2024 m. balandžio 12 d. Fővárosi Törvényszék (Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje Pegazus Busz Fuvarozó Kft. / Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága
(Byla C-262/24, Pegazus Busz)
Proceso kalba: vengrų
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas
Fővárosi Törvényszék
Šalys pagrindinėje byloje
Pareiškėja: Pegazus Busz Fuvarozó Kft.
Atsakovė: Nemzeti Adó- és Vámhivatal Fellebbviteli Igazgatósága
Prejudiciniai klausimai
1. Ar su PVM direktyvos1 167 straipsniu, 168 straipsnio a punktu ir 178 straipsnio a punktu, taip pat teise į teisingą bylos nagrinėjimą, kaip bendruoju teisės principu, įtvirtintu Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, siejamame su pagrindiniais proporcingumo ir teisinio saugumo principais, suderinama tai, kad mokesčių administratorius:
a) nepaisydamas sąskaitoje faktūroje nurodyto ekonominio sandorio pripažinimo, nesuteikia apmokestinamajam asmeniui teisės į atskaitą dėl to, kad remiantis visomis, jo nuomone, svarbiomis aplinkybėmis, kaip antai subrangovų dalyvavimas, atskleisti asmeniniai, organizaciniai ir nuosavybės ryšiai, asmens, kliento ir pareiškėjos sudarytoje pagrindinėje sutartyje nurodytos kaip asmens, atsakingo už kasdienių ryšių palaikymą, elgesys su darbuotojais ir tai, kad darbuotojų darbo sąlygos susitarus su vėlesniais subrangovais išliko nepakitusios – galima daryti išvadą, kad pareiškėjos elgesys prieštarauja teisėto naudojimosi teisėmis reikalavimams, todėl laikytina, kad ekonominė veikla yra apsimestinė ir kad ji buvo sukurta tik siekiant gauti mokestinę naudą, prieštaraujančią PVM teisės aktų tikslams, nors nagrinėjamos aplinkybės neišvengiamai kyla iš privatinėje teisėje įtvirtintos sutarčių laisvės, taip pat iš šias sutartis reglamentuojančių civilinių, darbo ir mokesčių teisės aktų ir nėra priežastiniu ryšiu susijusios su apmokestinamojo asmens teise į PVM atskaitą?
b) tai, kad sąskaitą faktūrą išrašęs asmuo vėluoja sumokėti deklaruotus mokesčius ir įmokas, nors mokesčių administratorius jam suteikia galimybę išskaidyti mokėjimą tam, kad padėtis pagerėtų, ir galiausiai išieško mokėtiną sumą pagal prieš subrangovą nukreiptą priverstinio vykdymo procedūrą taip, kad valstybės biudžetas nepatirtų nuostolių, laiko mokesčių vengimu (ar sukčiavimas yra tik mokesčio slėpimas nuo mokesčių administratoriaus, t. y. mokesčio nedeklaravimas ir nesumokėjimas)?
c) remdamasis mokesčių slaptumu per procedūrą neatskleidžia mokesčių mokėtojui veiksmų, kurie tariamai laikomi mokesčių vengimu, t. y. prievolės mokėti mokesčius ir įmokas pažeidimo pobūdžio, taigi nenurodo nei konkretaus subrangovo, kuriam taikomas pažeidimas, nei mokesčių (ar įmokų) rūšies, nei pažeidimo apimties ir laikotarpio, o tik daro bendro pobūdžio nuorodas?
d) kaip teisės į atskaitą įgyvendinimo sąlygą, remdamasis vien asmeniniais ir organizaciniais ryšiais tarp apmokestinamojo asmens ir subrangovo, ne tik nustato apmokestinamajam asmeniui pareigą patikrinti (savo subrangovo mokestinę skolą), kuri jam nepriklauso, bet ir, remdamasis vien šia aplinkybe, daro prielaidą, kad apmokestinamasis asmuo žino apie subrangovo mokestinę skolą, iš esmės neįvertinęs informacijos, susijusios su apmokestinamojo asmens žinojimu, ir to, ar šiuos duomenis galima gauti teisėtai (atsižvelgiant į mokesčių slaptumą), fiziškai ir logiškai? Ar aplinkybė, kad asmeninius ir organizacinius ryšius užmezgė privatūs asmenys, turi kokios nors įtakos tam, ar šis žinojimas yra įrodytas?
e) išsamiai nenagrinėdamas atitinkamo teisinio pagrindo, nustato, kas yra darbdavys, su kuriuo darbuotoją sieja darbo santykiai, ne pagal darbo sutartį, kurioje nustatyti darbo santykiai, ne pagal darbo santykius fiksuojančio asmens tapatybę, ne pagal darbdavių ir darbuotojų suderintą pareiškimą, kurį patvirtina dokumentai, bet pagal priešingą dviejų darbuotojų (šiuo metu vieno) pareiškimą, darbo santykių su ankstesniais subrangovais atsiradimo aplinkybes, darbo sąlygų panašumą ir pirmojo darbdavio vadovo, kuris kartu yra ir kontaktinis asmuo pagal pagrindinę sutartį, elgesį?
f) savo išvadas, susijusias su ankstesniais laikotarpiais, pažodžiui taiko vėlesniems laikotarpiams, neatsižvelgdamas į kiekvieno laikotarpio reikšmingų faktinių aplinkybių pasikeitimus, visų pirma į asmeninių ir organizacinių ryšių išnykimą, ir, nepaisydamas šių faktinių pasikeitimų, nenagrinėja, kokią įtaką šie pokyčiai nagrinėjamu laikotarpiu turėjo mokesčių administratoriaus vertinimui dėl piktnaudžiavimo teise, apsimestinės ūkinės veiklos, sukčiavimo ar elemento, susijusio su apmokestinamojo asmens žinojimu apie tai, buvimo?
2. Ar, atsižvelgiant į atsakymą į ankstesnį klausimą, minėtiems PVM direktyvos straipsniams ir ypač teisinio saugumo principui prieštarauja teismų praktika, kurioje iš esmės teigiama, kad jeigu galima nustatyti asmeninį ryšį tarp pareiškėjo ir sąskaitas faktūras išrašiusio asmens, kuris taip pat gali turėti įtakos sąskaitoje faktūroje nurodytos ūkinės operacijos įvykdymui, galima daryti išvadą, papildomai nenagrinėjant elemento, susijusio su apmokestinamojo asmens žinojimu, – kad pastarasis žinojo apie mokesčių vengimą nesumokėjus mokesčio?
3. Ar minėtas mokesčių administratoriaus požiūris apskritai atitinka mokesčių administratoriaus pareigą pateikti teisiškai pakankamus įrodymus apie objektyvias aplinkybes, susijusias su PVM atskaita, ar tai yra prielaidomis ir spėjimais grindžiamas vertinimas, be kita ko, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytą principą, kad nacionalinės teisės normos dėl įrodymų negali pakenkti Sąjungos teisės veiksmingumui?
4. Ar SESV 267 straipsniui, Sąjungos teisės viršenybės principui ir teisei į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintiems Chartijos 47 straipsnyje, prieštarauja:
– tai, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas, motyvuodamas faktinių aplinkybių skirtumais, netaiko Teisingumo Teismo sprendimo dėl to, kad bylos, kurioje priimtas Teisingumo Teismo sprendimas, dalykas yra prekių tiekimas, o nagrinėjamos bylos dalykas yra paslaugų teikimas, arba dėl to, kad objektyvi aplinkybė, kuria remiamasi nagrinėjamoje byloje, yra tik viena iš objektyvių aplinkybių, įvertintų taikytiname Teisingumo Teismo sprendime, todėl būtų reikšminga ne daugiau nei ši sprendimo dalis;
– tai, kad nacionalinis paskutinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, nukrypsta nuo Teisingumo Teismo sprendimo, priimto nagrinėjamoje byloje po prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūros, ir priima jam priešingą sprendimą, pats nepradėjęs prejudicinio sprendimo priėmimo procedūros, nors jo sprendime nurodyti Sąjungos teisės aiškinimo prieštaravimai?
5. Ar, atsižvelgiant į būtinybę paisyti pirmesniame punkte minėtų teisių ir principų ir į pareigą netaikyti Sąjungos teisei prieštaraujančios nacionalinės teisės, valstybės narės teismas, kuriam paskutinės instancijos teismas nurodo iš naujo nagrinėti bylą, gali per šį pakartotinį nagrinėjimą nukrypti nuo paskutinės instancijos teismo pateiktų nurodymų, nepateikdamas prejudicinio klausimo, jei mano, kad jie prieštarauja Sąjungos teisei, jeigu, nusprendus iš naujo nagrinėti bylą, Teisingumo Teismas priėmė sprendimą tuo pačiu teisiniu klausimu panašiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios prieštarauja teisiniam aiškinimui, kuriuo grindžiama pareiga iš naujo nagrinėti bylą, ar nacionalinis teismas gali nesilaikyti paskutinės instancijos teismo nustatytos pareigos ir taikyti vėlesnį Teisingumo Teismo sprendimą tik tuo atveju, jei paskutinės instancijos teismas naujame procese pateikia prejudicinį sprendimą?
____________
1 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1).