GENERALINIO ADVOKATO
PAOLO MENGOZZI IŠVADA,
pateikta 2018 m. liepos 12 d.(1)
Byla C‑221/17
M. G. Tjebbes
G. J. M. Koopman
E. Saleh Abady
L. Duboux
prieš
Minister van Buitenlandse Zaken
(Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – SESV 20 straipsnis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 24 straipsniai – Valstybės narės ir trečiosios valstybės pilietybė – Valstybės narės pilietybės netekimas dėl gyvenimo už Sąjungos ribų nepertraukiamą 10 metų laikotarpį – Vienoda šeimos narių pilietybė –Vaiko interesų pirmumas“
I. Įžanga
1. Šis Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su SESV 20 ir 21 straipsnių ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnio išaiškinimu.
2. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės kelia klausimą dėl valstybių narių diskrecijos nustatyti pilietybės netekimo sąlygas. Teisingumo Teismas jau nagrinėjo šią problematiką 2010 m. kovo 2 d. Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), tačiau to sprendimo teisinės ir faktinės aplinkybės buvo kitokios.
3. Šioje byloje iš esmės reikia nustatyti, ar pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriose numatyta, kad valstybės narės pilnametis pilietis, turintis ir kitą pilietybę, gali netekti valstybės narės pilietybės tuo pagrindu, kad nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų gyvena trečiosios šalies teritorijoje. Taip pat keliamas klausimas, ar atsižvelgiant į Sąjungos piliečio statusą ir vaiko interesų pirmumą valstybei narei draudžiama numatyti, kad minėto piliečio vaikas kartu su juo netenka tos pačios valstybės narės pilietybės.
4. Kaip išdėstysiu šioje išvadoje, mano nuomone, tik į antrąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Dėl pirmojo klausimo manau, kad siekiant išnagrinėti, ar įstatymo nuostatos atitinka, be kita ko, proporcingumo principą, nėra reikalo nukrypti nuo nacionalinių įstatymų leidėjo pasirinktų motyvų, su kuriais siejamas Sąjungos pilietybės netekimas. Konkrečiai kalbant, tikrinant, ar yra paisoma šio principo, mano nuomone, nereikia nagrinėti nei dėl šių įstatymo nuostatų taikymo kylančių netiesioginių pasekmių kiekvieno atitinkamo asmens situacijai, nei kiekvienos bylos aplinkybių, nesusijusių su nacionalinių įstatymų leidėjo pasirinktu ryšio su atitinkama valstybe nare kriterijumi. Pritariu Graikijos vyriausybės pozicijai, kurią ji gynė per posėdį Teisingumo Teisme, ir manau, jog tai yra vienintelis sprendimo būdas, leidžiantis užtikrinti, kad būtų paisoma valstybių narių kompetencijos nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas ir kad būtų laikomasi proporcingumo kontrolės taikymo ribų vertinant nacionalinės priemonės, dėl kurios netenkama Sąjungos pilietybės, proporcingumą Sąjungos teisės atžvilgiu.
II. Faktinės aplinkybės, teisinis pagrindas ir prejudicinis klausimas
5. Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas buvo iškeltas nagrinėjant M. G. Tjebbes, G. J. M. Koopman, E. Saleh Abady ir L. Duboux ginčus su Minister van Buitenlandse Zaken (užsienio reikalų ministras, Nyderlandai, toliau – ministras) dėl pastarojo sprendimo atsisakyti nagrinėti jų prašymus išduoti naują Nyderlandų pasą – šis sprendimas motyvuotas tuo, kad jos neteko Nyderlandų pilietybės pagal Rijkswet op het Nederlanderschap (Nyderlandų pilietybės įstatymas) nuostatas ir išsaugojo trečiųjų šalių, kurių teritorijoje atitinkamai gyvena, pilietybę.
6. Iš esmės iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstyto teisinio pagrindo matyti, kad pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą pilnametis asmuo netenka Nyderlandų pilietybės, jei turi užsienio valstybės pilietybę ir būdamas pilnametis 10 metų nepertraukiamai, turėdamas abi pilietybes, nuolat gyveno ne Nyderlanduose ir ne teritorijose, kur taikoma ES sutartis. To paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyta, kad nepilnametis asmuo netenka Nyderlandų pilietybės, kai jo tėvas ar motina netenka Nyderlandų pilietybės pagal, be kita ko, minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą.
7. Remiantis Rijkswet van 21 december 2000 tot wijziging Rijkswet op het Nederlanderschap (verkrijging, verlening en verlies van het Nederlanderschap) (2000 m. gruodžio 2 d. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiamas Nyderlandų pilietybės įstatymas (Nyderlandų pilietybės įgijimas, turėjimas ir netekimas)) IV straipsniu, Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas 10 metų terminas pradedamas skaičiuoti ne anksčiau kaip 2003 m. balandžio 1 d.
8. Be to, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 3 dalį šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas nutrūksta, jei suinteresuotasis asmuo bent vienus metus nuolat gyvena Nyderlanduose ar teritorijose, kur taikoma ES sutartis. Taip pat pagal šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalį terminas nutrūksta, jei suinteresuotasis asmuo prašo išduoti patvirtinimą apie turimą Nyderlandų pilietybę arba kelionės dokumentą (pasą) ar Nyderlandų asmens tapatybės kortelę, kaip tai suprantama pagal Paspoortwet (Nyderlandų paso įstatymas). Vieno iš šių dokumentų išdavimo dieną pradedamas skaičiuoti naujas 10 metų terminas.
9. Pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies f punktą pilnamečiams užsieniečiams, netekusiems Nyderlandų pilietybės pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą, leidžiama atgauti šią pilietybę, jei jie bent vienus metus gyvena Nyderlanduose ar kitoje Nyderlandų Karalystės šalyje(2), prieš tai gavę leidimą nuolat gyventi šalyje.
10. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės primena, kad Nyderlandų pilietybės įstatymas atitinka Nyderlandų Karalystės tarptautinius įsipareigojimus. Pavyzdžiui, Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo, sudarytos 1961 m. rugpjūčio 30 d. Niujorke ir įsigaliojusios 1975 m. gruodžio 13 d.(3) (toliau – Konvencija dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo), 7 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, nepažeidžiant, be kita ko, šio straipsnio 4 dalies, joks asmuo negali netekti savo pilietybės dėl išvykimo iš valstybės, kurios pilietis jis yra, ir gyvenimo užsienyje, jei dėl to jis taps asmeniu be pilietybės. Šios konvencijos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmens, įgijusio pilietybę natūralizacijos būdu, pilietybės netekimas gali būti motyvuotas jo gyvenimu užsienyje per laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis nei septyneri metai iš eilės. Be to, 1997 m. lapkričio 6 d. Europos Tarybos priimtos ir Strasbūre pasirašytos Europos konvencijos dėl pilietybės, įsigaliojusios 2000 m. kovo 1 d.(4) (toliau – Europos konvencija dėl pilietybės), 7 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad asmuo gali netekti pilietybės ex lege, jeigu nėra jokio faktinio ryšio tarp susitariančiosios valstybės ir jos piliečio, kuris gyvena užsienyje. Be to, šios konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šios konvencijos šalimi esanti valstybė gali numatyti, kad vaikai netenka jos pilietybės, jei pilietybės netenka jų tėvai, nebent vienas iš tėvų ją išsaugo.
11. Iš pagrindinių bylų faktinių aplinkybių matyti, kad iki 2013 m. kovo 31 d. M. G. Tjebbes pagal savo kilmę turėjo ir Nyderlandų, ir Kanados pilietybes, G. J. M. Koopman turėjo Nyderlandų pilietybę nuo gimimo ir ištekėjusi įgijo Šveicarijos pilietybę, o E. Saleh Abady turėjo Irano pilietybę ir įgijo Nyderlandų pilietybę natūralizacijos būdu. 2013 m. balandžio 1 d. jau daugiau nei 10 metų M. G. Tjebbes gyveno Kanadoje, G. J. M. Koopman – Šveicarijoje, o E. Saleh Abady – Irane. Tą dieną jos visos buvo pilnametės.
12. Gavęs jų visų prašymus išduoti naujus pasus, ministras atsisakė nagrinėti šiuos prašymus vadovaudamasis tuo, kad jos neteko Nyderlandų pilietybės pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Jis pažymėjo, kad jos visos per nepertraukiamą bent 10 metų laikotarpį nuolat gyveno ne Nyderlanduose ir ne teritorijose, kur taikoma ES sutartis. Ministras konstatavo, kad kiekviena iš jų turi kitą pilietybę ir kad per šį laikotarpį joms nebuvo išduota jokio Nyderlandų kelionės dokumento, Nyderlandų asmens tapatybės kortelės arba patvirtinimo apie turimą Nyderlandų pilietybę.
13. Dėl L. Duboux, kuri 2013 m. balandžio 1 d. buvo nepilnametė G. J. M. Koopman dukra ir turėjo Nyderlandų ir Šveicarijos pilietybes, ministras taip pat nusprendė atmesti jos prašymą tuo pagrindu, kad tą dieną jos motina neteko Nyderlandų pilietybės, todėl ir ji pati neteko šios pilietybės pagal šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktą.
14. Ginčydamos ministro sprendimus apeliantės pagrindinėse bylose pareiškė keturis atskirus ieškinius Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai). Atskirais sprendimais Rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) atmetė kaip nepagrįstus M. G. Tjebbes, G. J. M. Koopman ir E. Saleh Abady ieškinius, tačiau E. Duboux pareikštą ieškinį pripažino pagrįstu ir panaikino ministro sprendimą, palikdamas galioti šio sprendimo teisinius padarinius. Dėl šių teismo sprendimų apeliantės pagrindinėse bylose padavė atskirus apeliacinius skundus Raad van State (Valstybės Taryba).
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog turi išnagrinėti klausimą, ar Nyderlandų pilietybės netekimas ex lege yra suderinamas su Sąjungos teise, be kita ko, su SESV 20 ir 21 straipsniais, aiškinamais atsižvelgiant į 2010 m. kovo 2 d. Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104). Iš esmės jis mano, kad šie straipsniai yra taikytini, nesvarbu, ar Sąjungos piliečio statusas prarandamas dėl Sąjungos valstybės narės pilietybės netekimo ex lege, ar dėl individualaus sprendimo, kaip buvo Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) nagrinėtu atveju.
16. Vis dėlto, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, iš sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) nematyti, kaip turi būti nagrinėjamas proporcingumas tokiose situacijose, kaip pagrindinėse bylose. Šiuo atžvilgiu kyla klausimas, ar nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias pilietybės netenkama ex lege, atitiktis proporcingumo principui turi būti nagrinėjama bendrai, ar būtina atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes.
17. Dėl pilnamečių asmenų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog yra įtikinamų argumentų, leidžiančių pripažinti, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas atitinka proporcingumo principą ir todėl yra suderinamas su SESV 20 ir 21 straipsniais. Visų pirma iš Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto parengiamųjų darbų aiškiai matyti, kad nacionalinių įstatymų leidėjas siekė bendradarbiauti priimant „tarptautines nuostatas“, kurios skirtos tam, kad būtų užskirstas kelias pilietybės neturėjimo ar kelių pilietybių turėjimo atvejams arba sumažintas jų skaičius, kaip numatyta Europos konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnyje.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, jog Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad iki Nyderlandų pilietybės netekimo turi praeiti 10 metų laikotarpis – šis laikotarpis leidžia daryti prielaidą, kad suinteresuotieji asmenys nebeturi jokio ryšio su Nyderlandais ir atitinkamai su Sąjunga arba tas ryšys labai silpnas. Be to, Nyderlandų pilietybę galima palyginti paprastai išsaugoti, nes 10 metų terminas nutrūksta, jeigu suinteresuotasis asmuo per tą laiką bent metus nepertraukiamai gyvena Nyderlanduose ar Europos Sąjungoje arba jeigu jam išduodamas patvirtinimas apie turimą Nyderlandų pilietybę, Nyderlandų asmens tapatybės kortelė arba kelionės dokumentas, kaip jie suprantami pagal Nyderlandų paso įstatymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kiekvienas asmuo, atitinkantis vadinamosios pasirinkimo galimybės, kaip ji suprantama pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 6 straipsnį, sąlygas, taip pat turi teisę atgauti Nyderlandų pilietybę.
19. Galiausiai, nors gali būti remiamasi Chartijos 7 straipsniu, susijusiu su teise į privatų ir šeimos gyvenimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nemano, kad priimdamas Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą Nyderlandų įstatymų leidėjas veikė savavališkai. Tačiau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kadangi neatmestina galimybė, jog atitikties proporcingumo principui vertinimas turi būti atliekamas nagrinėjant kiekvieną konkretų atvejį, nėra visiškai aišku, ar tokia bendrai taikytina tvarka, kaip įtvirtinta Nyderlandų pilietybės įstatyme, suderinama su SESV 20 ir 21 straipsniais.
20. Dėl nepilnamečių asmenų situacijos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktas atspindi nacionalinių įstatymų leidėjo mintį, kad yra svarbi vienoda šeimos narių pilietybė. Remdamasis Sprendimu Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali įvertinti, ar ši aplinkybė gali būti pagrindas ex lege panaikinti atitinkamo asmens pilietybę. Be to, jis kelia klausimą, ar yra proporcinga panaikinti nepilnamečio asmens turimą Sąjungos piliečio statusą ir su šiuo statusu susijusias teises vien siekiant išsaugoti vienodą šeimos narių pilietybę. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nepilnametis asmuo turi tik nedidelę įtaką savo Nyderlandų pilietybės išsaugojimui ir kad nepilnamečiams asmenims nėra numatyta išimties dėl galimybių nutraukti termino skaičiavimą arba, pavyzdžiui, gauti patvirtinimą apie turimą Nyderlandų pilietybę. Taigi, nėra visiškai aišku, ar Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktas atitinka proporcingumo principą.
21. Todėl Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar SESV 20 ir 21 straipsniai, atsižvelgiant, be kita ko, į Chartijos 7 straipsnį, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju neatliekamas proporcingumo vertinimas dėl pilietybės netekimo pasekmių suinteresuotojo asmens situacijai pagal Sąjungos teisę, draudžiamos tokios įstatymo nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kuriose numatyta, kad:
1) pilnametis asmuo, turintis ir trečiosios valstybės pilietybę, netenka valstybės narės ir kartu Sąjungos pilietybės ex lege, nes 10 metų laikotarpį nepertraukiamai nuolat gyveno užsienyje už Europos Sąjungos ribų, nors yra galimybių šį 10 metų terminą nutraukti;
2) nepilnametis asmuo tam tikromis aplinkybėmis netenka valstybės narės ir kartu Sąjungos pilietybės ex lege dėl to, kad vienas iš jo tėvų neteko pilietybės, kaip nurodyta 1 punkte?“
22. Rašytines pastabas dėl šio klausimo pateikė apeliantės pagrindinėse bylose, Nyderlandų, Airijos, Graikijos vyriausybės ir Europos Komisija. Taip pat per 2018 m. balandžio 24 d. įvykusį posėdį buvo išklausyti M. G. Tjebbes, Nyderlandų ir Graikijos vyriausybių ir Komisijos paaiškinimai; kitų suinteresuotųjų šalių atstovai posėdyje nedalyvavo.
III. Analizė
23. Prieš pradėdamas nagrinėti pateiktą klausimą, kiek jis susijęs su tuo, ar Nyderlandų pilnamečių (B dalis) ir nepilnamečių (C dalis) piliečių pilietybės netekimas yra suderinamas su SESV 20 straipsniu atsižvelgiant į Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) Teisingumo Teismo pateiktas nuorodas, manau, kad visų pirma svarbu patikrinti, ar taikytina Sąjungos teisė ir ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą (A dalis), net jei nė viena iš suinteresuotųjų šalių to neginčija. Galiausiai trumpai išnagrinėsiu per posėdį pateiktą Nyderlandų vyriausybės prašymą, kad Teisingumo Teismas apribotų savo sprendimo poveikį laiko atžvilgiu, jei konstatuotų atitinkamų Nyderlandų pilietybės įstatymo nuostatų nesuderinamumą su SESV 20 straipsniu (D dalis).
A. Dėl Sąjungos teisės taikymo ir Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į pateiktą prejudicinį klausimą
24. Kaip minėjau, nė viena iš suinteresuotųjų šalių neginčija Sąjungos teisės taikymo. Vis dėlto šiuo klausimu gali būti išsakytos tam tikros abejonės. Iš tiesų, pirma, svarbu pažymėti, kad pagrindinėse bylose ginčijami sprendimai susiję ne su apeliančių pagrindinėse bylose Nyderlandų pilietybės panaikinimu ir atitinkamai Sąjungos pilietybės panaikinimu, o su atsisakymu išduoti Nyderlandų pasus tuo pagrindu, kad jos nebeturi Nyderlandų Karalystės pilietybės. Antra, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, kad visos apeliantės pagrindinėse bylose gyvena trečiosiose šalyse ir, kaip rodo visos aplinkybės, nėra pasinaudojusios savo teise laisvai judėti Sąjungoje.
25. Tačiau, mano nuomone, šias abejones galima atmesti.
26. Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, jog iš tiesų galėtų būti laikoma, kad pagrindinė byla nesusijusi su Sąjungos teise, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išspręsti tik tai, ar ministro sprendimas atsisakyti išduoti pasus, kurių prašo trečiųjų šalių piliečiai, jau netekę Nyderlandų pilietybės ir atitinkamai neturintys Sąjungos piliečio statuso, yra teisėtas.
27. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jeigu būtų vadovaujamasi tokiu samprotavimu, kuriam pritarė ministras, pagal nacionalinę teisę apeliantės pagrindinėse bylose neturėtų jokios galimybės veiksmingai apskųsti teisme ministro konstatavimo, kad jos nebebuvo Nyderlandų pilietės tuo momentu, kai pateikė prašymus išduoti naujus pasus. Iš tiesų matyti, kad nebuvo priimta jokio kito Nyderlandų valdžios institucijų, turinčių atitinkamą kompetenciją, sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas šios pilietybės netekimas. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris, primenu, yra paskutinės instancijos teismas, nusprendė, kad jis privalo išspręsti klausimą, ar ministro atsisakymas išduoti prašomus pasus buvo teisėtai grindžiamas prielaida, kad visos apeliantės pagrindinėse bylose buvo netekusios Nyderlandų pilietybės (taigi ir Sąjungos pilietybės) tuo momentu, kai ministras turėjo priimti tą sprendimą, ir ar šis Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto ir 16 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu atliktas konstatavimas atitinka Sąjungos teisę, ypač atsižvelgiant į Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) nurodytą proporcingumo principą.
28. Taigi, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užimtos pozicijos aiškiai matyti, kad apeliantės pagrindinėse bylose nėra galutinai praradusios SESV 20 straipsniu suteikto Sąjungos piliečių statuso, bet yra tokioje situacijoje, kai šis statusas gali būti prarastas.
29. Remiantis Sprendimu Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104, 42 punktas) tokia situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes priklauso Sąjungos teisės sričiai.
30. Dėl antrojo aspekto manau, jog tai, kad visos apeliantės pagrindinėse bylose gyvena trečiosiose šalyse ir nėra įgyvendinusios savo teisės laisvai judėti Sąjungoje, nesukelia kitokių pasekmių.
31. Pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį Sąjungos piliečio statusas suteikiamas kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę. Teisingumo Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Sąjungos piliečio statusas turi tapti pagrindiniu valstybių narių piliečių statusu(5).
32. Teisingumo Teismas yra aiškinęs šią nuostatą tokiomis aplinkybėmis, kai paaiškėdavo, jog vienintelis ryšys su Sąjungos teise yra Sąjungos piliečio statusas.
33. Pavyzdžiui, jau 2003 m. spalio 2 d. Sprendime Garcia Avello (C‑148/02, EU:C:2003:539, 13 ir 27 punktai) Teisingumo Teismas pripažino ryšio su Sąjungos teise buvimą tokioje situacijoje, kai dviejų valstybių narių pilietybę turintys vaikai yra gimę vienoje iš šių valstybių ir teisėtai joje gyvena, tačiau niekada nebuvo pasinaudoję savo teise laisvai judėti.
34. Taip pat Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), nepritaręs generaliniam advokatui(6), Teisingumo Teismas nebandė nustatyti ryšio tarp Janko Rottman natūralizacijos būdu įgytos pilietybės panaikinimo ir to, ar jis buvo pasinaudojęs savo teise judėti Sąjungoje. Iš tiesų Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 42 punkte Teisingumo Teismas pripažino tokio ryšio su Sąjungos teise buvimą tuo pagrindu, kad „Sąjungos piliečio – kurio, kaip ir [J. Rottmann], atžvilgiu valstybės narės institucijos priima sprendimą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo, dėl kurio jis, netekęs iš pradžių turėtos kitos valstybės narės pilietybės, atsiduria situacijoje, galinčioje lemti EB 17 straipsniu [(dabar – SESV 20 straipsnis)] suteikto statuso ir su juo susijusių teisių praradimą, – situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes priklauso Sąjungos teisės sričiai“.
35. Taip pat svarbu priminti, jog nuo tada, kai buvo priimtas 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124, 42 punktas), Teisingumo Teismas pripažįsta ryšio su Sąjungos teise buvimą ir SESV 20 straipsnio taikymą tokioje situacijoje, kai vienos valstybės narės piliečiai, nepasinaudoję savo teise laisvai judėti Sąjungoje, dėl minėtos valstybės narės sprendimo netenka galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, kurios jiems priklauso kaip Sąjungos piliečio statusą turintiems asmenims.
36. Tiesa, šioje byloje nagrinėjamu atveju, priešingai nei pirma minėtose bylose, visos apeliantės pagrindinėse bylose jau gyvena trečiosiose šalyse.
37. Tačiau man neatrodo, kad dėl šios aplinkybės pagrindinėse bylose susiklosčiusios situacijos nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.
38. Iš tiesų Sąjungos piliečio statusas pripažįstamas ne tik tiems valstybių narių piliečiams, kurie gyvena arba yra Sąjungos teritorijoje. Manau, SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkto tekstas tai aiškiai patvirtina, nes jame numatyta, jog visi Sąjungos piliečiai, būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, turi teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinę ir konsulinę apsaugą.
39. Pažymiu, kad pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą ir 16 straipsnio 1 dalies d punktą Nyderlandų piliečiai, kurie gyvena trečiojoje šalyje ir atitinka kitas šiuose straipsniuose numatytas sąlygas, netenka paties Sąjungos piliečio statuso ir atitinkamai galimybės veiksmingai naudotis (net potencialiai) visomis su šiuo statusu susijusiomis teisėmis.
40. Be to, mano nuomone, būtų paradoksalu, jei Teisingumo Teismas nepripažintų Sąjungos teisės taikymo pagrindinėse bylose, nes jose susiklosčiusi situacija yra vienintelis atvejis, kai gyvenimas už Nyderlandų teritorijos ribų lemia Sąjungos piliečio statuso praradimą. Iš tiesų, pirma, Nyderlandų pilietybės įstatymas netaikomas kitą pilietybę turintiems Nyderlandų piliečiams, kurie gyvena, net ilgiau kaip 10 metų, kitos Sąjungos valstybės narės teritorijoje. Antra, kaip per posėdį patvirtino Nyderlandų vyriausybė, nors Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 16 straipsnio 1 dalies d punktas iš tiesų taip pat taikomi Nyderlandų piliečiams, kurie turi ir kitos valstybės narės pilietybę ir nepertraukiamai daugiau kaip 10 metų gyvena trečiosios šalies teritorijoje, tačiau pastaruoju atveju Nyderlandų pilietybės netekimo pasekmės nėra panašios, nes šie asmenys iš principo išlieka Sąjungos piliečiai, kadangi išsaugo kitos valstybės narės pilietybę(7).
41. Vadovaudamasis šiais argumentais manau, kad Sąjungos teisė yra taikytina pagrindinėse bylose susiklosčiusioms situacijoms, aišku, atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės išsaugo kompetenciją apibrėžti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas, laikydamosi Sąjungos teisės(8).
42. Šiuo klausimu pridursiu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotas klausimas turi būti formuluojamas atsižvelgiant tik į SESV 20 straipsnį ir neturi būti siejamas ir su SESV 21 straipsnio išaiškinimu. Iš tiesų, kadangi pagrindinė byla susijusi konkrečiai su Sąjungos piliečio statuso praradimu ir apeliantės pagrindinėse bylose nebuvo pasinaudojusios teise laisvai judėti Sąjungoje, man atrodo, kad SESV 21 straipsnio išaiškinimas neturi tiesioginės reikšmės ir, be to, nesuteiks kitokio atsakymo, nei kylantis vien iš SESV 20 straipsnio aiškinimo. Taip pat man atrodo, kad toks požiūris išplaukia iš 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo NA (C‑115/15, EU:C:2016:487), 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín (C‑165/14, EU:C:2016:675) ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez‑Vilchez ir kt. (C‑133/15, EU:C:2017:354, 49 ir 57 punktai), kuriuose Teisingumo Teismas atsakė į jam pateiktus klausimus remdamasis SESV 20 straipsniu, nes nagrinėtos Sąjungos piliečių situacijos nepateko į SESV 21 straipsnio taikymo sritį(9).
43. Baigiant nagrinėti šį klausimą pažymėtina, kad SESV 20 straipsnio ir atitinkamai Sąjungos teisės taikymas pagrindinėse bylose neišvengiamai reiškia, kad apeliantės pagrindinėse bylose gali remtis Chartijoje pripažintomis pagrindinėmis teisėmis, t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kuri užtikrinta pagal Chartijos 7 straipsnį, o L. Duboux atveju – šio akto 24 straipsnyje pripažintomis vaiko teisėmis. Iš tiesų, kaip jau esu įrodęs savo ankstesnėje išvadoje, Chartijoje įtvirtintos pagrindinės teisės, kurių paisyti privalo bet kuri valstybės narės institucija, veikdama pagal Sąjungos teisę, asmenims, kuriems skirti tokios institucijos priimti teisės aktai, užtikrinamos neatsižvelgiant į teritorinį kriterijų(10).
44. Todėl, kaip patikslino ir Teisingumo Teismas Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104, 46 punktas), manau, kad Teisingumo Teismas turi atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą – kokiomis sąlygomis Sąjungos piliečiai dėl to, kad neteko valstybės narės pilietybės, gali prarasti Sąjungos piliečio statusą ir atitinkamai netekti su juo susijusių teisių.
45. Dabar išnagrinėsiu klausimo, kurį uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pirmą dalį, susijusią su pilnamečių Nyderlandų piliečių pilietybės netekimu.
B. Dėl to, ar pilnamečių Nyderlandų piliečių pilietybės netekimas, numatytas Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte, suderinamas su SESV 20 straipsniu ir Chartijos 7 straipsniu
46. Prejudicinio klausimo pirmoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, kiek tai susiję su pilnamečiais asmenimis, ar, atsižvelgiant į 2010 m. kovo 2 d. Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiamas Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas.
47. Primenu, kad Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) Teisingumo Teismas, be kita ko, įtvirtino principą, jog sprendimui panaikinti valstybės narės piliečio pilietybę, įgytą natūralizacijos būdu, gali būti taikoma teisminė kontrolė dėl atitikties Sąjungos teisei.
48. Pirma, Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 50–54 punktuose Teisingumo Teismas iš esmės patikrino, ar sprendimu panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę siekiama apsaugos verto tikslo – nagrinėtu atveju tai buvo pilietybės atėmimas dėl suinteresuotojo asmens sukčiavimo per pilietybės įgijimo procedūrą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, jog yra teisėta, kad valstybė narė siekia apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį tarp savęs ir savo piliečių bei teisių ir pareigų abipusiškumą, kurie yra pilietybės santykių pagrindas. Grįsdamas šią išvadą dėl tokios priemonės teisėtumo, Teisingumo Teismas rėmėsi bendruoju tarptautinės teisės principu, pagal kurį negalima savavališkai atimti iš bet kurio asmens pilietybės, taip pat atitinkamomis Konvencijos dėl pilietybės neturinčių asmenų skaičiaus mažinimo ir Europos konvencijos dėl pilietybės nuostatomis. Šio sprendimo 54 punkte jis nusprendė, kad ši išvada iš esmės galioja ir tuomet, kai dėl tokio panaikinimo atitinkamas asmuo netenka ne tik atitinkamos valstybės narės, bet ir Sąjungos pilietybės.
49. Antra, – šis aspektas yra susijęs su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo keliamais klausimais – Teisingumo Teismas nurodė, kad šiai principinei išvadai taikytini tam tikri apribojimai, t. y. sprendimu panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę, kuris buvo nagrinėtas byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), turi būti paisoma proporcingumo principo, „kiek tai susiję su minėto sprendimo pasekmėmis atitinkamo asmens padėčiai, atsižvelgiant į Sąjungos teisę“(11), arba reikia „atsižvelgti į tokio sprendimo galimas pasekmes suinteresuota[ja]m asmeniui ir tam tikrais atvejais jo šeimos nariams, kiek tai susiję su teisių, kuriomis naudojasi kiekvienas Sąjungos pilietis, praradimu“(12).
50. Nors, kaip patikslinsiu toliau šioje išvadoje, sudėtinga įvertinti Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 55–58 punktuose atliktos kontrolės taikymo ribas, vis dėlto manau, kad atsižvelgiant į argumentus, kuriuos Teisingumo Teismas išdėstė šiame sprendime siekdamas nustatyti, ar valstybės narės pilietybės panaikinimas, kai suinteresuotasis asmuo netenka ir Sąjungos pilietybės, atitinka SESV 20 straipsnį, visų pirma reikia išnagrinėti, ar šią priemonę pagrindžiantis motyvas atitinka bendrojo intereso tikslą, ir paskui patikrinti, ar paisoma proporcingumo principo.
1. Dėl bendrojo intereso pagrindo, kurio siekiama Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktu
51. Tam, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte numatytas pilietybės netekimas atitiktų Sąjungos teisę, reikia, kad juo būtų siekiama bendrojo intereso pagrindo, o tai reiškia, kad pilietybės netekimas turi būti tinkamas būdas šiam tikslui pasiekti ir kad jos atėmimas pagal šį straipsnį negali būti laikomas savavališku aktu(13).
52. Primenu, jog Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte numatyta, kad bet kuris Nyderlandų pilietis netenka pilietybės ex lege, jei jis taip pat turi kitos valstybės pilietybę ir nepertraukiamai bent 10 metų gyvena ne Nyderlanduose ir ne teritorijose, kur taikoma ES sutartis.
53. Šiuo klausimu visų pirma visiškai pritariu Nyderlandų vyriausybės ginamai pozicijai, pagal kurią iš esmės teigiama, kad įgyvendindama savo kompetenciją apibrėžti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas valstybė narė turi teisę remtis prielaida, jog pilietybė rodo faktinį ryšį tarp jos ir jos piliečių.
54. Taip pat manau, kad nėra nepagrįsta, jei nacionalinių įstatymų leidėjas iš įvairių veiksnių, galinčių rodyti tokio faktinio ryšio praradimą, pasirinktų kriterijų, susijusį su jo valstybės piliečių nuolatiniu gyvenimu trečiojoje šalyje pakankamai ilgą laikotarpį.
55. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad tokio kriterijaus pasirinkimas yra leidžiamas tarptautiniu lygmeniu. Iš tiesų Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo 7 straipsnio 4 dalyje yra numatytas pilietybės netekimas dėl to, kad asmuo ilgą laikotarpį gyvena užsienyje, jei dėl šio pilietybės netekimo jis netampa asmeniu be pilietybės. Taip pat Europos konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnio 1 dalies e punkte numatyta, kad galimas pilietybės netekimas ex lege, jei nėra faktinio ryšio tarp valstybės ir užsienyje gyvenančio jos piliečio. Aiškinamajame pranešime dėl šios konvencijos nurodyta, kad šia nuostata siekiama suteikti valstybei teisę neleisti, jei ji to nori, kad jos piliečiai, kurie ilgą laiką gyvena užsienyje, išsaugotų šios valstybės pilietybę, nors nebeturi ryšio su šia valstybe arba šį ryšį pakeitė ryšys su kita šalimi, tačiau tai taikoma asmenims, kurie, kaip šioje byloje, turi dvigubą pilietybę, todėl nėra rizikos, kad jie taps asmenimis be pilietybės(14).
56. Be to, Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas aiškiai grindžiamas tik buvimo už Sąjungos teritorijos ribų kriterijumi, neatsižvelgiant į kitą pilietybę, kurią turi Nyderlandų piliečiai. Iš esmės, kaip per posėdį patvirtino Nyderlandų vyriausybė, Nyderlandų pilietybės netekimas ex lege, numatytas Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte, taikomas Nyderlandų piliečiams, kurie turi dvigubą pilietybę, nesvarbu, ar tai yra trečiosios šalies pilietybė, ar kitos valstybės narės pilietybė, jei jie atitinka kriterijų dėl gyvenimo trečiosios šalies teritorijoje nepertraukiamą 10 metų laikotarpį.
57. Galiausiai, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nė viena bylos aplinkybė nerodo, kad pilietybės atėmimas pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą yra savavališka priemonė.
58. Šiame nagrinėjimo etape, nevertinant, ar pilietybės atėmimas dėl dvigubą pilietybę turinčio Nyderlandų piliečio gyvenimo užsienyje ilgesnį nei 10 metų laikotarpį, yra proporcingas, šis terminas neatrodo pernelyg trumpas. Beje, nė viena suinteresuotoji šalis šio termino neginčijo. Taip pat, nepaisant to, kad apeliantės pagrindinėse bylose skundžiasi dėl joms prieinamos išankstinės informacijos apie šį įstatymą trūkumo, svarbu pažymėti, kad įstatymas, kuriuo iš dalies pakeistas Nyderlandų pilietybės įstatymas, buvo priimtas 2000 m. ir numatytas jo įsigaliojimas po trejų metų. Todėl manau, kad jo taikymas buvo pakankamai nuspėjamas. Taip pat šis procesas pakankamai parodo, jog Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte numatytam pilietybės atėmimui yra taikoma teisminė kontrolė.
59. Todėl manau, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte numatytu pilietybės atėmimu siekiama teisėto tikslo.
2. Dėl Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto proporcingumo
60. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šį prašymą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar jis gali tik patikrinti, ar įvykdytos Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos, ar pagal proporcingumo principą, kaip jį yra išaiškinęs Teisingumo Teismas Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104, 55–58 punktai), privalo papildomai atsižvelgti į kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, kurios gali rodyti faktinio ryšio su atitinkama valstybe nare išsaugojimą, kaip teigia apeliantės pagrindinėse bylose.
61. Kitaip tariant, apeliantės mano, jog pagal Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), nepaisant valstybės narės įstatymų leidėjo pasirinkto ryšio su valstybe kriterijaus, taikomo suteikiant arba panaikinant šios valstybės narės pilietybę, visais atvejais reikalaujama, kad nacionalinis teismas kiekvienoje byloje išnagrinėtų visas konkrečias aplinkybes, galinčias parodyti faktinį ryšį su minėta valstybe nare, kuris leistų suinteresuotajam asmeniui išsaugoti jos pilietybę.
62. Nepritariu šiai nuomonei.
63. Visų pirma, principų lygmeniu nematau jokių kliūčių tam, kad patikrinus valstybės narės teisės akto nuostatos proporcingumą Sąjungos teisės atžvilgiu gali paaiškėti, jog ši nuostata apskritai pagal savo pobūdį atitinka proporcingumo principą.
64. Nesiekdamas išsamiai išnagrinėti šio aspekto, paminėsiu tik 2015 m. spalio 6 d. Sprendimą Delvigne (C‑650/13, EU:C:2015:648), susijusį su nacionalinės teisės aktų taikymu, kai Sąjungos pilietis, kuriam buvo paskirta kriminalinė bausmė, automatiškai netekdavo teisės balsuoti Europos Parlamento rinkimuose.
65. Nustatęs, kad toje byloje nagrinėta situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, Teisingumo Teismas pripažino, kad gali atlikti kontrolę ir išnagrinėti, ar teisės balsuoti atėmimu yra paisoma pagal Chartijos 39 straipsnio 2 dalį užtikrintos teisės, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytą proporcingumo principą.
66. Nagrinėdamas teisės balsuoti apribojimo proporcingumą Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad šis apribojimas buvo proporcingas, nes juo atsižvelgiama į padaryto baudžiamojo nusikaltimo pobūdį ir sunkumą bei bausmės trukmę, ir priminė, kad pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus draudimas balsuoti taikomas tik asmenims, nuteistiems už nusikaltimą, baudžiamą laisvės atėmimo bausme, kurios trukmė gali būti nuo penkerių metų iki gyvos galvos. Antra, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad nuteistiems asmenims pagal nacionalinę teisę yra aiškiai suteikta galimybė prašyti panaikinti bausmę, susijusią su draudimu įgyvendinti pilietines teises, dėl kurio jie netenka teisės balsuoti. Taigi, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjami nacionalinės teisės aktai neprieštarauja proporcingumo principui, ir nusprendė, kad pagal Chartijos 39 straipsnio 2 dalį nedraudžiami šie teisės aktai, kuriuose buvo numatyta, kad iš turinčių teisę balsuoti Europos Parlamento rinkimuose asmenų grupės ex lege pašalinama tokia Sąjungos piliečių kategorija, prie kurios priklausė Thierry Delvigne.
67. Taigi, iš tos bylos gali būti daroma išvada, jog nacionalinės teisės aktų proporcingumo neprivaloma nagrinėti atsižvelgiant į kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, kurios leistų netaikyti šiuose teisės aktuose numatyto apribojimo. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas tik pažymėjo, kad Th. Delvigne atitinka nacionalinės teisės aktų taikymo sąlygas, t. y. kad jam buvo skirta numatyta laisvės atėmimo bausmė (nuo penkerių metų iki gyvos galvos), ir toliau nenagrinėjo, ar teisės balsuoti atėmimas yra proporcingas konkrečiai Th. Delvigne skirtai bausmei (dvylika metų), ir a fortiori neatsižvelgė į galimas lengvinančias aplinkybes, susijusias su šio asmens situacija.
68. Man atrodo, šio požiūrio nepaneigia Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) atlikta proporcingumo principo paisymo kontrolė, neatsižvelgiant į neaiškumus, susijusius su šios kontrolės taikymo ribomis.
69. Visų pirma pažymiu, kad jokiame iš Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) motyvuojamosios dalies punktų nepaminėta, kad reikia atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes siekiant patikrinti, ar yra proporcingas toks sprendimas panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę, kaip nagrinėtas toje byloje.
70. Tiesa, Sprendime Rottmann Teisingumo Teismas tris kartus – 54, 55 punktuose ir 56 punkto pirmame sakinyje – paminėjo pasekmes, kurių kyla atitinkamam asmeniui dėl šio sprendimo panaikinti pilietybę.
71. Nėra lengva suprasti, kokia yra sąsaja tarp šių trijų Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) punktų.
72. Iš tiesų šio sprendimo 54 punkte kalbama apie pasekmę, kuri tuoj pat atsiranda panaikinus atitinkamo asmens valstybės narės pilietybę, t. y. apie Sąjungos piliečio statuso netekimą; tai, atrodo, logiška ir suprantama, tačiau minėto sprendimo 55 punkte ir 56 punkto pirmame sakinyje kalbama apie kitų rūšių pasekmes, kurios, kitaip nei Sąjungos pilietybės netekimas, yra labiau netiesioginės arba net tik „galimos“ ir kurias nacionalinis teismas turi įvertinti, atlikdamas sprendimo panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę proporcingumo kontrolę, be to, ši kontrolė turi būti atlikta ne tik SESV 20 straipsnio, bet ir apskritai Sąjungos teisės atžvilgiu.
73. Šiuo atveju, jei neklystu, byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), be Sąjungos piliečio statuso netekimo, vienintelė kita dėl natūralizacijos būdu įgytos pilietybės panaikinimo kylanti tiesioginė pasekmė, su kuria iš esmės buvo susiję nacionalinio teismo užduoti klausimai ir kuri, akivaizdu, toli gražu nebuvo hipotetinė, buvo rizika, kad suinteresuotasis asmuo taps asmeniu be pilietybės.
74. Tačiau kalbėdamas apie šias dvi tiesiogines pasekmes, kylančias priėmus sprendimą panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), Teisingumo Teismas nepateikė jokių nuorodų į tai, kad šis sprendimas panaikinti pilietybę gali būti laikomas neproporcingu. Iš tiesų Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 57 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybė narė, kurios pilietybė įgyta apgaule, pagal SESV 20 straipsnį neprivalo atšaukti sprendimo dėl natūralizacijos būdu įgytos pilietybės panaikinimo vien dėl to, kad suinteresuotasis asmuo neatgavo savo kilmės valstybės narės pilietybės ir atitinkamai Sąjungos piliečio statuso. Be to, to paties sprendimo 58 punkte Teisingumo Teismas patikėjo pačiam nacionaliniam teismui apibrėžti proporcingumo principo taikymo ribas (o tai gana keista), nurodęs, kad pastarasis teismas turi įvertinti, „ar <…> proporcingumo principo paisymas reikalauja, kad iki tokio sprendimo dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu akto panaikinimo įsigaliojimo suinteresuotam asmeniui būtų suteiktas protingas terminas, kad jis galėtų pabandyti atgauti savo kilmės valstybės narės pilietybę“(15).
75. Taigi, sunku suprasti, į kokią (‑ias) kitą (‑as) pasekmę (‑es) suinteresuotojo asmens situacijai nacionaliniam teismui siūloma atsižvelgti tikrinant, ar yra proporcingas sprendimas panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę, kaip antai nagrinėtas byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), net jei dėl tiesioginių šio sprendimo pasekmių Vokietijos valdžios institucijos neprivalėjo susilaikyti nuo minėto sprendimo priėmimo.
76. Tiesa, visiškai įmanoma įsivaizduoti, kad sprendimas panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę, dėl kurio prarandamas ir Sąjungos piliečio statusas, gali sukelti daugelį pasekmių suinteresuotojo asmens ar jo šeimos narių situacijai, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 straipsnio pirmame sakinyje. Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti, kad dėl Sąjungos piliečio statuso praradimo gali būti nutrauktas arba panaikintas socialinių išmokų mokėjimas suinteresuotajam asmeniui. Taip pat gali būti, jog netekęs Sąjungos pilietybės suinteresuotasis asmuo nebegalės naudotis teise gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje arba tam tikrais atvejais net Sąjungos teritorijoje. Jei šis suinteresuotasis asmuo turi vaikų, turinčių minėtos valstybės narės pilietybę, ir įgyvendina išimtinę jų globos teisę, šie vaikai galėtų atsidurti tokioje situacijoje, kaip nagrinėta byloje Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124).
77. Tačiau šių pasekmių kyla ne dėl sprendimo panaikinti suinteresuotojo asmens natūralizacijos būdu įgytą pilietybę priėmimo, o dėl vėlesnių administracinių sprendimų, kurie gali būti priimti arba nepriimti ir kuriuos, kad ir kaip būtų, galima apskųsti teismuose ir prireikus gali būti atlikta jų proporcingumo kontrolė, taip pat ir Sąjungos teisės atžvilgiu.
78. Taigi nesuprantu, kodėl, nagrinėdamas sprendimo panaikinti pilietybę proporcingumą Sąjungos teisės atžvilgiu, nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į tokias netiesiogines arba net hipotetines pasekmes, jei, kad ir kaip būtų, jos negali nulemti tokio sprendimo atšaukimo arba konstatavimo, kad nacionalinės valdžios institucijos turėjo susilaikyti nuo tokio sprendimo priėmimo.
79. Remiantis vienu iš pirma pateiktų pavyzdžių, jei suinteresuotasis asmuo, galintis netekti Sąjungos piliečio statuso, ir jo šeimos nariai, kurie patys yra Sąjungos piliečiai, būtų tokioje situacijoje, kaip nagrinėta byloje Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124), tai nereiškia, kad atitinkama valstybė narė neturi šio suinteresuotojo asmens atžvilgiu priimti sprendimo dėl jo pilietybės panaikinimo, o veikiau reiškia, kad ji turi įsitikinti, ar suinteresuotasis asmuo gali toliau gyventi Sąjungos teritorijoje kaip Sąjungos piliečių šeimos narys.
80. Taigi, turi būti pasirinktas vienas iš dviejų aiškinimų: arba turi būti laikoma, kad sprendimo panaikinti pilietybę priėmimui gali būti „užkirstas kelias“, jei jo priėmimas reiškia Sąjungos piliečio statuso praradimą, – tiesa, toks aiškinimas kelia tam tikrų sunkumų atsižvelgiant į tai, kad šis statusas tik papildo valstybių narių pilietybę, kaip numatyta ESS 9 straipsnyje ir SESV 20 straipsnio 1 dalyje(16), bet, mano nuomone, jis negalimas(17), arba turi būti laikoma, kad dėl Sąjungos piliečio statuso praradimo negali būti „užkirstas kelias“ tokio sprendimo priėmimui, bet tokiu atveju man sunku suprasti, kodėl suinteresuotojo asmens situacijai kylančios pasekmės, kurios yra netiesioginės, papildomos arba net hipotetinės ir kurios yra ne tokios sunkios kaip šio esminio statuso ir su juo susijusių teisių praradimas, turėtų reikšti, kad negali būti priimtas sprendimas dėl pilietybės panaikinimo.
81. Norėčiau, kad Teisingumo Teismas teisingai suprastų mano žodžius. Visiškai nenoriu pasakyti, kad valstybės narės neturi tikrinti, ar yra proporcingas sprendimas panaikinti pilietybę arba tokia priemonė, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, kuria konstatuojamas valstybės narės piliečių pilietybės netekimas ir kuri kartu reiškia Sąjungos piliečio statuso praradimą.
82. Tačiau ši kontrolė, mano nuomone ir remiantis jurisprudencija, turi apsiriboti patikrinimu, ar nagrinėjama nacionalinė priemonė, kurios tiesioginė pasekmė – Sąjungos piliečio statuso praradimas, gali užtikrinti bendrojo intereso tikslą, kurio ja siekiama, ir ar šis tikslas negali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis, t. y. ar nagrinėjama priemonė neviršija to, kas būtina minėtam bendrojo intereso tikslui pasiekti(18).
83. Šį aiškinimą patvirtina Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 59 punktas ir rezoliucinė dalis, kuriuose suformuluota bendra sąlyga, kad sprendimas panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę suderinamas su Sąjungos teise, be kita ko, su EB 17 straipsniu (dabar – SESV 20 straipsnis), jei šiuo sprendimu nepažeidžiamas „proporcingumo principas“.
84. Kad ir kaip būtų, proporcingumo kontrolė, kurią Sprendime Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) Teisingumo Teismas pasiūlė atlikti nacionaliniam teismui, manau, nereiškia, kad turi būti išnagrinėtos visos kiekvienai konkrečiai situacijai būdingos aplinkybės, kurios, nepaisant to, kad įvykdytos nacionalinės teisės aktų taikymo sąlygos, galėtų rodyti faktinio ryšio su atitinkama valstybe nare išsaugojimą.
85. Šiame nagrinėjimo etape kalbėdamas tik apie Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 punkto antrame sakinyje aiškiai nurodytas aplinkybes, primenu, jog Teisingumo Teismas pareikalavo, kad nacionalinis teismas visų pirma patikrintų, ar Sąjungos piliečiui suteiktų teisių praradimas „pateisinamas atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens padaryto pažeidimo sunkumą, laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaikinimo, ir galimybę suinteresuota[ja]m asmeniui atgauti savo pirminę pilietybę.“
86. Akivaizdu, kad nors Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 punkto antras sakinys formuluojamas bendrai, Teisingumo Teismo nurodytos aplinkybės, kurias turėtų patikrinti nacionalinis teismas, nebūtinai taikytinos visais atvejais, kai nagrinėjamas valstybės narės pilietybės ir Sąjungos pilietybės netekimas. Visų pirma, proporcingumo kontrolė turi būti atliekama, atsižvelgiant į motyvą, pagrindžiantį pilietybės ir Sąjungos piliečio statuso panaikinimą.
87. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 punkto antrame sakinyje nurodytų trijų aplinkybių vertinimas nepatvirtina apeliančių pagrindinėse bylose teiginio, kad nagrinėjant nacionalinės priemonės, kuria panaikinama tam tikro asmens valstybės narės pilietybė, proporcingumą reikia įvertinti visas kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes.
88. Akivaizdu, kad taip yra, kiek tai susiję su raginimu nacionaliniam teismui patikrinti, ar su Sąjungos piliečio statusu susijusių teisių praradimas „pateisinamas atsižvelgiant į <…> padaryto pažeidimo sunkumą“. Iš tiesų, nagrinėjant šią aplinkybę, susijusią su motyvu (nesąžiningi veiksmai), kuriuo buvo pagrįstas sprendimas panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), reikia patikrinti tik sąsają tarp su Sąjungos piliečio statusu susijusių teisių praradimo ir to, ar suinteresuotojo asmens padarytas pažeidimas yra pakankamai sunkus, o šis patikrinimas gali būti puikiai atliktas in abstracto ir dėl jo nebūtina nagrinėti in concreto(19). Taigi kraštutiniu atveju, kuris, tikiuosi, tėra hipotetinis, jei pagal valstybės narės teisės aktus būtų numatyta, jog asmens natūralizacijos būdu įgyta pilietybė panaikinama ir atitinkamai jis netenka Sąjungos pilietybės dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, šios priemonės neproporcingumas paaiškėtų atsižvelgiant į tai, kad nedidelis padaryto pažeidimo sunkumas nepalygintinas su labai sunkiomis pasekmėmis, kylančiomis praradus Sąjungos piliečio statusą. Norint atlikti tokią kontrolę, visiškai nėra būtina atsižvelgti į konkrečią asmens situaciją.
89. Neabejotina, jog tai taikoma ir nacionalinio teismo atliekamam vertinimui, ar valstybės narės pilietybės netekęs suinteresuotasis asmuo turi „galimybę <…> atgauti savo pirminę pilietybę“. Toks vertinimas puikiausiai gali būti atliktas atsižvelgiant tik į atitinkamose nacionalinės teisės nuostatose numatytas galimybes, nepriklausomai nuo asmens situacijai būdingų aplinkybių nagrinėjimo. Galiausiai įdomu pažymėti, kad nors ši Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) ištrauka yra iš punkto, kuriame priminta apie pirminėje teisėje Sąjungos piliečio statusui skiriamą svarbą, Teisingumo Teismas nepabrėžia nei būtinybės, kad suinteresuotasis asmuo išsaugotų šį statusą(20), nei aplinkybės, kad suinteresuotasis asmuo galėtų faktiškai atgauti savo pirminę pilietybę (nagrinėtu atveju Austrijos pilietybę), kuri byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) būtų užtikrinusi pareiškėjui galimybę atgauti ir Sąjungos pilietybę(21).
90. Manau, nors pripažįstu, kad tai yra mažiau akivaizdu, jog tai taikoma ir Teisingumo Teismo Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 punkto antrame sakinyje nurodytam reikalavimui atsižvelgti į „laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti pilietybę natūralizacijos būdu iki sprendimo dėl pilietybės suteikimo akto panaikinimo“. Iš esmės nėra aišku, ar praėjęs laikas savaime galėtų būti kliūtis priimti patį sprendimą dėl pilietybės panaikinimo, ar galbūt, atsižvelgiant į bylai Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) būdingas aplinkybes, galėtų turėti įtakos tik šio sprendimo galiojimui ar negaliojimui atgaline data. Byloje Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) tarp sprendimo suteikti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę ir sprendimo ją panaikinti praėjo apie pusantrų metų. Be to, pagal atitinkamas Vokietijos teisės nuostatas buvo numatyta, kad jei administracinio akto priėmimas buvo pasiektas apgaule, iš principo šis aktas panaikinamas atgaline data(22), todėl bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui buvo palikta galimybė vertinti tam tikras aplinkybes, susijusias su suinteresuotojo asmens elgesiu per praėjusį laikotarpį, ir administracijos elgesį, be kita ko, tai, kad ji nebuvo pakankamai rūpestinga ir nekonstatavo nesąžiningų veiksmų. Tačiau Teisingumo Teismas nepateikė aiškių nuorodų, kurios leistų manyti, jog praėjęs laikas gali „neutralizuoti“ tai, kad pilietybė buvo įgyta apgaule, ir atitinkamai neleisti atgaline data priimti sprendimo panaikinti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę. Kitaip tariant, iš Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) visiškai nematyti, kad nacionaliniam teismui, nepaisant suinteresuotojo asmens nesąžiningų veiksmų, siūloma patikrinti, ar pastarasis asmuo, atsižvelgiant į jo situacijai būdingas aplinkybes, per laiką, praėjusį nuo sprendimo suteikti natūralizacijos būdu įgytą pilietybę iki sprendimo ją panaikinti, dar sustiprino pakankamai stiprų ryšį su Vokietijos Federacine Respublika, dėl kurio negali būti panaikinta jo natūralizacijos būdu įgyta pilietybė.
91. Todėl, atsižvelgdamas tiek į Sprendimą Delvigne (C‑650/13, EU:C:2015:648), tiek į Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104), manau, kad pagrindinėse bylose Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto proporcingumo kontrolė turi būti atlikta in abstracto ir, kad ir kaip būtų, neatsižvelgiant į konkrečias pasekmes ir aplinkybes, dėl kurių galėtų būti netaikomos Nyderlandų įstatymų leidėjo pasirinktos pilietybės netekimo sąlygos.
92. Dabar išnagrinėsiu Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto proporcingumą.
93. Šiuo klausimu svarbu pažymėti, pirma, kad minėto straipsnio taikymas nebūtinai nulemia Sąjungos pilietybės netekimą. Iš tiesų, kaip jau esu nurodęs, šiame straipsnyje numatytas Nyderlandų pilietybės netekimas taikomas ir Nyderlandų Karalystės piliečiams, kurie taip pat turi kitos valstybės narės pilietybę ir gyvena trečiojoje šalyje. Nors ir neteko Nyderlandų pilietybės, šie asmenys išsaugo Sąjungos piliečio statusą.
94. Antra, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatytos kelios galimybės nutraukti 10 metų nepertraukiamo gyvenimo trečiojoje šalyje termino skaičiavimą. Iš tiesų šis terminas nutrūksta, ir atitinkamai suinteresuotojo asmens naudai pradedamas skaičiuoti naujas 10 metų terminas, jei šiam asmeniui buvo išduotas patvirtinimas apie Nyderlandų pilietybės turėjimą, kelionės dokumentas (pasas) ar Nyderlandų asmens tapatybės kortelė.
95. Paprašęs išduoti vieną iš šių dokumentų suinteresuotasis asmuo gali savo iniciatyva išvengti Nyderlandų pilietybės ir atitinkamu atveju Sąjungos pilietybės netekimo.
96. Net neatsižvelgiant į pilietybės netekimą, reikalavimas, kad pasibaigus paso ar nacionalinės asmens tapatybės kortelės galiojimui valstybės narės pilietis pratęstų vieno iš šių dokumentų galiojimą visiškai neatrodo nepagrįstas ir neproporcingas(23).
97. Šis konstatavimas tuo labiau galioja, kai asmuo gyvena pakankamai ilgą laikotarpį trečiojoje šalyje ir atsiranda rizika, kad susilpnės jo ryšys su kilmės valstybe nare. Iš esmės kiekvienas asmuo yra suinteresuotas turėti galiojančius asmens tapatybės ir (arba) kelionės dokumentus, tuo labiau kad šių dokumentų išdavimas leidžia išsaugoti pilietybę ir atitinkamu atveju Sąjungos piliečio statusą.
98. Jei Nyderlandų pilietis per nepertraukiamą 10 metų gyvenimo trečiojoje šalyje laikotarpį prašo išduoti vieną iš trijų dokumentų, nurodytų Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje, Nyderlandų įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad šis pilietis nori išsaugoti faktinį ryšį su Nyderlandais.
99. Ir atvirkščiai, jei atitinkamas asmuo nesiima veiksmų, kad gautų vieną iš šių dokumentų per nepartraukiamą 10 metų gyvenimo trečiojoje šalyje laikotarpį, numatytą šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte, Nyderlandų įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad šis ryšys yra nutrūkęs(24).
100. Neatrodo, jog tokios prielaidos viršytų tai, kas būtina Nyderlandų įstatymo leidėjo siekiamam tikslui įgyvendinti.
101. Trečia, Nyderlandų pilietybės netekimas ex lege ir atitinkamu atveju Sąjungos piliečio statuso praradimas nėra neatšaukiami. Iš tiesų Nyderlandų pilietybės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta, kad Nyderlandų pilietybės netekęs asmuo gali ją atgauti palankesnėmis sąlygomis nei asmuo, niekada neturėjęs Nyderlandų pilietybės. Atsižvelgdamas į tai, ką Teisingumo Teismas nurodė Sprendimo Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) 56 punkto antrame sakinyje, ir į proporcingumo principo paisymo kontrolę, kurią jis atliko 2015 m. spalio 6 d. Sprendime Delvigne (C‑650/13, EU:C:2015:648), manau, kad galimybė atgauti teises, susijusias su Sąjungos piliečio statusu, patvirtina šioje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų proporcingumą.
102. Primenu, jog šioje byloje nė viena iš trijų pilnamečių apeliančių neginčija aplinkybės, kad jos atitinka Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygas ir todėl netenka savo Nyderlandų pilietybės ir, neturėdamos kitos valstybės narės pilietybės, praranda savo kaip Sąjungos piliečių statusą(25).
103. Iš tiesų, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo suteikta informacija, negali nestebinti, kad apeliantės pagrindinėse bylose delsė nuo šešerių iki dešimties metų, kad 2014 m. paprašytų išduoti joms naujus pasus, nors pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą jos visos buvo netekusios Nyderlandų pilietybės nuo 2013 m. pavasario.
104. Kaip nurodžiau pirma, apeliantės pagrindinėse bylose ginčija tai, kad pagal Nyderlandų pilietybės įstatymą nacionaliniams teismams neleidžiama atsižvelgti į konkrečias aplinkybės, rodančias, jog jos išsaugojo faktinį ryšį su Nyderlandais, nepaisant Nyderlandų įstatymų leidėjo pasirinkto ryšio kriterijaus, numatyto Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkte. Kitaip tariant, jos mano, kad vadovaudamasis proporcingumo principu nacionalinis teismas privalo ne tik įvertinti konkrečias aplinkybes, leidžiančias patikrinti, ar tenkintos Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos, bet ir visų pirma atsižvelgti į konkrečias aplinkybes, susijusias su kitais ryšio veiksniais ir rodančias, kad buvo išsaugotas tariamas faktinis ryšys su Nyderlandais, pavyzdžiui, nyderlandų kalbos mokėjimas, šeimos ir (arba) asmeninių ryšių išsaugojimas šioje valstybėje narėje ir teisės balsuoti Nyderlandų rinkimuose įgyvendinimas.
105. Nors šis teiginys atrodo labai patrauklus, manau, kad net nekalbant apie sprendimų Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) ir Delvigne (C‑650/13, EU:C:2015:648) taikymo ribas, jis gali sukelti labai pavojingų padarinių, be kita ko, valstybių narių ir Sąjungos kompetencijos pasidalijimo atžvilgiu.
106. Iš tiesų, remiantis tuo, kad pagal Sąjungos teisę reikalaujama išnagrinėti proporcingumo principo paisymą, šiuo teiginiu galiausiai norima įpareigoti nacionalinį teismą netaikyti pilietybės netekimą pagrindžiančio motyvo, kurį nacionalinių įstatymų leidėjas pasirinko pagal tarptautinę teisę ir nepažeisdamas Sąjungos teisės, ir taikyti ryšio su atitinkama valstybe nare kriterijus, kurie iš tikrųjų yra visiškai įmanomi teoriškai arba kitos valstybės narės požiūriu, bet nacionalinis įstatymų leidėjas jų nepasirinko kaip faktinio ryšio su atitinkama valstybe nare išsaugojimą rodančių reikšmingų kriterijų.
107. Vis dėlto primenu, kad pagal jurisprudenciją valstybės narės yra kompetentingos apibrėžti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas ir kad pagal ESS 9 straipsnį ir SESV 20 straipsnio 1 dalį Sąjungos pilietybė papildo valstybės narės pilietybę, bet jos nepakeičia. Jei būtų pritarta apeliančių pagrindinėse bylose argumentams, tai taip pat reikštų, kad Sąjunga nesilaiko ESS 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos gerbti valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio svarbiausias aspektas neabejotinai yra tautinės bendruomenės sudėtis(26).
108. Kaip jau pažymėjau, Sprendimas Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104) taip pat nepatvirtina apeliančių pagrindinėse bylose argumentų. Iš tikrųjų, mano nuomone, šis sprendimas negali būti aiškinamas taip, jog pagal jį reikalaujama, kad nagrinėdamas proporcingumo principo paisymą nacionalinis teismas patikrintų, ar sprendimas panaikinti valstybės narės pilietybę, grindžiamas nacionalinės teisės nuostatose numatytu bendrojo intereso motyvu, neturėjo būti priimtas atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens situacijai būdingas aplinkybes, rodančias faktinio ryšio su atitinkama valstybe nare išsaugojimą, ir nepaisytų motyvo, kuriuo grindžiamas šio sprendimo priėmimas.
109. Be to, taip pat primenu, kad nacionalinės priemonės, kuria siekiama bendrojo intereso tikslo, būtinumo ir proporcingumo negalima paneigti vien tuo pagrindu, kad viena valstybė narė pasirinko apsaugos sistemą, kuri skiriasi nuo kitos valstybės narės pasirinktos sistemos(27), arba dėl to, kad yra kitų įmanomų priemonių šiam tikslui pasiekti, bet nacionalinių įstatymų leidėjas dėl vienos ar kitos priežasties nusprendė, kad jos yra nepakankamos jam įgyvendinti.
110. Be to, jei šioje byloje būtų pritarta apeliančių pagrindinėse bylose išplėtotiems argumentams, tai reikštų, kad nacionalinis teismas, nesant tikslios nacionalinio įstatymų leidėjo nuorodos, privalėtų nustatyti, kokie ryšio su atitinkama valstybe nare kriterijai yra reikšmingi, kiek jie turi būti taikomi ir kokia yra jų santykinė svarba.
111. Pavyzdžiui, jei būtų nustatyta, kad reikšmingas kriterijus yra nyderlandų kalbos mokėjimas, kaip nacionalinis teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad M. G. Tjebbes savo rašytinėse pastabose nurodo, kad ji laisvai nekalba nyderlandų kalba, ir kaip jis prireikus turėtų nustatyti šio kriterijaus santykinę svarbą, palyginti su tuo, kiek kartų pastaraisiais metais ji buvo nuvykusi iš Kanados į Nyderlandus, arba prireikus palyginti su galimais jos išsaugotais šeimos ryšiais šioje valstybėje narėje, kurių intensyvumas nebuvo patikslintas?
112. Taip pat, kalbant apie G. J.M. Koopman, kuri remiasi puikiu nyderlandų kalbos mokėjimu tiek raštu, tiek žodžiu ir, atrodo, nuolat keliauja į Nyderlandus, situaciją, kyla klausimas, ar nacionalinis teismas taip pat turėtų atsižvelgti į aplinkybę, kad, remiantis G. J. M. Koopman pastabomis, jos sūnus, tapęs pilnamečiu iki 2013 m. pavasario, priešingai nei G. J.M. Koopman, ėmėsi veiksmų, leidžiančių jam išsaugoti Nyderlandų pilietybę, ir, jei taip, kokią svarbą reikėtų suteikti šiai aplinkybei?
113. Jei iš nacionalinių teismų būtų reikalaujama atlikti tokią užduotį, asmenys atsidurtų teisinio netikrumo situacijoje. Kad ir kaip būtų, jei priešingai mano pasiūlymui Teisingumo Teismas palaikytų apeliančių pagrindinėse bylose teiginį, manau, kad jis pats turėtų apibrėžti proporcingumo principo taikymo ribas, nurodyti nacionaliniam teismui reikšmingus ryšio su atitinkama valstybe nare kriterijus, į kuriuos pastarasis teismas turėtų atsižvelgti, ir įpareigoti jį patikrinti, ar šie kriterijai tenkinami kiekvienoje iš pagrindinėse bylose susiklosčiusių situacijų.
114. Negaliu raginti Teisingumo Teismo vadovautis tokiu samprotavimu, nes juo būtų pasikėsinta į valstybių narių kompetenciją apibrėžti pilietybės netekimo sąlygas.
115. Atsižvelgdamas į visus šiuos argumentus, manau, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas nepažeidžia proporcingumo principo, kaip jis įtvirtintas Sąjungos teisėje.
116. Galiausiai šios išvados negalima paneigti būtinybe užtikrinti kiekvieno asmens teisę į jo privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, kaip numatyta Chartijos 7 straipsnyje.
117. Iš tiesų Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymas visiškai neatima teisės į privatų ir šeimos gyvenimą iš Nyderlandų piliečių, netekusių Nyderlandų pilietybės ir atitinkamu atveju Sąjungos pilietybės. Visų pirma, jie išsaugo teisę gyventi trečiosios šalies, kurios pilietybę turi, teritorijoje, gali toliau keliauti ir laisvai judėti naudodamiesi šios trečiosios šalies išduotais kelionės dokumentais ir, kiek tai leidžiama pagal užsienio piliečių atvykimą reglamentuojančias nuostatas, gali atvykti į bet kurios kitos valstybės teritoriją, įskaitant Sąjungos valstybes nares. Be to, šie asmenys visiškai išsaugo teisę į šeimos gyvenimą ir jiems nekyla rizikos, kad jie privalės išvykti iš trečiosios šalies, kurioje gyvena, teritorijos. Toks vertinimas gali būti taikomas visais atvejais. Kitaip tariant, šiam vertinimui atlikti nereikalaujama in concreto išnagrinėti, kokį poveikį pilietybės netekimas ir atitinkamu atveju Sąjungos piliečio statuso praradimas turės kiekvieno atitinkamo asmens konkrečiai situacijai.
118. Todėl į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto klausimo pirmą dalį siūlau atsakyti taip, kad pagal SESV 20 straipsnį ir Chartijos 7 straipsnį nedraudžiamos tokios įstatymo nuostatos, kaip Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 4 dalis, kuriose numatyta, kad pilnametis asmuo, turintis ir trečiosios valstybės pilietybę, netenka valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos piliečio statuso ex lege tuo pagrindu, kad per 10 metų laikotarpį nepertraukiamai nuolat gyveno užsienyje už Europos Sąjungos ribų.
C. Dėl to, ar nepilnamečių Nyderlandų piliečių pilietybės netekimas, numatytas Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punkte, suderinamas su SESV 20 straipsniu ir Chartijos 24 straipsniu
119. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimo antra dalis susijusi su nepilnamečių Nyderlandų piliečių pilietybės netekimu, numatytu Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punkte, ir pagrindinėse bylose yra susijusi tik su G. J. M. Koopman dukters E. Duboux situacija. Kaip ir nagrinėjant minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą, svarbu patikrinti, ar šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punkte numatytu pilietybės netekimu yra siekiama bendrojo intereso tikslo ir ar neviršijama to, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
1. Dėl bendrojo intereso pagrindo, kurio siekiama Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktu
120. Pagal Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktą nepilnametis asmuo netenka Nyderlandų pilietybės, jei vienas iš jo tėvų netenka šios pilietybės pagal minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktą ir jei, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šis nepilnametis asmuo netampa asmeniu be pilietybės(28).
121. Dėl bendrojo intereso tikslo, kurio siekiama Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad iš šios nuostatos parengiamųjų darbų matyti, jog ja siekiama atkurti vienodą šeimos narių pilietybę.
122. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktas paremtas Europos konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad šios sutarties šalimi esanti valstybė gali numatyti, kad vaikai netenka pilietybės, jei jos netenka vienas iš jų tėvų(29). Be to, antrojo protokolo, kuriuo iš dalies keičiama 1993 m. vasario 2 d. Strasbūre pasirašyta (Europos) Konvencija dėl dvigubos pilietybės atvejų sumažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų asmenims, turintiems kelias pilietybes(30), trečiojoje konstatuojamojoje dalyje paminėtas raginimas užtikrinti vienodą šeimos narių pilietybę.
123. Tiesa, net tarptautiniu lygmeniu buvo abejojama tokio tikslo teisėtumu, vadovaujantis tuo pagrindu, kad nepilnamečiams turi būti pripažintos procedūrinės ir materialinės teisės atskirai nuo jų tėvų(31).
124. Neužsimindama apie tokių teisių egzistavimo pripažinimą, Nyderlandų vyriausybė savo pastabose, pateiktose šioje byloje, kelis kartus pabrėžė, kad tikslas išsaugoti vienodą šeimos narių pilietybę apima tai, kad (pirmiausia) vadovaujamasi vaiko interesais, kaip pripažinta taikant Europos konvencijos dėl pilietybės 7 straipsnio 2 dalį(32). Ši vyriausybė priduria, kad nacionalinių įstatymų leidėjas taip pat vadovavosi vaiko interesų pirmumu, įtvirtintu Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje(33), kai Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatė tam tikras išimtis dėl pilietybės netekimo nepilnamečių asmenų atveju.
125. Pritariu Nyderlandų vyriausybės pozicijai, kad įgyvendinant tikslą išsaugoti vienodą šeimos narių pilietybę būtinai turi būti atsižvelgta pirmiausia į vaiko interesus. Atsižvelgti į šiuos interesus yra tuo labiau svarbu, jei netekus Nyderlandų pilietybės nepilnamečiui asmeniui taip pat kyla rizika prarasti Sąjungos piliečio statusą.
126. Remdamasis šiais argumentais manau, kad tikslas užtikrinti arba atkurti vienodą šeimos narių pilietybę, jei įgyvendinant šį tikslą pirmiausia vadovaujamasi vaiko interesais, – tai teisėtas tikslas, kuris iš principo gali pateisinti nepilnamečio asmens valstybės narės pilietybės netekimą, dėl kurio savo ruožtu jis gali netekti Sąjungos pilietybės.
127. Tačiau reikia patikinti, ar priemonė, kurią Nyderlandų įstatymų leidėjas numatė šiam tikslui pasiekti, atitinka proporcingumo principą.
2. Dėl Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punkto proporcingumo
128. Nyderlandų vyriausybės teigimu, reikalavimas pirmiausia vadovautis vaiko, Sąjungos piliečio, interesais, nereiškia, kad jokiu atveju negalimas Nyderlandų pilietybės netekimas, dėl kurio netenkama Sąjungos pilietybės. Iš esmės ji priduria, kad tuomet, kai vienas iš tėvų yra praradęs faktinį ryšį su Nyderlandais, gali būti pagrįstai daroma prielaida, jog vaikas iš principo nebeturi faktinio ryšio su šia valstybe nare. Šis argumentas paaiškina, kodėl nepilnamečių asmenų pilietybės netekimas iš esmės įvyksta automatiškai, išskyrus tuos atvejus, kurie atitinka Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytas išimtis.
129. Toks samprotavimo būdas manęs neįtikina.
130. Tiesa, negalima ginčyti, kad vaiko, Sąjungos piliečio, interesų pirmumas galėtų iš principo prieštarauti valstybės narės pilietybės ir atitinkamai Sąjungos pilietybės netekimui.
131. Vis dėlto, pirma, pažymiu, kad Nyderlandų įstatymų leidėjas remiasi prielaida, kad vienoda šeimos narių pilietybė visada sutampa su vaiko interesų pirmumu, išskyrus išimtinius atvejus, kuriuos pats šis įstatymų leidėjas pripažino.
132. Antra, atrodo, kad Nyderlandų įstatymų leidėjas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nepilnamečiai Sąjungos piliečiai naudojasi šiuo statusu savarankiškai. Tačiau akivaizdu, kad Sąjungos piliečio statusas nėra suteikiamas tik pilnamečiams asmenims ir kad nepilnamečiai asmenys nėra antros kategorijos Sąjungos piliečiai(34). Nepilnamečiai asmenys iš esmės turi tas pačias teises, kurių kyla iš šio statuso, nepriklausomai nuo aplinkybės, kad šių teisių įgyvendinimas paprastai priklauso nuo tėvų globą užtikrinančių asmenų. Taigi nepilnamečių asmenų Sąjungos pilietybė ne išvedama iš jų tėvų, kurie patys yra Sąjungos piliečiai, pilietybės, – jie savarankiškai naudojasi Sąjungos piliečio statusu.
133. Manau, nepilnamečių asmenų turimo Sąjungos piliečio statuso savarankiškumas ir būtinybė pirmiausia vadovautis vaiko interesais reiškia, kad taikant valstybės narės teisės aktus, dėl kurių šios valstybės nepilnamečiai piliečiai netenka jos ir Sąjungos pilietybės, šie nepilnamečiai asmenys turi naudotis tokiomis pačiomis procedūrinėmis ir materialinėmis teisėmis, kurios pripažįstamos pilnamečiams asmenims.
134. Tačiau, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vaikai, Sąjungos piliečiai, kitaip nei pilnamečiai asmenys, neturi galimybės išvengti pilietybės netekimo ir paprašyti išduoti Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatytus dokumentus.
135. Iš tiesų vienas iš tėvų, Nyderlandų pilietis, galėtų imtis tokių veiksmų.
136. Tačiau tokių veiksmų atlikimas vaiko vardu nuolat priklauso nuo to, ar vienas iš tėvų imasi lygiagrečių veiksmų savo vardu. Jei taip nėra, vieno iš tėvų pilietybės netekimas automatiškai nulemia vaiko pilietybės netekimą.
137. Pavyzdžiui, jei vienas iš tėvų, Sąjungos pilietis, paprašė išduoti pasą tik savo vaikui, Sąjungos piliečiui, ir šis pasas buvo išduotas 2012 m., t. y. iki 2013 m. balandžio 1 d., bet po šios dienos šis vienas iš tėvų neteko Nyderlandų pilietybes, automatiškai ir jo vaikas neteks šios pilietybės ir Sąjungos pilietybės nuo tos datos, nors formaliai šis vaikas turi penkeriems metams, t. y. iki 2017 m., Nyderlandų valdžios institucijų išduotą pasą, ir galėtų būti manoma, kad šis vaikas iki 2022 m. gali naudotis pasekmėmis, kylančiomis atlikus veiksmą, kuris nutraukia Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatyto 10 metų termino skaičiavimą, ir atitinkamai gali išsaugoti Nyderlandų pilietybę ir Sąjungos pilietybę bent iki tos datos.
138. Tai, kad gali susiklostyti tokia situacija, tikrai nėra neįmanoma.
139. Puikiai galima įsivaizduoti, kad iki pasibaigiant 10 metų terminui Nyderlandų pilietybę turintis vienas iš vaiko, Nyderlandų piliečio, tėvų – prireikus su šio vaiko sutikimu – gali nuspręsti, kad jo vaikas suinteresuotas išsaugoti Nyderlandų pilietybę ir atitinkamai Sąjungos piliečio statusą, kol vienam iš tėvų pačiam dar nėra atsiradę pareigos pratęsti savo paso ar asmens tapatybės kortelės galiojimą, jei jis nori išsaugoti savo pilietybę.
140. Be to, taip pat visiškai įmanoma, kad dėl įvairių priežasčių nepilnametis asmuo gyventų atskirai nuo vieno iš savo tėvų Sąjungoje arba net Nyderlanduose.
141. Tačiau nė vienoje iš Nyderlandų pilietybės įstatymo nuostatų nenumatyta, kad tokiais atvejais nepilnametis asmuo nepraranda Nyderlandų pilietybės automatiškai dėl to, kad jos neteko vienas iš jo tėvų, nors to gali reikalauti vaiko, Sąjungos piliečio, interesų pirmumas.
142. Iš tiesų, kaip patikslino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir pakartoju aš, Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 3 ir 4 dalys, kurios leidžia nutraukti 10 metų gyvenimo trečiojoje šalyje termino skaičiavimą, taikomos tik pilnamečiams asmenims. Be to, nors Nyderlandų įstatymų leidėjas ir pripažino, kad galimos tikslo išsaugoti vienodą šeimos narių pilietybę išimtys, nė viena iš išimčių, numatytų Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, netaikoma pirma nurodytais atvejais.
143. Kita vertus, neatsižvelgęs į tokio pobūdžio situacijas, Nyderlandų įstatymų leidėjas daro prielaidą, kad nepilnamečio asmens, kaip Sąjungos piliečio, statusas dažniausiai yra papildomas pilnamečio asmens statuso atžvilgiu, išskyrus tam tikrus išimtinius atvejus, numatytus Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.
144. Manau, atitinkamos priemonės būtų mažiau ribojančios, kiek tai susiję su vaiko interesų pirmumu ir šio vaiko, kaip Sąjungos piliečio, statusu, jei, be kita ko, būtų numatyta bendra sąlyga, leidžianti nacionaliniam teismui atsižvelgti į minėtą interesą ir minėtą statusą visais atvejais, kai taikomos atitinkamos Nyderlandų įstatymo nuostatos, ir (arba) jei Nyderlandų piliečiams būtų suteikta galimybė imtis 10 metų termino skaičiavimą nutraukiančių veiksmų tik jų vaikų, Sąjungos piliečių, turinčių Nyderlandų pilietybę, vardu.
145. Be to, vien aplinkybė, kad tapęs pilnamečiu vaikas tam tikromis sąlygomis gali atgauti Nyderlandų pilietybę, negali kompensuoti to, kad šis asmuo, būdamas nepilnametis, apskritai neturėjo prarasti atitinkamos pilietybės, jei būtų tinkamai atsižvelgta į vaiko interesų pirmumą ir jo Sąjungos piliečio statusą.
146. Todėl manau, kad nenumatęs, išskyrus kelias Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytas išimtis, jog pirmiausia turi būti vadovaujamasi vaiko, Sąjungos piliečio, interesais, kai priimamas bet koks sprendimas, dėl kurio šis vaikas gali netekti Sąjungos pilietybės, Nyderlandų įstatymų leidėjas viršijo tai, kas yra būtina siekiant tikslo išsaugoti vienodą šeimos narių pilietybę pirmiausia vadovaujantis vaiko interesais.
147. Ši išvada, kuria gerbiama tai, kad nacionalinių įstatymų leidėjas turi pagrindinę kompetenciją apibrėžti pilietybės netekimo sąlygas, akivaizdžiai neprieštarauja išvadai, kurią siūlau padaryti dėl pilnamečių asmenų. Iš tiesų šiuo atveju nekalbama apie tai, kad vietoj atitinkamos valstybės narės pilietybės netekimą pagrindžiančio kriterijaus, kurį pasirinko nacionalinis įstatymų leidėjas, turi būti taikomas kitas kriterijus, kuriuo šis įstatymų leidėjas nesivadovavo, o apsiribojama patikrinimu, ar priemonės, kurias patvirtino šis įstatymų leidėjas norimam tikslui pasiekti, neviršija to, kas būtina jam įgyvendinti.
148. Kitaip tariant, norint atlikti šią kontrolę, nereikia atsižvelgti nei į konkrečias aplinkybes, rodančias, kad tas asmuo išsaugojo ryšį su atitinkama valstybe nare, remiantis kriterijumi, kuriuo nacionalinis įstatymų leidėjas nesivadovavo ir kuris leidžia netaikyti kriterijaus, nacionalinių įstatymų leidėjo pasirinkto įgyvendinant jo kompetenciją apibrėžti pilietybės netekimo sąlygas, nei galimų konkrečių ir individualių pasekmių, kurių kils dėl Sąjungos pilietybės netekimo(35).
149. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, siūlau į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto klausimo antrą dalį atsakyti, kad pagal SESV 20 straipsnį ir Chartijos 24 straipsnį draudžiamos tokios įstatymo nuostatos, kaip Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis, kuriose numatyta, kad, išskyrus išimtinius atvejus, nepilnametis asmuo netenka savo valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos piliečio statuso ex lege dėl to, kad vienas iš jo tėvų neteko pilietybės.
D. Dėl Teisingumo Teismo sprendimo poveikio apribojimo laiko atžvilgiu
150. Per posėdį Nyderlandų vyriausybė paprašė, kad sprendimo, kuris bus priimtas, poveikis laiko atžvilgiu būtų apribotas, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Nyderlandų pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 16 straipsnio 1 dalies d punktas neatitinka proporcingumo principo.
151. Mano nuomone, net jei Teisingumo Teismas iš tiesų padarytų tokią išvadą, šis prašymas negali būti patenkintas.
152. Primintina, jog tam, kad būtų galima nuspręsti taikyti tokį apribojimą, turi būti tenkinami du esminiai kriterijai, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumas ir didelių sunkumų rizika(36).
153. Konkrečiau kalbant, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog vien finansinių pasekmių, galinčių kilti valstybei narei dėl prejudicine tvarka priimto sprendimo, savaime nepakanka, kad būtų pateisintas šio sprendimo poveikio apribojimas laiko atžvilgiu.
154. Iš esmės tokį sprendimo būdą Teisingumo Teismas taikė tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, be kita ko, kai dėl didelio skaičiaus teisinių santykių, sukurtų veikiant sąžiningai ir remiantis teisėtai galiojančiais laikomais teisės aktais, egzistuoja sunkių ekonominių padarinių atsiradimo rizika ir kai paaiškėja, jog asmenys ir nacionalinės valdžios institucijos buvo paskatinti elgtis Sąjungos teisės neatitinkančiu būdu dėl objektyvaus ir didelio Sąjungos teisės nuostatų turinio neapibrėžtumo, prie kurio galbūt prisidėjo ir kitų valstybių narių ar Komisijos elgesys(37).
155. Savo prašymui pagrįsti Nyderlandų vyriausybė nepateikė jokio įrodymo dėl galimų didelių sunkumų ir sunkių ekonominių padarinių, kurių galėtų kilti, jei Teisingumo Teismas pripažintų, jog pagrindinėse bylose nagrinėjamos įstatymo nuostatos nesuderinamos su Sąjungos teise. Konkrečiai kalbant, ši vyriausybė apsiribojo lakonišku teiginiu, kad yra daug Nyderlandų piliečių, netekusių pilietybės per kelerius praėjusius metus, ir nepateikė net menkiausios informacijos, kuri leistų nustatyti atitinkamų asmenų skaičių ir tai, kokių sunkumų ir galimų ekonominių padarinių kiltų Nyderlandams dėl atitinkamų asmenų Nyderlandų pilietybės atkūrimo.
156. Taigi siūlau bet kuriuo atveju atmesti Nyderlandų vyriausybės prašymą, kad Teisingumo Teismas apribotų sprendimo, kuris bus priimtas, poveikį laiko atžvilgiu.
IV. Išvada
157. Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai) prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
1. SESV 20 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos tokios įstatymo nuostatos, kaip Rijkswet op het Nederlanderschap (Nyderlandų pilietybės įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies c punktas ir 4 dalis, kuriose numatyta, kad pilnametis asmuo, turintis ir trečiosios valstybės pilietybę, netenka valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos piliečio statuso ex lege tuo pagrindu, kad per 10 metų laikotarpį nepertraukiamai nuolat gyveno užsienyje už Europos Sąjungos ribų.
2. SESV 20 straipsnis ir Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos tokios įstatymo nuostatos, kaip Nyderlandų pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies d punktas ir 2 dalis, kuriose numatyta, kad, išskyrus išimtinius atvejus, nepilnametis asmuo, turintis ir trečiosios valstybės pilietybę, netenka savo valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos piliečio statuso ex lege dėl to, kad vienas iš jo tėvų neteko pilietybės.