Language of document : ECLI:EU:C:2012:684

Byla C‑199/11

Europese Gemeenschap

prieš

Otis NV ir kt.

(Rechtbank van koophandel te Brussel prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Atstovavimas Europos Sąjungai nacionaliniuose teismuose – EB 282 straipsnis ir SESV 335 straipsnis – Prašymas atlyginti žalą, kuri Sąjungai padaryta sudarius kartelį – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis – Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą – Teisė kreiptis į teismą – Šalių procesinis lygiateisiškumas – Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnis“

Santrauka – 2012 m. lapkričio 6 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas

1.        Europos Sąjunga – Atstovavimas nacionaliniuose teismuose ‒ Civilinis ieškinys dėl žalos, Sąjungai padarytos atliekant antikonkurencinius veiksmus, kurie galėjo pažeisti Sąjungos institucijų ar įstaigų įvykdytus viešuosius pirkimus, atlyginimo ‒ Komisijos atstovavimo įgaliojimai – Komisijai tenkanti pareiga turėti šių institucijų ar įstaigų šiuo tikslu suteiktą įgaliojimą – Nebuvimas

(EB 81 ir 282 straipsniai; SESV 101 straipsnis)

2.        Konkurencija – Karteliai – Draudimas – Teisė reikalauti panaikinti pagal EB 81 straipsnį draudžiamą kartelį ir atlyginti patirtą žalą ‒ Sąjungai priklausanti tokia pati teisė

(EB 81 straipsnis)

3.        Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Apimtis

(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis)

4.        Konkurencija – Sąjungos taisyklės – Taikymas nacionaliniuose teismuose – Susitarimo ar veiksmų, dėl kurių jau buvo priimtas Komisijos sprendimas, vertinimas – Sąlygos

(SESV 101 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnis)

5.        Prejudiciniai klausimai – Galiojimo vertinimas – Negaliojimo konstatavimas – Nacionalinių teismų kompetencijos nebuvimas

(SESV 267 straipsnis)

6.        Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Įtvirtinimas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje – Komisijos priimtų konkurencijos srities sprendimų teisminė kontrolė – Teisėtumo ir neribotos jurisdikcijos teisinė ir faktinė kontrolė – Pažeidimas – Nebuvimas

(SESV 261 ir 263 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnis)

7.        Sąjungos teisė – Principai – Teisė į veiksmingą teisminę gynybą – Įtvirtinimas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje – Antikonkurencinius veiksmus konstatuojantis Komisijos sprendimas – Komisijos ieškinys dėl žalos atlyginimo nacionaliniame teisme, pateiktas dėl Sąjungai antikonkurenciniais veiksmais padarytos žalos – Nacionalinių teismų pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų antikonkurencinius veiksmus konstatuojančiam Komisijos sprendimui – Nacionalinių teismų jurisdikcija vertinti padarytos žalos ir priežastinio ryšio buvimą – Pažeidimas – Nebuvimas

(EB 81 straipsnis; SESV 101 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 punktas; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 16 straipsnis)

1.        Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia Komisijai atstovauti Sąjungai nacionaliniame teisme, kuriam pateiktas civilinis ieškinys dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį ar atliekant veiksmus, kurie draudžiami pagal EB 81 straipsnį ir SESV 101 straipsnį ir kurie galėjo padaryti poveikį tam tikroms skirtingų Sąjungos institucijų ir įstaigų sudarytoms viešųjų pirkimų sutartims, atlyginimo, ir Komisijai šiuo tikslu nereikia gauti šių institucijų ar įstaigų įgaliojimo.

(žr. 36 punktą, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Kiekvienas asmuo turi teisę teisme pasiremti EB 81 straipsnio pažeidimu, taigi ir nurodyti, kad šiuo straipsniu draudžiamas kartelis arba veiksmai yra niekiniai. Kiek tai susiję su galimybe prašyti atlyginti žalą, padarytą sutartimi ar veiksmais, kurie gali apriboti arba iškreipti konkurenciją, primintina, kad visiškam EB 81 straipsnio veiksmingumui ir, konkrečiai kalbant, jo 1 dalyje nurodyto draudimo veiksmingumui būtų pakenkta, jei bet kuris asmuo negalėtų prašyti atlyginti žalos, jam padarytos sutartimi ar veiksmais, kurie gali apriboti arba iškreipti konkurenciją. Iš tikrųjų tokia teisė sustiprina Sąjungos konkurencijos taisyklių veikimą ir atgraso nuo dažnai slaptų susitarimų ar veiksmų, galinčių riboti ar iškreipti konkurenciją. Šiuo požiūriu nacionaliniuose teismuose nagrinėjami ieškiniai dėl žalos atlyginimo gali labai prisidėti prie veiksmingos konkurencijos Sąjungoje palaikymo.

Darytina išvada, kad visi asmenys turi teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei tarp tokios žalos ir EB 81 straipsniu uždrausto susitarimo ar veiksmų yra priežastinis ryšys. Todėl šią teisę turi ir Sąjunga.

(žr. 40–44 punktus)

3.        Veiksmingos teisinės gynybos principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas, kuris dabar įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Minėtu 47 straipsniu Sąjungos teisėje užtikrinama apsauga, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 6 straipsnio 1 dalyje. Veiksmingos teisminės gynybos principą, įtvirtintiną minėtame 47 straipsnyje, sudaro įvairūs elementai, apimantys pirmiausia teisę į gynybą, šalių procesinį lygiateisiškumą, teisę kreiptis į teismą, teisę gauti teisinę pagalbą, būti ginamam ir atstovaujamam.

Kalbant apie teisę kreiptis į teismą, tam, kad „teismas“ pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį galėtų priimti sprendimą dėl ginčo, susijusio su iš Sąjungos teisės išplaukiančiomis teisėmis ir pareigomis, reikia, kad jis turėtų jurisdikciją nagrinėti visus klausimus, susijusius su jo nagrinėjamai bylai svarbiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kuris neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos, apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai mažiau palankioje padėtyje nei jos priešininkas. Taigi šalių procesiniu lygiateisiškumu siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp proceso šalių ir garantuoti, kad bet kuri proceso šalis galėtų susipažinti ir užginčyti kiekvieną teismui pateiktą dokumentą. Tačiau žalą, kuri atsirado dėl pusiausvyros pažeidimo, paprastai turi įrodyti ją patyręs asmuo.

(žr. 46–49, 71, 72 punktus)

4.        Nacionalinių teismų priimami sprendimai dėl susitarimų, sprendimų ar veiklos, kuriuos, be kita ko, apima SESV 101 straipsnis ir dėl kurių jau priimtas Komisijos sprendimas, negali prieštarauti šiam Komisijos sprendimui. Šis principas taikomas ir tuomet, kai į nacionalinius teismus kreipiamasi su ieškiniu dėl žalos, Sąjungai padarytos karteliu ar veiksmais, kurie šios institucijos sprendimu buvo pripažinti prieštaraujančiais SESV 101 straipsniui, atlyginimo. Taigi Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymas yra grindžiamas nacionalinių teismų ir atitinkamai Komisijos arba Sąjungos teismų lojalaus bendradarbiavimo pareiga, pagal kurią kiekviena institucija veikia pagal Sutarties jai priskirtas funkcijas.

Todėl taisyklė, pagal kurią nacionaliniai teismai negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros, yra konkreti kompetencijų paskirstymo tarp, viena vertus, nacionalinių teismų ir, kita vertus, Komisijos ir Sąjungos teismų, Sąjungoje išraiška.

(žr. 50–52, 54 punktus)

5.        Žr. nutarties tekstą.

(žr. 53 punktą)

6.        Taisyklė, pagal kurią nacionaliniai teismai negali priimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros, nereiškia, kad šalys nacionaliniame teisme vykstančiame procese neturi teisės kreiptis į teismą.

Iš tiesų Sąjungos teisėje numatyta Komisijos sprendimų, susijusių su SESV 101 straipsnio taikymo procedūra, teisminės priežiūros sistema, pagal kurią suteikiamos visos garantijos, kurių reikalaujama pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį. Taigi Komisijos sprendimo teisėtumą gali peržiūrėti Sąjungos teismai pagal SESV 263 straipsnį.

Nors tose srityse, kuriose atliekami kompleksiniai ekonominiai vertinimai, Komisija turi diskreciją ekonominėje srityje, tai nereiškia, kad Sąjungos teismas turi susilaikyti nuo Komisijos ekonominių duomenų aiškinimo kontrolės. Iš tiesų Sąjungos teismas turi patikrinti ne tik pateikiamų įrodymų materialinį teisingumą, jų patikimumą ir nuoseklumą, bet ir tai, ar šie įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos reikėjo atsižvelgti vertinant kompleksinę situaciją, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas. Sąjungos teismas taip pat turi savo iniciatyva patikrinti, ar Komisija nurodė savo sprendimo motyvus ir pirmiausia, ar ji paaiškino, kaip lygino aplinkybes, į kurias atsižvelgė, ir kodėl pateikė tokį jų vertinimą. Be to, Sąjungos teismas turi atlikti jam priskirtą teisėtumo kontrolę remdamasis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, pateiktomis ieškinio pagrindams pagrįsti. Atlikdamas šią kontrolę teismas negali remtis Komisijos turima diskrecija, nei kiek tai susiję su pasirinktais elementais, į kuriuos atsižvelgta taikant Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, nustatymo metodo gairėse nurodytus baudos nustatymo kriterijus, nei kiek tai susiję su šių elementų vertinimu, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę. Galiausiai teisėtumo kontrolę papildė neribota jurisdikcija, kuri Sąjungos teismui buvo suteikta pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį, o šiuo metu – pagal Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį, remiantis SESV 261 straipsniu. Ši jurisdikcija, be paprastos sankcijos teisėtumo kontrolės, teismui suteikia teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, ir todėl panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę arba periodinę baudą.

Taigi Sutartyse nustatyta kontrolė reiškia, kad Sąjungos teismas vykdo ir teisinių, ir faktinių aplinkybių kontrolę ir kad jis turi teisę vertinti įrodymus, panaikinti ginčijamą sprendimą ir pakeisti baudų dydžius. Iš to matyti, kad SESV 263 straipsnyje numatyta teisėtumo kontrolė, kurią papildo Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija, kiek tai susiję su baudos dydžiu, neprieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtinto veiksmingos teisminės gynybos principo reikalavimams.

(žr. 54–57, 59–63 punktus)

7.        Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu nedraudžiama Komisijai Sąjungos vardu nacionaliniame teisme pateikti ieškinį dėl žalos, Sąjungai padarytos sudarant kartelį arba veiksmais, kurių prieštaravimas EB 81 straipsniui arba SESV 101 straipsniui buvo konstatuotas šios institucijos sprendimu, atlyginimo.

Toks civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo reiškia ne tik tai, kad konstatuotas žalą sukėlęs įvykis, bet ir tai, kad atsirado žala, ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šios žalos ir minėto ją sukėlusio įvykio. Nors tiesa, kad dėl nacionaliniam teismui tenkančios pareigos nepriimti sprendimų, prieštaraujančių Komisijos sprendimui, konstatuojančiam SESV 101 straipsnio pažeidimą, jis iš tiesų privalo sutikti, kad egzistuoja kartelis ar draudžiami veiksmai, vis dėlto pažymėtina, jog žalos ir tiesioginio priežastinio ryšio tarp jos ir aptariamo kartelio ar draudžiamų veiksmų buvimo klausimas paliekamas nacionalinio teismo vertinimo diskrecijai. Iš tikrųjų, net kai Komisija savo sprendime nustatė konkrečias pažeidimo pasekmes, nacionalinis teismas visuomet turi individualiai nustatyti, kokia žala buvo padaryta kiekvienam iš ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikusių asmenų. Toks vertinimas neprieštarauja Reglamento Nr. 1/2003 16 straipsniui.

(žr. 65, 66, 77 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)