Language of document : ECLI:EU:T:2019:167

BENDROJO TEISMO (trečioji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. kovo 19 d.(*)

„Valstybės pagalba – Pagal privatinę teisę reglamentuojamo bankų konsorciumo intervencija vieno iš savo narių naudai – Valstybės narės centrinio banko leidimas taikyti intervenciją – Sprendimas, kuriuo valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka – Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybės pagalbos sąvoka – Priskyrimas valstybei – Valstybiniai ištekliai“

Sujungtose bylose T‑98/16, T‑196/16 ir T‑198/16

Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino ir avvocato dello Stato P. Gentili,

ieškovė byloje T‑98/16,

Banca Popolare di Bari SCpA, anksčiau – Tercas-Cassa di risparmio della provincia di Teramo SpA (toliau – Banca Tercas SpA), įsteigta Teramo (Italija), atstovaujama advokatų A. Santa Maria, M. Crisostomo, E. Gambaro ir F. Mazzocchi,

ieškovas byloje T‑196/16,

Fondo interbancario di tutela dei depositi, įsteigtas Romoje (Italija), atstovaujamas advokatų M. Siragusa, G. Scassellati Sforzolini ir G. Faella,

ieškovas byloje T‑198/16,

palaikomi

Banca d’Italia, atstovaujamo advokatų M. Perassi, O. Capolino, M. Marcucci ir M. Todino,

įstojusios į bylą T‑198/16 šalies,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Stancanelli, L. Flynn, A. Bouchagiar ir D. Recchia,

atsakovę,

dėl pagal SESV 263 straipsnį pateikto prašymo panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimą (ES) 2016/1208 dėl valstybės pagalbos SA.39451 (2015/C) (ex 2015/NN), kurią Italija suteikė Banca Tercas (OL L 203, 2016, p. 1),

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas S. Frimodt Nielsen, teisėjai V. Kreuschitz, I. S. Forrester, N. Półtorak (pranešėja) ir E. Perillo,

posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. kovo 22 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Šiuos ieškinius pateikė Italijos Respublika (byla T‑98/16), Banca Popolare di Bari SCpA (toliau – BPB) (byla T‑196/16) ir pagal Italijos privatinę teisę reglamentuojamas konsorciumas Fondo interbancario di tutela dei depositi (toliau – FITD) (byla T‑198/16) dėl 2015 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimo (ES) 2016/1208 dėl valstybės pagalbos SA.39451 (2015/C) (ex 2015/NN), kurią Italija suteikė Banca Tercas (OL L 203, 2016, p. 1, toliau – skundžiamas sprendimas).

2        Skundžiamame sprendime Europos Komisija nusprendė, kad FITD intervencija Banca Tercas (Cassa di risparmio della Provincia di Teramo S.p.A.) (toliau – Tercas) naudai (toliau – intervencija arba FITD intervencija Tercas naudai), kurią 2014 m. liepos 7 d. leido taikyti Italijos Respublikos centrinis bankas Banca d’Italia (toliau – Italijos bankas), yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba ir ją Italijos Respublika turi susigrąžinti iš jos gavėjo.

 Dalyvaujantys subjektai

 Su intervencija susiję komerciniai subjektai

3        Tercas yra privataus kapitalo bankas, kuris veiklą daugiausia vykdo Abrucų regione (Italija). 2010 m. pabaigoje Tercas įsigijo Banca Caripe SpA, šiame regione taip pat veikiantį banką.

4        BPB yra privataus kapitalo bankų grupės kontroliuojančioji bendrovė, kuri veikia daugiausia Italijos pietuose.

 FITD

5        FITD yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas bankų konsorciumas, kuris savanoriškumo principu buvo įsteigtas 1987 m. Šis konsorciumas yra savidraudos pobūdžio ir įsteigtas siekti jo narių bendrų interesų įgyvendinimo.

6        FITD tikslas yra garantuoti jo narių indėlių apsaugą (žr. klostantis byloje nagrinėjamoms aplinkybėms galiojusios redakcijos FITD įstatų (toliau – FITD įstatai) 1 straipsnį). 1996 m. į Italijos teisę perkėlus 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 135, 1994, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252), Italijos bankas pripažino FITD kaip vieną iš indėlių garantijų sistemų, kurioms leista veikti Italijoje pagal šias taisykles. Remiantis šių įstatų 27 straipsniu, vieno iš jos narių priverstinio administracinio likvidavimo atveju FITD įsikištų ir kompensuotų jame esančių indėlininkų indėlius iki 100 000 EUR už indėlininką. Pagal šio straipsnio 1 dalį kompensacijos mokamos už paskolas, susijusias su konsorciumo narių įgytomis lėšomis su įpareigojimu grąžinti eurais ir valiuta, indėlių ar kuria kita forma, ir banko čekius, taip pat bet kurias kitas lygiavertes paskolas.

7        Nuo savo veiklos pražios FITD turi teisę įsikišti savo narių naudai ne tik dėl šios teisėta tapusios indėlininkų indėlių garantijos (privalomoji intervencija), bet taip pat, laikantis savo įstatų, savanoriškai, jeigu ši intervencija leidžia sumažinti mokesčius, kuriuos gali tekti sumokėti dėl jos nariams taikomos indėlių garantijos (savanoriškoji intervencija).

8        Taigi, remiantis jo įstatų 28 straipsniu, kai turi būti numatyti mažesni mokesčiai, FITD, užuot atlikęs numatytą grąžinimą įgyvendinant indėlininkų indėlių garantiją priverstinai administracine tvarka likviduojamam konsorciumo nariui, gali įsikišti vykdant su jo nariu susijusias turto ir įsipareigojimų perleidimo operacijas (alternatyvi savanoriškoji intervencija). Taip pat, remiantis šių įstatų 29 straipsnio 1 dalimi, neatsižvelgiant į tai, ar formaliai pradėtas priverstinis likvidavimas administracine tvarka, FITD gali nuspręsti įsikišti finansavimo, garantijų, investavimo forma ar kitomis techninėmis formomis, kad paremtų vieną iš savo narių, kuriam taikomas specialusis administravimas, kai yra atgaivinimo perspektyvų, ir taip būtų taikomi ne tokie dideli mokesčiai, palyginti su tais, kurie turėtų būti sumokėti įsikišus FITD šio nario priverstinio likvidavimo administravimo tvarka atveju (savanoriškoji paramos arba prevencinė intervencija, kaip Tercas atveju).

9        Šių bylų esmę sudaro klausimai, susiję su FITD vaidmeniu, intervencijomis, kurias jis gali taikyti, pirmiausia paramos intervencijomis jo narių naudai, ir konkrečiai – klausimas, ar skundžiamame sprendime nagrinėjama intervencija gali būti laikoma iš „valstybės <…> arba iš jos valstybinių išteklių <…> suteikta pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

 Italijos bankas

10      Italijos bankas yra viešosios valdžios institucija, vykdanti Italijos Respublikos centrinio banko funkcijas. Jis turi autonomiško ir atskiro nuo Italijos valstybės juridinio asmens statusą. Kaip Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) narys, Italijos bankas, remdamasis SESV 127 straipsnio 5 dalimi, turi prisidėti prie to, kad kompetentingos institucijos galėtų sklandžiai vykdyti savo politiką, susijusią su prudencine kredito įstaigų priežiūra ir finansų sistemos stabilumu.

11      Pagal klostantis byloje nagrinėjamoms aplinkybėms galiojusią 1993 m. rugsėjo 1 d. decreto legislativo, no 385, e successive modifiche e integrazioni, Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Italijos bankų įstatymas) (GURI, Nr. 230, 1993 m. rugsėjo 1 d.) redakciją Italijos bankui, be kitų funkcijų, patikima bankinio sektoriaus priežiūros funkcija ir jis įpareigojamas užtikrinti prižiūrimų įstaigų patikimą ir apdairų valdymą, bendrą stabilumą, finansų sistemos veiksmingumą ir konkurencingumą, taip pat nuostatų paskolų srityje laikymąsi.

12      Siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, visų pirma tikslą užtikrinti prižiūrimų įstaigų patikimą ir apdairų valdymą, Italijos bankas turi plačius kontrolės įgaliojimus, apimančius įgaliojimus tikrinti dokumentus, reguliavimo įgaliojimus, teisę vykdyti patikrinimus ir daugelį įgaliojimų, susijusių su leidimų išdavimu. Šie įgaliojimai leidžia Italijos bankui įsikišti į visus įvykius, turinčius reikšmingą poveikį banko veikimui, nepažeidžiant jo komercinio savarankiškumo, ir vien tik siekiant patikrinti, ar jo valdymas yra patikimas ir apdairus.

13      Įgyvendindamas savo prerogatyvas Italijos bankas, be kita ko, patvirtino FITD įstatus, stebėtojo statusu ir be teisės balsuoti dalyvauja FITD posėdžiuose ir pagal Italijos bankų įstatymo 96b straipsnio pirmos pastraipos d punktą patvirtino FITD intervenciją Tercas naudai.

 FITD kontekstas ir intervencija „Tercas“ naudai

14      2012 m. balandžio 30 d. Ūkio ir finansų ministerija, remdamasi Italijos banko pasiūlymu, kuriame buvo konstatuoti Tercas viduje padaryti pažeidimai, nusprendė taikyti Tercas specialųjį administravimą.

15      Vėliau Italijos bankas paskyrė ypatingąjį komisarą, atsakingą už Tercas valdymą įgyvendinant specialųjį administravimą (toliau – ypatingasis komisaras).

 Pirmasis bandymas taikyti intervenciją

16      2013 m. spalio mėn. įvertinęs įvairias galimybes ypatingasis komisaras pradėjo derybas su BPB, kuris išreiškė susidomėjimą dalyvauti didinant Tercas kapitalą, su sąlyga, kad bus įvykdytas Tercas išankstinis auditas ir FITD visiškai padengs šio banko turtinių įsipareigojimų deficitą.

17      2013 m. spalio 28 d. gavęs ypatingojo komisaro prašymą, paduotą pagal FITD įstatų 29 straipsnį, Tercas valdymo komitetas nusprendė paremti Tercas didžiausia 280 milijonų eurų suma. Šis sprendimas buvo patvirtintas 2013 m. spalio 29 d. FITD sprendimu. 2013 m. lapkričio 4 d. Italijos bankas, remdamasis Italijos bankų įstatymo 96b straipsnio pirmosios pastraipos d punktu, patvirtino šią paramos intervenciją.

18      Nors gavo Italijos banko leidimą, FITD, atsižvelgdamas į netikrumus, susijusius su Tercas ekonomine ir turtine padėtimi ir šios intervencijos apmokestinimo tvarką, nusprendė sustabdyti numatytą intervenciją. Iš tiesų 2014 m. kovo 18 d., pabaigus Tercas turto auditą, kurį prašė atlikti BPB (žr. 16 punktą), tarp FITD ir BPB kilo nesutarimų. Vėliau šie nesutarimai buvo išspręsti arbitraže. Be to, FITD ir BPB susitarė paskirstyti galimą mokesčių naštą, kuri susidarytų apmokestinus intervenciją tuo atveju, jeigu numatytas atleidimas nuo mokesčių nebūtų taikomas.

 Sprendimas dėl intervencijos ir Italijos banko leidimas

19      Sustabdęs 2014 m. kovo 18 d. intervenciją ir siekdama užtikrinti, kad intervencija Tercas naudai būtų ekonomiškai labiau naudinga negu šio banko saugomų indėlių kompensavimas, FITD kreipėsi į audito ir konsultacijų bendrovę. Atsižvelgęs į šios bendrovės 2014 m. gegužės 26 d. ataskaitoje pateiktas išvadas ir į intervencijos išlaidas, palyginti su išlaidomis, susijusiomis su nuostolių atlyginimu pagal indėlių garantijų sistemą likvidavimo atveju, FITD valdymo komitetas ir taryba 2014 m. gegužės 30 d. nusprendė įsikišti Tercas naudai.

20      2014 m. liepos 1 d. FITD Italijos bankui pateikė naują prašymą suteikti leidimą.

21      2014 m. liepos 7 d. Italijos bankas leido FITD daryti intervenciją Tercas naudai. Šią intervenciją sudarė trys priemonės (toliau – ginčijamos priemonės): pirma, 265 mln. EUR įnašas, skirtas padengti Tercas kapitalo deficitui; antra, 35 mln. EUR garantija, skirta padengti kredito rizikai, susijusiai su tam tikrais Tercas išoriniais įsipareigojimais; ir, trečia, 30 mln. EUR garantija, skirta padengti išlaidoms, atsiradusioms apmokestinus pirmąją priemonę.

 „Tercas“ padėtis po FITD intervencijos

22      Tercas ypatingasis komisaras, suderinęs su Italijos banku, sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kad akcininkai galėtų pareikšti savo nuomones dėl vykdant specialų administravimą nustatytų nuostolių ir dėl BPB skirto kapitalo padidinimo.

23      Tercas visuotinis akcininkų susirinkimas įvyko 2014 m. liepos 27 d., jame nuspręsta iš dalies padengti nuostolius, pirmiausia sumažinant nuosavą kapitalą iki nulio ir panaikinant visas apyvartoje esančias paprastąsias akcijas, ir, antra, padidinti kapitalą iki 230 mln. EUR, išleidžiant naujas paprastąsias akcijas, kurios buvo pasiūlytos BPB. Šis kapitalo padidinimas buvo įvykdytas 2014 m. liepos 27 d.

24      2014 m. spalio 1 d. Tercas specialusis administravimo režimas buvo panaikintas ir BPB paskyrė naujus šio banko organus.

25      2014 m. gruodžio mėn. BPB, išleisdamas naujas akcijas ir išduodamas 2 lygio subordinuotąją paskolą, padidino kapitalą iki 500 mln. EUR. Kapitalo padidinimas sustiprino BPB, kuriam įtakos turėjo Tercas įsigijimas, nuosavo kapitalo rodiklius.

26      2015 m. kovo mėn. BPB dar kartą padidino Tercas kapitalą iki 135,4 mln. EUR, siekdamas reaguoti į paskesnius 2014 m. ketvirtajame ketvirtyje patirtus nuostolius, padengti 2015 ir 2016 metais patirtas restruktūrizavimo išlaidas ir pagerinti Tercas nuosavo kapitalo rodiklius. Šie įvykiai nėra susiję su FITD paramos intervencija Tercas naudai.

 Administracinė procedūra ir skundžiamas sprendimas

27      2014 m. rugpjūčio 8 d. ir spalio 10 d. Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų informacijos dėl FITD intervencijos Tercas naudai. Jos į šiuos prašymus pateikti informacijos atsakė 2014 m. rugsėjo 16 d. ir lapkričio 14 d.

28      2015 m. vasario 27 d. raštu Komisija informavo Prancūzijos Respubliką apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl šios priemonės.

29      2015 m. balandžio 24 d. Komisija paskelbė sprendimą pradėti procedūrą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl FITD intervencijos Tercas naudai. Šiuo klausimu Komisijai pastabas pateikė Italijos Respublika, Italijos bankas, FITD, BPB ir Tercas (žr. skundžiamo sprendimo 44–109 punktus).

30      2015 m. rugpjūčio 13 d. ir rugsėjo 17 d. buvo surengti du posėdžiai su Italijos institucijomis ir suinteresuotosiomis šalimis.

31      2015 m. gruodžio 23 d. Komisija priėmė skundžiamą sprendimą.

32      Šiame sprendime Komisija nusprendė, kad ginčijamos priemonės, kurias leista taikyti 2014 m. liepos 7 d. (žr. 21 punktą) pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, yra Italijos Respublikos Tercas suteikta nesuderinama ir neteisėta pagalba, ir nurodė minėtą pagalbą susigrąžinti. Šiuo klausimu Komisija konstatavo: pirmąją priemonę, skirtą padengti Tercas neigiamam nuosavam kapitalui, sudarė 265 milijonų dydžio negrąžintinas įnašas; antroji priemonė – 35 mln. EUR garantija, skirta padengti kredito rizikai, susijusiai su tam tikrais Tercas išoriniais įsipareigojimais, vertintina 140 000 EUR dydžio suma, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad šie išoriniai finansiniai įsipareigojimai buvo skolininkų visiškai padengti prieš pasibaigiant terminui, todėl nebuvo taikoma garantija; trečiąją priemonę – 30 mln. EUR dydžio garantiją, skirtą padengti išlaidoms, atsiradusioms apmokestinus pirmąją priemonę, sudarė garantijos dydį atitinkantis negrąžintinas įnašas.

 Procesas ir šalių reikalavimai

33      2016 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje gautas Italijos Respublikos ieškinys byloje T‑98/16.

34      2016 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje BPB pareiškė ieškinį byloje T‑196/16.

35      2016 m. gegužės 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje FITD pareiškė ieškinį byloje T‑198/16.

36      Dokumentais, kuriuos Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. rugpjūčio 1 d., Fondo di Garanzia dei Depositanti del credito cooperativo (Kredito unijos indėlininkų garantijų fondas) ir Italijos bankas paprašė leisti įstoti į bylą T‑198/16 palaikyti FITD reikalavimų.

37      Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Bendrojo Teismo procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į trečiąją kolegiją, todėl byla paskirta šiai kolegijai.

38      2017 m. vasario 15 d. nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas atmetė Fondo di Garanzia dei Depositanti del credito cooperativo prašymą leisti įstoti į bylą, bet leido įstoti į bylą Italijos bankui. Ši į bylą įstojusi šalis pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytus terminus pagrindinės šalys dėl jo pateikė pastabas.

39      Trečiajai kolegijai pasiūlius, Bendrasis Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 28 straipsnį, nusprendė perduoti nagrinėjamas bylas išplėstinei teisėjų kolegijai.

40      2017 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo trečiosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑98/16, T‑196/16 ir T‑198/16 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 68 straipsnį tam, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas galutinis sprendimas, kuriuo užbaigiamas procesas.

41      Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (trečioji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį, taigi, taikant proceso organizavimo priemones, šalims buvo pasiūlyta atsakyti į keletą klausimų.

42      Šalys į šiuos rašytinius klausimus atsakė 2018 m. vasario 15 ir 16 d.

43      Per 2018 m. kovo 22 d. posėdį išklausytos šalių nuomonės žodžiu ir atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus.

44      Byloje T‑98/16 Italijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

45      Byloje T‑196/16 BPB Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti skundžiamo sprendimo 2, 3 ir 4 straipsnius,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

46      Byloje T‑198/16 FITD, palaikomas Italijos banko, Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti šį sprendimą tiek, kiek jis susijęs su 3-sios priemonės pagalbos dalies nustatymu ir kvalifikavimu,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

47      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinius,

–        priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl FITD pateikto ieškinio priimtinumo

48      Formaliai nepareikšdama prieštaravimo dėl priimtinumo pagal Procedūros reglamento 130 straipsnio 1 dalį Komisija išreiškia abejonių dėl FITD pateikto ieškinio priimtinumo, nes jis neturėjo teisės pareikšti ieškinį. Iš esmės, Komisijos nuomone, kadangi FITD gali būti prilygintas tarpininkui, per kurį Italijos valstybė nusprendė suteikti pagalbą ir Italijos valstybė taip pat pateikė ieškinį, šio tarpininko ieškinys turi būti pripažintas nepriimtinu.

49      FITD ginčija Komisijos pateiktus argumentus.

50      Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta: „Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pirmoje ir antrojoje pastraipose numatytomis sąlygomis pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių“. Be to, reikia pažymėti, kad FITD, kaip juridinis asmuo, yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas juridinis subjektas, galintis pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį.

51      Taigi reikia patikrinti, ar FITD yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su skundžiamu sprendimu.

52      Kiek tai susiję su klausimu, ar skundžiamas sprendimas daro tiesioginį poveikį FITD, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją turi būti laikomasi dviejų kriterijų. Pirma, atitinkama priemonė turi turėti tiesioginį poveikį suinteresuotojo asmens teisinei padėčiai ir, antra, nepalikti jokios diskrecijos už šios priemonės įgyvendinimą atsakingiems jos adresatams, nes šios priemonės įgyvendinimas turi vykti visiškai automatiškai ir remiantis tik Sąjungos teisės normomis, netaikant kitų tarpinių normų (žr. 2018 m. sausio 26 d. Sprendimo Centro Clinico e Diagnostico G. B. Morgagni / Komisija, T‑172/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:34, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, priėmus skundžiamą sprendimą, kuriuo ginčijamos priemonės paskelbiamos nesuderinamos su vidaus rinka, FITD neturi teisės įsikišti Tercas naudai. Be to, pagal skundžiamo sprendimo 2 ir 3 punktus Italijos Respublika turi nedelsiant ir veiksmingai išieškoti FITD Tercas naudai suteiktą pagalbą, kurią finansuoja minėto konsorciumo nariai, o nacionalinės valdžios institucijos šiuo klausimu neturi jokios vertinimo diskrecijos. Darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas daro tiesioginį poveikį FITD teisinei padėčiai, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taigi skundžiamas sprendimas yra tiesiogiai susijęs su FITD.

54      Kiek tai susiję su klausimu, ar FITD yra konkrečiai susijęs su skundžiamu sprendimu, iš jurisprudencijos matyti, kad teisinį subjektiškumą turinčio ir Komisijos galutiniame sprendime valstybės pagalba laikomą priemonę priėmusio subjekto, kuris nėra valstybė narė, teisinei padėčiai šis sprendimas gali daryti konkretų poveikį, jeigu dėl jo šis subjektas negali savo nuožiūra naudotis turima kompetencija, būtent susijusia su nagrinėjamos pagalbos teikimu (žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Westfälisch-Lippischer Sparkassen- und Giroverband / Komisija, T‑457/09, EU:T:2014:683, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55      Šioje byloje, viena vertus, neginčijama, kad FITD, kaip pagal privatinę teisę reglamentuojamas organas (žr. 5 punktą), kuris turi teisinį subjektiškumą, suteikė ir taikė priemones, kurios skundžiamame sprendime pripažintos pagalba. Kita vertus, kaip teigia ir FITD, priėmus skundžiamą sprendimą jam tapo neįmanoma taikyti intervenciją Tercas naudai, taip pat buvo panaikintos galimybės ateityje taikyti kitas pagalbines intervencijos priemones, dėl ko sumažėjo FITD ir jo narių – kitų bankų – autonomija. Taigi skundžiamas sprendimas konkrečiai veikia FITD, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 54 punkte nurodytą jurisprudenciją, nes juo kliudoma FITD savo nuožiūra naudotis įgaliojimais, kaip antai šioje byloje priimant kitokias priemones nei tas, kurios susijusios su indėlių grąžinimu.

56      Taigi reikia atmesti Komisijos pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo, kiek juo siekiama, kad būtų nustatyta, jog FITD neturi teisės pateikti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį.

 Dėl esmės

57      Byloje T‑98/16 Italijos Respublika nurodo keturis ieškinio pagrindus, susijusius su:

–        pagalbos finansavimu iš „valstybinių išteklių“,

–        pagalbos priskyrimu valstybei,

–        suteikta atrankine nauda,

–        pagalbos nesuderinamumu su vidaus rinka.

58      Byloje T‑196/16 BPB, savo ruožtu, nurodo septynis pagrindus dėl:

–        motyvų, susijusių su įrodymu, kad esama pagalba yra „valstybės ar iš valstybinių išteklių teikiama pagalba“,

–        pagalbos finansavimo iš „valstybinių išteklių“,

–        pagalbos priskyrimo valstybei,

–        suteiktos atrankinės naudos,

–        pagalbos suderinamumo su vidaus rinka,

–        neteisingo 30 mln. EUR dydžio mokestinės garantijos klasifikavimo,

–        pagalbos išieškojimo.

59      Galiausiai byloje T‑198/16 FITD nurodo penkis pagrindus, susijusius su:

–        pagalbos finansavimu iš „valstybinių išteklių“,

–        pagalbos priskyrimu valstybei,

–        suteikta atrankine nauda,

–        pagalbos nesuderinamumu su vidaus rinka,

–        neteisingu 30 mln. EUR dydžio mokestinės garantijos klasifikavimu.

60      Šie ieškinio pagrindai iš esmės susiję su pagrindiniais skundžiamo sprendimo motyvavimo etapais, leidusiais Komisijai padaryti išvadą, jog pagalba suteikta, ji yra nesuderinama su vidaus rinka ir ją būtina išieškoti.

61      Šioje byloje Bendrasis Teismas mano esant tikslinga pirmiausia išnagrinėti šalių argumentus, susijusius su kriterijumi „pagalba, suteikta valstybės <…> ar iš jos valstybinių išteklių“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Šiuo tikslu tikslinga pergrupuoti ir kartu išnagrinėti Italijos Respublikos byloje T‑98/16 nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą, BPB byloje T‑196/16 nurodytą trečiąjį ieškinio pagrindą ir FITD byloje T‑198/16 FITD nurodytą antrąjį ieškinio pagrindą, kiek jie susiję su „pagalbos priskirtinumo valstybei“ sąvoka. Taip pat tikslinga pergrupuoti ir kartu išnagrinėti Italijos Respublikos byloje T‑98/16 nurodytą pirmąjį ieškinio pagrindą, BPB byloje T‑196/16 nurodytą antrojo ieškinio pagrindą ir FITD byloje T‑198/16 FITD nurodytą pirmąjį ieškinio pagrindą, kiek jie susiję su valstybinių išteklių sąvoka.

 Pirminės pastabos dėl „valstybės suteiktos pagalbos“ sąvokos

62      Pagal suformuotą jurisprudenciją norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos keturios sąlygos, t. y. tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba, ji turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui ir iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

63      Dėl pirmosios sąlygos, susijusios su valstybės įsikišimu arba panaudojant valstybinius išteklius, primintina, kad siekiant pranašumus laikyti pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, jie pirmiausia turi būti suteikti tiesiogiai arba netiesiogiai iš valstybinių išteklių (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

64      Kalbant bendrai, nėra tinkama atskirti atvejus, kai pagalbą teikia tiesiogiai valstybė ir kai ji teikiama per šiuo tikslu valstybės paskirtą ar įsteigtą viešąją ar privačią įstaigą (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvados byloje ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:233, 67 punktą).

65      Iš tiesų pranašumo, suteikiamo per nuo valstybės nepriklausančius subjektus, įtraukimu į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį pagrįstai siekiama išsaugoti taisyklių, susijusių su „valstybių suteikta pagalba“, kuri apibrėžta SESV 107–109 straipsniuose, veiksmingumą. Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal Sąjungos teisę neleistina, jog vien autonomiškos institucijos, atsakingos už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo (žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑482/99, EU:C:2002:294, 23 punktą). Kitaip tariant, šia jurisprudencija siekiama išvengti nepakankamo įtraukimo rizikos. Atrodo, kad sprendimas įtraukti pranašumą, suteiktą pasitelkus nuo valstybės nepriklausančias įstaigas, kelia per didelę riziką į minėto straipsnio taikymo sritį įtraukti naudą, kurios negalima priskirti valstybei arba kuri gaunama nenaudojant valstybinių išteklių (šiuo klausimu žr. generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvados byloje ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:233, 68 ir 69 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

66      Atsižvelgiant į tai, kad reikia išvengti ne tik ne valstybinių įstaigų suteiktų lengvatų nepakankamo įtraukimo, bet ir per didelio įtraukimo rizikos, reikia išnagrinėti Komisijos nustatytas aplinkybes, siekiant nustatyti ginčijamų priemonių valstybinę kilmę.

67      Šiuo klausimu konstatuotina, kad valstybės pagalbos sąvoka yra teisinio pobūdžio ir privalo būti aiškinama remiantis objektyviais veiksniais (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 111 punktą ir 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 87 punktą), iš kurių vienas yra valstybinė arba privatinė nagrinėjamą pagalbą suteikusio subjekto kilmė. Kai šis subjektas turi privatų arba autonominį statusą, įskaitant kiek tai susiję su jo lėšų valdymu, palyginti su viešųjų valdžios įstaigų intervencijomis ir viešaisiais finansais tikrąja to žodžio prasme, Komisija, visiškai prižiūrint Sąjungos teismui, turi dar svarbesnę pareigą patikslinti ir nurodyti priežastis, leidžiančias padaryti išvadą dėl viešosios panaudotų išteklių kontrolės ir priemonių priskyrimo valstybei, taigi, ir dėl pagalbos, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimo.

68      Kai Komisija padarė išvadą, kad valstybinės įmonės dukterinių bendrovių suteikta finansinė pagalba priskirtina valstybei vien dėl to, kad šios bendrovės buvo netiesiogiai kontroliuojamos valstybės, buvo nuspręsta, kad net jeigu valstybė galėjo kontroliuoti valstybinę įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos sandoriams, reali kontrolė konkrečiu atveju negali būti preziumuojama automatiškai (2002 m. gegužės 16 d. Sprendimas Stardust Marine, C‑482/99, EU:C:2002:294, 50–52 punktai). Tokiu atveju Komisija turi disponuoti visais įrodymais, išplaukiančiais iš šios bylos aplinkybių ir konteksto, kuriam esant ši finansinė pagalba buvo suteikta, kad įrodytų valstybės valdžios institucijų įsikišimo, tarpininkaujant valstybinei įmonei, laipsnį ją teikiant (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Stardust, C‑482/99, EU:C:2002:294, 52 ir 55 punktus).

69      Ši Komisijai tenkanti pareiga ypač taikytina tuo atveju, kai, kaip yra šioje byloje, nagrinėjamą priemonę taiko privatus subjektas. Iš tikrųjų tokiomis aplinkybėmis negalima preziumuoti, kad valstybė gali kontroliuoti šią bendrovę ir daryti lemiamą įtaką jos veiklai, atsižvelgiant į kapitalu grindžiamą ryšį ir su juo susijusias prerogatyvas. Todėl Komisija turi teisiškai įrodyti pakankamą valstybės kišimosi taikant nagrinėjamą priemonę laipsnį ir ne tik tai, kad valstybė turi galimybę daryti lemiamą įtaką pagalbą teikiančiam subjektui, bet ir tai, kad ji galėjo vykdyti šią kontrolę konkrečiu atveju.

70      Be to, nepaisant reikalavimo atskirti pagalbos priskirtinumo valstybei klausimą nuo klausimo, ar pagalba buvo suteikta iš valstybinių išteklių, kurie abu sudaro atskiras ir sudėtines sąlygas (žr. 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisija, T‑351/02, EU:T:2006:104, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), Komisija šioje byloje nesiekė aiškiai atskirti šių sąlygų (žr. skundžiamo sprendimo 144 konstatuojamąją dalį). Todėl Bendrasis Teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti įvairius Komisijos nustatytus įrodymus, susijusius su intervencijos priskyrimu valstybei, ir, antra, įvertinti įrodymus, susijusius su valdžios įstaigų vykdoma išteklių, naudojamų FITD intervencijoje Tercas naudai, kontrole.

 Įrodymai, kuriais remtasi skundžiamame sprendime, siekiant nustatyti valstybinę priemonių kilmę

71      Skundžiamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje nurodžiusi, kad lemiamas faktorius nustatant, ar tai buvo „valstybės ar iš valstybinių išteklių teikiama pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvo ne tiesioginė šių išteklių kilmė, o valstybės valdžios institucijų intervencijos laipsnis apibrėžiant priemones ir nustatant jų finansavimo tvarką, Komisija 117–145 konstatuojamosiose dalyse nurodė įvairius veiksnius, laikomus „pakankamais įrodymais“, į kuriuos ji atsižvelgė.

72      Visų pirma Komisija laikosi nuomonės, kad Italijos valstybė suteikė FITD „viešosios valdžios įgaliojimus“ užtikrinti indėlininkų apsaugą, kurią ji vykdo įvairiomis formomis. Šiuo pagrindu skundžiamo sprendimo 120 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, kad indėlių ir indėlininkų apsauga užima ypatingą padėtį Italijos teisės aktuose, kuriais saugomi indėliai ir kuriais Italijos bankui patikėtas uždavinys saugoti Italijos bankų sistemos stabilumą ir apsaugoti indėlininkus.

73      Šiomis aplinkybėmis skundžiamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad Italijos bankų įstatymo 96a straipsnis turi būti aiškinamas „kaip konkretus valdžios institucijų įgaliojimo saugoti indėlininkus apibrėžimas, taikytinas Italijoje pripažintoms indėlių garantijų sistemoms“. Komisija iš tiesų nurodė, kad įrašydamos paskutinį sakinį į 96a straipsnio 1 dalį, kad pagal indėlių garantijų sistemas, be kompensacijų išmokėjimo indėlininkams, „gali būti numatyti papildomi intervencijos atvejai ir formos“, Italijos valdžios institucijos pasirinko galimybę leisti pagal savo pripažintas indėlių garantijų sistemas naudoti iš konsorciumo nariais esančių bankų surinktus finansinius išteklius taikant kitokias intervencijas. Komisija taip pat nurodė, kad Italijos bankų įstatymo 96a straipsnis, pirma, yra FITD kaip privalomos indėlių garantijų sistemos Italijoje pagrindas ir, antra, suteikia FITD kompetenciją įgyvendinti „paramos intervencijas“, įskaitant FITD paramos intervenciją pagal jo įstatų 29 straipsnį.

74      Skundžiamo sprendimo 122 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, jog „tai, kad FITD būdinga privataus konsorciumo struktūra, yra nesvarbu, nes nepakanka tiesiog įsteigti įstaigą pagal bendrąją teisę, kad tokios įstaigos priimta pagalbos priemonė būtų priskirtina valstybei.“ Ji taip pat pažymėjo, kad „FITD tikslai, t. y. jo narių bendrų interesų siekimas stiprinant indėlių apsaugą ir saugant bankų sistemos reputaciją, aiškiai suta[po] su viešaisiais interesais“. Vis dėlto Komisija pažymi, viena vertus, kad „šis sutapimas nebūtinai reiškia, kad įmonė [šioje byloje FITD] gali priimti savo sprendimą neatsižvelgdama į valdžios institucijų patvirtintas nuostatas“, ir, kita vertus, kad „taip pat [nebuvo] nebūtina, kad valstybės įtaka būtų daroma teisiškai įpareigojančiu valdžios institucijos aktu; [b]endras įmonės autonomiškumas nereiškia, kad valstybė [konkrečiai joje finansiškai nedalyvauja“.

75      Bet kuriuo atveju Komisija skundžiamo sprendimo 123 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad „Italijos ir Sąjungos teisės aktais Italijos bankui [buvo] suteik[ti] įgaliojimai ir priemonės užtikrinti, kad FITD, kaip pagal [Italijos bankų įstatymo] pripažinta indėlių garantijų sistemai, [visos taikomos intervencijos atitinka viešosios valdžios įgaliojimus ir prisideda prie indėlininkų apsaugos]“.

76      Antra, Komisija manė, kad Italijos valdžios institucijos turėjo galimybę daryti įtaką visuose paramos intervencijos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, taikymo etapais.

77      Pirma, Komisija pažymėjo, kad Italijos bankų įstatymas suteikė Italijos bankui įgaliojimus leisti taikyti indėlių garantijų sistemų intervencijas, įskaitant teisę taikyti paramos intervencijas, ir kontroliuoti, kaip jas taikant laikomasi bankų sistemos stabilumo ir taupomųjų indėlių apsaugos tikslų (skundžiamo sprendimo 127, 141 ir 142 konstatuojamosios dalys). Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad Italijos banko leidimas turėjo būti suteiktas tame etape, kuriame FITD dar galėjo peržiūrėti ir pakeisti siūlomą priemonę, jeigu Italijos bankas jai prieštarauja. Ji taip pat nusprendė, kad Italijos institucijos turėjo paramos intervencijai įtakos prieš faktiškai nusprendžiant ją taikyti (skundžiamo sprendimo 130 punktas).

78      Antra, Komisija manė, kad Italijos valdžios institucijos turėjo teisę pradėti procedūrą, kurios išdavoje būtų taikoma paramos intervencija. Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje ji pažymėjo, kad tik bankai, kuriems nustatytas specialusis administravimas, galėjo gauti paramos intervencija teikiamą naudą. Taigi, viena vertus, specialųjį administravimą bankams nustato Ūkio ministerija, gavusi Italijos banko pasiūlymą. Kita vertus, prašymą taikyti intervenciją FITD pateikė nepaprastasis komisaras, kurį skiria ir prižiūri Italijos bankas.

79      Trečia, Komisija nusprendė, kad Italijos valdžios institucijų įtaka dar yra stipri, nes valdžios institucijos dalyvauja visuose sprendžiamuosiuose susirinkimuose, per kuriuos gali pačios išreikšti savo abejones (skundžiamo sprendimo 129 ir 130 konstatuojamosios dalys).

80      Taigi skundžiamo sprendimo 138 konstatuojamojoje dalyje Komisija daro išvadą, kad „nagrinėjamu atveju iš principo ir praktiškai Italijos valdžios institucijos nuolat prižiūri, ar FITD išteklių naudojimas atitinka viešojo intereso tikslus, ir dar[ė] įtaką tam, kaip FITD naudoja minėtus išteklius“.

81      Trečia, skundžiamo sprendimo 133–136 konstatuojamosiose dalyse Komisija pažymėjo, kad Italijos bankai privalėjo prisijungti prie FITD ir prisidėti prie intervencijų, dėl kurių nusprendė jo vadovaujamieji organai. Taigi nepriklausomai nuo jų individualių interesų konsorciumo nariai negali nei įgyvendinti savo teisės vetuoti tokį sprendimą, nei atsiriboti nuo intervencijos. Todėl, Komisijos teigimu, intervencija priskirtina FITD, o ne konsorciumo bankams. Taigi, kadangi prisijungimas prie FITD ir prisidėjimas prie intervencijų, dėl kurių ji sprendžia, yra privalomos, Komisija nurodė, kad FITD nariai „remiantis Italijos teisės aktais, prival[ėjo] prisidėti prie FITD paramos intervencijų išlaidų“ ir kad „[š]ioms paramos intervencijoms finansuoti panaudotos lėšos [buvo] aiškiai nurodytos, valdomos ir skirstomos pagal įstatymus ar kitas viešosios teisės nuostatas, todėl [buvo] viešojo pobūdžio“.

82      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamo sprendimo 144 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad šioje byloje buvo pakankamai įrodymų, leidžiančių įrodyti, jog nagrinėjamos priemonės buvo priskirtinos valstybei ir finansuojamos iš valstybinių išteklių. Visų pirma, kiek tai susiję su ginčijamų priemonių priskirtinumu valstybei, skundžiamo sprendimo 145 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad net darant prielaidą, jog atskirai vertinant kai kuriuos aspektus, kuriais ji rėmėsi, jų galėtų nepakakti, kad būtų galima daryti išvadą, jog priemonės buvo priskirtinos valstybei, daugelis jos išnagrinėtų aplinkybių, įvertintos bendrai, įrodo FITD intervencijų priskirtinumą valstybei.

 Dėl ginčijamų priemonių priskyrimo Italijos valstybei

83      Pirmiausia, siekiant įvertinti, ar priemonė gali būti priskirta valstybei, svarbu išnagrinėti, ar valstybės institucijos dalyvavo priimant šią priemonę (žr. 2017 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo ENEA, C‑329/15, EU:C:2017:671, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84      Šiuo klausimu, esant situacijai, susijusiai su pagalbos priemonės, kurią priėmė valstybės įmonė, priskyrimu valstybei, buvo nuspręsta, kad tokia išvada gali būti daroma atsižvelgiant į visus požymius, išplaukiančius iš bylos aplinkybių ir šios priemonės priėmimo konteksto, įskaitant tą faktinę aplinkybę, kad atitinkamas subjektas negalėjo priimti šio sprendimo, neatsižvelgęs į valdžios institucijų reikalavimus, arba remiantis tuo, kad, be organizacinių-teisinių veiksnių, siejančių valstybės įmones su valstybe, šios įmonės, per kurias buvo suteikta pagalba, turi atsižvelgti į ministerijų komiteto, atsakingo už ūkio planavimą, nurodymus (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Stardust, C‑482/99, EU:C:2002:294, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

85      Pagal tą pačią jurisprudenciją sprendžiant apie galimybę valstybės įmonės suteiktą pagalbos priemonę priskirti valstybei, tam tikrais atvejais gali būti reikšmingi kiti požymiai, pavyzdžiui, jos integracija į viešosios valdžios institucijų struktūras, jos veiklos pobūdis ir tai, ar tokia veikla rinkoje vykdoma įprastomis konkurencijos su privačiais veiklos vykdytojais sąlygomis, įmonės juridinis statusas – ar įmonė yra viešosios teisės, ar bendrosios bendrovių teisės subjektas, valdžios institucijų vykdomos įmonės valdymo priežiūros lygis arba bet koks kitas požymis, konkrečiu atveju nurodantis valdžios institucijų dalyvavimą priimant priemonę arba nedalyvavimo tikimybės nebuvimą, taip pat atsižvelgiant į priemonės mastą, turinį ar jos sąlygas (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Stardust, C‑482/99, EU:C:2002:294, 56 punktas; 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, C‑472/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:885, 36 punktą).

86      Be to, atsižvelgiant į nepakankamo įtraukimo riziką (žr. 64 ir 65 punktus), buvo nuspręsta, kad vien ta aplinkybė, jog viešoji įmonė buvo įsteigta kaip bendrosios teisės kapitalo bendrovė, atsižvelgiant į autonomiją, kurią jai gali suteikti ši forma, negali būti laikoma pakankama paneigti, kad tokios bendrovės nustatyta priemonė yra priskiriama valstybei. Iš tiesų tai, kad padėtis kontroliuojama ir yra faktinė galimybė, jog turima lemiama įtaka bus iš tiesų pasinaudota, praktiškai neleidžia iškart atmesti bet kokios galimybės tokios bendrovės priimtą priemonę priskirti valstybei ir pavojaus, kad valstybės pagalbai taikomos Sutarties taisyklės bus apeitos, nors pats valstybinės įmonės teisinis statusas yra vienas rodiklių, konkrečiu atveju padedančių nustatyti, ar valstybė įsikišo, ar ne (šiuo klausimu žr. 2002 m. gegužės 16 d. Sprendimo Stardust, C‑482/99, EU:C:2002:294, 57 punktą).

87      Vis dėlto, kiek tai susiję su privataus subjekto taikomos pagalbos priemonės priskyrimu, jeigu tokio subjekto teisinė forma pati savaime neleidžia atmesti galimybės, kad tokia priemonė priskirtina valstybei, Komisija vis tiek turi pakankamai teisiškai įrodyti, jog, atsižvelgiant į šio privataus subjekto padėties ypatumus, valstybė finansiškai dalyvavo taikant minėtą priemonę (žr. 67–69 punktus).

88      Taigi, skirtingai nei yra valstybės įmonės atveju, kaip tai suprantama pagal 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, 2006, p. 17) 2 straipsnio b punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės įmonė – „tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės“, privatus subjektas sprendimų priėmimo procedūroje turi principinį autonomiškumą. Be to, šis autonomiškumas neišvengiamai yra svarbesnis valstybės, palyginti su jo pagrindiniu arba vieninteliu akcininku, atžvilgiu, todėl Komisijos pateikti duomenys, šiuo atveju pateikiant įrodymus dėl kontrolės buvimo arba tokio privataus subjekto operacijoms daromos lemiamos įtakos, gali net mažiau pagrįsti prezumpcijas ir turi turėti dar didesnės įrodomosios galios (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 40 ir 41 punktus; taip pat žr. 68 ir 69 punktus).

89      Taigi, skirtingai negu atvejis, kai valstybės įmonės priimta priemonė priskiriama valstybei, tuo atveju, kai priemonė yra priimta privataus subjekto, Komisija, atsižvelgdama į duomenis šioje byloje, negali apsiriboti vien nustatymu, jog nėra tikėtina, kad valstybės valdžios institucijos šiam privačiam subjektui neturėjo įtakos ir veiksmingai jo nekontroliavo (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 48 punktą).

90      Šioje byloje, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamą priemonę priėmė privatus subjektas, Komisija juo labiau turėjo pateikti ir pagrįsti aplinkybes, kuriomis remdamasi padarė išvadą, jog buvo pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad minėta priemonė buvo priimta viešosios valdžios institucijoms darant įtaką ar veiksmingai jį kontroliuojant (žr. 69 punktą), todėl ši priemonė iš tiesų buvo priskirtina valstybei (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 25 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, T‑305/13, EU:T:2015:435, 48 punktą).

91      Bendrai kalbant, kaip ir kriterijaus, kuriuo vadovaujamasi nustatant, ar tai yra valstybės ištekliai, lemiamas veiksnys, kuriuo vertinamas aptariamos priemonės priskyrimo valstybei kriterijus, yra viešosios valdžios institucijos vaidmens nustatant aptariamas priemones ir jų finansavimo tvarką laipsnis (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, T‑139/09, EU:T:2012:496, 63 punktą). Iš tiesų tik pakankamai aukšto lygio intervencija leidžia daryti išvadą dėl šių priemonių priskyrimo Italijos valstybei. Todėl skundžiamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje teisingai teigiama, jog Komisija rėmėsi šia aplinkybe, kad apibrėžtų savo analizės reikšmę, kiek tai susiję su minėtų priemonių valstybinės kilmės įrodymu.

92      Šiuo klausimu, kiek tai susiję su šių priemonių priskyrimu valstybei, ieškovai, palaikomi Italijos banko, pirmiausia teigia, kad sprendimas dėl intervencijos Tercas naudai buvo priimtas FITD vadovaujamųjų organų visiems jo narių atstovams balsuojant „už“, remiantis paprastu ypatingojo komisaro prašymu. Jokia valstybės valdžios institucija negalėjo įpareigoti FITD taikyti intervencijos, jeigu ji prieš tai nebuvo pripažinta kaip atitinkanti konsorciumo narių interesą. Be to, nusiųsdamas FITD tik paprastą prašymą dėl intervencijos taikymo, kuris konsorciumui nebuvo privalomas, ypatingasis komisaras veikė kaip BPB vadovas ir jo teisinis atstovas. Italijos banko deleguotieji asmenys dalyvavo FITD posėdžiuose kaip stebėtojai, be teisės balsuoti net patariamuoju balsu. Be to, išankstiniai kontaktai su Italijos banku ir jo FITD pateiktas neprivalomas kvietimas ieškoti abiem pusėms naudingo susitarimo su BPB yra suinteresuotųjų šalių normalaus dialogo išraiška. Galiausiai Italijos banko leidimas FITD taikyti intervenciją buvo suteiktas įgyvendinant savo priežiūros ir kontrolės užduotis, siekiant užtikrinti tinkamo ir apdairaus bankų valdymo uždavinį, kuris jam buvo patikėtas pagal įstatymą. Šis leidimas buvo suteiktas praėjus 38 dienoms po FITD sprendimo dėl intervencijos ir FITD turėjo teisę jos netaikyti.

93      Komisija tvirtina, kad nustatė įrodymų visumą, kuri, vertinama bendrai, leidžia įrodyti, jog nagrinėjamos priemonės priskirtinos valstybei. Pirmiausia, nors FITD yra privatus konsorciumas, jis iš esmės siekė viešojo tikslo, t. y. apsaugoti indėlininkus, kurio įgyvendinimą prižiūri Italijos bankas. Antra, ypatingasis komisaras yra valstybės pareigūnas, kurį paskiria ir prižiūri Italijos bankas. Trečia, Italijos banko pareigūno, kaip stebėtojo, dalyvavimas FITD tarybos ir valdymo komiteto susirinkimuose Italijos bankui leidžia pradiniame etape išsakyti visas savo abejones dėl suplanuotų intervencijų. Italijos banko deleguotojo asmens, net kaip stebėtojo, dalyvavimas leidžia šiam bankui vykdyti FITD veiksmų kontrolę. Ketvirta, Komisija pažymi, kad visoms FITD suplanuotoms intervencijoms – nuo indėlių grąžinimo iki kitų intervencijų – reikalingas išankstinis Italijos banko leidimas.

–       Dėl FITD patikėto viešosios valdžios įgaliojimo

94      Ieškovai iš esmės tvirtina, kad FITD neturi viešosios valdžios įgaliojimo taikyti intervencijas sunkumų patiriančio banko naudai; kadangi Italijos bankų įstatymo 96a straipsnyje numatyta tik galimybė taikyti kitas intervencijas, nepateikiant papildomų patikslinimų, FITD turi autonomiją, kiek tai susiję su kitomis intervencijomis nei indėlių grąžinimas. Taigi, kiek tai susiję su šiomis kitomis intervencijomis, Italijos teisės aktų leidėjas leido indėlių garantijų sistemoms, kaip antai FITD, visiškai autonomiškai apibrėžti tokių intervencijų dalyką, taikymo sritį ir konkrečius jų taikymo būdus. Todėl FITD įstatų 29 straipsnyje nurodytos intervencijos iš esmės atitinka konsorciumui priklausančių bankų narių privačius interesus. Be to, sprendimą FITD įstatuose numatyti galimybę taikyti kitas intervencijas nei indėlių grąžinimas priėmė konsorciumui priklausančių bankų nariai – jokia taisyklė ar joks administracinis aktas jų taip veikti neįpareigojo. Ta aplinkybė, kad Italijos bankas patvirtino FITD įstatus, nedaro įtakos sprendimų priėmimo mechanizmui, nes Italijos bankas turi apsiriboti išvada, kad įstatų nuostatos, susijusios su FITD priskirtomis viešojo pobūdžio užduotimis, atitinka indėlininkų apsaugos teisinį tikslą.

95      Komisija atsikerta, kad nors tai yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas konsorciumas, turintis savo vadovaujamuosius organus ir formaliai nepriklausomas, FITD pagal teisės aktus buvo įpareigotas vykdyti viešojo pobūdžio uždavinį – indėlininkų apsaugą – kuris įgyvendinamas taikant įvairių formų intervencijas. Šią išvadą taip pat patvirtina tai, jog FITD savo interneto svetainėje nurodo, kad jo institucinis tikslas yra pateikti konsorciumo nariais esančių bankų indėlininkams garantiją, ir kad ta užduotis gali būti įgyvendinama keliais būdais. Be to, Komisijos teigimu, Italijoje indėlių apsauga yra viešojo pobūdžio ir konstitucinės vertės. Tai, kad Italijos bankas, kuris leido taikyti visas FITD nustatytas priemones, veikia pagal Italijos bankų įstatymo 96b straipsnį, „atsižvelgdamas į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“, patvirtina, kad visos FITD intervencijos yra susijusios su indėlininkų apsauga, kad FITD veikia pagal viešosios valdžios įgaliojimą ir kad jam gali būti taikoma viešoji Italijos banko intervencija.

96      Pirma, kaip ir ieškovai, reikia pažymėti, kad FITD paramos intervencija iš esmės susijusi su FITD nariais esančių bankų privačių interesų įgyvendinimu.

97      Taigi, kiek tai susiję su FITD nariais, paramos intervencija pirmiausia siekiama išvengti dar sunkesnių ekonominių padarinių, negu jų atsirastų grąžinant indėlius priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju. Iš tiesų, kaip matyti iš FITD įstatų 29 straipsnio 1 dalies, paramos intervencijai taikomos dvi sudėtinės sąlygos. Pirma, turi būti perspektyvų, kad sunkumų patiriantis bankas, kurio naudai taikoma intervencija, atsigaus, siekiant išvengti, kad FITD ir vėl nereikės taikyti intervencijos ateityje, nesvarbu, ar tai būtų paramos intervencija, ar tokia intervencija būtų taikoma remiantis teisine pareiga grąžinti indėlius. Antra, paramos intervencijos turi uždėti mažesnę finansinę naštą, palyginti su ta, kuri būtų uždedama FITD nariais esantiems bankams įgyvendinant teisinį įpareigojimą grąžinti indėlius. Nustatant šią sąlygą, reikia konstatuoti, kad FITD įstatai pirmiausia gina FITD nariais esančių bankų privačius interesus, palyginti su visais kitais svarstymais, susijusiais su taupomųjų indėlių apsauga. Iš tiesų FITD įstatai draudžia taikyti bet kokią paramos intervenciją, dėl kurios FITD nariais esantiems bankams atsirastų pernelyg didelė finansinė našta, net jeigu dėl tokios intervencijos būtų labiau užtikrinama taupomųjų indėlių apsauga ir taip pat būtų apsaugoti indėliai, kurie viršija teisės aktuose nustatytą viršutinę 100 000 EUR sumą privalomo administracinio likvidavimo atveju.

98      Kalbant apie FITD narius, pažymėtina, kad paramos intervencija taip pat siekiama išvengti neigiamų pasekmių jiems ir visam bankiniam sektoriui, pirmiausia kiek tai susiję su reputacija ir indėlininkų panikos rizika, dėl ko sunkumų patiriantis bankas būtų priverstinai likviduojamas administracine tvarka. Taigi tai, kad sektoriuje nustatoma privati savitarpio pagalbos sistema, savaime nėra valstybės kišimosi įrodymas. Iš tiesų šioje byloje, kaip skundžiamojo sprendimo 122 punkte pripažįsta Komisija, visi FITD nariais esantys bankai yra suinteresuoti, kad būtų stiprinama indėlių apsauga ir bankų sistemos reputacijos apsauga. Šioje byloje taip pat pažymėtina, kad indėlių garantijų fondo įsteigimas ir galimybės taikyti paramos intervencijas nustatymas pirmiausia išplaukė iš visiškai privačios FITD nariais esančių bankų iniciatyvos dar tada, kai teisės aktai neįpareigojo bankų prisijungti prie kokios nors indėlių garantijų sistemos (žr. 5 punktą).

99      Žinoma, konsorciumo nariais esančių bankų privatūs interesai gali sutapti su viešuoju interesu. Tačiau iš suformuotos jurisprudencijos matyti, jog ta aplinkybė, kad tam tikrais atvejais viešasis interesas sutampa su privačių subjektų (kaip pagal privatinę teisę reglamentuojamo bankų konsorciumas šioje byloje) interesais, savaime nereiškia, kad viešosios valdžios institucijos vienaip ir kitaip galimai dalyvauja (arba ne) priimant ginčijamą priemonę (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 23 d. Sprendimo SACE ir Sace BT / Komisija, C‑472/15 P, dar nepaskelbtas, EU:C:2017:885, 26 punktą).

100    Antra, priešingai, nei teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad paramos intervencijomis nėra įgyvendinamas koks nors Italijos teisės aktais nustatytas viešosios valdžios įgaliojimas.

101    Viena vertus, iš Italijos bankų įstatymo 96a straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad „garantijų sistemos grąžina indėlius įgaliotųjų Italijos bankų priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju <…>“, kad pagal Italijos bankų įstatymą FITD suteiktais viešosios valdžios įgaliojimais tesiekiama kaip garantijos sistemai išmokėti kompensacijas indėlininkams, kai šiam konsorciumui priklausantis bankas priverstinai likviduojamas administracine tvarka. Be to, pagal Italijos teisės aktus indėlių garantijų sistemoms suteikti viešosios valdžios įgaliojimai ne tik apribojami indėlių grąžinimu priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju, bet juose nustatoma aukščiausia tokio grąžinimo sumos riba: Italijos bankų įstatymo 96a straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „grąžinama ne didesnė kaip 100 000 EUR suma už indėlininką“. Kai peržengiama šiuose teisės aktuose nustatyta riba, nelaikoma, kad FITD veiksmais siekiama Italijos teisės aktuose nustatyto viešojo tikslo (taip pat žr. 97 punktą).

102    Kita vertus, reikia pažymėti, kad Italijos teisės aktai niekaip neįpareigoja nei FITD, nei jokios kitos indėlių garantijų sistemos numatyti galimybę taikyti paramos intervenciją. Juose nereglamentuojama tokios intervencijos taikymo tvarka. Komisijos nurodyta teisinė nuostata, nesant nė vienam iš jo narių pradėto priverstinio likvidavimo administracine tvarka, neįpareigoja FITD imtis veiksmų, siekiant įgyvendinti viešosios valdžios įgaliojimą, susijusį su indėlininkų apsauga. Iš tikrųjų, be indėlių grąžinimo, šioje nuostatoje nėra nustatytos jokios kitos privalomos intervencijos formos.

103    Žinoma, nors Italijos bankų įstatymo 96a straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „gali būti numatyti papildomi intervencijos atvejai ir formos“, iš šios nuostatos aiškiai matyti, kad joje kalbama tik apie tokią galimybę, kuri paliekama indėlių garantijų sistemų vertinimo diskrecijai. Pagal Italijos teisės aktus šios sistemos neįpareigojamos numatyti kitokių intervencijų atvejų ir formų, besiskiriančių nuo teisinio įpareigojimo grąžinti indėlius priverstinio likvidavimo administracine tvarka atveju. Be to, jeigu Italijos indėlių garantijų sistemoje numatoma galimybė taikyti tokias intervencijas, Italijos teisės aktų leidėjas jai leidžia savo nuožiūra apibrėžti jų dalyką ir būdus.

104    Taigi šioje byloje galimybė FITD teikti paramą išplaukia ne iš kokio nors teisinio įpareigojimo, o vien iš konsorciumo nariais esančių bankų savarankiško sprendimo nustatyti tokią galimybę FITD įstatuose. Taip pat būtent konsorciumo nariais esantys bankai autonomiškai apibrėžė sąlygas, kurias įvykdžius tokios paramos intervencijos galėjo būti taikomos. Taigi FITD įstatų 29 straipsnyje numatyta, kad FITD „gali įsikišti konsorciumo nario, kuriam taikomas specialusis administravimas, naudai, jeigu yra atgaivinimo perspektyvų ir galima numatyti, kad bus patirta mažiau išlaidų, palyginti su tomis, kurias jis patirtų taikydamas intervenciją priverstinio likvidavimo administravimo tvarka atveju“.

105    Vis dėlto, nesant jokio teisinio įpareigojimo teikti tokią pagalbą, tai, kad pagal Italijos bankų įstatymo 96b straipsnio pirmos pastraipos a punktą FITD įstatus tvirtina Italijos bankas, nėra aplinkybė, galinti paneigti FITD sprendimų priėmimo autonomiškumą, kiek tai susiję su paramos intervencijos taikymu. Tai juo labiau pasakytina dėl to, kad pagal Italijos bankų įstatymo nuostatas Italijos bankas, įgyvendindamas savo prudencinės priežiūros uždavinius, turi patvirtinti visų bankinių institucijų įstatus.

106    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 121 konstatuojamojoje dalyje teigia Komisija, paramos intervencijomis, kaip antai nagrinėjamomis šioje byloje, siekiama kitokio tikslo nei indėlių grąžinimais priverstinio administracinio likvidavimo atveju ir jomis nėra įgyvendinami viešosios valdžios įgaliojimai.

–       Dėl FITD autonomijos priimant sprendimą dėl intervencijos

107    Pirma, ieškovai tvirtina, kad dėl FITD intervencijos Tercas naudai buvo nuspręsta autonomiškai. Šis sprendimas buvo savanoriškai priimtas FITD vadovaujamųjų organų ir jį priimant iš visų konsorciumo nariais esančių bankų atstovų buvo gautas vienbalsis pritarimas. Jokia valdžios institucija nedavė privalomų instrukcijų ar nurodymų ir jokia valdžios institucija negalėjo įpareigoti FITD taikyti intervencijos be šių organų sprendimo, kad ji atitinka narių interesus.

108    Antra, pagal Italijos bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalį ypatingasis komisaras vykdo „banko administracinės valdžios funkcijas“ ir jis perima likviduotų administracinių organų privataus pobūdžio įgaliojimus. Šioje byloje, veikdamas kaip Tercas, banko, kuriam taikomas specialiojo administravimo režimas, vadovas ir teisinis atstovas, ypatingasis komisaras teišsiuntė FITD paprastą prašymą taikyti intervenciją, kuris jam nebuvo privalomas. Be to, ieškovai pažymi, kad ypatingasis komisaras neprivalėjo gauti Italijos banko sutikimo arba nuomonės, kad pateiktų prašymą taikyti paramos intervenciją FITD.

109    Trečia, Italijos banko deleguotasis asmuo dalyvavo FITD tarybos ir valdymo komiteto posėdžiuose kaip stebėtojas, be teisės balsuoti, net patariamuoju balsu.

110    Ketvirta, „kontaktai“ su Italijos banku ir jo „kvietimas“ ieškoti „subalansuoto susitarimo su [pirkėju] BPB dėl neigiamo kapitalo padengimo“ yra sveiko ir normalaus dialogo su kompetentingomis priežiūros institucijomis išraiška, esant tokiai sudėtingai situacijai, kaip kredito įstaigos krizinės būklės valdymas. Be to, Italijos banko „kvietimas“ išreiškia tik bendro pobūdžio pageidavimą („ieškoti subalansuoto susitarimo“) ir, kaip toks, jis yra visiškai priimtinas, nes juo šalims leidžiama atlikti savo pačių vertinimą dėl galimo susitarimo. Bet kuriuo atveju „kvietimas“ neturėjo jokios privalomos galios FITD.

111    Penkta, kaip ir visi Italijos banko leidimai, Italijos bankų įstatymo 96b straipsnio pirmos pastraipos d punkte numatytas leidimas taikyti paramos intervencijas buvo suteiktas Italijos bankui įgyvendinant patikėtas priežiūros ir kontrolės užduotis, siekiant užtikrinti tinkamą ir apdairų bankų valdymą, nedarant poveikio Italijos banko prižiūrimų subjektų teisei nuspręsti autonomiškai. Toks leidimas taip pat suteikiamas po to, kai FITD organai autonomiškai jau yra priėmę sprendimą – taip yra šioje byloje, kurioje leidimas suteiktas praėjus 38 dienoms po sprendimo taikyti intervenciją priėmimo. Bet kuriuo atveju Italijos banko leidimas, net ir tada, kai buvo suteiktas, negalėjo turėti jokios privalomos vertės FITD, kuris išsaugo teisę netaikyti intervencijos.

112    Komisija atsikerta, kad Italijos bankas vykdo veiksmingą, nuolatinę ir ex ante FITD veiklos kontrolę, kai tvirtina jo nuostatus, siunčia vieną iš savo deleguotųjų asmenų dalyvauti FITD tarybos ir valdymo komiteto posėdžiuose kaip stebėtojui ir suteikia išankstinį leidimą dėl kiekvienos FITD planuojamos taikyti intervencijos. Italijos bankas taip pat paskyrė ypatingąjį komisarą – jo prižiūrimą valstybės pareigūną, kuris užtikrino Tercas valdymą ir kuris didelių įgaliojimų.

113    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad FITD yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas konsorciumas, kuris pagal savo įstatų 4 straipsnio 2 dalį veikia „konsorciumo narių vardu ir jų interesais“. Be to, jo vadovaujamieji organai, t. y. valdymo komitetas ir taryba, renkami FITD visuotinio narių susirinkimo, kurį išimtinai sudaro konsorciumo nariais esančių bankų atstovai. Todėl konstatuotina, kad nėra jokio natūralaus veiksnio, kuris susietų FITD su Italijos valdžios institucijomis.

114    Tokiomis aplinkybėmis reikia išnagrinėti Komisijos skundžiamajame sprendime konstatuotas aplinkybes, kuriomis remdamasi ji padarė išvadą, jog Italijos valdžios institucijos vis dėlto turėjo valdžią ir priemones, kad padarytų įtaką visuose paramos intervencijos taikymo etapuose, ir jos šiuos įgaliojimus įgyvendino priimdamos ginčijamas priemones. Visų pirma reikia patikrinti, ar įrodymai, kuriais remiasi Komisija, teisiniu požiūriu pakankamai įrodo, jog FITD intervencija Tercas naudai gali būti priskiriama Italijos valstybei, atsižvelgiant į 69–63 ir 83–91 punktuose nurodytą jurisprudenciją ir principus.

115    Pirmiausia, kalbant apie Italijos banko FITD suteiktą leidimą taikyti intervenciją Tercas naudai, konstatuotina, kad jis nėra įrodymas, leidžiantis priskirti nagrinėjamą priemonę valstybei.

116    Pirma, iš Italijos teisės aktų matyti, kad Italijos banko leidimas taikyti paramos intervencijas suteikiamas tik pasibaigus priemonės atitikties galiojantiems teisės aktams kontrolei, kuri vykdoma pastarajai įgyvendinant prudencinės priežiūros uždavinį. Šiuo klausimu Italijos bankų įstatymo 96b straipsnio 1 dalies d punkte nustatyta, kad Italijos bankas „suteikia leidimą <…> garantijų sistemų intervencijoms, atsižvelgdamas į indėlininkų apsaugą ir bankų sistemos stabilumą“. Ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Italijos bankui Italijos teisės aktais suteiktas prudencinės priežiūros funkcijas, kurias jis vykdo, „atsižvelgdamas į jo kontroliuojamų įstaigų patikimą ir apdairų valdymą, bendrą stabilumą, finansų sistemos veiksmingumą ir konkurencingumą, taip pat taikomų nuostatų laikymąsi“ (Italijos bankų įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Iš tikrųjų pagal Italijos teisės aktus, be garantijų sistemos intervencijos, bankams nustatoma pareiga priimti tam tikrus svarbius sprendimus, kaip antai dėl įsigijimų, o kitiems finansų subjektams – gauti Italijos banko leidimą (pirmiausia žr. Italijos bankų įstatymo 19 straipsnį). Taigi, nustatydamas reikalavimą prieš taikant garantijų sistemos intervencijas ir privatiems finansų sektoriaus subjektams priimant kitus sprendimus gauti Italijos banko leidimą Italijos teisės aktų leidėjas niekaip nesiekia pakeisti suinteresuotųjų subjektų vertinimų Italijos banko vertinimu, kiek tai susiję su galimybe priimti aptariamus sprendimus arba apibrėžti jų [įgyvendinimo] būdus. Atvirkščiai, pažymėtina, kad Italijos bankas prudencinės priežiūros tikslais vykdo tik priemonės atitikties teisės aktams kontrolę.

117    Antra, konstatuotina, kad Italijos bankas neturi jokios galimybės įpareigoti FITD taikyti intervenciją sunkumų patiriančio banko naudai.

118    Italijos banko įgaliojimai apsiriboja atitikties teisės aktams, reglamentuojantiems paramos intervencijų, kurias patvirtino FITD vadovaujamieji organai, taikymą, kontrole leidimo išdavimo tikslais. Priešingai, nei skundžiamo sprendimo 129 konstatuojamojoje dalyje teigia Komisija, tai, kad FITD, atmetus jo prašymą suteikti leidimą, išsaugo galimybę, jeigu tik pageidautų, Italijos bankui pateikti naują prašymą suteikti leidimą taikyti paramos intervenciją kitokiomis sąlygomis, nesuteikia Italijos bankui teisės įsikišti, kai FITD priima sprendimą dėl paramos intervencijų. Iš tiesų, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 18 ir 19 konstatuojamųjų dalių, ši byla susijusi tik su leidimu taikyti paramos intervencijas, dėl kurių FITD vadovaujamieji organai nusprendė autonomiškai. Šie vieninteliai išsaugo kompetenciją nuspręsti dėl intervencijos sunkumų patiriančio banko naudai taikymo ir nustatyti tokios intervencijos praktinius taikymo būdus.

119    Be to, kaip Komisija pripažįsta skundžiamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje, FITD neprivalo taikyti tokios paramos intervencijos, dėl kurios nusprendė Italijos bankas. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Italijos bankas pirmąją intervenciją Tercas naudai, dėl kurios FITD vadovaujamieji organai nusprendė 2013 m. spalio 29 d. ir 28 d., leido taikyti 2013 m. lapkričio 4 d., tačiau FITD jos niekada netaikė.

120    Bet kuriuo atveju šioje byloje konstatuotina, viena vertus, kad dėl FITD dėl intervencijos Tercas naudai FITD valdymo komitetas ir taryba nusprendė vienbalsiai 2014 m. gegužės 30 d., ir, antra vertus, kad Italijos bankas dėl jos išdavė leidimą 2014 m. liepos 7 d. Šiomis aplinkybėmis Italijos banko suteiktas leidimas dėl nagrinėjamos priemonės negali reikšti įrodymo, kad Italijos valstybės institucijos buvo taip susijusios su minėtos priemonės priėmimu, kad joms gali būti priskirta FITD intervencija Tercas naudai.

121    Antra, kalbant apie Italijos banko atstovų dalyvavimą FITD vadovaujamųjų organų posėdžiuose, reikia konstatuoti, kad jis taip pat nėra nagrinėjamos priemonės priskyrimo valstybei įrodymas.

122    Viena vertus, iš FITD įstatų 13 straipsnio 6 dalies ir 16 straipsnio 3 dalies aiškiai matyti, kad Italijos banko deleguotieji asmenys, kurie dalyvavo FITD valdymo komiteto ir tarybos posėdžiuose, vykdė tik paprasto stebėtojo vaidmenį, be jokios balsavimo teisės ir be jokio patariamojo balso.

123    Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamo sprendimo 129 ir 130 konstatuojamosiose dalyse, pagal kurias „jeigu [būtų] galima daryti prielaidą“, kad deleguotųjų asmenų, kaip stebėtojų, dalyvavimas FITD vadovaujamųjų organų posėdžiuose „[Italijos bankui] lei[stų] pradiniame etape išsakyti visas savo abejones dėl suplanuotų intervencijų“ ir „papildomai patvirtin[ti]“ jo daromą įtaką šioms intervencijoms, Komisija nepateikia jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų. Šiuo klausimu konstatuotina, kad iš skundžiamo sprendimo matyti, jog šie teiginiai tėra paprastos prielaidos ir niekaip nepagrįsti bylos dokumentais. Atvirkščiai, FITD vadovaujamųjų organų posėdžių protokoluose patvirtinamas visiškai pasyvus Italijos banko deleguotųjų asmenų vaidmuo. Iš tiesų 2014 m. gegužės 30 d. FITD valdymo komiteto posėdyje Italijos banko deleguotasis asmuo posėdžio pabaigoje teišreiškė pasitenkinimą dėl būdo, kaip buvo sprendžiama Tercas krizė, o 2014 m. gegužės 30 d. tarybos posėdyje Italijos banko deleguotieji asmenys net nepaprašė žodžio.

124    Atsižvelgdama į šiuos nustatytus faktus, Komisija neįrodė, kad Italijos banko deleguotųjų asmenų, net stebėtojų statusu, dalyvavimas FITD vadovaujamųjų organų posėdžiuose, jam leidžia daryti įtaką FITD sprendimams.

125    Trečia, kiek tai susiję su FITD patvirtintos intervencijos Tercas naudai aplinkybėmis, konstatuotina, kad Komisija nepateikė jokio įrodymo, jog Italijos bankas, viena vertus, darė lemiamą įtaką FITD ir, kita vertus, BPB ir ypatingojo komisaro deryboms.

126    Taigi, kiek tai susiję su ta faktine aplinkybe, kad derybos tarp suinteresuotųjų privačių šalių buvo vykdomos „derinant veiksmus su Italijos banku“ (skundžiamo sprendimo 131 punktas), kaip ir ieškovai, reikia pažymėti, jog vykdant tokią sudėtingą operaciją, kaip kredito įstaigos krizės valdymas, nekelia nuostabos, kad Italijos bankas buvo informuotas apie suinteresuotųjų šalių derybose pasiektą pažangą. Todėl tai, kad tarp, pirma, suinteresuotųjų šalių (tai yra FITD, BPB ir ypatingojo komisaro, veikiančio Tercas vardu) ir, antra, Italijos banko, galėjo vykti neformalūs susitikimai, siekiant informuoti Italijos banką apie derybų eigą, tėra teisėto ir normalaus dialogo su kompetentingomis priežiūros institucijomis išraiška. Reikia konstatuoti, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių nustatyti, kad Italijos bankas pasinaudojo šiais ryšiais, kad padarytų lemiamą įtaką nagrinėjamų ginčijamų priemonių turiniui. Atvirkščiai, byloje nėra jokių įrodymų, galinčių paneigti ieškovų argumentą, kad tokie ryšiai tik leido Italijos bankui būti informuotam apie bylos raidą, kad jis galėtų kuo skubiau priimti savo sprendimą dėl su nagrinėjama priemone susijusio leidimo suteikimo, kai tik tokią priemonę patvirtins FITD vadovaujamieji organai ir ją notifikuos Italijos bankui.

127    Tas pats pasakytina apie tai, kad Italijos bankas „pakvietė“ FITD „ieškoti subalansuoto susitarimo“ su BPB dėl Tercas neigiamo kapitalo padengimo“, atsižvelgiant į neigiamą poveikį, kurį galėtų turėti Tercas ir jos patronuojamosios bendrovės Banca Caripe likvidavimas. Iš tiesų, kaip teigia ir ieškovai, pažymėtina, kad tai yra paprasto bendro turinio pageidavimo, kuris niekaip nėra privalomas FITD, išraiška. Esant tokioms aplinkybėms, kaip susiklostė šioje byloje, toks valstybės institucijų pageidavimas nekelia nuostabos. Vis dėlto tokiu pageidavimu nebuvo siekiama duoti nurodymų atitinkamoms šalims ir jo šios šalys, beje, taip neinterpretavo. Bet kuriuo atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad minėtas kvietimas turėtų bent mažiausią poveikį FITD sprendimui taikyti intervenciją Tercas naudai, nes jis iš esmės gali būti paaiškinamas paties FITD ir jo narių ekonominiais svarstymais, kurie buvo patvirtinti šiuo tikslu įgaliotos audito ir konsultacijų bendrovės pateiktoje ataskaitoje (žr. 19 punktą).

128    Galiausiai, ketvirta, dėl ypatingojo komisaro atliekamo vaidmens ta aplinkybė, kad jis turėjo teisę pradėti procedūrą, galinčią nulemti FITD paramos intervenciją, kai jis šiam konsorciumui perdavė neprivalomą prašymą šiuo klausimu, taip pat negali paneigti FITD autonomiškumo priimant sprendimą dėl tokios intervencijos.

129    Pagal FITD įstatų 29 straipsnio 1 dalį jis gali taikyti paramos intervencijas tik konsorciumo nariais esančių bankų, kuriems taikomas specialusis administravimas, naudai. Šiuo klausimu, kaip matyti iš Italijos bankų įstatymo 70–72 straipsnių, sprendimą taikyti bankui specialųjį administravimą priėmė ūkio ministras pagal Italijos banko pasiūlymą, o ypatingasis komisaras buvo paskirtas Italijos banko, kuris turi ir jo atšaukimo teisę. Po paskyrimo ypatingasis komisaras pagal Italijos bankų įstatymo 72 straipsnio 1 dalį veikia kaip banko administratorius ir perima banko, kuriam indėlininkų interesais taikomas specialusis administravimas, vadovaujamųjų organų privataus pobūdžio įgaliojimus.

130    Vis dėlto pažymėtina, kad ypatingojo komisaro prašymo dėl intervencijos pateikimas FITD pastarojo neįpareigoja jį patenkinti ir nedaro įtakos FITD autonomiškumui, kiek tai susiję su intervencijos turiniu, jeigu jis nusprendžia imtis veiksmų. Be to, priešingai, nei teigia Komisija skundžiamo sprendimo 128 konstatuojamojoje dalyje, FITD įstatuose arba Italijos teisės aktuose nėra nei nustatyta, kad tik ypatingasis komisaras turi teisę pateikti tokį prašymą, nei prieštaraujama FITD teiginiui, kad jis pats gali imtis iniciatyvos ir pradėti procedūrą, susijusią su paramos intervencijos taikymu, net ir nesant ypatingojo komisaro šiuo klausimu pateikto prašymo.

131    Be to, šioje byloje Komisija nepateikė jokio įrodymo, kad ypatingojo komisaro pateiktas prašymas yra Italijos banko instrukcijų pasekmė. Atvirkščiai, iš 16 punkte nurodytų aplinkybių matyti, kad iniciatyva kreiptis į FITD išplaukia iš BPB, kuris savo dalyvavimą siekiant padidinti Tercas kapitalą susiejo su sąlyga, kad FITD visiškai padengs šio banko turtinių įsipareigojimų deficitą, reikalavimų.

132    Taigi iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad Komisija padarė klaidą, kai skundžiamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje nusprendė, jog įrodė, kad Italijos valdžios institucijos, apibrėždamos FITD intervenciją Tercas naudai, vykdė esminę viešąją priežiūrą. Atvirkščiai, konstatuotina, kad Komisija pakankamai teisiškai neįrodė nei to, kad Italijos valdžios institucijos buvo susijusios su nagrinėjamos priemonės priėmimu, nei to, kad šios priemonės buvo priskirtinos valstybei, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

 Dėl intervencijos finansavimo iš valstybės išteklių

133    Į sąvoką intervencija „iš valstybinių išteklių“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, be valstybės tiesiogiai suteiktos naudos, siekiama įtraukti per valstybės paskirtą ar įsteigtą viešo arba privataus pobūdžio šios pagalbos administravimo instituciją suteikiamą naudą. Iš tiesų pagal Sąjungos teisę neleistina, kad vien autonomiškų institucijų, atsakingų už pagalbos paskirstymą, įsteigimas leistų išvengti valstybės pagalbos taisyklių taikymo (žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija / TV2/Danmark, C‑656/15 P, EU:C:2017:836, EU:C:2017:836, 44 ir 45 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).

134    Beje, pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 107 straipsnio 1 dalis apima visas pinigines priemones, kurias valstybės institucijos gali realiai panaudoti įmonėms remti, nesvarbu, ar tos priemonės nuolat priklauso valstybės turtui. Todėl net jei sumos, susijusios su nagrinėjama priemone, ne visuomet priklausė valstybės iždui, tai, kad jos yra nuolat valstybės kontroliuojamos ir šitaip kompetentingos valstybės institucijos gali jomis naudotis, yra pakankama priežastis laikyti jas „valstybiniais ištekliais“ (žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija / TV2/Danmark, C‑656/15 P, EU:C:2017:836, 46 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

135    Šiuo klausimu, esant su valstybės įmonėmis susijusiai situacijai, buvo nuspręsta: kadangi jų ištekliai patenka į valstybės kontrolės sritį, taigi, buvo jos tvarkomi, jie pateko į sąvoką „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tiesų valstybė, turėdama lemiamą įtaką tokioms įmonėms, prireikus be jokių problemų gali nukreipti jų išteklius specifinėms lengvatoms kitų įmonių naudai finansuoti. Ta aplinkybė, kad aptariamus išteklius valdo su valstybės institucija nesusiję subjektai arba kad tie ištekliai yra privačios kilmės, šiuo atveju neturi reikšmės (žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Komisija / TV2/Danmark, C‑656/15 P, EU:C:2017:836, 47 ir 48 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

136    Byloje, kurioje priimtas 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimas Komisija / TV2/Danmark (C‑656/15 P, EU:C:2017:836, 49–53 punktai), Teisingumo Teismas konstatavo, kad tris aptariamas įmones kontroliavo valstybė ir kad joms buvo patikėtas pajamų, gaunamų iš šios įmonės reklamos plotų pardavimo, perdavimo vienai iš jų valdymas. Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad visą išteklių tvarkymą reglamentavo įstatymas, pagal kurį valstybės specialiai įgaliotų valstybinių įmonių užduotis buvo tvarkyti minėtas pajamas. Aptariamas pajamas kontroliavo viešosios valdžios institucijos ir jas tvarkė valstybė, kuri galėjo spręsti, kaip jas panaudoti. Todėl Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tai buvo „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

137    Šiose bylose ieškovai, palaikomi Italijos banko, teigia, kad Komisija padarė klaidą, kai skundžiamame sprendime nusprendė, jog FITD naudojami ištekliai buvo „valstybiniai ištekliai“. Taigi Komisija negali teigti, kad FITD, taikydama intervenciją vieno iš savo sunkumų patiriančio narių naudai, veikia remdamasi viešosios valdžios įgaliojimais, o ne indėlininkų indėliams suteikta teisine garantija. Be to, reikėtų atsižvelgti į tai, kad FITD yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas konsorciumas, kurio organai atstovauja jo nariams, o ne valstybės valdžios institucijoms. Nors Italijos banko atstovas dalyvauja tam tikruose FITD posėdžiuose, tai jis daro tik kaip stebėtojas ir neturi balsavimo teisių ar patariamojo vaidmens. Jokia valdžios institucija negali priversti FITD priimti sprendimą taikyti intervenciją arba nurodyti jos taikymo būdus. Taip pat, nors ypatingasis komisaras, kuris pakeitė Tercas vadovus, paprašė FITD įsikišti, jis to prašė šios įmonės ir jos kreditorių interesais ir neturėdamas galios įpareigoti FITD. Be to, Italijos banko leidimas buvo suteiktas įgyvendinant jo įprastas stabilumo ir taupomųjų indėlių apsaugos užduotis. Tai yra patvirtinančioji priemonė, apribota formaliu privataus pobūdžio akto patikrinimu a posteriori. Be to, narių su intervencija susiję įnašai nėra nei apmokestinami, nei tikrinami, nei tvarkomi valstybės. Nors konsorciumo nariai yra įpareigoti prisidėti prie indėlių grąžinimo, nėra jokios taisyklės, jokio administracinio akto, kurie juos įpareigotų prisidėti prie intervencijos. Privalomasis šių įnašų pobūdis išplaukia tik iš įstatų ir FITD sprendimų.

138    Komisija iš esmės teigia, kad nors tai yra pagal privatinę teisę reglamentuojamas konsorciumas, turintis nuosavus ir formaliai autonomiškus organus, FITD yra teisiškai patikėta viešojo intereso užduotis – indėlininkų apsauga – kuri gali būti užtikrinama įvairiomis formomis. Be to, Italijos bankas vykdo veiksmingą, nuolatinę ir ex ante FITD veiklos kontrolę, kai tvirtina jo įstatus, siunčia vieną iš savo deleguotųjų asmenų dalyvauti FITD tarybos ir valdymo komiteto posėdžiuose kaip stebėtojui ir suteikia išankstinį leidimą dėl kiekvienos intervencijos. Be to, būtent Italijos bankas paskyrė ypatingąjį komisarą – jo prižiūrimą valstybės pareigūną, kuris užtikrino Tercas valdymą vykdant specialųjį administravimą. Be to, kadangi FITD yra vienintelė Italijos banko pripažinta indėlių garantijų sistema, bankai, kurie nėra kredito unijos, yra priversti prie jos prisijungti ir mokėti reikalaujamus įnašus, siekiant įgyvendinti taupomųjų indėlių apsaugos viešąjį tikslą.

139    Šioje byloje, siekdama skundžiamo sprendimo 144 konstatuojamoje dalyje padaryti išvadą, kad FITD intervencija Tercas naudai buvo finansuojama iš valstybinių išteklių, Komisija atsižvelgė į šiuos įrodymus: tai, kad FITD veikė pagal viešosios valdžios įgaliojimus; valdžios įstaigų vykdomą išteklių, naudojamų FITD intervencijoje Tercas naudai, kontrolę; ir tai, kad FITD naudojami įnašai, skirti intervencijai finansuoti, yra privalomi.

140    Pirma, Komisija konstatavo, kad FITD veikė pagal viešosios valdžios įgaliojimą ir kad FITD intervencija Tercas naudai buvo siekiama apsaugoti indėlininkų indėlius. Iš tikrųjų Italijos valdžios institucijos nusprendė leisti savo indėlių garantijų sistemoms naudoti iš savo narių surinktas lėšas, taikant kitų rūšių intervenciją, o ne tik indėlininkų indėlių grąžinimą (žr. skundžiamo sprendimo 121 punktą).

141    Šiuo klausimu, kaip aišku iš to, kas jau buvo išdėstyta, kiek tai susiję su intervencijos priskirtinumu valstybei, pagal įvairioms Italijos indėlių garantijų sistemoms suteiktą viešosios valdžios įgaliojimą įpareigojama įgyvendinti tik sistemą, kuri leidžia grąžinti indėlininkų indėlius kredito įstaigos bankroto atveju. Vis dėlto šiame viešosios valdžios įgaliojime nenumatyta, kad šios sistemos taip pat turi įsikišti prieš įvykstant tokiam bankrotui ir paprašyti savo narių suteikti būtinų išteklių. Šioje byloje būtent FITD, privataus konsorciumo, įstatuose, iš pat pradžių numatoma galimybė įsikišti vieno iš savo narių naudai, jeigu jis, nors patiria sunkumų, turi atgaivinimo perspektyvų, ir jeigu taikant minėtą intervenciją bus patirta mažiau išlaidų, palyginti su tomis, kurių bus patirta taikant indėlininkų indėlių garantiją.

142    Ši analizė taip pat taikytina nagrinėjant įrodymus, kurie buvo nustatyti siekiant įrodyti intervencijos finansavimą iš valstybinių išteklių.

143    Antra, siekdama įrodyti viešosios valdžios institucijų vykdomą FITD naudojamų išteklių, skirtų intervencijai finansuoti, kontrolę, Komisija nurodė tam tikrus šios intervencijos požymius. Ji teigė, kad tik bankai, kuriems taikomas specialusis administravimas, galėjo pasinaudoti FITD intervencijomis pagal jo nuostatų 29 straipsnio 1 dalį, todėl tik Tercas ypatingasis komisaras, Italijos banko prižiūrimas valstybės pareigūnas, turėjo teisę „pradėti taikyti FITD intervencijos priemonę“ (žr. skundžiamo sprendimo 128 punktą). Be to, Italijos bankas turėjo dideles galias, kiek tai susiję su FITD, kurio, be kita ko, įstatus jis patvirtino ir suteikė leidimą taikyti intervenciją Tercas naudai prieš jai įsigaliojant (žr. skundžiamo sprendimo 124, 127–129 punktus).

144    Šiuo klausimu remiantis tomis pačiomis priežastimis, kaip nurodytosios dėl intervencijos priskyrimo valstybei, pateikti įrodymai turi būti vertinami atsižvelgiant į jų kontekstą, iš kurio matyti, kad jų nepakanka siekiant daryti išvadą, jog dėl to, kad kontrolę vykdė valdžios institucijos, ištekliai, kuriuos FITD naudojo finansuodama intervenciją, yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

145    Iš tiesų Tercas ypatingojo komisaro sprendimas prašyti FITD įsikišti įmonės, kurioje jis vykdė valdymo funkcijas, nes jai buvo nustatytas specialus administravimas, vardu paaiškinamas tuo, jog iš turimų skirtingų galimybių jam BPB pasiūlymas pasirodė patraukliausias. Kadangi BPB pasiūlymas buvo susietas su FITD intervencija Tercas naudai (žr. 16 punktą), negalima laikyti, kad toks prašymas išplaukia iš valdžios institucijų iniciatyvos, kurios siekė tokia linkme nukreipti FITD išteklių panaudojimą. Taigi FITD, atsižvelgdamas į ypatingajam komisarui pateiktą privačią iniciatyvą, kuris manė, kaip būtų manęs ir tokioje pačioje padėtyje atsidūręs paprastas administratorius, kad ji atitiko jo administruojamos įmonės interesus, pateikė prašymą dėl intervencijos pagal savo įstatų 29 straipsnio 1 dalį.

146    Be to, kaip Bendrajame Teisme tvirtina Italijos bankas, jo turimos skirtingos galimybės įsikišti dėl FITD yra susijusios tik su jo priežiūros įgaliojimų, kuriais siekiama apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti bankų sistemos stabilumą ir tinkamą bei riziką ribojantį bankų valdymą, įgyvendinimu.

147    Iš šių bylų medžiagos neišplaukia, kad leidimas FITD įgyvendinti paramos intervenciją Tercas naudai suteikė pagrindą ne Italijos banko vykdomai formaliai teisėtumo kontrolei, o kam nors kitam. Šioje byloje šis leidimas, kaip ir kiti prieš tai priimti įvairūs aktai, nuo FITD, kaip vieno iš Italijoje pripažintų indėlių garantijų sistemų patvirtinimo, negali – tiek imant atskirai, tiek kartu – būti prilyginami priemonėms, kurios leidžia įrodyti, jog valstybė, darydama lemiamą įtaką šiam konsorciumui, galėjo nukreipti FITD išteklių panaudojimą intervencijai finansuoti.

148    Iš tiesų FITD intervencija Tercas naudai kilo iš pasiūlymo, kurį pirmiausia pateikė BPB ir kurį vėliau, vadovaudamasi savo interesais, perėmė Tercas. Be to, ši intervencija, kuri atitinka konsorciumo tikslą, taip pat atitinka jo narių interesus.

149    Šiomis aplinkybėmis skirtingi Italijos teisės aktuose numatyti mechanizmai, skirti tam, kad būtų išvengta, jog tokios rūšies intervencija netrikdytų bankų sektoriaus veiklos arba nekeltų grėsmės FITD patikėto viešosios valdžios įgaliojimo įgyvendinimui, šiuo atveju, bendrai kalbant, tik patvirtino FITD jo įstatuose numatytą galimybę įsikišti vieno iš savo narių naudai, panaudojant nuosavas lėšas, ir, konkrečiau kalbant, leisti FITD taikyti intervenciją Tercas naudai, atsižvelgiant į BPB, Tercas ir visų kitų konsorciumo narių interesą. Komisija jokiu momentu negalėjo įrodyti, kad Italijos bankas, vykdydamas savo formalią teisėtumo priežiūrą, siekė nukreipti FITD suteiktus privačius išteklius.

150    Trečia, Komisija nusprendė, kad FITD finansuojant intervenciją naudojami įnašai buvo privalomi, todėl, viena vertus, bankai konsorciumo nariai neturi kito pasirinkimo, tik prisijungti prie FITD, ir, kita vertus, šie bankai negali vetuoti FITD sprendimų arba atsiriboti nuo jo patvirtintos intervencijos (žr. skundžiamo sprendimo 133–135 punktus).

151    Siekiant išnagrinėti šiuos argumentus, pirmiausia reikėtų pažymėti, kad neginčijama, jog FITD intervencijoje Tercas naudai naudojamos lėšos yra privatūs ištekliai, kuriuos suteikė bankai konsorciumo nariai.

152    Iš tiesų, bendrai kalbant, FITD įstatuose numatyta, kad jis yra finansuojamas iš išteklių, „kuriuos suteikė bankai konsorciumo nariai“ (žr. FITD įstatų 1 straipsnio 1 dalį). Bankų konsorciumo narių įnašų dydis nustatomas remiantis jų atitinkamų grąžintinų lėšų dydžiu („įnašų mokėtojų bazė“) ir yra susijęs su įmonės rizikos lygiu, kuris vertinamas pagal „valdysenos rodiklius“ (žr. įstatų 25 straipsnį ir priedą).

153    Be to, klostantis bylos aplinkybėms, FITD įstatų 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į įstatuose numatytų kompetentingų vadovaujamųjų organų sprendimus, išteklių, kurie naudojami taikant tokios rūšies intervencijas, kaip Tercas naudai, prašo FITD ir juos šiuo specialiu tikslu suteikia konsorciumo nariai. Taigi, nors ištekliai, kurie reikalingi konsorciumui veikti, buvo naudojami formuojant jo biudžetą, intervencijoms skirti įnašai buvo laikomi FITD narių pervestomis „avansinėmis sumomis“, kurias jis, kaip įgaliotinis, valdė jų vardu.

154    Prievolė FITD nariams prisidėti prie intervencijos, dėl kurios nusprendė FITD, išplaukia ne iš teisės akto nuostatos, kaip tai yra tuo atveju, kai ji yra specialiai valstybės nustatyta siekiant administruoti narių sumokėtus įnašus pagal teisinę indėlininkų indėlių garantiją, bet iš nuostatuose įtvirtintos nuostatos, kuri yra privataus pobūdžio ir apsaugo FITD narių sprendimų autonomiškumą.

155    Taip pat reikia pažymėti, kad prieš priimdamas sprendimą dėl intervencijos ir privataus savo narių kapitalo mobilizavimo FITD, kaip tai nustatyta jo nuostatų 29 straipsnyje ir kaip tai išplaukia iš 2014 m. gegužės 26 d. audito ir konsultacijų bendrovės ataskaitos, užsitikrino, kad šios intervencijos išlaidos būtų mažesnės negu išlaidos, kurių jo nariai patirtų Tercas likvidavimo, taigi, ir indėlininkų indėlių garantijos taikymo atveju.

156    FITD intervencija Tercas naudai buvo vykdoma ne tik BPB ir Tercas, bet visų jo narių interesais, nes jiems kilo rizika patirti daugiau išlaidų, negu jų būtų patirta leidžiant BPB perimti Tercas.

157    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad, kaip tvirtino FITD, intervenciją FITD valdymo komitetas ir taryba patvirtino jų narių atstovams balsuojant vienbalsiai. Nė vienas iš šių atstovų tokiai priemonei neprieštaravo.

158    Taip pat yra normalu, kad jo valdymo organams pagal įstatų nuostatas priėmus aptariamą sprendimą, jis tampa privalomas visiems konsorciumo nariams. Be to, bylos medžiagoje nėra nieko, kas leistų pagrįsti argumentą, kad kai kurie konsorciumo nariai nesutiko su FITD įstatuose nustatytu intervencijų ar intervencijos mechanizmu Tercas naudai.

159    Taigi FITD narių intervencijai skirtų įnašų privalomumas išplaukia iš sprendimo, kuriam šie nariai du kartus pritarė ne tik savo sprendimais prisijungti prie FITD, numatančiam tokią galimybę, bet taip pat savo sprendimais sutikti su tokia intervencija, kaip konsorciumo vadovaujamųjų organų patvirtinta intervencija. Intervencija taip pat atitinka FITD ir jo narių interesus.

160    Vadinasi, Komisijos argumentas, kad bankinėms institucijoms siekiant sukurti kitą garantijų fondą, kuris galėtų būti pripažintas Italijos banko ir kurio įstatai leistų įsikišti tik pagal teisinę indėlininkų indėlių garantiją arba, nelygu atvejis, atsisakyti prisidėti prie intervencijos nario naudai, net jeigu ją patvirtina vadovaujamieji organai, joms de facto būtų sunku atsiriboti nuo FITD, kurio narės jos jau seniai yra ir kuris šiuo metu vienintelis sudaro savidraudos bankus jungiantį indėlių garantijų fondą, iš esmės yra teorinis ir neturi poveikio šioje byloje nagrinėjamai intervencijai.

161    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija skundžiamame sprendime pakankamai neįrodė, kad Italijos valdžios institucijos kontroliavo nagrinėjamus išteklius, taigi, juos tvarkė. Vadinasi, Komisija negalėjo daryti išvados, kad, nors FITD intervencija Tercas naudai, naudojant išimtinai privačias lėšas, buvo taikyta vadovaujantis šio konsorciumo įstatais ir jo narių interesais, iš tiesų būtent valstybės valdžios institucijos, darydamos lemiamą įtaką FITD, nusprendė nukreipti šių išteklių panaudojimą tokiai intervencijai finansuoti.

 Išvada

162    Kadangi šioje byloje nebuvo įvykdyta pirmoji sąlyga, susijusi su pripažinimu valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia pripažinti pagrįstais pagrindus, susijusius su tuo, kad Komisija klaidingai manė, jog ginčijamomis priemonėmis buvo panaudojami valstybiniai ištekliai ir jie buvo priskirtini valstybei, ir panaikinti skundžiamą sprendimą, nesant reikalo nagrinėti kitų ieškovų pateiktų argumentų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

163    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį kiekviena pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengi savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos ieškovų ir įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidos pagal šių pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (trečioji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2015 m. gruodžio 23 d. Komisijos sprendimą (ES) 2016/1208 dėl valstybės pagalbos SA.39451 (2015/C) (ex 2015/NN), kurią Italija suteikė Banca Tercas.

2.      Priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Frimodt Nielsen

Kreuschitz

Forrester

Półtorak

 

      Perillo

Paskelbtas 2019 m. kovo 19 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


Turinys


Ginčo aplinkybės

Dalyvaujantys subjektai

Su intervencija susiję komerciniai subjektai

FITD

Italijos bankas

FITD kontekstas ir intervencija „Tercas“ naudai

Pirmasis bandymas taikyti intervenciją

Sprendimas dėl intervencijos ir Italijos banko leidimas

„Tercas“ padėtis po FITD intervencijos

Administracinė procedūra ir skundžiamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Dėl FITD pateikto ieškinio priimtinumo

Dėl esmės

Pirminės pastabos dėl „valstybės suteiktos pagalbos“ sąvokos

Įrodymai, kuriais remtasi skundžiamame sprendime, siekiant nustatyti valstybinę priemonių kilmę

Dėl ginčijamų priemonių priskyrimo Italijos valstybei

– Dėl FITD patikėto viešosios valdžios įgaliojimo

– Dėl FITD autonomijos priimant sprendimą dėl intervencijos

Dėl intervencijos finansavimo iš valstybės išteklių

Išvada

Dėl bylinėjimosi išlaidų


*      Proceso kalba: italų.