BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2011 m. lapkričio 16 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Protesto procedūra – Vaizdinio Bendrijos prekių ženklo „BUFFALO MILKE Automotive Polishing Products“ paraiška – Ankstesnis vaizdinis nacionalinis prekių ženklas BÚFALO – Įrodymų pateikimas pirmą kartą Apeliacinėje taryboje – Reglamento (EB) Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalimi (dabar – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis) suteikta diskrecija – Ankstesnio prekių ženklo naudojimas iš tikrųjų – Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalys (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys)“
Byloje T‑308/06
Buffalo Milke Automotive Polishing Products, Inc., įsteigta Plezantone, Kalifornijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), atstovaujama advokatų F. De Visscher, E. Cornu ir D. Moreau,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą D. Botis,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Werner & Mertz GmbH, įsteigta Maince (Vokietija), iš pradžių atstovaujama advokatų M. Thewes ir V. Wiot, paskui – M. Thewes ir P. Reuter,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2006 m. rugsėjo 8 d. VRDT antrosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1094/2006‑2), susijusio su protesto procedūra tarp Werner & Mertz GmbH ir Buffalo Milke Automotive Polishing Products, Inc.,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai J. Schwarcz ir A. Popescu (pranešėjas),
posėdžio sekretorė S. Spyropoulos,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Teismo kanceliarijai 2006 m. lapkričio 13 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijai 2007 m. balandžio 10 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Teismo kanceliarijai 2007 m. kovo 1 d.,
susipažinęs su ieškovės dubliku, pateiktu Teismo kanceliarijai 2007 m. liepos 4 d.,
įvykus 2011 m. rugsėjo 13 d. posėdžiui, kuriame nė viena šalis nedalyvavo,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2001 m. vasario 20 d. ieškovė Buffalo Milke Automotive Polishing Products, Inc., remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146; pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1)), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą.
2 Prekių ženklas, kurį prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 3, 18 ir 25 klasėms ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:
– 3 klasė: „Vaškas, poliravimo tepalai, valymo preparatai, odų tepalai, odų apsauginiai preparatai, skalbimo preparatai“;
– 18 klasė: „Rankinės“;
– 25 klasė: „Drabužiai, įskaitant marškinėlius, vystyklai“.
4 Bendrijos prekių ženklo paraiška buvo paskelbta 2002 m. balandžio 8 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 27/2002.
5 2002 m. birželio 25 d. įstojusi į bylą šalis Werner & Mertz GmbH, remdamasi Reglamento Nr. 40/94 42 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 41 straipsnis), pateikė protestą dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo registracijos.
6 Protestas grindžiamas šiuo vaizdiniu vokišku prekių ženklu:
7 Šis prekių ženklas buvo įregistruotas 1994 m. liepos 15 d. Nr. 2 079 354 Nicos sutarties 3 klasės prekėms ir atitinka šį aprašymą: „skalbimo ir balinimo preparatai; valymo, poliravimo, šveitimo ir švitrinimo preparatai; muilas, odos, plastiko ir tekstilės gaminių, o ypač batų impregnavimo, valymo, priežiūros ir apsaugos priemonės; batų blizginimo preparatai, grindų valymo ir priežiūros preparatai; kilimų valymo ir priežiūros preparatai; impregnuotos medžiagos ir tekstilė; dėmių valikliai, detergentai santechnikos įrangai“.
8 Protestas susijęs su paraiškoje nurodytomis 3 klasės prekėmis, kurios, apribojus jų sąrašą per procedūrą VRDT, atitiko šį aprašymą: „vaškas, poliravimo tepalai, valymo preparatai, odų tepalai, odų apsauginiai preparatai, plovimo preparatai, visi skirti automobilių priežiūrai“.
9 Protestas grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio 1 dalies b punktas) nurodytu pagrindu.
10 2005 m. liepos 15 d. Protestų skyrius atmetė visą protestą motyvuodamas tuo, kad įrodymų, kuriuos pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnis) ieškovės prašymu pateikė į bylą įstojusi šalis, nepakanka norint pagrįsti, kad ankstesnis nacionalinis prekių ženklas buvo iš tikrųjų naudojamas Vokietijoje per penkerių metų laikotarpį iki Bendrijos prekių ženklo paraiškos paskelbimo. Jis nusprendė, kad visus pateiktus įrodymus parengė įstojusi į bylą šalis, kad jie neleidžia daryti išvados, jog prekėmis iš tiesų realiai buvo prekiaujama atitinkamoje rinkoje, ir kad todėl jie nepateikia informacijos dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimties.
11 2005 m. rugsėjo 9 d. įstojusi į bylą šalis Apeliacinei tarybai pateikė apeliaciją dėl Protestų skyriaus sprendimo.
12 2005 m. lapkričio 14 d. įstojusi į bylą šalis prašymo, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, priede pateikė įrodymų, papildančių jau pateiktus pirmojoje instancijoje. Šie nauji įrodymai buvo devynios nuo 2001 m. balandžio 20 d. iki 2002 m. kovo 18 d. išrašytos sąskaitos.
13 2006 m. rugsėjo 8 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT antroji apeliacinė taryba panaikino Protestų skyriaus sprendimą ir grąžino jam bylą.
14 Pirmiausia, kalbėdama apie įrodymų, kuriuos įstojusi į bylą šalis pirmą kartą pateikė nagrinėjant apeliaciją Apeliacinėje taryboje siekdama patvirtinti, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas Vokietijoje nuo 1997 m. balandžio 8 d. iki 2002 m. balandžio 7 d., priimtinumą, Apeliacinė taryba nusprendė, kad devynios sąskaitos yra papildomi įrodymai, kuriais siekiama patvirtinti arba pagrįsti Protestų skyriui laiku pateiktus pateisinančius dokumentus, ir yra priimtini.
15 Apeliacinė taryba savo vertinimą grindė Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalimi (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalis), kuria VRDT suteikiama diskrecija išnagrinėjus visas svarbias bylos aplinkybes atsižvelgti arba ne į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus.
16 Antra, dėl to, ar šiais papildomais įrodymais galima patvirtinti ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų pagal Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 dalį (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 dalis), Apeliacinė taryba nusprendė, kad pateiktais įrodymais pakankamai teisiškai patvirtintas ankstesnio prekių ženklo naudojimas žymint „poliravimo tepalus“ ir „odos tepalus“. Apeliacinė taryba padarė išvadą, jog šie įrodymai pagrindžia ir patvirtina rašytiniuose parodymuose ir kainoraščiuose nurodytą informaciją, ir, panašu, atitinka ataskaitas dėl apyvartos.
Šalių reikalavimai
17 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi išlaidas.
18 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
19 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio ir 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Reglamentą Nr. 40/94 (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 22 taisyklės pažeidimu. Šį pagrindą sudaro dvi dalys.
Dėl atsižvelgimo į pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktas sąskaitas
20 Ieškovė iš esmės teigia, kad Apeliacinė taryba, pažeisdama Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnį ir Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklę, pripažino priimtinais pirmą kartą joje pavėluotai pateiktus įrodymus. Ieškovės nuomone, Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į tai, kad šie įrodymai buvo pateikti esant vėlyvai procedūros stadijai, ir į aplinkybes, kuriomis šie įrodymai buvo pateikti, ir juos atmesti.
21 Šalys neginčija, kad 2005 m. lapkričio 14 d. įstojusios į bylą šalies įrodymai, pateikti kartu su prašymu, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai grindžiant pirmojoje instancijoje pateiktus įrodymus, nebuvo pateikti laiku, ir tai irgi ginčijamo sprendimo 19 ir 20 punktuose iš esmės patvirtino Apeliacinė taryba. Tačiau šalys nesutaria dėl to, ar VRDT galėjo atsižvelgti į šiuos dokumentus.
22 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad iš Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, jog pagal bendrąją taisyklę, jeigu nenurodyta kitaip, šalys faktines aplinkybes ir įrodymus gali pateikti pasibaigus jiems pateikti nustatytam terminui pagal Reglamento Nr. 40/94 nuostatas ir kad VRDT visiškai nedraudžiama atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus (2007 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo VRDT prieš Kaul, C‑29/05 P, Rink. p. I‑2213, 42 punktas).
23 Tačiau iš šios formuluotės tiek pat aiškiai matyti, kad pavėluotai nurodyti faktai ir pateikti įrodymai nesuteikia juos pateikiančiai šaliai besąlyginės teisės reikalauti, jog VRDT į tokius faktus ar įrodymus atsižvelgtų (minėto Sprendimo VRDT prieš Kaul 43 punktas).
24 Kai VRDT turi priimti sprendimą per protesto procedūrą, atsižvelgimas į tokią informaciją gali būti pateisinamas ypač tuomet, kai ji mano, jog, pirma, pavėluotai pateikti įrodymai iš pirmo žvilgsnio atrodo galintys turėti įtakos jai pateikto protesto nagrinėjimo baigčiai, ir, antra, kai procedūros stadija, per kurią pavėluotai pateikiami įrodymai, ir su pateikimu susijusios aplinkybės nesudaro kliūčių į juos atsižvelgti (minėto Sprendimo VRDT prieš Kaul 44 punktas).
25 Šiuo klausimu reikia iš karto atmesti ieškovės argumentą, kad minėtas Sprendimas VRDT prieš Kaul nėra taikomas šiuo atveju, nes įrodymai šioje byloje nebuvo susiję su ankstesnio prekių ženklo naudojimu iš tikrųjų. Iš tiesų pakanka nurodyti, kad minėtame Sprendime VRDT prieš Kaul Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalį, kuria, priešingai nei teigia ieškovė, ne tik reglamentuojamas su skundo pateikimo pagrįstumu susijusių įrodymų pavėluotas pateikimas, bet leidžiama VRDT atsižvelgti į įvairių rūšių pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus. Be to, Teisingumo Teismas neseniai patvirtino, kad jo pateiktas Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalies išaiškinimas taikomas taip pat tais atvejais, kai pavėluotai pateikiami ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymai (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Union Investment Privatfonds prieš VRDT, C‑308/10 P, neskelbiamo Rinkinyje, 40–45 punktus).
26 Dėl to, kaip VRDT naudojasi nurodyta diskrecija, reikia pažymėti, pirma, kad Apeliacinė taryba teisingai aiškiai konstatavo, jog turi būtiną diskreciją pagal Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalį, ginčijamo sprendimo 22 punkte nurodžiusi, kad „[VRDT], nagrinėdama visas svarbias bylos aplinkybes, [galėjo] visiškai laisvai spręsti, ar atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, ar ne“.
27 Antra, Apeliacinės tarybos pateiktais motyvais galima pateisinti jos sprendimą atsižvelgus į aplinkybes priimti pirmą kartą joje pateiktus įrodymus. Ginčijamo sprendimo 25 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad Protestų skyrius savo sprendime nusprendė, jog įstojusi į bylą šalis nepateikė nepriklausomų savo vykdomo realaus pardavimo įrodymų, kuriais būtų galima patvirtinti arba pagrįsti jos parengtus dokumentus dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimties. Todėl Apeliacinė taryba nusprendė, kad turi diskreciją ir kad pagrįsta priimti su prašymu, kuriame nurodomi apeliacijos pagrindai, pateiktus įrodymus, kuriais siekiama patvirtinti ar pagrįsti laiku Protestų skyriui pateiktus pateisinančius dokumentus.
28 Trečia, ginčijamame sprendime aiškiai nagrinėtas klausimas dėl devynių sąskaitų svarbos procedūros baigčiai ir nuspręsta jas priimti, nes tai buvo papildomi įrodymai, kuriais paaiškinami klausimai dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimties, t. y. klausimai, su kuriais susiję įrodymai jau buvo pateikti pirmojoje instancijoje. Be to, reikia pabrėžti, kaip tai daro ir VRDT, kad Apeliacinė taryba atliko ne tik įrodymų svarbos vertinimą iš pirmo žvilgsnio, kaip to reikalauja Teisingumo Teismas, bet išsamiai juos išnagrinėjo; tai parodė, kad dėl naujų įrodymų iš tiesų keičiasi procedūros baigtis, kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 26–31 punktuose.
29 Ketvirta, dėl kitų aplinkybių, kurioms esant negalima atsižvelgti į pavėluotai pateiktas sąskaitas, reikia pabrėžti, jog iš bylos medžiagos visiškai neaišku, kad į bylą įstojusi šalis ketino neteisėtai pratęsti procedūrą arba kad ji buvo nerūpestinga įrodymų pateikimo pirmojoje instancijoje momentu.
30 Juo labiau negalima pritarti ieškovės argumentui, kad atsižvelgiant į procedūros stadiją, per kurią buvo pavėluotai pateikti įrodymai, negalima į juos atsižvelgti. Šioje byloje Protestų skyriui priėmus sprendimą įstojusi į bylą šalis galėjo pateikti papildomų įrodymų, kad pagrįstų savo apeliaciją, o Apeliacinė taryba turėjo diskreciją juos priimti. Apeliacinė taryba į juos atsižvelgė, ir tai, kas, ieškovės manymu, yra vėlavimas vykstant procedūrai, iš tiesų priskirtina tik įprastai procedūros, per kurią Apeliacinei tarybai gali tekti panaikinti Protestų skyriaus sprendimą, eigai.
31 Galiausiai, kalbant apie patikrinimą, ar yra teisės aktų nuostatų, kuriomis būtų draudžiama priimti naujų įrodymų šioje procedūros stadijoje, reikia priminti, kad procedūros VRDT šalių galimybė nurodyti faktus ir pateikti įrodymų pasibaigus šiam tikslui nustatytiems terminams nėra besąlyginė; kaip matyti iš minėto Sprendimo VRDT prieš Kaul 42 punkto, jai taikoma sąlyga, kad nebūtų kitaip nurodančios nuostatos. Tik jei ši sąlyga yra įvykdyta, VRDT turi diskreciją atsižvelgti į pavėluotai nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus, kurią Teisingumo Teismas jai pripažino aiškindamas Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalį (2007 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo K & L Ruppert Stiftung prieš VRDT–Lopes de Almeida Cunha ir kt. (CORPO livre), T‑86/05, Rink. p. II‑4923, 47 punktas).
32 Tačiau žodžių junginį „jeigu nenurodyta kitaip“ pavartojęs dėl nuostatų, kuriomis gali būti ribojama Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalimi VRDT suteikta diskrecija, minėtame Sprendime VRDT prieš Kaul Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė, apie kokias Reglamento Nr. 40/94 nuostatas užsiminė. Jis taip pat nepatikslino, ar šis žodžių junginys taikytinas ir Reglamentui Nr. 2868/95, ypač Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 daliai.
33 Vis dėl to reikia pažymėti, jog Reglamentą Nr. 2868/95 Komisija priėmė vadovaudamasi Reglamento Nr. 40/94 140 straipsniu (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 145 straipsnis), todėl pirmojo reglamento nuostatas reikia aiškinti atsižvelgiant į antrojo reglamento nuostatas (2009 m. kovo 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Anheuser-Busch prieš VRDT – Budějovický Budvar (BUDWEISER), T‑191/07, Rink. p. II‑691, 73 punktas).
34 Todėl šioje byloje ieškovės argumentai, kad Apeliacinė taryba pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalį privalėjo atmesti įstojusios į bylą šalies pavėluotai pateiktus įrodymus, negalėdama taikyti Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalies, reikštų, kad teikiama pirmenybė įgyvendinimo reglamento taisyklės aiškinimui, prieštaraujančiam aiškiam bendrojo reglamento tekstui (žr. minėto Sprendimo BUDWEISER 73 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).
35 Be to, galimybės priimti papildomus įrodymus išsaugojimas atitinka minėto Sprendimo VRDT prieš Kaul idėją. Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, Teisingumo Teismas pateisino pavėluotai pateiktų įrodymų priėmimą remdamasis teisinio saugumo ir gero teisingumo vykdymo principais, pagal kuriuos protestas nagrinėjimas iš esmės turi būti kuo išsamesnis, kad būtų išvengta prekių ženklų, kurie vėliau galėtų būti pripažinti negaliojančiais, įregistravimo. Todėl, jeigu tai pateisina bylos aplinkybės, šie principai gali būti viršesni už procedūros veiksmingumo principą, dėl kurio pabrėžiama būtinybė laikytis terminų.
36 Iš to matyti, kad Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalis negali būti laikoma „kitaip nurodanti nuostata“, kaip tai suprantama pagal minėtą Sprendimą VRDT prieš Kaul.
37 Tiesa, kad Bendrasis Teismas jau buvo nusprendęs, kad Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 42 straipsnio 2 ir 3 dalys), įgyvendintose Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 1 dalimi, atsižvelgiant į jos redakciją, taikomą iki dalinio pakeitimo 2005 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1041/2005 (OL L 172, p. 4), kai po šio pakeitimo ji tapo to paties reglamento 22 taisyklės 2 dalimi, nurodyta, kad ankstesnio prekių ženklo naudojimo įrodymų pateikimas pasibaigus tam skirtam terminui iš esmės lemia protesto atmetimą, o VRDT šiuo atžvilgiu neturi diskrecijos (minėto Sprendimo CORPO livre 48 ir 49 punktai).
38 Vis dėlto Bendrasis Teismas taip pat nusprendė, jog Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 2 dalies antro sakinio negalima aiškinti taip, kad juo draudžiama atsižvelgti į papildomus įrodymus, paaiškėjus naujiems faktams, net jeigu jie yra pateikiami pasibaigus šiam terminui (minėto Sprendimo CORPO livre 50 punktas).
39 Iš to matyti, kad net jeigu pavėluotai pateiktų naudojimo įrodymų priėmimui taikoma sąlyga, kad būtų paaiškėję „naujų faktų“, šioje byloje yra pagrįstų priežasčių, dėl kurių šiuos įrodymus reikėtų priimti.
40 Iš tiesų šioje byloje „naujas faktas“, kaip numatyta minėtame Sprendime CORPO livre, yra Protestų skyriaus sprendimas. Tuo atveju, kai protestą pateikęs asmuo per nustatytą terminą pateikia svarbius pradinius įrodymus ir sąžiningai mano, jog jų pakanka jo reikalavimams pagrįsti, o tik iš Protestų skyriaus sprendimo sužino, jog šie įrodymai laikomi nepakankamais, nėra jokių teisėtų priežasčių, dėl kurių jam būtų draudžiama pagrįsti ar paaiškinti pradinių įrodymų turinį pateikiant papildomų įrodymų, kai šis asmuo prašo Apeliacinės tarybos atlikti naują išsamų bylos vertinimą.
41 Argumentas, kad protestą pateikę asmenys, kuriems tenka įrodinėjimo pareiga ir kurie turi ją vykdyti, apskritai turi galimybę pateikti išsamius įrodymus nuo procedūros pradžios, kartu su savo pastabomis, neįtikina. Iš esmės visi atvejai, kai įrodymai pateikiami pavėluotai, susiję su iš pradžių nustatyto termino nesilaikymu. Jeigu vien to, kad nebuvo laikytasi termino, pakaktų išvadai, kad nėra galimybių pateikti papildomų įrodymų, Reglamento Nr. 40/94 74 straipsnio 2 dalis niekada nebūtų taikoma, ir todėl būtų beprasmė.
42 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nurodyti, kad ieškovės pateikti argumentai negali daryti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, kiek tai susiję su atsižvelgimu į pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktus ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymus. Taigi pirmąją ieškovės ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų įrodymo
43 Ieškovės teigimu, Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, kad visi įstojusios į bylą šalies pateikti dokumentai leidžia patvirtinti, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų. Iš tiesų, jos nuomone, pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktos devynios sąskaitos, net nagrinėjamos susietos su kitomis įrodinėjimo priemonėmis, neleidžia įrodyti, kad Vokietijos teritorijoje per atitinkamą laikotarpį ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.
44 Kaip matyti iš Reglamento Nr. 40/94 devintos konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas manė, kad ankstesnio prekių ženklo apsauga pateisinama tik tada, kai prekių ženklas iš tikrųjų yra naudojamas. Pagal šią konstatuojamąją dalį Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta, jog Bendrijos prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo gali pareikalauti pateikti įrodymus, kad penkerius metus iki prekių ženklo, dėl kurio pareikštas protestas, paraiškos paskelbimo ankstesnis prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas toje teritorijoje, kurioje yra saugomas.
45 Pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį naudojimo įrodymai – tai duomenys apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo vietą, trukmę, apimtį ir pobūdį (žr. 2008 m. rugsėjo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Boston Scientific prieš VRDT – Terumo (CAPIO), T‑325/06, neskelbiamo Rinkinyje, 27 punktą ir jame nurodytą teismų praktika).
46 Aiškinant naudojimo iš tikrųjų sąvoką, reikia atsižvelgti į tai, kad reikalavimo, pagal kurį norint pateikti protestą dėl Bendrijos prekių ženklo paraiškos ankstesnis prekių ženklas turi būti iš tikrųjų naudojamas, ratio legis yra riboti ginčus, galinčius kilti dėl dviejų prekių ženklų, tada, kai nėra prekių ženklo aktyvaus naudojimo rinkoje tinkamo ekonominio pagrindo (2003 m. kovo 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Goulbourn prieš VRDT – Redcats (Silk Cocoon), T‑174/01, Rink. p. II‑789, 38 punktas). Tačiau šia nuostata nesiekiama įvertinti komercinės sėkmės ar kontroliuoti įmonės ekonominės strategijos, ar juo labiau – suteikti apsaugos tik didelio masto komerciniam prekių ženklų naudojimui (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT – Espadafor Caba (VITAFRUIT), T‑203/02, Rink. p. II‑2811, 38 punktas ir 2007 m. lapkričio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Charlott prieš VRDT – Charlo (Charlott France Entre Luxe et Tradition), T‑169/06, neskelbiamo Rinkinyje, 33 punktas).
47 Prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas tuomet, kai naudojamas pagal savo pagrindinę funkciją – užtikrinti prekių ar paslaugų, kurioms jis registruotas, kilmės tapatybę siekiant šių prekių ar paslaugų realizavimo rinkos sukūrimo ar išsaugojimo, išskyrus simbolinį prekių ženklo naudojimą, kurio vienintelis tikslas – išsaugoti prekių ženklo suteikiamas teises (žr. 2009 m. gegužės 13 d. Pirmosios instancijos teismo Sprendimo Schuhpark Fascies prieš VRDT – Leder & Schuh (jello SCHUHPARK), T‑183/08, neskelbiamo Rinkinyje, 20 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Šiuo atveju pagal prekių ženklo naudojimo iš tikrųjų sąlygą reikalaujama, kad prekių ženklas būtų naudojamas viešai ir skirtas išorei toks, koks jis yra saugomas atitinkamoje teritorijoje (minėtų sprendimų Silk Cocoon 39 punktas; VITAFRUIT 39 punktas ir Charlott France Entre Luxe ir Tradition 34 punktas).
48 Nustatant, ar prekių ženklas yra naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į susijusių faktų ir aplinkybių visumą, tinkamą nustatyti jo komercinio naudojimo realumą, ypač į naudojimo tam tikrame ekonomikos sektoriuje, siekiant išlaikyti ar sukurti rinkos dalį prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, pagrįstumą, šių prekių ar paslaugų pobūdį, rinkos ypatybes, prekių ženklo naudojimo apimtį ir dažnumą (minėto Sprendimo BUDWEISER 101 punktas).
49 Kalbant apie ankstesnio prekių ženklo naudojimo apimtį, pirmiausia reikia atsižvelgti, viena vertus, į visų komercinio prekių ženklo naudojimo veiksmų apimtį ir, kita vertus, – į laikotarpio, kuriuo prekių ženklas buvo naudojamas, trukmę ir naudojimo dažnumą (minėto Sprendimo BUDWEISER 102 punktas).
50 Atsakymas į klausimą, ar naudojimas yra kiekybiškai pakankamas, kad būtų išlaikyta ar sukurta rinkos dalis prekių ženklu saugomoms prekėms ar paslaugoms, priklauso nuo daugelio veiksnių ir kiekvienu konkrečiu atveju atliekamo vertinimo. Šių prekių ar paslaugų ypatybės, prekių ženklo naudojimo dažnumas ar reguliarumas, aplinkybė, kad prekių ženklas naudojamas prekiaujant visomis ar tik kai kuriomis įmonės savininkės tapačiomis prekėmis ar paslaugomis, arba su prekių ženklo naudojimu susiję įrodymai, kurių gali pateikti pats savininkas, yra veiksniai, į kuriuos gali būti atsižvelgiama (2006 m. gegužės 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sunrider prieš VRDT, C‑416/04 P, Rink. p. I‑4237, 71 punktas).
51 Siekiant nustatyti, ar ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, reikia atlikti visapusį vertinimą, atsižvelgiant į visus nagrinėjamu atveju svarbius veiksnius (minėto Sprendimo BUDWEISER 104 punktas). Toks vertinimas nėra atsietas nuo tam tikros nagrinėjamų veiksnių tarpusavio priklausomybės. Taip mažą nagrinėjamu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo apimtį gali kompensuoti didelis šio prekių ženklo naudojimo intensyvumas ar nuolatinumas laiko atžvilgiu, ir atvirkščiai. Be to, ankstesniu prekių ženklu pažymėtų prekių pardavimo apyvarta ir apimtis negali būti vertinamos absoliučiai, tačiau turi būti susietos su kitais svarbiais veiksniais, pavyzdžiui, komercinės veiklos apimtimi, gamybos ar prekybos pajėgumais, prekių ženklą naudojančios įmonės diversifikacijos laipsniu ir atitinkamoje rinkoje esančių prekių ar paslaugų ypatybėmis. Dėl to nebūtina, jog ankstesnio prekių ženklo naudojimas visada būtų svarbus kiekybiniu požiūriu, kad galėtų būti laikomas naudojimu iš tikrųjų (2003 m. kovo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ansul, C‑40/01, Rink. p. I‑2439, 39 punktas ir 2004 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo nutarties La Mer Technology, C‑259/02, Rink. p. I‑1159, 21 punktas).
52 Be to, Bendrasis Teismas patikslino, kad įrodinėjant, jog prekių ženklas iš tikrųjų buvo naudojamas, negalima remtis tikimybėmis ar daryti prielaidų, turi būti remiamasi konkrečiais ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad atitinkamoje rinkoje prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų ir pakankamai (2002 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kabushiki Kaisha Fernandes prieš VRDT – Harrison (HIWATT), T‑39/01, Rink. p. II‑5233, 47 punktas).
53 Atsižvelgiant būtent į šiuos vertinimus reikia išnagrinėti, ar Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad įstojusi į bylą šalis įrodė, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų.
54 Reikia nurodyti, kad nagrinėjama prekių ženklo registracijos paraiška buvo paskelbta 2002 m. balandžio 8 d., taigi Reglamento Nr. 40/94 43 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas penkerių metų laikotarpis prasideda 1997 m. balandžio 8 d. ir baigiasi 2002 m. balandžio 7 d. Be to, įstojusi į bylą šalis, siekdama įrodyti ankstesnio prekių ženklo naudojimą iš tikrųjų Vokietijoje, Protestų skyriui pateikė šiuos įrodymus:
– 2003 m. gruodžio 3 d. įstojusios į bylą šalies generalinio direktoriaus garbės žodžiu patvirtintą pareiškimą,
– dvi brošiūras, kuriose pateikus svarbių teksto vietų vertimą išsamiai nurodytos vaizdiniu įstojusios į bylą šalies žymeniu pažymėtos parduotos prekės, tačiau nė vienoje jų data nenurodyta,
– dvi prekių pakuočių kopijas kartu su integruotu vertimu į anglų kalbą, tačiau nė vienoje jų data nenurodyta,
– du kainoraščius kartu su daliniu vertimu, pateikus nuorodą „galioja nuo“ ir nurodžius šias datas: 2001 m. balandžio 1 d. ir 2000 m. sausio 1 d.,
– tris 1997 m., 1998 m. ir 1999 m. su mėnesine apyvarta susijusias ataskaitas,
– dvi 2003 m. su apyvarta susijusias ataskaitas.
55 Grįsdama pirmojoje instancijoje jau pateiktus įrodymus pirmą kartą Apeliacinėje taryboje įstojusi į bylą šalis pateikė įrodymų, kuriuos sudaro devynios nuo 2001 m. balandžio 20 d. iki 2002 m. kovo 18 d. išrašytos sąskaitos.
56 Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad ieškovė skiria argumentus dėl Protestų skyriui pateiktų įrodymų ir su pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų sąskaitų įrodomąja galia susijusius argumentus.
57 Kalbėdama apie pirmojoje instancijoje pateiktus įrodymus ieškovė teigia, kad jų akivaizdžiai nepakanka norint įrodyti, jog ankstesnis prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų todėl, kad, pirma, garbės žodžiu patvirtintas pareiškimas parengtas pačios įstojusios į bylą šalies ir, antra, nė viename kitame dokumente nėra pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį reikalaujamos informacijos, t. y. informacijos dėl naudojimo trukmės, vietos, apimties ir pobūdžio.
58 Dėl garbės žodžiu patvirtinto pareiškimo reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką norint įvertinti „rašytinių pareiškimų, padarytų prisiekus ar iškilmingai patvirtinus arba turinčių panašią galią pagal tos valstybės, kurioje pareiškimas padaromas, teisės aktus“, įrodomąją galią, kaip suprantama pagal Reglamento Nr. 40/94 76 straipsnio 1 dalies f punktą (dabar – Reglamento Nr. 207/2009 78 straipsnio 1 dalies f punktas), reikia patikrinti juose nurodytos informacijos įtikimumą ir tikrumą, visų pirma atsižvelgiant į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą, ir atsakyti į klausimą, ar tokio dokumento turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deichmann-Schuhe prieš VRDT – Design for Woman (DEITECH), T‑86/07, neskelbiamo Rinkinyje, 47 punktą ir minėto Sprendimo jello SCHUHPARK, 38 punktą).
59 Todėl nors tiesa, kad atsižvelgiant į pareiškimo autoriaus ir įstojusios į bylą šalies ryšį minėtas pareiškimas turi būti pagrįstas kitų įstojusios į bylą šalies suteiktų įrodymų turiniu, kad turėtų įrodomąją galią, vis dėlto vien dėl aplinkybės, kad šį pareiškimą pateikė įstojusios į bylą šalies generalinis direktorius, ji negali prarasti visos galios. Be to, kaip toliau nurodyta, pareiškime pateikta informacija iš tiesų pagrįsta kitais VRDT pateiktais įrodymais. Todėl šį ieškovės argumentą reikia atmesti.
60 Dėl ieškovės argumento, kad joks kitas įrodymas neapima visos pagal Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklės 3 dalį reikalaujamos informacijos, reikia nurodyti, kaip tai daro ir VRDT, kad ieškovės taikytas įrodymų vertinimo metodas, kurio esmė – dalyti pateiktus įrodymus į atskiras dalis siekiant kuo daugiau jų atmesti dėl svarbos nebuvimo, nesuderinamas, pirma, su principu, kad įrodymai turi būti vertinami visapusiškai ir, antra, su Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Ansul pateikta pozicija, pagal kurią vertinant, ar prekių ženklas buvo naudojamas iš tikrųjų, reikia atsižvelgti į visus faktus ir aplinkybes, kuriomis gali būti įrodytas jo komercinio panaudojimo realumas (minėto Sprendimo Ansul 38 punktas).
61 Be to, nors Reglamento Nr. 2868/95 22 taisyklėje minimos nuorodos, susijusios su naudojimo vieta, trukme, apimtimi ir pobūdžiu, ir pateikiami priimtinų įrodymų pavydžiai, kaip antai pakuotės, etiketės, kainoraščiai, katalogai, sąskaitos, fotografijos, laikraščių skelbimai ir raštiški pareiškimai, šioje taisyklėje visiškai nenurodoma, kad kiekviename įrodymas turi apimti informaciją apie kiekvieną iš keturių rodiklių, su kuriais turi būti susijęs naudojimo iš tikrųjų įrodymas, t. y. naudojimo vieta, trukmė, pobūdis ir apimtis.
62 Iš to matyti, jog ieškovės argumentui, kad į tam tikrus įrodymus negalima atsižvelgti, nes jais kartu neįrodomi visi keturi reikalaujami elementai, negalima pritarti juo labiau todėl, kad šioje byloje brošiūros, kainoraščiai ir pateikti pareiškimai aiškiai tiesiogiai arba naudojantis dedukcijos metodu patvirtina naudojimo vietą, trukmę ir pobūdį.
63 Šiuo klausimu reikia nurodyti, kad brošiūrose ir ant dviejų pakuočių kopijų prekės pristatomos vokiškai. Tiesa, kad viena pakuotė, naudojimosi instrukcija ir prekės aprašymas yra ir prancūzų bei anglų kalbomis, bet tai paaiškinama, kaip teigia įstojusi į bylą šalis, tuo, kad nagrinėjamos prekės buvo dar kartą importuotos iš kitų Europos šalių. Bet kuriuo atveju šios nuorodos neleidžia abejoti tuo, kad nagrinėjama rinka iš tiesų yra Vokietija. Kainoraščiai, kuriuose kainos, atsižvelgiant į metus, nurodytos Vokietijos markėmis arba eurais, tai irgi paliudija ir taip patvirtina įstojusios į bylą šalies generalinio direktoriaus pareiškimą dėl naudojimo vietos. Toks, koks įregistruotas, vaizdinis prekių ženklas nurodytas visose brošiūrose, kainoraščiuose ir ant pakuočių. Ataskaitose dėl apyvartos nurodyta, kad pardavimas iš tiesų buvo vykdomas. Be to, šią aplinkybę patvirtina sąskaitos. Nors žodis „bufalo“ tam tikrais atvejais sutrumpintas, santrumpa gali būti susijusi tik su žodžiu „bufalo“. Taigi, pavyzdžiui, 2001 m. gruodžio 20 d. sąskaitoje minima „buf. Shoe polish schwarz 75 ml“. Nuoroda į šią prekę yra ir kitoje tos pačios dienos sąskaitoje ir joje atitinka prekę „bufalo shoe polish black 75 ml“. Taigi naudojimo pobūdis pakankamai įrodytas.
64 Priešingai nei teigia ieškovė, įrodytas buvo tik naudojimas žymint batų priežiūros priemones. Brošiūrose patvirtinama, kad, be batų blizginimo preparatų, įstojusi į bylą šalis prekiavo, be kita ko, muilu, ant kurio aiškiai nurodyta, kad jis tinka „visų tipų lygiai odai“, riebalais odai ir prekėmis, ant kurių pavaizduoti tik odos gaminiai ar drabužiai, taip nurodant, kad BUFALO produktai skirti jiems. Todėl šiuo klausimu ieškovės argumentai nėra svarbūs ir turi būti atmesti.
65 Reikia atmesti ir ieškovės argumentą, kad dokumentai be datų arba su data, kurios neapima laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti, taip pat nėra svarbus. Net darant prielaidą, kad vien šių dokumentų nepakanka daryti išvadą dėl naudojimo iš tikrųjų, reikia manyti, jog kadangi prekės komercinio gyvavimo trukmė įprastai apima atitinkamą laikotarpį, o naudojimo tęstinumas yra vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti norint nustatyti, kad naudojama objektyviai siekiant sukurti ar išlaikyti rinkos dalį, tokios rūšies įrodymų, kurie tikrai svarbūs, šioje byloje turi būti paisoma ir jie turi būti vertinami kartu su kitomis aplinkybėmis, nes gali a posteriori įrodyti realų ir rimtą prekių ženklo naudojimą prekyboje.
66 Kalbėdama apie pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktas sąskaitas, ieškovė ginčija jų įrodomąją galią pirmiausia motyvuodama tuo, kad jos parodo tik sporadišką naudojimą atsižvelgiant į prekių pobūdį (prekės už mažas kainas), nagrinėjamos geografinės rinkos apimtį (Vokietija) ir atitinkamus vartotojus (plačioji visuomenė) ir kad jos atitinka tik mažą pareiškime su priesaika paminėtos apyvartos dalį, antra, kad jas išdavė kitas subjektas, dėl kurio nėra įrodymų, kad tai – savininko įgaliotinis, trečia, jos susijusios ne su visu penkerių metų laikotarpiu, bet tik su trylikos mėnesių laikotarpiu, ir, ketvirta, jos gali veikiau patvirtinti naudojimą batams, bet ne poliravimo tepalams ir apskritai odos tepalams.
67 Šioje byloje, kalbant apie papildomas sąskaitas ir jų įtaką naudojimo apimties vertinimui, Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, jog kartu su kitais įrodymais šios sąskaitos „<...> įrodo naudojimą, objektyviai tinkamą sukurti realizavimo rinką ar ją išsaugoti poliravimo tepalams ir odos tepalams; be to, prekybos apimtys, palyginti su naudojimo laikotarpiu ir dažnumu, nėra tokios mažos, kad leistų daryti išvadą, jog naudojimas buvo tik simbolinis, minimalus ar fiktyvus, siekiant vien išsaugoti prekių ženklo teikiamas teises“.
68 Apeliacinė taryba tokią išvadą padarė griežtai įvertinusi įrodymus ir remdamasi šiomis konkrečiomis pastabomis:
„Devynios sąskaitos išrašytos per laikotarpį nuo 2001 m. balandžio mėn. iki 2002 m. kovo mėn. [Įstojusios į bylą šalies] generalinis direktorius savo deklaracijoje nurodė, kad nuo 2000 m. iki 2003 m. gauta su batų priežiūros priemonėmis ir medžiagomis susijusi apyvarta siekė 6 653 237 eurus. Devynios sąskaitos susijusios su pardavimu maždaug už 1 600 eurų ir parodo, kad BUFALO gaminiai įvairiems klientams buvo pristatyti mažais kiekiais (12, 24, 36, 48, 60, 72 arba 144 vienetai). Panašu, kad tai atitinka nedidelio pardavimo apyvartą, apie kurią kalbama pareiškime ir kuri vos viršija milijoną eurų per metus prekiaujant plačiai naudojamomis prekėmis, kaip antai batų blizginimo preparatai, pačioje didžiausioje Europos rinkoje, t. y. Vokietijoje, kur yra maždaug 80 milijonų potencialių vartotojų. Be to, sąskaitoje nurodyti tarifai daugiausia atitinka nurodytuosius kainoraščiuose, kurie Protestų skyriui pateikti d dokumente.“
69 Šios išvados atitinka Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią tam, kad prekių ženklas būtų naudojamas iš tikrųjų, net minimalaus jo naudojimo ar to, kad jį atitinkamoje valstybėje narėje naudoja tik vienas importuotojas, gali pakakti, jei naudojimas turi realų komercinį tikslą (minėto Sprendimo Ansul 39 punktas ir minėtos Nutarties La Mer Technology 21 punktas).
70 Iš to išplaukia, kad ieškovės argumentas, jog sąskaitose minėtas pardavimas parodo tik sporadinį naudojimą atsižvelgiant į prekių pobūdį ir geografinės rinkos apimtį, turi būti atmestas.
71 Be to, reikia nurodyti, kad naudojimo apimtis neturi būti vertinama remiantis tik aiškiai sąskaitose nurodytomis pardavimo sumomis. Iš tiesų sąskaitose ir netiesiogiai pateikiama informacija dėl ankstesnio prekių ženklo naudojimo. Pavyzdžiui, tai, kad pateiktos sąskaitos paeiliui nesunumeruotos ir jose nurodomi daugiausia įvairūs mėnesiai, leidžia daryti išvadą, kad įstojusi į bylą šalis pateikė tik įrodymus, atitinkančius pardavimo pavyzdžius. Vis dėlto šie pavyzdžiai pakankamai įsitikinus leidžia daryti prielaidą, kad bendras nagrinėjamų prekių pardavimas realiai yra daug didesnis už aiškiai nurodytąjį. Be to, tai, kad šios sąskaitos adresuotos įvairiems platintojams, parodo, jog naudojimo apimtis pakankama, kad atitiktų realią ir rimtą komercinę pastangą ir kad tai nėra paprasčiausias bandymas simuliuoti naudojimą iš tikrųjų naudojant visada tuos pačius platinimo tinklus.
72 Todėl Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad sąskaitose nurodytos sumos nėra patikimos, kad reikštų, jog parduodama buvo tik siekiant išsaugoti prekių ženklą registre, o ne jį naudoti iš tikrųjų, ir kad to pakako išvadai, jog šioje byloje įstojusi į bylą šalis pateikė šio naudojimo iš tikrųjų įrodymus, kuriuos turėjo pateikti.
73 Kalbant apie argumentą, kad sąskaitas išdavė ne įstojusi į bylą šalis, o kitas subjektas, kurio atžvilgiu nepateiktas įrodymas, kad jis savininkės įgaliotinis, reikia nurodyti, kad sąskaitas išdavusi bendrovė nurodyta brošiūroje ir nuo 2001 m. balandžio 1 d. galiojusiame kainoraštyje bei ataskaitoje dėl 2000–2003 m. apyvartos. Kainoraštyje šios bendrovės pavadinimas nurodomas kartu paminėjus „Vertriebsgesellschaft mbH“, o tai galima išversti į lietuvių kalbą kaip „platinimo bendrovė“. Tas pats užrašyta ir ant devynių sąskaitų oficialių blankų. Be to, sąskaitų vidinėje paraštėje nurodytas bendrovės elektroninis adresas patvirtina, kad jis priklauso įstojusios į bylą šalies interneto svetainei, t. y. BNS@WERNER-MERTZ.COM. Šios aplinkybės patvirtina įstojusios į bylą šalies teiginį, kad atitinkama bendrovė yra įstojusios į bylą šalies platintoja arba bent jau su įstojusia į bylą šalimi glaudžiai susijusi bendrovė.
74 Be to, argumentą, kad sąskaitos susijusios ne su visu penkerių metų laikotarpiu, o tik su trylikos mėnesių laikotarpiu, taip pat reikia atmesti, nes būtina, kad būtų naudojama ne visą penkerių metų laikotarpį, bet veikiau pakankamai ilgą laikotarpį, kad būtų galima nustatyti, jog naudojama iš tikrųjų. Be to, pareiškime su priesaika yra daugiau informacijos šiuo klausimu ir todėl negalima teigti, kad šioje byloje prekių ženklas buvo naudojamas tik trylikos mėnesių laikotarpį.
75 Galiausiai argumentas, kad įrodymai geriausiu atveju gali patvirtinti naudojimą žymint tik batus, o ne poliravimo tepalus ir apskritai odos tepalus, taip pat turi būti atmestas, nes taip daromas skirtumas, neatitinkantis jokio realaus rinkos segmento, kuriame prekės, kuriomis grindžiamas protestas, galėtų būti komerciniu požiūriu suskirstytos.
76 Iš to matyti, jog pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktų sąskaitų pakanka, kad kartu su kitais įrodymais būtų galima patvirtinti, kad ankstesnis vokiškas prekių ženklas, kuriuo grindžiamas protestas, buvo naudojamas iš tikrųjų žymint Apeliacinės tarybos nurodytas prekes. Todėl antra ieškinio pagrindo dalis taip pat turi būti atmesta, o kartu su ja – ir visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
77 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Buffalo Milke Automotive Polishing Products, Inc. bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2011 m. lapkričio 16 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.