Byla C‑134/19 P
Bank Refah Kargaran
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Apeliacinis skundas – Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP) – ESS 29 straipsnis – SESV 215 straipsnis – Ribojamosios priemonės Irano Islamo Respublikai – Žala, kurią apeliantas tariamai patyrė dėl jo pavadinimo įtraukimo į asmenų ir subjektų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldomi, sąrašą ir palikimo jame – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Teisingumo Teismo jurisdikcija priimti sprendimą dėl prašymo atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl ribojamųjų priemonių, numatytų BUSP srities sprendimuose – Pakankamai sunkus teisės normos, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Aktų, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės, nepakankamas motyvavimas“
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Priimtinumo sąlygos – Sąjungos teismo jurisdikcija – Teisingumo Teismo nagrinėjimas savo iniciatyva per apeliacinį procesą
(SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir 263 straipsnis)
(žr. 23–25 punktus)
2. Bendra užsienio ir saugumo politika – Sąjungos teismo jurisdikcija – Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Ieškinys, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, patirta dėl klaidingo įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą ir minėtų priemonių įgyvendinimo – Įtraukimas
(ESS 24 straipsnio 1 dalies antra pastraipa ir 40 straipsnis; SESV 215 straipsnis, 263 straipsnio ketvirta pastraipa ir 275 straipsnis)
(žr. 26–49 punktus)
3. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Teismo sprendimo motyvai, kuriais pažeidžiama Sąjungos teisė – Rezoliucinė dalis, pagrįsta kitais teisiniais motyvais – Atmetimas
(SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa)
(žr. 50–52, 106 punktus)
4. Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Nepakankami akto, kuriuo nustatomos individualiai taikomos ribojamosios priemonės, motyvai – Išimtis
(SESV 296 straipsnis ir 340 straipsnio antra pastraipa)
(žr. 59–63 punktus)
5. Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Motyvų nebuvimas arba nepakankami motyvai – Pagrindas, atskiras nuo pagrindo, susijusio su teisėtumu iš esmės
(SESV 263 ir 296 straipsniai)
(žr. 64, 65, 103, 104 punktus)
6. Teismo procesas – Naujų pagrindų pateikimas proceso metu – Sąlygos – Esamo pagrindo išplėtimas – Išplėtimo nebuvimas – Nepriimtinumas
(žr. 84–88 punktus)
Santrauka
Teisingumo Teismas patvirtina Bendrojo Teismo sprendimą, kuriuo atmestas Bank Refah Kargaran reikalavimas atlyginti žalą, patirtą dėl jam nustatytų ribojamųjų priemonių
2010 ir 2011 m. Irano banko Bank Refah Kargaran (toliau – apeliantas) lėšos ir ekonominiai ištekliai buvo įšaldyti taikant ribojamąsias priemones, kurias Europos Sąjunga nustatė siekdama paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, keliančią branduolinių ginklų platinimo riziką, ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veiklą. Lėšos įšaldytos įtraukus banką į subjektų, dalyvaujančių branduolinių ginklų platinimo veikloje, sąrašą, pridėtą prie įvairių vienas po kito pagal ESS 29 straipsnį priimtų Tarybos sprendimų bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srityje. Vėliau šie BUSP sprendimai buvo įgyvendinti remiantis SESV 215 straipsniu priimtais įvairiais Tarybos reglamentais.
Apelianto reikalavimu visi šie aktai, kiek jie su juo susiję, buvo panaikinti dėl nepakankamų motyvų(1). Vėliau, 2013 m. lapkričio mėn., jo pavadinimas remiantis pakeistais motyvais buvo pakartotinai įtrauktas į sąrašą, pridėtą prie įvairių Tarybos sprendimų ir reglamentų, atitinkamai priimtų pagal ESS 29 straipsnį ir SESV 215 straipsnį. Vis dėlto Bendrasis Teismas netenkino banko ieškinio, kuriame, be kita ko, prašyta panaikinti su banku susijusius aktus.
2015 m. rugsėjo 25 d. apeliantas pareiškė naują ieškinį, kuriuo prašė įpareigoti Sąjungą atlyginti žalą, patirtą, kaip jis mano, dėl jam skirtų ribojamųjų priemonių nustatymo ir palikimo galioti iki jų panaikinimo sprendimu dėl panaikinimo. 2018 m. gruodžio 10 d. sprendimu(2) Bendrasis Teismas, pirma, paneigė, kad turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl žalos, tariamai patirtos dėl pagal ESS 29 straipsnį priimtų BUSP srities sprendimų, atlyginimo. Antra, tiek, kiek ieškiniu dėl žalos atlyginimo siekta, kad būtų atlyginta žala, tariamai patirta dėl remiantis SESV 215 straipsniu priimtų reglamentų, Bendrasis Teismas jį atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad nebuvo įrodytas pakankamai sunkus teisės normos pažeidimas.
Tokiomis aplinkybėmis apeliantas pateikė Teisingumo Teismui apeliacinį skundą, kuriuo iš esmės siekiama, kad Teisingumo Teismas paneigtų Bendrojo Teismo vertinimą, susijusį su ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumu, ir, pasinaudodamas įgaliojimais perimti bylos nagrinėjimą, priimtų sprendimą dėl esmės bei patenkintų apelianto reikalavimus.
Konstatuodamas, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atsisakė jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą atlyginti žalą, kurią apeliantas patyrė dėl BUSP sprendimų, priimtų pagal ESS 29 straipsnį, Teisingumo Teismas vis dėlto atmeta šį apeliacinį skundą.
Pirma, Teisingumo Teismas savo iniciatyva nagrinėja klausimą dėl Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, tariamai patirta dėl ribojamųjų priemonių, nes toks klausimas susijęs su viešąja tvarka. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas konstatuoja, pirma, kad Bendrasis Teismas teisingai pripažino savo jurisdikciją nagrinėti reikalavimą atlyginti žalą, kurią apeliantas tariamai patyrė dėl SESV 215 straipsniu grindžiamuose reglamentuose jam numatytų ribojamųjų priemonių. Antra, priešingai, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai pripažino, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti to paties reikalavimo, nes apelianto tariamai patirta žala atsirado dėl BUSP sprendimų, priimtų pagal ESS 29 straipsnį.
Iš tiesų nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo Sąjungos teismo jurisdikcijos sistema iš principo netaikoma BUSP sričiai(3), išskyrus dvi išimtis(4), įskaitant išimtį, susijusią su Tarybos sprendimų, kuriais nustatomos ribojamosios priemonės, galiojimo vertinimu(5). Nors pastarojoje išimtyje ieškinys dėl žalos atlyginimo aiškiai nepaminėtas, Teisingumo Teismas, apibrėždamas savo aiškinimo sritį, remiasi būtinu teisminės apsaugos sistemos nuoseklumu.
Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas visų pirma pabrėžia, kad ši Sąjungos teismo jurisdikcijos BUSP srityje sistema yra Sąjungos teismo pagrindinės užduoties, t. y. užtikrinti teisės normos laikymąsi, išimtis(6). Ši speciali sistema turi būti aiškinama siaurai. Be to, kadangi ieškinys dėl žalos atlyginimo patenka į bendrą teisminės gynybos sistemą, atitinkančią konstitucinius reikalavimus(7), jis prisideda prie šios gynybos veiksmingumo, taigi jo atžvilgiu reikia tinkamo vertinimo, kad būtų užkirstas kelias bet kokiai teisminės gynybos spragai ir taip užtikrintas visos šios gynybos sistemos nuoseklumas. Nagrinėjamu atveju Teisingumo Teismas pažymi, kad, nepaisant SESV 215 straipsnyje nustatyto ryšio tarp remiantis šiuo pagrindu priimtų reglamentų ir pagal ESS 29 straipsnį priimtų BUSP sprendimų, tokiuose aktuose nustatytos ribojamosios priemonės nebūtinai sutampa, todėl teisminės gynybos spraga gali atsirasti dėl Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, susijusį su BUSP sprendimuose numatytomis ribojamosiomis priemonėmis, nebuvimo. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad ieškinys dėl žalos, kurią fizinis ar juridinis asmuo tariamai patyrė dėl BUSP sprendimuose numatytų ribojamųjų priemonių, atlyginimo nepriklauso jo jurisdikcijai.
Antra, Teisingumo Teismas nagrinėja apelianto nurodytus pagrindus, kuriais siekiama paneigti Bendrojo Teismo atliktą ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumo vertinimą, kai jis nepripažino, kad padaryti neteisėti veiksmai, dėl kurių gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė.
Teisingumo Teismas nurodė, kad, pirma, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad nepakankamas aktų, kuriais apeliantui nustatomos ribojamosios priemonės, motyvavimas savaime negali lemti Sąjungos atsakomybės.
Patikslindamas taip patvirtinto jurisprudencijoje nustatyto principo apimtį, Teisingumo Teismas vis dėlto primena, kad pareigą motyvuoti, t. y. paprastą esminį procedūrinį reikalavimą, reikia skirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo. Darytina išvada, kad Sąjungos atsakomybė gali kilti, kai Taryba nepagrindžia priimamų priemonių motyvų, o tai turi įtakos akto teisėtumui iš esmės, tačiau su sąlyga, kad šiuo klausimu buvo nurodytas pagrindas ieškinyje dėl žalos atlyginimo.
Antra, šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas atmeta pagrindus, kuriuose apeliantas nesutiko su Bendruoju Teismu dėl to, kad jis nepripažino, jog Tarybos padarytas pareigos pateikti apeliantui kaltinamuosius įrodymus pažeidimas, nustatytas sprendime dėl panaikinimo, gali sukelti Sąjungos deliktinę atsakomybę. Iš tiesų iš sprendimo dėl panaikinimo matyti, kad šie argumentai susiję su vieninteliu pagrindu dėl pareigos motyvuoti.
Galiausiai konstatavęs, kad Bendrojo Teismo analizėje dėl jo jurisdikcijos apimties padaryta teisės klaida negali pateisinti skundžiamo sprendimo panaikinimo, nes jo rezoliucinė dalis yra pagrįsta, Teisingumo Teismas atmeta visą apeliacinį skundą.