BENDROJO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gruodžio 3 d.(*)

„Dempingas – Kinijos ir Taivano kilmės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų importas – Galutinis antidempingo muitas – Įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/1429 – Reglamento (EB) Nr. 1225/2009 2 straipsnio 3 ir 5 dalys (dabar – Reglamento (ES) 2016/1036 2 straipsnio 3 ir 5 dalys) – Reglamento Nr. 1225/2009 2 straipsnio 1 ir 2 dalys (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 1 ir 2 dalys) – Normaliosios vertės apskaičiavimas – Gamybos sąnaudų apskaičiavimas – Panašaus produkto, skirto vartoti eksporto šalies vidaus rinkoje, pardavimai“

Byloje T‑607/15

Yieh United Steel Corp., įsteigta Kaohsiung City (Taivanas), atstovaujama advokato D. Luff,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą J.-F. Brakeland ir A. Demeneix,

atsakovę,

palaikomą

Eurofer, Association européenne de l’acier, ASBL, įsteigtos Liuksemburge (Liuksemburgas), atstovaujamos advokatų J. Killick, G. Forwood ir C. Van Haute,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1429, kuriuo importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 224, 2015, p. 10),

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininko pareigas einantis E. Buttigieg (pranešėjas), teisėjai B. Berke ir M. J. Costeira,

posėdžio sekretorė S. Bukšek Tomac, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. birželio 18 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        Ieškovė Yieh United Steel Corp. – tai Taivane įsteigta bendrovė, veikianti, be kita ko, plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų (toliau – nagrinėjamas produktas) gamybos ir platinimo srityje.

2        Nagrinėjamo produkto gamyboje ieškovė kaip žaliavas naudoja karštojo valcavimo ritinius, kuriuos ji arba pati tiesiogiai gamina, arba perka iš Lianzhong Stainless Steel Co. Ltd (toliau – LISCO), Kinijoje įsteigtos susijusios įmonės, gaminančios karštojo valcavimo ritinius. Nagrinėjamą produktą ieškovė parduoda Europos Sąjungos klientams ir klientams, veikiantiems jos vidaus rinkoje, tarp kurių yra nepriklausomi galutinės grandies nagrinėjamo produkto gamintojai ir platintojai ir su ja susijusi galutinės grandies gamintoja bendrovė Yieh Mau.

3        2014 m. gegužės 13 d. Eurofer, Association européenne de l’acier, ASBL (toliau – Eurofer) pateikus skundą, 2014 m. birželio 26 d. Europos Komisija pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1225/2009 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 343, 2009, p. 51), pakeistą 2016 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2016/1036 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos Sąjungos narėmis nesančių valstybių (OL L 176, 2016, p. 21) (toliau – pagrindinis reglamentas), paskelbė pranešimą apie antidempingo procedūros dėl Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų importo inicijavimą (OL C 196, 2014, p. 9).

4        Dempingo ir žalos tyrimas apėmė laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. (toliau – tiriamasis laikotarpis). Siekiant įvertinti žalą reikšmingų pokyčių nagrinėjimas apėmė laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

5        2014 m. rugsėjo 22 d. ieškovė ir su ja susijusios bendrovės pateikė atsakymus į Komisijos antidempingo klausimyną. 2014 m. lapkričio 17–20 d. ieškovės patalpose Taivane buvo atliktas patikrinimas.

6        2015 m. kovo 24 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/501, kuriuo importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams nustatomas laikinasis antidempingo muitas (OL L 79, 2015, p. 23; toliau – laikinasis reglamentas). Laikinuoju reglamentu nagrinėjamam ieškovės produktui buvo nustatytas 10,9 % laikinasis antidempingo muitas.

7        2015 m. kovo 25 d. raštu Komisija pranešė ieškovei apie savo preliminarias išvadas, kuriose išdėstomi esminiai argumentai ir faktinės aplinkybės, kuriais remiantis buvo nuspręsta nustatyti laikinąjį antidempingo muitą (toliau – preliminarios išvados).

8        Preliminariose išvadose Komisija, be kita ko, nagrinėjo savo atsisakymo atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų klausimą ir savo atsisakymo nustatant normaliąją vertę atsižvelgti į tam tikrus ieškovės pardavimus eksporto šalyje klausimą.

9        2015 m. balandžio 20 d. ieškovė pateikė pastabas dėl preliminarių išvadų.

10      2015 m. birželio 23 d. Komisija nusiuntė ieškovei savo galutines išvadas. 2015 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė pastabas dėl šių išvadų.

11      2015 m. rugpjūčio 26 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2015/1429, kuriuo importuojamiems Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kilmės plokštiems šaltai valcuotiems plieno produktams nustatomas galutinis antidempingo muitas (OL L 224, 2015, p. 10, toliau – ginčijamas reglamentas), kuriuo buvo iš dalies pakeistas laikinasis reglamentas ir nustatytas 6,8 % antidempingo muitas nagrinėjamo produkto, gaminamo, be kita ko, ieškovės, importui į Sąjungą.

 Procesas ir šalių reikalavimai

12      2015 m. spalio 27 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

13      2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi ši byla buvo paskirta nagrinėti Bendrojo Teismo pirmajai kolegijai.

14      2016 m. kovo 18 d. Bendrojo Teismo sekretoriatui pateiktu dokumentu Eurofer paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

15      2016 m. balandžio 18 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad tam tikra ieškinyje, atsiliepime į ieškinį ir dublike esanti informacija būtų laikoma konfidencialia Eurofer atžvilgiu, jei šiai būtų leista įstoti į bylą. Prie savo prašymo ji pridėjo nekonfidencialią šių procesinių dokumentų versiją.

16      2016 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu Komisija paprašė, kad tam tikra triplike esanti informacija būtų laikoma konfidencialia ir pridėjo nekonfidencialią tripliko versiją.

17      2016 m. liepos 20 d. nutartimi Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido Eurofer įstoti į bylą. Kadangi pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio 2 dalį ieškovė ir Komisija paprašė laikyti konfidencialia tam tikrą informaciją, esančią šio sprendimo 15 ir 16 punktuose nurodytuose procesiniuose dokumentuose, toje nutartyje nurodyta, kad įstojusiai į bylą šaliai gali būti perduotos tik nekonfidencialios šių ieškovės ir Komisijos dokumentų versijos, kol bus gautos įstojusios į bylą šalies pastabos dėl prašymo užtikrinti konfidencialumą.

18      2016 m. rugpjūčio 22 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad tam tikra triplike esanti informacija būtų laikoma konfidencialia įstojusios į bylą šalies atžvilgiu, ir pridėjo konsoliduotą nekonfidencialią tripliko versiją.

19      2016 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, kuriuo įstojusi į bylą šalis iš dalies ginčijo prašymą užtikrinti ieškinio, atsiliepimo į ieškinį ir dubliko konfidencialumą.

20      2016 m. spalio 6 d. nutartimi byla buvo paskirta Bendrojo Teismo antrajai kolegijai pagal Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį.

21      2017 m. sausio 9 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad tam tikra jos pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimo esanti informacija būtų laikoma konfidencialia įstojusios į bylą šalies atžvilgiu, ir pridėjo nekonfidencialią šių pastabų versiją.

22      2017 m. balandžio 1 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu įstojusi į bylą šalis iš dalies ginčijo prašymą užtikrinti ieškovės pastabų dėl įstojimo į bylą paaiškinimo konfidencialumą.

23      2017 m. rugsėjo 27 d. Nutartimi Yieh United Steel / Komisija (T‑607/15, nepaskelbta Rink., EU:T:2017:698) Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas iš dalies patenkino ieškovės ir Komisijos pateiktus prašymus užtikrinti konfidencialumą.

24      2018 m. kovo 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė, kad tam tikra jos pastabose dėl papildomo įstojimo į bylą paaiškinimo esanti informacija būtų laikoma konfidencialia įstojusios į bylą šalies atžvilgiu, ir pridėjo nekonfidencialią šių pastabų versiją.

25      2018 m. gegužės 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovė paprašė išklausyti jos žodines pastabas.

26      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamo reglamento 1 ir 2 straipsnius tiek, kiek jie su ja susiję,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

27      Komisija ir įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

28      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo du pagrindus, susijusius atitinkamai su pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 5 dalių (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 3 ir 5 dalys) pažeidimu ir pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalių (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 1 ir 2 dalys) pažeidimu.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais

29      Ieškovė tvirtina, kad Komisija, atsisakiusi tenkinti jos prašymą atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą. Komisija nepagrįstai atsisakė nagrinėti jos apskaitos dokumentus ir išlaidų paskirstymo metodą, o jos padarytai apskaičiavimo klaidai netaikoma jos turima diskrecija. Dėl šio atsisakymo padidėjo jos gamybos sąnaudos ir produktų rūšių, kurių normalioji vertė buvo apskaičiuota atsižvelgiant į mažesnę pardavimo kainą nei gamybos sąnaudos, dalis, o tai lėmė didesnę bendrą normaliąją vertę.

30      Pirma, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį, nes atsisakė atsižvelgti į ieškovės apskaitos dokumentus ir sąnaudų paskirstymo metodą, kurį ji taikė karštojo valcavimo ritinių nuostoliams, konstatuotiems gaminant nagrinėjamą produktą.

31      Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad, priešingai nei teigia Komisija, ji įtraukė gamybos nuostolius apskaičiuodama Komisijai pateikto nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas.  Ieškovė pažymi, kad pastabose dėl 2015 m. balandžio 20 d. preliminarių išvadų, remdamasi savo atsakyme į klausimyną pateiktais apskaitos dokumentais, nurodė, jog į gamybos sąnaudų lentelę tinkamai įtraukė visus gamybos nuostolius visais gamybos etapais, kiek tai susiję tiek su jos pačios gaminamais ritiniais, tiek su nupirktaisiais iš su ja susijusios tiekėjos LISCO. Pagal taikytą metodą dėl žaliavų, naudojamų visuose gamybos etapuose, buvo nustatomi „vieneto gamybos nuostoliai“, kaip santykis, priskiriamas ne prie žaliavų sąnaudų, bet prie gamybos sąnaudų tolesniu gamybos etapu, ir tai buvo vadinama „konversijos sąnaudomis“. Taigi gamybos nuostoliai į apskaitą įtraukiami ne kaip žaliavų sąnaudos, bet kaip konversijos sąnaudos. Šis gamybos sąnaudų paskirstymo metodas, vadinamas „bendra gamybos sąnaudų sistema“, yra apskaitos būdas, kuris gerai žinomas ir visuotinai priimamas pasaulyje ir Taivane, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį, ir kurį ieškovė paaiškino Komisijai tiek per patikrinimą, tiek savo pastabose dėl preliminarių išvadų.

32      Neatsižvelgdama į patikrintus duomenis ir ieškovės sąnaudų paskirstymo metodą ir atsisakydama atsižvelgti į tai, kaip ieškovė gamybos nuostolius įtraukė į savo gamybos sąnaudas, Komisija padarė akivaizdžiai klaidingą išvadą dėl gamybos nuostolių.

33      Ieškovė tvirtina, kad turi būti užtikrinta pusiausvyra tarp Komisijos pareigos laiku atlikti tyrimą ir ūkio subjektų teisės, jog atliekant neutralų ir objektyvų tyrimą būtų atsižvelgta į realius jų duomenis, ir kad už tyrimą atsakinga valdžios institucija turi naudoti atitinkamo gamintojo sąnaudų apskaitos sistemą, jei ji „tinkamai ir pakankamai“ atspindi nagrinėjamo produkto gamybos išlaidas.

34      Komisija neginčija, kad buvo atliktas ieškovės nurodytų apskaitos dokumentų auditas ir kad paprastai ieškovė naudojo sąnaudų paskirstymo metodą, vadinamą „bendra gamybos sąnaudų sistema“. Komisija nenurodo, kodėl su nagrinėjamojo produkto gamyba ir pardavimu susijusios išlaidos nėra tinkamai atspindėtos apskaitos dokumentuose, o tik išreiškia abejonių, dėl to, ar šis metodas šiuo atveju atspindi tikrąją kiekvieno sąnaudų elemento vertę. Šios abejonės kyla iš netinkamos skaičiavimo formulės ir Komisijos prieštaringai naudotų ieškovės apskaitos dokumentų, nes ši institucija nenurodė, kodėl jos naudojamas alternatyvus metodas yra patikimesnis ir geriau atspindintis tikrąją kiekvieno sąnaudų elemento vertę, taip pažeisdama pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.

35      Ieškovė konkrečiai tvirtina, kad preliminariose išvadose, galutinėse išvadose ir ginčijamame reglamente Komisija rėmėsi aplinkybe, kad ieškovė nebuvo įtraukusi iš LISCO nusipirktų karštojo valcavimo ritinių gamybos nuostolių į nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas; pati ši išvada yra akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida. Be to, preliminariose išvadose, galutinėse išvadose ir ginčijamame reglamente pateikti Komisijos paaiškinimai taip pat yra akivaizdžiai šališki ir klaidingi.

36      Šiuo klausimu ieškovė visų pirma pažymi, kad skaičiavimo formulė, kurią Komisija naudojo preliminariose išvadose apskaičiuodama karštojo valcavimo ritinių, panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, kiekį, ir pagal kurią šis kiekis lygus visoms žaliavų sąnaudoms, skaičiuojamoms nupirktam karštojo valcavimo ritiniui, siejant su karštojo valcavimo ritinių pirkimo kaina, nėra tinkamas atsižvelgiant į jos sąnaudų apskaitos metodą. Ši išvada esą paneigia klaidingą Komisijos išvadą, kad panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekis yra lygus nagrinėjamo produkto gamybos kiekiui, nes panaudotų žaliavų kiekis turėtų būti didesnis už nagrinėjamo produkto kiekį, jei gamybos nuostoliai būtų tinkamai įtraukti į apskaitą.

37      Be to, Komisijos galutinėse išvadose nurodyti motyvai taip pat yra klaidingi. Pirma, jokia išdėstant apskaitos metodą ieškovės pateikta informacija Komisijai nebuvo nauja tuo metu, kai buvo perduodamos preliminarios išvados, nes visas sąnaudų paskirstymas, įskaitant susijusį su gamybos nuostoliais, buvo aiškiai matomas iš gamybos sąnaudų lentelės, kurią ieškovė buvo pateikusi atsakydama į antidempingo klausimyną, t. y. iš prie šio klausimyno pridėtame dokumente Nr. 54 esančios lentelės. Atsakydama į preliminarias išvadas, ieškovė taip pat pateikė naują darbinį dokumentą, kuriame buvo išskirstytos konversijos sąnaudos siekiant parodyti gamybos nuostolius ir kuris buvo parengtas remiantis vien duomenimis, pateiktais preliminariose išvadose.

38      Antra, vieneto gamybos nuostoliai, kuriuos ji panaudojo įtraukdama į apskaitą konversijos sąnaudas, kaip tam tikra vertė buvo taikomi visiems konversijos sąnaudų elementams, įskaitant bendrąsias išlaidas, taip tinkamai užtikrinant, kad visos su gamybos nuostoliais, įskaitant nuostolius, kuriuos lemia bendrosios išlaidos, patirtos gaminant „prarastą“ medžiagą, susijusios sąnaudos būtų tinkamai įtrauktos į jos sąnaudų apskaitos sistemą.

39      Trečia, priešingai nei teigia Komisija, žaliavų sąnaudos, įtrauktos į gamybos nuostolius, nėra mažesnės už sumą, kuri reikalaujama kaip metalo laužo vertės atskaita, o tai matyti iš ieškovės aiškinamojo apskaičiavimo dokumento, paminėto šio sprendimo 37 punkte. Taigi Komisija akivaizdžiai neatsižvelgė į realius duomenis ir ieškovės sąnaudų apskaitos metodą, susijusį su gamybos nuostoliais. Be to, reikia pridurti, kad jei Komisija būtų tinkamai atsižvelgusi į pateiktus duomenis ir jei būtų taikiusi metodą, kurį ji pati naudojo savo preliminariose išvadose siekdama nustatyti naudojamą žaliavų kiekį, ji būtų galėjusi nustatyti gaminant nagrinėjamą produktą panaudotų žaliavų realų „kiekį“.

40      Galiausiai, priešingai nei Komisija teigia ginčijamo reglamento 61 konstatuojamojoje dalyje, ginčijamame reglamente ši institucija galėjo lengvai apskaičiuoti realų karštojo valcavimo ritinių, panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, „kiekį“, remdamasi turimais duomenimis ir naudodama metodą, kurį ji pati taikė preliminariuoju etapu.

41      Ieškovė taip pat atmeta Komisijos kaltinimą, kad ji teikė „fragmentišką ir skirtingą“ informaciją apie gamybos sąnaudas tiriamuoju laikotarpiu ir po patikrinimo. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad savo atsakyme į klausimyną atsakė į visus klausimus, kad paskui per nustatytą terminą ji įvykdė visus Komisijos prašymus iki patikrinimo vietoje, per jį ir po jo, kad ji paaiškino, kodėl gamybos sąnaudos buvo pakeistos, kai ji Komisijos prašymu pateikė antrą gamybos sąnaudų lentelę, kad ji atsakė į visą papildomą Komisijos klausimyną, perduotą po patikrinimo 2015 m. vasario 9 d., ir kad ji dar kartą paaiškino savo sąnaudų paskirstymo metodą pastabose dėl preliminarių išvadų, kuriose pirmą kartą buvo išreikštas nesutikimas, kad metalo laužo vertė būtų atskaityta. Dėl tokio metodo bet kokia informacija apie karštojo valcavimo ritinių kiekį tampa nereikalinga. Vis dėlto ši informacija buvo pateikta Komisijai.

42      Be to, Komisijos teiginys, kad ji neturėjo pakankamai duomenų apie karštojo valcavimo ritinių, panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, „kiekį“, „kurių reikia siekiant patikrinti [ieškovės] teiginių teisingumą“, taip pat yra klaidingas.

43      Pirma, informacija apie „juodųjų“ ritinių, t. y. nupirktų ir panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, kiekį buvo pateikta prie atsakymo į klausimyną pridėtame dokumente Nr. 56, o dokumento Nr. 6 lentelėje „Pardavimų atitiktis“ (dokumentas „Pripažinimas pagal produkto tipą“), parengtoje po patikrinimo, ji nurodė parduotų „juodųjų“ ritinių, kurie visi buvo pagaminti bendrovėje, kiekį. Todėl Komisija atlikdama gan paprastą skaičiavimą galėjo gauti „juodųjų“ ritinių, kurie buvo nupirkti ir panaudoti gaminant nagrinėjamą produktą, kiekį. Taigi reikalinga informacija apie kiekį buvo pateikta per administracinę procedūrą. Ieškovė taip pat aiškiai atskyrė nupirktus ir parduotus „juoduosius“ ritinius ir „baltuosius“ ritinius (arba Nr. 1). Antra, ieškovė esą visada atsakinėjo į Komisijos per tyrimą užduotus klausimus, o klausimyne nebuvo prašoma konkrečios informacijos apie nupirktų ir gaminant nagrinėjamą produktą panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekį, nors prie atsakymo į klausimyną pridėtame dokumente Nr. 56 buvo pateikta informacija apie „juodųjų“ ritinių kiekį. Per patikrinimą ieškovė taip pat pateikė informaciją apie „juodųjų“ ritinių, parduotų po papildomo apdirbimo, kiekį (dokumento Nr. 6 lentelė „Pardavimų atitiktis“), o tai leido nustatyti gaminant galutinį produktą panaudotų „juodųjų“ ritinių kiekį. Po patikrinimo Komisija pateikė papildomą klausimyną, kuriame prašė papildomos informacijos apie nupirktų ar panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekį. Trečia, informacija apie nupirktų karštojo valcavimo ritinių kiekį šiuo atveju nebuvo svarbi, nes Komisija bet kuriuo atveju buvo nusprendusi neatsižvelgti į šių pirkimų sąnaudas ir jas pakeisti bendrovėje pagamintų karštojo valcavimo ritinių sąnaudomis.

44      Ieškovė priduria, kad visa jos po patikrinimo vietoje Komisijai pastarosios prašymu pateikta informacija ir dokumentai, taip pat pastabose dėl Komisijos išvadų esanti informacija buvo grindžiami duomenimis ir lentelėmis, kuriuos Komisija gavo prieš patikrinimą vietoje arba kuriuos pateikė pati ši institucija, ir jų nereikėjo iš tikrųjų tikrinti.

45      Komisija negali nurodyti dokumento, patvirtinančio, kad ji aiškiai prašė ieškovės pateikti tariamai trūkstamus duomenis apie nupirktų ir panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekį ir kad ieškovė atsisakė juos perduoti, nes pastaroji iš dokumento, kuriame pateiktos galutinės išvados, pirmą kartą sužinojo, kad Komisija problematišku laikė žaliavos, panaudotos gaminant nagrinėjamą produktą, realų kiekį.

46      Apskritai ieškovė pažymi, kad Komisija niekada oficialiai neprašė informacijos apie kiekį, kad šio klausimo nėra nei standartiniame, nei papildomame klausimyne, kad Komisija tik vieną kartą per patikrinimą paprašė šios informacijos, kad ieškovė pateikė informaciją apie kiekį, kuri nurodoma klausimyno dokumente Nr. 56, kad Komisija vis dėlto niekada negrįžo prie šio klausimo, kai per patikrinimą išreiškė mintį, kurią galiausiai patvirtino, pakeisti jos nupirktų karštojo valcavimo ritinių sąnaudas bendrovėje pagamintų karštojo valcavimo ritinių sąnaudomis ir kad po patikrinimo Komisija tik paprašė pateikti jai naują gamybos sąnaudų lentelę, kurioje nupirktų ritinių sąnaudos būtų pakeistos bendrovėje pagamintų ritinių sąnaudomis.

47      Darytina išvada, kad Komisijos teiginiai, jog ieškovė nepateikė pakankamai duomenų ar neįvykdė savo pareigos bendradarbiauti, yra nepagrįsti ir negali pateisinti jos atsisakymo priimti jos apskaitos dokumentus ir sutikti su įprastu jos taikytu sąnaudų paskirstymo metodu, aiškiai pažeidžiančio pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.

48      Antra, dėl šio pažeidimo Komisija padarė akivaizdžiai klaidingą išvadą, kad ieškovė visapusiškai neintegravo nupirktų karštojo valcavimo ritinių gamybos nuostolių į nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas, todėl Komisija taip pat suklydo, kai atsisakė atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, o tai dirbtinai padidino normaliąją vertę, pažeidžiant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį.

49      Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad nors, kaip teigia Komisija, nagrinėjama situacija patenka į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalies (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 4 dalis), kurioje paaiškinama šio straipsnio 3 dalis, taikymo sritį, pastaroji dalis neabejotinai yra reikšminga. Be to, kadangi šioje dalyje pabrėžiamos kainos, kurios yra „dirbtinai sumažintos“, ji aiškiai susijusi su tariamai nuostolingais pardavimais. Galiausiai tik pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje yra numatytas normaliosios vertės apskaičiavimas, taigi Komisijos apskaičiavimo klaida, kuri esą dirbtinai padidina šią normaliąją vertę, pažeidžia šį straipsnį.

50      Trečia, nesutikdama, kad būtų atskaityta perdirbto metalo laužo vertė, Komisija taip pat piktnaudžiavo įgaliojimais, nes taikė antidempingo reglamentą tam, kad apsaugotų Sąjungos pramonę, pažeisdama Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) suderėtą pusiausvyrą dėl nagrinėjamo produkto.

51      Komisija ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.

52      Pirmiausiai reikia priminti, kad, kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, produkto normaliosios vertės nustatymas yra vienas iš esminių etapų, galinčių padėti nustatyti galimo dempingo egzistavimą. Šiuo aspektu iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa) teksto ir struktūros matyti, kad nustatant normaliąją vertę iš esmės pirmenybės tvarka turi būti atsižvelgiama į kainą, kuri buvo realiai sumokėta arba kuri turi būti sumokėta įprastomis prekybos sąlygomis. Iš tiesų, remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa), nuo šio principo galima nukrypti, tik kai panašaus produkto pardavimas nebuvo įvykdytas „įprastomis prekybos sąlygomis“, kai šie pardavimai nepakankami arba kai tokie pardavimai nesudaro galimybės atlikti deramo palyginimo. Tai yra baigtinis normaliosios vertės nustatymo atsižvelgiant į realias kainas metodo išimčių sąrašas (žr. 2014 m. spalio 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 20 ir 21 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

53      Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įprastų prekybos sąlygų sąvokos tikslas yra užtikrinti, jog produkto normalioji vertė kuo labiau atitiktų įprastą panašaus produkto kainą eksportuotojo vidaus rinkoje. Jei pardavimas vykdytas pagal sąlygas, kurios neatitinka prekybos praktikos, susijusios su panašaus produkto pardavimais toje rinkoje laikotarpiu, kuris reikšmingas nustatant dempingą, jis nėra tinkamas pagrindas panašaus produkto toje rinkoje normaliajai vertei nustatyti (2014 m. spalio mėn. 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 28 punktas).

54      Vis dėlto nei Sutartyje dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) VI straipsnio įgyvendinimo (OL L 336, 1994, p. 103; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 189; toliau – antidempingo sutartis), pateiktoje Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) steigimo sutarties (OL L 336, 1994, p. 3) 1A priede, nei pagrindiniame reglamente nėra pateikta sąvokos „įprastos prekybos sąlygos“ apibrėžtis. Žinoma, pagrindinio reglamento 2 straipsnyje aiškiai numatyti du pardavimų, kurie tam tikromis aplinkybėmis negali būti laikomi įvykdytais tokiomis sąlygomis, atvejai. Pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa) pažymima, kad kainos, kurias tarpusavyje taiko šalys, kurios yra susijusios arba sudariusios kompensacinį susitarimą, gali būti laikomos kainomis, taikomomis įprastomis prekybos sąlygomis, ir naudojamos nustatant normaliąją vertę, tik jeigu išimtiniu atveju nustatyta, kad tokie tarpusavio santykiai neturi įtakos šioms kainoms (žr. 2014 m. spalio 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Antra, remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa), panašaus produkto pardavimai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje arba pardavimai eksportui į trečiąją valstybę kainomis, mažesnėmis už produkto vieneto gamybos išlaidas, gali būti nelaikomi pardavimais įprastomis prekybos sąlygomis tik jei nustatoma, kad taip buvo parduodama pakankamai ilgą laiką, dideliais kiekiais ir tokiomis kainomis, kurios per pagrįstą laikotarpį nepadengia visų produkto išlaidų (žr. 2014 m. spalio 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 23 ir 24 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

55      Vis dėlto pagrindinio reglamento 2 straipsnyje nėra pateikiamas išsamus metodų, leidžiančių nustatyti, ar kainos taikytos įprastomis prekybos sąlygomis, sąrašas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad įprastų prekybos sąlygų sąvoka susijusi su pačių pardavimų pobūdžiu. Ja siekiama nustatant normaliąją vertę neatsižvelgti į situacijas, kai pardavimai vidaus rinkoje nėra vykdomi įprastomis prekybos sąlygomis, pavyzdžiui, kai produktas parduodamas už mažesnę nei gamybos išlaidos kainą arba kai sandoriai įgyvendinami dviejų susijusių ar kompensacinį susitarimą sudariusių partnerių (žr. 2014 m. spalio 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56      Šioje byloje neginčytina, kad siekdama palyginti nagrinėjamo produkto normaliąją vertę su šio produkto eksporto kainomis, Komisija tirdama naudojo 784 ieškovės gaminamo nagrinėjamo produkto rūšis, prie kurių priskirti produkto kontrolės numeriai. Ji pažymėjo, kad 21 produkto rūšies atveju pardavimų vidaus rinkoje apimtis sudarė mažiau kaip 5 % į Sąjungą eksportuotos apimties, todėl nagrinėjami vidaus pardavimai nebuvo tipiniai, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį. Be to, išvadą, kad dėl mažesnės ieškovės vidaus pardavimų dalies Komisija laikėsi nuomonės, jog, priešingai nei teigia ieškovė, pardavimo kaina buvo mažesnė už gamybos sąnaudas, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalį, lemia tai, kad Komisija atmetė prašymą atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš atitinkamų gamybos sąnaudų, kurį ieškovė buvo pateikusi prie atsakymo į antidempingo klausimyną pateikto dokumento Nr. 54 lentelėje.

57      Kaip matyti iš šio sprendimo 30, 48 ir 50 punktų, grįsdama šį pagrindą ieškovė teigia, kad atsisakydama atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 ir 5 dalis ir piktnaudžiavo įgaliojimais.

58      Pirma, kalbant apie nurodytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pažeidimą, reikia priminti, kad, remiantis šia nuostata, jeigu įprastomis prekybos sąlygomis panašus produktas neparduodamas arba parduodamas nepakankamais kiekiais, arba kai dėl ypatingos situacijos rinkoje pardavimo rodikliai nesudaro galimybės deramai palyginti, panašaus produkto normalioji vertė apskaičiuojama pagal jo gamybos sąnaudas produkto kilmės valstybėje, pridėjus pagrįstas produkto pardavimo, bendrąsias ir administracines sąnaudas bei pagrįstą pelną, arba pagal eksporto į trečiąją valstybę įprastomis prekybos sąlygomis kainas, su sąlyga, kad tokios kainos yra tipinės. Toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad galima manyti, jog egzistuoja ypatinga atitinkamo produkto rinkos situacija, kaip tai suprantama pagal ankstesnį sakinį, be kita ko, kai kainos yra dirbtinai sumažintos, kai vykdoma stambi barterinė prekyba arba kai yra nekomercinio perdirbimo susitarimas (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PT Musim Mas / Taryba, T‑80/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:504, 64 punktas).

59      Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 52–55 punktuose, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje vartojama įprastų prekybos sąlygų sąvoka siekiama, kad nustatant normaliąją vertę nebūtų atsižvelgiama į situacijas, kuriomis pardavimai vidaus rinkoje nėra vykdomi įprastomis prekybos sąlygomis, be kita ko, kai produktas parduodamas mažesne nei gamybos sąnaudos kaina, kaip tai suprantama pagal to reglamento 2 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.

60      Aplinkybė, kad šiuo atveju normalioji vertė buvo apskaičiuota tam tikram ieškovės deklaruotų prekybos sandorių skaičiui, priešingai nei teigia ieškovė, nėra susijusi su „ypatingos atitinkamo produkto rinkos situacijos“, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalį, konstatavimu, bet yra tiesioginė pasekmė Komisijos išvados, kad nagrinėjamas produktas buvo parduodamas mažesnėmis kainomis nei vieneto gamybos sąnaudos (fiksuotos ir kintamos), pridėjus pardavimo, bendrąsias ir administracines sąnaudas, kaip jos suprantamos pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą, Komisijai atmetus ieškovės prašymą atskaityti metalo laužo vertę.

61      Todėl pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies, kiek joje išvardijamos įvairios situacijos, lemiančios už tyrimą atliekančios institucijos pareigą apskaičiuoti eksportuojančio gamintojo atitinkamo produkto normaliąją vertę, pažeidimas bet kuriuo atveju negali būti nustatytas, siekiant panaikinti ginčijamą reglamentą, neatsižvelgiant į to reglamento 2 straipsnio 4 dalies pažeidimo konstatavimą. Iš tiesų, kaip nurodyta, be kita ko, šio sprendimo 60 punkte, remiantis ginčijamu reglamentu, nustatant normaliąją vertę neturi būti atsižvelgiama į tam tikrus vidaus pardavimus, nes dėl jų nebuvo gauta pelno, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalį, o kiek tai susiję su likusia dalimi, ieškovė šiame ieškinyje neginčija metodo, pagal kurį Komisija apskaičiavo normaliąją vertę, nurodyto pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalyje.

62      Antra, kalbant apie nurodytą pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pažeidimą, reikia priminti, kad išvadą, jog dėl atitinkamo produkto pardavimų nebuvo gauta pelno, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalį, lėmė Komisijos atsisakymas nesant papildomų įrodymų patenkinti prašymą iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų atskaityti perdirbto metalo laužo, gauto iš karštojo valcavimo ritinių nuostolių gaminant nagrinėjamą produktą, vertę. Ieškovės teigimu, šiuo atsisakymu be pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pažeidžiama šio reglamento 2 straipsnio 5 dalis, nes Komisija suklydo, kai atsisakė atsižvelgti į jos apskaitos dokumentus ir sąnaudų paskirstymo metodą, taikytą gamybos nuostoliams.

63      Be to, iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa) matyti, kad gamybos sąnaudos paprastai apskaičiuojamos remiantis tiriamos šalies apskaitos dokumentais, jeigu šie dokumentai atitinka bendrai priimtus apskaitos principus nagrinėjamoje valstybėje ir pagrįstai atspindi nagrinėjamo produkto gamybos ir pardavimo sąnaudas.

64      Pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies antrą pastraipą (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 5 dalies antra pastraipa), jeigu su tiriamo produkto gamyba ir pardavimu susijusios sąnaudos nėra tinkamai atspindėtos suinteresuotosios šalies apskaitoje, jos koreguojamos arba nustatomos remiantis kitų tos pačios valstybės gamintojų ar eksportuotojų sąnaudomis arba, kai tokios informacijos nėra arba ja negali būti naudojamasi, bet kokiu kitu tinkamu pagrindu, įskaitant informaciją, gautą iš kitų tipinių rinkų.

65      Pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 2 straipsnio 5 dalies trečioje pastraipoje) priduriama, kad į pateiktus įrodymus dėl tinkamo išlaidų paskirstymo atsižvelgiama, jeigu matyti, kad taip paskirstytos lėšos anksčiau buvo nuolat naudojamos.

66      Taigi iš pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos formuluotės matyti, kad tiriamos šalies apskaitos dokumentai yra pagrindinis informacijos šaltinis nustatant nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas ir kad minėtuose dokumentuose esančių duomenų naudojimas yra principas, o jų pritaikymas ar pakeitimas kitu pagrįstu pagrindu yra išimtis. Turint omenyje principą, kad nuo bendros taisyklės nukrypti leidžianti nuostata ar tos taisyklės išimtis turi būti aiškinama siaurai, darytina išvada, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalyje nustatytą išimčių sistemą reikia aiškinti siaurai (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PT Musim Mas / Taryba, T‑80/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:504, 68, 69 ir 83 punktus).

67      Be to, kiek tai susiję su pareiga įrodyti, kad esama informacijos, pateisinančios pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmos pastraipos taikymą, institucijos, manydamos, kad jos privalo neatsižvelgti į tiriamos šalies apskaitos dokumentuose nurodytas gamybos sąnaudas ir jas pakeisti kita kaina, kuri laikoma pagrįsta, turi remtis įrodymais arba bent jau požymiais, leidžiančiais nustatyti veiksnio, dėl kurio buvo atlikta korekcija, egzistavimą (2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo PT Musim Mas / Taryba, T‑80/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:504, 82 punktas).

68      Galiausiai taip pat reikia priminti, kad prekybos apsaugos priemonių srityje institucijos turi didelę diskreciją dėl ekonominių, politinių ir teisinių situacijų, kurias jos turi nagrinėti, sudėtingumo (žr. 2009 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Dongguan Nanzha Leco Stationery / Taryba, T‑296/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:347, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl Sąjungos teismo atliekama institucijų vertinimų kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiauta įgaliojimais (žr. 2004 m. spalio 28 d. Sprendimo Shanghai Teraoka Electronic / Taryba, T‑35/01, EU:T:2004:317, 48 ir 49 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2006 m. spalio 4 d. Sprendimo Moser Baer India / Taryba, T‑300/03, EU:T:2006:289, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ši ribota teisminė kontrolė visų pirma apima įvairių dempingo skirtumo apskaičiavimo metodų pasirinkimą ir produkto normaliosios vertės apskaičiavimą (žr. 2009 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Dongguan Nanzha Leco Stationery / Taryba, T‑296/06, nepaskelbtas Rink., EU:T:2009:347, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia išnagrinėti, ar Komisijos atsisakymas leisti, kaip reikalauja ieškovė, atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų pažeidžia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalį.

70      Visų pirma akivaizdu, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 66 ir 67 punktuose nurodytos jurisprudencijos, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalis neįpareigoja Komisijos besąlygiškai ir neatliekant reikiamo patikrinimo sutikti su ieškovės apskaitos dokumentuose nurodyta informacija apie gamybos sąnaudas ir metalo laužo vertės atskaitą.

71      Šią išvadą patvirtina pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalis (dabar – Reglamento 2016/1036 6 straipsnio 8 dalis), kurioje nurodyta, kad išskyrus pagrindinio reglamento 18 straipsnyje (dabar – Reglamento 2016/1036 18 straipsnis) numatytus atvejus, kiek įmanoma turi būti tikrinamas suinteresuotų šalių pateiktos ir išvadas grindžiančios informacijos teisingumas (pagal analogiją žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo T.KUP, C‑349/16, EU:C:2017:469, 32 punktą), nepaisant ieškovės teiginio, kad, pirma, sąnaudų paskirstymo metodas, vadinamas „bendra gamybos sąnaudų sistema“, kurį ji naudojo apskaičiuodama nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas, yra žinomas ir priimamas ir, antra, apskaitos dokumentai buvo tvarkomi laikantis Taivane bendrai taikomų apskaitos principų.  Taip pat Antidempingo sutarties 6.6 straipsnyje numatyta, kad, išskyrus aplinkybes, numatytas 6.8 straipsnyje, vykdydamos tyrimą valdžios institucijos turi užtikrinti „suinteresuotųjų šalių pateikiamos informacijos, kuria grindžiamos institucijų išvados, tikslumą“. Antidempingo priemonių taikymo srityje ši tikrinimo pareiga yra išraiška bendresnio principo, kuriuo visos institucijos, neatsižvelgiant į didelę jų diskreciją, įpareigojamos atlikti tikslų nagrinėjimą ir pagrįsti savo vertinimą pakankamais įrodymais (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Crown Equipment (Suzhou) ir Crown Gabelstapler / Taryba, T‑643/11, EU:T:2014:1076, 101 punktą (nepaskelbtas Rink.)).

72      Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad iš pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalies (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 6 straipsnio 2 dalis) matyti, jog Komisijos tarnybos turi parengti klausimyną ir jį perduoti suinteresuotosioms šalims siekdamos gauti antidempingo tyrimui reikalingą informaciją ir kad šios šalys privalo teikti šioms tarnyboms informaciją, kuri leistų tinkamai atlikti antidempingo tyrimą (2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimo EBMA / Giant (Kinija), C‑61/16 P, EU:C:2017:968, 50 ir 51 punktai).

73      Šią išvadą taip pat patvirtina pagrindinio reglamento 16 straipsnio 1 ir 3 dalys (dabar – Reglamento 2016/1036 16 straipsnio 1 ir 3 dalys), pagal kurias, pirma, Komisijai leidžiama surengti apsilankymus siekiant, be kita ko, patikrinti pateiktą informaciją apie dempingą ir žalą ir, antra, atitinkamos įmonės informuojamos apie informacijos, kuri turi būti patikrinta, bei visos kitos informacijos, kuri turi būti pateikta per šiuos apsilankymus, pobūdį, o tai netrukdo vietoje prašyti kitų patikslinimų atsižvelgiant į gautą informaciją. Vadinasi, turi būti galima atlikti atitinkamos įmonės dokumentuose esančios informacijos kryžminius patikrinimus.

74      Iš tiesų viena iš priemonių, kurias turi tyrimą atliekanti institucija vykdydama savo pareigą pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalį, yra patikrinimas vietoje pagal to paties reglamento 16 straipsnį, jei ši institucija mano, kad jis reikalingas. Antidempingo sutarties 6.7 straipsnyje numatyta: „kad patikrintų pateiktą informaciją ar gautų papildomos išsamesnės informacijos, institucijos prireikus gali atlikti tyrimą kitų [valstybių] narių teritorijose, tuo atveju, kai jos gauna atitinkamų tiriamų įmonių sutikimą ir praneša apie tai nagrinėjamos [valstybės] narės Vyriausybės atstovams, ir jeigu ta [valstybė] narė neprieštarauja tyrimui“.

75      Kaip yra nusprendęs Bendrasis Teismas, šalių atsakymai į klausimyną, nurodytą pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje, ir to reglamento 16 straipsnyje numatytas vėlesnis patikrinimas, kurį Komisija gali atlikti vietoje, turi esminės reikšmės antidempingo procedūros eigai (žr. 2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo VTZ ir kt. / Taryba, T‑432/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:248, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

76      Taip pat reikia priminti, kad pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 dalyje (dabar – Reglamento 2016/1036 18 straipsnio 3 dalis) numatyta, kad „jeigu suinteresuotos šalies pateiktoje informacijoje yra tam tikrų netikslumų, bet juos galima patikrinti ir dėl to nesusidaro didelių sunkumų panaudoti informaciją pagrįstoms ir tikslioms išvadoms, taip pat jeigu tokia informacija buvo pateikta laiku, o suinteresuotoji šalis visais įmanomais būdais stengėsi pateikti tinkamą informaciją, pateiktoji informacija neatmetama“. Be to, iš pagrindinio reglamento 18 straipsnio 3 ir 6 dalių (dabar – Reglamento 2016/1036 18 straipsnio 3 ir 6 dalys) matyti, kad informaciją, kurią suinteresuotosios šalys privalo suteikti Komisijai, Sąjungos institucijos turi naudoti antidempingo tyrimo išvadoms ir kad tos pačios šalys negali nepateikti reikšmingos informacijos. Tam tikros informacijos būtinumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju (2017 m. gruodžio 14 d. Sprendimo EBMA / Giant (China), C‑61/16 P, EU:C:2017:968, 52 punktas).

77      Be to, kaip yra pažymėjęs Sąjungos teismas, tiesa, Komisija, kaip tyrimą vykdanti institucija, turi nustatyti, ar esama dempingo, žalos ir priežastinio ryšio tarp importo dempingo kaina ir žalos. Vis dėlto, kadangi jokia pagrindinio reglamento nuostata nesuteikia Komisijai įgaliojimų įpareigoti suinteresuotųjų šalių dalyvauti tyrime ar pateikti informaciją, ši institucija yra priklausoma nuo savanoriško šių šalių bendradarbiavimo teikiant jai būtiną informaciją (pagal analogiją žr. 2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo VTZ ir kt. / Taryba, T‑432/12, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:248, 29 punktą).

78      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad patikrinimas turi leisti Komisijai atlikti užduotį, visų pirma suprasti ir patikrinti duomenų rengimo taisykles ir apskritai įsitikinti tikrinamos įmonės pateiktos informacijos „tikslumu“, o ši įmonė turi pagal savo galimybes išsamiai atsakyti į Komisijos klausimus ir pateikti visus duomenis bei paaiškinimus, kurių reikia, kad ši institucija galėtų atlikti reikalingus palyginimus tam, jog patikrintų pateiktų duomenų tikslumą, ir padarytų pagrįstai teisingas išvadas laiku ir bet kuriuo atveju iki patikrinimo pabaigos, nes kitaip į juos nebebus galima atsižvelgti. Kaip teisingai pažymėjo įstojusi į bylą šalis, taip yra visų pirma tada, kai, kaip nagrinėjamu atveju, kalbama apie skaičiais išreikštus duomenis, kurie gali būti kompiliuoti remiantis įvairiomis hipotezėmis ir kurių patikrinimas turi esminės reikšmės siekiant užtikrinti proceso patikimumą, nors ir neginčytina, kad ieškovė buvo deklaravusi nedidelį [konfidencialu](1) pelną, susijusį su nagrinėjamo produkto vidaus pardavimais.

79      Šiuo aspektu konkrečiai reikia priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 54 ir 55 punktuose, remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 4 dalies pirma pastraipa, nagrinėjamo produkto pardavimai eksportuojančios valstybės vidaus rinkoje kainomis, kurios yra mažesnės nei vieneto gamybos sąnaudos (fiksuotos ir kintamos), prie jų pridėjus pardavimo, administracines ir kitas bendrąsias sąnaudas, tam tikromis sąlygomis gali būti nelaikomi pardavimais įprastomis prekybos sąlygomis. Įprastų prekybos sąlygų sąvoka siekiama nustatant normaliąją vertę neatsižvelgti į situacijas, kai pardavimai vidaus rinkoje nėra vykdomi įprastomis prekybos sąlygomis, pavyzdžiui, kai produktas parduodamas už mažesnę nei gamybos sąnaudos kainą (žr. 2014 m. spalio 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

80      Taigi pardavimų vidaus rinkoje pelningumo patikrinimas yra esminis antidempingo tyrimo elementas. Šiuo tikslu antidempingo klausimyne konkrečiai numatyti du skirsniai, pavadinti atitinkamai „Gamybos sąnaudos“ (F skirsnis) ir „Pelningumas“ (G skirsnis). Patikrinimas vietoje leidžia Komisijai atlikti papildomus patikrinimus atsižvelgiant į tiriamos įmonės atsakymus, gautus iki to patikrinimo.

81      Komisijos teigimu, atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad apskaitos metodas, kurį ieškovė naudojo siekdama atskaityti metalo laužo vertę, leido jai iš pradžių atskaityti materialinius nuostolius, patirtus per gamybos procesą, o paskui tuos iš jų, kurie pavirto metalo laužu, dėl ko galiausiai šie nuostoliai buvo du kartus atskaityti iš gamybos sąnaudų. Nors ieškovė bandė paaiškinti savo sąnaudų apskaitos sistemą per patikrinimą vietoje, tik po to, kai buvo priimtas laikinasis reglamentas, savo pastabose dėl 2015 m. balandžio 20 d. preliminarių išvadų ji paaiškino, jog jos analitinės apskaitos sistemoje materialiniai metalo laužo nuostoliai iš tikrųjų yra bendrųjų gamybos sąnaudų dalis, todėl jie nepriskirti prie gamybos sąnaudų.

82      Šiuo klausimu Komisija tvirtina, kad dėl ieškovės naudojamo ypatingų sąnaudų paskirstymo metodo, kuris grindžiamas „gamybos sąnaudomis“, nes, remiantis pačios ieškovės paaiškinimais, jį taikant vieneto gamybos nuostoliai priskiriami įvairiems konversijos sąnaudų elementams, pavyzdžiui, darbo sąnaudoms, nuvertėjimui, elektros sąnaudoms ar kitoms konversijos sąnaudoms, supainiojami duomenys apie apibrėžtas gamybos sąnaudas ir bendri duomenys apie bendrąsias išlaidas, kylant rizikai, kad bus du kartus atskaityti gamybos nuostoliai ir dirbtinai sumažintos su tuo susijusios sąnaudos, ir šis metodas neleidžia tiksliai patikrinti, ar su gamyba ir pardavimu susijusios išlaidos yra tinkamai atspindėtos apskaitos dokumentuose.

83      Be to, Komisija pažymi, kad siekdama patikrinti ieškovės teiginio, jog gamybos sąnaudos turėjo būti sumažintos dėl metalo laužo vertės atskaitos, kurios reikalaujama, teisingumą ji susidūrė su kitomis problemomis. Pirma, kaip nurodyta laikinojo reglamento 76 konstatuojamojoje dalyje, kurios išvadas patvirtina ginčijamo reglamento 62 konstatuojamoji dalis, Komisija primena, kad ji negalėjo atsižvelgti į duomenis, susijusius su didelio kiekio karštojo valcavimo ritinių, kuriuos ieškovė nusipirko iš savo tiekėjos LISCO, pirkimo kaina, nes ši kaina nebuvo nustatyta vadovaujantis konkurencijos principu ir ieškovė šios išvados neginčijo. Antra, kaip nurodyta ginčijamo reglamento 61 konstatuojamojoje dalyje, per administracinę procedūrą ieškovė nepateikė patikimos ir tikslios informacijos apie nupirktų karštojo valcavimo ritinių, konkrečiai panaudotų nagrinėjamo produkto gamybos procese, realius kiekius, bet nurodė savo apskaitos metodus, nors neginčytina, kad ji dar ir parduoda karštojo valcavimo ritinius, todėl ne visi jie tame procese panaudojami.

84      Šiuo aspektu Komisija teigia, pirma, kad gamybos sąnaudų lentelėje, esančioje dokumente Nr. 54, kurį ieškovė pateikė atsakydama į antidempingo klausimyną, nėra nurodytas karštojo valcavimo ritinių, kurie buvo „nupirkti ar panaudoti“ nagrinėjamo produkto gamybos procese, bendras „kiekis“, nes ji dar ir parduoda karštojo valcavimo ritinius.

85      Antra, Komisija tvirtina, kad peržiūrėta nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų lentelė, kurią ieškovė pateikė 2014 m. lapkričio 17 d. po patikrinimo vietoje, atsakydama į šio patikrinimo pradžioje pateiktą prašymą pateikti informaciją apie iš LISCO nupirktų karštojo valcavimo ritinių kiekį, atsižvelgiant į tai, kad, pirma, pradinėje nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų lentelėje nebuvo daromas skirtumas tarp produkto, pagaminto iš ritinių, nupirktų iš LISCO, gamybos sąnaudų ir produkto, pagaminto iš ritinių, pagamintų pačioje bendrovėje, gamybos sąnaudų ir, antra, ieškovė atskirai nedeklaravo karštojo valcavimo ritinių gamybos sąnaudų ir iš jų pagaminto nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, buvo susijusi tik su nusipirktų ritinių „įsigijimo verte“, o ne su jų kiekiu, kaip buvo prašoma.

86      Trečia, Komisija tvirtina, kad antroje patikslintoje gamybos sąnaudų lentelėje, kurią ieškovė pateikė 2014 m. lapkričio 21 d. po patikrinimo vietoje, per kurį Komisija paprašė ieškovės atsakymo į antidempingo klausimyną dokumento Nr. 54 lentelėje nurodyti vietą, kur buvo informacija apie karštojo valcavimo ritinių, „nusipirktų arba panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą“, realų kiekį, paaiškindama, kad duomenis, susijusius su ritinių pirkimu, ji turi pakeisti duomenimis, susijusiais su gamyba bendrovėje, vieneto gamybos sąnaudos buvo mažesnės už tas, kurios buvo nurodytos antidempingo klausimyne ir patikrintos vietoje, taigi jų nebuvo galima panaudoti, nes jų jau nebuvo galima patikrinti.

87      Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog ji niekada nenurodė karštojo valcavimo ritinių, kurie buvo nupirkti iš su ja susijusios tiekėjos LISCO ir panaudoti būtent gaminant nagrinėjamą produktą, tikslaus kiekio.

88      Kaip pažymėta šio sprendimo 78 punkte, net darant prielaidą, kad ieškovė laiku pateikė visus reikiamus paaiškinimus dėl jos naudoto sąnaudų paskirstymo metodo ir kad šį metodą galima laikyti plačiai naudojamu ir žinomu, Komisija bet kuriuo atveju turėjo teisę prašyti ieškovės pateikti visą esminę informaciją, kuri, kaip ji manė, yra būtina, kad būtų galima suprasti nagrinėjamų duomenų rengimo taisykles ir patikrinti metalo laužo vertės prašomos atskaitos tikslumą, o konkrečiai informaciją apie karštojo valcavimo ritinių, kurie buvo panaudoti būtent gaminant nagrinėjamą produktą, visą kiekį, kuris yra pagrindinis veiksnys nustatant nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas ir be kurio informacijos apie vertę negalima patikrinti atliekant palyginimą ir neįmanoma tinkamai užtikrinti pardavimų atitiktį. Iš tiesų, kaip teisingai teigia Komisija ir įstojusi į bylą šalis ir kaip matyti iš ginčijamo reglamento 61 konstatuojamosios dalies, apskaitoje pateiktą informaciją apie vertę turi būti galima patikrinti kiek įmanoma remiantis patikimais duomenimis apie kokybę, kad būtų užtikrinta, jog apskaita patikimai parodo įmonės situaciją, ir kad nagrinėjamu atveju būtų galima patikrinti ieškovės taikyto sąnaudų paskirstymo metodo pagrįstumą.

89      Negalima pritarti ieškovės argumentams, pateiktiems siekiant pateisinti informacijos apie nupirktų karštojo valcavimo ritinių, panaudotų būtent gaminant nagrinėjamą produktą, tikslų kiekį nepateikimą.

90      Visų pirma, priešingai nei tvirtina ieškovė, antidempingo klausimyno F skirsnio „Gamybos sąnaudos“ 2 punkto „Gamybos procesas ir tiriamo produkto gamybos sąnaudos“ 6 dalyje buvo prašoma pateikti informaciją apie „bendrą nupirktų žaliavų, panaudotų gaminant tiriamą produktą“, kiekį, nors, kaip matyti iš šio sprendimo 102 punkto, ieškovė šiuo tikslu pateikė dokumentą Nr. 56, susijusį su panaudotu karštojo valcavimo ritinių kiekiu dėl visų produktų, pagamintų iš šių ritinių, neapsiribodama ritiniais, panaudotais gaminant vien nagrinėjamą produktą.

91      Be to, kadangi, kaip pažymėta šio sprendimo 85 punkte, ieškovė į tą pačią dokumento Nr. 54 lentelę, pateiktą atsakant į antidempingo klausimyną, įtraukė ir nagrinėjamo produkto, kurį ji pagamino iš karštojo valcavimo ritinių, pagamintų „bendrovėje“, gamybos sąnaudas, ir nagrinėjamo produkto, kurį ji pagaminto iš „nupirktų“ karštojo valcavimo ritinių, gamybos sąnaudas ir kadangi ji atskirai nedeklaravo karštojo valcavimo ritinių gamybos sąnaudų ir iš jų pagaminto nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, Komisija galėjo nepadarydama akivaizdžios klaidos laikytis nuomonės, kad ji neturi galimybės patikrinti, ar visos sąnaudos buvo patikimai atspindėtos deklaruotose gamybos sąnaudose ir kad turi būti skirtas ypatingas dėmesys tiksliam išlaidų paskirstymui, remdamasi informacija apie panaudotą kiekį.

92      Priešingai nei teigia ieškovė, preliminariose išvadose ir laikinojo reglamento 76 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į ieškovės ir jos tiekėjos LISCO ryšius, Komisija, nustatydama nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudas, turėjo pakeisti iš LISCO įsigytų karštojo valcavimo ritinių pirkimo sąnaudas bendrovėje pagamintų karštojo valcavimo ritinių gamybos sąnaudomis, neatleido ieškovės nuo pareigos, Komisijai aiškiai paprašius, pateikti visą reikiamą ir patikimą informaciją apie nupirktų ir gaminant nagrinėjamą produktą panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekį.

93      Iš tiesų, nesant šios informacijos Komisija turėjo pasitikėti karštojo valcavimo ritinių kiekio santykiu, neatsižvelgiant į jų naudojimo būdą, tam, kad įvertintų prašomą metalo laužo vertės atskaitą ir pakeistų iš LISCO nupirktą nežinomą kiekį, skirtą būtent nagrinėjamo produkto gamybai. Be to, norint pakeisti iš LISCO įsigytų karštojo valcavimo ritinių pirkimo sąnaudas reikėjo žinoti tikslų atitinkamų ritinių kiekį, nes šiam kiekiui buvo taikomos bendrovėje pagaminto kiekio sąnaudos. Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Komisija, kadangi iš karštojo valcavimo ritinių gaminamų plokščių šaltai valcuotų produktų gamybos procesas yra toks pats, neatsižvelgiant į tai, ar šie ritiniai yra nupirkti ar pagaminti bendrovėje, ir kadangi sąnaudų / metalo laužo vertės santykis taip pat turi būti identiškas abiem atvejais, labai svarbu turėti duomenis apie nupirktų ritinių kiekį, siekiant patikrinti, ar per abu gamybos procesus gaunamas tas pats rezultatas ir taip patvirtinti duomenų apie bendrovėje pagamintų karštojo valcavimo ritinių kiekį atitikimą tikrovei.

94      Be to, ieškovės atsakant į Bendrojo Teismo rašytinį klausimą ir per teismo posėdį pateiktą argumentą, kad informacijos apie karštojo valcavimo ritinių, nupirktų būtent nagrinėjamo produkto gamybai, tikslų kiekį paieškos reiškė neproporcingą darbo krūvį, Komisijai primygtinai nereikalaujant, ir kad ji galėjo pagrįstai manyti, jog ši informacija jau nebuvo reikalinga, taip pat reikia atmesti, nors ir vien dėl to, kad, pirma, Komisija niekada neišreiškė kokio nors ketinimo atsisakyti gauti šią informaciją arba, antra, ieškovė nebuvo rūpestinga ir šios institucijos nepasiteiravo, ar prašymas pateikti informaciją iš tikrųjų buvo atšauktas, kaip preziumuota. Kaip teisingai pažymėjo Komisija, ji negrįžo prie minėto prašymo pateikti informaciją savo papildomame klausimyne, parengtame po 2015 m. vasario 9 d. patikrinimo, vien dėl to, kad ši informacija buvo susijusi tik su pardavimais eksportui ir neturėjo jokios įtakos nagrinėjamam prašymui.

95      Komisija tvirtina, jog atsižvelgiant į tai, kad, nesant išsamios ir patikimos informacijos apie kiekį, kurios ji buvo prašiusi, ji negalėjo patikrinti prašomos metalo laužo vertės atskaitos tikslumo, siekdama tinkamai atlikti užduotį patikrinti ieškovės pateiktų duomenų tikslumą pagal reikalavimus, visų pirma išplaukiančius iš pagrindinio reglamento 6 straipsnio 8 dalies, ji konkrečiai remdamasi ieškovės pateiktais duomenimis ir paaiškinimais apskaičiavo perdirbto metalo laužo kiekį, gaunamą gaminant nagrinėjamą produktą, prieš tai apskaičiavusi nagrinėjamo produkto, pagaminto iš nupirktų arba bendrovėje pagamintų karštojo valcavimo ritinių, bendrą kiekį trims nagrinėjamo produkto kategorijoms, kurios iš viso sudaro 87,5 % bendro pagaminto kiekio. Iš Komisijos paaiškinimų matyti, kad karštojo valcavimo ritinių, iš tikrųjų panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, kiekis buvo apskaičiuotas įsigytų ir per nagrinėjamo produkto gamybos procesą, ieškovės nurodytą atsakymo į antidempingo klausimyną dokumento Nr. 54, panaudotų karštojo valcavimo ritinių bendrą vertę padalijus iš jų vidutinės svertinės kainos tiriamuoju laikotarpiu. Komisijos manymu, šių dviejų skaičių palyginimas parodo, kad panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekis buvo beveik lygus pagaminto nagrinėjamo produkto kiekiui; ši išvada buvo padaryta tiek dėl nupirktų, tiek dėl bendrovėje pagamintų ritinių. Todėl išvada, kad atsižvelgiant į pateiktus duomenis, prašoma metalo laužo vertės atskaita jau buvo atlikta, taigi jos nebuvo galima atlikti antrą kartą, nes kitaip būtų du kartus atskaityta įvairių nagrinėjamo produkto rūšių gamybos sąnaudų atitinkama suma, buvo paaiškinta laikinojo reglamento 77 konstatuojamojoje dalyje ir preliminarių išvadų 2 priede.

96      Savo pastabose dėl preliminarių išvadų ieškovė tas išvadas užginčijo, pirmą kartą nurodydama, kad metalo laužo nuostoliai, t. y. į metalo laužą virtusių karštojo valcavimo ritinių vertė, buvo įtraukti į apskaitą kaip bendrosios gamybos sąnaudos ir pateikdama gamybos sąnaudų lentelės trečią versiją, kurioje metalo laužo nuostoliai buvo pateikti atskirame stulpelyje, į jį perkeliant tam tikras bendrąsias sąnaudas. Kaip matyti iš ginčijamo reglamento 60 konstatuojamosios dalies, ieškovė mano, kad gamybos nuostoliai prilygsta bendrai žaliavų, iš kurių nėra pagamintas galutinis produktas, kainai, pridėjus bendrąsias gamybos sąnaudas, priskirtinas gamybos nuostoliams.

97      Šiuo aspektu, viena vertus, reikia pažymėti, kad šie paaiškinimai dėl ieškovės gamybos sąnaudų paskirstymo metodo pirmą kartą buvo pateikti tik atsakyme į preliminarias išvadas, net neatsižvelgiant į tai, ar minėtas metodas, kaip teigia ieškovė, yra „gerai žinomas ir visuotinai priimamas“ ir ar nagrinėjami apskaitos dokumentai „atitinka bendrai priimtus apskaitos principus nagrinėjamoje valstybėje“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pirmą pastraipą (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 5 dalies pirma pastraipa). Ieškovė nuo procedūros pradžios išnaudodama visas savo galimybes turėjo teikti Komisijai visą informaciją, kuri naudinga norint teisingai suprasti minėtą metodą, kad nebūtų pakenkta sklandžiai antidempingo procedūros eigai ir tam, kad Komisija galėtų laiku atlikti būtinus patikrinimus.

98      Kita vertus, nagrinėdama po preliminarių išvadų pateiktus duomenis Komisija pažymėjo, kad, be to, jog naujojoje lentelėje deklaruota bendrųjų gamybos sąnaudų sumažinimo suma atitiko bendrą deklaruotų nuostolių sumą, metalo laužo vertė, deklaruota siekiant atskaityti sąnaudas, t. y. [konfidencialu] naujų Taivano dolerių (TWD) suma, iš tikrųjų buvo [konfidencialu] TWD didesnė nei žaliavų vertė, įtraukta į gamybos nuostolius, t. y. metalo laužo nuostolius.

99      Darytina išvada, kad, atsižvelgiant į Komisijos turėtus duomenis ir paaiškinimus, neatrodo, kad šio sprendimo 95–98 punktuose pateikti vertinimai yra akivaizdžiai klaidingi, todėl Komisija nepadarydama akivaizdžios klaidos galėjo nuspręsti, kad pastabose dėl preliminarių išvadų pateikta informacija buvo ir pavėluota, ir nepatikima.

100    Be to, bet kuriuo atveju, kaip pažymėta, be kita ko, šio sprendimo 83–87 punktuose, nei pastabose dėl preliminarių išvadų, nei pastabose dėl galutinių išvadų ieškovė tiesiogiai nepateikė prašomos tikslios informacijos apie realų karštojo valcavimo ritinių kiekį, kuris buvo įsigytas ir naudojamas nagrinėjamo produkto gamybai, nepaisant aiškaus Komisijos prašymo, kurį ji pateikė patikrinimo pradžioje, ir nepaisant to, kad, priešingai nei teigia ieškovė, pirmą patikrinimo dieną Komisija ją buvo įspėjusi apie šios informacijos nebuvimo pasekmes.

101    Taip pat reikia atmesti ieškovės argumentą, jog ji pateikė visus būtinus įrodymus, kad Komisija galėtų pakankamai tiksliai nustatyti karštojo valcavimo ritinių, nupirktų ir panaudotų būtent nagrinėjamo produkto gamybai, kiekį.

102    Iš tiesų, priešingai nei teigiama dublike, nei prie atsakymo į klausimyną pridėtame dokumente Nr. 56, kuriame pateikiama informacija apie bendrą nupirktų karštojo valcavimo ritinių kiekį, nei po patikrinimo parengto dokumento Nr. 6 lentelėje „Pardavimų atitiktis“ nėra informacijos apie karštojo valcavimo ritinių, kurie „panaudoti gaminant nagrinėjamą produktą“, kiekį, nors neginčytina, kad ieškovė be nagrinėjamo produkto gamina ir kitus produktus, visų pirma karštojo valcavimo ritinius (19 000 tonų savo vidaus rinkoje), ir naudoja karštojo valcavimo „juoduosius“ ritinius gamindama karštojo valcavimo „baltuosius“ ritinius, t. y. „juoduosius“ ritinius, kurie buvo iš naujo įkaitinti, lėtai atvėsinti ir nuvalyti. Šiuo aspektu įstojusi į bylą šalis teisingai pažymi, kad iš ieškovės pateiktos informacijos, visų pirma iš po patikrinimo parengto dokumento Nr. 10, matyti, kad ieškovė tiriamuoju laikotarpiu pagamino 200 000 tonų karštojo valcavimo „baltųjų“ ritinių, t. y. didelį kiekį, palyginti su pagamintu (550 000 tonų) ar parduotu nerūdijančio plieno šaltojo valcavimo ritinių kiekiu.

103    Pirmą kartą dublike pateiktą paaiškinimą, kad iš LISCO įsigyti karštojo valcavimo ritiniai yra „juodieji ritiniai“, kaip nurodyta atsakymo į antidempingo klausimyno dokumente Nr. 56, t. y. pusgaminiai, o dalis šių produktų, kurie buvo parduoti, o ne panaudoti gaminant nagrinėjamą produktą, buvo įtraukta į po patikrinimo parengto dokumento Nr. 6 lentelę „Pardavimų atitiktis“, todėl visi kiti „juodieji ritiniai“ buvo panaudoti gaminant nagrinėjamą produktą, bet kuriuo atveju reikia atmesti kaip pavėluotą, nes Komisija jau neturėjo galimybių patikrinti joje pateiktų duomenų tikslumo, o ieškovei nebuvo kliūčių pateikti šių patikslinimų, be kita ko, atsakant į preliminarias ar galutines išvadas ir į pakartotinius Komisijos prašymus pateikti tikslią informaciją apie įvairius karštojo valcavimo ritinius, panaudotus gaminant nagrinėjamą produktą. Komisija priduria, kad prie atsakymo į antidempingo klausimyną pridėto dokumento Nr. 56 lentelėse neparodomi „juodųjų ritinių“ pardavimai, nes 2013 m. keturių ketvirčių „Pardavimų“ eilutėse įrašytas 0 ir šios išvados negali pakeisti vien tai, jog per patikrinimą buvo pateikta minėta dokumento Nr. 6 lentelė, ir kad palyginus duomenis, susijusius su tuo, kiek ieškovė iš viso panaudojo karštojo valcavimo ritinių tiriamuoju laikotarpiu, pateiktus minėto dokumento Nr. 56 lentelėse ([konfidencialu] TWD), su duomenimis, susijusiais su panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekiu, deklaruotu minėtame dokumente Nr. 54 ([konfidencialu] TWD), matyti, jog pirmame dokumente nurodytas kiekis yra daug didesnis už nurodytąjį antrame dokumente, o tai rodo, kad panaudotų karštojo valcavimo ritinių kiekis buvo susijęs ne tik su nagrinėjamo produkto gamyba, todėl buvo aiškiai pateisinamas Komisijos prašymas pateikti informaciją apie panaudotų ritinių kiekį, siekiant patikrinti ieškovės pateiktos informacijos tikslumą.

104    Reikia konstatuoti, kad Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos, kai šias išvadas suformulavo atsižvelgdama į turimus paaiškinimus.

105    Bet kuriuo atveju iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors ieškovė iš tikrųjų pateikė papildomos informacijos, net ir po patikrinimo vietoje, ir kitos papildomos informacijos po to, kai buvo priimtas laikinasis reglamentas, ji niekada nenurodė tikslaus karštojo valcavimo ritinių, panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, kiekio, kurį Komisija galėjo laikyti būtinu tam, kad galėtų vykdyti tikrinimo užduotį, nes prašomos metalo laužo atskaitos klausimas susijęs su karštojo valcavimo ritinių, panaudotų gaminant nagrinėjamą produktą, kiekiu. Atsisakydama pateikti atitinkamą informaciją ieškovė tik teigia, kad, be to, jog ji nėra būtina, Komisija galėjo pati apskaičiuoti šį kiekį remdamasi turimais duomenimis.

106    Pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją suinteresuotosioms šalims leidžiama savo atsakymuose į antidempingo klausimyną iš karto nenurodyti visos informacijos kartu su visais reikiamais paaiškinimais, kad Komisija galėtų įvykdyti savo užduotį patikrinti pateiktų duomenų tikslumą, kiek tai susiję tiek su panaudotų produktų kiekiu, tiek su naudotais sąnaudų, kaip verčių, paskirstymo metodais, ir atskleisti šią būtiną informaciją ar paaiškinimus tik atsižvelgiant į tyrimo eigą (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Guangdong Kito Ceramics ir kt. / Taryba, T‑633/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:271, 61 punktą).

107    Nors iš šio sprendimo 77 punkte primintos jurisprudencijos matyti, kad pagal pagrindinį reglamentą būtent Komisija, kaip tyrimą atliekanti institucija, turi nustatyti, ar produktas, dėl kurio vykdoma dempingo procedūra, parduodamas dempingo kaina ir padaro žalos, kai yra išleidžiamas į laisvą apyvartą Sąjungoje, ir kad ši institucija atlikdama tyrimą negali neįvykdyti dalies šiuo atžvilgiu jai tenkančios įrodinėjimo pareigos, vis dėlto pagrindiniu reglamentu Komisijai nesuteikiami įgaliojimai atlikti tyrimą, leidžiantys jai priversti gamintojus ar eksportuotojus, su kuriais susijęs skundas, pateikti informacijos. Tokiomis aplinkybėmis Komisija priklauso nuo savanoriško šalių bendradarbiavimo pateikiant informaciją per nustatytus terminus. Šiomis aplinkybėmis šių šalių atsakymai į pagrindinio reglamento 6 straipsnio 2 dalyje numatytą klausimyną ir vėlesnis patikrinimas, kurį Komisija gali atlikti vietoje, numatytas to paties reglamento 16 straipsnyje, turi esminės reikšmės antidempingo procedūros eigai. Įmonėms, dėl kurių atliekamas tyrimas, nebendradarbiaujant rizika, jog institucijos atsižvelgs į kitus nei pateikti atsakyme į klausimyną duomenis, yra būdinga antidempingo procedūrai ir skatina šių įmonių sąžiningą ir rūpestingą bendradarbiavimą (2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo VTZ ir kt. / Taryba, T‑432/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:248, 29 punktas).

108    Žinoma, Sąjungos teismas turi įsitikinti, kad institucijos atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir kad jos rūpestingai įvertino bylos įrodymus, kaip to reikalaujama tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog normalioji vertė buvo nustatyta pagrįstai (žr. 2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Interpipe Niko Tube ir Interpipe NTRP / Taryba, T‑249/06, EU:T:2009:62, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

109    Vis dėlto šiuo atveju Komisija netaikė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies (dabar – Reglamento 2016/1036 18 straipsnio 1 dalis), o tik atmetė ieškovės atsakymo į antidempingo klausimyną dalis, kurių tikslumo ji negalėjo laiku patikrinti, atsižvelgdama į ieškovės pateiktus paaiškinimus. Tokiomis aplinkybėmis Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo prieiti prie išvados, kad aptariami duomenys buvo prieštaringi ir turėjo spragų ir kad, nepaisant viso jos rūpestingumo nagrinėjant šiuos duomenis, išliko abejonių dėl jų patikimumo, todėl šios bylos aplinkybėmis ji pagrįstai galėjo atsisakyti patenkinti prašymą leisti atskaityti metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų.

110    Galiausiai reikia pridurti, kad, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, leidžiančių paneigti ginčijamame reglamente nurodytų faktinių aplinkybių vertinimų dėl atsisakymo leisti atskaityti metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų įtikinamumą. Tokių įrodymų reikia tam, kad būtų nustatyta, jog Sąjungos institucija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, pateisinančią akto panaikinimą (pagal analogiją žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Gold East Paper ir Gold Huasheng Paper / Taryba, T‑444/11, EU:T:2014:773, 62 punktą).

111    Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad Komisija, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos ar pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies aiškinimo klaidos, galėjo atmesti prašymą leisti atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, nes negalėjo tiksliai išsiaiškinti, ar su nagrinėjamo produkto gamyba ir pardavimu susijusios sąnaudos buvo tinkamai įtrauktos į apskaitos dokumentus. Todėl, kiek ieškovė tvirtina, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 5 dalies pažeidimas lemia pagrindinio reglamento 2 straipsnio 3 dalies pažeidimą, šis kaltinimas taip pat turi būti atmestas.

112    Trečia, dėl ieškovės kaltinimo, kad Komisija, atsisakydama leisti atskaityti perdirbto metalo laužo vertę iš nagrinėjamo produkto gamybos sąnaudų, piktnaudžiavo įgaliojimais, reikia priminti, kad teisės aktas tik tuomet laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais, jei remiantis objektyviais, tinkamais ir suderinamais duomenimis paaiškėja, kad jis buvo priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų nei nurodytieji tikslų arba siekiant išvengti Sutartyje numatytos konkrečiu atveju taikytinos procedūros (2006 m. liepos 14 d. Sprendimo Endesa / Komisija, T‑417/05, EU:T:2006:219, 258 punktas). Iš to, kas išdėstyta, matyti ne tik tai, kad Komisija nepadarė teisės klaidos ar akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos, kai atsisakė leisti įvykdyti prašomą atskaitymą, bet ir tai, kad ieškovė nepaaiškino savo teiginio, susijusio su tariamu piktnaudžiavimo įgaliojimais, ir jo nepagrindė kokiais nors konkrečiais įrodymais.

113    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, turi būti atmestas visas pirmasis pagrindas.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimu

114    Ieškovė tvirtina, kad nagrinėjamo produkto pardavimai nepriklausomam klientui [konfidencialu], kuris taip pat yra šio produkto platintojas, tiriamuoju laikotarpiu sudarantys 120 000 tonų, kurių ji neskyrė eksportui ir apie kurių galutinę paskirties vietą ji nežinojo, buvo vidiniai pardavimai, į kuriuos Komisija turėjo atsižvelgti nustatydama normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalis.

115    Ieškovės teigimu, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalį, kai nustatydama normaliąją vertę nepagrįstai atsisakė atsižvelgti į nagrinėjamo produkto pardavimus nepriklausomam klientui Taivane, įvykdytus įprastomis rinkos sąlygomis.

116    Be to, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į šios nuostatos formuluotę atmesdama šiuos pardavimus vien dėl to, kad po pardavimo nepriklausomas klientas įvykdė atitinkamų produktų eksportą.  Iš tiesų, darant prielaidą, kad ginčijamo reglamento 59 konstatuojamoji dalis gali būti suprantama taip, kad atsisakymas atsižvelgti į šiuos pardavimus nepriklausomam vidaus klientui grindžiamas tik vėlesnio nagrinėjamų produktų eksporto konstatavimu, toks kriterijus prieštarauja pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 daliai, pagal kurią Komisija turėjo įrodyti, kad ieškovė turėjo „ketinimą“ neskirti pardavimų vidaus vartojimui. Ieškovės teigimu, aptariami pardavimai buvo skirti nepriklausomo vidaus prekiautojo vartojimui ir ji neturėjo jokių priemonių patikrinti, ar jam parduoti produktai vėliau bus eksportuojami.

117    Šiuo aspektu ieškovė teigia, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies versijoje anglų kalba žodis „intended“ nurodo pardavėjo ketinimą tuo momentu, kai jis sudaro pardavimo sandorį ir kai derasi ir nustato pardavimo kainą atsižvelgdamas į produkto paskirties vietą. Ieškovė mano, jog tai, kad parduodamą produktą ketinama skirti vartojimui vidaus rinkoje, galima preziumuoti, kai produktas parduodamas nepriklausomam klientui vidaus rinkoje, pardavėjui neturint konkretaus ketinimo ir nesant perspektyvos eksportuoti, arba kai pardavėjas nežino, kad parduodamas produktas bus eksportuojamas. Ketinimas arba bent jau subjektyvus pardavėjo žinojimas pardavimo momentu dėl vėlesnio eksporto taip pat yra reikšmingas kriterijus su PPO susijusioje jurisprudencijoje.

118    Šis aiškinimas, grindžiamas rodikliais, kurie gali būti objektyviai patikrinti, taip pat atitinka pagrindinio reglamento, kuriuo siekiama nustatyti tikruosius kainų skirtumus tarp vidaus pardavimo ir pardavimų eksportui, logiką.

119    Konkrečiai kalbant apie „perspektyvos“ ar „išankstinio planavimo“ kriterijų, jis naudojamas, be kita ko, vertinant eksporto subsidijų buvimą tiek pagal PPO teisę, tiek Sąjungos teisės aktus. Nustatant, ar produkto pardavimas yra pardavimas eksportui laikomasi panašios logikos, kurią galima objektyviai patikrinti, o būtent atsižvelgiant į tai, ar pardavimas nepriklausomam klientui vidaus rinkoje yra susijęs su realiu ar iš anksto planuojamu eksportu. Šiuo klausimu iš ieškovės eksporto nuolaidų politikos negalima daryti išvados, kad ji iš anksto planavo tai, jog [konfidencialu] parduodamos prekės, dėl kurių kyla ginčas, bus reeksportuotos dėl to, kad ši eksporto nuolaidų politika, vadinama „nuolaidomis vėlesnei gamybai / eksportui“, netaikoma nagrinėjamam produktui, nes ji nesusijusi su šio produkto perpardavimu, taigi ji nėra reikšminga šiuo atveju, bet ja skatinamas jo eksportas po perdirbimo. Be to, ieškovė nežino, ar ir kaip parduodami produktai, kuriems taikomos tokios nuolaidos, bus perparduoti kokioje nors rinkoje.  Iš šios bylos aplinkybių nematyti, kad ieškovė turėjo iš anksto numatyti tai, kad jos nuolaidomis, susijusiomis su eksportu, bus naudojamasi perkant produktus, kurie galiausiai bus eksportuoti jų neperdirbus, priešingai pačios ieškovės nuolaidų politikai.

120    Dėl „žinojimo“ kriterijaus ieškovė tvirtina, kad iš Komisijos praktikos matyti, jog ši institucija šiuo kriterijumi remiasi nustatydama pardavimus eksportui, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 8 dalį (dabar – Reglamento 2016/1036 2 straipsnio 8 dalis), net jei šioje nuostatoje nėra žodžio „intended“, todėl šis kriterijus juo labiau gali būti svarbus, kai pardavimai skirti vidaus vartojimui. Šis žinojimas gali būti nustatytas remiantis objektyviais įrodymais, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Šioje byloje neginčijama, kad ieškovė nežinojo, jog produktai, kuriuos ji pardavė aptariamam pirkėjui, bus reeksportuoti, o tai taip pat paaiškina, kodėl ji [konfidencialu] parduotiems produktams išrašė sąskaitas faktūras taikydama 5 % pridėtinės vertės mokestį (PVM), o ne 0 % PVM, kuris taikomas pardavimams eksportui.

121    Galiausiai Komisijos siūlomas aiškinimas leistų gamintojui nustatyti antidempingo muitą, kurio negalima numatyti, neatsižvelgiant į jo kainų politiką, o tai prieštarautų pagrindiniu reglamentu ir PPO teise siekiamam bendram numatomumo tikslui.

122    Todėl ginčijamo reglamento 56 konstatuojamojoje dalyje pažymėdama, kad „tai, jog galutinė pardavimo paskirties vieta nėra žinoma, neturi lemiamos reikšmės“ ir neginčydama to, kad ieškovė pardavimo momentu nežinojo apie jos nepriklausomo kliento parduoto produkto galutinę paskirties vietą, Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalį, nes nustatydama normaliąją vertę atsisakė atsižvelgti į aptariamus pardavimus.

123    Komisija ir įstojusi į bylą šalis nesutinka su ieškovės argumentais.

124    Iš pradžių reikia pažymėti, kad, kaip numatyta pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, normalioji atitinkamo produkto vertė paprastai nustatoma „pagal kainas, kurias įprastomis prekybos sąlygomis moka arba turi mokėti nepriklausomi pirkėjai eksportuojančioje valstybėje“ ir kad remiantis šio straipsnio 2 dalimi nustatant normaliąją vertę paprastai naudojami panašaus produkto pardavimai eksportuojančios šalies „vidaus vartojimui“, jeigu tokių pardavimų kiekis sudaro 5 % arba daugiau nagrinėjamojo produkto pardavimų Sąjungoje kiekio.

125    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 53 punkte, įprastų prekybos sąlygų sąvokos tikslas yra užtikrinti, jog produkto normalioji vertė kuo labiau atitiktų įprastą panašaus produkto kainą eksportuotojo vidaus rinkoje. Jei pardavimas įvykdytas pagal sąlygas, kurios neatitinka prekybos praktikos, susijusios su panašaus produkto pardavimais toje rinkoje laikotarpiu, kuris reikšmingas nustatant dempingą, jis nėra tinkamas pagrindas panašaus produkto toje rinkoje normaliajai vertei nustatyti (2014 m. spalio mėn. 1 d. Sprendimo Taryba / Alumina, C‑393/13 P, EU:C:2014:2245, 28 punktas).

126    Ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai be pagrindo padarė išvadą, jog nustatant normaliąją vertę į tam tikrus nagrinėjamo produkto pardavimus nepriklausomiems pirkėjams įprastomis rinkos sąlygomis eksportuotojo šalyje neturi būti atsižvelgta vien dėl to, kad šie produktai vėliau buvo eksportuoti. Visų pirma atsižvelgiant į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies formuluotę, pagal kurią nustatant normaliąją vertę paprastai naudojami nagrinėjamo produkto pardavimai eksportuojančios šalies „vidaus vartojimui“, Komisija galėjo neatsižvelgti į šiuos pardavimus apskaičiuodama normaliąją vertę tik nustačiusi, kad pardavimo momentu pardavėjas žinojo apie nagrinėjamų produktų eksportą arba iš anksto planavo, kad pirkėjas juos perparduos eksportui.

127    Kalbant apie Sąjungos teisės nuostatų aiškinimą, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad reikia atsižvelgti ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kurio dalis jos yra, tikslus (2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, EU:C:2000:467, 50 punktas; 2011 m. spalio 25 d. Sprendimo eDate Advertising ir kt., C‑509/09 ir C‑161/10, EU:C:2011:685, 54 punktas ir 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Jafari, C‑646/16, EU:C:2017:586, 73 punktas).

128    Kiek tai susiję su Sąjungos teisės nuostatos formuluote, suformuotoje jurisprudencijoje taip pat nustatyta, kad vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijoje vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybės prieš kitas kalbines versijas. Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant įvairių kalbinių Sąjungos teisės teksto versijų neatitikimų, atitinkama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (žr. 2016 m. kovo 1 d. Sprendimo Alo ir Osso, C‑443/14 ir C‑444/14, EU:C:2016:127, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

129    Pirma, reikia konstatuoti, kad šioje byloje nagrinėjamos nuostatos skirtingos kalbinės versijos skiriasi. Iš tiesų, nors pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies versijoje anglų kalba nagrinėjamo produkto pardavimai, į kuriuos reikia atsižvelgti kaip vidaus pardavimus siekiant nustatyti normaliąją vertę, yra tie, kuriais atitinkamas produktas yra „intended“ vartojimui eksportuotojo šalies vidaus rinkoje, o tai galima aiškinti taip, kad pardavėjo ketinimas yra reikšmingas kriterijus, kitose šios nuostatos kalbinėse versijose, pavyzdžiui, versijose prancūzų, vokiečių, olandų, ispanų, italų, danų, suomių ar čekų kalbomis, atitinkamai vartojamos sąvokos „destiné“, „zum Verbrauch“, „bestemde“, „destinado“, „destinato“, „bestemt“, „tarkoitetun“ ir „ke“, kurios žymi nagrinėjamo produkto paskirties vietą, tačiau nenurodo gamintojo ketinimo dėl šios vietos pardavimo momentu.

130    Antra, reikia konstatuoti, kad, kaip ir šio sprendimo 129 punkte nurodytose pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalies versijose, kuriose kalbama apie pardavimų paskirties vietą, o ne apie pardavėjo ketinimą dėl jų paskirties vietos, trijose oficialiose Antidempingo sutarties 2.1 straipsnio versijose atitinkamai vartojami žodžių junginiai „destined for consumption“ (anglų k.) „destiné à la consommation“ (prancūzų k.) ir „destinado al consumo“ (ispanų k.). Iš jurisprudencijos matyti, kad pagrindinio reglamento nuostatas kiek įmanoma reikia aiškinti atsižvelgiant į atitinkamas Antidempingo sutarties nuostatas (2014 m. gegužės 22 d. Sprendimo Guangdong Kito Ceramics ir kt. / Taryba, T‑633/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:271, 38 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Petrotub ir Republica / Taryba, C‑76/00 P, EU:C:2003:4, 57 punktą).

131    Žinoma, kaip nurodo ieškovė, PPO specialioji grupė 2007 m. lapkričio 16 d. ataskaitos dėl ginčo „Europos Bendrijos – Antidempingo priemonė, susijusi su auginamomis lašišomis iš Norvegijos“ (WT / DS 337/R), išnašoje Nr. 339 pažymėjo, kad „jeigu gamintojas parduoda produktą nepriklausomam eksportuotojui (arba prekybininkui) žinodamas, kad šis produktas bus eksportuojamas, šis pardavimas negali būti <…> laikomas pardavimu vidaus vartojimui“. Vis dėlto remiantis vien šia pastaba negalima daryti išvados, kad, kaip teigia ieškovė, nesant faktinio žinojimo apie nagrinėjamo produkto galutinę paskirties vietą eksportui, atitinkamą pardavimą neabejotinai reikia laikyti skirtu vidaus vartojimui, net jeigu atitinkamas produktas, kaip šiuo atveju, buvo eksportuotas. Be to, tas pats pasakytina apie ieškovės argumentą, susijusį su 1997 m. birželio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1023/97, nustatančio laikinąjį antidempingo muitą medinių plokščiųjų padėklų, kurių kilmės šalis yra Lenkija, importui ir patvirtinančio tam tikrų eksportuotojų pasiūlytus įsipareigojimus dėl šio importo (OL L 150, 1997, p. 4), 20 konstatuojamąja dalimi, kurioje dėl eksporto kainos nustatymo teigiama, jog „kadangi gamintojas žinojo apie jų galutinę paskirties vietą, [nagrinėjami padėklai] buvo laikomi atitinkamo gamintojo parduotais eksportui į Bendriją“.

132    Trečia, aiškinimą, kad nebūtina siekti nustatyti konkretaus pardavėjo ketinimą ar žinojimą dėl nagrinėjamo produkto galutinės paskirties vietos, patvirtina nagrinėjamos nuostatos konteksto analizė. Iš tiesų nei sąvoka „dempingas“, kaip ji suprantama pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnį, nei sąvoka „žala“, vartojama to reglamento 3 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 3 straipsnis), nei sąvoka „vengimas“, apie kurią kalbama to paties reglamento 13 straipsnyje (dabar – Reglamento Nr. 2016/1036 13 straipsnis), kaip taikymo sąlygos, nereiškia, kad turi būti konstatuotas konkretus suinteresuotosios šalies ketinimas, tačiau reikalaujama, kad būtų įvykdytos objektyvios sąlygos, neatsižvelgiant į jo ketinimą ar konkretų žinojimą. Be to, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 2 dalyje, kaip, beje, ir šio reglamento 2 straipsnio 8 dalyje, susijusioje su eksporto kainos nustatymu, nėra jokios nuorodos į suinteresuotosios šalies „žinojimo“ kriterijų, priešingai nei pagrindinio reglamento 10 straipsnio 4 dalyje (dabar – Reglamento 2016/1036 10 straipsnio 4 dalis), kurioje siekiant atgaline data taikyti antidempingo muitą aiškiai nurodyta, kad „importuotojas žinojo ar turėjo žinoti apie dempingą, o svarbiausia – apie įtariamo ar nustatyto dempingo ir žalos mastą“.

133    Ketvirta, reikia konstatuoti, kad šis aiškinimas taip pat atitinka antidempingo tyrimo tikslą, kuris Sąjungos institucijų atveju yra susijęs su objektyvių įrodymų paieška, pasitelkiant pagrindiniu reglamentu joms suteiktas priemones ir remiantis savanorišku ūkio subjektų bendradarbiavimu, t. y. visų pirma atsakymais į antidempingo klausimyną, galimais patikrinimais vietoje ir suinteresuotųjų asmenų pastabomis dėl informacinių dokumentų, kaip priminta šio sprendimo 107 punkte, siekiant įrodyti galimą dempingą, prieš tai nustačius nagrinėjamo produkto normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnį.

134    Šiomis aplinkybėmis, jeigu nustatant nagrinėjamo produkto normaliąją vertę būtų galima neatsižvelgti į eksportuotų produktų pardavimus tik, kai įrodomas pardavėjo ketinimas ar faktinis žinojimas pardavimo momentu dėl nagrinėjamo produkto galutinės paskirties vietos (dėl to, kad šiuos įrodymus praktikoje dažnai būtų neįmanoma pateikti), tai galiausiai reikštų, kad nustatant normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnį leidžiama atsižvelgti į eksportuotų produktų kainas, galinčias iškraipyti tinkamą normaliosios vertės nustatymą ar jam pakenkti.

135    Penkta, reikia pridurti, kad šis aiškinimas taip pat atitinka ieškovės nurodytus numatomumo ir teisinio saugumo principus, o taikant kriterijų, grindžiamą pardavėjo ketinimu arba konkrečiu žinomumu, atsižvelgimas į eksportuotų produktų pardavimo kainą nustatant normaliąją vertę priklausytų nuo subjektyvaus elemento, kurio egzistavimą praktikoje būtų sudėtinga ar net, kaip ką tik buvo pažymėta, neįmanoma nustatyti.

136    Šiuo atveju reikia konkrečiai nurodyti, kad priimdama laikinąjį reglamentą Komisija, remdamasi aiškinimu, jog nereikia įrodyti pardavėjo ketinimo ar konkretaus žinojimo dėl nagrinėjamo produkto galutinės paskirties vietos, apskaičiuodama normaliąją vertę neatsižvelgė į tam tikrus pardavimus, kurie buvo deklaruoti kaip vidaus pardavimai, prieš tai, be kita ko, šio reglamento 63 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, kad apskaičiavimas, grindžiamas gamybos duomenimis, gautais iš penkių bendradarbiavusių bendrovių ir Taivano statistikos dėl atitinkamo produkto importo ir eksporto tiriamuoju laikotarpiu, patvirtino, kad maždaug 50 % pardavimų vidaus rinkoje, kuriuos deklaravo bendradarbiavę eksportuojantys gamintojai, buvo netiesioginiai pardavimai eksportui, kurie nebuvo skirti vidaus vartojimui. Konkrečiai kalbant, iš preliminariose išvadose esančių duomenų matyti, kad nors tiriamuoju laikotarpiu penkių bendradarbiavusių eksportuojančių gamintojų deklaruota gamybos apimtis sudarė [konfidencialu] tonų nagrinėjamo produkto, o oficiali eksporto statistika rodo 717 671 tonos to paties produkto kiekį, tų pačių eksportuojančių gamintojų deklaruotas vidaus pardavimų kiekis sudarė [konfidencialu] tonų, t. y. daugiau nei du kartus didesnę sumą nei dviejų pirmųjų skaičių skirtumas. Siekdama įsitikinti, kad normalioji vertė buvo grindžiama tik kainomis, nustatytomis vidaus vartojimui, priimdama laikinąjį reglamentą Komisija pareiškė, kad laikėsi atsargaus požiūrio, kai apskaičiuodama normaliąją vertę atitinkamai neatsižvelgė į visus nagrinėjamo produkto pardavimus Taivane įsteigtiems „platintojams“, kuriuos sudaro [konfidencialu] tonų, tačiau atsižvelgė į pardavimus „galutiniams vartotojams Taivane“.

137    Paskui Komisija pakeitė rizika grindžiamą bendrą požiūrį, kai atsižvelgiama į nagrinėjamo produkto pirkėjų dideles kategorijas, požiūriu, grindžiamu objektyviais įrodymais, kad atitinkamas platintojas įvykdė nagrinėjamo produkto eksportą. Iš tikrųjų, remiantis ginčijamo reglamento 59 konstatuojamąja dalimi, užuot neįtraukusi visų pardavimų platintojams, apskaičiuodama normaliąją vertę Komisija neatsižvelgė tik į vidaus pardavimus, dėl kurių realaus eksporto ji turėjo pakankamų objektyvių įrodymų. Taigi, remiantis ta pačia konstatuojamąja dalimi, Komisija išnagrinėjo atitinkamus deklaruotus pardavimus ir juos kvalifikavo kaip vidaus pardavimus atsižvelgdama į kiekvieno atitinkamo eksportuojančio gamintojo konkrečią situaciją ir duomenis. Galiausiai iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad subjektyvios aplinkybės, kaip antai ketinimas ar žinojimas, arba nežinojimas, šioje byloje neatliko jokio vaidmens Komisijai atliekant objektyvų vertinimą, priešingai nei eksporto sumažėjimas, kuris, be kita ko, buvo panaudotas kaip reikšmingas įrodymas.

138    Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad, pirma, atliekant tyrimą, be kita ko, buvo nustatyta, jog tam tikram pardavimų, ieškovės deklaruotų kaip vidaus pardavimai, kiekiui buvo pritaikyta eksporto nuolaida pagal sistemą, taikytą kelis mėnesius tiriamuoju laikotarpiu ir skirtą paskatinti vietinius paslaugų centrus (platintojus), kurie eksportavo savo plieno produktus, kaip Komisija nurodė laikinojo reglamento 64 konstatuojamojoje dalyje.

139    Negalima sutikti su ieškovės argumentu, kad minėta nuolaida, pavadinta „Kita nuolaida už gamybą / eksportą“, nėra reikšmingas įrodymas, visų pirma dėl to, kad tai nėra nuolaida už nagrinėjamo produkto eksportą, bet ji susijusi su nepabaigtų produktų, kuriuos reikia perdirbti prieš juos eksportuojant kaip perdirbtus produktus, pardavimais.

140    Reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo Komisija ir kaip, be kita ko, matyti iš ieškovės 2015 m. vasario 9 d. rašto, pateikto atsakant į Komisijos per tyrimą užduotą klausimą, turint omenyje nagrinėjamos nuolaidų sistemos tikslą, ši nuolaida suteikta už nagrinėjamo produkto pardavimų kiekį, skirtą eksportui po perdirbimo, todėl ji nesusijusi su nagrinėjamo produkto kiekiu, skirtu vidaus vartojimui Taivane. Be to, šis perdirbimas siejamas su atitinkamo produkto eksportu ir, kaip matyti iš laikinojo reglamento 14 konstatuojamosios dalies, [konfidencialu] atlieka tik nedideles operacijas su šiais produktais, kaip antai poliravimas ar pjaustymas, todėl gautas produktas nėra pakeistas tiek, kad nebepatektų į nagrinėjamo produkto apibrėžimą.

141    Antra, savo atsakyme į antidempingo klausimyną ieškovė nurodė, kad ji taikė tokią nuolaidą eksportui, ir tokios nuolaidos taikymo įrodymai buvo nustatyti per patikrinimą vietoje ieškovės vidaus pardavimų įrašuose. Be to, kaip pati ieškovė nurodė savo 2015 m. vasario 9 d. rašte, atsakydama į per tyrimą Komisijos užduotą klausimą, ši nuolaida buvo susijusi, pavyzdžiui, su 2013 m. gruodžio mėn. 40 % ieškovės pardavimų jos didžiausiai klientei Taivane, platintojai [konfidencialu].

142    Trečia, kaip matyti ir iš ginčijamo reglamento 59 konstatuojamosios dalies, buvo surinkta kitų objektyvių įrodymų dėl realaus produktų, kurių pardavimai deklaruoti kaip vidaus pardavimai, eksporto. Šiuo aspektu Komisija pažymėjo, kad taip yra su pardavimais [konfidencialu], kuri taip pat yra nagrinėjamo produkto platintoja, todėl galiausiai kaip į vidaus pardavimus ji neatsižvelgė tik į 120 000 tonų kiekį, kurį ieškovė pardavė tiriamuoju laikotarpiu savo klientei [konfidencialu], kuri, kaip nustatyta per tyrimą, buvo pardavusi tik nedidelį nagrinėjamo produkto kiekį vidaus rinkoje.

143    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog Komisija padarė teisės klaidą ar akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kai nustatydama normaliąją vertę atsisakė atsižvelgti į ieškovės pardavimus jos klientei [konfidencialu] dėl to, kad buvo objektyvių įrodymų, jog šie pardavimai iš tikrųjų buvo pardavimais eksportui, juo labiau, kai nustatyta, kad daliai atitinkamų pardavimų buvo pritaikyta eksporto nuolaidų sistema, kaip antai tokia, kokią taikė ieškovė, todėl jie buvo įvykdyti mažesnėmis kainomis nei nagrinėjamo produkto, skirto vartojimui vidaus rinkoje, kaina, turint omenyje tai, kad šiomis kainomis buvo skatinamas nagrinėjamo produkto eksportas.

144    Todėl Komisija nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos teisėtai galėjo neatsižvelgti į nagrinėjamus pardavimus, nustatydama normaliąją vertę pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 1 ir 2 dalis.

145    Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį pagrindą ir atitinkamai visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

146    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusi šalis padengia bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi ieškovė bylą pralaimėjo, ji turi padengti savo ir Komisijos bei įstojusios į bylą šalies patirtas išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Yieh United Steel Corp. padengia savo, Europos Komisijos ir Eurofer, Association européenne de l’acier, ASBL patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Buttigieg Berke Costeira

Paskelbtas 2019 m. gruodžio 3 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge

Parašai.

*      Proceso kalba: anglų.

1Konfidencialūs duomenys nepateikiami.