Byla T‑304/06

Paul Reber GmbH & Co. KG

prieš

Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT)

„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Bendrijos prekių ženklas „Mozart“ – Ginčo dalykas – Absoliutus atmetimo pagrindas – Apibūdinamasis pobūdis – Pareiga motyvuoti – Teisėti lūkesčiai – Vienodas požiūris – Teisėtumo principas – Reglamento (EB) Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas, 51 straipsnio 1 dalies a punktas, 73 straipsnio pirmas sakinys ir 74 straipsnio 1 dalies pirmas sakinys“

Sprendimo santrauka

1.      Bendrijos prekių ženklas – Apskundimo procedūra – Ieškinio pareiškimas Bendrijos teisme

(Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalis; Tarybos reglamento Nr. 40/94 44 straipsnio 1 dalis)

2.      Bendrijos prekių ženklas – Procedūros nuostatos – Sprendimų motyvavimas

(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 40/94 73 straipsnis)

3.      Bendrijos prekių ženklas – Teisinės apsaugos atsisakymas, panaikinimas ir negaliojimas – Absoliutūs negaliojimo pagrindai

(Tarybos reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies c punktas ir 51 straipsnio 1 dalies a punktas)

1.      Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) apeliacinės tarybos sprendimas gali būti užginčytas Pirmosios instancijos teisme tik dėl tam tikrų paraiškos įregistruoti atitinkamą Bendrijos prekių ženklą sąraše nurodytų prekių ar paslaugų. Tokiu atveju kitų tame pačiame sąraše esančių prekių ar paslaugų atžvilgiu šis sprendimas tampa galutinis.

Atsižvelgdamas į šią galimybę, Pirmosios instancijos teismas prekių ženklo paraišką pateikusio asmens jam paduotą prašymą, kuris yra vėlesnis už Apeliacinės tarybos sprendimą ir kuriuo jis atšaukia savo paraišką tik tam tikrų prekių, nurodytų pirminėje paraiškoje, atžvilgiu, laiko arba patvirtinimu, kad sprendimas ginčijamas tik tiek, kiek jame nurodomos likusios nagrinėjamos prekės, arba, jeigu toks prašymas buvo pateiktas vėlesniu proceso Pirmosios instancijos teisme etapu, dalies reikalavimų atsisakymu.

Tačiau taip aiškinti Pirmosios instancijos teisme atliktą Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimą galima tik tuo atveju, kai pareiškėjas tik išbraukia iš šio sąrašo vieną ar kelias prekes ar paslaugas arba vieną ar kelias prekių ar paslaugų kategorijas, kurios buvo tiksliai nurodytos šiame sąraše. Tokiu atveju akivaizdu, kad Pirmosios instancijos teismo iš tikrųjų prašoma nenagrinėti Apeliacinės tarybos sprendimo teisėtumo, kiek šis sprendimas susijęs su iš sąrašo išbrauktomis prekėmis ar paslaugomis; jį nagrinėti prašoma tik tiek, kiek jis susijęs su kitomis likusiomis šiame sąraše prekėmis ar paslaugomis.

Šį atvejį reikia skirti nuo Pirmosios instancijos teisme atlikto Bendrijos prekių ženklo paraiškoje nurodytų prekių ar paslaugų sąrašo apribojimo, kuriuo siekiama visiškai ar iš dalies pakeisti šių prekių ar paslaugų aprašymą. Pastaruoju atveju negalima atmesti galimybės, kad toks pakeitimas turės įtakos per administracinę procedūrą Tarnybos instancijų atliktam atitinkamo prekių ženklo vertinimui. Tokiomis aplinkybėmis tokio pakeitimo pripažinimas nagrinėjant ieškinį Pirmosios instancijos teisme prilygtų Procedūros reglamento 135 straipsnio 4 dalyje draudžiamam ginčo dalyko pakeitimui proceso metu.

(žr. 26–29 punktus)

2.      Pagal Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 73 straipsnio pirmą sakinį Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) sprendimuose nurodomi juos pagrindžiantys motyvai. Šios pareigos apimtis yra tokia pati kaip ir įtvirtintos EB 253 straipsnyje, o jos tikslas yra, pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti teisės akto priėmimo pagrindus tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Bendrijų teismui vykdyti sprendimo teisėtumo priežiūrą. Vertinant, ar sprendimo motyvai atitinka šiuos reikalavimus, būtina atsižvelgti ne tik į jo formuluotes, bet ir kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą.

Dėl Bendrijos prekių ženklų srityje taikomų teisės normų pažymėtina, kad tai, ar žymuo gali būti įregistruotas, turi būti vertinama remiantis tik Reglamentu Nr. 40/94, aiškinamu Bendrijos teismų. Valstybių narių institucijų ir teismų priimti sprendimai, taip pat ankstesnė Tarnybos praktika, yra aplinkybės, kurios nėra lemiamos ir į kurias galima atsižvelgti vertinant, ar žymuo gali būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas. Taigi, atsisakydama įregistruoti žymenį kaip Bendrijos prekių ženklą, Tarnyba savo sprendimo motyvuose privalo nurodyti absoliutų ar santykinį atmetimo pagrindą, kuriam prieštarautų ši registracija, šį pagrindą įtvirtinančią teisės nuostatą ir faktines aplinkybes, kurias laikė įrodytomis ir kurios, jos manymu, pagrindžia nurodytos teisės nuostatos taikymą. Tokie motyvai yra iš principo pakankami, kad atitiktų minėtus reikalavimus.

Žinoma, sprendimo priėmimo kontekstas, kurį, be kita ko, apibūdina sprendimo autoriaus ir suinteresuotosios šalies susirašinėjimas, kai kuriomis aplinkybėmis gali sugriežtinti motyvavimo reikalavimus. Taigi negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais gali prireikti konkrečiai atsakyti į vienos iš procedūros Tarnyboje šalių pateiktus argumentus, įskaitant argumentus dėl nacionalinio ar Tarnybos sprendimo panašioje byloje, taikant griežtesnius nei šie reikalavimus. Tačiau negalima reikalauti, kad Apeliacinės tarybos pateiktų išsamų atsakymą į kiekvieną procedūros šalių nurodytą argumentą. Motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti Apeliacinės tarybos sprendimo priėmimo priežastis ir suteikia kompetentingam teismui pakankamai informacijos, kad šis galėtų vykdyti jam priklausančią kontrolę. Taigi darytina išvada, kad iš principo Tarnyba neprivalo savo sprendime konkrečiai atsakyti į kiekvieną argumentą, susijusį su jos pačios instancijų arba nacionalinių institucijų ar teismų sprendimais panašiose bylose, kuriuose padaryta tam tikra išvada, jeigu konkrečioje Tarnybos instancijų nagrinėjamoje byloje priimto sprendimo motyvai leidžia, nors ir netiesiogiai, bet aiškiai ir neabejotinai, suprasti priežastis, dėl kurių šie kiti sprendimai nėra svarbūs arba dėl kurių į juos neatsižvelgta Tarnybos atliktame vertinime.

(žr. 43–46, 53–56 punktus)

3.      Žodinis prekių ženklas „Mozart“ neturėjo būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas Nicos sutarties 30 klasei priskirtiems „Pyragams, konditerijos gaminiams, šokolado gaminiams ir saldainiams“ dėl to, kad egzistuoja Reglamento Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo 7 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas absoliutus atmetimo pagrindas tiek, kiek bent jau minėtų prekių, kurios pateikiamos šokoladu padengto rutulio formos, t. y. dalies prekių, patenkančių į paraiškoje įregistruoti prekių ženklą nurodytas kategorijas, atžvilgiu šis prekių ženklas gali būti Bendrijos dalyje, t. y. šalyse, kur kalbama vokiškai (Vokietija ir Austrija), naudojamas apibūdinimo tikslams. Iš tikrųjų šių dviejų šalių paprastas vartotojas, matydamas šokoladu padengtą rutuliuką, pavadintą „Mozart“, šiame žodyje veikiau atpažins nuorodą į ypatingą „Mozartkugeln“ receptūrą nei informaciją apie atitinkamos prekės komercinę kilmę. Šios išvados nekeičia tai, kad praleistas žodis „Kugel“, nes juo daroma nuoroda ne į receptūrą, o į atitinkamo gaminio pavidalą, kuris akivaizdus dėl išorės formos.

(žr. 99 punktą)