BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. balandžio 21 d.(*)
„Bendrijos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Vaizdinis Bendrijos prekių ženklas, vaizduojantis languotą rudos ir smėlio spalvų raštą – Absoliutus atmetimo pagrindas – Skiriamojo požymio nebuvimas – Dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio nebuvimas – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktas ir 3 dalis – Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 ir 2 dalys“
Byloje T‑359/12
Louis Vuitton Malletier, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama advokatų P. Roncaglia, G. Lazzeretti ir N. Parrotta,
ieškovė,
prieš
Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT), atstovaujamą P. Bullock,
atsakovę,
kita procedūros VRDT apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Nanu‑Nana Handelsgesellschaft mbH für Geschenkartikel & Co. KG, įsteigta Berlyne (Vokietija), atstovaujama advokatų T. Boddien ir A. Nordemann,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2012 m. gegužės 4 d. VRDT pirmosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 1855/2011‑1), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Nanu‑Nana Handelsgesellschaft mbH für Geschenkartikel & Co. KG ir Louis Vuitton Malletier,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro pirmininkė M. E. Martins Ribeiro (pranešėja), teisėjai S. Gervasoni ir L. Madise,
posėdžio sekretorė J. Weychert, administratorė,
susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. rugpjūčio 8 d.,
susipažinęs su VRDT atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 13 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 26 d.,
susipažinęs su dubliku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. balandžio 9 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies tripliku, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. liepos 4 d.,
atsižvelgęs į 2014 m. vasario 14 d. nutartį sujungti bylas T‑359/12 ir T‑360/12, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis,
įvykus 2014 m. kovo 4 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 1996 m. rugsėjo 18 d. ieškovė Louis Vuitton Malletier, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 17 sk., 1 t., p. 146), kurį pakeitė (panaikino) 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1), pateikė Vidaus rinkos derinimo tarnybai (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) Bendrijos prekių ženklo paraišką.
2 Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:
3 Prekės, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, priklauso peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 18 klasei ir atitinka šį aprašymą: „odos ir odos pakaitalų gaminiai, nepriskirti prie kitų klasių, visų pirma odinės arba odkartonio dėžutės, odiniai vokai arba odos pakaitalai; dėžės, krepšiai ir kelioniniai krepšiai; drabužių kelioniniai krepšiai, lagaminai, kosmetikos reikmeninės, vadinamosios „vanity cases“, kuprinės, rankinės, paplūdimio krepšiai, pirkinių krepšeliai, rankinės ant peties, lagaminėliai, dokumentų įdėklai, portfeliai, mokykliniai krepšiai, aplankai, odos gaminiai, visų pirma mažos piniginės, piniginės ne iš brangiųjų metalų, piniginės, raktų dėklai, vizitinių kortelių dėklai, čekių knygelių dėklai, lietaus, saulės skėčiai, lazdos, lazdos-kėdutės“.
4 Ši paraiška buvo paskelbta 1998 m. kovo 16 d. Bendrijos prekių ženklų biuletenyje Nr. 19/1998.
5 1998 m. rugpjūčio 27 d. ieškovės vaizdinis Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas numeriu 370445.
6 2009 m. rugsėjo 28 d. įstojusi į bylą šalis Nanu‑Nana Handelsgesellschaft mbH für Geschenkartikel & Co. KG, remdamasi Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b–d punktais, e punkto iii papunkčiu ir f punktu bei 52 straipsnio 1 dalies a punktu, pateikė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia dėl visų prekių, kurios saugomos įregistruoto Bendrijos prekių ženklo. Šis prašymas buvo pagrįstas tuo, kad ginčijamas prekių ženklas yra apibūdinamasis ir neturi skiriamojo požymio, kad kasdienėje kalboje arba sąžiningoje ir nusistovėjusioje prekybos praktikoje jis yra tapęs bendrinis, jis yra vien forma, suteikianti prekėms esminę vertę, ir prieštarauja viešajai tvarkai arba nusistovėjusiems moralės principams. Be to, įstojusi į bylą šalis tvirtino, kad paduodama prekių ženklo paraišką ieškovė veikė nesąžiningai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą.
7 2011 m. liepos 11 d. Sprendimu Anuliavimo skyrius, taikydamas Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punktu, ir 7 straipsnio 3 dalį, siejamą su to paties reglamento 52 straipsnio 2 dalimi, patenkino prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Anuliavimo skyrius visų pirma konstatavo, kad Bendrijos prekių ženklas sudarytas iš languoto rašto, apimančio audinio struktūrą, naudojamo ant nurodytų prekių paviršiaus. Tada jis nusprendė, kad šis raštas yra vienas iš paprasčiausių raštų, kurie naudojami kaip dekoracijos elementas, todėl suinteresuotoji visuomenė jį suvokia tiesiog kaip dekoruojantį piešinį, o ne kaip atitinkamų prekių kilmę nurodantį žymenį, ir kad bet kuriuo atveju ginčijamas prekių ženklas nelabai skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių. Galiausiai jis nusprendė, kad Bendrijos prekių ženklo savininkės pateikti dokumentai neįrodo, kad paraiškos pateikimo dieną ar po įregistravimo Bendrijos prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo bent jau reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje, t. y. Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje.
8 2011 m. rugsėjo 9 d. ieškovė dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo pateikė apeliaciją.
9 2012 m. gegužės 4 d. Sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) VRDT pirmoji apeliacinė taryba patvirtino Anuliavimo skyriaus sprendimą, taigi ji atmetė apeliaciją.
10 Ginčijamo sprendimo 37 punkte Apeliacinė taryba visų pirma nurodė, kad iš esmės toks languotas raštas, koks vaizduojamas ginčijamame prekių ženkle, yra pagrindinis ir paprastas piešinys, sudarytas iš labai paprastų elementų, ir kad žinoma, jog šis piešinys plačiai naudojamas siekiant dekoruoti įvairias prekes, įskaitant priklausančias 18 klasei. Paskui ginčijamo sprendimo 41 ir 42 punktuose Apeliacinė taryba nusprendė, jog, kadangi ginčijamame prekių ženkle nėra elementų, galinčių jį išskirti iš kitų šachmatų lentą vaizduojančių piešinių, jis negali atlikti savo esminės funkcijos – identifikuoti prekių ženklą arba nurodyti jo kilmę. Šio sprendimo 43 ir 47 punktuose Apeliacinė taryba taip pat nusprendė, kad ginčijamo prekių ženklo audinio struktūra nėra esminė minėto prekių ženklo savybė ir jam nesuteikia skiriamojo požymio. Be to, remiantis ginčijamo sprendimo 46 punktu, tai, kad minėto prekių ženklo audinio struktūra buvo kopijuojama, neįrodo, jog ji atitinkamai visuomenei nurodo komercinę kilmę. Pagal ginčijamo sprendimo 48 punktą tas pats pasakytina apie specifinį rudos ir smėlio spalvų derinį. Taigi ginčijamo sprendimo 49 punkte Apeliacinė taryba padarė išvadą, jog ginčijamas prekių ženklas yra labai paprastas ir neturi elementų, galinčių jį išskirti, kad jis neatrodytų kaip paplitęs ir elementarus languotas raštas. Ginčijamo sprendimo 50 punkte ji pridūrė, jog tokie žymenys, kaip ginčijamas prekių ženklas, įprastai naudojami kaip gamintojo įmonės prekių ženklą papildantys žymenys, todėl ginčijamo sprendimo 51 punkte ji padarė išvadą, jog šis prekių ženklas neturi skiriamojo požymio. Be to, ginčijamo sprendimo 55 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad ginčijamo prekių ženklo savininkės pateikti dokumentai neįrodo, kad atitinkama visuomenė yra įpratusi daryti prielaidas dėl nurodytų prekių komercinės kilmės, remdamasi raštais. Galiausiai ginčijamo sprendimo 73–75 punktuose Apeliacinė taryba nurodė, jog ieškovės pateiktais įrodymais nebuvo patvirtinta, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo reikšmingoje atitinkamos teritorijos dalyje, t. y. Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje, nei paraiškos pateikimo dieną, nei po prekių ženklo įregistravimo.
Šalių reikalavimai
11 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš VRDT bylinėjimosi šiame teisme išlaidas,
– priteisti iš įstojusios į bylą šalies bylinėjimosi išlaidas, patirtas per procedūras Anuliavimo skyriuje ir Apeliacinėje taryboje.
12 VRDT ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
13 Per teismo posėdį įstojusi į bylą šalis, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, aiškiai atsisakė papildomų argumentų, kuriuos ji buvo pateikusi dar pradiniame prašyme pripažinti registraciją negaliojančia ir pakartojusi atsakyme į ieškinį, kurie buvo pagrįsti aplinkybe, kad ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b–d punktų, e punkto iii papunkčio ir f punkto nuostatas, ir tai buvo įrašyta į teismo posėdžio protokolą.
Dėl teisės
14 Grįsdama savo ieškinį ieškovė remiasi dviem pagrindais, susijusiais su, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 52 straipsnio 1 dalies ir, antra, to paties reglamento 7 straipsnio 3 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu.
Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 52 straipsnio 1 dalies pažeidimu
15 Reikia nurodyti, kad pirmąjį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 52 straipsnio 1 dalies pažeidimu, sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje ieškovė iš esmės kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši neapsiribojo vertinimu, ar ginčijamas prekių ženklas turi minimalų skiriamąjį požymį, bet siekė nustatyti, ar šis prekių ženklas turi kitų savybių, galinčių patraukti atitinkamo vartotojo dėmesį, ir taip reikalavo, kad šis prekių ženklas turėtų ryškesnį skiriamąjį požymį. Be to, ji priekaištauja Apeliacinei tarybai, kad ši netiksliai apibūdino ginčijamą prekių ženklą – tarsi tai būtų bendro pobūdžio prašymas įregistruoti languotą raštą. Ieškovė taip pat mano, kad Apeliacinė taryba klaidingai vertino, pirma, ginčijamą prekių ženklą, kiek tai susiję su 18 klasės prekėmis, ir antra, tikslinės visuomenės suvokimą. Antroje dalyje ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba pažeidė su įrodinėjimo pareiga susijusias taisykles.
Dėl ginčijamam prekių ženklui būdingo skiriamojo požymio
16 Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą padavus prašymą VRDT Bendrijos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant to paties reglamento 7 straipsnio nuostatų.
17 Remiantis teismo praktika absoliutų atmetimo pagrindą reikia aiškinti atsižvelgiant į jį grindžiantį bendrąjį interesą. Kalbant apie Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą bendrojo intereso sąvoka akivaizdžiai neatsiejama nuo esminės prekių ženklo funkcijos – garantuoti vartotojui prekių ženklu žymimos prekės ar paslaugos kilmės tapatybę, kad jis galėtų neklysdamas atskirti šią prekę ar paslaugą nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (žr. 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Eurohypo / VRDT, C‑304/06 P, Rink., EU:C:2008:261, 55 ir 56 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
18 Prekių ženklo skiriamasis požymis, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 207/29 7 straipsnio 1 dalies b punktą, reiškia, jog šis prekių ženklas leidžia identifikuoti prekę, kuriai prašoma registracijos, kaip pagamintą konkrečios įmonės, ir taip atskirti šią prekę nuo kitų įmonių prekių (žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel / VRDT, C‑456/01 P ir C‑457/01 P, Rink., EU:C:2004:258, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
19 Toks skiriamasis prekių ženklo požymis turi būti vertinamas, pirma, atsižvelgiant į prekes arba paslaugas, kurioms prašoma registracijos, ir, antra, atsižvelgiant į tai, kaip nagrinėjamas prekes ar paslaugas suvokia atitinkama visuomenė, kurią sudaro vidutiniai šių prekių ar paslaugų vartotojai, laikomi pakankamai informuotais, protingai pastabiais ir nuovokiais (šio sprendimo 18 punkte minėto Sprendimo Henkel /VRDT, EU:C:2004:258, 35 punktas ir 2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck / VRDT, C‑25/05 P, Rink., EU:C:2006:422, 25 punktas). Atitinkamos visuomenės, laikomos pakankamai informuota, protingai pastabia ir nuovokia, pastabumo lygis gali keistis nelygu, kokia nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategorija (2007 m. spalio 10 d. Sprendimo Bang & Olufsen / VRDT (Garsiakalbio forma), T‑460/05, Rink., EU:T:2007:304, 32 punktas).
20 Pagal taip pat nusistovėjusią teismų praktiką erdvinių prekių ženklų, kuriuos sudaro pačios prekės išvaizda, skiriamojo požymio vertinimo kriterijai nesiskiria nuo taikomų kitoms prekių ženklų kategorijoms (žr. šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT, EU:C:2006:422, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2012 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Fraas / VRDT (Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas), T‑50/11, EU:T:2012:442, 40 punktas).
21 Tačiau vertinant šiuos kriterijus reikia atsižvelgti į tai, kad erdvinį prekių ženklą, kurį sudaro pačios prekės išvaizda, vidutinis vartotojas nebūtinai suvokia taip pat kaip žodinį ar vaizdinį prekių ženklą, sudarytą iš žymens, nepriklausomo nuo juo žymimų prekių išvaizdos (žr. šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck /VRDT, EU:C:2006:422, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 40 punktas).
22 Iš tikrųjų vidutiniai vartotojai nėra įpratę numatyti prekių kilmės remdamiesi jų ar pakuotės išore ir be jokių grafinių ar teksto elementų, todėl nustatyti tokio erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau negu žodinio ar vaizdinio prekių ženklo (žr. šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck /VRDT, EU:C:2006:422, 27 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 40 punktas).
23 Be kita ko, pagal teismo praktiką kuo labiau forma, kurią prašoma įregistruoti kaip prekių ženklą, panaši į labiausiai tikėtiną atitinkamos prekės formą, tuo labiau tikėtina, kad ta forma neturi skiriamojo požymio pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą. Tokiomis aplinkybėmis tik prekių ženklas, kuris labai skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių ir dėl to gali atlikti savo esminę kilmės nuorodos funkciją, turi skiriamąjį požymį pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą (šio sprendimo 18 punkte minėto Sprendimo Henkel /VRDT, EU:C:2004:258, 39 punktas ir 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Deutsche SiSi‑Werke / VRDT, C‑173/04 P, Rink., EU:C:2006:20, 31 punktas; taip pat žr. 2010 m. balandžio 21 d. Sprendimo Schunk / VRDT (Griebtuvo dalies vaizdas), T‑7/09, EU:T:2010:153, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
24 Ši teismo praktika, išplėtota erdvinių prekių ženklų, sudarytų iš pačios prekės išvaizdos, srityje, taip pat taikoma ir tada, kai ginčijamas prekių ženklas yra vaizdinis prekių ženklas, kurį sudaro šios prekės dvimatis vaizdas. Tokiais atvejais prekių ženklas taip pat nėra žymuo, nepriklausomas nuo juo žymimų prekių (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT, EU:C:2006:422, 29 punktą; 2011 m. rugsėjo 13 d. Nutarties Wilfer / VRDT, C‑546/10 P, EU:C:2011:574, 59 punktą; 2009 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Lange Uhren / VRDT (Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato), T‑152/07, EU:T:2009:324, 70 punktą ir šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 42 punktą).
25 Tai taip pat yra ir dėl vaizdinio prekių ženklo, sudaryto iš juo žymimos prekės formos dalies, nes atitinkama visuomenė iš karto ir be ypatingų apmąstymų jį veikiau suvoks kaip vaizduojantį labai įdomią arba patrauklią nagrinėjamos prekės detalę nei jos komercinės kilmės nuorodą (šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 43 punktas).
26 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti ieškovės argumentus, kuriais siekiama paneigti ginčijamo sprendimo teisėtumą.
27 Pirma, reikia nurodyti, kad šioje byloje šalys neginčija ginčijamo sprendimo 29 punkte pateikto Apeliacinės tarybos vertinimo, pagal kurį ginčijamu prekių ženklu žymimos prekės yra kasdienio naudojimo, todėl atitinkama visuomenė yra sudaryta iš vidutinių Sąjungos vartotojų, kurie laikomi pakankamai informuotais, protingai pastabiais ir nuovokiais. Be to, kaip teisingai teigė Apeliacinė taryba, iš nurodytų prekių aprašymo nematyti, kad tai yra prabangos prekės arba tokios ištobulintos ar brangios prekės, kad atitinkama visuomenė galėtų būti dėl jų ypač pastabi.
28 Antra, reikia konstatuoti, jog, kalbant apie nurodytas prekes, ginčijamas prekių ženklas yra rašto, skirto minėtų prekių daliai paviršiaus ar visam jų paviršiui dengti, formos, ir tam per teismo posėdį, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, aiškiai pritarė ieškovė.
29 Taigi nagrinėjamas raštas gali dengti didesnės ar mažesnės apimties nurodytų prekių, t. y. odos ir odos pakaitalų gaminių, įvairių krepšių ar piniginių, lietaus ir saulės skėčių, kuriuose gali būti naudojama medžiaga, paviršių, ir taip atitinka jų išorę (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 50 punktą).
30 Vadinasi, ginčijamo sprendimo 33 punkte Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad lemiamas ginčijamo prekių ženklo elementas yra tai, kad jis sutampa su atitinkamos prekės išvaizda.
31 Todėl prieštaraujant ieškovės teiginiui, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai reikalavo, kad ji įrodytų, jog ginčijamas prekių ženklas turi ryškesnį skiriamąjį požymį, reikia nurodyti, jog Apeliacinė taryba, vertindama ginčijamo prekių ženklo skiriamąjį požymį, teisėtai rėmėsi erdviniams prekių ženklams taikomais principais. Iš tiesų šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodyti argumentai pateisina šio sprendimo 20–23 punktuose minėtos teismo praktikos, susijusios su erdviniais prekių ženklais, taikymą taip pat vaizdiniams prekių ženklams, kuriuos sudaro atitinkamos prekės forma arba atitinkamos prekės dalies forma, nes tokie prekių ženklai taip pat nėra nepriklausomi nuo jais žymimos prekės išvaizdos (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 53 punktą).
32 Trečia, reikia išnagrinėti ieškovės argumentą, kad praktikoje pasitaiko atvejų, kai tokie vaizdiniai prekių ženklai prekiaujant ginčijamu prekių ženklu žymimomis prekėmis naudojami siekiant komercinio identifikavimo tikslų, todėl visuomenė įpratusi kaip prekių ženklus suvokti įvairius žodinių prekių ženklų žymenis, visų pirma raštus, kurie dengia visą įvairių rūšių odos gaminių paviršių. Vadinasi, ieškovės nuomone, pakanka, kad nagrinėjamas prekių ženklas turėtų minimalų skiriamąjį požymį, kad jo registracija liktų galioti.
33 Šiuo klausimu reikia priminti, kad šio sprendimo 24 punkte minėtoje Nutartyje Wilfer / VRDT (EU:C:2011:574, 55 punktas) Teisingumo Teismas jau atmetė teiginį, kad prekėms, kurių atveju vartotojai yra įpratę, kad kai kurių visos prekės elementų formos naudojamos jos kilmei nurodyti, šio sprendimo 23 punkte nurodyta teismo praktika netaikoma. Teisingumo Teismas nurodė priešingai, t. y. kad iš šios teismo praktikos matyti, jog, nors atitinkamo sektoriaus prekių ar šių prekių elementų išvaizda naudojama siekiant nurodyti gamintoją, taip yra paprasčiausiai dėl to, kad pakankamo šių prekių ar šių prekių elementų kiekio išvaizda labai skiriasi nuo šio sektoriaus normų ar įpročių (šio sprendimo 24 punkte minėtos Nutarties Wilfer / VRDT, EU:C:2011:574, 56 punktas ir šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 58 punktas).
34 Taigi bet kuriuo atveju ieškovės argumentas, kad vartotojai įpratę atpažinti raštą kaip prekių komercinės kilmės nuorodą, neturi reikšmės, nes aplinkybė, jog vartotojai tokius žymenis atpažįsta kaip prekių ženklus, nebūtinai reiškia, kad jie turi jiems būdingą skiriamąjį požymį. Iš tiesų prekių ženklas gali įgyti skiriamąjį požymį dėl naudojimo tam tikrą laiką (2010 m. rugsėjo 28 d. Sprendimo Rosenruist / VRDT (Dviejų ant kišenės sukryžiuotų lenktų linijų vaizdas), T‑388/09, EU:T:2010:410, 33 punktas).
35 Ketvirta, reikia išnagrinėti, ar ginčijamas raštas labai skiriasi nuo sektoriaus normų ar įpročių ir dėl to leidžia vartotojams identifikuoti raštą, atitinkantį vaizduojamą ginčijamame piešinyje, kaip sukurtą konkrečios įmonės, taigi jį atskirti nuo kitų įmonių sukurtų raštų.
36 Šioje byloje, kaip ginčijamo sprendimo 30 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, ginčijamas prekių ženklas apima raštą, sudarytą iš dviejų spalvų, t. y. rudos ir smėlio, lygių kvadratų, kuris prilygintinas šachmatų lentos deriniui. Audinio struktūra, kuri, anot ieškovės, sudaro tam tikrą raštą rašte, taip pat vaizduojama kvadratų viduje naudojant dvinyčio audimo metodą.
37 Viena vertus, languotas raštas yra pagrindinis ir paprastas vaizdinis raštas, nes sudarytas iš eilės to paties dydžio lygių kvadratų, kurie skiriasi dėl besikeičiančių spalvų – šiuo atveju rudos ir smėlio. Taigi šiame rašte nėra jokių matomų įprasto šachmatų lentos vaizdo variantų ir jis sutampa su tradiciniu tokio rašto modeliu. Net pritaikytas prekėms, kaip antai priklausančioms 18 klasei, nagrinėjamas raštas nesiskiria nuo sektoriaus normų ar įpročių, nes tokios prekės paprastai gaminamos iš įvairių rūšių medžiagos, o languotas raštas būtent ir gali būti vienas iš šių raštų, nes yra labai paprastas.
38 Šiuo klausimu, kaip ginčijamo sprendimo 37 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, o ieškovė to neginčijo, languotas raštas yra piešinys, kuris visuomet egzistavo ir buvo naudojamas dekoracijų sektoriuje. Be to, nepaisant ieškovės neigimo, jos neatsiejamai susijusios su 18 klasės prekėmis. Taigi bet kuriuo atveju iš VRDT pateiktos bylos medžiagos matyti, kad šis raštas buvo naudojamas apskritai dekoravimo sektoriuje (visų pirma drabužių ir grindų plytelių), taip pat ir Bajė kilimų sektoriuje.
39 Kita vertus, audinio raštas, esantis kiekviename šachmatų lentos kvadrate, sukelia vizualų poveikį, kurio siekiama supynus dvi skirtingas bet kokios rūšies medžiagas (vilną, šilką, odą ir t. t.), o tai yra įprasta prekių, kaip antai priklausančių 18 klasei, atveju.
40 Reikia pripažinti, kad grafiškai rudos ir smėlio spalvų šachmatų lentos piešinys ir supintų siūlų įspūdis, būdingi šioje byloje nagrinėjamoms 18 klasės prekėms, neturi jokių matomų įprasto tokių prekių vaizdo variantų, todėl tikslinė visuomenė iš tiesų matys tik paprastą ir įprastą raštą.
41 Reikia nurodyti, kad sujungus du elementus, kurie savaime nėra skiriamieji, negali būti pakeičiamas tikslinės visuomenės suvokimas dėl ginčijamo prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimo ab initio. Sujungus šachmatų lentą ir audinio raštą, iš tiesų neatsiranda jokio elemento, kuris skirtųsi nuo atitinkamo sektoriaus normų ar įpročių, todėl ieškovės argumentams, kad ginčijamas prekių ženklas yra sudėtinis, ypatingas ir originalus, negalima pritarti (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 20 punkte minėto Sprendimo Tamsiai pilkos, šviesiai pilkos, juodos, smėlio, tamsiai raudonos ir šviesiai raudonos spalvos languotas raštas, EU:T:2012:442, 70 punktą).
42 Ieškovė taip pat neteisingai tvirtina, jog Apeliacinė taryba klaidingai vertino ginčijamą prekių ženklą, motyvuodama tuo, kad ši jį laikė tik šachmatų lenta, užuot jį nagrinėjusi atsižvelgdama į visas jo ypatybes (t. y. šachmatų lentos piešinį, audinio struktūrą ir rudą ir smėlio spalvas).
43 Iš tiesų, kaip, beje, nurodo ieškovė, Apeliacinė taryba ne tik ginčijamo sprendimo 30 punkte teisingai apibūdino ginčijamą prekių ženklą kaip sudarytą iš rudos ir smėlio spalvų šachmatų lentos ir vaizduojantį audinio struktūrą, bet ir iš tolesnių ginčijamo sprendimo punktų matyti, kad pirmiausia ginčijamo sprendimo 37–42 punktuose Apeliacinė taryba toliau nagrinėjo languotą raštą, paskui ginčijamo sprendimo 43–47 punktuose – audinio struktūrą ir galiausiai to paties sprendimo 48 punkte – naudojamų spalvų, t. y. rudos ir smėlio, kombinaciją, o ginčijamo sprendimo 49–51 punktuose analizuodama, kokį bendrą įspūdį sukelia toks elementų sujungimas, padarė išvadą, jog ginčijamas prekių ženklas neturi jokio skiriamojo požymio.
44 Nors iš tiesų Apeliacinė taryba audinio raštą nagrinėjo po to, kai padarė išvadą, kad languotas raštas neturi skiriamojo požymio, reikia priminti, kad vertinant iš kelių elementų sudaryto prekių ženklo (sudėtinio prekių ženklo) skiriamąjį požymį, reikia atsižvelgti į jį visą. Tačiau tai neprieštarauja tolesniam įvairių prekių ženklą sudarančių elementų vertinimui (2002 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Bosch / VRDT (Kit Pro ir Kit Super Pro), T‑79/01 ir T‑86/01, Rink., EU:T:2002:279, 22 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT (Balta kvadratinė tabletė su žaliomis ir šviesiai žaliomis dėmelėmis), T‑118/00, Rink., EU:T:2001:226, 59 punktą).
45 Taigi, nei toliau nagrinėdama įvairius ginčijamo prekių ženklo elementus, nei paskui nagrinėdama visą ginčijamą prekių ženklą, Apeliacinė taryba nepažeidė Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkto (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 17 punkte minėto Sprendimo Eurohypo / VRDT, EU:C:2008:261, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
46 Atsižvelgiant į nurodytą analizę taip pat matyti, kad ieškovė klysta, kai teigia, kad Apeliacinė taryba atskirai vertino įvairius ginčijamą prekių ženklą sudarančius elementus, užuot nagrinėjusi jį visą.
47 Penkta, dėl ieškovės argumento, jog kaip Bendrijos prekių ženklai buvo įregistruoti kiti ginčijamam prekių ženklui analogiški žymenys, reikia priminti, kad sprendimai dėl žymens įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo, kuriuos, remdamosi Reglamentu Nr. 207/2009, turi priimti apeliacinės tarybos, priskiriami prie ribotos kompetencijos, o ne prie diskrecijos. Todėl Apeliacinių tarybų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas remiantis tik šiuo reglamentu taip, kaip jį išaiškino Sąjungos teismas, o ne ankstesne jų praktika (2005 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo BioID / VRDT, C‑37/03 P, Rink., EU:C:2005:547, 47 punktas ir 2011 m. balandžio 13 d. Sprendimo Air France / VRDT (Lygiagretainio forma), T‑159/10, EU:T:2011:176, 37 punktas).
48 Reikia pridurti, kad aišku, jog VRDT savo įgaliojimus turi vykdyti vadovaudamasi bendraisiais Sąjungos teisės principais, kaip antai vienodo vertinimo ir gero administravimo principais (2011 m. kovo 10 d. Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, C‑51/10 P, Rink., EU:C:2011:139, 73 punktas).
49 Atsižvelgdama į šiuos du principus per procedūrą dėl Bendrijos prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia VRDT turi atsižvelgti į sprendimus, jau priimtus dėl panašių prekių ženklų registravimo, ir ypatingą dėmesį skirti klausimui, ar reikia priimti tokį patį sprendimą (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 48 punkte minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, EU:C:2011:139, 74 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
50 Taigi vienodo požiūrio ir gero administravimo principai turi būti suderinami su teisėtumo užtikrinimu.
51 Todėl asmuo, kuris prieštarauja prašymui pripažinti įregistruoto prekių ženklo registraciją negaliojančia, negali savo labui remtis galbūt kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais siekdamas, kad būtų priimtas tapatus sprendimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 48 punkte minėto Sprendimo Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT, EU:C:2011:139, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
52 Šiuo atveju matyti, kad atsižvelgiant į prekes, kurioms buvo įregistruotas prekių ženklas, ir į suinteresuotųjų asmenų suvokimą, Bendrijos prekių ženklui taikomas vienas iš Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte, siejamame su to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalimi, išvardytų atmetimo pagrindų.
53 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį.
Dėl Apeliacinės tarybos tariamai padaryto su įrodinėjimo pareiga susijusių taisyklių pažeidimo
54 Ieškovės nuomone, kadangi ginčijamas prekių ženklas buvo įregistruotas, paneigti jo teisėtumo prezumpciją turi asmuo, kuris ginčija jo registracijos galiojimą.
55 Ieškovės teigimu, pagal šią prielaidą asmuo, kuris ginčija įregistruoto prekių ženklo skiriamąjį požymį, turi įrodyti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, kai nusprendė, jog ginčijamas prekių ženklas gali būti registruojamas.
56 Ieškovė pridūrė, kad Apeliacinė taryba negali kompensuoti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusio asmens įsipareigojimų nevykdymo, kad paneigtų ginčijamo prekių ženklo registracijos teisėtumą remdamasi tik „bendra patirtimi“.
57 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą Bendrijos prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas nesilaikant šio reglamento 7 straipsnio reikalavimų.
58 Reglamento Nr. 207/2009 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdama prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, VRDT tiek kartų, kiek reikia, pasiūlo šalims per savo nustatytą laiką pateikti atsiliepimus į kitų šalių arba jos pastabas. Pagal tos nuostatos 5 dalį, kai, nagrinėjant prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, nustatoma, kad prekių ženklas neturėjo būti įregistruotas kai kurioms arba visoms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis yra įregistruotas, prekių ženklo registracija pripažįstama negaliojančia nurodytoms prekėms ar paslaugoms.
59 Be to, pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį VRDT ekspertai, o apeliacijos atveju – VRDT apeliacinės tarybos turi nagrinėti faktus savo iniciatyva, kad nustatytų, ar prašomam įregistruoti prekių ženklui taikomas kuris nors iš to paties reglamento 7 straipsnyje išdėstytų atsisakymo registruoti pagrindų. Iš to matyti, kad kompetentingi VRDT padaliniai gali būti priversti pagrįsti savo sprendimus tais faktais, kurių pareiškėjas nenurodė. VRDT turi savo iniciatyva nagrinėti svarbius faktus, dėl kurių ji turėtų taikyti absoliutų atmetimo pagrindą (šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT, EU:C:2006:422, 50 punktas; 2006 m. kovo 15 d. Sprendimo Develey / VRDT (Plastikinio butelio forma), T‑129/04, Rink., EU:T:2006:84, 16 punktas ir 2011 m. balandžio 12 d. Sprendimo Fuller & Thaler Asset Management / VRDT (BEHAVIOURAL INDEXING), T‑310/09 ir T‑383/09, EU:T:2011:157, 29 punktas).
60 Vis dėlto per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą Apeliacinės tarybos negalima priversti iš naujo savo iniciatyva nagrinėti eksperto jau išnagrinėtų tinkamų faktų, dėl kurių gali būti taikomi absoliutūs atmetimo pagrindai. Iš Reglamento Nr. 207/2009 52 ir 55 straipsnių nuostatų matyti, kad Bendrijos prekių ženklas laikomas galiojančiu, kol VRDT nepripažino jo negaliojančiu atlikusi registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą. Taigi prekių ženklui taikoma galiojimo prezumpcija, kuri yra kontrolės, kurią VRDT atlieka nagrinėdama registracijos paraišką, loginė pasekmė (2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Fürstlich Castell’sches Domänenamt / VRDT – Castel Frères (CASTEL), T‑320/10, Rink. (Ištraukos), EU:T:2013:424, 27 punktas).
61 Dėl šios galiojimo prezumpcijos Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta VRDT pareiga savo iniciatyva nagrinėti tinkamus faktus, dėl kurių gali būti taikomi absoliutūs atmetimo pagrindai, reiškia tik ekspertų pareigą, o apeliacijos atveju – apeliacinių tarybų pareigą išnagrinėti Bendrijos prekių ženklo paraišką per šio ženklo registracijos procedūrą. Kadangi vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai preziumuojamas registruoto Bendrijos prekių ženklo galiojimas, prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo turi nurodyti VRDT konkrečius duomenis, dėl kurių šis galiojimas gali būti ginčijamas (šio sprendimo 60 punkte minėto Sprendimo CASTEL, EU:T:2013:424, 28 punktas).
62 Tačiau, nors dėl šios registracijos galiojimo prezumpcijos ribojama VRDT pareiga nagrinėti svarbius faktus, vis dėlto dėl jos negali kilti kliūčių visų pirma atsižvelgiant į šalies, kuri ginčija ginčijamo prekių ženklo galiojimą, nurodytus argumentus, remtis ne tik šiais argumentais ir galimais įrodymais, kuriuos ši šalis pridėjo prie savo prašymo pripažinti registraciją negaliojančią, bet ir, atvirkščiai, nei teigia ieškovė, taip pat gerai žinomais faktais, kurie paaiškėjo VRDT per procedūrą dėl registracijos pripažinimo negaliojančia (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 15 d. Sprendimo Welte‑Wenu / VRDT – Komisija (EUROPEAN DRIVESHAFT SERVICES), T‑413/11, EU:T:2013:12, 24 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
63 Taigi, kadangi, kaip ir šiuo atveju, įstojusi į bylą šalis ginčijo ginčijamo prekių ženklo galiojimą, remdamasi įrodymais, kuriais grindžiamas jos prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, Apeliacinė taryba turėjo, kaip ji ir padarė, nagrinėti šiuos įrodymus ir atsižvelgti į esamus labai gerai žinomus faktus, į kuriuos ekspertas tam tikru atveju neatsižvelgė per procedūrą dėl įregistravimo.
64 Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo 37 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad išvada, jog šachmatų lentos piešinys yra pagrindinis ir paprastas piešinys, sudarytas iš labai paprastų elementų, yra labai gerai žinomas faktas (šiuo klausimu taip pat žr. ginčijamo sprendimo 44 punktą), ir nusprendė, kad šią išvadą pagrindžia įstojusios į bylą šalies pateikti įrodymai, susiję su tuo, kad ginčijamas prekių ženklas nebuvo skiriamasis ab initio, atsižvelgiant į elementus, parodančius, kad languotas raštas naudojamas dekoracijų sektoriuje.
65 Reikia pripažinti, kad šitaip Apeliacinė taryba visiškai nepažeidė su įrodinėjimo pareiga susijusių taisyklių.
66 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį, o kartu ir visą pirmąjį pagrindą.
Dėl ieškinio antrojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies ir 52 straipsnio 2 dalies pažeidimu
67 Pateikdama šio pagrindo pirmą dalį ieškovė iš esmės kaltina Apeliacinę tarybą, kad ši atsižvelgė į klaidingą datą, norėdama nustatyti, ar ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį, o pateikdama antrą dalį – kad ji reikalavo, jog įrodymai dėl ginčijamo prekių ženklo skiriamojo požymio įgijimo būtų pateikti dėl kiekvienos valstybės narės, o ne dėl reikšmingos Sąjungos dalies.
Dėl klaidos, susijusios su data, į kurią reikia atsižvelgti norint nustatyti, ar ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį
68 Anot ieškovės, Apeliacinė taryba atsižvelgė į klaidingą datą, kai nurodė, jog datos, kurios svarbios taikant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį ir 52 straipsnį, yra atitinkamai ginčijamo prekių ženklo paraiškos pateikimo data (1996 m. rugsėjo 18 d.) ir jo registracijos data (1998 m. rugpjūčio 27 d.). Iš tiesų Apeliacinė taryba turėjo atsižvelgti į situaciją, buvusią tuo metu, kai įstojusi į bylą šalis pateikė savo prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, t. y. 2009 m. rugsėjo 28 d.
69 Reikia nurodyti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalį, jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b–d punktų reikalavimus, jo registracijos vis dėlto negalima pripažinti negaliojančia, kai toks prekių ženklas, naudojamas po įregistravimo, įgyja skiriamąjį požymį toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas.
70 Taigi remiantis nusistovėjusia teismo praktika tam, kad prekių ženklui, kurio registraciją prašoma pripažinti negaliojančia, būtų taikoma Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalis, jis turi būti įgijęs skiriamąjį požymį nuo jo registracijos dienos iki prašymo pripažinti registraciją negaliojančią pateikimo dienos. Prekių ženklo savininkas turi pateikti tinkamus ir pakankamus įrodymus, kad patvirtintų, jog prekių ženklas yra įgijęs tokį požymį (2009 m. gruodžio 2 d. Nutarties Powerserv Personalservice / VRDT, C‑553/08 P, Rink., EU:C:2009:745, 91 punktas; žr. 2011 m. kovo 9 d. Sprendimo Longevity Health Products / VRDT – Performing Science (5 HTP), T‑190/09, EU:T:2011:78, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
71 Žinoma, nors, kaip teigia ieškovė, ginčijamo sprendimo 70 punkte Apeliacinė taryba nurodė, jog „datos, kurios svarbios taikant Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį ir 52 straipsnį, [buvo] atitinkamai ginčijamo prekių ženklo paraiškos pateikimo data (1996 m. rugsėjo 18 d.) ir jo registracijos data (1998 m. rugpjūčio 27 d.)“, reikia konstatuoti, kad šitaip formuluodama Apeliacinė taryba tik nurodė, į kurį momentą reikia atsižvelgti norint taikyti, pirma, Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį, t. y. prašomo įregistruoti prekių ženklo paraiškos pateikimo datą, ir antra, minėto reglamento 52 straipsnio 2 dalį, t. y. į datą po ginčijamo prekių ženklo registravimo.
72 Beje, tai patvirtinama ginčijamo sprendimo 71 punkte, kuriame Apeliacinė taryba nurodė 1996 m. rugsėjo 18 d. ir 1998 m. rugpjūčio 27 d. ir padarė išvadą, kad reikėjo įrodyti „arba tai, kad ginčijamas Bendrijos prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl jo naudojimo penkiolikoje Sąjungos valstybių narių jo paraiškos pateikimo dieną, arba tai, kad jis įgijo tokį požymį dėl naudojimo po to, kai jis buvo tuo laikotarpiu įregistruotas penkiolikoje tuometinių Sąjungos valstybių narių“.
73 Taigi, kalbėdama apie ginčijamo prekių ženklo naudojimą po jo įregistravimo, Apeliacinė taryba neišvengiamai rėmėsi įrodymais, kuriuos ieškovė pateikė ir kurių atsirado po ginčijamo prekių ženklo registracijos.
74 Be to, iš ginčijamo sprendimo 72 punkto matyti, kad Apeliacinė taryba, nurodžiusi, kokiais įrodymais rėmėsi ieškovė, ir atsižvelgdama į 1996 ir 2010 m. lentelėje pateiktus kiekybinius duomenis, susijusius su ieškovės šiuo laikotarpiu parduotomis prekėmis, atsižvelgė į visus įrodymus ir nepripažino nepriimtinais tų, kurie susiję su laikotarpiu po ginčijamo prekių ženklo įregistravimo ar net po prašymo pripažinti minėto prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikimo (2009 m. rugsėjo 28 d.).
75 Vadinasi, nepaisant ginčijamo sprendimo 70 punkte esančios dviprasmiškos formuluotės, kaip, beje, nurodo VRDT, iš šio sprendimo visiškai nematyti, kad Apeliacinė taryba padarė klaidą, susijusią su data, į kurią reikia atsižvelgti norint nustatyti, ar ginčijamas prekių ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, ar kad neatsižvelgė arba atsisakė atsižvelgti į visus ieškovės nurodytus įrodymus, nesvarbu, kada jie buvo pateikti, todėl ieškovė negali pagrįstai kaltinti Apeliacinės tarybos, kad ši atsižvelgė į klaidingą datą, kad nustatytų, ar ginčijamas prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį.
76 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinio antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.
Dėl tariamos klaidos, kiek tai susiję su nustatymu, ar ginčijamas prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį
77 Dėl tariamos klaidos, susijusios su teritorijos, kurioje ginčijamas prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį, dydžiu, ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba neturėjo reikalauti pateikti įrodymo dėl kiekvienos iš penkiolikos tuomet Sąjungą sudariusių valstybių narių, ji galėjo tik reikalauti pateikti įrodymą, kad šis prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo reikšmingoje Sąjungos dalyje.
78 Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad, ieškovės nuomone, iš Apeliacinės tarybos argumentų galima daryti išvadą, kad ji manė, jog pakanka dokumentų, ieškovės pateiktų siekiant įrodyti, kad ginčijamas prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo bent vienuolikoje valstybių narių, ieškovė mano, kad šis skaičius yra daugiau nei pakankamas, kad būtų pasiekta „reikšmingos dalies riba“. Bet kuriuo atveju ieškovė mano, kad taip pat įrodė ginčijamo prekių ženklo atitinkamą naudojimą Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje (2011 m. lapkričio 11 d. paaiškinimų, kuriuose išdėstyti ieškinio pagrindai, 4 ir 7 priedai).
79 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį jo 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytu absoliučiu pagrindu nedraudžiama registruoti prekių ženklo, jeigu dėl naudojimo jis įgijo skiriamąjį požymį toms prekėms, kurioms prašoma registracijos.
80 Be to, Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu Bendrijos prekių ženklas buvo įregistruotas pažeidžiant 7 straipsnio 1 dalies b punkto reikalavimus, įregistravimo vis dėlto negalima pripažinti negaliojančiu, kai toks prekių ženklas, naudojamas po įregistravimo, įgyja skiriamąjį požymį toms prekėms ar paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas.
81 Šiuo klausimu taip pat reikia patikslinti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 165 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio įrodymas turi būti pateiktas tik dėl valstybių, kurios buvo Sąjungos valstybės narės paraiškos įregistruoti ginčijamą prekių ženklą pateikimo dieną, t. y. šioje byloje dėl Sąjungos, kurią 1996 m. rugsėjo 18 d. sudarė penkiolika valstybių narių.
82 Žymuo, neturintis jam būdingo skiriamojo požymio, kuris dėl jo naudojimo po paraiškos dėl jo įregistravimo kaip Bendrijos prekių ženklo pateikimo įgijo tokį požymį paraiškoje įregistruoti nurodytoms prekėms ir paslaugoms, yra registruotinas pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį, jei tai nėra prekių ženklas, „įregistruotas pažeidžiant 7 straipsnio nuostatas“. Taigi tokioje situacijoje Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalis yra nesvarbi. Šioje nuostatoje nurodomi veikiau prekių ženklai, kurių registracija prieštarauja Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b–d punktuose nurodytiems atmetimo pagrindams ir kurių registracija, nesant tokios nuostatos, turėtų būti panaikinta pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalį. Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalimi konkrečiai siekiama išsaugoti registraciją tokių prekių ženklų, kurie dėl jų naudojimo per tą laiką, t. y. po jų registracijos, įgijo skiriamąjį požymį prekėms ar paslaugoms, kurioms jie buvo įregistruoti, nepaisant aplinkybės, kad ši registracija tuo metu, kai ji buvo atlikta, prieštaravo Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsniui (2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Powerserv Personalservice / VRDT – Manpower (MANPOWER), T‑405/05, Rink., EU:T:2008:442, 127 punktas).
83 Reikia taip pat priminti, kad Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalyje nenumatoma savarankiška prekių ženklo registravimo teisė. Joje įtvirtina šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies b–d punktuose išvardytų atmetimo pagrindų išimtis. Todėl jos reikšmė turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos atmetimo pagrindus (šio sprendimo 24 punkte minėto Sprendimo Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato, EU:T:2009:324, 121 punktas ir 2011 m. gegužės 17 d. Sprendimo Diagnostiko kai Therapeftiko Kentro Athinon „Ygeia“ / VRDT (υγεία), T‑7/10, EU:T:2011:221, 39 punktas).
84 Be to, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 1 straipsnio 2 dalį Bendrijos prekių ženklas turi „vieningą statusą“, o tai reiškia, kad jis „turi vienodą galią visoje Bendrijoje“. Iš vieningo Bendrijos prekių ženklo statuso išplaukia, jog tam, kad žymenį būtų leista įregistruoti, reikia, kad jis turėtų skiriamąjį požymį visoje Sąjungoje. Taigi, kaip ir numatyta Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalyje, prekių ženklas neregistruojamas, jei jis neturi skiriamojo požymio dalyje Sąjungos (2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Ford Motor / VRDT (OPTIONS), T‑91/99, Rink., EU:T:2000:95, 23–25 punktai). 2 dalyje nurodyta Sąjungos dalis tam tikrais atvejais gali apimti tik vieną valstybę narę (šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT, EU:C:2006:422, 83 punktas ir 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Bovemij Verzekeringen, C‑108/05, Rink., EU:C:2006:530, 28 punktas; taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvados toje byloje 45 punktą; 2004 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Storck / VRDT (Suvynioto saldainio forma), T‑402/02, Rink., EU:T:2004:330, 85, 86, 88 ir 89 punktai; 2007 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Glaverbel / VRDT (Stiklo paviršiaus tekstūra), T‑141/06, EU:T:2007:273, 35, 38 ir 40 punktai; 24 punkte minėto Sprendimo Geometrinės figūros ant laikrodžio ciferblato, EU:T:2009:324, 134 punktas; 2010 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo CNH Global / VRDT (Raudonos, juodos ir pilkos spalvų traktoriaus vaizdas), T‑378/07, Rink., EU:T:2010:413, 49 punktas; 2010 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Earle Beauty / VRDT (NATURALLY ACTIVE), T‑307/09, EU:T:2010:509, 49 punktas; šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 40 punktas; 2011 m. liepos 6 d. Sprendimo Audi ir Volkswagen / VRDT (TDI), T‑318/09, Rink., EU:T:2011:330, 46 punktas ir 2013 m. vasario 1 d. Sprendimo Ferrari / VRDT (PERLE’), T‑104/11, EU:T:2013:51, 38 punktas).
85 Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalis, leidžianti registruoti žymenis, dėl naudojimo įgijusius skiriamąjį požymį, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šiuos reikalavimus. Todėl būtina nustatyti, jog toks skiriamasis požymis dėl naudojimo įgytas visoje teritorijoje, kurioje šis prekių ženklas ab initio neturėjo tokio požymio (šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT, EU:C:2006:422, 83 punktas; šio sprendimo 84 punkte minėto Sprendimo Raudonos, juodos ir pilkos spalvų traktoriaus vaizdas, EU:T:2010:413, 30 punktas ir 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 41 punktas).
86 Beje, iš vieningo Bendrijos prekių ženklo statuso matyti, jog tam, kad žymuo būtų registruojamas, jis turi turėti jam būdingą arba dėl naudojimo įgytą skiriamąjį požymį visoje Sąjungoje. Iš tiesų būtų paradoksalu laikyti, kad, viena vertus, pagal 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25) 3 straipsnio 1 dalies b punktą valstybė narė turėtų atsisakyti registruoti kaip nacionalinį prekių ženklą žymenį, kuris jos teritorijoje neturi skiriamojo požymio, ir, antra vertus, ta pati valstybė turėtų pripažinti Bendrijos prekių ženklą, susijusį su tuo pačiu žymeniu vien dėlto, kad jis įgijo skiriamąjį požymį kitos valstybės narės teritorijoje (2011 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vuitton Malletier / VRDT – Friis Group International (Užrakto atvaizdas), T‑237/10, EU:T:2011:741, 100 punktas).
87 Be to, dėl nežodinių prekių ženklų, kaip antai nagrinėjamų šioje byloje, reikia preziumuoti, kad skiriamojo požymio vertinimas yra toks pat visoje Sąjungoje, nebent egzistuotų konkrečių priešingų nuorodų. Kadangi šiuo atveju iš bylos medžiagos nematyti, kad taip yra, reikia manyti, jog Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punkte prašomo įregistruoti prekių ženklo absoliutus atmetimo pagrindas galioja visoje Sąjungoje. Taigi visoje Sąjungoje prekių ženklas turi įgyti skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kad jį būtų galima registruoti pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalį (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Eurocermex / VRDT (Alaus butelio forma), T‑399/02, Rink., EU:T:2004:120, 47 punktas; 84 punkte minėto Sprendimo Suvynioto saldainio forma, EU:T:2004:330, 86 punktas; 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Piccoli / VRDT (Kriauklės forma), T‑8/08, EU:T:2009:63, 37–39 punktai ir 2010 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (Šokoladinio zuikio forma), T‑395/08, EU:T:2010:550, 53 punktas).
88 Be to, iš teismo praktikos matyti, kad prekių ženklas dėl naudojimo gali įgyti skiriamąjį požymį tik tada, jei bent kažkiek reikšminga atitinkamos visuomenės dalis pagal prekių ženklą tam tikras prekes ar paslaugas atskirtų kaip pagamintas ar suteiktas konkrečios įmonės (šio sprendimo 87 punkte minėto Sprendimo Alaus butelio forma, EU:T:2004:120, 42 punktas; 2005 m. gruodžio 15 d. Sprendimo BIC / VRDT (Žiebtuvėlio su akmenuku forma), T‑262/04, Rink., EU:T:2005:463, 61 punktas ir 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 42 punktas). Vis dėlto aplinkybės, kurioms esant sąlyga dėl skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo gali būti laikoma tenkinama, negali būti nustatomos remiantis vien tik bendrais ir abstrakčiais duomenimis (1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Windsurfing Chiemsee, C‑108/97 ir C‑109/97, Rink., EU:C:1999:230, 52 punktas; šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 45 punktas).
89 Teisingumo Teismas patikslino, kad nustatydama, ar prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo, kompetentinga institucija turi visapusiškai įvertinti veiksnius, galinčius įrodyti, kad remiantis prekių ženklu tapo įmanoma identifikuoti atitinkamą prekę kaip pagamintą konkrečios įmonės ir atskirti šią prekę nuo kitos įmonės prekių (šio sprendimo 88 punkte minėtų sprendimų Windsurfing Chiemsee, EU:C:1999:230, 49 punktas ir Žiebtuvėlio su akmenuku forma, EU:T:2005:463, 63 punktas ir šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 43 punktas).
90 Šiuo klausimu reikia atsižvelgti visų pirma į prekių ženklo užimamą rinkos dalį, jo naudojimo intensyvumą, geografinį paplitimą ir trukmę, įmonės investicijų, skirtų jo reklamai, dydį, į tai, kokia dalis suinteresuotųjų asmenų dėl prekių ženklo prekes atskiria kaip pagamintas konkrečios įmonės, taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus ir visuomenės nuomonės apklausas (žr. šio sprendimo 88 punkte minėto Sprendimo Žiebtuvėlio su akmenuku forma, EU:T:2005:463, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir šio sprendimo 83 punkte minėto Sprendimo υγεία, EU:T:2011:221, 44 punktą).
91 Iš to, kas nurodyta, būtent iš šio sprendimo 84 punkto, neišvengiamai matyti, kad kai ginčijamas prekių ženklas neturi skiriamojo požymio visoje Sąjungoje, šio prekių ženklo įgyto skiriamojo požymio įrodymas turi būti pateiktas kiekvienoje valstybėje narėje.
92 Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad net jei tiesa, kad, remiantis šio sprendimo 19 punkte minėtu Sprendimu Storck / VRDT (EU:C:2006:422), turi būti įrodyta, kad prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį toje Sąjungos dalyje, kurioje ab initio jis neturėjo tokio požymio, būtų nepagrįsta reikalauti pateikti tokio įgijimo įrodymų atskirai dėl kiekvienos valstybės narės (2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT, C‑98/11 P, Rink., EU:C:2012:307, 62 punktas).
93 Tačiau reikia pabrėžti, jog priminęs šio sprendimo 92 punkte minėto Sprendimo Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli / VRDT (EU:C:2012:307) 60 ir 61 punktuose nurodytą teismo praktiką, pagal kurią prekių ženklas gali būti įregistruotas tik tada, jei pateiktas įrodymas, kad prekių ženklas dėl jo naudojimo įgijo skiriamąjį požymį Sąjungos dalyje, kurioje ab initio jis neturėjo tokio požymio, ir kad tai turi būti visa Sąjunga, Teisingumo Teismas nenutolo nuo savo praktikos, visų pirma nuo šio sprendimo 19 punkte minėto Sprendimo Storck / VRDT (EU:C:2006:422).
94 Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia patikrinti, ar Apeliacinė taryba teisingai nusprendė, kad ieškovė nepateikė ginčijamo prekių ženklo dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio įrodymo.
95 Šiuo klausimu visų pirma reikia priminti visus dokumentus, kuriuos ieškovė pateikė VRDT ir į kuriuos atsižvelgė tiek Anuliavimo skyrius, tiek Apeliacinė taryba; šie dokumentai išvardyti ginčijamo sprendimo 72 punkte:
– „1 dokumentas: Damier Canvas Trademark Portfolio [(Prekių ženklų iš languoto audinio portfelis)], kuriame pateikiamas Bendrijos prekių ženklo savininko prekių ženklų, įregistruotų įvairiose pasaulio šalyse, sąrašas. Į šį sąrašą įrašytas nagrinėjamas prekių ženklas ir panašūs prekių ženklai. Bendrijos prekių ženklo savininkas nurodo šiuos duomenis: šalį, kur prekių ženklas įregistruotas, tarptautinę prekių arba paslaugų klasę, paraiškos numerį, registracijos numerį, registracijos datą ir statusą (nagrinėjama / įregistruota). Tam tikrais atvejais nurodyta būsima registracijos galiojimo pratęsimo data ir kitos pastabos (problemos, vykdomas registracijos galiojimo pratęsimas);
– 2 dokumentas: prekių, ant kurių yra languotas raštas, nuotraukos be datų;
– 3 dokumentas: straipsnių, susijusių su įžymiais prekių ženklais, kuriuos sudaro raštai, kopija (Lady Dior krėslų raštas, Gucci gėlėtas raštas, Burberry raštas);
– 4 dokumentas: lentelė, kurioje pateikiami kiekybiniai duomenys, susiję su Bendrijos prekių ženklo savininko prekėmis, parduotomis nuo 1996 iki 2010 m., iš jų gautas pelnas eurais, ir bendras kiekis parduotų prekių su nagrinėjamu Bendrijos prekių ženklu šiose šalyse: Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Austrijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Kipre, Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje;
– 5 dokumentas: straipsnių ir reklamos leidinių, publikuotų įvairiuose žurnaluose, kur nurodytos prekės, pažymėtos Bendrijos prekių ženklo savininko languotu raštu, ištraukos. Žurnalai išleisti šiose šalyse: Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Graikijoje, Turkijoje, Norvegijoje, Vengrijoje ir Rumunijoje. Be to, Dokumente Nr. 5 pateikiama nuoroda į enciklopediją Wikipedia dėl Louis Vuitton,
– 6 dokumentas: Louis Vuitton prekių katalogai ir brošiūros;
– 7 dokumentas: Louis Vuitton parduotuvių sąrašas. Kalbant apie Sąjungos valstybes nares, išvardytos Bendrijos prekių ženklo savininko parduotuvės šiose šalyse: Prancūzijoje, Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Čekijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Rumunijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje;
– 8 dokumentas: prekių, pažymėtų languotais raštais, kurios nėra pagamintos Bendrijos prekių ženklo savininko, nuotraukos, kur parodyti Bendrijos prekių ženklo savininko prekių padirbiniai.“
96 Reikia taip pat nurodyti, kad ieškovė rėmėsi visuomenės apklausomis, į kurias Apeliacinė taryba atsižvelgė ginčijamo sprendimo 18 ir 55 punktuose. Be to, ji teigė, jog pateikė įrodymų dėl ginčijamo prekių ženklo atitinkamo naudojimo Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje.
97 Visų pirma reikia priminti, kad, kaip ginčijamo sprendimo 63 punkte teisingai nurodė Apeliacinė taryba, per procedūrą VRDT ieškovė niekada neteigė, kad minėti dokumentai buvo skirti ginčijamo prekių ženklo dėl naudojimo įgytam skiriamajam požymiui įrodyti.
98 Taigi 2010 m. rugsėjo 22 d. paaiškinimuose Anuliavimo skyriui, atsakydama į įstojusios į bylą šalies argumentą, pagal kurį ieškovė rėmėsi dėl naudojimo įgytu skiriamuoju požymiu, ieškovė patikslino, jog „savininkas niekada neteigė, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo“ ir kad „jis visada tvirtino, jog ŠACHMATŲ LENTA savaime yra skiriamoji, ir tik atkreipė dėmesį į tai, kad toks skiriamasis požymis sustiprėjo dėl intensyvaus naudojimo per beveik 15 metų.“
99 Be to, 2011 m. lapkričio 11 d. paaiškinimuose Apeliacinei tarybai ieškovė priminė, kad šio sprendimo 95 punkte minėti dokumentai skirti ginčijamo prekių ženklo „sustiprėjusiam“ skiriamajam požymiui įrodyti, bet jie nėra skirti dėl jo naudojimo įgytam skiriamajam požymiui įrodyti.
100 Dėl Bendrajame Teisme pateiktų ieškovės argumentų, visų pirma dėl tų, kuriuos ji pakartojo per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, iš ginčijamo sprendimo negali būti daroma išvada, jog Apeliacinė taryba manė, kad dokumentų, kuriuos ieškovė perdavė ir kurie minėti šio sprendimo 95 punkte, pakako skiriamajam požymiui, įgytam dėl naudojimo bent vienuolikoje valstybių narių, įrodyti.
101 Reikia nurodyti, kad Anuliavimo skyrius tik nusprendė, kad vien nustatymo, kad skiriamasis požymis nebuvo įgytas dėl naudojimo bent keturiose valstybėse narėse, priklausiusiose Sąjungai, kurią tuo metu sudarė penkiolika valstybių narių, t. y. Danijos Karalystėje, Portugalijos Respublikoje, Suomijos Respublikoje ir Švedijos Karalystėje, pakako, kad būtų galima daryti išvadą, jog ieškovės pateiktas įrodymas nepatvirtina ginčijamo prekių ženklo skiriamojo požymio, įgyto dėl naudojimo Sąjungoje.
102 Remdamasis teismo praktika, pagal kurią dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio įrodymas turi būti pateikiamas dėl kiekvienos valstybės narės, kurioje ginčijamas prekių ženklas ab initio jo neturėjo, Anuliavimo skyrius implicitiškai, bet neišvengiamai konstatavo, kad nebūtina tikrinti su vienuolika kitų valstybių narių susijusių dokumentų autentiškumo ir įrodomosios galios.
103 Ginčijamo sprendimo 73 ir 74 punktuose šią išvadą patvirtino Apeliacinė taryba: ji nurodė, jog patvirtina Protestų skyriaus išvadą, kad visų pirma dėl Danijos, Portugalijos, Suomijos ir Švedijos „nebuvo galima daryti jokios loginės išvados apie atitinkamos visuomenės suvokimą nei iš įregistruotų prekių ženklų sąrašo (Dokumentas Nr. 1), nei iš pateiktos pardavimo apimties ir pelno dydžio, jei nėra aiškios nuorodos dėl atitinkamo prekių ženklo ir prekių (Dokumentas Nr. 4), nei vien iš to, kad kai kuriose šalyse tiesiog yra parduotuvių (Dokumentas Nr. 7)“.
104 Reikia nurodyti, kad dėl keturių atitinkamų valstybių narių, t. y. Danijos, Portugalijos, Suomijos ir Švedijos, kaip matyti iš šio sprendimo 90 punkte primintos teismo praktikos, ieškovė prie bylos medžiagos nepridėjo jokio dokumento su informacija dėl prekių ženklo užimamos rinkos dalies, jo naudojimo intensyvumo ir įmonės investicijų, skirtų jo reklamai, dydžio, dėl to, kokia dalis suinteresuotųjų asmenų dėl ginčijamo prekių ženklo prekes atskiria kaip pagamintas konkrečios įmonės, ir nepateikė jokių prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimų.
105 Per teismo posėdį ieškovės patarėjas, atsakydamas į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, patvirtino, jog nepateikė jokios šio sprendimo 104 punkte nurodytos informacijos todėl, kad ieškovė nežinojo teismo praktikos ir kad per administracinę procedūrą buvo naudojama tik jai prieinama informacija.
106 Net darant prielaidą, kad ieškovė teigia, jog dokumentai, pateikti Apeliacinei tarybai vertinti ir nurodyti šio sprendimo 95 punkte, įrodo ginčijamo prekių ženklo skiriamąjį požymį, įgytą dėl naudojimo Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje, reikia pateikti tam tikras pastabas.
107 Šiuo klausimu, pirma, dėl ieškovės pateikto dokumento, kuriame nurodytas pelnas, gautas pardavus ginčijamu prekių ženklu pažymėtas prekes (šio sprendimo 95 punkte minėtas Dokumentas Nr. 4), reikia konstatuoti, kad kiekybiniai duomenys išspausdinti ant paprastų popieriaus lapų be jokių kitų patikslinimų ar patvirtinimų.
108 Dėl pačios įmonės parengtų prie bylos medžiagos pridėtų dokumentų Bendrasis Teismas nusprendė, jog, vertinant jų įrodomąją vertę, pirmiausia reikia patikrinti juose nurodytos informacijos tikrumą. Jis pridūrė, kad tuomet reikia atsižvelgti, be kita ko, į dokumento kilmę, jo parengimo aplinkybes, adresatą ir atsakyti į klausimą, ar jo turinys atrodo pagrįstas ir patikimas (2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Lidl Stiftung / VRDT – REWE‑Zentral (Salvita), T‑303/03, Rink., EU:T:2005:200, 42 punktas ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Dorma / VRDT – Puertas Doorsa (doorsa FÁBRICA DE PUERTAS AUTOMÁTICAS), T‑500/10, EU:T:2011:679, 49 punktas).
109 Šioje byloje reikia konstatuoti, jog pačios ieškovės pateiktas dokumentas, kuriame nurodomas pelnas, gautas dėl ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių pardavimo, atsižvelgiant į tokią jo kilmę, vienas pats negali būti pakankamas įrodymas, kad minėtas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Taigi nurodyti kiekybiniai duomenys yra tik rodikliai, kuriuos turi patvirtinti kiti įrodymai (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 88 punkte minėto Sprendimo Žiebtuvėlio su akmenuku forma, EU:T:2005:463, 79 punktą).
110 Taigi, kadangi nepateiktas joks kitas įrodymas, kuris patvirtintų šiame dokumente esančią informaciją, visų pirma kiti įstaigos, įgaliotos tvirtinti apskaitas, patvirtinti apskaitos dokumentai, galintys pagrįsti jame nurodytus kiekybinius duomenis, reikia konstatuoti, kad šis dokumentas, analizuojamas atsižvelgiant į visus kitus per administracinę procedūrą ieškovės pateiktus įrodymus, negali patvirtinti, kad ginčijamas prekių ženklas dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį.
111 Kadangi nėra jokio kito objektyvaus elemento, be jokio pagrindimo būtų patikėta paprastame popieriaus lape surašytu dokumentu; tuo vėliau galėtų pasinaudoti bet kuri kita įmonė, manydama, jog dėl naudojimo įgytas skiriamasis požymis gali būti įrodytas remiantis tikimybėmis ar prezumpcijomis, o tą daryti pagal teismo praktiką visada buvo atsisakoma (šiuo klausimu žr. 2008 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Boston Scientific / VRDT – Terumo (CAPIO), T‑325/06, EU:T:2008:338, 34 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
112 Antra, tai, kad įvairiose valstybėse narėse yra parduotuvių (šio sprendimo 95 punkte minėtas Dokumentas Nr. 7), taip pat nesuteikia jokio aiškumo dėl to, kaip ginčijamą prekių ženklą suvokia suinteresuotoji visuomenė.
113 Trečia, katalogų ir brošiūrų ištraukų, reklamos leidinių ir įžymybių, turinčių ginčijamu prekių ženklu žymimų prekių, arba įvairių ieškovės prekių, pažymėtų ginčijamu prekių ženklu, nuotraukų, taip pat prekių, pažymėtų ginčijamu prekių ženklu, sudarytu iš languoto rašto, nuotraukų, kurios buvo pridėtos prie bylos medžiagos (šio sprendimo 95 punkte minėti Dokumentai Nr. 2, 5 ir 6), nepakanka, net jei jie būtų nagrinėjami atsižvelgiant į kitą ieškovės pridėtą ir šio sprendimo 95 punkte išvardytą informaciją siekiant įrodyti, kad reikšminga atitinkamos visuomenės dalis dėl ginčijamo prekių ženklo identifikuos nurodytas prekes kaip pagamintas ieškovės.
114 Pirma, katalogai ir brošiūros parengtos tik prancūzų ir anglų kalbomis, todėl jie negali įrodyti dėl naudojimo įgyto skiriamojo požymio bent keturiose atitinkamose valstybėse narėse, nebent ieškovė įrodytų, jog egzistuoja kitokios katalogų versijos. Be to, iš jokių dokumentų nematyti, kad šie katalogai buvo platinami atitinkamai visuomenei ir kad jie nėra ieškovės vidaus priemonė, skirta jos darbuotojams tik siekiant parduoti juose nurodytus gaminius parduotuvėse.
115 Antra, įvairių įžymybių, turinčių ginčijamu prekių ženklu pažymėtų prekių, nuotraukos arba tuo pačiu prekių ženklu pažymėtų prekių reklama tik įrodo, kad ieškovė naudojo rudos ir smėlio spalvų languotą raštą, bet neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos aptariamos prekės, nagrinėjamą žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 84 punkte minėto Sprendimo Raudonos, juodos ir pilkos spalvų traktoriaus vaizdas, EU:T:2010:413, 57 punktą).
116 Ketvirta, kalbant apie apklausos rezultatus dėl suinteresuotųjų asmenų suvokimo, kuriais ieškovė rėmėsi per administracinę procedūrą ir į kuriuos ginčijamo sprendimo 18 ir 55 punktuose atsižvelgė Apeliacinė taryba, reikia konstatuoti, jog minėtoje apklausoje dalyvavo tik odinių prabangos prekių vartotojai ir tik iš Vokietijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės. Ši apklausa susijusi ne su vidutiniais Sąjungos vartotojais, kurie laikomi pakankamai informuoti, protingai pastabūs ir nuovokūs (žr. šio sprendimo 27 punktą), o tik su prabangos prekių vartotojais penkiose Sąjungos valstybėse narėse; be to, ji visiškai nesusijusi su ginčijamo prekių ženklo suvokimu, bet susijusi su paties Louis Vuitton prekių ženklo suvokimu, todėl nesuteikia jokios informacijos apie tai, kaip vien ginčijamą prekių ženklą suvokia ši visuomenė, net jei tai nedidelė jos dalis, kuri dalyvavo apklausoje.
117 Dėl visų šių priežasčių reikia konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, kad ginčijamas prekių ženklas Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo.
118 Iš tiesų, visų pirma iš šio sprendimo 84 punkte minėto Sprendimo Stiklo paviršiaus tekstūra (EU:T:2007:273, 35, 38 ir 40 punktai) matyti, jog fakto, kad nėra įrodymų dėl Danijos, Suomijos, Švedijos, Graikijos ir Airijos, pakanka pateisinti atsisakymą registruoti.
119 Dėl ieškovės argumento, pagrįsto išvadomis, susijusiomis su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalies reikalavimais, padarytomis teismo praktikoje, susijusioje su gero vardo įgijimu, kuris turi būti įrodytas dėl reikšmingos Sąjungos dalies, o ne dėl kiekvienos valstybės narės, Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 3 dalimi susijusi teismo praktika neturi būti painiojama su ta, kurioje siekiama paaiškinti žodžių junginį „turėti gerą vardą“ valstybėje narėje arba Sąjungoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą, t. y. sąlyga, kurią registruotas prekių ženklas turi tenkinti, kad jam galėtų būti taikoma platesnė apsauga, kiek tai susiję su nepanašiomis prekėmis ar paslaugomis. Šiuo atveju nekalbama apie tikrinimą, ar žymuo atitinka sąlygas, kad būtų įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas visoje Sąjungoje. Greičiau kalbama apie norą sutrukdyti naudoti žymenį, kai jau egzistuojantis prekių ženklas turi gerą vardą valstybėje narėje arba Sąjungoje, ir, sutrukdyti, kad naudojant žymenį be pateisinamų priežasčių būtų nesąžiningai pasinaudota minėto prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo geru vardu arba jiems pakenkti. Taigi Teisingumo Teismas manė, kad, kiek tai susiję su teritorija, aplinkybės, jog geras vardas egzistuoja reikšmingoje Bendrijos dalyje, pakanka, kad būtų uždrausta naudoti minėtą žymenį (šio sprendimo 84 punkte minėto Sprendimo Raudonos, juodos ir pilkos spalvų traktoriaus vaizdas, EU:T:2010:413, 47 punktas ir 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Germans Boada / VRDT (Keraminių plytelių pjaustyklė), T‑25/11, EU:T:2013:40, 70 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo General Motors, C‑375/97, Rink., EU:C:1999:408, 28 ir 29 punktus ir 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo PAGO International, C‑301/07, Rink., EU:C:2009:611, 27 ir 30 punktus).
120 Taigi ieškovė turi pateikti įrodymą, kad skiriamasis požymis įgytas dėl naudojimo dalyje Sąjungos, kur ginčijamas prekių ženklas ab initio neturėjo jokio skiriamojo požymio, arba, kaip šiuo atveju – visoje Sąjungoje. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 104 punkto, ieškovė prie bylos medžiagos nepridėjo jokio dokumento, minėto šio sprendimo 90 punkte nurodytoje teismo praktikoje, ir jos pateikti įrodymai, kaip matyti iš šio sprendimo 95 punkto, nepatvirtina, kad ginčijamas prekių ženklas įgijo skiriamąjį požymį dėl naudojimo Danijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir Švedijoje.
121 Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, reikia atmesti antrojo pagrindo antrą dalį ir visą antrąjį pagrindą.
122 Vadinasi, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
123 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal VRDT ir įstojusios į bylą šalies pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Louis Vuitton Malletier bylinėjimosi išlaidas.
Martins Ribeiro | Gervasoni | Madise |
Paskelbta 2015 m. balandžio 21 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.