Byla T‑667/21
BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG
prieš
Europos Centrinį Banką
2024 m. vasario 28 d. Bendrojo Teismo (trečioji išplėstinė kolegija) sprendimas
„Ekonominė ir pinigų politika – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Reglamento (ES) Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antra pastraipa – ECB tiesiogiai vykdomi kompetentingos institucijos įgaliojimai pagal taikytinas Sąjungos teisės nuostatas – Kompensacinių palūkanų nustatymas pagal Austrijos teisę Reglamento (ES) Nr. 575/2013 395 straipsnio pažeidimo atveju – ECB kompetencija – Direktyvos 2013/36/ES 65 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis – Proporcingumas“
1. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Sąjungos finansų sektoriaus priežiūra – Bendras priežiūros mechanizmas – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Europos Centrinio Banko (ECB) įgaliojimai – Priežiūros ir tyrimo įgaliojimai – Kompetentingoms valdžios institucijoms tenkantys įgaliojimai pagal taikytinas Sąjungos teisės nuostatas – Administracinių priemonių nustatymas – Kompensacinių palūkanų nustatymas už didelių pozicijų ribų viršijimą – Įtraukimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antras sakinys; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalis ir 67 straipsnio 1 ir 2 dalys)
(žr. 36, 39–46 punktus)
2. Nacionalinė teisė – Aiškinimas – Atsižvelgimas į atitinkamos valstybės narės teismų pateiktą išaiškinimą – Ribos
(žr. 57–59 punktus)
3. Europos Sąjungos teisė – Tiesioginis veikimas – Viršenybė – Sąjungos teisės ir nacionalinio įstatymo kolizija – Nacionalinio teismo, į kurį kreiptasi, pareigos ir kompetencija – Sąjungos teismo pareigos ir kompetencija – Nacionalinio įstatymo netaikymas
(žr. 60–62 punktus)
4. Ekonominė ir pinigų politika – Ekonominė politika – Sąjungos finansų sektoriaus priežiūra – Bendras priežiūros mechanizmas – Rizikos ribojimu pagrįsta kredito įstaigų priežiūra – Kompetentingų valdžios institucijų priežiūros ir sankcijų taikymo įgaliojimai – Administracinės priemonės rūšies nustatymas atsižvelgiant į visas aplinkybes – Kompensacinių palūkanų automatinis taikymas viršijus didelių pozicijų ribas – Neleistinumas – Proporcingumo principo pažeidimas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 575/2013 395 straipsnio 1 dalis; Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36 37 konstatuojamoji dalis, 4 straipsnio 1 dalis, 65 straipsnio 1 dalis ir 70 straipsnis)
(žr. 63–79 punktus)
Santrauka
Patenkindamas ieškinius dėl Europos Centrinio Banko (ECB) priimtų sprendimų, kuriais, remiantis BPM reglamentu(1) ir taikant nacionalinę teisę, nustatomos kompensacinės palūkanos, panaikinimo dviem tą pačią dieną paskelbtais sprendimais Bendrasis Teismas patikslino aplinkybes, kuriomis jis gali pateikti Sąjungos teisę atitinkantį nacionalinės teisės, kuria perkeliama direktyva, aiškinimą, nukrypdamas nuo nacionalinių teismų aiškinimo.
Be to, Sprendime Sber / ECB (sujungtos bylos T‑647/21 ir T‑99/22) jis nusprendė dėl dar nenagrinėto klausimo dėl ne bis in idem principo taikymo, kai ECB skiria administracines pinigines sankcijas pagal BPM reglamentą, o Sprendime BAWAG PSK / ECB (T‑667/21) jis išplėtojo savo jurisprudenciją dėl ECB kompetencijos apimties pagal tą patį reglamentą.
Bylos susijusios su dviem Austrijos kredito įstaigomis, kurioms taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra.
Taigi sujungtose bylose T‑647/21 ir T‑99/22 ECB skyrė ieškovei Sber Vermögensverwaltungs AG administracinę piniginę sankciją pagal BPM reglamentą už Reglamente Nr. 575/2013(2) nustatytų didelių pozicijų ribų viršijimą tiek individualiu, tiek konsoliduotu pagrindais. Be to, remdamasis BPM reglamentu(3) ir taikydamas BWG(4) 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ECB nusprendė nustatyti jai kompensacines palūkanas nuo sumų, susijusių su minėtu viršijimu.
Gavęs ECB administracinės peržiūros valdybos nuomonę, kurioje konstatuota, kad pradinis ECB sprendimas turi trūkumų, 2021 m. gruodžio 21 d. ECB pakeitė tą sprendimą nauju sprendimu(5), kartu palikdamas kompensacinių palūkanų sumą. Jis patikslino, kad įstaigos pareigų pagal Reglamentą Nr. 575/2013 pažeidimo atveju kompensacinių palūkanų taikymas pagal BWG priklauso nuo kompetentingos institucijos įgaliojimų, nepaliekančių jai jokios diskrecijos.
Dviem atskirais ieškiniais ieškovė Bendrojo Teismo prašė panaikinti ir pradinį sprendimą, ir 2021 m. gruodžio 21 d. ECB sprendimą.
Byloje T‑667/21 ieškovė BAWAG PSK Bank für Arbeit und Wirtschaft und Österreichische Postsparkasse AG Prancūzijoje netiesiogiai įsigijo gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto paskolų portfelį. Šis portfelis buvo pervestas į bendrą fondą, neturintį juridinio asmens statuso, kurio visas dalis ji įsigijo, ir taip tapo tikrąja savininke.
Atlikęs patikrinimą ieškovės patalpose ECB konstatavo, kad ieškovė neturėjo duomenų, leidžiančių nustatyti kiekvieną iš pagrindinių paskolų skolininkų, ir kad ji nepaisė Reglamente Nr. 575/2013 numatytos didelių pozicijų pozicijos ribos, kiek tai susiję su portfeliu. Taigi 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu(6) ECB, remdamasis tomis pačiomis teisės aktų nuostatomis, kurios nurodytos minėtose sujungtose bylose, nustatė jai kompensacines palūkanas. Ieškovė apskundė šį sprendimą Bendrajam Teismui.
Sprendimais Sber / ECB (sujungtos bylos T‑647/21 ir T‑99/22) ir BAWAG PSK / ECB (T‑667/21) Bendrasis Teismas panaikino atitinkamai 2021 m. gruodžio 21 d. ECB sprendimą, pakeitusį jo pradinį sprendimą, ir 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą, motyvuodamas tuo, kad taikydamas kompensacines palūkanas ECB neišnagrinėjo bylos aplinkybių.
Bendrojo Teismo vertinimas
– Dėl „ne bis in idem“ principo taikymo
Bendrasis Teismas konstatavo, kad tai, jog ECB pagal BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punktą nustatė kompensacines palūkanas už elgesį, už kurį jau buvo skirta administracinė piniginė sankcija pagal BPM reglamentą, neprieštarauja ne bis in idem principui.
Šiuo klausimu jis priminė, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnis, pagal kurį draudžiama tiek kartu vykdyti persekiojimą, tiek taikyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas už tą pačią to paties asmens veiką, taikomas ne tik persekiojimui ir sankcijoms, kurie nacionalinėje teisėje kvalifikuojami kaip „baudžiamieji“. Iš tiesų jis apima persekiojimą ir sankcijas, kurie turi būti laikomi esančiais baudžiamojo pobūdžio remiantis pačiu pažeidimo pobūdžiu ir suinteresuotajam asmeniui gresiančios sankcijos griežtumo laipsniu.
Taigi Bendrasis Teismas pabrėžė, kad pagal BPM reglamento 18 straipsnio 1 dalį skiriamos administracinės piniginės sankcijos patenka į Chartijos 50 straipsnio taikymo sritį. Jis konstatavo, kad šios sankcijos aiškiai siejamos su baudomis, kurias Europos Komisija gali skirti konkurencijos teisės(7) srityje ir yra tokio paties pobūdžio ir griežtumo. Pagal suformuotą jurisprudenciją procedūrose dėl baudos skyrimo pagal konkurencijos teisę turi būti laikomasi ne bis in idem principo. Todėl toks kvalifikavimas pagal analogiją turi būti taikomas minėtoms sankcijoms.
Vis dėlto Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš Austrijos teismų praktikos matyti, jog kompensacinės palūkanos kvalifikuojamos kaip rizikos ribojimu pagrįstos priemonės, kurios nėra baudžiamojo pobūdžio. Kadangi nei pažeidimo pobūdis, nei sankcijos griežtumo laipsnis nepatenka į baudžiamosios teisės taikymo sritį, jų taikymas pagal BWG nepatenka į Chartijos 50 straipsnio taikymo sritį. Be to, šią išvadą patvirtina Sprendimas VTB Bank (Austria)(8), kuriame, kiek tai susiję su kompensacinėmis palūkanomis, Teisingumo Teismas pirmenybę teikė kvalifikavimui kaip „administracinės priemonės“, o ne kaip „administracinės sankcijos“.
– Dėl ECB kompetencijos taikyti kompensacines palūkanas
Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal BPM reglamentą ECB turėjo kompetenciją taikyti kompensacines palūkanas pagal BWG 97 straipsnį.
Pirmiausia jis pabrėžė, kad ECB, vykdydamas jam pavestus rizikos ribojimu pagrįstus uždavinius, turi trijų kategorijų priežiūros ir tyrimo įgaliojimus, t. y. tuos, kurie numatyti BPM reglamente, kompetentingų institucijų įgaliojimus pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas ir įgaliojimus nurodyti nacionalinėms institucijoms pasinaudoti įgaliojimais pagal galiojančias nacionalines nuostatas.
Vertindamas, ar nagrinėjamu atveju ECB turėjo antrajai kategorijai priskiriamus įgaliojimus, t. y. kompetentingų institucijų įgaliojimus pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, Bendrasis Teismas konstatavo, kad žodžių junginys „pagal Sąjungos teisę“ buvo aiškinamas kaip apimantis visus įgaliojimus, kylančius iš direktyvoje nustatyto teisinio pagrindo; juos lemia valstybės narės pareiga ar teisė priimti teisės aktus, priešingai nei valstybių narių įgaliojimų pagal nacionalinę teisę įtvirtinti griežtesnes nuostatas, viršijančias toje pačioje direktyvoje nustatytą sistemą, pripažinimas toje pačioje direktyvoje(9).
Sprendime VTB Bank (Austria)(10) dėl ankstesnės BWG 97 straipsnio redakcijos buvo nuspręsta, kad kompensacinių palūkanų nustatymas prilygsta administracinei priemonei, patenkančiai į Direktyvos 2013/36(11) 65 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, šiuo atveju – reikšmingą teisinį pagrindą. Aplinkybė, kad jos nenurodytos šioje direktyvoje pateiktame sankcijų ir kitų administracinių priemonių sąraše, neturi reikšmės, nes šis sąrašas nėra baigtinis, o toje pačioje direktyvoje numatyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, kurios, jų manymu, yra būtinos šios direktyvos ir Reglamento Nr. 575/2013 taikymui užtikrinti. Bendrasis Teismas patikslino, kad tame sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, kad Sąjungos teisėje įtvirtintais būtiniausiais reikalavimais dėl riziką ribojančios priežiūros turėtų būti užtikrintas kuo didesnis suderinimas ir kad viršijus Reglamente Nr. 575/2013 numatytas ribas valstybės narės kredito įstaigoms turi taikyti ne priemonę pagal jų nacionalinę teisę, bet administracinę sankciją ar kitą administracinę priemonę, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/36 65 straipsnio 1 dalį.
Taigi aplinkybė, kad kompensacinių palūkanų nustatymas nenurodytas Direktyvoje 2013/36 pateiktame sąraše, netrukdo jam taikyti toje pačioje direktyvoje nustatyto teisinio režimo. Todėl Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad jis panašus į įgaliojimus, kuriuos kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turi „pagal atitinkamą Sąjungos teisę“, kaip tai suprantama pagal BPM reglamento 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį ir kuriuos dėl to turi ECB.
– Dėl nacionalinės teisės aiškinimo
Bendrasis Teismas konstatavo, kad, remdamasis Austrijos teismų aiškinimu dėl kompensacinių palūkanų nustatymo automatiško didelių pozicijų ribų viršijimo atveju ir neišnagrinėjęs bylos aplinkybių, ECB rėmėsi teisiškai klaidinga prielaida, dėl kurios netinkamai išnagrinėjo BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo proporcingumą.
Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas priminė, kad kai jis turi patikrinti, ar ECB pagrįstai taikė nacionalinę teisę, kuria perkeliama direktyva, nacionalinių teismų išaiškinimo pakanka, kad būtų nustatyta šios nacionalinės teisės taikymo apimtis, jeigu dėl to konstatuojamas suderinamumas su direktyva, kurios perkėlimą ji užtikrina. Vis dėlto, kai nacionalinių teismų aiškinimas neleidžia užtikrinti nacionalinės teisės suderinamumo su direktyva, Sąjungos teisės viršenybės principo laikymasis reiškia, kad, kaip ir nacionalinis teismas, Bendrasis Teismas prireikus nacionalinę teisę aiškina kuo labiau atsižvelgdamas į perkeltos direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas. Taigi Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pareiga reiškia, kad nacionaliniai teismai prireikus turi pakeisti suformuotą jurisprudenciją, jeigu ji pagrįsta su direktyvos tikslais nesuderinamu vidaus teisės išaiškinimu.
Be to, jeigu negali nacionalinės teisės aktų aiškinti taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, Bendrasis Teismas, kaip ir nacionalinis teismas, kuriam pavesta taikyti Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokį, net vėlesnį, nacionalinės teisės aktą, kuris prieštarauja tiesiogiai veikiančiai Sąjungos teisės nuostatai.
Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas, remdamasis pažodiniu, kontekstiniu ir teleologiniu Direktyvos 2013/36 70 straipsnio(12) aiškinimu, konstatavo, kad jis turi būti suprantamas kaip reiškiantis, kad kompetentinga nacionalinė institucija, taigi ir ECB, turi nustatyti administracinės priemonės rūšį, atsižvelgdami į visas aplinkybes, o tai neišvengiamai reiškia, kad jie turi diskreciją, ir neleidžia teigti, kad naudojasi ribota kompetencija, kiek tai susiję su BWG 97 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų kompensacinių palūkanų taikymu.