punktą.


23 – Žr. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 18 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


24 – Žr. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


25 – Žr. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


26 – Dar žr. Sprendimo Brogsitter, C‑548/12, EU:C:2014:148, 20 ir 21 punktus. Taip pat žr. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


27 – Galbūt ji aiškiai pasirinkta (3 straipsnis); priešingu atveju – dėl to, kad paslaugų teikėjo (draudimo bendrovės) arba draudėjo buveinė arba įprasta gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (atitinkamai 4 straipsnio 1 dalies b punktas ir 7 straipsnio 3 dalies b punktas). Gali būti ir taip, kad sutarties sudarymo metu rizika buvo Lietuvoje (7 straipsnio 3 dalies a punktas). Dėl galimo 7 straipsnio 4 dalies taikymo žr. šios išvados 13 konstatuojamąją dalį.


28 – Pagal bendrąją reglamente „Briuselis I“ numatytą taisyklę valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos tos valstybės teismuose (2 straipsnis). Reglamento „Briuselis I“ 5 straipsnio 1 punkto a papunktyje pateikta nuostata dėl specialiosios jurisdikcijos, kuria nukrypstama nuo bendrosios taisyklės ir pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla dėl sutarties gali būti iškelta sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose.


29 – Žr. šios išvados 43 punktą.


30 – Žr. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2013:165, 46 ir 47 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką. Taip pat žr. mano išvados, pateiktos toje byloje Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2012:586, 43–45 punktus.


31 – Žr. Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) aiškinamąjį memorandumą, KOM(2003) 427 (galutinis), p. 26.


32 – Žr. Milano universiteto profesoriaus M. Giuliano ir Paryžiaus I universiteto profesoriaus P. Lagarde pranešimą apie Konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL C 282, 1980, p. 1), 13 straipsnis („Subrogacija“).


33 – Žr. šios išvados 60 punktą.


34 – Žr. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.