PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2004 m. liepos 8 d.(*)

„Konkurencija – Karteliniai susitarimai – Besiūlių plieno vamzdžių rinkos – Pažeidimo trukmė – Baudos“

Byloje T-44/00,

Mannesmannröhren-Werke AG, įsteigta Mülheim an der Ruhr (Vokietija), atstovaujama advokato M. Klusmann, nurodžiusio adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą M. Erhart ir A. Whelan, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovę,

dėl ieškinio, kuriuo prašoma panaikinti 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimą 2003/382/EB, priimtą taikant procedūrą pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla IV/E‑1/35.860‑B – Besiūliai plieno vamzdžiai) (OL L 140, 2003, p. 1), arba sumažinti ieškovei paskirtos baudos dydį,

EUROPOS BENDRIJŲ PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai J. Pirrung ir A. W. H. Meij,

sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. kovo 19, 20 ir 21 dienos posėdžiams,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės ir procedūra

1       Ši byla susijusi su 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimu 2003/382/EC, priimtu taikant procedūrą pagal EB sutarties 81 straipsnį (byla IV/E‑1/35.860‑B besiūliai plieno vamzdžiai) (OL L 140, 2003, p. 1; toliau – ginčijamas sprendimas).

2       Ginčijamas Komisijos sprendimas yra skirtas aštuonioms besiūlius anglinio plieno vamzdžius gaminančioms įmonėms (toliau – įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas). Keturios iš šių įmonių yra iš Europos (toliau – Europos gamintojai arba Bendrijos gamintojai): Mannesmannröhren-Werke AG (toliau – Mannesmann arba ieškovė), Vallourec SA, Corus UK Ltd (buvusi British Steel plc, vėliau – British Steel Ltd, toliau – Corus) ir Dalmine SpA. Kitos keturios įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, yra iš Japonijos (toliau – Japonijos gamintojai): NKK Corp., Nippon Steel Corp. (toliau – Nippon), Kawasaki Steel Corp. (toliau – Kawasaki) ir Sumitomo Metal Industries Ltd (toliau – Sumitomo).

 Administracinė procedūra

3       1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu Europos laisvos prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija pagal Europos ekonominės erdvės susitarimo, patvirtinto 1993 m. gruodžio 13 d. Tarybos ir Komisijos sprendimu 94/1/EAPB, EB dėl Europos ekonominės erdvės sutarties sudarymo tarp Europos Bendrijų, jų valstybių narių ir Austrijos Respublikos, Suomijos Respublikos, Islandijos Respublikos, Lichtenšteino Kunigaikštystės, Norvegijos Karalystės, Švedijos Karalystės ir Šveicarijos Konfederacijos (OL L 1, 1994, p. 1), Protokolo Nr. 23 8 straipsnio 3 dalį įgaliojo savo narį, atsakingą už konkurencijos klausimus, prašyti Komisiją Bendrijos teritorijoje atlikti tyrimą dėl galimų antikonkurencinių veiksmų, susijusių su anglinio plieno vamzdžiais, naudojamais Norvegijos naftos pramonėje gręžimui ir transportui.

4       1994 m. lapkričio 25 d. neskelbtu sprendimu (byla IV/35.304, toliau – 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimas), pateiktu Komisijos administracinės bylos 3 puslapyje ir priimtu dvigubu teisiniu pagrindu pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17: Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties 81 ir 82 straipsnius (OL 13, 1962, p. 204) 14 straipsnio 3 dalį ir pagal 1994 m. lapkričio 17 d. ELPA priežiūros institucijos sprendimą, Komisija nusprendė atlikti tyrimą. Šis tyrimas turėjo apimti 1994 m. lapkričio 17 d. ELPA priežiūros institucijos sprendime nurodytus veiksmus, galėjusius pažeisti ne vien EEE susitarimo 53 straipsnį (toliau – EEE 53 straipsnis), bet ir EB 81 straipsnį. Komisija išsiuntė 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimą aštuonioms įmonėms, tarp jų – Mannesmann, Corus, Vallourec ir Sumitomo Deutschland GmbH, Sumitomo grupės įmonei. Remdamiesi šiuo sprendimu 1994 m. gruodžio 1 ir 2 d. Komisijos pareigūnai ir suinteresuotų valstybių narių konkurencijos institucijų atstovai šiose įmonėse atliko patikrinimus.

5       1995 m. gruodžio 6 d. sprendime ELPA priežiūros institucija konstatavo, kad jos nagrinėjama byla daro didelį poveikį prekybai tarp Bendrijos valstybių narių ir pagal EEE susitarimo 56 straipsnio 1 dalies c punktą priklauso Komisijos kompetencijai. Dėl šios priežasties ELPA priežiūros institucija nusprendė perduoti bylą Komisijai pagal EEE susitarimo 23 protokolo 10 straipsnio 3 dalį. Nuo tada Komisija bylai paskyrė naują numerį (IV/E‑1/35.860).

6       Nuo 1996 m. rugsėjo mėn. iki 1997 m. gruodžio mėn. Komisija Vallourec, Dalmine ir Mannesmann atliko papildomus tyrimus pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnio 2 dalį. 1996 m. rugsėjo 17 d. ji atliko tyrimą Vallourec, kur Vallourec Oil & Gas, prezidentas Verluca pateikė pareiškimą, esantį Komisijos bylos 6356 puslapyje (toliau – 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimas), kuriuo Komisija remiasi ginčijamame sprendime. Vėliau Komisija pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį visoms įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, ir kai kurioms kitoms įmonėms išsiuntė prašymus pateikti informaciją.

7       Dalimine ir Argentinos įmonėms Siderca SAIC (toliau – Siderca) ir Techint Group atsisakius pateikti dalį reikalaujamos informacijos, Komisija jų atžvilgiu pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį priėmė 1997 m. spalio 6 d. Sprendimą (C(1997) 3036, IV/35.860, plieno vamzdžiai, neskelbtas). Siderca ir Dalmine Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo. 1998 m. birželio 24 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Dalmine prieš Komisiją (T‑596/97, Rink. p. II‑2383) Dalmine pateiktas ieškinys dėl panaikinimo pripažintas akivaizdžiai nepriimtinu, o Siderca ieškinys dėl panaikinimo, šiai jį atsiėmus, 1998 m. birželio 7 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi Siderca prieš Komisiją (T‑8/98, dar nepaskelbta Rinkinyje) išbrauktas iš registro.

8       Mannesmann taip pat atsisakė pateikti Komisijai dalį reikalaujamos informacijos. Nors 1998 m. gegužės 15 d. pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį Komisija šios įmonės atžvilgiu priėmė sprendimą (C(1998) 1204 IV/35.860, plieno vamzdžiai, neskelbtas), Mannesmann nepakeitė savo pozicijos. Įmonė dėl šio sprendimo taip pat pateikė ieškinį Pirmosios instancijos teisme. 2001 m. vasario 20 d. sprendimu Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją (T‑112/98, Rink. p. II‑729) Pirmosios instancijos teismas iš dalies panaikino sprendimą bei atmetė likusią ieškinio dalį.

9       1999 m. sausį Komisija priėmė du pranešimus apie kaltinimus dėl anglinio plieno vamzdžių su siūlėmis ir dėl besiūlių anglinio plieno vamzdžių. Be to, ji padalijo bylą į dvi dalis – bylą IV/E‑1/35.860‑A dėl anglinio plieno vamzdžių su siūlėmis ir bylą IV/E‑1/35.860‑B dėl besiūlių anglinio plieno vamzdžių.

10     Byloje dėl besiūlių anglinio plieno vamzdžių Komisijos pranešimas apie kaltinimus (toliau – PK) yra skirtas aštuonioms įmonėms, ginčijamo sprendimo adresatėms, bei Siderca ir Meksikos įmonei Tubos de Acero de México SA. Nuo 1999 m. vasario 11 d. iki balandžio 20 d. tos įmonės galėjo susipažinti su Komisijos šioje byloje surinkta medžiaga. Be to, 1999 m. gegužės 11 d. Komisija išsiuntė laiškus su 1994 m. lapkričio sprendimų kopijomis įmonėms, kurioms šie sprendimai nebuvo skirti, nes jos nebuvo su jais susipažinusios.

11     Pateikus rašytinius paaiškinimus 1999 m. birželio 9 d. anglinio plieno vamzdžių su siūlėmis byloje ir 1999 m. birželio 10 d. besiūlių anglinio plieno vamzdžių byloje, Komisija išklausė įmonių, kurioms buvo skirti šie du pranešimai apie kaltinimus, nuomonę. 1999 m. liepą ji informavo įmones, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus byloje IV/E‑1/35.860‑A dėl anglinio plieno vamzdžių su siūlėmis, kad nutraukia tyrimą dėl šių produktų. Bylą IV/E‑1/35.860‑B Komisija tęsė.

12     Tokiomis aplinkybėmis 1999 m. gruodžio 8 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

 Nagrinėjamos prekės

13     Byloje IV/E‑1/35.860‑B nagrinėjamos prekės yra besiūliai anglinio plieno vamzdžiai, naudojami naftos ir dujų pramonėje. Jie skirstomi į dvi dideles prekių grupes.

14     Pirmoji prekių grupė – gręžimo vamzdžiai, paprastai vadinami „Oil Country Tubular Goods“, arba OCTG. Jie gali būti parduodami nesriegiuoti (nesriegiuoti vamzdžiai) arba sriegiuoti. Sriegiavimas leidžia sujungti OCTG vamzdžius. Tai daroma pagal American Petroleum Institute (API) nustatytus standartus (taip sujungti vamzdžiai toliau vadinami standartiniais OCTG vamzdžiais) arba taikant specialius, dažniausiai patentuotus, būdus. Antruoju atveju tai daroma srieginiu sujungimu arba „pirmosios klasės“ ar „premium“ jungtimis (šitaip sujungti vamzdžiai toliau vadinami OCTG premium vamzdžiais).

15     Antrąją prekių grupę sudaro besiūliai anglinio plieno vamzdžiai naftai ar dujoms transportuoti („line pipe“), kurie skirstomi į standartinius ir į pagamintus specialiems projektams įgyvendinti (toliau – transportavimo vamzdžiai projektams).

 Ginčijamame sprendime Komisijos nustatyti pažeidimai

16     Ginčijamame sprendime Komisija nustatė, pirma, kad aštuonios įmonės, kurioms skirtas šis sprendimas, sudarė susitarimą, kurio vienas tikslų – abipusė nacionalinių rinkų apsauga (ginčijamo sprendimo 62–67 konstatuojamosios dalys). Remiantis šiuo susitarimu kiekviena įmonė įsipareigojo kitos susitarimo šalies nacionalinėje rinkoje nepirkti standartinių OCTG vamzdžių ir transportavimo vamzdžių projektams. Susitarimas buvo sudarytas per susitikimus tarp Bendrijos ir Japonijos gamintojų, žinomų kaip Europos-Japonijos klubas. Nacionalinės rinkos apsaugos principas buvo vadinamas „Pagrindinėmis taisyklėmis“ („Pagrindais“). Komisija taip pat nurodė, kad Pagrindinių taisyklių iš tiesų buvo laikomasi ir dėl šios priežasties susitarimas turėjo konkurenciją ribojantį poveikį bendrajai rinkai (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).

17     Komisija nustatė, kad šis susitarimas atitinka EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo sąlygas (ginčijamo sprendimo 109 konstatuojamoji dalis). Dėl to Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje konstatavo, kad ši norma buvo pažeista, bei aštuonias įmones, kurioms skirtas sprendimas, nubaudė baudomis.

18     Dėl pažeidimo trukmės Komisija nusprendė, kad nors Europos-Japonijos klubas susirinkdavo nuo 1977 m. (ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamoji dalis), tinkamiausia pažeidimo pradžios data baudų dydžiui nustatyti yra 1990 m., nes nuo 1977 iki 1990 m. tarp Europos Bendrijos ir Japonijos galiojo savanoriškų eksporto apribojimų susitarimai (toliau – savanoriškų ribojimų susitarimai) (ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoji dalis). Komisijos teigimu, pažeidimas pasibaigė 1995 m. pabaigoje (ginčijamo sprendimo 96 ir 97 konstatuojamosios dalys).

19     Nustatydama baudų dydžius aštuonioms įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, Komisija pripažino pažeidimą labai sunkiu, mat nagrinėjamu susitarimu buvo siekiama apsaugoti nacionalines rinkas, o tai pakenkė tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui (ginčijamo sprendimo 161 ir 162 konstatuojamosios dalys). Kita vertus, ji pripažino, kad įmonių, kurioms buvo skirtas sprendimas, besiūlių anglinio plieno vamzdžių pardavimai siekė tik maždaug 73 milijonus eurų per metus. Dėl to Komisija, atsižvelgdama į pažeidimo sunkumą, kiekvienai iš aštuonių įmonių paskyrė 10 milijonų eurų baudą. Kadangi visos šios įmonės buvo didelės, Komisija nusprendė taikyti vienodus baudos dydžius (ginčijamo sprendimo 162, 163 ir 165 konstatuojamosios dalys).

20     Nustatydama pagrindinį baudos dydį Komisija nusprendė, kad pažeidimas buvo vidutinės trukmės, ir už kiekvienus pažeidimo metus 10 % padidino baudos dydį, numatytą už pažeidimo sunkumą (ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto atsižvelgdama į tai, kad plieno vamzdžių sektorių yra ištikusi ilgalaikė krizė bei kad nuo 1991 m. situacija šiame sektoriuje pablogėjo, Komisija dėl lengvinančių aplinkybių 10 % sumažino šiuo pagrindinius dydžius (ginčijamo sprendimo 168 ir 169 konstatuojamosios dalys). Pagaliau, remdamasi Komisijos sprendimo 96/C 207/04 dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 207, 1996, p. 4, toliau – pranešimas dėl bendradarbiavimo) D 2 punktu, Komisija 40 % sumažino Vallourec paskirtos baudos dydį bei 20 % Dalmine baudą, nes šios įmonės bendradarbiavo su Komisija per administracinę procedūrą (170–173 ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalys).

21     Kiekvienai įmonei paskirtos baudos dydis, gaunamas atlikus 19 ir 20 punktuose nurodytus skaičiavimus, yra nustatytas ginčijamo sprendimo 4 straipsnyje (žr. 33 punktą).

22     Antra, ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje Komisija nustatė, kad sutartys, sudarytos tarp Bendrijos gamintojų dėl nesriegiuotų vamzdžių pardavimo Jungtinės Karalystės rinkoje, pažeidžia teisės normas (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis). Vis dėlto už šį pažeidimą Komisija neskyrė papildomos baudos, nes šios sutartys iš tiesų buvo tik priemonės įgyvendinti nacionalinių rinkų apsaugos principą, dėl kurio buvo susitarta Europos‑Japonijos klube (ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoji dalis).

 Pagrindinės ginčijamame Komisijos sprendime nustatytos aplinkybės

23     Europos-Japonijos klubas susirinkdavo 1977–1994 m. maždaug du kartus per metus (ginčijamo sprendimo 60 konstatuojamoji dalis). Komisija nustatė, kad nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimo tokie susitikimai vyko 1992 m. balandžio 14 d. Florencijoje, 1992 m. spalio 23 d. – Tokijuje, 1993 m. gegužės 19 d. – Paryžiuje, 1993 m. lapkričio 5 d. – Tokijuje ir 1994 m. kovo 16 d. – Kanuose. Be to, Komisija pažymėjo, kad Vallourec 1991 m. lapkričio 4 d. rašte „Informacija dėl Europos‑Japonijos klubo“, esančiame Komisijos bylos 4350 puslapyje ir 1990 m. liepos 24 d. dokumente „1990 m. liepos 24 d. susitikimas su British Steel“, esančiame Komisijos bylos 15586 puslapyje, nurodyta, kad Europos-Japonijos klubo susitikimai taip pat vyko 1989 ir 1991 metais.

24     Europos-Japonijos klube parengtą susitarimą sudarė trys dalys: pirmoji – Pagrindinės taisyklės, susijusios su nacionalinių rinkų apsauga (apibūdintos 16 punkte), kurios pagal ginčijamo sprendimo 1 straipsnį yra teisės pažeidimas, antroji – kainų nustatymas kvietimų teikti pasiūlymus atvejais ir minimalios kainos „specialioms rinkoms“ („special markes“) ir trečioji – kitų pasaulio rinkų, išskyrus Kanados ir Jungtinių Amerikos Valstijų, pasidalijimas taikant pasidalijimo raktų principą („sharing keys“) (ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamoji dalis). Savo išvadas dėl Pagrindinių taisyklių egzistavimo Komisija grindžia dokumentiniais įrodymais, išvardytais ginčijamo sprendimo 62–67 konstatuojamosiose dalyse bei 68 konstatuojamojoje dalyje pateikta lentele. Šios lentelės duomenys rodo, kad įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, tiekiant OCTG vamzdžius ir transportavimo vamzdžius Japonijos ir kiekvieno iš keturių Bendrijos gamintojų vidaus rinkoms, vietos gamintojo dalis buvo labai didelė. Komisija nustatė, kad iš esmės susitarimo dalyvės laikėsi įsipareigojimų dėl nacionalinių rinkų apsaugos. Su kitomis dviejomis susitarimo dalimis susijusius įrodymus Komisija išdėsto ginčijamo sprendimo 70–77 konstatuojamosiose dalyse.

25     Kai 1990 m. Corus nusprendė nutraukti nesriegiuotų vamzdžių gamybą, Bendrijos gamintojai nebuvo tikri, ar nacionalinių rinkų apsaugos principas, remiantis nurodytomis Pagrindinėmis taisyklėmis, bus toliau taikomas Jungtinės Karalystės rinkoje. Tokiomis aplinkybėmis Vallourec ir Corus pasiūlė „Patobulintų pagrindinių taisyklių“ („fundamentals improved“) idėją, pagal kurią apribojimai Japonijos gamintojams Jungtinės Karalystės rinkoje būtų išlaikyti, nepaisant Corus pasitraukimo. 1990 m. liepą atnaujinus licenciją VAM sujungimo technologijai Vallourec ir Corus taip pat susitarė, kad nesriegiuotus vamzdžius Corus tiekti galės tik Vallourec, Mannesmann ir Dalmine (ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamoji dalis).

26     1991 m. balandį Corus uždarė gamyklą Clydesdale (Jungtinė Karalystė), kurioje buvo pagaminama apie 90 % visų nesriegiuotų vamzdžių. Tuomet Corus sudarė nesriegiuotų vamzdžių tiekimo sutartis su Vallourec (1991 m. liepos 24 d.), Dalmine (1991 m. gruodžio 4 d.) ir Mannesmann (1993 m. rugpjūčio 9 d.) pradiniam penkerių metų laikotarpiui, kuris automatiškai pratęsiamas, jei prieš dvylika mėnesių nebuvo pranešta apie nutraukimą (toliau – tiekimo sutartys). Remiantis šiomis sutartimis, kurios pateikiamos Komisijos bylos 12867, 12910 ir 12948 puslapiuose, kiekvienas iš naudos gavėjų turėjo apytiksliai užtikrinti atitinkamai 40 %, 30 % ir 30 % Corus poreikių, išskyrus mažo skersmens vamzdžius (79–82 konstatuojamosios dalys).

27     1993 m. Europos-Japonijos klubo veiklos principai buvo persvarstyti dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl Europos plieno pramonės pertvarkymo. Jungtinėje Karalystėje Corus nusprendė galutinai nutraukti besiūlių sriegiuotų vamzdžių gamybą. 1993 m. gruodžio 31 d Belgijoje buvo likviduota New Tubemeuse bendrovė (toliau – NTM), kurios pagrindinė veiklos sritis buvo eksportas į Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Antra, į Bendrijos rinką patekę Lotynų Amerikos gamintojai bandė kvestionuoti Europos-Japonijos klubo rinkos pasidalijimą. Trečia, pasaulinėje naftos ir dujų gavybai bei naudojimui skirtų vamzdžių rinkoje vamzdžių su siūlėmis dalis gerokai išaugo, nors ir išliko nemažų regioninių skirtumų (ginčijamo sprendimo 83 ir 84 konstatuojamosios dalys).

28     Tokiomis aplinkybėmis Europos-Japonijos klubo nariai 1993 m. lapkričio 5 d. susitiko Tokijuje aptarti naujo susitarimo dėl rinkų pasidalijimo su Lotynų Amerikos gamintojais. Šiame susitikime sudaryto susitarimo turinys atsispindi 1997 m. lapkričio 12 d. Komisijai procedūroje nedalyvaujančio informatoriaus perduotame dokumente, kuris yra jos bylos 7320 puslapyje; ten, be kita ko, kalbama apie „pasidalijimo raktą“ (sharing key) (toliau – dokumentas „Pasidalijimo raktas“). Informatoriaus teigimu, šis dokumentas buvo gautas iš vieno susitikimo dalyvių prekybos agento. Dėl Europos pramonės pertvarkymo ir NTM uždarymo Bendrijos gamintojai gavo nuolaidų iš Japonijos ir Lotynų Amerikos gamintojų, kuriems NTM pasitraukimas iš eksporto rinkų buvo naudingiausias (ginčijamo sprendimo 85–89 konstatuojamosios dalys).

29     Corus priėmė galutinį sprendimą visiškai nutraukti besiūlių vamzdžių gamybą. 1994 m. vasario 22 d. Vallourec perėmė Corus vamzdžių sujungimo ir gamybos įrengimus ir įsteigė bendrovę Tubular Industries Scotland Ltd (toliau – TISL). 1994 m. kovo 31 d. TISL perėmė nesriegiuotų vamzdžių tiekimo sutarčių, kurias Corus buvo sudariusi su Dalmine ir Mannesmann, vykdymą. 1997 m. balandžio 24 d. ši su Mannesmann sudaryta sutartis dar galiojo. 1999 m. kovo 30 d. Dalmine nutraukė tiekimo sutartį su TISL (ginčijamo sprendimo 90–92 konstatuojamosios dalys).

30     Komisija teigia, kad šiomis sutartimis Bendrijos gamintojai tarpusavyje pasidalijo nesriegiuotų vamzdžių tiekimo į Jungtinę Karalystę rinką, kurioje panaudojama daugiau nei pusė Bendrijos OCTG vamzdžių. Todėl Komisija nusprendė, kad tai yra pagal EB 81 straipsnio 1 dalį draudžiamas kartelis.

 Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

31     Remiantis ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalimi aštuonios įmonės, kurioms skirtas šis sprendimas, „pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, dalyvaudamos <…> susitarime, kuris, be kita ko, numatė nacionalinės besiūlių standartinių OCTG vamzdžių ir (transportavimo vamzdžių projektams) rinkos apsaugą“.

32     Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Mannesmann, Vallourec, Dalmine, Sumitomo, Nippon, Kawasaki Steel Corp. ir NKK Corp. pažeidimas truko nuo 1990 iki 1995 m. Taip pat nustatyta, kad Corus pažeidimas truko nuo 1990 m. iki 1994 m. vasario.

33     Kitos reikšmingos ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies nuostatos yra tokios:

„2 straipsnis

1.      Padarydamos 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą sutartimis, kurios lėmė OCTG vamzdžių tiekimo (Corus) (nuo 1994 m. – Vallorec) pasidalijimą, (Mannesmann), Vallourec <…>, (Corus) ir Dalmine <…> pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį.

2.      (Corus) pažeidimas truko nuo 1991 m. liepos 24 d. iki 1994 m. vasario. Vallorec <...> pažeidimas truko nuo 1991 m. liepos 24 d. iki 1999 m. kovo 30 dienos. Dalmine atveju <...> pažeidimas truko nuo 1991 m. gruodžio 4 d. iki 1999 m. kovo 30 dienos. (Mannesmann) atveju pažeidimas truko nuo 1993 m. rugpjūčio 9 d. iki 1997 m. balandžio 24 dienos.

<...>

4 straipsnis

Pirmajame straipsnyje išvardytoms įmonėms už tame straipsnyje nustatytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

1)      (Mannesmann)      13 500 000 eurų

2)      Vallourec <...> 8 100 000 eurų

3)      (Corus)      12 600 000 eurų

4)      Dalmine <...> 10 800 000 eurų

5)      Sumitomo <...> 13 500 000 eurų

6)      Nippon <...> 13 500 000 eurų

7)      Kawasaki Steel Corp. <...> 13 500 000 eurų

8)      NKK Corp. <...> 13 500 000 eurų

<...>“

 Procesas Pirmosios instancijos teisme

34     Byla dėl ginčijamo sprendimo buvo pradėta septyniais Mannesmann, Corus, Dalmine, NKK Corp., Nippon, Kawasaki Steel Corp. ir Sumitomo ieškiniais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui nuo 2000 m. vasario 28 d. iki balandžio 3 dienos.

35     Išklausius šalis, 2002 m. birželio 18 d. nutartimi pagal Pirmosios instancijos teismo Darbo reglamento 50 straipsnį buvo nuspręsta septynias bylas sujungti, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis. Nuo tada, kai bylos buvo sujungtos, ieškovės septyniose bylose galėjo susipažinti su visa šio proceso medžiaga Pirmosios instancijos teismo sekretoriate. Taip pat buvo imtasi proceso organizavimo priemonių.

36     Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (antroji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį. 2003 m. kovo 19, 20 ir 21 d. posėdžiuose buvo išklausyti šalių žodiniai pasisakymai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

 Šalių reikalavimai

37     Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nepatenkinus pirmojo prašymo, sumažinti jai paskirtą baudą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

38     Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

39     Ieškinyje dėl panaikinimo ieškovė pirmiausia pateikia kelis teisinius pagrindus, kuriais ginčijamas administracinės procedūros teisėtumas. Be to, ji teigia, kad buvo pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis, nes Komisija nepateikė pakankamai ginčijamo sprendimo 1 bei 2 straipsniuose nurodytų pažeidimų įrodymų.

 Teisiniai pagrindai dėl procedūros nesilaikymo

 Teisinis pagrindas dėl teisės į gynybą pažeidimo Komisijai atsisakius leisti susipažinti su tam tikrais bylos dokumentais

–       Šalių argumentai

40     Ieškovė tvirtina, kad jai nebuvo leista susipažinti su visa administracine byla. Komisija neleido jai susipažinti su ELPA priežiūros institucijos pateiktais dokumentais tvirtindama, kad jie skirti vidaus naudojimui, ir nepateikdama jokio papildomo paaiškinimo bei neatsižvelgdama į jų turinį. Mannesmann taip pat teigia, kad taip iš jos buvo atimta teisė susipažinti su kai kuriais išteisinančiais dokumentais.

41     Be to, Mannesmann kritikuoja Komisiją nesilaikius Pranešimo 97/C 23/03 dėl prieigos prie bylos vidinių procedūros taisyklių prašymų apdorojimo atvejų, atitinkančių EB Sutarties (81) ir (82) straipsnius, EAPB Sutarties 65 ir 66 straipsnius bei Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 (OL C 23, 1997, p. 3; toliau – Pranešimas dėl susipažinimo su byla) II A punkte nustatytos procedūros. Pagal šį pranešimą bylą nagrinėjantis pareigūnas privalo patikrinti byloje esančių dokumentų klasifikavimą ir, jei reikalinga, išsiaiškinti, ar jie teisingai klasifikuoti kaip vidaus dokumentai. Ši dokumentų patikrinimo pareiga nepriklauso nuo ūkio subjektų iniciatyvos. Mannesmann teigia neturėjusi galimybės išsiaiškinti, ar pranešime apie kaltinimus bei administracinėje byloje yra visi ją išteisinantys dokumentai.

42     Be to, Mannesmann kritikuoja Komisiją neperdavus jai visų byloje esančių dokumentų sąrašo, kuris suteiktų įmonei galimybę pateikti prašymą susipažinti su tam tikrais dokumentais (1995 m. birželio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑30/91, Rink. p. II‑1775, 89 ir 93–95 punktai ir sprendimo ICI prieš Komisiją, T‑36/91, Rink.. p. II‑1847, 99 ir 103–105 punktai). Be to, šiame sąraše Komisija privalėjo nurodyti vidaus dokumentus (2000 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamo „Cemento“ sprendimu, T‑25/95, T‑26/95, T‑30/95–T‑32/95, T‑34/95–T‑39/95, T‑42/95–T‑46/95, T‑48/95, T‑50/95–T‑65/95, T‑68/95–T‑71/95, T‑87/95, T‑88/95, T‑103/95 ir T‑104/95, Rink.. p. II‑491, 168 ir 186 punktai). Taigi Komisija pažeidė teisę į gynybą. Tokio pažeidimo negalima ištaisyti Pirmosios instancijos teisme (minėto sprendimo Solvay prieš Komisiją 98 punktas).

43     Posėdyje Mannesmann pagal analogiją rėmėsi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43).

44     Komisija atsako, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką ji neprivalo suteikti galimybės susipažinti su vidaus dokumentais (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją T‑7/89, Rink. p. II‑1711, 54 punktas; 1993 m. balandžio 1 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas BPB Industries ir British Gypsum prieš Komisiją T‑65/89, Rink. p. II‑389 ir 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 420 punktas). Dėl dokumentų pobūdžio jais negalima remtis kaip pažeidimo įrodymais (žr. Pranešimo dėl susipažinimo su byla I A 3 punktą). Bet kuriuo atveju Mannesmann neįrodė, kad ginčijamas sprendimas remiasi dokumentais, su kuriais ji negalėjo susipažinti.

45     Komisija neabejoja, kad svarstomi dokumentai privalo būti klasifikuojami kaip vidaus dokumentai. Pagal Pranešimo dėl susipažinimo su byla II A 2 punkto c papunktį vidaus dokumentų sąvoka apima Komisijos korespondenciją su kitomis valstybinės valdžios institucijomis, kaip antai ELPA priežiūros institucija.

46     Mannesmann nepateikė jokių jos įtarimus patvirtinančių įrodymų dėl bylą nagrinėjančio pareigūno pareigos patikrinti bylos dokumentus. Komisija taip pat pažymi, kad Mannesmann nepasinaudojo Pranešimo dėl susipažinimo su byla II A 2 punkte nurodyta galimybe prašyti bylą nagrinėjančio pareigūno patvirtinimo, kad svarstomi dokumentai buvo skirti vidaus naudojimui.

47     Galiausiai Komisija atmeta argumentą, kad ji privalo pateikti įmonėms byloje esančių vidaus dokumentų sąrašą.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

48     Pranešimo dėl susipažinimo su byla II A 2 punkte nustatyta:

„Norint supaprastinti administravimą ir padidinti veiksmingumą, vidaus dokumentai ateityje bus talpinami į vidaus dokumentų, susijusių su tiriamomis bylomis (neprieinamų), kuriose jie išdėstyti chronologine tvarka, bylą. Tokios kategorijos klasifikavimą turi atlikti išklausantis pareigūnas, kuris prireikus garantuoja, kad toje byloje esantys dokumentai yra „vidaus dokumentai“.

Toliau pateikti vidaus dokumentų pavyzdžiai:

<...>

c) korespondencija dėl bylos su kitomis valstybinės valdžios institucijomis (¹⁹);

<...>“

49     Pranešimo dėl susipažinimo su byla 19 išnašoje teigiama:

„Būtina apsaugoti iš valdžios institucijų gautų dokumentų slaptumą; ši taisyklė taikoma ne tik konkurencijos institucijų dokumentams, bet ir kitų valstybių narių ir ne valstybių narių valdžios institucijų dokumentams <...> Skirtumas turi būti daromas tarp kitų valdžios institucijų pateiktos nuomonės ir komentarų, kuriems suteikta visiška apsauga, bei specifinių dokumentų, kuriuos jos pateikė ir kurie ne visada sudaro išimtį <...>“

50     Reikia pažymėti, kad remiantis Pranešimo dėl susipažinimo su byla II A 2 punktu, priešingai nei tvirtina Mannesmann, bylą nagrinėjančio pareigūno vykdoma kontrolė, nustatanti, ar dokumentai byloje yra vidaus dokumentai, nėra įprastas administracinės procedūros žingsnis. Kadangi pagal šio punkto tekstą bylą nagrinėjantis pareigūnas „gali“ atlikti tokią kontrolę „prireikus“, darytina išvada, kad jeigu tam tikrų dokumentų klasifikavimas kaip „vidaus dokumentų“ nėra arba jau nebėra ginčijamas, jam tokios kontrolės atlikti nereikia. Kitoks nuostatos interpretavimas neproporcingai padidintų Komisijos darbo krūvį per administracinę procedūrą ir prieštarautų tokio klasifikavimo metodo tikslui „supaprastinti administravimą ir padidinti veiksmingumą“. Taigi svarbu nustatyti, ar vykstant administracinei procedūrai Mannesmann prašė bylą nagrinėjančio pareigūno patikrinti, ar ELPA priežiūros institucijos Komisijai siųsti vidaus dokumentais pripažinti dokumentai iš tikrųjų gali būti laikomi vidaus dokumentais.

51     Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad 1999 m. kovo 12 d. Mannesmann pateikė prie ieškinio pridėtą prašymą leisti susipažinti su dokumentais. Tačiau 1999 m. kovo 22 d. Komisijos laišku, taip pat pridėtu prie ieškinio, šis prašymas buvo atmestas, nes tie dokumentai yra vidaus dokumentai pagal Pranešimo dėl susipažinimo su byla II A punktą (žr. Pranešimo II A 2 punktą).

52     Atsiliepime į ieškinį Komisija nurodė, o Mannesmann neprieštaravo, kad vėliau pastaroji neginčijo 1999 m. kovo 22 d. laiške pateikto atsisakymo suteikti galimybę susipažinti su byla, prašydama bylą nagrinėjančio pareigūno patikrinti, kad minėtas Komisijos atsakymas į prašymą buvo tikslus ir pagrįstas. Dublike Mannesmann paprasčiausiai nurodė, kad neprivalėjo bylą nagrinėjančiam pareigūnui pateikti naujo prašymo. Iš bylą nagrinėjančio pareigūno pranešimo ištraukos, cituotos Komisijos atsakyme į Pirmosios instancijos teismo raštu pateiktą klausimą, darytina išvada, kad šalys „nekėlė teisės į gynybą siaurąja klausimo prasme, ir ypač galimybės susipažinti su byla klausimo“.

53     Galima teigti, kad jei gavusi 1999 m. kovo 22 d. raštą Mannesmann nereikalavo, jog Komisijos administracinės bylos 1–350 puslapiuose esantys dokumentai būtų patikrinti, bylą nagrinėjančiam pareigūnui nebuvo jokio reikalo atlikti tokį bylos patikrinimą. Iš tikrųjų Komisijai raštu atmetus prašymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, nes jie yra vidaus dokumentai, prašymą pateikęs asmuo, ginčydamas vidaus dokumentų pobūdį, turi dar kartą pateikti tokį prašymą, jei pageidauja, kad bylą nagrinėjantis pareigūnas peržiūrėtų šį klausimą.

54     Dėl Mannesmann skundo, kad Komisija nepateikė jai visų byloje esančių dokumentų sąrašo, įskaitant ir vidaus dokumentus, pažymėtina, kad iš šiam argumentui paremti Mannesmann nurodytos nusistovėjusios teismų praktikos, negalima daryti išvados, jog Komisija, nepateikdama tokio sąrašo šalims per administracinę procedūrą, savaime pažeidžia šalių teisę į gynybą. Iš tiesų 42 punkte minėtuose sprendimuose Solvay prieš Komisiją (89 ir 93–95 punktai) ir ICI prieš Komisiją (99 ir 103–105 punktai) Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo klausimą tik dėl būtinos pusiausvyros tarp teisės susipažinti su apkaltinamaisiais ir išteisinamaisiais dokumentais bei įmonės komercinių paslapčių apsaugos, o ne vidaus dokumentų apsaugos. Be to, nors iš 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo matyti, kad taikydamas proceso organizavimo priemones Pirmosios instancijos teismas paprašė Komisijos pateikti vidaus dokumentų, kurių turinys nebuvo netgi trumpai apibrėžtas per administracinę procedūrą šalims pateiktame sąraše, aprašymą, iš šios aplinkybės negalima daryti išvados, kad Komisija pažeidė šalių teisę į gynybą.

55     Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad procedūros pažeidimas pažeidžia teisę į gynybą tik tada, jeigu tas pažeidimas turi neabejotiną įtaką nagrinėjamų įmonių galimybei apsiginti (šiuo klausimu žr. 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 852–860 punktus).

56     Šioje byloje Pirmosios instancijos teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones, paprašė Komisijos pateikti sąrašą, atskleidžiantį administracinės bylos 1–350 puslapių turinį. Iš nagrinėjamų dokumentų sąrašo matyti, kad visi jie yra vidaus dokumentai, o ne apkaltinamieji ar išteisinamieji įrodymai, nes jais remiantis negalima įrodyti, kad viena ar kita nagrinėjama įmonė padarė ar nepadarė pažeidimo; taigi nei tai, kad bylą nagrinėjantis pareigūnas nepatvirtino, kad tai buvo vidaus naudojimui skirti dokumentai, nei tai, kad Komisija atsisakė pateikti tų dokumentų sąrašą su jų aprašymu, negalėjo paveikti Mannesmann galimybės apsiginti ir taip pažeisti jos teisę į gynybą. Iš tikrųjų gavusi šio sąrašo kopiją, priešingai nei iki kopijos gavimo, Mannesmann posėdyje nebetvirtino, kad kai kurie sąraše esantys dokumentai buvo ne vidaus dokumentai.

57     Atsižvelgiant į pirmesnį punktą taip pat reikia atmesti Mannesmann argumentą, kurį ji iškėlė remdamasi analogija su Reglamentu Nr. 1049/2001. Netgi darant prielaidą, kad Mannesmann galėjo įrodyti turinti teisę susipažinti su nagrinėjamais dokumentais, susipažinimas su jais nebūtų suteikęs jai galimybės geriau gintis per Komisijos vykdomą procedūrą. Dėl to šis argumentas bet kuriuo atveju nesuteikia pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

58     Be to, ir Reglamentas Nr. 1049/2001, ir 1994 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimas (EB) 94/90/EAPB, Euroatomas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Komisijos dokumentais (OL L 46, 1994, p. 58), kurį jis pakeičia, nustato, kad prašantis leisti susipažinti asmuo privalo atlikti tam tikrus procedūrinius veiksmus, tai yra pateikti pradinį formalų prašymą, o atsisakymo atveju – patvirtinantį prašymą, kad galėtų pasinaudoti šių teisės aktų nuostatomis. Kadangi šiuo atveju Mannesmann nesilaikė minėtos procedūros, ji negali jos išvengti, siekdama šių nuostatų taikymo pagal analogiją.

59     Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl tariamo laikotarpio atsakyti į pranešimą apie kaltinimus nepakankamumo

–       Šalių argumentai

60     Mannesmann teigia, kad jai nebuvo duota pakankamai laiko atsakyti į pranešimą apie kaltinimus. Nustatydama laiką, skirtą atsakyti į pranešimą apie kaltinimus, Komisija neatsižvelgė į šios bylos aplinkybes. Terminas prasidėjo 1999 m. vasario 11 d., kai įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, įgijo teisę susipažinti su byla, ir baigėsi 1999 m. balandžio 20 d. Nepaisydama bylos apimties ir to, kad tam tikri dokumentai buvo parašyti neįprastomis kalbomis, 1999 m. kovo 22 d. nepateikdama priežasčių Komisija atmetė prašymą pratęsti laiką. Be to, dėl kito panašaus tyrimo Mannesmann privalėjo gintis dviejose bylose, turėdama labai mažai laiko joms pasirengti. Iš visų įmonių, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, Mannesmann vienintelė buvo tokioje padėtyje. Dėl šios priežasties ji tvirtina buvusi diskriminuojama.

61     Komisija šiuos įtarimus atmeta. Ji tvirtina, kad visos įmonės, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, nuo įteikimo 1999 m. vasario 3 d. turėjo po du mėnesius parengti atsiliepimus. Be to, Mannesmann prašymu, Komisija 1999 m. kovo 22 d. laišku atidėjo terminą pateikti nuomonei dėl pranešimo apie kaltinimus iki 1999 m. balandžio 20 dienos. Šiai priemonei netaikomas EB 253 straipsnyje nustatytas reikalavimas nurodyti priežastis. Komisija tvirtina, kad Mannesmann skirtas apytiksliai dviejų su puse mėnesio terminas atsakymui parengti buvo pakankamas. Šiuo atžvilgiu ji atkreipia dėmesį į 42 punkte paminėtą „Cemento“ sprendimą (654 ir 655 punktai).

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

62     Pirmiausia reikia pastebėti, kad 1963 m. liepos 25 d. Komisijos reglamento Nr. 99/63/EEB dėl Tarybos reglamento Nr. 17 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyto šalių išklausymo (OL 127, p. 2268) 11 straipsnio 1 dalis, kuri buvo taikoma tuo metu, kai ieškovei buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, ir 1998 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2842/98 dėl šalių išklausymo nagrinėjant tam tikras bylas pagal EB steigimo sutarties (81) ir (82) straipsnius (OL L 354, p. 18) 14 straipsnis, pradėtas taikyti po 1999 m. sausio 31 d., kurių tikslas yra užtikrinti, kad įmonės, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, turėtų pakankamai laiko veiksmingai pasinaudoti teisėmis į gynybą, numato, kad Komisija, nustatydama laiką, kuris negali būti trumpesnis nei dvi savaitės, atsižvelgia į tai, kiek laiko reikia medžiagai parengti, ir į tai, ar byla yra skubi. Laikotarpis turi būti įvertinas atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą (42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 653 punktas ir ten nurodoma teismų praktika).

63     Komisija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pagal 1993 m. XXIII konkurencijos politikos ataskaitos 207 punktą vidutinės svarbos bylose paprastai nustatomas dviejų mėnesių laikotarpis, sudėtingose bylose – trijų mėnesių, be to, atsižvelgiant į atostogas gali būti nustatomas ilgesnis laikotarpis. Kita vertus, punkto pabaigoje yra pažymėta, kad, priešingai nei buvo įprasta, šie pakankamai ilgi laikotarpiai „paprastai“ nebus pratęsiami.

64     Šioje byloje 1999 m. sausio 21 d. laišku, prie kurio pridėtas pranešimas apie kaltinimus, Komisija pagal Reglamentą Nr. 99/63 suteikė ieškovei dviejų mėnesių terminą, skaičiuojant nuo pranešimo apie kaltinimus įteikimo dienos. 1999 m. kovo 12 d. Mannesmann paprašius dar dviem mėnesiais pratęsti šį terminą, 1999 m. kovo 22 d. Komisija, be 1999 m. sausio 21 d. pranešimo apie kaltinimus lydraštyje nustatyto dviejų mėnesių termino, suteikė papildomą 17 dienų terminą atsakymui į pranešimą apie kaltinimus parengti.

65     Dėl termino, nuo kurio skaičiuojamas įmonių, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, atsakymams parengti skirtas laikotarpis, pradžios reikia pastebėti, kad visi 32 svarbiausi bylos dokumentai buvo pridėti prie pranešimo apie kaltinimus. Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad įmonės, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, turėjo galimybę pradėti nagrinėti jį iš karto po įteikimo, tai yra 1999 m. vasario 3 d. Mannesmann atveju, kaip nurodo Komisija, o ne nuo 1999 m. vasario 11 d., kai joms buvo suteikta galimybė susipažinti su visa byla, kaip tvirtina Mannesmann. Galima teigti, kad suteikdama papildomą laikotarpį iki 1999 m. balandžio 20 d. Komisija 17 dienų pratęsė pirminį laikotarpį.

66     Nors ši byla yra didelė, tai yra daugiau kaip 15 000 puslapių, Komisija teisingai pažymėjo, kad tokia apimtis nėra neįprasta konkurencijos bylose. Ši byla pagal faktinį sudėtingumą negali būti lyginama su 42 punkte paminėta „Cemento“ byla, kurioje pranešimas apie kaltinimus buvo skirtas 76 įmonėms ir įmonių asociacijoms (sprendimo 3, 4 ir 654 punktai) ir kurioje įmonėms pateikti savo nuomonę dėl pranešimo apie kaltinimus buvo nustatytas bendras keturių mėnesių terminas, įskaitant du pratęsimus. Šioje byloje Mannesmann nepateikė konkrečių įrodymų, kad byla buvo ypač svarbi ir (arba) sudėtinga.

67     Dėl Mannesmann argumento, kad ji turėjo atsakyti į pranešimus apie kaltinimus dviejose tuo pačiu metu vykstančiose bylose (IV/E‑1/35.860‑B ir IV/E‑1/35.860‑A), Komisija atsiliepime į ieškinį tvirtina, jog abi bylos buvo „glaudžiai susijusios bei daugelyje vietų dėl kaltinimų ir dėl nagrinėjamų dokumentų sutampa“. Be to, Komisija pabrėžė, kad abu pranešimai apie kaltinimus taip pat buvo pateikti Corus bei Japonijos gamintojams. Svarbu, kad Mannesmann neginčijo šių pastebėjimų faktiniu aspektu, bet savo dublike klausė, kodėl Komisija neatsiuntė vieno pranešimo apie kaltinimus nagrinėjamoms įmonėms, jeigu bylos taip artimai susijusios, nors ši aplinkybė yra visiškai nereikšminga. Taigi reikia konstatuoti, kad abiejų bylų pranešimų apie kaltinimus dalykas daugeliu atveju yra panašus, todėl Mannesmann įpareigojimas pateikti nuomonę abiejose bylose šiai įmonei nesudarė pastebimos papildomos naštos.

68     Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, Mannesmann suteiktas bendras dviejų su puse mėnesio laikotarpis buvo pakankamas nuomonei parengti ir veiksmingai apsiginti (pvz., žr. 1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją, 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink.. p. 1663, 94–99 punktus).

69     Dėl Mannesmann argumento, kad jos atžvilgiu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, reikia pažymėti, kad jei nustatyti laikotarpiai yra pakankami suteikti galimybę šalims apsiginti, jie gali būti nustatomi standartiniu pagrindu ir neprivalo būti proporcingi kiekvienu atveju reikalingam parengiamajam darbui.

70     Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad analogišku atveju pagal EB 230 straipsnio 5 dalį ieškinys dėl panaikinimo turi būti pateikiamas ne vėliau kaip praėjus dviem mėnesiams ir pagal nusistovėjusią teismų praktiką šis terminas negali būti pratęstas jokiomis aplinkybėmis, o praleidus terminą ieškinys automatiškai pripažįstamas nepriimtinu ir vienintelė galima išimtis yra force majeure (žr. šiuo klausimu 2002 m. kovo 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutartį Laboratoire Monique Rémy prieš Komsiją, T‑218/01, Rink. p. II‑2139, patvirtintą taikant apeliacinę procedūrą 2003 m. sausio 30 d. Teisingumo Teismo nutartimi Laboratoire Monique Rémy prieš Komisiją, C‑176/02 P, neskelbta). Tokioms aplinkybėms, standartinių laikotarpių nustatymas negali būti laikomas savaime galinčiu pažeisti Bendrijos teisės vienodo požiūrio principą (žr. šiuo klausimu 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 654 punktą).

71     Taigi tai, kad šioje byloje kitoms įmonėms, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, buvo nustatytas toks pat terminas atsakyti į vieną pranešimą apie kaltinimus, koks Mannesmann – į du pranešimus, negali būti laikoma neteisėta, nes Mannesmann skirtas laikotarpis buvo pakankamas.

72     Galiausiai dėl tariamai nepagrįsto atsisakymo dviem mėnesiams pratęsti terminą Mannesmann nuomonei pateikti reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika pareiga motyvuoti turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvieną atvejį atskirai, tai yra į akto turinį, į nurodytų priežasčių pobūdį bei į asmenų, kuriems aktas skirtas ar kitų asmenų, kurie konkrečiai ir asmeniškai su juo susiję, interesus gauti paaiškinimus. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes nustatant, ar nurodytos priemonės priežastys atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti atsižvelgiama ne tik į jų formuluotę, bet ir į turinį bei į visus nagrinėjamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus (2003 m. sausio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C‑76/00 P, Rink. p. I‑79, 81 punktas ir minėta teismų praktika).

73     Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagal XXIII konkurencijos politikos ataskaitos 207 punktą vidutinio svarbumo bylose paprastai nustatomas dviejų mėnesių terminas atsakyti į pranešimą apie kaltinimus (žr. 63 punktą). Dėl to galima daryti išvadą, kad suteikdama dviejų mėnesių laikotarpį Komisija šią bylą vertino kaip vidutinės svarbos, ir dėl to nustatytas laikotarpis iš esmės buvo pakankamas įmonėms, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, pateikti savo nuomonę. Sprendimo atsisakyti suteikti papildomą terminą motyvai turi būti nagrinėjami atsižvelgiant į šią išvadą.

74     Šioje byloje reikia pripažinti, kad atsisakydama suteikti papildomą dviejų mėnesių laikotarpį, kurio prašė ieškovė, Komisija neprivalėjo ypač pagrįsti savo sprendimo. Kadangi Komisija atsižvelgė į bylos svarbą pagal XXIII konkurencijos politikos ataskaitos 207 punktą, būtina pastebėti, kad suteikdama Mannesmann papildomą 17 dienų terminą ir kartu pažymėdama, jog suteikti įmonei prašomus du mėnesius neįmanoma, Komisija netiesiogiai patvirtino savo ankstesnę analizę. Atsižvelgiant į XXIII konkurencijos politikos ataskaitos 207 punkte nustatytą griežtą Komisijos poziciją dėl terminų atsakyti į pranešimus apie kaltinimus pratęsimo, papildomu laiku turi būti laikoma Komisijos suteikta lengvata Mannesmann. Taigi Mannesmann neturi pagrindo reikalauti panaikinti sprendimą dėl to, kad nebuvo pakankamai pagrįstas atsisakymas suteikti papildomą terminą.

75     Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių reikia daryti išvadą, kad Mannesmann teisinis pagrindas dėl Komisijos atsisakymo suteikti jai papildomą terminą turi būti atmestas.

 Dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“ įrodomosios galios

–       Šalių argumentai

76     Mannesmann tvirtina, kad dokumentas „Pasidalijimo raktas“ yra nepriimtinas įrodymas. Ji teigia, kad Komisija šiuo dokumentu daugiausia rėmėsi nustatydama ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose nurodytų pažeidimų egzistavimą. Kadangi Komisija neatskleidė dokumento autoriaus tapatybės, jo autentiškumas ir įrodomoji galia turi būti vertinami labai atsargiai.

77     Komisija turėjo bent nurodyti dokumento, kuriuo ji rėmėsi kaip tiesioginiu neteisėtos veikos įrodymu, gavimo aplinkybes. Pagal teisinėje valstybėje galiojančius principus tik pateikus šią informaciją asmuo, prieš kurį yra naudojamas įrodymas, gali tinkamai gintis (1979 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Hoffmann‑La Roche, 85/76, Rink. p. 461).

78     Nė viena iš nagrinėjamų įmonių nepripažino dokumento autentiškumo, priešingai nei buvo nustatyta 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendime Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539), kuriame Komisijos informatoriaus patikimumas buvo neabejotinas. Kadangi Komisija neįrodė dokumento „Pasidalijimo raktas“ autentiškumo, jis negali būti panaudotas prieš Mannesmann. Šis teisės į gynybą pažeidimas yra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą.

79     Netgi jei šio dokumento naudojimas būtų teisėtas, Mannesmann ginčija jo įrodomąją galią. Pirma, dokumentą „Pasidalijimo raktas„ paneigia kiti per tyrimą surinkti įrodymai. Taigi ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoji dalis, kurioje Komisija pateikė savo nuomonę apie dokumentą „Pasidalijimo raktas“, aiškiai prieštarauja Vallourec pareiškimams, nors jie buvo ypač svarbūs nustatant bylos aplinkybes. Antra, dokumentui „Pasidalijimo raktas“ prieštarauja tai, kad Siderca ir Tubos de Acero de México SA greičiausiai tiekė vamzdžius į Europą. Todėl neįmanoma nustatyti, kaip šis dokumentas gali būti pažeidimo įrodymu.

80     Komisija pastebi, kad EB 287 straipsnis reikalauja laikytis profesinės paslapties apsaugos principo, ir dėl to ji, rizikuodama apriboti savo veiksmus, privalo garantuoti informatorių anonimiškumą. Įmonių noras išsiaiškinti tam tikrų dokumentų šaltinį turi būti vertinamas viešojo intereso atskleisti neteisėtus kartelius ir informatorių apsaugos atžvilgiu (78 punkte minėto Adams prieš Komisiją 34 punktas). Šioje byloje teisė į gynybą buvo gerbiama. Mannesmann nenurodė, kaip anonimiški dokumentai galėjo pažeisti jos teisę į gynybą.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

81     Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse dėl 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo Komisija daugiausia remiasi 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimu (žr. šiuo klausimu 56–58, 60–62 ir 131 konstatuojamąsias dalis), papildytu 1996 m. spalio 14 d. pareiškimu ir dokumentu „Vérification auprès de Vallourec„ („Patikrinimas Vallourec“) (toliau – Verluca pareiškimai). Nors Komisija taip pat remiasi, ypač ginčijamo sprendimo 85 ir 86 konstatuojamosiose dalyse, dokumentu „Pasidalijimo raktas“, pastarasis dokumentas bendroje ginčijamo sprendimo struktūroje nėra toks svarbus kaip Verluca pareiškimai.

82     Dėl to reikia atmesti Mannesmann argumentą, kad nustatydama ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo egzistavimą Komisija iš esmės rėmėsi dokumentu „Pasidalijimo raktas“. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo atžvilgiu Verluca pareiškimai ir dokumentas „Pasidalijimo raktas“ turi tik netiesioginę reikšmę.

83     Ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodo, kad 1997 m. lapkričio 12 d. dokumentą „Pasidalijimo raktas“ jai perdavė su šiuo procesu nesusijęs asmuo. Komisija juo remiasi apibūdindama Europos-Japonijos klubo santykių raidą nuo 1993 m. pabaigos. Informatoriaus teigimu, to dokumento šaltinis yra vieno iš šio klubo dalyvių prekybos agentas. Komisijos nuomone, šis dokumentas rodo, jog su Lotynų Amerikos gamintojais užmegzti ryšiai buvo iš dalies sėkmingi, ir jame esančioje lentelėje matyti, kaip nagrinėjamos rinkos buvo pasidalytos tarp Europos, Japonijos ir Lotynų Amerikos gamintojų. Konkrečiai kalbant, šis dokumentas numato 100 % Europos gamintojų rinkos dalį Europoje ir 100 % Japonijos gamintojų rinkos dalį Japonijoje. Kitose rinkose Europos gamintojų dalis yra: 0 % Tolimųjų Rytų rinkoje, 20 % Viduriniuose Rytuose ir 0 % Lotynų Amerikoje.

84     Dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“, kaip ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo įrodymo, priimtinumo pirmiausia reikia pažymėti, kad Bendrijos teisėje vyrauja laisvo įrodymų vertinimo principas ir vienintelis svarbus kriterijus pateiktiems įrodymams vertinti yra jų patikimumas (teisėjo B. Vesterdorf, vykdančio generalinio advokato pareigas, išvada 1991 m. spalio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimui Rhône‑Poulenc prieš Komisiją, T‑1/89, Rink. p. II‑867, II‑869, II‑954; taip pat. šiuo klausimu žr 2000 m. kovo 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Met‑Trans ir Sagpol, C‑310/98 ir C‑406/98, Rink. p. I‑1797, 29 punktą ir 2002 m. lapkričio 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vela ir Tecnagrind prieš Komisiją, T‑141/99, T‑142/99, T‑150/99 ir T‑151/99, Rink. p. II‑4547, 223 punktą). Komisijai taip pat gali reikėti apsaugoti informatorių anonimiškumą (žr. šiuo klausimu 78 punkte minėto sprendimo Adams prieš Komisiją 34 punktą) ir tokios aplinkybės nepakanka priversti šią instituciją atmesti jos turimą įrodymą.

85     Taigi, nors Mannesmann argumentai gali būti svarbūs vertinant dokumento „Pasidalijimo raktas“ patikimumą bei įrodomąją galią, negalima pripažinti, kad šis dokumentas yra nepriimtinas įrodymas ir jį reikia išimti iš bylos.

86     Dėl to, kad remdamasi argumentais dėl dokumento nepriimtinumo Mannesmann kelia reikalavimą dėl jo nepatikimumo, reikia konstatuoti, jog tas patikimumas neišvengiamai sumažėja dėl to, kad sąlygos, kuriomis jis puvo parengtas, yra beveik nežinomos, ir dėl to Komisijos tvirtinimai negali būti patikrinti (žr. 83 punktą).

87     Tačiau tuomet, kai dokumente „Pasidalijimo raktas“ pateikta konkreti informacija atitinka kituose dokumentuose, pavyzdžiui, Verluca pareiškimuose, esančią informaciją, galima teigti, kad šie įrodymai vienas kitą patvirtina.

88     Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškime minimas „pirminis„ pasidalijimo raktas taikomas „tarptautiniams kvietimams teikti pasiūlymus“ ir nurodantis Japonijos bei Europos gamintojų sudarytas sutartis, pakankamai patvirtinančias tokį rinkos pasidalijimą Europos-Japonijos klube. Be to, iš 1994 m. sausio 27 d. Vallourec vidinio dokumento „Pokalbio su JF Briuselyje Protokolas 25/1, esančio Komisijos bylos 4822 puslapyje, paaiškėja, kad norėdama likti „sistemos dalimi (Vallourec turėjo) laikytis nuošalyje nuo (Tolimųjų Rytų), Pietų Amerikos, sumažinti savo verslo apimtis Artimuosiuose Rytuose, trise dalijantis 20 % rinkos“. Komisijai paprašius Verluca pakomentuoti šiuos du dokumentus, šis atsakė, kad jie susiję su bandymu 1993 m. pataisyti taikomus pasidalijimo raktus, atsižvelgiant į Lotynų Amerikos gamintojų pardavimo apimtis, taip pat į įvairiose rinkose „įgytas pozicijas“.

89     Mannesmann teigia, kad dokumentas „Pasidalijimo raktas“ prieštarauja dokumente „Patikrinimas Vallourec“ (1.3 punkte) pateiktam Verluca pareiškimui dėl klausimo, ar Lotynų Amerikos gamintojai palankiai reagavo į Europos gamintojų siūlymą 1993 m. pabaigoje, o tai kelia abejonių dėl šių dviejų įrodymų patikimumo. Ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamojoje dalyje Komisija nustatė, kad remiantis dokumentu „Pasidalijimo raktas“ „pasiūlymai, pateikti Lotynų Amerikos gamintojams, buvo iš dalies sėkmingi“ ir pripažino, jog šis teiginys prieštarauja Verluca teiginiui dokumente „Patikrinimas Vallourec“, kad „Europos-Japonijos klube nebuvo Pietų Amerikos gamintojų <...>, žvalgomieji kontaktai su jais įvyko 1993 m. pabaigoje, siekiant subalansuoti įgytas pozicijas (maždaug 20 % Artimuosiuose Rytuose – europiečiams). Greitai tapo aišku, kad šie bandymai nebus sėkmingi“.

90     Vis dėlto reikia pažymėti, kad pagal dokumentą „Pasidalijimo raktas“ Lotynų Amerikos gamintojai sutiko su siūlomu pagrindiniu raktu, „išskyrus Europos rinką“, kurioje reikalai turėtų būti sprendžiami bendradarbiaujant „kiekvienu konkrečiu atveju“. Ginčijamo sprendimo 94 konstatuojamojoje dalyje Komisija priėjo prie išvados, kad Lotynų Amerikos gamintojai nesutiko, jog Europos rinka būtų skirta tik Europos gamintojams.

91     Iš ginčijamame sprendime paminėtų įvairių Vallourec dokumentų, ypač iš „Pažyma prezidentams“ (Paper for Presidents), esančio Komisijos bylos 4902 puslapyje, bei dokumento „g) Japonai“ ((g) Japanese), esančio Komisijos bylos 4909 puslapyje, darytina išvada, kad vienas svarbiausių Europos gamintojų kontaktų su Japonijos gamintojais tikslų buvo apginti savo vidaus rinkas, ir ypač išlaikyti vidaus rinkos statusą Jungtinės Karalystės rinkai, Corus uždarius savo gamyklą Clydesdale. Nors 89 punkte minimas prieštaravimas, be abejo, silpnina dokumento „Pasidalijimo raktas“ įrodomąją galią ir tam tikra dalimi Verluca pareiškimus, tai yra kur kas mažiau svarbu, atsižvelgiant į šio punkto pradžioje paminėtas aplinkybes. Net darant prielaidą, kad Lotynų Amerikos gamintojai sutiko laikytis pasidalijimo rakto visose rinkose, išskyrus Europos, negali būti abejonių, kad derybos su šiais gamintojais buvo labai nesėkmingos Europos gamintojams, todėl Verluca neigiamas pasekmių vertinimas patvirtina esminį dokumento „Pasidalijimo raktas“ teiginį.

92     Galima daryti išvadą, kad prieštaravimas tarp Verluca teiginių viename iš jo pareiškimų ir dokumento „Pasidalijimo raktas“, kuriuo Komisija remiasi ginčijamo sprendimo 86 konstatuojamoje dalyje, nedaro didelės įtakos šių dviejų įrodymų patikimumui.

93     Pagaliau, atsižvelgiant į dokumente „Pasidalijimo raktas“ nurodytas Lotynų Amerikos gamintojų abejones Europos atžvilgiu (žr. 90 punktą), reikia konstatuoti, kad Mannesmann teiginys, jog šie gamintojai pardavinėjo vamzdžius Europoje, nedaro įtakos šio dokumento patikimumui, net jei tokia prielaida pasitvirtintų.

94     Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad vertinant Komisijos pateiktų įrodymų visumą dokumentas „Pasidalijimo raktas“ turi tam tikrą įrodomąją galią ir patvirtina esminius teiginius Verluca pareiškimuose dėl besiūlių OCTG vamzdžių rinkos pasidalijimo susitarimo sudarymo. Iš dokumento „Pasidalijimo raktas“ matyti, kad Japonijos ir Europos gamintojai susitarė nepardavinėti kai kurių besiūlių plieno vamzdžių kitų gamintojų vietos rinkose „viešų“ kvietimų teikti pasiūlymus metu. Šis dokumentas taip pat patvirtina teiginį, kad keliuose pasaulio regionuose galiojo rinkų pasidalijimo raktas, ir taip sustiprina Verluca pareiškimų patikimumą, nes juose taip pat nurodoma ši aplinkybė.

95     Reikia pripažinti, kad Mannesmann prieštaravimai dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“ naudojimo turi būti atmesti.

 Tariamas teisės į gynybą pažeidimas dėl pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo nesutapimo dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo

–       Šalių argumentai

96     Mannesmann teigia, kad pranešimas apie kaltinimus ir ginčijamas sprendimas nesutampa. Pranešime apie kaltinimus Komisija nustatė, kad tiekimo įsipareigojimai tarp Corus bei Vallourec, Dalmine ir Mannesmann yra laikomi neteisėto kartelio, skirto pasidalyti Jungtinės Karalystės OCTG rinkoje dominuojančios įmonės Corus perkamų besiūlių plieno vamzdžių rinką, dalimi. Šios sutartys taip pat buvo susijusios su vėliau priimto ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytu pažeidimu (žr. pranešimo apie kaltinimus 147–151 punktus). Kita vertus, ginčijamame sprendime Komisija teigė, kad pačios sutartys buvo priemonė pasidalyti Jungtinės Karalystės rinką neįtraukiant Japonijos gamintojų, todėl gali būti laikomos ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo dalimi (147 konstatuojamoji dalis). Mannesmann turėjo būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl tokio svarbaus Komisijos kaltinimų pakeitimo (1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 9, 14 ir 16 punktai). Kadangi ši galimybė nebuvo suteikta, teisė į gynyba buvo nepataisomai apribota (42 punkte minėto Solvay prieš Komisiją 89 ir paskesni punktai).

97     Komisija šiuos pareiškimus atmeta, nes ginčijamame sprendime nustatytos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas visai neprieštarauja nustatytiesiems pranešime apie kaltinimus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

98     Pirmiausia reikia pažymėti, kad nesutampant pranešimui apie kaltinimus ir galutiniam sprendimui, teisė į gynybą pažeidžiama, tik jei pastarajame nurodytas kaltinimas pranešime apie kaltinimus nebuvo pateiktas taip, kad šalys galėtų tinkamai apsiginti (žr. šiuo klausimu 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 852–860 punktus).

99     Atsižvelgiant į tai, Komisijos pareiga pranešimo apie kaltinimus atveju apsiriboja kaltinimų nustatymu ir aiškiu faktų, kuriais ji remiasi, išdėstymu bei tų faktų kvalifikavimu taip, kad įmonės, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, galėtų veiksmingai gintis (žr. šiuo klausimu 1991 m. liepos 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo AKZO prieš Komisiją, C‑62/86, Rink. p. I‑3359, 29 punktą ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T‑352/94, Rink. p. II‑1989, 63 punktą).

100   Šiuo klausimu pažymėtina, kad pranešime apie kaltinimus pateiktas teisinis aplinkybių kvalifikavimas gali būti tik negalutinis ir po jo priimtas Komisijos sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad iš tų aplinkybių padarytos galutinės išvados ne visiškai atitinka tarpinį įvertinimą. Komisija privalo išklausyti įmones, kurioms skirtas pranešimas apie kaltinimus, ir, jei reikia, atsižvelgti į jų pateiktą nuomonę dėl to pranešimo bei pakoreguoti savo vertinimą, kad užtikrintų jų teisę į gynybą.

101   Šioje byloje vienintelis skirtumas tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo yra tas, kad sprendimo 164 konstatuojamoje dalyje Komisija nurodė, jog antrąjį pažeidimą sudarančios sutartys „buvo tik priemonės, užtikrinančios (pirmojo pažeidimo) vykdymą“, o pranešimo apie kaltinimus 144 punkte ji tvirtino, kad tiekimo sutarčių „tikslas“ buvo išlaikyti Jungtinės Karalystės rinkos „vietos“ statusą pagal Pagrindines taisykles, tai yra Japonijos gamintojų atžvilgiu, nurodydama pastaruosius pranešimo apie kaltinimus 63 punkte. Dėl Mannesmann nurodomos ginčijamo sprendimo 147 konstatuojamosios dalies pakanka pastebėti, kad jos tekstas sutampa su pranešimo apie kaltinimus 144 punktu, nes jame Komisija pažymi, kad „iš 78–81 konstatuojamųjų dalių matyti, jog tarp (Corus) ir Vallourec <…> buvo sudarytas susitarimas tam, kad (Mannesmann), Dalmine ir Vallourec tiektų nesriegiuotus vamzdžius (Corus), taip išsaugodamos „vietinę“ (Jungtinės Karalystės) rinką Japonijos gamintojų atžvilgiu“.

102   Pirmosios instancijos teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, dar nepaskelbto Rinkinyje, 364 punkte nustatyta, kad ginčijamame sprendime Komisija klydo teigdama, jog antrąjį pažeidimą sudarančios sutartys turi daugiau nei vieną tikslą. Tačiau net darant prielaidą, kad šiuo klausimu įmanoma nustatyti skirtumą tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo, akivaizdu, jog įmonės, kurioms buvo skirtas pranešimas apie kaltinimus, turėjo galimybę pateikti savo nuomonę dėl pagrindinių Komisijos poziciją atspindinčių teiginių, tai yra, kad antrąjį pažeidimą sudarančių sutarčių tarp Europos gamintojų tikslas buvo įtvirtinti Pagrindinių taisyklų taikymą Jungtinės Karalystės ofšorinėje rinkoje.

103   Dėl išdėstytų priežasčių teisė į gynybą nebuvo pažeista, todėl šis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo

 Dėl tariamo ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnių prieštaravimo

–       Šalių argumentai

104   Mannesmann tvirtina, kad ginčijamame sprendime yra prieštaravimas. Ji teigia, kad Komisija nustatė, jog įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, Europos‑Japonijos klube susitarė dėl vietos rinkų apsaugos taisyklių. Vienintelis įrodymas, kuriuo remiamasi, yra ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoje dalyje esanti lentelė. Joje pateikiamos vietos gamintojų rinkos dalys procentais, tiekiant besiūlius OCTG vamzdžius rinkoje į su Europos-Japonijos klubu susijusias valstybes. Nuo 1991 m. Corus gaudavo prekes iš Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos, taigi yra neteisinga teigti, kad patekti į Britanijos rinką galėjo tik vietos gamintojas.

105   Mannesmann prieštarauja Komisijos išvadai, jog susitarimu dėl vietos rinkų apsaugos buvo padarytas pažeidimas (ginčijamo sprendimo 1 straipsnis), remdamasi Corus tiekimo sutartimis, kurios pačios buvo ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo objektas. Ji teigia, kad antrasis pažeidimas nebuvo įrodytas. Corus sudarytų tiekimo sutarčių su Dalmine, Vallourec ir Mannesmann vietos rinkas apsaugantį pobūdį galima pastebėti tik jas nagrinėjant kartu. Nagrinėjamų prekių tiekimas iš trečiųjų valstybių, įskaitant Japoniją, vis dar sudarė 20 % Jungtinės Karalystės rinkos, taigi negali būti kalbos apie veiksmingą šios rinkos apsaugą. Vadinasi, trūkumai, darantys įtaką ginčijamo sprendimo 2 straipsnio teisėtumui, taip pat turi įtakos 1 straipsnio teisėtumui.

106   Komisija atmeta šiuos tvirtinimus, kurie, jos manymu, atsirado dėl neteisingo ginčijamo sprendimo suvokimo. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyta, kad tam tikros įmonės, dalyvaudamos susitarime dėl, inter alia, atitinkamos nacionalinės rinkos apsaugos, pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nustatyta, kad Mannesmann „padarė 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą, sudarydama nesriegiuotų OCTG vamzdžių tiekimo Corus pasidalijimo sutartis, ir taip pažeidė EB 81 straipsnį. Taigi 2 straipsnis yra susijęs su Jungtinės Karalystės rinkos apsauga pasitraukus Corus.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

107   Mannesmann argumentas, susijęs su nagrinėjamu teisiniu pagrindu, yra neteisingas ir turi būti atmestas, nes įmonė ignoruoja esminį faktą, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytas pažeidimas yra susijęs su sriegiuotų OCTG vamzdžių rinka (ir transportavimo vamzdžių projektams rinka), o 2 straipsnyje nustatytas pažeidimas yra susijęs su sriegiuotų OCTG vamzdžių rinka.

108   Nors ginčijamo sprendimo versijos vokiečių kalba 1 straipsnis nustato, kad jame nustatytas pažeidimas susijęs su „besiūliais standartiniais OCTG vamzdžiais ir (transportavimo vamzdžiais projektams)“, iš bendros ginčijamo sprendimo struktūros išplaukia, kad susiję OCTG vamzdžiai yra tik standartiniai sriegiuoti OCTG vamzdžiai. Būtent 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimas, kuriuo ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamoje dalyje remiamasi nustatant atitinkamą prekių rinką, susiaurina pažeidimo apimtį iki „standartinių sriegiuotų vamzdžių ir (transportavimo vamzdžių projektams)“. Taigi šioje konstatuojamoje dalyje nurodomi OCTG vamzdžiai su API sriegiu, tai yra standartiniai sriegiuoti OCTG, o ne visi sriegiuoti OCTG vamzdžiai. Tokį ginčijamo sprendimo 1 straipsnio aiškinimą patvirtina dar trys ginčijamo sprendimo kalbinės versijos, nes kiekvienos iš jų 1 straipsnyje tiesiogiai nurodoma, kad jos susijusios su standartiniais sriegiuotais OCTG vamzdžiais. Jei Bendrijos teisės akto kalbinės versijos skiriasi, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, tikslą ir bendrąją struktūrą (pavyzdžiui, žr. 2000 m. kovo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo EKW ir Wein & Co., C‑437/97, Rink. p. I‑1157, 42 punktą); ir bet kuriuo atveju viena iš kalbinių versijų negali būti laikoma svarbesne už kitas, jei šios gali būti aiškinamos vienodai (1999 m. rugsėjo 29 m. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Neumann ir Neumann-Schölles prieš Komisiją, T‑68/97, Rink. p. I‑A‑193 ir II‑1005, 80 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 15 punktą ir jame minėtą teismų praktiką). Kita vertus, ginčijamo sprendimo 2 straipsnis, remiantis jo tekstu, yra susijęs tik su „(nuo 1994 m. Vallourec) (Corus) tiekiamais sriegiuotais OCTG vamzdžiais“.

109   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Mannesmann nurodyto prieštaravimo nėra.

110   Iš tikrųjų nagrinėjant visą ginčijamą sprendimą galima daryti išvadą, kad Britanijos sriegiuotų vamzdžių rinka, kurioje nustatytas ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas pažeidimas, pagal Pagrindines taisykles išliko „vietos“ rinka daugiausia dėl to, kad Corus joje toliau pardavinėjo OCTG vamzdžius, kuriuos įsriegdavo naudodama kitų trijų Europos gamintojų tam tiekiamus nesriegiuotus vamzdžius. Taigi didelė Britanijos nesriegiuotų vamzdžių rinkos dalis, kurią sudarė Corus poreikis, vėliausiai nuo 1993 m. buvo padalyta tarp Vallourec, Dalmine ir Mannesmann. Šios sąsajos tarp dviejų pažeidimų leidžia teigti, kad jie buvo ne tik suderinti, bet ir papildė vienas kitą.

111   Dėl Mannesmann argumentų, susijusių su Britanijos rinka, ypač dėl ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoje dalyje esančios lentelės analizės, reikia pažymėti, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, išaiškintą nusistovėjusioje teismų praktikoje, įmonių susitarimai, kurių tikslas riboti konkurenciją, yra draudžiami, nepaisant jų rezultato (žr. 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni, C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 123 punktą). Šioje byloje Komisija daugiausia rėmėsi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje neteisėtu pripažinto susitarimo tikslu ir 62–67 konstatuojamose dalyse nurodo daug rašytinių įrodymų, kurie, jos nuomone, patvirtina susitarimo sudarymą bei jo tikslą riboti konkurenciją.

112   Taigi net darant prielaidą, kad Mannesmann galėjo įrodyti, jog skaičiai lentelėje nepakankamai patvirtino Komisijos nuomonę dėl veiksmingos Britanijos rinkos apsaugos, ši aplinkybė nepaneigtų ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje numatyto pažeidimo padarymo.

113   Be to, iš ginčijamo sprendimo 62 konstatuojamosios dalies, kurioje remiamasi 1996 m. rugsėjo 17 d. Verluca pareiškimu, išplaukia, kad Jungtinės Karalystės ofšorinė rinka buvo tik „iš dalies apsaugota“. Taigi aplinkybė, kuria remiasi Mannesmann, kad pagal ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoje dalyje esančią lentelę Britanijos rinkos apsaugos lygis buvo žemesnis negu kitose su pasidalijimo susitarimu susijusiose vietos rinkose, nepaneigia Komisijos analizės.

114   Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl tariamo Komisijos motyvacijos, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytu pažeidimu, trūkumo

–       Šalių argumentai

115   Dublike Mannesmann teigia, kad išvados dėl faktų ir dėl teisės, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytu pažeidimu, nėra pakankamai pagrįstos. Pirmiausia ji teigia, kad Komisija vienodai vertino Pagrindinių taisyklų nuostatas, taikomas už Bendrijos ribų ir viduje. Ji neišskyrė nuostatų dėl Japonijos gamintojų patekimo į Bendrijos rinką ir Bendrijos gamintojų patekimo į kiekvieno iš jų vietos rinkas. Nustatydama šių dviejų aspektų egzistavimą Komisija rėmėsi tais pačiais įrodymais (ginčijamo sprendimo 54, 63, 64, 66, 67 ir 129 ir tolesnės konstatuojamosios dalys). Tačiau šie įrodymai susiję tik su Pagrindinių taisyklių nuostatomis, taikomomis už Bendrijos ribų, būtent – su Japonijos gamintojų patekimu į Bendrijos rinką. Jie neleidžia daryti išvados, kad buvo sudaryti susitarimai dėl vietos rinkų Bendrijos viduje.

116   Antra, Mannesmann dublike kritikuoja Komisiją neįrodžius, kad susitarimas dėl įėjimo į Bendrijos rinką atitinka EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, kurioms esant susitarimas paveikia prekybą tarp valstybių narių ir pastebimai riboja konkurenciją bendrojoje rinkoje.

117   Pirmiausia, netiksliai apibrėžusi atitinkamą rinką, Komisija nesugebėjo nustatyti, kad šios dvi sąlygos yra patenkintos.

118   Be to, Mannesmann tvirtina, kad Komisijos nurodyti su Japonijos įmonėmis sudaryti susitarimai negalėjo turėti pastebimo poveikio konkurencijai bendrojoje rinkoje ar prekybai tarp valstybių narių. Mannesmann ginčija Komisijos naudotą informaciją, ypač pateiktą ginčijamo sprendimo 1–4 prieduose. Ji teigia, kad Bendrijos besiūlių plieno vamzdžių gamintojai pasaulinėje rinkoje susiduria su veiksminga trečiųjų valstybių gamintojų konkurencija ir tai Komisija yra patvirtinusi 1997 m. birželio 3 d. sprendime, pripažįstančiame koncentraciją suderinamą su bendrąja rinka (byla N IV/M.906 – Mannesmann/Vallourec), pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 4064/89 (OL C 238, 1997, p. 15). Be to, ginčijamo sprendimo 103 konstatuojamoje dalyje Komisija pripažino, kad ji nenustatė konkurenciją ribojančio poveikio kainoms ir pasiūlai bendrojoje rinkoje įrodymų.

119   Galiausiai, atsižvelgiant į atitinkamos rinkos ypatybes, įmonės, kurioms skirtas ginčijamos sprendimas, Mannesmann nuomone, negalėjo riboti konkurencijos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme.

120   Komisijos tvirtinimu, Mannesmann argumentai dėl atitinkamos rinkos ir EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, susijusių su pastebimu poveikiu konkurencijai ir poveikiu prekybai tarp valstybių narių, yra nauji ieškinio pagrindai. Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį tokie ieškinio pagrindai nepriimtini.

121   Papildomai Komisija tvirtina, kad šie teisiniai pagrindai nepagrįsti. Pagal ginčijamo sprendimo 29 ir tolesnes konstatuojamąsias dalis atitinkamos rinkos nustatymas sutampa su jau naudotu pirmiau minėtame Mannesmann/Vallourec sprendime.

122   Komisija teigia, kad iš ginčijamo sprendimo aiškiai matyti, jog kartelis apėmė ir kiekvienos iš keturių susijusių Bendrijos gamintojų vietos rinkos apsaugą (ginčijamo sprendimo 62, 54, 66, 64 ir 69 konstatuojamosios dalys). Taigi nagrinėjamas susitarimas dėl savo tikslo galėjo paveikti prekybą tarp valstybių narių. Užtat, kaip patvirtinta ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamoje dalyje, EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra patenkintos.

123   Be to, dėl pirmiau minėto susitarimo poveikio Bendrijos vidaus prekybai Komisija tvirtina, kad jis yra akivaizdus, nes kiekvienas Europos gamintojas dominuoja savo vidaus rinkoje (žr. ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoje dalyje pateiktą lentelę). Bet kuriuo atveju nustačius pirmesniame punkte paminėtą susitarimo tikslą, jo rezultato nagrinėti nebereikia (1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 128 punktas ir 1985 m. sausio 30 d. Sprendimo BNIC, 123/83, Rink. p. 391, 22 punktas).

124   Dėl pastebimo susitarimo poveikio Bendrijos vidaus prekybai šioje byloje Komisija teigia, kad nagrinėjamų Bendrijos įmonių pardavimo apimtys Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Italijos rinkose sudarė apie 15 % bendro besiūlių OCTG ir transportavimo vamzdžių suvartojimo Bendrijos rinkoje (ginčijamo sprendimo 106 konstatuojamoji dalis). Akivaizdu, kad atsižvelgiant į Bendrijos gamintojų rinkos dalis susitarimas Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Italijos rinkų atžvilgiu turėjo pastebimą poveikį prekybai tarp valstybių narių. Tai, kad, palyginti su pasaulio rinka, nagrinėjamas susitarimas paveikia tik nedidelę nagrinėjamų prekių dalį, yra nereikšminga.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

125   Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pirmiau aptarti ieškovės prašymai yra nepriimtini pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį, jeigu jie susiję su klausimu, ar ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytas pažeidimas darė pastebimą poveikį prekybai tarp valstybių narių.

126   Mannesmann remiasi pirmąkart dublike pateiktais argumentais, kad Komisija padarė teisės ar vertinimo klaidą dėl vienos iš EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų ir nepateikė tinkamų motyvų, išskyrus dubliko 26 punkte pateiktus pareiškimus. Kadangi, skirtingai nei nepakankamas sprendimo pagrindimas, esminiai teisiniai pagrindai nėra susiję su viešuoju interesu, Bendrijos teismas neprivalo jų vertinti savo iniciatyva (žr. pagal analogiją 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktą).

127   Dėl visa ko reikia pastebėti, kad panašius į Mannesmann pateiktus argumentus Pirmosios instancijos teismas jau atmetė kaip nepagrįstus bylose, kurios buvo sujungtos su šia byla, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis (šios dienos Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, T‑50/00, dar nepaskelbto Rinkinyje, ypač 156 ir 157 punktai, bei 102 punkte minėto JFE Engineering ir kt. prieš Komisiją, ypač 337 ir 367–395 punktai).

128   Reikia pripažinti, jog su bylos esme, o ne pagrindimu susijęs argumentas, kad pastebimo konkurencijos ribojimo nebuvo, yra priimtinas, nes jis papildo ieškinyje pateiktus argumentus, kad Komisijos pateiktų įrodymų, jog ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas susitarimas buvo skirtas riboti konkurenciją, nepakako, kad būtų galima taikyti EB 81 straipsnio 1 dalį.

129   Dėl esmės pirmiausia reikėtų priminti, kad šioje byloje Komisija daugiausia rėmėsi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje neteisėtu pripažinto susitarimo tikslu riboti konkurenciją (žr. 111 punktą).

130   Įmonės, sudariusios susitarimą, kurio tikslas riboti konkurenciją, neturėtų išvengti EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo teigdamos, kad jų susitarimas neturės pastebimo poveikio konkurencijai.

131   Iš tikrųjų, kadangi ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje neteisėtu pripažinto susitarimo tikslas buvo pasidalyti rinkas tarp Europos‑Japonijos klubo narių, jo galiojimas turėtų prasmę tik tuo atveju, jeigu jo tikslas būtų pastebimai riboti konkurenciją, tai yra jiems komerciškai naudingu būdu. Komisija pateikė pakankamai teisinių įrodymų, kad toks susitarimas iš tikrųjų buvo sudarytas.

132   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Mannesmann argumentas, jog Komisija netiksliai apibrėžė atitinkamą rinką, yra nereikšmingas. Priimdama sprendimą dėl EB 81 straipsnio taikymo, Komisija atitinkamą rinką privalo apibrėžti tik tuo atveju, jei be to neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali paveikti prekybą tarp valstybių narių, ir ar jo tikslas arba rezultatas yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje (žr. šiuo klausimu 1998 m. rugsėjo 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink.. p. II‑3141, 93–95 ir 105 punktus). Iš principo, jeigu tikrasis susitarimo tikslas yra riboti konkurenciją pasidalijant rinką, nebūtina tiksliai nustatyti nagrinėjamų geografinių rinkų, jei faktinė ar potenciali konkurencija nagrinėjamose teritorijose buvo apribota, nesvarbu, ar tos teritorijos sudaro „rinkas“ siaurąja prasme, ar ne.

133   Taigi, net jei Mannesmann šioje byloje galėtų įrodyti, kad Komisija nepakankamai ar neteisingai nustatė su ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytu pažeidimu susijusią rinką, pažeidimas vis tiek būtų padarytas.

134   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad pirmiau apibendrinti prašymai iš esmės turi būti atmesti, nes jie susiję su klausimu, ar ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatyto pažeidimo tikslas arba rezultatas buvo pastebimai riboti konkurenciją.

 Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo padarymo

 Šalių argumentai

135   Mannesmann tvirtina, kad Komisijos išvada, jog tarp Corus bei Vallourec, Dalmine ir Mannesmann sudarytų tiekimo sutarčių tikslas buvo vykdyti bendrą prekybos strategiją, tad šios sutartys pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį, yra niekinė dėl akivaizdžios vertinimo klaidos.

136   Pirma, Mannesmann tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo įrodymai susiję tik su Vallourec ir Corus (ginčijamo sprendimo 78, 91, 110, 146 ir 152 konstatuojamosios dalys). Komisija neįrodė, kad Mannesmann dalyvavo įgyvendinant Europos‑Japonijos klube priimtas Pagrindines taisykles. Kadangi Komisijos prieštaravimai dėl Mannesmann yra išimtinai susiję su sutartimis, kurias Corus sudarė su trečiosiomis šalimis, Mannesmann nurodo negalinti veiksmingai gintis. Todėl ji Pirmosios instancijos teismo prašo pritaikyti šias proceso organizavimo priemones:

–        įpareigoti Komisiją pateikti Pirmosios instancijos teismui dokumentus, kuriais Corus rėmėsi byloje T‑48/00 dėl faktų, sudarančių ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytą pažeidimą,

–        suteikti teisę susipažinti su šiais dokumentais, nes jie nėra konfidencialūs, ir pateikti nuomonę dėl jų tolesniuose pareiškimuose.

137   Komisija nesutinka su Mannesmann pareiškimu ir teigia, kad jos dalyvavimas 2 straipsnyje nurodytame pažeidime buvo akivaizdžiai įrodytas ginčijamo sprendimo 146–155 konstatuojamosiose dalyse.

138   Antra, Mannesmann ginčija Komisijos pareiškimą, kad Corus sudarytos sutartys dėl besiūlių plieno vamzdžių tiekimo buvo kartelio dalis. Pirmiausia, tuomet Corus nebūtų dvejus metus delsusi sudaryti sutartį su Mannesmann. Realiai kiekviena tiekimo sutartis buvo sudaryta atskirai. Panašumai tarp jų gali būti paaiškinami tuo, kad Corus, būdama kiekvienos jų šalis, norėjo jas standartizuoti.

139   Be to, buvo objektyvių ir teisėtų šių sutarčių sudarymo priežasčių. Corus sprendimas nutraukti tam tikrų plieno vamzdžių gamybą, išlaikant sriegiuotų vamzdžių gamybos pajėgumus, buvo visiškai pagrįstas. Corus sudarė tiekimo sutartis su Vallourec, nes Vallourec kontroliavo VAM įsriegimo metodą, būtiną norint patekti į Britanijos OCTG premium vamzdžių rinką. Bylinėjimasis tarp Mannesmann ir Vallourec dėl intelektinės nuosavybės teisių į VAM premium jungtis baigėsi sprendimais Vallourec naudai, o tai suteikė jai galimybę iš Mannesmann perimti rinkos dalį. Užuot išėjusi iš Jungtinės Karalystės ofšorinės rinkos, Mannesmann koncentravosi į besiūlių nesriegiuotų plieno vamzdžių pardavimą, kuriuos įsriegti galėjo jos klientai. Dar daugiau, Vallourec nebuvo pajėgi patenkinti visų Corus poreikių. Taigi Mannesmann tiekė besiūlius vamzdžius Corus nurodytomis aplinkybėmis.

140   Galiausiai Mannesmann teigia, kad nagrinėjamos tiekimo sutartys yra susijusios tik su didesnio nei penkių su puse colio skersmens vamzdžiais. Taigi vienintelės Bendrijoje įsteigtos įmonės, galinčios pagaminti tokio dydžio vamzdžius, yra Vallourec, Dalmine ir Mannesmann. Tardamasi su šiomis trimis įmonėmis ir taip siekdama paįvairinti savo tiekimo šaltinius, Corus siekė apsisaugoti nuo kainų kilimo rizikos. Komisija negali kritikuoti Corus dėl to, kad ji taip padidino pelną iš savo galutinių prekių pardavimo.

141   Komisija nesutinka su tokiu aiškinimu. Ji teigia, kad tikrasis nagrinėjamų tiekimo sutarčių tikslas buvo įgyvendinti Pagrindines taisykles, skirtas užtikrinti Europos-Japonijos klube pasidalytų vietinių rinkų apsaugą (ginčijamo sprendimo 146 konstatuojamoji dalis).

142   Šios 1993 m. pratęstos sutartys tapo dalimi kartelio, pažeidžiančio EB 81 straipsnio 1 dalį. Pagal jas Corus tiekimai buvo padalyti tarp Vallourec, Dalmine ir Mannesmann atitinkamai po 40 %, 30 % ir 30 %. Nors Corus sudarė šias sutartis skirtingu metu, jos yra vienas EB 81 straipsnio pažeidimas. Kad ir kokia svarbi būtų VAM metodo kontrolė, Komisija mano, kad buvo pateikta pakankamai teisinių Mannesmann dalyvavimo besiūlių plieno vamzdžių kartelyje įrodymų.

143   Dar daugiau, Corus neturėjo jokio teisėto intereso, verčiančio sudaryti nagrinėjamas sutartis. Kadangi besiūlių plieno vamzdžių pasiūla viršijo paklausą, Corus neturėjo priežasties baimintis dėl tiekimo sunkumų ar aukštesnių kainų. Atremdama argumentą, kad Corus negali būti kritikuojama dėl didesnio pelno siekio iš galutinių produktų, Komisija pakartoja, kad tokia Corus strategija yra susijusi su neteisėtu karteliu.

144   Trečia, Mannesmann tvirtina, kad Corus tiekimo sutartys nepažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalies. Ji pastebi, kad Corus tiekimas buvo gerokai mažesnis nei riba, virš kurios Komisija paprastai įsikiša į vertikaliuosius susitarimus. Ji pateikia pavyzdį, kad 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms (OL L 336, 1999, p. 1) nustato, jog įsipareigojimas nekonkuruoti reiškia tik pirkėjo įsipareigojimą pirkti daugiau kaip 80 % visų jo per metus perkamų prekių iš to paties tiekėjo. Susitarimai žemiau nurodytos ribos yra teisėti.

145   Mannesmann nuomone, Corus naudotas tiekimo būdas neriboja konkurencijos. Nesant jokios išimties, Corus sprendimas paskirti kiekvienam iš trijų tiekėjų kvotą, nustatytą pagal jos metinių pirkimų kiekį, irgi neriboja konkurencijos. Besiūlių plieno vamzdžių pasiūla viršijo paklausą, o Corus poreikiai buvo iš anksto numatomi. Esant tokioms aplinkybėms, Corus buvo geriau paskirstyti savo tiekėjams pirkimo kvotas, negu teikimo sutartyse nurodyti reikalingus prekių kiekius.

146   Mannesmann tvirtina, kad atitinkamų prekių kainos buvo sutartos individualiai ir vėliau peržiūrimos pagal pokyčiais rinkoje pagrįstą formulę. Tokios indeksavimo nuostatos yra įprastos ilgalaikėse sutartyse bei pateisinamos plieno vamzdžių pramonėje būdingais kainų svyravimais. Sutartys nenumato jokio pasikeitimo konfidencialia informacija. Corus tik informuodavo Mannesmann apie dėl peržiūros atsiradusius formulės pasikeitimus. Komisija savo praktikoje nėra nustačiusi, kad tokios sutarties sąlygos prieštarautų EB 81 straipsnio 1 daliai.

147   Dėl kitų sutartyse numatytų sąlygų Mannesmann teigia, kad Komisija skyrė ypatingą dėmesį nuostatoms dėl baudų, nors jos neturėjo jokios reikšmės Bendrijos konkurencijos teisės prasme. Nedidelė sutartinė bauda už prekių nepristatymą gali būti paaiškinama didele šių prekių pasiūla, kuri leido Corus lengvai jas gauti.

148   Galiausiai Mannesmann dublike tvirtina, kad EB 81 straipsnyje nustatytos dvi sąlygos, susijusios atitinkamai su pastebimu poveikiu Bendrijos vidaus prekybai ir konkurencijos ribojimu, šioje byloje nėra patenkintos. Remiantis ginčijamu sprendimu (147 konstatuojamoji dalis), 2 straipsnyje nurodyti susitarimai buvo sudaryti tam, kad apribotų Japonijos gamintojų patekimą į Jungtinės Karalystės rinką. Tokio pobūdžio karteliai paveikė prekybą tarp Bendrijos ir Japonijos, bet neturėjo jokio poveikio prekybai tarp valstybių narių arba konkurencijai bendrojoje rinkoje.

149   Bet kuriuo atveju ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje paminėtų susitarimų poveikis yra nereikšmingas, palyginti su prekybos tarp Japonijos ir Bendrijos apimtimi. Šiuo atžvilgiu Mannesmann kritikuoja Komisijos nepakankamai atliktą atitinkamos rinkos analizę. Ji pabrėžia, kad Britanijos rinka sudaro maždaug 2,5 % pasaulio OCTG vamzdžių, įskaitant besiūlius, suvartojimo. Besiūliai vamzdžiai sudaro tik 16 % visų OCTG vamzdžių rinkos (ginčijamo sprendimo 2 priedas). Tariamas kartelis yra daug žemiau Komisijos pranešimo Nr. 97/C 372/04 dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nepatenka į (EB) sutarties (81) straipsnio 1 dalies taikymo sritį (OL C 372, 1997, p. 13, toliau – 1997 m. pranešimas), 9 punkte nustatytos ribos.

150   Komisija atmeta šiuos argumentus kaip neįtikinamus. Ji primena, kad tiekimo sutartimis Vallourec, Dalmine ir Mannesmann paskirtos fiksuotos besiūlių plieno vamzdžių tiekimo Corus dalys, nepaisant pastarosios sunaudojamo kiekio. Šios įmonės prarado interesą varžytis dėl Jungtinėje Karalystėje sriegiamų besiūlių plieno vamzdžių kainos.

151   Pastebėjusi, kad Reglamentas Nr. 2790/1999 šioje byloje nėra taikomas, Komisija patikslina, kad ji vertino tiekimo sutartyse nustatytą sutartinę baudą tik siekdama įsitikinti, ar pristatymo laikotarpis objektyviai pateisina Corus sprendimą gauti tiekimus vien iš Bendrijos įmonių. Ji padarė išvadą, kad pristatymo laiko nuostata buvo įrašyta tik tam, kad būtų galima išvengti Japonijos gamintojų.

152   Galiausiai Komisija teigia, kad Mannesmann teisiniai pagrindai dėl to, jog konkurencijos ribojimas ir poveikis prekybai tarp valstybių narių nebuvo pastebimi, yra nepriimtini, nes buvo pateikti pavėluotai. Ginčijamo sprendimo 2 straipsnio teisėtumą 1997 m. pranešimo atžvilgiu Mannesmann taip pat ginčijo tik dubliko pateikimo stadijoje. Abu šie pareiškimai yra nauji teisiniai pagrindai ir pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį yra nepriimtini.

153   Papildomai Komisija tvirtina, kad šie teisiniai pagrindai nepagrįsti.

154   Dėl argumento, kad turėjo būti taikomas 1997 m. pranešimas, Komisija pastebi, jog skiriant baudas buvo vertinamas laikotarpis nuo 1990 iki 1995 metų, todėl greičiau būtų galima reikalauti taikyti 1986 m. rugsėjo 3 d. Komisijos pranešimą dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nepatenka į Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutarties (81) straipsnio 1 dalies taikymo sritį (OL C 231, 1986, p. 2). Šiame pranešime nustatyta 5 % de minimis (mažareikšmiškumo) riba yra taikoma ne pasaulio rinkai, bet atitinkamai geografinei rinkai Bendrijoje. Šioje byloje tiekimo sutartys sudarė nuo 78 % iki 84 % suvartojimo Jungtinės Karalystės rinkoje ir nuo 13 % iki 24 % suvartojimo Bendrijos rinkoje. Be to, kiekvienos iš tiriamų įmonių apyvarta yra gerokai didesnė nei šiame pranešime nustatyta 200 milijonų eurų riba. Be to, Komisija nurodo, kad 1997 m. pranešime, kuris, anot Mannesmann, turi būti taikomas, nustatytų ribų šiuo atveju akivaizdžiai nesilaikyta.

155   Galiausiai Komisija teigia, kad net ginčijamo sprendimo 2 straipsnio panaikinimas neturėtų jokios įtakos Mannesmann skirtos baudos dydžiui, nes už šioje nuostatoje nurodytą pažeidimą nebuvo skirta atskira bauda.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

156   Pirmiausia reikia pažymėti, jog Mannesmann prašymas, kad Komisija šioje byloje pateiktų Corus byloje T‑48/00 pateiktus dokumentus, neturi prasmės, nes visos septynios su ginčijamo sprendimo teisėtumu susijusios bylos, įskaitant ir šią, ir bylą T‑48/00, buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, todėl visos ieškovės turėjo galimybę Pirmosios instancijos teismo sekretoriate susipažinti su ieškiniais ir bylų priedais, išskyrus kai kuriuos konfidencialius dokumentus. Taigi Mannesmann turėjo galimybę susipažinti su visais nagrinėjamais dokumentais, taip pat posėdyje dėl šių dokumentų turinio pateikti visas reikalingas pastabas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo patenkinti jos prašymą suteikti galimybę pateikti papildomas pastabas.

157   Ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamojoje dalyje trijų tiekimo sutarčių tikslą ir rezultatą Komisija aiškina taip:

„Tiekimo sutarčių tikslas buvo nesriegiuotų vamzdžių tiekimas Šiaurės jūros OCTG rinkos lyderiui, o jų tikslas – paremti Jungtinės Karalystės vietos gamintoją ,laikantis Europos-Japonijos klube priimtų (Pagrindinių taisyklių). Pagrindinis šių sutarčių tikslas ir rezultatas buvo tarp (Mannesmann), Vallourec ir Dalmine pasidalyti visus jų konkurento (Corus) poreikius (Vallourec nuo 1994 m.). Pagal sutartis nesriegiuotų vamzdžių pirkimo kainos priklausė nuo (Corus) sriegiuotų vamzdžių kainų. Jose taip pat buvo nustatyti (Corus) (Vallourec nuo 1994 m.) tiekimo laisvės apribojimai, įpareigojantys Corus pranešti savo konkurentėms apie taikomas pardavimo kainas ir parduotų prekių kiekius. Be to, (Mannesmann), Vallourec (iki 1994 m. vasario mėn.) ir Dalmine įsipareigojo tiekti konkurentui (Corus, nuo 1994 m. kovo mėn. Vallourec) iš anksto nenustatytus kiekius.“

158   Pirmosios instancijos teismui pateiktų tiekimo sutarčių, ypač 1993 m. rugpjūčio 9 d. tarp Mannesmann ir Corus sudarytos sutarties, nuostatos iš esmės patvirtina ginčijamo sprendimo minėtoje 111 bei 78–82 ir 153 konstatuojamosiose dalyse nurodytus faktus. Apskritai šiomis sutartimis pasidalijamas Corus nesriegiuotų vamzdžių poreikis tarp trijų Europos gamintojų (40 % – Vallourec, 30 % – Dalmine ir 30 % – Mannesmann) vėliausiai nuo 1993 m. rugpjūčio 9 dienos. Be to, kiekviena iš sutarčių nustato sąlygą, kad Corus mokama kaina už sriegiuotus vamzdžius turi būti nustatyta pagal matematinę formulę, kurioje atsižvelgiama į už sriegiuotus vamzdžius Corus gaunamą kainą.

159   Dėl to tiekimo sutarčių tikslas ir (arba) mažų mažiausiai rezultatas buvo keturių Europos gamintojų konkurencijos riziką pakeisti į suderėtą iš Jungtinėje Karalystėje gaminamų sriegiuotų vamzdžių gaunamo pelno paskirstymą (žr. pagal analogiją dėl suderintų veiksmų 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 3150 punktą).

160   Paaukodama savo laisvę rinktis tiekimą kiekviena tiekimo sutartimi, Corus taip susaistė tris savo konkurentus Bendrijoje, kad jos vietos rinkoje išnyko bet kokia veiksminga konkurencija iš jų pusės ir bet kokia tokios konkurencijos perspektyva. Šių trijų gamintojų nesriegiuotų vamzdžių pardavimas mažėtų, jei mažėtų Corus sriegiuotų vamzdžių pardavimas. Be to, nesriegiuotų vamzdžių pardavimo pelnas, kurį gautų šie trys tiekėjai, mažėtų, jeigu mažėtų Corus už sriegiuotus vamzdžius gaunama kaina, ir net galėtų virsti nuostoliais. Tokiomis aplinkybėmis buvo praktiškai neįmanoma, kad šie trys gamintojai pradėtų varžytis dėl tiekimo Corus Jungtinės Karalystės sriegiuotų vamzdžių rinkoje, ypač dėl kainos (žr. ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamąją dalį).

161   Kita vertus, sudarydamas šias sutartis, kiekvienas iš trijų Corus Bendrijos konkurentų užsitikrino netiesioginį dalyvavimą Corus vietinėje rinkoje ir su tuo susijusią pelno dalį. Kad gautų šią naudą, jie atsisakė galimybės pardavinėti sriegiuotus vamzdžius Jungtinės Karalystės rinkoje ir vėliausiai nuo trečiosios sutarties, kuria Mannesmann paskirti likę 30 %, pasirašymo 1993 m. rugpjūčio 9 d. – galimybės tiekti didesnę, nei jiems iš anksto skirta, Corus perkamų nesriegiuotų vamzdžių dalį.

162   Be to, Corus konkurentai priėmė jiems nenaudingą ir komerciškai nebūdingą įsipareigojimą tiekti Corus vamzdžius tik atsižvelgiant į Corus sriegiuotų vamzdžių pardavimo kiekius. Toks įsipareigojimas sustiprino neteisėtą šių gamintojų ir Corus tarpusavio priklausomybę, nes sutarties saistomi tiekėjai tapo priklausomi nuo tos įmonės prekybos politikos.

163   Akivaizdu, kad jeigu tiekimo sutartys nebūtų sudarytos, kiti trys Europos gamintojai, išskyrus Corus, nesant Pagrindinių taisyklių, būtų turėję realų ar bent jau potencialų komercinį interesą veiksmingai konkuruoti su Corus Jungtinės Karalystės sriegiuotų vamzdžių rinkoje, taip pat konkuruoti vienas su kitu, tiekiant Corus nesriegiuotus vamzdžius.

164   Šiuo klausimu reikia pastebėti, kad kiekviena iš tiekimo sutarčių buvo sudaryta pradiniam penkerių metų terminui. Šis gana ilgas laikas patvirtina bei sustiprina konkurenciją ribojantį sutarčių pobūdį, ypač kai Mannesmann ir kiti du Corus tiekėjai tuo laikotarpiu atsisakė galimybės tiesiogiai pasinaudoti bet kokiu Jungtinės Karalystės sriegiuotų vamzdžių rinkos augimu.

165   Dėl Mannesmann argumento, kad kainos formulė sutartyse yra paprasta indeksavimo sąlyga, reikia pažymėti, jog Komisija ją įvertino kaip ribojančią konkurenciją, nes ji nustato Corus kiekvienam iš savo tiekėjų už nesriegiuotus vamzdžius mokamą kainą pagal šios įmonės už savo sriegiuotus vamzdžius gaunamą kainą, ir ši tvarka taikoma visiems trims tiekėjams. Reikia konstatuoti, kad net jei pradinės nesriegiuotų vamzdžių kainos tarp Corus ir kiekvieno tiekėjo buvo sulygtos nepriklausomai, tarp Corus ir kiekvienos šių įmonių buvo nustatyti komercinės galios ryšiai, kurie atsispindėjo kainose, todėl buvo panaikinta bet kokia galimybė konkuruoti Corus perkamų nesriegiuotų vamzdžių kainomis. Corus parduodamų sriegiuotų vamzdžių kainos pasirinkimas apskaičiavimo pagrindu nėra neutralus, todėl nagrinėjama formulė labai skiriasi nuo įprastos indeksavimo sąlygos. Kaip konstatuota 160 punkte, dėl tokio pasirinkimo trys sriegiuotus vamzdžius gaminantys tiekėjai prarado komercinį interesą kainomis konkuruoti su Corus Jungtinės Karalystės rinkoje.

166   Be to, kaip pastebi Komisija, formulė, pagal kurią kiekvienoje tiekimo sutartyje buvo nustatomos nesriegiuotų vamzdžių kainos, apėmė ir neteisėtą pasikeitimą komercine informacija (žr. ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamąją dalį bei 111 konstatuojamąją dalį), kuri turi būti konfidenciali, nes jos atskleidimas pažeistų konkuruojančių įmonių savarankiškos prekybos politikos principą (žr. šiuo klausimu 1999 m. kovo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thyssen Stahl prieš Komisiją, T‑141/94, Rink. p. II‑347, 403 punktą ir sprendimo British Steel prieš Komisiją, T‑151/94, Rink. p. II‑629, 383 ir paskesnius punktus).

167   Mannesmann argumentas, kad su Corus parduodamų vamzdžių kiekiais ir pastarosios klientų mokamomis kainomis susijusi konfidenciali informacija jai nebuvo atskleista, šiuo atveju negali būti pasiteisinimas.

168   Dėl Corus parduodamų sriegiuotų vamzdžių kiekių reikia konstatuoti, kad tiekėjai, įskaitant ir Mannesmann, galėjo lengvai juos apskaičiuoti, nes kiekvienas iš jų tiekė iš esmės nekintančią Corus poreikio dalį.

169   Kita vertus, reikia pritarti Mannesmann teiginiui, kad Corus su ja sutartis sudariusių įmonių neinformuodavo apie už sriegiuotus vamzdžius gautas kainas. Dėl tos priežasties ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamosios dalies teiginys, kad tiekimo sutartys „įpareigojo (Corus) perduoti konkurentams jos taikomas pardavimo kainas“ per daug išplečia šios sutarties sąlygos prasmę. Vis dėlto ginčijamo sprendimo 153 konstatuojamoje dalyje bei Pirmosios instancijos teisme Komisija teisingai teigė, kad šios kainos buvo matematiškai susijusios su kainomis už nesriegiuotus vamzdžius, taigi visi trys nagrinėjami tiekėjai gaudavo išsamią informaciją apie Corus parduodamų sriegiuotų vamzdžių kainų pasikeitimo pobūdį, laiką ir apimtį.

170   Reikia ne tik konstatuoti, kad šios informacijos perdavimas konkurentams pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį, bet ir kad pažeidimo pobūdis iš esmės nesikeičia dėl to, ar buvo perduodamos sriegiuotų vamzdžių kainos, ar tik informacija dėl šių kainų pasikeitimo. Tokiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pirmesniame punkte paminėtas netikslumas yra nereikšmingas plačiąja ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo prasme, dėl to jis neturi jokios įtakos pažeidimo padarymo pripažinimui.

171   Dėl argumento, kurį Mannesmann grindžia Reglamentu Nr. 2790/1999, pirmiausia reikia pažymėti, kad šis reglamentas negali būti tiesiogiai taikomas šioje byloje, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas 1999 m. gruodžio 8 d., o jo 2 straipsnio dalis dėl Mannesmann yra susijusi su laikotarpiu nuo 1993 m. iki 1997 m., tai yra su laikotarpiu iki susijusių Reglamento Nr. 2970/1999 nuostatų įsigaliojimo 2000 m. birželio 1 dieną.

172   Be to, kadangi šioje byloje minėtu reglamentu būtų galima remtis kaip pagalbine priemone, nes jame atsispindi Komisijos 1999 m. gruodžio mėn. priimta pozicija, kad vertikaliais susitarimais konkurencijai gali būti padaroma mažesnė žala, reikia pažymėti, jog šis reglamentas yra taikomas tik EB 81 straipsnio 3 daliai. Tačiau Reglamento Nr. 17 4 straipsnis nustato, kad susitarimams tarp įmonių gali būti suteikta atskiroji išimtis pagal EB 81 straipsnio 3 dalį, tik jei apie juos buvo pranešta Komisijai, o tai šioje byloje nebuvo padaryta.

173   Iš to išplaukia, kad nagrinėjamų sutarčių teisėtumas gali būti vertinamas tik pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Netgi prielaida, kad sutartys tenkino atitinkamas EB 81 straipsnio 3 dalies sąlygas dėl išimčių suteikimo, šioje byloje neturi jokios reikšmės dėl Reglamente Nr. 2790/1999 atsispindinčios Komisijos politikos. Priešingai, šio reglamento priėmimas 1999 m. gruodžio mėn. patvirtina Komisijos nuomonę, kad tokie susitarimai paprastai pažeidžia EB 81 straipsnio 1 dalį, nes jiems reikia taikyti EB 81 straipsnio 3 dalį. Todėl Mannesmann argumentas dėl Reglamento Nr. 2790/1999 turi būti atmestas.

174   Be to, reikia konstatuoti, kad pirmiau nurodytų aplinkybių pakanka įrodyti pažeidimo egzistavimą, nes ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytu pažeidimu yra laikomi pačiose tiekimo sutartyse esantys konkurencijos ribojimai.

175   Nepaisant tikrojo visų keturių Europos gamintojų bendradarbiavimo laipsnio, reikia konstatuoti, kad kiekvienas iš jų sudarė vieną iš konkurenciją ribojančių tiekimo sutarčių, kurios pagal ginčijamo spendimo 2 straipsnį pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį. Nors ginčijamo sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad tiekimo sutartys buvo sudarytos „dėl 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo“, iš ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamosios dalies teksto aišku, kad 2 straipsnyje nurodytu pažeidimu yra laikomas pats sutarčių sudarymo faktas.

176   Taigi net darant prielaidą, kad Mannesmann pavyko įrodyti, jog su Corus sudaryta teikimo sutartis objektyviai atitiko jos verslo interesus, ši aplinkybė jokiu būdu nepaneigia Komisijos argumento, kad šis susitarimas buvo neteisėtas. Konkurenciją ribojantis elgesys bent jau trumpuoju periodu paprastai yra komerciškai naudingas įmonėms.

177   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra reikalo spręsti šalių ginčo dėl sutartinės baudos už nepristatymą reikšmės, kuri paprasčiausiai buvo atitinkamas nagrinėjamo tiekėjo dalies sumažinimas, nes šiuo klausimu Mannesmann siekia įrodyti, kad Corus buvo komerciškai naudinga sudaryti šias tris tiekimo sutartis. Argumentas, kad Vallourec, Dalmine ir Mannesmann buvo vienintelės Bendrijoje įsteigtos įmonės, galinčios pagaminti tokio dydžio vamzdžius, dėl tos pačios priežasties taip pat yra nereikšmingas.

178   Be to, Mannesmann argumentai dėl Vallourec prekybines galios sriegiuotų vamzdžių rinkoje, įgytos dėl patento VAM premium jungtims, iš esmės yra susiję su komerciniais interesais, dėl kurių Mannesmann su Corus sudarė nesriegiuotų vamzdžių tiekimo sutartį, ir dėl to yra nereikšmingi. Geriausiu atveju šie argumentai galėtų iš dalies susilpninti Komisijos argumentus dėl veiksmingo Mannesmann konkuravimo Jungtinės Karalystės sriegiuotų vamzdžių rinkoje apribojimo, bet jie negali paneigti esminės išvados, kad tiekimo sutarties šalys konkurencijos riziką Jungtinės Karalystės nesriegiuotų bei sriegiuotų vamzdžių rinkose iškeitė į bendradarbiavimą, tai yra – komercinį tikrumą.

179   Kadangi yra pateikta pakankamai ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo padarymo įrodymų, nėra būtina toliau nagrinėti Komisijos argumentų dėl susitarimo tarp keturių Europos gamintojų (žr. 171 punktą). Konkrečiai kalbant, nebereikia analizuoti Mannesmann pateiktų argumentų dėl su tiekimo sutartimis nesusijusių įrodymų visumos, kuria Komisija rėmėsi įrodinėdama, kad toks susitarimas iš tiesų įvyko.

180   Vis dėlto, kadangi veiksmų derinimo tarp keturių Bendrijos gamintojų, susijusio su ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytu pažeidimu, laipsnio nustatymas yra svarbus kitų šios bylos teisinių pagrindų analizei, Pirmosios instancijos teismas privalo jį tirti.

181   Reikia pažymėti, kad veiksmai, kurie yra vieno plano dalis ir kuriais siekiama bendro tikslo, gali būti vertinami kaip susiję su tuo pačiu susitarimu (žr. šiuo klausimu 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 4027 punktą). Jeigu Komisija įrodo, jog karteliuose dalyvavusi įmonė žinojo arba turėjo žinoti, kad taip ji prisijungia prie bendro susitarimo, jos dalyvavimas šiuose karteliuose gali reikšti prisijungimą prie minėto susitarimo (žr. šiuo klausimu 42 punkte minėto „Cemento“ sprendimo 4068 ir 4109 punktus).

182   Šiuo atžvilgiu ypač svarbus 1990 m. kovo 23 d. dokumentas „Pastabos dėl VAM sutarties„. Jo dalyje „Scenarijus II“ Verluca paminėjo galimybę „gauti japonų sutikimą nesikišti į (Jungtinės Karalystės) rinką, ir kad ta problema turėtų būti sprendžiama tarp europiečių„. Toliau jis pažymėjo, kad „tokiu atveju nesriegiuoti vamzdžiai būtų veiksmingai padalyti tarp (Mannesmann), (Vallourec) ir Dalmine„. Kitame punkte jis teigia, kad „turbūt būtų naudinga susieti (Vallourec) pardavimus ir su (Corus) parduodamų VAM kaina, ir su jų kiekiu„.

183   Kadangi šis pasiūlymas tiksliai atspindi po 16 mėnesių tarp Vallourec ir Corus sudarytos sutarties pagrindines sąlygas, aišku, kad Vallourec iš tiesų laikėsi tokios strategijos, o sutartis buvo pasirašyta jai įgyvendinti.

184   Tai, kad iš esmės identiškos sutartys vėliau buvo pasirašytos tarp Corus ir kiekvienos kitos Europos-Japonijos klubo Europos narės, tai yra Dalmine ir vėliau Mannesmann, o nuo 1993 m. rugpjūčio Corus nesriegiuotų vamzdžių poreikis buvo veiksmingai pasidalytas tarp kitų trijų Europos-Japonijos klubo narių tiksliai taip, kaip numatė Verluca, taip pat patvirtina, kad šios trys sutartys turėjo būti sudarytos vykdant bendrą strategiją, kuri yra minėtame klube suderintų veiksmų dalis.

185   Ši išvada pagrįsta įrodymais, kuriais Komisija remiasi ginčijamo sprendimo 91 konstatuojamoje dalyje, kur nurodyta:

„1993 m. sausio 21 d. (Corus) nusiuntė Vallourec (tikriausiai ir (Mannesmann) bei Dalmine) pagrindinius pasiūlymo principus dėl besiūlių plieno vamzdžių sektoriaus pertvarkymo, kurie buvo aptarti tarp Mannesmann, Vallourec, Dalmine ir (Corus) 1993 m. sausio 29 d. susitikime Heathrow (Komisijos bylos 4628 puslapis, tai yra dokumento „Pagrindiniai pasiūlymo dėl besiūlių plieno vamzdžių restruktūrizavimo principai“ pirmasis puslapis). Dokumente rašoma: „(Corus) pranešė apie ketinimą nutraukti besiūlių plieno vamzdžių gamybą. Ji siekia tai padaryti organizuotu ir kontroliuojamu būdu, kad būtų išvengta sutrikimų tiekiant vamzdžius jos klientams bei padėtų perimantiems jos verslą gamintojams išlaikyti užsakymus <...>. Per pastaruosius šešis mėnesius vyko diskusijos tarp (Corus) ir kitų (Corus) verslo įsigijimu susidomėjusių gamintojų ir, (Corus) nuomone, buvo pasiektas bendras sutarimas dėl šiame dokumente nurodytų veiksmų.„ Vienas iš pasiūlymų buvo perduoti veiklą OCTG srityje Vallourec, paliekant galioti nesriegiuotų vamzdžių tiekimo sutartis tarp (Corus) bei Vallourec, (Mannesmann) ir Dalmine nekeičiant anksčiau nustatytų dalių. Tą pačią dieną įvyko susitikimas tarp (Mannesmann) ir (Corus), kur (Mannesmann) „sutiko, kad ateityje Vallourec turi tapti OCTG sektoriaus lyderiu“ (Komisijos bylos 4626 puslapis, tai yra 1993 m. sausio 22 d. Corus darbuotojo Davis Vallourec darbuotojui Patrier išsiųsto fakso pranešimo vienas puslapis). 1993 m. gegužės–rugpjūčio mėn. Dalmine dokumente „Besiūlių plieno vamzdžių sistema Europoje ir rinkos vystymasis“      (Seamless steel tube system in Europe and market evolution), pateiktame Komisijos bylos 2053 puslapyje, nustatyta, kad kiekvienam tinkamas (Corus) problemos sprendimas gali būti pasiektas tik Europos mastu; Dalmine taip pat sutiko, kad Vallourec įsigytų (Corus) įrenginius.„

186   Reikia pastebėti, kad ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamojoje dalyje minėtame dokumente „Strateginės pastabos“ Vallourec aiškiai numatė galimybę, kad Dalmine ir Mannesmann tarsis su ja dėl nesriegiuotų vamzdžių teikimo Corus. Ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamoje dalyje Komisija, pagrįsdama savo tvirtinimus, kad Europos gamintojai rengė parengiamuosius susitikimus prieš susitikdami su Japonijos gamintojais, jog galėtų suderinti savo pozicijas ir pateikti bendrus pasiūlymus Europos-Japonijos klube, remiasi dokumentu „g) japonai“, ypač šio dokumento ketvirtame lape esančiu kalendoriumi (Komisijos bylos 4912 puslapis).

187   Iš pirmiau paminėtų dokumentinių įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, išplaukia, kad keturi Bendrijos gamintojai iš tikrųjų susitikdavo suderinti savo pozicijų Europos‑Japonijos klube prieš tarpžemyninius susitikimus tame klube bent jau 1993 metais. Taip pat nustatyta, kad Corus įsriegimo įrenginių sustabdymas Clydesdale ir jų pardavimas Vallourec, taip pat Dalmine ir Mannesmann nesriegiuotų vamzdžių tiekimas Corus buvo aptariami šiuose susitikimuose. Dėl to yra neįtikėtina, kad Mannesmann galėjo nežinoti Vallourec parengtos strategijos nuostatų ir kad jos tiekimo susitarimas su Corus sudarė tik dalį platesnio konkurenciją ribojančio susitarimo, darančio poveikį standartinių sriegiuotų vamzdžių ir nesriegiuotų vamzdžių rinkoms.

188   Dėl Mannesmann argumento, kad trečioji tiekimo sutartis tarp jos ir Corus buvo sudaryta daug vėliau negu dvi pirmosios, todėl Komisija negalėjo padaryti išvados, kad tai buvo vienas keturių Europos gamintojų pažeidimų, reikia pažymėti, kad tiekimo sutarties tarp Mannesmann ir Corus nebuvimas iki 1993 m. negali paneigti Komisijos argumento. Nors nesriegiuotų vamzdžių tiekimo pasidalijimo strategija buvo visiškai įgyvendinama tik Corus įgijus tris tiekėjus, kitų dviejų sutarčių pasirašymas buvo tik dalinis plano įgyvendinimas, tikintis ateityje jį visiškai užbaigti.

189   Be to, Komisija Pirmosios instancijos teismui teigė, kad 1993 m. sausio 21 d. dokumente „Pagrindiniai pasiūlymo dėl besiūlių plieno vamzdžių restruktūrizavimo principai“ buvo nurodyta, jog Mannesmann jau tiekė nesriegiuotus vamzdžius Corus, ir tai yra suderinama su 1993 m. rugpjūčio mėn. tarp Corus ir Mannesmann pasirašyta tiekimo sutartimi, o ši aplinkybė tik patvirtina Komisijos išvadas. Nors Komisija apsisaugodama nustatė, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytas pažeidimas Mannesmann atveju tęsėsi tik nuo 1993 m. rugpjūčio 9 d., kadangi šią dieną su Corus pasirašyta tiekimo sutartis buvo neabejotinas Mannesmann dalyvavimo pažeidime įrodymas, iš pirmiau minėto dokumento yra aišku, kad realiai Mannesmann tiekė nesriegiuotus vamzdžius Corus nuo 1993 m. sausio mėnesio.

190   Taigi iš įrodymų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime, matyti, kad Vallourec sukūrė Jungtinės Karalystės rinkos apsaugos strategiją ir su Corus sudarė tiekimo sutartį, kuri buvo pirmasis žingsnis ją įgyvendinant. Vėliau prie jų prisijungė Dalmine ir Mannesmann, o tai įrodo abiejų įmonių su Corus sudarytos tiekimo sutartys.

191   Galiausiai reikia pastebėti, kad tvirtinimai, susiję su pastebimo poveikio prekybai tarp valstybių narių nebuvimu, kaip ir teigia Komisija, yra nepriimtini remiantis Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalimi.

192   Šiais argumentais, kurie pirmą kartą buvo pateikti dublike, Mannesmann tvirtina, kad Komisija padarė teisės ir vertinimo klaidų dėl vienos iš EB 81 straipsnio 1 dalies sąlygų. Kadangi su bylos esme susijęs teisinis pagrindas nėra susijęs su viešuoju interesu, Bendrijos teismui nėra pagrindo jį nagrinėti savo iniciatyva.

193   Dėl visa ko reikia pažymėti, kad bylose, sujungtose su šia, jog būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis (127 punkte minėto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 156 ir 157 punktai bei 102 punkte minėto sprendimo JFE Steel ir kt. prieš Komisiją 367–374 ir 386–395 punktai), Pirmosios instancijos teismas panašius į Mannesmann pateiktus argumentus yra atmetęs kaip nepagrįstus.

194   Argumentas, kad konkurenciją ribojantis tarp Mannesmann ir Corus sudarytų sutarčių poveikis buvo nereikšmingas, yra priimtinas, kai jis išplečia ieškinyje pateiktą argumentą, kad Komisija nepateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje kvalifikuotų tiekimo sutarčių tikslas arba rezultatas ribojo konkurenciją pagal EB 81 straipsnį.

195   Iš esmės pirmiausiai reikia pastebėti, kad šioje byloje Komisija rėmėsi ne tik ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje neteisėtais pripažintų susitarimų rezultatu, bet ir jų ribojančiu tikslu (žr. ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamąją dalį bei 157 ir paskesnius punktus).

196   Šiuo atžvilgiu, įmonės, kurios sudarė susitarimą, siekdamos riboti konkurenciją, šiuo atveju paprastai negalėtų išvengti 81 straipsnio 1 dalies taikymo teigdamos, kad jų susitarimas neturi pastebimo poveikio konkurencijai (žr. 130 punktą).

197   Kaip minėta 179 ir paskesniuose punktuose, ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje neteisėtomis pripažintos sutartys buvo sumanytos siekiant pasidalyti nesriegiuotų vamzdžių tiekimą Jungtinės Karalystės rinkos „pagrindinei tiekėjai“Corus („lyderei“; žr. ginčijamo sprendimo 111 konstatuojamąją dalį) tarp jos Europos konkurenčių, kurios taip pat buvo Europos‑Japonijos klubo narės. Šios sutartys taip pat numatė Corus vykdomą neteisėtą komercinės informacijos perdavimą. Taigi pats jų tikslas buvo pastebimai apriboti konkurenciją Jungtinės Karalystės rinkoje, kuri buvo atskira rinka ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo atžvilgiu (127 punkte minėto sprendimo Dalmine prieš Komisiją 267 ir 268 punktai), nepaisant jų rezultato.

198   Dėl tos priežasties pirmiau apibendrinti pareiškimai turi būti atmesti, nes jie susiję su klausimu, ar ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytas pažeidimas tenkino kriterijus, susijusius su tikslu arba rezultatu, pastebimai ribojusius konkurenciją.

199   Be to, reikia pažymėti, kad Mannesmann argumentas dėl 1997 m. pranešimo taip pat yra priimtinas, nepaisant to, kad jis pirmą kartą buvo paminėtas dublike. Mannesmann remiasi pranešimu, kad sustiprintų ieškinyje paminėtą argumentą, jog tiekimo sutartys neribojo konkurencijos ir nepažeidė EB 81 straipsnio 1 dalies.

200   Iš esmės pirmiausiai reikia pažymėti, kad šioje byloje 1997 m. pranešimas yra taikomas ratione temporis, nes ginčijamas sprendimas buvo priimtas 1999 metais. 1997 m. pranešimas atspindi Komisijos poziciją dėl susitarimų, pripažįstamų pažeidžiančiais EB 81 straipsnio 1 dalį. Ypač reikia pastebėti, kad 1997 m. pranešimas, nustatantis ribas procentais, kitaip nei ankstesni, nustatantys ribas absoliučia išraiška, atspindi Komisijos politikos ir (arba) vertinimo vystymąsi, o ne paprastą koregavimą, atsižvelgiant į infliaciją. Esant tokiom aplinkybėms, 1997 m., o ne 1986 pranešimas, yra tiesiogiai susijęs su ginčijamo sprendimo vertinimu, nepaisant to, kad nagrinėjamos sutartys buvo pasirašytos 1991 ir 1993 metais.

201   Tačiau reikia pastebėti, kad siekiant pateisinti tiekimo sutartis, 1997 m. pranešimu šioje byloje negalima remtis, nes sutartys prisidėjo prie platesnio su sriegiuotais vamzdžiais susijusio konkurenciją ribojančio susitarimo, nepatenkančio į pranešimo taikymo sritį, įgyvendinimo (žr. 179 ir paskesnius punktus). Tų sutarčių konkurenciją ribojantis tikslas ir rezultatas iš dalies apima daugiau negu yra tiesiogiai nustatyta jų nuostatose, taigi mechaniškai taikant 1997 m. pranešimą sutarčių poveikis nagrinėjamoms rinkoms būtų įvertintas nepakankamai.

202   Bet kuriuo atveju Mannesmann pateikti skaičiai, kuriais bandoma įrodyti, kad nagrinėjamų įmonių rinkos dalis yra žemesnė nei 1997 m. pranešime numatytos ribos, atspindi pasaulinės OCTG vamzdžių rinkos dalis. 1997 m. pranešime teigiama, kad „bendra visų dalyvaujančių įmonių rinkos dalis“ neturi viršyti atitinkamų ribų „bet kurioje atitinkamoje rinkoje“.

203   Šiuo atžvilgiu, nors ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamoje dalyje pateikta sąvoka nurodo besiūlių OCTG vamzdžių pasaulio rinką, ši sąvoka turi būti suprantama atsižvelgiant į Europos‑Japonijos klube sudarytų susitarimų nuostatų, ypač Pagrindinių taisyklių, išsamų aprašymą. Iš viso ginčijamo sprendimo, ypač iš 53?77 konstatuojamųjų dalių, paaiškėja, kad Japonijos ir Europos gamintojų veiksmai kiekvieno jų vietos rinkoje ar kai kuriais atvejais tam tikro pasaulio regiono rinkoje buvo nulemti tikslių taisyklių, kurios skyrėsi kiekvienai rinkai ir buvo komercinių derybų Europos‑Japonijos klube rezultatas.

204   Tokiomis aplinkybėmis tikrąją ginčijamame sprendime tiriamos geografinės rinkos analizę parodo detalus situacijos kiekvienoje rinkoje aprašymas. Taigi ginčijamo sprendimo 35 konstatuojamoji dalis turi būti aiškinama kaip apibrėžianti geografinę OCTG vamzdžių rinką, kuri egzistuotų įprastomis sąlygomis bei atsižvelgiant į visiškai objektyvias komercines ir ekonomines aplinkybes, taip pat nesant neteisėtų susitarimų, kurių tikslas arba rezultatas – padalyti ją dirbtinai.

205   Taigi Mannesmann argumentai dėl Corus bei jos pačios mažesnės pardavimo dalies pasaulinėje OCTG rinkoje turi būti atmetami kaip nereikšmingi. Netgi darant prielaidą, kad 1997 m. pranešimą buvo galima taikyti, reikėtų atsižvelgti į Jungtinės Karalystės ar bent jau Bendrijos rinkos dalis. Iš ginčijamo sprendimo, ypač iš 68 ir 113 konstatuojamosiose dalyse pateiktų skaičių, galima daryti išvadą, kad vien Corus, kuri buvo kiekvienos tiekimo sutarties šalis, dalys ir Jungtinės Karalystės, ir Bendrijos rinkose buvo daug didesnės nei 1997 m. pranešime nustatytos ribos, tai yra 10 % rinkos dalis yra taikoma vertikaliems susitarimams ir 5 % – horizontaliems. Aišku, kad nagrinėjamos sutartys pagal 1997 m. pranešimą nėra mažareikšmės.

206   Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, reikia daryti išvadą, kad Komisija ginčijamame sprendime teisingai nustatė, jog tiekimo sutartys yra ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytas pažeidimas, ir pateikė pakankamai tai pagrindžiančių teisinių įrodymų. Taip pat reikia pastebėti, kad papildomi įrodymai, į kuriuos atsižvelgė Komisija, patvirtino jos teiginio teisingumą, kad šios sutartys buvo platesnės bendros politikos, darančios poveikį standartinių sriegiuotų OCTG vamzdžių rinkai, dalis.

 Dėl prašymo sumažinti baudos dydį

 Dėl baudos skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų

 Šalių argumentai

207   Pirmiausia Mannesmann teigia, kad Komisija netinkamai pritaikė baudos dydžio nustatymo normas, būtent – Baudų nustatymo metodo gaires, remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi (OL C 9, 1998, p. 3; toliau ?gairės) bei Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiuo atžvilgiu ji taip pat remiasi ankstesne Komisijos praktika priimant sprendimus, kuri, ieškovės teigimu, suteikė teisėtų lūkesčių dėl apskaičiuojant Komisijos paskirtas baudas naudojamo metodo ir baudų dydžio.

208   Dublike ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai nesiremia gairėmis ir dėl to neatitinka EB 253 straipsnio reikalavimų dėl sprendimų pagrindimo. Mannesmann teigia, kad jeigu gairės nėra taikytinos šioje byloje, Komisija turėjo vadovautis ankstesne sprendimų priėmimo praktika ir nustatyti baudą, atsižvelgdama į Mannesmann apyvartą atitinkamoje rinkoje. Komisija neturėjo teisės nutolti nuo ankstesnės savo praktikos, aiškiai neišdėsčiusi priežasčių. Be to, net jei Komisija netiesiogiai taikė gaires apskaičiuodama baudas, Mannesmann nuomone, ji vis tiek pažeidė EB 253 straipsnį. Tokiu atveju sprendime Komisija turėjo aiškiai nurodyti veiksnius, į kuriuos ji atsižvelgė nustatydama baudos dydį (42 minėto „Cemento“ sprendimo 4725 ir paskesni punktai bei 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mayr-Melnhof prieš Komisiją, T‑347/94, Rink. p. II‑1751, 283 punktas).

209   Komisija teigia, kad šis pirmą kartą dublike pateiktas ieškovės argumentas susijęs su tariamu nutolimu nuo iki gairių buvusios praktikos. Tai yra naujas teisinis pagrindas, nes Mannesmann iš pradžių rėmėsi tik argumentu dėl gairių nesilaikymo. Dėl to šis teisinis pagrindas yra nepriimtinas pagal Darbo reglamento 48 straipsnio 2 dalį. Komisijos nuomone, motyvai, kuriais remiasi ginčijamas sprendimas, atitinka 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cascades prieš Komisiją, C‑279/98 P, Rink. p. I‑9693, 44 ir paskesniuose punktuose nustatytus reikalavimus. Komisija pateikė savo poziciją dėl pažeidimo sunkumo (ginčijamo sprendimo 159–165 konstatuojamosios dalys), jo trukmės (166 konstatuojamoji dalis), lengvinančių aplinkybių (169 konstatuojamoji dalis) ir dėl Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo (174 konstatuojamoji dalis). Galiausiai Komisija pareiškia, kad ginčijamas sprendimas atitinka gaires.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

210   Pirmiausiai reikia pastebėti, kad ieškinyje dėl panaikinimo teisinis pagrindas dėl Bendrijos akto nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo yra viešojo intereso dalykas, kuris turi būti vertinamas Bendrijos teismo iniciatyva ir kuriuo šalys gali remtis bet kurioje proceso stadijoje (žr. šiuo klausimu 2001 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją, T‑45/98 ir T‑47/98, Rink. p. II‑3757, 125 punktą). Todėl tai, kad teisinis pagrindas dėl nepakankamo baudų apskaičiavimo būdo pagrindimo pirmą kartą buvo pateiktas tik dublike, netrukdo Pirmosios instancijos teismui jį nagrinėti šioje byloje.

211   Šiuo atžvilgiu pagal nusistovėjusią teismų praktiką poreikis pagrįsti sprendimus turi būti įvertinamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, ypač į veikos turinį, pateikiamų motyvų pobūdį ir subjektų, kuriems skirta ši priemonė, bei kitų šalių, kurioms ji tiesiogiai ir individualiai skirta, interesus gauti paaiškinimus (1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C‑56/93, Rink. p. I‑723, 86 punktas ir 126 punkte minėto sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France 63 punktas). Pagrindžiant sprendimus nereikia gilintis į visas svarbias faktines bei teisines aplinkybes, nes klausimas, ar pagrindimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į kontekstą bei visas svarstomą klausimą reglamentuojančias teisės normas (72 punkte minėto sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą 81 punktas).

212   Be to, nors Komisija turi tam tikrą diskreciją nustatydama baudų dydį (1995 m. balandžio 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T‑150/89, Rink. p. II‑1165, 59 punktas ir pagal analogiją 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T‑229/94, Rink. p. II‑1689, 127 punktas), ji negali nukrypti nuo taisyklių, kurias pati sau nustatė (44 punkte minėto sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją 53 punktas, patvirtintas apeliacine tvarka 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimu Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235 ir jame nurodoma teismų praktika). Taigi skaičiuodama baudas Komisija privalo atsižvelgti į gaires, ypač į imperatyvias jų nuostatas.

213   Šioje byloje iš ginčijamo sprendimo 156–175 konstatuojamųjų dalių akivaizdu, kad Komisija taikė gairėse nurodytą skaičiavimo metodą, kaip yra reikalaujama atsižvelgiant į ankstesniame punkte nurodytą teismų praktiką. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad aiškios gairių nuorodos nebuvimas ginčijamame sprendime negali turėti įtakos jo teisėtumui dėl motyvų nenurodymo. Tokia nuoroda būtų tik patvirtinusi faktą, kuris, atsižvelgiant į sprendime pateiktą teisinį kontekstą, Mannesmann ir taip turėjo būti aiškus.

214   Taigi teisinis pagrindas dėl motyvų nepateikimo turi būti atmestas.

215   Dėl teisinio pagrindo, kurį Mannesmann grindžia ankstesne Komisijos praktika priimant sprendimus ir iš to kylančiais teisėtais lūkesčiais, pirmiausiai reikia pripažinti, kad jis yra priimtinas, nes, nors ir glaustai, buvo pateiktas ieškinio 74 punkte kartu su Mannesmann argumentu dėl pažeidimo sunkumo. Dėl to argumentas dublike yra vertintinas kaip išplečiantis šį teisinį pagrindą.

216   Be to, dėl argumento esmės reikia pastebėti, kad, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 17 Komisijai suteiktą diskreciją (žr. šiuo klausimu 212 punktą), šios pritaikytas naujas baudų skaičiavimo metodas, tam tikrais atvejais galintis turėti įtakos baudų padidėjimui, neviršijančiam Reglamente Nr. 17 užfiksuoto maksimalaus lygio, negali būti vertinamas kaip Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatytų baudų padidinimas atgaline data (žr. nagrinėjamo apeliacinėje instancijoje 2002 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją, T‑23/99, Rink. p. II‑1705, 235 punktą).

217   Dėl to yra nepagrįstai teigiama, kad gairėse nurodytas baudų dydžio skaičiavimas gali leisti Komisijai taikyti didesnes baudas nei ankstesnėje praktikoje, ypač todėl, kad ne visada buvo atsižvelgiama į įmonių dydžio skirtumus. Komisija turi diskreciją nustatyti baudų dydžius, kad skatintų jas laikytis konkurencijos normų (žr. 212 punktą ir 1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Van Megen Sports prieš Komisiją, T‑49/95, Rink. p. II‑1799, 53 punktą). Be to, tai, kad praeityje Komisija taikė tam tikro lygio baudas už tam tikros rūšies pažeidimus, negali sukliudyti jai padidinti baudų sumos Reglamento Nr. 17 nurodytose ribose, jeigu to reikia siekiant užtikrinti bendrosios konkurencijos politikos įgyvendinimą (96 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas; 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Solvay prieš Komisiją, T‑12/89, Rink. p. II‑907, 309 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Europa Carton prieš Komisiją, T‑304/94, Rink. p. II‑869, 89 punktas). Priešingai, veiksmingas Bendrijos konkurencijos normų taikymas reikalauja, kad Komisija bet kuriuo metu galėtų pritaikyti baudų lygį prie šios politikos poreikių (sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 109 punktas ir 216 punkte minėto sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 236 ir 237 punktai).

218   Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad Mannesmann negali remtis ankstesne Komisijos sprendimų priėmimo praktika, ir šis teisinis pagrindas turi būti atmestas.

 Dėl ieškovei skirtos baudos dydžio nustatymo

219   Mannesmann pateikia keturis pagrindinius reikalavimus, susijusius su jai skirtos baudos dydžio nustatymu.

 Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo sunkumo

–       Šalių argumentai

220   Pirmiausia, ieškovė nesutinka su Komisijos atliktu ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo sunkumo įvertinimu. Ji tvirtina, kad pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo poveikį rinkai (gairių 1 A punktas). Netgi darant prielaidą, kad pagal gaires nagrinėjamas pažeidimas gali būti vertinamas kaip „labai sunkus“, Mannesmann kaltina Komisiją jo poveikį rinkai įvertinus kaip sunkinančią aplinkybę.

221   Ieškovė tvirtina, kad ji pateikė pakankamai teisinių įrodymų, jog ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniuose nurodyti pažeidimai nebuvo padaryti. Ji prašo sumažinti jai skirtą baudą, kad ši bent jau atspindėtų poveikio konkurencijai, kurį, anot Komisijos, padarė ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytas pažeidimas, mastą.

222   Nustatydama pagrindinę baudą, neatsižvelgdama į kiekvienos nagrinėjamos įmonės dydį ar apyvartą atitinkamoje rinkoje, Komisija peržengė savo diskrecijos ribas. Vis dėlto lygybė ir proporcingumo principas reikalauja, kad įmonės nebūtų vertinamos vienodai, bet už jų veiksmus būtų skiriamos individualų vaidmenį bei įtaką pažeidimui atspindinčios sankcijos. Tam tikras „paskirstytas“ teisingumas turi būti užtikrinamas ir didelėms įmonėms, ir tai patvirtina Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje numatyta maksimali 10 % bendrųjų metinių pajamų baudos riba.

223   Ieškovė tvirtina, kad Komisija taip pat peržengė diskrecijos ribas paskirdama atskirą baudą už pažeidimą, kuriuo kaltinama Vallourec, nors Mannesmann įgijo šios įmonės kontrolę. Komisija turėjo paskirti vieną baudą Mannesmann, atsižvelgdama ir į jos dukterinės įmonės Vallourec veiksmus. Taip nepadariusi Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą ir peržengė savo kompetencijos ribas.

224   Komisija tvirtina, kad susitarimas, kurio tikslas buvo Europos‑Japonijos klube užtikrinti pagarbą vietinėms rinkoms, iš principo yra labai sunkus pažeidimas (ginčijamo sprendimo 161 konstatuojamoji dalis).

225   Kadangi už 2 straipsnyje paminėtą pažeidimą atskira bauda nebuvo skiriama, reikalavimai, kuriose tvirtinama, kad pažeidimas neturėjo konkurenciją ribojančio poveikio, yra nereikšmingi.

226   Komisija taip pat tvirtina, kad Mannesmann, Vallourec ir Dalmine turi būti laikomos didelėmis įmonėmis (žr. 1996 m. balandžio 3 d. Komisijos rekomendaciją 96/280/EC dėl mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 107, 1996, p. 4). Reglamente Nr. 17 nustatyta viršutinė baudų dydžio riba nereikalauja, kad Komisija, skaičiuodama pagrindinį baudos dydį, skirtingai vertintų kelias dideles įmones.

227   Komisija primena, kad Mannesmann pradėjo kontroliuoti Vallourec 1997 metais. Dvi įmonės buvo nepriklausomos viena nuo kitos visą pažeidimo laikotarpį, dėl to Komisija joms skyrė skirtingas baudas. Jeigu Komisija privalėtų sumažinti jas dėl to, kad įmonės, kartelio dalyvės, susijungė po to, kai kartelis buvo išaiškintas, atgrasantis baudų efektas gerokai sumažėtų.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

228   Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį Komisija gali taikyti baudas nuo 1 000 iki 1 000 000 eurų, bet ne didesnes nei 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos. Nustatant baudos dydį šiose ribose minėta nuostata įpareigoja atsižvelgti į pažeidimo sunkumą bei trukmę.

229   Priešingai negu tvirtina Mannesmann, nei Reglamentas Nr. 17, nei teismų praktika, nei gairės nenustato, kad baudos turi būti tiesiogiai proporcingos paveiktos rinkos dydžiui, nes dydis yra tik vienas iš daugelio veiksnių. Iš tikrųjų pagal Reglamentą Nr. 17, kaip jis išaiškintas teismų praktikoje, už konkurencijos teisės pažeidimą įmonei skiriama bauda turi būti proporcinga visapusiškai įvertintam pažeidimui, ypač atsižvelgiant į jo sunkumą (žr. šiuo klausimu 1994 m. spalio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Tetra Pak prieš Komisiją, T‑83/91, Rink. p. II‑755, 240 punktą ir pagal analogiją 212 punkte minėto sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 127 punktą). Kaip Teisingumo Teismas konstatavo 96 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 120 punkte, nustatant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į daugelį faktorių, kurių pobūdis ir svarba yra skirtingi ir priklauso nuo nagrinėjamo pažeidimo pobūdžio bei jo padarymo aplinkybių (žr. pagal analogiją sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją 127 punktą).

230   Be to, nors Komisija skaičiuodama baudas ginčijamame sprendime tiesiogiai nenurodė gairių, baudų dydžius įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, ji nustatė pagal tose gairėse nustatytą skaičiavimo metodiką (žr. 212 punktą).

231   Kaip minėta, nors Komisija turi diskreciją skirdama baudas, ji negali nutolti nuo taisyklių, kurias pati sau nustatė (žr. 212 punktą ir ten minėtą teismų praktiką). Taigi Komisija, nustatydama baudas, turi atsižvelgti į gaires, ypač į jų imperatyviąsias nuostatas. Tačiau Komisijos diskrecija ir jos ribos bet kuriuo atveju negali sukliudyti Bendrijos teismui naudotis visa savo jurisdikcija.

232   Pagal gairių 1 A punktą „vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, realią įtaką rinkai, kur tai gali būti įvertinta, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį“. Ginčijamo sprendimo 159 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, kad vertindama pažeidimo sunkumą ji atsižvelgia į šiuos tris kriterijus.

233   Tačiau ginčijamo sprendimo 161 konstatuojamojoje dalyje Komisija, pabrėždama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas pažeidimas yra „labai sunkus“, iš esmės remiasi tik visų įmonių neteisėto elgesio pobūdžiu. Šiuo atžvilgiu ji nurodė rinkos padalijimo susitarimo konkurenciją ribojančio pobūdžio sunkumą ir jo žalingą poveikį tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui, tyčinį neteisėto elgesio būdą ir slaptą bei institucionalizuotą konkurenciją riboti sukurtos sistemos pobūdį. 161 konstatuojamojoje dalyje Komisija atsižvelgė į tai, kad „keturios tiriamos valstybės narės Bendrijoje sunaudojo daugiausiai besiūlių OCTG ir (transportavimo vamzdžių) ir tai išplėtė geografinę rinką“.

234   Kita vertus, ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad „konkretus pažeidimo poveikis rinkai yra ribotas“, nes abi nagrinėjamos prekės, būtent – standartiniai OCTG ir transportavimo vamzdžiai projektams, sudarė tik 19 % viso Bendrijos besiūlių OCTG ir transportavimo vamzdžių sunaudojimo, ir dėl technologinės pažangos ateityje suvirinami vamzdžiai galėjo patenkinti dalį besiūlių vamzdžių poreikio.

235   Taigi ginčijamo sprendimo 162 konstatuojamojoje dalyje Komisija dėl 161 konstatuojamojoje dalyje išvardytų priežasčių priskyrusi pažeidimą “labai sunkių“ kategorijai, atsižvelgė į sąlygiškai nedidelį įmonių, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, parduodamų prekių kiekį (73 milijonai eurų per metus) keturiose valstybėse narėse. Ši nuoroda į paveiktos rinkos dydį atitinka ginčijamo sprendimo 160 konstatuojamojoje dalyje pateiktą pažeidimu padaryto riboto poveikio rinkai vertinimą. Taigi Komisija už pažeidimo sunkumą nusprendė paskirti tik 10 milijonų eurų. Už tokios kategorijos pažeidimą gairės paprastai numato sumą, viršijančią 20 milijonų eurų.

236   Pirmosios instancijos teismas turi įvertinti, ar pirmiau aprašytas Komisijos vertinimas yra teisėtas Mannesmann pateiktų argumentų atžvilgiu.

237   Pirmiausia, svarbu išnagrinėti Mannesmann argumentą, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytas pažeidimas nepadarė jokio poveikio.

238   Šiuo atžvilgiu ginčijamo sprendimo 164 konstatuojamoje dalyje ir Pirmosios instancijos teismui Komisija aiškiai konstatavo, kad ji neskyrė papildomos baudos už šį pažeidimą.

239   102 punkte paminėtame sprendime JFE Steel ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neatsižvelgdama į ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytą pažeidimą nustatyti baudų dydžius Europos gamintojams Komisija pažeidė bendrą Bendrijos teisės vienodo požiūrio principą. Tačiau kadangi Komisija neprašė Pirmosios instancijos teismo peržiūrėti Europos gamintojams bylose T‑44/00, T‑48/00 ir T‑50/00 skirtų baudų bei jas padidinti, tinkamiausias būdas pašalinti skirtingą požiūrį buvo sumažinti Japonijos ieškovėms skirtas baudas, o ne padidinti trims Europos ieškovėms skirtas baudas (102 punkte minėto sprendimo JFE Steel ir kt. prieš Komisiją 574–579 punktai).

240   Kadangi skaičiuojant Mannesmann skirtą baudą į ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodytą pažeidimą neatsižvelgė nei Komisija, nei Pirmosios instancijos teismas, Mannesmann argumentai yra pagrįsti neteisinga prielaida ir dėl to turi būti atmesti.

241   Dėl kito Mannesmann argumento, susijusio su tuo, kad pagal gaires skaičiuodama baudą Komisija privalo įvertinti realų pažeidimo poveikį, reikia konstatuoti, jog į šį veiksnį buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime nagrinėjant 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą. Kaip minėta 235 punkte, dydis pagal pažeidimo sunkumą buvo sumažintas iki 50 % minimalios sumos, paprastai skiriamos už labai sunkų pažeidimą, o tai tiksliai atitinka jo ribotą poveikį.

242   Šiuo atžvilgiu taip pat reikia priminti, kad konkurencijos bylose baudomis siekiama sukurti atgrasantį poveikį (žr. šiuo klausimu gairių 1.4 punkto ketvirtąją pastraipą). Taigi atsižvelgiant į ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoje dalyje paminėtą įmonių, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, dydį (žr. 243 ir paskesnius punktus), gerokai didesnis dėl pažeidimo sunkumo nustatyto baudos dydžio sumažinimas būtų panaikinęs baudos atgrasantį poveikį.

243   Dėl Mannesmann argumento, kad Komisija šiuo atveju neturėjo teisės ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo poveikio atitinkamai rinkai įvertinti kaip sunkinančios aplinkybės, pakanka konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija nenustatė sunkinančių aplinkybių. Dėl to šį argumentą reikia atmesti.

244   Dėl Mannesmann argumento, kad nustatydama baudos dydį Komisija turi atsižvelgti į kiekvienos įmonės dydį ir jos dalyvavimo pažeidime mastą, pirmiausia reikia pabrėžti, kad Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje nuoroda į 10 % pasaulinę apyvartą, paminėta 228 punkte, yra svarbi tik tada, kai skaičiuojama viršutinė baudos, kurią turi teisę skirti Komisija, riba (žr. gairių pirmąją pastraipą, taip pat 96 punkte minėto sprendimo Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją 119 punktą) ir nereiškia, kad kiekvienos įmonės ir skiriamos baudos dydžiai turi būti proporcingi (taip pat žr. 227 punktą).

245   Papildomai reikia pažymėti, kad pagal šioje byloje taikytiną gairių 1 A punkto šeštąją pastraipą (žr. 230 punktą) „kai kuriais atvejais gali prireikti įvertinti baudų dydžius, numatytus kiekvienoje iš trijų kategorijų, atsižvelgiant į kiekvienos konkuruojančios įmonės nusikalstamos veikos specifinę svarbą ir tikrąją įtaką konkurencijai“. Pagal tą pastraipą toks požiūris yra tinkamas, „ypač ten, kur skiriasi to paties tipo pažeidimus darančių įmonių dydis“.

246   Tačiau tai priklauso nuo gairėse esančių žodžių „kai kuriais atvejais“ ir „ypač ten“ naudojimo, kadangi atsižvelgimas į kiekvienos įmonės dydį nėra nuolatinis etapas Komisijos nustatytame apskaičiavimo procese, bet galimybė prireikus lanksčiai įvertinti aplinkybes. Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką Komisija, nustatydama ketinamų skirti baudų dydžius atsižvelgiant į bylos aplinkybe, turi diskreciją atsižvelgti arba neatsižvelgti į tam tikrus veiksnius (žr. šiuo klausimu 1996 m. kovo 25 d. Teisingumo Teismo nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją, C‑137/95 P, Rink. p. I‑1611, 54 punktą ir 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją, C‑219/95, Rink.. p. I‑4411, 32–33 punktus; 2002 m. spalio 15 d. Sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją, C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, Rink. p. I‑8375, 465 punktą; taip pat žr. šiuo klausimu 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo KNP BT prieš Komisiją, T‑309/94, Rink. p. II‑1007, 68 punktą).

247   Atsižvelgiant į gairių 1 A punkto šeštosios pastraipos tekstą, reikia pasakyti, kad Komisija turėjo tam tikrą diskreciją diferencijuodama baudas pagal kiekvienos įmonės dydį. Taigi, kai baudos yra skiriamos kelioms tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms, Komisija, nustatydama baudų dydžius, neprivalo užtikrinti, kad galutinės baudos nagrinėjamoms įmonėms atitiktų jų bendrą apyvartą (žr. šiuo klausimu apeliacinėje instancijoje nagrinėjamų 216 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo LR AF 1998 prieš Komisiją 278 punktą ir 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją, T‑213/00, Rink. p. II‑913, 385 punktą).

248   Šioje byloje ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamoje dalyje Komisija pabrėžė, kad visos įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, buvo didelės, todėl nebuvo tikslo diferencijuoti joms skirtų baudų dydžių.

249   Atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija teigia, o Mannesmann tam neprieštarauja, kad pastaroji nėra maža ar vidutinė įmonė. Rekomendacijoje Nr. 96/280, kuri buvo taikoma priimant ginčijamą sprendimą, nustatyta, kad tokiose įmonėse turi dirbti mažiau kaip 250 darbuotojų, o jų metinė apyvarta negali viršyti 40 milijonų eurų arba metinė turto balansinė vertė negali viršyti 27 milijonų eurų. 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijoje Nr. 2003/361/EC dėl mikro, mažų ir vidutinių įmonių apibrėžimo (OL L 124, p. 36) šios dvi ribos buvo peržiūrėtos ir padidintos iki atitinkamai 50 milijonų eurų ir 43 milijonų eurų.

250   Nors Pirmosios instancijos teismas neturi duomenų apie Mannesmann darbuotojų skaičių ar balansinę vertę, jos 2 321 milijono eurų apyvarta 1998 m. (žr. ginčijamo sprendimo 13 konstatuojamąją dalį) buvo daugiau kaip keturis kartus didesnė nei numatyta Komisijos rekomendacijose. Dėl to, remiantis Pirmosios instancijos teismui pateikta informacija, reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo 165 konstatuojamojoje dalyje Komisija teisingai nustatė, kad Mannesmann yra didelė įmonė.

251   Dėl Mannesmann vaidmens pažeidime reikia pažymėti, kad jos dalyvavimas rinkos pasidalijimo susitarime yra įsipareigojimo neparduoti atitinkamų prekių kitose rinkose pasekmė. Kiekvienas gamintojas davė tokį patį įsipareigojimą, tai yra neparduoti standartinių OCTG ir transportavimo vamzdžių kiekvieno kito Europos‑Japonijos klubo nario vietos rinkoje. Kaip pažymėta 233 punkte, nustatydama, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas pažeidimas yra labai sunkus, Komisija daugiausia rėmėsi konkurenciją ribojančiu įsipareigojimo pobūdžiu.

252   Kadangi Mannesmann buvo vienintelė Europos-Japonijos klubo narė iš Vokietijos, reikia konstatuoti, kad jos dalyvavimo pakako išplėsti konkurenciją ribojančio susitarimo geografinę rinką iki visos šios Bendrijų valstybės narės teritorijos. Įsipareigojusi neparduoti vamzdžių kitų trijų susitarime dalyvaujančių Bendrijos valstybių narių rinkose Mannesmann prisidėjo ir prie esančios, ir prie potencialios konkurencijos šiose rinkose sumažinimo. Dalyvaudama klubo susitikimuose ji prisijungė arba – mažiausiai – leido kitiems dalyviams patikėti, kad prisijungė, prie šiame klube sudaryto konkurenciją ribojančio susitarimo. Iš bylos, ir ypač iš ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamojoje dalyje esančios lentelės, duomenų matyti, kad kartelio dalyvių numatytas rinkos pasidalijimas bent tam tikru mastu buvo taikomas praktikoje ir kad kartelis turėjo realų poveikį konkurencijos sąlygoms Bendrijos rinkose. Dėl to reikia konstatuoti, kad Mannesmann dalyvavimas turėjo pastebimą poveikį Bendrijos rinkai.

253   Taigi, kadangi ginčijamame sprendime Komisija nustatė, kad keturios nagrinėjamos Japonijos įmonės buvo didelės įmonės (žr. 248 punktą) ir bendrai atsižvelgė į sąlygiškai mažą pažeidimo poveikį nagrinėjamoms rinkoms (žr. 235 ir 241 punktus), Mannesmann argumentas yra nepakankamas, norint įrodyti, kad Komisija šioje byloje netaikydama gairių 1A punkto šeštosios pastraipos peržengė savo diskrecijos ribas.

254   Galiausiai dėl Mannesmann argumento, kad jai ir Vallourec buvo skirtos dvi skirtingos baudos, nepaisant to, kad 1997 m. jos sujungė savo vamzdžių gamybą (žr. ginčijamo sprendimo 12 ir 15 konstatuojamąsias dalis), reikia pastebėti, jog paprastai už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimą privalo atsakyti pažeidimo padarymo metu nagrinėjamai įmonei vadovavęs fizinis ar juridinis asmuo, net jeigu pažeidimo padarymą konstatuojantis sprendimas buvo priimtas po to, kai įmonės valdymą perėmė kitas asmuo (210 punkte minėto sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 57 punktas). Vis dėlto ši taisyklė netaikoma tuo atveju, jei šiuo metu už įmonės valdymą atsakingas asmuo pareikštų, kad jis pasirengęs atsakyti už jo pirmtako padarytus veiksmus (sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 62 punktas).

255   Reikia konstatuoti, kad šioje byloje Mannesmann yra juridinis asmuo, pažeidimo metu valdęs įmonę, dalyvavusią ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytame pažeidime, o Vallourec yra juridinis asmuo, tuo pat metu valdęs nuo pirmosios nepriklausomą kitą įmonę, dalyvavusią tame pačiame pažeidime. Byloje nėra nurodoma, kad Mannesmann, Vallourec ar viena iš jų dukterinių įmonių prisiėmė atsakomybę šioje byloje. Bet kuriuo atveju iš pirmesniame punkte aprašytos normos negalima daryti išvados, kad asmeniui, dalyvavusiam pažeidime dar ir savarankiškai, turėtų būti skiriama viena bauda, mažesnė nei dviejų baudų, kurios būtų skirtos savarankiškoms įmonėms, suma.

256   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad Mannesmann pirmiau apibendrinti argumentai yra nepakankami, jog šiame procese būtų galima sumažinti jai skirtos baudos dydį.

 Dėl trukmės

–       Šalių argumentai

257   Mannesmann ginčija Komisijos atliktą pažeidimo trukmės vertinimą. Nors Europos‑Japonijos klubo susitikimai prasidėjo 1977 m. ir baigėsi 1995 m., pažeidimo trukmė yra penkeri metai (1990 – 1995) dėl tarp Komisijos ir Japonijos valdžios institucijų sudarytų savanoriškų eksporto apribojimo susitarimų (ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoji dalis). Mannesmann teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tai, jog Komisijos ir Japonijos Tarptautines prekybos ir pramonės ministerijos 1989 m. gruodžio 28 d. susitarimu savanoriškų ribojimo susitarimų galiojimas buvo pratęstas iki 1990 m. gruodžio 31 dienos. Mannesmann nuomone, dėl to pagrindinis jai nustatytos baudos dydis, tai yra 10 milijonų eurų, už trukmę galėjo būti padidintas tik 40 % (po 10 % už metus). Taigi pagrindinis baudos dydis už pažeidimo trukmę galėjo būti padidintas tik 4 milijonais eurų. Dėl to Mannesmann prašo teismo sumažinti jai skirtą baudą milijonu eurų.

258   Komisija nesutinka su tokiu, jos manymu, nepagrįstu prašymu. Iš tikrųjų ieškovė nepateikė jokių savo teiginio, kad su Japonijos vyriausybe sudaryti savanoriški apribojimo susitarimai galiojo iki 1990 m. gruodžio 31 d., įrodymų.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

259   Ginčijamo sprendimo 108 konstatuojamoje dalyje Komisija pabrėžė, kad ji būtų skaičiavusi pažeidimo trukmę nuo 1977 m., bet to nepadarė dėl savanoriškų ribojimo susitarimų. Taigi ji ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje pažeidimą pripažino tik nuo 1990 m. Reikia konstatuoti, kad toks požiūris yra paprasčiausia Komisijos nuolaida įmonėms, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas.

260   Svarbu pažymėti, kad nė viena iš šalių Pirmosios instancijos teisme nesiekė ginčyti minėtos nuolaidos šioje byloje. Todėl šiame procese Pirmosios instancijos teismas nagrinės ne šios nuolaidos teisėtumą bei tai, ar ji buvo tinkamai nustatyta, tačiau – ar ginčijamame sprendime aiškiai nurodžiusi suteikianti tokią nuolaidą Komisija tinkamai ją taikė šioje byloje. Reikia priminti, kad Komisija, kaltindama įmonę padarius pažeidimą, privalo vertinti tikslius ir nuoseklius įrodymus, nes jai tenka pažeidimo bei jo trukmės įrodinėjimo pareiga (1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktas; 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ahlström Osakeytiö ir kt. prieš Komisiją (vadinamo – „Medienos masė II“), C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, Rink. p. I‑1307, 127 punktas; 1992 m. kovo 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIV ir kt. prieš Komisiją, T‑68/89, T‑77/89 ir T‑78/89, Rink. p. II‑1403, 193–195, 198–202, 205–210, 220–232, 249, 250 ir 322–328 punktai; 2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 43 ir 72 punktai).

261   Taigi pagal aptartą nuolaidą pagrindinis požymis įvertinant, ar pažeidimas truko ir 1990 m., yra tariamas savanoriškų ribojimo susitarimų nutraukimas. Kadangi nagrinėjamos sutartys buvo sudarytos tarptautiniu lygiu tarp Japonijos vyriausybės, atstovaujamos Japonijos tarptautinės prekybos ir pramonės ministerijos, ir Bendrijos, atstovaujamos Komisijos, reikia konstatuoti, kad remdamasi gero administravimo principais Komisija privalėjo turėti susitarimų pabaigos datą patvirtinančius dokumentus. Dėl to ji turėjo pateikti šiuos dokumentus Pirmosios instancijos teismui. Tačiau Pirmosios instancijos teismui Komisija patvirtino, kad ji peržiūrėjo savo archyvus, tačiau negali pateikti susitarimų pabaigos datą įrodančių dokumentų.

262   Nors ieškovas paprastai negali perkelti įrodinėjimo pareigos atsakovui remdamasis aplinkybėmis, kurių jis pats negali įrodyti, įrodinėjimo pareigos paskirstymo principas šioje byloje negali būti taikomas Komisijos naudai dėl jos sudarytų tarptautinių susitarimų. Jos nepaaiškinamas negalėjimas pateikti įrodymų dėl aplinkybių, kurios yra tiesiogiai reikšmingos, užkerta kelią Pirmosios instancijos teismui įvertinti visus faktus dėl sutarčių pabaigos datos. Pritarti, kad už Komisijos nesugebėjimo padarinius atsakytų įmonės, kurioms skirtas ginčijamas sprendimas, ir kurios, priešingai nei Komisija, neprivalėjo pateikti trūkstamo įrodymo, prieštarautų tinkamo teisingumo administravimo principui.

263   Esant tokioms aplinkybėms reikia pažymėti, kad sutarčių pabaigos datos įrodymus privalėjo pateikti tik Komisija. Tačiau reikia konstatuoti, kad ji to nepadarė nei ginčijamame spendime, nei Pirmosios instancijos teisme.

264   Bet kuriuo atveju Japonijos ieškovės pateikė įrodymų, kad bent jau jų atžvilgiu savanoriško ribojimo sutartys buvo pratęstos iki 1990 m. gruodžio 31 d., o tai šiame procese paremia ieškovės argumentą (102 punkte minėto sprendimo JFE Steel ir kt. prieš Komisiją 345 punktas). Reikia konstatuoti, kad sujungtose bylose, kuriose visos šalys turėjo galimybę susipažinti su bylų dokumentais, Pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva gali atsižvelgti į lygiagrečius įrodymus, esančius nagrinėjamose bylose (žr. šiuo klausimu 1990 m gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimų Nefarma and Bond van Groothandelaren in het Farmaceutische Bedrijf prieš Komisiją, T‑113/89, Rink. p. II‑797, 1 punktą ir Prodifarma prieš Komisiją, T‑116/89, Rink. p. II‑843, 1 punktą). Šiuo atveju Pirmosios instancijos teismas privalo priimti sprendimą dėl bylų, sujungtų, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, kurių dalykas yra tas pats pažeidimą nustatantis sprendimas ir kur visos ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašė peržiūrėti joms paskirtas baudas. Taigi Pirmosios instancijos teismas šioje byloje formaliai yra susipažinęs su keturių Japonijos ieškovių pateiktais įrodymais.

265   Be to, Mannesmann Pirmosios instancijos teismo prašo ne tik panaikinti ginčijamo sprendimo dalį dėl 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo pradžios ir trukmės, bet ir vadovaujantis EB 229 straipsniu, remiantis neribota Pirmosios instancijos teismo jurisdikcija, sumažinti baudos dydį pagal Reglamento Nr. 17 17 straipsnį dėl laikotarpio sutrumpėjimo. Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją ir keisdamas ginčijamame teisės akte Komisijos skirtų baudų dydžius, privalo atsižvelgti į atitinkamas faktines aplinkybes (246 punkte minėto sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 692 punktas). Tokiomis aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad visos ieškovės ginčijo, jog Komisija pripažino pažeidimo padarymą ir po 1990 m. sausio 1 d., būtų netinkama, jeigu Pirmosios instancijos teismas kiekvienos ieškovės situaciją vertintų atskirai, atsižvelgdamas tik į tas aplinkybes, kuriomis savo byloje remiasi kiekviena jų, bei nepaisydamas aplinkybių, kuriomis galėjo remtis kitos ieškovės ar Komisija.

266   Be to, nei Mannesmann, nei, a fortiori, Komisija netvirtino, kad savanoriškos ribojimo sutartys galiojo ir 1991 metais.

267   Esant tokioms aplinkybėms, šiame procese Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad tarp Komisijos ir Japonijos valdžios institucijų sudaryti savanoriški ribojimo susitarimai galiojo iki 1990 m. pabaigos.

268   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad, atsižvelgiant į Komisijos padarytą nuolaidą priimant ginčijamą sprendimą, jo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo trukmė turi būti sutrumpinta vieneriais metais. Taigi ginčijamo sprendimo 1 straipsnio dalis, nustatanti, kad Mannesmann padarė pažeidimą iki 1991 m. sausio 1 d., turi būti panaikinta.

269   Atsakydama į Pirmosios instancijos teismo klausimą posėdyje dėl pažeidimo pabaigos datos, Komisija patvirtino, kad ginčijamame sprendime skaičiuojant baudas į 1995 metus nebuvo atsižvelgiama. Pirmosios instancijos teisme Mannesmann neginčijo pažeidimo pabaigos vertinimo.

270   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad tiksli ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo trukmė yra ketveri metai, tai yra nuo 1991 m. sausio 1 d. iki 1995 m. sausio 1 d. Taigi Mannesmann skirta bauda turi būti atitinkamai sumažinta.

 Dėl tariamų lengvinančių aplinkybių

–       Šalių argumentai

271   Mannesmann teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tam tikras lengvinančias aplinkybes, kurios pateisintų baudos dydžio sumažinimą. Ji pripažįsta, kad Komisija atsižvelgė į krizę plieno pramonėje kaip į lengvinančią aplinkybę ir sumažino baudą 10 %. Tačiau Mannesmann teigia, kad dėl kitų lengvinančių aplinkybių bauda galėjo būti dar daugiau sumažinta. Ji ypač pabrėžia, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas susitarimas neturėjo jokio poveikio. Be to, ji pažymi nutraukusi ginčijamus veiksmus vos Komisijai įsikišus. Galiausiai ji teigia bendradarbiavusi Komisijai atliekant tyrimą.

272   Komisija nesutinka su šiais pareiškimais. Ji tvirtina, kad pareiškimas, jog susitarimas neturėjo poveikio, geriausiu atveju gali būti susijęs tik su ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje minima ieškovės su Corus sudaryta tiekimo sutartimi. Kadangi už šiame straipsnyje paminėtą pažeidimą jokia bauda nebuvo skirta, klausimas dėl lengvinančių aplinkybių neturi prasmės. Be to, Mannesmann pareiškimai dėl bendradarbiavimo yra nepakankamai pagrįsti.

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

273   Pirmiausia reikia priminti, kad šioje byloje Komisija dėl lengvinančių aplinkybių, tai yra dėl krizės plieno pramonėje nagrinėjamu laikotarpiu, baudą sumažino 10 %.

274   Taip pat reikia priminti, kad skirdama baudas Komisija privalo laikytis savo pačios priimtų gairių. Tačiau gairės nenurodo, kad Komisija visada privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę. Minėtas 3 punktas „Lengvinančios aplinkybės“ nustato, kad „pagrindinis baudos dydis bus mažinamas, jei bus tokios lengvinančios aplinkybės: <...>“. Nors aplinkybės, išvardytos gairių 3 punkte, neabejotinai yra tarp tų, į kurias Komisija gali atsižvelgti konkrečioje byloje, pagal šią nuostatą ji neprivalo būtinai sumažinti baudą dėl kiekvienos įmonės nurodytos lengvinančios aplinkybės. Tinkamą baudos sumažinimą dėl lengvinančių aplinkybių reikia nustatyti bendrai įvertinus visas aplinkybes.

275   Remiantis daugeliu iki gairių įsigaliojimo priimtų sprendimų, Komisija turi diskreciją, leidžiančią jai nustatant skirtinos baudos dydį pagal konkrečias bylos aplinkybes nuspręsti, ar atsižvelgti į tam tikrus veiksnius (žr. šiuo klausimu 246 punkte minėtos nutarties SPO ir kt. prieš Komisiją 54 punktą ir 246 punkte minėto sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 32 ir 33 punktus bei sprendimo Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. prieš Komisiją 465 punktą; žr. šiuo klausimu ir 246 punkte minėto sprendimo KNP BT prieš Komisiją 68 punktą). Taigi gairėse nesant imperatyvios nuostatos dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti, galima daryti išvadą, kad atlikdama aplinkybių visumos vertinimą Komisija turi tam tikrą diskreciją nustatydama baudos sumažinimo dydį dėl lengvinančių aplinkybių.

276   Bet kuriuo atveju dėl Mannesmann argumento, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytas rinkos padalijimo susitarimas neturėjo poveikio, reikia pažymėti, kad pirmiau jau buvo nuspręsta, jog šioje byloje taip nėra. Priešingai, nagrinėjamu karteliu numatytas rinkos padalijimas bent jau tam tikru mastu buvo taikomas praktikoje ir neišvengiamai turėjo realų poveikį Bendrijos rinkos konkurencijos sąlygoms (žr. 251 ir paskesnius punktus). Be to, reikia priminti, kad, kaip nurodyta 235 punkte, šiuo atveju už pažeidimo sunkumą nustatyta baudos dalis, sudariusi 50 % minimalios sumos, paprastai skiriamos už „sunkų pažeidimą“, teisingai atspindi ribotą susitarimo poveikį, kurį pripažino ir Komisija (žr. 241 punktą).

277   Taigi gairių 3 punkto antrą įtrauką reikia aiškinti taip, kad Komisija neprivalo pripažinti kartelio neįgyvendinimo lengvinančia aplinkybe, nebent įmonė, kuri remiasi šia aplinkybe, galėtų įrodyti, kad ji aiškiai ir tvirtai priešinosi kartelio sudarymui ir netgi siekė sutrikdyti jo veiklą bei akivaizdžiai neprisijungė prie susitarimo bei taip neskatino kitų įmonių sudaryti nagrinėjamą kartelį. Tai, kad įmonė, kurios suderinti veiksmai su savo konkurentais siekiant pasidalyti rinką buvo įrodyti, nesielgė rinkoje su jais sutartu būdu, nustatant skirtinos baudos dydį nebūtinai turi būti vertinama kaip lengvinanti aplinkybė (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SCA Holding prieš Komisiją, T‑327/94, Rink. p. II‑1373, 142 punktas).

278   Kaip Pirmosios instancijos teismas konstatavo 42 punkte minėtame „Cemento“ sprendime (1389 punktas), įmonė, neprieštaravusi susitikimo, kuriame ji dalyvavo, rezultatams, paprastai lieka „visiškai atsakinga už dalyvavimą kartelyje“. Būtų per daug paprasta įmonėms sumažinti didelės baudos gavimo riziką, jeigu šioms gavus naudą iš neteisėto kartelio, paskui būtų galima pasinaudoti ir baudos sumažinimu, nes jų vaidmuo įgyvendinant pažeidimą buvo ribotas, nors požiūris skatino kitas įmones imtis konkurenciją ribojančių veiksmų.

279   Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvada, kad net jei Mannesmann ir kai kurios kitos Europos-Japonijos klubo narės ne visiškai vykdė rinkų pasidalijimo susitarimą, tai nepateisintų gairių 3 punkto antrosios įtraukos taikymo siekiant sumažinti baudą šioje byloje dėl lengvinančios aplinkybės.

280   Dėl argumento, kad ieškovė nutraukė pažeidimą iš karto, reikia pastebėti, jog, kaip nustatyta gairių 3 punkte, „pažeidimo nutraukimas po pirmojo Komisijos įsikišimo“ logiškai galėtų būti lengvinančia aplinkybe tik tuo atveju, jeigu pakaktų priežasčių manyti, kad šiuo įsikišimu nagrinėjamos įmonės buvo skatinamos nutraukti savo antikonkurencinius veiksmus. Iš tiesų, kaip matyti, šios nuostatos tikslas yra paskatinti įmones nutraukti antikonkurencinius veiksmus iškart po to, kai Komisija pradeda tyrimą.

281   Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad bauda negali būti sumažinta pagal gairių 3 punktą, kuris yra susijęs su pažeidimo nutraukimu po pirmųjų Komisijos įsikišimų, kai pažeidimas jau buvo nutrauktas iki pirmųjų įsikišimų ar kai nagrinėjamos įmonės iki tos dienos jau buvo priėmusios tvirtą sprendimą nutraukti susitarimą. Nors ir pageidautina, kad įmonės nutrauktų neteisėtus veiksmus iki Komisijos įsikišimo, iš gairių 3 punkto teksto galima spręsti, kad jis numato situaciją, kai įmonės pozityviai reaguoja į tokį įsikišimą, nutraukdamos bet kokį konkurenciją ribojantį elgesį; taigi šios nuostatos tikslas yra skatinti įmonę taip reaguoti. Taip pat šios nuostatos taikymas įmonės naudai, Komisijai naudojantis diskrecija arba Pirmosios instancijos teismui naudojantis neribota jurisdikcija, būtų ypač tinkamas, kai nagrinėjami veiksmai nėra akivaizdžiai ribojantys konkurenciją. Priešingai, jos taikymas paprastai būtų mažiau tinkamas, jeigu veiksmai yra aiškiai ribojantys konkurenciją ir tai gali būti įrodyta. Reikia konstatuoti, kad šioje byloje negali būti abejonių dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje neteisėtu pripažinto rinkų pasidalijimo susitarimo konkurenciją ribojančio pobūdžio.

282   Be to, baudos sumažinimas esant pirmesnio punkto pirmame sakinyje aprašytoms aplinkybėmis sutaptų su gairėse nustatytu reikalavimu apskaičiuojant baudą atsižvelgti į pažeidimo trukmę. Reikalavimo atsižvelgti į pažeidimo trukmę tikslas yra taikyti didesnę nuobaudą įmonei, kuri ilgą laiką pažeidžia konkurencijos normas, negu tai, kurios pažeidimai truko trumpai. Taigi baudos dydžio sumažinimas dėl to, kad įmonė nutraukė neteisėtus veiksmus iki pirmųjų Komisijos įsikišimų būtų dviguba nauda įmonėms, padariusioms trumpus pažeidimus.

283   Šiuo atveju reikia pažymėti, kad 102 punkte minėtame sprendime JFE Steel ir kt. prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tose bylose ieškovių pateiktus teisinius pagrindus bei argumentus, jų negalima pripažinti padarius pažeidimą po 1994 m. liepos 1 d., nes nėra įrodymų, kad pagal iki to laiko galiojusią buvusią praktiką Europos‑Japonijos klubo susitikimas įvyko 1994 m. rudenį. Iš šios aplinkybės galima daryti išvadą, kad tuo metu, kai Komisija atliko patikrinimus 1994 m. gruodžio 1 ir 2 dienomis, pažeidimas greičiausiai jau buvo pasibaigęs arba bent jau besibaigiantis.

284   Taigi aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą sudarantis neteisėtas elgesys nebuvo tęsiamas po pirmųjų Komisijos atliktų patikrinimų, šioje byloje negali pateisinti Mannesmann skirtos baudos sumažinimo.

285   Galiausiai dėl Mannesmann argumento, kad į jos bendradarbiavimą turi būti atsižvelgta kaip į lengvinančią aplinkybę, Pirmosios instancijos teismas vertins šį argumentą 307 ir paskesniuose punktuose, kai nagrinės teisinį pagrindą, susijusį su Pranešimu dėl bendradarbiavimo.

286   Atsižvelgiant į tai bei į faktą, kad Komisija dėl lengvinančių aplinkybių, susijusių su ekonomine krize plieno vamzdžių sektoriuje, sumažino baudas šioje byloje (žr. ginčijamo sprendimo 168 ir 169 konstatuojamąsias dalis), visi Mannesmann pareiškimai dėl papildomo baudos sumažinimo nepritaikius kitų tariamų lengvinančių aplinkybių turi būti atmesti.

 Dėl tariamo Mannesmann bendradarbiavimo

–       Šalių argumentai

287   Mannesmann teigia, kad Komisija šioje byloje nesilaikė Pranešimo dėl bendradarbiavimo. Ji tvirtina, kad Komisija taip pat pažeidė vienodo požiūrio principą.

288   Pirmiausia, ji nurodo buvusi diskriminuojama Vallourec atžvilgiu. Kaip ir ši įmonė, ji atsakė į Komisijos prašymus pateikti informaciją. Ji teikė Komisijai vertingą pagalbą vykstant tyrimui (ginčijamo sprendimo 62, 67, 72 ir 170 konstatuojamosios dalys), ypač dėl Becher pareiškimų. Be to, Mannesmann, kaip ir Vallourec, iš esmės neginčijo jai pateiktų kaltinimų (ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamoji dalis).

289   Ji primena, kad Vallourec nepateikė Komisijai informacijos savo iniciatyva, bet buvo pirmoji įmonė, kurioje atliktas patikrinimas 1996 m. rugsėjo mėnesį. Mannesmann Komisija patikrinimus atliko 1997 m. balandį. Pirmoji Komisijos gauta informacija iš tiesų buvo iš Vallourec, taigi ši aplinkybė yra paprasčiausia Komisijos pasirinkto įmonių patikrinimų eiliškumo pasekmė. Komisija negali remtis tokio pasirinkimo pasekmėmis, nes tai yra nenaudinga įmonėms, kurioms taikomas toks pasirinkimas, pavyzdžiui Mannesmann.

290   Mannesmann dėl panašių priežasčių kritikuoja Dalmine vertinimą (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamoji dalis). Nors Mannesmann vykstant tyrimui bendradarbiavo tiek pat, kiek ir Dalmine, Komisija pastarosios baudą sumažino 20 %. Komisija negali pateisinti tokio skirtingo požiūrio tuo, kad Mannesmann apskundė jos sprendimą, priimtą pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį. Iš tiesų Dalmine pateikė panašų ieškinį, kuris buvo atmestas Pirmosios instancijos teismo kaip akivaizdžiai nepagrįstas. Bet kuriuo atveju Komisija negali imtis jokių priemonių dėl Mannesmann teisėto pasinaudojimo pagrindine teise ginti savo teises.

291   Komisija patikslina, kad ji atliko patikrinimą Mannesmann patalpose 1994 m. gruodžio 1 ir 2 dienomis. Dėl to pareiškimai dėl tariamo diskriminacinio vertinimo Vallourec atžvilgiu yra nepagrįsti.

292   Vallourec požiūris negali būti lyginamas su Mannesmann. Vallourec buvo vienintelė įmonė, kuri perdavė svarbią informaciją apie kartelio egzistavimą bei jo sąlygas. Ši informacija padėjo Komisijai nustatyti pažeidimą. Vallourec iš esmės neginčijo faktų. Dėl to bauda jai buvo sumažinta 40 %.

293   Kita vertus, Mannesmann nebendradarbiavo vykstant tyrimui. Becher pareiškimai buvo pateikti Komisijai atliekant patikrinimą bei atsakant į jam užduotus klausimus ir tik patvirtino kai kurias jau nustatytas aplinkybes. Mannesmann pozicija per visą tyrimą buvo dviprasmiška. Nors ir neginčijo faktų, aiškios savo pozicijos ji nereiškė (ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamoji dalis). Mannesmann taip pat atsisakė suteikti tam tikrą Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalies pagrindu prašomą informaciją. Dėl šių priežasčių jai nebuvo taikytas Dalmine numatytas baudos sumažinimas 20 %.

294   Šiuo atžvilgiu pasyvus įmonių vaidmuo pažeidime nėra pagrindas sumažinti baudos dydį pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo. Pranešimas nustato, kad įmonė, norėdama, jog baudos dydis būtų sumažintas, susipažinusi su prieštaravimais privalo informuoti Komisiją, kad ji iš esmės neketina ginčyti faktų (žr. Pranešimo dėl bendradarbiavimo D 2 punktą ir 208 punkte minėto sprendimo Mayr Melnhof prieš Komisiją 309 punktą).

–       Pirmosios instancijos teismo vertinimas

295   Pagal nusistovėjusią sprendimų praktiką, vertindama įmonių bendradarbiavimą Komisija negali nepaisyti bendrojo Bendrijos teisės principo – vienodo požiūrio principo, kuris, remiantis nusistovėjusia teismų praktika, yra pažeidžiamas, kai panašios situacijos yra vertinamos skirtingai arba skirtingos situacijos yra vertinamos vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas gali būti objektyviai pateisinamas (210 punkte minėto sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 237 punktas ir ten nurodoma teismų praktika).

296   Kad įmonei bauda būtų sumažinta dėl bendradarbiavimo, jos veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti jos užduotį nustatyti bei užkirsti kelią Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams (208 punkte minėto sprendimo Mayr Melnhof prieš Komisiją 309 punktas ir ten nurodoma teismų praktika).

297   Šiuo atveju reikia pažymėti, kad Vallourec atstovo Verluca pareiškimai, atsakant į įmonei pateiktus Komisijos klausimus, buvo pagrindiniai įrodymai šioje byloje.

298   Žinoma, kai esant panašioms aplinkybėms per administracinę procedūrą įmonės pateikia Komisijai panašią informaciją dėl joms pateiktų kaltinimų, jų bendradarbiavimo apimtis turi būti vertinama kaip panaši (žr. pagal analogiją 210 punkte minėto sprendimo Krupp Thyssen Stainless ir Acciai speciali Terni prieš Komisiją 243 ir 245 punktus).

299   Tačiau net jei Mannesmann atsakymai į klausimus, ypač ginčijamo sprendimo 63 konstatuojamojoje dalyje nurodyti Becher pareiškimai, turėjo kokią nors reikšmę Komisijai, jie tik patvirtino, nors ne taip tiksliai ir aiškiai, Verluca pareiškimuose jau pateiktą informaciją iš Vallourec. Būtent Verluca patvirtino, kad kiekviena Europos-Japonijos klubo narė turėjo nesikišti į kitos klubo narės vietos rinką, o Jungtinės Karalystės rinka turėjo specialų „iš dalies saugomos“ rinkos statusą. Jis taip pat informavo Komisiją apie rinkos pasidalijimo susitarimo galiojimo trukmę bei pobūdį.

300   Reikia konstatuoti, kad Verluca ne tik atsakė į per pirmąjį patikrinimą Vallourec patalpose 1996 m. rugsėjo mėn. jam užduotus Komisijos klausimus dėl Europos-Japonijos klubo veiklos ir Pagrindinių taisyklių. Kartu vertinant visus Verluca pareiškimus, galima pripažinti, kad iš tiesų buvo norima veiksmingai bendradarbiauti Komisijai atliekant tyrimą. Dėl Pagrindinių taisyklių Becher nurodė tik tai, kad Japonijos gamintojai buvo išstumti iš Europos rinkų, o Europos gamintojai iš Japonijos, bet daugiau šiuo klausimu nepateikė jokių detalių.

301   Taigi galima manyti, kad Becher pareiškimas buvo naudingas tik tuo, kad jis iš dalies patvirtino Verluca pareiškimus, kuriuos Komisija jau turėjo; dėl to šis pareiškimas pastebimai nepalengvino Komisijos užduoties ir negalėjo būti pagrindu sumažinti baudą dėl bendradarbiavimo.

302   Reikia pažymėti, kad Mannesmann Komisijai pateikta informacija iki pranešimo apie kaltinimus negali būti sulyginama su informacija, pateikta Vallourec. Bet kuriuo atveju ta informacija nesuteikia pakankamo pagrindo sumažinti baudą pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

303   Dėl Dalmine bendradarbiavimo palyginimo, kurį nurodo Mannesmann, reikia priminti, kad norinti pasinaudoti baudos sumažinimu pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D 2 punktą dėl to, kad nėra ginčijami faktai, įmonė, susipažinusi su pranešimu apie kaltinimus, turi aiškiai informuoti Komisiją, kad ji neketina iš esmės ginčyti faktų (208 punkte minėto sprendimo Mayr Melnhof prieš Komisiją 309 punktas). Nesant tokio aiškaus pareiškimo, vien įmonės pasyvus elgesys negali būti laikomas pagalba Komisijai, nes ši priimdama galutinį sprendimą turi pati įrodyti visas aplinkybes, negalėdama šiuo atžvilgiu remtis įmonės patvirtinimu.

304   Taigi reikia pažymėti, kad Dalmine bauda 20 % sumažinta būtent už tai, kad ji informavo Komisiją, jog iš esmės neginčys faktų, kuriais Komisija paremia kaltinimus (ginčijamo sprendimo 172 ir 173 konstatuojamosios dalys). Ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad Dalmine atsisakė pateikti atsakymus į tam tikrus Komisijos klausimus prieš tai, kai buvo išsiųstas pranešimas apie kaltinimus, šiuo atveju neturi jokios reikšmės, nes pagal Pranešimo dėl bendradarbiavimo D punktą pareiškimas, kad įmonė neketina iš esmės ginčyti faktų po to, kai išsiunčiamas pranešimas apie kaltinimus, yra pagrindas sumažinti baudą, nepaisant įmonės elgesio iki pranešimo apie kaltinimus išsiuntimo.

305   Kita vertus, ginčijamo sprendimo 174 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė, kad Mannesmann niekada aiškiai neišreiškė savo pozicijos šiuo klausimu. Nors Mannesmann tvirtina, kad ji neginčijo pranešime apie kaltinimus pateiktų aplinkybių, ji nenurodo aiškiai informavusi Komisiją, kad iš esmės jų neginčija.

306   Esant tokioms aplinkybėms, reikia konstatuoti, kad Mannesmann argumentai neįrodo, jog jai turėjo būti sumažinta bauda pagal Pranešimo dėl baudų sumažinimo D 2 punkto antrą įtrauką.

307   Dėl Mannesmann argumento, kad jos bendradarbiavimas pagal gairių 3 punktą vis tiek pateisina baudos dydžio sumažinimą dėl lengvinančių aplinkybių, reikia priminti, kad pirmiau jau buvo nuspręsta, jog Komisija turi diskreciją taikydama lengvinančias aplinkybes. Pavyzdžiui, gairių 3 punkto šeštoje įtraukoje nustatyta, kad lengvinančia aplinkybe laikomas „veiksmingas įmonės bendradarbiavimas procedūros metu, nepatenkantis į Pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymą“. Šeštoji įtrauka, bent jau dėl tame pranešime nurodomų horizontalių susitarimų, yra visada susijusi su bendradarbiavimu, kuris yra nepakankamas, kad bauda galėtų būti sumažinta pagal Pranešimą dėl bendradarbiavimo.

308   Tačiau reikia pastebėti, kad siekiant baudos sumažinimo dėl bendradarbiavimo įmonės veiksmai turi padėti Komisijai įvykdyti jos uždavinį nustatyti bei užkirsti kelią Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimams (žr. 296 punktą ir ten paminėtą teismų praktiką). Esant tokioms aplinkybėms galima teigti, kad gairių 3 punkte numatyta hipotezė yra išimtinė situacija dėl gairėse nurodomų horizontalių susitarimų, nes bendradarbiavimas turi būti toks veiksmingas, kad padėtų įvykdyti Komisijos uždavinį, bet kuriam netaikomas Pranešimas dėl bendradarbiavimo.

309   Šioje byloje Mannesmann neįrodė, kad jos bendradarbiavimas tikrai padėjo Komisijai vykdyti šios uždavinį nustatyti bei užkirsti kelią pažeidimams (žr. 297–306 punktus). Taigi nėra reikalo pripažinti, kad nesumažinusi Mannesmann baudos Komisija peržengė savo diskrecijos ribas dėl Mannesmann veiksmingo bendradarbiavimo per tyrimą pagal gairių 3 punkto šeštąją įtrauką.

310   Bet kuriuo atveju Komisija pažymi, kad Mannesmann ne tik nebendradarbiavo, bet netgi atsisakė pateikti tam tikrą informaciją, nepaisydama Komisijos 1998 m. gegužės 15 d. priimto sprendimo pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 5 dalį, kuriame reikalaujama ją pateikti. Nors Mannesmann Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl šio sprendimo panaikinimo, užregistruotą kaip byla T‑112/98, ji nepateikė prašymo dėl laikinųjų priemonių taikymo tame procese, nors pagal EB 242 ir 243 straipsnius galėjo tai padaryti. Mannesmann veiksmai, pasireiškiantys 1998 m. gegužės 15 d. sprendimo teisėtumo ginčijimu, be abejo, buvo visiškai teisėti ir negali būti laikomi nebendradarbiavimo įrodymu. Tačiau reikia konstatuoti, kad nesant 1998 m. gegužės 15 d. sprendimą stabdančių laikinųjų priemonių Mannesmann neturėjo teisės atsisakyti pateikti prašomą informaciją, ir elgdamasi taip, tarsi jos naudai būtų buvusios priimtos laikinosios priemonės, nors pati jų netgi neprašė, ji nesilaikė Bendrijos teisės reikalavimų.

311   Be to, nors Mannesmann ieškinys dėl to sprendimo buvo iš dalies patenkintas, nes Pirmosios instancijos teismas 8 punkte minėtu sprendimu Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją panaikino kai kurias 1998 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas, iš šio sprendimo matyti, kad didžiosios dalies informacijos, kurią Mannesmann atsisakė pateikti, Komisija prašė teisėtai. Mannesmann pateikė apeliacinį ieškinį Teisingumo Teismui dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, įregistruotą kaip byla C‑190/01. Tačiau 2001 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo nutartimi Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją, dar neskelbta Rinkinyje, ši byla buvo išbraukta iš teismo bylų sąrašo. Šiuo atžvilgiu iš nuorodos minėtoje nutartyje į Teisingumo Teismo darbo reglamento 69 straipsnio 5 dalį bei 122 straipsnio trečiosios pastraipos galima daryti išvadą, kad, Teisingumo Teismo nuomone, nepaisant pirminiame prašyme išbraukti bylą iš sąrašo ieškovės pateiktos nuorodos į susitarimą tarp šalių, ieškovė paprasčiausiai atsiėmė savo apeliacinį skundą ir dėl šios priežasties privalėjo padengti apeliacinio proceso išlaidas.

312   Todėl iš šios nutarties galima spręsti, kad 8 punkte minėtas sprendimas Mannesmannröhren-Werke prieš Komisiją yra galutinis. Taigi reikia daryti išvadą, kad dėl neteisėto Mannesmann elgesio Komisija taip ir negavo didelės dalies informacijos, kurią ji teisėtai prašė pateikti per administracinę procedūrą. Esant tokioms aplinkybėms, bendra Mannesmann pozicija per administracinę procedūrą negali būti vertinama kaip veiksmingas bendradarbiavimas šioje byloje.

313   Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Mannesmann pareiškimas dėl tariamo bendradarbiavimo per administracinę procedūrą turi būti atmestas.

 Dėl baudos apskaičiavimo

314   Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, kad už ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą Mannesmann skirta bauda turi būti sumažinta atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nustatytas pažeidimo laikotarpis vietoj penkerių yra ketveri metai.

315   Kadangi Komisija šioje byloje tinkamai pritaikė gairėse nurodytą baudų apskaičiavimo metodą, Pirmosios instancijos teismas, naudodamasis savo neribota jurisdikcija, mano, kad šis metodas turi būti taikomas ir pirmesniame punkte padarytos išvados atžvilgiu.

316   Taigi nustatytą 10 milijonų eurų pagrindinę baudą padidinus 10 % už kiekvienus pažeidimo metus, tai yra iš viso 40 %, gauname 14 milijonų eurų. Pagal ginčijamo sprendimo 168 ir 169 konstatuojamąsias dalis šis dydis turi būti sumažintas 10 % dėl lengvinančių aplinkybių, todėl galutinė bauda Mannesmann vietoj 13 500 000 yra 12 600 000 eurų.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

317   Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų yra patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi kiekvienos šalies vienas ar daugiau reikalavimų šioje byloje buvo atmesta, galima daryti išvadą, kad ieškovė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji kolegija)

nuspendžia:

1.      Panaikinti 1999 m. gruodžio 8 d. Komisijos sprendimo 2003/382/EB, susijusio su EB 81 straipsnio taikymo procedūra (byla IV/E‑1/35.860‑B trauktiniai plieno vamzdžiai), 1 straipsnio 2 dalies tą dalį, kurioje nustatyta, kad pažeidimas, už kurį pagal šią nuostatą ieškovė pripažinta atsakinga, buvo vykdomas iki 1991 m. sausio 1 dienos.

2.      Nustatyti ieškovei Sprendimo 2003/382 4 straipsniu paskirtą 12 600 000 eurų baudą.

3.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

4.      Ieškovė ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Pirrung Meij

Paskelbta 2004 m. liepos 8 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Kancleris       Pirmininkas

H. Jung       N. J. Forwood

Turinys

Ginčo aplinkybės ir procedūra

Administracinė procedūra

Nagrinėjamos prekės

Ginčijamame sprendime Komisijos nustatyti pažeidimai

Pagrindinės ginčijamame Komisijos sprendime nustatytos aplinkybės

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis

Procesas Pirmosios instancijos teisme

Šalių reikalavimai

Dėl reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą

Teisiniai pagrindai dėl procedūros nesilaikymo

Teisinis pagrindas dėl teisės į gynybą pažeidimo Komisijai atsisakius leisti susipažinti su tam tikrais bylos dokumentais

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl tariamo laikotarpio atsakyti į pranešimą apie kaltinimus nepakankamumo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl dokumento „Pasidalijimo raktas“ įrodomosios galios

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Tariamas teisės į gynybą pažeidimas dėl pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo nesutapimo dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto pažeidimo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo

Dėl tariamo ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsnių prieštaravimo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl tariamo Komisijos motyvacijos, susijusios su ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nustatytu pažeidimu, trūkumo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyto EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo padarymo

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl prašymo sumažinti baudos dydį

Dėl baudos skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ieškovei skirtos baudos dydžio nustatymo

Dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje nurodyto pažeidimo sunkumo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trukmės

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl tariamų lengvinančių aplinkybių

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl tariamo Mannesmann bendradarbiavimo

– Šalių argumentai

– Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl baudos apskaičiavimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

*Proceso kalba: vokiečių.